KAZRAGYTĖ Bronė [g. 1903.XI.16 Ylakiuose (Skuodo rj.)]—revoliucinio judėjimo dalyvė. Kirpėja. Kilusi iš darbininkų. Į rev. veiklą įsijungė 1924 Salantuose. 1927 apsigyveno Kaune, įsigijo nedidelę kirpyklą; joje vėliau buvo slepiama į Mosėdį, Salantus ir kitur siunčiama kom. lit-ra, kurią nuo 1934 dažnai gabeno pati K. 1936 Klaipėdoje

112 KAZ — KEDsu gabenama neleg. lit-ra K. suimta ir nuteista 6 metus kalėti. Kalinta Kaune, Kauno IX forte, Zarasuose, Vilniuje. Nuo 1940.VIII Komunistų partijos narė. 1940—41 dirbo LKP CK raštinėje, „Valstiečių laikraščio” redakcijoje. 1941 evakavosi į TSRS gilumą. 1944—45 dirbo „Valstiečių laikraščio” redakcijoje. 1945—47 part. darbuotoja Kretingoje. Pensininkė.KAZŪRA Ignas [1904X11 Rygoje — 1941.VII.17 Kuksose (Ignalinos rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 1926—38 Vakarų Baltarusijos KP narys, Radiškės kuopelės sekretorius, vėliau aktyvus antifaš. judėjimo dalyvis. Nuo 1940 Tverečiaus (Ignalinos r j.) pašto viršininkas. Hitlerininkų ir vietinių burž. nacionalistų nužudytas.KEBLAS Stanislovas [g. 1923.IV.9 Ukmergėje] — gydytojas onkologas, medicinos mokslų kandidatas (1958). 1950 baigęs Vilniaus un-tą, iki 1957 buvo Eksperimentinės medicinos in-to, 1957—-1960 Onkologijos in-to moksl. bendradarbis. 1960—63 Onkologijos in-to eksperimentinės terapijos skyriaus vedėjas. Nuo 1963 Vilniaus un-to med. f-to fiziologijos ir patologinės anatomijos katedros dėstytojas, nuo 1966 docentas. Paskelbė moksl. straipsnių apie organizmo reaktyvumo ir naujų priešvėžinių chem. preparatų eksperimentinius tyrimus.KĖDAINIAI — miestas vidurio Lietuvoje, prie Nevėžio, 45 km j š. nuo Kauno; rajono centras. 1959 buvo 10 580 gyv., 1966 — 15 900; iš jų 5947 dirbo pramonėje, 500 — statyboje, 380 — transporto org-jose, 170 — prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse, 246 — kultūros ir švietimo įstaigose. Teritorija 1815 ha, iš jų 38 ha užima žalieji plotai. Ties K. į Nevėžį įteka: iš dešinės — Dotnuvėlė ir Smilga, iš kairės — Obelis. Seniausioji miesto dalis — Senamiestis — yra Nevėžio deš. krante, Nevėžio ir Smilgos santakoje. Jam būdingas stichiškai susiformavęs siaurų gatvių tinklas su stačiakampe aikšte centre; namai daugiausia 1 aukšto. XX a. pradžioje Senamiestis buvo labai tankiai gyvenamas. 1914 jame sudegė apie 100 gyv. namų. 1944 traukdamiesi vok. faš. okupantai išsprogdino nemaža visuomeninių pastatų. Į v. nuo Senamiesčio, tarp Smilgos ir plento į Kauną, yra Jonušava. Ji užstatyta daugiausia individualiniais gyv. namais, tik palei centr. magistralę taryb. metais pastatyta daugiaaukščių komunalinių. Į š. nuo Senamiesčio, tarp Smilgos ir Dotnuvėlės, yra naujas gyvenamasis rajonas; taryb. metais jame pastatyta nemažai daugiaaukščių gyv. namų. Dotnuvėlės kair. krante yra geležinkelio stoties rajonas, kuris šiaurėje siekia kurortinį Babėnų mišką, esantį miesto žaliojoje zonoje. Abipus Dotnuvėlės yra 33 ha parkas, įkurtas XVIII a. prie buvusio K. dvaro (XIX a. vid. rekonstruotas). Jis pasižymi vaizdingais vietinių rūšių medžių bei krūmų deriniais. Patvenkus Dotnuvėlę, parke įrengta keletas tarpusavyje sujungtų tvenkinių. Nevėžio kair. krante yra naujas pramoninis miesto rajonas. Iš p. ir r. jį juosia Nevėžio intakas Obelis.PRAMONĖ. K. — sparčiai augantis pramonės centras. K. chem. kombinatas — viena didžiausių Lietuvos TSR chemijos pramonės įmonių. Jis pradėtas statyti 1959 pavasarį. 1963.1 paleista pirmoji sieros rūgšties gamybos technologinė linija, 1963.IX antroji, 1964 pr. trečioji. 