JAV ir Lotynų Amerikos valstybių interesų sankirta

JAV IR LOTYNŲ AMERIKOS VALSTYBIŲ INTERESŲ SANKIRTA: VENESUELOS INICIJUOJAMO PASIPRIEŠINIMO JAV VYKDOMAI POLITIKAI ANALIZĖ

Noam Chomsky žodžiais tariant, Lotynų Amerika iš naujo kovoja nepriklausomybės karus. Tik šį kartą ne siekdama išsivaduoti nuo Ispanijos imperijos kaip tai darė XIX a. pradžioje, bet trokšdama nusimesti JAV diktatą. Nuo XIX a. pabaigos JAV siekia dominuoti visoje Lotynų Amerikoje. Tam buvo pasitelktos visos įmanomos priemonės – ekonominė įtaką, politinis spaudimas, karinės intervencijos, kovos su narkotikais bei terorizmu priedangos. Tokia politika tęsiasi iki šiol. Tačiau regione pradeda kilti neramumai ir pasipriešinimas JAV vykdomam politikos kursui. Kalbama, kad XXI amžius Lotynų Amerikoje bus žinomas Antiamerikietiško amžiaus vardu.

Daugelyje regiono valstybių, tokių kaip Venesuela, Bolivija, Ekvadoras, Nikaragva, Argentina, Brazilija, Čilė ir kt., įsigalėjo kairiųjų ar centro kairiųjų pažiūrų prezidentai bei partijos, ne daug iki pergalės kairiesiems pritrūko Meksikoje bei Peru. Kairiųjų politika bei valdymo stilius nėra vienalyčiai. Jie varijuoja nuo populizmo, reformizmo iki nuosaikių reformų, tačiau visi jie turi bendrą tikslą – užsitikrinti didesnę nepriklausomybę nuo JAV.

Pastaruoju metu didžiausias nepasitenkinimas JAV vykdoma politika kyla Venesueloje su prezidentu Hugo Chavez priešakyje. Jis jau tapo XXI amžiaus kovos su JAV įtaka simboliu, tokiu, kokiu XX amžiuje buvo Fidel Castro. JAV jį paskelbė pagrindiniu priešu Lotynų Amerikoje. Taigi jis iš šios pozicijos išstūmė ilgą laiką karaliavusį Kubos vadovą. Todėl šio darbo objektas ir yra JAV vykdoma imperialistinė politika Lotynų Amerikoje ir augantis pasipriešinimas jai, kurį inicijuoja Venesuelos prezidentas. Darbo tikslas yra išsiaiškinti, kodėl ir kokiomis priemonėmis Venesuela inicijuoja pasipriešinimą JAV vykdomai politikai Lotynų Amerikoje.

1998 m. prezidento rinkimus laimėjęs prezidentas Hugo Chavez juo išlieka iki šiol. Savo vykdomą politiką jis įvardina kaip 21-ojo amžiaus socializmą. Tokia kryptis vidaus politikoje apima teisingos ekonomikos ir dalyvaujamosios demokratijos sukūrimą, beklasės visuomenės suformavimą, lyderio institucijos sustiprinimą.

21-ojo amžiaus socializmas nėra vien politinė ar ekonominė doktrina. Svarbus akcentas yra kreipiamas į užsienio politiką. Yra akcentuojama, kad reikia keisti pasaulį, atsispirti globalizacijai ir JAV dominavimui pasaulyje. To siekiama keletu priemonių. Pirmiausia skatinat tarptautinės sistemos transformaciją. Tai apima norą suformuoti daugiapolį pasaulį bei plėsti ryšius su valstybėmis, kurios palaiko panašų politikos kursą kaip Venesuela, ir kartu suformuoti „gėrio ašį”. Antroji priemonė yra Lotynų Amerikos integracijos inicijavimas per MERCOSUR ir ALBA.

Trečiasis siekis yra sustiprinti Venesuelos padėtį tarptautinėje ekonomikoje, pasitelkiant naftos politiką.

Tikėtina, kad politikos kursas šiek tiek pasikeis JAV prezidentu tapus Barack Obama. Jis siekia peržiūrėti santykius su Lotynų Amerikomis valstybėmis, tačiau, kita vertus, tuo pačiu metu yra kalbama apie įtakos susigrąžinimą regione.

„Nieko negalima tikėtis iš kitų. Tik patys savo rankomis, valia ir drąsa mes galime rasti sprendimus dabar regioną draskančioms problemoms. Vakarai mums nepadės. Jie niekada mums nepadėjo. Viskas buvo netgi priešingai. Jie stiprino mūsų silpnybes ir tuo naudojosi.” Taip septintąjį ALBA susitikimą 2009m. balandžio mėnesį pradėjo Venesuelos prezidentas Hugo Chavez. Šiuose keliuose sakiniuose atsispindi pagrindinė H.Chavez politikos idėja – Lotynų Amerikos valstybės turi veikti savarankiškai ir išsilaisvinti nuo daugelį metų trunkančio JAV diktato.

JAV visada tvirtino, kad Lotynų Amerika priklauso jos įtakos sferai ir tai oficialiai paskelbė dar 1823 m. Monro doktrina. Vienu iš pagrindinių prioritetų tuo metu buvo Lotynų Amerikos atskyrimas nuo užsienio įtakos, ypač nuo Europos. Žinoma, JAV taip pat visais įmanomais būdais glaudino bendradarbiavimą, vystydama prekybą, skatindama investicijas, pasitelkdama naftos politiką. Nebuvo vengiama ir gausybės intervencijų į regiono valstybes. Galima teigti, kad JAV formavo šias valstybes, jų ekonomikos modelius, politines sistemas. Apskritai JAV vykdytą politiką Lotynų Amerikos atžvilgiu galima apibūdinti Tukidido žodžiais: „Didelės tautos daro, ką nori, o mažos priima tai, ką privalo”.

Tokios tendencijos vyravo iki šių dienų. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais viskas pradėjo kisti, regione stiprėja antiamerikietiškos idėjos, auga nepasitenkinimas JAV vykdoma politika. Regionas siekia visiškos nepriklausomybės. Dabar vis dažniau kalbama, kad JAV prarado Lotynų Amerikos regioną. Tai aiškiausiai matyti, kai kalbama apie Venesuelą, Boliviją, taip pat Ekvadorą bei Nikaragvą. Tačiau panašios tendencijos ryškėja ir su kitomis šio regiono valstybėmis – Meksika, Argentina, Brazilija.

Problema. JAV siekio dominuoti Lotynų Amerikoje visomis įmanomomis priemonėmis -ekonominėmis, politinėmis, kultūrinėmis, karinėmis, laipsniškas žlugimas dėl stiprėjančio minėto regiono valstybių pasipriešinimo JAV vykdomai politikai.

Temos aktualumas. Ilgą laiką Lotynų Amerikos regionas buvo JAV įtakos sferoje. Tačiau pastaruoju laikotarpiu vis stiprėja antiamerikietiškos tendencijos. Jas labiausiai skatina Venesuela su prezidentu Hugo Chavez priešakyje. Viena stabiliausių Lotynų Amerikos demokratijų pasuko diktatūros link. Tokie pokyčiai šioje valstybėje skatina adekvačius judėjimus ir kaimyninėse šalyse. Bolivija, Ekvadoras, Nikaragva renkasi panašius užsienio ir vidaus politikos kursus. Taigi Lotynų Amerikos valstybių užsienio politikoje įsigali antiamerikietiškos gairės. Vidaus politikoje minėtos valstybės renkasi 21-ojo amžiaus socializmą. Regionas žengia naują žingsnį savo istorijoje.

Taip besiklostantys įvykiai yra didžiulė grėsmė JAV interesams regione. Pirmiausia tai grėsmė JAV ekonomikai. Kolumbija ir jos kaimynė Venesuela yra vienos didžiausių naftos eksportuotojų į JAV. Taip pat Lotynų Amerikos valstybės eksportuoja į JAV ir kitus energetinius išteklius – gamtines dujas bei elektros energiją. Lotynų Amerika yra pagrindinė JAV eksporto rinka. Todėl JAV svarbu, kad šios valstybės būtų jai palankios. Politikos sferoje JAV taipogi siekia dominuoti regione. Taip ji nori užsitikrinti, kad jos kaimynystėje neįsigalėtų jai nepalankūs režimai, kurie keltų grėsmę JAV nacionaliniam saugumui.

Lietuvos respublikos šie įvykiai tiesiogiai neliečia, tačiau vis dėlto jiems skiriama nepelnytai mažai dėmesio. Žinoma, žiniasklaidoje pasitaiko pranešimų apie naujausius įvykius, tačiau jie nėra nuoseklūs ir išsamūs. Todėl šis darbas bus vienas iš pirmųjų Lietuvoje, kuriuo siekiama atskleisti Lotynų Amerikoje vyraujančias tendencijas.

Darbo objektas. Darbe didžiausias dėmesys bus skiriamas JAV vykdomai politikai Lotynų Amerikos regione bei augančiam pasipriešinimui, kurį inicijuoja Venesuelos prezidentas Hugo Chavez.
Darbo tikslas – išsiaiškinti, kodėl ir kokiomis priemonėmis Venesuela inicijuoja pasipriešinimą JAV vykdomai politikai Lotynų Amerikoje. Darbo tikslui atskleisti iškelti tokie uždaviniai:

– Aptarti JAV vykdomą politiką Lotynų Amerikoje nuo XIX a. pr. iki šių dienų;
– Suformuoti teorinį analizės modelį, tinkamą Venesuelos, kuriai vadovauja Hugo Chavez, vykdomai politikai analizuoti;
– Išanalizuoti Venesuelos vidaus politikos pokyčius į valdžią atėjus Hugo Chavez;
– Išanalizuoti, kaip Venesuela siekia transformuoti tarptautinės sistemos santvarką;
– Atskleisti Lotynų Amerikos integracijos idėjas, kurios siūlomos kaip atsvara JAV dominuojamoms organizacijoms;
– Aptarti H.Chavez siekius didinti Venesuelos galią tarptautinėje ekonomikoje.

Prielaidos. Yra keletas požiūrių į užsienio ir vidaus valstybių tarpusavio ryšius. Vieni autoriai yra linkę atskirti užsienio ir vidaus politikas kaip visiškai tarpusavyje nesusijusias ir nedarančias viena kitai įtakos. Kiti mokslininkai vis dėlto pradeda kalbėti, kad vidaus ir užsienio politikos yra glaudžiai susijusios ir užsienio politikos analizė neįmanoma be išsamaus vidaus politikos tyrimo.

Pirmojo požiūrio atstovai tvirtina, kad užsienio politika prasideda ten, kur baigiasi vidaus
politika. Tokios pozicijos laikosi bene daugiausiai diskutuojama ir vertinama tarptautinių santykių
10 teorija – realizmas. Remiantis šia teorija, teigiama, kad valstybės yra vientisi aktoriai, tarptautinėje arenoje kalbantys vienu balsu. Laikoma, kad valstybės tarptautinėje arenoje elgiasi ne vadovaudamosi savo troškimais, bet atsižvelgdamos į susidariusias aplinkybes ir situaciją. Tokiai pozicijai antrina ir neorealizmas, kuris įsitikinęs, kad vidaus politika nėra labai svarbi ir būtina aiškinant užsienio politikos sprendimus bei tarptautinės politikos rezultatus. Struktūrinis realizmas taip pat laikosi nuomonės, kad užsienio politika ir vidaus politika yra atskiros sferos.
Iš esmės visos šios teorijos teigia, kad valstybė yra vientisas bei racionalus aktorius, todėl jų vidaus politika nelemia užsienio politikos sprendimų. Daroma prielaida, kad valstybės vidaus sistema ir tarptautinė sistema yra visiškai atskirtos ir nedaro įtakos viena kitai. Valstybės užsienio politiką nulemia ne vidaus faktoriai, bet tai, kaip valstybės vertina kitų valstybių elgesį. Būtent pagal tai jos renkasi savo užsienio politikos prioritetus ir priima sprendimus.

Tuo tarpu kitas požiūris teigia, kad užsienio politikos pasirinkimo bei tarptautinės politikos rezultatų neįmanoma paaiškinti neįtraukiant vidaus politikos faktorių. Autoriai, palaikantys tokią kryptį, tvirtina, kad užsienio ir vidaus politikų atskirti tiesiog neįmanoma. Šiai pozicijai jaučiantys prielankumą mokslininkai teigia, kad globalizacija, auganti tarptautinė ekonominė priklausomybė beveik ištrynė skirtumą tarp vidaus ir užsienio politikos. Pastaruoju metu autorių, kurie pritartų tokiam požiūriui, vis daugėja. Jie svarsto, ar apskritai dar kas nors gali paaiškinti užsienio politiką, jeigu ne vidaus politika. Yra keliamas klausimas, kokia dar gali būti politika? Užsienio politika? Bet argi tai ne tapati užsienio valstybių vidaus politika arba jų vidaus politikos produktas?

Šiame darbe laikomasi antrojo požiūrio, kad valstybės užsienio politikos ir tarpvalstybinių santykių negalima aiškinti be vidaus politikos analizės. Manoma, kad priimdami sprendimus, valstybės vadovai siekia užsitikrinti visuomenės paramą visų pirma vykdydami tam tikrą vidaus politiką ir formuodami visuomenės požiūrį į kitas valstybes.

Remiantis šiomis prielaidomis, darbe buvo suformuluota viena hipotezė:
H: Venesuela pamažu užsitikrina politinę ir ekonominę nepriklausomybę nuo JAV bei skatina visas Lotynų Amerikos valstybes sekti jos pavyzdžiu, pasitelkdama keletą priemonių -skleisdama ir įgyvendindama 21-ojo amžiaus socializmą, stiprindama Lotynų Amerikos regioninę integraciją.
Pagrindinis analizės vienetas yra valstybė, t.y. jos vykdoma politika, bet vien juo darbe neapsiribojama. Kadangi tarpvalstybinius santykius įtakoja atskirų valstybių užsienio politika, o šią stipriai veikia valstybės viduje vykstantys procesai, tai kaip papildomi analizės vienetai naudojami ir valstybės viduje veikiančios partijos, interesų grupės ir jų lyderiai.

Darbo metodai. Šis darbas yra atvejo studija, nes jame analizuojamas vienos valstybės atvejis. Čia panaudota keletas mokslinių metodų. Teorinės literatūros analizės metodas padėjo suformuoti teorinį modelį Hugo Chavez vykdomai politikai. Lyginamasis metodas buvo reikalingas lyginant tendencijas skirtingose Lotynų Amerikos valstybėse. Kalbant apie pastaruosius įvykius regione, nagrinėti pranešimai bei straipsniai žiniasklaidoje, todėl darbe buvo taikytas kokybinis žiniasklaidos turinio analizės metodas. Buvo atlikta ir dokumentų analizė, nes darbe remtasi įvairiomis sutartimis. Be minėtų metodų darbe buvo naudingas ir aprašomasis metodas, padėjęs atskleisti analizuojamų įvykių raidą ir detales.

Mokslinių tyrimų apžvalga. Lotynų Amerikoje vyraujančias tendencijas be šio regiono autorių daugiausiai analizuoja JAV mokslininkai ir žurnalistai. Kitų šalių autorių darbuose Lotynų Amerika nesulaukia tiek daug dėmesio. Didžiausius tyrimus šiuo metu atlieka Bogotoje įsteigtas „Fundacion ideaspara lapaz” centras, Vašingtone – „U. S. Army War College Strateginių tyrimų institutas”, taip pat „International policy” bei „Inter – American Dialogue” centrai.

