Nuosavybė nuo pat visuomenės ir valstybės atsiradimo yra vienas iš kertinių visuomenės egzistavimo pamatų. Todėl visos valstybės visais laikais vienaip ar kitaip įtvirtindavo nuosavybės teisės institutą kaip priemonę nuosavybei apsaugoti. Pagal daugelį valstybės kilmės teorijų valstybė kaip tik dėl to ir atsirado, kad apsaugotų nuosavybės teises.
Bendrąja teisine prasme nuosavybės sąvoka apima visumą daiktų, priklausančių savininkui ir sudarančių jo turtą, kurį jis gali naudoti, valdyti ir juo disponuoti savo nuožiūra. Toks nuosavybės supratimas pirmiausia siejamas su materialiu turtu, kaip nuosavybės objektu. Tai įvairūs materialaus pasaulio dalykai, kurie yra žmogaus sukurti gamybos procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos. Tačiau vystantis visuomenei plėtojosi ir nuosavybės formos bei santykiai. Vis didėjant visuomenės poreikiams, natūralūs ištekliai darėsi riboti, todėl pradėta ieškoti naujų rezervų, kurie buvo sukurti žmogaus intelekto dėka. Todėl šalia materialaus turto atsirado ir nematerialus turtas (išradimai, literatūros, meno, mokslo kūriniai, prekių ženklai, kompiuterinės programos ir t.t.) kaip žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas. Taip plečiantis nuosavybės objektų ratui valstybėse kilo būtinybė nukreipti teisinį reguliavimą ir į jų apsaugą. Žmogaus intelektualinės veiklos rezultatai, kaip teisinės apsaugos objektai turi ryškią specifiką, skiriančią juos nuo įprastinių materialių nuosavybės objektų. Todėl visuomeniniams santykiams, atsirandantiems dėl tokių objektų sukūrimo, reguliuoti daiktinės teisės normos netinka. Reikalingos specialios teisės normos, kurios ir sudaro atskirą civilinės teisės pošakį – intelektualinės nuosavybės teisę.
Intelektualinės nuosavybės apsaugos svarba tarptautiniu mastu buvo pripažinta jau XIX a. pabaigoje. 1883 m. daugelis valstybių pasirašė Paryžiaus konvenciją „Dėl pramoninės nuosavybės saugojimo“, o 1886 m. – Berno konvenciją „Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“.
Lietuvoje intelektualinės nuosavybės teisinis reguliavimas aktyviai kurti pradėtas po nepriklausomybės atkūrimo. Tai lėmė ne tiek politinės nepriklausomybės atkūrimas, kiek rinkos ekonomikos formavimasis ir raida.
Intelektualinės nuosavybės apsaugos sistemos užuomazgos buvo pradėtos kurti ir tarpukario Lietuvoje. Tai liudija 1925 m. vasario 26 d. Prekių ženklams saugoti įstatymas, 1928 m. gegužės 14 d. Išradimų ir patobulinimų apsaugojimo įstatymas. Be to, buvo sudaromos dvišalės sutartys su JAV, Anglija, Prancūzija, Danija, Švedija ir kitomis šalimis.
Sovietinės okupacijos metais intelektualinės veiklos rezultatų apsaugos sistema buvo parengta labai nuodugniai ir jai valstybė skyrė daug dėmesio, bet jos efektyvumas nebuvo adekvatus pastangoms. Dominavo valstybinė nuosavybė, be to, ir pats žmogus buvo suvalstybintas, todėl valstybė labai ribojo kūrėjų teises, kas ne tik neskatino, bet ir stabdė intelektualinės žmonių veiklos, o ir visos ekonomikos ir visuomenės vystymąsi.
Po nepriklausomybės atstatymo, pasikeitus politinėms ir ekonominėms sąlygoms, Lietuvoje pradėta kurti intelektualinės nuosavybės teisės sistema, kuri skatintų ir užtikrintų efektyvią krašto ekonomikos, mokslo ir kultūros. Tačiau kuriant intelektualinės nuosavybės apsaugos sistemą susiduriama ir su nemažai sunkumų. Intelektualinės nuosavybės teisė yra viena iš sparčiausiai kintančių, nes sukuriami vis nauji žmogaus intelektualinės veiklos produktai, be to, iki šiol mūsų valstybė neturėjo patirties šioje srityje. Ypač aktuali yra intelektualinės teisės šaltinių problema. Dabartiniu metu yra priimta nemažai įstatymų ir kitų teisės aktų, rengiami naujų norminių aktų projektai, tačiau turi būti išspręsta intelektualinės nuosavybės teisės normų bendros sistemos problema. Be to, teisės aktai turi būti derinami su tarptautinės teisės normomis šioje srityje ir turi būti atsižvelgiama į užsienio šalių praktiką.
Darbo tikslas
Šio baigiamojo darbo tema yra gana plati, todėl bus koncentruojamasi ties pagrindiniais klausimais, apsiribojant intelektualinės nuosavybės objektams teikiama apsaugos sfera, aptariant intelektualinės nuosavybės santykius reguliojančius tiek nacionalinės, tiek ir tarptautinės teisės šaltinių sistemą.
1. INTELEKTUALINĖS NUOSAVYBĖS SAMPRATA IR RŪŠYS
Intelektualinės nuosavybės termino kilmė siejama su XVIII a. Prancūzijos įstatymų leidyba. Tuo laiku susiformavo tam tikras požiūris į intelektualinę nuosavybę, kuris rėmėsi prigimtinės teisės teorija. Bet kokio kūrybinio rezultato – literatūros kūrinio, išradimo – autoriaus teisės buvo laikomos neatimamomis, prigimtinėmis, kylančiomis iš pačios kūrybinės veiklos prigimties ir egzistuojančiomis nepriklausomai nuo jų pripažinimo. Kūrėjo teisė į sukurtą kūrinį, intelektualinės veiklos rezultatą, buvo prilyginama asmens nuosavybės teisei į jo darbu sukurtą materialų daiktą. Kaip ir nuosavybės teisė, teisė į kūrybinės veiklos rezultatą suteikia jos turėtojui išimtinę galimybę panaudoti šį rezultatą savo nuožiūra, tuo pačiu uždraudžiant kitiems asmenims trukdyti įgyvendinti savininkui savo teises. Prancūzijos revoliuciniuose įstatymuose netgi buvo įtvirtinta nuostata, kad nelaikant naujo išradimo jo kūrėjo nuosavybe būtų pažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės. Toks intelektualinės nuosavybės supratimas plačiai paplito XIX a.
Tačiau tokia intelektualinės nuosavybės samprata nuo pat jos atsiradimo buvo kritikuojama daugelio teisės mokslininkų. Minėtos intelektualinės nuosavybės sampratos priešininkai paprastai nurodo, kad negalima sutapatinti materialių daiktų ir nematerialių objektų teisinio režimo. Skirtingai nuo nuosavybės teisės, kuri iš principo yra neterminuota ir nėra apribota kokios nors teritorijos, kūrinių autorių, išradėjų ir jų teisių perėmėjų teisės nuo pat jų atsiradimo yra apribotos laike ir tam tikroje teritorijoje. Autorinės ir patentinės teisės yra ginamos kitokiomis teisinėmis priemonėmis nei nuosavybės teisės. Taip pat nurodoma, kad teisės į kūrybinį rezultatą neatsiejamai susijusios su jo kūrėjo asmenybe ir t.t. Tokios kritikos šalininkai „intelektualinės nuosavybės“ terminą laiko netiksliu ir nepriimtinu teisės moksle.
Atsižvelgiant į minėtus argumentus, buvo pradėta laikytis nuostatos, kad intelektualinė nuosavybė yra ypatinga nuosavybės rūšis, kuriai reikalingas specialus reguliavimas dėl jos nematerialaus pobūdžio, nes kūrinių autorių, patentų savininkų teisių objektai yra bekūniai ir nematerialūs.
Tokiu būdu susiformavo intelektualinių teisių teorija, kuri autorių, išradėjų, patentų savininkų ir kitų asmenų teises pripažįsta ypatingo pobūdžio teisėmis, kurios nepriklauso klasikiniam civilinių teisių skirstymui į daiktines, prievolines ir asmenines. Vienas iš šios teorijos kūrėjų, belgų teisininkas Pikardas rašė, kad teisės į išradimą, pramoninį dizainą, prekės ženklą ir kt. sudaro ypatingąją intelektualinę nuosavybę, ir teisės į ją iš esmės skiriasi nuo nuosavybės teisės į daiktą. Ši teorija dabartiniu metu yra labiausiai paplitusi.
Šiuo metu yra neginčijama dvejopa autorinių ir patentinių teisių prigimtis. Iš vienos pusės, kūrybinio rezultato autoriui priklauso išimtinė teisė į jo panaudojimą, kuri gali būti laisvai perduodama kitam asmeniui. Ši teisė yra viena iš turtinių teisių ir pagal eilę požymių atitinka nuosavybės teisę į daiktą. Iš kitos pusės, autoriui priklauso eilė asmeninių neturtinių (moralinių) teisių, tokių kaip autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą, kurios dėl jų prigimties negali būti atskirtos nuo autoriaus asmenybės. Minėtos turtinės ir asmeninės neturtinės teisės nėra atskiros, priešingai – jos yra glaudžiai susijusios bei persipynusios ir sudaro vieningą visumą. Šios teisių visumos įvardijimas „intelektualinės nuosavybės“ terminu be abejo yra sąlyginis, tačiau istoriškai įsitvirtinęs ir šiuo metu visuotinai vartojamas.
Tokia intelektualinės nuosavybės samprata įtvirtinta ir 1967 m. Stokholmo konvencijoje, įkūrusioje Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizaciją (WIPO). Konvencijos 2 str. 7 punktas intelektualinę nuosavybę apibrėžia taip: „intelektualinė nuosavybė apima teises, susijusias su literatūros, meno ir mokslo kūriniais, artistų atlikėjiška veikla, garso įrašais, radijo ir televizijos laidomis, išradimais visose žmogaus veiklos srityse, moksliniais atradimais, pramoniniu dizainu, prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais, prekybos ženklais, apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos, visas kitas teises, susijusias su intelektualine veikla gamybos, mokslo, literatūros ir meno srityse“.
Lietuvos Respublikos įstatymuose intelektualinės nuosavybės sąvoka nėra pateikiama. Pirmą kartą intelektualinės nuosavybės terminas buvo pavartotas 1990 m. vasario 12 d. Nuosavybės pagrindų įstatyme. Jo 6 straipsnyje, pavadintame „Nuosavybės teisė į intelektualinės veiklos produktus“, buvo nustatyta, kad „intelektinės nuosavybės objektai yra mokslo, meno ir literatūros kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai, prekių ženklai ir kiti intelektinės veiklos produktai“. Straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „intelektinės nuosavybės santykius reguliuoja specialūs įstatymai“. Analizuojant tokią įstatymo formuluotę, pastebėtina, kad įstatyme pateikta intelektualinės nuosavybės samprata nėra nuosekli. Galima teigti, kad straipsnio turinyje laikomasi intelektualinių teisių teorijos, nes įvardijimą „intelektualinės nuosavybės objektai“ galima suprasti ir kaip „išimtinių teisių visumos objektai“. Tačiau straipsnio pavadinime teisė į intelektualinės veiklos rezultatus tiesiogiai vadinama nuosavybės teise. Tokį požiūrį patvirtina ir tai, kad apie intelektualinę nuosavybę yra kalbama įstatyme, kuris skirtas bendriems nuosavybės teisės, kaip daiktinės teisės klausimams.
Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip ir iki jos galiojęs Laikinasis pagrindinis įstatymas, intelektualinės nuosavybės neapibrėžia ir apskritai sąvokos „intelektualinė nuosavybė“ nevartoja. Tačiau Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta svarbi konstitucinė nuostata – „dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas“. Kaip matyti, intelektualinės nuosavybės apsauga pavedama atskiriems įstatymams.