1964 pr. kombinatas pradėjo gaminti granuliuotą superfosfatą ir aliuminio fluoridą. 1966 pagaminta 336 000 t superfosfato (sąlyginiais vienetais), iš jų 169 000 t granuliuoto. Salia kombinato 1966 pastatyta metalo konstrukcijų g-la. K. elektros aparatūros g-la (įk. 1958) gamina įv. rūšių elektromagnetinius paleidėjus (1966 jų pagaminta 689 000), elektromagnetines ir šilumines reles (1966 — 984 000). G-loje 1966 dirbo 1125 darbininkai ir tarnautojai. Jos gaminiai eksportuojami į Austriją, Gvinėją, Indiją, Indoneziją, Kubą, Lenkiją ir kt. šalis. Veikia konservų f-kas (įst. 1939), perdirbantis uogas, vaisius, daržoves. 1965 jame dirbo 183 darbininkai ir tarnautojai, pagaminta 7,5 mln. sąlyginių indelių konservų. K. biologinių ir veterinarinių preparatų f-ke (įst. 1961) gaminami miner. trąšų rinkiniai hidroponiniam augalų auginimui, skrandžio sultys, vitaminas B12, hemaminas, laktaminas ir kt. preparatai. Be to, Kėdainiuose yra Šiaulių „Elnio” kombinato odos cechas, gaminantis odą pirštinėms, gelžbetonio konstrukcijų g-la, medžio apdirbimo įmonė, spaustuvė, sviesto ir sūrių g-la, vaisvandenių g-la, duonos kombinatas, buitinio aptarnavimo kombinatas, malūnas, siuvykla.KOMUNALINIS ŪKIS, SVEIKATOS APSAUGA. Mieste yra 91 gatvė (1967), kurių bendras ilgis 58 km (iš jų 28 km asfaltuotų ir grįstų). Gyvenamasis fondas 48 260 m2 komunalinio ir 41 000 m2 individualinio gyv. ploto (1967). Yra 6 autobusų linijos. K. autotransporto kontora turi (1965) apie 250 įv. paskirties automašinų, jų tarpe apie 40 autobusų. Mieste yra autobusų stotis (past. 1958). Kėdainiuose yra 3 tiltai per Nevėžį (vienas iš jų geležinkelio), tiltas per Smilgą ir tiltas per Dotnuvėlę. Pro K. eina Šiaulių—Jonavos glžk.; plentai jungia K. su Kaunu, Šiauliais, Panevėžiu, Jonava. Mieste veikia 2 ligoninės: viena150 lovų (įst. 1886), kita 240 lovų (nuo 1966). Yra greitosios pagalbos stotis, 2 vaistinės’.KULTŪRA IR ŠVIETIMAS. Kėdainiuose yra 3 vid. m-los, technologinis technikumas, aštuonmetė muzikos m-la, profesinė technikos m-la, vaikų sanatorinė m-la, prekybos m-la, sporto m-la, 4 vaikų lopšeliai-darželiai, vaikų darželis. Yra kultūros namai, 3 bibliotekos, 2 kino teatrai, pionierių namai, kraštotyros muziejus (įst. 1921), kuriame sukaupta daug vertingų eksponatų apie miesto bei rajono praeitį ir dabartį, stadionas, sporto salė (nuo 1963). Leidžiamas rajono laikr. „Tarybinis kelias” (nuo 1945).ARCHITEKTŪRA. K. senamiestis — resp. reikšmės archit-ros paminklas, vertingas nuo XVII a. vid. išlikusia plano struktūra, užstatymo pobūdžiu. Jame yra nemaža pastatų — resp. reikšmės archit-ros paminklų: buv. rotušė, buvę rektorių namai, Jurgio bažnyčia, buvusi kalvinų bažnyčia, škotų pirklių namas, buvusi liuteronų bažnyčia ir kiti. K. rotušė (dabar gyv. namas) įrengta 1653— 1654, rekonstravus mūrinį XVII a. pr. namą. Ji buvo „L” raidės formos plano, turėjo bokštą su laikrodžiu. Pirmajame aukšte buvo parduotuvės ir vaistinė — viena seniausių Lietuvoje (įkurta 1650); antrajame — magistratas. XVII a. antrojoje pusėje rotušė apleista. XIX a. rekonstruota, papuošta piliastrais ir sandri-kais. Rektorių namai (dab. 2 gyv. namai) pastatyti apie 1660. Juose gyveno m-los vedėjai, vad. rektoriais. Abu namai pastatyti galais į gatvę ir sujungti arka. Forma ir vidaus išplanavimu jie primena liet. liaudies gyv. namus. Jurgio bažnyčia halinio tipo, trinavė, gotikos stiliaus. Manoma, kad ji statyta XV a. pradžioje. XVI a. prie jos priešakinio fasado pristatyta varpinė, žemesnė už pačią bažnyčią. 1758, 1839—40 ir vėlesnių rekonstrukcijų metu bažnyčios interjeras įgavo barokinių bruožų. Buvusi kalvinų bažnyčia (dab. sporto m-los salė) pastatyta 1631—53. Ji yra keturkampio plano, renesanso stiliaus. Kampuose baroko stiliumi rekonstruoti 4 bokšteliai. Puscilindrinis skliautas, dengiantis 12 m pločio bažnyčios erdvę dekoruotas geom. raštais. Netoli bažnyčios XVIII a. vid. pastatyta keturkampė 4 aukštų varpinė.ISTORIJA. K. teritorijoje žmonių gyventa jau IV—V a. (1961 rasta to laikotarpio kapų). XIV a. kryžiuočiai pul-

