Gamtos ištekliai

“Visuomenė beveik visada susidurdavo su išteklių ribotumu. Išteklių ribotumas visada kelia pasirinkimo problemą: iš kokių išteklių kurias gėrybes gaminti, kad poreikiai būtų geriausiai tenkinami, o ištekliai taupiai naudojami? Norint atsakyti į šį klausimą, būtina smulkiau nagrinėti visuomenės gamybinės veiklos galimybes”. Aplinkosaugos technologijų įrangai, kaip ir įprastiems vartojamiems produktams gaminti, taip pat reikalingos žaliavos, kurių išgavimas keičia per amžius susiformavusias ekologines sistemas . Įrangos gamybos procesas išskiria aplinkos teršalus bei naudoja energiją, kurios gamyba neatskiriama nuo teršalų emisijos į aplinką.

Atsisiųsti istekliai

Iš šio užburto rato galima išeiti ieškant naujovių išteklių panaudojimo srityje, pvz., tradicinių išteklių naudojimo sumažinimas ir diegiamas alternatyvių išteklių įsisavinimas ir pritaikymas. Kaip pavyzdį galima būtų aptarti neišsenkančių gamtinių išteklių panaudojimą energetikos reikmėms ( saulės, vejo, vandens ir kit., pagalba gaunama energija). Iš teklių panaudojimas visų pirma aktualus energetikos srityje – AE uždarymas, dujų ir naftos kainų nestabilumas, ekonominės problemos aplinkosaugos srityje -, todėl šiuo aspektu ir vertėtų analizuoti.
Šiame referate išsamiau bus aptariami vandens ištekliai ir jų panaudojimo aspektai Lietuvoje.Hidroenergetikos plėtojimas, kuris savame sprendžia tokias problemas kaip tradicinių išsenkančių išteklių trūkumas ir dėl jų panaudojimo kylančios aplinkosaugos problemos, kurių sprendimas savo ruožtu reikalauja nemažų išlaidų. Beto , Hidroenergetikos plėtotei Lietuvoje yra pakankamai geros sąlygos ( išteklių prasme), bei sėkmingai žengti pirmieji žingsniai. Taigi susitelksime ties sia sritimi ir aptarsime jos potencialą bei galimas perspektyvas.

Išteklių sąvoka

“Ištekliais vadinami visi tie aplinkos objektai (medžiaga, energija, informacija), kuriuos galima panaudoti gėrybėms gaminti.Tie objektai gali būti įvairiu laipsniu įsisavinti visuomenės. Tiesiogiai naudojami ištekliai yra gamtos veiksniai. Ekonomiksas juos paprastai skirsto įtris grupes: žemė, įskaitant jos gelmių turtus, kapitalas ir darbas. Smulkiau grupuojant gamybos veiksnius, dar skiriama žemė, naudojama kaip plotas maisto produktams gaminti ir statiniams statyti ir žemė kaip gelmių turtai – naudingos iškasenos; realus kapitalas (patatai, įrenginai, mašinos ir pan.) ir nominalus, finansinis kapitalas (pinigai, vertybiniai popieriai); darbas, tiesiogiai gaminąs ir pateikiąs gėrybes, ir verslumas – specifinis ūkio subjekto aktyvumas, pasireiškiantis ekonominių sprendimų priėmimu ir įgyvendinimu.[…] Dabar prie išteklių kaikas priskiria ir ekologines galimybes, ir net vadinamą socialinį kapitalą – įvairias visuomenines organizacijas, kurios sutelkia žmones, kelia jų pilietinį aktyvumą, skatina pasitikėjimą gamybinės ir ūkinės veiklos partneriais.”[5;37].

Šiuo atveju aktualių gamtinių išteklių klasifikacija:

I.Neišsenkami :
1.Saulės energija;
2.Jūrų potvynių energija;
3.Vėjo enrgija;
4.Atmosferos oras;
5.Vanduo;
II.Išsenkami:
1.Atkuriami
a) Gyvūnija
b) Augalija
c) Dirvožemis
2. Neatkuriami
a) Gyvenomojo erdvė
b) Dirvožemis

Technogeninių procesų poveikio aplinkai apibūdinimas

Šio reiškinio esmė ir priežastys glūdi „End-of-pipe” aplinkosaugos technologijose, kurios yra nuotekų ir dujinių išlakų valymas bei atliekų perdirbimas ar utilizavimas. Šių technologijų efektyvumas negali būti 100%-inis, t. y. jų dėka technogeninių procesų negalima įvesti į gamtiniams procesams būdingą uždarą ciklą. Kylant gamybos lygiui išsivysčiusiose šalyse, bendras į aplinką patenkančių teršalų kiekis, taikant tas pačias aplinkosaugos technologijas, irgi didėja . Tačiau ir nesant gamybos lygio augimo ar netgi jam smunkant, įprastų aplinkosaugos technologijų efektyvumas išlieka menamas, nes bendras į aplinką pakliuvusių medžiagų kiekis nepriklauso tik nuo pagaminamos produkcijos kiekio ir atitinkamo technogeninio proceso išlakų ir nuotekų išvalymo ar atliekų utilizavimo laipsnio
Pateikta schema įliustruoja technogeninio proceso poveikį aplinkai. Atliekas plačiąja prasme šioje schemoje suprantame, kaip produktų gamybos ir tam reikalingos energijos gavimo procesuose susidarančius ir aplinką teršiančius šalutinius produktus: kietas atliekas, nuotekas ir išlakas. Išgaunant žaliavas ir jas transportuojant, taip pat atitinkamai naudojama energija ir teršiama aplinka . Šiandien dar neaišku, ar įmanoma atstatyti pažeistas ekologines sistemas, išgautų žaliavų vietoje deponuojant neperdirbamas atliekas. Tačiau dalį susidarančių atliekų galima utilizuoti, panaudojant jas kaip antrines žaliavas produkcijos gamybai .

