„KAUNASSKAJA PRAVDA” („Kay-HaccKan npaBAa”—„Kauno tiesa”)—ta¬rybinis Kauno srities ir miesto laikraštis, ėjęs 1950.X.15—1953.VI.5 rusų kalba. Tapatus leidinys liet. kalba —„Kauno tiesa”.
KAUNATAVA — kaimas Telšių rj„ Upynos apyl., 9 km į š. nuo Luokės, abipus kelio į Tryškius, Virvyčios deš. krante. 170 gyv. (1959). Per kaimą į Virvyčią teka Upyna. Kaimas gatvinis. Med. punktas (nuo 1960), aštuonmetė m-la (1912—49 pradinė, 1949—60 sep-tynmetė), biblioteka (nuo 1952). 1923 buvo 130 gyv. Burž. nacionalistai 1945 nužudė K. gyventojus J. ir K. Tomanus, P. Šarapovą, K. Gricių, P. Žuką, K. apy-linkės pirmininką P. Beržį, išžudė I. Zi-vo šeimą.
KAUNECKAS Vytautas [g. 1908.IX.29 Rygoje] — žurnalistas, vertėjas. 1928 baigė Raseinių g-ją. Bendradarbiavo pa¬
žangiojoje spaudoje („Kultūroje” ir kt.). Už antifaš. veiklą buvo dukart suimtas. Dėl persekiojimų išvykęs j užsienį, 1928—33 gyveno Vokietijoje, 1933—40 Prancūzijoje. 1930—33 Berlyno un-te studijavo polit. ekonomiją, 1934—35 Sor. bonoje — pranc. lit-rą. 1940—41 „Eltos” redaktorius, skyriaus vedėjas. Vok. faš. okupacijos metais, gyvendamas Kaune, padėjo slapstytis pabėgusiems iš geto. 1945 dirbo Grož. lit-ros leidykloje Kau¬ne. Išvertė į liet. kalbą pranc. rašytojų veikalų.
Vert.: Stendalis, Parmos vienuolynas, K., 1948; O. Balzakas, Suanai, V., 1958; E. Pelso-nas, Edgaro kelionė, V., 1959; A. Sent-Egziupe¬ri, Mažasis princas, V., 1959; R. Pelrefltas, Švento Petro raktai, V., 1960; C. Darvinas, Gamtininko kelionė aplink pasaulį ,,Biglio” laivu, V., 1963; A. Morua, Aleksandro Flemin-go gyvenimas, V., 1964; A. Morua, Trys Diu¬ma, V., 1965.
KAUNECKlENE Justina [Kairytė; 1907. 111.24 Skliausčiuose (Jurbarko rj.) — 1964.1.29 Kaune]—zoologe, biologijos mokslų kandidatė (1955). 1926 įstojo į Kauno un-to matematikos-gamtos f-tą, vėliau perėjo į teisių f-tą ir jį baigė. Priklausė studentų „Varpo” d-jai, daly¬vavo Lietuvos Jaunimo s-gos (1932—33 centro v-bos pirmininkė), Laisvamanių etinės kultūros d-jos veikloje. 1929 už antifaš. veiklą kalinta. 1940—41 Kauno miesto socialinio aprūpinimo skyriaus viršininkė. Vok. faš. okupacijos metais visam karo laikui ištremta iš Kauno. Po¬kario metais dirbo ped. darbą Kauno un-te. 1947—51 Kauno zoologijos mu-ziejaus direktorė. 1951 baigė Vilniaus un-to gamtos f-tą. 1951—54 Miškų ūkio in-to moksl. bendradarbė. Nuo 1954 dės¬tė Veterinarijos akademijoje (nuo 1958 docentė); nuo 1962 botanikos, zoologijos ir darvinizmo katedros vedėja. Paskel¬bė moksl. straipsnių apie ž. ū. augalų kenkėjus, populiarino evoliucionizmą, gamtos apsaugos idėjas, propagavo ateizmą.
KAUNECKIS Jonas [1899.1.7 Paišliny-je (Raseinių rj.) — 1967.XI.10 Kaune] — žurnalistas. 1919—24 mokėsi Raseinių ir Jurbarko g-jose. Pašalintas už konflik¬tus su klerikaliniais mokytojais, mokė¬si suaugusiųjų g-joje Kaune. Redagavo žrn. „Jaunimas”. Už dalyvavimą są¬moksle prieš faš. vyriausybę 1927 nu-teistas 20 metų kalėti. Po pustrečių me¬tų išleistas, 1930—40 dirbo „Lietuvos, žinių” korespondentu reporteriu. 1940— 1941 ir 1945 dirbo „Tarybų Lietuvos” redakcijoje. Parašė antiklerikalinę bio¬grafinę apybraižą „Prelatas Olšauskis” (1961, II leid. 1962).
