Karvių žindenių bandos formavimo ypatumai limuzinų veislės pagrindu bei skerdenų kokybės palyginimas.

Daugelyje pasaulio šalių vis didesnis dėmesys skiriamas sveikų, ekologiškai švarių maisto produktų gamybai ir racionalesniam gamtinių resursų panaudojimui. Sprendžiant šią problemą svarbus vaidmuo tenka galvijų augintojams, kurie yra svarbiausi žolinių pašarų ir augalininkystės produkcijos atliekų vartotojai. Iš galvijų gaunami labai vertingi žmonių mitybai produktai – pienas ir galvijiena. Galvijų mėsa yra labai svarbus maisto produktas.Joje yra daug vertingų baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų. Baltimingumu jai neprilygsta nei vienas produktas. Mėsos kokybę apibūdina daugelis mitybinių, biologinių ir technologinių faktorių. Svarbiausias mėsos mitybinės vertės rodiklis yra tai, kiek ji tenkina žmogaus organizmo maisto medžiagų ir pirmiausia aukštos biologinės vertės baltymų poreikius. Galvijų mėsos kokybė priklauso nuo biologinių ir technologinių faktorių. Iš biologinių faktorių reikšmingiausi yra veislės, tipas, amžius, lytis. Iš technologinių – šėrimo tipas ir gausumas, raciono visavertiškumas, gyvulių laikymo sistemos, transportavimo skerdimui, priešskerdiminio laikymo, skerdimo, mėsos perdirbimo sąlygos ir kt.

Galvijų auginimo technologinė schema ūkyje:

1) Veislinis darbas (selekcija) ir jo tobulinimas mėsinės krypties galvijininkystėje (intensyviai auginant ir šeriant prieauglį).
2) Moksliškai pagrįstas ir ekonomiškai tikslingas galvijų auginimo, laikymo ir šėrimo organizavimas, užtikrinantis aukštą jų produktyvumą.
3) Galvijų paruošimas (veterinariniu ir zootechniniu atžvilgiu) ir tinkamas jų transportavimas į skerdimo ir mėsos perdirbimo įmones.

Mėsinių veislių galvijų ir jų mišrūnų mėsa bendroje galvijienos gamyboje kol kas sudaro dar nedidelę dalį. Mėsos gamybai reikėtų geriau panaudoti pieninių-mėsinių veislių mišrūnus. Pastaraisiais metais šalyje, sėklinant pieninių veislių karves ir telyčias mėsinių veislių bulių sperma, kasmet gaunama daugiau kaip 90 tūkstančių mišrūnų veršelių. Tačiau mėsinių galvijų supirkimo kainos dar yra tokios, kurios nesuteikia stimulo galvijų augintojams labiau verstis mėsine galvijininkyste.
Nemažai mišrūnų veršelių paskerdžiama ūkiuose ar parduodama išvežimui į Europos Sąjungos šalis. Mėsos perdirbėjai, mokėdami didesnes gyvulių supirkimo kainas, patys turėtų labiau skatinti galvijų augintojus gaminti paklausią, užsienio rinkose konkurencingą galvijieną.

Išvystytos pieninės galvijininkystės šalyse, didinant galvijienos gamybos efektyvumą ir gerinant jos kokybę, menkesnės veislinės vertės karvės sėklinamos mėsinių veislių bulių sperma. Gerai organizavus galvijų selekciją ir veislinio prieauglio auginimą, mėsinių veislių bulių sėkla kasmet būtų galima sėklinti iki 15 procentų karvių.

Gamybinio kryžminimo esmė yra heterozės efekto panaudojimas. Mišrūnai sparčiau auga, geriau įsisavina pašarus, jų produkcija geresnės kokybės.
Gamybinio kryžminimo efektyvumas labai priklauso nuo kryžminimui parinktų veislių suderinamumo ir mišrūnų šėrimo bei laikymo sąlygų. Atskirų autorių teigimu, mišrūnų augimo sparta būna 3-15 proc. didesnė, o pašarų sąnaudos produkcijos vienetui 6-17 proc. mažesnės negu grynaveislių bendraamžių. Bandymais nustatyta, kad, kryžminant pieninių veislių karves su mėsinių veislių buliais, skerdenos išeiga padidėja 2-7, o skerdenos valgomųjų dalių – 1-4 proc. Be to, pagerėja mėsos kokybė.
Šiame darbe trumpai apžvelgiami biologiniai, technologiniai faktoriai įtakojantys galvijienos gamybos intensyvinimą taikant stelbiamąjį pieninių bei pieninių – mėsinių veislių karvių kryžminimą su mėsinių veislių buliais bei tiriami gaunamos mėsos produkcijos kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai ekologiniame ūkyje. Tiriamojo ūkio bendras dydis 65 ha iš kurių 56.28 ha ekologinės žemės ūkio gamybos. Auginamų galvijų skaičius šiuo metu – 31: bulius – reproduktorius, 9 – pieninių veislių karvės, 8 – mišrūnės karvės, 16 – mišrūnių telyčių, 7- penimi buliukai.

Darbo tikslas: Ištirti galvijų prieauglių gautų iš karvių žindenių augimo bei vystymosi ypatumus, skerdenų kokybę bei pasiskirstymą pagal SEUROP standartą.

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Mėsinių galvijų bandos formavimas

Mėsinės galvijininkystės pelningumas priklauso nuo pasirinktos veislės atitikimo ūkio pašarų bazę, produktyvumo, nuoseklaus genetinio gerinimo, sumanaus kryžminimo variantų panaudojimo ir gyvulių šėrimo.
Kryžminant pieninių bei pieninių – mėsinių veislių karves su mėsinių veislių buliais gaunamos mišrūnės karvės, kurios būna gana pieningos ir jų veršeliai nujunkymo metu dažnai sveria daugiau negu gimę iš grynaveislių karvių (Jukna, 2004).

Vystant mėsinę galvijininkystę banda gali būti suformuota keliais būdais:
• Perkant grynaveislius mėsinių veislių gyvulius ir juos dauginant grynuoju veisimu;
• Taikant stelbiamąjį pieninių bei pieninių – mėsinių veislių karvių kryžminimą su mėsinių veislių buliais;
• Vykdant paprastąjį arba sudėtingąjį (dviejų – paprastasis, trijų ir daugiau veislių – sudėtingasis) pieninių bei pieninių – mėsinių veislių karvių kintamąjį kryžminimą su mėsinių veislių buliais;
• Taikant sintetinį (daugelio veislių) kryžminimą, norint gauti gyvulius bandos suformavimui su norimomis savybėmis.
Šio selekcinio darbo kryptys prekinėse fermose turi papildyti viena kitą.
Pasirenkant kryžminimui veisles, reikia atsižvelgti į gamtines bei ekonomines sąlygas bei pašarų bazę, Reikia iš anksto apgalvotai paruošti kryžminimo schemą ir jos griežtai ateityje laikytis. Kryžminant stambesnes ir vidutinio stambumo pieninių bei pieninių -mėsinių veislių karves, tikslinga naudoti Šarole, Limuzino ir Simentalių veislės bulių sėklą.
Formuojant mėsinių galvijų bandas įvairių kryžminimo variantų pagrindu, reikia apsispręsti, kokie atskirų veislių kraujo deriniai duoda geriausius rezultatus ir pagal tai koreguoti sudarytas kryžminimo schemas. Stelbiamuoju kryžminimu gauti IV kartos mišrūnai, atitinkantys gerinančios veislės tipą, laikomi grynaveisliais. Bandos formavimas, perkant grynaveislius mėsinius galvijus, leidžia iškart auginti ne tik mėsai skirtus gyvulius, bet ir veislinius. Todėl susidaro palankesnės sąlygos didinti šakos pelningumą. Tačiau bandos formavimas, perkant grynaveislius mėsinius galvijus, reikalauja nemažų investicijų, o įdėtų lėšų į gamybą grįžimas nėra greitas (Jukna, 2004).