Moksliniuose periodiniuose leidiniuose taip pat yra pakankamai dėmesio skiriama Lotynų Amerikai. Dažniausiai mokslinių straipsniai spausdinami Latin American Perspectives, Bulletin of Latin American research, Latin American Politics and Society, Journal of Developing Societies bei kituose.
Yra išleista ir nemažai monografijų, nagrinėjančių analizuojamas problemas. Istorinės medžiagos apie JAV siekį dominuoti regione yra išties daug. Netrūksta ir informacijos apie Hugo Chavez atėjimą į valdžią, jo inicijuotas vidaus ir užsienio politikos reformas. Tačiau reikia pastebėti, kad dažnai įvairūs net ir moksliniai darbai yra tendencingi. Jaučiama, kad autoriai palaiko Venesuelos siekį tampi politiškai ir ekonomiškai nepriklausoma. Tokiu atveju bet kokie H.Chavez veiksmai yra laikomi teisėti ir geri. Arba kituose darbuose H.Chavez yra smerkiamas visose srityse, nepaisant to, kad kai kurios jo vykdomos reformos iš tikrųjų padeda spręsti didžiausias šalies problemas – tokias kaip skurdas, badas, socialinė nelygybė. Šiame darbe buvo stengtasi atskleisti ne vienpusį požiūrį į Venesueloje bei daugelyje Lotynų Amerikos valstybių besiklostančią situaciją, bet siekta pateikti kaip įmanoma objektyvesnę analizę, remiantis abiejų pusių išsakomais argumentais.

Lietuvoje Lotynų Amerikoje besiformuojanti situacija nėra laikoma labai aktualia, todėl žiniasklaidoje praktiškai nėra jokios informacijos apie įvykius Venesueloje (išskyrus trumpas žinutes), nėra nei mokslinių straipsnių, nei knygų šia tema. Todėl šiame darbe dėl akivaizdžių priežasčių nėra naudojamasi lietuvių autorių pateikiamais darbais ar žiniasklaidos pranešimais.
Darbo šaltinių ir literatūros apžvalga. Darbe yra panaudota daug ir skirtingos literatūros bei
šaltinių. Nagrinėjant JAV įtaką Lotynų Amerikos regione, buvo remtasi įvairiomis monografijomis
– L.Schoultz Beneath the United States. A History of the U.S. policy toward Latin America, D.M.Coever, L.B. Hall Tangled Destinies: Latin America and the United States, E.S.Kaplan U.S. Imperialism in Latin America. Bryan’s Challenges and Contributions, 1900 – 1920, M.K.Huggins Political Policing. The United States and Latin America, W. Fowler Latin America since 1780, B. Loveman Addicted to Failure – U.S. Security Policy in Latin America and the Andean Region, D.L.Langley The Americas in the Modern Age bei kitais darbais. Šiose monografijose daugiausiai pateikiamos istorinės žinios apie JAV siekį dominuoti Lotynų Amerikoje nuo XIX a. pradžios iki XX a. pabaigos. Čia atskleidžiami JAV interesai ir metodai, kuriais JAV kišosi į kaimyninio regiono gyvenimą. Visose šiuose darbuose aiškiai atsispindi, kad JAV ilgus metus vykdyta politika paskatino Lotynų Amerikos valstybes ieškoti būdų, kaip tampi politiškai ir ekonomiškai nepriklausomomis.
Formuojant teorinį modelį Hugo Chavez vykdomos politikos analizei, buvo remtasi daugiausia dvejomis vokiečių sociologo, politikos analitiko, profesoriaus ir dabartinio Hugo Chavez patarėjo Heinz Dieterich Steffan knygomis – El Socialismo del Siglo XXI ir Hugo Chavez y el Socialismo del Siglo XXI bei taip pat jo duotais interviu JAV ir Lotynų Amerikos žiniasklaidai. Šiuose darbuose yra išsamiai aptariama, koks turi būti 21-ojo amžiaus socializmas, jo pagrindinės vertybės, institutai bei įgyvendinimo metodai. Tai yra kol kas vieninteliai šaltiniai, kuriuose yra pateikiami 21-ojo amžiaus socializmo teoriniai pagrindai.

Analizuojant kaip kito situacija Venesueloje, neįkainojama buvo JAV sociologo bei žurnalisto G. Wilpert knyga Changing Venezuela by Taking Power. The History and Politics of Chavez government. Tai viena iš nedaugelio egzistuojančių monografijų, kurios išsamiai analizuoja dabartinę Venesuelos situaciją. Čia aptariama, kaip Hugo Chavez atėjo į valdžią, kokia buvo tuometinė situacija. Nuodugniai yra aprašomos Venesuelos prezidento vykdomos reformos visose valstybės gyvenimo srityse. Šioje knygoje stengiamasi pateikti objektyvią informaciją apie situaciją Venesueloje, tačiau nepaisant to yra jaučiamas autoriaus palankumas Hugo Chavez vykdomam politikos kursui. Rašant šį darbą, buvo stengtasi nuo to šiek tiek atsiriboti ir siekta pateikti tik objektyvius faktus ir informaciją.

Analizuojant šiandieninę Venesuelos bei viso regiono padėtį, buvo panaudota daug mokslinių straipsnių, spausdinamų moksliniuose periodiniuose žurnaluose. Daugiausiai informacijos rasta Latin American Perspectives ir Bulletin of Latin American research žurnaluose, kuriuose analizuojama dabartinė regiono padėtis, galimi jos raidos scenarijai.

Žinoma, neapseita ir be įvairių žiniasklaidos priemonių pateikiamos informacijos. Remtasi tokiais naujienų portalais kaip Venezuelan Analysis, News Max, taip pat JAV laikraščiais The New York Times ir The Washington Post bei kitais.
Kalbant apie Venesuelos siekius skatinti Lotynų Amerikos integraciją tam, kad būtų atsverta JAV dominuojamų organizacijų, tokių kaip NAFTA, įtaką regione, buvo remtasi keletu knygų. Analizuojant MERCOSUR įsikūrimą, plėtrą bei veiklą, daugiausia buvo naudotasi vokiečių daktarės, Lotynų Amerikos politikos analitikės S.Gratius sudaryta knyga MERCOSUR y NAFTA. Instituciones y Mecanismos de Decision en Procesos de Intergracion Asimetricos. Kalbant apie ALBA veiklą, daugiausia remtasi R. Correa Flores monografija Construyendo el ALBA. Nuestro Norte es el Sur.
Analizuojant H.Chavez vykdomą ekonominį pasipriešinimą JAV vykdomai politikai, labai naudinga buvo JAV politikos analitiko G.Leech monografija Crude Interventions. The United States, Oil and the New World (dis)Order. Šioje knygoje analizuojama JAV vykdoma politika valstybėse ir regionuose, kuriose gausu naftos išteklių – Irake, Centrinėje Azijoje, Vakarų Afrikoje, Kolumbijoje bei Venesueloje. Tačiau tai nėra knyga apie naftą. Ši knyga apie tai, kokias priemones dabar naudoja JAV tam, kad kontroliuotų pasaulį. Šiame darbe remtasi penktuoju monografijos skyriumu, kuriame labai kritiškai analizuojama JAV vykdoma politika Venesueloje, atskleidžiamos priežastys, kodėl JAV administracija taip smerkia H.Chavez vykdomą politikos kursą, kodėl siekia nuversti H.Chavez ir kaip į tokią politiką reaguoja Venesuelos valdžia bei kokių priemonių imasi.
Šiame darbe nėra apsiribojama tik antriniais šaltiniais. Norint pateikti išsamų analizuojamos situacijos vaizdą, buvo analizuotos Hugo Chavez sakytos kalbos įvairiuose susitikimuose ir jo pateiktos mintys per interviu. Analizuojant Hugo Chavez siekį įgyvendinti dalyvaujamąją demokratiją, kuri yra 21-ojo amžiaus socializmo kertinis institutas, buvo daug remtasi 1999 m. referendume patvirtinta Venesuelos konstitucija. Kalbant apie Lotynų Amerikos integraciją, buvo naudotasi įvairių organizacijų steigiamosiomis bei jas papildančiomis sutartimis bei dokumentais.
Darbo struktūra. Darbas sudarytas iš keturių pagrindinių skyrių. Pirmajame aptariami JAV
interesai Lotynų Amerikoje, siekis įsigalėti šiame regione bei šiam tikslui naudojami metodai ir
pretekstai. Yra aptariama, kaip JAV, pasitelkdama ekonominius, prekybinius, investicinius, taip pat
socialinius, politinius, karinius instrumentus bei, žinoma, kovos su narkotikais ir terorizmu pretekstą
siekė įsitvirtinti kaimyniniame regione jau nuo pat XIX a. pradžios iki dabar. Antrojoje darbo dalyje
yra suformuojamas teorinis analizės modelis H.Chavez vykdomai politikai aptarti. Čia trumpai yra
pristatomas kapitalizmas, jo pagrindiniai bruožai bei neigiamos pasekmės. Toliau glaustai
analizuojamas socializmas ir kodėl jisai žlugo. O tada jau pereinama prie to, kodėl dabar Lotynų
14
Amerikoje pradeda formuotis 21-ojo amžiaus socializmas, kokie yra pagrindiniai jo bruožai ir kaip galima jį įgyvendinti. Trečiajame skyriuje yra analizuojama, ar Hugo Chavez vykdoma politika tikrai atitinka Heinz Dieterich Steffan suformuotus 21-ojo amžiaus socializmo pagrindinius teorinius teiginius. Ketvirtoje darbo dalyje yra pereinama nuo Hugo Chavez naudojamų priemonių atsverti JAV įtaką valstybės viduje prie užsienio politikos kurso. Analizuojama, kaip Venesuela siekia transformuoti tarptautinę sistemą, suformuodama daugiapolį pasaulį. Toliau aptariamas antrasis užsienio politikos instrumentas, skirtas atsverti JAV įtaką Lotynų Amerikoje, t.y. regiono integracijos skatinimas per MERCOSUR ir ALBA organizacijas. Trečiasis analizuojamas metodas, kuriuo norima mažinti JAV ekonominę galią, yra naftos politika. Skyrius pabaigiamas svarstant, kaip keisis Venesuelos politikos kursas, JAV prezidentu tapus Barack Obama. Darbas baigiamas apibendrinančiomis išvadomis.
1. JAV INTERESAI LOTYNŲ AMERIKOS REGIONE

Šiuo metu stiprėjančias antiamerikietiškas tendencijas Lotynų Amerikoje įmanoma suprasti tik žinant, kokią politiką ilgus metus Lotynų Amerikoje vykdė JAV. Šiame skyriuje ir bus analizuojama JAV politika nuo XIX a. pb. iki šių dienų, ieškant priežasčių, kodėl aptariamame regione išryškėjo antiamerikietiškos pozicijos.
JAV vykdyta politika bus suskirstyta į tam tikrus etapus. Jie bus aptarti, atsižvelgiant į JAV taikytas priemones, siekiant užsitikrinti dominavimą regione, bei viešai skelbtas priežastis, kodėl JAV kišimasis į aptariamojo regiono reikalus yra gyvybiškai svarbus. Galima išskirti penkias pagrindines priemones, t.y. ekonominis dominavimas, politinis spaudimas bei karinės intervencijos, taip pat kova su komunizmu, narkotikais bei naujausias pretekstas – kova su terorizmu. Šie metodai toliau ir bus aptariami.

1.1. AUGANTI JAV ĮTAKA REGIONE XIX A. PB. – XX A. PR.

Lotynų Amerikos (žr. priedą nr. 1) ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai visada buvo labai sudėtingi. Nuo pat JAV susiformavimo kilo konfliktas, kas kontroliuos teritorijas ir jose glūdinčius resursus, kaip pasiskirstys politinė ir ekonominė galia. Iš pradžių JAV Lotynų Amerikai teskyrė antraeilį dėmesį, tačiau vėliau jis labai sustiprėjo.
JAV siekis dominuoti regione pastebimas jau nuo XIX a. pr., kai JAV stengėsi atskirti Lotynų Amerikos valstybes nuo Europos įtakos. Prasidėjus nepriklausomybės karams, JAV tiekė ginklus kovotojams ir tikėjosi, kad jiems pavyks pasiekti pergalę.
Per nepriklausomybės karus susiformavo aštuoniolika naujų, tačiau labai politiškai ir ekonomiškai silpnų valstybių. Jose nebuvo sutariama dėl bendrų tikslų, nuolat vyko pilietiniai karai,perversmai. Ekonominė padėtis buvo tragiška. Valstybės buvo išsekusios. Taigi Lotynų Amerikos regionas nepasižymėjo nei saugumu, nei stabilumu. Jam reikėjo didelės paramos, kurią pradėjo teikti JAV. Taip pat tarp šių valstybių užsimezgė ir prekybiniai ryšiai.
1823 m. JAV priėmė Monro doktriną, kuri teigė, kad JAV palaiko Pietų Amerikos valstybių nepriklausomybės siekius ir paskelbė jas savo įtakos sfera. Iš esmės doktrinoje įvardinta, kad Europos galybės negali kolonizuoti Lotynų Amerikos valstybių ir bet kokie bandymai kištis į regiono reikalus bus suprantami kaip nedraugiški veiksmai JAV atžvilgiu. Lotynų Amerikos valstybės tokį JAV žingsnį priėmė teigiamai, nes tai reiškė, kad JAV palaiko jų nepriklausomybę ir savanoriškai įsipareigoja ginti Lotynų Amerikos valstybes nuo Europos šalių ekspansijos.

1.1.1 Ekonominis dominavimas

Nuo XIX a. antros pusės JAV išryškėjo vis stiprėjantis siekis dominuoti Lotynų Amerikoje. Tokius tikslus rėmė visi visuomenės sluoksniai, ypač politikai, pramonės atstovai, prekybininkai. Nepaisant to, JAV įtaka kol kas buvo nežymi. Ji pati dar buvo ganėtinai jauna valstybė, susidurianti su daugybe iššūkių šalies viduje – pirmiausia tai pilietiniu karu. Todėl bendradarbiavimas su Lotynu Amerika daugiausiai vyko per prekybą ir investicijas. Lotynų Amerika eksportavo į JAV pirmines žaliavas, o JAV į jas perdirbtas prekes. 1885 m. JAV eksportas į šio regiono valstybes tesudarė tik 3,74% viso jos eksporto, tačiau, kita vertus, JAV jau kontroliavo 64,5% Gvatemalos eksporto ir importo, 41,6% Venesuelos, 39,4% Meksikos, 36,6% Kolumbijos ir 26,8% Brazilijos eksporto ir importo.
Šiuo laikotarpiu Lotynų Amerikos valstybės išvystė eksporto ekonomikas. Jos visiškai buvo priklausomos nuo JAV. Pavyzdžiui, 80% viso Kubos eksporto keliavo į JAV. Jos pagrindinė eksporto prekė buvo cukrus. Panaši situacija buvo ir kitose Centrinėse ir Pietų Amerikos valstybėse. Brazilija, Kolumbija, El Salvadoras, Gvatemala daugiausiai eksportavo kavą, Čilė varį, Venesuela naftą, Bolivija dujas, Argentina ir Urugvajus mėsą bei javus. Taigi pagrindinės eksporto prekės buvo pirminės žaliavos. Taip pat didžioji dalis eksporto keliavo į JAV. Viena vertus, augančios prekybos apimtys skatino vystytis ekonomikas. Iki 1929 m. Lotynų Amerikos valstybių ekonomikos augimas buvo paremtas tik tai eksportu. Tačiau, kita vertus, Lotynų Amerikos valstybės tapo priklausomosnuo JAV rinkos. Tai reiškė, kad jos privalėjo klausyti JAV vyriausybės politinių reikalavimų ir pateisinti jos lūkesčius.
Kita priemonė, įtvirtinant JAV dominavimą Lotynų Amerikoje XX a. pradžioje, buvo naftos politika. Atrasti naftos telkiniai Argentinoje, Bolivijoje, Meksikoje, Peru bei Venesueloje JAV suteikė dar daugiau galimybių įsitvirtinti regione. Didžiausia JAV naftos kompanija „Standard Oil” supirko beveik visas naftos kompanijas Lotynų Amerikoje ir tapo pagrindine naftos tiekėja pasaulyje. 4-ajame dešimtmetyje ši kompanija tapo tokia įtakinga Lotynų Amerikoje, kad pradėjus kilti nacionalizmo bangai, ji buvo įvardijama kaip JAV imperializmo simbolis.
Nuo 4-ojo dešimtmečio JAV pradėjo vykdyti geros kaimynystės politiką, todėl investicijos į Lotynų Amerikos valstybes dar labiau išaugo. JAV vyriausybė investavo į infrastruktūros vystymą, t.y. į uostų statybą, kelių, magistralių tiesimą, taip pat į ekonomikos perorientavimą nuo pirminių žaliavų eksporto prie pramonės prekių gamybos. Tai skatino ekonomikos augimą. Tačiau kartu dar labiau įtvirtino JAV dominavimą Lotynų Amerikos valstybių ekonomikoje.
Apibendrinant JAV vykdytą politiką XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, matyti, kad ji visomis išgalėmis siekė įsitvirtinti Lotynų Amerikos valstybių ekonomikose. Iš pateiktų pavyzdžių ir skaičių pastebime, kad JAV tai pavyko įgyvendinti. XX a. pradžioje aptariamo regiono valstybės buvo absoliučiai priklausomos nuo JAV ekonomikos. Tačiau ne tik ekonominėmis priemonėmis JAV siekė dominuoti. Tokie pat svarbūs buvo ir politiniai svertai bei karinės intervencijos.

