Euro įvedimo strategija ir planavimas Lietuvoje

Lietuva stodama į Europos Sąjungą ir tapdama nare įgavo ne tik narystės privilegijas, tačiau ir tam tikrus įsipareigojimus. Vienas jų yra bendros valiutos – euro įvedimas, kuri pakeis nacionalinę valiutą. Visos šalys siekiančios narystės ES įsipareigoja įsivesti euro valiutą, kai tik atitiks ES keliamus reikalavimus, vadinamuosius Mastrichto kriterijus.

Šiuo metu euro zoną sudaro 18 šalių, kurios naudoja bendrą valiutą – eurą. Paskutiniosios valstybės, prisijungusios prie euro zonos buvo Lietuvos kaimynės: Estija prie euro zonos narių prisijungė 2011 metais, Latvija – 2014. Dabartinė Lietuvos vyriausybė paskelbė siekį prisijungti prie euro zonos šalių grupės nuo 2015 m. sausio 1d., todėl klausimų, susijusių su euro įvedimu, aktualumas šiai dienai yra ypatingai didelis.

Darbo aktualumas. Artėjant 2014 m. vasarai, kuomet bus paskelbtas ES Vadovų Tarybos sprendimas dėl euro valiutos įvedimo Lietuvoje, vis labiau aktyvėja tiek valdžios institucijos, tiek žiniasklaidos priemonės, tiek pati visuomenė, diskutuojant apie euro įvedimą šalyje. Darbų šia tema atlikta nėra daug, o atliktuose darbuose dažniausiai nagrinėjami euro įvedimo aspektai iš ekonomikos ir vadybos studijų požiūrio. Mano darbas orientuotas į valstybės institucijų vykdomą viešąjį administravimą pasiruošimo euro įvedimui bei euro įvedimo metu. Tai pats svarbiausias procesas, kuris turi būti sėkmingai įgyvendintas, po to kai šaliai yra panaikinama išlyga dėl nacionalinės valiutos naudojimo.

Euro įvedimas reikalauja didelio pasirengimo, visų pirmą būtinas ekonominis ir teisinis suartėjimas. Antra, šio proceso administravimas ir įsisavinimas yra didelis iššūkis valstybei, būtina kompetencija, sąžiningumas ir patirtis, siekiant sėkmingo ir sklandaus euro įvedimo proceso įgyvendinimo šalyje.

Darbo problema. Dažnai minima, jog ES valdymas kenčia nuo demokratijos deficito ir legitimumo krizės. Darbo teorinėje dalyje siekiama atskleisti euro įvedimo procesą, kaip tam tikrą viešosios politikos sprendimą, kuris susiduria su legitimumo problema šalyje narėje, siekiančioje narystės euro zonoje. Legitimumo problema atitinkamai skatina praktinių euro įvedimo proceso problemų atsiradimą, kurios pasireiškia kaip visuomenės nusistatymas naujos valiutos atžvilgiu, mitų egzistavimas visuomenėje, visuomenės nerimas ir baimės dėl artėjančių pokyčių. Taigi apibendrinant, darbo problema – euro įvedimo proceso, kaip viešosios politikos sprendimo, įgyvendinimo administraciniai bei legitimumo probleminiai aspektai.

Darbo objektas. Euro įvedimo strategija ir planavimas Lietuvoje. Darbe siekiama atskleisti valstybės institucijų, vykdomas viešojo administravimo funkcijas, įgyvendinant euro įvedimo procesą Lietuvoje bei atskleisti problemines pasirinktos strategijos sritis. Pagrindinės institucijos įgyvendinančios euro įvedimą Lietuvoje: LR ministerijos, Lietuvos Bankas, Vyriausybės įstaigos, socialiniai ir ekonominiai partneriai, vietos valdžios institucijos. Siekiant kuo geriau išanalizuoti įvairių institucijų, kurios įgyvendins euro įvedimo proceso administracines funkcijas, ir kurios galėtų prisidėti, prie euro įvedimo proceso, tyrimo informantais pasirinkti valstybės tarnautojai, atstovaujantys įvairioms institucijoms: ministerijų, Lietuvos Banko, policijos, savivaldos, vyriausybės įstaigų atstovai, seimo nariai.
Darbo tikslas: ištirti valstybės institucijų veiksmų koordinavimą bei sąveiką, siekiant įgyvendinti euro įvedimo strategiją Lietuvoje bei identifikuoti problemines sritis.

Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti aktualius ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi aspektus, dalyvavimo ekonominėje ir pinigų sąjungoje, teikiamus bendrus privalumus bei trūkumus ir euro valiutos įvedimo legitimumo problemą nacionalinėse valstybėse.
2. Išanalizuoti euro įvedimo proceso įgyvendinimą Latvijoje, išskiriant gerosios praktikos atvejus bei problemines sritis.
3. Išanalizuoti valstybės institucijų, koordinuojančių euro įvedimo procesą Lietuvoje, pasirinktą euro įvedimo strategiją.
4. Ištirti valstybės institucijų vykdomas viešojo administravimo funkcijas, siekiant įgyvendinti euro įvedimo procesą Lietuvoje bei identifikuoti problemines sritis.

Darbo metodai. Siekiant įgyvendinti darbe užsibrėžtą tikslą ir iškeltus uždavinius, buvo pasitelkti mokslinės literatūros analizės, atvejo analizės ir kokybinio tyrimo metodai. Teorinė literatūros šaltinių analizė padėjo atskleisti ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo prielaidas, bendros valiutos naudojimo, teikiamus privalumus ir trūkumus, remiantis įvairių autorių atliktais darbais ir tyrimais. Gerosios patirties atvejo analizei buvo pasirinktas Latvijos atvejis; tiesa, pasirodė, kad Latvijos patirtis, nors yra nauja ir įvairiapusė, padeda atskleisti ne tik teigiamą patirtį, bet ir parodo klaidas, kurios padės identifikuoti problemines sritis. 2014 m. kovo -balandžio mėnesiais buvo atliekamas kokybinis tyrimas, kurio metu naudotas pusiau struktūruotas interviu. Tyrimo duomenys gauti atlikus 8 ekspertinius interviu, taip pat iš vieno Seimo nario nuomonė, atsakant į pateiktus klausimus, gauta el.paštu. Siekiant objektyvesnių tyrimo rezultatų, kokybinio tyrimo metu buvo pasirinktos dvi informantų grupės: pagrindinių euro įvedimą koordinuojančių institucijų atstovai bei kiti ekspertai, galintys suteikti įvairiapusiškesnės informacijos (politikai, visuomenės veikėjai, vietos valdžios institucijų atstovai). Buvo parengti du struktūrinių interviu klausimynų variantai, naudojami pokalbiui atsižvelgiant į tai, kokiai institucijai atstovauja informantas.
Darbo struktūra. Darbas yra suskirstytas į 4 dalis. Pirmojoje dalyje pristatomi ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi istoriniai aspektai, aptariami šalių, dalyvaujančių ekonominėje ir pinigų sąjungoje, bendros valiutos naudojimo teikiami privalumai ir trūkumai bei analizuojamas euro įvedimas, kaip viešosios politikos sprendimas, legitimumo teorinių prielaidų kontekste. Antrojoje dalyje analizuojamas Latvijos atvejis, kuriuo siekiama atskleisti kaimyninės šalies patirtį euro įvedimo metu, identifikuoti gerosios praktikos atvejus bei problemines sritis. Trečiojoje dalyje dėmesys skiriamas Lietuvos atvejui. Analizuojama institucijų parengta euro įvedimo strategija, Nacionalinis euro įvedimo planas bei euro įvedimo įstatymas, euro įvedimą koordinuojančių institucijų atsakomybės ruošiantis euro įvedimui. Ketvirtoji dalis skirta kokybinio tyrimo gautų duomenų analizei. Tyrimo duomenimis siekiama atskleisti valstybės institucijų vykdomas viešojo administravimo funkcijas, įgyvendinant euro įvedimo procesą Lietuvoje. Tai apima kelis aspektus: pirmiausia, legitimumo problemą, su kuria susiduria analizuojamas politikos sprendimas. Toliau darbe analizuojamas esminių euro įvedimo praktinių elementų – visuomenės informavimo ir vartotojų teisių apsaugos klausimų – įgyvendinimas euro įvedimo laikotarpiu Lietuvoje.

