Graikų pasaulio ribos buvo platesnės negu kitų senovės civilizacijų. Jų kolonijos siekė beveik Gibraltaro sąsiaurį Vakaruose, Azovo jūros pakrantes Šiaurėje ir Nilo deltą Pietvakariuose. Be to, graikai pasižymėjo itin išvystytais santykiais su kitomis, negraikiškomis, civilizacijomis. Todėl Elados tarptautinių santykių sistemos ribos nėra visiškai aiškios. Tačiau dažniausiai neabejojama, kad graikai buvo civilizuoto pasaulio vakarinė riba, kuri kartu labai skyrėsi nuo viso šio pasaulio.
Esminis skirtumas buvo graikų dėmesys nepriklausomybės, o vėliau — ir demokratijos idealui. Tai bent jau teoriškai paaiškina vieno tarptautinės sistemos kintamųjų — politinių vienetų — kilmę, o kartu ir tai, kad Elada išliko būtent vienetų sistema, o ne vieninga valstybė.
Keletas polio ypatybių svarbios tarptautinės sistemos požiūriu, nes polio vidaus padėtis turėjo didelės įtakos jo išorinei politikai ir kitų polių politikai jo atžvilgiu. Dažniausiai polis reiškė tiesioginę demokratiją, taigi neturėjo būti didelis. Didžiausi poliai siekė 50 tūkst. gyventojų. Be to, polis turėjo likti visiškai autonomiškas ekonominiu, politiniu ir kariniu požiūriais, todėl bet kokios sąjungos neturėjo pirmenybės prieš miesto-valstybės valdžią.
Tad graikų politiniai vienetai nesiekė sukurti vieningos graikų valstybės, nepaisant sunkiai paneigiamos kultūrinės, kalbinės ir prekybinės vienovės. Graikų mąstytojai, tyrę polį, nieko nekalbėjo apie jo santykius su kitais poliais. Beje, kaip tik tautinis visų polių homogeniškumas (kalbant apie polių piliečius, galėjusius priimti sprendimus) kelia abejonių tarptautinių“ santykių termino adekvatumu —išoriniai“ polio santykiai tam tikrais atvejais tinka labiau.
Santykiams tarp sistemos narių svarbios keturių didžiųjų polių ypatybės. Atėnų piliečiai buvo kūrybiškiausi Eladoje, su labiausiai išvystytais mokslais ir kultūra. Kartu Atėnų piliečiai buvo nepralenkiami jūreiviai ir prekybininkai. Atėnuose gyveno didelė pirklių-metekų bendruomenė, prisidėjusi prie miesto ekonominio klestėjimo. Suprantama, polio ekonominiai poreikiai augo, didėjo priklausomybė nuo importo, ypač importuojamo maisto, ir šiuos poreikius reikėjo ginti įvairiomis priemonėmis, tarp jų — ir karine jėga.
Sparta buvo tam tikras atsvaras Atėnų atvirumui. Joje galiojo itin subalansuota konstitucija bei buvo paplitusios bendro gyvenimo tradicijos. Tai buvo itin karingas polis, jėga privertęs paklusti aplinkinius.
Korinto polis buvo įsikūręs patogioje vietoje — kontroliavo prekybos kelią į Peloponesą bei turėjo vakarinės jūros pakrantės ruožą, taigi galėjo lengvai susisiekti su dukteriniais poliais Vakaruose. Jis, kaip ir Atėnai, turtėjo iš prekybos, tačiau, skirtingai nuo Atėnų, niekada nebuvo galingas kariniu požiūriu. Todėl pagrindinis Korinto tikslas buvo neleisti jokiai sąjungai įgyvendinti savo hegemonijos ir išlaikyti jūras atviras prekybai — Korintas nuolat kūrė antihegemonines sąjungas.
Galima paminėti ir tradiciškai svarbų Tėbų polį. Jame buvo ištoblintas karo menas. Apibendrinant, galima išskirti tris ankstyvųjų polių grupes. Rytuose, Mažojoje Azijoje, esantys poliai nuolat turėdavo paklūsti kurios nors išorinės jėgos dominavimui. Dabartinės Pietų Graikijos poliai buvo nepriklausomi nuo kurios nors imperinės jėgos, bet retam jų pavykdavo išvengti stipresnio kaimyno dominavimo. Vakarinės polių kolonijos dažnai taip pat būdavo nepriklausomos, ir kartais netgi labiau už centrinės Elados polius, nors su motininiu poliu palaikydavo tam tikrus santykius.
Taigi ankstyvųjų Elados polių nesiejo paklusnumas vieno kurio hegemonijai. Jos istorijoje nedaug griežtai hierarchiškų hegemonijų, greičiau atvirkščiai — antihegemonializmas buvo vienas esminių graikų piliečių sąmonės bruožų. Apskritai, miestų korporacijos nejautė atsakomybės už Eladą kaip už visumą. Todėl karas visąlaik buvo legitimus, jei polio piliečiai laikė jį naudingu. Nepaisant daugybės sutarčių (jų skaičiaus tarptautinė sistema nepralenkė iki XIX a.), dauguma taikos susitarimų buvo sudaroma ribotam laikui, o tai reiškė nuolatinę karo atsinaujinimo galimybę. Graikai turėjo reprealijų tradiciją, kai nuskriaustas asmuo galėjo naudoti jėgą ne tik prieš skriaudiką, bet prieš visą jo polį. Graikų karai būdavo gana žiaurūs, ypač kai būdavo ginama kurios nors polį globojančios dievybės garbė — tuomet karai virsdavo savotiškais ???kryžiaus žygiais“.
Nors graikiškoji sistema iki V a. buvo decentralizuota, išorinė grėsmė privertė graikų polius vienytis. Tai buvo persai. . Pretekstas persams įsikišti buvo Atėnuose vykęs pilietinis karas, kurio metu kariaujančios pusės kreipėsi į persus pagalbos. Beje, persus rėmė nemažai polių piliečių, nes į persų hegemoniją patekusiuose poliuose karų buvo mažiau negu centrinėje Eladoje,
Spartos ir Atėnų kova dėl įtakos helenų pasaulyje sukėlė 431-404 m. pr. Kr. Peloponeso karą. Sparta, vadovajama Peloponeso sąjungos, nugalėjo Atėnų vadovaujamą Delo sąjungą ir įsivyravo Graikijoje. Ji grubiai kišosi į polių vidaus reikalus, vergovinę demokratinę santvarką keitė oligarchine, nuolaidžiavo Persijos grobikiškiems kėslams. Prieš Spartą susidariusi Graikijos polių koalicija 395-387 m. pr. Kr. kariavo su ja Korinto karą. Karas baigėsi persų padiktuota Antalkido taika (ji išsaugojo Spartos hegemoniją Graikijoje).
Spartai ėmus tvarkyti visos Graikijos bendrus reikalus, nyko jos ankstesnis uždarumas. Apie keturiais šimtais įstatymų buvo leista žemę ir kitą turtą dovanoti, užrašyti testamentu. Faktiškai tai reiškė, kad įteisinama privati žemės nuosavybė. Stiprėjo politinė kova. Vidaus krizė susilpnino Spartos karinę galybę. Per karą su Tėbais ir jų sąjungininkais Sparta 371 m. pr Kr. pralaimėjo Leuktų, 362 m. pr. Kr. – Mantinėjos mūšį. Po šių pralaimėjimų, iširo Peloponeso sąjunga, Sparta prarado Meseniją ir virto antraeile valstybe.