KAUNO MUZIKOS MOKYKLA

KAUNO MUZIKOS MOKYKLA — muzikos mokykla, veikusi 1919—33 Kaune. Ž. Muzikos mokyklos.„KAUNO NAUJIENOS” — buržuazinis dienraštis, ėjęs 1925—26 Kaune.KAUNO PILIS —- gynybinė tvirtovė Nemuno ir Neries santakoje. PiliavietėjeP 3—5 m gilumoje nuo dab. paviršiaus, rastas 0,3—0,8 m storio kultūrinis sluoksnis. Iš jame aptiktų archiologinių radinių aiškėja, jog čia didesnė žmonių bendruomenė pastoviai gyveno nuo IV—V a. Būdama vandens ir sausumos kelių sankryžoje, viduriniais amžiais ji įgi j o itin svarbią strateginę reikšmę, užtat ją imta vis labiau stiprinti, pritaikyti gynybai. XIII a. buvo pastatyta pirmoji mūrinė pilis. Jos planas buvo trapecinis. Pilis buvo apjuosta 2 sienomis:   pagrindine,   2—-2,2 m   storio ir

 

 
apie 12—13 m aukščio, ir išorine, kiek anksčiau įrengta, 1,3—2,0 m storio. Pastaroji ėjo apsauginio 5—6 m gylio griovio dugnu, 18—30 m atstumu nuo vidinės sienos. Tarp abiejų sienų stovėjo pagalbiniai gynybiniai įrengimai. Sienų perimetras aplink kiemą sudarė apie 350 m, aplink priešpilius — maždaug 700 m. Pilis bokštų neturėjo. Viršutinėje jų dalyje iš vidaus pusės buvo įrengti mediniai šaulių takai su šaudymo angomis parapetuose. Sienos buvo sumūrytos iš lauko akmenų su kalkių skiediniu, naudojant vad. kiautinę konstrukciją. Vidinės kiemo sienos viršus iš lauko pusės buvo apmūrytas plytomis. Pilies kieme buvo karių būstai, arklidės, ginklų sandėliai, ūkio pastatai. Šią pilį kryžiuočiai 1316 apgriovė, 1362 sugriovė. Atstatytoji pilis lietuvių metraščiuose pirmą kartą paminėta 1376. {Po to ji daug kartų — 1384, 1385, 1391, 1394, 1398—1400 — buvo griaunama ir atstatoma, remontuojama, pritaikoma pasikeitusiems tobulesnės kovinės technikos ir taktikos reikalavimams.) Naujosios pilies kiemo sienos, turinčios 3,5 m storio ir per 10 m aukščio, išmūrytos ant sugriautosios sienų pamatų. Kampuose pastatyti masyvūs bokštai, pagilintas apsauginis griovys, sustiprinti pylimai. Buv. priešpilių griuvėsiai panaudoti griovio šlaitams sustiprinti. Šios pilies mūro konstrukcijai būdingos vad. plytinės gotikos tradicijos. Aptvarinių sienų paviršiai buvo iškloti horizontaliomis lauko akmenų eilėmis, išlygintomis plytų eilėmis, viršutinės dalys apmūrytos plytomis, rištomis gotikine tvarka. Mūro masė sutvirtinta įmūrytais skersiniais bei išilginiais rąstais. Sienų viršuje buvo įrengti praėjimai, galerijos, sujungtos su bokštu, gynybinėmis patalpomis bei įrengimais, o parapete — šaudymo angos. Kieme stovėjo mediniai pagalbiniai ir administraciniai trobesiai. Ruošiant žemaičių sukilimus prieš kryžiuočius ir rengiantis Žalgirio mūšiui, kryžiuočių žvalgai pakartotinai pranešinėjo apie Vytauto vykdomus pilies rekonstravimo darbus. Ši pilis neprarado karinės reikšmės ir po Žalgirio pergalės. Keliautojas 2. de Lanua mini (1414) ją kaip gerai sutvarkytą tvirtovę. Žygimanto ir Švitrigailos vidaus kovų metu (1432) pilies įgula buvo laikomakovinėje parengtyje. XV a. antrojoje pusėje pilis buvo paversta administraciniu centru. Nuo XVI a. ji kartu su Kauno valsčiumi buvo nuomojama įv. didikams. Pilies įrenginiai ir trobesiai nyko. 1579 inventoriuje pažymėta, kad š. siena (nuo Neries pusės) pasidarė avarinė, nes, palaipsniui keičiantis upės vagai, ties pat pastatų pamatais nuslinkusi dalis kranto. XVI a. pab. pilis rekonstruota. Aptvarinėse sienose pakeistas šaudymo angų išdėstymas ir įvesta dvieilė ginamųjų prieigų apšaudymo sistema. Ties p. r. bokšto pagrindu įrengtas barbakanas (koponiras). Bokštas apjuostas apie 4 m storio, 12—14 m aukščio ir apie 40 m skersmens mūro siena. Jos pamatas rėmėsi į apsauginio griovio dugną. Sienose š. r. ir p. v. kryptimis padaryta po tris X formos šaudymo angas. Ties š. r. angomis žiedinės sienos vidaus pusėje įrengta erdvi (10 X X4 m) dengta galerija su cilindriniais skliautais; požeminiu perėjimu ji sujungta su bokšto rūsiu. Ties priešingoje pusėje esančia angų trijule ruoštasi statyti panašią antrą galeriją, bet dėl nežinomų priežasčių ji liko neįrengta. Bar-bakano gynybinė sistema taip pat buvo dvieilė: apačioje buvo galerijos pabūklams, skirtiems vad. padui (pažemiui) apšaudyti, o viršuje įrengta aikštelė su parapetu šauliams. Aikštelę su pilies kiemu jungė vartų anga, prakirsta greta bokšto r. sienoje. Visas įrenginys buvo skirtas ginti pilies r. ir p. prieigoms nuo miesto pusės. XVII a. pr. T. Makovskio pieštoje miesto panoramoje pilis pavaizduota su 4 bokštais, uždengtais kūginės formos stogais. 1611, Neries paplautas, nuvirto su visa siena š. bokštas. Buvusios ten žemės teismo ir archyvo patalpos perkeltos į p. bokštą. XVII a. antrojoje pusėje pilyje ir kieme dar tebebuvo administracinės ir gyvenamosios patalpos. XVIII a. pirmojoje pusėje, upės paplauta, nuslinko didesnioji pusė pilies aikštės kartu su joje buvusių pastatų liekanomis. XVIII a. viduryje išlikusioje kiemo dalyje įrengtas kalėjimas; to pat amžiaus pabaigoje, esant palankiam orui, kieme rinkdavosi apskrities bajorų seimeliai. XIX a. pirmojoje pusėje kieme įrengtos kareivinės ir gimnastikos salė. 1831 Raudondvario savininko B. Tiškevičiaus iniciatyva pilyje padarytas nedidelis remontas. Po 1863 sukilimo pilies teritorija apleista, jos griuvėsiai visiškai sunyko. Jie šiek tiek remontuoti miesto savivaldybės iniciatyva 1895. 1925 A. Presas išmatavo pietryčių bokštą ir atliko pirmuosius kasinėjimus. Platesni pilies teritorijos archeologiniai tyrinėjimai, vadovaujant prof. E. Volteriui, pradėti 1930, bet dėl lėšų stokos nutraukti. Pasitenkinta nedidelės apimties konservavimo darbais p. r. bokšte. Juos vykdė V. Verbickis. 1954—61 atlikti didelio masto archeologiniai ir ar-chitektūriniai-istoriniai piliavietės ir griuvėsių tyrimai bei konservavimo darbai. Archeologinius tyrimus iš pradžių vykdė P. Tarasenka, bet netrukus jiems ėmė vadovauti ir iki galo vykdė K. Mekas. Architektūrinius-istorinius tyrimus atliko S. Abramauskas ir Z. Simanavičius. Pagal 2. Simanavičiaus projektą atlikti išlikusių pilies bokštų, sienų dalių ir aplinkos konservavimo bei tvarkymo darbai (baigiamuosius darbus suprojektavo S. Čerškutė).Lil.: K. Mekas, Kauno pilis.—,.Mokslas ir gyvenimas”, 1960, Nr, 4; P. Tarasenka, Kauno pilies gynimas 1363 m.—„Kraštotyra”, V., 1963; C. ASpaMayCKac, Pa3BHTHe KaMeHHoro cTporr-TeAtcTBa b AriTBe b XIII—XVI BeKax, M., 1965 [c. 51, 73—81]; P. Kulikauskas, Badania archeo-logiczne na Litwie w latach 1955—1961.— „Actą Baltico-Slavica”, t. 2, Bialystok, 1965 [s. 24].„KADNO I-OSIOS TARYBINĖS KLINIKINES LIGONINES DARBAI”— tarybinis tęstinis mokslo darbų leidinys, einąs nuo 1959 Kaune. Leidžia Kauno I tarybinė klinikinė ligoninė. Iki 1966 išėjo 2 t.KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTAS, KPI,— aukštoji technikos mokykla, įsteigta 1950 pabaigoje, atitinkamai pertvarkius buvusio Kauno universiteto inžinerinius fakultetus. Iš pradžių in-te buvo 5 f-tai: chem. technologijos, elektrotechnikos, hidrotechnikos, mechanikos ir statybos. 1966 Kaune veikė 8 KPI f-tai: chem. technologijos, elektrotechnikos, lengvosios pramonės (įst. 1962), mašinų gamybos (įst. 1962), mechanikos, radioelektronikos (įst. 1964), santechnikos (1962 reorganizuotas iš hidrotechnikos f-to), statybos; Vilniuje — KPI filialas (įst. 1956 kaip vakarinis skyrius) su 3 f-tais: mechaninės technologijos (įst. 1962), prietaisų gamybos (įst. 1962), statybos-ekonomikos (įst. 1964); nuo 1967/68 mokslo metų filialas specializuojasi į inžinerinės statybos in-tą. Šiauliuose, Klaipėdoje ir Panevėžyje veikia KPI vakariniai f-tai (įsteigti kaip vakariniai skyriai Šiauliuose ir Klaipėdoje 1959, Panevėžyje—1961). Be to, KPI Kaune turi neakivaizdinį skyrių (įst. 1959) ir konsultacinius punktus Alytuje, Kapsuke ir Elektrėnuose (visi įsteigti 1964). Kaune ir Vilniaus filiale, be stacionarinių, yra ir vakariniai skyriai.KPI rengia (1966) 56 specialybių inžinierius: elektros sistemų ir tinklų; elektros energijos tiekimo pramonės įmonėms ir miestams; pramonės šiluminės energetikos; metalotyros, metalų terminio apdirbimo įrengimų ir technologijos; mašinų gamybos technologijos, metalo piovimo staklių ir įrengimų; liejininkystės mašinų ir technologijos; suvirinimo įrengimų ir technologijos; durpių mašinų ir kompleksų; statybos ir kelių mašinų ir įrenginių, laivų statybos ir remonto; chemijos pramonės mašinų ir aparatų; laivų mašinų ir mechanizmų; šaldytuvų ir kompresorinių mašinų; tiksliosios mechanikos prietaisų; polimerinių medžiagų perdirbimo į detales ir dirbinius mašinų ir technologijos; tekstilės pramonės mašinų ir aparatų; lengvosios pramonės mašinų ir aparatų; elektros mašinų ir aparatų; automatikos ir telemechanikos; matematinių ir skaičiavimo prietaisų ir įrengimų; pramonės elektronikos; garso technikos; elektros pavarų ir gamybos įrengimų automatizavimo; mašinų gamybos pramonės procesų automatizavimo; chemijos pramonės gamybos procesų automatizavimo; radiotechnikos; radioaparatūros konstravimo ir gamybos technologijos; naftos ir dujų perdirbimo chem. technologijos; neorganinių medžiagų ir chem. trąšų technologijos, rišamųjų medžiagų chem. technologijos; organinių dažų ir tarpinių produktų chem. technologijos; stiklo ir sitalų chem. technologijos; cheminio pluošto technologijos; medienos apdirbimo technologijos; duonos, makaronų ir konditerinių gaminių technologijos; mėsos ir mėsos produktų technologijos; visuomeninio maitinimo technologijos ir organizavimo; pieno ir pieno produktų technologijos; natūralaus ir cheminio pluošto verpimo; trikotažo gamybos; siuvinių technologijos; odos gaminių technologijos; audimo; architektūros; pram. ir civ. statybos; miestų statybos; stat. dirbinių ir konstrukcijų gamybos; dujų tiekimo, šildymo ir ventiliacijos; vandentiekio ir kanalizacijos; automobilių kelių; inžinerinės geodezijos; automobilių transporto; mašinų gamybos pramonės ekonomikos ir organizavimo; plataus vartojimo prekių ekonomikos ir organizavimo; statybos ekonomikos ir organizavimo; automobilių transporto ekonomikos ir organizavimo.1966 in-te (su filialais ir vakariniais skyriais) mokėsi 17 900 studentų; 1951— 1966 jis parengė 10 102 inžinierius. 