1pav. Technogeninių procesų nuoseklumas ir poveikis aplinkai[4]
Pateiktos schemos analizė rodo, kad bendrą vieno technologinio proceso padarytą žalą aplinkai gali sumažinti:
a) racionalus gamybos priemonių ir žaliavų šaltinių tarpusavio išdėstymas . Šiuo atveju aplinkos tarša sumažinama, sumažėjus tolimesnio transportavimo būtinybei;
b) racionalus medžiagų bei energijos naudojimas , ieškant pakaitalų brangioms gamtinėms žaliavoms , dalį technologijoje jau panaudotų žaliavų sugrąžinant į gamybinį ciklą , mažinant atskirų gamybos operacijų skaičių ir naudojant mažiau teršalų išskiriančias žaliavas ;
c) technogeniniuose procesuose susidarančių atliekų arba jų perdirbimo produktų panaudojimas vietoje medžiagų, reikalingų aplinkosaugos technologijoms, jeigu šios atliekos arba jų perdirbimo produktai pasižymi tam būtinomis savybėmis . [4]
Lietuvos aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių SSGG(swot) analizė
(stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės)
Stiprybės
1. Lietuvoje taikomi ekonominiai gamtonaudos reguliavimo instrumentai – mokesčiai už aplinkos taršą bei gamtos išteklius, gamtai padarytos žalos kompensavimas- kurie:

1. Poveikį aplinkai finansiškai atspindi ūkio subjektų elgesio alternatyvose.
2. Leidžia ūkio subjektams lanksčiau pasirinkti aplinkos apsaugos politiką, derinant aplinkosaugos reikalavimus su ekonominėmis-techninėmis galimybėmis
3. Skatina ekonomiškai efektyvų (taupų) nustatytų aplinkos apsaugos reikalavimų įvykdymą ir sukuria nuolatines finansines mažaatliekinių technologijų ir tobulesnių bei pigesnių aplinkosaugos priemonių paieškos paskatas.
4. Padidina priimamų aplinkos apsaugos sprendimų operatyvumą, įgalindami jų paiešką ir priėmimą tame lygyje, kur turima jiems reikalinga informacija.
5. Duoda pajamas, kurios gali būti pasitelkiamos bendrų valstybinių aplinkos apsaugos programų vykdymui bei padarytos aplinkai žalos kompensavimui.

2. Aplinkos apsaugos programų finansavimas iš valstybės biudžeto bei tarptautinės paramos fondų:

1. Teikia galimybę vykdyti bendrasias aplinkos apsaugos priemones, papildančias .atskirų ūkinių subjektų pastangas arba pranokstančias jų finansines galimybes.
2. Pritraukia investicines lėšas iš tarptautinių finansinių institucijų.
3. Kuria stabiliai augančią rinką (per artimiausius 10 metų numatyta Lietuvoje kasmet į aplinkosaugą investuoti po ~200 mln. litų) pramonės, statybos bei energetikos sektorių produkcijai ir paslaugoms, t.y. skatina šalies ekonomikos plėtrą bei papildomų darbo vietų kūrimą.
4. Pagyvina šalies finansų rinką (lengvatinės paskolos iš komercinių bankų aplinkosauginės paskirties investicijoms)

