INTERNETO DIENORAŠČIAI: individualizuota komunikacija viešojoje erdvėje. Magistro darbo objektas – interneto dienoraščiai. Darbo tikslas – išanalizuoti interneto dienoraščius: individualizuotos komunikacijos formą viešojoje erdvėje. Pagrindiniai darbo uždaviniai: panagrinėti komunikacijos sąvoką. aptarti komunikaciją įprastinėje erdvėje ir viešojoje erdvėje; panagrinėti tradicinių ir interneto dienoraščių raidos tendencijas. apibrėžti jų sąvokas; paanalizuoti individo komunikaciją tradiciniuose ir interneto dienoraščiuose; aptarti ir parodyti interneto dienoraščių funkcijas ir vietą šiuolaikinėje žiniasklaidoje; palyginti interneto dienoraščius su tradiciniais dienoraščiais; atlikti apžvalginę interneto dienoraščių analizę; išanalizuoti interneto dienoraščius pagal pasirinktus dokumentų analizės metodus.

Naudojantis dokumentų analizės. sintetiniu ir lyginamuoju metodais bei kokybine mokslinių straipsnių analize. prieita prie išvados. kad daugiau nei dešimt metų pasaulyje gyvuojantys ir tik prieš keletą metų Lietuvos interneto tinklapiuose atsiradę interneto dienoraščiai dar vadinami „blogais” šiandien tampa viena populiariausiu interneto vystymo krypčių bei savotiškai unikaliu informacijos skleidimo kanalu. Anksčiau dienoraščiai rašomi tik patiems sau. dabar atvėrė naują komunikacijos kanalą viešojoje erdvėje. Dienoraščiams būdingas individualizuotas turinys internete tampa viešas. Interneto dienoraščiuose gali kiekvienas rašyti. redaguoti ir publikuoti savo individualias mintis. požiūrius. nuomones bei pasidalinti šia informacija su kitais interneto vartotojais. Interneto dienoraščiai po truputį keičia visuomenės požiūrį į tradicinę žiniasklaidą bei tampa politikams ir verslui patogiu įrankiu. Interneto dienoraščių turinys keičia galios balansą žiniasklaidoje. Žurnalistai jau ne tik patys rašo savo dienoraščius internete. bet ir ieško naujienų tokiuose šaltiniuose.

Lietuvoje interneto dienoraščių galimybės didžiulės. Pagal statistinius duomenis, galima teigti jog populiarės ne tik asmeniniai bet ir organizacijų, redakciniai dienoraščiai, atsiras daugiau ir politinio turinio „blogų”. Tokių tinklalapių populiarėjimas neatskiriamas ir nuo ryšių su visuomene ir reklamos internete plėtros: įmonės ar asmenys sukūrę savo dienoraščius galės lengviau užmegzti tarpusavio ryšį su jai reikšmingomis auditorijomis; nuolat keistis organizacijai ar asmeniui svarbiomis žiniomis; įtakoti visuomenės ar tam tikros jos grupės nuomonę; didinti organizacijos/asmens žinomumą; plačiau nušviesti savo veiklą; tiesiogiai bendrauti su susijusiomis publikomis; išgirsti įvairias nuomones, reaguoti į jas; kurti norimą įvaizdį.

Lietuviškuosius interneto dienoraščius pagal autoriškumą galima klasifikuoti į kolektyvinius ir asmeninius. Kolektyviniai interneto dienoraščiai esti trijų tipų: redakcijų, organizacijų, bendrieji; asmeniniai interneto dienoraščiai – privatūs ir profesiniai. Asmeniniuose dienoraščiuose dažniausiai rašoma kasdieninėmis, laisvalaikio, politinėmis, informacijų technologijų temomis. Redakcijų dienoraščiuose aktualiausios yra įvairios naujienų temos, organizacijų dienoraščiams būdingos temos yra susijusios su jų veikla, produktais, organizacijos įvaizdžio kūrimu, komunikavimu su tiesioginiais ir potencialiais klientais.

Magistro darbas gali būti naudingas informacijos technologijų mokslininkams, informacijos ir komunikacijos disciplinų dėstytojams, studentams.

Informacijos visuomenė yra viena iš labiausiai diskutuojamų nūdienos problemų. Manoma, kad būtent informacijos visuomenės plėtra esmingai gali pakeisti ateities pasaulį. Informacinių technologijų įtaka šiuolaikinei visuomenei labai dažnai lyginama su pramonine revoliucija, kuri ir atvedė prie modernios visuomenės susiformavimo bei tradicinės visuomenės nunykimo. Žinant istorinį patyrimą, iškyla daugybė klausimų – kaip informacinės technologijos gali transformuoti mūsų visuomenę ir t.t. Ypatingą reikšmę žmogaus gyvenime pradeda užimti internetas. Svarbi tampa ne tik jo nauda, bet ir įtaka asmenybei.

Telekomunikacija per kompiuterių tinklus – pakankamai naujas socialinis reiškinys. Psichologiniai šios srities tyrimai pradėti visai neseniai ir jų nėra daug. Tačiau visiškai aišku, kad bendravimas tinkle įvairiais parametrais skiriasi nuo realaus, gyvo bendravimo, kuriam kompiuteris nereikalingas. Taigi bendravimas keičiasi, darosi įvairesnis.

Internete bendraujama keliais būdais – per telekonferencijas, pokalbių kanalus, žaidimus, elektroninį paštą, ir jau keletą metų per interneto dienoraščius.
Galima teigti, jog modernių informacijos ir komunikacijos technologijų atsiradimas masinę komunikaciją pavertė tarpasmenine. Išnyko ribos tarp rašytinės ir šnekamosios kalbos, susikūrė nauja universaliosios informacinės terpės kalba viešoje erdvėje. Internetas suteikė galimybę žmonėms tapti aktyviais visuomenės nariais, galinčiais viešai reikšti savo nuomonę, analizuoti, kritikuoti ir vertinti politinius, kultūrinius, socialinius įvykius bei reiškinius.

Temos aktualumas. Daugiau nei dešimt metų pasaulyje gyvuojantys ir tik prieš keletą metų Lietuvos interneto tinkluose atsiradę interneto dienoraščiai dar vadinami „blogais” šiandien tampa viena populiariausiu interneto vystymo krypčių bei savotiškai unikaliu informacijos skleidimo kanalu. Tai nauja komunikacijos forma su individualizuotu turiniu viešoje erdvėje, kurioje kiekvienas gali rašyti, redaguoti ir publikuoti savo individualias mintis, požiūrius, nuomones bei pasidalinti šia informaciją su kitais interneto vartotojais. Anksčiau dienoraščiai dažniausiai rašomi tik patiems sau, dabar atveria naują komunikacijos kanalą, kuris po truputį keičia visuomenės požiūrį į tradicinę žiniasklaidą, bei tampa politikams ir verslui patogiu įrankiu.

Ypatingai didelę reikšmę įgyja vartotojų kuriamų interneto dienoraščių turinys, kuris keičia galios balansą žiniasklaidoje. Neretai būtent interneto dienoraštyje patalpinta žinutė tampa naujienos pagrindu. Todėl dažnai jau žurnalistai ne tik patys rašo savo dienoraščius internete, bet ir ieško naujienų tokiuose šaltiniuose. Šio naujo gan sudėtingo ir taip greitai plintančio reiškinio tarptautiniai pavyzdžiai parodė, kad interneto dienoraščiai gali net tapti puikia rinkodaros priemone ir patikimu ryšių su visuomene būdu.

Darbo tyrimo objektas. Atsiradus tokiai naujai tekstų grupei internete kaip interneto dienoraščiai, kuri yra kitokia, skirtinga nuo ankstesniųjų, turinti naujų požymių, atsirado poreikis ją išanalizuoti. Svarbu apžvelgti kokią vietą ši tekstų grupė užima šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje, kokius visuomenės poreikius ji tenkina, kad taip išpopuliarėjo. Kaip dienoraštis nuo senų laikų rašomas tik pačiam sau ir atspindintis rašančiojo individualybę tapo viešas ir skelbtinas virtualioje erdvėje? Kokios priežastys sąlygojo jų populiarumą? Ar gali taip išpopuliarėję interneto dienoraščiai pakeisti tradicines žiniasklaidos priemones? Į šiuos klausimus ir bus bandyta atsakyti šiame darbe.

Šio darbo pagrindinis tikslas – išanalizuoti interneto dienoraščius: individualizuotos komunikacijos formą viešojoje erdvėje.

Siekiant tikslo buvo iškelti tokie uždaviniai:
1. Apibrėžti komunikacijos sąvoką;
2. Aptarti komunikacijos formas privačioje tradicinėje ir viešojoje erdvėje;
3. Panagrinėti tradicinių ir interneto dienoraščio raidos tendencijas, apibrėžti jų sąvokas;
4. Paanalizuoti individo komunikaciją tradiciniuose ir interneto dienoraščiuose;
5. Aptarti ir paanalizuoti interneto dienoraščių vietą šiuolaikinėje žiniasklaidoje;
6. Atlikti palyginamąją interneto dienoraščių ir tradicinių dienoraščių analizę;
7. Išanalizuoti interneto dienoraščius pagal jų tipus ir temų pobūdį;

Šie uždaviniai lėmė darbo struktūrą, kurią sudaro įvadas, teorinė dalis, tiriamoji dalis, išvados, bibliografinių nuorodų sąrašas (iš viso 40 pozicijų), santrauka anglų kalba, vienas priedas. Darbo apimtis – 70 puslapių.

Pirmojoje teorinėje dalyje siekiant identifikuoti darbo objektą apibrėžiama komunikacijos formos viešoje ir privačioje erdvėje, tradicinių ir internetinių dienoraščių kaip individualizuotos komunikacijos formų sąvokos, nagrinėjamos jų raidos tendencijos, išskiriamos interneto dienoraščių funkcijos, struktūros elementai. Taip pat aptariamos interneto dienoraščių kūrimo sistemos.
Antroje dalyje analizuojama interneto dienoraščių vieta žiniasklaidoje, aptariama kokia yra jų kūrėjų atsakomybė.
Trečioje tiriamojoje dalyje analizuojami interneto dienoraščiai, nustatomi ir išskiriami jų tipai, pagal kuriuos vėliau atliekama jų turinio analizė. Taip pat atliekama dienoraščių palyginamoji analizė.
Priede yra pateikiamas analizuotų dienoraščių internete sąrašas su trumpu kiekvieno iš jų apibūdinimu. Tai gali būti kaip pagalbinė priemonė skaitytojui, mokslininkui bei tyrinėtojui ieškantiems reikalingos informacijos.
Šiame darbe naudoti metodai: aprašomasis, sintetinis, lyginamasis, mokslinių straipsnių analizės, kokybinės dokumentų turinio analizės. Rašant šį darbą buvo naudojamasi spausdintais bei interaktyviais šaltiniais, kad atlikti išsamią dienoraščių analizę buvo pasitelkti internete publikuojami dienoraščiai, o taip pat buvo peržvelgti ir panagrinėti rašytojų literatūroje paskelbti dienoraščiai.
1. INDIVIDUALIZUOTA KOMUNIKACIJA DIENORAŠČIUOSE 1.1. Komunikacij os samprata

Skirtingi autoriai įvairiai apibūdina komunikaciją ir jos reikšmę. Komunikacija vyksta tada, kai veikia grupė žmonių, keičiasi patirtimi žodiniais ir ne žodiniais signalais ir visas šis procesas vyksta tada, kai bendravimas vyksta panaudojant įvairias pagalbines priemones (pvz.: laiškai, laikraščiai, knygos, televizija, internetas). Bendravimas vyksta akis į akį, žodžiu ir raštu. Yra daug komunikacijos apibrėžimų:
komunikacija – tai bendravimo, keitimosi patyrimu, mintimis išgyvenimais procesas;
komunikacija – dvišalis veiksmas, tai bendravimo, keitimosi informacija procesas visuomenėje, kuris realizuojamas kalboje ištartu ar parašytu tekstu;
komunikacinis procesas – tai nustatymas, ar informaciją siuntėjas ir gavėjas suvokia tapačiai, ar skirtingai.
Paprastai, nuoseklų (linijinį) komunikacijos procesą sudaro trys pagrindiniai elementais: siuntėjas (asmuo, kuris perduoda informaciją), gavėjas (asmuo, priimantis informaciją) ir suprasta žinia. Šis procesas neatspindi komunikacijos tęstinumo ir tolesnio jo vystymosi. Dėl to komunikacijos procese turi būti atsakoma į 5 klausimus: Kas? Ką sako (rašo)? Kokiomis priemonėmis? Kam? Su kokiomis galimomis pasekmėmis? Tokiu atveju, komunikacijos procesą sudaro ne tik „informacijos siuntimas arba siuntimas ir priėmimas, bet ir adresato reakcija į siuntėjo informaciją .
Formuojant ir perduodant žinią pradeda veikti įvairūs trikdymai, kurie gali pakreipti informacijos pateikimą ir persiuntimą kita linkme, arba gavėją pasiekusi žinia būna klaidinga. Todėl labai svarbu siuntėjui turėti ne tik patikimus vidinius informacijos šaltinius, bet ir atsakingai parinkti informacijos perkodavimo priemones, kad gavėją laiku pasiektu kokybiška informacija (žinia). Gautos žinios iššifravimas ir interpretavimas priklauso nuo gavėjo sukaupto patyrimo tinkamai suvokti siuntėjo žinią.
2 Ten pat.
Efektyvi komunikacija – tai dvipusis procesas su grįžtamuoju ryšiu. Vienpusis komunikavimas niekada nebus efektyvus. Galima išskirti šešis efektyvios komunikacijos organizacijoje bruožus: • Palankios ir atviros komunikacijos sąlygos.
• Etikos normų laikymasis.
• Tarpkultūrinės komunikacijos skirtumų pataisymas.
• Efektyvus naujausių technologijų pritaikymas.
• Darnios komandos suformavimas.
• Gera rašytinės komunikacijos kokybė.
Sklandžiai komunikacijai gali trukdyti komunikacijos barjerai, t.y. kliūtys, kurios iškreipia informaciją arba trukdo grupėm suprasti vienam kitą. R. Appleby (1994) formuluoja tokias efektyvios komunikacijos kliūtis ir problemas:
• Nepakankamai tikslūs uždaviniai, žodžiai nerišlūs, netikslūs, nepateikiama būtiniausia informacija.
• Gavėjas susidaro per daug prielaidų, nesugebėdamas rūpestingai išklausyti, jis per greitai įvertina pranešimo prasmę.
• Techninis žargonas, ypač naujose srityse, pvz., kompiuterių. Kitoks gavėjo išsilavinimas ir socialinė aplinka nepadeda gerai suprasti pranešimo.
Norėdami komunikuoti efektyviai, privalome pažinti save, turėti savo požiūrį į įvairius dalykus, drąsiai reikšti savo nuomonę. Efektyvumo nepasieksime jei negerbsime ir geranoriškai nevertinsime savo partnerio. Sugebėjimas įsiklausyti ir stengimasis suvokti tikrąją informacijos reikšmę taip pat padeda pasiekti efektyvios naudos.
Nagrinėjant naują reiškinį internete – dienoraščius, aktualu tai, kad efektyvus komunikavimas gali vykti naujų technologijų pritaikymo dėka. Šiuolaikinės informacinės technologijos turėjo įtakos daugelio žmonių komunikavimo formoms, tekstų redaktoriams ir elektroniniam paštui, t.y. galimybei saugoti, koreguoti ir perduoti tarp individų ar darbo grupių gausybę informacijos apdorojimo modelių.