1.1.2. Politinis dominavimas ir karinės intervencijos

Apie JAV politinio dominavimo Lotynų Amerikoje pradžią galima kalbėti nuo XIX a. pabaigos, kai ypač svarbia tapo minėtoji Monro doktrina. Šiuo laikotarpiu prasidėjo didžiųjų valstybių, tokių kaip Prancūzija, Vokietija, D.Britanija, Rusija, Italija ir Japonija, varžymasis dėl kolonijų. JAV išsigando, kad kova gali persikelti į jos įtakos sferą ir kelti grėsmę saugumui. Tokių stiprių valstybių karinės bazės sudarė visas sąlygas užpulti JAV. Todėl JAV taip pat įsitraukė į varžybas ir pradėjo plėsti savo įtaką regione.
8 Kaplan, E.S. U.S. Imperialism in Latin America. Bryan’s Challenges and Contributions, 1900 – 1920. Westport, Connecticut: Greenwood Publishing Group, 1998. p. 3.
Pirmasis akivaizdus JAV bandymas dominuoti regione buvo 1895 m. Šiuo laikotarpiu buvo kilęs konfliktas tarp Venesuelos ir Gajanos dėl valstybių sienų. JAV pareikalavo, kad Didžioji
Britanija perduotų visus įgaliojimus šį konfliktą spręsti jai. Tai labai svarbus momentas. Pirmiausia dėl to, kad tuo metu D. Britanija buvo pasaulio galingiausia valstybė. Antra, JAV aiškiai išsakė, kad savo teritorijoje ji gali tvarkytis savarankiškai. Šis žingsnis parodė, kad JAV pakeitė D. Britanijos įtaką Lotynų Amerikoje.
Galutinai JAV savo pozicijas regione įtvirtino per 1898 m. Ispanų – Amerikiečių karą. JAV nugalėjo Ispaniją ir užtikrino Kubos nepriklausomybę. Tačiau Kuba sumokėjo didžiulę kainą. Ji privalėjo į savo konstituciją įtraukti Platt pataisą, kuri nustatė JAV ir Kubos tarpusavio santykius. Jos pagrindinė tezė buvo ta, kad JAV gali kištis į Kubos vidaus politiką ir užtikrinti jos stabilumą, o Kuba negali vykdyti savarankiškos užsienio politikos. Iš esmės tai reiškė, kad Kuba tampa JAV protektoratu, o ne savarankiška ir nepriklausoma valstybe. Taip pat JAV 1903 m. aneksavo Guantanamo įlanką Kuboje, o dar prieš tai 1898 m. ir Puerto Riką.
1903 m. JAV jau savarankiškai šeimininkavo Karibų jūros pakrantėje. Ji atskyrė Panamos provinciją nuo Kolumbijos ir paskelbė jos nepriklausomybę. Tai sukėlė didžiulę pasipiktinimų bangą Lotynų Amerikoje, tačiau realių veiksmų nebuvo imtasi. Nepriklausoma Panama kaip atlygį pasirašė su JAV sutartį ir leido kasti bei administruoti Panamos kanalą. Taigi XX a. pačioje pradžioje JAV turėjo didžiulę politinę įtaką Karibų jūros regionui.
Pradėjus statyti Panamos kanalą, JAV prioritetu tapo taikos regione užtikrinimas. Bet kokie neramumai, konfliktai ir krizės kėlė grėsmę kanalui, JAV investicijoms ir prekybai. Todėl 1904 m. Theodore Roosevelt savaip pradėjo interpretuoti Monro doktriną ir paskelbė, kad JAV gali kištis į kitų Lotynų Amerikos valstybių reikalus, jeigu jos pačios nesugeba susidoroti. Toks žingsnis žinomas Roosevelt Pataisos Monro doktrinai vardu. Remiantis šia pataisa, 1904 – 1933 m. laikotarpiu JAV suorganizavo net trisdešimt penkias intervencijas į Karibų jūros regiono šalis. JAV politika nesibaigė intervencijomis, ji buvo okupavusi Nikaragvą 1912 – 1933 m., Dominikos respublika buvo okupuota nuo 1916 iki 1924 m., Haitis nuo 1915 iki 1934 m.
JAV neapsiribojo tik šiuo regionu. Ji plėtė savo įtaką tolyn į Pietų Ameriką. JAV pradėjo investuoti į Venesuelos naftos gręžinius ir Čilės anglies kasyklas. Toliau tęsėsi ir JAV karinės intervencijos į Argentiną bei El Salvadorą. Taigi JAV be atvangos vykdė savo dominavimo politiką Lotynų Amerikos regione. Ketvirtajame dešimtmetyje politikos kursas šiek tiek pasikeitė, tačiau jo tikslas išliko tas pats.
1929 m. prasidėjus Didžiajai depresijai, JAV didesnį dėmesį vėl pradėjo skirti ekonominiam aspektui. Prezidentas Franklin D.Roosevelt 1933 m. paskelbė Geros kaimynystės politiką. Buvo tvirtinama, kad JAV daugiau niekada nebeorganizuos karinių intervencijų į Lotynų Amerikos valstybes, gerbs jų suverenitetą ir skatins ekonominį bendradarbiavimą su šiuo regionu. Tai labai svarbu, nes JAV ne tik deklaravo, kad nebesikiš į Lotynų Amerikos šalių vidaus ir užsienio politiką, bet iš tikrųjų taip ir elgėsi. Ji atšaukė savo pajėgas iš Nikaragvos, Haičio bei kitų valstybių, pašalino Platt pataisą iš Kubos konstitucijos. Kaip atsakas į tai, Lotynų Amerika parėmė JAV per Antrąjį Pasaulinį karą. Taigi nuo 4-ojo dešimtmečio JAV palaikė draugiškus santykius su Lotynų Amerikos valstybėmis, kurios daugiausia buvo vadovaujamos diktatorių, tokių kaip Fulgencio Baptista Kuboje, Dominikos respublikoje Rafael Trujillo, Anastasio Somoza Garcia Nikaragvoje. Šie tironai rėmė JAV politiką, o JAV į tai atsakė nekreipdama dėmesio į jų vykdomą žiaurią politiką.
Apibendrinant JAV vykdytą politiką Lotynų Amerikoje XIX – XX a. pr., matyti, kad JAV užsitikrino dominavimą šiame regione. Jos įtakos sferoje buvo visa Karibų jūra, ji vis dažniau savo dėmesį nukreipdavo ir į Pietų Ameriką. Politikos įgyvendinimo metodai buvo labai įvairūs -pradedant ekonominiu bendradarbiavimu, investicijų skatinimu, o baigiant karininėmis intervencijomis, kurių buvo suorganizuota beveik keturios dešimtys.

1.2. JAV KOVA SU KOMUNIZMU LOTYNŲ AMERIKOJE

Po Antrojo Pasaulinio karo JAV jau nebeskyrė tiek daug dėmesio Lotynų Amerikai. Ji buvo užsiėmusi konkurencija su Sovietų Sąjunga, savo karinės pramonės stiprinimu ir kitais reikalais. Tačiau greitai tai pasikeitė. Tam postūmį davė 1959 m. įvykdyta Kubos revoliucija, kurios metu į valdžią atėjo Fidel Castro. Tokie situacijos pokyčiai, privertė JAV atkreipti dėmesį į tai, kad ir jos įtakos sferoje jau įsigali komunizmas.

1.2.1. Finansinės priemonės

Po įvykių Kuboje JAV pradėjo akcentuoti, kad badas ir skurdas komunizmui suteikia galimybę įsigalėti valstybėse. Taip pat pabrėžė, kad būtent ekonominis augimas, vystimasis padeda užtikrinti stabilumą bei saugumą, todėl būtina remti Lotynų Amerikos valstybes, nes kitu atveju darbininkų klasė gali įvykdyti revoliuciją ir regione įsigalėtų komunizmas. To JAV leisti negalėjo.
Taigi JAV, įbauginta Kubos pavyzdžio bei augančių skurdo mastų Lotynų Amerikoje, 1960 m. vadovaujant J.Kennedy priėmė programą – Aljansas progresui, kuria buvo siekiama skatinti valstybių ekonominį vystimąsi tam, kad regione pagaliau įsivyrautų taika. Tai buvo labai svarbu JAV interesams, nes bet kokie socialistiniai judėjimai galėjo greitai išplisti ir į JAV. Todėl buvo siekiama reformuoti sveikatos apsaugos sistemą, mažinti mirtingumą, neraštingumą, užtikrinti visuotinį pradinį mokslą. Taipogi tai buvo puikus būdas paskleisti regione savo ideologiją, politines idėjas bei ekonomikos modelį, bei, žinoma, sustabdyti SSRS įtakos plitimą. Tačiau, deja, Aljansas progresui nebuvo sėkmingas. Gyventojų pajamos regione augo tik po 2% per metus, socialiniai skirtumai didėjo, gyventojų nepasitenkinimas stiprėjo. Tai tikrai nebuvo rezultatas, kurio tikėtasi, todėl 1968 m. parama pagal šią programą buvo nustota tiekti.
Situacija Lotynų Amerikoje buvo siaubinga. Susidarė visos sąlygos komunizmui įsigalėti. JAV privalėjo imtis priemonių, kad padėtis pasitaisytų. Todėl 1970 m. R.Nixon priėmė naują programą – Veiksmas progresui, kurios esmė buvo labai panaši į Aljansas progresui, t.y. skatinti valstybių ekonomiką, kad būtų užtikrintas valstybių stabilumas ir jos nenukryptų į komunizmą. Svarbiausia, vadinasi, buvo išlaikyti Lotynų Ameriką JAV, o ne SSRS įtakos sferoje.
Tačiau JAV pasiekti savo tikslų sekėsi tik iš dalies. Peru pasuko į socializmą nuo 1969 iki 1974 m., 1970 m. Čilėje rinkimus laimėjo socialistas S.Allende, panašios tendencijos vyravo ir Bolivijoje. Taigi, nepaisant kasmet skiriamų beveik 15 milijardų USD, JAV nepavyko Lotynų Amerikos absoliučiai patraukti į savo pusę.
JAV dėmesys į Lotynų Ameriką ypač nukrypo XX a. 9 d. Šis laikotarpis buvo svarbių pasikeitimų metas. Pirmiausia daugelis valstybių išgyveno perėjimą nuo diktatūrų prie demokratinio valdymo. Taigi baigėsi perversmų, pilietinių karų, autoritarinio valdymo epocha. Tačiau žvelgiant iš ekonominės pusės, šis laikotarpis vadinamas prarastu dešimtmečiu. Lotynų Amerika patyrė didžiulę finansinę krizę – prasidėjo hiperinfliacija, milžiniškais tempais augo nedarbas, didėjo valstybių tarptautinės skolos, BVP augimas tapo neigiamas. Todėl ypač svarbu pasidarė ekonomikos vystimasis ir siekis įveikti atsilikimą. Šiuo laikotarpiu taip pat labai sustiprėjo globalizacijos procesai. Valstybės tapo vis labiau priklausomos viena nuo kitos. Atvira rinka, laisva prekyba ir nevaržomi kapitalo srautai tapo svarbiausiomis vertybėmis.
Būtent dėl šių priežasčių JAV pradėjo daryti didžiulę įtaką tranziciją išgyvenančioms valstybėms, primesdama joms savo ekonomikos modelį, valstybės valdymo principus. 1983 m. JAVįsteigė naują nevyriausybinę organizaciją – Įnašas į demokratiją (angl. The National Endowment for democracy – NED). Šis naujas darinys iš dalies yra nepriklausoma institucija, tačiau absoliučiai finansuojama JAV vyriausybės lėšomis. Jos tikslas yra remti silpnas demokratijas, skatinti pilietinės visuomenės formavimąsi, ginti žmogaus teises ir užtikrinti teisės viršenybę.
Tačiau, kita vertus, NED siekiai buvo kur kas gilesni. Iš tikrųjų JAV per NED norėjo įsitvirtinti naujai besiformuojančiose Lotynų Amerikos demokratijose ir paversti jas savo protektoratais. Buvo akcentuojama, kad Lotynų Amerikos valstybės yra nestabilios, trapios ir be JAV paramos tiesiog sugriūtų. Toks įvaizdis buvo labai naudingas JAV, kuri ėmėsi plačiai eskaluojamo mesianistiško darbo – sustiprinti visą regioną, skatinti jo politinę ir ekonominę raidą, kovoti su labiausiai įsišaknijusia narkotikų problema.
Taigi Šaltojo karo metais, JAV kovojant su komunizmu, Lotynų Amerikoje buvo taikyta labai panaši ekonominė politika, kuri buvo naudojama ir XX a. pradžioje. JAV didindama finansavimą įvairioms sritims, siekė užsitikrinti savo dominavimą. Šiuo laikotarpiu Lotynų Amerikos valstybės JAV pagalbą priėmė gana noriai, tačiau buvo galima pastebėti ir pirmus nepasitenkinimo ženklus bei kylančią nacionalizmo bangą regione.

