Šiandieniniame pasaulyje kitimo tempams nuolat augant atsiranda perversmą sukeliančios technologijos, nauji produktai ir finansavimo galimybės. Konkurencijos, kaip ekonomikos progreso variklio, stiprėjimas vyksta dėl globalinės ekonomikos poveikio ir greitos technologijų plėtros. Šakose, kuriose yra didelė konkurencija, tik lanksčioms ir dinamiškoms įmonėms, sugebančioms greitai atsakyti į rinkos pokyčius pavyksta ilgą laiką plėstis ir pelningai veikti, sėkmingai kuriant nenutrūkstamą naujų produktų srautą.

Organizacijos siekį išlaikyti ir didinti konkurencingumą tiek vietinėje, tiek tarptautinėje verslo aplinkoje, įtakoja daug veiksnių: būtina turėti sąlygas ir galimybes vykdyti pokyčius, kurių dėka įmonė įgyja konkurencinius pranašumus, rengdama naujus veiklos būdus, diegdama naujas technologijas arba tobulindama bazinius gamybos ir jos organizacijos komponentus. Čiegis R. ir Čiegis R. (2008) teigia, kad ypač didelę reikšmę įmonės konkurencinių pranašumų formavimui turi naujovės (inovacijos).
Pasak H. W. Chesbourgh (2003), W. Vanhaverbeke ir J. West (2006) inovacijos – neabejotinai kritinė bet kokio dinaminio požiūrio į verslo strategiją dimensija, kadangi inovacijų dėka įmonės gali įgyti ir apginti konkurencinius pranašumus. M. Keršys (2008) savo disertacijoje „Ekonominių veiksnių įtaka inovacijoms versle: Lietuvos atvejis” apibendrindamas daugelio autorių mintis teigia, kad inovacija- tai naujovė, kuriama ir/arba diegiama siekiant padidinti tą darančių subjektų konkurencingumą. Štai P. Slavinskas, E. Toločka ir I. Zabielavičienė (2011) mano, kad inovacijos pagal esmę yra ko nors naujo įdiegimas į rinką, gaunant pozityvų rezultatą ir užsitikrinant konkurencinį pranašumą rinkoje.

XXI a. itin padidėjus inovacijų reikšmei šiuolaikiniam gyvenimui, mokslo ir techninei pažangai, inovacijų diegimas įmonėje tapo vienu iš kritinių veiksnių, lemiančių jos sugebėjimą konkuruoti. Konkurencinė kova verčia gamintojus mažinti gamybos, realizavimo kaštus, gerinti produkcijos kokybę; vienas efektyviausių šio tikslo siekimo būdų – naujų gaminių, technologijų kūrimas ir įdiegimas.
Tyrimo problema. Lietuvoje sparčiai besivystant rinkos ekonomikai, stiprėja ir jai būdinga konkurencija dėl to gamintojai yra priversti analizuoti ir keisti egzistuojančių produktų politiką, priklausomai nuo rinkos pokyčių ir planuoti naujus produktus, kurie yra būtini konkurencinėms pozicijoms užtikrinti. Svarbu nustatyti inovacijos kaip konkurencingumo didinimo rinkoje skatinimo galimybes tam, kad įmonė pateikusi inovaciją rinkai ją kuo ilgiau išlaikytų konkurencingą tarp kitų prekių, tai savo ruoštu suteiktų verslui galimybę pasiekti aukštesnę pelno maržą, taigi ir pelną, kurį galima dar kartą investuoti į verslą.
Mokslinė problema. Kaip per inovacijas galima būtų sustiprinti įmonės konkurencingumą rinkoje?
Tyrimo tikslas. Identifikuoti inovacijų kaip konkurencingumo didinimo rinkoje stiprinimo
galimybes.
Tyrimo objektas. Inovacijų kaip konkurencingumo didinimo rinkoje stiprinimas. Tyrimo uždaviniai:
1. Atskleisti inovacijų, kaip konkurencingumo stiprinimo teorinius aspektus.
2. Aptarti konkurencingumo ir inovacijos sampratas, klasifikacijas bei apibrėžti inovacijos kūrimo prielaidas ir sąsaja su konkurencingumu.
3. Išanalizuoti inovacijos kompleksiškumą, aptarti inovacijos strategijas, valdymo nuostatas bei susisteminti inovacijos kūrimo (vystymo) modelius ir pateikti naują modelio interpretaciją.
4. Ištirti ir numatyti UAB „Pakmarkas” inovacijos kaip konkurencingumo stiprinimo galimybes.
Tyrimo metodai:
1. Pirminių šaltinių duomenų rinkimas ir sisteminimas;
2. Mokslinės literatūros ir teisinių dokumentų palyginamoji, sisteminė ir loginė analizė;
3. Įmonės statistinių duomenų ir atlikto eksperimentinio tyrimo kokybinė analizė, remiantis
interviu ir apklausos tyrimo metodais.
Tyrimo reikšmingumas ir naujumas. Dabar rinkoje konkurencija tokia stipri ir dinamiška, kad kiekvienas įmonės išlikimas priklauso nuo to, kaip ji sugeba prisiderinti prie paklausos. Norėdamos išlikti konkurencingomis, šiandienos įmonės turi daryti daugiau nei tiesiog tiekti produktus ar paslaugas. Jos turi greičiau nei konkurentai reaguoti į aplinkos pasikeitimus, greičiau atlikti modernizavimą, greičiau reaguoti į kainų kitimą, privalo prisitaikyti prie sparčiai kintančių vartotojų poreikių, modernizuoti gamybos bei paslaugų teikimo struktūras, tobulinti kuriamus produktus bei gamybos technologijas, plėsti asortimentą bei pateikti į rinką inovacijas (naujus produktus). Taip pat turi numatyti inovacijos kaip konkurencingumo didinimo rinkoje galimybes ir išanalizuoti veiksnius, kurie padėtų tą produktą kuo ilgiau išlaikyti rinkoje kaip konkurencingą inovaciją.
Darbo struktūra. Darbą sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje apibrėžta konkurencingumo sąvoka ir inovacijos sąsaja su konkurencingumu, apžvelgta naujo produkto samprata, klasifikacija ir kūrimo priežastys, aptarta inovacijos sąvoka, jos kompleksiškumas ir vystymo procesas bei pateiktos inovacijos strategijos, valdymo nuostatos. Antroje dalyje aprašyta tyrimo metodika ir eiga: nustatytas tyrimo būdas, aptartos tikslinės tyrimo grupės. Trečioje rezultatų analizės dalyje atlikta tikslinių grupių aplausos rezultatų analizė, nustatyti pagrindinai tyrimo aspektai. Ketvirtoje dalyje pateiktos inovacijos konkurencingumo stiprinimo galimybės. Skyriuje „Išvados” pateikiami pastebėjimai, išsakoma nuomonė ir pasiūlymai dėl inovacijos konkurencingumo skatinimo. Pateikiama darbo metu naudota literatūra. Prieduose pateikta medžiaga, susijusi su inovacijos rinkoje konkurencingumo skatinimo galimybėmis. Darbą sudaro 110 puslapių, juose yra 44 paveikslai ir 3 lentelės.
1. INOVACIJŲ KAIP KONKURENCINGUMO STIPRINIMO GALIMYBES TEORINIAI
ASPEKTAI