1.2 Bandos formavimui naudojamų veislių biologiniai ypatumai

Mėsinė galvijininkystė vystoma ten, kur daug pievų ir ganyklų, mažai darbo jėgos, trūksta lėšų didesniems kapitaliniams įdėjimams, atšiaurus klimatas arba kitų gyvulininkystės šakų vystimuisi mažai palankios sąlygos.Specializuotų mėsinių veislių galvijų mėsa skani ir puikiai tinka maisto gamybai. Ji priskiriama prie vertingiausių maisto produktų.
Aukšta galvijienos, gaunamos iš mėsinių veislių galvijų, kokybę veikia du faktoriai. Pirmas – ilgametė galvijų atranka pagal raumenų išsivystymą tose kūno dalyse, iš kurių gaunama mitybiniu požiūriu vertingiausia mėsa. Veisiant juos šimtmečiais grynuoju veisimu šios savybės nuolat perduodamos palikuonims. Antras faktorius – gyvulių šėrimas ir laikymas. Mėsinių veislių galvijų prieauglis 6 – 8 mėn. Gauna vertingiausią produktą -motinos pieną. Šis laikotarpis sutampa su intensyviausiu raumenų augimo ir baltymų sintezės periodu galvijų organizme. Mėsiniai galvijai didesnę metų dalį, kai kur ir ištisus metus, būna ganykloje. Žolė sąlygoja pageidaujamos kokybės raumenų ir jų baltymų formavimasi.
Dėl ilgos kryptingos atrankos mėsinių veislių galvijai yra stiprios konstitucijos ir labai gerai prisitaiko įvairiomis klimatinėmis sąlygomis. Žiemos pradžioje gyvuliai apauga ilgais plaukais, įskaitant ausis ir tešmenį. Be to, ganyklinio laikotarpio pabaigai sukaupia daug poodinių riebalų. Todėl jie nesunkiai išgyvena ilgai trunkančius šalčius (iki -30 C) bei didelius karščius būdami lauke, ir jiems laikyti kapitalinių statinių dažniausiai nestato(Jukna,
2004).
Mėsinės galvijininkystės efektyvumas daug priklauso nuo veislės atitinkamai gamtinei -ekonominei zonai pasirinkimo.

Visas mėsinių galvijų veisles sąlygiškai galima skirstyti į :
• Britų veislės (Herefordai, Aberdynų – angusai, Šorthornai, Galovėjai ir jų mišrūnai). Šių veislių galvijai pasižymi aukštomis adaptacinėmis savybėmis įvairiomis klimatinėmis sąlygomis, geru mėsingumu ir greitu brendimu. Jų masė nėra didelė. Veršeliai gimsta 26 – 34 kg. Skerdenos išeiga 60 – 70 proc. Buliukai mėsai realizuoja 450 – 600 kg. Mėsa skani.
• Prancūzų – italų veislės (Šarole, Men – anžų, Limuzinų, Kianų). Tai – labai stambūs gyvuliai, turintys ilgą intensyvaus augimo periodą ir vėliau bręstantys. Todėl juos galima auginti iki didesnės realizacinės masės (600 – 700 kg). Buliukai intensyvaus augimo laikotarpiu per parą gali priaugti po 2 – 2,5 kg. Veršeliai gimsta stambūs – 40 – 55 kg. Skerdenos išeiga – 60 – 67 proc. Mėsa neriebi, baltyminga, skani.
Limuzinai. Veislė išvesta Prancūzijos kalnuotoje vietovėje. Pagal biologinius ypatumus gyvuliai panašūs i Šarole veislės galvijus, tik šios veislės gyvuliai kiek smulkesni. Paskutiniais metais Limuzinai vis labiau plito pasaulyje. Tai – gražaus kūno sudėjimo, ilgo gilaus liemens, švelnaus skeleto, gerai išvystytais raumenimis gyvuliai. Spalva žala i gelsvumą. Pilvo, aplink akis ir nosies veidrodėlį plaukai šviesesnės spalvos. Pagal gausumą Prancūzijoje jie užima antrąją vietą po Šarole. Laikymo sąlygoms nereiklūs, karvės veršiuojasi pakankamai lengvai. Įmitusio prieauglio skerdenos išeiga apie 63 – 64 proc.
Limuzinai Lietuvoje veisiami gyvuoju veisimu ir naudojami kryžminimui su pieniniais ir mėsiniais galvijais. Ūkiuose, kur yra geros ir vidutinio derlingumo ganyklos, ši veislė yra perspektyvi. Nors Limuzinų kūno masė kiek mažesnė nei Šarole galvijų, tačiau ir jie priskiriami prie intensyvios gamybos veislių.
• Zebu kilmės veislės (Santa – Gertrūda, Brangus ir kt.). Šios grupės gyvuliai pakankamai stambūs, gerai prisitaikę karštam klimatui ir atsparūs parazitinėms kraujo ligoms (Jukna, 2004).

Mėsinių galvijų ypatumai:
• geras prisitaikymas gyventi įvairiomis klimatinėmis sąlygomis;
• nereiklūs laikymui;
• gerai išnaudoja pievas ir ganyklas;
• mažos darbo sąnaudos produkcijos vienetui;
• didelė augimo sparta, naudojant mažai energijos turinčius racionus;
• aukšta skerdenos išeiga;
• aukšta skerdenos kokybė;
• kokybiška mėsa.
Išvardinti mėsinių galvijų ypatumai leidžia mėsinę galvijininkystę padaryti pelninga ir konkurencinga žemės ūkio šaka (Jukna, 2004).
Lietuvoje senei veisiami Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų veislių galvijai. Abiejų veislių gyvuliai pakankamai produktyvūs, gerai prisitaikę prie vietinių sąlygų.
Lietuvos juodmargiai. Savarankiška veislė pripažinta 1951 m. Sudaro apie 60% pas mus veisiamų galvijų. Veisiami pietų, pietvakarių, vakarų ir vidurio Lietuvoje, todėl parenkant veislę,reikėtų į tai atsižvelgt.
Lietuvos juodmargiai turi daug Olandijos juodmargių kraujo ir yra jiems būdingo kūno sudėjimo. Suaugusios karvės sveria 550kg. Ir daugiau. Jų aukštis ties ketera siekia 129 cm, krūtinės gylis – 69 – 70 cm, jos plotis 48 – 50 cm, apimtis – 197 – 199 cm, klubų plotis – 54 -55 cm, įstrižas liemens ilgis – 155 cm. Suaugę buliai sveria 950 – 1000kg. Tik atvesti veršeliai sveria 32 – 36 kg. Vėliau prieauglis sparčiai auga ir greitai bręsta. Gerai šeriami ir prižiūrimi buliukai per mėnesį priauga po 20 – 24 kg ir 18 mėnesių amžiaus sveria 420 – 460 kg, o to paties amžiaus telyčios – 370 – 400 kg.
Gerai šeriamos Lietuvos juodmargės per metus duoda 4500 – 5000 kg ir daugiau pieno. Vidutinis šios veislės karvių pieno riebumas – 3,67 % baltymingumas – apie 3,30 %(Jukna, 1998).
Lietuvos žalieji. Kaip savarankiška veislė patvirtinta 1951 m. Sudaro apie 40 % Lietuvos veisiamų galvijų. Auginami šiaurės, rytų ir iš dalies pietryčių rajonuose(Jukna,
1998).
Lietuvos žalieji turi daug Danijos žalųjų veislės galvijų kraujo. Pagal kūno sudėjimą artimesni pieniniams galvijams. Suaugusios karvės sveria 520 – 550 kg, buliai – 830 – 900 kg. Tik atvesti veršeliai sveria 32 – 34 kg. Karvių aukštis ties ketera 128 – 129 cm, krūtinės gylis 69 – 70 cm, jos plotis 46 cm, apimtis 194 cm, klubų plotis 51 – 52 cm, įstrižas liemens ilgis 156 cm.
Šios veislės galvijų spalva turi keletą atspalvių – nuo prinokusios vyšnios raudonumo iki dvylos. Pasitaiko galvijų šviesesne nugara, šviesesniu žiedu apiesnukį, baltu tešmeniu, o kartais ir balta papilve.
Lietuvos žalieji yra neblogų mėsinių savybių. Gausiai šeriami 18 mėnesių buliukai užauga 420 – 450 kg, o kai kurie galvijai net 500 kg svorį. Gerai šeriamos ir prižiūrimos karvės per metus duoda 4500 – 4800 kg ir daugiau pieno. Pieno riebumas – 3,85 %, baltymingumas – 3,35 %.
Lietuvos juodmargius kryžminti su Lietuvos žalaisiais nederėtu, nes sunku numatyti, kokią spalvą paveldės artimiausių karvių palikuonys. Tai gali sudaryti sunkumų realizuojant veislines telyčias. Jeigu savininko nepatenkina turimos veislės gyvuliai (pavyzdžiui, jų produktyvumas), gerinti galima su vienos veislės giminingų užsienietiškų veislių galvijais (Jukna, 1998).