Literatūros ir šaltinių apžvalga. Literatūrą naudotą darbe iš esmės galima skirstyti į du pagrindinius tipus: pirmiausia, mokslinių straipsnių naudojimas, pagrindžiant ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi prielaidas, dalyvavimo pinigų sąjungoje, teikiamą naudą ir trūkumus bei euro įvedimo kaip polinio sprendimo legitimumo problemą. Antra, dokumentų, teisės aktų naudojimas, kurie iš esmės reglamentuoja visą pasiruošimo euro įvedimui ir euro įvedimo procesą. Pradedant nuo to, kad narystė Europos Sąjungoje, apibrėžiama Mastrichto sutartimi, kuri įpareigoja šalį įsivesti euro valiutą, kai tik pastaroji atitiks keliamus ekonominius ir teisinius reikalavimus. Baigiant tuo, kad visas euro įvedimo procesas yra reglamentuojamas įvairiais nacionaliniais Vyriausybės nutarimais ir įstatymais bei tarptautiniais dokumentais, rekomendacijomis, ataskaitomis ir pan.

Apžvelgiant ekonominės ir pinigų sąjungos Europoje kūrimosi eigą, buvo remiamasi tarptautiniais ES dokumentais, periodiniais ES leidiniais, taip pat mokslinėmis monografijomis ir moksliniais straipsniais tokių autorių kaip: F. P. Mongelli, H. K. Scheller. Remtasi ir lietuvių autorių V. Vaškelaičio bei S. Kropo ir R. Kropienės darbais. Siekiant nustatyti dalyvavimo ekonominėje ir pinigų sąjungoje, teikiamus privalumus ir trūkumus, buvo remtasi užsienio autorių: M. Feldstein, A. Rose darbais, tačiau plačiausiai naudotas ir reikšmingiausias buvo lietuvių autoriaus R. Kuodžio straipsnis „Euro įvedimas Lietuvoje – už ir prieš”. Analizuojant euro įvedimo procesą, kaip politikos sprendimą nacionalinėse valstybėse, susiduriantį su legitimumo problemomis, buvo remtasi lietuvių autorių Z. Norkaus, S. Spurgos ir R. Povilaičio bei R. Kaminsko atliktais darbais. Taip pat analizuoti ir užsienio autorių: M. C. Suchman, W. R. Scott, B. Gilley, A. Follesdal ir S. Hix, G. Majone, bei kitų autorių darbai.
Analizuojant Latvijos ir Lietuvos atvejus daugiausia remtasi tarptautiniais ir nacionaliniais dokumentais, teisės aktais, įvairiomis Europos Sąjungos institucijų ataskaitomis ir teikiamomis rekomendacijomis bei informacine medžiaga, pateikiama oficialiose valstybinių ir tarptautinių institucijų internetinėse svetainėse bei kituose internetiniuose šaltinuose.
1. EKONOMINĖS IR PINIGŲ SĄJUNGOS EUROPOJE KŪRIMOSI APLINKYBĖS

Europos ekonominė ir pinigų sąjunga (toliau EPS) yra unikalus darinys pasaulyje, kuomet valstybės savo noru atsisako nacionalinių valiutų, įsipareigoja naudotis bendra euro valiuta ir vykdyti bendrą pinigų politiką. Europos EPS sukūrimas buvo esminis žingsnis Europos integracijos procese. EPS buvo sukurta 1999 metais. Apie detalesnę kūrimosi eigą, dalyvavimo ekonominėje ir pinigų sąjungoje teikiamus privalumus ir trūkumus bei šiandienai aktualios legitimumo problemos, ES politikos sprendimų atžvilgiu, pateikiama analizė šioje dalyje.