KAUNO ASTRONOMIJOS OBSERVA¬TORIJA. 1923—24 Suomijos Geodezijos in-to iniciatyva buvo įsteigta Pabaltijo Geodezinė komisija. Ją sudarė Danijos, Estijos, Lenkijos, Latvijos, Lietuvos, Suo-mijos, Švedijos ir Vokietijos atstovai. 1927 įvykusioje tų valstybių astrono¬mų konferencijoje nutarta kiekviename tų kraštų turėti astronominį punktą, ku¬ris rengtų astronomines ekspedicijas, nustatinėtų instrumentų konstantas ir asmenines paklaidas. Ryšium su tuo Kau¬ne buvo įrengta astronomijos observa¬torija. Ji turėjo Ceiso firmos 110 mm refraktorių, pasažinį instrumentą, astro¬nominį universalą, chronografą, radijo imtuvą ir kt. Observatorijos geogr. ilgis nuo Grinvičo pasažiniu instrumentu buvo nustatytas 1930 (±0,”014 tikslumu). Geogr. plotis, neturint zenitinio telesko¬po, nustatytas irgi pasažiniu instrumen¬tu Talkoto metodu (1931—33 su pa¬klaida ±0,”05). Azimutai nustatyti pa-gal Siaurės žvaigždę. Vėliau tokie geogr. padėties nustatymo matavimai buvo perkelti į I eilės trianguliacijos tink¬lą, o observatorija tarnavo atraminiu punktu. Platesnio pobūdžio stebėjimų dėl instrumentų stokos observatorija ne¬darė. K. a. o. vadovavo astronomas B. Kodatis. Hitlerinės okupacijos me¬tais ji sunaikinta.
„KAUNO AUDINIAI”— šilkinių audinių fabrikas Kaune. Įmonę įkūrė to paties pavadinimo akc. b-vė 1930, rekonstravu¬si buvusį metalo apdirbimo f-ką. Didžio¬ji dalis šios b-vės akcijų visą buržuazi¬jos valdymo laikotarpį priklausė Latvi¬jos kapitalistams. 1931 buvo išausti pir¬mieji audiniai iš importuotų šilkinių verpalų. 1939 išausta apie 900 000 m audinių. 1940, po pramonės nacionaliza¬vimo likvidavus visas smulkias šilkinių audinių įmones, iš jų į „K. a.” buvo per¬keltos staklės ir kt. įrengimai. 1940 iš¬austa 1,7 mln. m šilkinių audinių. D. Tėvynės karo pradžioje vok. faš. oku¬pantai įmonėje užgrobė 45 t verpalų ir 168 000 m gatavų audinių. Okup. me¬tais „K. a.” priklausė b-vei „Ostland-Faser Gesellschaft”, kuri pasisavino apie 1,6 mln. m audinių. Bėgdami okupantai išgabeno iš f-ko visus elektros variklius ir kt. įrengimus. Atkurta įmonė 1945 vėl pradėjo veikti ir 1949 pasiekė prieška¬rinį gamybos lygį. 1951—56 Vilijampo¬lėje veikė „K. a.” filialas (dab. P. Zi-berto šilko kombinatas). 1966 f-ke buvo 457 audimo staklės, iš jų 22 žakardi-nės; dirbo 1800 darbininkų bei tarnau¬tojų. Kasmet į gamybą įdiegiama po 10—-15 naujų struktūrų audinių. 1966 buvo išleidžiama, iki 60 artikulų audi¬nių, kurie gaminami iš viskozinio ir acetatinio šilko, kaprono ir lavsano, medvilnės, linų ir vilnos verpalų kom¬ponentų. 1966 pagaminta daugiau kaip 6 mln. m šilkinių audinių. „K. a.”—■ viena iš svarbiausių TSRS šilko audimo įmonių, kurių produkcija eksponuojama tarpt, parodose. F-ko pagaminti audiniai realizuojami Lietuvoje, siunčiami į kt. taryb. respublikas.
