GINKLAS KAIP BŪTINOSIOS GINTIES PRIEMONĖ

Didžiausią pavojų žmogui kelia jo paties veikla ir kiti žmonės. Nedaugelis žmonių daro nusikaltimus, tačiau jų padariniai – tiesioginiai arba susiję su netikrumu dėl asmens ir jo artimųjų saugumo – nuodija daugelio žmonių gyvenimą.
Valstybė, vykdydama nusikaltimų kontrolės ir prevencijos funkcijas, nepajėgi numatyti ir užkardyti kiekvieną konkretų nusikaltimą, taip pat negali padaryti to, kas neįmanoma – apsaugoti kiekvieną individą kiekvienu jo gyvenimo momentu.
Tačiau valstybė, nelaikydama žmogaus tik objektu, kurį nuo pavojingų kėsinimųsi gina jos jėga, privalo įtvirtinti tokią kiekvieno asmens teisę į būtinąją gintį, kurią jis gali įgyvendinti kiekvienu konkretaus kėsinimosi momentu. Tai neapriboja, priešingai – išplečia ir papildo valstybės vykdomas teisėsaugos funkcijas, suteikia kiekvienam visuomenės nariui teisę į tokią gynybą, kurios pati valstybė yra nepajėgi užtikrinti. Asmuo, įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį, ne tik atremia užpuolimą, jis, nebent išskyrus išrišimą duodantį kunigą, atlieka taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo ir nuosprendį vykdančios institucijos funkcijas.
Asmens teisė į būtinąją gintį yra išvestinė iš Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių į gyvybę (21 str.), į laisvės ir asmens neliečiamybę (20, 21 str.), nuosavybės ir būsto neliečiamybę (23, 24 str.), kitų prigimtinių teisių ir yra šių teisių gynimo priemonė.
Taip pat teigiama ir Europos Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus teisių į gyvybę (2 str.), kiekvienas turi teisę į pagarbą jo fizinei ir protinei neliečiamybei (3 str.), kiekvienas turi teisę į laisvę ir asmens saugumą (6 str.).1
Tai pabrėžia, jog žmogus – svarbiausia visuomenės dalis, žmogaus saugumas visuomenėje – viena iš svarbiausių temų. Neabejotinai teisę į būtinąją gintį galima pripažinti, kaip tai daro daugelis autorių, kaip prigimtine teise. Nes teigiama, kad laikantis nuoseklumo, prigimtine žmogaus teise reikėtų pripažinti taip pat ir teisę valgyti, kvėpuoti, atlikti kitas fiziologines funkcijas, įgyvendinti socialines teises. Nes saugumas lemia visavertį gyvenimą, tai – ne tik socialinių ar fizinių interesų apsauga, bet ir savęs realizavimas, visuomenės socialinis stabilumas.
Nūdienos visuomenėje visuomenės saugumo poreikis – ypatingai svarbus. Tačiau kaip apibrėžti saugumo sampratą? Kinta saugumo turinys, jo palaikymo formos, kinta ir pats saugumo suvokimas. Nors kaip minėta saugumas – vienas iš svarbiausių, žmogaus gyvenimo kokybę lemiančių veiksnių, būtent visuomenės saugumas didele dalimi sąlygoja visą žmogaus veiklą.
Kiekvienas mūsų, nepaisant socialinės padėties, esame suinteresuoti gyventi saugioje visuomenėje. Nusipirkti ginklą šiandien nėra labai sudėtinga. Tiesa, pirmiau reikia pabaigti specialius kursus, išlaikyti teorinius ir praktinius ginklo naudojimo egzaminus, pristatyti specialią

ES Konstitucija. Prieiga prie interneto: <http://www.ic.lt/labaseuropa/default.asp?DL=L&TopicID=39>.
medikų pažymą apie fizinę ir psichinę sveikatą. Tuomet asmenį dar tikrins policija. Jeigu reputacija nepriekaištinga, išduos leidimą įsigyti ginklą. Tik vienus ginklus įsigyti reikia specialių policijos leidimų, o perkant kitus – dujinius, mažo galingumo šaudmenimis, guminėmis kulkomis šaudančius ar nedidelės galios pneumatinius – ginklų parduotuvėje užtenka parodyti asmens dokumentą ir sumokėti pinigus. Žmonės ginkluojasi, tačiau ar jaučiamės saugesni? Vertinant ginklų gausą, nesunku nuspėti, kad ne visi jų savininkai supranta atsakomybę. Ginklavimasis visų asmens ir turto saugumo problemų neišsprendžia, nors turi neabejotiną prevencinę naudą. Asmuo, įsigydamas ginklą, įgyja ne vien daiktą, jis kartu prisiima ir didelę atsakomybę: įgijęs ginklą, jis privalo užtikrinti, kad su juo bus saugiai elgiamasi, kad ginklas nepateks į svetimas rankas ir, naudojantis įgytu ginklu, bus išvengta nelaimingų atsitikimų. Todėl ginklų ir šaudmenų įgijimas, bet koks disponavimas jais yra griežtai reglamentuoti teisės aktais.

Tyrinėjimų ir literatūros apžvalga. Lietuvoje, kaip ir visose kitose valstybėse, nuosekliai buvo atliekami tyrimai, siekiant išsiaiškinti žmonių saugumo sampratą, vertinimą. Lietuvos mokslininkai: Dobryninas V., Gaidys V. (2004) tyrinėjo ar saugi Lietuvos visuomenė; saugumo jausmas ir nusikaltimo baimes tyrinėjo Babachinaitė G. (2006); būtinosios ginties reglamentavimą nagrinėjo Jovaišas K.; saugumo miestuose užtikrinimo problemas tyrinėjo: A. Pocienė, R. Kalesnykas, ir kt. (2008).
Užsienyje ir Lietuvoje atliktų tyrimų duomenys rodo, kad žiniasklaida turi įtakos respondentų kriminogeninės situacijos ir saugumo jausmo vertinimui. Požiūrį į kriminogeninę situaciją Lietuvoje apskritai labiau formuoja žiniasklaida. Tyrimo duomenys rodo, kad kriminogeninę situaciją Lietuvoje dauguma respondentų (88 proc.) vertina blogai, kriminogeninę situaciją savo gyvenamojoje vietovėje (mieste, rajone) 63 proc.
Kaip jau minėta, dauguma grėsmių individui kyla dėl to, kad žmonės gyvena socialinėje aplinkoje, kuri kuria neišvengiamą socialinį, ekonominį ir politinį spaudimą. Socialinės grėsmės turi daugybę apraiškų, tačiau galima išskirti keturias pagrindines individui svarbias grupes: „fizinės grėsmės (skausmas, sužeidimas, mirtis), ekonominės grėsmės (nuosavybės atėmimas ar sunaikinimas, įsidarbinimo arba naudojimosi resursais galimybių atėmimas), grėsmės teisėms (įkalinimas, normalių pilietinių teisių paneigimas) ir grėsmės statusui arba pozicijai (viešas pažeminimas)”.
Lietuvos gyventojų požiūris į viešojo saugumo institucijas, visuomenės saugumą ir prekybos žmonėmis problemą, VRM: „Spinter tyrimai”, 2005, p. 5.
3 Buzan B. Žmonės, valstybės ir baimė (tarptautinio saugumo studijos po šaltojo karo). – Vilnius: Eugrimas, 1997, p. 71.
Visuomenės saugumas gyvenant tam tikroje valstybėje ypatingai aktualus tapo pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje. A.Šakočiaus teigimu valstybės patikimumą ir patrauklumą lemia dureiškiniai, kurie glaudžiai siejasi tarpusavyje: jos vidaus ir užsienio politikos stabilumas ir gyvenamosios vietos saugumas. Saugios aplinkos užtikrinimas yra gyvybiškai svarbus ne tik kiekvienam piliečiui asmeniškai, bet ir tautos sutelktumui bei valstybingumui išlaikyti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės programose numatoma užtikrinti patikimą piliečių gyvybės, sveikatos ir nuosavybės apsaugą, sukurti šalyje vieną gelbėjimo tarnybą, galinčią atlikti visus būtinus gelbėjimo darbus ir kt. Valstybė, atsižvelgdama į visuomenėje susiklosčiusius politinius, socialinius-ekonominius, teisinius ir kitus veiksnius, stengiasi keisti visuomenės saugumo užtikrinimo ir viešosios tvarkos apsaugos strategiją pagal individo ir visuomenės poreikius. Kita vertus, valstybė yra sukurta tam, kad tarnautų žmonėms, todėl būtų visiškai logiška reikalauti, kad ji, t. y. valstybė, prisiimtų atsakomybę už tai, kad dėl tam tikrų priežasčių ji nesugeba atlikti savo pagrindinių funkcijų. Jeigu nusikaltimas liko neišaiškintas, reiškia nepakankamai efektyviai dirbo valstybės pareigūnai ar tam tikros institucijos. Todėl kalbėti apie saugumą, saugumą užtikrinti padedančias priemones bei saugų jų naudojimą galime pradėti pirmiausia nuo savęs.
Taigi tarsi savaime nuo saugumo pereinama prie konkretesnių dalykų – to, kas gali užtikrinti saugumą. Visų pirma tai – žmogus ir ginklas. Ginklu paprastai vadinamas žmogaus naudojamas įrankis kovai arba medžioklei, tačiau vis dažniau ginklas įvardijamas ir kaip priemonė saugumui garantuoti. Nors teoriškai, bet koks daiktas gali būti naudojamas kaip ginklas, tačiau ginklais vadinami tik specialiai šiam tikslui sukurti įrankiai.
Anksčiau ginklas buvo neatsiejamas vyro atributas, asmenybės sureikšminimo dalykas, tam tikras simbolis. Tokia „mada” buvo įsigalėjusi posovietiniu laikotarpiu, tačiau tai buvo natūralu -sovietiniais laikais net įsivaizduoti, kad civilis gali turėti šaunamąjį ginklą, pistoletą arba revolverį, jį nešiotis, buvo neįmanoma. Išimtis buvo tik medžiotojai, tačiau apie ginklą savigynai niekas net negalvojo. Po nepriklausomybės atkūrimo buvo priimti atitinkami norminiai aktai, įteisinantys ginklų savigynai įsigijimą.
Svarbu nepamiršti, kad žmogus, įsigydamas ginklą, įgyja ne tik daiktą, kartu jis prisiima ir nemažą atsakomybę, kad tas ginklas nepateks į kitas rankas, su juo bus saugiai elgiamasi, kad nesusižalos kiti asmenys, bus išvengta nelaimingų atsitikimų, tai – saugumo (tam tikra socialinio saugumo, jaučiant atsakomybę prieš save ir kitus) sampratos dalis.

Tyrimo problema: dabartinėje Lietuvoje nemažėja agresyvumo, smurto atvejų jaunimo tarpe ir netgi paauglių tarpe. Būsimieji mokytojai turėtų žinoti kokios teisinės prielaidos ir įstatymai susiję su žmogaus teise į savyginą ir jos ribas.
Tyrimo tikslas – išsiaiškinti trijų kartų požiūrį į ginklą, kaip būtinosios ginties priemonę, bei jo naudojimo galimybių bei efektyvumo vertinimą.

Darbo uždaviniai:
1. Išsiaiškinti agresyvumo sąvoką;
2. Išnagrinėti būtinosios ginties reglamentavimą bei teorines prielaidas;
3. Išanalizuoti ginklo naudojimo asmens saugumo užtikrinimui socialinį aspektą;
4. Pateikti ginklo kaip būtinosios ginties priemonės raidą;
5. Apibendrinti kai kuriuos saugumo j ausmo tyrimus ES ir Lietuvoj e.
6. Atlikti tyrimą, leidžiantį išsiaiškinti ginklo kaip būtinosios ginties priemonės asmens saugumo užtikrinimui vertinimą trijų kartų tarpe.