1.1. Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimosi raida ir etapai

Romos sutarties pasirašymas 1957 – aisiais metais žymi Europos ekonominės bendrijos (toliau EEB) steigimo pradžią. Pagrindinis EEB tikslas buvo Europos ekonominė integracija, o ekonominė ir pinigų sąjunga yra pastarosios neatskiriama proceso dalis. Kelias link jos yra ilgas ekonominės integracijos procesas, apimantis bendros rinkos ir vienodų gyvenimo standartų sukūrimą visose Bendrijos šalyse. Bendrų pinigų idėja nuo Romos sutarties pasirašymo iki Mastrichto sutarties, buvo iškelta ne vieną kartą.
Pirmieji Europos Komisijos (toliau EK) siūlymai dėl pinigų integracijos buvo pateikti 1962 metais. Tuomet buvo paskelbtas EK dokumentas, žinomas kaip Marjolin memorandumas, kuris paskatino pirmąsias diskusijas apie pinigų integraciją Bendrijos mastu ir priemones, nors ir labai ribotas, piniginio bendradarbiavimo srityje . Tačiau rimtesnių žingsnių šioje srityje nebuvo imtasi iki 1969 metų Hagos aukščiausių viršūnių susitikimo, kur EPS buvo paskelta oficialiu siekiu. Europos vadovų suburta aukšto lygio grupė, vadovaujama tuometinio Liuksemburgo ministro pirmininko Pierre Werner, kurios pagrindinė užduotis buvo rengti pranešimą dėl EPS sukūrimo iki 1980 metų . Šioje ataskaitoje nurodyta, kad valiutų sąjunga reiškia „visišką ir negrįžtamą valiutų pakeitimą, valiutų kursų svyravimų eliminaciją, neatšaukiamą valiutų tarpusavio pariteto nustatymą ir visišką kapitalo judėjimo laisvę” . Pranešime buvo numatyti trys
EPS įgyvendinimo per 10 metų etapai, kurių įgyvendinti, dėl tuomet nepalankiai susiklosčiusių ekonominių aplinkybių, taip ir nepavyko.
Pinigų integracijos procesas atnaujintas 1979 metais, kuomet buvo sukurta Europos pinigų sistema, apimanti visas valstybių narių valiutas. Ši sistema tarpusavyje susiejo Europos valiutas ir neleido didelių jų vertės svyravimų. Remiantis ja buvo įdiegtas Europos valiutų keitimo mechanizmas (VKM). Pagal jį buvo apribotas kiekvienos valstybės narės valiutos keitimo kurso svyravimas (+/-2.25%) į bet kurią pusę nuo jos santykinės vertės. Kiekvienos valiutos santykinė vertė buvo nustatyta pagal jos „svorį” bendrame visų dalyvaujančių valstybių valiutų krepšelyje, pavadintame Europos piniginiu vienetu (ECU) ir priklausė nuo valstybės narės ekonomikos dydžio .
1986 m. vasario mėn. pasirašyto ir 1987 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Suvestinio Europos akto priėmimas buvo dar vienas impulsas ekonominei ir pinigų sąjungai kurti. Pagrindinis šio akto tikslas – bendros rinkos pagrindų sukūrimas ir visų fizinių, techninių ir finansinių barjerų, stabdančių Europos integracijos procesą panaikinimas . 1988 m. birželio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba patvirtino siekį nuosekliai sukurti EPS, kartu įpareigojo komitetą, kuriam vadovavo tuometinis Europos Komisijos pirmininkas Jacques Delors, pasiūlyti konkrečius ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etapus. 1989 m. balandžio 17 d. jų parengtame Delors pranešime buvo siūloma ekonominę ir pinigų sąjungą įgyvendinti trimis atskirais, bet vienas kitą pakeičiančiais etapais . Dar iki šių etapų įgyvendinimo pradžios EK išleido savo ataskaitą, kurią vienareikšmiškai pavadino „Viena rinka, viena valiuta”, kuri skelbė, kad neįmanoma gauti visos naudos iš vieningos rinkos, neįvedus vienos valiutos .
Svarbu paminėti, kad EPS Europoje buvo kuriama laipsniškai, o ne vadinamuoju „šoko” būdu, kaip kad dauguma ankstesnių pinigų sąjungų. Siekiant, jog pinigų sąjunga veiktų kaip suderintas mechanizmas, reikia suvienodinti atskirų šalių ekonomikas, todėl šiuolaikinėje ekonomikoje pinigų sąjungą sėkmingai sudaryti galima tik laipsniškai, numatant pereinamąjįlaikotarpį, per kurį šalių ekonomikos turėtų būti suderinamos . Trys EPS kūrimo etapai turėjo palaipsniui paruošti valstybes nares bei jų ekonomikas bendrai pinigų politikai. Siekiant, kad valstybės narės įsivestų bendrą valiutą joms reikėjo pasiekti panašų ekonominį lygį, kad valstybių narių ekonomikos būtų stabilios bei atitiktų konvergencijos kriterijus. Delors Komisijos numatytos trys pakopos, įskaitant ekonominės konvergencijos kriterijus bendrų pinigų įvedimui, formaliai buvo įtvirtintos 1992 m. Mastrichto sutartyje.
Pirmasis EPS raidos etapas prasidėjo 1990 metais, kuris turėjo paruošti pagrindus tolimesnei ESP raidai. Šis etapas buvo įgyvendintas tuometinėje Bendrijos institucinėje sandaroje, tačiau paskutiniesiems dviems etapams ją reikėjo pakeisti. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis turėjo būti peržiūrėta, todėl 1991 metais sušaukta tarpvyriausybinė konferencija, kurios derybų rezultatas buvo Mastrichto sutartis, pasirašyta Mastrichte 1992 m. vasario 7 d. Ši sutartis žymėjo Europos Sąjungos termino atsiradimą ir naują Europos integracijos proceso etapą, ja papildytos Europos Bendrijų steigimo sutartys . V. Vaškelaitis savo darbe pažymi, kad Mastrichto sutartimi buvo negrįžtamai nubrėžtas kelias pinigų integracijos link .
Pirmame etape pasiekta gerų rezultatų. Pirmiausia, buvo baigtas bendros rinkos kūrimo procesas, panaikinti visi kapitalo laisvo judėjimo barjerai. Taip pat buvo sukurti ekonominės politikos konvergencijos ir koordinavimo rėmai, kurių pagrindą sudarė konvergencijos programos, parengtos atskirai kiekvienai valstybei. Galiausiai, įgyvendinta nuostata, draudžianti vyriausybių privilegijuotą skolinimąsi iš finansų institucijų.
Norint įvykdyti kitiems etapams keliamus uždavinius, buvo būtina sukurti institucinę struktūrą ir apibrėžti visų institucijų uždavinius bei veiklos principus. 1992 m. Mastrichte pasirašyta Europos Sąjungos sutartis aiškiai reglamentavo ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo procesą, vienas iš esminių tikslų buvo skatinti darnią ir tvarią ekonominę ir socialinę pažangą, kuriant vidaus sienų neturinčią erdvę, stiprinant ekonominę ir socialinę sanglaudą bei steigiant Ekonominę ir pinigų sąjungą, galiausiai įvedant bendrą valiutą, pagal šios Sutarties nuostatas. Sutartyje buvo nurodyta, kad EPS bus kuriama trimis etapais, kadangi pirmasis jau buvoprasidėjęs, buvo numatyti kitų dviejų etapų pagrindiniai uždaviniai. Susitarusi dėl tikslo, tai yra EPS ir dėl sąlygų – Mastrichto sutarties kriterijų, ES galėjo žengti pirmyn.
1994 m. sausio 1 d. įkūrus Europos pinigų institutą (toliau EPI), prasidėjo antrasis ekonominės ir pinigų sąjungos etapas. Jis buvo sukurtas kaip pereinamasis laikotarpis pasirengti trečiajam ekonominės ir pinigų sąjungos etapui, o pinigų ir valiutų kursų politikos įgyvendinimas Europos Sąjungoje tebebuvo nacionalinių institucijų prerogatyva. Šiame etape buvo iškelti du pagrindiniai uždaviniai: stiprinti centrinių bankų tarpusavio bendradarbiavimą ir pinigų politikos koordinavimą bei atlikti darbus, būtinus rengiantis sukurti Europos centrinių bankų sistemą (toliau ECBS) bendrai pinigų politikai vykdyti ir bendrajai valiutai įvesti trečiajame ekonominės ir pinigų sąjungos etape . Svarbu paminėti, kad antrojo etapo metu 1995 metais, Europos Vadovų Taryba Madride nutarė naująją valiutą pavadinti euru ir patvirtino 1999 metais prasidėsiančio perėjimo prie bendros valiutos veiksmų planą, kuris buvo grindžiamas EPI pasiūlymais. EPI buvo nurodyta atlikti parengiamąjį darbą būsimų pinigų ir valiutų kurso santykių tarp euro zonos ir kitų ES šalių srityje, o pateikta ataskaita yra Europos Vadovų Tarybos 1997 m. liepos mėn. priimtos rezoliucijos dėl naujo valiutų kurso mechanizmo (VKM II) principų ir pagrindinių elementų pagrindas. 1996 metais buvo pristatyti pirmieji banknotai. 1997 m. liepos mėn. Europos Vadovų Taryba patvirtino Stabilumo ir augimo paktą, kuris papildo Sutarties nuostatas, ir kuriuo siekiama užtikrinti biudžetinę drausmę ekonominėje ir pinigų sąjungoje .
Galutiniai sprendimai dėl ekonominės ir pinigų sąjungos priimti 1998 m. gegužės mėn., kai ES Taryba vieningai nutarė, kad 11 valstybių narių įvykdė bendrosios valiutos įvedimui nuo 1999 m. sausio 1 d. būtinas sąlygas. Todėl ES valstybės narės: Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija dalyvaus trečiajame ekonominės ir pinigų sąjungos etape . Danija ir Didžioji Britanija pasitraukė iš trečiojo etapo, turėdamos ypatingą statusą, o Graikija ir Švedija neatitiko bendro valiutos įvedimui keliamų reikalavimų. 1998 metais įsteigtas ir Europos centrinis bankas (ECB) ir ECBS, pakeitę EPI.
Paskutinysis trečiasis etapas prasidėjo 1999 – aisiais sausio 1dieną. Šis EPS raidos etapas vainikavo visą pasiruošimo laikotarpį įvykdydamas galutinius tikslus:
• bendros valiutos įvedimas ir nacionalinių valiutų panaikinimas;
• Europos centrinio banko ir Europos centrinių bankų sistemos veiklos pradžia;
• ekonominės ir pinigų sąjungos plėtra ir stabilumo palaikymas.16
Buvo numatyta, kad perėjimas prie bendros valiutos vyks trimis fazėmis.