Nors Lietuvos įstatymų leidyboje intelektualinės nuosavybės sąvoka nėra formuluojama, tačiau Lietuva yra prisijungusi prie Stokholmo konvencijos, įkūrusios WIPO, kur pateikiama intelektualinės nuosavybės kaip išimtinių teisių visumos sąvoka. Taigi, galima teigti, kad Lietuvos teisinėje sistemoje yra laikomasi intelektualinių teisių teorijos principų ir intelektualinė nuosavybė suprantama kaip išimtinių, tiek turtinių, tiek ir neturtinių, teisių į intelektualinės veiklos rezultatus ir kai kuriuos kitus, jiems prilyginamus, objektus visuma.
1.1. Intelektualinės nuosavybės teisės institutai Lietuvoje
Civilinė teisė reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp asmenų. Taigi, teisiniai santykiai, susiję su intelektualinės nuosavybės objektų sukūrimu, apsauga ir panaudojimu sudaro vieną iš Lietuvos Respublikos civilinės teisės reguliavimo dalyko dalių. Todėl intelektualinės nuosavybės teisę galima apibrėžti kaip civilinės teisės pošakį, kurį sudaro sistema teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius dėl valstybės pripažįstamų ir saugomų intelektualinės veiklos rezultatų sukūrimo, naudojimo bei apsaugos.
Galima išskirti du intelektualinės nuosavybės teisės pošakį sudarančius institutus – autorinę teisę ir pramoninės nuosavybės teisę. Pagrindinis skirtumas tarp šių teisės institutų yra tas, kad autorinė teisė saugo formą, arba dar tiksliau – konkretų idėjos įkūnijimą, palikdama pačią idėją nevaržomam naudojimui, o pramoninės nuosavybės apsauga grindžiama idėjos saugojimu.
Autorinės teisės institutas jungia teisės normas, reguliuojančias teisinius santykius, atsirandančius ryšium su literatūros, meno, mokslo kūrinių, kompiuterinių programų ir duomenų bazių sukūrimu, jų apsauga bei naudojimu. Šiam institutui taip pat priklauso normos, reguliuojančios teisinius santykius, atsirandančius ryšium su artistų atlikėjiška veikla ir jų bei garso ir vaizdo įrašų gamintojų teisių (gretutinių autorinėms) apsauga. Taigi, autorinės teisės institutas jungia dvejas normų grupes, nes gretutinių autorinėms teisių atsiradimas ir jų įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo kūrinių autorių teisių.
Pramoninės nuosavybės teisės instituto normos reguliuoja asmeninius neturtinius bei turtinius santykius susijusius su išradimų, pramoninio dizaino, puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių sukūrimu, apsauga ir naudojimu, prekių ir paslaugų ženklų, firmų vardų, kilmės nuorodų arba kilmės vietos pavadinimų registravimu, naudojimu ir apsauga, taip pat santykius susijusius su apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Kaip matyti, šis institutas apima gana platų intelektualinės nuosavybės objektų ratą, todėl paprastai jis yra skaidomas į sudedamąsias dalis. Lietuvos pramoninės nuosavybės teisės sistemą galima suskirstyti į tokias dalis:
• patentų teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių tiek turtinius, tiek neturtinius santykius atsirandančius dėl išradimų sukūrimo, įteisinimo, naudojimo bei jų apsaugos;
• pramoninio dizaino teisė – ją sudaro teisės normos reguliuojančios santykius susijusius su pramoninio dizaino sukūrimu, registravimu, naudojimu bei apsauga;
• teisės normos, susijusios su firmų vardų, prekių ir paslaugų ženklų registravimu, naudojimu bei apsauga;
• kitų pramoninės nuosavybės objektų (puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių) apsauga;
• apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos.
2. LIETUVOS RESPUBLIKOS INTELEKTUALINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖS ŠALTINIŲ SISTEMA
Šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra gana daug galiojančių norminių aktų intelektualinės nuosavybės apsaugos srityje, kurie sudaro sudėtingą intelektualinės nuosavybės teisės šaltinių sistemą. Kaip ir bet kurios kitos teisės sistemos dalies, taip ir intelektualinės nuosavybės teisės šaltinių sistema yra paremta norminių aktų struktūriniu skirstymu remiantis keliais kriterijais. Visų pirma, pagal norminių aktų juridinę galią skiriami įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Savo ruožtu įstatymus galima suskirstyti į bendruosius, kurių reguliavimo sfera apima visą intelektualinės nuosavybės teisės institutą, ir specialiuosius, taikomus atskiruose intelektualinės nuosavybės teisės institutuose. Prie bendrųjų teisės šaltinių pirmiausia yra priskiriama Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip pagrindinis, aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas mūsų valstybėje. Jos principams ir nuostatoms negali prieštarauti joks kitas įstatymas ar poįstatyminis aktas, joje įtvirtinamos civilinės teisės subjektų teisės ir pareigos, nustatomi svarbiausi teisinės gynybos principai. Reikšmingiausios nuostatos, tiesiogiai liečiančios intelektualinės nuosavybės teisę, įtvirtintos 23, 42 straipsniuose. Gali kilti abejonių, ar turi būti taikomas 23 Konstitucijos straipsnis, įtvirtinantis nuosavybės neliečiamybę, intelektualinės nuosavybės apsaugai. Vis dėlto, nereikėtų šiame straipsnyje vartojamos sąvokos „nuosavybė“ traktuoti tik daiktinės teisės prasme. Manyčiau, kad 23 straipsnis įtvirtina tiek nuosavybės kaip daiktinės teisės, tiek intelektualinės nuosavybės kaip teisių į intelektualinės veiklos objektus visumos, apsaugą.
Konstituciniai principai ir pagrindinės nuostatos konkretizuojamos ir vystomos kituose norminiuose aktuose. Pagrindiniu kodifikuotu civilinės teisės šaltiniu mūsų valstybėje šiuo metu reikia laikyti 1964 m. priimtą Civilinį kodeksą, kuris 1994 m. gegužės 17 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-459 bei kitais įstatymais buvo papildytas ir pakeistas. Kadangi intelektualinės nuosavybės teisė yra vienas iš civilinės teisės pošakių, todėl tos kodekso normos, kurios yra bendro pobūdžio ir reguliuoja visus civilinius teisinius santykius, yra taikomos ir intelektualinės nuosavybės teisiniams santykiams. Tokios normos yra išdėstytos pirmajame kodekso skyriuje „Bendrieji nuostatai“. Autorinės teisės instituto normos yra išdėstytos Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme. Pramoninės nuosavybės teisiniai santykiai šiuo metu yra reguliuojami specialiaisiais įstatymais. (pvz.: Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymas, Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas ir kt.).
Tikslinga būtų aptarti atskirų intelektualinės nuosavybės teisės institutų šaltinius. Autorinės teisės instituto pagrindinis šaltinis, kaip jau minėta, yra Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, reguliuojantis autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugą, įgyvendinimą, kolektyvinį administravimą bei specialių duomenų bazių teisinę apsaugą. Autorinės teisės normų galima rasti ir kituose įstatymuose (pvz., Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis). Taip pat autorinei teisei reikšmingi ir kitų teisės šakų įstatymų straipsniai, kurie iš esmės skirti reguliuoti kitokiems visuomeniniams santykiams. Pavyzdžiui, LR Baudžiamojo kodekso 142, 1421-1423 str., nustatantys baudžiamąją atsakomybę už autorinių teisių pažeidimus, LR Administracinių teisės pažeidimų kodekso 21410 str., nustatantis administracinę atsakomybę už autorinių ir gretutinių autorinėms teisių pažeidimus, LR Civilinio proceso kodekso 136 str. 1 d. 2 punktas, apibrėžiantis civilinių bylų, kylančių iš intelektualinės nuosavybės santykių, teismingumą, ir t.t. Prie kitos autorinės teisės šaltinių grupės galima priskirti poįstatyminių aktus. (pvz. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 1997 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr.858 „Dėl autorinio atlyginimo normų už literatūros ir meno kūrinių transliavimą ir retransliavimą“. Autorinės teisės šaltiniais gali būti laikomi ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos leidžiami lokaliniai aktai.
Ypatingą reikšmę autorinės teisės šaltinių sistemoje turi tarptautinės sutartys. 1886 m. Berno konvencija „Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 str. 3 d., yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis, o pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12 straipsnį, šios konvencijos nuostatos Lietuvos Respublikos teritorijoje turi įstatymo galią. Ši konvencija buvo Seimo ratifikuota 1996 m. gegužės 28 d. Taip pat autorinės teisės šaltiniu laikytina 1967 m. Stokholmo konvencija, įkūrusi WIPO.
Pramoninės nuosavybės teisės institutas neturi vieningo nacionalinio teisės akto reguliuojančio visuomeninius santykius dėl pramoninės nuosavybės objektų sukūrimo, naudojimo ir jų apsaugos. 1883 m. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo apima didžiąją dalį pramoninės nuosavybės objektų, suteikdama jiems teisinę apsaugą, todėl šią konvenciją galima laikyti pagrindiniu tarptautiniu pramoninės nuosavybės teisės instituto šaltiniu. Tačiau Lietuvoje yra priimta keletas įstatymų dėl tokių pramoninės nuosavybės objektų apsaugos, kurių nenumato Paryžiaus konvencija, pavyzdžiui, Augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymas nustato augalų veislių registravimą bei jų autorių ir savininkų teisių apsaugą, Puslaidininkinių gaminių teisinės apsaugos įstatymas nustato puslaidininkinių gaminių topografijų teisinę apsaugą ir reglamentuoja asmenų teises bei pareigas, atsirandančias sukūrus ir naudojant puslaidininkinių gaminių topografijas. Prie poįstatyminių aktų, reikšmingų visam pramoninės nuosavybės teisės institutui priskirtinas LR Vyriausybės 1992 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr.362 „Dėl pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos Lietuvos Respublikoje“. Šiuo nutarimu be kita ko buvo patvirtinti patentinių patikėtinių nuostatai, kurie irgi laikytini pramoninės nuosavybės teisės šaltiniu. Be to, yra Valstybinio patentų biuro nuostatai, patvirtinti Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministro 2000 m. sausio 24 d. įsakymu Nr.9. Valstybinis patentų biuras kaip valstybės įgaliota institucija leidžia teisės aktus (įsakymus) pramoninės nuosavybės objektų (išradimų, pramoninio dizaino, prekių ir paslaugų ženklų, firmų vardų ir kt.) įteisinimo ir kitais jo kompetencijai skirtais klausimais.
Pramoninės nuosavybės institutą pagal pramoninės nuosavybės objektų rūšis galima išskaidyti į keletą dalių, turinčių savitą tik jai reikšmingų teisės šaltinių sistemą. Patentų teisės svarbiausias šaltinis yra Lietuvos Respublikos patentų įstatymas, priimtas 1994 m. sausio 18 d., Nr.I-372. Juo yra įteisinami išradimai kaip pramoninės nuosavybės objektai, taip pat reglamentuojamos fizinių ir juridinių asmenų teisės bei pareigos, atsirandančios sukūrus išradimus, suteikiama išradimams teisinė apsauga. Prie poįstatyminių aktų patentų teisės srityje priskirtinas LR Seimo 1994 m. sausio 18 d. nutarimas Nr.I-373 „Dėl patentų įstatymo įgyvendinimo“, Valstybinio patentų biuro 1994 m. gegužės 2 d. įsakymas: Nr.11, kuriuo patvirtintos Patentinių paraiškų padavimo, ekspertizės ir patentų išdavimo taisyklės; 1995 m. sausio 2 d. įsakymas Nr.1 „Dėl prašymo išduoti patentą formos patvirtinimo“, 1995 m. liepos 25 d. įsakymas Nr.22 „Dėl Europos patentų galiojimo išplėtimo“. Patentinės kooperacijos sutartis laikytina vienu iš svarbiausių tarptautinių patentų teisės šaltinių. Ji buvo Seimo ratifikuota 1996 m. gegužės 28 d. Be to, yra dvišalis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos 1994 m. sausio 25 d. susitarimas „Dėl bendradarbiavimo patentų srityje“ ir susitarimas „Dėl 1994 m. sausio 25 d. bendradarbiavimo susitarimo 3(3) straipsnio įgyvendinimo“. Lietuva yra ir Budapešto sutarties „Dėl tarptautinio mikroorganizmų deponavimo pripažinimo patentavimo procedūros reikmėms“ narė.