1.2. Komunikacija viešojoje erdvėje

Nors kompiuteriniai tinklai buvo išrasti duomenų perdavimui, o ne socialinei interakcijai internetas daugiausia tarnauja būtent jai.
Interneto istorija prasidėjo 1969 metais, kai JAV gynybos departamento agentūra surado būdą pasikeisti militarine informacija ir sujungė į tinklą keturis kompiuterius. Kiek vėliau ši sistema padidėjo iki 37 kompiuterių. Jau tada buvo pradėtas siųsti elektroninis paštas. 1984 metais
Nacionalinis mokslo fondas JAV įkūrė penkių superkompiuterių centrų tinklą. Po kelių metų ši sistema imta naudoti mokslo institucijų, valstybės tarnautojų, akademinių ir tarptautinių tyrimų organizacijų, o 1990 metais prasidėjo šiandieninio interneto egzistavimas.
Taigi pirmasis interneto tikslas buvo komunikacinis – pasikeisti informacija tarp institucijų ir žmonių. Interneto vartotojai sukūrė globalią bendruomenę, pagrįstą komunikacija. Šio tinklo vartotojai atsidūrę jame ima ko nors ieškoti. Jie ieško arba informacijos kokiu nors klausimu, arba žmonių, su kuriais jie norėtų pakalbėti ar padiskutuoti apie jiems rūpimus dalykus.
Asmeninis kompiuteris tampa kiekvieno asmenine erdve, per kurią konstruojame komunikaciją su kitais. Tie, kurie pajaučia grupės bendrumo jausmą, tampa bendruomenės dalimi ir tampa atsakingi už socialinę kibernetinę erdvę, kurioje tai vyksta. Milijonams naršančių po internetą kibernetinė erdvė yra reali vieta su realiais potencialais.
Elektroninėse diskusijų grupėse kai kurie nariai yra tylūs stebėtojai ir „slapukai”, niekada nedalyvaujantys toje diskusijoje, kurią veda aktyvūs nariai. Įvairūs žmonės naršo po internetą skirtingais tikslais. Vieni gali turėti konkrečių tikslų, kiti gali norėti įvykdyti užduotį lankantis svetainėje, kiti paprasčiausiai gali būti interneto naršytojai, kuriems tik rūpi pažiūrėti kas gero yra internete.
Internetas tai atskira erdvė, kuriai reikia žmonių, gyvenančių joje, kad ji galėtų augti. Žmonės kuria tinklo aplinką, palaiko ją ir verčia ją augti, tačiau jie turi būti pakankamai aktyvūs, kitaip liks tik stebėtojais, taip vadinamais „slapukais” . Nustatyta, kad naujienų grupėse tokie yra didžioji dauguma. Tai yra tipiškas interneto fenomenas. Dauguma žmonių jaučiasi nepatenkinti arba jiems tiesiog trūksta laiko prisijungti prie diskusijų ar pranešti apie save kitiems grupės dalyviams. Internete jų yra visur ir kai jie praneša apie save, juos reikia pasveikinti, nes jie nugalėjo savo drovumą. Realiame pasaulyje tokie žmonės atrodo lyg žiūrėtų į svetimą laikraštį. Tuo realus pasaulis visiškai skiriasi nuo pasaulio tinkle.
Be to, juk ne visada žinome kas slepiasi už slapyvardžio – vyras ar moteris. Kai bendravimas pagrįstas raštu, niekada nesuprasi, ar žmogus meluoja ar ne, tai suteikia begalinę laisvę tiems, kurie nori pabūti kuo nors kitu.
Tokiu būdu kinta santykis žmogaus su pasauliu ir žmogaus su kitu žmogumi. Internetiniame pokalbyje raštas panaudojamas kaip priemonė tiesioginei komunikacijai tarp dviejų žmonių, kurie fiziškai atskirti vienas nuo kito ir niekad vienas kito nematė. Čia susiduria knygai būdingasanonimiškumas ir sinchroninis interaktyvumas, būdingas tiesioginei komunikacijai. Tokiu būdu skirtumas tarp rašto ir kalbos tampa visiškai nedideliu. Kibernetinėje erdvėje viskas vyksta čia ir dabar. Tai pakeičia mūsų laiko supratimą.
Interneto tinklas mums atveria naują pasaulį. Ir tai jis atlieka kitu būdu nei kelionė automobiliu ar lėktuvu. Kai vykstame iš Berlyno į San Francisko mes taip pat atvykstame į kitą pasaulį, kuriame dominuoja kitos taisyklės ir kiti įstatymai. Bet esminiai mūsų suvokimo dalykai (erdvės, laiko, identiteto) lieka nepakitę. Kitaip atsitinka kai mes paliekam tikrą pasaulį ir persikeliame į internetą. Pasaulis tampa virtualiu. Realybės struktūra pasikeičia. Virtuali realybė užima realaus pasaulio vietą.
Iš tiesų rašymas yra esminė komunikacijos priemonė internete. Rašytinis žodis imasi tiesioginio vaidmens ir ima funkcionuoti taip lyg jis būtų kalba..
Internetas tampa stipresne priemone nei kitos komunikacijos formos dėl to, kad jis suteikia galimybę žmonėms formuoti grupes. Nepriklausomai kur gyventų žmonės susitinka pokalbių svetainėse, interneto dienoraščių tinklapiuose, naujienų grupėse ir susirašinėjimo sąrašuose.
Internetiniai dienoraščiai – viena sparčiausiai populiarėjančių interneto krypčių. Atsiradę kaip paprasti tinklapiai, kuriuose vartotojai pasakoja apie savo gyvenimą, šiandien vadinamieji „blogai” tapo vieta, kurioje žmonės skelbia savo idėjas.
Individualizuota dienoraščių komunikacija tapo greitu ir tiesiu keliu užmegzti kontaktą su reikiama tiksline grupe. Individualizuota komunikacija yra tarpasmeninės, grupinės ir masinės komunikacijos pagrindas, nes žmogaus gebėjimas komunikuoti su kitais priklauso nuo jo sugebėjimo komunikuoti su pačiu savimi.
Interneto dienoraščiai tiek technine, tiek socialine prasme atsiduria arčiausiai idealaus demokratinio proceso iš visų interneto socioprograminių darinių – technologijų dėka didėja galimybės nevaržomai teikti informaciją viešai, populiarėja savo nuomonės reiškimas kaip toks, be to, formuojasi pakankamai glaudžiai savyje susisaistę interneto dienoraščiai, kurie gali užtikrinti nuomonių cirkuliaciją viduje.
Pasitaiko nuomonių, kad bendravimas internete neperžengia nūdienos komunikacijos ribų, o virtualios bendruomenės išlieka nestabilios, tačiau, nors taip iš dalies ir yra, tikėtis galima įvairiausių variantų. Viena aišku – kol kas internetas, jo galimybės ir bendravimas jo pagalba plečiasi, atsiranda naujos bendravimo formos ir didėja jų mastai tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje. Interneto dienoraščiai sudaro tik dar vieną galimybę savos individualios informacijos pateikimui bei dalinimuisi ja su kitaisžmonėmis. Būtent tokių puslapių turėjimas yra daugiau panašus į užrašų knygelės paskirtį, kurios individualizuotą turinį gali paskaityti dauguma norinčiųjų ir pateikti savo komentarus. Šiuo atveju interneto dienoraščiai dar labiau papildo tarpasmeninį bendravimą.

1.3. Dienoraštis – individualizuotos komunikacijos forma

1.3.1. Dienoraščio sąvoka ir istorija

Dienoraštis – chronologiniai datuoti užrašai, kuriuose periodiškai fiksuojami dienos įvykiai, pastebėjimai, išgyvenimai. Jame atsispindi visuomeniniai įvykiai, šeimos, asmeninis gyvenimas, rašančiojo dvasinė istorija. Dienoraštis turi biografinio, istorinio, politinio, kultūrinio ir etnografinio dokumento vertę.
Pirmasis žinomas dienoraštis – 1660-1669 m. rašytas S. Pepyso (1633-1703), buvo įdomus Anglijos miestiečių gyvenimo dokumentas. 18 a. išpopuliarėjo kelionių užrašai. Populiarūs tapo ir rašytojų dienoraščiai, kuriems dažniausiai būdinga intymumas, vaizdingas stilius. Juose buvo aprašoma gyvenamo meto literatūrinis gyvenimas, jų amžininkų estetinės pažiūros. Šveicarijos rašytojas H. F. Amielis dienoraštyje 1847-1881 m. atvirai ir subtiliai analizavo savo vidinį pasaulį. W. Gombrowicziaus dienoraštyje (1957-1966) atsispindi 20 a. vidurio lenkų menininkų ir inteligentų kultūrinis bei politinis gyvenimas.
Literatūroje dienoraščio forma naudojama nuo sentimentalizmo laikų. Dienoraščių kompozicija paprastai fragmentiška, chronologine tvarka dėstomi ne vienu metu parašyti užrašai. Toks rašymo būdas sumažina pasakojimo distanciją, sukuria iliuziją, kad įvykiai vyksta skaitytojo akyse. Juose atsiskleidžia intymūs herojaus jausmai, refleksijos, charakteris, išgyvenimai. Žymiausi tokio pobūdžio kūriniai: L. Sterne’o „Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją” (1768), F. Dostojevskio „Užrašai iš mirusiųjų namų”(1861-1862).
Lietuvoje dienoraščiai pradėti leisti 17 a. kaip kelionių užrašai – M.K. Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę” (1601), Žemaičių stalininko T. Bilevičiaus 1677- 1678 m. kelionės po Vakarų Europą, E. Pilgrimovijaus, Stepono Batoro sekretoriaus dienoraščiai. VU prof. V. Kalinsko dienoraštyje, rašytame 1787-1788 m., nušviečiama Vilniaus kultūrinis gyvenimas, universiteto profesorių ir miesto visuomenės santykis. I. Šeiniaus dienoraštyje (1909) detaliai užfiksuoti intymūs išgyvenimai, P. Klimo (1915-1919) vyrauja istorinių įvykių kronika. S. Nėries dienoraštis (1957) daugiausia skirtas vidiniams išgyvenimams, T. Venclova dienoraštyje (1958-1960) fiksavo antisovietines nuotaikas, A. Nykos-Niliūno knygose „Dienoraščio fragmentai 1938-1970” atsiskleidžia meninės individualybės tapsmo istorija.11