1966 in-te veikė 79 katedrc, kuriose dirbo 1043 mokslo personalo nariai, buvo 90 mokomųjų laboratorijų, skaičiavimo centras, 5 dirbtuvės, 3 probleminės laboratorijos (K. Baršausko ultragarso; stat. medžiagų ir konstrukcijų; kompleksinio durpių panaudojimo), 16 žinybinių laboratorijų, moksl. tyrimų sektorius, studentų projektavimo ir konstravimo biuras.KPI 1966 dėstė 11 mokslų daktarų ir 252 mokslų kandidatai. Nauji moksl. kadrai rengiami in-to aspirantūroje (1966 buvo 243 aspirantai). 1951—66 in-te apginta 5 mokslų daktaro ir 216 mokslų kandidato disertacijų. KPI moksl. darbuotojai tiria vietines žaliavas ir jų panaudojimą liaudies ūkyje, nepatvarių chem. junginių skilimo kinetiką, kibernetiką ir skaičiavimo techniką, energetiką ir elektrifikaciją, vandens ir oro baseinų apsaugą nuo užteršimo, sintetinių medžiagų panaudojimą liaudies ūkyje, trąšų gamybos technologijos tobulinimą, miestų ir gyvenviečių planavimą, užstai tymą ir archit-rą, magnetinį branduolinį rezonansą, epoksidinių junginių panaudojimą pluoštui dažyti, inžinerines konstrukcijas, puslaidininkių fizines ir struktūrines savybes, ultragarso panaudojimą pramonėje ir kt. problemas. KPI katedros, jų darbuotojai palaiko moksl. kontaktus su kitų taryb. respublikų ir užsienio šalių mokymo bei mokslo įstaigomis, dalyvauja jų moksl. konferencijose, o tų įstaigų darbuotojai dalyvauja KPI rengiamose konferencijose. KPI sukonstruoti prietaisai buvo eksponuojami taryb. parodose Londone (1962),., Rangune (1965), pasaul. parodoje Monrealyje (1967). Nuo 1964 KPI yra pastovus Visasąjunginės liaudies ūkio laimėjimų parodos Maskvoje dalyvis, užILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 89 joje eksponuotus moksl. darbus ir prietaisus apdovanotas 5 diplomais (in-to kolektyvo nariai gavo 2 diplomus, daugiau kaip 30 aukso, sidabro ir bronzos medalių). Moksl. darbą dirba ir KPI studentai — studentų moksl. d-jos nariai. KPI biblioteka turi daugiau kaip 1 000 000 knygų. Jos fondų pagrindą sudarė iš Kauno universiteto perimtos knygos bei rankraščiai. Biblioteka palaiko ryšius su TSRS ir kitų soc. šalių bei 19 kapit. šalių bibliotekomis (1965). Kasmet ji gauna 50 000 naujų leidinių. In-tas per Aukštojo ir spec. vid. mokslo m-ją leidžia 4 tęstinius moksl. darbų leidinius („Chemiją ir technologiją”, „Elektrotechniką”, „Mechaniką”, „Statybą ir architektūrą”).KPI veikia gausūs meno saviveiklos kolektyvai (nusipelnę meno kolektyvai: dainų ir šokių ansamblis „Nemunas” ir akademinis choras „Jaunystė”; vyrų choras, pučiamųjų instrumentų orkestras, teatrinė studija ir kt.), kultūros klubas, sporto kolektyvai. Yra 7 studentų bendrabučiai (2930 vietų). Statomame KPI miestelyje (65 ha) 1965 atiduotas eksploatuoti statybos f-tas ir 2 studentų bendrabučiai. 1966 pastatytas dar 1 bendrabutis ir statomas radioelektronikos f-tas. KPI studentams kasmet rengiamos vasaros darbo ir poilsio stovyklos, kuriose dalyvauja po 1000— 1500 studentų. Stovyklų dalyviai pastatė daugiau kaip 90 įv. pastatų, jų tarpe 5 hidroelektrines, 7 kultūros namus ir kt. KPI studentai rengia susitikimus, konferencijas, darbo talkas, saviveiklos koncertus, sporto varžybas su visų taryb. respublikų aukštųjų m-lų studentais. Institutas leidžia daugiatiražį laikraštį „Už tarybinį mokslą”. 1950—64 KPI rektorius buvo akademikas prof. dr. K. Baršauskas, nuo 1964 prof. M. Mar-tynaitis.Lit.: Kauno Politechnikos institutas, K., 1957, 1960, 1964; Kauno Politechnikos institutui penkiolika metų, K., 1965; KPI projektavimo-konstravimo biuras, K., 1965; S. Užkuraitė, Kauno Politechnikos instituto bibliotekos veikla 1923—1965 m.—„Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai”, t. 5, V.,   1966.„KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTO DARBAI” — tarybinis tęstinis statybos, mechanikos, elektrotechnikos, hidrotechnikos, fizikos, matematikos ir visuomeninių mokslų leidinys, ėjęs 1949—61 Kaune. Leido Kauno Politechnikos in-tas. Išėjo 14 tomų. T. 11 skirtas studentų darbams. T. 1 išėjo pavadinimu „Kauno valstybinio universiteto techninių fakultetų darbai”.KAUNO POLITECHNIKUMAS — specialioji vidurinė technikos mokykla Kaune. Įsteigta 1920 Aukštesniosios technikos mokyklos (ATM) pavadinimu. ATM steigimo iniciatoriai buvo inžinieriai K. Vasiliauskas, J. Kiškinas, J. Žalys ir kt. Iš pradžių ATM veikė vakarinių technikos kursų forma, joje mokėsi 26 moksleiviai. M-los materialinė bazė buvo skurdi. 1938 ATM darbo sąlygos kiek pagerėjo: ji persikėlė į naujus rūmus, imta steigti pirmąsias laboratorijas, kabinetus.   1939   m-loje   mokėsi   apie
500 moksleivių. Buržuazijos valdymo laikotarpiu ATM parengė 343 technikus. Nuo 1933 ATM veikė LKJS pogr. organizacija. 1940 atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, ATM dvigubai padaugėjo moksleivių, pagerėjo jų buitinės sąlygos, padidėjo stipendijų fondas. 1943.III vok. f aš. okupantai ATM uždarė. Kovoje su okupantais žuvo ATM auklėtiniai komjaunuoliai Tarybų Sąjungos Didvyris H. Borisą, H. Tenzegolskis, J. Pak-rovskis, V. Jūras, K. Trinkūnas ir kt. 1944 ATM buvo atkurta, 1945 pavadinta Kauno politechnikumu. 1953 buvo atidarytas K. p. vakarinis, o 1958 neakivaizdinis skyrius. 1964 K. p. rengė 12 specialybių (radijo aparatų gamybos, rajoninių elektros ryšių ir radiofikacijos, elektros tinklų, stočių ir sistemų, pramonės įmonių elektrinių įrengimų, metalo apdirbimo piovimu, metalų liejininkys-tės, automobilių remonto ir techninio aptarnavimo, kelių tiesimo mašinų, autokelių ir tiltų statybos, pramoninės-ci-vilinės statybos, durpininkystės, naudingųjų nerūdinių iškasenų eksploatavimo) technikus. K. p. stacionarinio mokymo skyriuose (elektrotechnikos, statybos ir mechanikos) 1964 mokėsi 1375 moksleiviai, vakariniame skyriuje — 670, neakivaizdiniame — 731. Ežerėlio durpių įmonėje 1961 įsteigtas K. p. filialas, kuriame 1964 mokėsi 120 durpininkystės bei naudingųjų nerūdinių iškasenų eksploatavimo specialybių moksleivių. 1962 įsteigtas K. p. filialas Elektrėnuose (rengiami elektros tinklų, stočių ir sistemų specialistai), kuriame 1964 mokėsi 147 moksleiviai. Kiekvienais metais K. p. išleidžia daugiau kaip 300 technikų. 1961—64 K. p. moksleiviams pastatyti 2 bendrabučiai (apie 800 vietų). K. p. kasmet gauna naujų prietaisų, įrengimų, vaizdinių priemonių (1963—64 mokslo metais mokymo priemonių įsigyta daugiau kaip už 12 000 rb). 1963 pastatytos naujos mokomosios-gamybinės dirbtuvės. Nuo 1964 K. p. ne tik rengia technikus, bet ir gamina prekinę produkciją. K. p. dirbtuvėse pervyniojami elektros varikliai, gaminami baldai, tekinimo staklės, matuojamos instaliacijos varžos ir kt. Politechnikumo komjaunimo org-ja 1964 turėjo 1075 narius. Gausūs K. p. saviveiklininkų ir sporto kolektyvai dalyvauja Pabaltijo politechnikumų festivaliuose, įvairiose sporto varžybose ir kitur. K. p. artimai bendradarbiauja su Rygos industrinio politechnikumo, Talino, Kaliningrado, Vilniaus politechnikumų kolektyvais.„KAONO RAUDONOSIOS PAGALBOS RAIKOMO BIULETENIS” — nelegalus komunistinis hektografuotas leidinys, išleistas (1 nr.) 1934 Kaune.KAUNO TAIKOMOSIOS IR DEKORATYVINES DAILĖS INSTITUTAS — aukštoji dailės mokykla, veikusi 1941—43 ir 1944—51 Kaune. Įsteigta vietoj Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės m-los (ž. Dailės mokyklos). In-te buvo rengiami monumentaliosios ir dekoratyvinės tapybos, monumentaliosios ir dekoratyvinės skulptūros, dailiosios keramikos, dailiosios tekstilės, taikomosios grafikos, interjero, sodų ir parkų apipavidalinimo specialistai. In-tui vadovavo L. Strolis, J. Vaitys ir kt. In-tą baigė 87 dailininkai. 1951 vietoj Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės ir Vilniaus dailės in-tų įsteigtas Lietuvos TSR Dailės institutas.„KAUNO TIESA” — tarybinis dienraštis, einąs nuo 1950.X.15 Kaune. Nuo 1966 leidžia savaitinį priedą „Kūrybos savaitė”. 1950.X.15—1953.VI.5 ėjo tapatus leidinys rusų kalba („Kaunasska-ja pravda”). 1951—53 redagavo P. Putrimas, 1954—56 — J. Cygas, 1956—58 — V. Norvaiša, 1958—60 J. Leonavičius, nuo 1960 — Z. Baltušnikas.KAONO TVIRTOVĖ — karinių įtvirtinimų sistema, sukurta XIX a. pab. Kauno mieste ir jo apylinkėse. XIX a. pab., paaštrėjus Rusijos—Vokietijos santykiams, Rusijos imperijos v. dalyje buvo imtasi stiprinti senus ir kurti naujus kar. įtvirtinimus. Kaunas vaidino labai svarbų strateginį vaidmenį, nes pro jį ėjo pagr. geležinkeliai ir plentai iš Vokietijos į Rusiją. Todėl 1879.VII Rusijos imperatorius Aleksandras II patvirtino kar. vadovybės pasiūlymą statyti Kaune tvirtovę. K. t. statyba buvo pradėta 1882.IV. Pirmasis tvirtovės statybų darbų etapas tęsėsi iki 1887. Per šį laikotarpį buvo atlikti svarbiausieji žemės darbai, statybų rajone nutiesti keliai ir geležinkeliai, pastatyta karinė geležinkelio stotis, dirbtuvės, laboratorijos, sandėliai, tvirtovės, artileristų kareivinės ir kt. objektai. Baigus tvirtovės statybos darbų pirmąją eilę, 1887 pab. buvo suformuota tvirtovės įgula, štabas, paskirtas tvirtovės komendantas. 1887.XI buvo patvirtintos tvirtovės valdymo taisyklės. Nuo to laiko prasidėjo Kauno miesto sukarinimas: buvo suvaržytos civ. statybos, uždrausti statyti didesni kaip 2 aukštų namai, daugelyje priemiesčių civ. statyba iš viso uždrausta; suvaržyta pramonės įmonių-statyba. Vietiniai miesto gyventojai buvo laikomi „nepatikimu elementu nei taikos, nei karo metu”, todėl jie buvo nuolat persekiojami ir, kilus bet kokiam įtarimui, ištremiami iš miesto. NeKauno tvirtovės VI fortasrusų tautybės darbininkai nebūdavo priimami dirbti tvirtovės statyboje. Kauno gubernatorius tapo faktiškai pavaldus tvirtovės komendantui, tvirtovės žandarai kišosi į miesto žandarų ir policijos veiklą, tvirtovės kar. daliniai buvo panaudojami slopinti rev. judėjimui mieste ir apylinkėse.1888—90 tvirtovės statybos darbai vyko toliau. Per šį laikotarpį buvo užbaigtas I fortas Kauno pietvakariuose, šalia Noreikiškių kaimo, prie Kauno—Šakių plento. Juliškės kaime buvo baigtas statyti II fortas, Naugardiškėse — III, Panemunėje— IV, Pakalniškių kaime, tarp Nemuno ir Sėmenos upelio, — V, prie Petrašiūnų — VI, Žaliakalnyje, Neries kair. krante pusiau užbaigtas VIII. Kiekvieną fortą juosė gilūs grioviai su geležine tvora griovio dugne. Fortuose buvo įrengtos artilerijos ir šaulių pozicijos. Per šį laikotarpį, be fortų, pastatytos 9 įtvirtintos baterijos. Visi įtvirtinimai t. p. buvo apjuosti dideliu grioviu, kurio dugne pastatyta aukšta 3 eilių geležinė tvora. Už griovio tvoros buvo apsauginis pylimas. Pylimas ir griovys ėjo laužyta linija, kad galima būtų šaudyti iš sparnų. Vakarinėje K. t. dalyje, I, II ir III fortų užnugaryje, o t. p. tarp VI ir VII fortų buvo įrengtos požeminės centr. įtvirtinimų linijos. Jau 1890 čia buvo laikoma apie 35 000 kareivių. 