KAUNO DRAMOS TEATRAS, Kauno Valstybinis dramos teatras (1944—49 ir nuo 1959; 1920—22 Dramos vaidykla, 1922—25 Valstybės dramos teatras, 1925—44 Valstybės teatras; 1949—59 Kauno valstybinis muzikinis dramos teatras) — seniausias Lietuvos TSR dra¬mos teatras. Dramos vaidyklą 1920.XII įsteigė Lietuvių meno kūrėjų d-ja. Kartu buvo įsteigta Operos vaidykla (ž. Akade¬minis operos n baleto teatras). Dramos ir operos trupės įsikūrė buvusiose Kauno miesto teatro patalpose (dabar Kauno muzikinis teatras). Dramos vaidyklos kūrimo darbe aktyviai dalyvavo profe¬sionaliojo lietuvių teatro pradininkai J. Vaičkus, K. Glinskis ir A. Sutkus, ra¬šytojai B. Sruoga, L. Gira, P. Vaičiūnas ir kiti meno bei kultūros veikėjai. Pir¬mieji režisieriai buvo rusų realistinio teatro auklėtiniai J. Vaičkus, K. Glins¬kis ir A. Vitkauskas. Pradiniu laikotar¬piu aktorių branduolį sudarė J. Vaič¬kaus vadovaujamo Skrajojamo teatro trupės nariai (V. Dineika, P. Kubertavi-čius, O. Kurmytė, J. Stanulis, A. Vai-niūnaitė ir kt.) ir įvairiose kitose trupė¬se dirbę aktoriai (Z. Arlauskaitė, J. Pet¬rauskas, S. Pilka, O. Rymaitė, V. Ste¬ponavičius, T. Vaičiūnienė ir kt.). Pir-masis teatro spektaklis — H. Zudermano drama „Joninės”—įvyko 1920.XII.19 (rež. J. Vaičkus). J. Vaičkui ir A. Vit¬kauskui iš teatro netrukus pasitraukus, kurį laiką režisieriumi dirbo vienas K. Glinskis, daug dėmesio ir jėgų sky¬ręs jaunos ir mišrios aktorių trupės kon¬solidavimui. Būdamas atidus pedagogas ir talentingas aktorius, K. Glinskis padė¬jo jauniems aktoriams įsisavinti vaidy¬bos techniką, plastiką, perteikė jiems turtingą kūrybinę patirtį, subtilų sceni¬nės formos pajautimą. Jau pradiniu laikotarpiu teatro scenoje pasirodė kla¬sikinių dramos veikalų (H. Ibseno „Heda Gabler”, F. Šilerio „Klasta ir meilė”, B. So „Atskalūnas”, Moljero „Zoržas Dandenas” ir kt.), taip pat keletą* originaliosios dramaturgijos kūrini (S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Pini liai”, V. Mykolaičio-Putino „Valdov nus”, A. Fromo-Gužučio „Ponas ir žikai” ir kt.). Nemažą repertuar sudarė lengvos, žaismingos kr (O. Vaildo, E. Skribo ir kt.) h mėgėjų scenoje ėjusios ne;
KAUNO POLITECHNIKOS INSTITUTAS 1- Centriniai rūmai. 2. K. Baršausko probleminė ultragarso labora¬torija. 3. Statybos fakulteto auditorija. 4. Probleminė statybinių medžiagų ir konstrukcijų laboratorija. 5. Elektrotechnikos fakulteto aukštųjų įtampų laboratorijos aukštųjų įtampų impulsinis generato¬rius. 6. Elektros sistemų katedroje sukurtas universalus statinis mo¬delis— naujo tipo skaičiavimo įrenginys. 7. Dirbtinio šilko siū¬lų mechaninių savybių tyrimas teksti’ės technologijos katedroje. 8. Statybos fakulteto skaitykla. 9. Akademinis choras. 10. Instituto miestelis (1968)
Si W*¥r$f## $ V*’ t
pjesės. Dramos vaidyklą suvalstybinus (1922.V), teatro direktoriumi buvo pa¬skirtas L. Gira. Į Valstybės dramos teat¬ro aktorių kolektyvą įsijungė grupė ak¬torių (A. Kupstas, J. Laucius, V. Sipavi¬čius, I. Tvirbutas, N. Vosyliūtė, A. 2a-linkevičaitė ir kt.), kurių daugumas kū¬rybinį kelią buvo pradėję kitose Lietu¬vos dramos trupėse arba įvairiuose Ru¬sijos teatruose.