Pramoninio dizaino teisės pagrindinis šaltinis yra Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymas Nr.I-1006, priimtas 1995 m. liepos 4 d. Įstatymas nustato pramoninio dizaino registravimą, teisinę apsaugą bei naudojimą. Šiam įstatymui įgyvendinti buvo priimtas poįstatyminis aktas – LR Seimo 1995 m. liepos 4 d. nutarimas Nr.I-1010 „Dėl Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymo įgyvendinimo“. Valstybinis patentų biuras 1995 m. rugsėjo 1 d. yra priėmęs įsakymą Nr.27 „Dėl pramoninio dizaino registracijos“, kuriuo buvo patvirtintos Pramoninio dizaino registracijos taisyklės.
Prekių ir paslaugų ženklų registravimą, teisinę apsaugą bei naudojimą reglamentuoja specialus Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas, Nr.I-173, priimtas 1993 m. birželio 3 d. Kaip poįstatyminis aktas prekių ir paslaugų ženklų teisinio reguliavimo srityje yra priimtas Valstybinio patentų biuro 1993 m. spalio 15 d. įsakymas Nr.15 „Dėl prekių ir paslaugų ženklų registracijos“, kuriuo patvirtintos Prekių ir paslaugų registracijos Lietuvos Respublikoje taisyklės. Lietuva yra prisijungusi prie Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos protokolo. Jo įgyvendinimo tvarka patvirtinta Valstybinio patentų biuro 1997 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr.41. Taip pat Lietuva yra 1957 m. Nicos sutarties „Dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų klasifikacijos“ narė, bei Sutarties „Dėl prekių ženklų įstatymų“ dalyvė.
Firmų vardų registraciją ir apsaugą reglamentuoja LR Firmų vardų įstatymas Nr.VIII-1286, priimtas 1999 m. liepos 1 d. bei Valstybinio patentų biuro 2000 m. vasario 29 d. įsakymu Nr.28 patvirtintos Firmų vardų registracijos taisyklės. Be to, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr.64 buvo patvirtinta Firmų vardų darymo taisyklių nauja redakcija.
Apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos reglamentuoja Konkurencijos įstatymas, Nr.VIII-1099, priimtas 1999 m. kovo 23 d.
Kalbant apie Lietuvos intelektualinės nuosavybės teisės šaltinių sistemą reikia paminėti keletą problemų. Pirmiausia, šiuo metu yra rengiamas naujojo Civilinio kodekso projektas, todėl turi būti sprendžiama intelektualinės nuosavybės teisės normų vieta kodekso sistemoje. Kai kurios valstybės, pvz., Prancūzija, turi atskirą Intelektualinės nuosavybės kodeksą. Tačiau vargu ar būtų tikslinga ir įmanoma kodifikuoti intelektualinės nuosavybės teisę Lietuvoje. Vis dėlto pagrindinės nuostatos, bendrieji intelektualinės nuosavybės teisės principai ir normos turėtų būti įtvirtinti kodekse, paliekant detalesnį intelektualinės nuosavybės santykių reguliavimą specialiesiems įstatymams. Be to, praktinių problemų yra kilę dėl tarptautinių sutarčių intelektualinės nuosavybės srityje. 1994 m. Lietuvos Vyriausybė prisijungė prie Berno ir Paryžiaus konvencijų bei Patentinės kooperacijos sutarties. Pagal tuo metu galiojusį įstatymą „Dėl tarptautinių sutarčių“, šios konvencijos turėjo Lietuvos Respublikoje įstatymo galią. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 1995 m. spalio 17 d. nutarimo 2 punktu išaiškinus, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „turi … įstatymo galią“, pagal reguliuojamo dalyko apimtį prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai tiek, kiek ji taikoma Seimo neratifikuotoms tarptautinėms sutartims, iškilo problemų dėl šių konvencijų nuostatų įgyvendinimo. Teismai, spręsdami ginčus dėl pažeidimų intelektualinės nuosavybės srityje, nebesivadovavo konvencijos nuostatomis. Todėl buvo parengti ir Seimo priimti šių tarptautinių dokumentų ratifikavimo įstatymai.
3. INTELEKTUALINĖS NUOSAVYBĖS APSAUGA
Intelektualinės nuosavybės apsauga yra pagrindinis intelektualinės nuosavybės teisės tikslas ir uždavinys. Priežastys tokiai teisinei apsaugai yra gana įvairios. Pagrindinė iš jų yra ta, kad žmogui turi būti užtikrinama jo teisių apsauga nuo kitų žmonių kėsinimosi, žmogus turi būti savo sukurto turto savininkas. Žmogus, sukuriantis kūrinį, ar turintis gerą idėją, turi teisę tuo kūriniu ar idėja savo nuožiūra naudotis, ar kontroliuoti jų panaudojimą, be to, turi būti užtikrinama, kad autoriaus pastangomis neteisėtai nepasinaudotų kiti asmenys ir negautų iš to nepelnytos naudos. Stiprūs ir efektyvūs įstatymai, užtikrinantys intelektualinės nuosavybės apsaugą, skatina investicijas, kurios savo ruožtu kelia šalies gyvenimo lygį, kuria naujas darbo vietas. Taip pat, teisinis intelektualinės nuosavybės santykių reguliavimas skatina naujos informacijos skelbimą, skleidimą, kas išplečia visuotinai prieinamų žinių ratą, pavyzdžiui, patentinė registracija, kurios metu yra viešai skelbiama informacija apie naujus išradimus, leidžia visuomenei susipažinti su naujausiais mokslo ir technikos laimėjimais. Tokiu būdu yra keliamas mokslo ir technikos išsivystymo lygis. Be to, viena iš šiuolaikinės visuomenės problemų, ir ypač mūsų valstybėje, yra „piratinės“ produkcijos gamyba ir platinimas. Todėl intelektualinės nuosavybės teisė, spręsdama šią problema, ne tik gina teisėtų gamintojų ir prekeivių interesus, bet kartu apsaugo visuomenę nuo nekokybiškos produkcijos.
Be nacionalinių įstatymų leidybos, Lietuvos Respublika dalyvauja daugelyje tarptautinių sutarčių dėl intelektualinės nuosavybės apsaugos. Kartais tarptautinės sutartys numato tokių intelektualinės nuosavybės objektų apsaugą, kuri nėra įtvirtinta Lietuvos įstatymuose, ir atvirkščiai, mūsų įstatymai numato apsaugą tokių objektų, kurie neminimi tarptautinėse sutartyse. Todėl šiame skyriuje nagrinėjama tik nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinama intelektualinės nuosavybės apsaugos sfera. Tarptautinės sutartys bus aptartos kitame skyriuje.
Autorinės bei licencinės sutartys šiame darbe aptariamos nebus, nes jos labiau reikšmingos kaip autorinių teisių įgyvendinimo forma ir būdas, o ne kaip apsaugos priemonė.
3.1. Kūrinių autorių teisių apsauga. Gretutinių teisių apsauga
Literatūroje dažniausiai nurodomi du pagrindiniai uždaviniai, kuriuos sprendžia autorinė teisė. Visų pirma, autorinės teisės paskirtis yra skatinti literatūros, meno, mokslo kūrinių autorių kūrybinę veiklą. Šiam tikslui įgyvendinti autorinės teisės normos sudaro sąlygas kūrybinei veiklai, suteikia pasiektiems kūrybiniams rezultatams teisinį pripažinimą ir apsaugą, įtvirtina autorių teises į jų sukurtus kūrinius. Taip pat, autorinė teisė sudaro sąlygas plačiai visuomenei naudotis sukurtais kūriniais švietimo ir kultūros tikslais.
Autorinės teisės apsaugos sferą apibrėžia šio teisės instituto dalykas, autorinių teisių subjektai, autorinių teisių turinys, jų galiojimo ribos bei gynimas.
3.1.1. Autorinės teisės dalykas
Autorinė teisė yra taikoma literatūros, meno ir mokslo kūriniams. Kūrinys – tai idėjų, minčių ir vaizdinių visuma, kuri autoriaus kūrybinės veiklos procese įgauna konkrečią formą, leidžiančią kūrinį atgaminti. Tam, kad kūriniui būtų suteikiama teisinė apsauga, jis turi būti išreikštas kuria nors objektyvia forma, kuri leistų kūrinį atgaminti be autoriaus pagalbos. Tai gali būti rankraštis, brėžinys, paveikslas, skulptūra, fotografija, vieša kalba, pranešimas, viešas atlikimas, filmo juostelė, mechaninis ar magnetinis įrašas ir pan. Svarbu yra skirti patį nematerialų kūrinį ir jo išreiškimo formą, t.y. materialų objektą, kuriame kūrinys yra išreikštas. Kartais atskirti kūrinio nuo materialaus objekto, kuriame jis išreikštas, gali būti praktiškai neįmanoma, pavyzdžiui skulptūros, paveikslai. Tačiau autorinė teisė į kūrinį nesiejama su nuosavybe į materialinį objektą, kuriame yra išreikštas kūrinys. Todėl perėjus nuosavybės teisei į materialinį objektą, kuriame išreikštas kūrinys, autorinės teisės į kūrinį savaime nepereina. Autorinė teisė taikoma visiems kūriniams nepaisant jų formos, paskirties ir vertės, jų atgaminimo būdo. Taip pat yra saugomi tiek paskelbti, tiek ir nepaskelbti kūriniai.
Tokios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme.Įstatymo 4 str. taip pat pateikiamas sąrašas kūrinių, kurie yra laikomi autorinės teisės dalyku. Sąrašas nėra baigtinis, nes neįmanoma išvardinti visų įmanomų kūrinių, ypač dėl atsirandančių vis naujų išreiškimo būdų. Autorinė teisė taikoma ir kūriniams, kurie yra sukurti pasinaudojus kitais kūriniais (inscenizacijos, muzikinės aranžuotės, kūrinių rinkiniai, enciklopedijos, antologijos, chrestomatijos, žinynai ir pan.). Vertėjams priklauso autorinė teisė į jų atliktus vertimus.
Įstatymo 5 str. nustato ir tai, kam autorinė teisė netaikoma. Tai: oficialūs dokumentai (įstatymai, teismų sprendimai, nuosprendžiai ir kt.); oficialūs ženklai ir simboliai (vėliavos, herbai, ordinai, piniginiai ženklai ir pan.); pranešimai apie įvairius įvykius, naujienas, jeigu tokie pranešimai yra įprastinės informacijos pobūdžio.
Tam, kad būtų saugomos autoriaus teisės, nereikalaujama kūrinio įregistruoti ar kitaip jį įteisinti, nes autorinė teisė atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento. Kūrinio autorius, ar jo teisių perėmėjas gali informuoti visuomenę apie savo teises, panaudodamas autorinių teisių apsaugos ženklą (8 Priedas), kurį sudaro trys elementai: raidė C (nuo anglų kalbos žodžio copyright) apskritime © arba apvaliuosiuose skliaustuose (C), autoriaus arba jo teisių perėmėjo vardas (pavadinimas) ir kūrinio pirmojo paskelbimo metai.