Tyrimo objektas: ginklo, kaip būtinosios ginties priemonės trijų kartų vertinimas.

Tyrimo dalyviai – trijų kartų atstovai: anot Pasaulinės sveikatos organizacijos žmogaus amžiaus tarpsnius pasiūlė skirstyti taip: jaunas žmogus (iki 44 metų) – pirma karta, vidurinioji amžius žmogus (44 – 60 m.) – antra karta ir pagyvenę žmonės (nuo 60 iki 74 m.) trečia karta.

Tyrimo dalykas: trijų kartų požiūris į ginklą, kaip būtinosios ginties priemonę užtikrinančią asmens saugumo efektyvumą ir jo naudojimo galimybes.

Darbe ginamos tezės:
1. Trys kartos ginklą vertina kaip efektyvią saugumą šiuolaikinėje visuomenėje užtikrinančią priemonę;
2. Būtinoji gintis yra efektyvi žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemonė;
3. Trijų kartų nuomone ginklu, kaip būtinosios ginties priemone, galima pasinaudoti tik kraštutiniu atveju, nes labai lengva peržengti būtinosios ginties ribas ir galiojantys įstatymai negali užtikrinti teisę į būtinąją gintį.

Darbo metodai:
– Mokslinės, socialinės, teisinės ir kt. literatūros analizė;
– Statistinių duomenų analizė;
– Kokybinis tyrimas.
Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas; du teoriniai skyriai. Pirmajame skyriuje analizuojama agresyvumo samprata, būtinosios ginties reglamentavimas, ištakos bei būtinosios ginties ribos. Antrame skyriuje – ginklo kaip būtinosios ginties priemonės ypatumai bei vaidmuo visuomenėje, ginklo raida. Tiriamojoje dalyje, remiantis empirinio tyrimo rezultatų analize, nagrinėjamas trijų kartų vertinimas apie ginklą kaip būtinosios ginties priemonę bei efektyvumą saugumo jausmo užtikinimui. Magistrinis darbas baigiamas išvadomis, literatūros sąrašu, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, priedais.

Pagrindinės sąvokos:

Agresyvumas – žodis „agresija” kilęs iš lotyniško žodžio aggredior, jis reiškia „užpulti”, „atakuoti”, „sunaikinti”. Bendro agresijos apibrėžimo nėra, tačiau yra daug ją aiškinančių teorijų. Kasdienėje kalboje agresija dar vadinama smurtu ir žiaurumu. Agresija vadinami tokie veiksmai; užsispyrimas, įniršio priepuolis, plūdimasis, įžeidinėjimas, baudimas, obuolių vogimas, baldų laužymas, antausiai, badymas peiliu, šaudymas, plėšimas, žudymas, šantažas, maištas, streikai, karas, nusikalstamumas ir t. t. Daugelyje apibrėžimų agresija vadinami žalojantys veiksmai, žala gali būti ir fizinė, ir psichinė. Svarbu ir ketinimai, t. y. ar žala daroma tyčia.

Būtinoji gintis – laikoma aplinkybe, šalinančia veikos pavojingumą, jos neteisėtumą ir kartu besiginančiojo baudžiamąją atsakomybę. Ši veika, nors formaliai, išoriškai ir atitinka įstatyme numatyto nusikaltimo požymius (pvz., liudytojas, matęs tik kruvinos dramos atomazgą, gali besiginantįjį klaidingai palaikyti užpuoliku), yra būtina ir visuomeniškai naudinga. Ją asmuo padaro gindamasis ar gindamas kitą asmenį, būsto neliečiamybę, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus.

Ginklas – įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas gyviesiems ar kitiems objektams, taikiniams naikinti, žaloti ar kitaip jiems paveikti.
7 Jovaišas K. Būtinosios ginties indentifikavimas. Teisės institutas. Prieiga per internetą: <http://www.teise.org/admin/docs/upload/2003%203%20Karolis.DOC>.
8 Lietuvos Respublikos ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Bendrosios sąvokos. Prieiga per internetą: < http://www.lgf.lt/index.php?-87903733>.

Šaunamasis ginklas – įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas kaip ginklas, iš kurio sprogimo, dujų ar oro slėgio ar kokia nors kita varomąja jėga gali būti paleistas sviedinys (kulka, šratas, strėlė ar kt.), arba kenksmingos, dirginančios medžiagos, skirti mechaniškai, termiškai,chemiškai ar kitaip taikiniui per nuotolį paveikti. Šaunamuoju ginklu laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys.
1. ŽMOGAUS AGRESYVUMAS IR BŪTINOJI GINTIS

Agresija – įgimta emocija, kuri pirmiausia pasireiškia ginant ar realizuojant individo interesus. Vienų individų agresija yra planuojamojo pobūdžio (atimti ką nors, įrodyti savo jėgą ir pranašumą, pažeminti ir nuskriausti, priversti paklusti ir tarnauti), o kitų dažniausiai pasireiškia kaip gynybinė. Teisminėje praktikoje minimi atvejai kai užpultas žmogus tam tikroje situacijoje pasielgė nebūtinai (pergriežtai) – užpuoliką sužalojo ar net nužudė. Asmuo, įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį, ne tik atremia užpuolimą, jis, kitaip tariant, atlieka taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo ir nuosprendį vykdančios institucijos funkcijas.

1.1. Agresyvumo sąvokos aiškinimas

Nūdienos visuomenėje agresyvumas dažnai tampa vos ne visuomenės gyvenimo norma. Agresyviu žmogumi paprastai vadinamas toks žmogaus elgesys, kai vykdomas fizinis arba žodinis smurtas kito žmogaus ar žmonių grupės atžvilgiu.
Pasak A. Gaižučio (2008), agresijos sąvoka paprastai apibūdinami skirtingi veiksniai – tiek žmogaus, kovojančio už savo gyvybę su užpuoliku, tiek ir užpuoliko, žudančio auką. Autoriaus teigimu, E. Frommas padarė išvadą: jeigu veiksmai, reiškiantys naikinimą, ir veiksmai, reiškiantys savigyną, įvardijami ta pačia sąvoka, tai nėra vilties gerai suprasti agresyvumo priežastis ir esmę. Kaip teigia A. Palujanskienė, J. V. Uzdila (2004), agresija – įgimta emocija, kuri
12
pirmiausia pasireiškia ginant ar realizuojant individo interesus.
Anot A. Bortkevič (2005), Baron ir Richardson manymu, agresiją nagrinėti reikia kaip elgesio modelį, o ne kaip emociją, motyvą ar nuostatą, nes šių veiksnių buvimas nėra būtina sąlyga agresijos veiksmams.
Pasak J. Rumpf (2004) agresijos apraiškas visų pirma vadina jausmais, nes kiekvieną mūsų jausmų (emocijų) pasireiškimą lydi didesnis adrenalino išsiskyrimas, kurį mes išgyvename kaip agresyvumą. Tačiau pažymi, kad apie šias apraiškas reikia galvoti ir kaip apie elgsenas.
12Palujanskienė A., Uzdila, J. V. Agresija ir konfliktai mokykloje. Pedagogika: mokslo darbai, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla.2004, p. 124-127.
Taigi agresijai galima priskirti įvairiausius veiksmus, kurie vienaip ar kitaip gali pažeisti fizinę ar psichinę žmogaus būklę, padaryti žmogui materialinę žalą, trukdyti vykdyti protingus sumanymus ir galiausiai agresyvų veiksmai gali naikinti arba sunaikinti kitus žmonės. Galima daryti prielaidą, jog agresyvumo veiksmų skalė yra plati. Todėl agresyvumas domina įvairių sričių mokslininkus, vieni iš jų sociologai.
Sociologijos srities mokslininkai agresiją laiko individo socialinio elgesio forma, sveika tarp dviejų ar daugiau žmonių.
Kaip teigia A. Gaižutis (2008), sociologai mano, jog reikia tyrinėti žmogaus gyvenimo sąlygas, „agresogenines” situacijas, kurios dažnai daro įtaką agresyvumo proveržiams, ir veiksnius, slopinančius jo proveržius. Autoriaus teigimu, sociologai remiasi ir psichologų pastebėjimais, t.y. jie neatmeta įvairių poveikių svarbos: fiziologinių substratų, hormonų pusiausvyros pakitimų, didelių emocinių sukrėtimų.
Remiantis A. Suslavičiaus, G. Valicko (1999) teigimu, vyraujančiais elgesio motyvais, galima išskirti tokias pagrindines agresijos formas:
– Impulsyvi-gynybinė agresija. Ši agresijos forma paprastai kyla tada, kai žmogus patiria frustraciją, kai jam kažkas grasina, nori pažeisti teisėtus jo interesus. Šiuo atveju svarbų vaidmenį atlieka situacijos bei jos supratimo ypatumai. Impulsyvi-gynybinė agresija dažnai pasireiškia netikėtose, neįprastose situacijose, kai žmogus neturi laiko ramiai apsvarstyti visų galimų alternatyvų, numatyti savo veiksmų pasekmių, kai jis yra stipriai susijaudinęs ir išgyvena negatyvias emocijas. Be to, patekęs į neapibrėžtą arba dviprasmišką situaciją, individas gali tendencingai suvokti kitų žmonių ketinimus kaip priešiškus, jų veiksmuose įžvelgti puolimo požymius ir į tai atsakyti gynybine agresija.
– Instrumentinė agresija. Nors visomis agresijos formomis siekiama pakenkti arba padaryti kokią nors žalą kitam žmogui, tačiau instrumentinės agresijos atveju dar yra siekiama ir kitų tikslų. Pavyzdžiui, narkotikų prekeivis gali nužudyti savo konkurentą. Šiuo atveju agresija yra instrumentinis veiksmas, nes ji leidžia pasiekti tam tikrų tikslų neskaitant tiesioginės žalos aukai. Reikia pridurti, jog instrumentinės agresijos veiksmai gali būti planuojami bei apgalvojami iš anksto, todėl jie, palyginti su impulsyvia-gynybine agresija, daug mažiau priklauso nuo situacijos ypatumų. Vienas iš instrumentinės agresijos variantų gali būti agresija kaip grupinio solidarumo pasekmė. Ji yra ypač paplitusi tarp paauglių. Būdami grupėje paaugliai dažnai paklūsta jos spaudimui ir elgiasi agresyviai norėdami įsitvirtinti, pakelti savo statusą bendraamžių akyse arba išvengti galimo atstūmimo.
– Priešiška-piktybinė agresija. Kai kurie individai išmoksta patirti malonumą sąmoningai sukeldami aukai skausmą arba ją sužalodami. Priešiškos-piktybinės agresijos atvejunaudojama prievarta ir smurtas yra savitiksliai, t.y. agresorius neturi kito kokio nors aiškaus tikslo, išskyrus tai, kad jis siekia kitam žmogui sukelti diskomfortą ir skausmą. Tačiau, A. Bortkevič (2005) pagal A. Buss (1961) išskiria sekančias agresijos kategorijas (1 lentelė):

1 lentelė. Agresijos kategorijos pagal A. Buss (1961)

Agresijos tipas Pavyzdys
Šalto ginklo naudojimas, mušimas arba
Fizinė-aktyvi-tiesioginė

sužeidimas įvairiais ginklais
Sandėrio sudarymas su kitu asmeniu kurio
Fizinė-aktyvi-netiesioginė

tikslas sužeisti trečiąjį asmenį
Troškimas fiziškai neleisti kitam žmogui
Fizinė-pasyvi-tiesioginė

pasiekti norimo tikslo
Fizinė-pasyvi-netiesioginė Atsisakymas atlikti reikiamas užduotis
Verbalinė-aktyvi-tiesioginė Žodinis kito žmogaus įžeidinėjimas
Paskalų, apkalbų skleidimas apie kitą žmogų
Verbalinė-aktyvi-netiesioginė

Nekalbėjimas su kitu žmogumi, neatsakymas į
Verbalinė-pasyvi-tiesioginė

jo klausimus
Verbalinė-pasyvi-netiesioginė Atsisakymas teikti žodinius pasiaiškinimus
Šaltinis: Bortkevič, A. Mokyklos kaip institucijos Įtaka smurtui, Magistro darbas, Vilnius: VPU, 2005, p. 15. Prieiga per internetą: <http://submit.library.lt/ETD-afiles/VPU/etd-LABT20050614-143310-99393/unrestricted/aurelijabortkevic.pdf>.