1924 režisieriumi ėmė dirbti B. Dau¬guvietis, baigęs Peterburgo imperatori¬nę teatro m-lą, scenos meno mokęsis iš žymių rusų aktorių S. Jakovlevo ir V. Davidovo. Palyginus su J. Vaičkumi ir K. Glinskiu, B. Dauguvietis daugiau dėmesio skyrė charakterių kūrimui, scenos atmosferai, režisūriniam ir de-koratyviniam pastatymo sprendimui. B. Dauguviečio dėka 1924—29 teatras pasiekė nemaža laimėjimų. Jo repertua¬ras praturtėjo vertingais klasikinės dra-maturgijos (V. Šekspyro, F. Šilerio, Mol¬jero, Bomaršė, K. Goldonio, A. Ostrovs-kio, G. Hauptmano, H. Ibseno, L. Piran-delo ir kt.) veikalais. B. Dauguvietis itin daug nuveikė, ugdydamas nacionalinę liet. dramaturgiją. Jo pastangomis teat¬ro scenoje pasirodė Maironio, V. Krė¬vės ir ypač daug P. Vaičiūno dramos kūrinių. Tačiau B. Dauguviečio kūrybinė veikla buvo nenuosekli ir daugeliu at¬žvilgių prieštaringa. Statydamas vertin¬gus klasikinės ir originaliosios drama¬turgijos veikalus, geriausiais pastaty¬mais vystydamas realistinio, demokrati¬nio scenos meno tradicijas, jis lygia greta režisavo nemaža menkaverčių pra¬moginių komedijų ir melodramų. B. Dau¬guviečio, L. Giros ir K. Glinskio inicia¬tyva 1924 prie teatro buvo įsteigta vai¬dybos studija (mokykla), su pertrauko¬mis veikusi iki 1933. Aktorinį meistriš¬kumą joje dėstė K. Glinskis, B. Daugu¬vietis, vėliau A. Sutkus, A. Oleka-Ži¬linskas, teatro istoriją —■ B. Sruoga, lite¬ratūrą — V. Mykolaitis-Putinas. Dauge¬lis šios studijos auklėtinių (E. Bindokai-tė, M. Chadaravičius, V. Derkintis, S. Jukna, R. Juknevičius, K. Jurašiūnas, K. Kymantaitė, A. Mackevičius, J. Mil-tinis, A. Radzevičius, J. Rudzinskas ir kt.) vėliau pasireiškė kaip talentingi aktoriai ir režisieriai. 1925 Valstybės dramos teatro trupė buvo sujungta su operos ir baleto trupėmis į vieną Valstybės teatrą, kuris ilgą laiką (iki 1931 —Šiaulių dra¬mos teatro atidarymo) buvo vienintelis Lietuvoje stacionarinis teatras. Teatrą suvalstybinus, šiek tiek pagerėjo mate¬rialinė jo padėtis, bet valdantieji sluoks¬niai per Švietimo m-ją ėmė betarpiškai kontroliuoti sceninės kūrybos kryptį. 1926 Valstybės teatro direktoriumi buvo Daskirtas A. Sutkus, ligi tol vadovavęs Tautos teatrui ir satyros teatrui „Vilko¬lakis”. Kartu su juo į teatrą atėjo buvę „Vilkolakio” aktoriai: N. Jurašiūnaitė, K. Juršys, H. Kačinskas, J. Oškinaitė, J. Siparis ir kt. Tuo metu iš teatro pa¬sitraukė režisierius K. Glinskis, akto¬riai Z. Arlauskaitė, A. Kupstas, P. Pin-kauskaitė, O. Rymaitė, V. Steponavi¬čius ir kt. Kai kurie jų (K. Glinskis, O. Rymaitė ir kt.) į teatrą grįžo 1928, kai jo direktoriumi buvo paskirtas ra¬šytojas J. Savickis, kurio iniciatyva 1929 į teatrą buvo pakviestas dirbti ir A. Ole-ka-Žilinskas. 1922—29 teatre daugiausia dirbo dailininkai J. Gregorauskas, V. Di¬džiokas, A. Galdikas, V. Dubeneckis, kai kuriuos pastatymus apipavidalino V. Bi¬čiūnas, K. Šimonis, A. Varnas ir kt.