1.2.2. Politiniai metodai

Šaltojo karo metais JAV ne tik taikiomis ekonominėmis priemonėmis siekė daryti įtaką Lotynų Amerikoje, buvo nuspręsta grįžti ir prie senų karinių bei intervencinių metodų. Jie čia bus pailiustruoti tik keliais pavyzdžiais, tačiau iš tikrųjų jų buvo žymiai daugiau.
1954 m. JAV grasino Gvatemalos vyriausybei. Tai buvo pirmasis politinis bandymas sustabdyti komunizmo plitimą šiame regione. JAV suorganizavo perversmą Gvatemaloje prieš demokratiškai išrinktą prezidentą Jacobo Arbenz. JAV tvirtino, kad jo vyriausybė ir parlamentas yra komunistiniai. Tačiau tai nebuvo tiesa. Tik 4 iš 51 parlamentaro buvo komunistai. Manoma, kad perversmas buvo reikalingas JAV interesams apginti, nes naujasis prezidentas buvo ėmęsis reformų, kad pagreitintų šalies ekonominį vystimąsi. Jis nacionalizavo dalį dirbamos žemės ir pradėjo ją dalinti valstiečiams. Dauguma tokios žemės priklausė JAV kompanijoms. Taip pat pradėtos steigti stambios valstybinės įmonės. Tai buvo labai nenaudinga JAV, nes tokiu modeliu galėjo pasinaudoti kaimyninės valstybės, o tai jau keltų grėsmę JAV interesams bei kapitalui. Tačiau JAV perversme tiesiogiai nedalyvavo. Ji tik treniravo perversmo organizatorius, juos apmokė, tiekė ginklus. 1954 m.
Jacobo Arbenz buvo nuverstas. Po šio perversmo Gvatemaloje įsigalėjo JAV remiama diktatūra, kurios metu vyko masinės žudynės, vietinių gyventojų genocidas.
Mėginimų kontroliuoti Lotynų Amerikos valstybių vidaus politiką buvo daug daugiau. 1959 m. Fidel Castro nuvertė Fulgencio Baptista, JAV remiamą diktatorių, ir užėmė valdžią. JAV išsigando, kad komunizmas gali stipriai paplisti. Buvo suorganizuotas Kiaulių įlankos perversmas. Tačiau skirtingai nei Gvatemalos atveju, jis buvo nesėkmingas. Atvirkščiai Fidel Castro geriau įsitvirtino valdžioje ir nusprendė pasukti komunizmo keliu. Iki perversmo jis komunistinių idėjų neakcentavo.
JAV siekė daryti įtaką visoms valstybėms, kurios pasukdavo socializmo keliu. 1970 m. Čilėje prezidento rinkimus laimėjo socialistas Salvador Allende. Užsienio politikoje jis siekė suvienyti SSRS, Rytų Europą bei Trečiojo pasaulio šalis, kad nusvertų JAV įtaką pasaulyje. O JAV tai buvo nenaudinga. Todėl buvo inicijuotas dar vienas perversmas. JAV jame tiesiogiai nedalyvavo, tačiau rėmė karininkus, kurie ir buvo šio perversmo iniciatoriai. 1973 m. S.Allende buvo nuverstas ir nužudytas. Į valdžią atėjo JAV remiamas diktatorius Augusto Pinochet, kurio valdymas vadinamas vienu žiauriausiu Lotynų Amerikoje. Apie tokius įvykius Fidel Castro yra pasakęs „Allende siekė įvykdyti revoliuciją be kraujo, bet gavo tik kraują vietoje revoliucijos”.
Geriausias pavyzdys, iliustruojantis JAV siekį dominuoti regione, yra 1965 m. pavasarį JAV suorganizuota invazija į Dominikos respubliką, kurios metu buvo nuversta komunistų valdžia. Tai pirmoji tokio tipo invazija įvykdyta po T.Roosevelt priimtos Geros kaimynystės politikos. Taigi JAV vėl tiesiogiai pradėjo kištis į Lotynų Amerikos valstybių reikalus.
Po įvykių Dominikos respublikoje prezidentas Lyndon B.Johnson paskelbė, kad JAV negali leisti įsigalėti komunizmui Vakarų pasaulyje. Tai buvo naujos Johnson doktrinos pagrindas, kurios esmė yra ta, kad JAV visomis priemonėmis priešinsis komunizmo plitimui Lotynų Amerikoje, įskaitant ir karines intervencijas.
Tokia JAV politika reiškė, kad ji ir vėl pradeda stipriai kištis į valstybių vidaus reikalus, nebesilaiko suvereniteto principo ir praktiškai neleidžia Lotynų Amerikos valstybėms savarankiškai apsispręsti, kuriuo keliu jos nori pasukti. Geros kaimynystės politikos buvo atsisakyta. Tokį posūkį puikiai iliustruoja Nikaragvos atvejis. Tačiau jis nuo anksčiau jau minėtų skiriasi tuo, kad JAV labai triukšmingai pralaimėjo.
1979 m. Nikaragvoje sukilėliai Sandinista nuvertė JAV remiamą žiaurų diktatorių Anastasio Somoza. Sandinista taip pat buvo kairieji, kurie siekė valstybėje įgyvendinti teisingumą, jie rūpinosi švietimu, medicininiu aptarnavimu, teisingumu. Tačiau JAV juos vėlgi susiejo su komunistais, prilygino juos Fidel Castro valdžiai Kuboje ir akcentavo, kad tokia situacija negali tęstis. Todėl CŽV į tai reagavo suformuodama Nikaragvoje sukarintą organizaciją – Buvę Nacionaliniai gvardiečiai, kurių tikslas buvo nuversti Sandinista vyriausybę. Tačiau jiems nepavyko. 1984 m. buvo suorganizuoti laisvi ir demokratiniai rinkimai, kuriuos laimėjo Sandinista. Tarptautiniai stebėtojai nerado jokių pažeidimų. JAV ir toliau siekė čia vykdyti savo politiką, todėl Nikaragvos vyriausybė kreipėsi į Hagos teismą, reikalaudama, kad JAV nebesikištų į jos vidaus politiką ir atlygintų padarytą žalą. Teismas JAV pripažino kalta ir ji buvo priversta mokėti repatriacijas. Tai buvo pirmasis akivaizdus mėginimas pasipriešinti JAV dominavimui.
Taigi iš pradžių JAV pagalba buvo vertinama labai teigiamai, tačiau buvo išsigąsta per daug augančios JAV įtakos ir jos kišimosi į valstybių vidaus reikalus. Dėl to pradėjo ryškėti ir antiamerikietiškos tendencijos. Šalys norėjo bent jau iš dalies išsivaduoti iš JAV įtakos ir formuoti savarankišką politiką bei ekonomiką. Šie procesai paveikė visas Lotynų Amerikos valstybes.

1.3. JAV POLITIKOS LOTYNŲ AMERIKOJE PO ŠALTOJO KARO POKYČIAI

Šaltojo karo metu visas Trečiasis pasaulis buvo suvokiamas kaip konkurencijos zona tarp JAV ir SSRS. Buvo varžomasi dėl valstybių ir siekiama jas patraukti į savo pusę. Todėl JAV ir buvo taip svarbu užsitikrinti, kad Lotynų Amerika patektų į jos, o ne į SSRS įtakos sferą. Tačiau baigiantis Šaltajam karui ir žlungant SSRS, nebeliko pagrindinio priešo. Kilo klausimas, kaip JAV toliau reaguos, ar ji ir toliau sieks dominuoti Lotynų Amerikoje ar didesnį dėmesį pradės skirti kitiems regionams.
Iš tikrųjų JAV politika šio regiono atžvilgiu pasikeitė. Tačiau pasikeitė daugiau teoriškai nei praktiškai. Kovą su komunizmu pakeitė kova su narkotikų prekyba bei kova su terorizmu. Tačiau priemonės ir kovos metodai, kuriais JAV siekė dominuoti Lotynų Amerikoje, iš esmės išliko tie patys.
1.3.1. Kova su narkotikais

Žlugus komunizmo grėsmei Lotynų Amerikoje, JAV pradėjo akcentuoti kovos su narkotikais svarbą. Lotynų Amerikoje yra pagrindiniai kokos auginimo laukai. Daugiausiai jų Kolumbijoje -54%, Peru – 30% ir Bolivijoje – 16%. Pagaminti narkotikai keliauja į JAV ir tik nedidelė dalis į Europą. Todėl JAV yra labai aktualu kovoti su jų gaminimu ir platinimu.
Dar 1986 m. Ronald Reagan administracija paskelbė Nacionalinio Saugumo Direktyvą, kurioje nelegalūs narkotikai įvardinti kaip „mirtina” grėsmė Jungtinėms Valstijoms. Jau nuo 1989 m. narkotikų klausimas tapo pagrindiniu ir svarbiausiu Lotynų Amerikos ir JAV santykių aspektu. Tais metais prezidentas George H.W.Bush paskelbė Andų Iniciatyvą. Tai penkerių metų planas, kuriam buvo skirta 2,2 mln. USD, iš kurių du trečdaliai karinei pagalbai kovoje su narkotikų prekeiviais. Šio plano tikslas – sustiprinti JAV įtaką kovoje su narkotikais. Programoje numatyta teikti ekonominę ir karinę pagalbą Kolumbijai, Bolivijai ir Peru tam, kad būtų sunaikinti pagrindiniai narkotikų karteliai, kokos auginimo laukai, perdirbimo laboratorijos, sustabdytas narkotikų gabenimas. Už skirtas lėšas buvo nupirkta karinės technikos, surengti karo apmokymai. 1991 m. skiriamų lėšų suma žymiai padidėjo. Deja, ši programa nebuvo sėkminga. Narkotikų, įvežamų į JAV, kaina nukrito, o kokybė dar labiau išaugo. 1995 m. atliktame tyrime paaiškėjo, kad norint sumažinti kokaino vartojimą 1%, JAV turi investuoti 34 mln. USD savo rinkoje arba dvidešimt kartų daugiau, šalyse, kuriose auginami narkotikai. Taigi visos programos, skirtos kovai su narkotikais, negalėjo būti labai veiksmingos. Norint pasiekti tikrai efektyvių rezultatų, didžiąją dalį pastangų reikėjo nukreipti į narkotikų vartojimo mažinimą JAV, o ne auginimą Lotynų Amerikoje. Tačiau JAV nepasidavė. Pirmiausia dėl to, kad kova su narkotikais buvo puiki priemonė JAV didinti savo įtaką regione.
Be šios programos taip pat buvo rengiami Bolivijos, Kolumbijos, Ekvadoro, Meksikos ir Peru prezidentų susitikimai, kuriuose buvo diskutuojama, kaip sumažinti narkotikų poreikį bei jų perdirbimą, kaip skatinti alternatyvius verslus.
1995 m. Vašingtone buvo susirinkę visų Lotynų Amerikos vadovai. Konferencijos metu identifikuotos pagrindinės regiono problemos, kurios kelia grėsmę demokratijai, saugumui beiklestėjimui. Pirmoji problema tai – vidaus konfliktai . Kita didžiulė regiono problema yra ir neišspręsti kai kurių valstybių ginčai dėl sienų. Bet tai dar nedidžiausios regiono bėdos. Esminės Lotynų Amerikos problemos yra susijusios su transnacionalinėmis grėsmėmis, t.y. narkotikų prekyba, tarptautiniu nusikalstamumu ir terorizmu. JAV konferencijos metu paskelbė, kad padės regionui mažinti skurdą, skatins ekonomikos augimą, kovos su narkotikų gamyba bei prekyba, gins žmogaus teises, padės užtikrinti taiką ir saugumą, spręs kylančius konfliktus valstybių viduje, bei, žinoma, užtikrins demokratijos vystimąsi. Taigi JAV save paskelbė atsakinga beveik už viską, kas vyksta Lotynų Amerikoje.
Didžiausias bandymas kovoti su narkotikais buvo Kolumbijos Planas. Jį priėmė JAV 1998 m. Jo tikslas buvo sumažinti narkotikų gamybą Kolumbijoje, taip pat šiek tiek Peru bei Bolivijoje. Kova su narkotikais rėmėsi karine galia bei fumigacija – narkotikų laukų purškimu chemikalais. Tačiau Planas neatnešė daug teigiamų rezultatų.
Kokos auginimas persikėlė į naujas vietas arba krūmai buvo atsodinami iš naujo, todėl kokos nesumažėjo taip, kaip buvo tikėtasi. Su narkotikų auginimu į kitus regionus persikėlė ir aplinkosaugos problemos bei smurtas.

Iš pateikto grafiko matyti, kad Lotynų Amerikoje hektarų, kuriuose auginama koka sumažėjo 18% lyginant su 2000 m., kai kokos auginimas buvo pasiekęs aukščiausią tašką. Tačiau pastebime ir kitą tendenciją, kad, kai jie buvo sunaikinti Kolumbijoje (dabar Kolumbijoje kokos laukų sumažėjo 40% lyginant su 2000 m.), persikėlė į kaimynines valstybes – Boliviją ir Peru. 2007 m. Bolivijoje kokos laukų buvo 97% daugiau nei 2000 m., o Peru 23% daugiau. Taigi pastebimas baliono efektas.
Nors kokos laukų ir sumažėjo, kokaino kiekis rinkoje išlieka stabilus jau daugiau kaip dešimtmetį. Pagrindinė kokaino gamintoja yra Kolumbija. Ji perdirba 70% viso pasaulio kokaino. Kokaino gabenimo kryptys taip pat išlieka tos pačios jau daugelį metų. Pagrindinė šalis, į kurią
30
daugiausiai importuojamas šis narkotikas yra JAV. Kitas tikslas yra Europos rinka.
United Nations Office on Drugs and Crime.World Drug Report 2008. New York: United Nations, 2008. p. 63-64.
Iš tikrųjų kova su narkotikų auginimu ir prekyba yra tik tai pretekstas, JAV kištis į Lotynų Amerikos valstybių reikalus. Akivaizdu, kad norint išspręsti narkotikų problemą, reikia sunaikinti priežastis skatinančias kokos auginimą. Pirmiausia reikia vystyti ekonomiką, nes skurdas yra pagrindinė kokos kultivacijos priežastis. Taip pat reikia plėtoti teisinę bei socialinę sistemas, griežtinti bausmes už neleistinų medžiagų auginimą ir perdirbimą. Būtina stiprinti centinę valdžią,nes vietovėse, kuriose nėra efektyvios valdžios daugiausiai ir auginami narkotikai. Deja, kol kas šios priemonės tik antraeilės.
Kolumbijos Plano nepalaiko ir kaimyninės valstybės. Jos pasisako prieš Plano militaristinį pobūdį. Taip pat valstybės yra nepatenkintos, kad su jomis nebuvo tartasi pradedant jį įgyvendinti. Planas sukėlė didžiulių problemų Ekvadorui. Narkotikų prekeiviai, kokos augintojai bei žmonės, nukentėję nuo fumigacijos, bėga iš Kolumbijos į Ekvadorą. Tai kelia grėsmę šios valstybės stabilumui, saugumui ir gali sukelti humanitarinę krizę. Su panašiomis problemomis susiduria Peru, Brazilija bei Venesuela. Pastarosios prezidentas Hugo Chavez Kolumbijos Planą netgi pavadino naujuoju Vietnamu.
Taigi JAV nepavyko išspręsti narkotikų problemos Lotynų Amerikoje. Tačiau ji pasiekė kitą savo tikslą – jos įtaka Kolumbijos valstybėje stipriai išaugo. Tai strategiškai labai svarbu. Po Persų įlankos karo, rugsėjo 11 d. įvykių, JAV siekia sumažinti savo priklausomybę nuo Artimųjų Rytų valstybių ir praplėsti naftos tiekėjus Lotynų Amerikoje. Dabar Kolumbija ir jos kaimynė Venesuela yra vienos didžiausių naftos eksportuotojų į JAV. Taigi JAV svarbu, kad šios valstybės būtų jai palankios. JAV siekia įsitvirtinti Kolumbijoje taip pat ir dėl to, kad iš čia sėkmingai galėtų kontroliuoti kitas Lotynų Amerikos šalis. Pirmiausia Ekvadorą, Venesuelą, bet taip pat ir Peru, Braziliją, Boliviją. Kaip pamatysime vėliau, išaugusi JAV įtaka Kolumbijoje, sukėlė atvirkštinį efektą – kitos Lotynų Amerikos valstybės, tokios kaip Venesuela, Bolivija, Ekvadoras, Nikaragva, pradėjo pasipriešinimo judėjimą prieš augančią JAV įtaką regione.