1883—90 K. t. teritorijoje pastatyta 197 mūriniai ir 253 mediniai kar. pastatai. Iki 1893 kar. tvirtovės statybai sunaudota 13,5 mln. rb. XIX a. pab. Kauno tvirtovė užėmė daugiau kaip 25 km2, o iki 1914 jos plotas pasiekė 65 km2. Tuo būdu XIX a. pab. Kaunas buvo paverstas pirmosios klasės carinės Rusijos kar. tvirtove.1905—07 žymi K. t. kareivių dalis solidarizavosi su rev. proletariatu. 1906—■ 1907 čia veikė pogr. karinė rev. org-ja, kuriai vadovavo žymus Latvijos rev. judėjimo dalyvis S. Nachimsonas.Dar nespėjus galutinai užbaigti fortų statybos, pasirodė, jog šie kariniai įtvirtinimai paseno ir neatitinka to meto karo technikos reikalavimų. Todėl XX a. pr. K. t. įtvirtinimų sistema buvo naujai peržiūrėta, nuspręsta tvirtovę žymiai patobulinti, iš dalies rekonstruoti seniau pastatytus fortus bei įtvirtinimus, išplėsti tvirtovės zoną; 1909 šalia Sar-gėnų, prie Žemaičių plento, buvo pastatytas IX fortas. 1912 buvo patvirtintas naujas tvirtovės išplėtimo planas, pagal kurį buvo numatyta pastatyti dar 12 naujų fortų ir 9 atsparos punktus. 1912—15 šie darbai buvo sparčiai vykdomi. Priartėjus prie Kauno frontui, 1915.VIII tvirtovės plėtimo darbai buvo nutraukti. K. t. puolimui vadovavęs vok. gen. Licmanas atakai pasirinko ruožą tarp Nemuno ir Jiesios upelio, nes čia stovėjo labiausiai pasenę pirmieji 3 fortai. Tvirtovei šturmuoti kaizerinė kariuomenė atsigabeno galingas patrankas (42 cm „Bertas”). Karo metu K. t. buvo apie 90 000 karių įgula, gausiai aprūpinta artilerija ir karo reikmenimis. Atskiri K. t. daliniai atkakliai grūmėsi su kaizerine kariuomene, tačiau po 11 dienų trukusių kautynių įtvirtinimų zona buvo pralaužta, tvirtovės gynybai vadovavęs gen. Grigorjevas skubiai pasitraukė. 1915.VIII.18 vok. kariuomenė perėjo Nemuną ir užėmė Kauną bei r. miesto dalyje esančius VI ir VII fortus. Kiek ilgiau carinė kariuomenė laikėsi VIII ir IX fortuose.Po I pasaul. karo K. t. neteko savo kar. reikšmės. Buržuazijai valdant, atskiri Kauno fortai buvo paversti kalinimo vietomis (ž. Kalėjimai). Vok. f aš. okupacijos metais fortai tapo masinių žudynių vietomis (ž. Kaunas).KAUNO UNIVERSITETAS (1922—30 Lietuvos universitetas, 1930—46 Vytauto Didžiojo universitetas, 1946—50 Kauno valstybinis universitetas) — aukštoji mokykla, įsteigta 1922.11.16, perorganizavus Aukštuosius kursus.BURŽUAZIJOS VALDYMO LAIKOTARPIS. Iš pradžių un-te veikė 5 f-tai: matematikos-gamtos (agronomij os-miški-ninkystės, biologijos, fizikos-chemijos, matcmatikos-fizikos skyriai), medicinos (farmacijos, medicinos, odontologijos, veterinarijos skyriai), technikos (elektrotechnikos, chem. technologijos, mechanikos, statybos skyriai), teologijos (teologijos skyrius), socialinių mokslų. 1922.IV socialinių mokslų f-tas perorganizuotas į teisių f-tą (teisių skyrius) ir humanitarinių mokslų f-tą (filosofijos, istorijos, kalbotyros, lit-ros skyriai). 1924 humanitarinių mokslų f-to kalbotyros ir lit-ros skyriai perorganizuoti į filologijos skyrių; matematikos-gamtos f-te panaikintas agronomijos-miškinin-kystės skyrius; teisių f-te įsteigtas ekonomikos skyrius. 1925 įsteigtas evangelikų teologijos f-tas. 1926 teologijos f-tas perorganizuotas į teologijos-filosofijos f-tą (teologijos, filosofijos skyriai); matematikos-gamtos f-te vėl įsteigtas agro-nomijos-miškininkystės skyrius (1927 panaikintas). 1928 matematikos-gamtos f-to matematikos-fizikos skyrius perorganizuotas į matematikos skyrių. 1930 medicinos f-te panaikintas veterinarijos skyrius; technikos f-to elektrotechnikos, chem. technologijos, mechanikos skyriai sujungti į technologijos skyrių. 1936 uždarytas evangelikų teologijos f-tas. 1939 į Vilniaus un-tą perkelti humanitarinių mokslų, matematikos-gamtos, teisių f-tai. 1930, prieš perorganizuojant kai kuriuos f-tus, buvo 111 katedrų, po perorganizavimo — 87.Un-tas priklausė Švietimo m-jai, o veikė pagal seimo priimtą (1922.IV.12) statutą. Un-tui vadovavo rektoratas — rektorius, prorektorius ir sekretorius, renkami un-to tarybos 1 metams. Prorektorius antrais metais būdavo renkamas rektoriumi. Mokymo darbui vadovavo senatas (rektoratas ir f-tų dekanai), dekanų sekretoriai, katedrų vedėjai. Mokslo personalą rinko, mokslo vardus ir laipsnius teikė fakultetų tarybos.1930    faš. vyriausybė susiaurino un-toautonomiją, pakeitė statutą. Profesoriusir docentus tvirtino ir savo nuožiū-ra galėjo atleisti respublikos prezi-dentas. Prezidentas tvirtino ir rektorių,renkamą 3 metams. Un-tui išlaikyti 80—90% lėšų buvo skiriama iš valstybėsbiudžeto; kitas lėšas sudarė mokslapi-nigiai, laboratorijų bei kl’.ūkų pajamosir kt. Iš viso un-tas sunaudojo lėšų;1922 — 0,5 mln. lt, 1927 — 4,4 mln.,1931      — 7,1 mln., 1937 — 7,2 mln. Nuo1922 un-tas turėjo 2 rūmus, 1926 gavotrečius. Un-tui priklausė 1930 pastaty-tos akių ir ausų, nosies, gerklės ligųklinikos, 1931 pastatytas fizikos ir che-mijos in-tas. 1932 buvo pastatyti medi-cinos f-to rūmai, 1940 — un-to klinikos.Be to, un-tas turėjo botanikos sodą(įsteigtas 1923), mineralogijos-geologijos,zoologijos muziejus.Un-to moksl. personalas buvo skirstomas į vyresnįjį (profesoriai, docentai, adjunktai), jaunesnįjį (lektoriai, asistentai, prožektoriai, laborantai) ir pagalbinį {demonstratoriai, preparatoriai, technikai, bibliotekininkai). 1939 un-te buvo 109 žmonės vyresniojo moksl. personalo, 121 jaunesniojo ir 46 pagalbinio.matematikų ….                         103medikų                                                680odontologų                                           382statybininkų ….       189teisininkų                                            959technologų   ….      112teologų   (katali-kų)                              356veterinarų                                             16Un-to studentai buvo skirstomi į tikruosius ir laisvuosius klausytojus. Tikraisiais klausytojais buvo priimami baigę g-ją, kunigų seminariją ar tolygią m-lą, t. p. eksternu išlaikę brandos egzaminus. Laisvieji klausytojai diplomus gaudavo, tik pristatę brandos atestatą. Mokestis už mokslą 100 lt semestrui. Stipendijas po 150 lt per mėnesį gaudavo vid. 3,6% studentų. Vid. 30,2% studentų turėjo dar ir tarnybą, vid. 12,7% vertėsi atsitiktiniu uždarbiu. Daugiausia studentų buvo 1932 rudens semestrą — 4553 (4234 tikrieji klausytojai, 319 laisvųjų klausytojų). 1939 rudens semestrą un-te mokėsi 3053 studentai (2741 tikrasis klausytojas, 312 laisvųjų klausytojų). Mokslas visuose f-tuose truko 4 metus, o medicinos f-to medicinos skyriuje — 5. Tačiau per tiek metų un-tą baigdavo nedaug studentų. Daugumas mokydavosi žymiai ilgiau, o nemaža dalis neįstengdavo baigti mokslo. Pvz., iš 1922—37 įstojusių un-tą iki 1940 baigė tik 20,5% (evangelikų teologijos f-tą 30,4%, humanitarinių mokslų 11,6%, matematikos-gamtos 12,9%, medicinos 37,6%, teisės 20,0%, teologijos-filosofijos 43,4%, technikos 8,2%). 1922—40 un-tas išleido 3769 specialistus:

  97
ekonomistų     …. 221
evangelikų     teo-  
  17
farmacininkų 148
  194
  155
fizikų ir chemikų 47
  93

Un-to profesoriais buvo žymūs Lietuvos mokslininkai: humanitarinių mokslų f-te — K. Būga, J. Jablonskis, I. Jonynas, V. Krėvė-Mickevičius, V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, J. Vabalas-Gudaitis; teisės — V. Biržiška, A. Janulaitis, P. Leonas, A. Rimka; matematikos-gamtos — V. Čepinskis, T. Ivanauskas, A. Purenąs, P. Šivickis, Z. Žemaitis; medicinos — P. Avižonis, J. Blažys, V. Lašas, P. Mažylis, P. Radzvickas, P. Raudonikis; technikos — P. Jankauskas, P. Jodelė, V. Mošinskis, M. Songaila, K. Vasiliauskas. Paskaitas skaitydavo ir užsieniečiai profesoriai: E. Frenkelis, B. Hroznas, A. Mejė, R. Viperis ir kt. Moksl. kadrus un-tas rengė iš gabesnių auklėtinių. Rengiantiems daktarų disertacijas vadovavo atitinkamų specialybių profesoriai. Pavieniai mokslininkai buvo siunčiami tobulintis į užsienį. Tam reikalui kiekvienais metais būdavo skiriamos kelios valstybinės bei priv. asmenų stipendijos.Kauno un-te susikoncentravo beveik 3/4 Lietuvos mokslininkų. Jie dirbo moksl. darbą sunkiomis sąlygomis (trūko lėšų, laboratorijų, įrengimų, pagalbinio personalo). Didelę reikšmę liet. k. mokslui turėjo J. Jablonskio liet. k. gramatika, liet. k. vadovėlis, darbas apie linksnius ir prielinksnius; K. Būgos liet. k. žodyno pirmasis ir antrasis sąsiuviniai, moksl. straipsnių liet. kalbos praktikos ir teorijos klausimais rinkinys, etimologinės studijos. Reikšmingi leidiniai — Tumo-Vaižganto liet. lit-ros paskaitos, V. Mykolaičio-Putino liet. lit-ros istorijos pirmoji dalis. V. Krėvė-Mickevičius paskelbė vertingų liet. folkloro tyrinėjimų ir publikacijų; B. Sruoga— studiją apie liet. liaudies dainų poetiką; P. Galaunė — stambią apybraižą apie liet. liaudies meną, studiją apie Vilniaus meno m-lą. V. Dubas parašė plačias monografijas apie A. Fransą, Volterą, pranc. lit-ros istoriją; B. Sruoga — rusų lit-ros istoriją, studiją apie rusų bilinų kilmę. Vertinga Vaclovo Biržiškos parengta liet. bibliografija (iki 1910), jo veikalas apie liet. knygų istorijos bruožus. Istorikai daugiausia nagrinėjo Lietuvos kun-ščių veiklą, bajorų istoriją. Reikšmingi A. Janulaičio atlikti vyriausiojo Lietuvos tribunolo veiklos XVI—XVII a. tyrinėjimai. Daugelyje filologų ir istorikų darbų atsispindėjo idealistinės pažiūros, kai kurie klausimai buvo nagrinėjami iš burž. nacionalizmo bei klerikalizmo pozicijų. Geografai tyrė Lietuvos upes ir ežerus. Šioje srityje daugiausia dirbo S. Kolupaila, padėjęs pagrindus Lietuvos upių hidrologijai. Geologai (J. Dalinke-vičius, M. Kaveckis ir kt.) su chemikais technologais ištyrė Akmenės apylinkių karbonatus, Mažeikių aps. molynus, rado gipso ir kreidos sluoksnių, smėlynų, . tinkamų geram stiklui gaminti. Botanikai rinko ir aprašinėjo Lietuvos augalus. Svarbūs buvo K. Grybausko Lietuvos vaistažolių tyrinėjimai, A. Minkevičiaus studijos apie Lietuvos grybus ir samanas, T. Ivanausko Lietuvos faunos (ypač paukščių)   tyrinėjimai.   