1.3.2. Individualizuota asmenybės komunikacija tradiciniuose dienoraščiuose

Modernizmo ir postmodernizmo literatūroje autoriaus asmenybė slepiama, užšifruota, dangstoma senų ir naujų stilistinių manierų kaukėmis. Kuo dažniau tos kaukės keičiasi, kuo labiau efemeriškas autoriaus aš, tuo labiau šitokia kūryba atitinka kintančio pasaulio šuolius ir materijos išspinduliavimo dėsnius.
Meno kūrinys – daugialypė skirtingų perspektyvų, besikeičiančių regėjimo taškų, priešingų balsų sandara, kuri nebeieško savo motyvacijos vieninteliame centre – aš. Meno kūrinys tarsi atima iš savo kūrėjo jo suverenumą, transformuodamas jo dvasinę energiją į savo uždaras lytis, į savo
12
hermetinę kalbą.
Modernaus meno kūrėjui anksčiau ar vėliau iškyla jo paties identiteto problema – kas gi aš esu begalinių transformacijų tėkmėje. Tada modernus autorius imasi rašyti dienoraštį – kelionės į save užrašus. Dienoraštis darosi populiari naratyvo forma, besismelkianti į laikraščius kaip praėjusios dienos beletrizuotas komentaras, išauganti į atskirus didelius tomus – asmenybės tapsmo istoriją.
Dienoraštis – tai vidinė komunikacija, tokia komunikacijos forma, kai žmonės komunikuoja patys su savimi; jie panaudoja savo neurofiziologinę energiją ir taip kuria, gauna, apdoroja informaciją savo vidinėje sistemoje. Galima teigti jog tai yra žmogaus savistabos veidrodis: čia tu žvelgi pats į save, kalbiesi pats su savimi ir negali meluoti pats sau. Čia tavęs niekas nemato ir tu gali būti toks, koks esi. Čia tu atlieki išpažintį pats sau: koks buvai šiandien, ką padarei ar pagalvojai, kuo esi nepatenkintas. „Nuolatos tikrinti savo sąmonę” – dienoraščio paskirtis. Dienoraštyje kalba tampantis žmogus, ieškantis savęs – nuolat kintančios ir iki galo nepažintos esmės. Asmenybės tapsmas – vidinis dienoraščio siužetas, miglotas, trupantis į gabalėlius, neužbaigtas, kaip ir pats rašantis žmogus. Formuluoti save, apibrėžti savo individualią erdvę reiškinių ir įvykių chaose, „išsaugoti savo paties žmogiškąjį dydį” standartizuotoje visuomenėje – toks yra svarbiausias rašančiojo rūpestis, pasak W. Gombrowicziaus.
Dienoraštį žmogus rašo visu savimi – pasitelkdamas ne tik literatūrinį talentą, bet ir savo intelekto išteklius, dvasinę-kultūrinę savastį, psichikos jautrumą ir vidinių prieštaravimų įtampą. Vokiečių rašytojas E. Jungeris dienoraštį palygino su seismografu, registruojančiu sąmonės judesius, sielos drebėjimus.
Ar verta rašyti dienoraštį, jei neturi intensyviai banguojančio vidinio gyvenimo ir esi neįdomus pats sau? Ko brautis į savo vidų, jei ten tuštuma? Ar įmanoma rimtai ir pagarbiai aprašinėti savąjį aš, kuris, pasak Paskalio, tau yra „labiausiai nekenčiamas”?
Dienoraščio autorius kalba pats su savimi, bet vidinių monologų sūkuryje nuolat iškyla kita figūra – šviesusis ar tamsusis „alter ego”. Užsimezga dialogas tarp kasdieninės menkystos ir pilnavidurės būties troškimų, senstančio kūno negalios ir deginančių meilės sapnų, nepilnavertiškumo kompleksų ir genialumo iliuzijų.
Dienoraštyje žmogus tarsi ištrūksta iš išorinių priklausomybės ryšių ir įžengia į savo vidinės egzistencijos teritoriją. Kas čia vyksta – jausmų audros, idėjų grumtis, vilties ir nusivylimo kaita, metafizinis nerimas, beprasmybės slėgis – viskas užfiksuojama dienoraščio puslapiuose. Kai žmogui sunku, jis ima rašyti, ir sąmonės srautas, sukeliantis psichologinį skausmą, sustabdomas. Dienoraštis atveria psichinį-dvasinį vyksmą su visais svyravimais. Dienoraštinis tekstas – kibirkščiuojanti akimirkų grandinė. Tai rašymas, nepripažįstantis apriorinės disciplinos. Erdvė, kurioje nėra draudimo ženklų, ir galima judėti visomis kryptimis be jokio tikslo.
Dienoraščio fragmentas iškyla ir užgęsta kaip tam tikro įspūdžio, išgyvenimo, refleksijos iškrova, kurios nėra kada gražinti literatūriniais ornamentais. Prie vieno eilėraščio poetas gali plušėti keletą metų vis tobulindamas savo kūrinį, tačiau dienoraščio puslapis pradedamas ir užbaigiamas čia ir dabar.
Dienoraščio kokybė yra tolygi rašančio žmogaus kokybei. Intelekto jėga, kultūros gylis, psichologinis jautrumas, sugebėjimas išreikšti žodžiu savo išgyvenimus formuoja šio autobiografinio naratyvo turinį ir stilistiką. Dienoraštinių užrašų įvairovė begalinė ir vis dėlto išskirtini yra du tipai:
1) išorinių įvykių kronika, aplinkos stebėjimas, amžininko liudijimai apie savo epochą;
2) individualios savimonės aktai.
12 KUBILIUS, V. Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje..Kaunas, 2003.156-183 p. ISBN 9955-530-69-3
Dienoraščiai – istorijos atminties protokolai, išsaugantys pralekiančio laiko alsavimą, gyvenimo būdo koloritą. Kuo daugiau viena ar kita epocha palieka dienoraštinių užrašų, tuo ryškiau ji matoma ir daugiau apie ją žinoma.. Pasiryžęs tapti istorijos metraštininku, dienoraščio autorius skubafiksuoti paskutines naujienas, parlamento debatus, priėmimus valdovo rūmuose, įžymių asmenybių pokalbius. Jis jaučiasi esąs tik liudininkas, neturįs spręsti ir vertinti. Metraštininkas nesiginčija su įvykių logika, nesipriešina valdžios sistemai ir savo aplinkai, jaučiasi pritapęs. Tokio tipo dienoraščiai – įvykių registro, pokalbių įrašo, laikraščio iškarpų, laiškų koliažas – paprastai nesibrauna į meninės literatūros statusą, kuris reikalauja subjekto raiškos. Jie tik išsaugo didelius įvykius ir kasdienybės smulkmenas, garsenybių sentencijas ir politinius anekdotus nuo užmaršties.
Kas kita vidinio atsivėrimo dienoraščiai, pagrįsti autoanalize, kuri nuo romantizmo laikų tapo meninės literatūros šaltiniu ir instrumentu. Čia yra atidengiamas mąstymo procesas, kur žmogus bendrauja su kitais žmonėmis. Savo antropocentrine prigimtimi ir pulsuojančia stilistika tokie dienoraščiai atsiduria visiškai arti meninės literatūros tekstų.
Vieni autoriai savo dienoraštinių užrašų bloknotus leidžia skaityti tik praslinkus po jų mirties 20 metų, kiti skuba skelbti dar pačiame savo šlovės zenite. Ar pokalbis su savimi publikos akivaizdoje tebėra autentiškas, o ne cenzūruotas ir suvaidintas meninis reginys? Ar viešumai skirtame dienoraštyje autorius nekuria fiktyvios realybės, kaip ir savo romanuose ir eilėraščiuose? Ar jo dienoraščio aš nėra virtęs idealine savo troškimų ir galimybių projekcija?
„Kuo labiau dienoraštis tampa meno kūriniu, tuo mažiau jis lieka dienoraščiu”, – sako kai kurie rašytojai.
Rašytojų dienoraščiai, maišydami psichologinę autentiką su idealinių vertybių atšvaitais, pasigėrėjimo savimi pozas su kritiškomis būties refleksijomis, aplinkos stebėjimą su poetiškumo protrūkiais, atveria kuriančios asmenybės tapsmą – kaip ji sugeria į save įvykių ir reiškinių tumulus, pasaulinės kultūros bangas, kaip laiko pervartose klostosi jos branduolys. Dienoraščiai, buvę tik pagalbiniai rašytojo biografijos ir kūrybos studijomis, tampa savarankiškais meno veikalais, kurie autorių išgarsina labiau nei jo apysakos ar romanai.

1.4. Interneto dienoraštis – nauja individualizuotos komunikacijos forma
viešojoje erdvėje

1.4.1. Interneto dienoraščio sąvoka ir istorija

Interneto dienoraščiai – yra interneto svetainė, kurioje vienas ar keli autoriai skelbia savo
18
įrašus ir kurie yra pateikiami chronologiškai iš eilės, pirmoje vietoje pateikiant naujausią įrašą.
Internetiniai dienoraščiai dar vadinami „blogais”, tokia sąvoka susiformavo iš dviejų angliškų žodžių – „web” ir „log”, kurių pažodinis vertimas į lietuvių kalbą būtų „internetinis registras”. Bendrąja prasme tokia sąvoka iš dalies atitinka šios technologijos paskirtį, kadangi „blogas” skirtas talpinti bei publikuoti reguliarius pranešimus, kurie išdėstomi atvirkštine chronologine seka. Tačiau šiandieninis „blogo” apibrėžimas jau nebetelpa į „registro” rėmus, kadangi išvystytos turinio valdymo sistemos leidžia į „blogą” patalpinti ne tik tekstinius pranešimus, bet ir foto ar video medžiagą, įvairius dokumentus bei nuorodas į kitas svetaines. Svarbus elementas „blogo” sąvokoje – jį rašančiojo nuomonė. Esminis tokios erdvės išskirtinumas pasižymi tuo, jog „bloge” autorius ar keli autoriai išdėsto naujieną, pranešimą ar žinutę neformalia kalba bei nevengia subjektyvumo. Skaitytojui suteikiama galimybė komentuoti kiekvieną įrašą, taip juos įtraukiant į diskusiją.
17KUBILIUS, V. Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje .Kaunas, 2003.156-183 p. ISBN 9955-530-69-3
18 MICKĖNAS, Albertas. Internetiniai dienoraščiai – naujas viešosios sferos pažadas. Iš Literatūra ir menas.nr.3025.
„Blogai” prasidėję nuo asmeninių laikui bėgant išplito iki politinių kompanijų, žiniasklaidos įstaigų. Iš pradžių tai buvo vienas kitas autorius, vėliau – masė autorių. Terminas „blogosfera” yra naudojamas visai blogų visumai apibendrinti. „Blogai” yra labai stipriai tarpusavyje susisaistę – jų autoriai, dar vadinami”blogeriais” skaito kitų autorių „blogus”, palieka komentarus svetimose svetainėse bei pateikia nuorodas į kitus blogus savo tekstuose. Tokiu būdu kuriasi kai kuriais atžvilgiais gana homogenišką kultūrą demonstruojantis darinys, vadinamas „blogosfera”. Interneto dienoraščiai domina žmones, norinčius originalias savo mintis paskelbti visam pasauliui – tai yra tuos, kurie tikisi dėmesio. Kaip ir kiekviename dienoraštyje, čia daugelis išlieja savo liūdesį, ilgesį, išgyvenimus, skundžiasi prastu oru, piktais kaimynais ir kt. Galbūt tai ir nebūna pagrindinė dienoraščio tema, bet daugelyje jų galima rasti vienokių ar kitokių skundų.
Galima teigti, kad „blogai” įgyvendina miglotą namų puslapių pažadą suteikti internetui individualizuotą turinį. Jei namų puslapiai tapo tik tokio individualizuoto interneto karikatūra pvz.: čia mano nuotrauka, čia nuoroda į tokius pačius mano draugų puslapius, tai blogai iš naujo suteikia vilties – tai kruopščiai atnaujinamos ir prižiūrimos didžiuliu srautu plūstančios asmeninės patirties ataskaitos.
„Blogų” forma yra labai įvairi – nuo paprasto nuorodų sąrašo iki straipsnių santraukų su jų vartotojų komentarais bei vertinimais. Senesni įrašai „bloguose” yra archyvuojami, jiems sukuriama pastovi ilgalaikė nuoroda.
„Weblogų” pirmtakas ar galbūt protėvis buvo sukurtas 1992 metais. Jį sugalvojo Timas Bernersas-Lee, vadovaujantis pasauliniam Voratinklio konsorciumui (WWW Consortium). Mokslininkas jame skelbė naujienas apie interneto plėtrą bei naujus tinklapius. Sunku nustatyti tikslų laiką, kada prasidėjo „blogų” fenomenas. Įvairūs šaltiniai internete nurodo 1996-1997 metus. Pradžioje tai buvo daugiausiai techno-entuziastų namų puslapiai, kuriuos šie ėmė kruopščiai atnaujinti. „Bloguose” buvo skelbiamos chronologine tvarka surūšiuotos autoriams svarbių interneto resursų nuorodos kartu su autoriaus anotacijomis. Daugiausiai tai būdavo su autoriaus profesine veikla susijusios nuorodos.
Toliau pateikiami interneto dienoraščių aprašymai įvairiausiuose pasaulio interneto puslapiuose.
” Weblogai dažniausiai yra asmeniniai tinklalapiai, kuriuos prižiūri individai, kompiliuojantys chronologiškas nuorodas į juos dominančią medžiagą, kaitaliojamas su informacija, komentarais ir asmeniniais papildymais. Geras weblogas yra dažnai atnaujinamas – bemaž improvizuojant realiu laiku, nurodant įdomius renginius, puslapius, istorijas ir įvykius kitur tinkle. Nauja medžiaga kraunama puslapio viršuje; senesnioji grimzta apačion”. („Weblogs, typically, are personal Web sites operated by individuals who compile chronological lists of links to stuff that interests them, interspersed with information, editorializing and personal asides. A good weblog is updated often, in a kind of real-time improvisation, with pointers to interesting events, pages, stories and happenings elsewhere on the Web. New stuff piles on top of the page; older stuff sinks to the bottom”). 1999-05¬28: Salon: [http://www.salon. com/tech/col/rose/1999/05/28/weblogs/index.html].
” Weblogas – tai tinklalapis, pasižymintis nuolat atnaujinamu nuorodų į kitus tinklalapius sąrašu; šios nuorodos gali būti susijusios su kuria nors tema ar koncentruotis ties konkrečia. Weblogeriai dažniausiai dalijasi energingais, sarkastiškais komentarais apie nuorodas” („A Weblog is a Web site that maintains a constantly updated list of links to other sites; those links can deal with any subject or focus on a particular one. Webloggers typically offer pithy, sarcastic commentary about the links”). 1999-09-07: Chicago Tribune: [http://chicagotribune.com/leisure/tempo/printedition/article/FF.html].
Ankstyvųjų „blogų” autoriai būdavo interneto technologijose nusimanantys žmonės ir savo „blogų” svetaines kurdavo patys, tačiau, apie 1999-2000 metus atsirado daug interneto serverių, siūlančių nemokamas „blogų” skelbimo sistemas techniškai neišprususiems vartotojams, kurių pagalba šie galėjo rašyti savo „blogus” lengvai ir greitai, tam nereikėjo mokytis nieko naujo. Tai lėmė didėjantį
22
blogų populiarumą.
Viename pirmųjų blogų sąraše – „Jesse’s page of only weblogs” 1999 metų pradžioje buvo 23 blogų adresai. 2000 metų gale įkurtas „blogų” nuorodų portalas portal.eatonweb.com turėjo 1285 jų adresus (2000-09-11), 2001-09-24 šiame portale buvo 2930 nuorodų, 2002-11-26 – 8104 nuorodos, 2003-06-23 – 12162 nuorodos. 2006 m. šiame portale buvo 17746 nuorodos. [http://www.jjg.net/portal/tpoowl.html].
2002 m. žurnalo „The Economist” svetainėje buvo paskelbta, kad pasaulyje yra apie 500 tūkst. interneto dienoraščių, ir jų skaičius nuolat auga. Svetainėje www.livejournal.com, kurioje įkurti savo „blogą” galima tik iš jau esamo vartotojo gavus registracijos kodą arba sumokėjus, rašoma, jog per savaitę savo interneto dienoraščius atnaujina beveik 300 tūkst. vartotojų. www.deadjournal.com, kuriame taip pat reikalingas kodas, skelbė turintis jau beveik 400 tūkst. vartotojų. Nemokamas www.blogger.com tais pačiais metais pranešė apie daugiau nei milijoną „blogerių”. Be to, yra tokios informacijos nepateikianti irgi nemokama www.xanga.com bei kitos svetainės, asmeniniai tinklapiai, kurių savininkai iš jų susikuria „weblogus”, parsisiuntę nemokamą programinę įrangą iš www.movabletype.org arba kitų svetainių.
Toks „blogų” populiarumo padidėjimas turėjo neigiamų rezultatų – buvo sugriauta „blogo”, kaip voratinklio filtro idėja. Kai „blogų” buvo nedaug, jie buvo tarsi tam tikras filtras, atrenkantis, anotuojantis ir pateikiantis įdomius voratinklio resursus, kurie dažnai būna neprieinami iš didžiųjų interneto portalų. Įvykus „blogų” sprogimui, patys „blogai” tapo dar vienu painiavą įnešančiuveiksniu, nes paprastas skaitytojas galų gale vėl atrasdavo tik begalinius nuorodų į pačius įvairiausius „blogus” sąrašus be jokios anotacijos.
Tačiau toks staigus „blogų” populiarumo augimas atnešė ir teigiamų rezultatų – įvyko „blogų” turinio pokytis – autoriai pradėjo skelbti ne tik savo rastų nuorodų anotacijas, bet ir įvairiausių su asmenine patirtimi susijusią medžiagą – matytų filmų, skaitytų knygų ar girdėtos muzikos recenzijas, įsigytų prekių vertinimus, iš didžiosios medijos gautų naujienų komentarus, asmeninius patyrimus, mintis, nuotykius ir pan. Tokiam pokyčiui įtakos turėjo „blogų” sistema blogger.com, pateikusi vartotojams paprastą vartotojo sąsają, nereikalaujančią, kad vartotojas „blogo” įraše būtinai rašytų apie konkrečią tinklo nuorodą, o greičiau skatinančią pateikti bet kokią medžiagą.
Dar vienas svarbus etapas „blogų” istorijoje – rugsėjo 11 įvykiai Niujorke ir po to sekęs karas Afganistane. Šie įvykiai įtakojo naujo „blogų” žanro – žurnalistinių „blogų” – atsiradimą. Kadangi „blogų” autoriai būdavo paprasti žmonės, esantys arti įvykių (kareiviai, žurnalistai, įvairių visuomeninių organizacijų darbuotojai), dažnai pasitaikydavo atvejų, kai būtent „bloguose” atsiradusios ir išvystytos temos vėliau atsidurdavo didžiosios medijos akiratyje. Nuo 2003 m. „blogai” įgalino pranešimų ir stebėjimų augimą, kurie apipavidalino naujas pasakojamas istorijas. Irako karas buvo pirmasis „karinio blogo ” (blog war) šaltinis, jo autoriai Bagdade įgijo platesnes pareigas, pirmieji išleido knygą apie savo „blogą”.
2004 m. „blogų” vaidmuo tapo vyraujantis, kaip politinis konsultantas. Naujienų tarnyboms ir kandidatams jie tapo įrankiu plėsti savo veiklą bei formuoti nuomonę.