1.3.2. Kova su terorizmu

Po Šaltojo karo pabaigos didžiausios Lotynų Amerikos regiono saugumo problemos buvo išspręstos. 1992 m. buvo pasirašyta taikos sutartis El Salvadore, 1996 m. Peru. Tiesa, konfliktas Peru nėra visiškai sureguliuotas. Didžiausia sukilėlių grupė – Sendero Luminoso, kuri susiformavo 9-ajame dešimtmetyje ir reikalavo socialinio teisingumo, dar nėra visiškai demobilizuota, tačiau išpuoliai beveik liovėsi ir konfliktas laikomas deeskalavusiu. Pagrindine nestabilumo priežastimiregione lieka Kolumbijos sukilėliai. Su jais nesusitariama nei taikiomis priemonėmis, nei ginkluotu būdu. Tai buvo pagrindinis iššūkis 10-ajame dešimtmetyje, su kuriuo nepavyko susidoroti JAV.
Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių JAV dėmesys nukrypo į Artimuosius Rytus ir karą su terorizmu. 2002 m. prezidentas G.Bush pristatė karo su terorizmu programą, kurioje akcentuojama ginkluota kova prieš „rouge” valstybes, siekis apsisaugoti nuo tolimesnių galimų išpuolių bei plėtoti demokratines idėjas. Taip pat pabrėžiama, kad bus kovojama ne tik su teroristais, bet ir remiančiais juos. Todėl daugelis manė, kad kova su narkotikais ir kitokia parama Lotynų Amerikai žymiai sumažės. Tačiau atsitiko atvirkščiai.
2001 m. JAV paskelbė, kad regione vyrauja nestabilumas Todėl JAV turi imtis intensyvesnės politikos, paremtos griežtos rankos principu, kad galėtų apginti savo ir kitų valstybių interesus regione. Daugiausia naujasis politikos kursas buvo nukreiptas į Kolumbiją. Ji yra pagrindinė JAV sąjungininkė regione, gaunanti didžiausią paramą. Iki karo Irake Kolumbija buvo trečia pasaulio valstybė pagal gaunamą paramą iš JAV, dabar ji ketvirta po Irako, Izraelio, Egipto ir
37
pirma neskaitant Artimųjų Rytų valstybių.
Jau seniai Kolumbijos sukilėlių grupuotės buvo įrašytos į tarptautinių teroristų sąrašus – 1997 m. Nacionalinė Išsilaisvinimo armija (isp. Ejėrcito de Liberacion Nacional -ELN) ir Kolumbijos ginkluotos revoliucinės pajėgos (isp. Fuerzas Armadas Revoliucionarias de Colombia -FARC), o 2001 m. rugsėjo 10 d. ir Kolumbijos Vieningos Savigynos pajėgos (isp. Autodefensas Unidas de Colombia – AUC). Teigta, kad FARC yra pavojingiausia grupuotė Vakarų pusrutulyje ir ji priskirta tai pačiai kategorijai kaip ir Al Qaeda.
37 Canby, P. Latin America’s longest war. The Nation. 2004 08 16.
Rasta: http://www.thenation.com/doc/20040816/canby/3 Lankytasi: 2007 04 06.
2001 m. G.Bush administracija pasiūlė Andų regiono Iniciatyvą, pagal kurią Andų regionui turėjo būti suteikta milijardinė parama. Ši programa buvo labiau subalansuota nei Kolumbijos Planas ir skirta ne tik Kolumbijai bet ir jos kaimynėms – Ekvadorui, Bolivijai ir Peru, kurios kenčia nuo konflikto padarinių. Tačiau, kaip ir ankstesniajame Plane, jame didžiausias dėmesys buvo sutelktas į karinę pagalbą. Deja, nei ši, nei dar keletas JAV inicijuotų programų, tokių kaip Patriota Planas ar Demokratijos stiprinimo ir socialinio vystimosi strategija, nepadėjo išspręsti konflikto. Todėl karas su terorizmu Kolumbijoje tęsiasi.
2003 m. vykusiojoje Amerikos Valstybių Organizacijos (ang. Organization of American States – AOS) konferencijoje buvo įvardintos pagrindinės grėsmės Vakarų pusrutulyje. Pirmiausia pabrėžta terorizmo grėsmė, tarptautinis nusikalstamumas, nesukontroliuojama narkotikų, ginklų bei žmonių prekyba, skurdas, bei gamtos katastrofos. Iš esmės tos grėsmės nebuvo naujos, tačiau tik pradėtos labiau akcentuoti.
Tais pačiais 2003 m. prabilta apie tai, kad reikia formuoti bendrą saugumo strategiją Vakarų pusrutulyje. Siūlyta sukuti Amerikų vadovybę, kurios esminis tikslas būtų užtikrinti regiono saugumą, skatinti valstybių bendradarbiavimą ir demokratijos plėtrą. Tačiau nepasitikėjimas JAV Lotynų Amerikoje vis labiau augo. JAV deklaruojami tikslai – demokratija, auganti ekonomika, socialinė gerovė – ir pasiekti rezultatai kaip niekada anksčiau nesutapo. Todėl bendros saugumo strategijos nepavyko suformuoti.
Lotynų Amerikoje pradėjo gimti judėjimai, akcentuojantys nepriklausomybę nuo JAV. Bolivija, Venesuela ir Peru kentė nuo Kolumbijos konflikto sukeltų padarinių, kuriuos dar labiau eskalavo JAV. Gvatemala siekė sukurti alternatyvą rinkos ekonomikai. Ekvadore ryškėjo pasipriešinimas Šiaurės Amerikos Laisvos prekybos sutarčiai (angl. North America Free Trade
Agreement -NAFTA).
***
Apžvelgus JAV vykdytą politiką Lotynų Amerikoje (žr. priedą nr. 2), matyti, kad jau nuo pat savo susikūrimo ji siekia dominuoti regione visomis įmanomomis priemonėmis – organizuodama karines intervencijas, remdama perversmus, juos inicijuodama ir skatindama, taip pat pasitelkdama ekonominius instrumentus, bei, žinoma, kovą su narkotikais ir terorizmu. JAV labai svarbu daryti įtaką šiam regionui, nes jis yra turtingas naftos ir dujų išteklių. Praktiškai JAV yra priklausoma nuo eksporto iš šių valstybių. Taip pat tai yra labai artimas regionas, kurio nestabilumas gali persikelti ir
į JAV.
Kita vertus, Lotynų Amerikos valstybės nėra patenkintos JAV politika regione, nuolatiniu kišimusis į jų vidaus reikalus, taip pat tai, kad JAV kontroliuoja beveik visas naftos ir dujų įmones Lotynų Amerikoje. JAV taip pat siekia visapusiškai išplėsti savo įtaką regione, įtraukdama valstybes į laisvos prekybos susitarimus, kurie yra daugiau naudingi JAV, o ne Lotynų Amerikos valstybėms. Visa tai ir dar daugiau paskatino Lotynų Amerikos valstybes ieškoti būdų, kaip užsitikrinti nepriklausomybę nuo JAV ir vykdyti savarankišką užsienio ir vidaus politiką.
Beveik visi mokslininkai, analizuojantys kairiųjų judėjimus Lotynų Amerikoje, vieningai sutinka, kad dabartinę situaciją regione nulėmė JAV vykdyta politika. Vienas žymiausių Lotynų Amerikos tyrinėtojų, Yale universiteto profesorius Greg Grandin savo monografijoje „Empire’s Workshop” tvirtina, kad situacija regione būtų visiškai kitokia, jeigu ne imperialistinė JAV politika. Tokiai nuomonei antrina ir Kent universiteto profesorius Doug Stokes bei sociologas ir žurnalistas Gregory Wilpert, kuris išleido vieną išsamiausių monografijų apie padėtį Venesueloje „Changing Venezuela by taking power”. Tokias idėjas vysto ir amerikiečių profesorius, taip pat dėstantis Australijoje ir Kanadoje, Garry Leech. Amsterdamo universiteto profesorius Alex E. Fernandez Jilberto papildo, kad ne tik JAV politika nulėmė tai, kad gimsta kairiųjų judėjimai Lotynų Amerikoje, bet ir valstybių vidaus situacija – skurdas, socialinė atskirtis, etninė nelygybė. Tačiau taip pat jis pabrėžia, kad visos šios regiono problemos yra sukurtos JAV propaguojamo neoliberalaus ekonomikos modelio.
Žinoma, negalima vienareikšmiškai teigti, kad dėl visų Lotynų Amerikos regiono problemų yra kalta JAV. Be abejo, taip nėra. Sudėtinga situacija yra nulemta ir gausybės kitų problemų, tokių kaip ilgus metus trukę valstybių tarpusavio nesutarimai bei karai, vidaus konfliktai, pilietiniai karai, šalių vadovų savanaudiškumas, korupcija, žiaurumas, neefektyvi vykdyta ekonominė politika, kuri ne visada buvo remiama ar inicijuojama JAV. Tokios politikos pavyzdžiu gali būti Importo pakeitimo ir industrializacijos (angl. Import Substitution – Industrialization – ISI) politika. Ji Lotynų Amerikos valstybėse pradėta taikyti 3-ojo dešimtmečio pabaigoje.
ISI teoretikai, tokie kaip Raūl Prebisch, Hans Singer, teigia, kad valstybės turi teisę apsaugoti savo jaunas, dar tik besivystančias ekonomikas. Tai gali daryti įvesdamos kiekybinius ir kokybinius importo apribojimus ir tokiu būdu skatindamos vietinę gamybą bei vartojimą. Tuo pačiu metu yra skatinamas ir eksportas. Tokia politika buvo labai patraukti Lotynų Amerikos regiono valstybėms, kurios siekė užsitikrinti didesnę ekonominę nepriklausomybę nuo importuojamų prekių.
Deja, ISI politika neatnešė daug teigiamų rezultatų ir 9-ojo dešimtmečio pradžioje žlugo, nugramzdindama Lotynų Ameriką į sunkią ekonominę krizę. ISI nebuvo tinkama Lotynų Amerikos valstybėms. Pirmiausia vietinė pramonė neaugo tokiais tempais kaip buvo tikėtasi. Taip atsitiko dėl to, kad trūko technologijų bei patyrusių specialistų. Siekiant išspręsti šią problemą, buvo perkamos technologijos iš išsivysčiusių valstybių, kviečiami aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Tai dar labiau didino šalių finansinius įsiskolinimus ir priklausomybę nuo JAV. Kita neigiama ISI pasekmė buvo auganti infliacija. Vietinės gamybos prekės, nors ir prastesnės kokybės, buvo daug brangesnės už importuotąsias. Tai privedė daugelį valstybių prie valiutų devalvavimo. Trečia priežastis, kodėl ISI netiko Lotynų Amerikos šalims, buvo žema gyventojų perkamoji galia. Daugiau nei 80% regiono populiacijos gyveno skurde, o visa ISI esmė ir yra vietinio vartojimo didėjimas. Ketvirta, ISI sukėlė ir miesto populiacijos stiprų augimą. Gyventojai, tikėdamiesi rasti darbo mieste, kėlėsi iš kaimų, apleido savo ūkius. Spaudimas miestams labai išaugo ir tai šalis stūmė į krizę ir ekonominį žlugimą. Dar daugiau, Lotynų Amerikos valstybėms taikant importo apribojimus, kitos šalys ėmėsi taikyti adekvačius žingsnius, todėl eksportas neaugo taip, kaip tikėtasi. Valstybėms trūko pinigų, buvo daug skolinamasi iš Tarptautinio valiutos fondo bei JAV. Visa tai atvedė šalis į 1982 m. prasidėjusią Skolų krizę. Vėliau šis laikotarpis Lotynų Amerikoje buvo pavadintas prarastu dešimtmečiu.
Trumpai apžvelgus, kodėl Lotynų Amerikoje susiklostė dabartinė situacija, matyti, kad negalima vienareikšmiškai kaltinti JAV dėl visų Lotynų Amerikos regiono problemų. Tačiau vis dėlto kelis šimtmečius JAV vykdyta politika tikrai nepadėjo Lotynų Amerikos šalių augimui ir vystimuisi, todėl dabar šalys ir siekia užsitikrinti didesnę nepriklausomybę. Žinoma, būtina paminėti, kad pasipriešinimas kyla ne vien dėl JAV vykdytos politikos. JAV iš dalies tampa „atpirkimo ožiu”, kuriam yra suverčiama visa kaltė dėl regiono problemų. Taip Lotynų Amerikos lyderiai išvengia atsakomybės už savo veiksmus. Taip pat JAV kritika yra puiki galimybė nukreipti gyventojų dėmesį nuo valstybių vidaus problemų.
Pirmasis intensyviai JAV kritikuoti pradėjo Venesuelos prezidentas Hugo Chavez. Truputį vėliau antiamerikietiškos tendencijos išryškėjo Bolivijoje, Ekvadore, Nikaragvoje. Ne tik šiose valstybėse matosi antiamerikietiškos idėjos. Čilė, Urugvajus, Brazilija pasuko taip pat į „kairę”. Tačiau šie judėjimai yra kur kas nuosaikesni ir atvirai nesmerkia JAV. Vienintelė ištikima JAV sąjungininkė regione kol kas išlieka Kolumbija, kuri kenčia nuo vidaus konflikto ir kurį spręsti bent jau iš dalies padeda JAV.
Viename darbe neįmanoma aptarti visų antiamerikietiškų apraiškų Lotynų Amerikoje, todėl toliau daugiausia bus analizuojamas Venesuelos ir jos artimų sąjungininkių inicijuojamas pasipriešinimas JAV politikai.
2. 21-OJO AMŽIAUS SOCIALIZMO TEORINIS MODELIS

Prieš pradedant analizuoti Venesuelos inicijuojamą pasipriešinimą JAV vykdomai politikai, pirmiausia reikia trumpai aptarti, kokiuose rėmuose jis yra vykdomas. Venesuelos užsienio politika yra sudedamoji 21-ojo amžiaus socializmo doktrinos dalis. Tačiau kas yra tas 21-ojo amžiaus socializmas? Šiame skyriuje į šį klausimą ir bus bandoma atsakyti. Ši darbo dalis yra skirta sukurti teorinį modelį tolesnei Venesuelos vykdomos politikos analizei.
21-ojo amžiaus socializmui susiformuoti yra svarbios keletas aplinkybių. Viena ryškiausių pastarojo dešimtmečio tendencijų yra globalizacija. Ji atneša ne tik teigiamus, bet ir neigiamus pokyčius. Pastaruosius galima suskirstyti į dvi grupes, t.y. ekonominiai bei politiniai pokyčiai.
Stiprėjanti globalizacija nulėmė tai, kad socialinė atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų pasaulyje nuolat augo. Tai pasakytina ne tik apie individus, bet ir apie valstybes bei regionus. Dabar pasaulyje daugiau nei pusė gyventojų gyvena skurde, o viena šeštoji visos populiacijos gyvena žemiau skurdo ribos. Tai reiškia, kad vienas milijardas žemės gyventojų išgyvena su mažiau nei vienu JAV doleriu per dieną. Be to, 500 pačių turtingiausių pasaulio individų kontroliuoja tiek pat turto, kiek 40 neturtingiausių valstybių kartu sudėjus. Tai sudaro 416 milijonų žmonių.
Panaši situacija klostosi ir Lotynų Amerikoje. Lotynų Amerika yra regionas, kuriame socialiniai skirtumai matomi ryškiausiai. 10% pačių turtingiausių regiono gyventojų kontroliuoja 48% visų žemyno pajamų. Tuo tarpu 10% neturtingiausiųjų gauna tik 1,6% pajamų. Skirtumas tarp šitų grupių yra išties milžiniškas. Didžiulė nelygybė yra ne tik gaunamose pajamose, bet ir dirbamosios žemės nuosavybėje, teisėje į mokslą, sveikatos apsaugą. Taip pat matomos tendencijos, kad patys turtingiausieji regiono gyventojai vis labiau lobsta, o neturtingieji dar labiau skursta.
Kinta ne tik ekonominė, bet ir politinė situacija. Kaip matėme pirmojoje darbo dalyje, JAV nuo pat savo susikūrimo siekia dominuoti Lotynų Amerikos regione visomis įmanomomis priemonėmis – organizuodama karines intervencijas, remdama perversmus, juos inicijuodama ir skatindama, taip pat pasitelkdama ekonominius instrumentus, bei, žinoma, kovą su narkotikais ir terorizmu.
Minėtos ekonominės ir politinės priežastys skatina valstybes ieškoti naujų vystimosi kelių. Vienu iš jų tapo Hugo Chavez propaguojamas 21-ojo amžiaus socializmas.
Toliau šiame skyriuje didžiausias dėmesys bus skiriamas 21-ojo amžiaus socializmo sampratai. Čia bus kalbama, kas apskritai yra kapitalizmas, kokie jo pagrindiniai bruožai, neigiamospasekmės ir kodėl susiformavo opozicija jam, t.y. socializmas. Bus trumpai apžvelgtos jo rūšys bei neigiamos ir teigiamos savybės. Tai geriau padės apibūdinti 21-ojo amžiaus socializmą bei jo įgyvendinimą Venesuelos respublikoje.