Kadangi šio darbo tikslas išsiaiškinti išsiaiškinti akademinio jaunimo požiūrį į ginklą, kaip būtinosios ginties priemonę, bei jo naudojimo galimybių bei efektyvumo vertinimą, vadinasi yra siekiamas išsiaiškinti agresijos tipas – fizinis-aktyvus-tiesioginis.
Apibendrinant galima teigti, kad agresija yra stimuliuojanti emocija galinti paskatinti žmogų padaryti agresyvią veiką prieš kitą asmenį. Tai leidžia daryti prielaidą aiškintis būtinosios ginties aspektą.
1.2. Būtinosios ginties samprata ir teisėtos gynybos sąlygos

Pasak A. Gaižučio (2008) požiūriai į agresiją, pagrįsti priimtinomis visuomenės normomis ir vertybinėmis orientacijomis, labai skiriasi. Be to, tas pats žalingas veiksmas būna skirtingai vertinamas atsižvelgiant į lytį, amžių, pasaulėžiūrą.
Tačiau kaip bebūtų traktuojamas agresyvumas, visgi kiekvieno žmogaus teisė gintis yra labai natūrali, ji galėtų net būti tapatinama, prilyginama prigimtinei teisei, atsiradusiai dar anksčiau nei valstybė. Valstybė nesukūrė teisės į būtinąją gintį, tik ją pripažino ir įtvirtino. Romėnų teisėje būtinoji gintis buvo ne tik žinota, bet ir gana plačiai apibrėžta. Romėnai pripažino, kad teisė į būtinąją gintį yra ne sąmoningas įstatymų leidėjų kūrybos vaisius, bet ji esanti aukščiau įstatymų ir sudaranti vieną iš prigimtinės teisės dėsnių. Būtinoji gintis buvo leista norint apsaugoti savo ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą, turtą.
Tai patvirtina konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisė į gyvybę (21 str.), į laisvės ir asmens neliečiamybę (20, 21 str.), nuosavybės ir būsto neliečiamybę (23, 24 str.). Būtinoji gintis bendriausia prasme – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi.
Būtinosios ginties kaip prigimtinės žmogaus teisės svarba buvo suvokta jau XVI amžiuje. Galima teigti, kad kur žmogui yra suteikta teisė, laisvė, ten atsiranda ir prielaida pažeidimams. Žmogui ne visuomet gaunasi nepažeisti kito asmens teisių bei tinkamai pasinaudoti jam suteiktomis teisėmis. Todėl dažnai atsitinka taip, kad asmuo naudodamasis savo teise į būtinąją gintį, peržengia jos ribas.
Teisinėje literatūroje būtinoji gintis yra apibrėžiama taip: „būtinoji gintis – tai baudžiamajame ar kitų teisės šakų įstatymuose numatyta ir formaliai atitinkanti baudžiamajame įstatyme numatytos veikos požymius, visuomenei naudinga ( socialiai vertinga ) ir teisėta veika, kuria asmuo, gindamas save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, padaro užpuolikui žalos ir kuri tokiu būdu šalina tokios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei bei suponuoja
17
teisinės atsakomybės už tokią veiką nykimą”.
Civilinis kodeksas asmens teisę ginti savo civilines teises vadina savigyna ir nustato, kad savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų [2. 1.139 str. 2 d.]. Kita vertus, tarp Civilinio kodekso 1.139 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo įgyvendinant teisę į savigyną gerbti žmogaus teises ir laisves ir 6.269 straipsnio 1 dalies, pagal kurią asmuo neatsako už žalą, padarytą užpuolikui neperžengiant savigynos ribų, yra kolizija. Jos esmė ta, kad įpareigojimas atremiant pasikėsinimą gerbti užpuolikoteises į asmens neliečiamybę ir kūno vientisumą, tolygu reikalavimui iškepti omletą nesudaužius kiaušinių.
Svarbu pabrėžti, kad būtinoji gintis – tai asmens teisė, bet ne pareiga. Tik tam tikros kategorijos asmenims (pvz. policininkai) teisė gintis ir ginti kitus asmenis yra ne tik teisė, bet ir įstatymo įsakmiai nustatyta tarnybinė pareiga. Tačiau galimi atvejai, kai pareigūnai veikia neteisėtai, kėsindamiesi padaryti žalą tam tikriems asmenų interesams.
Svarbus sociologinio požiūrio į teisę privalumas yra tas, kad jis paliečia teisės praktiką, jos realizavimą, veiksmingumą. Teorinės jurisprudencijos pagrindą sudaro takoskyra tarp teisėtumo ir neteisėtumo. Teisės sociologija nepripažįsta apribojimų, ji gali stebėti ir analizuoti teisinę realybę, neprivalėdama vertinti ją pagal teisėtumo ir neteisėtumo kriterijus. Jai nebūtina gilintis į atskirus įstatymų projektus, valdymo aktus ar teisinius ginčus. Pozityvioji teisė nėra jai privalomas vertinimo matas, o tik faktas, kuris gali būti paaiškintas kaip tam tikrų visuomeninių procesų produktas. Jos tikslas yra mokslinis suvokimas. Dažniausiai ji tiria teisę „iš išorės”, kai tuo tarpu teisės mokslas – „iš vidaus”.
Taigi analizuojant ginklo, kaip priemonės asmens saugumui užtikrinti, efektyvumą, neišvengiamai turime paliesti jo naudojimo teisėtumą. Čia susiduriame su teisės sociologijos kontekstu, kadangi ji remiasi tam tikru sąvokų ir teorijų masyvu, perimtu iš bendrosios sociologijos taip pat naudoja juridines sąvokas, teisės teoriją ir teisės doktriną. Teisės sociologija turi ir kritišką dimensiją, kuri yra reikalinga nagrinėjant istorines bei ideologines veikiančios teisės prielaidas, kaip ir kiek ji priklausoma nuo subjektyvių nuostatų, laiko įtakojamų vertinimų, galios interesų, grupinių poreikių ir t.t., ir tuo pačiu kiek jie yra palaikomi galiojančios teisės.
Baudžiamasis kodeksas šiuo požiūriu yra nuoseklus. Jis suteikia „indulgenciją” asmeniui, jeigu šis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė besikėsinančiajam bet kokią žalą, įskaitant tyčinį gyvybės atėmimą.
Būtinoji gintis, laikoma aplinkybe, šalinančia veikos pavojingumą, jos neteisėtumą ir kartu besiginančiojo baudžiamąją atsakomybę.
Kaip teigia, K. Jovaiša, ši veika, nors formaliai, išoriškai ir atitinka įstatyme numatyto nusikaltimo požymius (pvz., liudytojas, matęs tik kruvinos dramos atomazgą, gali besiginantįjį klaidingai palaikyti užpuoliku), yra būtina ir visuomeniškai naudinga. Ją asmuo padaro gindamasis ar gindamas kitą asmenį, būsto neliečiamybę, nuosavybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus.
Pasak K. Jovaišos, tai, ką gina asmuo, įgyvendindamas teisę į būtinąją gintį, atrodo akivaizdu ir neginčijama. Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas – visuotinai pripažintos nuomonės šiuo klausimu teisės doktrina nėra suformulavusi.
Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalies normos išplėstas aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad pagal baudžiamąjį įstatymą būtinosios ginties objektai yra:
1) žmogaus gyvybė, sveikata, laisvė, būsto neliečiamybė, seksualinio apsisprendimo laisvė
ir neliečiamybė, kitos neturtinės teisės;
2) nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai;
3) visuomenės ir valstybės interesai.
Tokiame kontekste kalbėdami apie asmens saugumą užtikrinančias priemones, jų panaudojimo aplinkybes bei teisėtumą, turėtume konkrečiau bei nuosekliau pereiti prie darbui aktualių priemonių, konkrečiai – prie šaunamojo ginklo, tačiau neužmirštant įvertinti kokios yra teisėtos gynybos sąlygos.
Išskirtinė būtinosios ginties savybė – jos aktyvus pobūdis. Aktyvi gynyba iš esmės yra priešpuolis. Tokia gynyba neutralizuoja puolimą, yra priešnuodis jam ir patikimas žmogaus teisių apsaugos garantas. Teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti, neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ir valdžios institucijas (BK 28 str. 1 d.). Klausimas, ar gynyba laikoma teisėta, sprendžiamas atsižvelgiant į gynybos santykinės atitikties pavojingam kėsinimuisi kriterijų.
Būtinoji gintis laikoma teisėta, kai kėsinimasis yra:
1) pavojingas;
2) akivaizdus;
3) realus.
Pasak K. Jovaišo, teisė į būtinąją gintį paprastai įgyvendinama ginantis nuo tokios pavojingos veikos, kuri pagal objektyvius požymius suvokiama kaip nusikalstama. Tai nereiškia, kad pavojingas kėsinimasis ir pagal baudžiamąjį įstatymą visais atvejais turi būti laikomas nusikaltimu, o asmuo, kuris kėsinosi, turi atsakyti pagal konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį. Asmuo gali gintis ir atremdamas mažamečio (mažamečių grupės), psichiškai nesveiko (nepakaltinamo) arba suklaidinto žmogaus pasikėsinimą. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį gindamasis ar gindamas kitus nuo pavojingo kėsinimosi. Kartu pavojų sau ar tiesioginę jo grėsmę asmuo gali sukelti savo paties kaltais veiksmais. Tokiais atvejais klausimas, ar jis turi teisę į gynybą, sprendžiamas nevienprasmiškai.
Nepaisant to, kas buvo konflikto iniciatorius, teisę į savigyną gali įgyvendinti ir muštynių dalyviai, jeigu:
1) vienas jų staigiai keičia taktiką ir siekia sunkiai sužaloti kitą (pvz., griebdamasis peilio ar šaunamojo ginklo);
2) vienas iš muštynių dalyvių atsisako jas tęsti ir nutraukia aktyvius veiksmus, tačiau kitas nepaliauja jį spardyti, daužyti pavojų gyvybei keliančiais daiktais (pvz., beisbolo lazda) ir pan.
Kaip teigia K. Jovaiša, teisės į gynybą neturi ir būtinosios ginties nuostatomis negali remtis asmuo, kuris, siekdamas išvengti teisėto sulaikymo arba įveikti besiginančiojo pasipriešinimą, gina neteisėtus, įstatymui priešingus interesus. Pavyzdžiui, jeigu užpuolikas atsakomuoju šūviu mirtinai sužeidžia asmenį, kuris, gindamasis nuo plėšimo, panaudojo teisėtai laikomą ginklą, užpuoliko argumentai, atseit pirmas šovė ne jis, jis tik panaudojo ginklą gindamasis, yra visiškai nepagrįsti. Jo veiksmai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kvalifikuotini kaip reali nusikaltimų sutaptis –
22
plėšimas ir nužudymas arba kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų.22
Kita svarbi sąlyga, su kuria saistomas teisės į būtinąją gintį įgyvendinimas, – tai pavojingo kėsinimosi akivaizdumas. Gynyba laikoma teisėta, jeigu kėsinimasis jau yra prasidėjęs arba, nors ir neprasidėjęs, bet kelia realią užpuolimo grėsmę, taip pat kai kėsinimasis dar nėra pasibaigęs.
Todėl galima teigti, kad įgyvendinti teisę į gynybą galima, tuomet kai pavojingas kėsinimasis yra akivaizdus arba dar pripažįstamas tokiu. Svarbu sugebėti nustatyti būtent tą momentą, kuris laikomas pavojingo kėsinimosi pradžios ir pabaigos atskaitos tašku. Kėsinimosi pradžia yra laikoma tiesioginė žala, arba reali, tiesioginė ir neišvengiama tokios žalos grėsmė. K. Jovaišos teigimu, jeigu kiekvienas pagalvojęs apie tai pajuto stingstantį kraują, vadinasi, jis pagalvojo teisingai ir turi teisę į būtinąją gintį. Tačiau nemažiau svarbu yra išaiškinti, kada galima panaudoti prevencines priemones, nes teigiama, jog vienodai blogas tiek atliktas ne laiku, tiek pavėluotas kėsinimosi atrėmimas. Pirmu atveju potenciali auka gali virsti agresoriumi, antru -tiesiog auka, nes efektyviai įgyvendintas užpuolimas gali eliminuoti bet kokią pasipriešinimo galimybę.
Kėsinimosi akivaizdumas būtinosios ginties požiūriu yra tarsi žmogui gyvenimas biologine prasme – be pradžios, svarbiausias įvykis yra kėsinimosi pabaiga. Kita vertus, baigtas ir daugiau pavojaus nebekeliantis užpuolimas nelaikomas akivaizdžiu. Pavojingo kėsinimosi pabaiga yra laikoma tuomet, kai nėra nuo ko gintis, taigi ir nėra pagrindo įgyvendinti teisę į būtinąją gintį.
Tokia yra visuotinai pripažinta nuomonė dėl būtinosios ginties akivaizdumo. Kartu ji neatmeta galimybės būtinąją gintį pripažinti teisėta ir tais atvejais, kai pavojingas kėsinimasis jau
23
yra pasibaigęs, tačiau besiginančiajam pavojingo kėsinimosi pabaigos momentas dar nėra aiškus .
Pavojingas kėsinimasis – tai ne šaškių ar preferanso partija, čia ant kortos pastatyta paties žmogaus gyvybė ar sveikata. Besiginantysis nėra ir negali būti nei nesuinteresuotas, nei nešališkas. Jis neturi laiko apmąstyti kelis savo ėjimų variantus. Normalus žmogus, priverstas veikti nenormaliomis sąlygomis, negali išlikti šaltas ir abejingas, tarsi kalba eitų apie žarstymąsi pažadais rinkimų į Seimą kampanijos metu. Dėl didelio susijaudinimo ir kaleidoskopiškai besikeičiančios situacijos besiginantysis negali, o ir įstatymas iš jo to nereikalauja, atseikėti gynybos priemonių vaistininko tikslumu.
Apskritai klausimas dėl pavojingo kėsinimosi pripažinimo akivaizdžiu, t. y. dar nepasibaigusiu, sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar besiginantysis adekvačiai vertino faktines
24
konkrečios situacijos aplinkybes, adekvačiai normalaus intelekto žmogaus požiūriu.
Visuotinai pripažįstama, kad akivaizdus kėsinimasis dar nėra pasibaigęs, kai:
1) besiginančiojo įsitikinimu jis dar nėra visiškai atremtas;
2) gynybos aktas įvyksta vos tik pasibaigus kėsinimuisi, kurio pabaigos momentas besiginančiajam nebuvo aiškus;
3) kėsinimasis nenutrauktas, o tik laikinai sustabdytas siekiant pagerinti jo sąlygas (apsiginkluoti, pergrupuoti jėgas ir pan.);
4) ginklai ar kiti žmogui sužaloti skirti daiktai atiteko besiginančiajam, tačiau užpuolimas nesibaigė ir ginklai ar tokie daiktai gali būti nukreipti prieš besiginantįjį;
5) užpuolikas iki galo neužvaldė kėsinimosi objekto.
Kaip teigia K. Jovaiša, tariamoji gintis – tai gynimasis ar gynimas nuo įsivaizduojamo, klaidingai suvokiamo, tikrovėje neegzistuojančio užpuolimo. Neadekvatus tokio užpuolimo vertinimas, dėl ko asmuo pradeda gintis nuo nesančio pavojaus, vadinamas faktine klaida. Ji lemia tai, ar asmuo, kuris gynėsi, yra pripažįstamas kaltu, ir, jeigu taip, jo kaltės formą ir kartu tariamosios ginties teisinį įvertinimą arba jos kvalifikavimą pagal konkrečius Baudžiamojo kodekso straipsnius. Cia galimi trys variantai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimas Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” // Teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis Nr. 7, Vilnius, 1997.
24 Jovaišas K. Būtinosios ginties indentifikavimas. Teisės institutas. Prieiga per internetą: < http://www.teise.org/admin/docs/upload/2003%203%20Karolis.DOC>.
25 Ten pat.
Pirma, kai asmuo, vertindamas konkrečias aplinkybes, ne tik nesuprato, bet negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realaus pavojaus iš tiesų nėra (pvz., banko apsaugos darbuotojas nušauna