1.1. Konkurencingumo samprata ir inovacijos sąsaja su konkurencingumu

Terminas „konkurencija’ kilęs iš lotynų kalbos žodžio „concurrenticT- kova, susidūrimas, lenktyniavimas. Konkurencija – automatinis rinkos pusiausvyros mechanizmas, centrinė rinkos ekonomikos mokslo sąvoka, apibūdinanti subjekto gebėjimą konkuruoti, kintanti laiko, vietos ar sąlygų atžvilgiu.
M. Brazienė (2007) teigia, kad konkurencingumas apibūdina objekto sugebėjimą išlaikyti konkurenciją su kitais konkrečioje rinkoje dalyvaujančiais objektais. I. Maksvytienė (2006), Ž. Simanavičienė ir kiti (2007) tvirtina, kad konkurencingumas apibūdina dviejų ar daugiau tiriamų objektų veiklos santykius. J. Sinkienė (2008) mano, kad konkurencingumas apibūdina įmonių, įmonių klasterių, miestų, regionų ar net šalių veiklos rezultatus.
I. Beniušienė ir G. Svirskienė (2008) tvirtina, kad konkurencingumas – tai itin kompleksinė kategorija, o ne situacija ar būsena, išmatuojama vienu ar keliais parametrais. Konkurencingumas dažnai nulemia subjekto (valstybės, įmonės, asmenų) ekonominę ir socialinę gerovę, prestižą, o per mažas konkurencingumas gali būti didelių praradimų, sukrėtimų ar net žlugimo priežastis.
Gana plačiai remiama H. Traboldo (1995) išplėtota idėja, kad „konkurencingumą apibūdina keturios galimybės: galimybė parduoti (eksportuoti), galimybė pritraukti (užsienio investicijas), galimybė prisitaikyti (inovacinė veikla) ir galimybė užsidirbti. Pastaroji galimybė yra išvestinė, kylanti iš trijų pirmųjų.” Tačiau pasak A. Misiūno (2009) ši teorija, neapibūdina paties konkurencingumo, o tik nusako jį įtakojančius veiksnius.
Konkurencingumo sampratos formuluotės tiesiogiai priklauso nuo analizės objekto raiškos srities ir lygmens, kinta mokslininkų išskiriami šalių, miestų, organizacijų konkurencingumą sąlygojantys veiksniai bei tikslai. Analizė rodo, kad konkurencingumą sąlygoja konkurencija su kitais konkrečioje rinkoje dalyvaujančiais objektais, sugebėjimas gaminti prekes ir teikti paslaugas, tarptautinių rinkų poreikių tenkinimas, įmonių klasteriai, bendro vidaus produkto rodikliai, teikiamų paslaugų atitikimas tarptautinių rinkų reikalavimams, institucijų politikos priemonių ir veiksnių visuma, kokybinės savybės. Todėl konkurencingumas dažniausiai apibrėžiamas įmonės, pramonės šakos ar segmentų bei nacionaliniame lygiuose:
• įmonė turi konkurencinių privalumų, jei gali gaminti ir parduoti konkurencinėse rinkose homogeniškus gaminius palankesnėmis kainomis nei kitos be subsidijų, arba jei gali gaminti unikalius gaminius, ar kurti ypatingas savybes esamiems gaminiams – inovacinius gaminius, jų patobulinimus, kurių kitos įmonės gaminti negali; (S. Jasinskaitė, 2001; K. Rinkauskaitė, 2007). Šį konkurencingumą atspindi įmonės akcijų vertė, užimama rinkos dalis ar plėtros galimybės.
• pramonės šaka ir segmentas turi konkurencinių privalumų, jei:
a) yra pakankama konkurencija, kuri gerina produktyvumą ir skatina inovacijas,
b) vartotojai yra reiklesni ir pažangesni už konkurentų,
c) egzistuoja sinergijos tarp įmonių, galimybės pradėti naują verslą ir pozityvi išorinė aplinka
(informacijos gausa),
d) įmonės patobulino turimus gamybos veiksnius;
E. Vaiginienė, G. Kasnauskienė, A. Miškinis (2006) teigia, kad pramonės konkurencingumas -tai toje pramonės šakoje veikiančių įmonių konkurencinių gebėjimų ir verslo aplinkos sąveika. Šio lygio konkurencingumas analizuojamas pagal jos sukūriamą BVP dalį ar eksporto apimtis.
• šalis turi konkurencinių pranašumų, jei verslo aplinka palanki atskirų ūkio segmentų plėtrai, o šalies ekonomika gali mobilizuoti išteklius produktyviam jų panaudojimui. (M. Porter, 1999).
Visi nurodyti lygmenys yra tik sąlygiškai savarankiški, nes be konkurencingos prekės-neegzistuos nei konkurencinga įmonė, nei šaka, nei šalis. (I. Maksvytienė, J. A. Urbonas, 2009). Taigi, produkto (prekės ar paslaugos) konkurencingumą galima apibrėžti kaip visų rinkos, pirkėjų, vartotojų reikalavimų atitikimą, teikiamą naudą, atsižvelgiant į kokybės rodiklius bei vartotojo išlaidas tai produkcijai įsigyti. Ch. Moore (1994) nurodo, kad stiprūs, kitaip tariant, konkurencingi produktai -tai produktai, atspindintys technologijos ir vartotojų poreikių sintezę, štai E.R. Stancikas (2003) teigia, kad konkurencingas produktas, kokybė, aptarnavimas – tai strategijos, kuriomis siekiama įsigyti vartotojų prieraišumą, tvirtai jaustis rinkoje. Bragg (2007), B. Melnikas (2008) ir kiti autoriai produkto inovacijas išskiria kaip esminį veiksnį, lemiantį ilgalaikį įmonių konkurencingumą.
Kalbant apie konkurencingumą vis dėl to labiau pabrėžiamas įmonės konkurencingumas, kuriam dabartiniu metu yra skiriamas pakankamai didelis dėmesys. Štai G. Piccoli (2005) teigia, kad svarbiausias konkurencinės aplinkos elementas yra įmonės. Įmonės konkurencingumas pasaulinėje rinkoje susijęs su įmonės gebėjimu greitai reaguoti į skubius rinkos pokyčius ir išlaikyti savo pozicijas joje. Štai A. Griffiths ir F. R. Zammuto (2005) R. Keršienė, (2009), G. Cainelli ir kt., (2006), V. Snieška (2005, 2008) J. Sinkienė, (2008). teigia, jog įmonių konkurencingumas priklauso nuo to, kaip jos geba valdyti savo išteklius, tokius kaip antai: finansai, darbuotojai, technologijos, marketingo, gamybos ir kitas funkcines žinias, strateginį pranašumą ir išnaudoti atsirandančias galimybes ir panašiai, kiti (Ž. Simanavičienė ir kt., 2007, E. Vaiginienė ir kt., 2006, A. Žvirblis 2007 ir kt.) įmonių konkurencingumą aiškina remdamiesi valstybėje esama institucine sistema, pramonės struktūra bei kitomis valstybės charakteristikomis.
M. Porteris (interviu su Snowdon ir Stonehouse, 2006) teigia, kad šiuolaikinėje ekonomikoje įmonės konkurencingumą parodo turimos rinkos dalis ir pelningumas. D. Dumčiuvienė, E. Meilienė ir V. Snieška (2005) papildo Porterio teiginį ir mano, kad pagrindiniai įmonės konkurencingumo rodikliai yra įmonės pelningumas, išlaidos, produktyvumas bei įgyta rinkos dalis.
Konkurencingumas priklauso nuo daugybės įvairių veiksnių, kurie įtakoja rinkos objektą atsargiai rinktis ir vertinti jo veiklą įtakojančius veiksnius.
Pasak I. Beniušienės ir G. Svirskienės (2008), norint išlaikyti savo įmonės pozicijas globalioje rinkoje, konkurencingumas turi būti susijęs su įmonės gebėjimu greitai reaguoti į skubius rinkos pokyčius. Autorės teigė, kad įmonės kurdamos ir tobulindamos konkurencinį pranašumą turi nuolat taikyti įvarius konkurencingumą lemiančius veiksnius. Įprastai jie skirstomi į dvi stambias grupes: išorės (makroaplinkos ir jo dalies – konkurencinės aplinkos veiksniai) ir vidaus (organizacijos vidaus aplinkos veiksniai, kurie yra jos pačios kontroliuojami). M. Porteris (1998) tyrinėdamas skirtingas organizacijų ir verslo sąlygas, pastebėjo, jog kai kurių šalių aplinka labiau skatina laimėjimus bei pažangą. Dėl to teigia, kad „Deimanto” modelis parodo, kaip vidiniai ir išoriniai veiksniai veikdami kartu sukuria verslo aplinkos dinamiškumą, stimuliuoja ir intensyvina konkurenciją. (interviu su Snowdon ir Stonehouse, 2006). (žr. 1 pav.)

„Deimanto” veiksniai tiesiogiai lemiantys įmonės konkurencingumą

VIDINIAI
1. Ištekliai (veiksnių sąlygos): žmoniškieji, žin ių, fiziniai (gamtos), finansiniai, infrastruktūra.
2. Paklausos sąlygos
3. Susiję, aptarnaujantys pramonės sektoriai
4. Įmonės strategija, struktūra ir konkurencija

1 pav. M. Porterio „ Deimanto” konkurencingumo veiksniai Šaltinis: Sudaryta autorės remiantis M. Porter (1998) „Deimanto modeliu”

Išorės aplinkos veiksniai suformuoja galimybes ir ribojimus, su kuriais susiduria įmonė konkurencinėje aplinkoje, štai vidaus aplinkos veiksnius lemia išorės aplinka.
Reiktų išskirti pirmąjį M. Porterio „Deimanto” veiksnį – veiksnių sąlygas,- tai materialiniai ir nematerialiniai gamybos veiksniai, formuojantys visos šalies ir pramonės šakų konkurencinius pranašumus. Veiksnių perteklius gali pakenkti kuriant konkurencinį pranašumą, o jų trūkumas dažnai skatina inovacijas ir sukuria ilgalaikį šalies ir pramonės šakos konkurencinį pranašumą (Ž. Simanavi čienė ir kt., 2007).
Šiandien įmonėms nebepakanka turėti tik darbuotojus, kapitalą, personalo įgūdžius ir kt. Todėl antruoju M. Porterio vidiniu „Deimanto” veiksniu išskiriamos – paklausos sąlygos, kurias sudaro inovacijų ir technologinių pažangų jėgos bei vartotojų poreikiai. Dabartiniu metu, kai paslaugų pasiūla yra pakankamai didelė, o vartotojų keliami reikalavimai jų kokybei vis didesni, M. Povilaičio ir J. Čiburienės (2009) nuomone, verslo augimo, pelningumo ir tęstinumo pagrindu tampa sugebėjimas rinkai pateikti naujas prekes ir paslaugas. Taigi, pasak V. Snieškos ir J. Vasauskaitės (2005), inovacijų taikymas įmonėse tampa vienu iš sėkmę lemiančių veiksnių. Inovacijų taikymas suteikia įmonėms ne tik pranašumo prieš konkurentus, bet užtikrina ilgalaikį įmonės gyvavimą rinkoje (Baronienė, 2007). G. Cainelli ir kt. (2006) įmonėms, norinčioms išsilaikyti rinkoje ir sėkmingai vystyti savo veiklą, pataria greičiau reaguoti į kintančias rinkos sąlygas, aplinkos pasikeitimus, sparčiau modernizuoti ir kurti inovacijas. Tai, kad Lietuvos įmonės inovacijoms nėra abejingos, įrodė R. Keršienės (2009) tyrimas, kuris parodė, kad 2008 metais inovacinėje veikloje dalyvavo daugiau nei 40 proc. įmonių, kurių vadovai teigė, kad sėkmę jų verslui užtikrino kokybiškesnių paslaugų teikimas, įdiegus naujas technologijas bei pritaikius naujus vadybos ir rinkodaros metodus.
M. Porteris taip pat išskyrė 3 adaptacijos sąlygas, nuo kurių priklauso įmonės sugebėjimas sėkmingai konkuruoti rinkoje:
1. Įmonė turi sugebėti tinkamai pristatyti pakeitimą.
2. Pakeitimą turi būti sunku nukopijuoti.
3. Tai turi būti prekė, už kurią vartotojas sutiktų daugiau mokėti.
Kiekvienos įmonės konkurencingumui sukurti, išlaikyti ir didinti yra parenkami ir taikomi konkurenciniai metodai. Jų pasirinkimas priklauso nuo konkurencinių pranašumų, o šie nuo produkto savybių. Konkurencijos metodų grupės yra šios:
1) Kainų konkurencija – rungtyniavimas dėl galimybės gauti papildomą pelną, pardavus papildomą produkcijos kiekį ir dėl to sumažinus produkcijos vieneto sąnaudas. Tam sumažinamos kainos, nekeičiant produkcijos asortimento ir kokybės.
2) Ne kainų konkurencija apima: produkcijos savybių keitimą; naujų savybių suteikimą esamai produkcijai; tuos pačius poreikius tenkinančios naujos produkcijos sukūrimą; produkcijos sukūrimą anksčiau neegzistavusiems poreikiams tenkinti; prekės savybių (mados, prestižo simbolių) atnaujinimą; su preke susijusių paslaugų tobulinimą. Kitaip tariant, tai inovacijos sukūrimas.
I. Roffe (2007) manymu, konkuravimo strategija – tai konkrečių priemonių pasirinkimas siekiant įgyvendinti įmonės tikslus (įgyti konkurencinį pranašumą rinkoje), pirma įvertinus esamų vidinių išteklių ir supančios aplinkos sąveiką. Konkurencinės strategijos:
1) Lyderiavimas kaštų srityje. Įmonė turi išlaikyti mažesnę už konkurentus savikainą. Pagrindinis veiksnys – pažangi technologija, gamybos masto ekonomija, žaliavos prieinamumas.
Lyderis kaštų mažinimo ir produkcijos diferencijavimo srityje turi prilygti konkurentams ar bent nedaug atsilikti.
2) Diferencijavimas. Įmonė kuriuo nors aspektu siekia unikalumo. Tokia elgsena reikalauja didesnių gamybos kaštų. Įmonė turi kartu siekti didinti gamybos efektyvumą ir mažinti sąnaudas, nes priešingu atveju gali tapti nekonkurencinga dėl santykiškai didelės savikainos.
3) Koncentravimasis. Pastangų sutelkimas į kurį nors veiklos aspektą siauroje konkurencijos srityje šakos viduje: pirkėjų grupė, konkreti produkcija ar konkreti geografinė rinka. Esmė-pasirinkti rinkos segmentą ir jį aptarnauti geriau ir efektyviau negu konkurentai. Reikiamų konkurentinių pranašumų galima įgyti arba mažinant savikainą arba didinant produkcijos diferencijavimą ir tuo išsiskirti iš konkurentų.
Įmonės norėdamos pirmauti konkurencinėje kovoje, turi taikyti įvairius konkurencingumą skatinančius veiksnius, metodus ir strategijas, kurie yra susiję tiek su įmonės organizaciniais klausimais, tiek su gamybiniais. Kiekvienai įmonei svarbu nustatyti tikslias priežastis, kurios jai leidžia konkuruoti rinkoje ir jas nustačius imtis veiksmų konkurencingumui didinti ieškant naujų šaltinių. Dauguma autorių nagrinėjusių konkurencinio pranašumo ypatybes yra išskyrę gana daug konkurencinio pranašumo didinimo šaltinių, kuriuos naudoja įvairios įmonės savo produktų konkurencingumui skatinti. Išskirtini kaip svarbiausieji šie:
> konkuravimo strategija ir metodai. I. Roffe (2007) teigė, kad norint įgyvendinti įmonės tikslus būtina pasirinkti konkrečias priemones.
> žmogiškieji ištekliai ir jų veiksniai. Kaip teigia O. Gottschalg ir M. Zollo (2007) žmoniškuosius išteklius sunku imituoti ar perimti, jie susiję su specializacija ir taktinėmis žiniomis, štai V. Clulow (2007) mano, kad įmonės konkurencingumą lemia daugiau nematerialus jos turtas nei materialus.
> žinios ir informacija. C. Soosay ir P. Hyland (2004) teigia, kad organizacijų darbuotojai gauna ir generuoja naujas žinias, kurios pritaikomos tiekėjams, klientams ir konkurentams.
Smulkesnė ir konkretesnė konkurencinio pranašumo šaltinių lentelė yra pateikta 6 priede.
Dar viena iš galimybių didinti įmonės konkurencingumą rinkoje yra inovacijų diegimas įmonėje. Kaip teigia C. Shepherd ir P. K. Ahmed (2000) įmonės norėdamos pirmauti konkurencinėje kovoje, turi diegti inovacijas. Štai A. Trappey, Ch. Trappey ir kiti (2004) mano, kad investicijos produktyviom valdymo sistemom (inovacijoms) gali pagerinti kompanijos konkurencingumą.
Analizuojant įmonės konkurencingumą būtina įvertinti labai daug ir įvairių veiksnių, kurie gali įtakoti konkurencingumo skatinimą. Vieni iš pagrindinių veiksnių: produkto charakteristikos, įmonės įvaizdis, gamybiniai pajėgumai, technologiniai sugebėjimai, realizavimo tinklas, rinkodara, finansinė padėtis, savikaina bei vartotojų aptarnavimas.
Konkurencinio pranašumo didinimas yra viena iš esminių konkuravimo rinkoje priemonių, tačiau kaip ir bet kurioje veikloje atsiranda tam tikrų, nenumatytų problemų, kurių sprendimas pirmiausia priklauso nuo šių veiksnių:
• aplinkos (teisinės, politinės ir t.t.) ypatumų bei visuomenės požiūrio;
• įmonės išteklių;
• vadybininkų sprendimų savalaikiškumo ir optimalumo.
Apibendrinant galima teigti, kad konkurencingumas apibrėžiamas įmonės, pramonės šakos ar segmentų bei nacionaliniame lygiuose. Konkurencingumas yra ypatingai sudėtingas ir daugiaaspektis reiškinys, įmonės savybė, apibūdinanti konkretaus vartotojų poreikio tenkinimą, lyginant ją su kitomis įmonėmis. Konkurencingumas lemia įmonės sugebėjimą konkuruoti rinkoje dėl to yra svarbu nustatyti įmonėje veikiančius konkurencingumo šaltinius ir juos palaikyti bei tobulinti. Analizuojant įmonės konkurencingumą, būtina įvertinti labai daug įvairių veiksnių nuo produkto charakteristikos, rinkodaros iki įmonės finansinės padėties, savikainų bei vartotojų aptarnavimo.
Inovacijų diegimas įmonėje yra vienas iš efektyvesnių būdų įtakoti bei didinti įmonės konkurencingumą rinkoje. Būtent inovacijų pritaikymas įmonėje yra racionalus sprendimas, kuriuo siekiama konkrečių tikslų: didinti rinkos dalį, mažinti gamybos išlaidas, gerinti paslaugos kokybę, kurti naujas rinkas, gerinti darbo sąlygas, keisti pasenusius gaminius. Inovacijos yra konkurencijos didinimo rinkoje veiksnys, kurio dėka įmonė siūlydama tam tikrą naujovę vartotojams gali pritraukti didesnę rinkos dalį ar tam tikrą vartotojų segmentą taip didindama savo produkto populiarumą, o kartu ir konkurencingumą rinkoje. Tačiau prieš analizuojant veiksnius kaip tą inovaciją padaryti kuo efektyvesnę, įmonei reikia išnagrinėti visus naujo produkto (inovacijos) sukūrimo ir pateikimo rinkai ypatumus.