Taigi, 1999 m sausio 1 d. buvo neatšaukiamai nustatyti pirmųjų 11 pinigų sąjungoje dalyvaujančių valstybių narių valiutų kursai, o ECB tapo atsakingas už bendros pinigų politikos vykdymą. Euras tapo nauja oficiali valiuta, pakeičiant senas nacionalines valiutas. Nuo 2001 m. prie trečiojo EPS etapo prisijungė ir Graikija. Pirmiausia euras šiose valstybėse narėse buvo įvestas kaip atsiskaitomoji valiuta negrynųjų pinigų mokėjimams ir apskaitos tikslais, o senosios valiutos ir toliau buvo naudojamos grynųjų pinigų mokėjimams. Nuo 2002 m. sausio 1 d. euras įgavo fizinę formą, kaip banknotai ir monetos. Euras yra bendra valiuta, kuri šiuo metu egzistuoja 18 Europos Sąjungos valstybių narių, kurios kartu sudaro euro zoną. Dvi šalys (Danija ir Jungtinė
Karalystė) turi išlygas sutartyje atleidžiant jas nuo dalyvavimo, o likusi dalis dar turi atitikti bendros valiutos įsivedimo sąlygas. Euro įvedimas buvo svarbus Europos integracijos žingsnis: daugiau nei 333 mln. ES piliečių dabar naudoja eurą kaip savo valiutą .
Apibendrinant, svarbu pažymėti, kad ekonominė integracija yra sudėtingas procesas, tačiau ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimas yra vienas didžiausių Europos laimėjimų to siekiant. EPS kūrimasis buvo sistemingas ir gerai koordinuojamas, tuo skyrėsi nuo ankstesniųjų iki tol egzistavusių pinigų sąjungų. Pagrindinis EPS privalumas lyginant su ankstesnėmis pinigų sąjungomis yra tas, kad ši yra sukurta siekiant ne tik ekonominės, bet ir politinės integracijos.

1.2. Dalyvavimo ekonominėje ir pinigų sąjungoje teikiami privalumai ir trūkumai

Diskusijose dėl bendros valiutos naudojimo teikiamų privalumų ir trūkumų dažnai naudojamas optimalios valiutų zonos (toliau OVZ) modelis, kurį 1961 m. suformulavo R. Mundell. Šis modelis siekia įvertinti, ar egzistuoja tinkamos sąlygos naudoti bendrą valiutą tarp grupės valstybių, kurios iki tol naudojo skirtingas (nacionalines) valiutas ir ar esant toms sąlygoms pinigų sąjungos sukūrimo gaunama nauda yra didesnė už jos kūrimo kaštus ir prisiimamą riziką. . OVZ teorijos šalininkai (Mundell, Kenen ir McKinnon) apibrėžė esminius kriterijus, tik kuriuos atitikdamos šalys gali jungtis į pinigų sąjungas, kitu būdu piniginė sąjunga šalims atneš nuostolius ir anksčiau ar vėliau bus pasmerkta žlugti. Minėti teorijos šalininkai išskiria šiuos kriterijus: šalies atvirumo laipsnis, panaši šalių verslo ciklų koreliacija ir reakcija į aplinkos šokus, darbo rinkos mobilumas, gaminamų prekių įvairovė, panašus infliacijos lygis bei darbo užmokesčio ir kainų lankstumas . Anot, teorijos šalininkų, Europos ekonominė pinigų sąjunga neatitiko visų kriterijų ir todėl buvo stipriai kritikuojama.
Analizuojant Europos Sąjungoje egzistuojančią EPS, įvardinti ar ši atitinka OVZ kriterijus yra sunku. ES šalys viena nuo kitos tikrai skiriasi, tačiau ar tie skirtumai tokie reikšmingi, kad ES šalių jungimosi į EPS sąnaudos būtų didesnės už jos teikiamą naudą. Europos EPS kritikuojama remiantis OVZ teorijos kriterijais, tačiau reikia paminėti, kad kuriant EPS, Europoje nebuvolaikomasi griežtų šios teorijos rėmų. Nemaža dalis ekonomistų, remdamiesi OVZ teorijos argumentais, teigė, kad monetarinės integracijos projektas Europoje yra pasmerktas žlugti, nes ES tiesiog neatitinka keliamų OVZ kriterijų. Nepaisant kritikų prognozių, EPS Europoje funkcionuoja. Tai skatino tam tikra prasme peržiūrėti OVZ teorijos teiginius, taikant juos EPS kūrimui Europoje aiškinti. R.E. Lucas vienas pirmųjų, kuris kritikavo OVZ teorijos argumentus, dar gerokai prieš EPS kūrimo procesą Europoje, sakydamas, kad pinigų integracija turi būti suprantama, kaip iš esmės pakeičiamas politikos rėžimas, todėl išvardintų OVZ kriterijų išankstinis vykdymas yra beprasmis . Remiantis B. Winkler nuomone, negalima teigi, kad šalių sukurtos pinigų sąjungos funkcionavimo sąnaudos bus didesnės, už gaunamą joje dalyvavimo naudą, jeigu ta šalių grupė netenkina OVZ sąlygų. Svarbu atsižvelgti į tai, jog šalys dalyvaudamos pinigų sąjungoje toliau aktyviai plėtos tarpusavio santykius ir laikui bėgant vis labiau patenkins OVZ sąlygas .
Aptarus pagrindines bendros valiutos naudojimo sąlygas svarbu aptarti ir bendros valiutos naudojimo teikiamą naudą bei trūkumus. Šalis, ketindama įsivesti euro valiutą, tokį sprendimą argumentuoja, pirmiausia nauda ekonomikai ir tuo pačiu didesne gerove savo piliečiams. Bendros valiutos nauda yra įrodyta, dažniausiai išskiriami tokie privalumai:
Prekybos pagyvėjimas – vienas svarbiausių bendros valiutos naudojimo teikiamų privalumų. Net tokie kritikai, kaip M. Feldstein sutinka, kad kelių nacionalinių valiutų pakeitimas viena valiuta, sumažina prekybos sandorių kaštus toje grupėje esančioms šalims . R. Kuodis pažymi, kad euro įvedimas iš esmės pagyvins Lietuvos prekybą su euro zonos šalimis, nes nebeliks valiutos keitimo išlaidų . Europos Komisija savo ataskaitoje „Viena rinka – vieni pinigai” nurodo, kad įsivedus euro valiutą ir nebeesant valiutų keitimo išlaidoms tarp šalių, šalies BVP pakils nuo 0,25 iki 0,5 procento kasmet . A. Rose ir C. Engel pažymi, kad prekybos apimtys prisijungus prie euro zonos gali net padvigubėti, o svarbiausias faktas yra tas, kad toks prekybos srautų padidėjimas nevyksta kitų šalių sąskaita, t. y. prekybos apimtys su jomisnesumažinamos. Prekybos didėjimas atitinkamai skatina šalies ekonominį augimą, o tai gyventojų pajamų didėjimą. Remiantis J. A. Frankel ir A. Rose vertinimu nustatyta, kad prekybos apimties padidėjimas 1 procentu, lemia šalies, dalyvaujančios pinigų sąjungoje, pajamų didėjimą 0,33 procento .
Mažesnės palūkanų normos. Lietuva tapusi euro zonos nare paklius į mažų palūkanų normų aplinką. Į klausimą, kas yra maža palūkanų norma, iš esmės atsako R. Kuodis: „tai didesnis vartojimas, nes šalies gyventojai gali skolintis pigiau. Tai ir didesnės vidaus investicijos: šalies investuotojai skatinami investuoti, nes sumažėja investavimo sąnaudos, kurias rodo paskolų palūkanų norma. Pagaliau tai ir mažesnės valdžios sektoriaus skolos tvarkymo išlaidos. Taigi maža palūkanų norma skatina ekonomikos augimą” .
Kainų skaidrumas – dar vienas euro zonos teikiamų privalumų. Dažniausiai tai aiškinama tuo, kad vartotojai ir įmonės gali lengviau lyginti prekių ir paslaugų kainas rinkoje, kai jos išreikštos ta pačia valiuta, o iš to laimi vartotojas. R. Kuodis teigia, kad toks aiškinimas nėra pakankamai tikslus, o pagrindinis privalumas yra tas, kad bendra valiuta skatina įvairių ūkio sričių (finansų, prekybos) integraciją, vartotojų apsaugos, konkurencijos sąlygų teisės aktų derinimą . Euras skatina konkurenciją, tarp gamintojų ir pardavėjų, o iš to laimi vartotojas, nes gali rinktis prekes iš pigiausio šaltinio.
Apžvelgiant Lietuvos autorių darbus, išskiriami dar keli euro zonos teikiami privalumai: kainų stabilumas, finansinė drausmė, investicijų iš ES padidėjimas, apsauga nuo išorinių ekonomikos sukrėtimų . Investicijų padidėjimą galima susieti su anksčiau minėtais privalumais. Iš esmės investuotojų pritraukimą sąlygoja, tai kad nebelieka pinigų keitimo išlaidų ir mažesnės palūkanų normos investuotojams. Finansinė drausmė vienas iš svarbesnių aspektų, nes tai užtikrina, valstybės saikingą skolinimąsi, siekiant tapti euro zonos nare. Kainų stabilumas įvardijamas, kaip vienas pagrindinių ES tikslų, o narystė bendrojoje ES rinkoje ir euro zonoje tai užtikrina, nebelieka pavojaus, kad pinigai nuvertės. Kalbant apie apsaugą nuo išorinių ekonomikos sukrėtimų, ES dėl didelės savo ūkio apimties ir didelės prekybos euro zonos viduje,