3.1.2. Autorinės teisės subjektai
Autorinės teisės subjektais laikomi asmenys, kuriems priklauso subjektinės autorinės teisės. Pagal Lietuvos įstatymus, subjektines autorines teises gali turėti Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės, jų teisių perėmėjai, taip pat juridiniai asmenys. Autorius – tai asmuo, savo kūrybiniu darbu sukūręs kūrinį. Be abejo, visais atvejais autoriumi gali būti tik fizinis asmuo. Autoriumi gali būti asmuo nepriklausomai nuo amžiaus, tačiau piliečiai iki 15 metų negali disponuoti savo autorinėmis teisėmis. Jų teises įgyvendina tėvai arba globėjai. Piliečiai nuo 15 metų savo autorinėmis teisėmis gali disponuoti laisvai (CK 14 str. 2 d.). Piliečiai taip pat turi autorines teises į kūrinius, sukurtus atliekant tarnybinę užduotį. Tačiau tokių kūrinių autoriai gali laisvai disponuoti savo asmeninėmis neturtinėmis teisėmis, o turtinės teisės pereina darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta autoriaus ir darbdavio susitarimu.
Autorinės teisės į kūrinį pripažinimas priklauso nuo to, kur pirmą kartą kūrinys paskelbtas arba yra objektyvia forma. Kūrinių, pirmą kartą paskelbtų Lietuvos Respublikos teritorijoje arba esančių joje objektyvia forma, visiems autoriams ir jų teisių perėmėjams autorinės teisės pripažįstamos nepriklausomai nuo jų pilietybės. Jei kūrinys pirmą kartą paskelbtas ar yra kokia nors objektyvia forma užsienio valstybės teritorijoje, autorinė teisė pripažįstama pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.
Tais atvejais, kai kūrinį sukuria ne vienas, o keli asmenys, jie visi tampa to kūrinio bendraautoriais. Autorinės teisės į kūrinį jiems priklauso bendrai, nepaisant to, ar toks kūrinys sudaro vieną neišardomą visumą, ar susideda iš dalių, kurių kiekviena turi taip pat ir savarankišką reikšmę. Bendraautorystei atsirasti būtinos tam tikros sąlygos. Bendraautorių kūrinys turi būti vieningas, sukurtas jų bendru kūrybiniu darbu ir turi būti susitarimas tarp bendraautorių dėl bendraautorystės. Atsižvelgiant į autorių kūrybinio bendradarbiavimo pobūdį, galima išskirti daliąją ir nedaliąją bendraautorystę. Nedalios bendraautorystės atveju bendraautoriai kūrinį kuria bendrai ir jiems bendrai priklauso teisės į visą kūrinį. Dalios bendraautorystės atveju, autorinė teisės priklauso visiems bendraautoriams į visą kūrinį ir kiekvienam iš jų priklauso autorinė teisė į jo sukurtą kūrinio dalį. Tačiau ta dalis turi būti tokia, kad ją galima būtų panaudoti atskirai.
Nuo bendraautorystės reikia skirti bendrą kūrinių panaudojimą, kai vieno paskelbto kūrinio pagrindu sukuriamas kitas savarankiškas kūrinys ir abu kūriniai panaudojami kartu (pavyzdžiui, eilėraščiui parašoma muzika ir sukuriama daina).
Po autoriaus mirties, autorinės teisės subjektais tampa jų įpėdiniai. Be to, autorinės teisės subjektais gali būti ir kiti autoriaus teisių perėmėjai.
Knygų, albumų ir panašių kūrinių leidėjams priklauso teisė į jų parengtų spausdinti ir išleistų kūrinių poligrafinį paruošimą ir apipavidalinimą. Turtinės teisės į kino, televizijos filmą, ar kitą audiovizualinį kūrinį, gali priklausyti jo gamintojui, t.y. asmeniui, kuris finansavo ir organizavo jų sukūrimą (pvz.: prodiuseriui). Radijo ir televizijos laidas transliuojančioms organizacijoms priklauso autorinė teisė į šias laidas kaip visumą. Tačiau autorinė teisė į kūrinius, įtrauktus į šias laidas priklauso jų autoriams.
3.1.3. Autorinės teisės
Labiausiai paplitęs yra autorinių teisių skirstymas į asmenines neturtines ir turtines teises. Tačiau autorinės teisės yra tiek susijusios, kad išskirti iš jų grynai turtines ar neturtines teises gana sunku. Todėl kai kurie specialistai neigia tokio autorinių teisių skirstymo galimybę. Vis dėlto, daugumoje mokslinių darbų, taip pat ir mūsų Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, tradiciškai autorinės teisės skirstomos į šias dvi grupes, nes yra pakankamai požymių leidžiančių atskirti turtines ir asmenines neturtines teises. Asmeninės neturtinės teisės neturi ekonominio turinio ir jų negalima įvertinti pinigais. Jų paskirtis – sudaryti sąlygas kūrybiniam darbui ir saugoti autoriaus asmenybę. Turtinių teisių paskirtis – atlyginti autoriui už jo kūrinio panaudojimą visuomenės interesais ir sudaryti materialines sąlygas kūrybiniam darbui. Asmeninės neturtinės teisės yra absoliutaus pobūdžio, jos atsiranda nuo kūrinio sukūrimo momento nepriklausomai nuo kitų asmenų valios. Turtinės teisės yra santykinio pobūdžio, atsirandančios kaip kūrinio panaudojimo rezultatas. Turtinės teisės gali būti paveldimos ir kitaip perduodamos, tuo tarpu asmeninės neturtinės teisės gali priklausyti tik pačiam autoriui. Be to, asmeninių neturtinių teisių apsauga yra neterminuota, o turtinės teisės yra saugomos tik įstatymo nustatytą laiką.
Kūrinio autoriui priklauso šios asmeninės neturtinės teisės:
a) autorystės teisė – tai teisė vadintis kūrinio autoriumi;
b) teisė į autoriaus vardą – tai autoriaus teisė spręsti, kaip turi būti nurodomas jo vardas naudojant kūrinį (tikrasis vardas, pseudonimas, arba nenurodant vardo – anonimiškai);
c) teisė į kūrinio neliečiamybę – tai autoriaus teisė keisti arba leisti keisti kūrinio turinį, jo pavadinimą, autoriaus vardo nurodymą, taip pat išleidžiant kūrinį leisti dėti iliustracijas, įžangą, pratarmę, baigiamąjį žodį, komentarus ir bet kokius paaiškinimus.
Autoriui mirus, jo kūrinių neliečiamybę saugo autoriaus paskirtas testamento vykdytojas, o jei jo nėra – įpėdiniai, taip pat valstybės įgaliotos organizacijos, kurioms pavesta saugoti autorių teises.
Autorius įgyvendindamas savo turtines teises, turi sekančias išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus:
a) atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu;
b) išleisti kūrinį;
c) versti kūrinį;
d) adaptuoti, aranžuoti, incenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį;
e) platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti;
f) viešai rodyti kūrinio originalą ar jo kopijas;
g) viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis;
h) transliuoti ir retransliuoti kūrinį;
i) viešai skelbti kūrinį.
Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą. Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už viešą kūrinio atlikimą, už viešą kūrinio paskelbimą, taip už kūrinio transliaciją ir retransliaciją, tiek tiesiogiai atliekant kūrinį (gyvas atlikimas), tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą.
Autorius pardavęs fonogramos gamintojui teisę nuomoti ar teikti panaudai kūrinį, įrašytą į fonogramą, turi neatimamą teisę į autorinį atlyginimą už kūrinio nuomą ar panaudą.
Reikia pastebėti, kad autorių turtinių teisių apsaugos sfera yra apribota. Autorinėms turtinėms teisėms teikiama apsauga nėra absoliuti. Todėl valstybė nustato tam tikrus turtinių teisių apribojimus visuomenės interesais, kad būtų laisvai prieinamos mokslinės žinios, platinama informacija, sudaromos sąlygos visuomenės švietimui. Išimtys autorių teisių apsaugos srityje yra paremtos tam tikrais principais. Pirmiausia, išimtys nustatomos tik paskelbtiems kūriniams. Antra, negali būti ribojamos autoriaus asmeninės neturtinės teisės. Trečia, turtinių teisių apribojimai turi neprieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepažeisti teisėtų autoriaus ar kito autorinių teisių subjekto interesų. Paprastai nurodoma, kad naudotis kūriniu galima tiek, kiek tai pateisina tokio naudojimosi tikslas. Ketvirta, įstatyme nustatyti apribojimai yra išsamaus pobūdžio, t.y. kiek įmanoma tiksliau apibrėžiami visi galimi kūrinių naudojimo variantai, pateikiant baigtinį jų sąrašą.
Lietuvos Respublikos autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 skirsnyje numatyta, kada ir kokie veiksmai yra leidžiami atlikti be autoriaus sutikimo ir nemokant autorinio atlyginimo, bet būtinai nurodant šaltinį, ir autoriaus vardą, jeigu jis nurodytas šaltinyje. Tai kūrinio citavimas, jo panaudojimas kaip iliustracijos, reprodukavimas mokymo ir mokslo tikslais ir kt. Be to, leidžiama be autoriaus sutikimo nemokant autorinio atlyginimo svetimą paskelbtą kūrinį atgaminti ar kitaip pasinaudoti juo asmeniniams poreikiams. Bendraautoris negali be pakankamo pagrindo neleisti kūrinio paskelbti arba panaudoti.
3.1.4. Autorinių teisių galiojimo laikas
Autorinių teisių apsauga yra ribojama laike. Autorinė teisė galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties. Jeigu kūrinys paskelbtas pseudonimu arba anonimiškai (nenurodant autoriaus vardo), tai autorinė teisė į tokį kūrinį galioja 70 metų po kūrinio teisėto viešo paskelbimo. Tačiau, jeigu anonimiškai arba pseudonimu paskelbto kūrinio autoriaus asmenybė nekelia abejonių arba tokio kūrinio autoriaus tikrasis vardas paaiškėja per nurodytą terminą, tai autorinės teisės galiojimo laikas skaičiuojamas 70 metų po autoriaus mirties. Autorinė teisė į kolektyvinį kūrinį galioja 70 metų nuo kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos. Tais atvejais, kai kūrinį sukūrusių fizinių asmenų tapatybė nekelia abejonių, autorių teisės galioja 70 metų po paskutinio bendraautorio mirties. Kiekvieno autorio įpėdiniai naudojasi autorine teise 70 metų, kurie skaičiuojami nuo sausio 1 dienos po tų metų, kada įvyko faktas, kuriuo pagrindu pradedamas skaičiuoti nurodytas terminas.(Įstatymo 33 str.).
Juridinį asmenį reorganizavus, jam priklausiusi autorinė teisė pereina jo teisių perėmėjui, o juridinį asmenį likvidavus, turtinės teisės pereina jas įgijusiems asmenims (Civilinio kodekso 38 str.).
Autoriaus asmeninės neturtinės teisės yra neterminuotos.
3.1.5. Gretutinės autorinėms teisės
Greta kūrinių autorių teisių Lietuvos Respublikos įstatymai saugo ir spektaklių režisierių, artistų, garso ir vaizdo įrašų gamintojų teises (gretutines autorinėms). Spektaklių režisieriais laikomi asmenys, kurie sukuria teatro, baleto, operos, cirko, kitokius spektaklius. Atlikėjai – tai aktoriai, dirigentai, dainininkai arba kiti asmenys, kurie atlieka literatūros ar meno kūrinį, cirko, ar lėlių numerį.
Garso ar vaizdo įrašų gamintoju gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuris techninėmis priemonėmis pirmą kartą fiksuoja spektaklius, atliekamų kūrinių garsą ar vaizdą ant materialių objektų, turėdamas tikslą tuos įrašus naudoti, platinti.
Gretutinės teisės įgyvendinamos nepažeidžiant autorių teisių į literatūros, mokslo ir meno kūrinius.