1.2. Naujo produkto kaip inovacijos samprata, klasifikacija ir kūrimo prielaidos

Produktą galima apibrėžti kaip „materialių ir nematerialių savybių rinkinį, apimantį įpakavimą, spalvą, kainą, kokybę, firmos ženklą, taip pat suteikiamas paslaugas bei pardavėjo reputaciją”. Iš šio apibrėžimo matyti, kad vartotojai perka daugiau negu fizinių savybių rinkinį. Jie perka poreikio patenkinimą produkto savybių formoje.
Pranulis V., Pajuodis A., ir kiti autoriai (1999) produktą traktuoja kaip kompleksą apčiuopiamų ir neapčiuopimų savybių1. P. Kotler, G. Armstrong, J. Saunders, V. Wong (2003) aiškina, kad produktas yra visa tai, ką galima pasiūlyti rinkai atkreipti dėmesį, įsigyti, naudoti ar vartoti ir kas gali

Produkto savybės – tai tos fizinės savybės, su kuriomis produkto vartotojai sieja potencialų poreikių patenkinimą.
patenkinti norą ar poreikį. Pagal A. Gaižutį (2008) „Produktas (prekė) – viskas, kas gali tenkinti norus ir poreikius, gali būti siūloma rinkoje pirkėjų dėmesiui, pirkimui ir vartojimui ar naudojimui”.
Apibendrinant galima teigti, kad produktas tai tam tikrų savybių rinkinys, kurio reikia jį perkančiam vartotojui. Todėl įmonei stiprinant konkurencingumą rinkoje būtina atsižvelgti į pirkėjų užgaidas bei turėti sąlygas ir galimybes vykdyti pokyčius, kurių dėka įmonė gali įgyti konkurencinius pranašumus. Vienas iš tokių pranašumų yra naujų produktų ar prekių sukūrimas ar patobulinimas ir pateikimas rinkai ar jos segmentui.
Naujo produkto sąvoka ir jos apibrėžimas yra strategiškai svarbus, nes dažniausiai naujas produktas yra apibrėžiamas kaip griežčiau vystytas ir bandytas, negu produktas, kuris yra paprasčiausia esamo produkto modifikacija. Kad būtų pavadinta nauja, prekė turi būti visiškai nauja arba turi būti pakeistos jos funkcijos, kadangi vieniems rinkos dalyviams naujas produktas gali būti visiška technologinė inovacija naujoje rinkoje, kitiems tai tiesiog jau egzistuojantis produktas, patobulintas kažkokiu būdu. Dėl to yra svarbu išsiaiškinti sąvokos „naujas produktas” reikšmę. Literatūroje vieno sąvokos apibūdinimo nėra, įvairūs autoriai pateikia skirtingus apibrėžimus.
Anot A. Žvirblio (2007) naujos prekės sukūrimas yra inovacinis procesas, kuris įgalina įvesti į rinką originalias prekes; tai inovacinės prekės; gali būti patobulintos modifikacijos jau egzistuojančios rinkoje prekės, naujos markės prekės, intelektinės veiklos produkcija. Tai pat jis teigia, kad esamos prekės pateikimas naujam rinkos segmentui irgi priskirtinas prie naujų prekių. Dėl to galima teigti, kad terminas „naujas” yra reliatyvi sąvoka. Štai Ph. Kotler ir kt. autoriai (2003) pateikia tokį naujo produkto apibūdinimą – tai originalių produktų vystymas, produkto tobulinimas, produkto modifikacijos ir visiškai naujų gaminių sukūrimas.
J. Vijeikis (2003) teigia: „Jeigu prekės teikiama nauda skiriasi nuo kitų prekių teikiamos naudos, t.y. jeigu nors viena iš produkto savybių pasikeičia, galima sakyti, kad atsirado naujas produktas”. Naujumo reikšmė taip pat priklauso nuo to, ar mes esame vartotojai ar įmonės vadovai. Produktas laikomas nauju vartotojams, jeigu šie anksčiau nežinojo tokios produkto kategorijos iki jo atsiradimo rinkoje. Produktas yra laikomas nauju įmonei, jeigu pastaroji vykdo vystymo, bandymų ir išėjimo su produktu į rinką procesus. Netgi „aš taip pat” („me too”) produktas, t.y. nuo konkurentų nukopijuotas sėkmingas produktas, yra naujas produktas imituojančiai įmonei.
Analizuojant naujumą būtina išsiaiškinti, kaip tą naujumą suprasti. B. Vijeikienė ir J. Vijeikis (2000), A. Gaižutis (2008) bei kiti autoriai apibrėžia naujumo sampratą pagal tris kriterijus:
• Subjekto kriterijus (kam tai nauja?); Analizuojama, kam produktas yra naujas. Vienam rinkos segmentui jis gali būti visiškai naujas, kitam seniai pažįstamas.
• Laiko kriterijus (iki kada nauja?); Šį kriterijų sunkiau detalizuoti. Net ir sukūrus visiškai naują produktą neturintį analogų rinkoje, reikia numatyti ir kuo tiksliau prognozuoti, kiek ilgai laiko jis bus naujas, ir kaip kis jo naujumo laipsnis laiko atžvilgiu, kadangi prekė gali būti nauja ribotą laiką.
• Intensyvumo kriterijus (kiek tai nauja?). Šis kriterijus padeda suvokti, kiek naujas produktas yra. Apie tai galima spręsti analizuojant rinkos segmentą, kuriam produktas bus skirtas.
Nauji produktai vartotojo ar rinkos požiūriu, priklausomai nuo jų naujumo, gali būti klasifikuojami į tris tipus: (žr. 1 priedą)
• Nutrūkstančios naujovės (pertraukianti inovacija) yra prekės pionieriai, kurie yra tokie nauji, kad joks ankstesnis produktas iki jų atsiradimo neatliko analogiškų funkcijų. Šioms prekėms būdingi vartotojų elgsenos pokyčiai prekės pirkimo ir vartojimo procese, t.y. jų visiškas naujumas reikalauja ir naujo vartotojo modelio.
• Dinamiškai besitęsiančios naujovės (dinamiškai pertraukianti inovacija) – tai tarpinis naujo produkto apibrėžimas. Joms būdingi prekių pakeitimai ar pagerinimai, kurie iš dalies pakeičia vartotojų elgseną prekės pirkimo ir vartojimo procese.
• Nuolatinė naujovė (nepertraukianti inovacija) yra nežymūs, ne itin reikšmingi produkto pasikeitimai arba vartotojų supažindinimas su analogiškų prekių imitacijomis. Vartotojų elgsena tokių prekių pirkimo ir vartojimo procese nesikeičia.
T. D. Kuczmarskis (1992) prekės naujumą apibūdina, remdamasis prekės naujumu rinkai, įmonei ir technologijos naujumu. Pagal šiuos kriterijus išskiriamos tokios naujų prekių kategorijos:
1. Pasauliui nauja prekė – prekės, sukuriančios visiškai naują prekių kategoriją ir jų rinką. Tai produktas, naujas tiek vartotojams, tiek įmonei, kuris sukelia atitinkamus pasikeitimus vartotojų elgsenoje ir vartojimo struktūroje
2. Įmonei nauja prekių linija (grupė) – rinkoje jau esančios, tačiau įmonei naujos prekės.
3. Produktų linijos plėtra – naujų prekių į esančią prekių liniją įvedimas (asortimento ilginimas) ar prekių linijos papildymas naujais modifikuotais elementais (asortimento gilinimas).
4. Prekių linijos modifikavimas (atnaujinimas), arba priedai prie esamų produktų – tai patobulintos prekių linijos prekės ar jų savybės, kurios geriau patenkina vartotojų poreikius ir teikia jiems didesnę suvoktą naudą, pakeičiančios esamas prekes.
5. Išlaidų mažinimas irperpozicionavimas. Mažinant išlaidas, prekės teikiama nauda nesikeičia, bet ji parduodama žemesne kaina. Perpozicionuojant prekes, siekiant patenkinti naujus vartotojų poreikius, esama prekė pateikiama kitu būdu. Tai leidžia įmonei sustiprinti konkurencines pozicijas ar įeiti į naujus rinkos segmentus. (Kuvykaitė R., 2001)
A. Gaižutis (2008) T. D. Kuczmarskio naujų prekių klasifikaciją papildo esamos prekės pateikimo naujam rinkos segmentui kategorija ir teigia, kad „nauja preke galima laikyti originalią, patobulintą, modifikuotą prekę arba naują prekės rūšį”. Kaip teigia Vijeikienė B. ir Vijeikis J. (2000) produkto modifikacija – tai produktai, žinomi įmonei, tačiau nauji vartotojams. Įmonės tikslas pateikti vartotojams iš pažiūros naują arba patobulintą produktą, nevykdant brangios naujo produkto vystymo procedūros. Ir skiria trijų tipų modifikacijas:
a) Patobulinimas – egzistuojančio produkto pagerinimas.
b) Asortimento išplėtimas – tai išleidžiamos produkcijos papildymas naujomis rūšimis.
c) Perpozicionuotas produktas – turi įteigti supratimą apie naują markės savybę, ir nebūtinai tai turi būti susiję su jos fizinių charakteristikų pakeitimu.
S. Urbonavičius (1997), M. Kriaučionienė ir kiti (2005) produktų naujumą suklasifikuoja į panašias grupes tik kitaip įvardintas, tačiau tai iš esmės nekeičia produktų naujumo skirstymo.
Nuolat keičiantis situacijai rinkoje ir kintant vidinėms bei išorinėms galimybėms, įmonės nuolat atnaujina savo produktų asortimentą ir investuoja į naujas technologijas, nes pagrindinė įmonės augimo, gyvavimo ir konkuravimo sąlyga tai naujų produktų, inovacijų kūrimas. Pasak D. Irwin (2000), įmonėms svarbu reguliariai taikyti naujoves. Naujovių kūrimas ne tik leidžia padidinti rinkos dalį, siekti pardavimo apimčių ir pelno augimo tikslų, tačiau ir apriboti naujų konkurentų atėjimą į rinką bei užtikrinti įmonės prestižo augimą joje. (Kuvykaitė, 2001).