geriau pasiruošusi įveikti galimus ekonominius sukrėtimus negu šalys su nacionaline valiuta. Prie išvardintų privalumų tikslinga būtų paminėti ir dar vieną – praktinė nauda piliečiams. Tai vienas privalumų, kuris pateikiamas visuose Lietuvos valstybinių institucijų tinklalapiuose, kuriuose išskiriama euro teikiama nauda šaliai. Išskirdamos šį privalumą, valstybinės institucijos tikriausiai siekia formuoti palankesnį visuomenės požiūrį į euro valiutą, argumentuodami pirmiausia praktinę naudą, kurią gaus piliečiai, keliaudami po užsienio šalis ir ne tik euro zonos šalis, nes euras kaip valiuta pripažįstama daugybėje šalių, kurios ir nepriklauso euro zonai. Pagrindinis gyventojų laimėjimas bus, kad nebeliks valiutos keitimui reikalingų piniginių bei laiko sąnaudų.
Aptarus svarbiausius euro zonos teikiamus privalumus svarbu panagrinėti ir galimus trūkumus. Nors ekonomistai dažniau įžvelgia teigiamus dalyvavimo euro zonoje aspektus, dažnai pasigirsta kritiškų pasisakymų, anot kurių euras atneš neigiamas pasekmes į Lietuvą. Galima išskirti pagrindinius trūkumus, kuriuos gali sukelti euro įvedimas šalyje:
1. Ekonominės politikos priemonių netekimas — dažniausiai vienas pagrindinių neigiamų aspektų, kai kalbama apie nacionalinės valiutos atsisakymą. Anot kritikų, išlaikius Lietuvos litą pagal ekonominę situaciją, būtų galima keisti jo kursą ir šalies ekonomikos konkurencingumo lygį. Lietuvos Bankas jau dabar nebevykdo savarankiškos pinigų politikos dėl taikomo valdybos modelio ir fiksuoto valiutos kurso, o atsisakius nacionalinės valiutos, tokią politiką vykdys ECB, jis nustatys palūkanų normą, kurios gali neatitiki Lietuvos ekonomikos raidos. R. Kuodis sutinka, kad tai tiesa, bet pažymi, kad valiutos kurso kaitaliojimas ilgu laikotarpiu neturi jokio poveikio ekonomikos augimui. Devalvacija nėra tinkamas sprendimas šalies gyventojų gerovei padidinti, nes tai neišvengiamai paskatins infliacijos augimą ir nė kiek nepadidins ekonomikos konkurencingumo. Vis daugiau ekonomistų mano, kad net ir trumpuoju laikotarpiu devalvacija yra rizikinga ekonominė politikos priemonė30.
2. Silpna verslo ciklų koreliacija. Lietuvos ir euro zonos šalių verslo ciklų koreliacija yra nepakankama. Esant silpnai verslo ciklų koreliacijai tarp šalių iškyla rizika, kad bendra pinigų politika gali neatitikti jų poreikių ir ekonominių svyravimų stabilizavimo našta teks fiskalinei politikai, darbo rinkai ir kitoms ūkio sritims. Todėl ir vyrauja nuomonė, kad pinigų sąjungą sudaryti turėtų tos šalys, kurių ekonomika patiria nedaug asimetrinių sukrėtimų ir kurių pasekmės šalyse yra panašios. Pagrindiniai skirtumai tarp Lietuvos ir ES verslo ciklų yra tai, kad skirtingaekonomikos augimo sparta, Lietuvos ekonomikos augimas yra mažiau pastovus, lyginant su ES šalių ekonomikos augimu ir neatitikimas tarp Lietuvos ir euro zonos šalių pakilimo ir nuosmukio laikotarpių. Nepaisant, visų šių skirtumų, Lietuvos ir euro zonos šalių verslo ciklų koreliacija ateityje turėtų stiprėti, Lietuvai prisijungiant prie euro zonos . Tokios nuomonės laikosi A. Rose ir J. A. Frankel, kurie teigia, kad jei šalis prieš įsivesdama bendrą valiutą neatitinka verslo ciklo panašumo sąlygos, ta problema turėtų išnykti ateityje, jai tapus pinigų sąjungos nare, dėl suaktyvėjusios prekybos su šalimis, priklausančiomis pinigų sąjungai ir didėjančių investicijų srautų .
3. Vienkartinės išlaidos dėl euro įvedimo. Šis trūkumas iš visų išvardintų atrodo mažiausiai svarbus. Būtina pažymėti, kad šios išlaidos bus vienkartinės ir palyginus su teikiama nauda euro zonoje labai gretai atsipirks, nes nauda bus gaunama kiekvienais metais. Planuojama, kad Lietuvoje euro įvedimo išlaidos turėtų sudaryti apie 0,5 proc. šalies BVP. Pirmiausia išlaidų pareikalaus euro banknotų įsigijimas ir monetų kaldinimas, Lietuvos Banko skaičiavimu šios išlaidos sudarys apie 80-100 mln. litų. Informacinės sistemos pertvarkymas ir prisijungimas prie ECB mokėjimo sistemos Target kainuos dar papildomus 5-6 mln. litų. Visuomenės informavimo kampanijai numatoma apie 10 mln. litų. Tai būtų išlaidos, susijusios tik su praktiniu euro įvedimu. Tačiau visuomenę vis labiau jaudina Lietuvos įsipareigojimai, prisijungus prie euro zonos, mokėti įnašus į Europos stabilumo mechanizmą. Per 5 metus Lietuva įsipareigoja sumokėti apie 1 mlrd. litų, tačiau siekiant nuraminanti nepagrįstas baimes Lietuvos politikai, šį procesą koordinuojančių institucijų vadovai viešai skelbia, kad tai nebus dovanojami pinigai, tai yra paskolinami pinigai, tad dėl to nerimauti tikrai nėra pagrindo.
4. Baimė dėl infliacijos. Tikriausiai vienas svarbiausių aspektų, keliančių baimes ir nuogąstavimus visuomenėje, vertinant euro įvedimo procesą. Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse, kurios jau įsivedė euro valiutą ir kurios ketina tai padaryti ateityje. Vienas pagrindinių visuomenės nuogąstavimų, kad euro įvedimas šalyje skatins kainų augimą. Analizuodamas Europos šalių, įsivedusių euro valiutą, patirtį V. Šernius teigia, kad „grynuosiuose mokėjimuose įvestas euras vidutinę metinę infliaciją visoje euro zonoje padidino vos 0,1 – 0,3 procento ir tai buvo tik trumpalaikis veiksnys. O ilguoju laikotarpiu euro įvedimo poveikis, didinantis infliaciją,greitai dingo ir dėl valiutos keitimo sąnaudų panaikinimo ir didesnio kainų skaidrumo tapo ilgalaikiu kainas mažinančiu veiksniu „.
5. Simbolinis tautiškumo ženklas — tai dar vienas aspektas, kuris dažnai išskiriamas, kaip praradimas, kurį sąlygos euro įvedimas. Nacionaliniai pinigai yra vienas ryškiausių nepriklausomybės simbolių ir manoma, kad visuomenei gali būti sunku prisitaikyti prie naujos valiutos psichologiškai, dėl kainų, atlyginimų ir kitų piniginių dydžių išraiškos neatitikimų, kai tiek kainos, tiek ir atlyginimai bus išreikšti beveik 3,5 karto mažesnėmis reikšmėmis. Argumentuojant šį paskutinį neigiamą euro valiutos vertinimo aspektą, būtina pažymėti, kad euro monetos išlaikys tam tikrą simboliškumą, kadangi ant jų bus vaizduojamas Vyčio simbolis, bet žinoma, ilgainiui į apyvartą papuls vis daugiau užsienio šalių monetų, automatiškai lietuviškosios euro monetos iškeliaus į užsienio šalis, kas sumažins tą simboliškumą, bent jau sėsliosios visuomenės požiūriu.
Apibendrinant dalyvavimo euro zonoje teikiamus privalumus svarbu pabrėžti, kad bendros valiutos nauda buvo įrodyta, kad apima valiutos rizikos, konkurencingumo devalvacijos panaikinimą, mažesnę infliaciją tų šalių, kurios pasižymėjo praeityje aukštu infliacijos lygiu, didesnį kainų skaidrumą ir didesnę konkurenciją produktų rinkose, dėl konkuruojančių kainų sumažėjimo. Pagrindinis trūkumas priskiriamas prie bendros valiutos naudojimo buvo sumažintas lankstumas prisitaikyti prie asimetrinių sukrėtimų, nes prarandama pinigų politikos nepriklausomybė ir galimybė naudoti valiutos kurso koregavimą kaip priemonę, pakeisti prekybos sąlygas, siekiant atkurti vidaus ir išorės balansą. Tačiau būtina pažymėti ir tai, kad Lietuvai tapus euro zonos nare, ji galės realiai dalyvauti priimat sprendimus, nes bus ECBS dalis. Svarbu pažymėti, kad Lietuvoje įgyvendinant pasirinktą euro įvedimo strategiją, pasirinktomis priemonėmis turi būti aiškinami darbe minėti ir kiti svarbiausi teigiami ir neigiami euro įvedimo aspektai, siekiant Lietuvos visuomenės palaikymo įgyvendinant šį politikos sprendimą.