1.3 Mėsinių galvijų veislininkystė

Veislininkystė yra svarbi ūkio ekonomikos stiprinimo grandis auginant veislinius ir prekinius gyvulius. Kiekvienoje veislėje yra gyvulių, turinčių gerai išreikštas, tai veislei būdingas kūno formas, išsiskiriančių greitu augimu ir dideliu produktyvumu. Nuoseklus veislininkystės darbas padeda gerinti gyvulių bandas, didinti jų produktyvumą bei prisitaikymą ūkyje taikomoms šėrimo ir laikymo technologijoms.
Požymio paveldėjimo laipsnį nusako paveldėjimo koeficientas (h2). Atskirų požymių paveldėjimo koeficientai yra nevienodi. Jie priklauso nuo gyvulio individualių savybių, selekcinio darbo lygio ir kitų aplinkybių. Kuo požymių paveldėjimo koeficientai yra didesni, tuo mažiau jų pasireiškimą įtakoja aplinkos sąlygos, jų pasireiškimo laipsnis daigiau priklauso nuo genotipo. Esant absoliučiai požymio priklausomybei nuo paveldimumo, hr2 būna lygus vienetui. Mėsinių galvijų svarbiausių požymių paveldėjimo koeficientai pateikti 1 lentelėje.
Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, kad daugelio požymių paveldėjimo koeficientai yra vidutinio dydžio arba aukšti, o riebalų išsidėstymo raumenyse forma visiškai priklauso nuo paveldimumo. Todėl marmuringą mėsą galima formuoti tik selekcijos būdu. Požymių paveldėjimo laipsnis daug priklauso nuo šėrimo sąlygų. Šeriant augančius gyvulius pagal subalansuotus racionus, visiškai realizuojamas produktyvumo potencialas. Esant skurdžiai mitybai, genetiniai skirtumai tarp individų išryškėja mažiau. Tokie požymiai, kaip augimo sparta, pašarų sąnaudos priesvorio vienetui, skerdenos išeiga ir kokybė, turi didelės reikšmės mėsinės galvijininkystės ekonomikai. Geriausias šių požymių gerinimo būdas yra buliukų, įvertintų pagal nuosavą produktyvumą, bei bulių, įvertintų pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes, panaudojimas(Jukna, 2004).

Išanalizavus eilės metų bulių įvertinimo pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes duomenis nustatyta, kad yra bulių, kurių palikuonys gerai auga, racionaliai panaudoja pašarus priesvoriui ir pasižymi geromis mėsinėmis savybėmis. Platus tokių bulių panaudojimas didina šakos ekonominį efektyvumą.
Mėsinė galvijininkystė Lietuvoje yra jauniausia žemės ūkio šaka. Kol kas šalyje mėsinių galvijų yra nedaug ir jų mėsa negali funkcionuoti kaip komercinis vienetas. Todėl už superkamus mėsinių veislių galvijus mėsos perdirbimo įmonės aukštesnę kainą moka nenoriai. Mėsinė galvijininkystė sparčiai vystosi ne tik Lietuvoje , bet ir daugelyje Rytų Europos ir Azijos šalių. Todėl verslinių grynaveislių mėsinių galvijų paklausa yra didelė. Nemaža motininių mėsinių veislių galvijų paklausa yra ir vidaus rinkoje. Todėl norint didinti mėsinės galvijininkystės pelningumą, šiuo metu racionaliausia auginti veislinius gyvulius, o mėsai parduoti tik išbrokuotas telyčias ir karves bei nerealizuotus veislei buliukus.
Jei norime, kad grynaveislių mėsinių veislių galvijų prieauglis būtų realizuojamas rinkoje kaip veisliniai gyvuliai, reikia, kad karvėms ir buliams būtų nustatyta veislinė vertė ir jie būtų įrašyti i kilmės knygą. Karvių veislinė vertė nustatoma po pirmo ir trečio apsiveršiavimo, o buliukams kompleksinis veislinės vertės indeksas gali būti nustatytas 11 -18 mėnesių laikotarpiu. Jaunesniems ir vyresniems buliukams kompleksinis veislinės vertės indeksas neskaičiuojamas. Vėliau bulius, kuriuos karvių kergimui numatoma naudoti ilgesnį laiką, tikslinga įvertinti pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes. Kadangi iš buliaus gaunama žymiai daugiau palikuonių negu iš karvės, labai svarbu turėti bulių gerintoją pagal pagrindinius selekcionuojamus požymius(Jukna, 2004).
Perkant veislinius gyvulius užsienyje dėl jų brangumo dažnai tenkinamasi vidutinės arba žemesnės nei vidutinės kokybės gyvuliai. Todėl gerinant bandas reikia didelį dėmesį skirti įsigyjamų buliukų kokybei. Naudojant gerus bulius per keletą kartų galima suformuoti aukštos veislinės vertės bandas.
Nelabai suprantamas kai kurių gyvulių augintojų, įsigijusių neblogų mėsinių veislinių gyvulių, bet savo bandoje nenorinčių vykdyti veislininkystės priemonių, kurios leistų nustatytos veislinės vertės gyvulius realizuoti veislei, požiūris. Gyvulių veislininkystės nustatymo išlaidas iki šiol pilnai dengė valstybė. Taip pat valstybė rėmė ir kilmės knygų vedimą. Gyvulių augintojui tereikėjo vesti nustatytos formos veislininkystės apskaitą, sudaryti sąlygas gyvulių įvertinimui ir pareikšti norą, kad ūkyje laikomi gyvuliai būtų įrašyti į kilmės
knygą.
Vakarų Europos ūkininkų patirtis rodo, kad laikant nedideles mėsinių galvijų bandas, racionaliausia auginti gyvulius pardavimui veislei ir tik išbrokuotus arba neparduotus veislei teikti mėsos perdirbimo įmonėms skerdimui. Taip pasiekiamas didžiausias šakos pelningumas
(Jukna, 2004).