Priežastys, skatinančios kurti naujus produktus

IŠORINĖS

VIDINĖS

Paklausos kitimas
(nuomonės apie produktą kitimas)
Techninė ir
moksline pažanga
(nauji techniniai sprendimai)
Didesnio pelno siekimas (Apyvartos didinimas)
asortimento išplėtimas (vadovų keliami reikalavimai)

Visuomeniniai
poreikių
pokyčiai
(vertybių sistemos ar mados kitimas)

Teisinės
aplinkos pokyčiai
(nauji teisės aktai)

Demografiniai ĮJ pokyčiai

Rinkos prisotinimas prekėmis ir jų substitutais

Konkurentų
produktų
pasiūla
(Konkurencingos kainos ir produkto pardavimo privalumai)
mokslinio, techninio potencialo didinimas
(pažangios įmonės įvaizdžio kūrimas)

Noras išlikti rinkoje
(didinti turimą rinkos dalį ir skverbtis į naujas rinkas)

Produkto populiarumo
sumažėjimas (dėl kokybės pablogėjimo;
dėl intensyvumo kriterijaus pasikeitimo)
produktyvumo padidėjimas
(įmonės gamybos,
tiekimo, pardavimo ir
kt. galimybės)

Vartotojų poreikių patenkinimas
(prekės išskirtiniai
privalumai)

Konkurencingumo didinimas (aukštesnės kokybės prekės sukūrimas)

2 pav. Naujų produktų (inovacijų) kūrimo priežastys Šaltinis: Sudaryta autorės

A. Miečinskas (2001), B. Vijeikienė ir J. Vijeikis (2000), Z. Gineitienė, J. Girdenis (2004) ir kiti autoriai išskiria naujovių (inovacijų) kūrimo priežastis: kai kurie labiau atkreipdami dėmesį į inovacijų diegimo reikšmės įmonei aspektus išskirdami labiau sukonkretizuotas priežastis, kiti daugiau dėmesio kreipdami į naujovių kūrimą pasaulio mastu. J. Ramanauskienė (2010) teigia, kad naujovių kūrimo priežastys slypi tiek išorėje, tiek pačioje gamyboje. Remiantis šiais autoriais sudaryta schema. (žr. 2
pav.)
Naujų prekių (inovacijų) kūrimas yra pagrindinė įmonės konkurencingumo ir plėtotės sąlyga, tačiau naujų prekių kūrimas yra rizikingas, jis turi būti pagrįstas, tam naudojant marketingo tyrimus.
Marketingo tyrimų rezultatai naudojami parenkant ne tik gaminamos produkcijos asortimentą, bet ir kainų optimizavimui, reguliuojant gamybos apimtis ir realizavimą. Organizacijos asortimento politika turi būti nukreipta į perspektyvą, tai yra, būtina nepamiršti, kad bet kokia produkcija laikui bėgant išnaudoja savo vartotojų galimybes. Todėl būtina nuolat planuoti naują prekių gamybą.
Įmonė, priimdama sprendimą dėl būtinumo kurti naujus produktus, visų pirma turi išanalizuoti savo galimybes: nustatyti, kokius produktus naudingiausia gaminti. Vienas iš veiksnių lemiančių tam tikrą pasirinkimą yra įmonės padėtis rinkoje, t.y. kuri rinkos dalis jai priklauso ir kokios yra rinkos plėtros perspektyvos. Įmonės padėčiai rinkoje įvertinti gali būti taikoma Bostono konsultacinės grupės matrica bei ,,Mckinzi” matrica.
Bostono konsultacinė grupė siūlo naudotis dviem veiksniais – paklausos didėjimo dydžiu ir užimamos rinkos dalimi, palyginti su konkurentais. ,,Mckinzi” matrica turi lemtį įmonės poziciją ateityje. Atsižvelgiant į būsimus strateginės veiklos zonos plėtimosi tempus apskaičiuojama rinkos dalis ir duomenys surašomi į atitinkamą matricos kvadratą.
Bostono konsultacinės grupės matrica tinka veiklos zonoms pasirinkti, strateginėms pozicijoms nustatyti ir strateginiams ištekliams paskirstyti artimiausioje perspektyvoje. Ši matrica yra taikoma tik esant tam tikroms sąlygoms:
• įmonės strateginės zonos turi būti išmatuotos atsižvelgiant į rinkos augimo tempus;
• konkurencija strateginės veiklos zonos viduje turi būti tokia, kad, nustatant įmonės pozicijų tvirtumą, užtektų tik tam tikros santykinės rinkos dalies rezultatų.
Naudojant šią matricą, reikia atsižvelgti į tikslinę rinką, prekės pelningumą laiko atžvilgiu (Kotler Ph., 2003) Bostono matrica susideda iš 4 skirtingų padėčių, kurios nusako, kurioje rinkos stadijoje yra įmonė: „Žvaigždžių” , „Melžiamų karvių”, „Sunkaus vaiko” ar „Šunų”. (žr. 2 priedą). Norint pritaikyti Bostono konsultacinės grupės matricą, reikia įsitikinti, ar pardavimo masto augimas galės būti patikimai nustatytas ateityje ir ar įmonės konkurencines pozicijas galima nustatyti pagal jos užimamą rinkos dalį. Jei tas sąlygas galima lengvai įvykdyti, tai matricą galima pritaikyti praktikoje. Tuo atveju, kai perspektyvos ir konkurencinės sąlygos nenuspėjamos, rinkos dalį tenka pakeisti strateginės veiklos zonos patrauklumo koncepcija, o vietoje apytikrės rinkos augimo tempų tinka naudoti įmonės būsimą konkurencinę poziciją.
Detalesnį įvertinimą galima gauti naudojant McKinzi matricą. Šioje matricoje vietoj augimo tempų naudojamas patrauklumo parametras, o vietoj rinkos dalies – būsimasis konkurencinis statusas. Matrica pritaikoma visose produkto gyvavimo stadijose, taip pat esant įvairioms konkurencijos sąlygoms.
Marketingo komplekso elementų analizė. Norint įvertinti įmonės naujo produkto konkurencingumą patartina atlikti išsamią marketingo komplekso elementų 4P – prekės, kainos, paskirstymo ir rėmimo – analizę gamybos įmonėje ir 8P – paslaugos, kainos, vietos, rėmimo, proceso, žmonių, fizinio akivaizdumo, kokybės ir efektyvumo – analizę paslaugų įmonėse. Išorinės ir vidinės aplinkos analizė apibendrinama SSGG matricoje atsispindi įmonės stipriasias ir silpnasias puses bei išorines galimybės ir grėsmes.
Kiekvieno naujo produkto sukūrimas turi turėti konkrečius tikslus dėl būsimo pelno ir realizacijos, kad būtų galima nustatyti jo sėkmingumo laipsnį. Atlikus išorinės ir vidinės aplinkos analizę, nustatomi pardavimo tikslai. Tikslais dažniausiai gali būti:
• Realizacijos apimtis pinigine išraiška yra dažniausias naujo produkto tikslas. Pardavimo apimties tikslus galima išreikšti ir natūriniais vienetais, nes taip lengviau juos transformuoti į reikalavimus.
• Rinkos dalis. Parodo, kokių rezultatų laukiama iš naujo produkto lyginant su konkuruojančiais produktais. Paprastai naujam produktui nustatomi palyginti kuklūs tikslai.
• Investicijų rentabilumas -svarbiausias produkto pelningumo ir jo įnašo į įmonės išteklius rodiklis. Pagrindinė daugelio strateginių planų prielaida yra gaminti produktus, užtikrinančius išteklių bazę naujos produkcijos palaikymui, kol ji pati nepradės duoti pelno, o nauji produktai taps išteklių baze naujai produkcijos kartai.
Dar vienas dažnai naudojamas naujų produktų sėkmės rodiklis – atsipirkimo laikotarpis, t.y. laikas, per kurį už naują produktą gauti pinigai padengtų visas ankstesnes išlaidas ir investicijas. Atsipirkimo laikotarpis parodo, per kiek laiko produktas galės atnešti pelno ir užtikrinti kitų naujų produktų palaikymą.
Apibendrinant galima teigti, kad nauja prekė tai – parduodamo produkto savybės pasikeitimas ar esamo produkto pateikimas naujam rinkos segmentui. Naujumas suprantamas skirtingai, tačiau vertinamas pagal pagrindinius tris kriterijus: subjekto, laiko ir intensyvumo, kuriais remiantis apibūdinama kas tai yra nauja prekė tam tikram pirkėjų segmentui. Pagal šiuos kriterijus nauji produktai klasifikuojami į tris tipus: nutrūkstančios naujovės, dinamiškai besitęsiančios naujovės ir nuolatinės naujovės. Stai priežasčių skatinančių kurti naujoves yra labai daug ir įvairių, dėl to jos pagrinde skirstomos į išorines ir vidines.
Taigi, nauja prekė tai ne tik visiškai naujas produktas, tai inovacija. Jos kūrimas yra pagrindinė įmonės konkurencingumo ir plėtotės sąlyga, tačiau kartu rizikingas ir daug pastangų reikalaujantis procesas, dėl to turi būti įvertintas naudojantis tam tikrais metodais ir strategijomis bei atliekamas remiantis nustatytais vystymo etapais.