Silpnybės
1. Mokesčiai už aplinkos taršą bei gamtos išteklius ir gamtai padarytos žalos kompensacijos:
1.Reikalauja administravimo išlaidų.
1. Didina prekių bei paslaugų gamybos kaštus – tai atsiliepia prekių bei paslaugų kainoms (infliacinis efektas), šalies ūkio subjektų konkurencingumui vidaus bei užsienio rinkose, biudžeto pajamoms, gyvenimo lygiui ir pan.
2. Poveikio aplinkai “kainų” įtaka labai jautriai priklauso nuo tinkamo tarifų parinkimo: per maži mokesčiai neskatina aplinkosauginių pastangų, o per dideli bei nesubalansuoti – gali prislopinti ekonomikos plėtrą arba iššaukti nepageidaujamus ūkio struktūrinius pokyčius.
3. Tikslinė didžiosios dalies surenkamų mokesčių paskirtis –aplinkos apsaugai savivaldybių arba valstybės lygmenyje- suvaržo šalies išteklių panaudojimo optimizavimo galimybes.
2. Aplinkos apsaugos programų finansavimas:
1. Aplinkosauginių investicijų bendrafinansavimo būtinybė pareikalauja tam tikros dalies valstybės bei savivaldybių biudžetų lėšų.
2. Eksploatacinės pastatytųjų aplinkos apsaugos objektų išlaidos didina paslaugų tarifus ir tampa papildoma našta namų ūkių bei, atskirais atvejais, savivaldybių biudžetams.
3. Nepakankami instituciniai naujų ekonominių aplinkos apsaugos valdymo instrumentų diegimo ir administravimo gebėjimai.
Galimybės
1. Kompleksinės suderintos ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių sistemos sukūrimas, papildant ją naujais, pasaulinėje praktikoje žinomais efektyviais taršos mažinimą skatinančiais komponentais (užstatų-grąžos sistema, apyvartiniais taršos leidimais ir kt.).
2. Tvarios raidos (subalansuotos plėtros) siekių internalizacija Lietuvos ūkio subjektų elgesyje. Principu “moka teršėjas” besiremianti ir šakos specifiką atspindinti ekonominių aplinkosaugos motyvų integracija visuose ūkio sektoriuose.
3. Aplinkos apsaugos įsipareigojimų, susijusių su integracija į ES, įvykdymo ekonominio mechanizmo užtikrinimas.

Grėsmės
1. Šalies finansinių galimybių (aplinkos apsaugos investicijų bendrafinansavimo požiūriu) priklausomumas nuo padėties vidaus bei tarptautinėse rinkose.
2. Kurios nors įtakingos politinės ar ekonominės grupuotės pasipriešinimas jos interesus paliečiančiai aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių sistemos reformai (politinio nepriimtinumo grėsmė).
3. Pernelyg dideli naujų ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių įdiegimo organizaciniai, informaciniai (monitoringo) ir administravimo kaštai.
4. Potenciali aplinkos apsaugos užmojų ir šalies socialinių-ekonominių galimybių nesuderinamumo grėsmė: iš vienos pusės – dėl aplinkos apsaugos kaštų atspindžio vartojimo prekių bei paslaugų kainose, šalies eksporto potencialo ir biudžeto įplaukų sumažėjimo neigiamų socialinių pasekmių, iš kitos – dėl šalies ekonomikos nepajėgumo įgyvendinti tarptautinius aplinkosauginius įsipareigojimus.
5. Galimos klaidos bei disproporcijos, parenkant ekonominių aplinkos apsaugos veiksnių konkrečias skaitines išraiškas – iškreiptai veikiančios ūkio struktūrą arba paverčiančios tuos veiksnius tik dar vienu valstybės biudžeto papildymo šaltiniu.
6. Galimas pritaikomų ekonominių aplinkosaugos veiksnių nesuderinamumas su tarptautiniais Lietuvos įsipareigojimais.
7. Šalies institucinių struktūrų bei kai kurių ūkio šakų nepajėgumas įsisavinti galimos užsienio finansinės paramos lėšų.
8. Galimas neefektyvus surinktų pajamų panaudojimas.
Atsinaujinanti energija

Tai energija, kurios naudojimas nedidina CO2 emisijų.

Tokiais laikoma:
– Saulės energija
-Vėjo energija
-Geoterminė energija
-Hidroenergija
-Energija iš biodujų
-Energija, gaunama,deginant medžio atliekas , šiaudus , municipalines šiukšles

Akmens anglis ir nafta pasižymi aukšta šilumine verte, jų pagalba energija gali būti generuojama nepriklausomai nuo oro sąlygų, priešingai nei išnaudojant saulės, vėjo ar hidroenergiją.
Tik pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjo iškastinio kuro vartojimo trūkumai. Net ir neįvertinus ribotų naftos, gamtinių dujų ir anglies išteklių darosi akivaizdu, kad mūsų atmosfera nebegali pakelti tolimesnių tokios apimties šiltnamio dujų (visų pirma – anglies dvideginio CO2) emisijų į aplinką. Taigi, tenka vėl prisiminti atsinaujinančią energiją.
Europos Sąjungos šalys yra įsipareigojusios padidinti atsinaujinančios energijos dalį bendrame energetiniame šalių balanse iki 12% 2010 metais.
Nors atsinaujinančios energijos ekologiniai privalumai yra akivaizdūs, iškastinį kurą vartojančių sistemų generuojamos energijos pigumas neleidžia išstumti įprastos energijos rūšies iš dominuojančių pozicijų.
Todėl, siekdamos paskatinti atsinaujinančios energijos populiarumą, Pasaulio šalių vyriausybės kuria ir įgyvendina įvairius mechanizmus, skatinančius naujų technologijų kūrėjus ir gamintojus bei investuotojus įsitraukti į atsinaujinančios energijos rinką.
Daugelis su atsinaujinančią energija susijusių projektų pastarąjį dešimtmetį buvo įgyvendinti privačiam kapitalui įrengiant energijos generavimo jėgaines. Tai buvo pasiekta, pritraukiant privatų kapitalą įvairių iniciatyvų pagalba.