1.4 Galvijienos gamybos technologijos

Iki šiol mėsai buvo penimi pieninių mėsinių veislių Lietuvos juodmargiai ir Lietuvos žalieji galvijai. Šių galvijų mėsa yra sausoka, peraugusi jungiamuoju audiniu. Riebalai būna susikaupę skerdienos paviršinėje bei vidinėje pusėje (ruošiant kulinarinius gaminius, sunku juos pašalinti).
Kur kas kokybiškesnė specializuotų mėsinių galvijų arba mišrūnų su jais (Lietuvos juodmargių bei Lietuvos žalųjų karvių ir specializuotų mėsinių veislių bulių) mėsa. Penint tokius gyvulius, riebalai kaupiasi tarp raumeninių skaidulų, gaminama marmuriška mėsa, turinti didelę paklausą(Jukna, 2004).
Mėsinėje galvijininkystėje karvės produkcija yra veršelis. Mėsinių veislių karvėms dažniau gimsta dvyniai negu pieninėms. Tačiau neišvengiamas veršelių praradimas ir karvių bergždumas. Todėl manoma, kad reprodukcija sėkmingai organizuota, jeigu per metus vienai karvei tenka vienas veršelis. Mėsinių veislių karvės yra ilgaamžiškesnės. Jos gali vesti veršelius ir būdamos 10 – 12 metų. Mėsinių galvijų bandos struktūra ūkyje daug priklauso nuo to, ar visas gimęs sveikas prieauglis auginamas ūkyje, ar dalis jų parduodama.
Mėsinėje galvijininkystėje taikomas sezoninis karvių ir telyčių veršiavimasis. Pasirenkant veršiavimosi sezoną, atsižvelgiant į turimas patalpas ir apsirūpinimą pašarais. Turint gerus tvartus ir pakankamai pašarų pageidautina, kad karvės veršiuotųsi sausio – kovo mėnesiais.Šiuo atveju pavasarėjant karvių laktacijos kreivė pradeda kristi. Išginus į ganyklą, karvės gauna jaunos žolės, kurioje daug azoto junginių, mikroelementų, vitaminų ir biologiškai aktyvių medžiagų, todėl ši laktacijos kreivė vėl pradeda kilti. Veršeliai gauna daugiau pieno ir didėja jų priesvoriai. Saulės, šviežio oro ir jaunos žolės veikiamos karvės greitai sukaupia organizmui reikiamas maisto ir kitų medžiagų atsargas ir tos, kurios dar neapvaisintos, greitai apsivaisina. Jeigu ūkis apsirūpinęs pašarais silpnai, o karvės tvartiniu laikotarpiu ir ypač prieš veršiavimąsi šeriamos prastai, tai geriausiai, kad karvės veršiuotųsi balandžio antrojoje pusėje ir gegužės mėnesį. Šiuo atveju karvės žiemoja be veršelių ir gali būti laikomos lengvose pašiūrėse, šeriamos pigiais pašarais ir jų priežiūra nereikalauja daug pastangų. Norint turėti produktyvias, gerai išsivysčiusias ir lengvai besiveršiuojančias karves, reikia gerai auginti telyčias. Labai svarbu, kad telyčios pirmą kartą nebūtų apvaisintos pernelyg jaunos ir nepakankamai išsivysčiusios. Telyčių pirmojo kergimo amžius priklauso nuo jų išsivystymo. Taikant intensyvias telyčių auginimo technologijas, jos gali būti kergiamos jaunesnės, jeigu pasiekė tai veislei optimalią masę. Auginant telyčias neintensyviai, dažniausiai jos pirmą kartą kergiamos 20 – 24 mėn. amžiaus.(Jukna, 2004)
1.5 Kryžminimas

Kryžminimas yra toks veisimo metodas, kada poruojami skirtingų veislių gyvuliai. Kryžminimo atveju daugelio požymių atžvilgiu pasireiškia heterozės efektas – tai reiškinys, kada mišrūnams kuris nors požymis pasireiškia labiau negu kiekvienam iš tėvų. Mišrūnai sparčiau auga, mažiau naudoja pašarų priesvorio vienetui, duoda kokybiškesnę produkciją. Kryžminimo efektyvumas priklauso nuo veislių suderinamumo ir nuo mišrūnų šėrimo bei laikymo sąlygų. Skurdžiai šeriant mišrūnus, kryžminimas gali ne tik neduoti efekto, bet ir atnešti nuostolių. Kryžminimas būna efektyvus tada, kada sudaromos sąlygos mišrūnų produktyvumo genetinio potencialo realizavimu(Jukna, 1998)i.
Stelbiamasis kryžminimas. Jis taikomas tada, kada turimos, gerai prisitaikiusios prie vietinių sąlygų veislės pagrindu norima sukurti produktyvesnių gyvulių veislę, panaudojant gerinančios veislės reproduktorius. Jo schema tokia: stelbiamuoju kryžminimu per kelias kartas palaipsniui išstumiama vietinių gyvulių kraujo dalis ir palikuonyse daugėja gerinančios veislės kraujo. Ketvirtos kartos mišrūnai, atitinkantys gerinančiosios veislės tipą, laikomi grynaveisliais.
Gamybinis kryžminimas. Jis plačiai taikomas mėsinėje gyvulininkystėje. Gauti palikuonys naudojami produkcijos gavimui ir selekcijos procese nedalyvauja. Jo schema labai paprasta. Pavyzdžiui, Lietuvos juodmargių karvę apsėklinama Limuzinų buliaus sėkla ir gauti abiejų lyčių palikuonys realizuojami mėsai.
Kintamasis (rotacinis) kryžminimas. Naudojamas gamybinių gyvulių gavimui ir išvedant naujas veisles. Paprastas kai naudojamos dvi veislės ir sudėtingasis kai naudojama trys ir daugiau veislių. Esmė yra gauti heterozės efektą ne tik pirmoje, bet ir kitose palikuonių kartose.
Kryžminimui paimtų veislių kraujo dalį kaitaliojame tol, kol gauname gyvulius, labiausiai tenkinančius mūsų poreikius.
Išvedant naują veislę, tam tikros kartos mišrūnai, atitinkantys keliamus uždavinius, veisiami tarpusavyje.
Įterpiamasis kryžminimas (kraujo įliejimas). Taikomas tada, kai veislėje norima pagerinti kurį nors vieną požymį. Pavyzdžiui, padidinti raumeningumą. Ketvirtos kartos mišrūnai, jeigu jie atitinka gerinamosios veislės tipą, laikomi grynaveisliais gyvuliais, kuriems pagerinta kuri nors savybė (Jukna, 1998).

1.6 Intensyvus galvijų prieauglio auginimas mėsai

Svarbi galvijienos gamybos didinimo, savikainos mažinimo ir kokybės gerinimo priemonė yra intensyvus galvijų prieauglio auginimas mėsai, nes jaunas organizmas daug efektyviau naudoja pašaro maisto medžiagas audinių sintezei. Kad ši biologinė gyvulių ypatybė būtų kuo geriau išnaudota, veršelius reikia šerti gausiai ir pilnaverčiais racionais nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų. Baltymines raciono medžiagas gyvulio organizmas geriausiai panaudoja pirmaisiais augimo metais labai sparčiai augant raumenims. Intensyviai auginant veršelius nuo pat pirmųjų dienų, galima, sušėrus mažiau pašarų gauti daugiau ir geresnės mėsos. Intensyviai auginant veršelius, sušėrus tiek pat pašarų galima pagaminti 1,5 karto daugiau galvijienos ir tiek pat kartų pagreitinti bandos apyvartą. Mažiau reikės ir pastatų gyvuliams (Jukna, 2004).
Gausiai šeriamo prieauglio ne tik geriau auga raumenys ir dėl to greičiau didėja masė, bet ir skerdiena būna geresnė. Taip išaugintų gyvulių būna gilesnis, platesnis liemuo, apvalesnės kūno formos ir jie jaunesni pasiekia optimalią skerdimo kondiciją. Gausiai šeriamas iki 18 mėn. galvijų prieauglis užauga iki 500kg ir daugiau. Ten, kur trūksta pašarų, ypač koncentruotų, galimas ir kitas variantas – iki 12 mėn. auginti buliukus taip, kad per parą priaugtų po 750-850 g, o vėliau šerti intensyviai, kad iki 500kg užaugtų per 18 mėnesių.
Daugiausia pelno gaunama, kai buliukai iki 500kg užauga per 15-16 mėnesių. Jeigu buliukai iki tokios masės užauga per 18 mėnesių, pelnas sumažėja 31,5 proc.
Tris ketvirtadaliu visų parduotų mėsai galvijų sudaro prieauglis. Realizuojant didesnės masės galvijų prieauglį galima gerokai padidinti galvijienos gamybą ir jos rentabilumą.