Medikai   tyrė krašto gyventojų patologiją. Pažymėtini V. Kuzmos darbai urologijos klausimais, P. Avižonio — trachomos epidemiologijos ir gydymo klausimais, V. Lašo Lietuvos gyventojų mitybos tyrinėjimai. Psichologas J. Vabalas-Gudaitis tobulino psichologinius žmogaus darbingumo tyrimo metodus. Nemažą reikšmę turėjo Viktoro Biržiškos monografijos matematinės analizės ir tikimybių teorijos klausimais, F. Butkevičiaus — analizinės chemijos, V. Mošinskio — metalų technologijos, P. Jankausko — taikomosios mechanikos klausimais, V. Čepinskio parengti fizikos ir fizinės chemijos kursai, darbai elektrochemijos klausimais, K. Vasiliausko tyrinėjimai stat. statikos srityje. Įvairiose mokslo srityse tarp un-to mokslininkų vyko ideologinė kova. Smarkiausia ji buvo biologijos srityje. Un-to mokslininkai P. Avižonis, J. Dagys, L. Gurmanas, T. Ivanauskas, V. Kuzma, V. Lašas, P. Slavėnas, J. Vabalas-Gudaitis ir kt. kovojo su idealistinėmis koncepcijomis evoliucijos mokslo, rasizmo klausimais, propagavo materialistines pažiūras.Un-tas leido tęstinius moksl. leidinius: humanitarinių mokslų f-tas—„Ar-chivum Philologicum” (1930—39), „Darbus ir dienas” (1930—40), „Eranus” (1930—35), „Mūsų tautosaką” (1930— 1936), „Humanitarinių mokslų fakulteto raštus” (1925—27), „Senovę” (1935—40), „Tautą ir žodį” (1923—31); matematikos-gamtos f-tas —„Matematikos-gamtos fakulteto darbus” (1923—40); medicinos f-tas —„Medicinos fakulteto darbus” (1933—40), „Mediciną” (kartu su Kauno medicinos d-ja, 1924—40); teisių f-tas —„Teisių fakulteto darbus” (1924— 1927), teisių skyriaus moksl. darbų rinkinius („Teisių mokslo biblioteką”), eko-p.omikos skyriaus moksl. darbų rinkinius („Ekonomikos mokslų biblioteką”); technikos f-tas—„Techniką” (1924—36); teologijos-filosofijos f-tas — „Athe-naeum” (1930—38), „Logos” (1922—38), „Soter” (1924—39). Un-te veikė daug studentų korporacijų bei org-jų (1927 — 46, 1930 — 72, 1939— 161). Pažangios studentų org-jos („Atžala”, „Aurora”, Žydų kalbai ir lit-rai remti d-ja, „Sted-ra”, „Scientia”) buvo uždarinėjamos, jų nariai persekiojami. Tas org-jas legaliam darbui panaudodavo LKP. Nuo pirmųjų un-to gyvavimo metų jame veikė LKP, LKJS, vėliau ir Lietuvos Raudonosios pagalbos (LRP) org-jos kuopelės. 1928—39 studentai komunistai leido neleg. atsišaukimus. 1931—34 un-te veikė studentų komunistų biuras, vadovavęs part. kuopelėms. LRP studentų kuopelės 1936 susitelkė pogrindinėje antifaš. org-joje „Antita”. Ekonominius ir akademinius studentų reikalus tvarkė studentų atstovybė. Į ją patekdavo vien burž. korporacijų ar org-jų atstovai; tik 1931—32 buvo išrinkti „Auroros” atstovai. Un-te veikė turizmo klubas, sporto klubas (abu nuo 1930), choras (nuo 1924), ligonių kasa (nuo 1925).Un-to rektoriai: 1922—30 — profesoriai J. Šimkus, V. Čepinskis, P. Būčys, P. Avižonis, M. Biržiška, M. Remeris, V. Čepinskis; 1930—40 —V. Čepinskis, M. Remeris, S. Šalkauskis.PIRMIEJI TARYBINIAI METAI (1940 —1941). Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, panaikintas teologijos-filosofijos f-tas, o medicinos f-to farmacijos specialybės I ir II kursai perkelti į Vilniaus un-tą. Veikė 3 f-tai: medicinos (farmacijos, medicinos, stomatologijos skyriai), statybos (archit-ros, geodezijos, hidrotechnikos ir melioracijos, statybos skyriai), technologijos (elektrotechnikos, chemijos, mechanikos sWriai). Įsteigta marksizmo-leninizmo katedra, parengiamieji kursai norintiems stoti į un-tą. Panaikintas mokestis už mokslą. Apie 50% studentų gavo stipendijas. Pradėta steigti bendrabučius. 1940 rudens semestre mokėsi 3000 studentų. 1941 pavasarį un-tas išleido 232 specialistus: medicinos f-tas 199, statybos 27, technologijos 6. Un-te įsteigta komjaunimo org-ja, profs-ga. Įkurtas studentų klubas (1941), ėmė veikti meno saviveiklos (liaudies šokių ansamblis, choras ir kt.) ir sporto kolektyvai. 1940—-1941 un-tas išleido „Techniką”, d. 2; „Kauno universiteto medicinos f-to darbus”, t. 7. Un-to rektorius buvo prof. A. Purenąs.VOK. F AŠ. OKUPACIJOS METAI. Atgaivintas buvęs teologijos-filosofijos f-tas (iš jo sudaryti 2 atskiri f-tai). Sumažėjo studentų skaičius: 1941 rudenį jų tebuvo 1536. 1942 iš un-to pašalintas 31 dėstytojas, t. p. studentai komjaunuoliai. 1942 pab. nustota mokėti stipendijas. 1943.111.15 vokiečių f aš. okupantai un-tą uždarė: aukštesniesiems kursams buvo dar leista baigti mokslą, o priėmimas uždraustas. Kad nenutrūktų reguliarus specialistų rengimas, prof. K. Baršausko, prof. A. Pureno ir kitų iniciatyva 1943.XI suorganizuoti Technikos kursai su statybos ir technologijos skyriais (vadovas K. Baršauskas), o 1944 pr. kursuose įsteigtas ir med. technikų skyrius (vadovė J. Tik-nienė). Kursuose buvo dėstoma pagal un-to I kurso programą (taryb. metais jų klausytojai priimti į atitinkamų f-tų II kursą). 1941—44 un-to baigimo diplomus gavo 689 studentai: filosofijos f-to 8, medicinos 452, statybos 112, technologijos 117. Un-to rektorius buvo J. Gravrogkas. Kai kurie un-to studentai okupacijos metais įsijungė į partiz. kovą. Buvęs medicinos f-to studentas J. Vosylius vadovavo Kęstučio partizanų būriui, buvo LKP Biržų aps. k-to sekretoriumi. Traukdamiesi okupantai padarė un-tui didelių nuostolių, be kitko, susprogdino fizikos-chemijos in-to rū-, mus, mechanikos laboratoriją, iš med. f-to pagrobė daug aparatūros, sunaikino bibliotekos knygų. Iš viso okupantai padarė un-tui nuostolių už 5 mln. rb.POKARINIS LAIKOTARPIS (1944— 1950). Išvadavus Kauną, un-tą pradėta atkurti. Nuo 1944 jame veikė istorijos-filologijos fakultetas (filologijos, istorijos skyriai), medicinos f-tas (farmacijos, gydytojų stomatologų, med. gydytojų skyriai), technologijos f-tas (elektrotechnikos, mechanikos, chem. technologijos skyriai) ir statybos f-tas (archit-ros, civ. ir pram. statybos, hidrotechnikos skyriai). 1946 įkurtas architektūros f-tas (archit-ros skyrius); statybos f-te įsteigtas geodezijos skyrius. 1947 įsteigtas farmacijos f-tas; istorijos-filologijos f-to filologijos skyrius perorganizuotas į lietuvių k. ir lit-ros, rusų k. ir lit-ros, klasikinės filologijos skyrius, o istorijos skyrius iškeltas į Vilniaus un-tą; technologijos f-tas perorganizuotas į 3 fakultetus — chem. technologijos (maisto pramonės technologijos, neorganinių medžiagų technologijos, organinių medžiagų technologijos, silikatų technologijos skyriai), mechanikos (automobilių, durpių gamybos, geležinkelių eksploatacijos, maisto pramonės įrengimų, mašinų statybos ir technologijos, pluošto technologijos įrengimų, šiluminių energetikos įrengimų skyriai), elektrotechnikos (elektros ryšių, elektros stočių, tinklų ir sistemų, pram. įmonių elektros įrengimų skyriai). 1949 istorijos-filologijos f-tas perkeltas į Vilniaus un-tą. Sustiprėjo un-to materialinė bazė. 1947, be klinikų, un-tas turėjo 7 mokomuosius pastatus. Studentų 1944 buvo 1440, o 1950—jau 2659. Išplėstas inžinierių rengimas. 1945—50 metais 65—85% studentų gaudavo stipendijas, 12—16% gyveno bendrabučiuose. Iš 1944—50 įstojusių studentų un-tą (arba iš jo išaugusius in-tus) baigė 79,2%. 1944—50 un-tas parengė 1616 specialistų:

  56 hidrotechnikų   . .     18
elektrotechnikų 47   1
farmacininkų 171   1
  37   675
geodezininkų 3 mechanikų .   75
chemikų   techno-   statybininkų .   115
logų …………………. 60 stomatologų .-.. .   357

1945 un-te buvo 24 profesoriai, 29 docentai, 150 dėstytojų ir asistentų, o 1950 — 16 profesorių, 63 docentai, 274 dėstytojai ir asistentai. Moksl. kadrai buvo rengiami per aspirantūrą. 1945—50 un-te apgintos 37 kandidatinės disertacijos. Apie 300 mokslininkų tobulinosi centrinėse TSRS mokslo įstaigose. Un-to mokslininkai išsprendė nemaža problemų, turinčių didelę reikšmę liaudies ūkiui, ypač tekstilės pramonei, durpių ir vietinių stat. medžiagų gavybai. Buvo tiriama Lietuvos archit-ra ir ieškoma tolesnio jos vystymo kelių, sėkmingai sprendžiami kai kurie teoriniai fizikos, chemijos, elektrotechnikos klausimai. Medikai tyrė alergijos reiškinius, vėžį, reumatą, nemaža nuveikė kardiologijos srityje. Daugelis moksl. tyrimo darbų, pradėtų un-te, toliau dirbami Kauno Politechnikos ir Medicinos in-tuose. Pokario laikotarpiu un-tas išleido „Kauno universiteto techniškųjų fakultetų darbų” t. 1 (1949) ir „Kauno universiteto medicinos fakulteto darbų” 2 t. (1948—50). Un-te veikė studentų komjaunimo org-ja, studentų profs-ga.   1945 įkurta studentų moksl.d-ja. 1946 ji turėjo 398 narius, 1950— 1285. Įsteigtas kultūros klubas, sporto klubas. Veikė centr. choras, dramos studija, centrinis liaudies šokių kolektyvas, be to, meno saviveiklos kolektyvai atskiruose f-tuose. Un-to rektoriai: 1944—1946             — prof. A. Purenąs, nuo 1946 —prof. J. Kupčinskas.1950 pab. un-tas reorganizuotas į Kauno Politechnikos institutą ir Kauno Medicinos institutą.KAUNO UNIVERSITETO BIBLIOTEKA įkurta 1922 pabaigoje. Iš pradžių ji turėjo tik 40 knygų. Un-to vadovybė kreipėsi į Lietuvos visuomenę, prašydama paaukoti pinigų, leidinių, rankraščių, archyvinės medžiagos. Leidinių bibliotekai atsiuntė Minsko, Paryžiaus, Upsalos, Niujorko, Pragos, Pekino, Ciuricho ir kt. un-tai. Švietimo ministerija perdavė iš prof. A. Becenbergerio gautą senų liet. knygų rinkinį. Be to, un-tui atiteko prof. K. Būgos, gyd. L. Petkevičiaus (G. Petkevičaitės-Bitės tėvo) bibliotekos, bibliografo S. Baltramaičio bibliotekos dalis. Nuo 1924 rudens būdavo gaunamas privalomasis Lietuvoje išleidžiamų leidinių egzempliorius. 1930 bibliotekai perduotas Vaižganto įsteigtas raštijos muziejus. Jis buvo sujungtas su ist. archyvu ir pavadintas rankraščių skyriumi. Šiame skyriuje buvo ir Tarybų Sąjungos atiduotos Žemaitijos teismo XVI—XVIII a. knygos (apie 350 t.), XVIII—XX a. liet. rašytojų bei visuomenės veikėjų asmeniniai archyvai, rankraščiai, laiškai. Biblioteka gaudavo daug period. leidinių įv. kalbomis. Pavyzdžiui, 1932 biblioteka turėjo žurnalų: rusų k.— 3544 vienetų, vokiečių k.— 3375, anglų k.— 2377. Bibliotekos fondus 1933.1.1 sudarė 95 388 vienetai spaudinių (27% pirkti, kiti dovanoti), 1939 pr.