dinėjo Šėtą, Labūnavą, Apytalaukį ir kitas netoli K. esančias gyvenvietes, bet K. jų karo kelių aprašymuose neminimi. 1372 K. paminėti Vartbergės kronikoje. Iki XV a. vid. jie priklausė didiesiems kun-ščiams, XV a. vid. atiteko Radviloms; 1542—1614 priklausė Kiškoms. Kėdainiuose kartais vykdavo Žemaičių bajorų seimeliai. XVI a. viduryje K. savo didumu jau išsiskyrė iš aplinkinių miestelių. To meto dokumentuose jie dažniausiai vadinami miestu. 1590 Žemaičių seniūnas ir Vilniaus kaštelionas J. Kiška išrūpino Kėdainiams Magdeburgo teises ir herbą. Miestiečiams buvo leista statytis parduotuves, turėti svarstykles, o miestui — turėti antspaudą, turgų ir rengti 3 metinius prekymečius. Per K. ėjo svarbus prekybinis kelias iš Vilniaus į Žemaičius ir Prūsus. Keliai jungė K. ir su Kaunu, Raseiniais, Ariogala, Vilkija, Seredžiumi, Krakėmis, Šeduva. Be to, prekės buvo gabenamos Nevėžiu. 1581 seimo nutarimu uždrausta jį tvenkti. Kėdainiuose įsteigtas laisvas uostas. Per Nevėžį, Smilgą, Dotnuvėlę ir Obelį buvo pastatyti tiltai; už važiavimą per juos iš pirklių buvo imamas muitas. Iš 1606 Jurbarko muitinės registro matyti, kad K. pirkliai vežimais ir laivais (vytinėmis) į Tilžę, Karaliaučių, Gdanską išveždavo linus, sėmenis, kanapes, lajų, alų, gyvus jaučius, išdirbtas odas, moteriškus ir vyriškus batus ir kitus amatininkų gaminius; įvež-davo druską, silkes, žuvį, angliškas ir kitokias gelumbes, geležį, šviną, dalgius, prieskonius. 1601 dokumentuose minima K. jurisdika (134 sodybos), buvusi greičiausia Nevėžio kair. krante. Pagal 1604 K. inventorių Kėdainiuose buvo turgavietė, 9 gatvės, 350 namų, už kuriuos buvo imami mokesčiai. 1614 K. su apylinkėmis atiteko turtingai ir įtakingai Biržų kun-ščių Radvilų giminei. K. tapo didžiulės feod. valdos ekonominiu, administraciniu ir kultūriniu centru. 1627 Radvilos leido atvykėliams laisvai mieste įsikurti ir nevaržomai išvykti, neprarandant teisės j namus ir kitą nekilnojamąjį turtą. Į Kėdainius atsikėlė nemažai amatininkų ir prekybininkų iš įvairių Lietuvos vietų, Vokietijos, Švedijos, Olandijos, įsikūrė nemažai žydų, nuo religinių persekiojimų pabėgusių škotų reformatų. Dauguma atvykėlių apsigyveno besikuriančiame Jonušavos priemiestyje. Čia jiems buvo duodami žemės sklypai, naujakuriai 10 metų buvo atleidžiami nuo mokesčių. Veikė odininkų, siuvėjų, kurpių, puodžių, audėjų cechai, jiems priklausė apie 300 K. amatininkų. Mieste pastatyta rotušė ir nemažai kitų visuom. pastatų, pradėta grįsti gatves, tvarkyti Nevėžio krantinę. Kiekvienas su vežimu atvykstantis į K. turėjo atvežti po akmenį miestui grįsti. Miesto v. pakraštyje J. Radvila pasistatydino puošnius rūmus. 1623 Kėdainiuose buvo apie 400 namų, iš jų 25 mūriniai. Humanizmo ir reformacijos idėjoms plintant, K. tapo vienu Lietuvos kultūros centrų. 1625 Kristupas II Radvila reformatams įsteigė 4 klasių m-lą ir aprūpino ją turtinga biblioteka, bendrabučiu. 1641—50 joje dėstė matematiką žymus gynybinių įtvirtinimų inžinierius A. Freitagas. 