asmenį, kuris grasindamas šaunamojo ginklo imitacija reikalauja pinigų iš kasininko). Tokiu atveju laikoma, kad žala padaryta nesant asmens kaltės.
Antra, kai žalos tariamajam užpuolikui asmuo padaro klaidingai įvertinęs susidariusią situaciją ir nesuprasdamas, kad kėsinimosi grėsmės iš tikrųjų nėra, nors, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, jis turėjo ir galėjo tai suprasti. Tokiais atvejais jo veika kvalifikuotina kaip neatsargus nusikaltimas.
Trečia, jeigu asmuo įvykius visiškai nepagrįstai vertino kaip užpuolimą, nors nei nukentėjusiojo elgesys, nei konkreti situacija tokiam vertinimui nedavė jokio realaus pagrindo, jo veika laikoma ne tariamąja gintimi, bet tyčiniu nusikaltimu. Tokie nusikaltimai paprastai padaromi dėl patologiškai nepagrįsto įtarumo ar baimės (pvz., asmuo panaudoja ginklą prieš praeivį, vėlyvu laiku visiškai atsitiktinai įsukusį paskui jį į tamsų skersgatvį).

1.3. Veika, kuri laikoma ir nelaikoma būtinosios ginties ribų peržengimu

Pavojingas kėsinimasis, kurį atremia besiginantis asmuo, apibrėžia gynybos ribas. Baudžiamosios teisės doktrina, remdamasi būtinosios ginties, kaip išvestinės iš prigimtinių žmogaus teisių ir humaniškumo, principais, formuluoja gynybos ir puolimo santykinės atitikties, protingo proporcingumo modelį26. Smurtas prieš asmenį netoleruotinas, kai pakanka jį įspėti, sudrausminti arba pagal įsišaknijusias tradicijas aprėkti.
Kiekvienas žmogus skirtingas, t.y. skiriasi jėga, įgūdžiais kovojant su ginklais ar be jo ir, kas ne mažiau svarbu, mentalitetu, socialine orientacija, vidinėmis nuostatomis, kurių spektras varijuoja nuo pagarbos žmogui, atjautos iki polinkio į žiaurų ir beprasmį smurtą. Jeigu besiginantysis asmuo būtų priverstas naudoti tokias pat gynybos priemones kaip ir agresorius -užpuolikas, tuomet užpuolikas, kurio svarbus koziris yra netikėtumo faktorius, turėtų neginčijamą pranašumą. Todėl galima teigti, kad gynybos būdai ir priemonės gali būti efektyvesnės nei puolimo. Kita vertus, gynybos efektyvumą pavojingą pervertinti tais atvejais, kai pavojingą kėsinimąsi įvykdo degradavęs, viskam pasirengęs asmuo arba grupė visiškai neprognozuojamų asocialių, agresyvių paauglių, kurie tik ir ieško kur išlieti savo agresiją. Tokiais atvejais dar pilnai nesusiformavęs žmogus, yra vedamas žiaurių pirmykščių instinktų, kuriuos galima sutramdyti tik juos įveikiančia jėga.
Todėl galima teigti, kad analizuojant būtinosios ginties peržengimo aspektą, reikia išanalizuoti daugelį konkrečios situacijos veiksnių, kad būtų galima įvertinti, ar besiginantysis panaudojo šiai situacijai adekvačias gynybos priemones. Gynybos priemonės laikomos adekvačiomis ir tokiu atveju, kai yra nors ir efektyvesnės negu puolimo, tačiau aiškiai -akivaizdžiai, neginčijamai nepažeidžia gynybos santykinės atitikties užpuolimui.
Kaip teigia V. Povilonis (1999), kadangi pavojingas kėsinimasis apibrėžia gynybos ribas, o tokio kėsinimosi pobūdis ir pavojingumas yra fakto ir jo vertinimo klausimas, sprendžiant klausimą, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, būtina nustatyti ir įvertinti:
1) gynybos priemonių, būdų ir intensyvumo santykinę atitiktį puolimo pobūdžiui ir
pavojingumui;
2) besikėsinančiajam padarytos ir atremtos žalos santykinę atitiktį.
Būtinosios ginties ribų peržengimu paprastai laikoma tokia gynyba padaryta žala, kuri yra neproporcingai didelė, palyginti su ta, kurios grėsmę kėlė užpuolimas, taip pat gynybos priemonių, būdų ir intensyvumo aiški neatitiktis užpuolimo pobūdžiui ir pavojingumui. Antai, jeigu subjektas pavagia iš mašinos radijo imtuvą, jo užsiundymas specialiai dresuotu koviniu šunimi (pvz., rotveileriu), kuris padaro šį subjektą invalidu visam gyvenimui, traktuotinas kaip būtinosios ginties ribų peržengimas. Kita vertus, jeigu vagis po šuns užsiundymo atsipirks nesunkiu sveikatos sutrikdymu, šios ribos nebus peržengtos.
Sprendžiant klausimą, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, svarbu įvertinti ne tik objektyvias, išoriškai pasireiškiančias gynybos atitikties puolimo pobūdžiui ir pavojingumui aplinkybes, bet ir besiginančiojo subjektyvų požiūrį į tokią atitiktį. Pavyzdžiui, jeigu kilus konfliktui, kuris perauga į muštynes, gerai treniruotas, tačiau nestabilios psichikos ir savąjį „aš” liguistai siekiantis įtvirtinti karatistas sunkiai sužaloja žmogų, jo veiksmai, atsižvelgiant į konkrečią situaciją, gali būti kvalifikuojami kaip tyčinis nusikaltimas arba būtinosios ginties ribų peržengimas. Ir priešingai, jeigu tokios reputacijos karatistas elgiasi įžūliai, smurtauja ieškodamas preteksto muštynėms, tai neatmestina galimybė, kad asmuo, prieš kurį nukreipta neišprovokuota agresija, gindamasis gali teisėtai panaudoti šaunamąjį ginklą.
Jeigu nėra pagrindo įgyvendinti teisę į būtinąją gintį, negali būti peržengtos ir jos ribos. Tokiais atvejais klausimas dėl asmens, kuris padarė žalos kitam asmeniui gindamasis nuo įsivaizduojamo, tikrovėje neegzistuojančio užpuolimo, sprendžiamas bendrais baudžiamosios
27
atsakomybės pagrindais arba vadovaujantis tariamosios ginties nuostatomis.
Lietuvos įstatymai yra liberalūs besiginančiajam. Būtinosios ginties ribų peržengimas, laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe arba esant tam tikroms aplinkybėms, pagrindu skirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta.