— 179 000, jų tarpe nemaža atsišaukimų, skelbimų, teatro programų ir kitų smulkių spaudinių, didelis kartografijos rinkinys. Biblioteka aptarnavo ne tik K. u. moksl. personalą bei studentus, bet ir visuomenę, padėjo periferijos bibliotekoms. Ji rengė Švietimo ministerijos leidžiamą „Lietuvių bibliografiją” (1924—39), leido „Bibliografijos žinias” (1936—44). Be to, išleido S. Daukanto „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių” (1929), K. Jablonskio „Istorijos archyvą” (t. 1, 1934). Vienas bibliotekos steigėjų ir jos vadovas buvo prof. Vaclovas Biržiška. Vok. faš. okupacijos metais biblioteka kartu su un-tu uždaryta; knygų saugykla paversta slėptuve, rankraštynas išgabentas į kaimą. Daug knygų besitraukdami sunaikino hitlerininkai. Po karo sutvarkyta saugykla, pertvarkytas abėcėlinis katalogas. Knygų fondams papildyti buvo skiriama vis daugiau valst. lėšų: 1945— 120 000 rb,1947             — 170 000, 1950 — 250 000. Buvorūpinamasi įsigyti kuo daugiau įv. spe-cialybių vadovėlių. 1950 pab. bibliote-kos fondus sudarė apie 380 000 vienetų.Perorganizavus un-tą, visas jo bibliote-kos turtas bei daugumas leidinių atite-ko Kauno Politechnikos in-to bibliotekai.Kiti leidiniai perduoti Vilniaus un-to,Partijos istorijos in-to ir Kauno Med.in-to bibliotekoms. Rankraštynas atiduotas Vilniaus un-to ir Lietuvos TSR MA bibliotekoms.Lil.: Lietuvos universitetas, K., 1923; Lietuvos universitetas. Pirmųjų penkerių veikimo metų (1922.11.16—1927.11.16) apyskaita, K., 1927; Vytauto Didžiojo universiteto kalendorius, K., 1932—39; Vytauto Didžiojo universitetas. Antrųjų penkerių veikimo metų (1927.II.16—1932. IX.1) apyskaita, K., 1933; V. Biržiška, Pirmasis Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos dešimtmetis, K., 1933; Vytauto Didžiojo universiteto įstatymai, K., 1934; ,,V. D. universiteto žinios”, K., 1937, Nr. 1—S; Vytauto Didžiojo universiteto normos, t. 1 (Statutas), K., 1937; S. Užkuraitė, Kauno Politechnikos instituto bibliotekos veikla 1923—1965 metais.—„Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai”, t. 5, V., 1966.„KAUNO VALSTYBINIO MEDICINOS INSTITUTO DARBAI”— tarybinis tęstinis mokslo darbų leidinys, ėjęs 1948— 1961 Kaune. Leido Kauno Med. in-tas. Išėjo 12 tomų. T. 1 (1948) ir 2 (1950) išėjo pavadinimu „Kauno valstybinio universiteto Medicinos fakulteto darbai”„KAUNO ŽINIOS”—buržuazinis rytinis dienraštis, ėjęs 1933 Kaune. Leistas vietoj „Tribūnos”.KAUPAS Antanas [1870.II.1 Gudeliuose (Panevėžio rj.) — 1913.X.27 Čikagoje] — klerikalinis sociologas, publicistas. Baigęs Šiaulių g-jos 6 klases, mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, iš kurios pašalintas už draudžiamos liet. lit-ros laikymą. 1892 emigravo j JAV. 1896 tapo kunigu. Bendradarbiavo JAV ir Lietuvoje leistoje klerikalinėje period. spaudoje („Garse”, „Žvaigždėje”, „Draugijoje”, „Viltyje” ir kt). 1909—13 redagavo laikr. „Draugas”. Rašė daugiausia sociologiniais klausimais.KAUPIAI — kaimas Tauragės r j., Girininkų apyl., 9 km į v. nuo Tauragės. 79 gyv. (1959). Kaimo p. pakraščiu teka Ežeruona (Jūros intakas). Ist. šaltiniuose K. minimi 1653.KAUPIŠKIAI — kaimas Vilkaviškio r j., Vištyčio apyl., 8 km į š. nuo Vištyčio, prie kelio j Kybartus; kolūkio centras. 145 gyv. (1959). Prie kaimo yra Kau-piškių-Pajevonio durpynas (eksploatuojamas nuo 1953), 7 ha žvyro karjeras (eksploatuojamas nuo 1956). Kaime yra aštuonmetė m-la (1923—55 pradinė, iki 1960 septynmetė), biblioteka, felčerių-akušerių punktas. Į v. nuo kaimo, netoli sienos su Kaliningrado sr„ yra natūrali stačiašlaitė kalva, naudota kaip piliakalnis. Jo aikštelė 75 m ilgio ir 35 m pločio, su I t-meč:o kultūriniu sluoksniu. XX a. pirmoje pusėje K. buvo valsčiaus centras.KAŪPISKIŲ-PAJEVONIO PELKĖ — pelkė Vilkaviškio rj., 9 km j p. nuo Kybartų, į r. nuo Kybartų—Vištyčio kelio. Plotas 326 ha (pramoninis 244 ha). Pelkė ištįsusi iš v. j r. apie 6 km. R. dalis ežerinės kilmės, v.— sausuminės. Per dalį teka Liepona (Širvintos intakas).., ^a karklai, beržai, alksniai. Durpės ^usia žemapelkinės, viksvinės, tik alksninės. Klodo didž. storis t 1,92 m; vid. susiskaidy-vid. peleningumas 18,4%. 4,7 mln. m3. Pelkės paviršius vietomis nusausintas. Durpės kasamos kurui. Vakaruose prie pelkės yra Kaupiškių, rytuose — Pajevonio kaimai.KAUŠAI — kaimas Šilalės rj., Kaltinėnų apyl., 5 km į p. v. nuo Kaltinėnų, 9 km į š. v. nuo Upynos. 134 gyv. (1959). Š. v. pakraščiu teka Akmena (Jūros intakas), pietryčiuose yra aukštuma, vad. Aušrinės kalnu. Kaime pastatyta kolūkio gyvulininkystės pastatų.KAUŠAKYS Stasys [1902.V.26 Panemunėlyje (Rokiškio rj.) — 1945.III.4 Guda-kiemyje (Trakų rj.)]—pedagogas. 1924 baigęs Panevėžio mkt. seminariją, metus studijavo Kauno un-to gamtos-matematikos f-te, paskui mokytojavo įv. pr. m-lose. 1935—40 studijavo Kauno un-to humanitarinių mokslų f-te. 1940—41 taryb. aktyvistas. Vok. faš. okupacijos metais persekiotas. 1942—45 mokytojavo Pakuonio (Prienų r j.), Panošiškių ir Gudakiemio (Trakų rj.) pr. m-lose. Burž, nacionalistų nužudytas.KAUŠANKA — kaimas Jonavos r j., Markutiškių apyl., 15 km į š. r. nuo Jonavos, 1,5 km į š. v. nuo Kauno— Zarasų plento. 259 gyv. (1959). Iš v. prie kaimo prieina Kaušankos miškai, iš š.— Tabalų pelkė, iš r.—-Aklojo Ežero pelkė.KAUSĖNAI — kaimas Plungės r j., Nau-sodžio apyl., 3 km į v. nuo Plungės, Babrungo deš. krante. 223 gyv. (1959). Kaimas minimas 1691 Gandingos ir Kau-šėnų dvarų inventoriuose. 1941.VII hitlerininkai ir vietiniai burž. nacionalistai Kaušėnuose išžudė daugiau kaip 1000 Plungės gyventojų.KAUŠYLA Kęstutis [g. 1922.1.6 Utenoje] — klimatologas, geografijos mokslų kandidatas (1955). 1947 baigęs Vilniaus un-tą, iki 1960 dirbo jame ped. darbą. Nuo 1958 docentas. 1960—62 Geologijos ir geografijos in-to moksl. bendradarbis, 1962—63 to in-to klimatologijos sektoriaus vadovas. 1963—65 Lietuvos TSR MA Geografijos skyriaus moksl. bendradarbis. 1965—66 Hidrometeorologinės v-bos vyr. inžinierius, nuo 1966 agrometeorologinės laboratorijos viršininkas. Paskelbė moksl. straipsnių aktinometri-jos, klimatografijos, taikomosios klimatologijos ir klimatinių tyrimų istorijos klausimais, išleido keletą populiarių brošiūrų.Rit.:   K.   Kaušyla,   Lietuvos   klimatas,   V., 1959.KAUŠINIENĖ Gražina [Žitkutė; g. 1921. VI.2 Kaune] — inžinierė technologė, chemijos mokslų kandidatė (1961). 1941 baigė Kauno un-tą. Nuo 1950 dirba ped. darbą Kauno Politechnikos in-te. Paskelbė moksl. straipsnių Lietuvos TSR durpių dispersiškumo klausimu.KAUŠINIS Klemensas [g. 1906.1.27 Jur-šiškėje (Molėtų r j.)] — inžinierius statybininkas, technikos mokslų kandidatas (1962). 1933 baigė Kauno un-to technikos f-tą. 1936—50 Kauno un-to, nuo 1951 Kauno Politechnikos in-to dėstytojas, nuo 1966 docentas. 1937—40 vadovavo Kauno resp. klinikinės ligoninės, techn. priežiūrai, 1940 Šiaulių ligoninės statybai. Pagal K. projektus pastatyta Šiaulių duonos kepykla (1935), Kauno Politechnikos in-to elektrotechnikos; f-to rūmų priestatas (1958), rekonstruoti Lietuvos TSR Filharmonijos rūmai (1950). K. paskelbė moksl. darbų apie pastatų atitvarines konstrukcijas ir kt. Su kitais parengė vadovėlį „Pastatų konstrukcijos” (d. 1, 2, 1962—67).KAUŠINIS Vytautas [g. 1930.11.1 Juozapavoje (Molėtų rj.)]—dailininkas. 1956 baigęs Dailės in-to grafikos f-tą, dirbo žurnalo „Šluota” dailininku. Nuo 1956 dalyvauja respublikinėse ir sąjunginėse dailės parodose. 1956—57 žrn. „Tarybinė moteris” meninis redaktorius. Nuo 1961 Dailės i-n-to dėstytojas. Kuria plakatus, pasižyminčius minties ir formos aiškumu, meninės išraiškos priemonių glaustumu, dekoratyvumu, tikslingu vaizdo ir šrifto panaudojimu.Kūriniai: plakatai—,,1917—1957″, „Lietuvos kultūros dekada” (Lenkijoje, 1957), „Sudrausk!” (1957), „Lai tėviškė žydi” (1960), „Liaudies meno paroda” (1960), „Būkite jiems bičiuliai” (1961), „Aplankykite Tarybų Lietuvos sostinę Vilnių” (1962), «Lietuvos TSR Valstybinės filharmonijos estradinis ansamblis „Nemuno ži-buriai”» (1963), „Lietuvos TSR kultūros diena” (Maskvoje, 1964), „Ruoškimės M. K. Čiurlionio vardo pianistų konkursui” (1965), „Sveikas, Geguži!” (1966), «Paroda „Gamta ir žmogus”* (1967); estampai (lino raižiniai)—„Baikalas prie Angaros” (1960), „Kinai” (1960), ir kt.Vytautas Kaušinis. Plakatas Lietuvos TSR kultūros dienoms Maskvoje (1964)KAUŠPĖDAS Anicetas [g. 1911.1.19 Maželiuose (Anykščių rj.)] — chemikas, chemijos mokslų kandidatas (1954). 1935 baigė Grenoblio (Prancūzija) Elektrochemijos ir elektrometalurgijos in-tą. 1936—39 dirbo Tyrimų laboratorijoje Kaune, 1939—41 „Lietuvos muilo” f-ke Panevėžyje. Nuo 1941 dirba ped. darbąVilniaus un-te. Nuo 1956 docentas. Paskelbė moksl. straipsnių apie tirpstančių magnio druskų išskyrimą iš dolomitų, apie dolomitų panaudojimą tirpioms magnio druskoms ir rišamosioms medžiagoms gauti ir kt. klausimais.KAVA. Europoje K. tapo žinoma XVII a. pr., o Lietuvoje paplito XVII a. pab. (daugiausia vienuolynuose ir dvaruose). XVII-^XVIII a. kava būdavo įvežama daugiausia iš Rygos, vėliau iš Peterburgo ir kt. Prieš D. Tėvynės karą K. pupelės būdavo importuojamos iš Vokietijos, po karo (iki 1965) —iš Ganos. 1965 jų gauta 1784 t. Vidutiniškai vienas Lietuvos TSR gyventojas suvartoja 0,95 kg K. per metus.KAVALIAUSKAITĖ Margarita [Undžie-nė; CowI; g. 1897.1.25 Niujorke] — pažangi JAV lietuvių visuomenės veikėja. Kilusi iš darbininkų. Dirbo tabako f-ke Brukline. 1914 įstojo į Lietuvių socialistų sąjungą. 1916—22 dienraščio „Laisvė” adm. darbuotoja, 1932—33 viena iš Tarptautinės darbininkų gynimo d-jos (International Labour Defence) Jungtinėse Amerikos Valstijose vadovių, 1933—41 JAV Komunistų partijos komisijos darbui tarp moterų sekretorė. 1933—37 Mičigano valstijoje organizavo profs-gas. Nuo 1951 viena iš prekybinės org-jos „Meždunarodnaja kniga” („Tarptautinė knyga”) atstovių Niujorke, platina Tarybų Lietuvos spaudą. Nuo 1917 bendradarbiauja laikraščiuose „Laisvė”, „Daily VVorker” („Darbininkų dienraštis”), „Political Affairs” („Politikos reikalai”). Anglų kalba parašė brošiūrų („Brangus pragyvenimas”, 1926; „Klausimai ir atsakymai apie Tarybų Sąjungą”, 1933). 1964 ir 1966 lankėsi Tarybų Lietuvoje.KAVALIAUSKAS Bronius [g. 1932.VII.18 Garbūnuose (Ignalinos rj.)] — meteorologas, geografijos mokslų kandidatas (1965). 1958 baigęs Vilniaus un-tą, iki 1960 dirbo inžinieriumi sinoptiku Vilniaus civ. aviacijos meteorologijos stotyje. 