Grigališkojo choralo tradicijos bruožai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Grigališkasis choralas yra daugiabriaunis reiškinys. Viena vertus, jis tyrinėtinas kaip muzikinis fenomenas, unikalus tuo, kad susiformavęs ansktyvųjų viduramžių Vakarų Europoje, savyje akumuliavęs ir sintezavęs daugiakultūrines senosios Romos civilizacijos bei įvairių Artimųjų Rytų kultūrų apraiškas, jis tebėra pilnai funkcionalus katalikiškos sakralinės muzikos reiškinys. Dar ankstyvaisiais viduramžiais kartu su Romos rito formavimusi ir plėtra, jis tapo svarbiausiu lotyniškosios krikščionybės liturginiu giedojimu1. Nepaisant įvairių istorinių virsmų, grigališkasis choralas iki šiol yra išsaugojęs savo pirminę ir esminę funkciją būti Romos liturgijos sudėtine dalimi, o tiksliau jos pagrindine muzikine išraiška2. Taigi jis prasme laikytinas ir muzikiniu-liturginiu fenomenu. Dar daugiau, iš esmės visos šio giedojimo formos ir žanrai yra ne tik glaudžiai susiję su Romos liturgija, bet ir tiesiogiai iš jos atsiradę bei su ja formavęsi, o kartu nemažai įtakos turėję ir pačiai šios liturgijos raidai3. Pagaliau, tai yra kompleksinis religinis, kultūrinis ir istorinis fenomenas, susiformavęs tam tikromis istorinėmis-kultūrinėmis sąlygomis apibrėžtoje geografinėje erdvėje, kurio galutinei išraiškai nemažai įtakos turėjo ir istorinės-politinės aplinkybės. Nors veikiausiai pradžioje plėtojęsis Romoje V-VII a., šis giedojimas galutinai susiformavo VIII-X a. Karolingų imperijos erdvėje. Būtent čia iš dalies dėl politinių, iš dalies dėl ideologinių priežasčių Karolingams perėmus Romos liturgiją kartu su giedojimu4, pastarasis po sudėtingo transmisijos, recepcijos, redagavimo ir perkūrimo proceso įgavo daugiau ar mažiau išbaigtą pavidalą5. Vėliau, per X¬XV a. kartu su lotyniškąja krikščionybe (ar rekonkista Ispanijoje) ir Romos ritu jis plito po visą viduramžių Europą, galiausiai ir toliausiai į Rytus įžengęs bei išplitęs Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje.

Atsisiųsti pilną PhD_JV_final.pdf

Jeigu grigališkojo choralo raidos ir susiformavimo klasikinis laikotarpis turi solidžią tyrinėjimo istoriją ir istoriografiją, skaičiuojančią virš pusantro šimto metų6, jo vėlyvesnės sklaidos, recepcijos bei adaptacijos skirtinguose regionuose bei vietinių tradicijų, o tai pat ir choralo ypatumų Naujaisiais amžiais (renesanso ir baroko stilistinėse epochose) tyrimas yra gerokai mažiau tyrinėta sritis. Ypač tai pasakytina apie šio fenomeno atsiradimą, plėtotę bei ypatumus LDK — šioje vietoje choralo tyrinėjimai iš esmės tebėra pradinėje stadijoje. Veikiau galima kalbėti apie epizodinius žvilgtelėjimus iš istorinės, menotyrinės, muzikologinės perspektyvos į keletą su choralu susijusių artefaktų bei gana paviršutiniškus apibendrinimus, nei apie sistemingą, o sykiu ir daugiaplanį (kaip reikalauja pati kompleksinė šio fenomeno prigimtis) šio reiškinio tyrimą. Todėl tiek muzikologinis, tiek istorinis, tiek tarpdisciplininis grigališkojo choralo LDK tyrimas yra daugiau nei aktualus, siekiant nors kiek užpildyti mūsų žinijos spragą šioje srityje.

2. Tyrimo problematika, teoriniai pagrindai, tikslas ir uždaviniai.
Grigališkojo choralo tyrimo ypatybes sąlygoja ir jo vidinė prigimtis (muzikinis-liturginis fenomenas), ir jo viduramžiška kilmė. Tiek viena, tiek kita turi ir tam tikrą bendrą vardiklį, kurį galima įvardinti tradicijos sąvoka. Viduramžių visuomenė bei jos kultūra neretai laikoma ir vadinama tradicine, t.y. tokia, kurioje tradicija, kaip tam tikras kodas bei per amžius nusistovėjusių pažiūrų, papročių, veiksmų visuma, jos išsaugojimas, puoselėjimas bei perteikimas, vaidina svarbiausią vaidmenį, arba tiksliau — tvarko visą gyvenimą bei gyvenseną, formuoja kultūrą plačiąja prasme. Dėl įvairių priežasčių grigališkasis choralas irgi laikomas tradiciniu (plg. „tradicinis Bažnyčios giedojimas”, „tradicinis liturginis giedojimas”, etc.). Vis dėlto platesnė istorinė perspektyva reikalauja paaiškinti, kas iš tiesų turima omenyje. Kyla aibė klausimų: pirmiausia, kas duoda pagrindo teigti, kad choralas yra tradicinis giedojimas? Ar per visą viduramžių epochą ir vėliau buvo laikomasi tos pačios tradicijos, ar ji vis dėlto keitėsi? Kokią įtaką turėjo tam tikra įstorinė erdvė bei joje egzistavusios sociokultūrinės sąlygos? Ar šio giedojimo sklaida geografinėje erdvėje bei jo recepcija naujoje vietoje koregavo ir pačią tradiciją? Kaip tai vyko? Kitaip tariant, ar grigališkasis choralas yra viena, vientisa, vieninga ir vienoda tradicija, ar tai visgi daugelio (o gal tik keleto), turinčių daug panašumų, tačiau nemaža kuo ir besiskiriančių, tradicijų visetas? Taigi tradicijos klausimas yra vienas iš centrinių. Todėl pradžiai vertėtų aptarti, kaip suprantama pati tradicijos sąvoka, kitaip tariant, išdėstyti teorinius tyrimo pagrindus ir prielaidas.
7 žr. Pieper P. Ūberlieferung. Begriff und Anspruch. Mūnchen, 1970 arba Pieper J. Tradition: Concept and Claim / Translated form the German by E. Ch. Kopff. South Bend, 2010, p. 61-68.
8 Pieper J. Tradition…, p. 68.
2.1. Tradicijos supratimas. Pati tradicijos samprata yra nevienalytė. Jos aiškinimas nemaža dalimi priklauso nuo taikomos metodologijos. Pavyzdžiui, XX a. vokiečių filosofas Josefas Pieperis, apmąstydamas tradiciją filosofiškai, ją laiko esmine viso žmogiško bendrabūvio sąlyga ir ją sieja su dieviškuoju apreiškimu7. Tai kas perduodama — traditum — ir yra šios sakraliosios tradicijos perdavimas iš kartos į kartą8. Šis aiškinimas artimas ir krikščionių teologiniam supratimui, pagal kurį ji reiškia papildomą Apreiškimo šaltinį. Katalikų Bažnyčios katekizmas ją apibrėžia kaip vieną iš dviejų krikščioniškojo tikėjimo sandų bei vieną iš jo kraičio (depositum fidei) perdavimo būdą, kitu laikant Šventąjį Raštą9. Antropologiškai ji suprastina kaip esminių tam tikros kultūros elementų perdavimas iš kartos į kartą, kurio metu paprastai integruojami ir nauji ar kitų kultūrų elementai, tačiau išsaugant esminius tos kultūros bruožus. Tai yra, ji gali vaidinti ir tam tikrą tarpininko tarp skirtingų kultūrų vaidmenį. Kita vertus, šie nauji elementai gali ir pakeisti senąją tradiciją bei duoti pradžią naujajai. Panašūs tradicijos bruožai bei mechanizmai veikia ir įvairiose meninėse bei estetinės tradicijose. Čia svarbi dar ir atkuriamoji tradicijos funkcija, kadangi su vertybėmis bei formomis susipažįstama, jos priimamos, o vėliau perteikiamos nuolat atkuriant atmintyje ir naudojant tam tikrus nusistovėjusius modelius bei formules, o tuo būdu neišvengiamai kai kas ir prikuriama arba varijuojama10. Tradicijos veiksnys svarbus daugelio muzikinių žanrų kūryboje bei meninių formų plėtotėje11. Taigi tradicija yra sudėtingas procesas, apimantis perdavimo, recepcijos ir atkūrimo, tarpininkavimo ir komunikacijos12 funkcijas, savyje derinantis tam tikro nekintamo bei kažkuriuo aspektu atpažįstamo pagrindo ir jį pratur¬tinančius bei kooreguojančius elementus. Šie jos bruožai (galbūt tik nevienodu laipsniu) daugiau ar mažiau atsispindi ir grigališkojo choralo raidoje.
9 KBK, §80: „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas glaudžiai siejasi tarpusavyje ir papildo vienas kitą. <...>” KBK, §81: „Šventasis Raštas yra Dievo žodis, kadangi jis Šventosios Dvasios įkvėpimu yra užrašytas. Šventoji Tradicija Dievo žodį, Viešpaties Kristaus ir Šventosios Dvasios patikėtą apaštalams, perduoda pilnutinį įpėdiniams, kad šie tiesos Dvasios apšviesti, jį skelbdami ištikimai saugotų, aiškintų ir skleistų.” Cit. iš: Katalikų Bažnyčios katekizmas. Kaunas, 1996.
10 Šis perdavimo mechanizmas, iki šiol funkcionuojantis kai kurių kraštų folklore, ypač susijusiame su
epu, bei jo pritaikomumas choralo tyrinėjimams, neblogai išanalizuotas šiame straipsnyje: Treitler L.
Homer and Gregory: The Transmission of Epic Poetry and Plainchant // The Musical Quarterly. 1974,
Nr. 3 (60), p. 333-372.
11 Plačiau apie tradicijos svarbą muzikoje žr.: Lissa Z. Prologomena zur Theorie der Tradition in der
Musik // Archiv fūr Musikwissenschaft. 1970, Nr. 3.
12 Pasak kito XIX-XX a. sandūroje gyvenusio vokiečių filosofo Maxo Schelerio, tradicija yra
pusiaukelėje tarp paveldėjimo ir edukacijos, vedančios į savižiną, ir ji komunikuojama automatiškai su
pačiu gyvenimu (cit. iš: Congar I. The Meaning of Tradition. San Francisco, 2004, p. 23).
2.1.1. Tradicija liturgijoje ir grigališkajame chorale. Kaip jau minėjome, pats grigališkasis choralas įvardijamas kaip tradicinis Bažnyčios ar Romos rito liturginis giedojimas. Kitaip tariant, jis suvokiamas neatsietai nuo tam tikros tradicijos. Kur jos ištakos? Neabejotina, kad pirmiausia — tai liturgija, nes grigališkasis choralas formavosi grynai kaip liturgijos giedojimas. Pati liturgija, kaip ypatingas ritualinis veikimas ir veiksmas, yra tas įrankis, kuris bene tobuliausiai išsaugo ir perteikia jau minėtą, pasak J. Pieperio, svarbiausią tradicijos funkciją — dievybės, šventumo patirtį. Be to, ji ne tik išsaugo bei perteikia, bet ir įtakoja bei tam tikra prasme formuoja pačią krikščionybės dvasią13. Taigi, ir grigališkasis choralas, kaip muzikinė katalikiškosios liturgijos išraiška par excellence14, laikytinas itin svarbiu šios tradicijos perteikimo instrumentu. Be to, lotyniškoje viduramžių krikščionybėje grigališkojo choralo tradicijos plėtotė buvo glaudžiai susijusi su Romos liturgijos formavimusi ir vystimusi.
13 Congar I. The Meaning of Tradition, p. 32.
14 Šiuo atveju prisimintinas popiežiaus šv. Pijaus X motu proprio Tra le solecitudini (1903; žr. pvz.,
http://www.vatican.va/holy_father/pius_x/motu_proprio/documents/hf_p-x_motu-
proprio_19031122_sollecitudini_it.html), kuriame buvo išdėstyti svarbiausi teologiniai argumentai dėl
ypatingos grigališkojo choralo, kaip labiausiai atitinkančio visus iš pačios liturgijos kylančius
reikalavimus sakralinei muzikai, vietos Romos katalikų bažnyčioje. Pastebėtina, kad šie argumentai
tapo neatsiejama Bažnyčios Magisteriumo dalimi ir pakartoti visuose svarbiausiuose XX a. Bažnyčios
dokumentuose, pradedant instrukcijomis ir baigiant II Vatikano susirinkimo nutarimai.
Vis dėlto grigališkasis choralas neretai suvokiamas ir kaip savarankiškas muzikinis fenomenas, o kalbant apie jo tradiciją koncentruojamasi tik į tikėtiną ar spėjamą įvairių jo muzikinių ypatybių raidą, jį patį suvokiant kaip gana homogenišką reiškinį. Žvelgiant iš muzikologinio taško siaurąja prasme, tokia traktuotė visiškai galima ir teisėta. Tačiau drauge čia kyla nemažai sunkumų bei problemų. Pirmiausia, tai pasakytina apie dar XIX a. Solemo benediktinų (inicijavusių restauracinį liturginį sąjūdį) suformuluotą paradigmą (kuri tebėra gaji ir šiandien), kurios pagrindinė mintis yra ta, kad choralas viduramžių pabaigoje arba vėliausiai Renesanso epochoje patyrė nuosmukį ir dabar jį reikia ne tik atgaivinti, bet ir savotiškai atkurti primirštą bei sunykusį giedojimą. Kitaip tariant, tokia grigališkojo choralo istorinė paradigma suponuoja šią restauraciją sieti su pačios autentiškiausios choralo muzikinės tradicijos paieška. Tačiau kyla keletas klausimų, iš kurių svarbiausi būtų šiedu. Pirma, ar išties istoriškai korektiška traktuoti egzistavus kažkokią gryną giedojimo versiją, kuri ilgainiui išsikraipė? O antra, ar iš tiesų grigališkojo choralo tradicija buvo visiškai nutrūkusi? Juk įvairūs gradualai bei antifonalai
15 Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugomi du XVIII a. Italijoje išleisti gradualai, kol
kas dar neaprašyti, o VU bibliotekos retų spaudinių skyriuje yra net keli XVIII a. skirtingais metais
Venecijoje išleisti antifonalai (žr. bibliografiją), kurie, kaip manoma, buvo naudojami LDK
vienuolynuose. Be to, mūsų bibliotekose esama nemažai mažesnių ir didesnių giesmynų iš XIX a.
16 Pavyzdžiui, kai Č. Sasnauskas 1905 m. lankėsi Boirone, čia įsikūrusio vienuolyno vienuoliai teigė,
kad iki pat XX a. pr. jie išsaugoję nepertraukiamą tradicinio choralinio giedojimo tradiciją (žr.
Landsbergis V. Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai. Vilnius, 1980, p.26). Gyvą nenutrūkstamą
tradiciją išsaugojo ir kai kurie uždari kontempliatyvios vienuolijos, pvz., kartūzai.
17 Keletą tokių XIX a. šaltinių iš kaimyninės Lenkijos aptaria lenkų muzikologas Bartoszas Izbickis –
žr.: Izbicki B. Przejawy dekadencji, curiosa, czy šwiadectwa zapomnianej praktyki wykonawczej? — o
niezwyczajnych polskich žrodlach choralowych z pierwszej polowy XIX wieku // Additamenta
Musicologica Lublinensia. 2010, Nr. 1 (6), p. 101-125.
18 Tai sąlygojo iš dalies pozityvistinė metodologija, o iš dalies ir tebegyvuojantis siekis atrasti
autentiškiausią (= vienintelį tikrą) grigališkojo choralo pavidalą. Įtakos taip pat turėjo ir mokslinės
edicijos metodais pagrįstos redakcijos (daugiausia paremtos tik Vakarų Europos šaltiniais) autoriteto
suabsoliutinimas ir įtvirtinimas.
19 Medieval chant, medieval plainchant (plg. Hiley D. Western Plainchant. Oxford, 1993).
20 Žr. 5 išnašą.
buvo spausdinami (taigi, ir naudojami) per visą visą laikotarpį po Tridento susirinkimo iki pat XIX a.15, kuomet prasidėjo pats restauracinis sąjūdis. Be to, ir XIX a. pab.-XX a. pr. būta ir vienuoliškųjų kongregacijų, kurios teigė išlaikiusios autentišką giedojimo tradiciją16, ir savitą giedojimo tradiciją išlaikiusių katedrų ir parapijinių bažnyčių17. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos būtų galima kelti prielaidą, kad tokia atkūrimo paradigma bei autentiškiausios melodinės tradicijos siekis iš esmės sukūrė giedojimą, koks grynu pavidalu viduramžiais neegzistavo18. Todėl neatsitiktinai pastaruoju metu vis labiau įsitvirtina sąvoka viduramžių choralas19, o pats grigališkasis giedojimas mokslinėje literatūroje, kaip jau minėjome, neretai vadinamas frankų-romanų ar franko-romaniškuoju giedojimu20. Žinoma, ir šio pavadinimo nederėtų absoliutinti, kadangi ansktyvaisiais bei brandžiaisiais viduramžiais susi¬formavęs bei plėtojęsis choralas, neesmingai kisdamas, gyvavo ir vėlesnėse stilistinėse epochose, nors ir neišvengdamas kai kurių transformacijų ar net gana radikalių pasikeitimų. Bent jau iš dalies šios transformacijos buvo susijusios ir su įvairių regioninių bei lokalių choralo tradicijų atsiradimu ir plėtote. Šiame darbe laikysimės būtent šios, istoriniu požiūriu korektiškesnės paradigmos, choralą bei jo tradiciją traktuojančios kaip organišką istorinį procesą, o patį giedojimą vadinsime grigališkuoju choralu, juolab, kad šis terminas buvo vartojamas ir pačioje LDK21.
2.1.2. Grigališkojo choralo tradicijos sandai. Grigališkojo choralo istorija didele dalimi yra susijusi su liturgijos istorija. Pokyčiai šioje srityje visuomet darydavo įtaką ir choralui. Bet šiuo atveju mums svarbi ne krikščioniškosios liturgijos raida apskritai arba skirtingi lotyniški ritai. Čia turime reikalo su tam tikromis vidinėmis Romos rito tradicijomis.
Jau vėlyvosios antikos laikais ėmė ryškėti takoskyra tarp vienuolių ir pasauliškojo ar katedrų klero. Dėl to viduramžiais susiformavo dvi svarbiausios lotyniškosios liturgijos atmainos — vienuoliškoji ir katedriškoji arba pasauliškoji22. Plačiąja prasme abi jos sudaro bendrą Romos liturgijos tradiciją. Tačiau skiriasi kai kurie jų aspektai, pavyzdžiui, liturginės maldos formulės, skaitiniai, giesmės ir/ar jų išdėstymas ir kt23. Kalbant apie grigališkąjį choralą, svarbiausi būtų du faktoriai — tai giesmių visuma, arba corpus, ir jų vartosena bei muzikinė išraiška, arba usus. Iš esmės, šios dvi kategorijos — corpus ir usus — ir nusako vieną arba kitą grigališkojo giedojimo tradiciją.
21 Pvz., jis sutinkamas LDK bažnytiniuose diplomatiniuose šaltiniuose, o Ž. Liauksminas savo Ars et
praxis musica šį terminą naudoja kaip apibrėžtinę sąvoką: Agendum est primo de cantu plano, qui
etiam Choralis & Gregorianus vocatur. [„Pirmiausia reikia pakalbėti apie cantus planus, kuris
vadinamas dar choraliniu arba grigaliniu.” – L. Valkūno vertimas]. Cit. iš: Liauksminas Ž. Ars et Praxis
Musica / parengė V Jurkštas. Vilnius, 1977, p. 49/65.
22 T.y., „pasaulyje” veikiančios bažnyčios liturgija; šiuo atveju, katedros buvo svarbiausi centrai. Šios
tradicijos laikėsi ir vienuoliniais pagrindais gyvenę kunigų (kanauninkų) ordinai. Plačiau apie skirtingas
liturginių valandų tradicijas žr.: Taft R. The Litugy of the Hours in East and West: The Origins of the
Divine Office and Its Meaning for Today. Collegeville, 1993.
23 Pvz, skiriasi kai kurių liturginių valandų (officium divinum) struktūra. Aušrinė (arba Matutinum)
pagal abi tradicijas susideda iš trijų dalių, kurios vadinamos nocturni arba naktinėmis, tačiau giesmių
skaičius kiekvienoje jų yra skirtingas. Antai, katedriškojoje tradicijoje, kiekviena naktinė susideda iš
trijų antifonų su trimis psalmėmis, trijų skaitinių, kurių kiekvienas palydimas responsorijaus. Tuo tarpu
pagal vienuoliškąją liturginę tradiciją, naktinės antifonų ir psalmių skaičius siekia keturis (o kartais ir
šešis), visuomet skaitomi (ar recituojami) keturi skaitiniai ir juos lydi keturi responsorijai. Taigi šis
struktūrinis skirtumas jau sąlygoja ir giesmių neatitikimus.
Savo ruožtu, abi tradicijas būtų galima skirstyti dar smulkiau. Kalbant apie katedriškąjį giedojimą, vienas svarbiausių dalykų yra geografinė erdvė, nors neretai vienos vyskupystės liturginės ypatybės įtakodavo kitos vyskupystės rito susidarymą24. Apskritai geografinis faktorius vaidino nemažą vaidmenį formuojantis bendrai (bet nevienodai ir uniformuotai) grigališkojo choralo tradicijai, neretai sąlygojo iškylančius skirtumus. Jau nuo garsaus XX a. I p. vokiečių muzikologo Peterio Wagnerio kalbama apie du svarbiausius — romaniškąjį ir germaniškąjį — grigališkojo choralo dialektus, kurie susiformavimo, kaip manoma, dviejose skirtingose, nors ir kaimyninėse, geografinėse teritorijose, iš dalies apimančiose šių dienų Prancūziją ir Vokietiją25. Kita vertus, tam tikroje šalyje arba vyskupystėje neretai nusistovėdavo saviti giedojimo variantai, kurių nebūtų galima lengvai įsprausti į dialektų ar kokias kitas žinomas schemas. Pavyzdžiui, viduramžių Vengrijos liturginiuose manuskriptuose neretai galima sutikti rubriką su prierašu „consuetudo hujus regni” arba „mos patriae”26, t.y. akivaizdžias indikacijas apie tik konkrečioje geografinėje erdvėje gyvavusius giedojimo papročius arba konkrečias giesmes. Panašių rubrikų galima rasti ir kitų šalių rankraščiuose (tarp jų ir Lietuvoje27).
24 Pvz., Regensburgo katedros liturgija (šiuo metu jau atrasti jos ryšiai su šiaurės Prancūzijos liturgijos
ir choralo bruožais) turėjo įtakos ir Vengrijos, ir Čekijos vietinių tradicijų formavimuisi ir pan.
25 Iš tiesų, tie regionai apėmė Frankų imperiją, ar tiksliau tam tikrą jos dalį. Atsižvelgiant į tai,
pastaruoju metu šiuos dialektus siūloma vadinti vakarų frankų bei rytų frankų grigališkojo choralo
dialektais (žr.: Heisler M.-E. Die Problematik des ‘germanischen’ oder ‘deutschen’ Choraldialekts. //
Studia Musicologica Academiae Scientiarum Hugaricae. Nr. 27, 1985, p. 67-82.; Idem. Studien zum
ostfrankischen Choraldialekt. / Diss. Frankfurt, 1987.
26 Dobszay L. Plainchant in medieval Hungary // Journal of the Plainsong and Medieval Music Society.
1990, Nr. 13, p. 49.
27 Pavyzdžiui, XVI a. Vilniaus katedros kapitulos statute (Statuta inclitae ecclesia catedralis… ,
LMAVB/F43-155) minimas „vetus consuetudo” ir pan.
Vienuoliškojo giedojimo tradicijai geografinis faktorius turėjo mažesnės reikšmės, nors jo ignoruoti irgi negalima. Čia daug svarbesnis būtų skirstymas pagal atskirus ordinus. Tiesa, ne taip jau retai vienų vienuolių redakcinį darbą vėliau panaudodavo kiti (pavyzdžiui, cistersų — dominikonai); kartais įtakos turėdavo ir tvirtai nusistovėjusi regiono tradicija (pavyzdžiui, vad. Sarum ritas, susiformavęs Anglijoje). Pati seniausia ir geriausiai žinoma, be abejonės, yra vienuoliškoji benediktiniškoji grigališkojo choralo tradicija. Tam tikra prasme pats grigališkasis choralas iš esmės galutinai susiformavo šv. Benedikto regulos vienuolynuose28 (pirmiausia frankų valdomose žemėse ypač Pepino ir Karolio Didžiojo karaliavimo laikais), o vėliau augant viduramžių Bažnyčiai jis įgavo įvairių naujų pavidalų bei žanrų. Iš tiesų, būtent benediktinų kultivuotas grigališkasis choralas daug kur paskatino ir lokalinių tradicijų radimąsi. Kaip žinoma, kaip tik Tynece įsikūrę benediktinai suvaidino vieną svarbiausių vaidmenų formuojantis grigališkojo choralo tradicijai kaimyninėje Lenkijoje, pirmiausia Krokuvoje29. Tuo tarpu Lietuvoje šios regulos vienuoliai didesnės įtakos greičiausiai neturėjo; be to, jie ir įsikūrė vėliau, nei kai kurie kitos vienuolijos30. Čia didesnė įtaka turėjo sklisti iš kitų ordinų, pirmiausia, pranciškonų, kurie Lietuvoje veikė seniausiai.
28 Čia dera patikslinti, kas turima omeny, kadangi šv. Benedikto regulos per visus viduramžius laikėsi
įvairių atšakų vienuoliai, o taip pat ir XI-XII a. įsikūrę nauji ordinai, pvz. kamalduliai, cistersai, iš
dalies kartūzai. Pats benediktinų ordinas kaip toks susiformuoja tik XIX a. (nors iki šiol nėra griežtai
centralizuotas kaip kiti – tik XIX a. pab. įkurta Confoederatio Benedictina Ordinis Sancti Benedicti,
kuri veikia daugiau kaip koordinacinis centras, bet ne kaip centrinė valdymo struktūra). Tačiau
grigališkojo choralo ir ypač jo vienuoliškosios tradicijos susiformavimui svarbiausi buvo būtent
pagrindinės srovės šv. Benedikto regulos vienuolynai bei jų šeimos (pvz., Cluny), kurie paprastai
vadinami bendriniu benediktinų vardu. Būtent tokia prasme šiame darbe vartojamos sąvokos
benediktinai, benediktiniškoji, etc.
29 Morawski J. Kultura choralowa w šredniowiecznym Krakowe // Muzyka. 1982, Nr. 27/2, p. 37-42.
30 Kaip žinoma, pirmuosius benediktinus LDK įkurdino dk Vytautas Senuosiuose Trakuose. Tai įvyko
1405 metais. Tuo tarpu dar prieš Krikštą, XIV a. Lietuvoje jau veikė pranciškonų, dominikonų bei šv.
Augustino atgailos kanauninkų vienuolynai (apie tai išsamiau žr.: Gidžiūnas V. Vienuolijos Lietuvoje //
Lietuvių enciklopedija. T. 15. II leidimas. Vilnius, 1991, p. 153-157).
31 Tai benediktinų atšaka, atsiradusi kaip reakcija į vėlyvaisiais viduramžiais benediktinų vienuolijose
(pirmiausia Cluny kongregacijoje) suvešėjusius vienuoliško gyvenimo iškraipymus, nutolimus nuo šv.
Benedikto skelbto idealo.
Brandžiaisiais ir vėlyvaisiais Viduramžiais tiek vienuoliškoji, tiek katedriškoji/pasauliškoji choralinės tradicijos praturtėjo naujomis išraiškomis. Pirmiausia, pagausėjo vienuoliškųjų tradicijų, kadangi atsirado naujų stiprių ordinų. Žymiausi iš jų būtų XII a. pr. Prancūzijoje susikūrę ir labai greitai po visą katalikišką to meto Europą pasklidę cistersai31. Iškėlę vienuoliško gyvenimo tyrumo, naujojo asketiškumo bei paprastumo idėjas, cistersai ne tik atnaujino vienuolišką gyvenseną pagal šv. Benedikto regulą, bet ir sukūrė savitą meninę estetiką, pagrįstą formų aiškumu, griežtumu bei santūrumu (ne veltui jie laikomi vienais iš gotikinio stiliaus pradininkų). Jie neišvengiamai pakoregavo ir grigališkąjį choralą. Tiesa, cistersai rėmėsi ta pačia bene¬diktiniškąja choralo tradicija, tačiau ją gerokai modifikavo siekdami, jų manymu, atkurti „grynąją”, „originalią” šio giedojimo formą32. Itin reikšmingas posūkis įvyko XIII a. pr., kai susikūrė pranciškonų ir dominikonų ordinai. Būtent pranciškonai galutinai įtvirtino grigališkąjį choralą popiežiaus kurijoje ir visoje Romoje, kur iki tol daugiausia buvo giedamas senasis Romos choralas33. Kaip rodo tyrimai, domininkonai, formuodami savo liturginio giedojimo tradiciją, rėmėsi cistersų modifikuotu choralu, kurį jie išplėtojo, sukurdami naują kokybę34. Savo ruožtu, dominikonai turėjo didžiausios įtakos Skandinavijos katedriškosios liturgijos formavimuisi.
2.2. Tyrimo tikslas ir uždaviniai. Remiantis aukščiau iškeltais klausimais bei išdėstytomis teorinėmis prielaidomis, suformuluosime tokius šio tarpdisciplininio, t.y. istorinio-muzikologinio-liturginio tyrimo tikslus ir uždavinius.
Pirminis darbo tikslas yra sudėlioti kuo aiškesnį, istoriškai bei metodologiškai korektišką šio fenomeno visuminį vaizdą konkrečioje istorinėje-kultūrinėje bei geografinėje erdvėje chronologiškai apibrėžtu laikotarpiu. Kitaip tariant, tikslas yra išsiaiškinti kaip grigališkas choralas gyvavo Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje pastarosios krikščioniškuoju periodu, ką ir reikštų jo tradicijos Lietuvoje paieška bei rekonstrukcijos bandymas. Kaip papildomi šio tikslo uždaviniai yra išsiaikinti:
32 Hiley D. The Western Plainchant… , p. 609. Apskritai viduramžiams buvo gana būdingas siekis
nuolat atnaujinti iškreiptą „tikrąją” tradiciją.
33 Plačiau apie tai žr.: D’Anger. Le Chant liturgique dans l’Ordre de Saint-Francois aux origines //
Ėtudes franciscaines. 1975, Nr. 25, p. 157-306; Van Dijk S. J. & Walker J. H. The Origins of the
Modern Roman Liturgy: The Liturgy of the Papal Court and the Franciscan Order in the Thirteenth
Century. London, 1960.
34 Hiley D. The Western Plainchant… , p. 608.
1) kuo grigališkojo choralo praktikavimas buvo analogiškas kitiems kraštams, kuo jis skyrėsi;
2) ar susiformavo ir, jei taip, kokios susiformavo svarbesnės lokalinės šio giedojimo savybės, atskirų giesmių išskirtiniai bruožai, kurie tam tikru laispniu atspindi ir jų giedojimo ypatybes;
3) kokie giesmynai buvo naudojami, koks jų santykis su kitomis LDK naudotomis liturginėmis knygomis;
4) kokia notacija naudota, kuo ji skiriasi nuo aplinkinių kraštų giesmynuose naudotos notacijos, kiek ji atspindi patį grigališkojo choralo gyvavimo būdą šioje istorinėje-kultūrinėje erdvėje;
5) pagaliau, kiek ilgai ir kiek plačiai choralas buvo naudojamas, giedamas pačioje LDK, lotyniškųjų apeigų liturgijoje, kaip šios muzikinio išpildymo būdas ir norma.
Žinoma, klausimų bei uždavinių ratą būtų galima plėsti ir gilinti. Tačiau daktaro disertacijos apimtis neleis visų jų pilnutinai atsakyti, juolab, kad kai kurie iš jų yra gana specifiniai. Vis dėlto, kaip minėjome, šia studija siekiama sudėlioti visuminį reiškinio vaizdą, ką ir reikštų atskleisti svarbiausius grigališkojo choralo gyvavimo ir praktikavimo tradicijos bruožus. Nes tik juos nustačius, galima toliau gilintis į šio fenomeno detales bei aiškintis specifines, tik mūsų regionui būdingas savybes.