2.1. KAPITALIZMO SAMPRATA

21-ojo amžiaus socializmas yra konstruojamas kaip atsakas į kapitalizmą, todėl pirmiausia trumpai apžvelgsime, kas yra kapitalizmas, jo pagrindinius bruožus ir kodėl formuojasi opozicija bei ieškoma sistemų jam pakeisti. Čia bus pateikiamas tik bendras vaizdas (tiek, kad būtų galima palyginti su 21-ojo amžiaus socializmu), o ne išsami kapitalizmo analizė.
Pirmieji bandymai formuoti kapitalizmą yra pastebimi 14-ojo amžiaus Šiaurės Italijos miestuose-valstybėse. Tačiau tai buvo tik nežymios kapitalizmo užuomazgos, kurios neišgyveno laiko išbandymų. Tik po keleto šimtmečių, t.y. 16-ajame amžiuje, kapitalizmas paplito visoje Vakarų Europoje.
Dažniausiai kapitalizmas yra apibūdinamas kaip sistema, kurioje mes dabar gyvename. Yra daugybė ir įvairių kapitalizmo sampratų, tačiau visos jos įtraukia keletą pagrindinių bruožų. Pirmiausia kapitalizmas yra paremtas privačia gamybos priemonių nuosavybe. Tai reiškia, kad žemė, fabrikai bei kitos priemonės, kurios leidžia įvairių gėrybių gamybą, yra sukoncentruotos privačiose rankose. Taigi žmonės gali laisvai disponuoti savo turtu, t.y. jį pirkti, parduoti, išnuomoti, atiduoti. Visas gaunamas turtas iš turimos nuosavybės priklauso savininkui. Jis nėra perskirstomas.
Antras kapitalizmo bruožas yra tas, kad produktų realizacija, pardavimas, keitimas ir paplitimas priklauso nuo konkurencinės rinkos sąlygų. Rinka kontroliuoja produktų kainas, darbo užmokestį. Gaunamas pajamas savininkai yra linkę investuoti, didinti savo gamybos apimtis ir taip maksimizuoti savo pelną. Tai yra vienas esminių kapitalizmo bruožų.
Trečiasis kapitalizmo elementas yra valstybės vaidmuo. Dažnai yra pamirštama, kad kapitalizmui tinkamai funkcionuoti yra reikalinga valstybė, kuri užtikrina nuosavybės teises, taiso kapitalizmo klaidas, sprendžia ginčus tarp nuosavybės turėtojų bei vartotojų.
Individų lygmenyje kapitalizmas skatina žmones siekti savo gerovės didinimo. Taip yra stiprinamas individualizmas. Praktiškai visa kapitalizmo sistema yra pagrįsta individualistiniu požiūriu.
Taigi matome, kad kapitalizmas yra paremtas privačia nuosavybės teise, yra realizuojamas konkurencinėje rinkoje, o valstybė yra institutas, kuris užtikrina nuosavybės teises bei sprendžia iškilusius ginčus. Tokia sistema turi trūkumų. Kapitalizmo kritikai išskiria kelias pagrindines neigiamas kapitalizmo išdavas.
Pirma, kapitalizmas skatina žmonių socialinę nelygybę. Tie, kurie turi daugiau kapitalo, yra linkę jį didinti. Jie turi pinigų, investuoja ir gauna didesnį pelną. Tie, kurie neturi kapitalo, dažniausiai dėl kapitalizmo sukeltų padarinių, dar labiau skursta. Taip užsisuka amžinas ratas. Kapitalizmas padeda turtingiems dar labiau pralobti, o neturtinguosius dar labiau nuskurdina.
Antra, kapitalizmas skatina atskyrimą tarp tų, kurie neturi kapitalo ir yra priversti dirbti už atlyginimą tiems, kurie jo turi. Kitais žodžiais tariant, kapitalizmas skatina laisvės trūkumą, nes savininkai turi daugiau galios ir laisvės gamybos procese nei tie, kurie dirba už atlyginimą.
Trečia, kapitalizmas neapsaugo silpniausių valstybės gyventojų. Jis teigia, kad kiekvienas yra atsakingas pats už save. Taigi, remiantis šiuo principu, valstybėje nėra užtikrinama pakankama socialinė apsauga ir parama, tokia kaip sveikatos apsauga, nemokamas mokslas. Todėl visada valstybėje formuojasi opozicija ir pasipriešinimas egzistuojančiai santvarkai.
Ketvirta, kapitalizmas yra labai nestabili sistema. Ji visada juda cikliškai. Ją lydi nuolatiniai pakilimai ir nuosmukiai, augantys konfliktai tarp darbininkų ir savininkų.
Penkta neigiama kapitalizmo pasekmė yra didėjančios ekologinės problemos. Kapitalizmas paremtas nuolatiniu ekonomikos augimu. Tai reiškia, kad intensyviau naudojami neatsinaujinantys energijos šaltiniai, į atmosferą yra išmetama daug anglies dioksido bei kitų teršalų.
Taip pat kapitalizmas skatina įvairias diskriminacijos formas. Verslui yra naudinga skatinti skirtumus tarp darbuotojų, kad jie nesusivienytų prieš darbdavį ir nepradėtų kelti reikalavimų. Panašiai susiskaldymas remiamas ne tik darbo vietoje, bet ir visoje darbininkų klasėje.
2.2. SOCIALIZMO KRYPTYS

Kaip atsakas į Pramoninę revoliuciją bei stiprėjančias neigiamas kapitalizmo tendencijas 19-ajame amžiuje pradėjo formuotis socializmas. Vakarų Europoje kūrėsi darbininkų sąjungos bei socialistų partijos, kurios vėliau atėjo į valdžią, bei stengėsi pagerinti žmonių gyvenimo kokybę. Darbo diena buvo sutrumpinta iki 8 valandų, priimti pirmieji įstatymai garantuojantys socialinę apsaugą. Socializmas akcentavo, kad turi būti panaikintas išnaudojimas, visuomenės susiskaldymas, nepriteklius ir taip sukurta socialinė harmonija visame pasaulyje.
20-ajame amžiuje socializmas vis labiau plėtojosi. Tačiau jis nėra vienalytis. Jį galima suskirstyti į keturias pagrindines grupes: socialinė demokratija, valstybinis socializmas, rinkos socializmas bei libertarinis socializmas. Juos trumpai ir aptarsime. Tai padės geriau suprasti, kuo skiriasi 21-ojo amžiaus socializmas nuo ankstesnių socializmo formų.
Pirmasis bandymas sukurti socializmą buvo 1917 m. bolševikų perversmas Rusijoje. Nuo to laiko iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvo siekiama įgyvendinti valstybinį socializmą. SSRS pavyzdžiu pasekė ir tokios valstybės kaip Kinija, Kuba. Dažniausiai šio tipo socializmas vadinamas komunizmu. Pagrindinė idėja yra sukurti didesnį socialinį teisingumą ir lygybę. Valstybinis socializmas užtikrina gyventojų užimtumą, darbo apsaugą, lygias materialines sąlygas, tolygų pajamų pasiskirstymą. Tačiau šių tikslų labui paaukojamos individų laisvės, teisės.
Pagrindinės priemonės socializmui įgyvendinti yra privačios nuosavybės panaikinimas. Didžioji dalis nuosavybės yra nacionalizuojama arba perduodama valdyti kooperatyvams. Taip pat valstybės vaidmuo šiame socializme yra labai didelis. Ji vykdo visos ekonomikos planavimą.
Valstybinis socializmas užtikrino SSRS ekonomikos augimą nuo 1928 iki 1975 metų. Šiuo laikotarpiu SSRS technikos, pagaminamo BVP ir vartojimo atžvilgiu beveik pasivijo Vakarų kapitalistines valstybes. 8-ajame dešimtmetyje netgi atsirado būgštavimų, kad SSRS ekonomika aplenks JAV ir SSRS ims dominuoti pasaulyje. Tačiau apie 1975 metus SSRS ekonomika nustojo augusi, skirtumas tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos pradėjo didėti. Tai atvedė SSRS prienaujų Michailo Gorbačiovo reformų, kuriomis buvo siekiama reformuoti socializmą. Tačiau iš tikrųjų buvo pereita prie kapitalistinės sistemos.
Iš SSRS pavyzdžio matyti, kad valstybinis socializmas, paremtas centriniu valstybės planavimu ir vieša bei valstybės nuosavybe, nėra efektyvus. Dabar tik keletas valstybių, pavyzdžiui, Kuba, remiasi šiuo modeliu, tačiau ir ji nėra sėkminga jį įgyvendindama.
Kita socializmo rūšis yra socialinė demokratija. Ji, skirtingai nei valstybinis socializmas, pripažįsta privačios nuosavybės teises į gamybos priemones ir turtą. Valstybės kontrolėje pasilieka tik tam tikros sritys – švietimas, telekomunikacijos, transporto sistemos, centriniai bankai, teismai bei policija. Kita vertus, niekas negali valdyti viso turto ir visiškai savarankiškai spręsti, kiek jam investuoti ar vartoti. Teigiama, kad dalis uždirbamų pajamų priklauso visai visuomenei, todėl, remiantis egalitarizmo principu, turi būti perskirstoma valstybės gyventojams. Iš to seka, kad socialinė demokratija pasisako už stiprų valstybės vaidmenį ekonomikoje. Taip pat teigiama, kad valstybė turi funkcionuoti ne privataus kapitalo naudai, bet žmonių gerovei. Taigi valstybė turi įsikišti į rinką ir reguliuoti privačią nuosavybę bei kontroliuoti produkcijos gamybą. Valstybė tai gali daryti per įvairius nurodymus ir nuostatas, gėrybių perskirstymą, pasitelkdama progresinius mokesčius bei socialines programas, bei skatindama socialinės ekonomikos vystimąsi. Tai gali padaryti per subsidijas jautriausioms ekonomikos sritims bei vykdydama protekcionistinę politiką. Tokio tipo socializmas yra įgyvendinimas Skandinavijos valstybėse.
Trečioji socializmo kryptis – rinkos socializmas. Jo pagrindinė idėja yra ta, kad darbo vietos yra vadovaujamos demokratiškai sudarytų darbuotojų kooperatyvų. Tai reiškia, kad produkcija yra sukoncentruota darbuotojų rankose. Valstybės vaidmuo yra užtikrinti, kad viskas būtų įgyvendinama remiantis demokratijos principais. Šis eksperimentinis socializmo tipas buvo taikytas Jugoslavijoje, Vengrijoje, nedidelėje Ispanijos provincijoje. Tačiau didesnio dėmesio nesusilaukė.
Libertarinis socializmas praktiškai beveik niekada nebuvo taikytas, tačiau jis yra viena įdomiausių socializmo šakų, nes siekia išvengti visų neigiamų kapitalizmo pasekmių bei taip pat kitų socializmų nepageidaujamų padarinių. Jis teigia, kad reikia atsikratyti privačios nuosavybės, konkurencinės rinkos bei valstybės, kuri remia privačius interesus. Visuomenės turi būti suorganizuotos į kolektyvus. Valstybė turi rūpintis visų žmonių gerove, o ne tam tikro visuomenės sluoksnio pelnu. Tačiau nėra aišku, kokiomis priemonėmis reiktų tai įgyvendinti. Ši socializmo kryptis yra labai mažai tyrinėta.
Apžvelgus tradicines kapitalizmo ir socializmo sampratas bei atmainas, matyti, kad nė viena jų negali išspręsti didžiausių pasaulio problemų – skurdo, bado, išnaudojimo, didžiulės nelygybės, daromos žalos aplinkai. Akivaizdu, kad neigiami padariniai negali būti panaikinti kapitalizmo rėmuose, todėl pasaulyje kyla nauja socializmo banga. Ją inicijuoja Lotynų Amerikos valstybės.

2.3. NAUJASIS SOCIALIZMAS

21-ojo amžiaus socializmo koncepcija teigia, kad komunizmo politinė-ekonominė teorija padarė daug klaidų ir dėlto neišgyveno, tačiau Markso keltos idėjos apie socialinę lygybę ir teisingumą tebėra aktualios ir jas galima pasiekti, tačiau reikia imtis kitokių priemonių.
Naujasis socializmas kritikuoja dabartinę kapitalistinę sistemą, kuri yra inicijuojama ir valdoma JAV. Ji yra atmetama kaip ydinga, skatinanti nelygybę, skurdą, išnaudojimą ir prievartą. Ši teorija teigia, kad kapitalizmą reikia transformuoti pasitelkiant dalyvaujamąją ar tiesioginę demokratiją. Taigi naujasis socializmas nesmerkia kapitalizmo apskritai, bet jis kritikuoja dabartinę kapitalizmo formą. Šis 21-ojo amžiaus socializmas yra nukreiptas ne prieš kapitalizmą kaip reiškinį, bet prieš vienos iš galingiausių pasaulio valstybių vykdomą politiką kitų kraštų atžvilgiu.
Terminą „21-ojo amžiaus socializmas” pirmą kartą pavartojo 1996 m. vokiečių sociologas, politikos analitikas, profesorius ir dabartinis Hugo Chavez patarėjas Heinz Dieterich Steffan. Nuo 2000 m. šis konceptas paplito visame pasaulyje, kai profesorius išleido knygą „El Socialismo del Siglo XXI”. Knygoje yra pateikiami 21-ojo amžiaus socializmo teoriniai pagrindai bei taip pat jų praktinis įgyvendinimas Venesueloje ir jos kaimynėse Bolivijoje ir Ekvadore.
H.Dieterich išlieka pagrindiniu 21-ojo amžiaus socializmo teoretiku. Todėl ši socializmo kryptis ir bus analizuojama daugiausiai remiantis profesoriaus knygomis „El Socialismo del Siglo XXI” ir „Hugo Chavez y el Socialismo del Siglo XXI”, straipsniais bei duotais interviu.