1.7 Vienkartinis telyčių naudojimas veršeliams gauti

Didėjant gyvulinių baltymų paklausai reikia ieškoti būdų ir priemonių jų gamybai didinti. Pastaruoju metu išplėstiniai reprodukcijai trūksta veršelių. Todėl rūpinamasi, kad būtų ne tik mažiau bergždžių karvių bei išauginta daugiau veršelių, Bet ir tiriami papildomi jų gavimo šaltiniai. Vienas iš jų yra mėsai auginamų telyčių panaudojimas veršeliams gauti. Kai kurių autorių duomenimis, šiuo būdu veršelių galima gauti 15-29 proc., galvijienos pagaminti 10-12 proc. daugiau.
Atlikti bandymai parodė, kad ūkiuose, kur galvijų prieauglis intensyviai penimas mėsai, netinkamas veislei 11-13 mėn. amžiaus (280-320 kg masės) telyčias galima sėklinti Herefordų, Šorthornų bei Aberdynų-angusų bulių sperma. Šių veislių galvijams būdinga, kad veršeliai atvedami nedidelės masės ir intensyviai auga poembrioninių laikotarpiu. Stambių mėsinių veislių bulių sperma šiam tikslui netinka. Apsėklintas telyčias reikia šerti taip, kad jų priesvoris per parą veršingumo metu būtų ne mažesnis kaip 700-800 g, o masė prieš apsiveršiavimą – 480 kg ir daugiau. Veršingos telyčios sukaupia mažiau riebalų, todėl jos kilogramui priesvorio sunaudoja 4,0-14,4 proc. pašarinių vienetų ir 8,4-13,7 proc. virškinamųjų proteinų mažiau negu jų bendraamžės neveršingos telyčios.
Intensyviai penimos ir laikomos pririštos be mociono veršingos telyčios nesunkiai veršiuojasi. Veršeliai gimsta normaliai išsivystę ir jų priesvoris per parą būna 4,2-6,7 proc. didesnis negu grynaveislių Lietuvos juodmargių, atvestų visiškai suaugusių karvių.
Dvi savaites po apsiveršiavimo veršelius galima laikyti prie karvių, paskui perkelti į prieauglio auginimo tvartą. Karves galima realizuoti mėsai be papildomo penėjimo. Karvės ir veršelio masė būna apie 2-5 proc. didesnė negu bendra amžių telyčių. Taigi vieneto priesvorio gavus veršelį padidėja galvijienos gamyba (Jukna, 2004).

1.8 Galvijienos klasifikavimas pagal SEUROP reikalavimus

Nuo 2002 metų gegužės 1 dienos Lietuvoje įsigaliojo Bendrijos suaugusių galvijų skerdenų kokybės įvertinimo ir klasifikavimo schema S – EUROP. Įstatymu pagrįstas galvijų skerdenų klasifikavimas įgalina :
• bešališkai įvertinti skerdenas, remiantis šalies standartais;
• išvengti sukčiavimo, suteikiant pirmenybę vienai ar kitai skerdyklai ar ūkininkui;
• sukurti aprašomąją skerdenos kokybės kalbą, kuri gali būti dialogo tarp ūkininko ir skerdyklos ar MPĮ pagrindu.
• atlikti pristatomų skerdimui gyvulių monitoringą pagal veisles, šėrimą ir kt.
• statistiškai įvertinti gyvulių populiaciją;
• sukurti standartą, leidžiantį palyginti įvairiose skerdyklose, regionuose ar ES šalyse skerdžiamų gyvulių skerdenų kokybę ir kainas;
• užtikrinti visoje Europos Sąjungoje vieningą bendrųjų galvijienos rinkos potvarkių taikymą;
• sukurti kainų pranešimo ir objektyvaus apmokėjimo už galvijieną pagrindus.
Tokiu būdu galvijų skerdenų klasifikavimo taikymas yra naudingas visiems rinkos dalyviams – gamintojams, mėsos perdirbėjams ir vartotojams.
Lyginamų kainų patvirtinimas bendrijos rinkoje ir intervencinių priemonių vykdymas įpareigoja nustatyti vienodus galvijų skerdenų vertinimo kriterijus. Visose Europos Sąjungos šalyse kategorijos, raumeningumo ir riebumo klasių kriterijai yra vienodi.Atsižvelgiant į šalies rinkos ypatumus ES šalims yra leidžiama pasirinkti bazinės skerdenos struktūrą, skirstyti klases i poklasius, taip pat, esant išskirtiniam skerdenos raumenų išsivystimui, įvesti papildomą raumeningumo klasę (Skimundris, 2000).

1.8.1 Skerdenų klasifikavimas

Galvijų skerdenų klasifikavimo sistema S – EUROP įgalina nustatyti skerdenos kokybę, pagal kurią yra atsiskaitoma su gyvulio augintoju. Skerdenos kokybė apsprendžiama trijų pagrindinių rodiklių – kategorijos, raumeningumo ir riebumo klasių visuma. Metodikoje analizuojama skerdenų klasifikacijos sistema paremta šių trijų dydžių nustatymu. Skerdenos kategorija nustatoma atsižvelgiant į gyvulio amžių, svorį ir lytį. Skerdenos raumeningumo ir riebumo klasės nustatomos diferencijuojant skerdenas pagal raumenų išsivystymą ir riebalinio sluoksnio storį skerdenos išorėje (Skimundris, 2000).

1.8.2 Kategorijos nustatymas

S – EUROP klasifikavimo sistema yra taikoma suaugusiems galvijams, tačiau ES šalys gali klasifikuoti ir prieauglį, įvesdamos papildomas kategorijas. Lietuvoje „pieninio veršelio” ir „veršelio” kategorijos galioja tik šalies vidaus rinkoje, šių kategorijų galvijai neklasifikuojami. Pagrindiniai kriterijai, įgalinantys šiuo metu Lietuvoje atskirti veršelių skerdenas nuo suaugusių galvijų skerdenų yra gyvulio svoris ir amžius. Suaugusiais Lietuvoje yra laikomi tokie galvijai, kurių masė yra didesnė nei 300 kg.
Skerdenų klasifikavimo metu vyriškos lyties amžius yra nustatomas pagal jo identifikavimo (tapatumo nustatymo ir registravimo) dokumentus.
Patelių kategorija nustatoma pagal veršiavimosi požymius skerdenoje. Atsižvelgiama tik į tai, ar patelė yra veršiavusis ar ne. Turint omenyje, kad vertinimo metu tešmuo jau būna pašalintas, patelėms, paskerstoms po pirmo veršiavimosi (pirmaveršėms), kategoriją nustatyti yra sudėtinga. Patelių skerdenų dubens ertmės požymiai (dubens lanko išsivystymas, plotis, dubens kaulo forma) leidžia tik apytiksliai numanyti, ar patelė jau veršiavusis, ar ne.,,Veršiavimosi” kriterijus, priklausantis nuo patelės amžiaus ir pieno liaukos funkcionavimo intensyvumo, faktiškai neturi įtakos skerdenos sudėčiai ir mėsos kokybei. Tokiu būdu, moteriškos lyties galvijų skerdenas taip pat būtų tikslinga skirstyti pagal identifikavimo dokumentus (Skimundris, 2000).