3. Tyrimo objektas, chronologinės ribos ir šaltiniai.
Mūsų tarpdisciplininio (istorinio, muzikologinio ir liturginio) tyrimo objektas yra grigališkojo choralo raiška ir raida, atsispindinti išlikusiuose įvairiuose šaltiniuose, konkrečioje istorinėje geografinėje erdvėje apibrėžtu istoriniu laikotarpiu. Kalbant apie istorinę geografinę erdvę turima omeny toji Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorija, kurioje veikė ir kurioje savo vyskupijas turėjo lotyniškoji Bažnyčia. Pagrindinėmis šiuo atveju laikomos seniausios — Vilniaus ir Žemaičių — vyskupystės, įsikūrusios iš esmės etninėse lietuvių genčių žemėse. Kita vertus, domėn imami duomenys ir iš kitų LDK veikusių vyskupijų, įkurtų XVII a., ypač jeigu turimi iš ten kilę šaltiniai.
35 Lietuvos lotyniškojo Krikšto klausimu čia laikomės Z. Ivinskio ir E. Gudavičiaus koncepcijos pirmąjį valstybės krikštą įvykus kartu su Mindaugo krikštu, nors tai ir neužtikrino krikščionybės tąsos.
Laiko rėmai, kuriais remsimės šioje studijoje, iš dalies sąlygoti valstybės istorinių aplinkybių, o iš dalies ir pačių išlikusių šaltinių. Nors galutinis Lietuvos Krikštas įvyko tik XIV a. pab.35, kontaktai su lotyniškąja krikščionybe žinomi bent jau nuo XI a. pr. Vis dėlto, nepaisant kai kurių įdomių su šv. Brunono misija susijų detalių, Mindaugo krikšto epizodų bei pranciškonų veiklos XIV a. I p., mūsų tyrimo chronologines ribas apribosime 1386-1795 m., t.y. nuo lotyniškojo LDK Krikšto iki Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Tačiau ir šis laikotarpis yra iš dalies sąlyginis. Pagrindinis dėmesys bus teikiamas XV-XVII a. periodui ir štai dėl kokių priežasčių.
1) Kad lotyniškoji krikščionybė nors kiek stipriau įsitvirtų ir būtų matoma visame krašte, prireikė gerokai daugiau, nei keliolikos po Krikšto likusių XIV šimtmečio metų. Tad XV a. laikytinas tam tikra atskaitos riba, juo labiau, kad ir visų LDK žemių lotyniškasis krikštas buvo užbaigtas tik 1413 m., kuomet buvo oficialiai pakrikštyta Žemaitija, o po kelerių metų įsteiga ir Žemaičių vyskupija 36.
2) Per šį trijų šimtų metų periodą lotyniškoji krikščionybė ne tik išplinta abiejose minėtose vyskupijose, bet ir patiria rimtą, Reformacijos sąlygotą krizę, vėliau kartu su Kontrreformacija — naują pakilimą bei galutinai įsitvirtina, peržengdama senųjų etninių žemių teritorijos ribas. Tuo tarpu XVIII a. katalikybė LDK iš dalies tęsė ankstesnio šimtmečio tendencijas, o iš dalies (ypač antrojoje amžiaus pusėje) kartu su Apšvieta ir valstybės nykimu išgyveno tam tikrą atsitraukimo periodą.
3) Prioritetinį dėmesį būtent XV-XVII a. laikotarpiui lemia ir darbe naudojami šaltiniai, kurių daugiausia yra būtent iš šio periodo. Jų pasirinkimo kriterijai aptariami žemiau.
36 Čia vertėtų pastebėti, kad ir grupės autorių parašytoje Krikščionybės Lietuvoje istorijoje, antrojo skyriaus, pavadinto „Ankstyvuoju LDK krikščionėjimo laikotarpiu: XIV a. pabaiga – XVI a. vidurys”, pačioje pradžioje aptariamas laikotarpis nubrėžiamas taip: „Lyginant su vėlesniais laikotarpiais XV a.-XVI a. pr. istorija šaltiniuose atsispindi labai šykščiai.” (žr.: Ališauskas V., sud. Krikščionybės Lietuvoje istorija. Vilnius, 2006, p. 59). Kitaip tariant reali su katalikybe susijusio LDK krikščionėjimo pradžia siejama su XV a.
Seniausi su aptariamuoju reiškiniu susiję tiesioginiai šaltiniai siekia XIV amžių. Tiesa, nevisuomet galima užtikrintai pasakyti kuriai šimtmečio pusei jie priskirtini. Vėlyviausi šaltiniai, kuriais remiamasi darbe yra iš XVIII a. Ankstesnio laikotarpio, pavyzdžiui, iš XIII a., kurio viduryje įvyko Mindaugo krikštas ir karūnavimas, su grigališkuoju choralu ar Bažnyčios liturgijos ypatybėmis tuometinėje Lietuvoje susijusių šaltinių aptikti nepavyko. Vėlyvesni, kaip antai, XIX a. I pusės šaltiniai šiam tyrimui nėra aktualūs. Todėl pagrindinis dėmesys bus skiriamas mūsų įvardinto prioritetinio periodo šaltiniams.
Grigalistikos ir liturgikos požiūriu šis laikotarpis yra ypatingos svarbos. Viena vertus, XV-XVI a. vid. — tai metas, kuomet visoje Europoje, remiantis Romos pavyzdžiu, buvo kodifikuojamos ir sisteminamos vyskupysčių ir/ar bažnytinių provincijų liturginės tradicijos. Kita vertus, XVII a. itin svarbus tuo, kad jis neblogai atspindi besikeičiančią situaciją, kai po XVI a. II p. įvykdytos potridentinės liturginės reformos, galime atrasti vis dar nemažai senųjų specifinių regioninių ir lokalinių elementų, o sykiu stebėti kaip šie elementai palaipsniui užleidžia vietą universalesniems bruožams arba savotiškai užkonservuojami tik jau naujoje situacijoje. XVIII a. šaltiniai daugeliu atveju naudojami kaip papildoma priemonė, kuri leidžia, taikant restrospekcinį metodą, patikrinti šias XVI a. pab.-XVII a. atsiradusias ir per šimtmetį išryškėjusias tendencijas, o taip pat ir pamatyti daugeliu atvejų jau nusistovėjusią potridentinę situaciją. Dar viena priežastis, paskatinusi tyrimą iš dalies grįsti ne tik seniausiais, bet ir potridentiniais šaltiniais yra ta, kad pirmųjų išlikę labai nedaug. Neišvengiamai tenka taikyti istorinį retrospekcinį metodą ir iš vėlyvesnių šaltinių, ypač remiantis archaiškaisiais pastarųjų bruožais bei klodais, atkurti senesniąją padėtį ir nustatyti esmines pačios tradicijos savybes. Kadangi patys šaltiniai yra svarbūs tradicijos nustatymo sandai, detali jų analizė ir aprašymas yra sudėtinė šio tyrimo dalis ir ji sudaro antrąją pateikiamo darbo dalį.