1649 m-la reorganizuota į g-ją. Keletui g-jos moksleivių Radvilos skirdavo stipendijas ir siųsdavo juos į užsienio un-tus teologijos studijuoti. Per karus su Švedija (XVII a. vid. ir XVIII a. pr.) K. g-ja kurį laiką neveikė. Ryšium su filomatų ir filaretų byla 1824 ji buvo uždaryta, o jos vietoje 1835 įsteigta 5 klasių m-la, kuri 1858 vėl tapo g-ja. 1818—24 joje mokėsi aviacijos pradininkas Lietuvoje A. Griškevičius. 1650 prie K. g-jos įsteigta spaustuvė, spausdinusi reformatų leidinius; joje buvo išspausdinta keletas religinio turinio knygų ir liet. kalba. Žinomas to meto liet. literatas ir veikėjas buvo ir pats K. burmistras S. Jau-gelis-Telega. 1650 Radvilos įkūrė popieriaus f-ką, gaminusį geros kokybės popierių su filigraniniu užrašu „Čivi-tas Caiodunensis” (Kėdainių miestas). XVII a. vid. įsteigta karo ligoninė. 1653 Jonušas Radvila (Kristupo II Radvilos sūnus) K. miestiečiams leido laisvai rinkti miesto magistratą, pasilikdamas sau teisę jį tvirtinti; magistrato nariais galėjo būti įv. tautybių ir tikybų žmonės.Karų su Rusija ir Švedija metu K. smarkiai nukentėjo. Patyręs daug pralaimėjimų kare su Rusija, 1655 į K. pasitraukė Lietuvos didysis etmonas J. Radvila su 5000 karių. Švedijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą, Radvila ir kai kurie Lietuvos bajorai pasidavė švedams, 1655 pasirašydami su jais Kėdainių sutartį, kuria buvo nutraukiama s-ga su Lenkija ir sudaroma s-ga su Švedija. Prieš šią sutartį stojo Sapiega ir daugelis kitų Lietuvos didikų. Į Radvilos priešininkų pusę perėjo dalis jo kariuomenės. Apkaltintas išdavyste ir netekęs paramos, Radvila iš K. pasitraukė. Mieste siautėjo ligos ir badas; prasidėjo aršios religinės kovos tarp protestantų ir katalikų. Daug gyventojų išbėgiojo. 1663 Kėdainiuose bebuvo likę tik 40 apgyventų namų. 1684 miestą ištiko didelis gaisras, per kurį sudegė apie 100 namų, jų tarpe reformatų kolegija su m-la ir biblioteka. Silpnėjant protestantizmo įtakai, 1704 į K. atsikėlė vienuoliai karmelitai. Jie pasistatė vienuolyną ir bažnyčią. Po Šiaurės karo K. ir jo apylinkes nusiaubė maras (1710). Praėjus karams, K. nebeatgavo buv. reikšmės, Miestiečius slėgė didelės duoklės dvarui, pakriko vidaus tvarka, sunyko amatai.1811 K. atiteko grafams Čapskiams. 1831 sukilimo metu mieste įvyko atkaklios kautynės tarp M. Prozoro vadovaujamų sukilėlių ir į Žemaitiją besiveržiančios caro kariuomenės. 1861 pradžioje K. dvare ir apylinkės dvaruose įvyko valstiečių bruzdėjimų. 1863 K. apylinkėse veikė A. Mackevičiaus, B. Koliš-kos, T. Kušleikos, A. Bitės sukilėlių būriai. Dėl kai kurių mokytojų ir mokinių dalyvavimo sukilime K. g-ja 1864 buvo uždaryta. Po sukilimo K. miestą ir dvarą valdžia konfiskavo ir atidavė generolui inž. E. Totlebenui. Jis rekonstravo dvaro rūmus ir parką, kuriame 1878 pastatė į minaretą panašų bokštą (1956 restauruotas).Į XIX a. pabaigą K. vėl pradėjo augti. Didelę reikšmę miesto augimui turėjo 1871 šalia K. nutiestas Liepojos—Romnų geležinkelis. Mieste įsikūrė keletas malūnų, odų, kartono f-kai, plytinė, daug amatininkų dirbtuvių (1880 veikė 43 įmonės ir dirbtuvės); pagyvėjo prekyba. 1873 Kėdainiuose buvo 464 namai ir 3500 gyv., 1893 —apie 6000 gyv. Augant pramonei, plėtėsi ir darbininkų rev. judėjimas. 1902 streikavę Miulerio odų f-ko darbininkai išsikovojo trumpesnę darbo dieną. 1905.111.18 Kėdainiuose įvyko anticarinė darbininkų demonstracija.Buržuazijos valdymo metais K. tapo apskrities centru. Veikė kelios odų dirbtuvės, 2 malūnai, pieninė, keletas lent-piūvių, elektrinė (nuo 1922), spaustuvė, bankas, keletas ūkinių d-jų ir org-jų: kooperatyvas ,,Dirva” (nuo 1923) ir smulkaus kredito d-ja, ž. ū. d-ja, linų ir sėmenų apdirbimo b-vė „Pluoštas” (iki 1928) ir kitos. 