1.3. Euro valiutos įvedimas ir legitimumo problema

Šiandien literatūroje analizuojant legitimumo sąvoką pirmiausia reikia pažymėti šios sąvokos sudėtingumo aspektą. Įvairūs autoriai skirtingai apibrėžia, minėtą sąvoką priklausomainuo požiūrio, pasirinktų temų ir objektų. Tačiau šioje darbo dalyje bus remiamasi lėgtinumo sąvokos apibrėžimu, aiškinančiu politinės sistemos savybę, kuomet tos sistemos piliečiai pripažįsta tos valdžios teisę valdyti. Socialiniuose moksluose legitimacija yra vadinamas procesas, kai tam tikras teisės aktas, veiksmas, procesas ar ideologija tampa legitimia tik tuomet, kai ji atitinka tam tikras vertybes ir normas, egzistuojančias konkrečioje visuomenėje.
Legitimacijos teorijos šalininkas M. Suchman legitimacijos sąvoką taip pat apibūdina per tam tikrų normų ir vertybių pažiūrį: „suvokimas arba prielaida, kad tam tikro ūkio subjekto (organizacijos) veiksmai atitinka visuomenėje nusistovėjusias normas ir įsitikinimus” . W.R. Scott, legitimumo sąvoką apibūdina: „kaip institucijos ar elgesio savybę, kuri apibrėžiama kaip socialinių normų rinkinys, kaip tinkamas ar priimtinas” . Jis ypač susijęs su visuomenės veikėjų individualių sprendimų vertinimu, taip pat valdymo sistemų visuotiniu priimtinumu. Kalbant apie valdymo sistemų, sprendimų, organizacijų ir institucijų legitimumo svarbą, galima pacituoti institucionalizmo teoretikų J. Baum ir Ch. Oliver žodžius, apibrėžiančius šią sąvoką: „legitimumas yra pagrindinis visų organizacijų šaltinis. Legitimumas yra būtinas, norint organizacijai gauti suinteresuotųjų šalių paramą ir užtikrinti jos išlikimą” . Daugelio autorių, kurie analizuoja legitimumo svarbą valdymo sistemoje, pabrėžia, kad nelegitimi valdžios sistema anksčiau ar vėliau yra pasmerkta žlugti. Kalbant apie valstybės politinį legitimumą B. Gilley nuomone, „valstybė yra legitimi tiek, kiek piliečiai ją traktuoja kaip teisėtai turinčią ir vykdančią politinę valdžią” . Visi paminėti apibrėžimai legitimumo sąvoką traktuoja, kaip tam tikromis visuomenei priimtinomis vertybėmis pagrįstą valdymą, kuriam suteikiama parama, t.y. legitimumas. Šio tipo požiūris aiškina, kad valdžia ir jos priimami sprendimai turėtų atitikti visuomenės lūkesčius, vertybes, tam tikra forma interesus. Šiandieninėje valdymo sistemoje įvairūs politiniai sprendimai dažnai yra priimami politikų nuožiūra, nesitariant su tauta jai svarbiais klausimais, todėl vis labiau ryškėja demokratijos ir legitimumo problemos valstybėse ir jų valdymo sistemose. Ne iš imtis yra ir Lietuvos atvejis bei daugelis politinių sprendimų, kurie nesulaukia visuomenės paramos ir pasireiškia įvairiais protestais, kritika, politiniu pasyvumu.
Euro įvedimas vienas šių politikos sprendimų, kurie nesulaukia visuomenės palaikymo ir remiantis aptartomis sąvokomis, gali būti laikomas kaip nelegitimus sprendimas.
Kalbant apie šiuolaikinę valdžią ir jos legitimumą, svarbu paminėti skirtumą tarp legalumo ir legitimumo sąvokų. Gana dažnai šios sąvokos yra maišomos arba tapatinamos, tačiau iš tikrųjų aiškina skirtingus aspektus. Legalumas apsiriboja tik teisiniais klausimais, ar ir kokiu mastu aiškiai nustatytos teisinės nuostatos buvo pažeistos. Jis naudojamas politinės sistemos legitimumo vertinimui. Politinės sistemos legalumas nelaikomas pakankama sąlyga jos legitimumui, tačiau legalumo sąvoka vis tiek turėtų būti vienas iš pagrindinių kriterijų politinės sistemos legitimumo vertinimui . Taigi, galima daryti prielaidą, kad valdžia ar jos priimami sprendimai gali būti legitimūs, bet ne visada legalūs (arba atvirkščiai), tačiau siekiant užtikrinti visišką legitimumą, legalumas yra viena iš legitimumo užtikrinimui reikalingų sąlygų.
Kalbant apie valdžios legitimumo problemas ir euro įvedimo sprendimą, ar jį galima analizuoti legitimumo teorinių prielaidų kontekste, svarbu pažymėti, kad Europos demokratijos ir legitimumo deficito problema pradėta plačiai analizuoti po Mastrichto sutarties apie 1992 – 1993 metus. Būtina prisiminti, kad būtent Mastrichto sutartis įteisino ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo planą bei bendros Europos euro valiutos sukūrimą. Iki tol Europos integracijos procesai, kuriuose akivaizdžiai matomas demokratijos deficitas, buvo aiškinami laikantis visuomenės „nekritiško pritarimo” koncepcijos, kuri skirta apibūdinti visuomenės požiūrį į tuometinių valstybių elito vykdomą Europos integraciją 1951 – 1952 metais. A. Švarplys savo darbe, „nekritiško pritarimo” koncepciją apibūdina kaip: „doktrina, reiškianti, kad Europos integracija nebuvo eilinių žmonių tiesioginių interesų orbitoje, kad piliečių politinės preferencijos tiesiogiai „nedalyvavo” integracinėje politikoje <...> Europos kūrimas vyko vardan žmonių, bet be žmonių” . Ir nors Europos vienijimas vyko be tiesioginio žmonių demokratinio balso, jis atnešė ekonominę ir geopolitinę naudą, taigi remiantis minėta „nekritiškumo koncepcija, piliečiai neprieštaravo vykstantiems procesams, tol kol jie jautė tam tikrą naudą ir priimami sprendimai jų tiesiogiai nelietė. D. Obradovic, cituojama A. Švarplio, pažymi, kad „Europos integracija buvo politinio ir ekonominio elito reikalas, buvo remiamasi masinės auditorijos įtikinimu, kad europinis sumanymas yra gera idėja. Tol, kol žmonės nejautė, kad juos tiesiogiai veikia Europossprendimai, jie buvo pasiruošę nekritiškai „eiti išvien” su elito sprendimais” . Minėtas „nekritiško pritarimo” požiūris žlugo su Mastrichto sutartimi, kuomet atsiskleidė pirmieji pilietinio dalyvavimo svarbos bei legitimumo krizės požymiai. Tai istorijoje pažymi Danijos ir Prancūzijos referendumai, kuris Danijoje žlugo, o Prancūzijoje tik nežymia vieno procento persvara buvo pritarta Mastrichto sutarčiai. Tai buvo signalas, kad visuomenė nebeeina išvien su politiniu elitu ir pradeda kritiškai vertinti kuriamą Sąjungą. Žvelgiant iš nacionalinių valstybių, iš Lietuvos atvejo pusės, Europos Sąjungos kai kurie politiniai sprendimai nacionalinių valstybių visuomenėse sutinkami gana neigiamai. Žmonėms nepatinka neva Europos primetama politika. Pastarųjų sprendimų legitimumas susiduria su problemomis pirmiausia nacionaliniame lygmenyje, o iš čia kylančios problemos atsispindi ir Europos Sąjungos valdymo sistemos ir jos politinių sprendimų vertinimo kontekste.