Atsinaujinančios energijos projektams ypatingai svarbi yra su šiais projektais susijusi rizika bei rizikos mažinimo ir valdymo būdai. Ypatingai rizikingi yra patys pirmieji rinkoje įgyvendinami projektai, kadangi jie yra atliekami teisinėje aplinkoje, dar nepritaikytoje tokiems projektams.

Natūralu, kad, norint, kad projekto vykdytojas prisiimtų šią riziką, projektas turi būti itin pelningas. Įgyvendinus keletą tokių demonstracinių projektų, minėta rizika sumažėja ir projekto vykdytojai jau yra linkę vykdyti tolimesnius projektus ir sumažėjus tikimaisi pelno maržai.

Atsinaujinančios energijos teikiamą naudą gauna visa visuomenė:
•Ši energija yra švari, nedaroma žala žmonių sveikatai, ūkiui
•Energija yra patikima ir jos tiekimas ateityje yra užtikrintas
•Energijos tiekimas nepriklauso nuo tarptautinių sąlygų, užsienio tiekėjų
•Šios energijos tiekimo procese dalyvauja nacionalinės įmonės, įdarbinančios vietinę darbo jėgą
Deja, stambios kompanijos yra kur kas labiau suinteresuotos investuoti šimtus milijonų litų į įprastas naftos produktus ar gamtines dujas deginančias jėgaines. Įprastą kurą vartojančios technologijos yra žinomesnės, jau yra susiklostę pastovūs santykiai su tiekėjais, tokių jėgainių eksploatacija ateityje yra kur kas labiau nuspėjama ir prognozuojama,

Taigi atsinaujinančiai energijai plisti trukdantys barjerai yra:
•Nežinomos technologijos,
•Gerų pavyzdžių mažas kiekis
•Nenuspėjama energijos pardavimo rinka

Susiklosto tokia situacija, kai nesant jokio papildomo skatinimo, nesivysto ir atsinaujinančios energijos rinka, gamintojai nevysto atsinaujinančius energijos išteklius vartojančių technologijų, atsinaujinančios energijos kaina yra aukštesnė, nei įprastos energijos.

Atsinaujinančios energijos išteklius vartojančių technologijų kaina yra kur kas aukštesnė. Investuotojai yra linkę investuoti tik į santykinai greitai atsiperkančius projektus (dažniausiai – atsiperkančius greičiau nei per 10 metų). Čia dažnai yra neatsižvelgiama į tai, kad po to, kai investicija į brangias technologijas atsiperka, energija, generuojama iš atsinaujinančių energijos išteklių, tampa labai pigia, nes jos generavimo kintami kaštai yra kur kas mažesni, nei energijos, gaunamos, deginant iškastinį kurą.

Nesant praktinės tokių projektų diegimo patirties, investuotojai nėra linkę investuoti į atsinaujinančius energijos šaltinius, kadangi jie laiko šias investicijas rizikingesnėmis, lyginant su galimomis alternatyvomis. Tik esant atsinaujinančios energijos vartojimo skatinimui, ši energijos rūšis gali rasti savo vietą energijos rinkoje.
Visi atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo būdai gali būti padalinti į tokias pagrindines kategorijas:
•Dotacijos
•Garantuojamas ir subsidijuojamas energijos supirkimas iš tiekėjų, naudojančių atsinaujinančius energijos išteklius
•Lengvatinės paskolos
•Mokestinės lengvatos
•Energijos generavimo ir tiekimo kompanijų įpareigojimas tam tikrą dalį energijos generuoti, panaudojus atsinaujinančius energijos šaltinius
•Galimos šių būdų kombinacijos. [8], [4]

Vandens išteklių naudojimo pasiskirtymas

Žmonės naudoja du pagrindinius vandens atsargų šaltinius: upių ir ežerų vandenį, t.y. paviršinius išteklius, ir požeminius vandenis. Vandens panaudojimo būdai gali būti suskirstyti į keletą aspektų. Pagal klasikinį metodą skirstoma į du tipus, kurių metu vanduo panaudojamas tiesiogiai, būtent :
a) geriamo vandens vartojimas miesto gamyboje ;
b) drekinimas ;
c) vandens panaudojimas pramonėje, įskaitant elektrinių aušinimą. (Elektinių aušinimas dabar vykdomas taip vadinamais uždarais vandens ciklais. Aušinimui panaudojamas vanduo yra perdirbamas. Vandens aušinimas vyksta bokštuose, kur vanduo garinamas, kondensuojamas ir taip atšaldomas. Šios fazės metu vyksta vandens garavimas (virš elektrinių matomas baltas garų kamuolys) ir taip prarandama dalis vandens, kurią reikia atstatyti iš gamtinių resursų. Paradoksas : “atviri” aušinimo ciklai paima iš gamtos daug vandens, bet jo suvartoja mažiau, nes pašildytas vanduo grįžta atgal į upę “Uždari“ ciklai iš gamtos paima daug mažiau vandens, bet jį papildomai suvartoja,kai jis išgaruoja.)

