Aristotelis mirė 322 m.pr.Kr., tuo metu Atėnai prarado pirmaujančią padėtį. Tai buvo nemažai susiję su dideliais politiniais pokyčiais, kuriuos sąlygojo Aleksandro Didžiojo (356-323) užkariavimai. Aleksandras Didysis buvo Makedonijos karalius. Aristotelis taip pat kilęs iš Makedonijos, kurį laiką jis netgi buvo jaunojo Aleksandro mokytojas. Aleksandras laimėjo paskutinę lemiamą pergalę prieš persus. Ir dar daugiau, Sofija: daugeliu karo žygių jis prijungė Egiptą ir visus Rytų kraštus iki Indijos prie graikų civilizacijos.
Dabar prasideda visiškai nauja žmonijos istorijos epocha. Sukuriama pasauline valstybė, kurioje vyrauja graikų kultūra ir graikų kalba. Tas laikotarpis, trukęs apie 300 metų, dažnai vadinamas helenizmu. Šis žodis įvardija ir patį laikotarpį, ir graikų dominuojamą kultūrą, kuri klestėjo trijose didelėse helenistinėse valstybėse – Makedonijoje, Sirijoje ir Egipte.
Maždaug nuo 50 m.pr.Kr. karinį ir politinį pranašumą įgijo Roma. Naujoji galinga valstybė vieną po kitos užgrobė visas helenistines valstybes, ir nuo Ispanijos vakaruose iki Azijos gilumos įsivyravo romėnų kultūra ir lotynų kalba. Taip prasidėjo Romos laikai, kitaip dar vadinami vėlyvąja antika. Bet turi įsidėmėti vieną dalyką: dar nespėjus romėnams užkariauti helenistinio pasaulio, Roma pati virto graikų kultūrine provincija. Tad graikų kultūra – ir graikų filosofija – vaidino svarbų vaidmenį dar ilgai po to, kai iš graikų politinės galybes teliko atminimas.
Religija, filosofija ir mokslas
Helenizmui būdinga tai, kad išnyko ribos tarp įvairių tautų ir kultūrų. Anksčiau graikai, romėnai, egiptiečiai, babiloniečiai, sirai ir persai garbino savo dievus ir išpažino savo, “valstybinę”, religiją. Dabar įvairios kultūros buvo suplaktos viename dideliame religinių, filosofinių ir mokslinių pažiūrų katile.
Miesto turgaus aikštė tarytum virto pasauline muge. Ir senovės miesto turguje skambėdavo balsų erzelynė, siūlomos būdavo ir prekės, ir visokios nuomonės bei idėjos. Tik tiek, kad dabar miesto turgūs buvo pilni prekių ir idėjų iš viso pasaulio. Taigi ir balsai ūžė įvairiausiomis kalbomis.
Graikų pažiūros rado plačią dirvą toli už senosios graikų kultūros ribų. Tačiau dabar visoje Viduržemio jūros pakrantėje taip pat imta garbinti rytietiškus dievus. Atsirado daug naujų religijų, kurių dievai ir pažiūros buvo kilę iš daugelio senųjų kultūrų. Toks reiškinys vadinamas sinkretizmu, arba religijų samplaika.
Anksčiau žmonės jautė stiprų ryšį su savo tauta ir savo miestu – valstybe. Ilgainiui, nykstant kultūrų riboms ir skirtims, daugelį apniko abejonės ir netikrumas dėl savo pasaulėžiūros. Ir išvis vėlyvajai antikai būdingas religinis netikrumas, kultūros nuosmukis ir pesimizmas. Buvo sakoma, jog pasaulis suseno.
Naujosioms helenizmo laikų religijoms bendra tai, jog dauguma jų mokė, kaip žmogus gali būti išgelbėtas nuo mirties. Šis mokymas dažnai būdavo laikomas paslaptyje. Gyvendamas pagal slaptąjį mokymą ir atlikdamas tam tikrus ritualus, žmogus galėjo tikėtis sielos nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo. Tam tikra įžvalga į tikrąją Visatos prigimtį neretai turėdavo tokios pat reikšmės sielos išganymui kaip ir religinės apeigos.
Tačiau ir filosofija vis daugiau krypo į “išganymą” ir gyvenimo paguodos ieškojimą. Filosofinė įžvalga buvo vertinga ne vien pati savaime, ji turėjo išgelbėti žmones nuo mirties baimės ir pesimizmo. Taip išnyko riba tarp religijos ir filosofijos.
Apskritai imant, helenizmo filosofija nebuvo labai originali. Negimė nei naujas Platonas, nei Aristotelis. Tačiau trys didieji Atėnų filosofai tapo svarbiu įkvėpimo šaltiniu daugeliui filosofinių krypčių.
Įvairių kultūrų patirties samplaika buvo ryški ir helenizmo moksle. Tarpininko tarp Rytų ir Vakarų vaidmuo atiteko Aleksandrijos miestui Egipte. Atėnai su Platono ir Aristotelio filosofinėmis mokyklomis ir toliau liko filosofijos sostine, o Aleksandrija tapo mokslo židiniu. Šis miestas, turėjęs didžiule biblioteką, virto matematikos, astronomijos, biologijos ir medicinos centru.
Helenistinę kultūrą galima palyginti su šiuolaikinių pasauliu. Ir XX a. pasižymi vis atviresne pasauline bendruomene. Ir mūsų laikais tai sukėlė didelių religijos ir pasaulėžiūros pokyčių. Kaip Romoje mūsų eros pradžioje gyvavo graikiškos, egiptietiškos ir rytietiškos religinės pažiūros, taip ir XX a. pabaigoje visuose didesniuose Europos miestuose galima rasti religinių pažiūrų iš viso pasaulio.