1939 įsteigta akc. b-vės „Sodyba” daržovių ir vaisių perdirbimo įmonė, kuri perdirbdavo K. apylinkėse gausiai auginamus agurkus, pomidorus ir kt. 1923 Kėdainiuose buvo 7415 gyv., 18,4 km gatvių, 723 namai (iš jų 73 mūriniai). K. dvarą burž. valdžia konfiskavo ir išparceliavo; jo centre įkurtas žirgynas, dvaro rūmuose 1923—27 veikė mkt. seminarija, vėliau aukštesnioji kulturtechnikos m-la. Mieste veikė keletas pr. m-lų. 1919 įkurta prog-ja, kuri 1925 perorganizuota į g-ją. G-joje kurį laiką dėstė komp. A. Račiūnas, rašytojas J. Paukštelis, mkt. seminarijoje — pažangūs pedagogai J. Bu-dzinskis, A. Busilas, J. Geniušas, J. Lazauskas, J. Stankevičius ir kt. Seminarijoje ir gimnazijoje aktyviai veikė L. Kapočiaus vadovaujamos komjaunimo organizacijos.1918—19 K. mieste ir apskrityje kūrėsi revoliuciniai komitetai. Ties K. 1919.11 įvyko Raudonosios Armijos kautynės su okupantų vokiečių kariuomene. 1918—19 mieste susikūrė pirmosios LKP kuopelės, 1920 — LKJS kuopelės ir profs-gos, kiek vėliau įsikūrė Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijos. Profs-goms priklausė daugiausia ž. ū.
114KED —KEDdarbininkai. 1921 suorganizuotos siuvėjų, kirpėjų, prekybos tarnautojų, metalistų profs-gų sekcijos. Profs-gose aktyviai veikė komunistai A. Brazdžionis, A. Dombrovskis, M. Elšteinas, J. Vinic-kis ir kiti. Profs-gų iniciatyva Kėdainiuose įvyko siuvėjų ir batsiuvių (1921), daržų darbininkų (1925) streikai. Pogr. darbas buvo dirbamas ir kareivių tarpe (2-j ame artilerijos pulke). Komunistų įtakoje mieste ir apskrityje stiprėjo kairiosios jėgos. Jų iniciatyva 1926 išėjo laikr. „Kėdainių garsas” (red. Juozas Janonis). Tais pačiais metais ir klerikalai išleido laikr. „Kėdainių žinios”. Po faš. perversmo (1926) Kėdainiuose suimta daug komunistų ir kitų kair. veikėjų. Nepaisant represijų, mieste ir apskrityje greitai buvo atkurtos LKP ir LKJS org-jos. LKP Kėdainių parajonio k-tui priklausė 16 part. kuopelių. Nuo 1938 mieste veikė LKP ir LKJS Kėdainių aps. k-tai. K. partinėje org-joje kurį laiką dirbo V. Niunka, A. Petrauskas, J. Vi-nickis.Vok. faš. okupacijos metais K. apskrityje veikė Antihitlerinio k-to „Audros” ir Pabarupės partizanų grupės. Žymioje apskrities dalyje buvo atkurtos partinės ir komjaunimo org-jos. 1944 pirmojoje pusėje K. apskrityje jau veikė 3 antifaš. k-tai. D. Tėvynės karo metais hitlerininkai ir vietiniai burž. nacionalistai miesto pakraštyje nužudė apie 3500 taryb. žmonių. 1944 miestas buvo smarkiai sugriautas; traukdamiesi hitlerininkai susprogdino tiltus, vid. m-las, kultūrtech-nikos m-los rūmus, sugriovė daug gyv. namų. 1944.VIII.2 Kėdainius išvadavo Raudonoji Armija.Pokario metais K. išaugo beveik dvigubai. Per 20 metų (1945—65) mieste pastatyti 165 individualiniai ir 349 komunaliniai gyv. namai, kinoteatras, universalinė parduotuvė, autobusų stotis, ligonine ir kiti įv. paskirties pastatai. Statoma (1967) pašarinių mielių g-la ir cukraus f-kas.Lit.: ApxeorpacpHtiecKHH c6opHHK AOKyMSH-TOB, OTHOCJTIIIHXCH K HCToptiH ceBepo3anaAHofi PycH, T. 8, BHAbHa, 1870; I. Buszyriskl, Brzegi Niewiažy, Wilno, 1873; H. riTaraKHH, MecTen-KO KefiAami, KoBna, 1899; M. IlaniKeBHH, KeiiAaHBi, BHAbHa, 1908; P. Šinkūnas, Kėdainių miesto istorija, K., 1928; Lietuvos miestai, Šiauliai, 1935; J- Vinickis, Duonos nebuvo per daug, V., 1960; J. Čaplikas, Kėdainiai, V., 1963.KĖDAINIS Juozas [g. 1915.XII.31 Kara-liūniškyje (Kupiškio rj.)]