2 lentelė. Suaugusių galvijų skerdenų kategorijos
A Jaunesnių nei dvejų metų nekastruotų buliukų skerdenos
B Kitų nekastruotų bulių skerdenos
C Kastruotų bulių (jaučių) skerdenos
D Karvių (apsiveršiavusių patelių) skerdenos
E Telyčių skerdenos

1.8.3 Raumeningumo klasės nustatymas

Suaugusių galvijų skerdenų raumeningumo klasių nustatymo schema pagrįstas vertingų kūno dalių (pasturgalio, nugaros, menčių) išsivystymo bei skerdenos įmitimo (riebalų sluoksnio storiu skerdenos išorėje ir riebalinių sankaupų kiekiu krūtinės ląstoje) įvertinimu. Visų kategorijų skerdenų raumeningumo ir riebumo įvertinimo principai yra vienodi.
Pagal S – EUROP klasifikavimo sistemą raumeningumo klasė nustatoma įvertinant raumenų išsivystymą (3 lentelė). Su raumeninio audinio išsivystymu glaudžiai siejasi ir išorinis bei vidinis raumens riebalinis audinys. Raumeningumo klasė nustatoma vizualiai arba aparatu 5vertinant užpakalinės skerdenos dalies, nugaros ir menčių kontūrus (profilius). Jie įvairuoja nuo labai išgaubto (S,E klasė) iki įdubusio, įgaubto (P klasė).
Klasė priskiriama, jei visos trys pagrindinės vertinamos skerdenos dalys (užpakalinė dalis, nugara ir mentės) atitinka tai klasei keliamus reikalavimus. Kiekvieną klasę leidžiama suskirstyti ne daugiau kaip į 2 poklasius. Jei viena vertinama skerdenos dalis atitinka aukštesnei klasei keliamus reikalavimus, skerdenos klasė paaukštinama poklasiu, jei žemesnei – sumažinama poklasiu (Skimundris, 2000).

Mėsinių simentalių įtaka Lietuvos juodmargių galvijų mėsos produkcijai ir kokybei

Tirtas Lietuvos juodmargių karvių kryžminimo su mėsinių simentalių veislės buliais efektyvumas bei pateikti duomenys apie Lietuvoje išaugintų šio tipo simentalių buliukų mėsinės savybes ir mėsos kokybę. Nustatyta, kad Vokietijos selekcijos mėsinio tipo simentalių padidino 500d. Amžiaus Lietuvos juodmargių kūno masę 26,7 kg, arba 5,7% ir 7,4% sumažino pašarų sąnaudas priesvorio vienetui. Mišrūnų 1,3% buvo didesnė skerdenos išeiga, 1,5% didesnė minkštų dalių išeiga skerdenoje, 1,6% didesnė klubo šlaunies dalies išeiga, 0,43 didesnis šios skerdenos dalies mėsingumo koeficientas ir 29,2 cm2 didesnis ilgiausiojo nugaros raumens plotas. Grynaveislio simentalio visi mėsos produkcijos rodikliai buvo 1,5-21,8% didesni negu mišrūnų. Mėsos kokybei kryžminimas žymesnės įtakos neturėjo. Stebima tendencija mišrūnų mėsos mažesniam pH, didesniam kietumui ir geresniam amino rūgščių triptofano su oksiprolinu santykiui. Daroma išvada, kad Vokietijos selekcijos mėsinio tipo simentalių veislės buliai gali būti naudojami kryžminimui su Lietuvos pieninių veislių galvijais ir kad tikslinga didinti šios veislės gyvulių skaičių importuojant grynaveislius gyvulius iš užsienio.(Jukna, 2005)

1.9.2 Priešskerdiminės masės įtaka galvijų skerdenų ir mėsos kokybei

Analizuojama galvijų priešskerdiminėsmasės įtaka skerdenų išeigai, morfologinei sudėčiai ir mėsos kokybei. Apibendrinti per daugelį metų sukaupti Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų galvijų kontrolinių skerdimų duomenys: 1653 buliukų, 342 telyčių ir 81 karvės. Analizuojant gyvuliai pagal priešskerdiminę masę buvo grupuojami 50 kg. intervalu. Nustatyta, kad padidėjus abiejų veislių buliukų priešskerdiminei masei 10 kg skerdenos išeiga padidėja 0,11, telyčių – 0,16 – 0,17, karvių – 0,15 – 0,07%. Didėjant galvijų priešskerdiminei masei gerėja skerdenų morfologinė sudėtis ir mėsos kokybė. Padidėjus buliukų realizacinei masei 10 kg, kaulų išeiga skerdenoje sumažėja 0,14%, mėsingumo koeficientas padidėja 0,06 vnt., padidėja mėsos baltymų pilnavertiškumas, švelnumas, pagerėja mėsos technologinės savybės. Daroma išvada. Kad Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų buliukų mėsos produkcijos ir kokybės genetinis potencialas racionaliausiai panaudojamas, kada jie skerdžiami sveriantys apie 500 kg ir daugiau (Jukna, 2002).

1.9.3 Aubrakų veislės galvijų įtaka Lietuvos juodmargių mėsos produkcijai ir kokybei

Straipsnyje paskelbti bandymų duomenys apie aubrakų veislės įtaką Lietuvos juodmargių mėsos produkcijai ir kokybei. Nustatyta, kad kryžminant Lietuvos juodmarges karves bandoje, kurioje gyvuliai vidutinio stambumo, 20 mėn.amžiaus mišrūnų buliukų masė buvo 17,7kg, arba 4,2%, o mišrūnių telyčių 19,8 kg. arba 5,1 %, didesnė negu Lietuvos juodmargių. Bandoje, kurioje karvės stambios, aubrakų mišrūnų buliukų masė buvo neženkliai mažesnė negu Lietuvos juodmargių. Mišrūnai 1 kg priesvorio sunaudojo apykaitos energijos 5,4 – 5,2 % mažiau negu atitinkamos lyties Lietuvos juodmargiai. Mišrūnų buliukų skerdenos išeiga buvo 3,8 %, o telyčių 3,3 % didesnė negu grynaveislių Lietuvos juodmargių. Mišrūnų skerdenų buvo geriau išvystyti užpakalinės kūno dalies raumenys. Grynaveislių ir mišrūnų mėsos kokybės didesnių skirtumų nenustatyta, tačiau mėsos kulinarinės savybės ir didesnė baltymų biologinė vertė turi tendenciją gerėti (Jukna, 2003).