ir į tuos panaudojimo tipus, kai vanduo vartojamas netiesiogiai. Tokiu atveju vanduo iš gamtos neimamas – jis naudojamas vietoje :
a)upių laivyba (laivybos organizavimas kanaluose ir upėse kuriose yra kanalai dažnai reikalauja kaupti vandenį kai kurių vietų užpildymui, ypač aukštesnėse vietose, upės nusekimo metu. Taip pat kartais reikia aprūpinti upę ar kanalą vandeniu iš kito hidrologinio telkinio. Tokie pakitimai pakeišia vandens balansą, bet tik lokaliai, o ne valstybės mastu. Tai leidžia sakyti, kad vanduo iš gamtos nepaimamas ;
b) laisvalaikis ;
c) tekančio vandens panaudojimas hidroelektrinėse ;
d) naudojimas praskiedimui (į upes išpilamas valymo stotyse perdirbtas vanduo).
Vandens sunaudojimą pramonėje sunku apskaičiuoti dėl didelių ūkinės veiklos skirtumų ir labai skirtingų gamybos būdų toje pačioje pramonės šakoje. Visgi galima pateikti apytikrius duomenis : 10 litrų vandens rekia 1 litro naftos perdirbimui, 100 litrų vandens 1 litro alkoholio gamybai, 250 litrų vandens 1 kilogramo popieriaus gamybai ir net 270 litrų vandens 1 kilogramo plieno gamybai. Dar sunkiau nustatyti, kiek vandens pašalinama.
vanduo taip pat naudojamas hidroelektrinėse kaip varomoji jėga

2002 m. iš viso naudota 4775,8 mln. m3 vandens (595 mln. m3 arba 14,2% daugiau nei 2001 m.), iš požeminių vandens šaltinių – 118,4 mln. m3 (2,9 mln. m3 arba 2,4% mažiau nei 2001 m.).
Daugiausia – 4553,9 mln. m3 paviršinio vandens naudota energetikos reikmėms (614,9 mln. m3 arba 15,6% daugiau nei 2001 m.). Kintančius paviršinio vandens kiekius atspindi vandens naudojimas pagrindinėse Lietuvos elektrinėse. 2002 m. Ignalinos atominė elektrinė naudojo 2854,6 mln. m3 paviršinio vandens (Drūkšių ežeras), t.y. 374,7 mln. m3 arba 15,1% daugiau nei 2001 m., Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė – 1686,9 mln. m3 (Nemunas), t.y. 239,4 mln. m3 arba 16,5% daugiau nei 2001 m.
Ne energetikos reikmėms 2002 m. naudota 221,9 mln. m3 , t.y. 19,9 mln. m3 arba 8,2% mažiau nei 2001 m. Pagrindinė sumažėjimo priežastis – sumažėjęs vandens naudojimas pramonės reikmėms, ūkio-buities reikmėms ir žuvininkystei.
2002 m. pramonės reikmėms naudota 48 mln. m3 vandens (15,1 mln. m3 arba 23,9% mažiau nei 2001 m.), ūkio – buities reikmėms 98,6 mln. m3 (5,8 mln. m3 arba 5,5% mažiau nei 2001 m.) ir žuvininkystei 71,2 mln. m3 (500 tūkst. m3 arba 1% mažiau nei 2001 m.)

Naudojamo paviršinio vandens kiekis per pastaruosius du metus auga dėl padidėjusio vandens naudojimo tiek Ignalinos valstybinėje atominėje, tiek Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėse
Didėjantis naudojamo vandens kiekis – turi įtakos priimančių vandens telkinių vidutinei temperatūrai.

Požeminis vanduo daugiausia naudojamas ūkio – buities reikmėms ir pramonei, taip pat žemės ūkiui, kitoms reikmėms bei šiek tiek energetikai ir žuvininkystei.
Naudojamo požeminio vandens kiekio mažėjimą pramonės sektoriuose lemia sumažėjusios pramonės įmonių veiklos apimtys.
Dėl vandens kainos, racionaliau naudojant vandenį, vandens naudojimas ūkio – buities reikmėms mažėja.

Lietuvoje 2002 m. bendras paimto vandens kiekis – 4821 mln. m3 vandens (593,1 mln. m3 arba 14% daugiau nei 2001 m.). Iš paviršinio vandens telkinių paimta 4662,4 mln. m3 (591,4 mln. m3 arba 14,5% daugiau nei 2001 m.), iš požeminių – 158,6 mln. m3 (1,7 mln. m3 arba 1,1% daugiau nei 2001 m.). Paimamo vandens pokyčius Lietuvoje atspindi vandens naudojimas įvairioms reikmėms: daugiausia energetikai, žuvininkystei bei pramonei. Bendras vandens paėmimas linkęs mažėti, tačiau per pastaruosius praėjusius du metus vandens paėmimas padidėjo. Padidėjimo priežastis – padidėjęs elektrinių darbo režimas, aukšta temperatūra vasaros metu, visa tai reikalauja didesnio vandens kiekio aušinimui.