—dailininkas, Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas (1961), Lietuvos TSR liaudies dailininkas (1965). 1939 baigė Kauno meno m-los skulptūros studiją (vadovai J. Mikėnas ir J. Zikaras). Nuo 1944 dalyvauja respublikinėse ir sąjunginėse dailės parodose. 1945—46 Kauno vidurinės dailės m-los, 1946—51 Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės in-to, nuo 1951 Lietuvos TSR Dailės in-to dėstytojas (nuo 1961 docentas).ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 112KĖDAINIŲ SUTARTIS, Kėdainių unija,— Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų sutartis su Švedija, pasirašyta 1655 Kėdainiuose. Kilus karui su Švedija ir Rusija XVII a. vid., LDK padėtis buvo labai sunki. Dėl nuolatinių nesutarimų su karaliumi Jonu Kazimieru LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Jonušas Radvila negalėjo suorganizuoti rimtesnio pasipriešinimo artėjančiai prie Vilniaus Rusijos bei Ukrainos kariuomenei ir po nedidelių kautynių prie Nemėžio ir Vilniaus pasitraukė į Kėdainius. Iš ten Jonušas Radvila, jo brolis Boguslavas bei Vilniaus vyskupas J. Tiškevičius 1655.VII.28 per savo įgaliotinį G. Liubeneckį nusiuntė laišką Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo vietininkui Livonijoje grafui G. M. De-lagardžiui, kurio vadovaujama švedų kariuomenė t. p. žygiavo į Lietuvą, siūlydami sudaryti sutartį. Atvykęs į Rygą, G. Liubeneckis VIII.10 pasirašė sutartį, kuria minėtieji LDK didikai savo ir savo įpėdinių vardu pasidavė Švedijos karaliui. Tą pačią dieną Delagardis viešai pareiškė sutinkąs priimti Lietuvos gyventojus į Švedijos karaliaus globą, bet tik visiems Lietuvos luomams pasirašius jo pateiktas pasidavimo sąlygas; kartu pagrasino, kad, nepriėmus jo sąlygų, pulsiąs Lietuvą kaip priešo šalį. Pasirašęs VIII. 10 sutartį, Delagardis įsakė švedų kariuomenės vadui Le-venhauptui žygiuoti su kariuomene gilyn į Lietuvą. VIII. 17 Kėdainiuose susirinkę LDK didikų, bajorų ir kariuomenės atstovai pasirašė pasidavimo Švedijai sąlygas. Jos skyrėsi nuo Delagar-džio pasiūlytųjų sąlygų įvairiais pasirašiusiųjų rezervais, siekiančiais išsaugoti abiejų šalių lygiateisiškumą, krašte esančią santvarką ir gerus santykius su Lenkijos karaliumi. K. s. buvo pasirašyta X.20. Joje nustatyta abiejų šalių tarpusavio santykiai, Švedijos karaliaus teisės, vidaus teisinis ir administracinis sutvarkymas, nutraukta LDK unija su Lenkija. Sutartį pasirašė J. Radvila, Žemaičių vyskupas P. Parčevskis, Vilniaus vyskupo (pabėgusio į Karaliaučių) vardu — prelatas G. Bialozoras ir kt. (iš viso 24 puslapiai parašų). Iš švedų pusės pasirašė Delagardis ir B. Šiutė.Tiek prieš sutarties sudarymą, tiek ir po jos švedų kariuomenė Lietuvoje elgėsi kaip užkariautame krašte, plėšikavo ir savavaliavo. Valstiečiai ir smulkieji bajorai pradėjo prieš okupantus švedus partiz. karą. Prieš švedus sukilo ir J. Radvilos kariuomenė. Nuo K. s. atsimetė net ją pasirašiusieji. Etmonas V. Gonsievskis pasiskelbė K. s. pasirašęs suvedžiotas, o smulkieji bajorai buvę Radvilos priversti ją pasirašyti. Apkaltintas išdavyste, netekės kariuomenės ir nusivylęs švedais, J. Radvila išvyko į Tikociną (Lenkija) ir ten netrukus mirė.„KĖDAINIŲ ŽINIOS”-klerikalinis laikraštis, ėjęs 1926 Kėdainiuose. Išėjo 7nr.Lit.: W. Konopczyriski, K. Lepszy, Akta ugody Kiejdatiskiej 1655 r.—„Atheneum Wi-Ietiskie”, t. 10, Wilno, 1935; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, V., 1955; Lietuvos TSR istorija, t. 1, V., 1957.