1.9.4 Herefordų įtaka Lietuvos žalųjų galvijų mėsos produkcijai ir kokybei

Straipsnyje pateikti duomenys apie herefordų įtaką Lietuvos žalųjų galvijų mėsos produkcijai ir kokybei. Nustatyta, kad Lietuvos žalųjų ir herefordų mišrūnų (buliukų ir telyčių) masė 18 mėn. amžiaus buvo 5,8 – 5,9 % didesnė negu grynaveislių (P<0,5). Mišrūnai buvo raumeningesni ir turėjo labiau išreikštas mėsiniams galvijams būdingas formas. Jų skerdenų išeiga buvo 1,4 - 2,6 %, o skerdenos valgomų dalių išeiga 1,8 - 2,3 % didesnė negu grynaveislių. Mišrūnų ir grynaveislių mėsos cheminės sudėties ryškesnių skirtumų nenustatyta. Mišrūnų mėsa buvo švelnesnė. Joje daugiau nepakeičiamos aminorūgšties triptofano ir didesnis baltymų pilnavertiškumo rodiklis.(Jukna, 2001) 2. TYRIMO ATLIKIMO VIETA IR METODIKA Darbo tikslas: Ištirti galvijų prieauglių gautų iš karvių žindenių augimo bei vystymosi ypatumus, skerdenų kokybę bei pasiskirstymą pagal SEUROP standartą. Darbas atliktas 2007-2009m. LVA Gyvulininkystės katedroje ir ūkininko Prano Patumsio ekologinės, mišrios gamybos ūkyje. Ūkio bendras dydis 64ha. Galvijų bendras skaičius šiuo metu: 41 . Iš kurių 17 mišrūnių karvių, 16 telyčių, 7 buliukai ir Limuzinų veislės kergimui naudojamas bulius. Tyrimams panaudoti 2005-2009m. gimę 22, bei mėsai parduoti 17 pirmos ir 5 antros kartos mišrūnai buliukai. Visi galvijai parduodami UAB „Utenos mėsa", iš jų ir gaunami gyvojo svorio, raumeningumo ir riebumo klasių bei skerdenos masės duomenys. Tiriant mėsinių galvijų bandos formavimą iš Lietuvos juodmargių ir žalųjų veislių karvių panaudojant Limuzinų veislės bulių, kryžminimo efektyvumui palyginti panaudoti grynaveislių Lietuvos juodmargių duomenys iš „Žemės ūkio mokslai" 2003 Nr.2 V.Jukna „Aubrakų veislės galvijų įtaka Lietuvos juodmargių mėsos produkcijai ir kokybei" 73 psl., Lietuvos žalųjų duomenys iš „Žemės ūkio mokslai" 2001 Nr.1 V.Jukna „Herefordų įtaka Lietuvos žalųjų mėsos produkcijai ir kokybei" 85 psl. 2.1 Tiriamų galvijų veisimo, šėrimo bei laikymo sąlygos 2.1.1 Kryžminimas Ūkyje naudojamas stelbiamasis kryžminimas. Jis taikomas tada, kada turimos, gerai prisitaikiusios prie vietinių sąlygų veislės pagrindu norima sukurti produktyvesnių gyvulių veislę, panaudojant gerinančios veislės reproduktorius. Jo schema tokia: stelbiamuoju kryžminimu per kelias kartas palaipsniui išstumiama vietinių gyvulių kraujo dalis ir palikuonyse daugėja gerinančios veislės kraujo. Ketvirtos kartos mišrūnai, atitinkantys gerinančiosios veislės tipą, laikomi grynaveisliais. Mėsinėje galvijininkystėje karvės produkcija yra veršelis. Mėsinių veislių karvėms dažniau gimsta dvyniai negu pieninėms. Tačiau neišvengiamas veršelių praradimas ir karvių bergždumas. Todėl manoma, kad reprodukcija sėkmingai organizuota, jeigu per metus vienai karvei tenka vienas veršelis. Mėsinių veislių karvės yra ilgaamžiškesnės. Jos gali vesti veršelius ir būdamos 10 - 12 metų. Mėsinių galvijų bandos struktūra ūkyje daug priklauso nuo to, ar visas gimęs sveikas prieauglis auginamas ūkyje, ar dalis jų parduodama (Jukna, 2004). Mėsinėje galvijininkystėje taikomas sezoninis karvių ir telyčių veršiavimasis. Pasirenkant veršiavimosi sezoną, atsižvelgiant į turimas patalpas ir apsirūpinimą pašarais. Tiriamajame ūkyje kergimas pradedamas birželio ir baigiamas rugpjūčio mėnesį. Karvės veršiuojasi nuo kovo iki gegužės vidurio. Šita schema pasirinkta, kad karvės veršiuotųsi tvarte, nes labai dažnai gimdyme reikalinga pagalba. Gimus veršeliui po savaitės išgenama i lauka, kadangi tvarte dėl mėšlo susiteršus tešmeniui veršeliai nebenori žysti ar žinda tik kelis spenius. Tokiu metu ganykloje žolės būna nedaug, šeriama papildomai tik šienu, karvė duoda tiek pieno kiek reikia mažam veršeliui. Tai naudinga ir karvei nes ji žolei dygstant palaipsniui pareina prie pasikeitusių pašarų. Turint gerus tvartus ir pakankamai pašarų pageidautina, kad karvės veršiuotųsi sausio -kovo mėnesiais.Šiuo atveju pavasarėjant karvių laktacijos kreivė pradeda kristi. Išgynus į ganyklą, karvės gauna jaunos žolės, kurioje daug azoto junginių, mikroelementų, vitaminų ir biologiškai aktyvių medžiagų, todėl ši laktacijos kreivė vėl pradeda kilti. Veršeliai gauna daugiau pieno ir didėja jų priesvoriai. Saulės, šviežio oro ir jaunos žolės veikiamos karvės greitai sukaupia organizmui reikiamas maisto ir kitų medžiagų atsargas ir tos, kurios dar neapvaisintos, greitai apsivaisina. Jeigu ūkis apsirūpinęs pašarais silpnai, o karvės tvartiniu laikotarpiu ir ypač prieš veršiavimąsi šeriamos prastai, tai geriausiai, kad karvės veršiuotųsi balandžio antrojoje pusėje ir gegužės mėnesį. Šiuo atveju karvės žiemoja be veršelių ir gali būti laikomos lengvose pašiūrėse, šeriamos pigiais pašarais ir jų priežiūra nereikalauja daug pastangų. Norint turėti produktyvias, gerai išsivysčiusias ir lengvai besiveršiuojančias karves, reikia gerai auginti telyčias. Labai svarbu, kad telyčios pirmą kartą nebūtų apvaisintos pernelyg jaunos ir nepakankamai išsivysčiusios. Telyčių pirmojo kergimo amžius priklauso nuo jų išsivystymo. Taikant intensyvias telyčių auginimo technologijas, jos gali būti kergiamos jaunesnės, jeigu pasiekė tai veislei optimalią masę. Auginant telyčias neintensyviai, dažniausiai jos pirmą kartą kergiamos 20 - 24 mėn. amžiaus. 