Atlikėjas, įgyvendindamas savo turtines teises, turi sekančias išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus:
a) transliuoti ir retransliuoti atlikimą arba jo įrašą;
b) įrašyti dar neužfiksuotą (neįrašytą) atlikimą;
c) bet kokias būdais ar priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti atlikimo įrašą;
d) viešai skelbti atlikimo įrašą;
e) platinti atlikimo įrašą arba jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti.
Įstatymas numato atvejus, kai atlikėjo išimtinės teisės atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus netaikomos
Atlikėjas, nepaisant jo turtinių išimtinių teisių, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės yra perduotos kitiems asmenims turi asmenines neturtines teises į savo tiesioginį (gyvą) atlikimą ar įrašą. Jis turi teisę reikalauti, kad naudojant atlikimą ar jo įrašą jis būtų įvardytas kaip atlikėjas, ir prieštarauti bet kokiam atlikimo ar jo įrašo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui.
Įstatymai numato gretutinių teisių subjektų teisių apribojimus – leidžiama be jų sutikimo naudoti teisėtai pagamintus įrašus ar ištraukas mokymo ir mokslo tikslams ar asmeniniams poreikiams.
Atlikėjų ir įrašų gamintojų teisės galioja 50 metų nuo atlikimo datos. Jei per šį laikotarpį teisėtai išleidžiamas arba teisėtai viešai paskelbiamas atlikimo įrašas, atlikėjo teisės galioja 50 metų nuo pirmojo atlikimo ar paskelbimo datos.
Atlikėjo asmeninės neturtinės teisės galioja neterminuotai. Atlikėjui mirus, jo asmeninių neturtinių teisių priežiūra vykdoma taip pat, kaip ir autorių.
Fonogramos gamintojas ar atlikėjas turi informuoti visuomenę apie savo teisęs, kiekvieną įrašo egzempliorių žymėdamas ženklu P apskritime, nurodant pirmo įrašo paskelbimo metus ir išimtinių gretutinių teisių subjekto vardą ar pavadinimą (9 Priedas).
3.1.6. Autorių teisių ir gretutinių teisių gynimas
Autorių teisių ir gretutinių teisių gynimą reglamentuoja LR Autorių teisių ir gretutinių įstatymo VI skyrius, LR Civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai.
Įstatymas nustato, kokie veiksmai laikomi autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pažeidimais:
a) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas be autoriaus ar gretutinio teisių subjekto licencijos ar be sutarties;
b) neteisėtas kūrinių ir gretutinių teisių objektų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas ar laikymas komerciniais tikslais;
c) autorinio atlyginimo nesumokėjimas;
d) autoriaus ar atlikėjo asmeninio neturtinių teisių pažeidimas ir t.t.
Autoriai ir gretutinių teisių subjektai gali perduoti jiems priklausančias turtines teises įgyvendinti šiems tikslams specialiai įsteigtoms autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijoms (pvz.: Lietuvos autorių teisių gynimo agentūrai).
Autorių teisių ir gretutinių teisių subjektai, gindami savo teises, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą.
Civilines bylas dėl autorių teisių ir gretutinių teisių gynimo pirmąją instancija nagrinėja apygardų teismai.
Teismas gali priimti sekančius sprendimus:
a) pripažinti autoriui ar atlikėjui jo teises;
b) įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus;
c) dėl neišmokėto autorinio atlyginimo išieškojimo;
d) dėl kompensacijos išmokėjimo;
e) dėl neteisėtų kūrinių konfiskavimo ir sunaikinimo ir t.t.
Nuostolių ir materialinės žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja LR Civilinis kodeksas ir LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo normos.
Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, autoriaus teisių ar gretutinių teisių negautas pajamas ir turėtas išlaidas. Vietoj nuostolių atlyginimo yra galimybė reikalauti kompensacijos, kuri gali siekti iki 300 proc. nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinio teisių objekto teisėto pardavimo kainos.
Neteisėtoms kūrinių, kompiuterių programų, audiovizualinių kūrinių įrašų kopijoms, įvežamoms į Lietuvos Respubliką, gali būti taikomos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos muitinės priemonės.
Civilinės atsakomybės realizavimas, nešalina administracinės ar baudžiamosios atsakomybės. Administracinę ar baudžiamąją atsakomybę, taikoma asmenims už autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimus, nustato LR Administracinių teisių pažeidimų kodeksas ir LR Baudžiamasis kodeksas.
Nustatant, kurią atsakomybę atitinkamu atveju panaudoti, reikia labai kruopščiai įvertinti padarytą teisių pažeidimą, nustatyti, kuriai teisės šakai priskirtinas pažeidimas (6 ir 7 Priedai).
Jeigu Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios nuostatos, negu LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos.
3.2. Pramoninės nuosavybės apsauga
Skirtingai nei literatūros, meno ar mokslo kūriniai, pramoninės nuosavybės objektai yra saugomi ne nuo jų sukūrimo momento, o nuo jų įteisinimo įstatymų nustatyta tvarka. Apsauga yra teikiama pačiai idėjai, o ne jos išraiškai.
3.2.1. Išradimų teisinė apsauga
Teisinė išradimų apsauga priklauso patentų teisės reguliavimo sferai. Patentų teisės dalykas yra patentabilūs išradimai. Išradimai yra patentabilūs, jei jie yra nauji, išradimo lygio ir turi pramoninį pritaikomumą. Išradimas yra naujas, jei jis nežinomas technikos lygiu. Išradimas yra išradimo lygio, jeigu jis nežinomas atitinkamos srities specialistui. Pramoninį pritaikomumą turi išradimas, kurį galima pagaminti ar panaudoti pramonėje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugos srityje ar kitose srityse. Išradimo objektu gali būti įrenginys, būdas, medžiaga, mikroorganizmo kamienas, augalų ir gyvūnų ląstelių kultūros, žinomo įrenginio būdo, medžiagos, mikroorganizmo kamieno naujas panaudojimas. Išradimais nelaikomi: atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai; gaminių išoriniai vaizdai; žaidimų, intelektualinės ir ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat skaičiavimo mašinų programos; informacijos teikimo būdai; gydymo būdai, augalų ir gyvūnų veislės, biologiniai (išskyrus mikrobiologinius) jų išvedimo būdai; taip pat išradimai, prieštaraujantys visuomenės interesams, moralės ir humaniškumo principams.
Patentų teisės subjektais gali būti išradėjai, jų teisių perėmėjai, taip pat darbdaviai. Tą patį išradimą gali sukurti ir keli asmenys – bendraautoriai. Be to, patentų teisės subjektu gali būti laikomas Valstybinis patentų biuras, kaip patentinių santykių dalyvis.
Asmeniui, savo kūrybiniu darbu sukūrusiam naują įrenginį, būdą, medžiagą ir pan., garantuojama galimybė gauti iš savo išradimo naudą per įstatymo nustatytą monopolinio valdymo laiką, kuriam pasibaigus, išradimu galima naudotis visuotinai. Tokia galimybė suteikiama laikantis įstatymo nustatytos procedūros, kurios metu su išradimu supažindinama visuomenė (sudaroma ir paduodama patentinė paraiška, skelbiama jos medžiaga ir pan.), kompetentingos valstybės institucijos patikrina, ar išradimas yra naujas ir atitinka kitus įstatymo reikalavimus (paraiškos ekspertizė), valstybės vardu išduodamas ypatingas apsaugos dokumentas, garantuojantis pareiškėjo teises. Toks dokumentas ir yra išradimo patentas (1 Priedas). Išradimo autoriai turi teisę į patentinę paraišką, autorystės teisę, teisę į autoriaus vardą, teisę gauti atlyginimą.
Patento savininko teisės yra absoliutaus, išimtinio pobūdžio, be to, ribotos laike ir teritorijoje. Patento savininko teisių absoliutumą lemia tai, kad visi kiti asmenys privalo susilaikyti nuo savininkui priklausančio išradimo panaudojimo. Išimtinis subjektinių patentinių teisių pobūdis reiškia, kad teisės į išradimą gali priklausyti tik vienam patento savininkui. Du patentai tam pačiam išradimu negali būti išduodami. Tačiau tokia taisyklė galioja tik vienos valstybės teritorijos ribose, nes, pagal Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 4bis str., „patentai, kuriems gauti padavė paraiškas Sąjungos šalių piliečiai įvairiose Sąjungos šalyse, įeinančiose ar neįeinančiose į Sąjungos sudėtį, yra nepriklausomi nuo patentų, gautų už tą patį išradimą kitose šalyse“. Patentinės teisės yra apribotos laike, nes galioja įstatymų nustatytą laiką. Lietuvoje patentai galioja 20 metų nuo patentinės paraiškos padavimo datos.
Didelę reikšmę patento savininkui turi jo teisių apimtis. Pagal Patentų įstatymo 28 str., patentui suteikiamas teisinės apsaugos ribas nustato išradimo apibrėžtis. Išradimo aprašymas ir brėžiniai skiriami išradimo apibrėžčiai paaiškinti. Išradimo apibrėžtis apima visus joje išdėstytus požymius, taip pat ir juos atitinkančius ekvivalentus. Tokiu būdu, gaminys bus laikomas pagamintu naudojantis patentuotu išradimu, o būdas, saugomas patento, – panaudotas, jeigu bus panaudotas kiekvienas požymis įtrauktas į atskirą apibrėžties punktą.
Kalbant apie patento savininkui teikiamos teisinės apsaugos sferą, reikia paminėti ir netiesioginę gaminio apsaugą. Tokia apsauga reiškia, kad patentas, išduotas būdui, galioja ir tuo būdu pagamintam gaminiui, kuris gali būti ir nepatentuotas.
Patento savininkui priklauso tokios teisės:
• išimtinė teisė naudotis patento saugomu išradimu savo nuožiūra, nepažeidžiant kitų patentų savininkų teisių; ši teisė apima ir galimybę uždrausti naudotis išradimu kitiems asmenims;
• perleisti patentinę paraišką ar patentą kitiems asmenims;
• teisę reikalauti padaryti patento pakeitimus;
• atsisakyti patento;
• leisti kitiems asmenims: gaminti gaminį naudojant patentuotą išradimą arba naudoti patentuotą būdą; siūlyti, įvežti ar tiekti bei kaupti rinkai patentuotą gaminį. Tokie leidimai gali būti duodami licencinėmis sutartimis.
Įstatymas numato patentinių teisių apribojimus. Patento savininko teisių pažeidimu nelaikomas priemonių, kurios yra patento objektai, naudojimas užsienio valstybių transporto priemonių (vandens, oro, sausumos) konstrukcijose, jų pagalbiniuose įrenginiuose, arba šių priemonių eksploatavimas, kai transporto priemonės laikinai ar atsitiktinai yra Lietuvos Respublikoje, ar jos vandenyse. Patentinių teisių pažeidimu nelaikoma patentuoto objekto naudojimas eksperimentiniams ar mokslinio tyrimo tikslams, savo poreikiams tenkinti (jei tai neprieštarauja savininko ekonominiams interesams), vienkartiniam vaistų gaminimui vaistinėje pagal gydytojo receptą arba jeigu nurodyta, kaip naudotis taip pagamintais vaistais. Jei fiziniai ar juridiniai asmenys naudojo, arba visiškai parengė naudoti išradimą, iki patentinės paraiškos padavimo arba prioriteto datos, jie gali neatsižvelgdami į patento savininko valią naudoti išradimą taip kaip naudojo ar numatė naudoti pasirengimo metu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į valstybės ar visuomenės interesus, gali be patento savininko sutikimo priimti nutarimą leisti įmonei arba asmeniui naudoti patentuotą išradimą ir už jį patento savininkui sumokėti atlyginimą.