2.3.1. Pagrindiniai institutai

Pagrindinė naujojo socializmo idėja yra ta, kad gyventojų dauguma savo rankose privalo turėti ekonominių, socialinių, kultūrinių, politinių, karinių sprendimų priėmimo galią. Pabrėžiama, kad ne galingoji gyventojų mažuma – elitas – privalo priimti sprendimus, bet visi valstybėsgyventojai turi būti atsakingi už savo gyvenimo kokybę. Tai įmanoma pasiekti, kai yra pertvarkoma valstybės institucinė struktūra. H.Dieterich siūlo sukurti keturis pagrindinius institutus, kurie padės įgyvendinti 21-ojo amžiaus socializmą.
Pirmasis žingsnis, kuriant naująjį socializmą, yra ekonominės sistemos pertvarkymas. H.Dieterich teigia, kad dabar daugiau nei 200 metų egzistuojanti kapitalistinė santvarka yra neteisinga. Ji antidemokratiška, nestabili, paremta išnaudojimu, prievarta. Tam yra keletas priežasčių. Pirmiausia dabartinė ekonominė sistema nukreipta ne į visų žmonių gerovės kėlimą, bet į tam tikrų valstybių, o dar teisingiau būtų sakyti, į tam tikrų grupių turto kaupimą. Antra, svarbiausi gamtiniai ištekliai ir gamybos priemonės yra sutelktos privačiose rankose. Trečia, sistemos struktūra yra hierarchinė, o tai reiškia, kad sprendimų priėmime dalyvauja tik labai nedidelis kiekis valstybės gyventojų. Ketvirta, produkcijos tipas, kaina, pasiskirstymas yra nulemti pasiūlos ir paklausos santykio, o tai, anot H.Dieterich, yra labai neefektyvu. Penkta, valstybė negali kištis į ekonomikos vystimąsi. Visos šios kapitalizmo prielaidos nulemia, kad sistema yra nulinės sumos žaidimas. Dėl
58
tokių kapitalistinės santvarkos klaidų patariama sukurti naują ekonomikos modelį.
Anot H.Dieterich, idealus ekonomikos modelis yra Teisingos ekonomikos (angl. Equivalance economy) teorija. Šis ekonomikos tipas yra paremtas Markso Darbo vertės teorija, kuri teigia, kad darbo, prekių, paslaugų vertė yra nustatoma ne remiantis rinkos ekonomikos principais, bet pagal tai, kaip ją įvardijo patys gamintojai. Taigi visų produktų kainos yra nustatomos gamintojų, atsižvelgiant į tai, kiek laiko prireikė joms pagaminti. Pasak profesoriaus, tokiu būdu yra panaikinama bet kokio tipo diskriminacija. Darbuotojai nėra skirstomi pagal lytį, odos spalvą, amžių, religiją, tautybę, nėra atsižvelgiama į darbo pobūdį, patirtį, fizinius pajėgumus. Taigi produkcijos vertė yra nustatoma tik atsižvelgiant į laiką, kurio prireikė jai pagaminti.
Tačiau šitokį modelį yra lengviau įvardinti teorijoje nei įgyvendinti praktikoje. Didžiausia problema yra ta, kad, jeigu visi produktai yra vertinami tik pagal tai, kiek laiko jie buvo gaminami, tai reiškia, kad darbuotojų kvalifikacija nėra svarbi. Kol kas nėra aišku, kaip spręsti šią problemą.
58 Dietrich Steffan, H. Hugo Chavez y el Socialismo del Siglo XXI. Segunda edicion. Mexico: Ocean Press, 2007. p. 77 –
78.
Kitas svarbus Teisingos ekonomikos bruožas tas, kad ji nėra pagrįsta konkurencija, bet yra paremta bendradarbiavimu. Tai reiškia, kad sistema tampa ne nulinės sumos žaidimu. Vienos valstybės laimėjimas, nereiškia kitos valstybės pralaimėjimo. Visos valstybės vienodai gali pasipelnyti iš 21-ojo amžiaus socializmo ekonominės santvarkos.61
Taip pat čia svarbu ir nuosavybės teisės. H.Dieterich teigia, kad visas pagrindinis turtas turi būti sukoncentruotas ne kelių turtingųjų, o valstybės rankose. Tai padeda geriau užtikrinti socialinę žmonių lygybę, sumažinti didžiulius skirtumus tarp pačių turtingiausiųjų ir skurdžiausiųjų bei, be abejo, didina ekonomikos produktyvumą ir efektyvumą. Tačiau neatmetama ir privati nuosavybė. Yra skatinamas smulkusis verslas, mažų įmonių steigimas bei kooperatyvų kūrimas.
Iš pastarojo bruožo seka, kad valstybė šioje socializmo rūšyje vaidina gana svarbų vaidmenį ekonomikoje, skirtingai nei kapitalizme. Valstybės rankose yra sutelkta svarbiausia nuosavybė, gamybos priemonės. Taip pat valstybė yra atsakinga už tai, kokia produkcija yra gaminama, už jos pasiskirstymą ir pan. Taigi 21-ojo amžiaus socializmo ekonomika yra planinė. Tačiau, kita vertus, skirtingai nei 20-ojo amžiaus socializme nėra panaikinama privati nuosavybė.
Žiūrint kritiškai, galima suabejoti tokios sistemos efektyvumu. Pirma, nėra skatinamas darbuotojų tobulėjimas, išsilavinimas, nėra vertinama jų turima patirtis bei žinios. Tai demotyvuoja gyventojus siekti aukštesnio išsilavinimo. O neišprususi visuomenė negali sukurti klestinčios valstybės. Kelia abejonių ir tokios ekonomikos našumas bei efektyvumas. Planinę ekonomiką jau buvo mėginama įgyvendinti SSRS, bet ji žlugo. Kyla klausimas, ar taip neatsitiks ir su 21-ojo amžiaus socializmo ekonomine sistema.
H.Dieterich kritikuoja ne tik ekonominę santvarką, bet ir dabartinę pasaulyje egzistuojančią demokratinę politinę sistemą. Pirmiausia todėl, kad valstybės yra valdomos tik nedidelio gyventojų skaičiaus – elito. Jis dažniausiai sprendimus priima nesitardamas su valstybės gyventojais. Pastarieji gali dalyvauti valstybės gyvenime tik vidutiniškai kas ketveri metai, kai renka tautos atstovus į parlamentus ir vietos savivaldas. Tokią sistemą H.Dieterich vadina ydinga ir visiškai neatitinkančia demokratijos principų, todėl ji negali egzistuoti naujoje valstybės santvarkoje.62
Egzistuojančiai politinei santvarkai, kuri yra įvardijama kaip atstovaujamoji demokratija, pakeisti profesorius siūlo antrą gyvybiškai svarbų 21-ojo amžiaus socializmo institutą -dalyvaujamąją demokratiją. Ji yra paremta tuo, kad sprendimų priėmime dalyvauja ne tik tautos išrinktieji, bet visi valstybės gyventojai. Tokio rezultato įmanoma pasiekti organizuojant plebiscitus, referendumus, kitokias gyventojų apklausas svarbiausiais valstybės gyventojus liečiančiais klausimais. Šie klausimai yra ne tik politiniai, kaip dažnai yra suprantama atstovaujamosiose

Dieterich Steffan, H. Op cit, 2002. p. 21. Dieterich Steffan, H. Op cit, 2002. p. 23 -24.
demokratijose, bet jie apima visas gyvenimo sritis, tokias kaip švietimas, žiniasklaida, gamybos
63
procesai.
Pasak H.Dieterich, dalyvaujamoji demokratija galėtų ilgainiui išsivysti į tiesioginę demokratiją, tačiau kol kas nėra jokių techninių galimybių tam įgyvendinti. Autorius taip pat svarsto, kad galbūt tai praeitas etapas. Kas tiko Antikos poliams, netinka šiandieninėms milijonus gyventojų turinčioms valstybėms. Todėl yra iškeliama idėja, kad dalyvaujamoji demokratija yra naujoji tiesioginė demokratijos forma.
Būtina paminėti, kad dalyvaujamoje demokratijoje privalo ir toliau būti taikomi pagrindiniai demokratijos principai. Nepaisant referendumų ir plebiscitų, valstybė turi būti valdoma demokratiškai išrinktų atstovų. Jie turi atstovauti ne tik gyventojų daugumai, bet didelį dėmesį skirti ir mažumų teisėms ir laisvėms. Ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas etninėms ir tautinėms mažumoms, kurios tradicinėse visuomenėse dažnai yra pamirštamos.
Taip pat, remiantis pagrindiniais demokratiniais principais, visi sprendimai turi būti priimami pagal subsidiarumo principą. Tai reiškia, kad sprendimai turi būti priimami žemiausiu įmanomu lygmeniu. Pavyzdžiui, jeigu sprendimas reikalingas savivaldybės lygmenyje, ten jis ir turėtų būti priimtas. Centrinė valdžia neturi kištis į savivaldų ar miestų smulkius klausimus.
Įsigilinus į siūlomą politinės santvarkos modelį, pastebima, kad čia yra daug panašumų su Šveicarijos konfederacijos sistema. 1848 m. Šveicarijos konstitucijoje yra įtvirtinta daug tiesioginės demokratijos nuostatų. Visi svarbiausi klausimai gali ar turi būti sprendžiami referendumuose -valstybės ir kantonų konstitucijų pakeitimai, daugelio naujų įstatymų priėmimas bei senųjų pakeitimas, kantonų biudžetai ir pan. Taigi H.Dieterich siūloma politinė santvarka nėra nauja. Ji iš esmės jau keletą šimtmečių taikoma Šveicarijoje.
Figueroa Cornejo, A. Interviu su Heinz Dieterich Steffan ir Martin Almada „La Entrevista sobre el Socialismo del Siglo XXI”. Rebelion, 2007 09 10. Rasta: http://www.rebelion.org/noticia.php?id=55929&titular=la-entrevista-sobre-el-socialismo-del-siglo-xxi- Lankytasi: 2009 02 23.
Pasak H.Dieterich, pakeitus ekonominę ir politinę santvarką, susiformuos ir trečiasis gyvybiškai svarbus 21-ojo amžiaus socializmo institutas – racionali, tvirtus moralinius principus ir meno pojūtį turinti asmenybė. Visuomenėje neliks jokios diskriminacijos. Gyventojai nebus skirstomi pagal odos spalvą, etninę, rasinę priklausomybę, lytį, amžių. Nebeliks skirtumų tarp kaimo ir miesto gyventojų, fizinį darbą dirbančiųjų ir protinį darbą atliekančių žmonių. Visi bus vertinami vienodai. Valstybėje neliks išnaudojimo, žeminimo. Žmonės galės save realizuoti darbe, mene bei mokydamiesi.
Iš trečiojo instituto susiformuos ir ketvirtasis – beklasė visuomenė. H.Dieterich teigimu, visi valstybės gyventojai turi būti panašiame materialiniame lygmenyje. Tokia situacija, kokia yra dabar, kai 500 pačių turtingiausių pasaulio individų kontroliuoja tiek pat turto, kiek 40 neturtingiausių valstybių kartu sudėjus, yra neteisinga ir privalo būti panaikinta.
Taip pat prie šių keturių institutų gali būti pridėtas ir penktas – tai yra lyderis. Valstybė turi būti valdoma lyderio, kuris nuolat tariasi su savo tauta, išklauso jos problemas ir didžiulį dėmesį skiria socialiniams aspektams. Matome, kad valstybės galva turi būti ne simbolinė figūra, bet privalo turėti aiškius įgaliojimus. Taigi praktiškai yra įvardijama, kad, norint valstybėje įgyvendinti 21-ojo amžiaus socializmą, reikia sukurti prezidentinį valdymą.
Panašu, kad 21-ojo amžiaus socializmas ne tik, kad nesmerkia, bet ir palaiko vienvaldystę. Tai yra ganėtinai pavojingas žingsnis, jeigu prisiminsime ilgą Lotynų Amerikos patirtį su diktatoriais. Praktiškai tik viena valstybė regione išvengė žiauraus autoritarinio valdymo, t.y. Kolumbija. Taigi prieš įtvirtinant stiprų prezidentinį valdymą, kuris gali peraugti į autoritarizmą, reiktų gerai pasvarstyti, ar tai tikrai atneš teigimus rezultatus.
H.Dieterich pabrėžia, kad egzistuojanti visuomenės santvarka turi būti pakeista. Jis teigia, kad turi įvykti revoliucija, kurios metu dominuojančią kapitalistinę tvarką pakeis 21-ojo amžiaus socializmas. Tačiau ši revoliucija neturi būti kruvina. Nereikia pasitelkti smurto, ginkluotos kovos ir galios. Perversmas turi būti laipsniškas ir savanoriškas. Visuomenė per švietimą, mokslą, žiniasklaidos priemones turi būti įtikinta, kad tai vienintelis ir geriausias kelias. Kitu atveju vėl bus patirta nesėkmė, kaip tai atsitiko socializmui 20-ajame amžiuje.

2.3.2. Tarptautinės sistemos kritika

21-ojo amžiaus socializmas kalba ne tik apie valstybės vidaus gyvenimo transformaciją. Ši teorija atkreipia dėmesį ir į tarptautinės sistemos sandarą. Ji yra kritikuojama, nes paremta išnaudojimu bei dominavimu. Teigiama, kad dabar egzistuojanti tarptautinė santvarka yra hierarchinė ir antidemokratiška. Pasaulyje dominuoja JAV ir Europos Sąjunga, o daugelis Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybių kenčia priespaudą. Todėl 21-ojo amžiaus socializmoteoretikai kviečia pasaulio valstybes į kovą su neokolonializmu, imperializmu, politiniu ir ekonominiu dominavimu, galingųjų valstybių kišimusi į besivystančių valstybių vidaus reikalus.
Egzistuojančią santvarką, pasak H.Dieterich, nulėmė trys pagrindiniai veiksniai, t.y. rinkos ekonomika, formalioji demokratija ir klasinė visuomenė. Norint ją pakeisti, reikia transformuoti šiuos veiksnius. Kaip jau minėta, turi būti sukurta teisinga ekonomika, dalyvaujamoji demokratija ir beklasė visuomenė. Įgyvendinus revoliuciją valstybės viduje, ji turi būti perkelta į regioną, o vėliau ir į visą tarptautinę sistemą.
Revoliucija tarptautinėje sistemoje turi vykti trimis etapais. Pirmasis etapas yra kapitalistinė pasaulinė sistema, kurioje mes dabar ir gyvename. Šioje stadijoje žmonės ir valstybės turi suvokti, kad egzistuojanti sistema yra neteisinga ir kad ją yra būtina pakeisti. Valstybės turi įsipareigoti sukurti 21-ojo amžiaus socializmą pasaulyje. Tačiau akivaizdu, kad tarptautinės sistemos greitai pakeisti nepavyks, todėl antrajame etape egzistuos valstybės, kurios palaiko kapitalistinę hierarchinę santvarką bei valstybės, kurios eina 21-ojo amžiaus socializmo keliu. Pastarosios suformuos regioninius blokus.
Taigi 21-ojo amžiaus socializmo įgyvendinimui labai svarbus yra regioninis bendradarbiavimas. Šiuo lygmeniu yra aktualūs glaudesni valstybių ryšiai, paremti ne konkurencija ir varžymusi, bet solidarumu, parama ir pagalba. Teigiama, jeigu valstybės nori atsispirti globalizacijos sukeltiems padariniams, kapitalizmo neigiamiems bruožams, JAV dominavimui ir išnaudojimui, jos turi suvienyti savo jėgas ir stoti drauge į kovą. Taigi H. Dieterich kalba apie Regioninių galios blokų formavimą (isp. Bloque Reginal de Poder – BRP). Lotynų Amerikos atveju tai galėtų būtų Pietų Amerikos bendroji rinka (isp. Mercado Comūn del Sur – MERCOSUR). Tai yra viena iš nedaugelio Lotynų Amerikos valstybių organizacijų, kuri nėra tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojama JAV. Tačiau čia matome didelį prieštaravimą pagrindiniams 21-ojo amžiaus socializmo bruožams. MERCOSUR yra organizacija, paremta rinkos ekonomikos principais. Tad kyla kausimas, kaip galima įgyvendinti pasaulyje 21-ojo amžiaus socializmą, remiantis kapitalistine organizacija. H.Dieterich teigia, kad šią organizaciją vėliau teks transformuoti, tačiau dabar ji yra vienas iš nedaugelio instrumentų, kurie padės Lotynų Amerikos valstybėms suvienyti jėgas, vystyti ekonomikas, derinti užsienio bei vidaus politikas.
Kitas svarbus, tačiau kol kas silpnas Regioninės galios blokas yra Bolivaro Alternatyva Lotynų Amerikai ir Karibams (isp. La Alternativa Bolivariana para America Latina y El Caribe -ALBA). Šis blokas vienija valstybes, įsipareigojusias kurti 21-ojo amžiaus socializmą. Šią organizaciją sudaro Venesuela, Kuba, Bolivija, Nikaragva, Dominikos respublika ir Hondūras. Iš to matyti, kad pasaulis pamažu juda link antrosios revoliucijos fazės.
Trečiasis ir paskutinis revoliucijos etapas yra tarptautinė sistema, kurioje nėra valstybių, dominuojančios kultūros ir, žinoma, rinkos ekonomikos.
Aptarta socializmo rūšis egzistuoja ne tik teorijoje. Šis socializmo modelis buvo pradėtas įgyvendinti Venesueloje, kai 1998 m. valstybės prezidentu buvo išrinktas H.Chavez. Todėl kitame skyriuje bus pasižiūrėta, kokių priemonių jis ėmėsi, kad įgyvendintų savo propaguojamo socializmo modelį.
3. 21-OJO AMŽIAUS SOCIALIZMAS VENESUELOJE

Hugo Chavez 2005 m. sausio 30 d. Penktajame Pasaulio Socialiniame Forume pareiškė, kad siekia Venesueloje sukurti 21-ojo amžiaus socializmą, kuris privalo būti kitoks nei 20-ojo amžiaus. Pasak jo, šį kartą socializmas bus pagrįstas vienybe, brolybe, meile, teisingumu, laisve ir lygybe.
Kalbant apie Hugo Chavez kuriamą 21-ojo amžiaus socializmą, būtina paminėti, kad tai nėra tik ekonominė doktrina. Venesuelos prezidentas akcentuoja, kad 21-ojo amžiaus socializmas apima visas gyvenimo ir politikos sferas. Jis mini aktyvesnį gyventojų dalyvavimą valstybės gyvenime, politikos formavimą atsižvelgiant į žmonių poreikius, demokratijos įgyvendinimą iš apačios į viršų, o ne atvirkščiai kaip tapo įprasta dabartinėse demokratinėse valstybėse, bei būtinybę atsispirti JAV diktuojamai hegemonijai.
Venesuelos vykdoma užsienio politika yra viena iš Hugo Chavez kuriamo 21-ojo amžiaus socializmo sudedamųjų dalių. Todėl prieš pradedant kalbėti apie Venesuelos užsienio politiką bei jos inicijuojamą pasipriešinimą JAV, pirmiausia aptarsime, kaip Hugo Chavez atėjo į valdžią, o tada bus pereita prie to, kaip yra įgyvendinamas 21-ojo amžiaus socializmas ir kokios priemonės tam yra reikalingos. Šitai geriau padės atlikti Venesuelos vykdomos užsienio politikos analizę.
Nepaisant to, kad Chavez nuolat akcentuoja, kad siekia įgyventi Venesueloje 21-ojo amžiaus socializmą, jis niekada aiškiai nesiėmė apibrėžti šio termino ir ką konkrečiai jis siekia daryti. Todėl šiame skyriuje ir bus analizuojama, ar H.Chavez vykdoma politika atitinka anksčiau apibūdinto 21-ojo amžiaus socializmo pagrindinius bruožus.