1.3. Inovacijos sąvoka, jos kompleksiškumas ir vystymo procesas

Ieškant žodžio „inovacija” kilmės, sugrįžtama atgal į istorijos gilumą, XV amžių. Šis žodis yra kilęs iš Vidurio Prancūzijoje tuo metu vartoto žodžio „inovacyon”, kuris reiškia atnaujinimą arba naujo pavidalo suteikimą esančiam daiktui. (Jakubavičius A., Strazdas R., Gečas K., 2003)
I. Goldbergas, M. Trajtenberg, A. Jaffe ir kt. (2006) teigia, kad inovacija – naujų, nepatikrintų technologijų ir neišbandytų procesų ar produktų vystymas ir komercializavimas. Štai I. Cooke ir P. Mayers teigia, kad inovacija – tai pilnas procesas nuo idėjos iki užbaigto produkto, kuris realizuojamas rinkoje. Anot J. Fagerberg, D. C. Mowery ir R. R. Nelson (2005) inovacijos yra ilgalaikio ekonomikos augimo esmė, nes jų funkcija yra įvesti naujumą. Norint diegti inovacijas ir gauti iš jų naudos, gebėjimas ir pajėgumas įgyvendinti tokius pokyčius yra labai svarbūs.
Ph. Kotleris (2001), kalbėdamas apie naujas prekes, atskiria išradimo ir inovacijos terminus.
Išradimas – naujos technologijos bei naujų prekių, kurios, vartotojų nuomone, gali turėti pranašumų, palyginti su konkuruojančiomis prekėmis, arba jų neturėti, sukūrimas.
Inovacija – pradinio išradimo praktiškas patobulinimas ir išplėtojimas, kai vartotojas žiūri į prekę kaip į naują.
Inovacija (lot. innovatio, iš lot innovatus ‘atnaujintas, patobulintas’) – tobulesnis technologinis sprendimas, kuris geriau nei ankstesnieji technologiniai sprendimai tenkina visuomenės poreikius jį vartojant.
Pagal Bedniakovą (EegtraKOB, 2009) inovacija – tai daikto, atitinkančio visuotinius gamtos ir socialumo reikalavimus, statusas, nagrinėjamas kaip priemonė ir / arba būdas įveikti tipinius tam tikros veiklos sunkumus per visą verslininkystės ciklą. Remiantis šiuo apibrėžimu Ramanauskienė J. (2010) išskirią svarbią charakteristiką – „inovacija skirta įveikti, spręsti tipinius veiklos sunkumus” ir teigia, kad inovacija yra taikomojo pobūdžio veiklos praktikos atžvilgiu.
Tuo tarpu lietuvių kalbos žodynuose yra vienas terminas „naujovė”. Visgi būtų tikslinga išskirti atskirus terminus, turinčius skirtingas prasmes, nes inovaciją reikia suprasti kaip procesą, o naujovę -kaip to proceso rezultatą (naujas produktas, nauja technologija, gamybos ar vadybos organizavimo metodas). Anot profesoriaus A. Ragausko (2010) inovacijos sąvoka panaikina sąvokos „naujovė” dviprasmiškumą. „Naujovė” gali reikšti ir tobulesnius, ir prastesnius produktus, paslaugas ar procesus, lyginant su jau egzistuojančiais.
R. Ginevičius ir kiti autoriai (2005) teigia, kad tiksliai įvardinti inovacijas yra pakankamai sudėtinga, jos suvokiamos labai plačiai ir įvairiai. Tai reiškia, jog inovacijos pasižymi nepaprastai didele įvairove. Jos apima visas gyvenimo sritis, todėl yra svarbu tiksliai suvokti ir išanalizuoti inovacijos sampratą tam, kad galėtume suvokti veiksnius įtakojančius ją ir išskirti šių veiksnių tarpusavio ryšius.
Mokslinėje literatūroje inovacijų apibrėžimui variantų yra labai daug, todėl inovacijų sampratos analizė būtina inovacijų veiksnių suvokimui ir išskirimui. Įvairūs autoriai savaip traktuoja „inovacijų” sąvoka pateikdami apibrėžimus. Keletas tokių sąvokų yra pateiktos 1 lentelėje, dar daugiau pateikta 3 priede.

1 lentelė. Įvairių autorių inovacijos sąvokos apibrėžimai

Autorius Sąvoka
J. Schumpeter (37) (1934) Inovacija tai pokyčiai, kurių tikslas naujų arba patobulintų vartojimo
prekių, naujų gamybinių priemonių (metodų), rinkų bei pramonės
įmonių formų įdiegimas bei naudojimas. Inovacijos yra daugiau
ekonominis nei technologinis reiškinys.
V. N. Lapinas (1998) Inovacijos – tai procesas naujai praktinei priemonei sukurti, paskleisti ir
panaudoti geresniam žinomo žmonių poreikio patenkinimui
Melnikas B., Jakubavičius Inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno
A., Strazdas R. (2000) pakeitimą nauju. Inovacija gali būti laikoma idėja, veikla ar koks nors
materialus objektas, kuris yra naujas žmonėms, jų grupei ar
organizacijai, kuri jį įgyvendina ar naudoja.
Unger ir Zagleris (2003) Inovacijos – tai ne grynai technologinės pažangos rezultatas, o didesnė
prekių ir paslaugų įvairovė.
W. R. Maclaurin (1953) Inovacija – kai išradimas yra komercizuotas taip, kad produktas yra
pradėtas gaminti arba pagerintas.
Šaltinis: sudaryta autorės