K. Jovaišos teigimu, įsibrovimas į būstą – tai atviras ar slaptas neteisėtas įėjimas į jį, jeigu tai daro asmenys, kurie negali būti tame būste prieš jame gyvenančių asmenų valią. Įsibrovimas, nors ir asocijuojasi su prievarta, smurtu, nėra sutapatinamas išimtinai su tokiais veiksmais, jis apima ir patekimą į būstą apgaulės būdu arba panaudojant technines priemones (raktų kopijas, visrakčius ir pan.). Įsibrovimo į būstą sąvoka neapima tokių atvejų, kai įėjimas į būstą be gyventojų sutikimo laikomas teisėtu. Tai:
1) įėjimas į būstą remiantis teismo nutartimi dėl leidimo įeiti į jį arba vykdant teismo sprendimą dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ar įkeldinimo į jas;
2) privalomas įėjimas į būstą taikant procesinės prievartos priemones – suėmimą, atvesdinimą, kratą, poėmį;
3) įstatymo nustatyta tvarka sankcionuoti operatyvinės veiklos subjektų veiksmai, susiję su būsto neliečiamybės apribojimu (slaptas patekimas į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, jų apžiūra ir t. t.);
4) įėjimas į būstą ekstremalių situacijų atvejais, kai dėl gaisro, potvynio, dujų nutekėjimo, avarijos kanalizacijos ar vandentiekio komunikacijose ir pan. reikia gelbėti ne tik konkretaus būsto gyventojus, bet ir jų kaimynus ar kitus žmones.
Įsibrovimas į būstą – tai šiurkštus asmens privataus gyvenimo erdvės pažeidimas, susijęs su visiškai neprognozuojamais padariniais. Tokiu įsibrovimu kėsinamasi į du objektus – žmogaus gyvybę, sveikatą ir nuosavybę. Apvogti namai, žmogui paprastai yra nelaimė. Tačiau dar didesnį nelaimė, jeigu namai yra suniokojami, apdergiami, baldai, daiktai sulaužomi. K. Jovaišos teigimu, jeigu užpuolikai, nebūdami suvaržyti jokiais nusikaltėlių garbės kodekso principais, įsibrauna į būstą, žmogaus paskutinį prieglobstį, jo tvirtovę, o liudytojai jiems nėra pirmo būtinumo dalykas, situacija tampa grėsminga ir nenuspėjama. Nusikaltėliui reikia pinigų, brangenybių, buities technikos, o namų šeimininkai yra kliūtis, kurią reikia pašalinti, arba būtinos informacijos šaltinis, kurią reikia išgauti nesiskaitant su priemonėmis.
Taip pat natūralu, jog dėl sumišimo ar išgąsčio, atsiranda prielaida, nevisiškai adekvačiai reakcijai į susiklosčiusią situaciją ir į ekstremalias sąlygas. Todėl baudžiamasis įstatymas, nors ir nesuteikia leidimo žudyti, tačiau bet kokią asmens veiką, padarytą ginantis nuo įsibrovimo į savo būstą, įskaitant ir tyčinį nužudymą, nelaiko būtinosios ginties ribų peržengimu.
Galima daryti išvadą, jog asmuo, tokiomis aplinkybėmis atėmęs gyvybę užpuolikui arba jį sunkiai sužalojęs, pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako. Apibendrinus galima daryti dalinę išvadą, jog būtinoji gintis yra efektyvi žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemonė.
2. GINKLO NAUDOJIMAS ASMENS SAUGUMO
UŽTIKRINIMUI

Išnagrinėjus kas yra agresyvumas, kokiais atvejais ir kokiomis būtinomis sąlygomis galima panaudoti ginklą toliau siekiama išsiaiškinti kodėl atsirado poreikis išrasti ginklą, kokia jo išradimo istorija ir raidos etapai. Tai padės geriau suvokti ginklo vaidmenį visuomenėje. Kodėl ginklo istorija sociologiniame, politiniame kontekste yra reikšminga? Ginklas – ne tik įrankis. Tai net ne tik priemonė. Socialinis kontekstas – tai lokali ir kartu globali erdvė, kurioje ir reiškiasi socialiniai santykiai. Socialinių santykių kokybė, intensyvumas, artimumas ir priklauso nuo to, kaip suvokiama erdvė, ar ji apibrėžta teritoriškai, fiziškai, ar yra neapribota ir atvira. Socialinio konteksto sąvokoje išskirti vieną iš pagrindinių jos elementų – kontekstinę situaciją svarbu kalbant ir apie ginklo istoriją, jo raidą. Šis terminas leidžia surišti socialinio konteksto ir ginklo vaidmenį ir išryškinti jų abipusę priklausomybę.