Svarbu pažymėti, kad egzistuoja du požiūriai, aiškinantys Europos Sąjungos demokratijos klausimą ir jo problematiką. Vieni autoriai ES sistemoje įžvelgia demokratinio deficito modelį, kiti autoriai visai kitaip aiškina demokratijos sąvoką taikomą Europos Sąjungos sistemai. Pasak G. Majone: ,,ES prigimtis, atliekamos funkcijos ir teikiami rezultatai grindžiami politikos ir ekonomikos atskyrimu, todėl net nereikia bandyti kelti politinio reprezentavimo standartų ES institucijoms”. Anot, autoriaus ES yra „reguliuojanti valstybė”, nes šitaip vykdyti ekonomikos reguliavimo politiką yra naudingiau ir efektyviau negu atskirai nacionaliniu lygmeniu” . A. Moravcsik, kuriuo remiasi S. Spurga, taip pat pabrėžia, kad ES nebuvo kuriama kaip nacionalinė valstybė ir jai neturi būti taikomi tie patys demokratiniai kriterijai . Remiantis autorių nuomone, kol ES daugiau buvo orientuota tik į ekonominę integraciją, tol ji davė apčiuopiamų rezultatų, o ES galių išplėtimas atitinkamai sąlygojo ir ES demokratinių problemų ryškėjimą.
A. Follesdal ir S. Hix išreiškia prieštaraujančią nuomonę ir teigia, kad ES sistemai trūksta esminių demokratinių sistemų požymių. ES sistemoje per silpnas Europos parlamento vaidmuo, piliečių galimybių dalyvauti politiniame procese stoka, ryškus ES vykdomosios valdžios pranašumas nacionalinių parlamentų kontrolės atžvilgiu ES sistemoje, ES rinkimų pasyvumas,
ES institucijų atotrūkis nuo piliečių . Remiantis šiais argumentais, ES susiduria su demokratijos problemomis, o tai sąlygoja visuomenės pasyvumą bei legitimumo, priimamų sprendimų atžvilgiu, stoką.
Remiantis šiais dviem Europos demokratinio ir legitimumo deficito vertinimo požiūriais ir analizuojant minėtą problemą, būtina pažymėti, kad pirmasis požiūris iš esmės neigia, kokių nors legitimumo ar demokratijos problemų egzistavimą ES sistemoje. Jis remiasi prielaida, kad ES atlieka tik reguliacines funkcijas ir todėl jai neturėtų būti priskiriamos politinių sistemų demokratijos problemos. Tačiau, ES jau nebėra vien ekonominė sąjunga, kurios tikslas buvo tas, kad sienos nekliudytų ekonominei veiklai. ES kompetencija išaugo ir kitose srityse: vartotojų teisių apsaugos, aplinkosaugos, imigracijos, o tai reiškia, kad ES integracija didėja, ji ne tik ekonominė, bet ir politinė sąjunga. Todėl galima sakyti, kad ES kenčia nuo demokratijos ir legitimumo deficito ir tai spręsti būtina, siekiant europinės visuomenės palaikymo ES sistemai kaip visumai ir jos priimamiems sprendimams. Kalbant apie ES legitimumo problemą reikia atkreipti dėmesį, kad jos problemos glaudžiai susiję su nacionalinių valstybių valdymo sistemos legitimumo problemomis, kadangi valstybės narės stodamos į ES įsipareigoja dalyvauti ne tik ekonominėje, bet ir politinėje sąjungoje, perleisdamos tam tikrą dalį savo politinio suvereniteto, o priimami politiniai sprendimai ES lygmeniu, skatina legitimumo problemas nacionaliniu lygmeniu.
Grįžtant prie euro įvedimo politinio sprendimo, remiantis A. Wimmel, kuris išskiria tris politinio legitimumo objektus, kurie gali būti taikomi kritiniam legitimumo vertinimui, t.y. ES politinė sistema kaip visuma, atskiros ES institucijos ir konkretūs ES politikos sprendimai . Taigi bendroji euro valiuta yra vienas iš legitimumo objektų, pagal kurį gali būti vertinamas ES ir valstybių narių valdžios legitimumas. Remiantis tuo, kad politinis teisėtumas gali būti apibūdintas kaip tam tikrų taisyklių galiojimo politinėje sistemoje ir jos priimtų sprendimų visuomenės pripažinimas ir priėmimas, euro valiutos įvedimo sprendimas atskirose valstybėse narėse, gali būti traktuojamas kaip sprendimas, susiduriantis su legitimumo problema, nes visuomenė išreiškia neigiamą požiūrį naujos valiutos atžvilgiu. Tai akivaizdu Danijos, Švedijos pavyzdžiuose, kurios nėra prisijungę prie euro zonos ir neaišku, ar kada nors tai padarys, nes pavyzdžiui, Danijoje sprendžiant euro valiutos įvedimo ar neįvedimo klausimą, visuomenė akivaizdžiai pasisako prieš euro įvedimą šalyje ir tai stabdo valdžią priimti politinį sprendimą dėl euro įvedimo šalyje. Latvijos pavyzdys taip pat atskleidžia tam tikras prielaidas, kad sprendimas prisijungti prie euro zonos nebuvo legitimus, nes nesulaukė pakankamai paramos iš Latvijos visuomenės. Remiantis 2013 m. euro barometro apklausos duomenimis visuomenės palaikymas naujos valiutos atžvilgu siekė vos 39 procentus, nors prieš įvedant eurą palaikymas išauto iki 52 procentų, vadinasi Latvijos vyriausybė sutiko, kad tai yra reikšminga problema ir ją reikia spręsti. Lietuvoje palaikymas taip pat nėra reikšmingai didesnis, euro valiutos įvedimui šalyje pritaria apie 40 procentų apklaustųjų. Taigi galima daryti išvadą, kad šis politinis sprendimas turi legitimumo problemų, nes nesulaukia visuomenės pritarimo. Tyrime bus siekiama atskleisti priežastis, skatinančias šio sprendimo legitimumo stoką ir galimybes, kaip būtų galima didinti minėto politinio sprendimo legitimumą.