2.1.2 Šėrimas Mėsinės galvijininkystės vystymo sėkmė daug priklauso nuo apsirūpinimo kokybiškais žoliniais pašarais ir tinkamo gyvulių šėrimo. Žali ir konservuoti žoliniai pašarai idealiausias pašaras mėsiniams galvijams. Ganyklinis laikotarpis. Ganiavos sąlygos gyvuliams daug palankesnės negu tvartinio laikotarpio. Saulės spinduliai, grynas oras, žalieji pašarai, judėjimas stiprina sveikatą, dėl to gyvuliai būna produktyvesni, atsparesni ligoms. Ūkyje naudojamas laisvas ganymas. Laisvas ganymas yra toks, kai gyvuliai ganomi po visą ganyklą visą ganiavos laikotarpį. Vaikščiodami laisvai po ganyklą, gyvuliai renkasi skaniausią žolę, todėl daug jos sutrypia, suteršia. Dėl to blogėja žolyno botaninė sudėtis, plinta piktžolės. Taigi šis ganymo būdas nėra pats patikimiausias, bet reikalaujantis mažiausiai darbo bei aptvėrimo medžiagų sąnaudų. Ganiava pradedama anksti pavasarį. Šiemet prasidėjo balandžio 9d. Išgynus į ganyklas pirmąsias 3-4 savaites ganykloje galvijai papildomai šeriami šienu, tam ganykloje yra įrengtos stacionarios ėdžios. Taip pat galvijai turi galimybę bet kada grįžti į tvartą, bet tai daro tik pirmąsias 2 dienas. Banda skirstoma į tris grupes: 1) penimi buliukai mėsai; 2) karvės su veršeliais, antrametės telyčios ir bulius - reproduktorius (įleidžiamas birželio 1d.); 3) rudenį nujunkytos telyčaitės ir išbrokuotos karvės. Visos ganyklos aptvertos stacionariu elektriniu piemeniu. Pirmos ir trečios grupės aptvarai dviejų vielų - 45 ir 90 cm aukštyje, kuolai mediniai (įaugantys), viena viela laiko 220kg tempimą. Antros grupes aptvarai 3 vielų 30, 60 ir 90 cm aukštyje, kuolai gelžbetoniniai, viršutinė laiko 660kg, kitos dvi po 220kg tempimą. Ganyklos apsėtos Agro - Eko2 žolių mišiniu. Kurį sudaro: 60% liucernos; 15% tikrojo eraičino; 15% raudonojo eraičino; 10% baltųjų dobilų. Žolių mišinys pasižymi derlingumu vidurvasarį, liucerna gerai auga net ir per ilgas sausras. Pasižymi ilgaamžiškumu ir geru žiemojimu. Labai tinka ekologiniams ūkiams kadangi liucernos ir dobilai po savęs sukaupia daug azoto dirvoje. Šienavimui naudojamos tos pačios žolės bei natūralios pievos. Girdymui dviejuose aptvaruose iškasti vandens telkiniai, kituose vanduo prisiurbiamas benzininiu vandens siurbliu iš melioracijos griovių ar šulinio į 3 tonų vonias. Papildoma pagal reikalingumą 1-3 kartus per savaitę, esant dideliems karščiams kas dieną. Šėrimas tvartiniu laikotarpiu. Mėsiniai galvijai nereiklūs pašarams. Tiriamajame ūkyje tvartiniu laikotarpiu naudojami 3 rūšių pašarai: 1) Šienas; 2) Ankštinių - varpinių šiaudų mišinys. Kurį sudaro: 40% žirnių, 10% vikių, po 25% miežių ir avižų šiaudų; 3) Koncentratai: 80% rugiai ir 20% ankštinių - varpinių grūdų mišinys aukščiau išvardintu santykiu. Penimiems buliukas rudenį dar šeriamos bulvės. Bulvės duodamos žalios ir būna labiau mėgstamos už koncentratus. Tačiau jų užtenka 2-3 mėnesiams, kadangi nekondicinių bulvių ūkyje užauginama tik apie 3-5 tonas. Visi pašarai gaminami ūkyje ir yra ekologiški. Galvijai per diena šeriami du kartus. Ryte duodami koncentratai. Penimi galvijai gauna iki soties. Karvės vidutiniškai po 4 kg, veršeliai po 2kg koncentratų, juos užpilant ant likusių po nakties pašaro likučių. Antrajame (vakariniam) šėrime duodamas šienas arba šiaudai. Šeriama iki soties. Girdymas iš automatinių girdyklų visą laiką. 2.1.3 Galvijų laikymo sąlygos Ekologinis gyvulių laikymas nauja sąvoka. Ekologiniuose ūkiuose taikomi naujausi gyvulių laikymo mokslo laimėjimai, mažina rankų darbo, diegiamos naujos technologijos ir laikymo sistemos. Visos šios priemonės nukreiptos gyvulių gerovei užtikrinti. Pastatai, kuriuose laikomi gyvuliai, turi atitikti zoohigieninius sanitarinius reikalavimus, keliamus kiekvienai rūšiai, taip pat užtikrinti saugų darbą žmonėms. Tvartai ir jų aplinka turi atitikti gamtosaugos reikalavimus. Vienas chemizuoto ir ekologinio ūkio fermų skirtumų yra tas, kad ekologinių ūkių gyvuliams turi būti skiriama daugiau ploto tvarte ir mociono aikštelėse. Ūkyje yra du tvartai. Vienas tvartas medinis, mažas, jis naudojamas karvių veršiavimuisi, yra netoli namų, todėl patogu stebėti gyvulius ir naktį. Telpa 5 karvės su veršeliais. Kitas tvartas molinis talpa apie 60 vietų. Galvijai laikomi palaidi, kadangi ES Gyvulininkystės reglamentas ekologiniuose ūkiuose rekomenduoja palaidą galvijų laikymą. Galvijai turi turėti galimybę laisvai judėti, ilsėtis, tenkinti visus dar išlikusius instinktus. Palaidas laikymo būdas perspektyvus, bet kol kas mažai taikomas Lietuvoje. Zoohigieniniu požiūriu, karvių laikymas boksuose visiškai tinkamas. Taip laikomos karvės gali daugiau ir laisviau judėti, todėl jos būna sveikesnės, rečiau serga. Karvių, laikomų boksuose, nereikia raišioti ir paleidinėti nuo saitų, šėrimas, girdymas, melžimas, mėšlo šalinimas visiškai mechanizuojami, todėl gyvuliams prižiūrėti reikia mažiau žmonių. Be to, greičiau pastebimos rujojančios karvės, jos lengviau veršiuojasi ir rečiau pasitaiko komplikacijų po veršiavimosi. Tačiau pasitaiko daugiau traumų : palaidos karvės dažnai susižaloja besibadydamos, besistumdydamos, paslysta ir pan. Gyvulius palaidai reikia pratinti nuo mažens, t.y. atitinkamai laikant prieauglį. Laikant gyvulius palaidus, reikia įvertinti tai, kad šienu, silosu gyvuliai vienodai šeriami iki soties iš grupinių šėryklų. Tvarte išbetonuotos nuožulnios grindys, karvės nutrypia mėšlą į transporterio griovelį, kuriuo mėšlas transportuojamas i lauką. Lauke įrengta mėšlidė iš senos siloso tranšėjos blokų. Dabar pradedama statyti nauja mėšlidė bei srutų rezervuaras. 3. Tyrimų rezultatai ir jų aptarimas 3.1 Bandos formavimas Mėsinių galvijų bandos vystymas pradėtas taikant stelbiamąjį pieninių, o vėliau ir pieninių - mėsinių mišrūnių karvių kryžminimą su Limuzinų veislės buliais. Kryžminimo metu kai kurių požymių atžvilgiu pasireiškia heterozės efektas - tai reiškinys, kada gimusio mišrūno kuris nors požymis pasireiškia labiau negu kiekvienam iš tėvų. Mišrūnai sparčiau auga, mažiau naudoja pašarų. Stelbiamuoju kryžminimu per kelias kartas išstumiama pieninių galvijų kraujo dalis ir palikuonyse daugėja Limuzinų veislės kraujo. Ketvirtos kartos mišrūnai, atitinkantys veislės tipą, laikomi grynaveisliais. Stelbiamasis kryžminimas pasirinktas ekonominiais sumetimais, kadangi grynaveisliai mėsiniai galvijai buvo labai brangūs ir jų buvo labai mažai. Ūkyje tuo metu buvo 10 kontroliuojamų melžiamų karvių, jos ir tapo mėsinių galvijų bandos pradininkės. Visi gimę buliukai auginami iki 2 metų amžiaus ir parduodami skerdimui, gimusios telyčaitės paliekamos bandos didinimui. Limuzinų veislė pasirinkta kadangi gyvuliai yra nereiklūs, intensyvios gamybos, veršeliai gimsta mažesni nei pvz.: Šarole. Be to jų į Lietuvą tuo metu buvo įvežta daugiausia ir tai supaprastino bulių įsigijimą. Autorius: P. Patumsis Atsiųsti pilną darbą: karves-zindenes