1.4.1. Individualizuota asmenybės komunikacija interneto dienoraščiuose

Uždara individualizuota komunikacija anksčiau būdinga tik asmeniniams dienoraščiams dabar viešojoje erdvėje tampa vieša, ji suburia naują virtualią interneto dienoraščių bendruomenę, kurioje žmonės komunikuoja ne tik patys su savimi bet ir su kitais jos nariais. Šis naujas komunikacijos kanalas taip sparčiai populiarėja ir tampa masiniu reiškinių internete nes atitinka informacinės visuomenės poreikius? Taigi kodėl žmonės juos rašo? Atsakant į šį klausimą galima būtų išskirti keletą „blogų” rašymo motyvų:
• Ego patenkinimas. Kai kurie žmonės jaučiasi gerai, kai išreiškia save, kalbą pasauliui.
• Priešinimasis nuasmeninimui. Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės dažnai pasijunta vienais iš daugelio, „blogas” leidžia jiems įrodyti, kad jie yra savotiški, skiriasi nuo kitų.
• Poreikis dalintis. Kai kurie žmonės jaučia poreikį dalintis mintimis ar žiniomis su aplinkui esančiais, toks buvo ir pirmųjų kūrusių internetą žmonių postūmis – toks požiūris yra pasiskolintas iš mokslinės bendruomenės, kur pasiekimai yra skelbiami ir aptariami viešai, ir leidžiama tais pasiekimais naudotis rašant kitus mokslinius darbus.
• Poreikis rašyti. Dalis „blogų” rašytojų pateikia savo apsakymus, eilėraščius ir kitus panašius kūrinius.
• Vienas iš „blogų” panaudojimo būdų yra vieša užrašų knygutė, kurios įrašais autorius dalinasi su kitais.
• Politiniai motyvai. Kuomet politinės partijos ar pavieniai politikai dalinasi savo mintimis, nuomonėmis apie vieną ar kitą politinį socialinį reiškinį, tačiau siekdami dažniausiai vieno tikslo -paveikti rinkėjus į savo pusę.
Atsižvelgiant į dienoraščių rašymo motyvus galima išskirti tokias juos rašančias žmonių grupes:
• Technologijų žinovai;
• Reflektuojantys neigiamas emocijas (išreiškiant jas kartu jų atsikratoma);
• Atskirų sričių ekspertai, kuriems dienoraštis internete yra tarsi jų saviraiškos priemonė;
• Politikai;
• Žurnalistai;
• Kasdienybės aprašinėtojai.
Pasaulyje interneto dienoraščių rašymas pasidarė toks svarbus, kad dauguma jų pildo net ne todėl, kad turėtų ką pasakyti, o todėl, kad turėti „blogą” yra tiesiog puiku”, – pasakoja savo dienoraštį turintis interneto senbuvis Juozas Šalna.
„Gobbitas” – vienas tų „bloggerių” (interneto dienoraščių turėtojų), kuriems reikia, kad jų tinklapį skaitytų ir komentuotų. „Nematau prasmės kurti interneto dienoraštį, kurį skaitytų penki draugai. Jei lankosi vien draugai, išeina gyvo bendravimo pakaitalas, o aš visada – už gyvą bendravimą”, – tikina jis. Tačiau tokiu atveju mažėja ir nuoširdumas – tikram dienoraščiui, kurio skaitytojų ratas visiškaiapibrėžtas (arba jo nėra), gali papasakoti daugiau vidinių išgyvenimų, o žinodamas, kad tavo dienoraštį skaitys visi norintieji, tampi atsargesnis.
Todėl kai kurie interneto dienoraščių turėtojai jų adresą pasako tik vienam kitam artimam draugui, kartais tokio uždaro „blogerio” adreso nežino net kūrėjo mergina. Uždariesiems gana paprasta išsaugoti anonimiškumą – susikurtą dienoraštį, pavyzdžiui, www.blogger.com, labai sunku surasti, nes šiame tinklapyje nėra paieškos sistemos. O ieškant „Google” vardų srityje „blogspot.com” (tokia galūnė suteikiama visiems „bloggeryje” nemokamai susikurtiems dienoraščiams), galima labai greitai pasiklysti – populiariausi lietuviški žodžiai, pavyzdžiui, „ir”, naudojami ir kitose kalbose, o lietuviškų simbolių ” č”, „š”, ” ė” ir kitų daugelis „blogerių” nenaudoja.
„Gobbitas” sako nesuprantąs, kam reikalingas toks uždaras „weblogas” – juk tada, anot jo, galima tiesiog rašyti į sąsiuvinį ir laikyti jį užrakintą devyniom spynom. O štai internautas Vytas teigia savo slaptąjį dienoraštį susikūręs tam, kad galėtų pranešti, kaip jaučiasi, artimiausiems draugams -juolab, kad dauguma jų gyvena skirtinguose miestuose. „Turėjau asmeninį puslapį, bet kai jame pradėjo lankytis nepageidaujami žmonės, susikūriau „weblogą”, – sako jis. Kai kurie, įpratę spausdinti kompiuteriu, o ne rašyti ranka, interneto dienoraštyje išlieja savo jausmus ir lieka anonimiški – kaip nežinomas puslapio http://lietus.blogspot.com autorius.
31 MICKĖNAS, Albertas. Internetiniai dienoraščiai – naujas viešosios sferos pažadas. Iš Literatūra ir manas.nr.3025.
[interaktyvus]. [žiūrėta 2006-12-17]. Prieiga per
internetą:.
Pasauliniame tinkle „blogai” primena šurmuliuojančią žmonių minią, kurioje kiekvienas turi ką pasakyti: vieni kalba apie save, kiti, susirinkę grupelėse komentuoja vieni kitų išsakytas mintis, dalis jų su virtualiais draugais dalijasi profesine patirtimi. Nors šioje minioje sunku ką nors suprasti, „kartais labai įdomu prieiti prie vieno ar kito joje besireiškiančio ir paklausyti, ką jis kalba”. Kai kuriuose tinklapiuose, kuriuose yra daug interneto dienoraščių, kuriasi ir juos turinčiųjų bendruomenės, pavyzdžiui, „Livejournal”. Pasak jame savo dienoraštį įkūrusio autoriaus, tai nėra grupė atskirų žmonių, kurie rašo vien sau – tai bendruomenė, kad ir „Livejournal” įsikūrusių lietuvių „Lietuva” (www.livejournal.com/users/lietuva). „Weblogų” kultūra panaši į internetinių pokalbių kultūrą – tai, kas verčia grįžti ir grįžti, bendrauti, tik viskas kiek konkrečiau, pokalbiai dažniausiai vyksta apie tai, apie ką dienoraščio savininkas parašo”, – sako jis.
Bendruomenės kuriasi ne tik dėl to, kad keletas panašių žmonių dienoraščius talpina vieno ar kito tinklapio teikiamoje vietoje. Yra daug dienoraščių, skirtų konkrečiai temai, juos rašantieji dirba panašų darbą ar turi draugų su panašiais pomėgiais, o nuorodas į jų dienoraščius įdeda savo „bloguose”. Taip kuriasi programuotojų, menininkų, žurnalistų, pacifistų ir kitokios bendruomenės. Kai kurie teminius „blogus” turintys žmonės netgi mano, jog įdomiau skaityti tokius, sąlygiškai pavadinkime juos profesiniais, dienoraščius. Pavyzdžiui, „DzHiBaS”, savo dienoraštyje (http://dzhibas.esu.as) daugiausiai dėmesio skiriantis programavimui, sako labiau mėgstąs skaityti teminius „weblogus”. „Taip lengviau atsirinkti, kas tau įdomu, o kas – ne. Kartais beprasmiška skaityti apie tai, kaip kas nors ėjo gatve ir pamatė ką nors neįprasto”, – sako jis. „DzHiBaS” dažniausiai
35
lankosi apie programavimą rašančių žmonių dienoraščiuose.
Kai kurie tinklapiai („Blogger.com”, „Livejournal.com” ir kt.) turi savo pagal temas suskirstytas bendruomenes, kurias rasti gana paprasta. O kitas, kurias sudaro įvairiausiose interneto vietose išsibarstę dienoraščiai, lengviausia atsekti pagriebus siūlo galą, t. y. radus vieną tos temos dienoraštį. Jame paprastai aptiksite keletą nuorodų į kitus, šiuose – dar keletą nuorodų, po kurio laiko paaiškės, kurio dienoraščio nuorodas pateikinėja dauguma tos bendruomenės narių, ir būsite priėjęs, galima sakyti, bendruomenės centrą.
Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje „bloggerių” dar mažoka. Vieni sako, kad taip yra todėl, kad dauguma mūsų internautų įpratę bendrauti per „IRC” – interneto pokalbių kanalus. Kiti – todėl, kad interneto dienoraštis labai asmeniškas, reikia turėti ir ką pasakyti, todėl kai kurių, pavyzdžiui, jaunesnių vartotojų gali ir nesudominti. Treti porina, kad reikėtų sukurti lietuvišką interneto dienoraščių talpinimo paslaugą, kurioje būtų taip pat paprasta susikurti savąjį ir kartu dalyvauti vien
37
lietuviškoje bendruomenėje.
Išvada vis dėlto viena – kol kas „blogų” kultūra Lietuvoje tik prasidėjo. Kaip ir visi internetiniai dalykai – nuo žmonių, dirbančių su WWW ir praleidžiančių ten didžiąją dalį laiko. Pirmoji sniego gniūžtė numesta – ji, po truputį riedėdama, greičiausiai virs lavina. Juk pasaulį virtualūs dienoraščiai užkariavo savo paprastumu – nemokamą dienoraštį susikurti užtrunka kelias minutes, jaukumu – kiekvienam leidžia būti kiek nori asmeniškam ir turėti visiškai savą „kampą”, pasikviesti į jį
38
draugų ir bendrauti. Interneto dienoraštyje jautiesi labiau namuose nei savo asmeniniame puslapyje.
1.4.3.Interneto dienoraščio struktūra ir funkcijos Struktūriniai – techniniai dienoraščio elementai:

Įrašas
Kiekvienas įrašas yra talpinamas atskirame puslapyje, pirmajame „blogo” puslapyje yra pateikiamas naujausių įrašų sąrašas bei nuorodos į senesniųjų įrašų archyvą. Įrašai gali būti skirstomi į
— 39
autorių apibrėžtas kategorijas, gali būti pateikiami tokių atskirų kategorijų archyvai. Dienoraščio tipinį įrašą (straipsnį) sudaro:
• Pavadinimas – įrašo (straipsnio) pavadinimas (antraštė).
• Pagrindinė dalis – straipsnio turinys, pagrindinė jo dalis.
• Pastovusis interneto adresas (URL) – viso straipsnio adresas, naudojamas kaip identifikatorius saitams (nuorodoms) į dienoraščio straipsnį kurti.
• Publikavimo data – data ir laikas, kada straipsnis buvo publikuotas dienoraštyje. Dienoraščio įrašas (straipsnis) taip pat gali turėti (tai priklauso nuo naudojamos dienoraščių
sistemos):
• Komentarai – skaitytojų (arba autoriaus) komentarai įrašui.
• Kategorijos arba gairės – pavadinimas temos, kuriai priskiriamas dienoraščio įrašas. Priskiriama tam, kad vėliau būtų galima rūšiuoti įrašus.
• Nuorodos į kitas svetaines, naudojamas straipsnyje.
Taigi, yra suteikiamos galimybės pakankamai lanksčiai pateikti norimą informaciją, savarankiškai plečiant teminę struktūrą, įtraukiant garsinę ir vaizdinę medžiagą bei kas yra labai svarbu, pateikiant nuorodas į kitus tinklo resursus.

Komentaras
39 MICKĖNAS, Albertas. Internetiniai dienoraščiai – naujas viešosios sferos pažadas. Iš Literatūra ir manas.nr.3025.
[interaktyvus]. [žiūrėta 2006-12-17]. Prieiga per
internetą:.
Autoriai gali leisti skaitytojams rašyti komentarus prie įrašų. Komentarai yra pateikiami kartu su „blogo” įrašu. Autoriai gali trinti komentarų įrašus.
Skaitytojams yra suteikiama atgalinio ryšio galimybė, tai skatina abipusę komunikaciją, kas įprastinėje oficialiojoje medijoje yra neįmanoma – spauda, radijas ir televizija nesuteikia tokių galimybių, skatina pasyvų informacijos vartojimą, o atgalinį ryšį suveda iki pramoginės, komercinės, statistinės, tačiau jokiu būdu ne kritinės funkcijos. „Blogų” komentarai savo ruožtu leidžia užmegzti ryšį tiesiogiai su medžiagos autoriumi.

Pranešimas apie turinio skelbimą
Autoriai gali sudaryti skaitytojų sąrašą, kuriems yra pranešama apie naują „blogo” įrašą. Skaitytojai gali prisijungti arba atsijungti nuo tokio sąrašo savarankiškai. Taip formuojasi autoriaus skaitytojų ratas, kuris praktiškai informuojamas apie naujos informacijos pateikimą.

Atgalinis susekamumas
„Blogo” įrašo autorius gali siųsti atgalinio susekimo (trackback ping) signalus kitoms „blogų” sistemoms. Tai yra automatinis veiksmas, kai „blogo” svetainės turinio valdymo sistema suranda įrašo
tekste nuorodas į kitus interneto puslapius ir nusiunčia tų puslapių turinio valdymo sistemoms
44
pranešimus.
Tokiu būdu yra sukuriamas dar vienas atgalinio ryšio mechanizmas – „blogo” įrašo puslapyje yra pateikiami ne tik skaitytojų komentarai, bet ir nuorodos į kitus interneto puslapius, rašančius apie šį įrašą. Šitaip prasmę įgyja „blogosferos” fenomenas – vienas „blogo” įrašas tampa komentaru vienam ar keliems kitų autorių „blogų” įrašams ir dialogas persikelia iš vieno konkretaus „blogo” internetinio adreso į virš adresinę erdvę – „blogosferą”.

RSS agregavimas
44 Ten pat.
„Blogų” įrašai dažnai yra eksportuojami RSS (Remote Site Syndication) formatu. Tai reiškia, kad „blogo” turinio valdymo sistema pastoviai gali pateikti srautą naujausių duomenų tam tikru kompiuteriniu formatu, kurį gali perskaityti ir panaudoti kitos kompiuterinės sistemos. Tokiu būdu bet kas gali sudaryti nuosavą „blogų” įrašų kompiliaciją. Ši sistema yra naudojama dvejopai:
1. Atsirado speciali programinė įranga, gebanti sekti iš karto kelis tokius RSS srautus ir informuoti skaitytoją apie naujus įrašus, tokiu būdu skaitytojui, skaitančiam daug skirtingų „blogų” yra nebūtina aplankyti visas „blogų” svetaines, duomenys jam yra surenkami ir pateikiami vienoje vietoje.
2. Trečiosios šalys gali kurti „blogų” agregavimo svetaines, kuriose chronologiškai pateikiami iš karto kelių blogų įrašai, tokiu būdu kuriami „blogų” koncentratoriai.
Internete randama įvairių dienoraščių, publikuojamų asmeninėse ir įvairių organizacijų svetainėse, naujienų, bendruomenių portaluose, virtualiosiose mokymosi aplinkose ir kt. Kai kurios svetainės turi interaktyvių dienoraščių: lankytojams leidžiama rašyti savo komentarus – pildyti dienoraštį.
Internetiniai dienoraščiai gali būti tvarkomi rankiniu būdu, tačiau pastaraisiais metais atsirado nemažai specializuotų priemonių, padedančių automatizuoti tokių dienoraščių kūrimą ir tvarkymą. Pasitelkus tokias programines priemones, sukuriama interneto svetainė arba atskira sritis esamoje svetainėje, kurioje galima:
• Rašyti (naudojant grynojo arba raiškiojo teksto rengyklę, paprastai su galimybe įterpti paveikslus, garso ar vaizdo įrašus ir kt. įvairialypės terpės elementus).
• Skelbti medžiagą visiems tinklo naudotojams arba tik tam tikrai grupei naudotojų (bendruomenei).
• Komentuoti savo ar kitų dienoraščių įrašus.
• Ieškoti dienoraščiuose.
• Peržiūrėti dienoraščių archyvą.
Galimybė komentuoti įrašus ir įtraukti į straipsnius nuorodas į kitus (kitų asmenų) dienoraščius teikia puikių bendradarbiavimo galimybių. O žiniatinklinė sukurto dienoraščio sąsaja leidžia pasiekti dienoraštį iš bet kur prisijungus prie interneto.
Dienoraščių programinė įranga diegiama į serverį, o prie jo prisijungę naudotojai kuria savo dienoraščius. Yra nemažai nemokamų dienoraščių paslaugų serverių, kuriuose gali registruotis naudotojai iš viso pasaulio (apie tai plačiau tolesniame skyriuje).
Aukščiau išvardytos funkcijos yra pagrindinės. Įvairios dienoraščių programinės priemonės skiriasi savo sudėtingumu ir turimomis funkcijomis. Pavyzdžiui, dienoraščiai dažnai integruojami ir su kitomis priemonėmis, tokiomis kaip tikralaikiai pokalbiai, forumai, kalendoriai, vikis (wiki) it kt.
1.4.4. Internetinių dienoraščių kūrimo sistemų apžvalga

„Blogai” pagal kūrimą ir saugojimą yra skirstomi į keletą kategorijų. Pirmasis – tai naudojantis tam skirtomis interneto svetainėmis. Pvz.: www.blogas.lt, www.blogger.com, www.livejournal.com ar kitomis. Šiose svetainėse tereikia užsiregistruoti, sugalvoti „blogo” pavadinimą bei pasirinkti šabloną. Šiuo atveju „blogo” kūrimo paslaugas teikia interneto svetainė, kurioje yra kūrimas. Tai labai greitas ir paprastas „blogo” kūrimo būdas.
Kitas būdas yra pasinaudoti nemokama „blogų” kūrimo programine įranga, tačiau mokėti už naudojimo paslaugas. Šis būdas suteikia daugiau galimybių nei ankstesnis, kadangi programinė įranga suteikia daugiau pasirinkimo galimybių. Panašus yra trečiasis būdas, kai mokama už programinę įrangą, į kurios kainą įeina ir serverio paslaugos. Šis atveju reikia mokėti didesnius pinigus nei prieš tai buvusių, tačiau galimybės yra panašios.
Paskutinis būdas, skirtas labiau komercinėms organizacijoms, kai mokama už pasirinktą programinės įrangos paketą. Tiek vieną, tiek kitą galima pasirinkti pagal poreikius ir galimybes.
Šiuo metu daugelis kompanijų, gaminančių „weblogo” sistemas teikia net kelias iš šių išvardintų būdų. Taigi galima rinktis priimtiniausią variantą.
Pagrindinės „weblogų” sistemos yra šios: b2Evolution, bBlog, Blogger, Blojsom, Blosxom, Geeklog, Greymatter, MovableType, WordPress, Expression Engine, Blogware, TypePad. Viena
48
naujausiu blogų kūrimo sistemų tik 2006 pradžioje pasirodžiusi PHP Blog Manager.
Savaime aišku, kad pagrindinė „weblogo” sistemos paskirtis yra talpinti vartotųjų rašomas žinutes. Tačiau yra ir kitų reikalingų funkcijų, kurias vienos sistemos turi, o kitos ne. Pvz. žinučių komentavimas, „blogų” kategorijos, paieška, įrašų skaičius, kalbos palaikymas, nepageidautinų vartotojų blokavimas ir kitos. Toliau pabandysiu trumpai apžvelgti kiekvieną sistemą atskirai ir paminėti pagrindinius pliusus ir minusus.
WordPress – solidi ir labai galinga „weblogų” kūrimo sistema. Šiuo metu laikoma pačia
… .49
48 Blogbasics.[interaktyvus]. [žiūrėta 2007-02-17]. Prieiga per internetą:< http://www.blogbasics.com/>. 49Blogsoftware comparison. .[interaktyvus]. [žiūrėta 2007-03-05]. Prieiga per internetą: < http://www.ojr.org/ojr/images/blog software comparison.cfm>.
populiariausia.
Programą atsisiųsti ir naudoti galima laisvai, ji yra nemokama. Vartotojų paliktas žinutes galima komentuoti, naudoti kategorijas, subkategorijas, galima rūšiuoti pranešimus, taip pat ir redaguoti. Yra galimybė naudoti šablonus, juos redaguoti.
Movable Type – taip pat galingas „weblogo” kūrimo įrankis, tačiau norint ją naudoti reikia įsigyti licenziją. Movable Type yra sudėtingesnė sistema tiek įdiegti, tiek naudoti už WordPress. Pagrindinės sistemos funkcijos, tokios kaip pranešimų skaičius priklauso nuo įsigyjamos licenzijos.
Sistema turi visas pagrindines funkcija, kaip vartotojų prisijungimą, komentarus, kategorijas, šablonus.
Expression Engine – dar viena „weblogų” sistema, kuri yra sudėtinga. Tai taip pat yra mokama sistema, tačiau 30 dienų galima išbandyti nemokama sistemos versiją, tačiau sistema bus įdiegta gamyklos serveryje. Nemokamai galima parsisiųsti tik sistemos branduolį, tačiau jis yra labai ribotų galimybių, be daugelio funkcijų.
Funkcijų sąrašas nenusileidžia prieš tai apžvelgtoms sistemoms. Turi naujienų rinkimo iš kitų puslapių savybę, naudojimąsi mobiliuoju telefonu galimybes bei labai didelę šablonų pasirinkimo galimybę.
Šiek tiek paprastesnė tos pačios kompanijos kaip ir Expression Engine sukurta „weblogų” sistema yra TypePad. Šis įrankis yra taip pat mokamas. Ši sistema skiriasi nuo kitų, visi „blogo” įrašai ir komentarai saugomi serveryje, taigi vartotojui nereikia rūpintis Mysql ar web serverio įdiegimu. Šias paslaugas teikia programos gamintojas. Galimybės yra panašios kaip ir Expression Engine, tačiau Basic versiją naudojantys vartotajai turi žymiai mažiau pasirinkimų.
Blogger – dar vienas žinomas blogų kūrimo įrankis, kurio savininkai yra visiems žinomos sistemos Google autoriai. Ši sistema yra labai paprasta, kadangi viskas saugoma blogger.com serveryje, tereikia prisiregistruoti ir kurti savo „weblogą” sekant nurodymais. Toks būdas labiau yra patartinas „blogų” kūrimo pradžiamoksliams, nes nėra sudėtingas, bei paprastą blogą galima susikurti per labai trumpą laiką. Galimybėmis ši sistema šiek tiek nusileidžia prieš tai paminėtosioms. Nėra paieškos, foto galerijos. Tačiau turi didelį šablonų pasirinkimą, ir turi sąsają su Audioblogger įrankiu. Šio įrankio pagalba galimą telefonu įrašytą garso įrašą persiusti į savo „blogą”. Tai unikali galimybė, kurios neturi jokia kita sistema.
Šios apžvelgtos sistemos yra plačiausiai naudojamos „blogams” kurti. Tačiau yra ir kitų, mažiau žinomų sistemų, kurios taip pat turi naudingų funkcijų.
2. INTERNETO DIENORAŠČIŲ VIETA ŠIUOLAIKINĖJE
ŽINIASKLAIDOJE