Apibendrinant visas pateiktas sąvokas galima teigti, kad terminas: Inovacijos – tai sėkmingas naujų technologijų, idėjų ir metodų kūrimas ir komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba tobulinant jau egzistuojančius produktus ir procesus tam, kad padidinti tą darančių subjektų konkurencingumą.
Kiekviena inovacijų sąvokos variacija atskleidžia naujus inovacijų bruožus, suteikia naujų prasmių bei papildo tai, kas anksčiau dar nebuvo išsakyta. Pabrėžtina, kad inovacija visada yra aktualus reiškinys, turintis dinamišką prigimtį, dažnai konfrontuojantis su tuo, kas sena, ir griaunantis organizacijoje nusistovėjusias normas bei tradicijas.
P.F.Drucker (1998) teigia, kad inovacijų dėka ekonominiai resursai transformuojami iš žemesnio produktyvumo lygio į aukštesnį produktyvumo lygį, sukuriami nauji resursai, užtikrinamas verslo institucijų ar net valstybių konkurencingumas globaliniame lygmenyje.
J. Schumpeter (1934) teigia, kad koks bebūtų technologinis atradimas, jis nebus laikomas inovacija, jei nelems ekonomikos ar gryno pelno didėjimo. Tam, kad inovacijas vykdanti įmonė galėtų sukurti gryną pelną, inovacija turėtų sukurti ir išlaikyti tam tikrą unikalų pranašumą, palyginus su vidaus ir tarptautinių rinkų konkurentais. Šiuo atveju gryno pelno sąvoka reiškia pelną, sukurtą vien įdiegtomis inovacijomis, be pelno, atsiradusio dėl kitų veiksnių (darbo jėgos, valiutų vertės pasikeitimo ir t.t.).
P. B. Milius (2009) perfrazuodamas J. Schumpeterio sąvokas teigia, kad inovacija vadinamas „gamybos veiksnių junginys”. Jis apibrėžė penkis inovacijų tipus:
• naujų produktų sukūrimas
• esančių produktų kokybinis pakeitimas
• rinkai nauja proceso inovacija
• naujų rinkų atvėrimas
• naujų žaliavų tiekimo šaltinių suformavimas.
P. Kulviecas (1991) siūlo inovaciją vertinti dviem aspektais: kaip reiškinį ir kaip procesą. Pirmu atveju inovacija yra bet koks tikslinis pakeitimas, kuriuo siekiama pakeisti tiriamo objekto būklę jį tobulinant. Antru atveju inovacija – tai procesas, apimantis tyrimą, rengimą, valdymą ir stabilų funkcionavimą, siekiant gauti tam tikrą efektą.
Kaip teigia J. Ramanauskienė (2010) produktas ar paslauga yra inovatyvūs, jei jie tam tikromis savybėmis ar ketinimu panaudoti iš esmės skiriasi nuo anksčiau įmonės sukurtų, gamintų ar naudojamų prekių, ar teiktų paslaugų ir tvirtina, kad inovacijos tai visiškai naujų produktų gamyba ir produktai su patobulintomis charakteristikomis. Autorės nuomone, smulkūs pakeitimai, kasdieniniai patobulinimai, sezoniniai pakeitimai, dizaino pakeitimai, kurie nekeičia prekės ar paslaugos funkcijų, nėra inovacijos.
Kaip pažymima daugelio autorių, norint nuodugniau pažinti inovaciją, reikia ją susieti su veiklos sąvoka (R. Tijūnaitienė, D. Laugalytė, 2002). Galima teigti, kad veikla – tai specifinė žmonių aktyvaus požiūrio į tikrovę forma, pasižyminti veiksmų tikslingumu, kryptingumu ir nuostatomis į pertvarką. Kiekviena veikla turi savo tikslą, pasižymi savo priemonėmis bei rezultatu ir nusako veikimo procesą. Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų formavimas ir įgyvendinimas (B.
Melnikas ir kt., 2000).
Inovacinė veikla apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, projektavimo, įrangos ar technologijos įdiegimas, naujų gamybos organizavimo metodų taikymas, sudarantis sąlygas gaminti naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus. Inovacinė veikla apima visas stadijas: nuo idėjos gimimo iki galutinio rezultato, bei glaudžią įmonės bei jos makroaplinkos sąveiką.
Turint omeny, kad procesas – yra veikla, tai inovacinė veikla – veikla, kurios tikslas mokslo tyrimų rezultatų ir išradimų panaudojimas siekiant išplėtoti ir atnaujinti gaminamos produkcijos (paslaugų) nomenklatūrą, tobulinti technologijas ir jų gamybą su tolimesniu diegimu vidaus ir užsienio rinkose.
B. Melnikas ir kiti autoriai (2000) teigia, kad vienintelė veikla, siejanti savyje kūrybą, mokslą ir verslininkystę, tai inovacinė veikla. Jos dėka mokslo žinios transformuojamos į fizikinę realybę, keičiančią visuomenę. Todėl inovacinę veiklą tikslinga traktuoti kaip produktyviąją žmonių veiklą, nukreiptą į kokios nors sistemos perėjimą iš žemesnio lygio į aukštesnį. Šio perėjimo tikslas – tenkinti kintančius visuomenės poreikius. Šiuo atveju inovacinė veikla suvokiama kaip mokslo ar techninių žinių perdavimas tiesiogiai į vartotojų poreikių tenkinimo sritį.
A. Jakubavičius, R. Strazdas ir K. Gečas (2003) ir kiti sutinka, kad inovacinė veikla kaip ekonomikos intensyvinimo pagrindas, mokslinės techninės pažangos spartinimo, socialinės ir kultūrinės visuomenės plėtros sąlyga apima du elementus: naujas žinias ir jų komercializavimą. (
Inovacijų šaltinis gali būti tiek pati įmonė, tiek išoriniai subjektai (mokslo, tyrimų, konstravimo, technologijų perdavimo tarpininkai bei kitos įmonės ir organizacijos). Įmonės ir išorinių subjektų kooperacija yra neatsiejama inovacinės veiklos dalis. B. Unger ir M. Zagler (2003) išskiria tris inovacijų veiksnių rūšis: finansiniai, organizaciniai ir technologiniai, nuo kurių priklauso inovacinės veiklos rezultatai įmonei. Štai H. Chesbrough (2003), V. Traversey (2004), F. Tomala, O. Senechal (2004) ir kiti autoriai išskiria bendradarbiavimą ir žmones kaip veiksnius, kurie jų nuomone svarbūs inovacijų atsiradimui ir plėtrai įmonėje. P. B. Miliaus (2009) nuomone, tam, kad inovacijos atsirastų, jos turi būti skirtos rinkai ir turi būti kontroliuojamos rinkos. Jo nuomone, sėkmingos inovacijos turi būti paremtos įmonės stipriosiomis pusėmis, tai reiškia, kad inovacija turi būti svarbi inovatoriui.
Inovacijas nagrinėjančioje literatūroje pateikiama įvairi inovacijų klasifikacija, nes dauguma autorių teigia, kad skirtingoms inovacijoms gali reikėti skirtingų išteklių bei gali būti svarbūs skirtingi veiksniai. Atsižvelgiant į inovacijų klasifikavimo požymių įvairovę B. Melnikas, A. Jakubavičius, R. Strazdas (2000) teigia, kad galima suformuoti universalų inovacijų klasifikacijos modelį, išskiriant galimas svarbiausias klasifikacines grupes pagal turinį, įgyvendinimo lygį, įgyvendinimo mastą, naujumo lygį, organizacines ypatybes, pobūdį, galutinį rezultatą ir poveikį. (žr. 5 priedą)
Analizuojant ir vertinant inovacinius procesus reikėtų paminėti „Oslo manual” metodiką (EUROSTAT ir OECD, 1997). Šiose tarptautinėse organizacijose buvo pradėtas nuoseklus ir kryptingas metodologinis darbas mokslo rezultatų, o vėliau ir inovacijų apskaitos bei įvertinimo klausimais. Buvo parengta daug dokumentų, kuriuose pateikiama mokslo ir inovacijų statistikos rodiklių sistema. Pagal ją inovacijos apskaitomos mokslo, gamybos ir paslaugų veikloje (3 pav.).

Pažymėtina, kad ši klasifikacija šiek tiek išplečia technologinių inovacijų ribas, nes ji apima ne tik produktus, procesus, bet ir inovacinę veiklą. Dažnai šios inovacijų rūšys yra neteisingai suprantamos ir interpretuojamos. O tai, be jokių abejonių, leidžia išsamiau apibūdinti inovacinio verslo esmę ir turinį. Deja, pažymėtina, kad atliekant tyrimus šiai metodologijai Lietuvoje kol kas skiriama per mažai dėmesio.
Inovacinę veiklą galima apibūdinti kaip kompleksinį procesą, apimantį naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą. Be to, inovacinė veikla yra sudėtinga dinaminė sistema, kurios efektyvumas daugiausia priklauso nuo inovacinės veiklos vidaus mechanizmo ir nuo jo sąveikos su išorine aplinka (R. Strazdas ir kt., 2003).
Vidinis inovacinės veiklos mechanizmas pasižymi tuo, kad jo raiška aprėpia įvairias fazes (3
pav.).

Naujos idėjos atsiradimas
Naujovės sukūrimas

Naujovės panaudojimo metodų atskleidimas

Naujovės senėjimas ir baigtis

Naujovės naudojimas
Naujovės paskirstymas

4 pav. Inovacinės veiklos fazės Šaltinis: A. Jakubavičius, R. Strazdas, K. Gečas (2003). Inovacijos. Procesai, valdymo modeliai, galimybės .Vilnius: Lietuvos inovacijų centras.

Vidiniame inovacijų įgyvendinimo mechanizme sąveikauja daugelis subjektų, kiekvienas iš jų ne tik atlieka tam tikras funkcijas inovacijos įgyvendinimo procese, bet ir daro tam tikrą poveikį (palaiko, skatina, remia, trukdo ir pan.) sąlygojamą vidinių nuostatų.
Inovacijų įgyvendinimo sėkmę sąlygoja ne tik vidiniai inovacijų diegimo mechanizmai, bet ir sąveika su išorine aplinka. Kitaip ji dar vadinama – inovacijų sistema. Inovacijų sistema apibrėžiama kaip elementų bei sąveikos mechanizmų visuma sudaranti prielaidas žinių transformavimui į naujus produktus ir paslaugas. Ją sudaro trys lygiai
1. Inovacijų politika. Ją formuoja ir įgyvendina valstybės ir savivaldos institucijos per įvairius teisės aktus, strategijas ir programas
2. Inovacijų infrastruktūra. Joms priskiriamos mokslo institucijos, inovacijų ir verslo centrai, mokslo ir technologijų parkai, inkubatoriai, agentūros, finansinės institucijos, konsultacinės įmonės bei asociatyvinės verslo organizacijos. Pagrindinės inovacijų infrastruktūros organizacijų veiklos kryptys -teikti inovacijų paramos paslaugas įmonėms ir organizacijoms, kuriančioms ir įgyvendinančioms inovacijas.
3. Įmonės – svarbiausias inovacijų sistemos elementas. Inovacinė įmonė – įmonė, formuojanti ir diegianti inovacijas.
Inovacinės veiklos sąveika su išorine aplinka suformuoja naujovės gyvavimo ciklą. Prekės gyvavimo ciklas – tai laikotarpis nuo prekės idėjos gimimo ar jos sukūrimo ir atsiradimo rinkoje iki gyvavimo rinkoje pabaigos. Kiekviena gyvavimo ciklo stadija charakterizuojama tokiais parametrais

kaip produkto naujumo lygis, paklausos dydis, ekonominis efektyvumas ir t.t. Ph. Kotler (2003), .A. Gaižutis (2008) ir kiti autoriai išskiria šias gyvavimo ciklo stadijas (5 pav.)
1. Kūrimas. Šioje stadijoje dėmesys kreipiamas į kuriamo verslo koncepcijos formavimą ir produkto kūrimo proceso efektyvų vykdymą.
2. Įvedimas – šioje stadijoje produktas yra naujas, dauguma pirkimų yra bandomieji, todėl įmonė turi įrodyti šio produkto vertę taip sukurdama potencialių pirkėjų kritinę masę. Prekės įvedimo stadijoje, naujai rinkoje pasirodžiusios prekės pardavimas po truputį didėja, tačiau įmonė pelno paprastai negauna, nes naujo produkto sukūrimas pareikalauja daug išlaidų, ypač rėmimui (reklamai).
3. Augimas – prekės pardavimas ima sparčiai didėti. Šioje stadijoje klostosi vartojimo įpročiai. Sparčiai didėja pardavimas ir pelnas. Pasak J. Vasauskaitės ir R. Krušinsko (2009) šioje stadijoje verslas turi pasirinkti viena iš išlikimo strategijų: operacijų masto didinimas, glaudesnių santykių su savais pirkėjais plėtojimas, rinkoje siūlomų produktų platformos kontroliavimas arba atsirandančių inovacinių produktų rėmimas.
4. Branda – prekės pardavimas stabilizuojasi ir ima po truputį mažėti. Bendras vartotojų skaičius stabilizuojasi, po to ima mažėti, nes rinkoje atsiranda naujų, tą patį poreikį tenkinančių prekių. Pelnas šioje stadijoje pasiekia maksimumą ir ima mažėti, nes mažėja pardavimo mastas ir aštrėja konkurencija. Tampa svarbūs masto ekonomijos, rinkodaros, rinkos segmentacijos, aktyvų valdymo klausimai.
5. Smukimas – prekės pardavimas nuolat mažėja. Prekę nustoja pirkti daugelis nuolatinių pirkėjų ir lieka tik konservatyvieji. Rinkoje atsiranda naujų prekių.

Produkto kūrimo
etapas
5 pav. Inovacijų gyvavimo ciklas Šaltinis: R. Strazdas, A. Jakubavičius, K. Gečas (2003). Inovacijos: finansavimas, rizikos kapitalas. Vilnius Lietuvos inovacijų centras.