KĖDE, krėslas. Seniausios žinomos K. Lietuvoje buvo daromos iš vientisų medžio trinkų su išskobtomis to paties medžio atkaltėmis. Vėliau jas imta daryti iš įvairaus medžio lentelių, pinti iš vytelių. Ankstyvesnės K. plokštuminio-juostinio, vėlyvesnės — rėminio sunėrimo. K. buvo puošiamos, profiliuojant jų kojas ir atkaltes. Atkaltės dažnai paįvairinamos apskritimo, trikampėlio arba širdelės kiaurapiūviu. Rėminio sunėrimo K. atkaltės rėmo tarpai paįvairinami ornamentuotomis lentelėmis, profiliuotais skersinukais. K. dažniausiai buvo natūralios medienos faktūros arba dažomos. Modernios K. daugiausia yra lakoniškų formų, rėminės konstrukcijos, gaminamos iš medžio ar metalo detalių industriniu būdu. Liaudies meistrų darbo kėdėsKEDONYS — kaimas Alytaus rj., Jurgelioniu apyl., 15 km į š. r. nuo Alytaus, 4 km į p. nuo Butrimonių; kolūkio centras. 282 gyv. (1959). Aštuonmetė m-la (1937—54 pradinė, 1954—61 septynmetė), kultūros namai ir biblioteka (nuo 1957). Burž. nacionalistai 1950 Kedony-se nužudė apylinkės tarybos sekretorių Julių Senutą ir jo brolį Juozą.KEGAI — kaimas Telšių r j., Žarėnų apyl., 12 km į š. v. nuo Varnių, 6 km į r. nuo Žarėnų. 175 gyv. (1959). Kaimo apylinkėse 3 ežerai: vakaruose — Pluo-tinėlė, šiaurėje — Ilgis, rytuose — Medi-kis. Aštuonmetė m-la, biblioteka (nuo 1949). 1946 burž. nacionalistai nužudė K. naujakurį L. Sapą su žmona ir Ariš-kės taryb. ūkio K. skyriaus valdytoją J. Norkų. 1947.V.4 kaime, kaudamiesi su burž. nacionalistais, didvyriškai žuvo 4 taryb. aktyvistai (J. Bžeckas, B. Lukošius, A. Vitkus ir A. Jonušaitė).KEGRIAl — kaimas Akmenės r j., Svir-kančių apyl., 3 km į p. nuo Viekšnių, prie kelio į Tryškius, Virvyčios kair. krante. 206 gyv. (1959). Iš š. prieina Kegrinės miškas. Yra pr. m-la (nuo 1958), kultūros namai (nuo 1961), biblioteka (nuo 1956).KEIDOSIUS Petras [g. 1924.VIII.29 Vištytyje (Vilkaviškio rj.)] — žurnalistas, poetas. 1941—49 Kauno jaunojo žiūrovo teatro aktorius. Nuo 1950 dirbo „Tarybų Lietuvos”, „Literatūros ir meno”, „Sporto”, „Tėvynės balso”, „Vakarinių naujienų” redakcijose. Nuo 1959 TSKP narys. Nuo 1962 Vilniaus un-te studijuoja žurnalistiką. Nuo 1967 nuolatinis laikr. „Literaturnaja gazeta” korespondentas Lietuvos TSR. Išleido eil. rinkinį „Diena prasideda” (1952), poemėlę vaikams „Žvaigždžių sąmyšis” (1963). Su A. Venclova ir J. Gustaičiu parašė libretą A. Račiūno operai „Marytė” (past. 1953), su I. Mikšyte — V. Baumilo operai „Paskenduolė” (past. 1957). Inscenizavo A. Gaidaro apys. „Timūras ir jo būrys” (past. Kauno jaunojo žiūrovo teatre 1949, išsp. rinkinyje „Vaikų teatras”, 1947). Išvertė į liet. kalbą poezijos ir prozos kūrinių, pjesių.KEIZIKAITĖ Anastazija [g. 1909.XII.25 Kosogorijėje (Smolensko sr.)] — istorikė, istorijos mokslų kandidatė (1956). 1934 baigusi Vakarų tautinių mažumų kom. un-to (Maskvoje) 3 kursus, dirbo ped. darbą. 1941 neakivaizdiniubū du baigė Čkalovo (dab. Orenburgas) Ped. in-tą. Nuo 1941 TSKP narė. 1944—49 dirbo part. darbą Šiauliuose, Klaipėdoje. Nuo 1949 Vilniaus Ped. in-to dėstytoja, nuo 1963 docentė. Paskelbė moksl straipsnių apie nac. kadrų rengimą pramonei pokario laikotarpiu, Spalio revoliucijos idėjų įtaką rev. judėjimui Lietuvoje 1918—19 ir kt.KEIŽONYS — kaimas Jonavos rj., Upninkų apyl., 18 km į p. r. nuo Jonavos, 1,5 km į š. r. nuo Neries. 269 gyv. (1959). Per kaimą teka Vėgėlė (Neries intakas). Parduotuvė, ryšių skyrius, fel-čerių-akušerių punktas, aštuonmetė m-la, biblioteka.KEJENAI — kaimas Raseinių rj., Girkalnio apyl., 10 km į š. v. nuo Ariogalos, 2 km į š. nuo Žemaičių plento, Dubysos deš. krante. 