Paimamo ir naudojamo vandens skirtumą lemia vandens nuostoliai – vandens kiekis, kurio netenkama vandens padavimo sistemoje nuo vandens paėmimo iki vandens sunaudojimo vietos, atmetus perduoto kitiems ūkiniams objektams nenaudoto vandens kiekį. Vandens netektis kasmet nežymiai mažėja. 2002 m. vandens nuostoliai sudarė 40,7 mln. m3, t.y. 4 mln. m3 arba 10% mažiau nei 2001 m. Bendro paimto vandens kiekio kasmetinio svyravimo priežastis – kintančios energijos gamybos apimtys. Dėl vandens kainos, paimamo požeminio vandens kiekis, kuris yra daugiausia vartojamas ūkio ir buities reikmėms, linkęs mažėti ir 2002 m. 1,1 % padidėjimas yra paklaidos ribose.

Hidroenergetikos situacija Lietuvoje
Šaltinio Daugiausia dėmesio skiriama hidroenergetikos ištekliams, jų naudojimui, platesnio panaudojimo galimybėms ir hidroenergetikos plėtros programai. Pabrėžtas didelių hidroelektrinių (HE) ant Neries ir ypač Nemuno galimybių tyrimas ir įvertinimas. Tai ypač aktualu dabar, kai rengiamasi uždaryti Ignalinos AE. Remiantis esamais duomenimis perspektyviausios ir efektyviausios būtų dvi didelės HE Nemuno vidurupyje: Birštono ir Alytaus HE, kurių rodikliai maždaug tokie pat, kaip Kauno HE.
Pagal elektros energijos lyginamąjį suvartojimą vienam gyventojui Lietuva šiuo metu labai atsilieka nuo išsivysčiusių šalių. Elektros suvartojimas iki 2020 m. greito ekonominio augimo atveju gali išaugti iki 2,4 karto ir būti didesnis už 1990 m. lygį.
Turimų elektros gamybos galingumų šalies poreikiams visais atvejais užteks iki 2010 – 2015 metų.
Prireikus naujų galingumų Ignalinos AE greito uždarymo atveju ekonominiu atžvilgiu vienu iš patraukliausių elektros energijos gamybos šaltinių būtų Nemuno ir Neries hidroelektrinės.
Pagal ES komisijos rekomendacijas šalyse narėse 2010 m. iki 12 proc. visų energijos poreikių turėtų būti tenkinama iš atsinaujinančių energijos šaltinių (AEŠ). Šiuo metu šalyje ši dalis sudaro apie 6 proc. – tai išimtinai hidroenergija ir šilumos energija, gaunama iš biomasės (medienos). Kitų AEŠ indėlis į šalies bendrą kuro ir energijos balansą kol kas nejuntamas. Taigi patenkinti ES komisijos rekomendacijas bus galima tik geriau naudojant šalies hidroenergiją ir biomasę.
Hidroenergijos dalis šalies elektros energijos balanse sudaro apie 3 procentus. Antra vertus, kol kas tepanaudojama apie 14 proc. turimų techninių hidroenergijos išteklių. Panaudojus visą hidroenergiją optimistiškai vertinant būtų galima tenkinti iki 15 proc. šalies elektros energijos poreikių. Ekonomiškai efektyvesnės ir energetiškai reikšmingesnės būtų didelės HE ant Nemuno ir Neries upių, tačiau dėl esamo elektros galių pertekliaus, reikalingų didelių investicijų, griežtesnių aplinkosaugos reikalavimų ir kt. jos šiandien nėra aktualios ir yra tolesnės perspektyvos uždavinys.Tačiau ištirti ir įvertinti jų realias galimybes būtina jau dabar. Puikus hidroenergetikos efektyvumo įrodymo šalies sąlygomis pavyzdys yra Kauno HE (100,8 MW galios), pradėta eksploatuoti visa galia 1960 metais. Ji jau beveik 4 kartus atsipirko savo išlaidas ir toliau tarnauja įvairiems tikslams: pirmiausia energetikai, Kauno miesto apsaugai nuo potvynių, žuvų ūkiui, rekreacijai, vandens tiekimui. Rekomenduojamos dvi Birštono ir Alytaus HE Nemuno vidurupyje savo parametrais būtų analogiškos Kauno HE.
Tuo tarpu mažos HE (galia<10MW) prie visų kitų upių, statant jas masiškai pagal tipinius projektus, su standartiniais energetiniais įrengimais, tiekiančios elektrą esamiems elektros tinklams, visiškai automatizuotos, be pastovaus aptarnaujančiojo personalo, pirmiausia prie esamų ir nenaudojamų tvenkinių (iš viso 434), jau tapo ekonomiškos ir rentabilios. Tai patvirtina sparčiai besiplečianti jų statyba šalyje. Šiuo metu veikia 26 mažos HE, iš kurių 14 naujai pastatytos. Artimiausiu laiku turi būti paleistos dar kelios mažos HE. O iš viso jau išduota daugiau kaip 40 leidimų naudoti vandens tvenkinius hidroenergijos gamybai. Nustatytas šalies upių ir upelių, ilgesnių nei 20 km arba kurių baseino plotas didesnis nei 50 km2, skaičius yra 472. Visų šių upių potencinė galia vertinama 585,1 MW vidutinės metinės galios, o elektros energijos gamyba - 5129 