Didelių kūrybinių permainų teatro veikloje įvyko 1929—35 laikotarpiu, kai jame režisieriumi (kurį laiką ir direk¬toriumi) dirbo buvęs Maskvos II dailės teatro aktorius A. Oleka-Žilinskas. Įdiegti teatre daugelį reikšmingų nau¬jovių A. Olekai-Zilinskui padėjo iš Ta-rybų Sąjungos emigravęs Maskvos II dailės teatro aktorius M. Čechovas, 1932—33 Kauno teatre režisavęs kele¬tą veikalų ir vadovavęs studijiniam ak-torių darbui. A. Oleka-Žilinskas ir M. Čechovas propagavo K. Stanislavs¬kio, V. Nemirovičiaus-Dančenkos, E. Vachtangovo ir kitų žymių rusų teat¬ro veikėjų idėjas, realistinės vaidybos, pergyvenimo meno principus. A. Ole¬ka-Žilinskas repeticijas ir spektaklius pavertė tikru kūrybiniu procesu. Jo re¬žisuoti veikalai (V. Krėvės „Šarūnas”, Č. Dikenso „Varpai” ir „Oliveris Tvis¬tas”, J. Zulavskio „Sabatai Cevi”, J. Ber¬gerio „Tvanas” ir kt.) pasižymėjo vien¬tisa pastatymo idėja, nuoseklia režisū¬rine koncepcija, pastatymo elementų harmonija, vaidybos ansambliškumu, spalvingomis masinėmis scenomis, deko¬ratyviniu raiškumu. Kad ir būdama idėjiškai nenuosekli ir prieštaringa, A. Olekos-Zilinsko kūrybinė ir pedago¬ginė veikla suvaidino reikšmingą vaid¬menį nacionalinio liet. teatro raidoje. Naujuosius scenos meno principus ypač entuziastingai priėmė jaunoji aktorių karta, kurios estetinės pažiūros forma-vosi pažangiosios to meto visuomenės įtakoje. Grupė jaunų aktorių (M. Cha¬daravičius, S. Čaikauskas, J. Grybaus¬kas, J. Gustaitis, A. Jakševičius, R. Juk-nevičius, O. Juodytė, G. Kalinaitė, A. Kernagis, K. Kymantaitė, B. Lukošius ir kt.) iš Valstybės teatro pasitraukė ir įkūrė „Jaunųjų teatrą” (1933—34), kurio meno vadovu buvo režisierius A. Ole-ka-Žilinskas. Stokodamas lėšų ir reak¬cinių visuomenės sluoksnių ujamas, šis teatras netrukus nustojo veikęs. Dau¬gelis jo aktorių, vėliau dirbdami Kauno ir kituose Lietuvos teatruose, prisidėjo prie pažangių scenos meno tendencijų vystymo, dalyvavo antifašistiniame ju¬dėjime ir 1940 sudarė Vilniaus dramos teatro meninio kolektyvo branduolį. 1929—35 laikotarpiu teatre susidariusi kūrybinio darbo atmosfera turėjo tei-giamos įtakos taip pat B. Dauguviečio ir kitų režisierių veiklai. Kai kuriais pastatymais atiduodamas duoklę oficia¬liajai burž. ideologijai (V. Alanto „Už¬tvanka” ir „Gaisras Lietuvoje”, B. Dau¬guviečio „Kovoje už laisvę” ir kt.), dažnai naudodamasis senomis išraiš¬kos priemonėmis, B. Dauguvietis šiuo laikotarpiu lygia greta pastatė nemaža vertingų verstinių veikalų (F. Šilerio „Don Karlą”, R. Blaumanio „Indranus”, M. Panjolio ir A. Nivua „Garbės spe¬kuliantus” ir kt.) ir originalių pjesių, smerkiančių burž. moralę (P. Vaičiūno „Aukso žaismą”, A. Griciaus „Palangą”).
1936—40, aktyvėjant pažangioms, an¬tifašistinėms visuomenės jėgoms, kūry¬binėje teatro veikloje toliau vyko reikš¬mingi meniniai idėjiniai poslinkiai. Ryš¬kėjo demokratinė pastatymų kryptis, juose stiprėjo burž. visuomenės kritika, vis aktyviau buvo kovojama prieš rutiną ir štampus kūryboje. Pažangių gyvena¬mojo meto idealų linkme evoliuciona¬vo ir B. Dauguviečio kūryba. Teatro re¬pertuarą jis praturtino demokratinės krypties originaliosios dramaturgijos kū¬riniais (J. Petrulio „Prieš srovę”, P. Vai¬čiūno „Prisikėlimas”, K. Binkio „Atža¬lynas”), vertingais rusų ir kitų tautų dramaturgų veikalais (H. Ibseno „Visuo¬menės priešas”, A. Čechovo „Vyšnių so¬das”, M. Gorkio „Miesčionys” ir kt.). Lygia greta po keletą veikalų pastatė aktoriai K. Juršys, V. Sipavičius ir A. Zalinkevičaitė. Į aktorių trupę įsijun¬gė B. Kurmytė, V. Lietuvaitytė, M. Mi-ronaitė ir kt. Teatro direktoriai buvo-V. Zadeika (1935—39) ir A. Juška (1939—40). Ypač sėkmingai režisūrinę veiklą šiuo laikotarpiu pradėjo buvę „Jaunųjų teatro” veikėjai R. Juknevi¬čius ir A. Jakševičius, studijavę reži¬sūrą Maskvoje (Dailės, Mejercholdo ir Vachtangovo teatruose). R. Juknevičius Kauno teatre pastatė G. Hauptmano „Prieš saulėlydį” ir M. Panjolio „To¬pazą”, A. Jakševičius — J. O’Neilo „Marko milijonus”. Šie pastatymai buvo tarsi pereinamasis etapas į tarybinį sce¬nos meną, pagrįstą socialistinio realiz¬mo metodu. Antruoju teatro veiklos dešimtmečiu teatre pastoviai dirbo dai¬lininkas M. Dobužinskis (1929—39), raiškių scenovaizdžių sukūrė dailininkai
A. Galdikas, V. Didžiokas, A. Varnas
ir vėliau debiutavę M. Bulaka, T. Kula-
kauskas, V. Palaima, S. Ušinskas, L. Trui-
kys, V. Andriušis, S. Žukas ir kt. Ikita-
rybiniais metais teatro pastatymams mu-
zikos sukūrė kompozitoriai J. Damb-
rauskas, J. Gruodis, J. Karnavičius,
J. Talat-Kelpša ir kt. Teatro kūrybinei
raidai nemažą įtaką turėjo teatro kriti-
kai B. Sruoga ir L. Gira.