2.1. Internetu dienoraščiai – tradicinės žiniasklaidos konkurentas

XV a. viduryje Johano Gutenbergo sukurtas spaudos presas buvo spaudos klestėjimo pradžia ir kibirkštis informacijos revoliucijai. Sakoma, be šio išradimo nebūtų nei protestantų reformacijos, nei vakarietiškos demokratijos. Taigi tik tie išrinktieji, kurie įstengė įsigyti spausdinimo presus, turėjo teisę skleisti savo spausdintą tiesą ir versti medžius popieriumi. Jie sprendė, kokią informaciją gaus žmonių masės. Dėl to tai ir vadinama masine žiniasklaida. Toks masinės žiniasklaidos pasaulis tebėra gyvas iki šiol. Bet interneto dienoraščiai viską verčia aukštyn kojom. Nemokamai užsiregistravę naujienų portale blogas.lt ar kituose interneto dienoraščių portaluose dabar kiekvienas, turintis kompiuterį ir interneto ryšį, gali tapti žiniasklaidos leidėju per dešimt minučių (tiek laiko prireiks užsiregistruoti). Dabar vietoj nuomonės, reiškiamos per redakciją, dienoraštininkas gali kurti savo redakciją, savo žiniasklaidą. Ir tik nuo dienoraštininko sumanumo priklauso, kokią auditoriją internete pasieks jo turinys.
Netgi prezidentų rinkimuose, vykstant karui ar šaliai sprendžiant dėl Europos konstitucijos vienu svarbiausių politinių kautynių lauku tampa internetas. Minios žmonių sėdi prie kompiuterių reikšdami savo požiūrius interneto dienoraščiuose, kuriuose lankosi vis daugiau skaitytojų. Kai kurie žiniasklaidos analitikai sako, kad interneto dienoraščiai iš esmės keičia žurnalistikos standartus ir gali turėti įtakos politinei komunikacijai bei demokratijos raidai. Dauguma Lietuvos „blogerių” ir jų skaitytojų – jaunimas, tačiau dienoraščius internete jau pradeda rašyti ir politikai. Tradicinė Lietuvos žiniasklaida sulaukia kritikos dėl savo kokybės. Ar gali tapti dienoraščiai internete įtakinga visuomenine žiniasklaida, nekontroliuojama verslo ir politikų? Šiuos klausimus bus bandyta paanalizuoti šiame skyriuje.
Rugsėjį portalas DELFI įsteigė pirmąjį Lietuvoje redakcinį „blogą” blog.delfi.lt, Vilniaus meras Artūras Zuokas birželį pradėjo rašyti dienoraštį internete zuokas.lt. Nuo 2003 m. pabaigos interneto dienoraštį loreta.skopos.lt rašo Kauno miesto savivaldybės tarybos narė Loreta Kudarienė.
Interneto dienoraščiu galima būtų vadinti ir „Omni” skyrelį „Saulėgrąžos”, kuriame įvairūs autoriai reguliariai publikuoja asmeninius pamąstymus, pastabas politikos, kultūros ar šiaip gyvenimo temomis. Kurį laiką gyvavo „subjektyviosios kritikos kampelis” pravalas.com, kuriame internautai publikuodavo įvairius politikos, žiniasklaidos, reklamos, interneto sričių „pravalus” – politikų, žurnalistų ir kitų žmonių klaidas, kvailystes, žioplystes, nesąmones, jie buvo komentuojami ir vertinami pagal „baisumo” laipsnį.
„Blogų” reikšmė – tai puiki erdvė kiekvieno piliečio saviraiškos laisvės realizavimui. Net Vladimiras Putinas neturi pakankamai galių suvaldyti 100 mln. Rusijos Federacijos piliečių mintims, reiškiamoms livejournal.com
Vyrauja informacijos įvairovė – žmonės rašo apie tai, kas jiems įdomu ir svarbu, o ne apie tai, kas svarbu žinių tarnybos vadovui. Tai didžiulis žingsnis į priekį. Riba tarp žurnalistikos ir ne-žurnalistikos nyksta. Jeigu anksčiau turėjome „žurnalistą” ir „eilinį pilietį”, tai dabar turime „pusiau žurnalistą”, „iš dalies žurnalistą” ir pan. Lietuvoje būtent jaunimas yra aktyviausia grupė, kurianti interneto dienoraščius ir išnaudojanti privalumus, kuriuos jie teikia kaip naują žiniasklaidos formą – jų kūrimas praktiškai nekainuoja, jie leidžia užsiimti tiek mėgėjiška, tiek profesionalia žurnalistika nevaržomam leidėjo ir nefiltruojamam redaktoriaus, ir pagaliau – jie yra erdvė toms temoms, kurias žiniasklaida dėl įvairių priežasčių nutyli.
Lietuvoje įtakingų interneto dienoraščių kol kas dar nėra. Kaip vieną pirmųjų žingsnių galima paminėti A. Zuoko dienoraštį, kurį kartais jau cituoja Lietuvos žiniasklaida. Ilgainiui garsių interneto dienoraščių turėtų daugėti ir jie taps tokiu pačiu informacijos šaltiniu, kaip ir kitos žiniasklaidos priemonės.
Kokia naujienų ir politinių blogų kaip alternatyvios žiniasklaidos perspektyva Lietuvoje?
Bet kuris iš mūsų gali tapti viešosios informacijos skleidėju, tapti žurnalistu, komentatoriumi.
Jei pradėsime kokių nors žodžių ieškoti internete, paieškos sistema pateiks tiek ir žiniasklaidos
leidinius, tiek ir „blogerių” svetaines.
Pasak užsienio apžvalgininkų ir žiniasklaidos analitikų „blogeriai” verčia keistis ir kitą
žiniasklaidą, tarkime, dienraščius – jie dažnai tikrina informaciją, kuri yra pateikiama tradicinėje
žiniasklaidoje, ją kritikuoja, nurodo savo šaltinius. Yra atvejų, kai dėl „blogerių” pastabų savo
informaciją buvo priversti taisyti tokie dienraščiai kaip „The New York Times”.
Manau, kad „blogai” yra išraiška informacijos laisvės ir ribų, kurias jie išplečia, taip pat saviraiškos laisvės.
Yra svarbus dalykas, galintis paveikti lietuvišką žiniasklaidą – tai yra, priversti ją būti sąžiningesne, tikslesne, objektyvesne, nes bet koks šališkumas, faktų iškraipymas, tendencingumas gali būti iš karto pastebėtas interneto skaitytojų, vartotojų, jis iš karto gali būti paviešintas ir sukritikuotas.
„Blogai” niekados nenukonkuruos dienraščių, bet jie gali priversti dienraščius pasitempti.
Amerikos spaudoje 2005 metais buvo užvirusios diskusijos apie interneto dienoraščio vaidmenį ir įtaką. Vieni teigė, jog jų įsigalėjimas nereiškia, kad įprastinės žiniasklaidos priemonės išmirs ar kad jų era baigėsi. Tiesiog jos nebegali apsimesti esančios paskutinėmis tiesos instancijomis. Kiti komentatoriai teigė, jog dienoraščiai yra dalis interneto skatinamos revoliucijos, kuri smarkiai veikia žurnalistiką: žiniasklaidos įrankiai staiga atsidūrė visuomenės rankose. Tad galima teigti jog keičiasi galios balansas – žurnalistai ir žiniasklaida praranda savo monopolį.
Mano nuomone, senoji žurnalistika buvo paremta idėja, kad informacijos srautą kontroliuos žurnalistai. Piliečių žiniasklaidos nebuvo, nes nebuvo technologijų, kurios leistų jai atsirasti. Taigi, informacijos valdytojai kontroliavo pinigus ir galėjo išsirinkti geriausius rašytojus iš visos visuomenės ir sumokėti jiems padorią sumą už rašymą. Manau, kad tie laikai baigiasi.

2.2. Interneto dienoraščiai kaip rinkodaros ir verslo priemonė

Naujienų tinklalapio „Delfi” vyriausiosios redaktorės pavaduotojo Gyčio Oganausko, kuruojančio „Delfi” „blogą” teigimu, mūsų šalyje interneto dienoraščiai į verslo įmonių ar kitą sričių atstovų akiratį nepatenka dėl kelių priežasčių – trūksta noro skirti laiko tokiam užsiėmimui; ne visi tiki, kad tai veiksminga, todėl į naują komunikacijos kanalą žiūri įtariai. „Be to, daugeliui žmonių Lie¬tuvoje apskritai neaišku, kas yra „blogas”, kokia tai bendravimo priemonė, jie nežino, kad kiekvienas gali rašyti savo interneto dienoraštį, pats būti jo redaktoriumi, žurnalistu, reporteriu, fotografu”, -nurodo Oganauskas.
„Žmonių, kurie gali rašyti „blogus”, Lietuvoje tikrai yra, tereikia jų pačių noro ir ryžto, reikia, kad juos kas nors paskatintų. Manau, tikrai yra iškalbingų, puikiai mintis dėstančių ir turinčių ką pasakyti įmonių vadovų, kurie galėtų kurti savo įmonės įvaizdį rašydami interneto dienoraštį ir taip papasakoti apie organizacijos kultūrą, pademonstruoti savo humoro jausmą, parodyti, kad domisi ne tik tuo, kas vyksta Lietuvoje, bet ir užsienyje”, – įsitikinęs „Delfi” atstovas.57
Prie interneto dienoraščių populiarinimo galėtų prisidėti ir konsultacijų bendrovės ar ryšių su visuomene specialistai, siūlydami tokią bendravimo priemonę savo klientams. Tuo labiau kad manoma, jog per ateinančius dešimt metų įmonių vadovų „blogai” pakeis nuobodžius pranešimus spaudai. Žinoma, kad tokie interneto dienoraščiai sulauktų sėkmės, kaip ir tinklalapiai, jie turi būti įdomūs.
Kad interneto dienoraščiai gali būti, o ir yra naudingi verslui, liudija daug pavyzdžių. Tarkime, Jungtinių Valstijų automobilių gamintojos „General Motors” vadovai įmonės interneto dienoraštyje „GM’s FastLane” (fastlane.gmblogs.com) pristato ir diskutuoja apie dabartinius ir esamus įmonės gaminius bei paslaugas. „Bloge” būna ir kitų bendrovės darbuotojų įrašų, kuriuose aptariamas svarbių produktų tobulinimas, dizainas. Nagrinėjamos ir tiesiogiai su bendrovės veikla nesusijusios, tačiau „General Motors” bendruomenei aktualios ir svarbios temos.
Interneto dienoraštį pasitelkus kaip rinkodaros priemonę pirmiausia jis gali būti naudojamas kaip labai pigi vieta įmonės reklamai. Pavyzdžiui, interneto dienoraštį turi ir prekybos drabužiais grupei „Baltika Group” priklausantis „Monton” prekės ženklas. Planuojama, kad kitąmet veiks ir Latvijos, Lenkijos, Ukrainos, t. y. tose šalyse, kuriose yra „Monton” parduotuvių.
„Monton” rinkodaros specialistė Helen Meius pasakoja, kad idėja įkurti šio prekės ženklo interneto dienoraštį kilo keliems „Monton” komandos nariams, nuolat ieškantiems naujų būdų bendrauti su lojaliais „Monton” klientais.„Supratome, kad interneto dienoraščiai labai populiarūs visame pasaulyje. Kaip veiksmingą ryšių su visuomene, reklamos ir rinkodaros įrankį juos naudoja daugybė įmonių. Mintis, kad ir patys galime turėti interneto dienoraštį, buvo patraukli. Be to, mums atrodo, kad „blogas” vartotojui yra priimtinesnis komunikacijos būdas, nes jis pats gali nuspręsti, ar nori ir, jeigu nori, kada skaityti „blogą”, tad nesijaučia spaudžiamas ar verčiamas tą daryti, priešingai nei tradicinės reklamos atveju”, – sako Meius. Nuo 2005 metų rugpjūčio Estijoje veikiantis „Monton” interneto dienoraštis, jos teigimu, yra vieta, kurioje bendrauja šio prekės ženklo drabužius perkantys ir dėvintys bei apskritai mados tendencijomis besidomintys žmonės.,,Interneto dienoraštyje rašome įvai¬riomis su „Monton” susijusiomis temomis, pasakojame apie „Monton” renginius, mados šou, rėmimo