4. Istoriografijos apžvalga.
37 Šiuo atveju neimame domėn vadinamųjų lotyniškųjų giedojimų, kaip ambraziejiškojo, mozarabiškojo, gališkojo, senojo Romos, Benevento ir kitų, kurios susijusios su atitinkamomis liturginėmis tradicijomis.
Nors kaip minėjome pats grigalistikos mokslas, tyrinėjantis grigališkąjį choralą apskritai, jo žanrus, formas, muzikines, estetines bei interpretacines ypatybes gyvuoja nuo XIX a. vid., įvairių regioninių bei lokalinių tradicijų tyrimai iš esmės pradėti tik prieš keletą dešimtmečių37. Kita vertus, maždaug nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigos ypatingai sustiprėjo susidomėjimas grigališkuoju choralu, kaip istoriniu reiškiniu. To pasekoje buvo gerokai labiau išplėtotas būtent istorinis įvairių jo aspektų tyrimas.
38 Hucke H. Toward a New Historical View of Gregorian Chant // Journal of American musicological
Society. 1980, Nr. 3 (33), p. 437-467.
39 Svarbiausias jo darbas – tai fundamentali ši tritomė studija: Wagner P. Einfūhrung in die
gregorianischen Melodien: Ein Handbuch der Choralwissenschft. Leipzig, 1911-1921.
40 Hucke H. Toward a New Historical View… , p. 437. Beje, ši teorinė prielaida susišaukia su panašia
tuometinėje liturgijos istorijoje paplitusia nuostata, kad esą egzistavusi tam tikra liturgijos protoforma,
iš kurios vėliau išsiplėtojo skirtingi ritai. (Pvz., žr.: Fortescue A. The Mass: A Study of the Roman
Liturgy. New York, 2007, p. 107-108.)
41 Hucke H. Toward a New Historical View… , p. 439.
Savotišku posūkio tašku čia tapo 1980 metais paskelbtas vokiečių muzikologo Helmuto Huckes straipsnis „Toward a New Historical View of Gregorian Chant”38. Jame jis reziumavo iki tol gyvavusią, maždaug per šimtą metų susiklosčiusią ir praktiškai visuotinai priimtą grigališkojo choralo kilmės ir raidos teoriją bei suformulavo pagrindinius naujos teorijos principus. Pasak H. Huckes, jos pagrindus padėjo nuo XIX a. vid. seniausius grigališkojo choralo giesmynus bei jų faksimiles kaupę ir sistemingai šį fenomeną tyrinėję (bei praktikavę) Solemo benediktinai ir moderniosios grigalistikos tėvu laikytinas minėtas vokiečių muzikologas Peteris Wagneris39. Ši teorija pagrįsta prielaida, kad kone visos skirtingos giedojimo tradicijos (šiuo atveju kalbama ne tik apie lotyniškąsias, bet ir bizantiškąją bei kitas rytų krikšionybės tradicijas) išsiplėtojo iš vieno pirminio šaltinio, kuris matytas Jeruzalės (o taip pat, tikėtina, ir Antiochijos) bažnyčios liturgijoje40. Pats H. Hucke, dar prieš analizuodamas šios teorijos plėtotę garsiausių XX a. muzikos medievistų, tokių kaip Bruno Stableino, Josef Smits van Waesberghe, Ewaldo Jammerso darbuose, daro nedviprasmišką, patristiniais šaltiniais pagrįstą išvadą, kad visos Vakarų choralo formos buvo išplėtotos Vakaruose, nors kai kuriais atvejais Rytų įtaka neatmestina41. Vis dėlto svarbiausią proveržį ir istorinės traktuotės pokytį muzikologas įžvelgia vėlyvesnių autorių darbuose (kaip Solange Corbin, Keneth Levy, Leo Treitler ir kt.), kuriuose buvo nagrinėjami choralo perdavimo būdai, aiškinamasi jo užrašymo atsiradimo aplinkybės bei savybės, notacijos ypatybės. Be to, kaip kertinė iškeliama žodinės ir rašytinės transmisijos dilema (čia itin reikšmingi amerikiečių muzikologo L. Treitlerio darbai, kuriuose jis atskleidė ypatingą šio proceso svarbą viso grigališkojo choralo galutiniam tapsmui bei tolimesnei sklaidai42). Pagaliau, ypatingai sureikšminamas būtent Karolingų renesanso laikotarpio frankų indėlis bei įdirbis adaptuojant, plėtojant ir perduodant iš Romos perimtą liturgiją kartu su giedojimu43. Tuo remdamasis H. Hucke suformulavo naująją istorinę grigališkojo choralo paradigmą, kuri į šį fenomeną žvelgia jau ne kaip per tam tikrą laikotarpį sukurtų melodijų rinkinį44 , bet kaip į sudėtingą, daugelį faktorių apimantį, bei įvairių įtakų veiktą bei sąlygotą istorinį procesą. Ši paradigma ne tik daug pagrįsčiau paaiškina choralo genezę bei susiformavimą, bet ir atveria perspektyvą būtent istoriniams įvairių grigališkojo giedojimo tradicijų tyrimams. Kaip pastebėjo pats Hucke, atkreipdamas dėmesį į muzikologams medievistams gerai žinomą faktą apie palyginti vieningą grigališkojo choralo rankraštinių giesmynų transmisiją, šis rankraštinis vieningumas dar nereiškė muzikinės praktikos vieningumo45, t.y. ji galėjo reikštis gana skirtingais būdais. Š i koncepcija iš tiesų atvėrė kelią į geresnį supratimą, kaip ir kuomet galėjo susiformuoti įvairios vienuoliškos (pavyzdžiui, cistersų, kartūzų, domininkonų, etc.) ar regioninės to paties grigališkojo choralo tradicijos (tai yra, iš esmės priartėta prie pluribus in unum principo supratimo chorale), o taip pat ir įgalino nuoseklius bei kryptingus jų istorinius tyrimus.
42 Šiuo atveju kertinis jo straipsnis buvo dar iki aptariomojo H. Huckes straipsnio pasirodęs darbas:
Treitler L. Homer and Gregory: The Transmission of Epic Poetry and Plainchant // The Musical
Quarterly, 1974, Nr. 3 (60), p. 333-372; vėliau savo teorines prielaidas jis išplėtojo dar keliuose
straipsniuose: Idem. Oral, Written, adn Literate Process in the Transmission of Medieval Music //
Speculum. 1981, Nr. 56,m p. 471-491; Idem. The Early History of Music Writing in the West // Journal
of American Musicological Society. 1982, Nr. 2 (35), p. 237-279; Idem. The ‘Unwritten’ and ‘Written’
Transmission of Medieval Chant and the Start-up of Musical Notation // Journal of Musicology. 1992,
Nr. 2 (10), p. 131-191.
43 Šią tematiką išsamiai nagrinėjo kitas amerikiečių muzikologas Kenneth Levy, kurio ilgamečiai
tyrimai apibendrinti knygoje Levy K. Gregorian Chant and the Carolingians. Princeton, 1998.
44 Plg.: „A fundamental change of conception was needed before what had been written down at the
beginning of the written tradition was understood, as it is in current historical view of Gregorian chant,
as a collection of melodies.” – Hucke H. Toward a New Historical View…, p. 466.
45 Ibidem, p. 466.
Kita svarbi muzikinės medievistikos ir grigalistikos atšaka susiformavo pagrindinės srovės, susitelkusios ir plėtotos Vakarų universitetuose bei tyrimų centruose, periferijoje. Šį periferiškumą didžia dalimi sąlygojo istorinės-politinės aplinkybės, susiklosčiusios Europoje po II pasaulinio karo, kadangi minėtoji atšaka susiformavo Vidurio Europos šalyse, priklausiusioje vad.
soclagerio blokui. Viena vertus, dėl egzistavusio „geležinio kordono”, šių šalių mokslininkai buvo jei ne atskirti, tai bent kurį laiką apriboti galimybėmis dalyvauti pagrindiniame Vakaruose generuotame moksliniam diskurse (nors juo ir rėmėsi). Kita vertus, tas pats atskirtumas skatino sutelkti dėmesį į savo nacionalinį palikimą ir pradėti rimtus mokslinius jo tyrinėjimus. Būtent tai paskatino kai kurių Vidurio Europos valstybių muzikologus išsamiai studijuoti savo šalių brandžiųjų ir vėlyvųjų viduramžių muzikinį palikimą, kurio svarbiausią dalį sudarė įvairūs grigališkojo choralo šaltiniai. Reikšmingiausius darbus šioje srityje nuveikė lenkų ir vengrų muzikologai.
Lenkijos muzikologinėje istoriografijoje svarbūs darbai buvo pradėti publikuoti XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje. O 1965 m. buvo pradėta leisti fundamentali muzikologinės medievistikos serija Musica Medii Aevi46. Pirmajame jos tome buvo paskelbti keletas svarbių apžvalginių straipsnių, padėjusių pagrindą tolimesnei lenkų grigalistikos raidai, o kartu jie reikšmingi ir bendrajam choralo supratimui. Tam tikra prasme, tegul ir netiesiogiai, bet jie nurodė vienus iš būsimų šios mokslo srities gairių.
46 Iš viso pasirodė 7 tomai. Žr.: Morawski J., red. Musica Medii Aevi. t. 1-7. Krak6w, 1965-1977.
47 Feicht H. Muzyka liturgiczna w polskim šredniowieczu. // Musica Medii Aevi. T. 1. Krak6w, 1965.
p. 9-52.
48 Dažniausiai vartojama tiesiog „choralo” sąvoka, pvz., chorai benedyktyhski, chorai cysterski, chorai
franciszkahsko-rzymski, etc. Kita vertus, kalbėdamas apie konkrečias kompozicijas H. Feichtas
įvardina ir tradicijas, kuriomis jos grindžiamos. Pvz., Romos ir frankų tradicijos (jas jis traktuoja
sinonimiškai) bruožus jis įžvelgia Vincento iš Kelcų parašytame rimuotame oficijuje šv. Stanislovo
garbei – „Po kanonizacji šw. Stanislawa w 1253 dominikanin Wincenty z Kielc skomponowal na jego
czešč oficjum rymowane, oparte na czysto rzymskiej, frankoriskiej tradycji VIII-IX w.” (Feicht H.
Muzyka liturgiczna… , p. 22).
Pirmiausia, tai pasakytina apie 1965 metą Hieronimo Feichto tekstą „Liturginė muzika Lenkijoje viduramžiais”47. Čia į grigališkąjį choralą žvelgiama per įvairių tradicijų prizmę (nors pats „tradicijos” terminas naudojamas labiau epizodiškai48), pradžioje aptariant pagrindinių viduramžių Lenkijoje veikusių vienuolijų choralo bruožus. H. Feichtas pradeda nuo chronologiškai ankstyviausio benediktinų giedojimo nagrinėjimo, toliau apžvelgia cistersų bei pranciškonų choralo Lenkijoje savybes ir galiausiai aptaria lenkiškųjų vyskupysčių choralo tradicijų ypatybes. Kitas svarbus straipsnio bruožas, irgi išplaukiantis iš tuometinės istorinės grigališkojo choralo koncepcijos, kad lenkiškąjį indėlį į viduramžių choralą, H. Feichtas regi praktiškai tik naujų kūrinių sukūrime — be lenkų dominikono Vincento iš Kelcų parašyto rimuoto oficijaus šv. Stanislovo garbei, prie lenkiškos kilmės giesmių jis priskiria kai kurias šv. Adalberto-Vaitiekaus garbei sukurto rimuoto oficijaus giesmes49. Kitaip tariant, į choralą žvelgiama žvelgiama būtent taip, kaip tai įvardino H. Hucke, t.y. kaip į melodijų rinkinį.
Kitas reikšmingas pirmojo Musica Medii Aevi tekstas, skirtas svarbiausiems viduramžių Lenkijoje naudotos choralinės notacijos bruožams, kurį publikavo Adamas Sutkowskis50. Jame autorius aptarė svarbiausius žinomų lenkiškų rankraščių notacijos tipus, pastebėdamas, kad pilnos tokių manuskriptų, saugomų tiek valstybinėse, tiek universitetinėse, tiek ir bažnytinėse bibliotekose inventorizacijos nebuvimas bei menkai (tuo metu) išvystytas rankraščių mikrofilmavimas, neleidžia daryti nuodugnesnių išvadų51. Vis dėlto, jo iškeltos teorinės prielaidos, bei turėtais šaltiniais pagrįstos išvados dėl dviejų pagrindinių notacijos tipų — romaniškosios arba kvadratinės ir gotikinės — naudojimo bei jų tam tikro pasiskirstymo pagal vienuolijas ir vyskupijas, tebėra išlaikiusios savo aktualumą. Jos taip pat svarbios tyrinėjant ir lietuviškąjį rankraštinį grigališkojo choralo palikimą52.
49 Feicht H., ibidem, p. 32-37.
50 Sutkowski A. Cechy paleograficzne notacje muzychnych w polskich rękopisach šredniowiecznych //
Musica medii aevi. T. 1. Krak6w, 1965, p. 53-67.
51 Ibidem, p. 53.
52 Jomis remiamasi ir šiame darbe.
53 Morawski J. Muzikos pagrindų vadovėliai Vilniuje XVIII a. pabaigoje // Menotyra. 1995, Nr. 1, p.
11-23. Pastebėtina, kad juos savo straipsniuose yra nagrinėjusi ir J. Trilupaitienė.
Trečioji kryptis, atsispindėjusi, ne tik pirmajame aptariamosios serijos numeryje, bet ir kiek ankstesniuose lenkų muzikologų straipsniuose yra susijusi su konkrečių šaltinių ar žanrų (pavyzdžiui, sekvencijų) tyrinėjimais. Ši kryptis iš esmės tapo vyraujanti lenkų muzikinės medievistikos istoriografijoje ir toliau sėkmingai plėtojama, kai kuriais atvejais užklystant ir į išlikusius lietuviškus artefaktus. Čia paminėtinas Jerzy’o Morawskio straipsnis, kuriame analizuojami keli nedideli iš Vilniaus vyskupystės kilę muzikos pagrindų vadovėliai, iš dalies susiję ir su choralo mokymu53. Pastaraisiais metais pasirodo ir darbų, kur remiantis pasirinktais šaltiniais ar žanrais, bandoma nagrinėti konkrečios tradicijos klausimą. Išskirtinas Jakubo Kubienieco straipsnis, kuriame analizuojant pasirinktų liturginių valandų (arba oficijaus) giesmes ir jas apžvelgiant bendraeuropiniame vėlyvųjų viduramžių kontekste, bandoma išryškinti Krokuvoje gyvavusias choralines tradicijas 54.
54 Kubieniec J. Krakowska tradycja czy tradycje? O krakowskim oficjum w šredniowieczu //
Additamenta Musicologica Lublinensia. 2010, Nr. 1 (6), p. 153-177.
55 Prisimintina, kad etnomuzikologinius tyrinėjimus dar XX a. pr. pradėjo vėliau pasaulinio garso
muzikais tapę kompozitoriai Bela Bartok ir Zoltan Kodaly.
56 Rajeczky B. Melodiarum Hungariae Medii Aevi I: Hymni et sequentiae. Budapest, 1956.
57 Svarbiausių L. Dobszay knygų ir straipsnių (dalis jų parašyti kartu su J. Szendrei) bibliografiją žr.:
Szendrei J. und Hiley D., hrsg. Laborare fratres in unum. Festschrift Laszlo Dobszay zum 60.
Geburtstag. Hildesheim und Zūrich, 1995, p. IX-XV
58 Viena svarbiausių čia yra amerikiečių muzikologo medievisto Peterio Jeffery’o studija: Jeffery P.
Re-Envisioning Past Musical Cultures: Ethnomusicology in the Study of Gregorian Chant. Chicago
and London, 1992.
Vengrų grigalistikos darbai irgi pasirodė panašiu metu, kaip ir lenkų. Tačiau jų atvejų vienas svarbiausių faktorių buvo šaltinių publikacijos ir etnomuzikologinis įdirbis55. Antai, 1956 m. garsus vengrų etnomuzikologas Benjamin Rajeczky publikavo svarbų himnų ir sekvencijų, surinktų iš Vengrijos viduramžių choralinių rankraščių, rinkinį56. Iš dalies tai paskatino didesnį susidomėjimą savo šalies viduramžių monodija. Tačiau iš esmės tai daryta per nacionalinės etnomuzikologijos prizmę (t.y. tyrinėjant vengrų liaudies muziką bei jos kontekste analizuojant religines giesmes) ir naudojant etnomuzikologinius metodus. Antai, du svarbiausieji vengrų grigalistikos mokyklos pagrindėjai Laszlo Dobszay ir Janka Szendrei nemažą savo darbų, publikuotų per XX a. 7-9 dešimtmetį skyrė būtent įvairioms vengrų etnomuzikologinėms problemoms57. Čia vertėtų pastebėti, kad paskutiniajame XX a. dešimtmetyje etnomuzikologinių metodų tinkamumas grigališkojo choralo tyrinėjimams pripažintas ir tarptautiniu mastu, o pati metodologija tapo viena iš plačiau taikomų pagrindinės grigalistikos srovės tyrinėjimuose58. Be to, šie abu mokslininkai, įkurdami pasaulinio garso sulaukusį senosios muzikos kolektyvą Schola Hungarica (daugiausia besispecializuojantį būtent įvairių liturginių giedojimų atlikime), suformavo ir savitą vengrišką choralo inter¬pretacijos mokyklą59.
Vis dėlto, ypatingos svarbos ir tarptautinio pripažinimo susilaukė XX. a. devintojo dešimtmečio pradžioje pradėti vengrų projektai, ypač vadinamosios CAO-ECE (Corpus Antiphonalium Officii Ecclesiarum Centralis Europae) duomenų bazės ir tyrimo metodologijos sukūrimas. Tai jau minėto prof. L. Dobszay ir jo kolegų išplėtotas projektas, kurio tikslas yra sudaryti visos Vidurio Europos liturginių valandų antifonų duomenų bazę, kurios pagrindu būtų galima tirti įvairias regionines ir lokalias grigališkojo choralo tradicijas 60. Kadangi šios metodologijos principais nemaža dalimi pagrįstas ir šis darbas, išsamiau jie bus aptarti vėliau.
59 Schola Hungarica diskografija apima kelias dešimtis pavadinimų. Šie albumai kotiruojami
tarptautiniu mastu.
60 Išsamiau apie projektą ir jo duomenų bazę žr.: http://www.zti.hu/earlymusic/cao-ece/pra-10.asp.
61 Bibliografinių pozicijų skaičius stipriai išeitų ne tik už šio skirsnio, bet ir viso darbo rėmų, todėl jų ir
nepateikinėsime.
62 Šios mokyklos principus suformulavo Dom Eugene Cardine’as XX a. 7 dešimtmetyje. Pagrindinis jo
veikalas yra Cardine E. Semiologia gregoriana: Note raccolte dalle lezione tenute. Roma, 1968 (pranc.
leid.: Semiologie gregorienne // Etudes gregoriennes. 1970, Nr. 11; angl. leid.: Cardine E. Gregorian
Semiology. Solesmes, 1982). Jos objektas yra seniausios neuminės Sankt Galeno bei Laono notacijos
ir jų aiškinimas, iš esmės susikoncentruojant į choralo ritmo ir interpretacijos problematiką. Viena
solidžiausių ir autoritetingiausių šios srities studijų yra Agustoni L. & Goschl J. B. Einfuhrung in die
Interpretation des gregorianischen Chorals. Vols. 1-2. Regensburg, 1987-1991.
63 Šios metodologijos pagrindu 2011 m. buvo išleistas „pataisytas Romos gradualas”, kurie parengė
ryškiausi šios mokyklos atstovai. Tai Graduale Novum – Editio Magis Critica Iuxta SC117. / Tomus I:
De Dominicis Et Festis. St. Otiellien, 2011.
Kalbant apie bendrąsias pastarojo dešimtmečio grigalistikos tendencijas, tenka pastebėti, kad viena vertus, tęsiama iš dalies senąja istorine paradigma pagrįsta kryptis, kuri užsiima įvairių muzikinių, tekstinių, estetinių ir interpretacinių grigališkojo choralo savybių tyrimais 61. Taip pat tebevystoma ir autentiškų choralo melodijų paieškos paradigma, kurią ypač išplėtojo vadinamoji semiologijos mokykla62, nors ji labiau tinkama, kaip interpretacijos teorija63. O kita vertus, vis daugiau publikuojama darbų, skirtų įvairių Vakarų Europos vietų, buvusių ir esamų diecezijų bei miestų choralo šaltiniams ir tradicijoms aptarti64. Vis didesnę reikšmę įgauna ir vėlyvojo laikotarpio, t.y. XVI-XVIII a., grigališkojo choralo šaltinių, stilistikos, savybių bei tradicijų tyrimas 65. Viena iš šios tendencijos apraiškų laikytinas ir pastarasis darbas.
Lietuvių grigalistika iš esmės tebėra pradinėje stadijoje. Tad iš dalies dėl šios priežasties, o iš dalies ir siekiant įvesti net ir rudimentines jos apraiškas į istorinį bei muzikologinį diskursą bei pateikti susistemintą vaizdą, svarbiausi su šia sritimi susiję lietuvių autorių darbai analizuojami disertacijos pirmojoje dalyje, pradedant XX a. pr. publikuotais tekstais ir baigiant XX a. pab.-XXI a. pr. pasirodžiusių tekstų analize bei kritika.

5. Tyrimo naujumas ir metodologiniai principai.
Š io tyrimo naujumą iš dalies pagrindžia jau pats objektas, kuris nuosekliai ir kryptingai Lietuvoje nėra tyrinėtas. Keli užsienio autorių straipsniai, susiję su LDK paveldu šioje srityje66, veikiau tebuvo šaltinių pristatymas ir aptarimas, taip įvedant keletą senųjų su LDK susijusių manuskriptų į bendrąjį mokslinį diskursą. Lietuvos istoriniame ir muzikologiniame diskurse grigališkojo choralo fenomenas yra minėtas ne kartą, tačiau dažniausiai vengiant konkretesnių bruožų aptarimo bei rimtesnės kompleksinės analizės67. Tad šis tyrimas daugeliu atžvilgiu yra pirmoji tokio masto studija, kuria siekiama pateikti kuo išsamesnį nagrinėjamo reiškinio vaizdą bei padėti pagrindus tolimesniems įvairių jo aspektų tyrimams.
64 Išsami visos srities bibliografija reguliariai publikuojama moksliniame žurnale Plainsong and
Medieval Music (Cambridge University Press), tad čia paminėsime tik keletą jame paskelbtų pozicijų:
Bernagiewicz R. Recepcja tradycji neumatycznych w notacji Gradualu Wišlickiego w šwiete neum
liquescentes, Ząbki, 1999; Weinert F.-R. Mainzer Domliturgie zu Beginn des 16 Jahrhunderts.
Tūbingen & Basel, 2008; Klugseder R. Studien zur mittelalterlichen liturgischen Tradition der
Klosterneuburger Augustinerkloster St. Maria und St. Magdalena // Musicologica Austriaca 2008, Nr.
27, p. 11-43; Musica e liturgie nel medioevo bresciano (secoli XI-XV). / Atti del’incontro nacionale di
studio (Brescia, 3-4 aprile 2008). Brescia, 2009.
65 Čia itin reikšminga ši praeitame dešimtmetyje pasirodžiusi pasirodžiusi knyga: Karp Th. An
Introduction to the Post-Tridentine Mass Proper. Middleton, 2005.
66 Be jau minėto J. Morawskio straipsnio, dar prisimintini du V. Gončarovos straipsniai apie seniausius
pergamentinius grigališkojo choralo giesmynus, saugomus Vilniaus bibliotekose (žr. Bibliografiją).
67 Kaip jau minėta, lietuviškoji grigalistika aptariama I dalyje.
Pagrindiniai tyrime naudojami metodai yra šaltinių analizė, ap¬rašomasis, retrospekcinis, lyginamasis, istorinis ir muzikologinis analitinis metodai. Tačiau visa tai grindžiama ir koordinuojama, pagal prof. L. Dobszay ir jo mokyklos išplėtotą metodologiją, kurią pravartu aptarti kiek detaliau, juolab kad ji padeda daug geriau paaiškinti ir pačią grigališkojo choralo tradicijos/tradicijų problematiką.
5.1. Grigališkojo choralo tradicijų tyrimo metodologiniai principai.
Pagrindinis prof. L. Dobszay metodologinis principas — choralo šaltinius traktuoti griežtai kaip istorinės analizės šaltinius. Jis atmeta dar XIX a. Solemo restauratorių suformuotą metodologiją, taip pat ją praplėtusią bei ištobulinusią „semiologijos mokyklą”68 ir pagrindinį šios srovės siekį — atrasti vienintelę autentišką choralo formą („Urform”), naudojant daugybę seniausių šaltinių. Profesoriaus L. Dobszay manymu, išlikę grigališkojo choralo šaltiniai pirmiausia yra savo epochos liudininkai, parodantys to meto situaciją, kuri nebūtinai laikytina nukrypimu nuo „originalo” arba iškraipymu. „Šaltinių medžiaga visų pirma egzistuoja kaip savo amžiaus dokumentas, ir tas amžius turi būti priimamas su visa jo vidine vienybe ir įvairove, su visomis paprastėjimo ar sudėtingėjimo tendencijomis”69.
68 Žr. 62 išnašą.
69 Dobszay L and Prdszėky G. Corpus Antiphonalium Officii – Ecclesiarum Centralis Europae: A
preliminary Report. Budapest, 1988, p. 8.
70 Beje, šioje vietoje pravartu prisiminti ir Dom Paolo Ferretti OSB choralinių melodijų klasifikaciją.
Laikydamasis Solemo metodologinių principų, remdamasis kūrinio estetika ir laikydamas choralo
melodijas sukurtomis (pavyzdžiui, kalba apie muzikinę grigališkųjų melodijų kompoziciją, nors ir
besiskiriančią nuo šių dienų prinicipų, etc..), jis jas suskirsto į originalias melodijas, melodijas-tipus ir
melodijas-centonus. Pirmajai grupei priklauso tik melodijos, sukurtos vienam tekstui; antrąją – sudaro
būtent tos melodijos, kurios naudojamos daugiau nei vienam tekstui; trečios grupės melodijos
sudarytos iš tam tikrų modalinių formulių – centonų. Kitaip tariant, Dom Ferretti neima domėn
istorinio aspekto. Plačiau apie šią klasifikaciją žr.: Ferretti, Dom P. Esthetique gregorienne ou traite
des formes musicales du chant gregorien. Solesmes, 1938, p. 86-128.
L. Dobszay išskiria tris galimas grigališkojo choralo tradicijos/tradicijų formavimosi epochas. Pirmoji — formavimosi periodas. Tekstai ir melodijos dar nebuvo griežtai susieti, ir pagrindinės melodijos galėjo būti pritaikomos daugiau negu vienam tekstui; tam tikro teksto ir vienos iš pagrindinių melodijų kombinacija dar nėra galutinai apibrėžta70. Iš esmės tai žodinės tradicijos laikotarpis, nepasižymintis šaltinių gausa. Antrojoje epochoje susiformuoja svarbiausi grigališkojo choralo tradicijos regionai (t.y. šiuo laikotarpiu atskiri centrai tampa savotiškomis „varomosiomis jėgomis”, ir didžia dalimi dėl jų veiklos tradicija įgauna daugmaž apibrėžtą formą). Kaip tik šioje epochoje greičiausiai išsiskyrė ir abu minėti choraliniai dialektai. Iš šio laikotarpio jau yra išlikę nemažai šaltinių, pateikiančių daug konkretesnę informaciją ir jau įgalinančių nustatyti atskirus variantus ir pan. Trečioji epocha — tai laikotarpis, kai susiformuoja vietos (arba lokalinės) tradicijos, vyksta aktyvus vidinės grigališkojo choralo plėtros bei įvairiapusių įtakų procesas. Beje, daugiausia išlikusių šaltinių yra kaip tik iš šios epochos. Jais remiantis nagrinėjama ne tik trečioji, bet ir bandoma apibūdinti pirmąsias dvi choralinio giedojimo raidos epochas71. Drauge tai legitimuoja ir tyrinėjimą vėlyvųjų šaltinių, kuriuos minėtos mokyklos bei metodologijos laiko mažai reikšmingais arba vertina tik tiek, kiek jie patvirtina neiškraipytą „pirminę, autentišką” grigališkojo choralo tradiciją. O juk gali būti, kad kaip tik vėlyvuosiuose šalti¬niuose išsaugota ta tradicija, pagal kurią galima interpretuoti ir ankstes-niąsias72.
Norint nustatyti kokią nors vietos tradiciją, būtina remtis visais įmanomais pirminiais šaltiniais (šiuo atveju turima omenyje liturgines knygas bei choralinius giesmynus), tos pačios arba artimos kilmės (provenientia), t.y. kilusiais iš to paties regiono. Žinoma, neišvengiamai tenka remtis ilgesnio istorinio laikotarpio (tarkim, kelių amžių) šaltiniais. Svarbiausia, kad iš pavienio šaltinio nustatyti tradicijos neįmanoma. Ją gali atskleisti tik iš vienos vietos (plačiąja prasme) kilusių šaltinių visuma. Tačiau, kaip pabrėžia prof. L. Dobszay, šaltiniai, netgi patys geriausieji, dar nėra tradicija.73 Tik detali šitų šaltinių visumos analizė gali atskleisti „tipinę” kokio nors regiono tradiciją.
5.2. Lietuvos situacija ir pagrindinės metodologinės darbo schemos.
71 Dobszay L. andPrdszėky G. CAO-ECE: A Preliminary Report…, p. 9.
72 Ibidem, p. 10.
73 Ibidem, p. 22.
Lietuva, galutinai priėmusi lotyniškąjį Krikštą pačioje viduramžių pabaigoje, krikščioniškos kultūros ir katalikiškosios religinės tradicijos prasme priklauso rytiniam Centrinės Europos paribiui. Dėl tokio vėlavimo, šiame paribyje naudota sakralinė muzika ir konkrečiai grigališkasis choralas priklauso išskirtinai trečiajai grigališkojo choralo raidos epochai. O dar tiksliau, šios epochos pabaigai, kuomet regioninės tradicijos daugiau iš esmės nebesiplėtojo ir ženkliai nebesikeitė. Kaip tik XV-XVI a. I p. buvo išleista nemažai įvairių vyskupysčių liturginių knygų, pirmiausia mišiolų ir brevijorių (nuo XV a. pab. jau ir spausdintų), o taip pat ir kiek mažiau gradualų bei antifonalų74. Taigi, šis laikotarpis, kaip minėjome, pasižymi sąlygine šaltinių gausa ir įvairove. Jo tyrinėjimui bei įvairių regioninių tradicijų nustatymui geriausiai tinka būtent CAO-ECE suformuota metodologija, kuri pagrįsta dviejų pagrindinių sandų — corpus ir usus — analize bei jų sąveika. Šios metodologijos principas būtų toks: paėmus ir apžvelgus kuo didesnį (idealiu atveju — visą) įvairiuose giesmynuose esantį giesmių repertuarą (corpus), analizuojant jų naudojimo, klasifikacijos, funkcines bei kai kurias kitas specifines ypatybes (usus), atskleisti pasirinkto regiono vyraujančią choralinio giedojimo tradiciją (Schema 1).
74 Nemažas, tačiau toli gražu nepilnas sąrašas iš Vengrijos, Rumunijos, Kroatijos, Austrijos bei Slovakijos kilusių tokių liturginių knygų pateikiamas šiame leidinyje: Szendrei J. Graduale Strigoniense (s. XV/XVI) / Musicalia Danubiana, 12. T. 1-2. Budapest, 1990-1993., T. 1, p. 186-189.
Norint atskleisti usus, vienų tiesioginių pirminių šaltinių arba giesmynų nepakanka. Tiek švenčių klasifikacija, tiek kalendoriaus ypatybės, tiek vienų ar kitų giesmių naudojimas liturgijoje aiškėja ne tik ir ne tiek iš giesmynuose užrašytų pačių giesmių ir papildomų rubrikų, kurios dažniausiai būna labai neišsamios ir fragmentiškos, kiek iš netiesioginių arba papildomų pirminių šaltinių. Prie jų pirmiausia priskirtini įvairūs kiti liturginiai šaltiniai, tokie, kaip mišiolai, brevijoriai, sakramentarijai, lekcijonarijai ir pan. Juose paprastai surašomi visi reikalingi liturginiai tekstai (ypač mišioluose ir brevijoriuose), kurie naudojami mišių ir liturginių valandų celebracijoje. Tai yra, ne tik kunigo skaitomos maldos, bet ir visi skaitiniai bei visų giesmių tekstai. Be to, ten surašytos išsamios rubrikos, reglamentuojančios pačių giesmių ir kitų tekstų naudojimą liturgijoje, o taip pat ir visi su tuo susiję liturginiai veiksmai ir ženklai. Taip pat šiose knygose aiškiai sudėliojama ir liturginių švenčių hierarchija bei klasifikacija. Visa tai, kartu su juose surašytais kalendoriais įgalina susidaryti palyginti platų vaizdą apie bendrą liturginę situaciją bei liturginę vienos ar kitos diecezijos arba provincijos tradiciją.