1940, atkūrus Lietuvoje taryb. san¬tvarką, teatro kūrybinės veiklos kryp¬tis iš pagrindų pasikeitė. Teatras virto tarybine, liaudies masėms skirta kultūros įstaiga. Tęsdamas demokratines, realisti¬nes teatrinės liet. kultūros tradicijas, jis ėmė vadovautis socialistinio realizmo principais. 1940 teatro direktoriumi ir dramos trupės meno vadovu buvo pa¬skirtas pažangus teatro veikėjas J. Gry¬bauskas, režisieriumi toliau dirbo
B. Dauguvietis. 1940 prie teatro buvo
atkurta vaidybos studija, veikusi iki
1950. Naująjį sezoną teatras pradėjo dar
1940 pradžioje pastatytos M. Gorkio pje-
sės „Miesčionys” spektakliu. Kartu buvo
atnaujinti ir idėjiškai paryškinti geriau-
sieji veikalai iš ankstesnio repertuaro
(V. Krėvės „Žentas”, J. Petrulio „Prieš
srovę”, R. Blaumanio „Indranai” ir kt.). Buvo pastatytos pirmosios verstinės taryb. dramaturgų pjesės (J. Germano „Liaudies sūnus”, Š. Gergelio ir S. Li-tovskio „Motina”) ir A. Vienuolio dra¬ma „Dauboje”. Ypač didelis teatro lai¬mėjimas buvo B. Lavreniovo „Lūžio” pastatymas (past. B. Dauguviečio, rež. S. Čaikauskas, V. Dineika), pasižymėjęs monumentaliais rev. kovos vaizdais, ryš¬kiais revoliucionierių paveikslais.
Lietuvą okupavus hitlerininkams, J. Grybauskas ir B. Dauguvietis buvo priversti iš teatro pasitraukti. Iš reper¬tuaro buvo pašalinti taryb. dramaturgi¬jos ir iš viso demokratinės krypties vei¬kalai. Buvo atnaujintos kai kurios blan¬kios pjesės, ėjusios teatro scenoje bur-žuazijos valdymo metais. Tačiau to me¬to teatro režisieriai (V. Dineika, P. Ku-bertavičius, J. Monkevičius) ir aktorių kolektyvas dėjo daug pastangų išsau¬goti vertingas kūrybines teatro tradi-cijas. Sunkiomis okupacijos sąlygomis teatrui pavyko sėkmingai pastatyti H. Ibseno „Laukinę antį”, G. Hauptma-no „Rozą Bernd”, S. Čiurlionienės-Ky-mantaitės „Didžiąją mugę” ir atnaujinti kai kurias okupacijos pradžioje iš reper¬tuaro pašalintas pjeses: N. Gogolio „Re¬vizorių”, A. Vienuolio „Dauboje” (pa-vadinimu „Prieblandoje”), J. Petrulio „Prieš srovę” (pavadinimu „Kunigas Strazdelis”) ir kt.