3.1. HUGO CHAVEZ ATĖJIMO Į VALDŽIĄ IR ĮSITVIRTINIMO PRIEŽASTYS

Hugo Chavez Venesuelos politiniame gyvenime nėra naujokas. Jis žinomas jau gana seniai. H.Chavez aktyviai veikė nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios. 1982 m. suformavo kairiųjų pažiūrų grupuotę Bolivaro revoliucinis judėjimas 200 (isp. Movimiento Bolivariano Revolucionario 200 -MRB-200). Iš pradžių jie tik smerkė vyriausybę, tačiau vėliau pradėjo akcentuoti ir ekonominius bei socialinius klausimus. Ypač tai išryškėjo prasidėjus ekonominei krizei, kuri apėmė visą Lotynų Ameriką. Labai skaudžiai ji palietė ir Venesuelą. Stipriai smuko ekonomika, didėjo nedarbas,prasidėjo milžiniška infliacija, nuvertėjo valiuta, įsigalėjo korupcija, silpnėjo demokratinės institucijos, partijos prarado žmonių pasitikėjimą. Dėl šių priežasčių prasidėjo masinės riaušės ir streikai, žinomi Caracazo vardu. Vyriausybė mėgino spręsti problemas, imdamasi radikalių priemonių ir orientuodamasi į rinkos ekonomiką. Tačiau tai neišgelbėjo padėties. Susiklosčius tokioms aplinkybės, 1992 m. MRB-200 pamėgino nuversti tuometinį valstybės prezidentą Carlos Andrės Perėz. MRB-200 reikalavo, kad būtų padidintas darbo užmokesčio minimumas, įgyvendinta žemės reforma, iš naujo apsvarstytos užsienio skolos, sustiprinta vykdomoji valdžia bei vietos savivaldybės. Tačiau perversmas nepavyko, iniciatoriai buvo suimti, tarp jų ir pats H.Chavez. Vėliau visuomenei reikalaujant, jis po metų buvo paleistas. Politikas prisiėmė visą atsakomybę už įvykius. Šalyje, kurioje niekas už nieką nebuvo atsakingas, tai padarė didžiulį įspūdį. Toks prisipažinimas sukūrė sąžiningo ir atsakingo politiko įvaizdį ir dar labiau pakėlė H.Chavez reitingus. Jis tapo šalies nacionaliniu didvyriu, kuris siekia spręsti šalies problemas.
Pagrindinė perversmo nesėkmės priežastis – per mažas visuomenės įtraukimas. Todėl buvo nuspręsta šią klaidą ištaisyti. 1997 m. MRB-200 tapo politine partija bei persivadino į Penktosios Respublikos Judėjimą (isp. Movimiento Quinta Repūblica – MVR), pradėjo akcentuoti visuomenei svarbius klausimus. Todėl palaikymas greitai išaugo.
1997 m. MVR pateikė politinę programą, kuri buvo paremta tradiciniu kairiuoju modeliu. Valstybės viduje H.Chavez pabrėžė valstybinės kontrolės didinimą, intervenciją į ekonomiką, strateginių sektorių priežiūrą, nacionalizaciją. Užsienio politikoje akcentuota opozicija JAV, smerkiamas neoliberalus ekonomikos modelis, stiprėjančios globalizacijos tendencijos. Šios partijos remiamas, H.Chavez nusprendė dalyvauti prezidento rinkimuose. Tačiau ne tik jo deklaruojamos idėjos užtikrino pergalę rinkimuose. Tam buvo susiklosčiusios labai palankios aplinkybės.
Valstybės vidaus politikoje tradicinės partijos išgyveno krizę. Nuo 1958 m. Punto Fijo aktu Venesueloje buvo įtvirtintas dviejų partijų valdymas. Jame įvardijama, kad Socialdemokratų partija „Demokratijos veiksmas” (isp. Accion Democratica – AD) ir Krikščionių demokratų partija „Nepriklausomos politinės organizacijos komitetas” (isp. Comitė de Organizacion Politica Electoral Independiente – COPEI) dalinsis valdžia ir neleis į politiką ateiti kitoms partijoms. Viena vertus, taip buvo siekiama užsitikrinti, kad į valdžią nepatektų radikalios partijos, kurios keltų grėsmęvalstybės stabilumui ir saugumui. Kita vertus, taip buvo ribojama demokratija. AD ir COPEI neatspindėjo visų gyventojų poreikių, pažiūrų. Jos vykdė savarankišką politiką, nepaisydamos visuomenės interesų. Partijoms trūko novatoriškų idėjų, naujų ekonominės bei politinės krizės sprendimo būdų. Jos buvo labai korumpuotos bei praradusios piliečių pasitikėjimą. Ne tik partijos, bet ir kitos demokratinės institucijos buvo silpnos, negalėjo atlikti joms patikėtų užduočių.
Ekonominė situacija nuolat prastėjo. Dėl sumažėjusių naftos kainų pasaulyje, Venesueloje sparčiai augo skurdo mastai. 1980 m. 17% žmonių gyveno skurde, o 1995 m. jau daugiau nei 66%. Socialinė atskirtis augo. 20% turtingiausių valstybės gyventojų gavo 84% valstybės pajamų, o 20% neturtingiausiųjų tik 3%. Tuo pačiu laikotarpiu nedarbas išaugo dvigubai. Didėjo žmonių dirbančių neformaliame sektoriuje skaičius. Daugiau nei 50% dirbančiųjų dirbo nelegaliai. Žemė buvo sukoncentruota kelių turtingųjų rankose. 3% žemės savininkų kontroliavo 76,5% dirbamos žemės. Situacija dar pablogėjo, kai 1998 m. naftos kaina už barelį krito iki mažiau nei 11 USD.
Buvo smarkiai pažeidinėjamos ir žmogaus teisės. Valstybė vykdė neteisėtus suėmimus, žmonės kalėjo, nors jiems jokie kaltinimai nebuvo pateikti, kankinimai buvo ne išimtys, o taisyklė.
Susiklosčiusią situaciją H.Chavez išnaudojo savo labui. Jis akcentavo skurdo mažinimą, žemės reformą, geresnį medicininį aptarnavimą. Taigi jis pabrėžė būtent tai, ko reikėjo žmonėms. Todėl liaudis nusprendė palaikyti charizmatinį lyderį, pabrėžiantį, kad priklauso ne turtingiesiems baltiesiems, kurie, nors ir buvo mažuma, tačiau kontroliavo visas svarbiausias valstybės sritis, bet vargšams pardos (juodaodžių ir metisų mišinys), kurie kenčia nepriteklių ir skurdą. Tokie žmonės valstybėje sudarė daugiau nei du trečdalius gyventojų.
Hugo Chavez akcentuojama politika suveikė labai efektyviai. 1998 m. gruodžio mėn. vykusiuose prezidento rinkimuose jis surinko 57% rinkėjų balsų ir buvo išrinktas Venesuelos prezidentu. Tokiu būdu H.Chavez nutraukė penkis dešimtmečius trukusį AD ir COPEI valdymą. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje Venesueloje į valdžią atėjo MVR iškeltas kandidatas. Venesuelos piliečiai parodė, kad trokšta didelių pokyčių valstybės gyvenime. H.Chavez nedelsdamas pradėjo įgyvendinti pažadėtąsias reformas.
Pirmoji jo įvykdyta reforma buvo konstitucijos pakeitimas. Ji bus aptarta vėliau. Tačiau čia svarbu paminėti, kad naujos konstitucijos priėmimas reiškė, jog turi būti surengti nauji prezidentorinkimai. Jie įvyko 2000 m. Tada H.Chavez vėl buvo išrinktas prezidentu šešerių metų kadencijai. Šį kartą už jį balsavo netgi daugiau rinkėjų, t.y. 59,76%. Taigi Venesuelos tauta vėl išreiškė pasitikėjimą savo prezidentu, kuris vykdė radikalias reformas.
Ne visi pasitikėjo naujuoju prezidentu. 2002 m. buvo keletas mėginimų jį nuversti, bet visi perversmai baigėsi nesėkme. Tačiau opozicija, remiama JAV, neatsisakė minties išstumti H.Chavez iš valdžios. Šį kartą buvo pasitelkti demokratiniai metodai. Pradėta reikalauti referendumo, kuris turėjo parodyti, ar visuomenė vis dar pasitiki savo prezidentu. Tokia galimybė yra numatyta konstitucijoje. Per referendumą prezidentas turi surinkti ne mažiau rinkėjų balsų nei tada, kai buvo išriktas prezidentu. Venesuelos konstitucija yra vienintelė konstitucija suteikianti tokią teisę. Ir šį
82
kartą H.Chavez triumfavo. 2004 m. surengtame referendume jis gavo 59% rinkėjų balsų.
2006 m. Venesuelos visuomenė jau ketvirtą kartą pademonstravo savo pasitikėjimą H.Chavez ir perrinko jį antrai kadencijai. Tai turėjo būti paskutinė H.Chavez kadencija, tačiau 2009 m. vasarį, patvirtinus naujas pataisas, kadencijų skaičius nebėra ribojamas.
Apžvelgus Hugo Chavez atėjimą į valdžią, matyti, kad jis atkakliai siekė savo tikslų jau nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios. Galiausiai 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, susiklosčius palankioms aplinkybėms, jis buvo išrinktas prezidentu. Venesuelos visuomenė yra susiskaldžiusi į dvi stovyklas. Turtingieji ir didžioji dalis jaunimo stengiasi nuversti H.Chavez. Pastaruosius labai remia JAV. Tačiau skurdžiausi visuomenės sluoksniai palaiko savo prezidentą. Tokius skirtingus požiūrius nulėmė viena ir ta pati priežastis – prezidento vykdomos reformos, kuriomis turtingieji yra labai nepatenkinti, bet užtat jas palaiko neturtingieji.

IŠVADOS

1. Išanalizavus JAV vykdytą politiką Lotynų Amerikoje, matyti, kad nuo pat XIX a. pr. ji siekia dominuoti regione visomis įmanomomis priemonėmis – organizuodama karines intervencijas, remdama perversmus, juos inicijuodama ir skatindama, taip pat pasitelkdama ekonominius instrumentus, tokius kaip investicijos, eksportas ir naftos politika, bei, žinoma, kovą su narkotikais ir terorizmu.
2. Nustatyta, kad JAV labai svarbu daryti įtaką šiam regionui, nes jis yra turtingas naftos ir dujų išteklių. Praktiškai JAV yra priklausoma nuo eksporto iš šių valstybių. Be to, tai yra labai artimas regionas, kurio nestabilumas gali persikelti ir į JAV.
3. Atlikus analizę, nustatyta, kad kaip atsakas į JAV vykdomą politiką, jos propaguojamas neoliberalias idėjas, stiprėjančią globalizaciją, Lotynų Amerikoje pradeda formuotis 21-ojo amžiaus socializmas. Jo esmė yra teisingos ekonomikos, dalyvaujamosios demokratijos ir beklasės visuomenės suformavimas valstybės viduje. Tarptautiniame lygmenyje svarbu Regioninės galios blokų kūrimas ir daugiapolio pasaulio įtvirtinimas.
4. Atlikus analizę išsiaiškinta, kad, nors pats Hugo Chavez aiškiai ir neįvardija kaip supranta 21-ojo amžiaus socializmą, jo vykdomos reformos visiškai atitinka Heinz Dieterich Steffan įvardintus 21-ojo amžiaus socializmo teorinius bruožus. Politiniame lygmenyje, stiprindamas prezidento instituciją, užtikrindamas subsidiarumo principą, kurdamas Vietines Planavimo bei Kolektyvines tarybas, svarbiausius klausimus spręsdamas referendumuose, Hugo Chavez siekia įtvirtinti dalyvaujamąją demokratiją. Ekonomikoje norima praplėsti nuosavybės formas – orientuojamasi nuo privačios į valstybinę bei kolektyvinę nuosavybes, siekiama teisingai perskirstyti turtą, stiprinamas valstybės vaidmuo. Socialiniame sektoriuje yra įgyvendinama gausybė reformų, kurių tikslas yra sukurti beklasę visuomenę.
5. Venesuela tarptautiniame lygmenyje siekia atsverti JAV įtaką keletu priemonių. Pirmiausia H.Chavez siekia pakeisti tarptautinės sistemos santvarką – vienpolį pasaulį transformuoti į daugiapolį. Šiam tikslui įgyvendinti yra stiprinamos tarptautinės organizacijos bei užmezgami ryšiai su JAV priešiškomis valstybėmis – skatinamas Pietų – Pietų bendradarbiavimas ir norima suformuoti „gėrio ašį”.
6. Antroji priemonė, kuria Hugo Chavez siekia atsverti JAV įtaką regione, yra Lotynų Amerikos integracijos skatinimas. Tai daroma per dvi organizacijas – MERCOSUR ir ALBA. MERCOSUR buvo įsteigta dar 1991 m. Jos pagrindinis tikslas buvo ekonominio bendradarbiavimo skatinimas. Tačiau 2006 m. į organizaciją įstojus Venesuelai, buvo pakeistas jos veidas – pradėtas akcentuoti valstybių bendradarbiavimas politikos, energetikos, socialinėse srityse. MERCOSUR tapo politine sąjunga, kurios uždavinys priešintis JAV įtakai.
7. 2004 m. Hugo Chavez iniciatyva buvo įsteigta ALBA. Šią organizaciją sudaro šešios tikrosios narės ir trys stebėtojos. ALBA tikslas – atsverti JAV dominuojamas organizacijas regione. Yra skatinamas valstybių ekonominis, socialinis, politinis bendradarbiavimas. ALBA gali tapti rimta alternatyva Vakarų valstybių propaguojamam neoliberaliam ekonomikos modeliui. Ji pagrįsta stipriu valstybių vaidmeniu ekonomikoje, svarbiausių gamtinių resursų nacionalizavimu, plačiomis socialinėmis programomis.
8. Nustatyta, kad Venesuela siekia mažinti JAV įtaką pasaulyje pasitelkdama ir ekonominius svertus, daugiausia naftos politiką. H.Chavez nacionalizavo didžiausią šalies naftos kompaniją, priklaususią JAV įmonėms, skatina Lotynų Amerikos integraciją energetikos sektoriuje, norima, kad išteklių tiekimas būtų pirmiausia orientuotas regiono poreikiams tenkinti, siekiama kelti naftos kainas pasaulyje, stiprinti OPEC bei tapti jos lydere, naftos kainas susieti su euru, o ne JAV doleriu. Manipuliacijos naftos kainomis yra labai nepalankios JAV, kuri sunaudoja trečdalį visų naftos išteklių.
9. Tikėtina, kad politikos kursas šiek tiek pasikeis JAV prezidentu tapus Barack Obama. Jis siekia peržiūrėti santykius su Lotynų Amerikomis valstybėmis, tačiau, kita vertus, tuo pačiu metu yra kalbama apie įtakos susigrąžinimą regione.
10. Apibendrinant visas vidaus ir užsienio politikos priemones, kurių ėmėsi vienos iš Lotynų Amerikos regiono valstybių, Venesuelos vadovas H.Chavez, kad atsvertų JAV įtaką regione, matyti, kad darbo pradžioje išsikelta hipotezė pasitvirtina. Iš tiesų, Venesuelos vykdomai politikai pasirinktos priemonės duoda rezultatų, t.y. didina valstybės ekonominę ir politinę nepriklausomybę, užtikrina šalies savarankiškumą ir stiprina jos pozicijas tarptautinėjė arenoje. Būtent pokyčiai Venesuelos vidaus politikoje leidžia stiprėti šios valstybės pasipriešinimui JAV.

Darbo autorius: G. Žukaitė
Atsiųsti pilną darbą: jav-ir-lotynu-amerika