Šalia to, išsamesnei ir detalesnei informacijai būtini dar ir papildomi, vadinamieji normatyviniai šaltiniai. Tai įvairios regulos, statutai, agendos ir pan. Juose galima rasti informaciją ne tik apie tai, kas buvo naudojama, bet ir kaip viena ar kita apeiga vyksta, kas ir kaip turi būti daroma vienu ar kitu metu. Taigi, mūsų nurodyto usus nustatymo, o per tai ir svarbių liturginės tradicijos ypatybių atskleidimo schema atrodytų taip: liturginė informacija, esanti liturginiuose šaltiniuose, surenkama bei analizuojama, ir ją nagrinėjant konkrečiame istoriniame-kultūriniame kontekste, atskleidžiamos svarbios liturginės tradicijos, o sykiu ir giesmių usus savybės (Schema 2).
75 Seniausi Vilniaus diecezijos diplomatiniai šaltinių leidinius žr. bibliografijoje.
Vis dėlto, Lietuvos situacija pasižymi kai kuria specifika, kurios neturi kitos pagrindinės Vidurio Europos regiono šalys, kaip Vengrija, Čekija ar Lenkija. Lietuvos atveju tenka kalbėti apie turimų tiesioginių ir netiesioginių pirminių šaltinių nepakankamumą. Pavyzdžiui, darbo bibliografinėje dalyje pateikiamas gana ilgas šaltinių sąrašas, tačiau išsamiau jį patyrinėjus, matyti, kad juose nėra nė vieno Vilniaus ar Žemaičių vyskupysčių mišiolo ar brevijoriaus. Jei tokie ir buvo, tai kol kas jie dar nėra atrasti. Jų neteko aptikti ir šio darbo autoriui. Kita vertus ir patys tiesioginiai šaltiniai nėra itin skaitlingi. Tad siekiant išsiaiškinti pagrindinius liturginės terpės ir grigališkojo choralo LDK usus bruožus, tenka pasitelkti dar vieną šaltinių grupę. Tai įvairūs diplomatiniai senųjų Lietuvos vyskupysčių šaltiniai75, vyskupysčių, dekanatų ir

parapijų vizitacijų ataskaitos ir pan. Kaip matysime, juose, nors ir negausiai, tačiau pateikiama tam tikra liturginė informacija. Tad aukščiau pateiktą schemą būtina papildyti dar viena grafa, o būtent diplomatiniais šaltiniais (Schema 2a).

Apibendrinant čia išdėstytas mintis bei pateiktas schemas, sudėliosime galutinę šiame darbe nagrinėjamo pagrindinio klausimo metodologinę schemą. Išlaikydami pagrindinį metodologinį CAO-ECE principą, pasitelkę pir¬miniuose tiesioginiuose šaltiniuose turimą giesmių sisteminę visumą76 (corpus cantus), pagrįsdami jų tikėtiną naudojimą (usus) turimais netiesioginiais pirminiais liturginiais šaltiniais, o sykiu pasiremdami diplomatiniuose bei normatyviniuose dokumentuose turima informacija bei pasitelkdami muzikologinę pačių giesmių analizę, pabandysime atskleisti kertinius grigališkojo choralo tradicijos Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje bruožus (Schema 3).

1) Grigališkasis choralas tam tikra prasme gali būti laikomas bendrojo valstybės ar krašto kultūros sukrikščionėjimo lygmens indikatoriumi. Savita
šio giedojimo tradicija gali susiformuoti tik tam tikrą lotyniškosios krikščionybės recepcijos bei platesnį visuomenės sukrikščionėjimo lygį pasiekusiame krašte.
2) Grigališkasis choralas LDK pradėtas praktikuoti kartu su lotyniškąja krikščionybe. Yra pakankamai pagrindo manyti, kad jis buvo prak¬tikuojamas dar iki oficialaus galutinio Lietuvos krikšto.
3) Grigališkojo choralo tradicijos LDK formavimuisi nemažai įtakos turėjo vėlyvas lotyniškosios kriškščionybės priėmimo laikotarpis, kuomet buvo kodifikuojamos įvairios vietinės Romos rito liturginės ir choralinės tradicijos bei vis labiau įsigalėjo daugiabalsė bažnytinė muzika.
4) Grigališkojo choralo praktikavimui ir tradicijos formavimuisi didelės reikšmės turėjo vienuolijų liturginė praktika. Pradiniu laikotarpiu išskirtiniu laikytinas pranciškonų vaidmuo, ypač XIV a. II p.-XV a. Įvairiose LDK veikusiose vienuolijose grigališkojo choralo praktikavimas nenutrūko per visą valstybės gyvavimo laikotarpį.
5) Per XV-XVI a. susiformavo palyginti turtinga liturginė grigališkojo choralo kultūra, ypač Vilniuje bei kiek menkesniu mastu Vilniaus diecezijoje. Tikėtina, kad susiklostė ir savita tradicija bent jau kaip consuetudo. Žemaičių vyskupystėje padėtis buvo permaininga.
6) Po XVI a. II p. įvykdytos potridentinės Romos katalikų liturgijos reformos, grigališkasis choralas LDK per visą XVII ir iš dalies XVIII a. išlaikė nemažai savitų archainių bruožų, nepaisant to, kad jo praktikavimą tuo metu veikė nemažai unifikuojančių faktorių, kurių vienas svarbiausių buvo visai Gniezno metropolijai galioję Petrakavo sinodo nutarimai bei jų pagrindu parengti liturginiai giesmynai.
7) Muzikiniu požiūriu nesusiformuoja visiškai vieninga ir vienoda grigališkojo choralo tradicija visoje LDK, tačiau turimi šaltiniai duoda pagrindo teigti susiklosčius palyginti savarankišką choralo kultūrą (įgalinusią atsirasti ir originalios kūrybos giesmių bei savitų mokymo priemonių), gyvavusią pagal grigališkojo choralo tradicijai ir tradicijoms būdingąpluribus in unum principą.
7. Darbo struktūra.
77 Toks metodas, kai visumą siekama parodyti ne per visus įmanomus, o tik pasirinktus pavyzdžius yra plačiai žinomas bei taikomas tiek istoriografijoje, tiek ir muzikologijoje. Jį naudoja ir minėtas amerikiečių muzikologas Theodore’as Karpas savo fundamentalioje studijoje; žr.: Karp Th. An Introduction to the Post-Tridentine Mass Proper. Part 2: Music Examples. Middleton, 2005.
Darbą sudaro trys dalys. Pirmojoje analizuojama lietuviškoji grigalistika bei aptariami svarbiausi autoriai bei jų darbai. Tiesa, dažnu atveju grigalistikos objektui galima priskirti ne visą vieno ar kito autoriaus straipsnį ar ilgesnę studiją, o tik jos dalį. Tačiau mūsų atveju net ir tokie fragmentiški pasvarstymai ar analizės yra reikšmingi, padedantys išgryninti ir šio tyrimo problematiką. Antroje dalyje, pasitelkus istorinį analitinį metodą, detaliau aptariami mūsų turimi tiesioginiai ir netiesioginiai šaltiniai, išdėstant svarbiausius jų atrankos kriterijus, o sykiu lukštentant juose esančią liturginę bei su grigališkuoju choralu (kartu su pasirinktomis giesmėmis77) susijusią informaciją. Tuo pačiu formuluojamos kai kurios tikėtinos tradicijos prielaidos. Galiausiai trečiojoje dalyje, pasitelkus aukščiau išdėstytą metodologinę schemą bei istorinės lyginamosios analizės ir retrospekcinį metodą, nagrinėjami antriniai ir pirminiai šaltiniai, išgryninant su liturgija bei grigališkuoju choralu susijusią informaciją; taip pat analizuojamos muzikinės šio giedojimo LDK ypatybės, naudojant pasirinktas giesmes ir nagrinėjant jų liturginį bei istorinį kontekstą. Darbą užbaigia išvados ir išsami bibliografija. Prieduose pateikiamos įvairios lentelės, pilni liturginiai bei norminiai tekstai ir iš įvairių giesmynų iššifruotos giesmės bei jų palyginimo lentelės.

I DALIS

LIETUVIŠKOSIOS GRIGALISTIKOS APMATAI

Nepaisant pastaraisiais pora dešimtmečių įvairioje spaudoje pasi¬rodančių publikacijų, grigališkojo choralo tyrinėjimo tradicija Lietuvoje iš esmės dar tik formuojasi. Nenuostabu, kad ir istoriografija apie šį fenomeną nėra itin gausi. Choralui skirtas ar iš dalies su juo susijusias knygas (įskaitant ir vadovėlius) turime tik kelias. Palyginti nedaug paskelbta ir straipsnių. Todėl šiame skyriuje panagrinėsime beveik visas svarbesnes prieinamas lietuvių autorių publikacijas susijusias su grigališkuoju choralu Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje ir Lietuvoje apskritai, nežiūrint kokiu istoriniu laikotarpiu jos paskelbtos. Patogumo dėlei, medžiagą dėstysime chronologine tvarka, pradžioje pristatydami seniausius lietuvių autorių tekstus apie choralą ir bažnytinį giedojimą apskritai, vėliau — kitas mokslines ir kultūrines publikacijas.
1 Cantionale Ecclesiasticum, complectens ea, quae in ecclesiis per Poloniam ex praescripto synodorum provincialium decantari solent, cum instructione ad cantum choralem. / Cura et studio Praelati Scholastici Cathedralis Vilnensis S.Th. Doctoris M. Herburtt. Vilnae: Typis et impensis Josephi Zawadzki, 1856. (Giesmyno egzempliorius saugomas LNMMB lituanistikos skaitykloje.)

1.1. PIRMEIVIAI. Susidomėjimas grigališkuoju choralu Lietuvoje nebuvo visiškai nuslūgęs ir po Dviejų tautų respublikos žlugimo per visą XIX amžių. Dar daugiau, galima teigti, kad praktinėje plotmėje buvo tęsiamos senosios iš LDK perimtos tradicijos. Antai, 1856 metais Vilniuje Juozapo Zavadskio spaustuvėje buvo išleistas teologijos daktaro, Vilniaus katedros prelato Martino Herburtto parengtas giesmynas, kurio didžiąją dalį sudarė lotyniškos choralinės giesmės1. Šalia to, viename skyriuje surinktos lenkiškos giesmės pagrindinėms katalikiškoms šventėms, o paskutinis skyrius skirtas choralinio giedojimo instrukcijoms – tai savotiška vadovėlio santrauka. Tituliniame lape parašyta, kad leidinys parengtas pagal Krokuvos Procesionalo reikalavimus (ad normam Processionalis Cracoviensis adornatum ac editum). Tačiau įdomu tai, kad giesmyne naudojama notacija yra identiška tai, kuri panaudota ir Žygimanto Liauksmino traktate bei giesmynuose. Žinoma, šitai gali būti ir paprasčiausias sutapimas. Galbūt pasinaudota kažkokiomis senomis spaudos formomis. Tačiau labiau tikėtina, kad išlaikyta tam tikra, pirmiausia notacijos, tradicija2. Tai liudytų ir išplėstiniame pavadinime esanti pastaba, kad šiame giesmyne išspausdintos giesmės, atrinktos sutinkamai su Provincijos (t.y. Gnezno metropolijos, kuriai priklausė ir visos LDK diecezijos, kurios nebuvo panaikintos bei juridiškai toliau egzistavo po abiejų tautų Respublikos padalijimų ir Lietuvą įjungus į Rusijos imperijos sudėtį) sinodų nutarimais3. Pastebėtina, kad šis giesmynas susilaukė keleto leidimų, tik jau neminint jo sudarytojo vardo. Du kartus pakartotinai jis buvo išleistas Vilniuje to paties Zavadskio spaustuvėje — 1871 ir 1878 metais4; o paskutinį kartą — 1891 metais — kiek papildytas šio kancionalo leidimas pasirodė Žitomire.
Vis dėlto, amžiaus pabaigoje į tautinio atgimimo kultūrinę terpę šį reiškinį reikėjo įvesdinti iš naujo, nes jis buvo kiek primirštas. Apie to meto bažnytinės muzikos situaciją (jau praėjus gerokam laiko tarpui) Juozas Žilevičius 1924 metais taip rašė:
2 Gniezno arkivyskupijoje nuo pat viduramžių buvo naudojama gotikinė notacija (jos nenaudojo pranciškonai ir domininkonai, kurie tradiciškai vartojo kvadritinę choralinę notaciją). Ž. Liauksmino vartotoji iš esmės yra vėlyva ir stipriai modifikuota šios notacijos atmaina.
3 Kad jų Lietuvoje laikytasi gana ilgai rodo ir tokia kunigo Adolfo Sabaliausko, 1932 m. išspausdinto ir Lietuvos bažnytinei provincijai skirto kancionalo leidėjo pastaba prakalboje. Kun. Sabaliauskas neslepia, kad jis rėmėsi Kun. Dr. Teodoro Brazio giesmyno rankraščiu, kuris spaudai buvo parengtas dar 1914 m., o po Pirmojo pasaulinio karo dar taisytas. Tarp kitų pataisymų minimas ir toks: „išbraukta daug kas, kas buvo mūsų daroma einant Petrakavo ritualu”. Žr.: Cantionale pro tota Provincia ecclesiastica Lituana in Conferentia episcoporum die 8 Octobris 1931 anni habita, approbatum ea quae in ecclesiis prssertim Lituanis in functionibus liturgici decantari solent completens, juxta editionem Vaticanam librorum Gradualis et Antiphonalis S.R.E. … /a presbytero Adolpho Sabaliauskas, membro Commissionis ad ordinandum negotium musics ecclesiastics in Archidicecesi Kaunensi, audactum et editum. Kaunas, 1932, p. III.
4 Beje, katalikišką leidimą spausdinti (šiuo atveju Reimprimatur) abu kartus davė Žemaičių vyskupai, 1871 m. Motiejus Valančius, o 1878-aisiais – Aleksandras Beresnevičius (visų šių kancionalų egzemplioriai saugomi LNMMB Lituanistikos skyriuje).
Kai J. N. pradėjo Kauno Katedroje darbuotis tuomet veik visose mūsų bažnyčiose skambėjo lenkų kalba įvairios giesmės ir mišių dalys, k. a. Moniuškos, Frejero, Gomulkos, Žvierovičiaus, Millerio ir k. kūriniai. Galima sakyti, kad Lietuvos bažnyčia tuomet buvo tarytum lenkų giesmės meno vergas kalbos atžvilgiu ir muzikos atžvilgiu — operinės formos įtakoje. Jei kuri ir pasitaikindavo lotynų kalba mišios bei giesmės, jos buvo daugiau panašios operos arijoms negu bažnytiniam ūpui, pav.: Concono, Millerio, Bartholomejaus, Kozlovskio ir kitų kūriniai; apie bažnytinį choralą niekas nesvajojo ir supratimo neturėjo. Toksai tat buvo bažnytinės muzikos būvis Žemaičių diecezijoje pradedant J. N. darbuotis.5
Būtent Juozas Naujalis ir kai kurie kiti lietuvių nacionalinės muzikos pradininkai (pavyzdžiui, Česlovas Sasnauskas ir kun. Teodoras Brazys) daugiausia šiuo laikotarpiu ir pasidarbavo, iš naujo įvesdami choralinį giedojimą Lietuvos bažnyčiose. Pasak to paties Žilevičiaus, J. Naujalis „bažnytinį choralą išstudijavęs, bažnytinės muzikos dirvoje pradėjo darbuotis plačiau užsimodamas. Darbas buvo pradėtas nuo Dv. Seminarijos ir vargonininkų kursų”6. Šis mūsų muzikos klasikas ne tik aktyviai dirbo praktinį darbą su chorais ir pedagoginiais kursais, bet ir paskelbė pirmąsias lietuviškas publikacijas apie grigališkąjį choralą. Č. Sasnauskas irgi paskelbė keletą straipsnių apie bažnytinį giedojimą apskritai, tačiau į lietuviškąją muzikinį raštiją jo publikacijos buvo įvestos jau pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, kadangi jam gyvenant jie buvo paskelbti lenkiškoje Peterburgo spaudoje. Vis dėlto, Č. Sasnausko mintis aptarsime šiame skirsnyje, kadangi pagal savo gyvenamą metą ir reiškiamas mintis jis atstovauja dar tautinio atgimimo laikotarpį. Tuo tarpu T. Brazys, savo veiklą pradėjęs irgi panašiu laiku, savo darbais ir raštais geriausiai atsiskleidė tarpukario Lietuvoje. Be to, būtent tuo metu jo darbai padarė didžiausią įtaką ir sulaukė sekėjų. Todėl jo publikacijos bus nagrinėjamos kitame skirsnyje.
5 Žilevičius J. Juozas Naujalis 55 met. sukakus // Muzikos menas. 1924, Nr. 4, p. 4.
6 Ibidem.
7 Naujalis J. Choralas arba Gregorianiškasis giedojimas // Vargonininkas, 1909, Nr. 2, p. 2-3; Naujalis J. Gregorianiškasis giedojimas arba choralas. Iš choralo istorijos // Vargonininkas, 1909 Nr. 4, psl. 2-3; Naujalis J. Iš choralo istorijos // Vargonininkas, 1909, Nr. 5, p. 10-12; 1910, Nr. 1, p. 2-3.