2.1. Ginklo kaip būtinosios ginties priemonės ypatumai ir raida

Ginklo istorija sociologiniame kontekste įgauna gilesnę prasme, o juk paprastai ginklą suvokiame tik kaip įrankį. Išgirdus ginklo sąvoka, daugiausia kyla dvi asociacijos – ginklas kaip priemonė savigynai ir ginklas kaip priemonė puolimui. Būtent dėl šios priežasties ilgainiui atsirado taisyklės, reglamentuojančios ginklo naudojimą visuomenėje. Tačiau jei kalbame apie ginklus, turime pirmiausia apžvelgti jo raidos etapus, kadangi ginklo raida iš esmės atspindi ir pačios visuomenės raida, nes žmogaus poreikis saugumui egzistavo visais laikais. Šaunamųjų ginklų vystymosi etapai:
– Ginklai su dagtine spyna (14 a.). Spyną sudaro svirtis, kurios viršutinis galas su uždegta dagtimi, paspaudus apatinį galą (nuleistuką), uždega parake užtaisą;
– Ginklai su titnagine ratine spyna (15 a. – 16 a.). Parako užtaisas uždegamas sukant ratą;
– Ginklai su titnagine spyna (16 a. vidurys). Parako užtaisas uždegamas smūgiuojant gaiduku, turinčiu titnago gabaliuką, į plieninį žiebtuvėlį;
– 17 a. ant ginklo vamzdžio pradedama tvirtinti durklą – duriantį ir pjaunantį šaltąjį ginklą. Pradžioje durklo rankena buvo įstatoma į vamzdį, todėl nebuvo įmanoma šaudyti su prijungtu durklu. Nuo 17 a. pabaigos buvo pradėta naudotis durklu su vamzdeliu, uždedant jį ant vamzdžio laibgalio;
– Ginklai su kapsulės spyna (19 a. pradžia). Parakas uždegamas smūgiuojant gaiduku į kapsulę. Šis ginklas turėjo privalumų prieš ankščiau išvardintus, buvo patikimesnis, mažiau priklausė nuo oro sąlygų;
– Ginklai su vamzdžiu turinčiu graižtvą (16 a. – 19 a.). Nuo 19 a. vidurio, pradėjus naudoti pailgą kulką ir spyną su kapsule, jie pakeitė lygiavamzdžius, nes gerokai padidino greitošaudą ir šaudymo nuotolį;
– 19 a. antroje pusėje buvo išrastas unitarinis šovinys, 1888 m. bedūmis parako užtaisas (Nobelis).
Pirmąjį šovinį pasiūlė vokietis Johanas Dreizė (Johann Nikolaus Dreyse). Šoviniai popierine tūta pradėti naudoti 1840 m., su metaline tūta – 1860 m. Unitarinis šovinys suteikė galimybę kurti naujos konstrukcijos ginklus. Prasidėjo naujas šaunamųjų ginklų, užtaisomų iš drūtgalio, vystymosi etapas – neautomatinių, pusiau automatinių ir automatinių ginklų.
Kalbant apie skirtingas ginklų rūšys, dažniausia pabrėžiama, kad šaunamuosius ginklus vieni iš pirmųjų panaudojo husitai XV a. viduryje, tarp jų ir vadinamąjį „pištalą”. Pištalos vamzdis buvo tvirtinamas prie medinio koto, kurį šaudydami laikydavo po pažastimi. Šis nedidelis husitų ginklas šaudant nedideliais atstumais buvo efektyvus. Teigiama, kad iškreiptas „pištalos” pavadinimas „pistole” ir davė pavadinimą trumpavamzdžiui, valdomam viena ranka – ginklui pistoletui. Kiti šaltiniai tvirtina, kad pistoletą išrado italų ginklų meistras Kamullo Vetelli, kuris
29
gyveno ir dirbo Pistojos mieste, ir todėl jo išrastas ginklas buvo pavadintas pistoletu.
Jeigu pirmieji šaunamieji ginklai, kuriuose kulkos išmetamos iš vamzdžio panaudojant sudegančio parako energiją atsirado XIV a. pradžioje, tai trumpavamzdžiai ginklai, šaudant valdomi viena ranka, atsirado kur kas vėliau.
Pistoletų išradimui turėjo įtakos sukurta šaunamųjų ginklų kibirkšties ratinė spyna, kuri buvo gerokai pranašesnė už iki tol buvusią dagtinę spyną. Apie du su puse šimtmečius pistoletų konstrukcija beveik nesikeitė nors ir buvo stengiamasi. Per tą laikotarpį galima paminėti tokius konstrukcijos pasikeitimus:
– vamzdžio pailginimas ir jo kalibro sumažinimas (XVI a. pabaiga);
– nuoseklus kibirkšties ratinės spynos pakeitimas titnagine skiltuvine spyna (XVII a.);
30
– išorės pistoleto formos tapo daug racionalesnės ir praktiškesnės.
29 Bebrauskas R. Pistoletų ir revolverių raidos istorija, 2008. Prieiga per internetą:
<http://www.suvioakademija.lt/ru/ginklu-apzvalga/pistoletu-ir-revolveriu-raidos-istorija.html>.
30 Ten pat.
Kibirkštinio įliepsnojimo periodu buvo imtasi ir daugiau priemonių tobulinti pistoletą, bet jos nebuvo rezultatyvios, nes šiek tiek patobulinus pistoletą atsirasdavo daugiau trūkumų – ypačgriozdiškumas ir sandaros sudėtingumas, o primityvi to meto pramonė buvo nepajėgi gaminti sudėtingų mechanizmų.
Tuo laikotarpiu buvo mėginama padidinti pistoletų greitošaudą. Taigi XVI a. pabaigoje -XVII a. pradžioje, buvo pasirodę dvivamzdžiai pistoletai. Jų vamzdžiai sudėti vienas ant kito ir turėjo dvi kibirkšties ratines spynas. Buvo pasirodę kai kurie daugiavamzdžių pistoletų pavyzdžiai. Todėl kibirkštinio įliepsnojimo laikotarpis nelaikomas pistoletų vystymosi periodu – tai jų raidos priešistorija, ir tik XIX a. pradžioje, kai buvo išrasta ir pripažinta kapsulė ir kapsulinė spyna, atsivėrė galimybės tobulinti ne tik pistoletus, bet ir visus šaunamuosius ginklus.
Taigi, galima sakyti, kad reikšmingomis prielaidomis sėkmingai pistoletų raidai buvo kapsulių, graižtvinių vamzdžių, besisukančių būgnų išradimas. Šie išradimai buvo atlikti anksčiau nei sukurta kapsulė, bet tuomet jie nedavė reikiamo efekto, kuris pasirodė galimas tik derinant juos su nauja kapsulės įsiliepsnojimo idėja.
XIX a. pradžioje šūvio iš pistoletų nuotolis, taiklumas, kulkų naikinamasis pajėgumas ir konstrukcija, nors ir ne iki galo, bet tenkino artimojo mūšio ginklo reikalavimus. O tuometinių pistoletų greitašaudos praktiškai nebuvo. Pistoletų užtaisymo iš laibagalio trukmė tiesioginio sąlyčio su priešu sąlygomis, kuriomis ir buvo numatoma juos naudoti, visiškai neatitiko kovos reikalavimų, ir pistoletai iš esmės tapo vienkartinio naudojimo ginklu. Kai tik pramonė pakilo iki tam tikro lygio, kad galėjo gaminti sudėtingesnius mechanizmus, intensyviai imta ieškoti būdų greitašaudai didinti. Šiuo laikotarpiu pasirodo užtaisomi iš drūtgalio pistoletai su kapsuline spyna ir graižtviniu vamzdžiu su vienu parako užtaisu, kurie nepadidino greitašaudos. Netenkino tuometinio artimojo mūšio ir daugiavamzdžiai pistoletai su kapsuline spyna. Nesėkmingos buvo pastangos gaminti daugiavamzdžius ir su keletu parako užtaisų neautomatinius pistoletus. Dažniausiai jie
31
būdavo tokie sudėtingi, kad negalėjo konkuruoti su revolveriais.
Revolveriai: 1836 m. pasirodė pirmas ir labai vykęs amerikiečio Samuelio Kolto revolveris (angl. revolve – sukti), pavadintas „Paterson” pagal miesto, kur jis buvo pagamintas, pavadinimą. Šio revolverio konstrukcijos principai išliko nepakitę iki šių dienų. Revolverio konstruktorius yra Džonas Pirsonas, o S.Koltas – pramonininkas, organizavęs konstruktoriaus darbą ir revolverio gamybą bei reklamą. Kolto revolveriai – tai nauji šaunamieji ginklai, kurių pranašumas prieš vieno užtaiso pistoletus buvo neginčijamas. Pagrindinis šio ginklo požymis – besisukantis būgnas, kurio kamerose yra penki ar šeši parako užtaisai. Norint iššauti iš revolverio kelis šūvius, šauliui reikia tik
32
atlaužti gaiduką ir spūstelėti nuleistuką.
Pasirodžius revolveriams konkurencijos neišlaikė nei vieno užtaiso, nei keleto vamzdžių pistoletai su kapsuline spyna. Revolveriai, lyginant su jais, buvo kompaktiškesni, taiklesni, turėjo didesnį šaudymo nuotolį ir pramušamąją galią, nes jų vamzdžiai buvo su graižtvomis, šaudė pailgomis kulkomis ir užtaisomi buvo iš drūtgalio nestumiant kulkos pro įvamzdžio kanalą. Šaunant kulka tampriai įsirėžia į vamzdžio graižtvas, o nuo to priklauso šaudymo nuotolis ir taiklumas.
Kolto revolverio konstruktorius D. Pirsonas turėjo daug pasekėjų – Amerikos ir Europos šalių konstruktorių. Labai greitai pasirodė daug naujų, tobulesnių revolverių, bet panašių konstrukcijų, mechanizmų ir dalių. Paleidžiamasis – smogiamasis mechanizmas gaminamas savaime užsitaisantis, korpusas – monolitinis, tvirtesnis, rankenos patogesnės. Tolesnė kapsulinių revolverių raida vyko šio portatyvaus ginklo galios didinimo kryptimi, mažinant jų masę ir matmenis. Revolverių ugnies galia, didelė greitašauda, geras taiklumas padarė šį naują ginklą grėsmingu.
Tarp labiausiai paplitusių revolverių galima išskirti:
– Smito ir Vestono (1870 m.) 10,67 mm kalibro, užtaisomą 6 šoviniais;
– belgų konstruktoriaus Naganto, 7,62 mm, užtaisomą 7 šoviniais, 1895 m;
– Kolto, 7,65 – 11,43 mm, užtaisomą 6 šoviniais, 1872 m. Jų kovinės savybės panašios. Kalibras – 7,62 -11,56 mm, svoris – 0,75 -1,3 kg, būgno talpa 6-7 šoviniai, greitašauda – 6-7 šoviniai per 15-20 sek., taikymo nuotolis – iki 100 m.
Revolveriai, palyginti su tuometiniais pistoletais, turi daug privalumų. Jų konstrukcija paprasta, dėl to patikimesni šaudant. Praktiškai gerai paruošto, tvarkingo revolverio gedimų šaudant nebūna (1000 šūvių tenka ne daugiau kaip vienas gedimas – daugiausiai užsikirtimas, kurį labai lengvai galima pašalinti). Kaip mechaninis ginklas, revolveris nėra pavojingas nepakankamai išmokyto šaulio rankose (gerai matyti, ar yra šovinys būgne, ar atlaužtas gaidukas, negalimas savaiminis šūvis, nes nuleistukui nuspausti reikia jėgos).
Vienas iš reikšmingiausių XIX a. antros pusės išradimų, pagreitinusių revolverio raidą, buvo unitarinis šovinys (lot. unitas – vieningas) t.y. šovinys, kurio parako užtaisas, kulka ir kapsulė sujungiami į vieną vienetą – tūtą. Unitarinį šovinį pirmasis pasiūlė vokiečių ginklų konstruktorius Dreizė 1827 m. Unitariniai šoviniai su popierine tūtele pradėti naudoti 1836 m. su metaline tūtele -1853 m. prancūzų ginklų konstruktoriui Lefošė pasiūlius šovinius su smeige, į kurią šaunant buvo
33
smogiama gaiduku. Smūgis per smeigę buvo perduodamas kapsulei.
Revolveriai su unitariniais šoviniais buvo pranašesni už kapsulinius ir turėjo didesnes tobulinimo galimybes. Bet šoviniai su smeige turėjo ir daug trūkumų, iš kurių būdingiausieji yra: sudėtingas ginklo užtaisymas, nes šoviniai užtaisant turėjo būti vienoje tam tikroje padėtyje (smeigė turėjo įeiti į būgno išpjovas); kyšančios į šalis smeigės buvo pavojingos naudojant ginklą; ginklai buvo didelių gabaritų. Todėl greitai po šovinių su smeige pasirodymo buvo išrasti šoviniai su metaline tūta, kurios įvairiose vietose buvo talpinami stimuliuojantieji mišiniai-kapsulės, iš kurių geriausias buvo šovinys su skrituliniu įliepsnojimu.
Nuo 1861 m. greitai pradėjo plisti šoviniai su centriniu įliepsnojimu. Šis prancūzo Pottė išradimas pagreitino visų ginklų raidą, tarp jų ir revolverių bei pistoletų. Anglo Boksero patobulinti centrinio įliepsnojimo šoviniai buvo labai greitai pripažinti.
Taigi revolveriai, išrasti Amerikoje, paplito ir Europoje. Antrojoje XIV a. pusėje jų raidoje galima išskirti dvi kryptis – amerikietiškąją ir europietiškąją. Amerikoje revolveriams būdinga naudoti skritulinio įliepsnojimo šovinį ir vieno veiksmo paleidžiamąjį-smogiamąjį mechanizmą, europietiškiems – centrinio įliepsnojimo šovinį ir dviejų veiksmų (savaime užsitaisantį) paleidžiamąjį – smogiamąjį mechanizmą. Vėliau, tobulinant ginklus, skirtumas tarp jų išnyko. Panaudojus centrinio įliepsnojimo šovinius atsirado galimybė tobulinti revolverius, todėl pistoletai neturėjo jokių galimybių su jais konkuruoti.
Tačiau 1884-1888 m., pasirodžius bedūmiui parakui, naujiems metalurgijos laimėjimams, bendra technikos raida visiškai pakeitė padėtį. Vėl pirmenybę įgijo pistoletai, nes beveik visos revolverių konstrukcijos vystymosi galimybės buvo išsemtos, o pistoletams tobulinti atsivėrė naujos galimybės. Pastangos toliau tobulinti revolverius, naudojant parako energiją jiems automatizuoti, teigiamų rezultatų nedavė – automatiniai revolveriai visuomet būdavo blogesni už neautomatinius. Nors greitašauda šiek tiek ir padidėdavo, bet jie būdavo labai sudėtingi ir nepatikimi.
Pistoletų, kurių mechanizmų darbas automatizuotas naudojant parako dujų energiją, raida prasidėjo dar iki pasirodant bedūminiam parakui. Pirmus patentus tokiems pistoletams išsiėmė Europoje 1872 m. Plesneras, o Amerikoje – 1874 m. Liusas. Iš pradžių automatiniai pistoletai buvo tik kaip bandomieji pavyzdžiai ir turėjo praeiti nemažai laiko, kol jie plačiau paplito, ypač kariuomenėje. Jų raidai kliudė kai kurios dūminio parako savybės, taip pat tradicinis revolverių ir kitų ginklų komponavimas. Pavyzdžiui, iš pradžių pistoletų šovinių dėtuvės buvo ten, kur revolverių būgnas, o rankena buvo paliekama tuščiavidurė.
1897 m. pagamintas Džono Mozės Browningo konstrukcijos 7,65 mm kalibro pistoletas turėjo naują mechanizmų išdėstymą (dėtuvė buvo rankenoje), o tai pašalino paskutinę kliūtį pistoletams tobulinti. Jis turi masyvią laisvą spyną, kurioje buvo daužiklis ir grąžiklis (grąžiklis tokio tipo ginkluose atlieka ir kovinės spyruoklės funkcijas). Browningo pistoletas tapo pavyzdžiu kuriant naujus šios paskirties ginklus. Tuo metu su Browningo pistoletais negalėjo konkuruoti nė vienas iš pistoletų ir juolab revolverių. Galima pažymėti, kad 1906 m. tos sistemos modelio buvo pagaminta apie 4 mln. vienetų, o 1903 metų modelio pistoletas buvo gaminamas net 37 metus. 1900m. Browningo sistemos pistoletai buvo dviejų matmenų, bet daugiausiai paplito ne ilgesnio, o normalaus dydžio modeliai.
XX a. pirmaisiais dešimtmečiais pistoletų buvo pagaminta labai daug, jie pasidarė kompaktiškesni, pagerėjo kovinės savybės. Jei anksčiau grąžiklis buvo vamzdžio viršuje, tai dabar -apie vamzdį arba po juo, talpesnė dėtuvė. Pastaruoju metu pistoletai tobulinami, bet jų raidoje pastebimas sąstingis, nes dauguma konstrukcinių galimybių jau išnaudota ir nauji pistoletai iš principo nesiskiria nuo senųjų, išleistų prieš kelis dešimtmečius, tik jų mechanizmai ir detalės kitaip komponuojami.
Šaunamųjų ginklų klasifikacija padeda mums geriau suvokti jų panaudojimo kontekstą visuomenėje. Ginklai klasifikuojami labai įvairiai, atsižvelgiant į jų klasifikaciją sprendžiamas ir jų panaudojimo pobūdis. Gyvenimas – tai laisvė imtis visų veiksmų, kurių reikalauja protingos būtybės prigimtis palaikant, turtinant ir naudojant savo gyvenimą. Kitaip sakant, tai yra prigimtinės teisės į gyvybę, laisvę ir laimės siekį prasmė.
Išnagrinėjus ginklo istoriją ir raidą, galima teigti, kad ginklo išradimas reiškia laisvę nuo kitų žmonių fizinės prievartos ir neteisėto kišimosi į privatų gyvenimą. Todėl kiekvieno individo teisė yra laisvai veikti savo paties sprendimu, pagal savo tikslus, savo laisvu, neprievartiniu pasirinkimu. Tačiau kaip bebūtų išvystyta ginklų pramonė, ji ne vien teigiamai veikia žmoniją, bet sudaro galimybę pasinaudoti ginklu ne tik savigynos tikslais.