mln. kWh per metus. Taigi 1 km2 teritorijos ploto tenka vidutiniškai po 9,0 kW galios arba 78,7 tūkst. kWh elektros gamybos. Lietuvoje yra tik dvi upės (Nemunas ir Neris), kurių kiekvienos vidutinė metinė galia didesnė kaip 100 MW (didelės upės), 40 upių, kurių galia tarp 100 ir 1 MW (vidutinės upės) ir 430 upių bei upelių, kurių galia mažesnė kaip 1 MW (mažos upės). Sąlyginai galima teigti, kad Nemunas ir Neris yra didžiosios, o visos kitos upės - mažosios hidroenergetikos šaltiniai. Pagal naujausių skaičiavimų duomenis visas Nemunas nuo versmių iki žiočių (Atmatos žiočių) turi 340,2 MW potencinės galios, iš kurios Lietuvai, priskaičiuojant pusę galios Nemunui tekant 116 km valstybės siena, tenka 239,8 MW galios arba 70,5 proc. viso Nemuno galios ir 41 proc. visų šalies upių galios. Neries potencinė galia yra 127,2 MW, iš jos Lietuvai tenka 106,4 MW. Abi upės kartu sudaro 346,2 MW arba 59,2 proc. visų šalies upių potencinės galios. 40 vidutinio dydžio upių potencinė galia sudaro 28,2 proc., o 430 mažų upių - tik 12,6 proc. bendros hidrogalios. Taigi upių, kurių teorinė hidrogalia gali būti panaudota mažosios hidroenergetikos plėtrai, yra 238,9 MW arba 40,8 proc. viso šalies hidroenergijos potencialo. Techniškai galima panaudoti hidroenergija yra nepalyginti mažesnė kaip potencinė. Laikoma, kad mažesnių upių potencinės hidroenergijos galima techniškai panaudoti tik kokius 25 proc., didesnių - daugiau, o kiek daugiau - priklauso nuo konkrečių sąlygų. Didelių upių techniniai ištekliai gali būti vertinami apie 70 proc. jų potencinių išteklių. Šiuo santykiu remtasi nustatant Nemuno ir Neries upių techninius hidroenergijos išteklius. Vadinasi, visų šalies teritorija arba valstybės siena tekančių (pastarųjų imama pusė hidroenergijos) techniniai hidroenergijos ištekliai yra 2,65 mlrd. KWh per metus. Realiai tik tam tikra dalis techninių hidroenergijos išteklių yra ekonomiškai tikslinga panaudoti elektros gamybai. Jos dalis yra sunkiai apibrėžiama ir priklauso nuo politinių, ekonominių, energetinių, gamtosauginių sąlygų. Kaip rodo užsienio patyrimas nuo 60-45 proc. techninių hidroenergijos išteklių yra ekonomiškai tikslingi panaudoti. Visiškai panaudojus techninius hidroenergijos išteklius būtų galima tenkinti apie 19 proc. šalies elektros poreikių, iš jų 3,7 proc. mažosiomis HE. Tai maksimumas. Ekonomiškai tikslingi hidroenergijos ištekliai sudarytų gal tik pusę techninių hidroenergijos išteklių,t.y. apie 1,5 mlrd. kWh per metus. Pirmiausia tai Nemuno, taip pat Neries upių hidroenergija. Taigi visiškai panaudojus ekonomiškai tikslingą hidroenergiją šalyje būtų galima tenkinti apie 13 proc. šalies šiuolaikinių elektros energijos poreikių. Tai būtų saikingas hidroenergijos galimybių vertinimas. Be to, jos yra pikinės elektros gamybos šaltinis, gerinantis energetinės sistemos manevringumą ir darbo efektyvumą. Valstybės požiūriu nepalyginamai reikšmingesnės ir ekonomiškai efektyvesnės būtų HE ant Nemuno ir Neries upių. Preliminariniai rodikliai rodo, kad jų ekonominis-ekologinis efektyvumas išryškėja įvertinant apie 10-12 kartų mažesnę elektros savikainą (pagal faktinius duomenis) negu šiluminėse elektrinėse bei išvengtą atmosferos teršimo žalą, kuri dar nevertinama Šiuo metu panaudojama apie 14 proc. techninių ir apie 25 proc. ekonominių hidroenergijos išteklių. Šiuo požiūriu hidroenergetikai plėtoti išties yra didelės galimybės.[3], [4] Išvados 1. Daugiausia vandens - 91,8% suvartojama energetikos reikmėms. Lietuva nepasižymi labai gausiais hidroenergijos ištekliais, tačiau ir tie toli gražu nepanaudojami pilnai. Visų upių potenciniai hidroenergijos ištekliai įvertinti 5129 mln. kWh/metus, techniniai-2650 mln. kWh/metus. Panaudojami hidroenergijos ištekliai- veikianti palyginti didelė Kauno HE (100,8MW) ir 36 mažosios HE- pagamina per metus vidutiniškai apie 380 mln. kWh, kas sudaro apie 4 % šalies dabartinių elektros sąnaudų ir -apie 14% visų techninių hidroenergijos išteklių. Hidroenergija ,kitaip nei pastaruoju metu energetikoje naudojama atominė ir organinė enrgijos rūšys, duoda nulį emisijų ir pasižymi ekologiškai švaria energijos gamybos forma. Be to, ji didina energijos