Prekės gyvavimo ciklas yra ypač svarbus jo gyvavimo laikotarpiui. Tam, kad prekė kuo ilgiau išliktų savo augimo ir brandos laikotarpiuose, ypač tai pasakytina apie naujos prekės įvedimo į rinką metu, kiekviena įmonė turi atsižvelgti į produkto naujumo lygį, paklausą, ekonominį efektyvumą. Todėl įmonės norėdamos išlikti konkurencingomis pateikiant ne tik senas, bet ir įvedant naujas prekes į rinką, renkasi ir diegia strategijas bei valdymo nuostatus skirtus naujoms prekėms įvesti į rinką.
Naujos prekės sukūrimas – tai inovacinis procesas, kuris įgalina įvesti į rinką originalias prekes. Tai – inovacinės prekės. Gali būti modernizuotos modifikacijos jau egzistuojančios rinkoje prekės, naujos markės prekės, intelektinės veiklos produkcija.
Naujos prekės kūrimas prasideda nuo idėjos. K. Vaitkevičius (2004) teigia, jos daugelis naujų idėjų atsiranda tuomet, kai nauja informacija, sukaupta stebėjimo arba eksperimentų būdu, priverčia pervertinti senas idėjas. Naujos idėjos gali kilti ir nesiremiant nauja informacija.
Nauja prekė -iš principo naujos galimybės. Tačiau, tik tuo atveju, jei turime išties gerą idėją (principinį požiūrį į tai, kurią vartotojo problemą spręstume ir kuo originali būtų prekė plačiąja prasme, o tai savo ruožtu pirmiausia būtų aukščiausias prekės lygmuo – branduolys).
R. Kuvykaitės (2001) nuomone, naujų prekių kūrimo procesą tiksliausiai atspindi konkretūs nuosekliai išdėstyti etapai, kurie atspindi įmonės pateiktą į rinką pačios sukurtą prekę. Autorės manymu, visi naujos prekės kūrimo proceso etapai glaudžiai susiję ir vienas kitą veikia. Naujų prekių kūrimo procesas detaliai aprašomas įvairiuose literatūros šaltiniuose. Štai M. Kriaučionienė, R. Urbanskienė, R. Vaitkienė (2005) apibendrindamos J. Evans, Berman (1992), R. R. Reeder, E. G. Brierty, B. H. Rieder (1991), P. Kotler, F. W. Bliemel (1992), Rinnear, Bernhard, Krentler (1996) nuomones pateikia naujo produkto planavimo modelį, kurį sudaro 7 konkretūs etapai. Visi autoriai šiame procese išskiria panašius etapus, tačiau skiriasi etapų detalizacijos laipsnis. Remiantis šiais autoriais sudaryta naujos prekės (inovacijos) kūrimo (vystymo) proceso schema: (žr. 6 pav.)
1. Naujų prekių kūrimo strategija apibrėžia naujų prekių kūrimo tikslus; atskirų naujų prekių
kategorijų svarbą, siekiant nustatytų tikslų ir atrankos kriterijus, kuriais remiantis turi būti parenkamos
naujų prekių idėjos, koncepcijos.
2. Idėjų generavimas yra naujų idėjų paieška.
3. Idėjų atrankos, vertinimo ir patikrinimo etapo tikslas yra atskirti geras prekių idėjas nuo blogų. Idėjas atrenkant, analizuojama, kaip idėja atitinka technines, finansines ir organizacines įmonės galimybes. Atranką atlieka įmonės specialistai. Tikrinimo metu siekiama išsiaiškinti, kaip idėja atitinka vartotojų poreikius. Idėjos tikrinamos apklausiant vartotojus.
4. Atrinktų idėjų komercinės analizės etapas apima marketingo strategijos formavimą ir prekės pardavimo galimybių analizę. Formuojant marketingo strategiją, parenkama tikslinė rinka; prekės pozicionuojamos – numatomos pagrindinės jų identifikavimo priemonės; rengiamos kainų, paskirstymo ir rėmimo strategijos. Analizuojant prekės pardavimo galimybes, atmetamos tos idėjos, kurios negarantuoja planuojamų pardavimo ir pelningumo rodiklių.
5. Prekės sukūrimas – kuriami bandomieji prekės pavyzdžiai (prototipai).
6. Prekės testavimas – vėliau, siekiant nustatyti, kaip naują prekę ir jos marketingo kompleksą priima rinka, bandomieji pavyzdžiai testuojami.
7. Vartotojams teigiamai įvertinus bandomuosius prekės pavyzdžius, pradedama prekės gamyba ir prekė pateikiama rinkai.
8. Apklausiant vartotojus, stebima naujos prekės komercinė sėkmė. Išryškėjus naujiems vartotojų poreikiams, naujos prekės planavimo procesas pradedamas iš naujo.

1. Naujų įdėjų kūrim as ir strategijos formavimas (tikslų nustatymas ir planų sudarymas)

2. Idėjų ge neravimas

3. Idėjų atranka, įvertinimas ir patikrinimas (Koncepcijos plėtojimas)

4. Komercinė ir ekonominė atrinktų idėjų
analizė

5. Bandomojo produkto pagaminimas

6. Prekės testavimas

7. Prekės pateikimas rinkai
(Bandomoji rinkodara)

6 pav. Naujos prekės (inovacijos) vystymo proceso modelis Šaltinis: Sudaryta autorės

Štai V. Kafidov (KacbugoB, 2008) pateikia labiau sukonkretintą inovacinio proceso organizavimą ir teigia, kad prekės kūrimo proceso etapai gali susilieti. Susidūrus su nesėkme viename etape, gali tekti grįžti į ankstesnįjį arba net pradėti viską iš naujo. (žr. 4 priedą)
Ph. Kotler, G. Armstrong (2001) ir kiti autoriai išskiria du naujų prekių kūrimo organizavimo būdus:
1. Nuoseklusis. Nuosekliuoju būdu naujas prekės kūrimo proceso etapas pradedamas, tik baigus darbus, numatytus ankstesniame etape. Taip organizuojant naujų prekių kūrimą, kūrimo procesą lengviau koordinuoti ir kontroliuoti, galima išvengti kai kurių kūrimo klaidų, bet naujų prekių kūrimas užsitęsia, ir įmonė gali prarasti palankias galimybes rinkoje.
2. Lygiagretusis. Taikant lygiagretųjį būdą, darbai skirtinguose naujos prekės kūrimo proceso etapuose gali vykti tuo pačiu metu. Tada sutaupoma laiko, prekė gali greičiau įsitvirtinti rinkoje, o įmonė – įgyti pranašumą konkurencijoje, bet naujų prekių kūrimą sunkiau koordinuoti ir kontroliuoti, kūrimo procese nepavyksta išvengti kai kurių klaidų. (R. Kuvykaitė, 2001)
Apibendrinant galima teigti, kad įmonių gaminami ir parduodami produktai – tai tam tikrų savybių rinkiniai, kurių reikia juos perkantiems vartotojams savo pareikių patenkinimui. Stai naujas produktas apibūdinamas kaip originalių produktų vystymas, produkto tobulinimas, produkto modifikacijos ir visiškai naujų gaminių sukūrimas. Kai kurie autoriai prekės sukūrimą tapatina su inovaciniu procesu, o pačią prekę apibūdina kaip inovaciją. Naujos prekės sukūrimas tai procesas, kuris prasideda nuo idėjos. Tam tikros, inovatyvios idėjos vystymas vyksta glaudžiai susijusiais tarpusavyje etapais, kurių detalizavimas priklauso nuo idėjos generatoriaus.
Kadangi inovacijos tai kažkas naujo ir iš anksto nežinomo, tai kaip ir kiekvienas naujas dalykas susiduria su rizika. H. Berglund, T. Hellstrom ir Ch. Hellstrom (2001) inovacinės veiklos riziką grupuoja į:
• Inovacijų rizika, su kuria susiduriama (žmogiškasis kapitalas, sparta ir prioritetas, aplinkos veiksniai)
• Inovacijų rizika, kuri sukeliama (išmokimas rizikuoti, įmonės gyvumo palaikymas, autonomijos sukūrimas ir kiti.)
Štai A. Jakubavičius, R. Strazdas, K. Gečas (2003) išskiria neapibrėžtumą, kaip pagrindinį veiksnį, kuris inovacijoms kelia didžiausią pavojų ir skiria tris pagrindines inovacijų rizikos grupes:
1. Proceso neapibrėžtumas – susijęs su organizacijos vidaus veiksniais: personalo, dalyvaujančio inovacijų procese nepakankami gebėjimai, motyvacija, inovacijų vadybos neefektyvumas.
2. Techninis- technologinis neapibrėžtumas gali priklausyti tiek nuo vidinių įmonės trūkumų, tiek nuo aplinkos ir jis apima techninių-technologinių sprendimų neadekvatumą, nerealumą.
3. Rinkos neapibrėžtumas atsiranda dėl to, kad keičiasi vartotojų poreikiai, ir dėl to, kad per ilgai užtrunka projektų įgyvendinimas, atsiranda konkurentų su geriau poreikius patenkinančiais produktais.
Empiriniame Lietuvos statistikos departamento atliktame tyrime „Inovacinės veiklos plėtra” (2006) įmonės išskyrė dvi pagrindines inovacijų kliūtis: rinkos ir proceso neapibrėžtumas.
B. Martinkus, S. Žičkienė (2006) teigia, kad inovacinė veikla rinkos sąlygomis yra neatsiejama nuo rizikos. Inovacinė rizika suprantama kaip įmonei gręsiantis ekonominis pajovus nesėkmingai praktikoje realizavus inovacines idėjas. Skiriami keturi pagrindinai rizikos veiksniai, susiję su naujų produktų kurimu:
1. Didelės išlaidos;
2. Konkurentai, veikiantys tokioje pačioje ar panašioje sferoje;
3. Sparti technologijų plėtra;
4. Nesureguliuoti paskirstymo kanalai.
Apibendrinant galima teigti, kad inovacija – tai naujų technologijų, idėjų ir metodų kūrimas bei pritaikymas, pateikiant rinkai naujus produktus, o inovacinė veikla tai kompleksinis procesas apimantis naujovės sukūrimą, paskleidimą ir panaudojimą, kuris apibrėžiamas tam tikromis fazėmis. Inovacijos atsiradimo šaltiniai yra tiek pati įmonė, tiek išoriniai subjektai, kuriems tarpusavyje kooperuojant atsiranda poreikis kurti inovaciją. Kaip ir kiekvienas produktas taip ir kiekviena inovacija pereina savo kūrimo stadijas, turi savo gyvavimo ciklą bei specifinių rizikų, kurios dažniausiai skirstomos į proceso ir rinkos neapibrėžtumą.