2.2. Ginklų įsigijimo teisinis reguliavimas Lietuvoje

LR Ginklų ir šaudmenų įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas.
Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis ginklų apyvartą Lietuvoje, yra Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (Žin., 2002, Nr. 13-467; 2007, Nr. 135-5452). Šiame įstatyme ginklai ir šaudmenys yra klasifikuojami į atskiras kategorijas, nustatomi ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, apibrėžiamos subjektų, kurių veikla yra susijusi su ginklais iršaudmenimis, teisės ir pareigos. Įstatymu reglamentuojant ginklų ir šaudmenų apyvartą siekiama
35
užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą.
Minėto įstatymo 11 straipsnis apibrėžia, kokiais tikslais Lietuvoje leidžiama įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis: tai būtų medžioklė, sportas, savigyna, profesinė veikla, kolekcijų sudarymas, mokymas, mokslinai tyrimai, taip pat ir kt. tikslai, jeigu jie neprieštarauja įstatymams, tarptautinėms sutartims ir susitarimams. Tikslesnę Lietuvos nuolatinių gyventojų ir užsieniečių B, C kategorijų šaunamųjų ginklų ir D kategorijos vienašūvių ilgųjų lygiavamzdžių šaunamųjų ginklų, skirtų medžioklei, savigynai, sportui, jų dalių, šaudmenų apyvartos ir jos kontrolės tvarką, leidimų išdavimo ir kontrolės tvarką, ginklų civilinės apyvartos ir jos kontrolės tvarką reglamentuoja Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362.
Savigynai skirtus B, C kategorijų trumpuosius šaunamuosius ginklus, jų šovinius gali įsigyti ir turėti ne jaunesni kaip 23 metų asmenys, o B ir C kategorijų ilguosius lygiavamzdžius šaunamuosius ginklus bei D kategorijos vienašūvius ilguosius lygiavamzdžius šaunamuosius ginklus (jų šovinius) gali įsigyti ir turėti ne jaunesni kaip 18 metų asmenys. Prieš įsigydami ginklą, minėti asmenys privalo gauti leidimą ir išlaikyti egzaminą.
Leidimus įsigyti, laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų šaunamuosius ginklus bei D kategorijos vienašūvius ilguosius lygiavamzdžius šaunamuosius ginklus (taip pat leidimus parduoti ar perdirbti ginklus) išduoda, perregistruoja, panaikina teritorinės policijos įstaigos. Užsieniečiams leidimus įsigyti ginklus ir šaudmenis išduoda Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.
Asmuo, pageidaujantis gauti leidimą įsigyti ginklą, pagal deklaruotą gyvenamąją vietą teritorinei policijos įstaigai privalo pateikti: asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; užpildytą nustatytos formos anketą; nustatytos formos prašymą leisti įsigyti ginklą; medicininio patikrinimo išvadą (Forma 049/a) apie tai, kad jis neserga liga (-omis), neturi fizinio (-ių) trūkumo (-ų), įrašyto (-ų) į Sveikatos apsaugos ministerijos ligų ir fizinių trūkumų, dėl kurių asmuo negali įsigyti ar turėti ginklo, sąrašą, ir nėra įrašytas į sveikatos priežiūros įstaigos įskaitą dėl alkoholizmo, narkomanijos, nėra sveikatos priežiūros įstaigos priežiūroje dėl psichikos ligos ar sutrikimo. Minėtoje išvadoje turi būti atžyma apie sveikatos priežiūros įstaigą, kuri ją išdavė, ji turi būti patvirtinta gydytojų konsultacinės komisijos antspaudu ir šios komisijos pirmininko spaudu bei parašu.
Asmuo, siekiantis gauti leidimą įsigyti ginklą, privalo pats pateikti visus reikiamus tinkamai įformintus dokumentus.
Pareigūnas, gavęs dokumentus, organizuoja patikrinimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar nėra priežasčių, dėl kurių leidimas įsigyti ginklą pareiškėjui galėtų būti neišduodamas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje yra pateikiamas išsamus sąrašas aplinkybių, kurioms esant asmuo negali įsigyti ir turėti ginklo (pvz., asmuo nėra sulaukęs aukščiau minėto amžiaus, serga kai kuriomis ligomis ar turi fizinių trūkumų, trukdančių tinkamai elgtis su ginklu, yra įrašytas į sveikatos priežiūros įstaigos įskaitą dėl alkoholizmo, narkomanijos ir t. t.).
Asmuo, norintis įsigyti pirmą šaunamąjį ginklą savigynai (taip pat gavęs jį kaip dovaną), privalo išlaikyti egzaminą pagal Šaunamojo ginklo laikymo, nešiojimosi ir panaudojimo savigynai mokymo programą ar egzaminą pagal Apsaugos darbuotojo mokymo programą. Baigusiems kursus asmenims yra išduodami kursų baigimo pažymėjimai.
Gavus leidimą įsigyti ginklą asmuo ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo pranešimo gavimo teritorinei policijos įstaigai turi pateikti: egzamino išlaikymo pažymėjimą ir jo kopiją, pažymą, patvirtinančią, kad yra tinkamos sąlygos ginklui laikyti.
Ginklus, šaudmenis asmenys gali įsigyti Ginklų fonde prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba įmonėse, kurios Lietuvos Vyriausybės nustatyta tvarka turi išduotą licenciją gaminti, importuoti ar prekiauti ginklais. Įsigyti ginklą užsienio valstybėse galima tik gavus leidimą įvežti ginklą. Įsigytą (taip pat ir padovanotą) ginklą asmuo ne vėliau kaip per 10 dienų nuo ginklo įgijimo dienos privalo įregistruoti teritorinėje policijos įstaigoje, išdavusioje leidimą įsigyti ginklą. Įregistravus ginklą, asmeniui išduodamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus.
Jeigu policijos įstaigoje priimamas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą įsigyti ginklą, panaikinamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus arba leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neperregistruojamas, asmuo ne vėliau kaip per 30 dienų sprendimą gali apskųsti policijos generaliniam komisarui, o šis sprendimas yra skundžiamas teismui.
Primintina, kad už neteisėtą disponavimą šaunamuoju ginklu, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis Baudžiamajame kodekse yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Nustačius, kad šaunamasis ginklas (šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos) buvo gaminamas, įgytas, laikomas, nešiojamas, gabenamas ar realizuotas neturint reikiamo leidimo, asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Tas, kas pažeidė teisėtai turimo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų laikymo taisykles ir dėl to sudarė sąlygas kitam asmeniui neteisėtai jais pasinaudoti, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba areštu, arba teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimu.
Apibendrinus galima teigti, kad asmuo, įsigydamas ginklą, įgyja ne vien daiktą, jis kartu prisiima ir didelę atsakomybę: įgijęs ginklą, jis privalo užtikrinti, kad su juo bus saugiai elgiamasi, kad ginklas nepateks į svetimas rankas ir, naudojantis įgytu ginklu, bus išvengta nelaimingųatsitikimų. Todėl ginklų ir šaudmenų įgijimas, bet koks disponavimas jais yra griežtai reglamentuoti teisės aktais.