95 gyv. (1959). Per kaimą į Dubysą teka Šventupis. Prie K. buvo plokštinis degintinis X—XIII a. kapinynas, kuriame laidoti kariai su jų žirgais. Rasta balno kilpa, žąslų fragmentas, ietigalio dalis. Radiniai laikomi Kauno ist. muziejuje.KĖKŠTAI. Lietuvoje kėkštas (Garmlus glandarius glandarius) dažnas tankiuose mišriuose miškuose. Sėslus. Žalingas tuo, kad naikina kitų paukščių jauniklius ir kiaušinius. Daro gilių atsargas ir tuo būdu padeda plisti ąžuolams.KĖKŠTAS — poeto Jono Mačio slapyvardis.KĖKŠTAS Juozas [tikr. Adomavičius;g. 1915.XI.19 Taškente (Uzbekijos TSR)1 — poetas. 1926—34 mokėsi Vilniaus liet. g-joje. Už dalyvavimą rev. judėjime buvo kalinamas. 1938—39 studijavo Varšuvoje. II pasaul. karo metais tarnavo gen. V. Anderso armijoje. 1947—59 gyveno Argentinoje, nuo 1959 gyvena Varšuvoje. Išleido eil. rinkinius „Toks gyvenimas” (1938), „Rudens dugnu” (1946), „Staigus horizontas” (1947), „Diena naktin” (1948), „Etapai” (1953). K. lyrikoje atsispindi tragiškas darbo žmonių likimas kapit. visuomenėje, emigranto pergyvenimai, tėvynės ilgesys. K. išvertė į liet. kalbą lenkų, ispanų poezijos, į lenkų kalbą — liet. poetų eilėraščių.Ršl.: Lyrika, V., 1964 [J. Karoso įvadinis straipsnis]. KELBAUSKAS Bronius [g. 1904.XII.25 Liepojoje] — baleto artistas, baletmeisteris, Lietuvos TSR nusipelnęs artistas (1945), Lietuvos TSR liaudies artistas (1955). Baleto meno mokėsi privačiai Charkove, vėliau Kaune pas baletmeisterius O. Dube-neckienę, P. Petrovą, J. Kiakštą. Tobulinosi Londone, vadovaujamas N. Legato, ir Paryžiuje, vadovaujamas M. Kše-sinskos. Nuo 1922 šoko pirmuosiuose Valstybės teatro operų („Fausto”, „Demono”, „Romeo ir Džuljetos”) pastatymuose. Nuo 1925 Valstybės teatro baleto artistas. 1934— 1935 gastroliavo Monte Karle, Londone (su liet. baleto trupe), vėliau (su Rusų baleto teatro ir Paryžiaus rusų baleto trupėmis) V. Europoje, Afrikoje. 1937 ir 1938 vyko į TSRS susipažinti su taryb. baletu. 1937—40 Valstybės teatro baleto studijos pedagogas. Nuo 1938 Akademinio operos ir baleto teatro baletmeisteris. 1947—51 Lietuvos TSR AT deputatas. Nuo 1955 TSKP narys. Nuo 1964 Profsąjungų kultūros rūmų žydų liaudies šokių kolektyvo baletmeisteris konsultantas. Statė šokius filmui „Žingsniai naktį”.Vaidmenys: Francas {L. Delibo „Kopelija”), Zigfridas (P. Čaikovskio „Gulbių ežeras”), Arlekinas (R. Drigo „Arlekinada”), Albertas (A. Adano ,,2izet”), Kastytis (J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis”), Dezirė ir Mėlynas paukštis (P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė”), Žanas de Brijenas (A. Glazunovo „Raimonda”), Bazilijus (L. Minkaus „Don Kichotas”),
116KEL —KELNegras (N. Rimskio-Korsakovo „Sechereza-da”), Antanas (J. Pakalnio ,,Sužadėtinė”); mimiški vaidmenys — Girėjus (B. Asafįevo ,,Bachčisarajaus fontanas”), Li Šan-fu (R. Glie-ro Raudonoji gėlelė”), Veblevskis (J. Pakalnio ,,Sužadėtinė”), Krezas (J. Juzeliūno ,,Ant marių kranto”), ir kt.Pastatymai: T. Prestono ,,Nykštukas grenadierius” (1935), J. Strauso ,,Vienos džiaugsmas” (1936), N. Rimskio-Korsakovo „Sechere-zada” (1937), B. Asafjevo ,,Bachčisarajaus fontanas” (1938) ir ,,Kaukazo belaisvis” (1939), R. Gliero ,,Raudonoji gėlelė” (1940), J. Pakalnio „Sužadėtinė” (1943), I. Kalmano operetė „Sil-va” (1946), B. Bitovo „Dvylika mėnesių” (1958), J. Strauso ,,Žydrasis Dunojus” (su V. Grivic-ku; 1958), P. Čaikovskio „Spraktukas” (1963), J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis” (1965) ir kt.