1.1.1. Juozas Naujalis. Kompozitoriaus publikacijos grigališkojo choralo tema susijusios su jo leidybine veikla ir paskelbtos jo paties įkurtame, redaguotame ir 1909-1910 metais leistame žurnale Vargonininkas. Šio leidinio 1909 m. Nr. 2, 4, 5 ir 10-12 bei 1910 m. Nr. 1 išspausdintas straipsnelių ciklas, skirtas choralo istorinei raidai. Nors Naujalis panaudojo kelis skirtingus pavadinimus7, šį ciklą galima laikyti ir vienu didesniu straipsniu, išspausdintu keliuose numeriuose. Kita vertus, šią publikaciją galima laikyti ir vykusiu choralo istorijos paskaitų konspektu, tačiau pastebėtina, kad tai pirmasis straipsnių ciklas apie grigališkąjį choralą lietuvių kalba. Be to, keliose vietose autorius neabejotinai reiškia savo nuomonę, o ne perpasakoja veikiausiai Regensburge įgytas žinias.
J. Naujalio publikacija įdomi keliais aspektais. Pirmiausia, ji parodo nemenką paties autoriaus išmanymą ir pasiruošimą šioje specifinėje srityje. Antra, ji atspindi bent dalies Europos supratimą apie viduramžių liturginį giedojimą (t.y. Regensburgo mokyklos suformuotą šio fenomeno sampratą). Galiausiai ji bent iš dalies atskleidžia anuometinę bažnytinės muzikos padėtį Lietuvos bažnyčiose, kuri, regis, ne itin skyrėsi nuo J. Žilevičiaus nupiešto vaizdo.
8 „Kiek tas giedojimas sukelia kuo įvairiausių nuomonių ir paikiausios neapikantos sunku ir aprašyti. Vieni jį laiko už negeistiną „naujieną” norinčią užimti tautiškųjų Bažnytinių giesmių vietą, ir visai anas prašalint iš Bažnyčios. Kiti vėl neranda jame nei kokio gražumo; sako jį esant tiktai baisiai nuobodžiu ir prie jo priskaito visokius giedojimus (lotynų kalboje) kurie jiems nepatinka, nors tai butų kompozicija ir ant kelių balsų, o ypatingai jei butų išpildyta be vargonų pritarymo.” (Naujalis J. Choralas arba Gregorianiškasis giedojimas // Vargonininkas, 1909, Nr. 2, p. 2. – čia ir kitur straipsnių kalba netaisyta, JV).
Pirmajame straipsnyje jis teigia, kad šis grigališkasis giedojimas XX a. pradžios Lietuvoje sutinkamas nevienareikšmiškai. Įdomiausia, kad kai kurių žmonių jis laikomas „negeistina naujiena”8. Tai išties nepaprastai įdomus dalykas, kadangi dar palyginti visai neseniai buvo išleistas paskutinis minėtas M. Herburtto parengto Kancionalo leidimas. Be to, kaip pranešama tame pačiame numeryje spausdinamoje aktualiojoje apžvalgoje (rubrika „Kores¬pondencija”, p. 6), „12 metai kaip Jurbarke gieda bažnytinis gregorianiškasis choras susidedąs iš vyrų ir moterų. Choras per tiek metų yra gerai susigiedojęs — išpildo net sunkesnias kompozicijas, kaip antai: Vitto, Naujalio, Singenberger’io ir kitų; teipogi gražiai išpildo ir tautiškąsias dainas”. Pastebėtina, kad choras vadinamas „gregorianiškuoju”, t.y. tokiu, kuris nuolat per pamaldas turėtų giedoti choralines giesmes. Vis dėlto ši pavienė informacija nepaneigia pirmosios nuomonės apie choralą kaip keistą „naujovę”. Matyt, kaip tik todėl J. Naujalis pradžioje dėsto pačias pagrindines ir elementariausias istorines žinias apie šį giedojimą. Pastebėtina, kad į teoriją jis per daug nesigilina, atkreipdamas dėmesį į laisvą ritmą bei trumpai apibūdindamas melodijos ir teksto santykį9. Kituose straipsnio tęsiniuose jis daugiausia dėmesio skiria choralo istorinės raidos aptarimui, neabejotinai remdamasis Regensburge įgytomis žiniomis ir, pagal to laikotarpio žinijos lygį, demonstruodamas neblogą dalyko supratimą.
9 „… [choralo] rytmas (judėjimas) yra liuosas, be takto, Svarbiausią rolią tame giedojime turi tekstas, jis tankiausiai nurodo mums rytmą ir budą išpildymo, tos ar kitos melodijos t.y. kurius tonus reikia smarkiau, ilgiau, greičiau ir t.t. giedoti.” (Ibidem, p. 3.)
10 „M. 1884 jau buvo užbaigta spauda visų liturgiškų knygų su choralu, pagal autentiškas Grygališkai-
Rymiškas meliodijas…. Iš priežasties įvairių užpolimų ir abėjojimų, kokiais užkabindavo naują po
priežiura šv. Apeigų Kongr. Išleistaji choralą, Ap. Kongr. 14.IV.1877 dar kartą priminė Popiežiaus
Pijaus IX norą ir parėdimus tame dalyke. Tada Ap. K. nauju dekretu iš 26 IV 1883 galutinai įvairiems
užpolimams ir ginčams galą padėjo ir ant išleistųjų: Antiphonaro ir Gradualo paliepė padėti parašą:
Cura et auctoritate S.R.E. editum Romae.” (Naujalis J. Iš choralo istorijos // Vargonininkas. 1910, Nr.
1, p. 2-3).
Straipsnio pabaigoje J. Naujalis atsiskleidžia kaip ištikimas Regens-burgo mokyklos idėjų pasekėjas. Jis aiškiai gina vadinamosios Medici redakcijos choralinius giesmynus, parengtus ir išleistus XVI a. pab.-XVII a. pr. O XIX a. pabaigoje Medici redakcijos „Gradualą” išleido ir trisdešimčiai metų leidybos teises užsitikrino būtent Regensburgo spaustuvininkas F. Pustetas. Pats Regensburgas ir jo Bažnytinės muzikos mokykla buvo vienas pagrindinių forpostų, gynusių šį reformuotą grigališkąjį choralą ir besistengusių įtvirtinti jį būtent tokį, kaip svarbiausią Romos katalikų bažnyčios liturginio giedojimo formą. Devynioliktojo šimtmečio antrojoje pusėje ši pozicija sulaukė ir Šventojo sosto paramos. J. Naujalis nuosekliai visa tai perpasakoja. Daugiausia tam dėmesio jis skiria baigiamajame straipsnyje, išspausdintame 1910 metų pirmajame numeryje („Iš choralo istorijos”, p. 2-3). Jis kelis kartus pakartoja tiek šventosios Apeigų kongregacijos nutarimus, tiek įvairių popiežių dekretus, kuriais autentišku skelbiamas Medici redakcijos grigališkasis giedojimas10. Vėliau užsimena ir apie kitą nuomonę, paremtą, pasak Naujalio, „moksliškais ir archeologiškais tyrinėjimais”. Būtent šią choralo versiją jis atmeta, remdamasis aukščiausiu bažnytiniu autoritetu, pareikšdamas, kad popiežiaus Leono XIII dekretas „Quod S. Augustinus, išleistas 7 Liepos 1894 … dar kartą užgina ant pamato archeologiškų tirinėjimų taisyti choralą”. Iš tiesų, stebėtinas atkaklumas. Prisimintina, kad šie žodžiai išspausdinti 1910 metais, t.y. praėjus septyneriems metams po popiežiaus Pijaus X garsiojo motu proprio „Tra le solecitudini”, kuris atvėrė kelią būtent „archeologiškais tyrinėjimais”, pasak
Naujalio, pagrįstam grigališkajam choralui. O prieš du metus iki tol, t.y. 1908-aisiais, buvo išspausdintas ir naujasis „Gradualas”, kuriame buvo sugrįžta prie viduramžiškųjų melodijų. Be to, kaip tik šis variantas tapo etaloniniu ir pagrindiniu Romos katalikų bažnyčios giedojimu. Tad Juozo Naujalio pozicija iškalbinga keletu aspektų. Viena vertus, ji liudija, kad gerai įsisavinęs senesnius Rėgensburgo mokyklos principus bent tuo metu jis liko jiems ištikimas ir nepasiruošęs priimti kito požiūrio. Kita vertus, panaši situacija turėjo būti ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriuose kituose Europos kraštuose11, pirmiausia Vokietijoje. Taigi, šiuo atveju Juozo Naujalio straipsnis, nors ir rašytas grynai pažintiniais tikslais bei taikytas beveik jokių teorinių žinių apie šį giedojimą neturinčiam skaitytojui, leidžia susidaryti bent šiokį tokį vaizdą ir apie to meto padėtį Lietuvoje ir atspindi kai kurias tendicijas tuometinėje katalikybėje.
11 Savo straipsnyje J. Naujalis mini, kad „dauguma diecezijų Amerikos, Olandijos, Anglijos, Irlandijos
ir beveik visos Vokietijos” būtent Medici redakcija pagrįstą ir Regensburgo mokyklos propaguotą
choralą įvedė (ibidem).
12 Plačiau apie tai žr.: Česnys B. Č. Sasnausko choralo studijų kelionė 1905 m. // Muzikos aidai. 1926,
Nr. 2, p. 19-24; Landsbergis V. Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai. Vilnius, 1980, p. 24-27.

1.1.2. Česlovas Sasnauskas. Šis lietuvių tautinės muzikos klasikas grigališkojo choralo bare darbavosi panašiu metu kaip ir J. Naujalis. Tačiau skirtingai nuo pastarojo, nebaigė jokių specialių šio giedojimo mokslų. Be to, skirtingai nuo pastarojo šia veikla užsiminėjo toli nuo tėvynės — Sankt Peterburge. Čia jis vargonininkavo, iš čia jis vyko į savo grigališkųjų studijų kelionę12, po to, čia kurį laiką dėstė grigališkąjį giedojimą Dvasinėje akademijoje, čia jis rašė straipsnius apie bažnytinį giedojimą į vietinę katalikišką spaudą, leistą lenkų kalba. Jo veikla pirmiausia turėjo įtakos Peterburge gyvenusiems lietuviams. Į Lietuvos kontekstą Č. Sasnausko straipsniai buvo įvesti praėjus nemažam laikui po autoriaus mirties — jau nepriklausomoje Lietuvoje. Viena vertus, tai buvo Č. Sasnausko originaliai lenkų kalba parašytos ir publikuotos straipsnių serijos apie bažnytinį giedojimą apskritai vertimų publikacija žurnale Muzikos menas (1924 m.), o kita vertus, 1926 metais T. Brazio leistame ir redaguotame žurnale Muzikos aidai buvo paskelbta Prof. B. Česnio publikacija apie Č. Sasnausko grigališkojo choralo studijų kelionę Vakarų Europon. Čia trumpai aptarsime šiuos abu šaltinius.
Č. Sasnauskas savo straipsnių seriją apie bažnytinį ir liaudies giedojimą paskelbė panašiu metu, kaip ir J. Naujalis; tik tai jis padarė Sankt Peterburgo lenkiškame katalikiškame laikraštyje Pod Znakiem Krzyža. Panašiai kaip ir Naujalio atveju, tai buvo pažintinio šviečiamojo pobūdžio tekstai. Tačiau tuo panašumai ir baigiasi. Pirmiausia, Sasnausko pasirinkta tema yra gerokai platesnė, nei Naujalio istorinė grigališkojo choralo apžvalga. Antra, jis daug daugiau skiria estetinėms bažnytinio giedojimo apskritai ypatybėms bei teologinei ir liturginei jo svarbai. Jis nevengia gausių poetinių metaforų bei kitų vaizdingų giedojimo ir giesmės apibūdinimų:
„Giedojimo melodija kįla į į dangaus mėlynę, tarsi paukštis lekia aukštai į saulę — kad ir akys jau nebegali jo pasiekti — ir aidėja danguje ir žemėje. Tai širdies kalba, taigi ir malda, nes, kaip mus moko katekizmas, malda yra minties ir širdies pakėlimas prie Dievo. <...>” 13
<...> Giesmė malšina vargo pajautimą, suramina mūsų sielą, gaivina ir kelia aukštyn. Giesmė jungia žemę su Dangumi. Giesmės garsai minkština kiečiausias širdis, ir žmonės jų įtakoje darosi geresni14.”
13 Sasnauskas Č. Apie bažnytinį ir liaudies giedojimą // Muzikos menas. 1924, Nr. 1, p. 5.
14 Ibidem, Nr. 2, p. 12.
15 „Paminėkime dar, ką yra sakęs apie bažnytinę muziką kitas senas rašytojas Tinctoris (f 1511), šitaip
entuziastingai išvardindamas jos pasekmes: Muzika yra maloni Dievui, puošia Dievo garbę; daugina
šventųjų džiaugsmą; kovojančią Bažnyčią daro panašią triumfuojančiai; priruošia sielas Dievo
dovanoms; širdis skatina prie pamaldumo; pašalina liūdesį; sukietėjimą dildo; šetoną šalin veja…”. –
Ibidem, Nr. 1, p. 6.
Kita vertus, jis nevengia remtis kitais autoriais, ir tai daro labai išradingai ir skoningai. Pavyzdžiui, jis cituoja ne tik šv. Augustiną, bet ir tokį ankstyvojo Renesanso muzikos teoretiką, kaip Johannesas Tinctoris15, remiasi savo meto muzikos istorijos veikalais, mini kai kuriuos istorinių Lenkijos bažnyčių sinodų nutarimus ir pan. Vis dėlto grigališkajam choralui Sasnauskas skiria palyginti nedaug dėmesio — vos kelias eilutes. Pirmojoje tęstinio straipsnio dalyje jis pastebi: „kokia yra jėga ir galia šventojo giedojimo, dabar vadinam Gregorijonišku, iš kurio kilo ir mūsiškės graudžios liaudies giesmės, ir kokią stebuklingą daro įtaką tasai angeliškas giedojimas, liudija šv.
Augustinas”16. O antrojoje jis išskiria dvi bažnytinio giedojimo rūšis, t.y. liturginį, kuris giedamas per liturgines valandas ir mišias lotyniškai, ir liaudies giedojimą, praktikuojamą, pasak Sasnausko, „pridedamose pamaldose”, t.y. neliturginių bendruomeninių pamaldų metu17. Dar vienoje vietoje, kalbėdamas apie kelis lotyniškus himnus, jis atsidūsta: „gaila, labai gaila, kad taip maža kas težino, kiek dvasios turtų yra mišparų himnuose su jų itin dangiškomis — gregorijoniškomis — melodijomis”18. Vis dėlto detaliau jis nei šių melodijų, nei paties grigališkojo giedojimo neaptaria ir neanalizuoja. Sasnauskas aiškiai net nekėlė sau tokio uždavinio. Pagrindinis jo straipsnio tikslas — poetinis kalbėjimas apie bažnytinį giedojimą, pasitelkiant ne tik minėtas citatas, bet ir įvairias viduramžių legendas. Tai ne pažintinis straipsnis, kaip Naujalio atveju, o autoriaus impresijų ir refleksijų perpinta esė. Kita vertus, būtent dėl to šis Sasnausko rašinys vertingas, kaip savo epochos dokumentas, parodantis, kad jo mintys tebebuvo aktualios ir praėjus nemažam laiko tarpui. Tai rodo pats faktas, kad jos buvo paskelbtos jau pirmuosiuose pirmojo tarpukario Lietuvoje muzikinio žurnalo numeriuose. Reikšminga ir tai, kad jų „sulietuvinimo” autorius prof. Blažiejus Česnys būtent nuo jų pradeda publikacijas, skirtas pačiam kompozitoriui ir tik po dviejų metų — 1926 m. pirmajame Muzikos aidų numeryje — paskelbia straipsnį apie Č. Sasnausko choralo studijų kelionę.