2.3. Saugumo jausmo ES ir Lietuvoje apžvalga

Kiekvienas iš mūsų, kaip pilietis, kaip visuomenės narys, praradęs saugumo jausmą tampa tam tikru nepilnaverčiu, negalinčiu nuosekliai bei tolygiai funkcionuoti visuomenės nariu. Lietuvai, kaip ir kitoms Rytų bei Vidurio Europos valstybėms, pereinant iš totalitarinio režimo į demokratinį, teko įveikti ne tik ekonominę krizę, bet ir susidurti su socialine dezorganizacija – žmonių vertybinio elgesio orientacijos praradimu ir atitinkamu socialinės reguliacijos susilpnėjimu. Socialinė dezorganizacija laikoma viena pagrindinių nusikalstamo elgesio priežasčių. Tokioje situacijoje svarbią reikšmę turi naujų vertybinių orientacijų ir nuostatų formavimas, ypatingą dėmesį skiriant jaunimo auklėjimui.
Asmeniui, kuris dėl tam tikrų priežasčių praranda saugumo jausmą visuomenėje, neišvengiamai tenka susidurti su:
– baime patirti bet kokio pobūdžio (materialinio, dvasinio, fizinio) žalą dėl nusikaltimo;
– visuomenės solidarumo erozija, visuomenės narių nepasitikėjimu vienas kitu, įtarumu;
– didžiule materialine kaina, kurią moka visuomenė ir valstybė, norėdama apsisaugoti nuo nusikaltimų (techninės apsaugos priemonėmis, draudimo išlaidomis, fizinių asmenų ir objektų apsauga, teisėsaugos institucijų išlaikymu ir pan.), nevyriausybinių organizacijų,
37
teikiančių pagalbą aukoms, gausa ir pan. Kita vertus, labai sudėtinga apibūdinti žmogų, kuris nesijaučia saugus. Juk saugumo jausmas – vienas iš svarbiausių. Nesaugus žmogus – nesaugus pilietis – nesaugi visuomenė – šių sąvokų sąveika leidžia teigti, kad tik būdamas saugus kiekvienas iš mūsų galime būti pilnaverčiu visuomenės piliečiu.
Tačiau kaip teigia A. Gaižutis (2008), pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad žmogaus elgesį valdo genai ir kultūra. Tam tikroje visuomenėje yra tam tikrų leistinų agresyvumo apraiškų, nevienodai vertinamas moters ir vyro agresyvumas. Atitinkamos tradicijos ir prapročiai reguliuoja agresyvumo formas bei pasireiškimo būdus. Aklėjant žmogų tiesioginę ir netiesioginę įtaką jam daro jo tėvai, broliai ir seserys ir artimieji. Jų elgesio modeliai, kuriuos
38
perpranta jaunuomenėje, skatina arba slopina agresyvumą. Tai paprasta tiesa, bet ji tikra.
Taip pat svarbu tai, kad visuomenė, tai visų pirma tam tikra bendruomenė, besiremianti kaimyniškumo principu: „Kaimynystė – tai teritorija, kurioje gyventojai užima tam tikras gyvenimo erdves, naudojasi tomis pačiomis tarnybomis ir bendrojo naudojimo įrenginiais, gali dalyvauti toje pačioje veikloje – rūpintis, stengtis išlaikyti ir gerinti materialinius dalykus, sudvasinti
39
bendruomenės gyvenimą, turtinti aplinką”.
Valstybės pareiga – šių priemonių naudojimosi teisėtumo, galimybių bei maksimalaus efektyvumo sąlygų sudarymas.
Tyrimais nustatyta, kad baimė tapti nusikaltimo aukomis Lietuvoje yra panaši kaip ir visoje Europos Sąjungoje, dar 1997 m. Lietuvoje atlikto tarptautinio palyginamojo viktimologinio tyrimo rezultatai rodo, kad kriminalinės viktimizacijos pagal respondentų lytį rodikliai bei baimės tapti nusikaltimų aukomis santykis Lietuvoje yra panašūs į daugelio Europos Sąjungos šalių ir kitų šalių atitinkamus rodiklius. Todėl galima teigti, kad tipiškiausia nusikaltimo auka yra jauno amžiaus (maždaug 40 m.) vyras. Kaip parodė tyrimas, būtent jauno amžiaus vyrai jaučiasi saugūs, nebijo tapti nusikaltimo aukomis. Taigi akivaizdu, kad jų saugumo jausmas neatitinka realaus jų tikimybės tapti nusikaltimo aukomis lygio. Mažiausią tikimybę tapti nusikaltimų aukomis turi vyresnio amžiaus (apie 60 m. ir daugiau) moterys, tačiau jos labiausiai bijo tapti nusikaltimo aukomis. Taigi ir jų saugumo jausmas neatitinka jų tikimybės tapti nusikaltimo aukomis lygio.
Kai matome, ir kalbėti apie ginklo, kaip apie asmens savisaugos priemonė aktualiausia tuomet būtų būtent šiame kontekste, kai ginklą, kaip savigynos priemonę, vertina tiek vyrai, tiek moterys, taip pat atsižvelgiant į jų amžių.
Analizuodami tyrimų duomenimis, galime pastebėti, kad Lietuvos gyventojai prieš 12 metų beveik du kartus dažniau bijojo tapti nusikaltimų aukomis negu vidutiniškai Europos ir net tris, tris su puse karto dažniau negu Švedijos arba Suomijos gyventojai.
Tuo tarpu tikimybė tapti nusikaltimo auka Lietuvoje maždaug atitinka kitų pramoninių šalių gyventojų tikimybę tapti nusikaltimų aukomis savo šalyse. Juk tai, kad nusikalstamumas auga pastebime kiekvienas. Didėja nusikaltimų skaičius, tame tarpe – ir ginkluotų apiplėšimų.
Statistikos departamentas išleido leidinį „Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla 2010 m.” Leidinyje pateikiama statistinė informacija apie nusikalstamumą, užregistruotus asmenis, nukentėjusius nuo nusikalstamų veikų, nuteistuosius, asmenis, įkalintus laisvės atėmimo įstaigose, ir teisėsaugos institucijų veiklą. Pateikiami kai kurie nusikalstamumo ir baudžiamosios teisenos statistiniai rodikliai Europos Sąjungos šalyse.
Lietuvoje užregistruotų nusikalstamų veikų skaičius, 2008-2009 m. kasmet didėjęs 6-7 procentais, 2010 m. sumažėjo 7 procentais ir siekė 77,7 tūkst. Nusikaltimai sudarė apie 90 procentų visų užregistruotų nusikalstamų veikų. Kaip ir ankstesniais metais, 6 procentai nusikaltimų buvo labai sunkūs ir sunkūs.
Du trečdaliai visų užregistruotų nusikalstamų veikų – turtinio pobūdžio. Iš turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų trys ketvirtadaliai – vagystės, kurių skaičius, 2008-2009 m. didėjęs, 2010 m. sumažėjo 6 procentais ir jų buvo užregistruota 37 tūkst. Kas septinta vagystė buvo padaryta įsibrovus į gyvenamąsias patalpas. Tokių vagysčių užregistruota 15 procentų mažiau nei 2009 m. Nuo 2005 m. kasmet mažėjęs automobilių vagysčių skaičius 2010 m. padidėjo dešimtadaliu.
Pastaruosius dvejus metus mažėjo nužudymų skaičius – 2010 m. jų užregistruota 217, arba 35 nužudymais mažiau. Tačiau sunkių sveikatos sutrikdymų skaičius 2010 m. padidėjo daugiau nei dešimtadaliu, o išžaginimų ir pasikėsinimų – daugiau nei trečdaliu. Tokių nusikaltimų užregistruota atitinkamai 245 ir 208.
Nusikalstamų kelių transporto eismo taisyklių pažeidimų skaičius per pastaruosius dvejus metus kasmet mažėjo beveik trečdaliu, o 2010 m. sumažėjo dešimtadaliu – tokių nusikaltimų buvo užregistruota 1,5 tūkst. 2010 m. ištirta 36,1 tūkst., arba 47 procentai užregistruotų nusikalstamų veikų. Kas dešimtą nusikalstamą veiką padarė 14-17 metų amžiaus nepilnamečiai. Kas vienuoliktas nepilnamečių padarytas nusikaltimas buvo sunkus arba labai sunkus.
Teismai nuteisė 15,7 tūkst. asmenų, arba tūkstančiu (7 proc.) daugiau nei 2009 m. Kas tryliktas nuteistasis buvo nepilnametis.
2011 m. pradžioje įkalinimo įstaigose kalėjo 9,1 tūkst. (2010 m. – 8,7 tūkst.) asmenų, iš kurių dauguma – 7,9 tūkst. (87 %) – buvo nuteisti ir atlikinėjo bausmę, kiti – 1,2 tūkst. (13 %) -buvo suimti ir laukė teismo nuosprendžio tardymo izoliatoriuose. Nepilnamečiai sudarė 2 procentus visų įkalintųjų.
Iš Europos Sąjungos valstybių daugiausia įkalintų asmenų 100 000 gyventojų 2006-2008 m. teko Latvijoje (per metus vidutiniškai 293), Estijoje (284), Lietuvoje (231), Lenkijoje (229), mažiausiai – Slovėnijoje (63), Suomijoje (65), Airijoje (67), Danijoje (68). Europos Sąjungos šalių vidurkis – 123.
Nusikalstamumo paplitimo visuomenėje ir valstybėje rodiklis yra vienas iš saugios aplinkos vertinimo kriterijų. Nusikaltimų ir teisės pažeidimų skaičiaus dinamika lemia tiek saugumo jausmo silpnėjimą vietos bendruomenėje ir valstybėje apskritai, tiek tvarką palaikančių ir saugumą užtikrinančių priemonių efektyvumo rezultatus. Visuomenės saugumą užtikrinančių subjektųveiklos strategija, kuri skiriama nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijai bei apsaugai, t.y. tam tikrai socialinei kontrolei užtikrinti, reikalauja nuoseklesnio ir atidesnio pasiruošimo „ didėjanti netvarka gyvenamojoje aplinkoje, teisės pažeidimų skaičiaus didėjimas, gyventojų saugumo pojūčio silpnėjimas ir kitų panašaus pobūdžio rizikos veiksnių dominavimas leidžia kitaip
42
vertinti visuomenės saugumo padėtį valstybėje”.
Saugumo jausmas gyvenant tam tikroje teritorijoje iš dalies ypatingai aktualus tapo pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje. A. Šakočiaus teigimu, valstybės patikimumą ir patrauklumą lemia du reiškiniai, kurie glaudžiai siejasi tarpusavyje: jos vidaus ir užsienio politikos stabilumas ir gyvenamosios vietos saugumas. Saugios aplinkos ir saugumo jausmo užtikrinimas yra gyvybiškai svarbus ne tik kiekvienam piliečiui asmeniškai, bet ir tautos sutelktumui bei valstybingumui išlaikyti.
Kalesnykas R., Meškauskas V. Vaizdo stebėjimo kamerų (CCTV) panaudojimas užtikrinant visuomenės saugumą: teisiniai ir organizaciniai aspektai // Jurisprudencija, 2002, t. 36 (28), p. 59.
Apibendrinus prieita išvados, kad pagrindinis piliečio gyvenamosios aplinkose vertinimas, vertinimo kriterijus šiuolaikinėje valstybėje yra piliečių saugumo pojūtis. Įvairių tyrimų duomenimis, Lietuvoje ir ES asmens saugumo pojūčio rodiklis yra neigiamas, o visuomenės saugumo užtikrinimas rinkos ekonomikos ir konkurencijos sąlygomis tampa vienu svarbiausių valstybės uždavinių, kuriam gali būti naudojamos gana įvairios priemonės, viena kurių – asmens savigynai skirti šaunamieji ginklai. Taip pat, kad būtinoji gintis yra ne tik efektyvi žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos ir gynimo priemonė. Kita vertus, būtinosios ginties nuostatos negali būti ignoruojamos ir tais atvejais, kai žmogaus, visuomenės ir valstybės teisės ir teisėti interesai ginami vykdant profesines pareigas, įsakymą, kitomis teisėtomis priemonėmis, kurios laikomos savarankiškomis aplinkybėmis, šalinančiomis veikos pavojingumą ir jos priešingumą teisei. Pažymėtina ir tai, kad būtinoji gintis leidžia save apginti tik ypatingais atvejais, kai pavojus yra pavojingas, akivaizdus ir realus. Tačiau streso atveju, šiuos aspektus turbūt ypatingai sunku atskirti, kai baimė užgožia sveiką protą. Todėl tyrimo metu bus siekiama išsiaiškinti kaip trys kartos vertina ginklą kaip būtinosios ginties priemonę, ir ar jų manymu tai optimali sąlygą apsiginti.
3. GINKLO KAIP BŪTINOSIOS GINTIES PRIEMONĖS TRIJŲ KARTŲ VERTINIMO KOKYBINIS TYRIMAS

3.1. Tyrimo organizavimas ir eiga

Pasirinktas tyrimo tipas – kokybinis. Kokybinis tyrimas leidžia įsigilinti į tyrimo dalyvių asmeninę patirtį, individualumą, socialinę situaciją, atskleisti išsamesnį jų požiūrį ir nuomonę.
Tyrimo dalyviai – trijų kartų atstovai: anot Pasauline sveikatos organizacijos žmogaus amžiaus tarpsnius pasiūlė skirstyti taip: jaunas žmogus (iki 44 metų) (1 kartos atstovai – užkoduoti J (jaunas žmogus) raide ir nuo 1 iki 5 skaičiais, nurodančiais kelintas informantas atsako), vidurinioji amžius žmogus (44 – 60 m.) (2 kartos atstovai – užkoduoti V (vidurinioji karta) raide ir nuo 1 iki 5 skaičiais, nurodančiais kelintas informantas atsako) ir pagyvenę žmonės (nuo 60 iki 74 m.) (3 kartos atstovai – užkoduoti P (pagyvenę žmonės) raide ir nuo 1 iki 5 skaičiais, nurodančiais kelintas informantas atsako).
Imtis. Tyrime dalyvavo informantai apsilankę ginklų parduotuvėje ir atrinkti atsitiktiniu būdu. Toks imties dydis pasirinktas todėl, kad siekiant kuo išsamiau išanalizuoti tyrimo objektą -ginklo, kaip būtinosios ginties priemonės vertinimas – duomenys buvo renkami tol, pasiektas teorinis „prisotinimas” ir pradėjo kartotis tos pačios nuomonės.
Tyrimo instrumentas (duomenų rinkimo metodas). Duomenys tyrimui buvo renkami naudojantis pusiau struktūruoto interviu metodu, nes tyrimu norėta išsiaiškinti tyrimo dalyvių patirtį, požiūrį į konkretų objektą – ginklo, kaip būtinosios ginties priemonės vertinimą. Šį metodą taip pat tikslinga pasirinkti dėl didelio jo lankstumo, nes tyrėjas palaikydamas dialogą su tyrimo dalyviu, turi galimybę kontroliuoti interviu eigą, pakreipdamas pokalbį aktualia tyrimui kryptimi.
Tyrimas buvo atliekamas nuo 2012 metų kovo 15 iki balandžio 15 dienos. Visi pokalbiai vyko tyrimo dalyvių darbovietėse, mokymo įstaigose ir ginklų parduotuvėje jiems patogiu laiku. Tiriamieji tyrime dalyvavo savanoriškai. Jie buvo supažindinti su tyrimo tikslu ir panaudojimu, taip pat buvo aptarti konfidencialumo klausimai. Pokalbiai, gavus sutikimą, buvo įrašinėjami ranka. Interviu vidutiniškai truko po 20-30 minučių (pokalbio įrašai pateikti 2, 3, 4 prieduose).
Tyrimo dalyviams buvo pateikti klausimai iš tokių klausimų grupių:
1. Kaip Jūs vertinate viešojo saugumo institucijų darbą?
2. Ar teko per paskutinius 12 mėn. susidurti su viena iš viešojo saugumo institucija?
3. Ar Lietuvos piliečiai jaučiasi saugūs?
4. Kokia yra kriminologinė situacija Jūsų artimiausioje aplinkoje, gyvenamojoje aplinkoje?
5. Ar Jūs jaučiatės saugus?
6. Kaip manote, kokios pagrindinės priežastys lemia nesaugumo jausmą?
7. Ar asmens savigynai skirti šaunamieji ginklai užtikrina piliečio saugumo jausmą?
8. Ar, jūsų nuomone, būtinoji gintis yra kiekvieno prigimtinė teisė?
9. Ką Jūs manote apie būtinąją gintį?
10. Ar galiojantys su ginklu įstatymai, užtikrina teisę į būtinąją gintį?
11. Kas turi didžiausią įtaką piliečių saugumo vertinimui? Sakykim socialinė, politinė ar ekonominė situacija Lietuvoje?
12. Šiandieniniame gyvenime gana dažnai mes susiduriame su agresyviai nusiteikusiais žmonėmis. Tai ypač ryškiai pasireiškia jaunimo tarpe ir ne tik. Ar jums teko susidurti su tokiais žmonėmis?
13. Ar tai paskatino susimąstyti apie ginklo įsigijimą?
14. Ar Jūs turite šaunamąjį ginklą?
15. Su kokiu tikslu įsigijote arba žadate įsigyti šaunamąjį ginklą?

Atsisiųsti pilną darbą butinoji gintis