Pokario metais teatro kolektyvas su¬skato atkurti 1940—41 teatre susidariu¬sią kūrybinę atmosferą, įtvirtinti sceno¬je soc. realizmo principus. 1945—51 ak-torių trupės pagrindą sudarė daugiausia vyresniosios kartos aktoriai (N. Jurašiū-naitė, P. Kubertavičius, A. Kupstas, O. Kurmytė, J. Laucius, A. Mackevičius, J. Oškinaitė, S. Petraitis, J. Petrauskas, O. Rymaitė, V. Sipavičius, A. Vainiū-naitė ir kt.) ir įvairiu metu į ją įsijun¬gę jaunesniosios kartos aktoriai (I. Ga-rasimavičiūtė, S. Gopaitė, A. Jodkaitė, J. Kavaliauskas, H. Kurauskas, P. Likša, V. Muraška, S. Radzevičius, J. Rama¬nauskaitė, R. Senkutė, H. Vancevičius, A. Voščikas ir kt.), kurių daugumas buvo baigę šio teatro vaidybos studi¬ją. 1944—51 teatro vyriausiaisiais re¬žisieriais dirbo A. Sutkus (1945—47), A. Radzevičius (1947—49), J. Gustaitis (1949—51), režisieriais — V. Dineika, P. Kubertavičius, A. Kupstas, A. Mac¬kevičius. Šiuo laikotarpiu scenovaiz¬džių sukūrė S. Žukas, M. Labuckas, T. Kulakauskas, J. Surkevičius ir kt. dailininkai. Scenoje pasirodė vertingų verstinių taryb. dramaturgijos veikalų (B. Gorbatovo „Nepavergtieji”, A. Utevs-kio „Atmintini susitikimai”, M. Gorkio „Saulės vaikai”, L. Maliugino „Seni bi¬čiuliai”, A. Fadejevo „Jaunosios gvardi¬jos” inscenizacija, K. Simonovo „Rusų klausimas”, A. Jakobsono „Gyvenimas citadelėje”, N. Virtos „Pasmerktųjų są-mokslas” ir kt.) ir originalių pjesių (A. Vienuolio „Tvirtovė”, A. Griciaus „Skeveldros”). Ypač brandus buvo
J. Baltušio dramos „Gieda gaideliai” pa¬statymas. Tačiau dažni vyriausiųjų re¬žisierių pasikeitimai, dalies aktorių per¬ėjimas į kitus Lietuvos teatrus ir kai kurių senyvo amžiaus scenos veteranų pasitraukimas iš trupės neigiamai atsi¬liepė kūrybinei teatro veiklai. Nemažą to laikotarpio repertuaro dalį sudarė lėkštos, pramoginės verstinės pjesės, daugelis pastatymų stokojo nuoseklaus režisūrinio sprendimo, aktorių kūryboje pasireiškė polinkis į išorinę vaidybą.
Teatro kūrybinėje veikloje esminių permainų įvyko 1952, iš pagrindų pa¬sikeitus aktorių trupei ir teatro vadovy¬bei. Naujosios trupės branduolį sudarė Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno in-to liet. studijos (1947—52) absolven¬tai: V. Eidukaitis, A. Gabrėnas, K. Ge¬nys, A. Kupstaitė, A. Mackevičiūtė, S. Motiejūnas, L. Noreika, A. Ragaus¬kaitė, M. Rasteikaitė, B. Raubaitė,
G. Tolkutė, R. Tumpa, L. Zelčius ir kt.
1952—62 teatro direktore dirbo buvusi
šios studijos dėstytoja V. Motilevskaja.
Į performuotą aktorių trupę darniai įsi-
jungė scenos veteranai K. Jurašiūnas,
J. Laucius, A. Mackevičius, A. Vainiū-
naitė, jauni aktoriai I. Garasimavičiūtė,
H. Kurauskas, A. Tarasevičius, A. Voš-
čikas, taip pat Maskvos teatrinio meno
in-to auklėtiniai R. Senkutė ir A. Ino-
zemcevas. Vėliau teatro kolektyvą pa-
pildė jauni aktoriai, kūrybinį darbą
pradėję kituose teatruose (G. Balandy-
tė, R. Butkevičius, D. Juronytė ir kt.).
Maskvos teatrinio meno in-to liet. stu-
dijos auklėtiniai, profesorių V. ir
M. Orlovų, režisieriaus G. Konskio ir
kitų pedagogų vadovaujami, dar Mask-
voje par.ngė vertingų pastatymų
(A. Griciaus „Išvakares”, Bomaršė „Fi-
garo vedybas”, M. Gorkio „Barbarus”,
I. Irošnikovos „Kažkur Sibire”, J. Ga-
lano „Auksinį erelį”), kuriais buvo
pradėtas naujas etapas kūrybinėje teat-
ro raidoje. Su naująja trupe brandžių
spektaklių (B. Lavreniovo „Lūžį”,
A. Ostrovskio „Be kaltės kaltuosius”
ir kt.) pastatė R. Juknevičius (1952—53
teatro vyriausiasis režisierius). Teatro
spektakliai („Išvakarės” ir „Figaro ve-
dybos”) buvo gerai įvertinti 1954 Mask-
voje įvykusioje liet. lit-ros ir meno de-
kadoje. Teatro raidoje didelį vaidmenį
suvaidino Maskvos Lunačiarskio teatri-
nio meno in-to režisūros f-to absolven-
tas, režisieriaus A. Lobanovo auklėtinis
H. Vancevičius (1953—66 teatro vyriau-
siasis režisierius). 1952—56 laikotarpiu
repertuaro pagrindu tapo taryb. drama-
turgija, teatro kūryboje sustiprėjo nū-
dienė problematika, vaidybos ansambliš-
kumas, pastangos įvairiapusiškai at-
skleisti veikėjų charakterius. Buvo pa-
statyta nemaža reikšmingų pjesių:
L. Tolstojaus „Gyvasis lavonas”, K. Tre-
niovo „Liubov Jarovaja”, R. Blaumanio
„Siuvėjų dienos Silmačiuose”, I. Franko
„Pavogtoji laimė” ir kt. Repertuare vy-
ravo buitinės ir psichologinės krypties
verstiniai veikalai. Pastatydamas A. Gri-
ciaus „Išvakares” ir „Karštą vasarą”,
teatras padarė gerą pradžią bendradar-
biavimui su liet. dramaturgais. Vėliau
šio bendradarbiavimo dėka jo repertua¬ras praturtėjo daugeliu vertingų origi¬naliosios dramaturgijos kūrinių.