kampanijas. Jame galima surasti ir „Monton” dizainerių patarimų”, – vardija Meius. Interneto dienoraštis „Monton” pasitarnavo ir ieškant naujų darbuotojų. Norintiems dirbti šio prekės ženklo parduotuvėse siūloma atsiųsti savo gyvenimo aprašymą. Laiškų, rinkodaros specialistės teigimu,
58
sulaukiama tikrai daug.
Be to, interneto dienoraščio lankytojai „Monton” linijos drabužių kūrėjams padeda apsispręsti. Meius pasakoja apie ypač daug atsiliepimų sulaukusį įrašą, kai skaitytojams buvo pasiūlyta išrinkti vieną iš dviejų audinių. „Audinys, surinkęs daugiau balsų, buvo naudojamas siuvant naujos kolekcijos drabužius”, – sako „Monton” atstovė.
Ji neslepia, kad vienas iš interneto dienoraščio tikslų – ir prieraišumo „Monton” prekės ženklui ugdymas. Meius skaičiuoja, kad kasdien šį tinklalapį aplanko keli šimtai žmonių, jie komentuoja įrašus ar siunčia pastabas elektroniniu paštu. Visa ši informacija keliauja „Monton” prekės ženklo vadovui ir dizaineriams.„Manau, kad interneto dienoraščiai yra naujas ir įdomus įmonių komunikacijos kanalas, nes jame galima rašyti apie savo prekės ženklus ar produktus ir sulaukti savo klientų atsiliepimų. Tačiau svarbu suprasti, kad interneto dienoraščiui reikia laiko ir atsidavimo, negalima jo traktuoti kaip nelabai reikšmingo. Be to, šis komunikacijos kanalas nemokamas, taigi net ir labai mažą biudžetą, tačiau įdomių idėjų turinčios bendrovės gali jį išlaikyti”, – mano Meius.60
Įmonėms turėtų būti svarbu, kas apie jas kalbama interneto dienoraščiuose. „Bloguose” kaip veidrodyje matai, ką vartotojai mėgsta, ko – ne, kas jiems patinka, kas nepatinka. Pavyzdžiui, rinkoje pasirodžius naujam produktui ir be tyrimų, tik paskaičius interneto dienoraščius, galima susidaryti nuomonę, iš atsiliepimų spręsti, ar naujoji prekė bus sėkminga ar ne.
Dėmesį į interneto dienoraščius pradėjus šiems populiarėti atkreipė ir didžiosios žiniasklaidos priemonės, nes asmeninių tinklalapių autoriai apie tam tikrus reiškinius dažnai praneša anksčiau nei, pavyzdžiui, naujienų agentūros, radijas ar televizija. Taip buvo, pavyzdžiui, 2004 metais Azijoje praūžus cunamiui.
Be to, nuolatinis vienų ar kitų interneto dienoraščių lankymas gali tapti temų ar įkvėpimo šaltiniu. Žurnalistai juose ieško ir autentišką nuotraukų iš įvykio vietų, siūlo „blogų” autoriams bendradarbiauti.
Interneto dienoraščius kuria ir pati žiniasklaida. Visuomenės informavimo priemonių interneto dienoraščiai dažnai vadinami tiesiog redakcijos „blogais”. Juose publikuojama tai, kad „netilpo” įlaikraštį ar žurnalą, nebuvo transliuojama per radiją ar televiziją, kartais ir tai, ko skelbti neleido redaktorius.
Interneto dienoraščių autoriai kviečiami ir į radijo bei televizijos laidas, jie skaito pranešimus konferencijose ir patys jas rengia. Pavyzdžiui, didelės interneto dienoraščių bendrovės (,,Six Apart”, „Google” valdoma „Blogger” ir kt.) dažnai organizuoja šviečiamąsias konferencijas, kuriose vyksta mokymai ir pan.
,,Vienas „Microsoft” viešųjų ryšių strategas palygino interneto dienoraščius su Jungtinėse Valstijose populiariais oro linijų „vidiniais pokalbių kanalais” – skrydžio bijantys žmonės gali įsijungti vidinį lakūnų pokalbių kanalą ir įsitikinti, kad lėktuvas tikrai skrenda taip, kaip buvo numatyta. Interneto dienoraščiai tampa analogišku „vidiniu kanalu” tų verslų, kurie vartotojams kelia daug iracionalių baimių”, – pateikia pavyzdį Katkus.
Anglosaksiškose šalyse interneto dienoraščiai yra gerokai populiaresni nei Lietuvoje ar žemyninėje Europoje. Taip yra todėl, kad, pirma, pasitikėjimas tradicine žiniasklaida Lietuvoje yra gana didelis, todėl ji ne taip intensyviai ieško naujų informacijos pateikimo būdų – kam rašyti nemokamą „blogą”, jeigu tą patį galima išspausdinti standartiniame laikraščio numeryje. Antra, interneto dienoraščiams reikia skirti daug dėmesio, darbo. Ne paslaptis, kad šiuo metu Lietuvos žiniasklaidos priemonėse dirba mažiau žmonių negu jų vakarietiškuose atitikmenyse, todėl jie verčiau darbo laiką skiria, kad pateiktų informaciją leidinyje, o ne rašytų papildomą tekstą. Trečia, palyginti nedidelis Lietuvos interneto vartotojų skaičius leidžia „blogus” kiek ignoruoti.

2.3. Interneto dienoraščių kūrėjų atsakomybė

Pasaulyje daug diskutuojama apie interneto dienoraščių autorių atsakomybę, objektyvumą, kiek jiems galioja tos pačios žurnalistikos normos ir standartai, ir ar apskritai galima juos laikyti žurnalistais.
Viena iš pagrindinių interneto dienoraščių problemų yra ta, kad autorius paprastai netikrina savo skelbiamos informacijos. Bet pasaulyje dienoraščių tinklas yra didelis, todėl veikia savotiškas savikontrolės mechanizmas: jei autoriaus pateikta informacija nebus teisinga, pasklis nuomonė, jog juo negalima pasitikėti.
Taip pat kyla problemos dėl autorių teisių, nes žmonės neretai publikuoja nuotraukas, straipsnius, kitus kūrinius be leidimo ar nuorodos į šaltinį.
Pasak advokatų profesinės bendrijos „Jurevičius, Balčiūnas & Bartkus” vadovo Gintauto Bartkaus, atsakomybės klausimas nėra susijęs su tuo, kur paprastas pilietis, žurnalistas ar publicistas paskelbia savo straipsnį. G. Bartkaus teigimu, Civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, jog bet kuris asmuo, paskleidęs duomenis, žeminančius kito asmens garbę ir orumą ar neatitinkančius tikrovės, privalo atlyginti tokiu paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tačiau paskleidimo būdas (interneto portale ar spausdintame dienraštyje) gali turėti tam tikros įtakos skaičiuojant nuostolius.
„Redaktoriaus buvimas ar nebuvimas nekeičia atsakomybės dydžio ar ribų”, – sako G. Bartkus. Pasak jo, būtent žiniasklaidos priemonė, o ne autorius privalės atlyginti žalą, jei ji žinojo arba turėjo žinoti, kad informacija neatitinka tikrovės, arba kai informaciją paskleidžia jos darbuotojas. Tačiau interneto dienoraščio ar portalo atveju, G. Bartkaus teigimu, dėl šių aplinkybių nebuvimo dažnesnė tiesioginė atsakomybė tenka informaciją paskleidusiam asmeniui, o ne portalo ar tinklapio savininkui. „Todėl, kai interneto portalas suteikia galimybę tiesiogiai pateikti tam tikrą informaciją, atsakomybė už duomenis, neatitinkančius tikrovės, visų pirma atsiras asmeniui, tiesiogiai pateikusiam informaciją, bet ne interneto portalui”, – aiškina advokatas. Taip pat svarbu, jog portalo ar tinklapio savininko atsakomybė atsiranda tada, kai jis atsisako nurodyti neteisingą informaciją paskleidusį asmenį.
Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjas Deividas Velkas taip pat tvirtina, kad iš esmės interneto dienoraščiuose skelbiamos informacijos autoriams galioja tie patys atsakomybės principai, kaip ir tradicinės žiniasklaidos atveju. Jo teigimu internetas suteikia plačias galimybes saviraiškai, ribos yra platesnės, galima labiau nevaržomai skleisti informaciją, tačiau atsakomybė bus tokia pati, kaip ir tradicinės žiniasklaidos atveju ir jei, pavyzdžiui, naujienų portale išplatinama neskelbtina informacija, už tai atsako jo redaktorius. Jeigu redaktoriaus nėra, už informaciją atsako jos autorius. Pasak D. Velko, iki 2003 metų kovo, kai buvo priimtas specialus Vyriausybės nutarimas, internetas ir juo platinama viešoji informacija nebuvo reglamentuojama. Pagal šį nutarimą, už tinklapio turinį atsako jo įkūrėjas arba valdytojas. Tuo atveju, jeigu jis teikia informacijos talpinimo paslaugas kitiems asmenims ar organizacijoms, jis atsako tik tada, jeigu žino apie publikuojamą neskelbtiną informaciją, arba pranešus apie tokią informaciją, laiku nesiima priemonių ją pašalinti. 64
Tuo tarpu jeigu internautas pats išplatino neskelbtiną informaciją, apšmeižė kitą žmogų, pažeidė teisę, moralę ar etiką, tinklapio valdytojas privalo pateikti duomenis, kurie padėtų nustatyti

informacijos skelbėją, kuris bus traukiamas atsakomybėn. Tačiau interneto dienoraščių, rašomų užsienio portaluose, autoriams atsakomybės išvengti būtų lengviau, nes jie neprivalo laikytis Lietuvos, o tik savo šalies įstatymų, o gauti informaciją iš užsienio portalo apie tikrąjį įrašų autorių būtų gana keblu. Rengiamame naujame Visuomenės informavimo įstatyme, pasak D. Velko, turėtų būti aiškiai apibrėžta atsakomybė už internetu platinamas žinias, nes senajame įstatyme internetas nebuvo įvardintas kaip atskiras informacijos skleidimo būdas. Jo nuomone, tinklapiai neturėtų būti skirstomi į viešus ir privačius, nes tai, kas paskelbta viešai internete, yra viešoji informacija, nesvarbu, ar tai valstybinės įstaigos, ar privataus asmens informacija. Tačiau dėl panašaus diferencijavimo kol kas dar vyksta diskusijos. 65
Tad interneto dienoraščiai siūlo plačias galimybes pasireikšti daugeliui žmonių, besinaudojančių internetu. Čia kiekvienas gali tapti žurnalistu, o žurnalistas gali tapti interneto dienoraščių žvaigžde.
3. INTERNETO DIENORAŠČIŲ ANALIZĖ 3.1. Interneto ir tradicinių dienoraščių palyginamoji analizė