Išradimų autorių ir patentų savininkų teisės gali būti ginamos administracine ir teismine tvarka. Ginčus dėl išradimų patentavimo, kilusius iki patento išdavimo nagrinėja Valstybinio patentų biuro (toliau VPB Apeliacinis skyrius. Vilniaus apygardos teismas sprendžia ginčus dėl: VPB Apeliacinio skyriaus sprendimo atsisakyti išduoti patentą; patentinės paraiškos ar patento nuosavybės teisės pripažinimo kitam asmeniui; išduoto patento pripažinimo negaliojančiu; išduoto patento pažeidimo; patento pažeidimo fakto nebuvimo nustatymo; priverstinės licencijos išdavimo ir patento panaikinimo; paskelbtos patentinės paraiškos, kuriai suteikta laikina apsauga, pažeidimo.
Patento savininkas ar pareiškėjas turi teisę reikalauti nutraukti pažeidžiančius teisę veiksmus, atlyginti padarytą žalą. Taip pat galima pareikšti ieškinį asmeniui, kuris savo veiksmais sudaro pažeidimo grėsmę. Įstatymai numato galimybę licenciatui savo teises įgytas pagal licencinę sutartį prašyti ginti patento savininko arba ginti pačiam. Suinteresuotas asmuo turi teisę pareikšti patento savininkui ieškinį, prašydamas teismo nustatyti, kad jo veikla nepažeidžia savininkui išduoto patento.
Greta civilinės atsakomybės patentinių teisių pažeidėjams gali kilti ir baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 142 str. 2 dalis, 209 str.).
3.2.2. Pramoninio dizaino teisinė apsauga
Teisinė apsauga pramoniniam dizainui suteikiama tik jį įregistravus Lietuvos Respublikos Valstybiniame patentų biure. Vadovaudamasis LR Pramoninio dizaino įstatymu Valstybinis patentų biuras išduoda liudijimą apie pramoninio dizaino įtraukimą į Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino registrą (3 Priedas).
Pramoninis dizainas – tai viso gaminio ar jo dalies, sukonstruotų iš specifinių linijų, kontūrų, spalvų, formų ir (arba) medžiagų, estetinis vaizdas. Gaminiu laikomas pramoniniu ar rankiniu būdu pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys, taip pat daiktų rinkiniai ar kompozicijos, įpakavimas, grafiniai simboliai bei spaustuvės šriftai.
Kad pramoniniam dizainui būtų suteikta teisinė apsauga, jis turi būti naujas ir turėti individualias savybes, neprieštarauti viešosios moralės principams. Pramoninis dizainas yra naujas, jei jis iki paraiškos padavimo arba prioriteto datos savo išvaizda nebuvo tapatus kitam visuomenei prieinamam ar žinomam Lietuvoje gaminiui.
Teisių į pramoninį dizainą subjektais gali būti pramoninio dizaino autoriai, kurių kūrybiniu darbu buvo sukurtas pramoninis dizainas, taip pat jų teisių perėmėjai. Pramoninio dizaino savininkais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems priklauso išimtinė teisė į pramoninį dizainą. Teisės į pramoninį dizainą gali priklausyti ir keliems bendrasavininkams. Jei pramoninis dizainas yra sukurtas darbuotojo, atliekančio tarnybines pareigas ar vykdančio konkrečią tarnybinę užduotį, teisių į pramoninį dizainą subjektu gali būti ir darbdavys. Pramoninio dizaino autoriai bei savininkai gali tvarkyti su pramoninio dizaino registravimu, susijusiu reikalus per savo atstovą. Tokiu atstovu gali būti ir Lietuvos Respublikos patentinis patikėtinis.
Pramoninio dizaino autoriams priklauso teisė paduoti paraišką pramoniniam dizainui įregistruoti, autorystės teisė ir teisė į autoriaus vardą bei teisė į atlyginimą.
Pramoninio dizaino savininko teisių pobūdis yra toks pat kaip ir patento savininko teisių. Jos yra absoliutaus, išimtino ir laikino pobūdžio, taip pat yra apribotos valstybės, išdavusios teisės į pramoninį dizainą liudijimą teritorijoje.
Pramoninio dizaino savininkas turi išimtinę teisę naudotis pramoniniu dizainu. Šią teisę atitinka visų kitų asmenų pareiga be savininko leidimo susilaikyti nuo šių veiksmų: gaminti gaminį, kuris ar jo dalis yra įregistruota kaip pramoninis dizainas; siūlyti įvežti ar eksportuoti bei kaupti rinkai gaminius ar jų dalis, įregistruotus kaip pramoninis dizainas. Savininkas turi teisę licencinėmis sutartimis leisti naudotis pramoniniu dizainu bei teisę perduoti jį kitiems asmenims.
Teisių į pramoninį dizainą apribojimai yra labai panašūs į patento savininko teisių apribojimus.
Registruoto pramoninio dizaino teisinė apsauga galioja 5 metus nuo paraiškos padavimo datos. Galiojimo terminas, jei laikomasi tam tikrų sąlygų, gali būti pratęstas keturis kartus po 5 metus iki 25 metų.
Pramoninio dizaino autorių ar savininkų teisės gali būti ginamos administracine ir teismine tvarka. Ginčus dėl pramoninio dizaino įregistravimo, kilusius iki pramoninio dizaino liudijimo išdavimo nagrinėja VPB Apeliacinis skyrius. Vilniaus apygardos teismas nagrinėja ginčus dėl VPB Apeliacinio skyriaus sprendimo neišduoti pramoninio dizaino liudijimo, pramoninio dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia, pramoninio dizaino savininko arba autorių teisių gynimo.
Teismas pagal pramoninio dizaino savininko ieškinį gali priimti sprendimą nutraukti veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti jo teises, atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Ieškinį dėl teisės į pramoninį dizainą pažeidimo turi teisę pareikšti pramoninio dizaino savininkas, o jei jis šia teise nepasinaudoja – licenciatas.
3.2.3. Prekių ir paslaugų ženklų teisinė apsauga
Prekių ar paslaugų ženklu gali būti bet koks žymuo, kurio paskirtis atskirti vienam asmeniui priklausančias prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitam asmeniui priklausančių ar teikiamų paslaugų ir kurį galima grafiškai pavaizduoti (4 Priedas). Žymenimis gali būti žodžiai, raidės ir skaitmenys, piešiniai, emblemos, erdvinės formos (gaminių įpakavimas, talpa), spalvos, spalvų derinys ar išdėstymas. Žymuo nepripažįstamas ženklu, jei jis: neturi skiriamojo požymio; nusistovėjusioje veikloje yra tapęs bendriniu; žymi tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, kilmės vietą ar kitas prekių ar paslaugų charakteristikas; gali suklaidinti visuomenę, prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, žmogiškumo principams. Prekių ir paslaugų ženklų įstatymas numato ir kitus reikalavimus ženklui (4 str.).
Prekių ar paslaugų ženklai gali būti registruojami tiek fizinių tiek juridinių asmenų vardu. Paraiškas ženklui įregistruoti gali pateikti ir užsienio valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys.
Juridiniai ir fiziniai asmenys, užregistravę ženklą įgyja teisę jį naudoti prekėms ar paslaugoms žymėti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ši teisė galioja 10 metų nuo paraiškos padavimo VPB dienos. Galiojimo terminas, jei laikomasi įstatyme numatytų sąlygų, gali būti pratęsiamas kiekvieną kartą, bet ne ilgiau kaip 10 metų.
Teisės į prekių ar paslaugų ženklą yra absoliutaus ir išimtinio pobūdžio. Dokumentas patvirtinantis ir garantuojanti ženklo savininko teises yra ženklo liudijimas (2 Priedas). Tik ženklo savininkas turi monopolinę galimybę vartoti ženklą savo veikloje, taip pat uždrausti jį vartoti kitiems asmenims. Įregistruotas ženklas Lietuvos Respublikoje galioja tik toms prekėms ar paslaugoms, kurios yra nurodytos liudijime. Plačiai žinomo Lietuvos Respublikoje ženklo savininkas turi teisę, net jo neįregistravęs, uždrausti kitiems be jo sutikimo vartoti komercinėje veikloje bet kokį žymenį, susijusį su gerai žinomo jo ženklo atgaminimu, imitacija ar vertimu.
Savininkas įregistruotą ženklą turi teisę perduoti pagal sutartį, taip pat suteikti licenciją kitam asmeniui prekėms ar paslaugoms ženklinti.
Tačiau nėra draudžiama bet kuriam asmeniui vartoti kaip žymėjimą savo pavardę ir adresą, nuorodas į prekių ar paslaugų charakteristikas (rūšis, kiekis, vertė ir kt.), kitam asmeniui priklausantį ženklą, kai reikia nurodyti prekių ar paslaugų paskirtį, įregistruotą ženklą lyginamojoje reklamoje, jei tokia reklama leidžiama.
Ginčus dėl ženklo registracijos, kurie kyla iki ženklo liudijimo išdavimo, nagrinėja VPB Apeliacinis skyrius. Vilniaus apygardos teismas nagrinėja ginčus dėl VPB Apeliacinio skyriaus sprendimo atsisakyti įregistruoti ženklą ir išduoti ženklo liudijimą, dėl ženklo registracijos ir išduoto liudijimo pripažinimo negaliojančiais, dėl ženklo registracijos panaikinimo, ženklo savininko teisių gynimo.
Teismas pagal ženklo savininko ieškinį gali priimti sprendimą nutraukti bet kokius veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti jo teises, įpareigoti atlyginti savininkui padarytą žalą, atstatyti padėtį, kuri buvo iki teisės pažeidimo, nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus konfiskuojant ir prireikus sunaikinant neteisėtai naudojamus ženklus, priemones bei įrenginius jiems gaminti ir prekes, kai neteisėto ženklinimo svetimu prekės ženklu negalima nuo jų pašalinti (5 Priedas). Ženklo savininkas arba licencijos savininkas turi teisę paduoti muitinei prašymą sulaikyti per Lietuvos Respublikos sieną gabenamas prekes, paženklintas tokiu ženklu, kurį ženklo savininkas laiko pažeidžiančiu jo teises, taip pat pareikalauti, kad muitinė praneštų siuntėjų pavadinimus, adresus ir prekių kiekį. Tačiau savininkas privalo atlyginti nepagrįstu ieškiniu padarytus nuostolius.
3.2.4. Firmų vardų teisinė apsauga
Firmų vardų teisinę apsaugą reglamentuoja LR Firmų vardų įstatymas.
Firmos vardas identifikuoja įmonę, įstaigą bei organizaciją ir leidžia ją skirti nuo kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų. Firmos vardas, be žodžių, nusakančių įmonės, įstaigos ar organizacijos rūšį, privalo turėti bent vieną tikrinį skiriamosios reikšmės žodį (vietovardį, asmenvardį, simbolinį vardą) arba bendrinius skiriamosios reikšmės žodžius. LR Firmų vardų įstatymo 5 str. numato kokie firmų vardai negali būti registruojami (pvz., jei sutampa su registruotais ar pateiktais registruoti firmų vardais arba yra į juos panašūs, prieštarauja dorovės normos, pavadinti kitos asmens pavarde be jo sutikimo ir kt.).
Teisės į firmos vardą subjektais gali būti tik įmonės, įstaigos bei organizacijos. Paraišką firmos vardui įregistruoti gali pateikti numatomos steigti įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjas (tiek fizinis, tiek juridinis asmuo).