1960—64 Geografijos ir geologijos in-to, nuo 1964 Lietuvos TSR MA Geografijos skyriaus moksl. bendradarbis. Paskelbė moksl. straipsnių apie saulės radiaciją p. Pabaltijyje.KAVALIAUSKAS Jonas [m. 1917 Vilniuje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Darbininkas. 1894—97 aktyvus LSDP agitatorius, už tai 1897—98 kalintas. 1899 suimtas antrą kartą ir 3 metams ištremtas į Smurgainis (BTSR). 1903 grįžęs į Vilnių, dirbo odos f-ke. Aktyvus 1905—07 revoliucijos dalyvis. Jo bute buvo revoliucionierių ginklų sandėlis. Už rev. veiklą buvo kalinamas. 1908—■ 1914 K. bute vyko nelegalūs revoliu-. cionierių pasitarimai. 1917 kaizerinių okupantų paimtas priverčiamiesiems darbams, mirė badu.KAVALIAUSKAS Jonas [g. 1920.XII.10 Kaune] — aktorius, Lietuvos TSR nusipelnęs artistas (1954). 1941 baigęs Kauno „Aušros” berniukų g-ją, dirbo aktoriumi Valstybės teatre. 1944 baigė šio teatro vaidybos studiją. Nuo 1949 Lietuvos TSR Akademinio dramos teatro   aktorius.   NuoTSKP narys. 1953—60 dėstė aktoriaus meistriškumą Lietuvos TSR konservatorijoje.   NuoLietuvos TSR Teatro d-jos pirmininkas. 1963—67 Lietuvos TSR AT deputatas.Vaidmenys: Ferdinandas (F. Šilerio „Klasta ir meilė”), Edvardas (A. Vienuolio „Prieblandoje”), Tarutis (V. Miliūno „Žemė maitintoja”; pagal P. Cvirkos romaną), Burdulis (A. Griciaus „Liepto galas”), Šibajevas (V. Višnevs-kio „Neužmirštamieji 1919-ji”; 1952 TSRS Valst. premija), Voinickis (A. Čechovo „Dėdė Vania”), Martas Tuiskas (E. Raneto „Sūnus paklydėlis”), Leninas (N. Pogodino „Kremliaus kurantai” ir „Trečioji patetinė”), Leisteris (F. Šilerio „Marija Stiuart”), Klaudijus (V. Šekspyro „Hamletas”), Daktaras (N. Hikmeto „Visų užmirštas”), Jis (K. Simonovo „Ketvirtasis”), Uis (F. Diurenmato „Damos vizitas”) ir kt.Lit.: M. Petuchauskas, Jonas Kavaliauskas.— „Lietuvos teatrai „, 1959, Nr. 3.KAVALIAUSKAS Juozas [g. 1904X11.25 Panevėžyje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Vaikystėje tarnavo pas buožes, vėliau dirbo tėvo ūkyje. 1928 Panevėžyje įsijungė į rev. veiklą. 1929 išvyko į Braziliją, dirbo įv. darbus. 1932—36 Brazilijos Komunistų partijos narys. 1935 pab. suimtas, metus kalintas San Paule, po to ištremtas į Lietuvą. 1937—■ 1941 darbininkas Panevėžyje. Hitlerinės okupacijos metais kurį laiką slapstėsi, vėliau dirbo Dembavos (Panevėžio rj.) plytinėje. Nuo 1944 darbininkas Panevėžyje. Nuo 1948 TSKP narys. Pensininkas.KAVALIAUSKAS Juozas [g. 1921.1.31Navikuose (Kapsuko rj.)] — pedagogas.1940 baigęs Marijampolės mkt. semina-riją, mokytojavo Leipalingio (Lazdi-jų rj.) vid. m-loje.i Vok. f aš. okupaci-jos metais persekio-tas. 1944—45 Mari-j*»B jampolės aps. liau-■IH dies švietimo sky-riaus vedėjas. 1945352 Vilniaus mo-kyklų mokytojas, di-■gflp lektorius, Resp. par-mL     s m-los dėstyto-m,                                  jas.   1945—52   Vil-iHH^ y H| niaus un-te studija-‘”‘”*’    vo pedagogiką, liet.kalbą ir lit-rą. 1952—53 Vilniaus sr.liaudies švietimo skyriaus vedėjas. Nuo1953 TSKP narys. 1954—60 „Tarybinėsmokyklos” redaktorius. Nuo 1954 švie-timo ministro pirmasis pavaduotojas.Parašė kn. „Liaudies švietimas TarybųLietuvoje” (su S. Pupeikiu, 1955), „Lie-tuvių kalbos vadovėlį m-lų su dėstomąjarusų kalba VII-VIII klasėms (1956;VIII leid. 1966) ir m-lų su dėstomąjalenkų   kalba   VII—VIII   klasėms   (suJ. Sčerbinskiene, 1958; III leid. 1966). Period. spaudoje rašo liaudies švietimo darbo organizavimo ir pedagogikos klausimais.KAVALIAUSKAS Pranas [g. 1919.111.27 Balkasodyje (Alytaus rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš mažažemių valstiečių. Į rev. veiklą įsijungė 1937. LKP nurodymu 1937—40 veikė Šaulių s-goje (Dirmiškės, Alytaus r j.). Nuo 1939 Komunistų partijos narys. 1940—41 Miroslavo (Alytaus rj.) vis. milicijos įgaliotinis. 1941—43 hitlerininkų kalintas Alytuje. Paleistas iš kalėjimo, gyveno nelegaliai, dirbo part. darbą Miroslavo vis. Po karo adm. ir part. darbuotojas įv. vietose. 1949—51 mokėsi Resp. part. m-loje. 1951—63 adm, ir ūkinis darbuotojas Vilkaviškyje. Nuo 1963 Vilkaviškio konservų f-ko direktorius.KAVALIAUSKAS Rapolas [1898.111.12 Babriškėse (Varėnos rj.) — 1941.VII.9 Babriškių miške (Varėnos rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Mažažemis valstietis. Vaikystėje ir jaunystėje tarnavo pas buožes. 1932 įsijungė į rev. veiklą — platino kom. spaudą, agitavo valstiečius prieš burž. valdžią. Nuo 1940.III Komunistų partijos narys. Hitlerininkų ir vietinių burž. nacionalistų nužudytas.KAVALIAUSKAS Vytautas [1923 Sipo-nyse (Kėdainių rj.) — 1948.XII.7 ten pat] — tarybinis aktyvistas. Kilęs iš valstiečių. D. Tėvynės karo metais Raudonosios Armijos karys. Fronte įstojo į VLKJS. Po karo Siponių komjaunimo org-jos sekretorius ir apylinkės tarybos pirmininko pavaduotojas. Burž. nacionalistų nužudytas.KAVALIAUSKIENĖ Danutė [g. 1932. VIII.9 Kaune] — botanike, biologijos mokslų kandidatė (1966). 1956 baigė Vilniaus un-tą. 1957—61 Lietuvos Bandymų stoties kolorado vabalui, nematodams ir bulvių vėžiui tirti moksl. bendradarbė. Nuo 1965 Vilniaus un-to augalų anatomijos ir fiziologijos katedros asistentė. Paskelbė moksl. straipsnių apie mėtų rūdligę.KAVALIAUSKIENĖ Julija [1876.DC.8 Vilniuje — 1959,X,14 Kaune] — revoliucinio judėjimo dalyvė. 1893 įstojo į nelegalų s-d. darbininkų būrelį Vilniuje. 1899 kalinta. 1900 su vyru Jonu Kavaliausku 3 metams ištremta į Smorgonę (BTSR). 1905—07 revoliucijos laikotarpiu jos bute Vilniuje buvo ginklų sandėlis, vykdavo nelegalūs revoliucionierių susirinkimai. K. platino rev. atsišaukimus, vežiojo juos į Naująją Vilnią, Eišiškes. Viena iš 1917 Vilniuje moterų protesto demonstracijos prieš kaizerinių okupantų valdžią organizatorių. Nuo 1922 gyvenc Kaune, buvo siuvėja. Nuo 1959 pr sininkė.KAVALIŪNAITĖ Vladislava   ‘ VII. 15 Vidiškiuose (Ukmergė? zikė, fizikos-matematikos r didatė (1962). 1954 baigė f


in-tą. Nuo 1957 dirba ped. darbą Šiaulių Ped. in-te, nuo 1961 fizikos katedros vedėja. Nuo 1961 TSKP narė. Paskelbė moksl. straipsnių apie monokristalų augimo ir tirpimo mechanizmą ultragarso lauke.KAVALIŪNAS Gintautas [g. 1935.XII.10 Slibinuose (Vilkaviškio r j.)]—veterinarijos gydytojas, žemės ūkio mokslų kandidatas (1965). 1959 baigęs Veterinarijos akademiją, dirba Gyvulininkystės in-te (iki 1960 Gyvulininkystės ir veterinarijos in-tas) moksl. bendradarbiu. Paskelbė moksl. straipsnių apie paršelių at-junkymą, šeriant juos kombinuotais pašarais, išleido brošiūrą apie racionus bekonams.KAVARSKAS — miestas Anykščių rj., 15 km į p. v. nuo Anykščių, prie Šventosios; apylinkės centras. 1287 gyv. (1959). K. įsikūręs Šventosios deš. krante. Plano struktūra stačiakampė. Centr. dalyje — stačiakampė aikštė, apie kurią išsidėsčiusi grupė kvartalų. Teritorija 165 ha. Ją pusiau dalija Šventosios intakas Pienia. Į p. v. nuo jos, kalvoje, yra miesto centras; miesto š. r. dalis nutįsusi palei Ukmergės—Anykščių plentą. Šventosios krantai šaltiniuoti; kair. krante yra 400 ha Vilkatėnų miškas. Ties miesto riba prasideda Šventosios—Nevėžio kanalas (iškastas 1963). Ties K. per Šventąją pastatytas tiltas. Buitinio aptarnavimo kombinatas, pieninė (nuo 1949), kepykla (past. 1962). Per K. eina Ukmergės—Anykščių plentas; keliai jungia K. su Kurkliais, Traupiu, Troškūnais, Taujėnais. Veikia 100 lovų ligoninė (įst. 1948), vid. m-la (iki 1940 pradinė, 1940—49 prog-ja), kultūros namai (nuo 1940), kino teatras; yra stadionas, biblioteka, vaikų darželis. Į r. nuo K., miške, aptikta apie 200 pilkapių. K. žinomas nuo XV a. vid. (1464 pastatyta bažnyčia). XVI a. miestelis ir apylinkės priklausė stambiems dvarininkams Astikams, vėliau Oginskiams, Tiškevičiams (nuo 1788), Siesikams. Asti-kai Kavarske buvo pasistatydinę puošnius rūmus. XIX a. — valsčiaus centras. Veikė parapinė m-la, kurioje 1809 mokėsi 8 mokiniai, 1812 — 31 mokinys; 1865 įsteigta valdinė pr. m-la. XIX a. viduryje K. išaugo; veikė 20 prekybos įstaigų, vyko prekymečiai, vėliau ir turgūs. 1897 buvo 1546 gyventojai. 1905. X,28 K. gyventojai išvaikė carinę valsčiaus v-bą. 1906.IX K. dvare įvyko ž. ū. darbininkų streikas. Buržuazijos valdymo   metais   K. — valsčiaus   centrasrybų gatvė(1923— 1041 gyv.). Miestelyje ir valsčiuje veikė LKP ir LKJS kuopelės. 1941 vok. fašistai ir vietiniai burž. nacionalistai sušaudė 16 K. taryb. aktyvistų. Vok. faš. kariuomenė miestą smarkiai sugriovė: išdegino eentrą, susprogdino tiltą per Pienią, malūną. Taryb. metais K. naujai išplanuotas, pastatyta nemažai mūrinių pastatų, jų tarpe autobusų stotis, kepykla. 1950—62 K. buvo rajono centras; 1956 jam suteiktos miesto teisės. 1951—61 ėjo laikr. „Stalino vėliava”, 1961—62 „Komunizmo vėliava”.KAVECKAS   Konradas   [g.   1905X1.2Tirkšliuose (Mažeikių r j.)]—kompozi-torius, dirigentas, Lietuvos TSR nusipel-nęs   meno   veikėjas   (1954),   LietuvosTSR liaudies artis-tas (1960). 1926 bai-gė Kauno „Aušros”g-ją, 1929 —KaunoW=’  muz. m-los vargonųJĮjĮ          klasę (pas J. Nau-jau),   1933 —Pary-žiaus muzikos m-los■ v                    (Schola   cantorum)m                           vargonU. dirigavimoWk W^WĮ^ – ir kompozicijos kla-mm * yHL’ ses. 1933—40 Kauno^^■L                           jBk   un-to studentų cho-mm&m ml^M ro dirigentas. Koncertavo Lietuvoje ir užsienyje (Rygoje, Stokholme, Paryžiuje, Pragoję). Rengė J. Gruodžio, M. Petrausko, A. Račiūno, S. Šimkaus ir kt. autorinius koncertus. 1934—40 dirbo t. p. Kauno katedros vargonininku, 1936—40 — E. Laumens-kienės Liaudies konservatorijos dėstytoju. Su J. Bendoriumi 1940 suorganizavo Vilniaus muz. m-lą, buvo jos mokytojas, 1946 — mokymo dalies vedėjas, 1946— 1949 — direktorius. 1940 Vilniaus un-to studentų choro dirigentas, 1949—62 Lietuvos TSR Valstybinio nusipelniusio choro vyriausiasis dirigentas. Nuo 1945 Vilniaus konservatorijos, nuo 1949 Lietuvos TSR konservatorijos dėstytojas, 1945—62 katedros vedėjas (nuo 1947 docentas, nuo 1964 profesorius). 1958— 1962 Lietuvos TSR AT deputatas. Nuo 1960 TSKP narys. Visų respublikinių dainų švenčių vyriausiasis dirigentas. Surengė keletą vargonų muzikos koncertų. Rašo straipsnius muz. klausimais. Sukūrė choro ir solo dainų, instrumentinių kūrinių, harmonizavo liaudies dainų. K. dainos lyriškos, romantiškos. Jų muz. kalba paprasta, nuoširdi.