1.2. PIRMOSIOS RESPUBLIKOS DVIDEŠIMTMEČIO AKIRAČIAI.
16 Ibidem, Nr. 1, p. 5.
17 Ibidem, Nr. 1, p. 6.
18 Ibidem, Nr. 2, p. 13.
Tarpukario Lietuvoje gerokai ūgtelėjo visa muzikinė raštija; ir kone visuose tuo laikotarpiu ėjusiuose muzikiniuose žurnaluose būdavo spausdinamos ir su bažnytine muzika apskritai, ir su bažnytiniu bei konkrečiai grigališkuoju choralu susijusios publikacijos. Vienos jų buvo bendresnio, informatyvaus pobūdžio, kitos — istorinės publikacijos, trečios — probleminiai straipsniai, praskleidžiantys tų dienų bažnytinės muzikos aktualijų skraistę.
1.2.1. Česnys apie Sasnauską. B. Česnys ruošėsi skelbti gana plačią ir dokumentuotą Č. Sasnausko biografiją19, o Muzikos aiduose turėjo būti publikuota tik viena dalis, skirta aptarti vienam svarbiam kompozitoriaus savišvietos tarpsniui. Vis dėlto, ši publikacija taip ir liko svarbiausia, o Sasnausko biografijos teko laukti gerokai ilgiau — iki Vytauto Landsbergio knygos.
Straipsnis minėtame žurnale buvo padalintas į dvi dalis ir išspausdintas antrajame ir trečiajame numeriuose. Nors pagrindinė tema yra studijų kelionė, tačiau autorius čia neapsiriboja vien tik Č. Sasnausko asmenybės bei jo gyvenimo ypatybių tyrimu minėtų laikotarpiu, bet ir pateikia gana plačią XX a. pr. Peterburgo ir Lietuvos bažnytinės muzikos situacijos panoramą. Tiesa, kai kas atskleidžiama ir per svarbius paties Sasnausko būdo bruožus. Pavyzdžiui, pateikiama tokia amžininkų recenzentų nuomonė: „toksai uolus šalininkas liturginės muzikos”20. Be to, pasak Čėsnio, jo išsilavinimas, ilgametė praktika bei pasiaukojamas požiūris į darbą, traukė visų Peterburgo katalikų dėmesį21. Kita vertus, nemažą vaidmenį Sasnausko išvykimui į studijų kelionę turėjo ir J. Naujalio veikla Kaune. Nes tuometinis Mohiliovo arkivyskupas (šiai metropolijai priklausė ir Rusijos imperijos sostinės) grafas Šembekas, buvo susipažinęs su palyginti gera Žemaičių vyskupijos ir ypač Kauno katedros choro veikla ir ten puikiai atliekamu grigališkuoju choralu. Galbūt tai ir nebuvo vienintelis ar pagrindinis veiksnys, tačiau neabejotinai svarbus papildomas akstinas, paskatinęs išleisti Sasnauską kelionėn22.
19 Landsbergis V. Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai. Vilnius, 1980, p. 6.
20 Česnys B. Č. Sasnausko choralo studijų kelionė 1905 m. // Muzikos aidai. 1926, Nr. 2, p. 19.
21 Ibidem, p. 21.
22 Neabejotinai, įtakos turėjo ir popiežiaus Pijaus X prieš pora metų paskelbta brevė Tra le solecitudini,
kuria grigališkasis choralas paskelbiamas pagrindiniu katalikų bažnyčios giedojimu ir atveriamas
kelias Solemo benediktinų suformuotai choralo koncepcijai, pagrįsai pasak Naujalio „archeologiškais
tyrinėjimais”. Tai pastebi ir Česnys, rašydamas, kad „galima įsivaizduoti, kokio didelio įspūdžio turėjo
jam padaryti … „pasirodžiusis garsusis Piaus X „Motu proprio” ” (Ibidem, p. 20).
Pati kelionė detaliau aprašoma bei kai kurios Č. Sasnausko mintys apie šį giedojimą pateikiamos antrojoje straipsnio dalyje. Beje, ir čia esama vertingų pastebėjimų apie bažnytinės muzikos edukacinę situaciją. Pavyzdžiui, autorius pastebi, kad Lietuvos ir Lenkijos muzikai, norėdami specializuotis bažnytinės muzikos srityje, paprastai važiuodavo tobulintis į Rėgensburgą23. Kita vertus, pabrėžiama, kad 1905 metais ten važiuoti Sasnauskas jau neketino. To priežasčių Česnys pažeria keletą. Pirmiausia, Sasnauskas buvo neblogai su šia mokykla susipažinęs dar 1900 metais, be to, tuo metu jis jau pats buvo geras savo dalyko žinovas. Antra, ji tuo metu jam buvusi jau nebereikalinga dar ir dėl to, kad jis siekęs „įsigilinti į senobinio gregorijoniško choralo dvasią”24. Kitaip tariant, jis siekęs susipažinti su šiuo giedojimu natūralioje jo aplinkoje, t.y. veikiančiame benediktinų vienuolyne. Iš tiesų, kaip vėliau daro išvadą Česnys, susipažinti su benediktiniškojo gyvenimo praktika bei jų giedojimo tradicija25, o drauge pastudijuoti jų sukauptas žinias, kuo išsamiau ir betarpiškai susipažinti su jų moksline teorija, muzikinės paleografijos pasiekimais (šiuos dalykus pirmiausia plėtojo Solemo benediktinai bei su jų kongregacija susiję kitų vienuolynų vienuoliai), matyt, ir buvo svarbiausi motyvai paskatinę Sasnauską 1905 metų choralo studijų kelionei ir lėmę būtent tokį maršrutą.
23 Česnys B. Č. Sasnausko choralo studijų kelionė 1905 m. // Muzikos aidai. 1926, Nr. 3, p. 13.
24 Ibidem.
25 Viename savo laiškų savo bažnyčios Peterburge vadovybei, Sasnauskas taip ir rašo: „studijavau
benediktinišką choralą” (ibidem, p. 19).
26 Ibidem, p. 14.
27 Ibidem, p. 17.
Šiuo atveju pastebėtinas skirtingas Sasnausko ir Naujalio požiūris — pirmasis iš esmės atmeta ilgą laiką Rėgensburgo mokyklos propaguotą Medici redakcijos choralo versiją, kurią Naujalis, kaip pastebėjome, gina net ir 1910 metais, tarsi nebūtų girdėjęs apie dar 1904-aisiais Romoje vykusį tarptautinį kongresą, po kurio „Šventasis Sostas pirmenybės palmę pripažino benediktinams”26. Tuo tarpu Sasnauskas neabejotinai priima „archeologinį” grigališkojo giedojimo variantą ir net įvardija Dom Pothier — svarbiausią to meto šios srovės autoritetą — savo mokytoju27. Dar daugiau, anot Česnio, jis buvęs ne paprastas mokinys bei uolus kantorius, su vienuoliais drauge pergiedojęs visą Liber Usualis, bet ir aktyvus mokslinių diskusijų dalyvis, su kuriuo įvairiomis choralo ir bažnytinės muzikos apskritai interpretacijos, traktavimo bei atlikimo temomis mielai diskutuodavę jo mokytojai28. Tad nenuostabu, kad Č. Sasnauskui ši kelionė paliko neišdildomą įspūdį, drauge kompozitorių padariusi aistringu ir kompetentingu grigališkojo choralo propaguotoju. Tai liudija ir ilga Česnio pateikiama citata iš rankraštyje likusio Č. Sasnausko straipsnio, kur kompozitorius jam būdingu pakylėtu literatūriniu stiliumi perteikia savo išgyvenimus, jam kilusius dalyvaujant liturginėse valandose Prahos Emauso benediktinų vienuolyne29. Be to, kaip prisimena pats Česnys, kelionės metu sukauptos žinios ir patirtis Sasnauskui padėjo tapti neeiliniu grigališkojo choralo dėstytoju, sugebėjusiu ne tik „parodyti gražiuosius ir brangiuosius to giedojimo privalumus”, bet ir patraukti Peterburgo akademijos auklėtinius, kurie į jo giedojimo lekcijos eidavo „ne tik su noru, bet pasigėrėdami”30.
28 Ibidem, p. 18.
29 Ibidem, p. 16-17.
30 Ibidem, p. 21.
31 „Kaip tik jų [benediktinų] triūsu, šalip diplomatikos ir paleografijos, senai jau sukurta naujas
mokslas – muzikografija, davusi galimybės iššifruoti daugybę folialų su senobine natų sistema
. ” (Ibidem, p 14).
Š is prof. B. Česnio straipsnis svarbus ne tik kaip atsiminimų apie Sasnauską bei jo kelionę, o drauge ir gyvenamą laikotarpį šaltinis, ir ne tik kaip vienas pirmųjų mokslinių monografinių bandymų. Lietuviškosios grigalistikos požiūriu itin svarbūs ir kai kurie kiti straipsnio aspektai. Pirmiausia, Česnys supažindina su benediktinų apskritai ir su Solemo benediktinų konkrečiai nuopelnais tyrinėjant, atliekant ir propaguojant choralą, drauge pabrėždamas ypatingą jų svarbą šiame procese. Be to, jis pristatė ne tik svarbiausius XIX-XX a. pr. choralo atgaivinimo judėjimo veikėjus — Dom Guėranger (Solemo vienuolyno atkūrėją ir grigališko choralo restauracinio sąjūdžio įkvėpėją) ir jau minėtą Dom Pothier, kuris buvo popiežiškosios choralo komisijos pirmininkas, — bet ir įvardino vieną pagrindinių benediktiniškosios mokslinės teorijos metodų, kurį Česnys pavadino muzikografija31, bei paminėjo fundamentaliąją grigališkojo choralo publikuotų šaltinių seriją Paleographie musicale. Kitaip tariant, B. Česnys ne tik pademonstruoja, kad Č. Sasnauskas, nors ir būdamas savamokslis grigališkojo choralo srityje, sugebėjo žengti koja kojon su naujausiais grigalistikos pasiekimais, bet ir įveda juos į lietuvišką muzikinę vartoseną bei pasiūlo naują terminiją.
1.2.2. „Braziana”. Kunigas Teodoras Brazys buvo neeilinė asmenybė, nepaprastai daug nusipelniusi lietuviškai muzikinei kultūrai. Išskirtini jo nuopelnai ne tik kaip kompozitoriaus, bet ir kaip pedagogo bei muzikologo. Jis buvo didžiausias savo meto grigališkojo choralo žinovas. Taip pat jis buvo daugiausia publikacijų bažnytinės muzikos ir grigališkojo choralo temomis paskelbęs autorius. Dalis jų buvo išspausdinta jau po autoriaus mirties. Pirmieji svarbesni T. Brazio straipsniai buvo išspausdinti jo 1926 metais redaguotame žurnale Muzikos aidai32. Čia jis dėmesio skyrė ne tik choralui, bet ir bažnytinei muzikai apskritai. Taip pat itin reikšmingas buvo tais pačiais metais Kaune išleistas jo vadovėlis Choralo mokykla33. O visa serija straipsnių, skirtų tik grigališkojo choralo raidai aptarti ir spaudai paruoštų Konrado Kavecko, buvo išspausdinta jau po autoriaus mirties 1938 metais žurnale Muzikos barai34.
Beveik visi šie straipsniai yra daugiau šviečiamojo ar mokslinio populiarinimo pobūdžio, o ne moksliniai-tiriamieji ar probleminiai. Muzikos baruose išspausdinta istorinių straipsnių serija veikiau yra paskaitų konspektai, nei probleminius istorinius grigališkojo choralo aspektus keliančios studijos. Kita vertus, ir 1926-ųjų, ir 1938 metų publikacijos išsiskiria neabejotinu dalyko išmanymu ir preciziškumu.
32 Brazys T. Gregorijoniško choralo rašyba ir jo ritmas; Dėliai instrumentalinės muzikos liturgijoje;
Giedojimo ir bažnytinės muzikos reikalai // Muzikos aidai. 1926, Nr. 1-6.
33 Brazys T. Choralo mokykla. Kaunas, 1926.
34 Brazys T. Grigališkasis choralas / iš T. Brazio raštų paruošė K. Kaveckas // Muzikos barai. 1938, Nr.
1 (22), p. 12-13; Senovės muzika – choralo pirmtakė // Muzikos barai. 1938, Nr. 4 (25), p. 88-91;
Krikščionių senovės ir viduramžių choralas // Muzikos barai. 1938, Nr. 5 (26), p.119-121; Senovės ir
viduramžių krikščionių choralas, II // Muzikos barai. 1938, Nr. 9(30), p. 216-219; Senovės ir
viduramžių krikščionių choralas, III // Muzikos barai. 1938, Nr. 10 (31), p.250-252.
35 Išlikę pirmieji šeši numeriai, iš kurių paskutiniai keturi, t.y. Nr. 3, 4, 5, 6, yra sudėti į vieną bendrą
žurnalą.
1.2.2.1. Muzikos aidų publikacijos. Minėtas žurnalas ėjo labai trumpai — geriausiu atveju tik vieną 1926 metų pusmetį35. T. Brazys buvo žurnalo vyr. redaktorius, o drauge ir bene pagrindinis autorius. Jame stengtąsi aprėpti kuo platesnę muzikos gyvenimo panoramą, tačiau didžiausias dėmesys skirtas bažnytinės muzikos reikalams. Viena vertus, Brazys rašo aistringas pub¬licistines žinutes (pavyzdžiui, Nr. 1 išspausdintas savotiškas atsišaukimas „Dėliai mūsų tautos meno”, kur „dvasiškiją, vargonininkus, chorvedžius, mokytojus ir visus kam tik mūsų tautos meno turtas rūpi”, autorius kviečia stengtis, kad jaunuomenė mokytųsi sutartinių ir kitų dar išlikusių archainių lietuvių liaudies dainų36), o drauge publikuoja visą popiežiaus Pijaus X motu proprio Tra le solecitudini, skirtą bažnytinei muzikai, bei jau aptartą B. Česnio straipsnį apie Č. Sasnausko grigališko choralo studijų kelionę37. Taip pat paminėtas didelis tęstinis straipsnis, skirtas grigališkojo choralo rašybai, kurį galima traktuoti ir kaip būsimojo vadovėlio Choralo mokykla kelių skyrių santrauką. Iš kitų publikacijų paminėtinas istorinio pobūdžio straipsnis, skirtas instrumentinei bažnytinei muzikai38, bei kritinis apžvalginis straipsnis apie aktualią bažnytinės muzikos situaciją Lietuvoje, XX a. 3-jame dešimtmetyje39.
36 Brazys T. Dėliai mūsų tautos meno // Muzikos aidai. 1926, Nr. 1, p. 16.
37 Žr. 1.2.1.
38 Brazys T. Dėliai instrumentalinės muzikos liturgijoje // Muzikos aidai. 1926, Nr. 3, 4, 5, 6, p. 1-5.
39 Brazys T. Giedojimo ir bažnytinės muzikos reikalai // ibidem, p. 28-37.
40 Teigiama, kad „muzika verčia mus saviem, prievarta atitraukia nuo žodžio ir veiksmo. Tai trukdą
melstis…” O tuo tarpu „gregorijoniškasis choralas pats yra malda. Palestrinos menas taip pat
melsdamasi pasako tai, kas mūsų širdį sujudina. Juodu verčia mūsų žvilgsnį į altorių, iš kur šventasis
menas į dangų žengdamas, mūsų maldas aukštyn neša. Instrumentalinės mišios, gi ar tai būtų
Beethoven’o ar Bruckner’io (sic!) stato priešais šio vienintelio galimo centralinio taško <...> antrą
degamąjį tašką. Tačiau tai griežtai prieštarauja pagrindinėms liturgikos mintims.” (Brazys T. Dėliai
instrumentalinės… , p. 4)
Vis dėlto abiejuose straipsniuose T. Brazys neapseina be pastebėjimų apie grigališkąjį choralą. Antai pirmajame, nors pateikia daugiau istorinę instrumentinės muzikos bažnyčioje apžvalgą, jis akcentuoja choralo svarbą, remdamasis ir cituodamas to meto vokiečių autorių (P. Wagnerio, Fr. Wolbacho, L. Bebericho) mintis, skelbdamas grigališkojo choralo ir palestriniškos polifonijos primatą bažnytinėje muzikoje, tuo būdu išdėstydamas pagrindinius cecilianizmo principus40. Šios mintys plėtojamos ir antrajame straipsnyje, kuriame atsispirdamas nuo šv. Cecilijos draugijos Lietuvoje reikalų, jis paliečia ir kai kurias aktualijas. Pabrėždamas grigališkojo choralo svarbą, autorius apgailestaudamas konstatuoja, kad „jis [choralas] dar mažai pas mus vartojamas, ir, jeigu giedamas, tai dažniausiai prastai”41. Tokios netikusios padėties taisymas būsiąs vienas svarbiausių šv. Cecilijos draugijos uždavinių — ji turinti ugdyti choralistus, rengdama specialius kursus, kurie be savo pagrindinės paskirties dar pasitarnautų ir tuo, kad lavintų „aistetišką skonį ir nuovoką aukštyn keltų bei tobulintų”42. Kita straipsnyje iškeliama kaip itin opi ir aktuali problema – liaudiško bažnytinio giedojimo išsaugojimas ir gaivinimas. Vis dėlto, svarbiausias darbas būsiąs kovoti su tuo, kad šv. Mišių auka nebūtų „profanuojama”, bažnyčiose įsileidžiant ir naudojant teatrališką ar restoraninę muziką, netinkamus muzikos instrumentus (tarp kurių, kaip liturgijai visiškai netinkamų, autorius mini ir kankles) ir pan. Taigi, šiame straipsnyje aptardamas bendrą situaciją, iškeldamas choralo svarbą („šv. Cecilijos Draugijos brangiausis ir mieliausis kūdikis, ūžimsiąs josios širdyje pirmąją vietą”), sykiu autorius nurodo ir tolimesnes veiklos gaires bei savotiškai nužymi tuos darbus, kuriuos ir pats, ir vėliau kiti Lietuvoje gana aktyviai dirbo iki pat II pasaulinio karo.
1.2.2.2. Pomirtinės publikacijos Muzikos baruose. Atskirą T. Brazio palikimo dalį sudaro šešių straipsnių ciklas, paskelbtas jau po autoriaus mirties, kurį spaudai buvo parengęs Konradas Kaveckas. Savo esme — tai istorinė grigališkojo choralo apžvalga, pagrįsta to meto grigalistikoje nusistovėjusiomis nuomonėmis bei idėjomis.
41 Brazys T. Giedojimo… reikalai, p. 30.
42 Ibidem, p. 31.
43 Brazys T. Grigališkasis choralas // Muzikos barai. 1938, Nr. 1 (22), p. 12-13.
Pirmiausia, sekdamas popiežiumi Pijumi X, jis dar karta konstatuoja, kad „choralas yra bažnytinės muzikos siela” bei tai, kad jis visuomet buvo ir yra nepaprastai glaudžiai susijęs su pačia katalikų bažnyčios liturgija, sudarydamas „esminę jos dalį” ir tuo būdu tapdamas jai ypatingai savu43. Kituose ciklo straipsnio T. Brazys pateikia istorinę grigališkojo choralo ištakų apžvalgą. Trumpai užsiminęs apie indų bei Tolimųjų Rytų tautų muziką, kiek detaliau pristato žinias apie senovės graikų ir romėnų muziką; o kalbėdamas apie dermes bei melodiką, kaip pavyzdį pasitelkia lietuvių liaudies dainos „Motule mano”, užrašytos Varėnos apylinkėse, melodiją bei lygina ją su choralinės antifonos „Magna opera Domini” melodija44. Šiuo pavyzdžiu autorius norėjo pailiustruoti ir choralo archaiškumą, ir pagoniškos graikų muzikos įtaką jo formavimuisi, sykiu pabrėždamas, kad Bažnyčia, nors ir neatsisakė pagoniškos melodijų tradicijos, tačiau „į pagonišką formą įdėjo krikščionišką turinį”45.
44 Brazys T. Senovės muzika — choralo pirmtakė // Muzikos barai. 1938, Nr. 4 (25), p. 90.
45 Ibidem, p. 91. Pastebėtina, kad „sukrikščioninimo” koncepcija buvo paplitusi to meto humanistikoje
– šiuo atveju, pvz., prisimintina penkiatomė Levo Karsavino studija Europos kultūra, kur senosios
antikinės-pagoniškosios kultūros perkeitimas nauju krikščionišku turiniu ir samprata yra iškeliamas
kaip pagrindinė paradigma.
46 pastebėtina, kad šios koncepcijos, nors ir modifikuotos, iš esmės dar laikomasi ir tokiame išsamiame
daugiatomiame muzikos istorijos veikale, kaip The New Oxford History of Music, t.y. viduramžių
muzikai skirtame pirmojo leidimo II tome Early Medieval Music up to 1300 (pirmą kartą išleista 1954
m.), kur atskiras skyrius, skirtas įvairioms lotyniškojo liturginio giedojimo atmainoms ir rūšims,
pavadintas „Latin chant before St. Gregory”, o grigališkojo giedojimo ištobulinimas („Perfection of
Gregorian Chant), siejamas būtent su popiežiaus šv. Grigaliaus Didžiojo pontifikatu. Pastebėtina, kad
šios koncepcijos atsisakyta naujajame šio tomo leidime The Early Middle Ages to 1300 (1990).
47 „Grigališkojo choralo melodijos, sudėstytos lig 950 metų, dar visai apsiaustos senovės dvasia:
paprastumu, natūralumu bei giliu jausmingumu jos stovi iš dalies aukščiau, nekaip laikotarpio nuo 950
iki 1400 metų kūriniai.” (Brazys, T. Krikščionių senovės ir viduramžių choralas // Muzikos barai.
1938, Nr. 5 (26), p. 131.)
48 pvz., Sankt Galeno vienuolyno vienuolis Tuotilo esą išrado tropus, o kitas to paties vienuolyno
vienuolis — Notker Balbulus — sugalvojęs sekvenciją (Brazys, T. Senovės ir viduramžių krikščionių
choralas II // Muzikos barai. 1938, Nr. 9 (30), p. 216). Dabartinėje grigalistikoje ir muzikinėje
medievistikoje ši koncepcija nelaikoma pakankamai pagrįsta.
49 Ibidem, p. 217.
Toliau T. Brazys išdėsto bendrąsias savo laikmečio žinias apie choralo ankstyvąją raidą, centrine figūra čia laikydamas popiežių šv. Grigalių Didįjį (590-604)46. Taip pat laikydamasis to metu vyraujančių istoriografijos žinių, aptaria šio giedojimo sklaidą Europos žemyne, sykiu nurodydamas didesnę vad. choralo „aukso amžiaus” (pasak T. Brazio, tai iki 950 m sukurtų) melodijų estetinę vertę47. Kita vertus, dėl tos vyraujančios istoriografijos, kai kuriuos dalykus perteikia kiek supaprastintai. Antai, konkrečius asmenis nurodo buvus tropų ir sekvencijų „išradėjais”48 ar gana schematiškai išdėsto notacijos raidą, tiesa remdamasis pakankamai autoritetingomis XX a. pradžios studijomis (pvz., jis mini tuo metu klasikinį J. Thibaut veikalą Origine bizantine de la notation neumatiąue de l’Eglise latine)49. Apžvelgdamas grigališkojo choralo raidą vėlyvaisiais viduramžiais, kun. Brazys irgi laikosi nuo XIX a. vid.
įsigalėjusio ir iki XX a II p. iš esmės vyravusio požiūrio apie šio liturginio giedojimo nuosmukį tuo laikotarpiu, teigdamas, kad „dėliai kopijuotojų neišmanymo, nerangumo arba ir nesąžiningumo jau nuo XIV amžiaus tūlose choralo knygose buvo įsiskverbę nemažai perkeitimų, barbarizmų, neaiškumų, prieštaravimų ir nereikalingų pridėjimų”50. Sykiu, jis nemato ypatingų prieštaravimų kiek toliau kartu su Ambrosu teigdamas, kad „nors [ir] buvo pavienių iškrypimų, tai ką mes dabar savo bažnyčiose girdime, yra iš esmės vis tik senosios garbingosios šv. Grigaliaus melodijos…”51. Ar, kai pasitelkęs Guido Areciečio pavyzdį arba konkrečią giesmę (šiuo atveju gradualą „Justus ut palma florebit”, pasklebtą tęstiniame Solemo benediktinų leidinyje Paleographie musicale), įrodinėja, kad iš esmės tradicijos visą laiką buvo gana kruopščiai laikomasi, ir kad perėjimas iš adiastematinės į diastematinę notaciją esminių permainų neįnešė. Tiesa, T. Brazys kalba apie vieną tradiciją („vakaruose tradicija buvo ištikimesnė ir vienodesnė, nekaip rytuose”52), visiškai neužsimindamas nei apie regionines, nei apie atskiras vienuoliškasias choralo tradicijas. Iš principo jis laikosi savo metui būdingos, pagrindinės — choralo kaip kūrinio — koncepcijos. Neatsitiktinai jis vardija ir garsių viduramžių muzikos teoretikų vardus, vadindamas juos „muzikos rašytojais ir teoretikais”, bei įvairius tikėtinus ir tik spėjamus atskirų giesmių autorius53.