Kad palyginti paprastus dienoraščius su internete rašomais dienoraščiais, dar vadinamais „blogais” buvo pasitelkti keleto rašytojų viešai literatūrinėse knygose paskelbti dienoraščiai, tai rašytojo Jono Meko „Nervuoti dienoraščiai’, A. Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentai 1971-1998” bei kitų autorių dienoraščiai.
Tradicinis dienoraštis – mažiausiai reglamentuotas rašymas – skirtingose kultūrose klostosi pagal skirtingas moralės ir stilistikos normas. Vienur jis yra beveik privalomas dalykas nuo pat vaikystės (S. de Beauvoir rašo nuo 6 metų), kitur – didžiai pavojingas užsiėmimas (Eugenijus Ignatavičius, 16 metų gimnazistas, nuteisiamas 10 metų pagal atimtą dienoraštinių užrašų bloknotą). Vienur žmogaus savistaba nevaržoma moraliniu tabu, kitur ji paklūsta kaimietiško drovumo ir katalikiško auklėjimo nuostatoms.
Vokiškuose dienoraščiuose (Gerhardo Hauptmano, Tomo Manno) pedantiškai aprašoma dienos slinktis: nakties sapnai, pašnekesys prie pusryčių stalo, svečio vizitas, rašomos dramos ar romano eiga, atsiliepimai apie kūrybą spaudoje, negalavimai, rudeniškas lietus ir panašiai.
Prancūziškuose dienoraščiuose (Ch. Baudelaire’o, A. Camus) – egzistencinių apmąstymų seka, nesusieta su jokiais konkrečiais įvykiais, trykštanti lakiais aforizmais, ironiškais paradoksais, poetinėmis formulėmis.
Lenkiškuose dienoraščiuose (W. Gombrowicziaus) – provokuojančių pašaipų kaskados, ginčas su tautiškumo stereotipais, agresyvi pasitikėjimo savimi laikysena, viskuo abejojantis ir geliantis intelektas, pasišovęs drastiškoms avantiūroms.
02]. Prieiga per internetą:
Lietuviškuose dienoraščiuose (A. Nykos-Niliūno, J. Meko) nuolat grįžtama praeitin: paliktos tėviškės reginiai neretai nustelbia šios dienos bildesį. „Eidamas su malkų glėbiu per kiemą staiga imu nesuprantamai kristi į praeitį. Nepaprastai karštas ir tvankus sekmadienio vidudienio Utenoje (kokiais 1931 metais)” , – rašo A. Nyka-Niliūnas. „Sėdėdavome po tirštomis liepomis ant medinio suoliuko, diemedžiams kvepiant šiltame kieme ir dainuodavom” , – prisimena Jonas Mekas. Pirmuosius įrašus modeliuoja poetinės prozos kanonas – ryškios peizažo interlinijos, gražūs palyginimai („šypsos tokiu gėlėtu pievų atspalviu”), aukšto polėkio tonacija, atliepianti rašančiojo savimonę („ir lemta man būti amžinu svajotoju” ), atskiras fragmentas išbaigtas kaip eilėraščio strofa. Ilgainiui impresionistinį įspūdingumą ėmė nusverti egzistencinių tiesų paieška, intelektualinis abstrahavimas, vidinis išsilavinimas, leidžiantis sutramdyti savo egocentrizmą („Nieko neimti per daug rimtai būties akivaizdoje, ypač savęs paties” ), filosofinių sentencijų poetika, pakilusi virš šios dienos kronikos į savarankiškus fragmentus ar eilėraščio proza variantus.
Kokios bebūtų įvairios „sielos pokalbio su savimi” konfigūracijos, dienoraštyje žmogaus savivoka ir istorinio laiko ženklai yra mažiausiai permalti meninės transformacijos, čia daugiausia „tautinio charakterio” ir gyvenimo būdo pirmapradės autentikos. Tad dienoraščiai galėtų būti itin parankūs lyginamajai tautinių kultūrų charakteristikai.
Karo meto dienraščiai, rašomi ties būti-nebūti riba, regis, labiausiai tiktų įsižiūrėti, kaip mąsto ir ką jaučia skirtingų tautų žmonės, išmesti iš kasdienybės lizdo ir išrikiuoti priešpriešai kovai. Karo meto dienoraščiai kalba kenčiančio, besipriešinančio, žūstančio žmogaus vardu. Tai karo dramos dalyvis, o ne stebėtojas iš šalies. Šalies ir tautos padėtis karo verpete lemia jo mąstymo poziciją ir kalbos toną. Tautos mentalitetas atsiveria žmogui stebint save, atsirenkant detales, pasirenkant stilių.
Išliko tik keli lietuviški dienoraščiai, rašyti II-jo Pasaulinio karo metais. Jono Meko, Rapolo Mackonio, Jono Matulionio ir kiti.70 Psichologinių charakteristikų, ironiškų dialogų, statiškos informacijos kaleidoskopinė slinktis, šokinėjanti iš vieno regėjimo taško į kitą, yra genama į priekį karo sūkurio, kuris purto ir laužo visas ankstyvesnio gyvenimo hierarchijas, o didelės ir mažos valstybės gęsta. Besikaitaliojančių vaizdų slinktyje rašytojo likimas nėra dominuojantis leitmotyvas, kaip įprasta meniniuose dienoraščiuose, jis tampa reikšminga kaleidoskopinės kaitos jungtimi.
Interneto dienoraščių turėtojai taip pat dažnai rašo savo eilėraščius, prozą, dienos nuotaikas tik žinoma elektroninėje erdvėje. Šie įrašai turi konkrečią datą, todėl galima atskirti, kada jie parašyti. Tuo internetiniai dienoraščiai panašūs į paprastus dienoraščius. Tačiau tuo, kad dažnas įrašas turi skaitytojo komentarą ir tuo, kad tas interneto dienoraštis iš viso yra skaitomas kitų žmonių, gerokai skiriasi nuo įprastinio klasikinio dienoraščio. Paprastas asmeninis dienoraštis retai kada būna duodamas paskaityti kitam žmogui. Žinoma neįtraukiant į šį sąrašą meninių, literatūrinių, karo ir panašių dienoraščių. Paprastas dienoraštis – tai gali būti rašymas sau. O interneto dienoraštis daugiau rašomas kitiems.
Kita vertus interneto dienoraščių pagalba yra lengviau suklasifikuojamos norimos temos. Pavyzdžiui, daug žmonių juose pateikia sugrupuotus savo mėgstamos muzikos rinkinius, jų pavadinimus, perskaitytų knygų sąrašus ir pasisakymus apie jas, apsilankymus teatruose ir savo
„anotacijas” bei kitokias temas. Viskas yra sugrupuota, galima įdėti ir savo nuotraukas, ir piešinius. Todėl tai yra daugiau nei klasikinis dienoraštis jau vien todėl, kad viskas gali būti pateikiama vienoje vietoje.
Interneto dienoraščiai suteikia galimybes įvairiems žmonėms, ir tiems, kurie mėgtų rašyti įprastinį dienoraštį ir tiems, kurie galbūt niekada nebuvo to darę. Taigi čia patenkinamas poreikis rašyti (savo apsakymus, eilėraščius ir pan.).
Taip pat vienas iš interneto dienoraščių panaudojimo būdų yra lyg viešai rodoma užrašų knygelė, kurios įrašus gali pamatyti bet kuris kitas žmogus. Taip pat patenkinamas poreikis dalintis informacija vieniems su kitais. Kita vertus čia svarbus ir psichologinis aspektas, ypač, kai žmogus skundžiasi bloga nuotaika, išsako savo problemas ir greitai gauna kitų užuojautą, įvairiausių patarimų, kuriuos pats gali atsirinkti ir jais pasinaudoti. Lygiai taip pat galima dalintis gera nuotaika, pasiekimais bei laimėjimais ir taip sulaukti nuoširdaus džiaugsmo iš kitų asmenų. Taigi tai dar kartą parodo interneto dienoraščių pranašumą prieš paprastus dienoraščius, kuriuose neįmanoma pasidalinti savo nuotaikomis su kitais žmonėmis.
Lietuvoje interneto dienoraščių pamažu daugėja, jie jungiami į bendrus interneto puslapius, kur galima prisijungti pačiam arba skaityti kitų žmonių „blogus”. Čia suteikiama galimybė pasisakyti, išklausyti, pateikti save bei užsirašyti svarbius dalykus. Tai geras žmogaus saviraiškos būdas, nereikalaujantis tiesioginio kontakto su kitu žmogumi.
Paanalizavus abiejų tipų dienoraščius buvo išskirti jų esminiai skirtumai, žinoma buvo ir panašumų, tai:
1. Poreikis dalintis. Kai kurie žmonės jaučia poreikį dalintis mintimis ar žiniomis su aplinkui esančiais (tai tinka internetiniams bei literatūroje ar viešai paskelbtiems dienoraščiams);
2. Poreikis rašyti. Dalis dienoraščių rašytojų pateikia savo apsakymus, eilėraščius ir kitus panašius kūrinius.
Minčių išreiškimo būdu interneto dienoraščiai panašūs į paprastus dienoraščius, tačiau visa kita yra naujų technologijų suteikiamos galimybės informacijai apie save pateikti ir bendrauti.
Pasklaidžius literatūroje paskelbtus dienoraščius, susidarė nuomonė, jog juos galima vadinti kūriniu, reprezentuojančiu įvairioms meno (literatūros) stilistinėms kryptims būdingus bruožus. Dienoraščiuose aiškiai buvo matyti realistiškumo apraiškos, nestinga ir impresionalizmo, ekspresionizmo ir avangardui būdingų bruožų. Internetiniuose dienoraščiuose galima pastebėti jog vieni kalba apie save, kiti, susirinkę grupelėse, komentuoja vieni kitų išsakytas mintis, dalis jų su

KUBILIUS, V. Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje..Kaunas, 2003.156-183 p. ISBN 9955-530-69-3
virtualiais draugais dalijasi profesine patirtimi. Taigi paprasti dienoraščiai yra daugiau pokalbis su pačiu savimi, o interneto dienoraščiai egzistuoja tarsi virtualioje bendruomenėje čia ir dabar.

3.2. Lietuviškų interneto dienoraščių analizė

Peržiūrėjus ir paanalizavus apie 70 lietuviškų interneto dienoraščių internete galima pastebėti, kad juose pasisako ir savo asmenines svetaines pateikia bestudijuojantis jaunimas maždaug nuo 18 iki 30 metų. Populiariausiu ir daugiausia interneto dienoraščių suburiančiu tinklapiu Lietuvoje galima laikyti www.blogas.lt.

IŠVADOS

Šiuo magistro darbu buvo siekta išanalizuoti naują ir ypatingai populiarų reiškinį internete -interneto dienoraščius: individualizuotą komunikaciją viešojoje erdvėje. Suformulavus ir įgyvendinus iškeltus darbo uždavinius tikslas buvo pasiektas.
Pirmojoje teorinėje dalyje buvo apibrėžtos komunikacijos formos viešoje ir privačioje erdvėje, tradicinių ir internetinių dienoraščių kaip individualizuotos komunikacijos formų sąvokos, nagrinėjamos jų raidos tendencijos, išskiriamos interneto dienoraščių funkcijos, struktūros elementai. Taip pat aptariamos interneto dienoraščių kūrimo sistemos. Antroje dalyje buvo analizuojama interneto dienoraščių vieta žiniasklaidoje, aptarta kokia jų kūrėjų atsakomybė. Trečioje tiriamojoje dalyje buvo tiriami interneto dienoraščių puslapiai internete, buvo atlikta jų analizė pagal tipus ir temų pobūdį. O taip pat buvo atlikta palyginamoji interneto ir įprastinių dienoraščių analizė.
Paaiškėjo kad, internetas tampa stipresne priemone nei kitos komunikacijos formos dėl to, kad jis suteikia galimybę žmonėms formuoti grupes. Nepriklausomai kur žmonės gyventų, jie susitinka pokalbių svetainėse, interneto dienoraščių tinklapiuose, naujienų grupėse ir susirašinėjimo sąrašuose. Internetiniai dienoraščiai tapo viena sparčiausiai populiarėjančių interneto krypčių. Atsiradę kaip paprasti tinklapiai, kuriuose vartotojai pasakoja apie savo gyvenimą, šiandien vadinamieji „blogai” tapo vieta, kurioje žmonės skelbia savo idėjas. Individualizuota dienoraščių komunikacija tapo greitu ir tiesiu keliu užmegzti kontaktą su reikiama tiksline grupe.
Palyginamoji dienoraščių analizė atskleidė, kad minčių išreiškimo būdu interneto dienoraščiai panašūs į paprastus dienoraščius, tačiau visa kita yra naujų technologijų suteikiamos galimybės informacijai apie save pateikti ir bendrauti. Paprasti dienoraščiai yra daugiau pokalbis su pačiu savimi, o interneto dienoraščiai egzistuoja tarsi virtualioje bendruomenėje čia ir dabar.
Interneto dienoraščių analizė atskleidė, kad lietuviškuosius interneto dienoraščius pagal autoriškumą galima klasifikuoti į kolektyvinius ir asmeninius. Kolektyviniai interneto dienoraščiai esti trijų tipų: redakcijų, organizacijų, bendrieji; asmeniniai interneto dienoraščiai – privatūs ir profesiniai. Pagal tematiką interneto dienoraščiai būna konkrečios temos ir įvairialypiai, pagal informacijos pateikimo pobūdį – tekstiniai ir audiovizualiniai.
Turinio interneto dienoraščių analizė atskleidė, kad asmeniniuose dienoraščiuose dažniausiai rašoma kasdieninėmis, laisvalaikio, politinėmis, informacijų technologijų temomis. Redakcijų dienoraščiuose aktualiausios yra įvairios naujienų temos, organizacijų dienoraščiams būdingos temos yra susijusios su jų veikla, produktais, organizacijos įvaizdžio kūrimu, komunikavimu su tiesioginiais ir potencialiais klientais.
Pagrindinė mintis yra ta, jog šiandien, kai naujas internetinis dienoraštis atsiranda maždaug kas sekundę, mes dar negalime pasakyti, kaip tai paveiks mūsų gyvenimą. kartais net sunku pasakyti, kur link visa tai eina. Aišku tik tai, jog pokyčiai vyksta. Jau šiandien sakoma, kad galbūt įprastinius kompanijų pranešimus spaudai pakeis vadovų internetiniai dienoraščiai, galbūt ir naujienas sužinosime ne iš įprastų naujienų portalų, o iš įvairiausių internetinių dienoraščių. Jau dabar keičiasi ir pati žurnalistika, nekalbant apie nesibaigiančias diskusijas, kas gali, o kas negali save vadinti žurnalistu. bėda tik ta, jog viskas gali pasikeisti taip staiga, kad beliks aiškintis, kas įvyko, o ne kas vyksta. Šiaip ar taip, mes jau turėjome pastebėti naują žurnalistikos erą, ir gerai būtų pasistengti suprasti bent dalį
jos.

Darbo autorius D. Lašinskaitė
Atsiųsti pilną darbą blogai