Kūriniai: choro dainos—„Dangus gimtinės” (1946.   A.   Venclovos   žodžiai),   „Mes   išeisim į darbą, draugai” (1949, E, Mieželaičio ž.)i ,,Sienapiūtės naktį” (1951, A. Jonyno ž.), ,,Žodeliai” (1952, A. Jonyno ž.), „Pabaigtuvių daina” (1954, E, Matuzevičiaus ž.), ,,Pro žydinčius vartus” (1954, A. Venclovos ž.), „Jeigu tu įsakysi, Tėvyne” (1958, E. Matuzevičiaus i.;   S   Šimkaus premija),   . .Tėviškei irKonradas Kaveckas diriguoja (1967)mylimai” (1961, A. Venclovos ž.J, „Nuo Birutės kalno” (1961, Maironio ž.), „Vilniuj žydi liepos” (1961, E. Matuzevičiaus ž.); chorinė siuita „Tarybų Lietuvos vaizdai” (1953, J. La-pašinsko, E. Matuzevičiaus, P. Širvio ž.); vokalinė poema „Keturi” (1961, S. Nėries ž.), ir kt.Ršt.: J. Naujalio gyvenimas ir kūryba, K.f 1939.Leid.i Vilniuj žydi liepos (Dainos chorui), V., 1961; Na, tai kas (Solo dainos), V., 1966.Lit.: J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzika, V., 1960; Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos, d. 3, V., 1967.mmKAVECKIS Mykolas [1889.VI.2 Orenbur-ge — 1968.11.28 Kaune] — geologas, geologijos-mineralogijos mokslų daktaras (1931), Lietuvos TSR nusipelnęs mokslo veikėjas (1959). 1912 baigė Charkovo un-tą (fiz. chemijos skyrių). 1914 įstojo į Kijevo Politechnikos institutą, bet, jo nebaigęs, ėmė dirbti P. Rusijos akmens anglių ir miner. žaliavų laboratorijos (Charkove) skyriaus vedėju. 1921 atvyko į Lietuvą ir pradėjo dirbti Aukštuosiuose kur-‘ suose, 1922 perorganizuotuose į Kauno un-tą. Suorganizavo mineralogijos-petrografijos katedrą. Nuo 1923 docentas, mineralogijos ir geologijos katedrų vedėjas; nuo 1929 profesorius. Dirbdamas un-te, 1926—31 suorganizavo kelias geol. ekspedicijas ir joms vadovavo; tobulinosi V. Europos un-tuose. 1940—60 Vilniaus un-to mineralogijos ir petrografijos katedros vedėjas, kartu nuo 1950 Kauno Politechnikos in-to inžinerinės geologijos

 

katedros vedėjas. Jo moksl. darbo tematika — Lietuvos miner. versmės ir naudingosios iškasenos, t. p. kiti mineralogijos ir hidrogeologijos Mausimai. K. — hidrogeologinių tyrimų Lietuvoje pradininkas. Paskelbė daugiau kaip 30 moksl. straipsnių, sudarė 6 geol. žemėlapius, surinko turtingą mineralų ir uolienų kolekciją.Ršt.: Inžinerinė geologija, V., 1965.KAVECKIS Vaclovas [g. 1907.1.11 Roti-nėnuose (Plungės rj.)]—fizikas, fizikos-matematikos mokslų kandidatas (1953). 1931 baigė Kauno un-tą. 1932—37 Kauno un-to astronomijos katedros laborantas, asistentas. 1937—45 Biržų g-jos mokytojas. Nuo 1946 dirba ped. darbą Vilniaus Ped. in-to bendrosios fizikos katedroje. Nuo 1955 docentas. Paskelbė moksl. straipsnių atominių spektrų teorijos klausimais.KAVELKIp PELKE — pelkė Akmenės rj., 4 km j p. r. nuo Kruopių, į š. nuo Kruopių—Gruzdžių kelio. Plotas 211 ha. Pelkė tįso drumlinoidiniame klonyje, ištį-susiame iš v. į r. Ją supa Girkančių-Gerkiškių miškai. Didesniąją dalį sudaro sausuminės kilmės plynraistinė aukštapelkė. Durpių klodas mišraus tipo, plyninis; jo didž. storis 3,7 m, vid. 1,54 m, vid. susiskaidymas 26,6%, vid. peleningumas 6,2%.KAVISKIS — ežeras Lazdijų rj., 4 km į v. nuo Kapčiamiesčio. Plotas 70 ha. Ežeras ištįsęs iš r. į v.; ilgis 2000 m, didž. plotis 480 m. Kranto linija šiaurėje lygi, pietuose vingiuota; jos ilgis 4930 m. Krantai aukšti, apaugę medžiais. Per K. teka upelis į Zapsę (Nie-dos vidurupį). Ežero š. pakrantėje įsikūrę Kalviai, v. gale — Ivoškai. Ežeras verslovinis; 1966 žuvies sugauta 4,2 kg/ha.KAVOLELIS Antanas Petras [g. 1938. VII.17 Talaikiuose (Utenos rj.)] — inžinierius mechanikas, technikos mokslų kandidatas (1966). 1961 baigė Kauno Politechnikos in-tą. Nuo 1964 Eksperimentinio metalo piovimo staklių in-to Vilniaus filialo inžinierius, nuo 1966 moksl. bendradarbis. Dviejų sankabų, efektyvių antivibraciniu atžvilgiu, išradėjas. Paskelbė moksl. straipsnių apie besisukančių masių išcentrinės jėgos panaudojimo sukamųjų virpesių slopinimui ir izoliacijai naujas galimybes.KAVOLIAI — kaimas Šilutės r j., Usėnų apyl., 10 km į p. nuo Žemaičių Naumiesčio, 3 km į š. r. nuo Klaipėdos—Pagėgių geležinkelio. 156 gyv. (1959). Iš p. prieina Kavolių miškas. Felčerių-akuše-rių punktas, pr. m-la (nuo XX a. pr.), biblioteka,KAVOLIS Jonas [g. 1899.VI.22 Zabičiu-” nuose (Zarasų rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš mažažemių valstiečių. 1924 įsijungė į rev. veiklą Gar-muliškyje (Zarasų rj.). Kelis kartus suimtas ir tardytas. 1927 ištremtas į Varnių kone. stovyklą, kur išbuvo 14 mėnesių. Grįžęs vėl dirbo rev. darbą Za-bičiūnuose. Nuo 1932 Komunistų partijos narys. 1940—41 Zarasų aps. ž. ū. komisijos pirmininkas. Nuo 1945 dirbo partinį, ūkinį ir administracinį darbą Skiemonyse, Anykščiuose. Nuo 1962 pensininkas.KAVOLISKIS — kaimas Rokiškio r j., Rokiškio apyl., 4 km į p. v. nuo Rokiškio. 181 gyv. (1959). Rokiškio meliora-cinės statybos v-ba, mechaninės dirbtuvės, parduotuvė, med. punktas, pr. m-la (nuo 1933), biblioteka (nuo 1954). 1796 kaimas priklausė Čedasų dvaro Kalpo-kiškių palivarkui; turėjo 7 kiemus, 6 valakus.KAVOLIŲ EŽERAS — ežeras Utenos r j., 3 km į v. nuo Vyžuonų, prie Vyžuonų— Debeikių kelio. Plotas 11,5 ha, ilgis 625 m, didž. plotis 475 m. Š. krantasaukštas, sausas, v.— žemesnis, pelkėtas.Prie K. e. įsikūrę Starkai.KAVOLIŲ MIŠKAS —■ miškas Šilutės rj., 16 km į p. r. nuo Šilutės, abipus Klaipėdos—Pagėgių geležinkelio ir plento. Priklauso Šilutės miško pramonės ūkio Pagėgių girininkijai. Plotas 843 ha; medynų 710 ha. Paviršius — banguota Nemuno deltos žemuma. Dirvožemiai daugiausia velėniniai jauriniai gliejiniai, prie-smėliniai bei priemoliniai. Vyrauja žalia-samaniai eglynai bei pušynai. Apie 70% medynų kultūrinės kilmės. Eglynų yra 55%, pušynų 13%, beržynų 11%, ąžuolynų 8%, uosynų 6%, juodalksnynų 5%, drebulynų, baltalksnynų, skroblynų 2%. Medynų vid. amžius 50 metų, vid. boni-tetas 1,3, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 180 ktm/ha, vid. prieauga 3,6 ktm/ha. Gausu stirnų, šernų, lapių, kiškių. Miško dalis palei geležinkelį ir plentą (466 ha) — apsauginė, likusi — eksploatacinė. Į š. nuo K. m. yra Kavolių kaimas.KAVOLIONAS Vladas [g. 1919.V.18Gaidžgalėje (Rokiškio rj.)] — DidžiojoTėvynės karo dalyvis, dainininkas (te-noras). 1940 tarnavo Lietuvos kariuo-‘”lįįm-                      menėje, vėliau Lie-JaSsSt^Jk tuvos Liaudies ka-jHįr^^ \ riuomenėje. D. Tė-jHĮ                            vynės karo pradžio-tHr                                 –     j e dalyvavo kauty-K!   ‘             nėse prie VelikijeLuku, Nevelio. 1941l|į      baigė   į   Stalinską.ivJVHMBl (dabar Novokuznec-^mįįįĘkM fįf kas)   perkeltą   Vil-H ▼ jj^HH niaus pėstininkų mo- ‘ Jį   ■ kyklą.       1942—43 WKmm’WmKĘKm Raudonosios   Armijos 16 liet. divizijoje būrio vadas, kuopos vadas. Nuo 1943 TSKP narys. Dalyvavo kautynėse prie Aleksejevkos, Kursko, Oriolo, buvo sužeistas. 1944 mokėsi muz. m-loje prie Maskvos konservatorijos, 1945—48 Kauno konservatorijoje. 1949 baigęs Vilniaus konservatorijos A. Kačanausko vadovaujamą solo dainavimo klasę, iki 1957 dirbo Akademinio operos ir baletoteatro operos solistu. 1957—60 Filharmonijos solistas. Gastroliavo Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Kazachstane. 1961 —1964 adm. darbuotojas. Pensininkas.Vaidmenys: Kunigaikštis (A. Dargomižskio ,,Undinė”), Vladimiras (A. Borodino ,,Kunigaikštis Igoris”), Lenskis (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas”), Sinodalas (A. Rubinšteino ,,Demonas”), Almaviva (Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas”), Vaidila (J. Karnavičiaus ..Gražina”) ir   kt.Ršt.: Gyvenimas, pašvęstas dainai, [monografija apie K. Petrauską], V., 1963.KAZACHŲ LITERATŪRA (ryšiai su liet. lit-ra). Pirmasis kazachų rašytojas, su kuriuo susipažino liet. skaitytojai, buvo liaudies dainiųs-akynas Džambulas Džabajevas (1846—1945). 1940—41 periodinėje spaudoje paskelbta jo eilėraščių vertimų (v. A. Churginas). 1951 išleistas jo poezijos rink. „Eilėraščiai” (v. V. Bložė, J. Macevičius, E. Mieželaitis, T. Rostovaitė, Alb. Žukauskas). Išversti žymiausio kazachų prozininko M. Auezovo (g. 1897) ist. romanai „Aba-jus” (1950, 2 kn„ v. K. Dilienė, J. Bružas, A. Vaičiūnas) ir „Abajaus kelias” (1960, 2 kn., v. J. Stanišauskas, K. Jankauskas), G. Mustafino (g. 1902) rom. „Milijonierius” (1950, v. V. Dovydaitis), S. Mukanovo (g. 1900) rom. „Botagoza” (1950, v. J. Vaznelis). Iš kazachų vaikų lit-ros išversta B. Sokpakbajevo apys. „Mano vardas Koža” (1960, v. A. Vienožinskis), A. Saripovo apys. „Partizano duktė” (1965, v. A. Vienožinskis). Be to, išleistas kazachų liaudies pasakų rink. „Gražuolė Miržana” (1960, v. E. Karaliūtė).D. Tėvynės karo metu Kazachijos sostinėje Alma Atoje gyveno P. Cvirka. Kazachų k. išleisti M. Sluckio apsakymai vaikams „Adomėlis sargybinis” (1958) ir „Didžioji upė” (19631. Išleistas rink. „Lietuvių apsakymai” (1959), kuriame įdėti J. Baltušio, P. Cvirkos, J Dovydaičio, H. Korsakienės, A. Ma-ginsko, Jono Marcinkevičiaus, V. Mozūriūno, I. Simonaitytės, M. Sluckio, J. Šimkaus, A. Vienuolio apsakymai. Kazachų period. spaudoje paskelbta liet. poetų (A. Drilingos, Just. Marcinkevičiaus, E. Matuzevičiaus, E. Mieželaičio, P. Širvio, T. Tilvyčio, A. Venclovos) eilėraščių. Apie lietuviu ir kazachų lit-rų ryšius rašė A. Venclova str. „Sveikiname brolišką kazachu tautą” („Sovetskaja Litva”, I961.VI.24).KAZAČIZNA — kaimas Ignalinos rj.r Zuikų apyl., 7 km į p. r. nuo Ignalinos, 1 km į v. nuo Švenčionių—Daugėliškio kelio; tarybinio ūkio centras. 124 gyv. (1959). Kultūros namai (nuo 1966), biblioteka (nuo 1956), med. punktas. Prie buv. dvaro rūmų yra parkas.KAZAKAUSKAS Antanas [g. 1937.VI.26-Šukionyse (Kėdainių rj.)]—dailininkas. 1962 baigė Dailės in-to grafikos f-tą. 1961—63 laikr. „Literatūra ir menas”, 1963—65 žrn. „Šluota” dailininkas. Sukūrė karikatūrų, iliustracijų laikraščiams, apipavidalino knygų (V. Reimeric* „Pilnaties ratas”, 1962; J. Jokubkos „Brazilijos plantacijose”, 1962; A. Baltakio „Mažosios poemos”, 1963, ir kt.).
