Gajus Julijus Cezaris (Gaius Julius Caesar, 100-44 pr. Kr.). Cezaris buvo pirmasis romėnas , turėjęs teisę įspausti savo portrerą ant monetų , kaip tai darydavo graikų karaliai. Pagal šiuos portretus buvo identifikuota Tuskule, rasta marmurinė galva. Šis faktas itin svarbus vertinant Cezario asmenybę , kuri traktuojama labai skirtingai. Ar Cezaris buvo nuotykių ieškotojas – vienas iš daugelio tais laikais – kuris , žlungant Romos respublikai , siekė savo tikslų ir veržėsi prie valdžios? Ar įžūlus cinikas , nekenčiąs žmonių ir pasirengęs padaryti bet kokią niekšybę bei nusikaltimą , nepaisydamas jokių moralės normų?
O gal jis buvo protingas toliaregis , politikas , ir jam , kaip tikram romėnui ,
rūpėjo vien valstybės interesai , kuriuos kiek galėdamas gynė? Gal jis buvo genialus valstybės veikėjas , ir tik kardo smūgis, 44 m. p. m. e. Kovo 15 d., sukliudė jam baigti savo žygį , kuris būtų atnešęs romėnams laimę? Cezario paveikslas istorijoje daugialypis , ir kiekvienas istorikas jį vertina savaip. O minėtoji marmurinė galva padeda suprasti Cezario charakterį gal net geriau, negu antikinių autorių aprašymai. Tai tikras karvedys kuris “ atėjo , pamatė ir nugalėjo ” , 49 m. p. m. e. ryžtingai ir suvokdamas padarinius peržengė Rubikoną , atšventė keturis triumfus( įveikęs Galiją , Egiptą , Pontą bei Afriką ) ir tapo diktatoriumi ligi gyvos galvos ( 44 m. p. m. e. ). Nelabai įtikima , jog šis išdidus politikas neatsilaikė prieš Kleopatros VII kerus. Jųdviejų glaudūs ryšiai aiškintini grynai valstybiniais sumetimais. Kodėl gi jam nesijausti Egipte kaip graikų karaliui patvaldžiui , kokiu svajojo būti ir Romoje? Tačiau kaip tik ši rytietiška graikų patvaldystės forma buvo taip nekenčiama romėnų , kad jie paskubėjo užbėgti už akių šiam pavojui ir nužudė Cezarį. Sąmokslininkų kardas pervėrė žmogų , lošusį iš pernelyg didelio užstato. Betgi istorijoje politiko reikšmingumą parodo tik rezultatas , vertinama tik tai , kas
pasiekta , o ne tai , kas norėta pasiekti. Cezaris pagarsėjo ne tik žymus valstybės veikėjas ir karvedys, bet ir talentingas rašytojas “ Galų karo užrašais ”juos parašė 58-51 m. pr. Kr., dažnai taikydamas gana žiaurią taktiką, jis užkariavo Galijos gentis ir kaip savo veiklos literatūrinę ataskaitą, o kartu ir pateisinimą parašė kūrinį „Galų karo užrašai” (liet. ištraukų mokymo reikalui keli leidimai išsp. 1922-1940). Veikalas parašytas tarsi pašalinio stebėtojo, apie patį Cezarį kalbama vien trečiuoju asmeniu; šitaip sumaniai pasiekiamas objektyvumo įspūdis, kita vertus, skaitytojas lengvai įsimena vis pasikartojantį Cezario vardą. Kūrinio stiliui būdinga toks pat veržlumas bei energija, kaip ir paties Cezario charakteriui. Cezaris gebėjo maksimaliai susikaupti ir kartu taip sumaniai paskirstyti dėmesį, kad vienu metu galėjo kalbėti, klausyti, rašyti ir dar skaityti. „Užrašuose”, be karo veiksmų aprašymo, pateikiama vertingų istorinių etnografinių žinių apie senovės galų gentis. Cezario kalba yra aiški ir lengva: kiekvienas dalykas apibūdinamas tiksliai, iškeliami esminiai bruožai, vengiama sutirštintų spalvų ir gausių sinonimų, bet kartu pažymėtina ritmiška frazė, dramatiška veiksmo įtampa, lakoniškumas ir veržlumas, kurie nėra nerūpestingi ar paviršiniai, – šie bruožai, būdingi Cezario prozai, nulėmė, kad „Užrašai” yra vienas pirmųjų kūrinių, kurių skaitymu pradedama mokytis lotynų kalbos. Toks pat ir „Pilietinio karo užrašų” stilius. Cezario užrašai buvo reikšmingas žingsnis autobiografinės ir memuarinės literatūros raidoje. Kartu jie pasižymėjo ir tyrimo metodais, būdingais istorinei monografijai. Istorinėmis monografijomis romėnų literatūrą papildė istorinės prozos autorius Gajus Salustijus Krispas (Gaius Sallustius Crispus, apie 85-35 pr. Kr.). Žymiausi jo veikalai – „Katilinos sąmokslas” ir „Jugurtos karas”. “ Pilietinio karo užrašais ” paties sudarytu Julijaus kalendoriumi , kuriame jo gimimo mėnesio pavadinimas Quintilis buvo pakeistas į Julius , reikšmingais statiniais: Julijaus bazilika Romos forume ir savo Julijaus forumu su Veneros šventykla. Po Cezario mirties tikroviškas jo paveikslas užleido vietą idealizuotam. Jo įsūnis Oktavianas įsakė garbinti Cezarį kaip Dievą. Šiuose
“ Dieviškojo Cezario ” portretuose užtušuojami bruožai , išryškėję autentiškame jo atvaizde: didžiulis egoizmas , ciniška ironija. Net praplikusi kakta , taip erzinusi diktatorių , uždengta plaukais. Taigi daugybe egzempliorių išplatintas , Augusto pagražintas ir sudievintas Cezario paveikslas vaizduoja žmogų , neturintį jokių silpnybių. Augustas norėjo , kad jo tėvą žmonės prisimintų būtent tokį. Nuo to laiko prigijo toks Cezario traktavimas; vienas iš tokių portretų – Trajano laikų kolosinė galva Neapolyje. Didžio , iš dalies atitinka Teodoro Momzeno nuomonę apie šį politiką. Ir tiktai Tuskule rasta portretinė galva vaizduoja Cezarį tokį , koks jis buvo iš tikrųjų.