50 Brazys T. Senovės ir viduramžių krikščionių choralas III // Muzikos barai. 1938, Nr. 10 (31), p. 251.
51 Ibidem.
52 Ibidem.
53 Ibidem, p. 252. Tiesą pasakius, naujoji paradigma, imanti domėn tiek regioninių plėtočių ir tradicijų
svarbą, tiek choralo vystimosi panašumus su folkloro fenomenų raida, medievistikoje ir grigalistikoje,
kaip jau minėjome įvade, įsistvirtina tik paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais. Čia itin reikšmingi H.
Hucke’s, L. Treitlerio, K. Levy, P. Jeffery’io ir kt. autorių darbai.
54 nors ši koncepcija turi pagrindo, tačiau ji neima domėn tų šio giedojimo tradicijų, kurios buvo
praktikuojamos iš esmės nepertraukiamai – pvz., kai kurių vienuoliškųjų kongregacijų liturginio
giedojimo tradicijos iš esmės nesikeitė iki pat II Vatikano susirinkimo (pvz., domininkonų ritas,
kartūzų giedojimo tradicija, etc.)
Iš savo laiko mokslinės perspektyvos jis dėsto ir tolimesnę grigališkojo choralo raidą, laikydamasis gajos choralo nuosmukio koncepcijos54, teigdamas, kad „augančioji polifonija ima jau nuo XIII amžiaus šalia choralo vis labiau įsigalėti ir palengvėle jį antron vieton stumti”55. Dar vieną smūgį šiam iškiliam giedojimui sudavęs renesansas ir XVII a., kurio pradžioje buvo išleistas vad. „Medicea” arba Medici redakcijos gradualas, kuriame melodijos buvo stipriai sutrumpintos ir perdarytos56. Tad ilgainiui šie ir daugybė kitų faktorių atvedė prie praktikinio choralo nunykimo. O XIX a. kilo jo atgaivinimo judėjimai — vienas Vokietijoje, su centru Regensburge, kitas — Prancūzijoje. Įdomu tai, kad T. Brazys šiek tiek daugiau dėmesio skiria pirmajam, o prancūziškąjį judėjimą pirmiausia sieja su „senųjų melodijų mokslo tyrimu”57. Savo trumpą istorinę apibraižą, T. Brazys užbaigia trumpai reziumuodamas popiežiaus Pijaus X nuopelnus ir konstatuodamas, kad „Pijus X grigališkąjį giedojimą atgaivino”58. Pastebėtina, kad apskritai visoje savo su choralu susijusioje veikloje kun. Brazys šiuo popiežiumi nuolat rėmėsi.
55 Brazys, T. Grigališkojo choralo likimas nuo XVI amžiaus lig mūsų laikų // Muzikos barai. 1938, Nr. 11-12 (32-33), p. 279.
56Tai istorinis faktas — ši liturginė knyga išleista 1614-1615 m. Choralo nuosmukio koncepcijoje — tai vienas iš centrinių įrodymų. Tačiau šiuo atveju užmirštama, kad tai tebuvo viena iš knygų. Be jos buvo išleista ir per visą šimtmetį bei vėliau buvo leidžiami kiti pilnaverčiai liturginiai giesmynai. Jie gana išsamiai apžvelgiami amerikiečių muzikologo T. Karpo studijoje: Karp T. An Introduction to the Post-Tridentine Mass Proper. Middleton, 2005.
57 Brazys T., Grigališkojo choralo likimas… , p. 280-281.
58 Ibidem, p. 280.
59 Kaip autorius pastebi „Įvade”, „Tradicinis gregorijoniškas choralas bažnytinio autoriteto griežtu
įsakymu yra privalomas visai Romos katalikų Bažnyčiai. <... > Tačiau tuo tarpu … mes nė rankvedėlio
neturėjome. Šiam trūkumui prašalinti ir tradiciniam choralui mūsų tėvynėje praplatinti, sumaniau
sustatyti šitą trumpą veikalėlį.” (Brazys T. Choralo mokykla. Kaunas, 1926, p. III.)
60 „Šiame darbe naudojaus garsių choralo mokslininikų veiklais, kurie mano praktikai nemaža metų
choralo giedojimą mokinant, geriausiai yra ptarnavę, būtent: P. Dom Johner O.S.B. Neue Schule des
Choralgesanges, Regensburg, Pustet, 1911; Dr. Fr. X. Haberl, Magister choralis, Regensburg, Pustet,
1900; P. Ambros Kiente, O.S.B. Freiburg, Herder, 1890; P. Lud. Becker, O.P.M. Kuzer Leitfaden fur
den Unterricht im gregorianischen Gesangen, Regensburg, Pustet, 1911; Dr. P. Wagner, Elemente des
gregorianischen Gesanges, Regensburg, Pustet, 1909.” (Ibidem, p. IV.)
1.2.2.3. Choralo mokykla. Neabejotinai pats svarbiausias kun. T. Brazio darbas buvo vadovėlis Choralo mokykla, kurį ji išleido 1926 metais. Tai jis padarė vedinas grynai praktinių paskatų59, tačiau sykiu sugebėjo parašyti labai kokybišką vadovėlį. Žinoma, palyginti su užsienio autorių veikalais, kuriais, kaip prisipažįsta pats vadovėlio kūrėjas, jis remiasi60, tai nedidelės apimties veikalėlis, kuriame vis dėlto išdėstomi pagrindiniai su choralu susiję dalykai, įgalinantys ir mokyti, ir mokytis individualiai.
61 Ibidem, p. IV.
62 žr.: Ibidem, p. 1-5.
63 „paskui vieną gerą akcentuotą laiką gali eiti vienas arba du, bet nedaugiau blogu neakcentuotu
laiku” (Ibidem, p. 8)
64 „choralo ritmas yra laisvas, t.y. akcentuoas laikas neatsikartoja vienoduose laikotarpiuose, kaip takte
sustatytose melodijose, bet dviejų ar trijų laikų grupės įvairiai pasikeisdamos eina po viena kitos” (ten
pat).
65 „dėliai santykiavimo su lotyniškos kalbos akcentu, choralo rimtas kai kada vadinamas oratorišku
arba kalbos ritmu” (Ibidem).
Vadovėlį sudaro palyginti išsami teorinė dalis, su gausiais pavyzdžiais, ir praktinė dalis, kurioje pateiktos ne svarbiausios giesmės, bet giedojimo pratimai, kuriuos autorius sudarė ir iš giesmių parinko taip, kad „mokinys išmoktų natas balsu skaityti, o negiedotų, kaip paprastai, iš ausies”61. Choralo teorija išdėstyta evoliuciniu metodu — nuo pagrindinių choralo elemenų, pradedant notacijos, dermikos ir ritmikos pagrindais ir baigiant svarbiausių katalikų liturgijos dalykų pristatymu su pagrindiniais giedojimais. Mokslinių, poleminių svarstymų čia vengiama. Nepateikiami ir skirtingi įvairių gri¬gališkojo choralo elementų vertinimai. Pavyzdžiui, nerasime jokių užuominų apie tai, kokios choralinės notacijos buvo vartojamos viduramžiais ir vėlesniais laikais nei Europoje, nei Lietuvoje. Choralinė kvadratinė notacija pateikiama kaip absoliuti norma ir supažindinama tik su pastarosios sandara ir struktūra62. Panašiai ir su ritmikos klausimais — laikomasi nuostatos, kad choralo ritmas, nors ir pagrįstas akcentais, kurie išdėstomi pagal klasikinį principą63, yra laisvas64 ir jį apsprendžia pirmiausia teksto ritmas65. Toliau aptariamas ritmas, atsižvelgiant į silabiškumą, t.y. koks jis būna grynai silabinės melodikos ir labiau išplėtotos melodikos giesmėse. Tiesa, čia autorius išskiria tik dvi ritmo porūšius — skiemeninių ir melizminių giedojimų, atskirai neaptardamas grigališkajame chorale pripažįstamo trečiojo porūšio — neuminės ritmikos. Esminė taisyklė skiemeninio ritmo melodijose yra žodžio kirtis, kuris nereiškia kokios nors ypatingos akcentuoto skiemens išraiškos, kaip pavyzdžiui prailginimo, o tiesiog paprastą kirtį, lotyniškoje terminijoje atitinkantis sąvoką
„ictus”66. Neuminės ir melizminės stilistikos giesmėse ritmą nulemia jau daugiau komponentų (Brazys mini tris pagrinindinius — neumų sutvarkymą, pauzes bei kai kurias specifines neumas67). Kita vertus, kiekviena tema nors ir ypatingai neplėtojama, tačiau išdėstoma gana išsamiai, pasitelkiant gausius pavyzdžius, kurie itin naudingi tiek besimokantiems, tiek ir jau prakutusiems giedotojams, kaip tam tikra atmintinė. Pavyzdžiui, minėtiems komponentų išaiškinimams autorius skiria po kelis puslapius, kuriuose muzikiniai pavyzdžiai pateikiami dvejopa rašyba — ir kvadratine choraline notacija, ir moderniąja įprastine notacija, vartojant ritmines aštuntinių ir ketvirtinių vertes68.
66 Ibidem, p. 9.
67 Ibidem, p. 10.
68 žr. Ibidem, p. 10-18.
69 Ibidem, p. 21-26.
70 Ibidem. p. 27-31.
71 Šis faktas nestebina. Juk pirma, pagal autoriaus sumanymą tai buvo praktinis vadovėlis, kurio
netinka apkrauti papildoma medžiaga; o antra, Lietuvoje tuo metu apskritai vietinės tradicijos apraiškų
dar net nebuvo bandoma ieškoti, juolab, kad plačiojoje sąmonėje ir pats grigališkas choralas dar
palyginti neseniai buvo suvokiamas kaip savotiškas naujadaras. Pagaliau, juk ir pati grigalistika tuo
metu buvo pagrista vienintelio autentiško proto-archetipo paieška, regionines variacijas laikant
greičiau nukrypimu nuo normos, nei natūraliai susiklosčiusia ir gerbtina bei puoselėtina tradicija.
Palyginti detaliai išdėstyti pagrindiniai grigališkojo choralo žanrai ir formos. Pirmiausia aptariamas viso choralo ir liturginių valandų (Officium Divinum) pagrindas — psalmodija. Būtent psalmių giedojimui skirtas penktasis skyrius (p. 20-33), vienas didžiausių visame vadovėlyje. Gana išsamiai išdėsčius psalmės struktūrą (pavyzdžiui, V sk. B. poskyryje — „Teksto padėstymas” — atskirai pristatomas kiekvienam psalmės sandas — „Initium”, „Tenoras arba dominantė”, „Mediatio ir finalis”, pastarajam atseikėjant didžiausią dėmesį69), vėliau didelė teksto ir pavyzdžių dalis skiriama visiems psalmių tonams (išskyrus vad. nereguliarųjį — „tonus irregularis”), pateikiant pagrindines visų jų kadencijas70. Pastebėtina, kad visos šios kadencijos paimtos iš vad. Vatikano redakcijos susistemintų giesmynų, išleistų XX a. pr. ir I p., nepateikiant kokios nors istorinės apžvalgos ir galimų regioninių variacijų71. Paskutiniame poskyryje išdėstomi psalmių atlikimo atlikimo bei interpretacijos pagrindai — „Psalmių giedojimo išpildymas”. Čia ypač pabrėžiama tolygaus ritmo, taisyklingo žodžių išgiedojimo, žodžio kirčio bei pauzės po vidurinės kadencijos svarba, visas šias technines priemones būtinai apjungiant su būtina tinkama vidine atlikėjo nuostata, kuri įvardijama kaip malda72. Gerokai mažiau vietos ir dėmesio skirta kitiems su liturginėmis valandomis susijusiems choralo žanrams. Antai, antifonos aptariamos vos vieno puslapio apimties skyriuje, o himnams atseikėta kiek daugiau — pustrečio puslapio73. Jei skyriuje apie antifonas trumpai aptariamos jų melodinės ypatybės, tai himnai daugiausia nagrinėjami jų poetinės eilėdaros aspektu, o muzikiniai jų bruožai apskritai neanalizuojami.
72 „kad šis bažnytinis dailės kūrinys pasirodytų savo pilname ideališkume, reikia, kad su anais grynai
muzikiniais veiksniais jungtųsi ir žmogaus siela. Choralo tikrame supratime bei ideališkame išpildyme
turi dalyvauti tikinti širdis, jausmingas linksmumas, maldinga dvasia, dievota siela ir tvirtas noras
veikti didesnei Dievo garbei. <... > giedantysis Aukščiausiojo garbei psalmes privalo tą dalyką atlikti
rimtai, atydžiai ir dievotai. Psalmes giedant reikia daugiau melstis, negu giedoti.” (Ibidem, p. 33.)
73 Ibidem, atitinkamai p. 33-34 ir p. 34-36.
74 „ 107§. Giedamųjų iškilmingųjų šv. mišių giedojimus atlieka kunigas, jam tarnaujantieji diakonas bei
subdiakonas ir liaudę atstovaujantysis choras.” (Ibidem, p. 37.)
75 Ibid., p. 37.
Mišių giesmės, skaitiniai ir maldos pristatytos bene ilgiausiame aštuntajame knygos skyriuje (p. 37-63). Iš esmės, čia kalba eina tik apie iškilmingų mišių (missa solemnis), kur dalyvauja kunigas, diakonas ir subdiakonas, giedojimus74. Pradžioje, remdamasis minėtu popiežiaus Pijaus X motu proprio, T. Brazys išvardija, kokius giedojimus turi atlikti choras, kokius kunigas, diakonas ir subdiakonas. Po to, jau pristatoma kiekviena giesmė, skaitinys ar malda atskirai, pagal mišių tvarką, t.y. pradedant introitu ir baigiant postkomunija. Vis dėlto, apibūdinant kiekvieną iš giedojimų, didesnis dėmesys skiriamas praktinei pusei, nesileidžiant į pagrindinių muzikinių savybių analizę. Pavyzdžiui, introitas apibūdinamas vienu sakiniu: „Introito teksto trumpai išreiškiama švenčių mintys; jo melodijose esti daug gyvumo bei nuoširdaus maldingumo”75, o kitoje gerokai ilgesnėje pastraipoje jau kalbama apie tai, kaip praktiškai reikia šią giesmę atlikti, paminint net ir rečitavimo galimybę. Apie Kyrie muzikines ypatybes apskritai neužsimenama, tik dėstoma giedojimo tvarka. Vėlgi, viena trumpa pastraipėle aptariami Gloria muzikiniai
76 „125§. Kunigui arba subdiakonui epistolą pabaigus, choras gieda graduale tokiu būdu:” (Ibidem, p
45.)
77 Ibidem, p. 47.
78 Ibidem, p. 59-61.
79 Ibidem, p. 61.
80 Ibidem.
bruožai, žymiai daugiau dėmesio skiriant pačiam jos giedojimo principui bei įžanginėms intonacijoms, kurias užgieda kunigas. Kitos giesmės taip pat pristatomos trumpai, kartais tik vienu sakiniu (pavyzdžiui, gradualas76), o kai kurias giesmes iš išsamiau (pavyzdžiui, sekvencija77), tačiau visur pagrindinis dėmesys sutelktas į praktinę atlikimo pusę. Kiek išsamiau pristatoma oracija ir prefacija, t.y. išskirtinai kunigo atliekami giedojimai — jiems skiriami atitinkamai keturi (p. 41-44) ir penki (50-54) puslapiai, t.y. žymiau daugiau, nei kitiems giedojimams. Taip pat išsamiai pristatytos mišių baigiamosios formulės („Ite missa est”)78, kurias kunigai turėtų mokėti mintinai. Matyt, autorius, pats būdamas kunigas, pirmine šio vadovėlio skaitytojų grupe taip pat laikė kunigus ir klierikus, kurie iš jo turėjo mokytis, o vėliau tuo paskatinti domėtis savo bažnyčių vargoninkus ir choro vadovus. Tokias intencijas netiesiogiai liudytų ir paskutinieji mišių giedojimų skyriaus paragrafai. Antai, 151§ rašoma, kad „patiektieji pavyzdžiai ir paaiškinimai parodo, kaip reikia šv. Bažnyčios įsakymais giedotinės mišios laikyti”79. O kiek toliau pastebima, kad „geras daugiabalsis choras dažnai esti sunku, labiausiai sodžių bažnytėlėse suorganizuoti, bet choralinis tai galima visur ir visuomet įsteigti. Vienabalsius choralo giedojimus nesunku išpildyti nei didžiam nei mažam chorui, juos pagiedos net ir vienas vargoninkas arba tam tikras giedorius”80. Kitaip tariant, pateikęs visą giedotinių mišių tvarką bei trumpai apibūdinęs pačius giedojimus, kun. T. Brazys sykiu pateikia ir savotiškas gaires bei paraginimą, kaip šią programą būtų galima įgyvendinti, grįsdamas tai katalikiškais geros valios bei paklusnumo principais81 ir skatindamas bent jau giedamas choralines Ordinarium Missae dalis visur įvesti82.
Devintajame ir dešimtajame skyriuose pristatomos trejos liturginės valandos iš septynių dieninių83: devintajame mišparai ir kompleta, t.y. vakarinė ir baigiamoji naktinė, o dešimtajame — aštuntoji, naktinė valanda, žinoma kaip Matutinum arba aušrinė. Taip padaryta pirmiausia praktiniais sumetimais, nes kaip rašo autorius, „kadangi mūsų krašto parapinėse bažnyčiose daugiausia giedama mišparai ir kompletai, rečiau aušrinė (Matutinum), o kitos valandos tiktai katedrose, tai pirmiausia čionai tiekiama mišparai ir kompletai”84. Autorius nuodugniai išdėsto visą mišparų tvarką, pastebėdamas, kad „mišparai privaloma giedoti nieko nepraleidžiant taip, kaip kas juos randame brevijoriuje arba antifonalėje” ir kartu orientuodamasis į paprastas parapijines bažnyčias 85. Čia aiškiai ir skrupulingai surašyta, kokius giedojimus turi užvesti kunigas, ką turi atsakyti ir giedoti choras, kaip turi būti giedami skaitiniai, himnai, etc. Trumpai pristatomos ir paaiškinamos ir svarbiausios rubrikos, jų visų neišrašant, tik nurodant, kokios paprastai būna surašytos brevijoriuje ar antifonale86. Analogiškai išdėstyta ir kompletos tvarka (p. 67-71), kaip ir mišparų atveju su visais svarbiausių giedojimų natų pavyzdžiais.
81 „Reikalinga tiktai mūsų geros valios, paklusnumo ir šalin mesti sauvališkumas.” (Ibidem.)
82 „Kiekvienas, pažįstąs Ordinarium Missae gražias melodijas, turi nuliūsti atsiminęs tai, kas jų vietoje
šiais laikais mūsų bažnyčiose dažnai vartojama, ir kaip niekingi esti giedojimai, kurie choralą iš ajm
priderančios vietos išstūmė. Nerasime kitų kompozicijų, kurios viršytų šių senų seniausių melodijų
liturginę bei muzikinę vertę Be to, jos yra tiap prasto ir lengvos giedoti! Galėtume skayti, jog turtingos
gradualo melodijos yra sunkios, bet niekuomet Ordinarium Missae.” (Ibidem.)
83 Pastebėtina, kad vardindamas valandas, kun. T. Brazys visiškai nemini rytmetinių šlovinimų
valandos – Laudes. Vardijamos tik šios: „Matutinum (aušrinė), Prima, Tertia, Sexta, Nona, Vesperae
(mišparai) ir Completorium (kompletai)”. (Ibidem, p. 63.) Neabejotina, kad tai išplaukia iš tuometinės
praktikos, kuomet neretai Matutinum ir Laudes būdavo atliekamos kaip viena valanda, ką liudytų ir 10
skyriaus 190§ ir 191§ – „Jeigu Laudes po nokturnų tuojau negiedama, tai kunigas gieda Dominus
vobiscum…” ir „Jeigu po nokturnų be pertraukos giedama Laudes, tai Te Deum chorui pabaigus,
kunigas tuojau intonuoja Deus in adjutorium ir t.t.” (Ibidem, p. 75.)
84 Ibidem.
85 Ibidem.
86 Ibidem, p. 64, 66.
Pagal dėstymo principą nesiskiria ir medžiaga apie aušrinę. Trumpai pristatęs šios liturginės valandos įžangą, toliau autorius apibūdina aušrinės naktinių principą87 bei pristato jų skaitinius, paaiškindamas giedojimo reikalavimus bei detaliai išrašydamas visą skaitinio giedojimo pavyzdį, bei pateikdamas įvairias galimas pabaigas88. Tuo tarpu po skaitinių einantys responsorijai pristatyti labai trumpai, nepateikiant nė vieno natų pavyzdžio bei neapibūdinant jų muzikinių savybių89. Vėlgi pastebėtinas tas pats jau su mišių giedojimais susijęs dėsningumas — visi giedojimai, kuriuos pirmiausia turi atlikti kunigas išrašyti detaliai, o sudėtingesnės, stipresnio vokalinio pasiruošimo reikalaujančios giesmės pristatomos tik bendrais bruožais. Numanymą, kad dvasininkai laikyti pirminiais vadovėlio naudotojais netiesiogiai dar patvirtina ir skyriaus apie aušrinę pabaigoje pateikta nonos tvarka, pastebint, kad „mažesnės valandos: Prima, Tertia, Sexta ir Nona paprastai giedama tiktai katedrose ir kolegijatose. Kadangi dvasininkų seminarijų auklėtiniai neretai nonos giedojime dalyvauja, tai patiekiama sekmadienio nonos tvarka, kuria ir kitos mažesnės valandos yra sutvarkytos, išimant dėliai kai kurių atmainų primą”90. Vis dėlto, šie pastebėjimai jokiu būdu neapriboja vadovėlio naudojamumo bei pritaikumumo kuo platesnei tikinčiųjų grupei. Veikiau dvasininkai regimi kaip vadovai ar savotiški vedliai, kurie turėtų ugdyti savo parapijiečius ir kartu su savo pagalbininkais mokyti juos grigališkojo choralo pagrindų bei tuo būdu praturtinti jų dalyvavimą liturgijoje bei pačią liturginę maldą.
87 Ibidem, p. 72.
88 Ibidem, p. 74-75.
89 Ibidem, p. 75.
90 Ibidem, p. 76.
91 Ibidem, p. 79-94.
92 Ibidem, p. 79.
Tam neabejotinai turėjo pasitarnauti ir gana didelis paskutinis, vienuoliktasis vadovėlio skyrius — „Choralinio giedojimo pratimai”91, kurio paskirtis, pasak paties autoriaus yra trejopa: „a) choraliniam giedojimui balsą tinkamai išlavinti, b) išmokyti natomis pažymėtas melodijas balsu skaityti, ir c) įprasti taisyklingą ritmiką”92. Jo pradžioje T. Brazys pateikia svarbiausių teorinių žinių apie žmogaus balso fiziologiją, kvėpavimo būdą, balsių formavimo ypatybes. Vėliau dar kartą aptaria kai kuriuos ritmikos bei dinamikos dalykus, sykiu primindamas tai, kas išdėstyta vadovėlyje ankstesniuose paragrafuose93. Galiausiai pateikia pačius pratimus, juos išdėstydamas intervaliniu principu, t.y. pratimai sudaryti taip, kad būtų įsisavinamos vis kitos intervalinės slinktys — pradedama nuo sekundinių intervalų (207§ taip ir vadinamas — „Sekundės”) ir baigiama kvintomis, dar papildomai pridedant reperkusijos įgūdžiams lavinti skirtus pratimus (213§ Strophici94). Kiekvienos intervalų grupės pratimų pabaigoje pateikiami keli pilnų giesmių ar jų fragmentų pavyzdžiai, padedantys geriau suvokti intervaliką ir įsisavinti konkrečius intervalus bei kai kuriuos ritminius elementus.
Iš šios trumpos apžvalgos matyti, kad kun. T. Brazio vadovėlis Choralo mokykla yra gerai apgalvota ir puikiai metodiškai paruošta grigališkojo choralo mokymo ir mokymosi priemonė. Žinoma, nei savo apimtimi, nei medžiagos gausa ji neprilygsta kitiems pagrindinėmis Europos kalbomis išleistiems XX a. I p. choralo vadovėliams. Tačiau jis neabejotinai atitiko visus pagrindinius ir bendraeuropinius to meto panašiems leidiniams keltus standartus. Dar daugiau, iki šiol, nepaisant kai kurių jau pasenusių ritmikos elementų aiškinimų, Choralo mokykla išlieka geriausia lietuvių kalba parašyta metodine priemone, skirta grigališkojo choralo mokymui.
„Ritmikai pravers atsiminti tai, kas pasakyta 30-62 §§”. (Ibidem, p. 81.)
Ibidem, p. 90-92.