KAZAKEVIČIENE     Ona    [Buneikytė;g. 1909.1.26 Skirsnemunėje (Jurbarko rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvė. 1934—37 LKP narė, tarnaičių komunisčių kuopelės Kaune sekretorė. 1935 už kom. lit-ros platinimą Kauno įgulos kareivių ir streikuojančių valstiečių tarpe kalinta Šiauliuose. Hitlerinės okupacijos metais trikotažo dirbtuvės darbininkė Kaune. Už tarybinių karo belaisvių ir Kauno geto žydų šelpimą 1943 kalinta Pravieniškėse (Kaišiadorių rj.). Po karo darbininkė Kaune. Nuo 1959 pensininkė.KAZAKEVIČIUS Juozas [g. 1897.V.6 Chorole (Poltavos sr.)] — chirurgas traumatologas, medicinos mokslų daktaras (1937), Lietuvos TSR nusipelnęs mokslo veikėjas (1961). 1921 baigęs Petrogrado II medicinos in-tą, iki 1937 jame dirbo ped. darbą, nuo 1937 profesorius. 1937—41 dirbo Leningrado Gydytojų tobulinimosi in-te bei Traumatologijos ir ortopedijos moksl. tyrimo in-te. 1941— 1946 karo ligoninės, | 1951—53 Vilniaus sr. sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiasis chirurgas. Vilniaus resp. klinikinėje ligoninėje suorganizavo pirmąjį Lietuvoje traumatologijos ir ortopedijos skyrių (1951). Nuo 1953 Tuberkuliozės moksl. tyrimo in-to direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1942 TSKP narys. Sukūrė sąnarių, kaulų lūžimų, galūnių amputacijos ir kitus originalius operacijų metodus. Parašė moksl. darbų traumatologijos ir ortopedijos klausimais (iš jų 10 monografijų ir vadovėlių).ffšt.: AerbeKTH KyAbTeii 6ėApa ii KoAeHH, A., 1951; Uždarų stuburo sužalojimų klinika ir gydymas, V., 1954; Praktinė ortopedija, V., 1960; Tuberkuliozinis spondilitas, V., 1962; Lūžimų ir išnirimų operacinis gydymas, V., 1966.KAZAKEVIČIUS Vytautas [g. 1930. IX.28 Kaune] — žurnalistas. 1955 baigė Vilniaus un-to istorijos ir filologijos f-tą (žurnalistikos specialybė). 1951—57 dirbo „Tiesos” redakcijoje, 1957—63 „Sporto”, 1963—66 „Tėvynės balso”, 1967 „Gimtojo krašto” redaktoriaus pavaduotojas. 1957—64 Lietuvos Sporto žurnalistų federacijos pirmininkas. Su S Stonkumi parašė kn. „Krepšinis ir krepšininkai” (1966). Parengė antologiją „Graži tu, mano brangi Tėvyne” (1967). Nuo 1967 Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais k-to pirmininko pavaduotojas. Konsultuoja „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos” redakciją sporto klausimais.KAZALŪPSKIENE Ramutė [g. 1931. VII. 11 Kaune] — inžinierė, technikos _ mokslų kandidatė (1966). 1956 baigė” Kauno Politechnikos in-tą. 1956—57 Miestų statybos prejektavimo in-to inžinierė. Nuo 1957 TSKP narė. 1957—58 Antalieptės hidroelektrinės statybos valdybos meistrė. 1958—64 Miestų statybos projektavimo m-to grupės vadovė. Nuo 1964 dirba ped. darbą Kauno Politechnikos in-te. Paskelbė moksl. straipsnių apie miesto atliekų humifikaciją štabe-liuose pagreitintu būdu ir kt.KAZALUPSKIS Liudas [g. 1928.111.13 Vembutuose (Telšių rj.)] — inžinierius hidrotechnikas, technikos mokslų kandidatas (1966). 1953 baigęs Kauno Politechnikos in-tą, iki 1956 jame dirbo ped. darbą. Nuo 1954 TSKP narys. 1956—59 Antalieptės (Zarasų r j.) hidroelektrinės statybos v-bos viršininkas, vėliau statybos v-bos viršininkas Kaune, Lietuvos TSR LŪT vidaus vandenų eksploatacinės v-bos viršininko pavaduotojas. Nuo 1961 Statybos ir archit-ros in-to vyr. inžinierius, moksl. bendradarbis. Paskelbė moksl. straipsnių apie vidaus trinties koeficientą, esant skersiniams silikatinių sijų švytavimams, dinaminio tamprumo modulio tyrimus tankiame silikatiniame betone.KAZANAVlClENĖ Aldona [Didžiulytė;g. 1892.III.4 Griežionėlėse (Anykščių rj.)] — rašytoja, revoliucinio judėjimo dalyvė. Rašytojos L. Didžiulienės (Žmonos) duktė. Mokydamasi Mintaujos g-joje, įsitraukė į rev. judėjimą. Baigusi g-ją, mokytojavo. 1914 Petrograde baigė med. seserų ir mokytojų kursus. 1915—18 studijavo Maskvos un-te ir Aukštuosiuose moterų kursuose (Maskvoje). Dalyvavo Spalio revoliucijoje, dirbo Lietuvos reikalų komisariate, rūpinosi karo pabėgėliais. 1919 atvykusi į Vilnių, buvo Švietimo liaudies komisariato kolegijos narė, redagavo žrn. „Švietimo reikalai”. Burž. santvarkos metais mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose. Palaikė ryšius su Komunistų partija, bendradarbiavo rev. spaudoje. Po 1926 faš. perversmo buvo kalinama, vėliau laikoma policijos priežiūroje. Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, 1940—41 dirbo Švietimo liaudies komisariate. Vok. faš. okupacijos metais kalinta. 1946—57 dirbo Lietuvos TSR MA centr. bibliotekoje.Bendradarbiauti spaudoje pradėjo 1910. Pirmuosiuose eilėraščiuose ir prozos vaizdeliuose, išspausdintuose moksleivių žurnale „Aušrinė” ir pažangiojoje JAV lietuvių spaudoje, K. vaizdavo vargingą darbo žmonių gyvenimą. Kai kuriuose tų kūrinių ryškios anticarinės, revoliucinės idėjos. Rev. tematika įsigalėjo vėlesnėje (1923—40) K. kūryboje (apsakymuose ir eilėraščiuose), atspindinčioje sunkų darbo žmonių likimą burž. santvarkoje, jų kovą dėl laisvės. K. rev. poezija taryb. metais paskelbta antologijoje „Po raudonąja vėliava” (1956).K. daugiausia rašė vaikams. 1918—19 išleidusi pirmuosius scenos vaizdelius vaikų teatrui („Musmirės” ir „Zvaigž-105K A Z — K A Zdučių eglutė”), buržuazinės santvarkos metais parašė mažiesiems keliolika pažangaus turinio eilėraščių, pjesių, apsakymų knygų („Jaunučiai daigeliai”, 2 d., 1922—25; „Senis Šaltis”, 1933; „Žiema atėjo”, 1935; „Rudenio dienelės”, 1936; „Vaikai ir gyvulėliai”, 1936; „Pavasario pumpurėliai”, 1936; „Gaideliai keliauja”, 1937; „Pajūrio pasakos”, 1937, ir kt.) Daugiausia dėmesio K. skyrė vaikų santykiams su gamta, gyvūnija. Pažintinę medžiagą siejo su vaikų nuotykių, kelionių, žaidimų aprašymu. Skiepijo vaikams humaniškumo, draugystės, grožio, meilės jausmus. Taryb. metais išleista K. aps. rinktinė „Pajūrio vaikai” (1957) ir keletas mažesnių knygelių vaikams („Darbai darbeliai”, 1950; „Pionierių liepos”, 1955; „Du berniukai”, 1960; „Žiemos uogos”, 1964; „Raudonos gėlės”, 1967). Taryb. laikotarpi* K. kūriniams būdinga darbo tema. Kurdama gamtos ir buities vaizdus, K. stengėsi atskleisti taryb. vaiko pasaulėjautą, parodyti bręstantį kom. visuomenės žmogų. K. kūriniai vaikams pasižymi nesudėtingos struktūros vaizdais, paprastumu, didaktiškumu. Kad ir nesukurdama ryškesnių vaikų charakterių, K. patraukliai piešia gamtą, aplinką, gyvūnijos pasaulį. K. yra iliustravusi kai kurias savo knygeles ir nutapiusi peizažų.Lit.: B. Pranskus, Proletarinė lietuvių literatūra, V., 1964; Lietuvių literatūros istorija, t. 3, d. 2, V., 1965; [Autobiografijai.—Tarybų Lietuvos rašytojai, V., 1967.KAZANAVICIUS Antanas [1892.VIII.91 Dideliškyje (Rokiškio rj.) — 1940.X.18 Vilniuje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš neturtingųjų valstiečių. Jaunystėje išvyko į Peterburgą, ten mokėsi komercinėje ir dailės m-lose, dirbo įv. darbus. 1917 Maskvoje įsijungė į rev. veiklą. 1918 atvyko į Vilnių, 1919 dirbo Švietimo liaudies komisariate finansų sk. vedėju. 1920—24 mokytojavo įvairiose Lietuvos vietose. Nuo 1925 priklausė Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jai, palaikė ryšius su Komunistų partija. Po faš. perversmo (1926.XII.17) įkalintas, paskui išsiųstas į Griežionėles (Anykščių rj.) ir ten gyveno policijos prižiūrimas. 1930—40 dirbo Klaipėdoje, Kaune. Nuvertus faš. režimą, 1940 buvo paskirtas Vilniaus miesto ir apskrities viršininku.KAZARINSKIS Levas [g. 1913.XI.7 Maskvoje] — architektas. 1939 baigė Leningrado Statybos inžinerijos in-to archit-ros f-tą. 1940—45 Raudonosios Armijos karys. Nuo 1942 TSKP narys. 1945—47 dirbo įvairiose archit. projektavimo įstaigose Lietuvoje. Nuo 1947 Miestų statybos projektavimo in-to architektas projektuotojas. Pagal K. projektus įrengtos Karių kapinės Vilniuje (su A. Kolosovu, 1947), pastatyta Aleksoto tiltas per Nemuną Kaune (1948), Vilniaus M. Čiurlionio meno mokyklą-internatas Antakalnyje (1956), Ministrų Tarybos   rūmai   Vilniuje   (1957),   Viiniaus S. Nėries vid. m-los priestatas (1963) ir kt. Period. spaudoje spausdina polit. karikatūras.KAZBARYNAI — kaimas Tauragės rj., Lomių apyl., 8 km j š. v. nuo Batakių, 8 km į p. nuo Upynos. 126 gyv. (1959). R. pakraščiu teka Sūnija (Jūros intakas). Mechaninės dirbtuvės, Lomių felčerių-akušerių punktas (nuo 1960).KAZBIEJAI, Chazbiejai,— kaimas Vilniaus rj., Liudvinavo apyl., 12 km į p. v. nuo Vilniaus, prie plento į Eišiškes. 241 gyv. (1959). K. įsikūrę Vokės (Neries intako) deš. krante. Kaimas gatvinis. Pr. m-la (nuo 1946). Iki XX a. pradžios Kazbiejuose gyveno totoriai.„KAZEMATOYVIEC” („Komj aunuolis”, iš lenk. Komunistyczny Związek Mlo-dziežy — Komunistinė jaunimo sąjunga) — komunistinis pogrindinis mėnesinis laikraštis, ėjęs 1931—33 Vilniuje lenkų kalba. Leido V. Baltarusijos Komunistinės jaunimo s-gos CK. Spausdintas rotatoriumi. Protarpiais laikraštis vadinosi ,,Kazematowiec Bialorusi Zachod-niej” („Vakarų Baltarusijos komjaunuolis”).KAZICKAITĖ Genovaitė [Vincevičienė; g. 1929.XI.15 Tremtiniuose (Kėdainių rJ-)l — dailininkė. 1955 baigusi Dailės in-to keramikos katedrą, dirba Kauno „Dailės” kombinate, dalyvauja respublikinėse, sąjunginėse ir tarptautinėse dailės parodose. Sukūrė buitinės, architektūrinės bei dekoratyvinės keramikos dirbinių (keramika Kauno „Kaspino” f-kui, 1956; Kauno viešajai bibliotekai ir centriniam knygynui, 1958; „Klaipėdos” viešbučiui, 1959; Druskininkų „Dzūkijos” sanatorijai, 1962; servizas kavai, 1965; dekoratyvinė lėkštė „Avinai”, 1965, ir kt.).KAZIMIERAITIS Domas [1894.VIII.9 By-vainiuose (Joniškio rj.) — 1941.VIII.15 Kužių miške (Šiaulių rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1920 su žmona platino kom. lit-rą, rėmė rev. judėjimo dalyvius. Jo namuose slapstėsi komunistai pogrindininkai. 1940 išrinktas Liaudies Seimo atstovu, Lietuvos TSR AT deputatu. Hitlerininkams okupavus Lietuvą, kalintas Šiauliuose. Hitlerininkų ir vietinių burž. nacionalistų nužudytas.KAZIMIERAITIS Steponas [g. 1933.XI.1 Gaščiūnuose (Joniškio rj.)] — dailininkas. 1959 baigęs Dailės in-to monumentaliosios tapybos studiją, dirba Vilniaus „Dailės” kombinato vyriausiuoju dailininku. Sukūrė vitražų, plakatų, apipavidalino knygų.Vitražai: ,,1863 m. sukilimas Lietuvoje”, {1959, Kauno vitražo ir skulptūros galerija), „Spalio pergalė” (1962, Maskvos ist. muziejus), „Jūratė ir Kastytis” (1963, Gintaro muziejus Palangoje), „IX fortas” (1965, Kauno vitražo ir skulptūros galerija), „Partizanai” (1965), dekoratyvinis vitražas TSRS Dailės fondo centr. salonui Maskvoje (1966, su K. Morkūnu), dekoratyvinis vitražas Vilniaus centr. telegrafui (1967).KAZIMIERAS [1427.XI.30 Krokuvoje — 1492.VI.7 Gardine] — Lietuvos didysis kunigaikštis (1440—92), nuo 1447 ir Lenkijos karalius. Jaunesnysis Jogailos sūnus. Žuvus Žygimantui Kęstutaičiui, Lietuvos didikai prieš lenkų ponų norą paskelbė Vilniuje trylikametį K. Lietuvos didžiuoju kun-ščiu. Kadangi K. buvo nepilnametis, tai valstybę faktiškai valdė Lietuvos ponų taryba. Lietuva tada neturėjo ryšių su Lenkija, kurios karalius buvo vyresnysis K. brolis Vladislovas. Kai 1444 ties Varna (Bulgarija) mūšyje su turkais Vladislovas žuvo, Lenkijos feodalai, norėdami atnaujinti uniją su Lietuva, pasiūlė K. Lenkijos karaliaus sostą. Po ilgų Lietuvos ir Lenkijos feodalų derybų Lietuvos ponų taryba sutiko, kad K. vyktų į Lenkiją, ir ta proga pareikalavo iš jo naujų privilegijų. Norėdamas Lenkijos karaliaus sosto ir vengdamas konflikto su Lietuvos feodalais, K. 1447 suteikė visiems Lietuvos D. Kun-stės bajorams privilegiją, kuria garantavo valstybės sienų neliečiamybę, išplėtė bajorų asmenines teises ir perleido jiems kun-ščio iš valstiečių gaunamas pajamas. K. viešpatavimo metais Lenkija 13 metų kariavo su Kryžiuočių ordinu (1454—66). Norėdamas paskatinti Lenkijos šlėktą dalyvauti kare su kryžiuočiais, K. davė jai naujų privilegijų. Nugalėtas Kryžiuočių ordinas tapo Lenkijos vasalu. Tačiau nei K., nei Lietuvos ponų taryba nepasinaudojo šia proga: Lietuvos D. Kun-stė į karą neįstojo ir neatsiėmė kryžiuočių užgrobtos Klaipėdos bei v. lietuvių žemių. Nesirūpindami liet. žemių išvadavimu, Lietuvos feodalai tuo metu kišosi į Novgorodo konfliktą su Maskva, palaikydami Novgorodą, aštrindami santykius su Maskva. K. valdymo metu Lietuvoje įsigalėjo ponų taryba, sudaroma iš aukštųjų valstybės pareigūnų — didikų. Kadangi K. retai buvo Lietuvoje, o karai dėl rusų žemių dažnėjo, buvo Lietuvos feodalų ketinimų K. pašalinti (Bielskio maištas).K. buvo paskutinis Lietuvos didysis kun-štis, mokėjęs lietuviškai.

Lit.: Lietuvos TSR istorija, t. 1, V., 1957 [p. 165—169],