Firmos vardus registruoja VPB. Firmos vardo įregistravimą patvirtina firmos vardo liudijimas. Išimtinė teisė į firmos vardą įsigalioja nuo įmonės, įstaigos ar organizacijos įregistravimo datos ir galioja visą jos veiklos laiką. Įmonė, įstaiga ar organizacija turi išimtinę teisę vartoti firmos vardą Lietuvos Respublikoje, pareikšti ieškinį įmonei, įstaigai ar organizacijai, neteisėtai vartojančiai jos vardą. Išimtinės teisės į firmos vardą pažeidimu laikoma tapataus firmos vardo (arba panašaus į saugomą firmos vardą) vartojimas kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos veikloje. Išimtinė teisė į firmos vardą kitai įmonei, įstaigai ar organizacijai gali būti perduota (arba jos paveldėta) tik kartu su pačia įmone, įstaiga ar organizacija. Įmonė, įstaiga ar organizacija netenka išimtinės teisės į firmos vardą, jeigu teismo sprendimu anuliuojamas firmos vardo registravimas, pati įmonė, įstaiga ar organizacija atsisako išimtinės teisės į firmos vardą.
3.2.5. Puslaidininkinių gaminių topografijų teisinė apsauga
Nuo 1998 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojo puslaidininkinių gaminių topografijų teisinė apsauga. Šis naujas specialus institutas intelektualinės nuosavybės teisės sistemoje turi tiek autorinės, tiek patentų teisės bruožų, tačiau nėra nė vieno iš jų dalis.
Puslaidininkinio gaminio topografija – tai tarpusavyje susijusių piešinių, perteikiančių puslaidininkinio gaminio sluoksnių erdvinį išdėstymą visuma. Piešinį gali sudaryti standartiniai žymėjimo simboliai, įvairūs sutartiniai ženklai bei kiti grafiniai vaizdai. Teisinė apsauga taikoma tik tokiai topografijai, kuri yra originali, kūrėjo intelektualinės veiklos produktas ir nėra naudojama puslaidininkinių gaminių pramonėje.
Teisinė apsauga netaikoma topografijos koncepcijai, gamybos procesui, įrengimams, jų sistemai ar topografijoje užkoduotai informacijai.
Fizinis asmuo, sukūręs topografiją, yra jos autorius. Jei topografiją sukuria keletas autorių, kiekvienas jų yra bendraautorius. Darbdavys ar užsakovas išimtinių teisių į topografiją subjektu gali būti jei topografija sukuriama pagal darbo sutartį, ar užsakymą.
Įregistravus topografiją, išduodamas liudijimas.
Topografijos autoriui priklauso autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą ir teisė į topografijos neliečiamybę. Tačiau išimtinės teisės disponuoti topografija autoriui suteikiamos įregistravus topografiją VPB. Išimtinės teisės įgalina leisti ar uždrausti atgaminti topografiją bet kokia forma ir bet kokiu būdu, naudoti ar importuoti topografiją ar puslaidininkinį gaminį, pagamintą naudojant šią topografiją, komerciniams tikslams.
Išimtinių teisių pažeidimu nelaikoma, jei topografija atgaminama asmeniškai naudoti nekomerciniams, analizės, įvertinimo ar mokymo tikslams. Taip pat jei komerciniams tikslams naudojama topografija, kuri yra sukurta analizuojant ar vertinant saugomą topografiją.
Išimtinės teisės į topografiją įsigalioja nuo pirmojo komercinio jos panaudojimo arba paraiškos registruoti padavimo dienos. Išimtinių teisių galiojimo laikas pasibaigia po 10 metų nuo kalendorinių metų po vieno iš minėtų veiksmų ankstesnio atlikimo.
VPB Apeliacinis skyrius nagrinėja ginčus dėl topografijos registravimo iki liudijimo išdavimo, o Vilniaus apygardos teismas – dėl VPB Apeliacinio skyriaus sprendimų ir kitus ginčus, kilusius po liudijimo išdavimo.
Teisių pažeidimo atveju topografijos autorius arba savininkas gali reikalauti grąžinti padėtį, buvusią iki teisių pažeidimo, ir nutraukti arba panaikinti veiksmus, pažeidžiančius arba sukeliančius galimybę pažeisti teises, atlyginti nuostolius, įskaitant ir pažeidėjo neteisėtai gautą pelną, taikyti kitas įstatymų numatytas priemones, susijusias su jo teisių apsauga.
3.2.6. Augalų veislių ir sėklininkystės teisinė apsauga
Veislė – tai sukurta nauja arba iš natūraliai gamtoje augančių augalų išskirta genetiškai stabili augalų grupė, pasižyminti vienodomis (artimomis) biologinėmis ir ūkinėmis savybėmis, išsilaikančiomis dauginant ir išsiskirianti iš kitų to paties augalo veislių bent vienu aiškiai atpažįstamu ir aprašomu požymiu. Sėkla ir sodmenys – tai augalai arba jų dalys, naudojami atkurti ir dauginti tos pačios veislės augalus.
Veislės autoriumi gali būti vienas ar keli fiziniai asmenys, sukūrę arba iš natūraliai gamtoje augančių augalų išskyrę naują veislę. Fizinis ar juridinis asmuo, kuriam įstatymų nustatyta tvarka pripažintos veislės savininko teisės laikomas veislės savininku.
Naujas veisles registruoja Veislių tyrimo centras. Veislės savininkui išduodamas savininko liudijimas, o autoriui – autoriaus pažymėjimas. Sukurtai ar išskirtai naujai veislei suteikiamas pavadinimas. Veislės autoriaus pažymėjimo galiojimo laikas yra neribotas. Be veislės savininko sutikimo niekas neturi teisės naudoti jo sukurtos ar išskirtos veislės sėklų ar sodmenų komerciniam dauginimui, jų pardavinėti ar realizuoti kitokiu būdu, eksportuoti, naudoti veislę kaip vieną iš tėvinių komponentų hibridinėms sėkloms gauti, taip pat naudoti jo atrastą pirmosios kartos heterozinių hibridų gavimo formulę. Tačiau veislės savininko teisės nepažeidžiamos, jeigu jo sukurta ar išskirta veislė naudojama moksliniam darbui ar kitų naujų veislių kūrimui kaip pradinė medžiaga. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę veislės savininko teises, traukiami atsakomybėn Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
3.2.7. Apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos
Dažnai nesąžiningai konkuruojama būtent pažeidžiant intelektualinės nuosavybės objektų apsaugą. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas draudžia ūkinių subjektų, užimančių dominuojančią padėtį rinkoje, veiksmus, kurie, pažeisdami ūkio interesus, riboja arba gali riboti konkurenciją. Ūkiniams subjektams draudžiama atlikti tokias nesąžiningos konkurencijos veikas:
1. skleisti melagingus, netikslius ir iškraipytus duomenis (taip pat ir reklamoje), dėl kurių kitas ūkinis subjektas gali patirti nuostolių arba gali nukentėti jo reputacija;
2. klaidinti vartotojus, nurodant neteisingas žinias apie prekės kokybę, vartojimo savybes, pagaminimo vietą ir būdą, parduodamą kiekį ir kainą;
3. savavališkai naudoti rezultatus.
Nuostoliai, padaryti ūkiniams subjektams ar vartotojams pažeidus šiuos įstatymo reikalavimus, turi būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.
4. TARPTAUTINIAI SUSITARIMAI DĖL INTELEKTUALINĖS NUOSAVYBĖS APSAUGOS
Lietuvos Respublikos įstatymai nustato intelektualinės nuosavybės apsaugą tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau Lietuvos intelektualinės nuosavybės teisės sistemos teikiama apsauga neapsiriboja vien Lietuvos valstybės teritorija, nes Lietuvos Respublika yra ratifikavusi daugelį tarptautinių sutarčių intelektualinės nuosavybės srityje, kurios turi Lietuvos Respublikoje įstatymo galią. Tokiu būdu yra užtikrinama Lietuvoje sukurtų intelektualinės nuosavybės objektų apsauga ir užsienio valstybėse, taip pat užsienio valstybėse sukurtų intelektualinės nuosavybės objektų apsauga Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, kai kurios konvencijos yra tiesioginio taikymo, todėl jų nuostatos betarpiškai papildo Lietuvos intelektualinės nuosavybės teisės sistemą.
Vienas iš plačiausiai atstovaujamų susitarimų intelektualinės nuosavybės srityje yra 1967 m. Stokholmo konvencija, įsteigianti Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizaciją. Tam tikra prasme ši konvencija reiškia formalų susitarimą, vienijantį Paryžiaus ir Berno konvencijas. Vienas iš Stokholmo konvencijos tikslų ir yra užtikrinti administracinį Paryžiaus ir Berno konvencijų įkurtų sąjungų bendradarbiavimą. Ši konvencija buvo pirmoji, prie kurios prisijungė Lietuva (1992 m. balandžio 30 d.).
1886 m. Berno konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių dalyve Lietuva tapo nuo 1994 m. gruodžio 14 d. Nors ratifikuota ši konvencija buvo tik 1996 m. gegužės 28 d. Konvencijoje įtvirtintos nuostatos yra tiesioginio taikymo. Konvencijos tikslas – efektyvi ir vienoda literatūros ir meno kūrinių autorių teisių apsauga. Ji paremta „nacionalinio režimo principu“, pagal kurį kūrinių autoriams turi būti suteikiama tokia pat apsauga kitose valstybėse dalyvėse kaip ir tos valstybės piliečiams. Šis režimas nepriklauso nuo kokių nors formalumų atlikimo, registracijos, deponavimo ir t.t. Konvencija numato dvi apsaugos grupes. Pirmoji – kūriniai, kurių apsauga remiasi tiesiogiai pačios Konvencijos nuostatomis. Antroji – kūriniai, kurių apsaugos atžvilgiu nacionaliniai valstybės dalyvės įstatymai gali numatyti tam tikras išimtis ir net nesuteikti jiems apsaugos. Dauguma kūrinių priskiriami pirmajai grupei, kurią sudaro viskas, kas sukurta literatūros, mokslo ir meno srityse. Antroji grupė apima įstatyminius, administracinius ir teisminius oficialius tekstus, politines kalbas ir kitus žodinius kūrinius. Apsaugos subjektais pripažįstami autoriai taip pat jų teisių perėmėjai. Konvencija numato minimalius apsaugos standartus literatūros ir meno kūriniams. Išimtinėmis pripažįstamos teisės į vertimą, į atgaminimą bet kuria forma ar bet kokiu būdu (garso ir vaizdo įrašai), į dramos ir dramos-muzikos kūrinių viešą atlikimą, į transliavimą į eterį arba per kabelinę įrangą arba per garsiakalbius, į viešą skaitymą ir skelbimą, į adaptavimą, aranžavimą ir kitus kūrinio perdirbimus. Autorius gali reikalauti savo autorystės pripažinimo ir prieštarauti kūrinio iškraipymui, taip pat kitokiam kėsinimuisi, galinčiam pakenkti jo reputacijai. Konvencijoje numatyta ir galimybė nustatyti išimtinių teisių taikymo apribojimus (9 str. 2 d., 10 str. 2 d., 11bis str. 2 d.), taip pat numatyti galimi priverstinio licencijavimo atvejai. Teikiamos apsaugos terminą sudaro autoriaus gyvenimo laikas ir penkiasdešimt metų po jo mirties.
Paryžiaus konvencija „Dėl pramoninės nuosavybės saugojimo“ laikytina svarbiausiu tarptautinės teisės šaltiniu pramoninės nuosavybės apsaugos srityje. Ši konvencija priimta 1833 m., buvo kelis kartus peržiūrėta. Konvencijoje pateikiant pramoninės nuosavybės sąvoką yra vardijami pramoninės nuosavybės objektai. Beveik visų šių objektų apsaugą nustato ir Lietuvos įstatymai. Tačiau yra ir tokių, kuriems speciali apsauga Lietuvos įstatymuose nenumatyta. Tai naudingieji modeliai. Lietuvoje naudingieji modeliai nėra išskiriami kaip atskira pramoninės nuosavybės apsaugos objektų rūšis. Tačiau jiems teikiama apsauga yra tokia pat kaip ir išradimams. Naudinguoju modeliu paprastai laikoma tokios techninės naujovės, kurios savo išore primena patentabilius išradimus, tačiau jų įnašas technikos lygiui yra mažiau reikšmingas. Šalyse, kurių įstatymai numato specialią tokių objektų apsaugą, paprastai nustatoma supaprastinta jų įteisinimo tvarka, trumpesnis teisinės apsaugos galiojimo laikas. Tačiau aiškios takoskyros tarp naudingųjų modelių ir išradimų nėra. Todėl vargu ar reikėtų neigiamai vertinti tai, kad Lietuvos įstatymai atskirai nenumato naudingųjų modelių teisinės apsaugos.