tiekimo patikimumą, pagerina energijos gamybos kokybę (greitas paleidimas, greitas prisitaikymas ir reagavimas į apkrovimo grafiko kitimą, energetinės sistemos elektros dažnio palaikymas ) Be šių privalumų, hidroenergijos kaina beveik nepasiduoda infliacijai, padeda išvystyti infrastruktūrą kaimiškuose rajonuose,kur randasi HE, sudaro galimybę vandens išteklius naudoti kompleksiškai įvairiems ūkio poreikiams tenkinti. Pagaliau, hidroenergija yra vietinė nacionalinė energija, (Nemunas ir Neris -tai didžiosios, valstybinės reikšmės hidroenergijos šaltiniai) kuri didina šalies energetinę nepriklausomybę ir gali padėti išgyventi kritiniu atveju. XXI a. pradžioje, kada iškilo labai aštrios globalinio atšilimo , ozono sluoksnio retėjimo problemas, mes žvelgiame į hidroenergiją kaip ženklų (apie 15 % energijos sąnaudų ) ateities energijos išteklių, siedami savo viltis su Nemuno didelių HE realizavimu. 2. Bloga privataus sektoriaus dalyvavimo hidroenergetikos versle reakcija gali būti aiškinama: a) HE projektų charakteristikų unikalumo. Visi HE projektai yra unikalūs tuo požiūriu, kad kiekvienas turi skirtingą vietą, reikalaujančią atskiros komponavimo schemos, hidrologijos, geologijos ir kt. b) Realizacijos pajamų neaiškumas. Elektros kompanijos neturi pastovaus užtikrinto pajamų srauto, pagrįsto ekonomiškai tvaraus įkainavimo finansuoti pirkimą iš naujų HE. Jos neteikia pranašumo hidroenergijos investuotojams ir savininkams. c) Aplinkosaugos reikalavimai. Šiais laikais aplinkosaugos aktyvumas yra be kita ko svarbus kliudantis veiksnys hidroenergetikos plėtrai. Investuotojai reikalaujami įgyvendinti daug formalumų ir turi patenkinti daugybę trukdymų. d) Sudėtinga finansavimo progarma ir didelės projekto kainos Vandens panaudojimo sritys yra labai įvairios, taip pat yra įvairus vandens kokybės reikalavimai. Kartais vartotojų tikslai yra labai skirtingi (panaudojimas pramonėje, geriamas vanduo, laisvalaikis). 3. Pastaraisiais metais mažėjo ir vandens vartojimas bei teršimas. Vandens tarša gerokai sumažėjo sumažėjus vandens suvartojimui ir dėl apriboto chemikalų vartojimo žemės ūkyje. Valymo įrenginiuose iki normatyvų lygio išvaloma tik 25 % bendro nuotekų kiekio, beveik pusė užteršto vandens išleidžiama į paviršinius vandens telkinius nepakankamai išvalytų (tik po mechaninio valymo arba išvalyti nepakankamo našumo biologinio valymo įrenginiuose). Apie penktadalį visų nuotekų, kurių didžiausią dalį (virš 90 %) sudaro Kauno nutekamieji vandenys, išleidžiama iš viso nevalytų. Tačiau sumažėjus vandens taršai, dėl antrinių vandens teršimo procesų iš dugno nuosėdų ir dirvožemio, esminio paviršinio ir gruntinio vandens kokybės pagerėjimo kol kas nepastebėta. Literatūra: 1. Aplinkos ministerijos 2000m ataskaita. 39-52psl.; 97-105psl.; 117-133psl. Prieiga internete http://neris.mii.lt/aa/at2000/2d3ask.pdf 2. Aplikos apsaugos agentūra. Vandens paėmimo ir sunaudojimo duomenys 2002m. P rieiga prie interneto http://aaa.am.lt/VI/files/0.853022001059486296.txt 3. Burneikis, J.; Punys, P. Lietuvos hidroenergetikos plėtros kryptys. Mokslas ir gyvenimas 2000/4 (virtualus žurnalas) prieiga internete http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/04/4hidroe.html 4. Denafas, G. Vietinių išteklių panaudojimo aplinkosaugos technologijų efektyvumui didinti galimybės. Mokslas ir gyvenimas. 2001/3. (Virtualusžurnalas) prieiga internete http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/03/3tech.html 5. Gavelis, V.; Klimašauskienė, D.; Kostelnickienė, V. Mikroekonomika. Vilnius, “Enciklopedija” 2000. 35 - 37psl.; 349 – 361psl. 6. Klimas A. Gruntinio vandens taršos mechanizmas / Ekologija Nr.1. 1991. 57-63psl. 7. Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinta Valstybinė aplinkos pasaugos programa. 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. I-1550 8. Staniškis, J. Systems approach to the enivironmental problems - Environmental Research, Engineering and Managemant. No.1 Kaunas, "Technologija" 1995 7-14 psl. 9. Statistikos departamentas prie LRV / Žemės ūkio ir aplinkosaugos statistikos skyrius, Gamtiniai ištekliai ir aplinkos apsauga 2001, Vilnius 2002, 47-56psl.;80-94psl.