1.3. XX A. II PUSĖ IR XXI A. I DEŠIMTMETIS. Sovietmetis nebuvo palankus metas nei Bažnyčiai, nei su ja susijusių meninių bei kultūrinių reiškinių tyrinėjimui, jau nekalbant apie jų plėtotę. Dėl įsigalėjusio ateizmo ir nepakantumo su Bažnyčia susijusiai veiklai, gana aukštą lygį nepriklausomoje Lietuvoje pasiekusi bažnytinė meninė bei muzikinė kultūra netruko sumenkti ir marginalizuotis. Apie rimtesnius bažnytinės muzikos tyrinėjimus ilgą laiką apskritai negalėjo būti nė kalbos. Grigališkasis choralas šiuo atveju nebuvo jokia išimtis. Nei straipsniai, nei knygos šia tema keletą dešimtmečių nebuvo rašomos. Vienas ar kitas savilaidos leidinėlis toli gražu nebuvo pakankamai išsamus ar tinkamas platesniam panaudojimui95. Praktiškai iki XX a. septintojo-aštuntojo dešimtmečio (t.y. jau tik po stalinizmo epochos) svarbesnių darbų šiomis temomis nebuvo pasirodę. O ir tuo laikotarpiu publikuoti darbai pirmiausia buvo traktuojami kaip istorinės praeities ar istorinio kultūrinio palikimo tyrinėjimai, atskleidžiantys feodalinio laikotarpio Lietuvoje kultūrinių reiškinių ypatybes96. Kita vertus, turint omeny tuo metu vyravusią bendrą ateistinę ir antibažnytinę atmosferą, toks pasirinkimas visiškai nestebina. Atvirkščiai, tai buvo kone vienintelis oficialus ir legalus būdas tyrinėti praeities bažnytinę muziką — būtent kaip svarbią bendro Lietuvos kultūrinio paveldo dalį. Būtent tokiame kontekste pasirodė ir nepaprastai Lietuvos katalikų bažnyčios istorijai svarbus akad. Jurgio Lebedžio parengtas ir fotografuotiniu būdu išleistas S. M. Slavočinskio lietuviškas katalikiškas giesmynas, kuris pirmąkart buvo išspausdintas 1646 metais97. Taip ir grigališkasis choralas vienu ar kitu aspektu tegalėjo būti svarstomas kaip Lietuvos muzikinės praeities fenomenas, nagrinėjamas su kartu su kitais reiškiniais. Būtent tokiame kontekste choralas aptariamas Vytauto Povilo Jurkšto ir Jūratės Trilupaitienės darbuose, kurių keletą toliau panagrinėsime.
95 keliolikos mašinraščio puslapių grigališkojo choralo pagrindų brošiūrėlę buvo parengęs prof. J.
Kazlauskas. Tačiau šis savilaidos leidinys nė iš tolo neprilygsta kun. T. Brazio vadovėliui. Tad jo
atskirai čia ir neaptarinėsime.
96 Pvz., kaip teigiama 1977 m. išleistos knygos „Žygimantas Liauksminas. Ars et praxis musica”
Vytauto Povilo Jurkšto parašytoje pratarmėje, „rinkti faktologinę medžiagą apie muzikavimą
feodalinėje Lietuvoje (pabraukta mano – J. V), plačiai ją tyrinėti ir sisteminti tepradėta tarybiniais
metais. Šios srities istoriografinių faktų kaupimą bei jų tyrinėjimą skatino lietuvių literatūros,
architektūros, dailės istorijos pasiekimai, davę impulsą domėtis praeities muzikine kultūra ir
pirmaisiais Lietuvos muzikos veikėjais — teoretikais, kompozitoriais, atlikėjais”. (Liauksminas Ž. Ars
et praxis musica / Parengė V. Jurkštas, vertė L. Valkūnas. Vilnius, 1977, p. 5).
97 Slavočinskis S. M. Giesmės tikėjimui katolickam priderančios / Fotografuotinis leidimas. Paruošė J.
Lebedys. Vilnius, 1958.
98 Liauksminas Ž. Ars et praxis musica. / Parengė V. Jurkštas. Vertė L. Valkūnas. Vilnius, 1977.
1.3.1. Prakalbinant Z. Liauksminą. V. P. Jurkšto žvilgsnis į grigališkąjį choralą Lietuvoje. Vytautas Povilas Jurkštas kartu su Leonu Valkūnu 1977 m. išleido Lietuvos muzikinės istorinės ir teorinės minties raidai ypatingai svarbią Ž. Liauksmino knygelę Ars et praxis musica98, kuri pristatyta kaip „pirmas kol kas žinomas muzikos teorijos veikalas, parengtas ir išleistas
Lietuvoje”99. Viena vertus, tai buvo knygos parengėjo ilgo tyrinėjimo rezultatas 100, kita vertus, tai buvo apskritai pirmas tokio tipo muzikologinis leidinys Lietuvoje. Jame publikuojamas paties lotyniškojo traktato faksimilinis originalas bei dviejų Ž. Liauksmino parengtų giesmynų — Graduale ir Antifonale101 — faksimilinės lotyniškos pratarmės kartu su visų šių tekstų lietuviškais vertimais. Visa medžiaga pristatoma išsamiu ir argumentuotu V. P. Jurkšto straipsniu „Ž. Liauksminas ir jo „Ars et praxis musica””102. Knygos pabaigoje pateikiama Ž. Liauksmino gyvenimo chronologija, bibliografija, žodynėlis, koncertų, kuriuose nuskambėjo iš Liauksmino raštų paimtų giesmių, sąrašas (beje, pastarasis neblogai iliustruoja akivaizdžiai smukusi benrąjį supratimą apie bažnytinę muziką103) bei reziume rusų ir anglų kalbomis. Kadangi būtent įžanginiame straipsnyje daugiausia ir kalbama apie grigališkąjį choralą, jį toliau ir aptarsime.
99 Ibidem, p. 5.
100 V. P. Jurkšto straispnių, skirtų Ž. Liauskminui ir jo vadovėliui sąrašas pateikiamas aptariamos
knygos bibliografijoje. (Ibidem, p. 94.)
101 Juos sudarytojas vadina „melodijų rinkiniais” (ibidem, p. 7), tuo pailiustruodamas kai kuriuos tam
metum būdingus ezopinės kalbos elementus.
102 Ibidem, p. 9-46.
103 Pvz., dviejuose koncertuose atliktų antifonų, paimtų iš Ž. Liauksmino traktato, autoriumi
programėlėse klaidingai įvardintas pats Liauksminas. Tiesa, bent vienu atveju klaida buvo atitaisyta
koncerto recenzijoje (žr.: ibidem, p. 97).
104 Pvz., jau pačioje straipsnio pradžioje, kaip ir įvade kalbama apie „feodalinę Lietuvą” (ibidem, p. 9),
o ne apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, kaip kad rašoma to paties straipsnio naujos redakcijos
leidime (žr. Jurkštas V. P. Ž. Liauksminas ir jo Ars et praxis musica. // Liauksminas Ž. Rinktiniai
raštai. / sudarytojas Bronius Genzelis. Vilnius, 2004, p. 348); arba minimi „reakcingi jėzuitų ordino
tikslai” (Liauksminas Ž. Ars et praxis musica…, p. 9 ir p. 13, etc.), o kalbant apie jėzuitų mokyklinį
teatrą, minimas jo „ideologinis ir meninis ribotumas” (ibidem, p. 12), ko irgi neberasime tame pačiame
naujos redakcijos straipsnyje (Liauksminas, Rinktiniai raštai, p. 348 ir p. 352).
105 žr. 104 išnašą.
Nors straipsnyje esama tam tikrų sovietmečiui būdingų ideologinių klišių bei konjuktūrinių štampų, be kurių paprastai jokie straipsniai negalėjo išsiversti104, vis dėlto jų nėra daug ir jie neiškraipo pagrindinės minties dėstymo, ką netiesiogiai liudija ir nauja to paties straipsnio redakcija, paskebta 2004 metų leidinyje105. Pradžioje bendrais bruožais apibūdinęs to meto situaciją, daugiausia dėmesio skirdamas mokykliniam teatrui, vėliau straipsnio autorius apžvelgia Ž. Liauksmino biografijos faktus bei asmenybės bruožus, galiausiai susitelkdamas į jo muzikinę veiklą bei paties vadovėlio Ars et praxis musica analizę. Apie grigališkąjį choralą to meto pedagoginiame kontekste trumpai užsimenama pradinėje padėties apžvalgoje106; be to, jis atskirai aptariamas poskyryje, kuriame nagrinėjama Ž. Liauksmino muzikinė veikla107. Sykiu, choralas vienokiu ar kitokiu aspektu neišvengiamai minimas, nagrinėjant patį muzikinį pedagoginį traktatą.
106 „Vidurinėse mokyklose — kolegijose (collegium) — kartais buvo mokoma grigalinio giedojimo.
Muzikos mokymas turėjo aiškų tikslą — mokiniai, atsidėkodami už mokslą, privalėjo giedoti per
bažnytines apeigas.” Jurkštas V. Ž. Liauksminas ir jo Ars et praxis musica // Liauksminas Ž. Ars et
praxis musica. / Parengė V. Jurkštas. Vertė L. Valkūnas. Vilnius, 1977, p. 10.
107 Ibidem, p. 31-33.
108 šiame poskyryje autorius pateikia tik vieną išnašą, kuria jis pagrindžia informaciją apie seniausią
1921 m. surastą krikščionių himno „Oxyrhynchos” papirusą, t.y. iš W. Apelio redaguoto „Harvard
Dictionary of Music” (Cambridge, 1972). Visa kita informacija jokiais šaltiniais nepagrindžiama.
109 Jurkštas V. Ž. Liauksminas ir jo Ars et praxis musica… , p. 31.
110 Pvz., autorius teigia, kad „iš judaizmo kultinės muzikos į krikščionių liturgines apeigas atėjo
psalmės (gr. psalmos) ir giesmės (lot. canticum)”, o „kiek vėliau Milano arkivyskupas Ambraziejus … į
liturgiją įvedė himnus (gr. hymnos)” (ibidem), kai tuo tarpu apie Ambraziejų galima būtų kalbėti tik
Vakarų lotyniškosios krikščionybės kontekste, kadangi bizantiškoji himnodija plėtojosi savarankiškai.
Galima būtų prisiminti, kad jau I a. po Kr. krikščionys skyrė „himnus, psalmes ir dvasines giesmes”,
kas minima apaštalo Pauliaus laiškuose Efeziečiams (Ef 5, 19) ir Kolosiečiams (Kol 3, 16).
111 Jurkštas V. Ž. Liauksminas ir jo Ars etpraxis musica…, p. 31.
V. P. Jurkštas pateikia trumpą istorinę grigališkojo choralo apžvalgą, paremtą, matyt, enciklopediniais šaltiniais108. Vis dėlto ne visi teiginiai atitinka dabartines istorines žinias. Viena vertus, jis pakankamai pagrįstai teigia, kad „grigalinis choralas <...> susiformavo iš esmės Rytų tautų religinių giesmių pagrindu”109, kita vertus, perdaug nesismulkindamas į krūvą suplaka Rytų ir Vakarų krikščionių tradicijas, ypač vėlyvosios Antikos laikotarpiu110. Dar daugiau abejonių šiuo metu sukeltų teiginys, kad „grigalinio choralo pagrindą sudaro liturginių melodijų (vadinamųjų antifonų) rinkinys „Liber anti-phonarius”, griežtai susisteminta melodijų visuma”111, nes itin griežto ir ypač melodijų susisteminimo tuo metu dar negalėjo būti, kadangi neegzistuojant notacijai ar kokiam kitam užrašymo būdui tos melodijos negalėjo būti netgi užfiksuotos. Nevisiškai aišku, pagal kokius kriterijus autorius muzikos istorikus choralo atžvilgiu skirsto į tradicionalistus ir kitus; taip pat, kuo pagrįsta informacija, kad „XVII amžiuje choralo reformos autoriumi imta
112 Ibidem, p. 31.
113 Ibidem, p. 32.
114 Žr., pvz.: Dyer J. Schola cantorum, I // Grove Music Online. 2009. Prieiga per internetą: http://
www.oxfordmusiconline.com/subscriber/book/omo_gmo.
115 „Tiesa, 1614-1615 metais kardinolo Medičio (Meidici) pastangomis Romoje išleitas naujai
peržiūrėto grigalinio choralo melodijų rinkinys, kurio bažnytinė liturgija privalėjo laikytis ištisus
keturis šimtmečius, tačiau įvestos pataisos nuskurdino choralo meninį išraiškingumą.” (Jurkštas V. Ž.
Liauksminas ir jo Ars et praxis musica… , p. 32.)
116 Tai netiesiogiai byloja ir išlikę XVII-XVIII šaltiniai — itin išsamus jų sąrašas, liudijantis kad
minėtas Medici redakcijos gradualas tėra tik vienas iš daugelio, pateikiamas šioje studijoje: Karp T. An
Introduction to the Post-Tridentine Mass Propper. Part 1: Text. Middleton, 2005, p. 15-69.
117 Pavyzdžiui, T. Karpas minėtoje studijoje net išreiškia tam tikrą nusistebėjimą, kad turint omeny
Medici gradualo, kurį redagavo Anerio ir Soriano, ankstesniuose potridentinio choralo tyrinėjimuose
jam teiktą svarbą, jis padarė palyginti menką įtaką tolimesnei repertuaro plėtotei [Given the
prominence of the Medicean Gradual edited by Anerio and Soriano in early studies of post-Tridentine chant, it is somewhat surprising to find that it exercises comparatively little influence on the later development of the repertoire]. (Ibidem, p. 202.)
118 Ši problematika nuodugniai tyrinėjama minėtame T. Karpo veikale. Be to, kaip pastebi autorius,
netgi Italijoje dominavusios Venecijos leidybinės firmos per XVII ir XVIII a. išleido ne vieną
gradualą, besiskiriantį nuo Medici redakcijos gradualo, kuris tebuvo išleistas vieną kartą Romoje
1614/1615 m. (Ibidem, p. 252.)
119 „Tuo būdu grigaliniame chorale, šalia ramiojo, lygiojo cantus planus, atsirado laužytas, taktuotas
cantus fractus.” (Jurkštas V. Ž. Liauksminas ir jo Ars et praxis musica… , p. 32.)
laikyti Sabinijoną, Romos katalikų bažnyčią valdžiusį po Grigaliaus I”112. Taip pat netikslus yra ir teiginys, kad „Grigaliaus I iniciatyva Romoje įkurta giedotojų mokykla „Schola cantorum”113. Pirmosios scholos Romoje galėjo būti įkurtos dar iki šv. Grigaliaus Didžiojo, nors pastaruoju metu laikomasi nuomonės, kad kaip organizuotos struktūros jos egzistuoja tik nuo VII a. pab.114. Nėra visiškai teisinga ir F. Anerio bei A. Soriano parengtą Medici redakcijos gradualą laikyti buvus privalomu visai Romos katalikų bažnyčiai115, nes iš tikrųjų jis tokiu visuotinai privalomu taip ir netapo116; be to, ir jo įtaka XVII-XVIII a. tikrai nebuvo didelė117. Dar daugiau, tuometinėje Europoje gyvavo keletas ryškesnių choralo tradicijų, atsispindinčių išlikusiuose spaudintiniuose giesmynuose, kurios veikiau išaugo iš buvusių viduramžių regioninių tradicijų, nei iš Medici redakcijos giesmyno118. Taip pat nėra korektiška teigti, kad cantus fractus buvęs grigališkojo choralo dalis119. Šio fenomeno, kaip ir paties termino, problematika yra kur kas sudėtingesnė, ir išeina už šio tyrinėjimo ribų. Tuo tarpu užtektų paminėti, kad tai išties katalikiško liturginio giedojimo rūšis, pasižyminti griežtai apibrėžtomis ritminėmis vertėmis ir užrašoma menzūrine notacija arba bent jau tokia, kuri turi menzūrinės notacijos elementų120. Be to, ir pats Ž. Liauksminas šį giedojimą suvokė jau nebe kaip vienbalsį, bet kaip daugiabalsį — antai savo trumpo traktato pabaigoje, trumpame skyrelyje, skirtame „cantus fractus”, jis pastebi, kad „cantus fractus raktai yra tie patys, kaip ir cantus choralis, bet kadangi cantus fractus priklauso keturi skirtingi balsai (pabraukta mano), kurie būtini, norint ką nors harmoningai sugiedoti, todėl jie turi ir savo atskirus žymėtus raktus, įvairiai išdėstytus”121. Vis dėlto šis ir kiti netikslumai nesumenkina šio aprašo vertės, ypač turint omeny tuometines sąlygas, nes po ilgo laiko tai buvo bene pirmasis viešas šio muzikinio ir kultūrinio fenomeno aprašymas, be to, iš esmės itin pozityvus aprašymas — grigališkasis choralas įvertinamas kaip „aukščiausia bažnytinės muzikinės kultūros apraiška ne tik viduramžiais, bet ir gerokai vėliau”122. Be kita ko, tai parašyti tuo metu reikėjo tam tikros drąsos.
1.3.2. Moksliniai LDK bažnytinės muzikos paveldo tyrimai. Jūratė Trilupaitienė. Kokybiškai naują lygmenį senojo Lietuvos bažnytinės muzikos paveldo tyrinėjimuose pasiekė hab. dr. Jūratė Trilupaitienė. Grigališkojo choralo Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje problematiką ji aptaria keliuose savo straipsniuose, knygose bei habilitacinėje disertacijoje123.
120 plg.: „Il canto fratto e un tipo di canto cristiano liturgico eseguito con valori proporzionali: al
contrario del cosiddetto gregoriano il cantus fractus possiede spesso una notazione con elementi
mensurali, che indica con precisione il valore delle note.” (Cit. iš http: //www.cantusfractus .org)
121 Liauksminas Ž. Ars et praxis musica, p. 74. Lotyniškas originalas skamba taip: „Claves fracti cantus
esdem sunt; qus Choralis: sed quia quatuor diverssvoces pertinent ad fractum cantum, necessariže ad
aliquid harmonice decantandum, ideo singuls suas claves signatas diverse dispositas habent”. (Ibidem,
p. 62.) Tiesa, tą pačią citatą vėliau savo straipsnyje pakartoja ir V. P. Jurkštas; tik šįkart jau nekartoja
teiginio apie cantus fractus kaip grigalinio giedojimo dalį, o tiesiog kaip daugiabalsę muziką (I
Jurkštas V. Ž. Liauksminas ir jo Ars etpraxis musica…, p. 42).
122 Jurkštas V. Ž. Liauksminas ir jo Ars etpraxis musica…, p. 33.
123 J. Trilupaitienės straipsnių ir knygų sąrašą žr. šio darbo bibliografijoje. Čia aptarsime didesnę dalį
jos darbų, išskyrus du straipsnius šv. Brunono Kverfurtiečio tematika, kuriuos nagrinėsime trečioje šios
studijos dalyje.
1.3.2.1. Jėzuitų muzikinio įspaudo pėdsakais. Savo pirmojoje didelėje studijoje Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje J. Trilupaitienė konkrečiai grigališkajam choralui vietos ir dėmesio skiria palyginti nedaug — tiesiogiai jis aptariamas skyriuje „Lietuvos krikščioniškosios muzikos bruožai” (p.
124 Trilupaitienė J. Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 23.
125 Ibidem.
126 Plačiau apie notacijos ypatybes viduramžių Lenkijoje žr.: Sutkowski A. Cechy paleograficzne
notacji muzychnych w polskich rękopisach šredniowiecznych // Musica medii aevi. T. 1. Krak6w,
1965, p. 53-67.
127 Trilupaitienė J. Jėzuitų muzikinė veikla Lietuvoje., p. 27.
128 Ibidem, p. 25.
129 Ibidem, p. 24.
23-32), epizodiškai paminimas skyriuje „Visuotinis muzikinis švietimas” (p. 42-50); be to, kai kurie specifiniai su giesmynais susiję klausimai aptariami skyriuje „Katalikiškų giesmynų rengimas” (p. 51-67). Vis dėlto viena svarbiausių šios knygos ypatybių šiuo aspektu yra ta, kad grigališkas choralas čia aptariamas ne kaip tiesiog bažnytinės muzikos fenomenas (kaip iš esmės jis buvo aprašomas ne tik prieškariniuose kun. T. Brazio darbuose, bet ir V. P. Jurkšo straipsnyje, skirtame Ž. Liauksminui), bet siekiama jį pristatyti konkečioje istorinėje geografinėje erdvėje, tai yra, apibūdinti bent keletą tikėtinų jo ypatybių Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Antai, skyriuje „Lietuvos krikščioniškosios muzikos bruožai” autorė pastebi, kad iki reformacijos Lietuvos katalikų bažnyčiose neabejotinai labiausiai buvo paplitęs grigališkasis choralas124, kurį čia praktikavo pirmiausia įvairios vienuolijos, kurių ne vienas atsikeldamas iš Lenkijos atsivežė ir ten susiformavusias savo tradicijas 125; pavydžiui, kvadratinės notacijos, kurią Lenkijoje ir Lietuvoje daugiausia naudojo pranciškonai ir domininkonai126, tradiciją. Be to, iš kaimyninės Lenkijos kartu su krikščionybe į Lietuvą atsikėlė ir daug kitų dvasininkų127, kurie veikiausiai irgi tęsdavo savo krašto tradicijas. Vis dėlto, pasitaiko ir kai kurių netikslumų ar konkrečiais pavyzdžiais nepatvirtinamų faktų. Pavyzdžiui, skelbiama nepaprastai įdomi ir svarbi informacija, kad „bernardinai buvo ir pirmieji liturginių dramų statytojai Vilniuje”128, tačiau kokiais šaltiniais ji pagrįsta, nėra nurodoma. Taip pat trumpai aptardama iš Vilniaus Bernardinų vienuolyno kilusius giesmynus autorė daro išvada, kad juose „kai kur yra įdomių grigališkojo choralo „variacijų” ar net originalių darbų, kuriuos galima priskirti vietos autorių kūrybai, tradicijai ar interpretacijai”129, tačiau vėlgi nepateikia jokio konkretaus pavyzdžio ar bent jau konkretaus rankraščio signatūros, nors kalbėdama apie kai kuriuos kitus dalykus (pavyzdžiui, menzūrinės ritmikos lentelę), signatūrą nurodo130. Nevisiškai tiksliai autorė įvardija kai kurias giesmes, esą aprobuotas tik po Tridento bažnytinio susirinkimo, pavyzdžiui, sekvenciją „Dies irae”131, kuri buvo tapusi gedulinių mišių neatsiejama dalimi dar kelis šimtmečius iki Tridento. Tai, kad ji užrašyta giesmyno pabaigoje132, ne paneigia, o veikiau patvirtina šį faktą, nes gedulinių mišių giesmės paprastai būdavo surašomos gradualų pabaigoje.
130 Ibidem.
131 Ibidem.
132 Ibidem.
133 Ibidem, p. 42.
134 Pvz., pateikiama neviena citata, bylojanti apie rūpestį, kad mokymo įstaigose būtų mokytojai ir
kantoriai (ibidem), o XVII a. Lietuvos jėzuitų dokumentuose ne vieną kartą nurodoma, kad studentai
turi būti mokomi muzikos – ir vokalinės, ir instrumentinės (ibidem, p. 48).
135 Antai, „dar prieš lietuviško spausdinto giesmyno pasirodymą Varnių sinodas 1636 m. nutarė, kad
vaikai prieš sumą vietoj Bogurodzicos (… ) giedos savo kalba” (ibidem, p. 43); ar remiantis P.
Rabikausku pastebima, kad 1655 m. Pašiaušėje „Dievo įsakymų paaaiškinimui vaikų atmintin
įspaustos pamaldžios giesmės sklinda per kaimus, iš namų į namus, išstumdamos pasaulietiškas dainas,
ypač tas, kurios buvo mažiau padorios” (ibidem, p. 42).
Svarbi istorinė informacija, susijusi su grigališkojo choralo prak¬tikavimu tuometinėje Lietuvoje pateikiama skyriuose „Visuotinis muzikinis švietimas” ir „Katalikiškų giesmynų rengimas”. Pasitelkusi išlikusius dokumentus, autorė akivaizdžiai parodo, kad bent jau XVI-XVII a. Lietuvoje gana rimtai rūpintąsi bažnytinio giedojimo mokymu — ne viename fundaciniame rašte minima būtinybė rūpintis giedojimo mokytojais ir kantoriais bei mokinti vaikus bažnytinio giedojimo133. Tiesa, kokių konkrečiai giesmių mokytąsi, t.y. ar grigalinių, ar lietuviškų, ar lenkiškų, skyriuje apie muzikinį švietimą, nėra rašoma, veikiausiai dėl to, kad tokio konkretumo stokoja ir cituojami šaltiniai134. Kita vertus, kai kurios pateikiamos citatos leidžia spėti, kad galėjo būti skatinamas visokių giesmių mokymasis, vis dėlto didesnį dėmesį skiriant giesmėms tautine kalba, kurios anuo metu galėjo būti praktikuojamos tik kaip paraliturginė praktika135. Tačiau tikėtina, kad bažnyčiose liturginių apeigų metu vis tik daugiau praktikuotas choralas bei tuometinė vokalinė-instrumentinė bažnytinė muzika, nes, pavyzdžiui, Vilniaus kolegijos ir akademijos studentai „laisvomis priešpiečių ir popiečių valandėlėmis mokėsi grigališkojo choralo bei kitų vokalinių ir instrumentinių bažnytinės muzikos kūrinių, kuriuos vėliau atlikdavo Šv. Jonų bažnyčioje”136. Tai liudija ir autorės minimas dar 1604 m. jėzuitų mokykloms sudarytas rekomenduojamų giesmių sąrašas, iš kurių dauguma buvo lotyniškos, t.y. tikėtina, pirmiausia grigališkojo choralo giesmės137. Vis dėlto, kaip rodo citatos iš kitų tame pačiame skyriuje pateikiamų šaltinių, šis procesas nebuvo toks sklandus ir sistemingas, nes laikas nuo laiko vis būdavo parašomi Lietuvos jėzuitų vyresniųjų raginimai sugrąžinti paprotį po pamokų ar po mišių bent po pusvalandį mokyti giedojimo138.
Iš skyriuje „Katalikiškų giesmynų rengimas” autorės aptariamų giesmynų mūsų temai svarbiausi būtų Valentino Bartoševskio ir ypač Žygimanto Liauksmino sudaryti giesmynai, kadangi 1646 m. išleistame S. M. Slavočinskio giesmyne surašytos apie 190 iš kitų kalbų išverstų lietuviškų giesmių139. Aptardama Bartoševskio giesmyną, autorė daro įdomią išvadą, kad iš jo struktūros ir turinio galima spręsti, kad XVII a. pr. bent jau Vilniuje „buvo susiformavusi vietinė apeigų tradicija, kai pakaitomis buvo giedamas grigališkasis choralas, atliekamas specialiai pasiruošusių giedotojų, ir giesmės, atliekamos visų tikinčiųjų”140. Tačiau plačiau šio teiginio neplėtoja ir išsamiau galimos grigalinio giedojimo situacijos nenagrinėja. Kiek detaliau analizuojami Ž. Liauksmino giesmynai Graduale pro exercitatione studentium ir Antiphonale ad psalmos, kuriuos autorė pateikia kaip Liauksmino muzikinės trilogijos, į kurią be šių dar įeina ir žinomas muzikos teorijos pagrindų vadovėlis Ars et praxis musica, knygas.
Ibidem, p. 49. Ibidem, p. 51.
Ibidem, p. 49-50.
Ibidem, p. 56. Ibidem, p. 53.
Jau pačioje pradžioje J. Trilupaitienė pastebi, kad visa trilogija „buvo skirta grigališkojo choralo teorijai mokytis ir praktiniams įgūdžiams lavinti jėzuitų vadovaujamose mokyklose”141. Taip pat atkreipia dėmesį, kad iš šių giesmynų galima susidaryti vaizdą apie tam tikrą muzikos mokymo bei choralinio giedojimo lygį jėzuitų mokyklose142. Tačiau toliau dėmesį sutelkia jau ne grigališkojo choralo giesmėms ar pačiai struktūrai, o originalioms, veikiausiai paties Ž. Liauksmino sukurtoms, ar Vilniaus akademijoje gimusioms daugiabalsėms giesmėms, kurios, pasak autorės, atspindi tuo metu Akademijoje ir visoje Lietuvos jėzuitų provincijoje vykusius kūrybinius ieškojimus143. Būtent jas daugiau ir analizuoja144. Kas dėl choralo, tai jis minimas tik kalbant apie notaciją, kurią autorė laiko menzūrine, bei tuo pagrindu kalba apie „ritmizuotą” grigališką choralą145. Vis dėlto ir ši analizė atveria kai kurias istorines perspektyvas. Pasak tyrėjos, šios daugiabalsės giesmės, skirtos giedoti Advento metu ir priskiriamos rarotinių giesmių ciklui, yra „kaip tik tas katalikiškųjų apeigų muzikinis aspektas, kuris įsiskverbė į grigališkąjį choralą ir paįvairino, nuspalvino bendraeuropietiškąją liturgiją vietos tradicijomis”146. Kitaip tariant, J. Trilupaitienė vietinės tradicijos ypatybes regi ne paties grigališkojo choralo lokalinėse savybėse, bet būtent muzikiniuose fenomenuose, kurie, nors likdami bažnytinės (o šiuo atveju dar ir liturginės) muzikos rėmuose, išeina už paties grigalinio giedojimo ribų.