Viena svarbiausių Paryžiaus konvencijos nuostatų – nacionalinio režimo principas. Valstybė dalyvė privalo suteikti užsienio šalių piliečiams tokias pat teises, kokias jos įstatymai suteikia savo piliečiams (2 str.). Toks pat režimas turi būti suteiktas piliečiams ir tų valstybių, kurios nėra konvencijos dalyvės, bet turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba veikiančią pramonės ar prekybos įmonę valstybės dalyvės teritorijoje (3 str.). Tačiau užsieniečiai patentavimo reikalams privalo paskirti nacionalinį patentinį patikėtinį. Kita svarbi Paryžiaus konvencijos nuostata – konvencinio prioriteto suteikimas. Tai reiškia, kad pareiškėjas, padavęs teisingai įformintą paraišką vienoje iš valstybių dalyvių, konvencijoje nustatytais terminais naudojasi prioriteto teise paduoti paraiškas kitose valstybėse. Kitaip tariant, prioriteto teisė reiškia, kad to paties asmens vėliau paduotos paraiškos išradimams, pramoniniam dizainui ir prekių bei paslaugų ženklams įteisinti bus laikomos kaip paduotos pirmosios paraiškos datą. Be normų, nustatančių konvencinį prioritetą, konvencijoje yra ir kitų svarbių taisyklių. Pavyzdžiui, laikiną išradimų, pramoninio dizaino, prekių ženklų apsaugą tarptautinėse parodose (11 str.), priverstinių licencijų išdavimas išradimo nepanaudojimo atveju (5 str.), patentų, gautų įvairiose šalyse, nepriklausomumas (4bis str.), ir kt. Be to, konvencija draudžia tiesiogiai ar netiesiogiai naudoti melagingus arba neteisingus prekių kilmės vietos pavadinimus (10 str.). Konvencija taip pat įpareigoja valstybes dalyves užtikrinti visiems Paryžiaus sąjungos piliečiams efektyvią apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos (10bis str.).
Reikia paminėti, kad skirtingai nuo Berno konvencijos, Paryžiaus konvencijos nuostatos nėra tiesioginio taikymo, todėl ši konvencija nustato minimalius pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos reikalavimus, kurie turi būti įgyvendinti prie konvencijos prisijungusiose šalyse.
Lietuvos patentų teisės srityje svarbi yra Patentinės kooperacijos sutartis, pasirašyta 1970 m. Vašingtone. Svarbiausias jos tikslas – tarptautinės patentinių paraiškų padavimo sistemos sukūrimas, siekiant išradimo apsaugos keliose ar daugelyje šalių. Be to, šia konvencija siekiama palengvinti ir pagreitinti priėjimą pramonės ir kitiems suinteresuotiems sektoriams prie techninės informacijos, susijusios su išradimais.
Lietuvoje yra sukurta Europos patentų galiojimo išplėtimo sistema, remiantis dvišaliu Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos patentų organizacijos susitarimu „dėl bendradarbiavimo patentų srityje“.
1977 m. Budapešto sutartis „Dėl tarptautinio mikroorganizmų deponavimo pripažinimo, siekiant juos patentuoti”, buvo ratifikuota 1997 m. lapkričio 18 d. Ji skirta palengvinti tarptautinio mikrobiologinių išradimų patentavimo procedūrą. Sutarties nuostatos taupo pareiškėjų pinigus ir užtikrina tarptautinę išradimų apsaugą, nes sutartis sukuria vieningą mikrobiologinės medžiagos deponavimo ir saugojimo sistemą, todėl pareiškėjui nebereikia paduoti kiekvienai patentų tarnybai patentuojamos medžiagos štamo, o tai reiškia, kad tampa nebereikalingas mokesčių mokėjimas kiekvienoje valstybėje, kurioje siekiama apsaugos, be to, labai sumažėja laiko sąnaudos, patentuojant biologines medžiagas.
Lietuva yra keleto svarbių tarptautinių susitarimų prekių ir paslaugų teisinės apsaugos srityje narė. 1997 m. lapkričio 15 d. Lietuva prisijungė prie Madrido sutarties „Dėl tarptautinės ženklų registracijos“ protokolo. Pagrindinis jo tikslas yra sudaryti galimybes prekių ženklų savininkams įteisinti savo prekių ženklą kitose šalyse dalyvėse, paduodant vienintelę paraišką savo šalies patentų žinybai. Taip pat Lietuva yra 1957 m. Nicos sutarties „Dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos“ dalyvė. Pagal šią sutartį valstybės dalyvės priima vieningą prekių ir paslaugų klasifikaciją prekių ir paslaugų ženklų registravimo reikmėms. Klasifikacija yra nuolat peržiūrima ir papildoma. Lietuva kartu su kitomis 34 valstybėmis 1994 m. Ženevoje pasirašė sutartį „Dėl prekių ženklų įstatymų“. Šia sutartimi siekiama pasaulio mastu harmonizuoti ir supaprastinti prekių ženklų registracijos reikalavimus.
Taigi, galima teigti, kad Lietuva per gana trumpą laiką įsijungė į tarptautinę intelektualinės nuosavybės apsaugos sistemą, kas užtikrina tiek Lietuvoje sukurtų intelektualinės nuosavybės objektų apsaugą užsienio valstybėse, tiek ir užsienio valstybių intelektualinės nuosavybės apsaugą Lietuvoje. Tai skatina ir žymiai palengvina Lietuvos tarptautinį bendradarbiavimą ekonomikos bei kultūros srityje.
IŠVADOS
• Intelektualinės nuosavybės sąvoka Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra formuluojama. Tačiau iš esmės Lietuvoje laikomasi pastaruoju metu pasaulyje įsigalėjusios intelektualinių teisių teorijos principų ir intelektualinė nuosavybė suprantama kaip išimtinių, tiek turtinių, tiek ir neturtinių, teisių į intelektualinės veiklos rezultatus ir kai kuriuos kitus, jiems prilyginamus, objektus visuma. Be to, sąvokų formulavimas pagrįstai gali būti laikomas teisės teorijos dalyku.
• Intelektualinės nuosavybės teisė laikytina vienu iš Lietuvos civilinės teisės pošakių. Be to, Lietuvoje laikomasi nusistovėjusios pasaulinės praktikos ir visa intelektualinės nuosavybės objektų apsauga yra skiriama į du atskirus pagrindinius intelektualinės nuosavybės teisės institutus – autorinę teisę bei pramoninės nuosavybės teisę.
• Po nepriklausomybės atstatymo Lietuvoje buvo sukurta nauja intelektualinės nuosavybės teisės šaltinių sistema. Priimta nemažai svarbių įstatymų ir poįstatyminių aktų šioje srityje. Tačiau šiuo metu, kuriant naująjį Civilinį kodeksą, turi būti sprendžiama intelektualinės nuosavybės teisės šaltinių bendros sistemos problema. Akivaizdu, kad tokia gausa norminių aktų negali būti inkorporuota į naująjį kodeksą, tačiau bendrieji, pagrindiniai intelektualinės nuosavybės teisės principai ir nuostatos turėtų būti įtvirtintos ir pagrindiniame civilinės teisės šaltinyje.
• Intelektualinės nuosavybės apsaugos sfera Lietuvos Respublikoje per pastaruosius metus buvo žymiai išplėsta. Autorinės teisės srityje priimtas pažangus Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. Pramoninės nuosavybės apsaugos sfera papildyta priėmus keletą įstatymų, įteisinusių naujų, netradicinių pramoninės nuosavybės objektų apsaugą (puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių ir sėklininkystės).
• Lietuvos Respublika yra ratifikavusi daugelį tarptautinių susitarimų intelektualinės nuosavybės srityje, kurios papildo Lietuvos intelektualinės nuosavybės teisinės apsaugos sistemą. Lietuvos įstatymai yra derinami su šių susitarimų nuostatomis.
• Lietuva per gana trumpą laiką įsijungė į tarptautinę intelektualinės nuosavybės apsaugos sistemą, kas užtikrina tiek Lietuvoje sukurtų intelektualinės nuosavybės objektų apsaugą užsienio valstybėse, tiek ir užsienio valstybių intelektualinės nuosavybės apsaugą Lietuvoje.
• Vis dar nepriimtas naujas Civilinis kodeksas. Šiuo metu galiojantis kodeksas priimtas dar 1964 m. Šis kodeksas, kaip intelektualinės nuosavybės teisės šaltinis nebeatitinka esminiai pasikeitusių ekonominių, socialinių ir politinių Lietuvos visuomenės gyvenimo sąlygų, daugelis gyvenime esančių dalykų jame apskritai nereguliuojami, o dauguma nuostatų nesiderina su šiuolaikine tarptautinę teise.
Įstatymo nustatyta, kad šis kodeksas netenka galios nuo 2001 m. sausio 1 d.
• Galima teigti, kad intelektualinės nuosavybės teisė yra gana sudėtinga teisės mokslo sritis, tačiau būdama sparčiai kintanti ir įvairialytė, ji yra viena iš įdomiausių materialinės teisės sričių.
Literatūros sąrašas
I. Norminiai aktai
Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1996.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Vilnius, 1998.
Lietuvos Respublikos patentų įstatymas. Žin., 1994, Nr. 8-120; 1997, Nr. 117-3005, Nr. 119-3078.
Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino įstatymas. Žin., 1995, Nr. 61-1531.
Lietuvos Respublikos prekių ir paslaugų ženklų įstatymas. Žin., 1993, Nr. 21-507.
Lietuvos Respublikos puslaidininkinių gaminių topografijų teisinės apsaugos įstatymas. Žin., 1998, Nr. 59-1655.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl firmų vardų registravimo. Firmų vardų nuostatai. Žin., 1991, Nr. 35-967; 1993, Nr. 9-220; 1994, Nr. 53-1010; 1995, Nr. 4-80.
Lietuvos Respublikos augalų veislių apsaugos ir sėklininkystės įstatymas. Žin., 1996, Nr. 101-2301; 1997, Nr.59-1364.
Lietuvos Respublikos kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas. Žin., 1996, Nr. 18-456.
Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro nuostatai. Žin., 1996, Nr. 86-2052.
II. Tarptautinės sutartys
Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo. Žin., 1996, Nr. 75-1796.
Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Žin., 1995, Nr. 40-988.
Patentinės kooperacijos sutartis (PCT). Žin., 1996, Nr. 75-1797.
Madrido sutarties dėl tarptautinės ženklų registracijos Protokolas. Žin., 1997, Nr. 105-2661.
III. Specialioji literatūra
Civilinė teisė. Vadovėlis. Kaunas, 1997.
Tarybinė civilinė teisė. 2 dalis. Vilnius, 1988.
V.Guobys. Intelektualinės nuosavybės apsauga Lietuvoje. Vilnius, 1995.
V.Guobys. R.Naujokas. Tarptautiniai susitarimai dėl intelektualinės nuosavybės apsaugos. Vilnius, 1997.
P.Kasperavičius. Intelektualinė nuosavybė ir jos apsauga. Vilnius, 1994.
David Bainbridge. Intellectual Property. Pitman pub., 1996, 3rd Ed.
Sergejev A.P. Pravo intelektualnoj sobstvenosti v Rosijskoj Federaciji. Moskva, 1996.
Gavrilov E.P. Kommentarij k Zakonu Rossijskoj Federaciji „Ob avtorskom prave i smežnych pravach”. Moskva, 1996.