Didelių meninių laimėjimų teatras pa¬siekė po TSKP XX suvažiavimo (1956), įvykus svarbiems poslinkiams visose Tarybų šalies gyvenimo srityse. Šio lai¬kotarpio pradžioje pasirodė brandūs re¬žisieriaus H. Vancevičiaus pastatymai: J. Grušo tragedija „Herkus Mantas”, V. Višnevskio herojinė epopėja „Raite¬lių pirmoji”, Just. Marcinkevičiaus dra¬matinė poema „Dvidešimtas pavasaris”, K. Binkio tragedija „Generalinė repeti¬cija” ir kt. 1952 susiformavusi teatro trupė, pradžioje kūrusi daugiausia bui¬tinės ir psichologinės krypties repertua¬rą, šiais pastatymais įsisavino herojinės ir poetinės krypties sceninę kūrybą. Il-me „Pabaltijo teatriniame pavasaryje” (Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusi¬jos teatrų geriausių spektaklių apžiūro¬je), kuris įvyko 1957 Vilniuje, už „Her¬kaus Manto” pastatymą teatras laimėjo I vietą, o spektakliais „Raitelių pirmo¬ji” ir „Dvidešimtas pavasaris” atstova¬vo Lietuvos scenos menui IlI-me „Pabal¬tijo teatriniame pavasaryje”, kuris įvy¬ko 1958 Taline. 1959 Kauno muzikinio dramos teatro dramos trupė, atsiskyrusi nuo muz. trupės, persikėlė į buvusio Kau¬no jaunojo žiūrovo teatro patalpas. Į dra¬mos teatro kolektyvą įsijungė nemaža šio teatro aktorių (P. Kubertavičius, B. Kurmytė, A. Urbonaitė ir kt.), o vė-liau — Lietuvos TSR konservatorijos teatrinio f-to absolventų (R. Adomai¬tis, R. Staliliūnaitė, V. Tomkus ir kt.). Padidėjus aktorių trupei ir techninėms galimybėms, teatras ėmė statyti dau¬giau veikalų (jų tarpe jaunimui skir¬tas pjeses) ir rengti daugiau spektaklių. Į režisūrinį darbą įsijungė teatro akto¬riai K. Genys, P. Likša, S. Motiejūnas (nuo 1961 režisierius), R. Tumpa (nuo 1962 teatro direktorius), L. Zelčius ir kt. Po keletą veikalų pastatė režisieriai
A. Galinis ir A. Lapenas. Teatro sce-
noje pasirodė raiškių pastatymų vaikams
(S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Dvylika
brolių, juodvarniais laksčiusių”, S. Mar-
šako „Dvylika mėnesių”, A. Tolstojaus
„Buratino nuotykiai”, L. Ustinovo ir
O. Tabakovo „Snieguolė ir septyni
nykštukai”, K. Kubilinsko „Molio Motie-
jukas”). 1960—67 teatro repertuaras pa-
sipildė vertingais taryb. dramaturgų kū-
riniais (A. Arbuzovo „Tai buvo Irkuts-
ke”, A. Šteino „Okeanas” ir kt.), kla-
sikinės dramaturgijos veikalais (M. Če-
chovo „Trys seserys”, V. Šekspyro „Ka-
ralius Lyras” ir „Antonijus ir Kleopat-
ra”, K. Goldonio „Viešbučio šeimininkė”
ir kt.), XX a. užsienio rašytojų pjesėmis
(A. Milerio „Visi mano sūnūs”, F. Gar-
sijos Lorkos „Bernardos Albos namai”,
B. Brechto „Opera už tris skatikus”,
R. Rolano „Meilės ir mirties žaidimas”
ir kt.). Pastaruoju metu teatras itin daug
dėmesio skiria originaliajai taryb. dra-
maturgijai. Jo scenoje pasirodė origina-
lios pjesės: V. Bubnio „Žvaigždės ne-
gęsta”, J. Grušo „Profesorius Markas
Vidinas”, K. Inčiūros „Žemaitė”, R. Sa-
mulevičiaus „Studentiška novelė” ir