1.4. Inovacijų strategijos ir inovacijų valdymo nuostatos

Išsamiausią ekonomikos moksle inovacinių procesų aprašymą yra pateikęs J. Schumpeteris, ekonomikos vystymąsi nagrinėjęs atsižvelgdamas į inovacijų problematiką. Jis išskyrė 5 tipiškus ekonomikos pokyčius:
1. Naujos technikos, naujų technologinių procesų arba naujo gamybos aprūpinimo rinka
naudojimas;
2. Naujų savybių turinčios produkcijos diegimas;
3. Naujų žaliavų naudojimas;
4. Pokyčiai organizuojant gamybą ir jos aprūpinimą materialiniais techniniais ištekliais;
5. Naujų realizacijos rinkų atsiradimas (HlyMneTep, 1982).
XX a. 4-ajame dešimtmetyje J. Schumpeteris įvedė terminą „inovacija” ir triadą „išradimas-inovacija-imitacija”. Jis inovacijas traktuoja kaip pokyčius, kurių tikslas naujų vartojimo prekių, naujų gamybinių priemonių, rinkų bei pramonės įmonių formų diegimą bei naudojimą.
Mokslo apie strateginį įmonių valdymą pradžia laikytinas XX amžiaus 7-asis dešimtmetis, kai tapo aišku, kad efektyviai funkcionuoti gali tik tos įmonės, kurios pasirengusios inovacijoms, kurios idėją ar išradimą greitai paverčia produktu ir greičiau už kitus pateikia šį produktą vartotojams. Akivaizdu, kad sėkmingas inovacinių procesų valdymas įmanomas ten, kur valdymo sistema sugeba greitai ir tiksliai analizuoti bei įvertinti naujoves, priimti sprendimus apie jų diegimo kryptis, reorganizuoti technologinius ir gamybinius procesus ir t. t.
Inovacijų strategijų pradininkas H. Ansoff as (1982) strategiją traktuoja kaip veiklos planą, kurį rengiant reikia daug dėmesio skirti silpniems ir stipriems iš aplinkos ateinantiems signalams aptikti ir įvertinti. Pagal H. Ansoff ą, įmonės inovacijų strategijos apima šiuos pasirinkimo komponentus (Ansoff, 1982):
1. Produktą ir rinką;
2. Augimo vektorių (naujų produktų ir rinkų plėtros augimas);
3. Konkurencinį pranašumą;
4. Įmonės viduje sukurtų sugebėjimų visumos sinergiją;
5. Sprendimų priėmimą.
Inovacinių strategijų formavimas ir įgyvendinimas yra viena iš pagrindinių įmonių tarptautinio bei vietinio konkurencingumo didinimo sąlygų, todėl inovacijų strategijų rengimui ir įgyvendinimui būtinas strateginis planavimas. Strateginį planavimą galima apibrėžti kaip procesą, kurio metu iškeliami ilgalaikiai (strateginiai) tikslai ir numatomi būdai, kaip tuos tikslus pasiekti.
Įmonės inovacijų strategijos kūrimo pagrindą sudaro produkto (inovacijos) gyvavimo ciklas, įmonės pozicija rinkose bei vykdoma mokslinė-techninė politika įmonėje. Skiriamos šios inovacijų strategijos:
1. Puolimo inovacinė strategija – būdinga įmonėms, kurios sukuria nauj ą produktą ir pirmos su
juo pasirodo rinkoje;
2. Gynybinė inovacinė strategija – skirta įmonės pozicijoms išlaikyti rinkoje. Įmonės,
taikančios gynybinę strategiją, stengiasi išlaikyti susikurtą nišą palyginti stabiliose produktų rinkose.
Įmonės stengiasi į užimtas rinkos sritis neįsileisti geresnių savybių produktų;
3. Imitacinė inovacinė strategija – būdinga įmonėms, modifikuojančioms rinkoje pateikiamą
produktą.
Pagrindinis inovacijų strategijų bruožas – įmonių tikslų siekiama įgyvendinant inovacijas, nors kartu jaučiama didelė galimų rizikos veiksnių įtaka: rinkos neapibrėžtumas, techninis-technologinis neapibrėžtumas, proceso neapibrėžtumas.
Rinkos konkurencingumo sąlygomis naujų produktų (prekių ir paslaugų) kūrimas turi būti organizuotas kaip nenutrūkstamas procesas. Inovacijų procesas turi būti sudedamoji bendros įmonės strategijos dalis ir vienyti naujas idėjas, gamybinių strategijų formavimą, jų tyrimus ir paruošimą, rinkodaros programos sudarymą bei įvertinimą. Beje, sparčiai besivystančioje, stipriai konkuruojančioje aplinkoje tempas ir lankstumas yra esminės inovacijos sėkmės prielaidos.
Sprendžiant inovacijų plėtojimo problemas, labai svarbu suvokti esmines nuostatas, kurių reikėtų laikytis, formuojant ir įgyvendinant atitinkamas valdymo tobulinimo priemones. Tokių nuostatų suvokimas ir realizavimas yra pagrindas konstruktyviai plėtoti inovacinę veiklą ir efektyviai spręsti politinės, ekonominės, technologinės raidos klausimus.
Svarbiausios su inovacijų valdymo tobulinimu susijusios nuostatos yra šios:
1. Inovacijų valdymas turi būti orientuojamas į intelektualiosios veiklos prioritetus, suvokiant,
kad:
o inovacijos savo kryptingumu ir tikslingumu turi būti siejamos su visuomenės intelektualizavimu ir su intelektualiosios veiklos poveikio visuomenės raidai stiprinimu,
o inovacijų formavimo procesai vis didesniu mastu turi apimti intelektualiąją veiklą, o inovacijų turinys vis didesniu mastu turi pasižymėti intelektualiaisiais pradais,
o inovacijų valdymas turi būti orientuojamas į intelektualiosios veiklos inovatyvumą visose visuomenės raidos srityse.
2. Inovacijų valdymas turi būti orientuojamas į visuomenės demokratizavimą, humanistinių
idealų bei žmogaus teisių įgyvendinimą.
3. Inovacijų valdymas turi būti orientuojamas į visuomenės raidos ekologizavimą, suvoktiną
kaip:
o sukūrimas ir įgyvendinimas tokių visuomenės raidos mechanizmų, kurie leistų realiai apsaugoti biosocialinę visuomenės raidos aplinką,
o skatinimas inovacijų, skirtų biosocialinės aplinkos apsaugai ir šios aplinkos pritaikymui, atsižvelgiant į visuomenės reikmes.
4. Inovacijų valdymas bei valdymo tobulinimas turi būti grindžiami informacinių technologijų bei modernių komunikacinių priemonių taikymu.
5. Inovacijų valdymas bei valdymo tobulinimas turi būti orientuojami į vidinės darnos visuomenėje palaikymą ir kūrybingo psichologinio klimato sukūrimą ir plėtojimą.
Išvardytosios nuostatos atspindi svarbiausius inovacijų bei jų valdymo tobulinimo prioritetus: šių prioritetų įgyvendinimas yra pagrindas nukreipti inovacijų procesus konstruktyviai spręsti aktualias politinės, ekonominės, socialinės, technologinės raidos problemas.
Apibendrinant galima teigti, kad inovacijų gyvavimo ciklas sudaro pagrindą kurti inovacijos strategijas (puolimo, gynybinė ar imitacinė), nes inovacinių strategijų formavimas ir įgyvendinimas yra viena iš pagrindinių įmonių tarptautinio bei vietinio konkurencingumo didinimo sąlygų. Valdymo nuostatų, kurios orientuojamos į tam tikrus įmonės prioritetus, įgyvendinimas yra pagrindas nukreipti inovacijų procesus konstruktyviai spręsti aktualias politinės, ekonominės, socialinės, technologinės raidos problemas.
2. TYRIMO METODIKA 2.1. Tyrimo metodikos pagrindimas

Norint išsiaiškinti UAB „Pakmarkas” inovacijos konkurencingumą rinkoje ir jos realizavimo mastą ateityje, buvo atlikta vidinė įmonės gamybinių ir ekonominių veiksnių analizė: išanalizuota pardavimo bei savikainos kitimo dinamika, kuri buvo lyginama su bendru įmonės apyvartos ir išlaidu mastu (žr. 3.1. skyrių), taip pat išanalizuotos apsitraukiančių etikečių- rankovių techninės charakteristikos bei atlikta šio produkto marketingo 4P analizė (žr. 9 priede). Remiantis konkrečiais rinkos segmentais: vadybininkų-ekspertų, esamų bei potencialių pirkėjų apklausos duomenimis buvo bandoma išsiaiškinti inovacijos rinkoje konkurencingumą bei jo stiprinimo aspektus.
Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kiek įmonės „PakMarkas” gaminamos inovacijos – apsitraukiančios etiketės – rankovės yra konkurencingos rinkoje bei išanalizuoti šios prekės konkurencingumo stiprinimo galimybes perspektyvoje, kurios savo ruožtu įtakotų įmonės konkurencingumo didėjimą rinkoje bei užtikrintų įmonės pajamų didėjimą.
Tyrimo uždaviniai:
1. Ištirti UAB „Pakmarkas” apsitraukiančių etikečių – rankovių pardavimo apimties kitimą per pastaruosius 5 metus.
2. Išsiaiškinti UAB „Pakmarkas” vadybininkų – ekspertų nuomonę ir vertinimus skirtus apsitraukiančių etikečių – rankovių pardavimo procesui ir jo skatinimui.
3. Išanalizuoti esamų ir potencialių klientų rinkos sudėtis ir palyginti šių klientų gamybinius, technologinius ir marketingo pirkimo aspektus.
4. Išsiaiškinti, kaip inovacijomis įmonė galėtų sustiprinti konkurencines pozicijas rinkoje.
Tyrimo instrumentarijus. Tikslinėms grupėms apklausti buvo pasitelkta struktūrinė anketa,
kuri padėjo išsiaiškinti apklaustųjų nuomonę apie apsitraukiančias etiketes – rankoves. (žr. 2 lentelę) Atliekamo tyrimo bazės:
1. Tikslinė grupė. UAB „Pakmarkas” vadybininkai -ekspertai dirbantys su skirtingomis verslo sferomis apsitraukiančių etikečių – rankovių pardavime.
Taikytas tyrimo metodas – pusiau struktūrizuotas interviu (pašnekesys). Naudojant šį metodą buvo pasitelkta struktūrinė anketa su pagrindiniais klausimais. (žr. 10 priede)
Tyrimo imtis – apklausti 5 „Pakmarkas” vadybininkai tiesiogiai dirbantys su apsitraukiančių etikečių – rankovių pardavimu.
Apklausos tyrimo vieta – UAB „Pakmarkas” spaudos departamentas (skyrius).
Apklausos atlikimo laikas – 2011 metų rugsėjo 1 – lapkričio 30 d.
2. Tikslinė grupė. Tyrimo metu buvo apklausti kompanijos „PakMarkas” klientai
perkantys apsitraukiančias etiketes. (pvz.: „Stumbras”, „Pieno žvaigždės”, „Vesiga” ir kiti). Įmonėse
buvo kalbinami tiesiogiai su kompanija „Pakmarkas” bendradarbiaujantys darbuotojai.
Taikytas tyrimo metodas – telefoninė apklausa. Naudojant šį metodą buvo pasitelkta struktūrinė anketa su pagrindiniais klausimais. (žr. 10 priede)
Atranka. Atrankai buvo naudojama kompanijos „PakMarkas” turima klientų duomenų bazė. Tyrimo imtis – apklausta 30 kompanijos „Pakmarkas” klientų.
Apklausos tyrimo vieta – Lietuvos ir užsienio gamybinės pramonės įmonės (klientų padaliniai) Apklausos atlikimo laikas – 2011 metų rugsėjo 1 – lapkričio 30 d.
3. Tikslinė grupė. Potencialūs UAB „Pakmarkas” klientai. Buvo atsižvelgta į tai, kad
apklausiamos įmonės perka UAB „Pakmarkas” gaminamas lipnias etiketes.
Taikytas tyrimo metodas – anketinė apklausa elektroniniu paštu.
Atranka. Atrankai buvo naudojama kompanijos „PakMarkas” turima klientų duomenų bazė. Tyrimo imtis – struktūrinės anketos išsiuntinėtos 130 kompanijos klientų, gautos atgal ir korektiškai užpildytos liko 100 anketų. (žr. 10 priedą)

Atsiųsti pilną darbą inovacijos