2. LATVIJOS ATVEJO ANALIZĖ: GEROSIOS PRATIKOS IR PROBLEMIŲ SRIČIŲ IDENTIFIKAVIMAS

Kiekviena šalis prisijungianti prie euro zonos savo pasiruošimo procesą planuoja, atsižvelgdama į Europos Komisijos rekomendacijas ir šalių, kurios jau įsivedė eurą, sėkmingą patirtį. Paskutinioji Europos Sąjungos šalis sėkmingai prisijungusi prie euro zonos buvo Latvija, įsivedusi euro valiutą 2014 m. sausio 1 d. Taigi, sėkminga kaimyninių šalių patirtis gali pasitarnauti, kaip gerosios praktikos pavyzdys, planuojant euro įvedimą Lietuvoje. Apžvelgiant Latvijos euro įvedimo procesą daugiausia dėmesio bus skiriama Latvijos Nacionalinio euro įvedimo plano analizei bei Europos Komisijos ataskaitoms, skelbiančioms apie Latvijos padarytą pažangą pasiruošimo procese ir atitinkamas siūlomas rekomendacijas, tobulinant tam tikras sritis.

2.1. Euro įvedimo strategija ir proceso koordinavimas Latvijoje

2013 m. liepos 9 d. ES Tarybos sprendimu, Latvija įvykdė euro įvedimui keliamus reikalavimus ir jai buvo suteikta teisė nuo 2014 – ųjų sausio 1 d. įsivesti eurą, pakeičiant nacionalinę valiutą – Latvijos latą. Šiuo sprendimu euro zona išsiplėtė iki 18 šalių ir Latvija turėjo beveik šešis mėnesius pasirengti euro įvedimui. Taryba taip pat patvirtino taisykles, nustatančias Latvijos latų ir euro keitimo kursą. Latvijos lato perskaičiavimo kursas lygus
0.702804 už 1 EUR. Šis kursas atitiko Latvijos lato keitimo kursą ES valiutų kurso mechanizme (VKM II), kuriame Latvija dalyvavo nuo 2005 metų gegužės 2 d. .
Siekiant užtikrinti sėkmingą euro įgyvendinimo procesą Latvijoje, buvo įsteigtas Iniciatyvinis komitetas, kuris turėjo parinkti euro įvedimo strategiją, stebėti Nacionalinio euro įvedimo plano rengimą, taip pat koordinuoti ir valdyti reikalingus veiksmus. Šiam Komitetui pirmininkavo Finansų ministerijos valstybės sekretorius. Iniciatyvinį komitetą sudaro aukščiausio rango vadovai iš Finansų ministerijos, Valstybės kanceliarijos, Latvijos banko ir kitų institucijų .
Latvijos nacionalinis Euro įvedimo planas Latvijos Ministrų kabineto patvirtintas 2012 rugsėjo 19 d. ir paskutinį kartą atnaujintas 2013 balandžio 4 dieną. Nacionalinį euro įvedimo planą papildo išsamus Bendros Europos valiutos įvedimo Latvijoje veiksmų planas. Artėjant euro įvedimui Latvijos valdžios institucijos dėjo visapusiškas ir sistemingas pastangas, kad būtų užtikrintas sklandus euro įvedimas .
Iniciatyvinis komitetas buvo kontroliuojamas bendros Europos valiutos įvedimo koordinavimo tarybos. Parengiamąją veiklą konkrečiose srityse vykdė penkios darbo grupės, kurias sudarė viešojo ir privačiojo sektorių atstovai (Valstybės administracijos darbo grupė, Grynųjų pinigų ir mokėjimo sistemų darbo grupė, Ne finansų bendrovių ir vartotojų darbo grupė, Finansų sistemos darbo grupė bei Visuomenės informavimo ir ryšių palaikymo darbo grupė). Darbo grupių veikla koordinuojama euro įvedimo projekto vadovo, kuris atskaitingas iniciatyviniam komitetui. Latvija nepaskyrė konkretaus asmens, kuris būtų atsakingas už viso nacionalinio pasirengimo įvesti eurą proceso stebėseną, tačiau Finansų ministerijoje buvo įsteigtas Euro biuras – pagrindinis ryšių su visuomene palaikymo punktas .
Valstybės administracijos darbo grupės pagrindinės funkcijos buvo konvertuoti mokėjimus eurais, vertinti įstatymus ir teisės aktus, valstybės skolos nominalo klausimai, statistikos sektoriaus koregavimas Latvijai įsivedant eurą. Grynųjų pinigų ir mokėjimų sistemų darbo grupė buvo atsakinga už klausimus, susijusius su grynųjų euro pinigų įvedimu; mokėjimo sistemų ir finansinių statistinių duomenų, tvarkant mokėjimus eurais, reguliavimas. Finansųsistemos darbo grupės kompetencijoje buvo pinigų ir vertybinių popierių rinkos klausimai; finansinės priemonės; euro įvedimo klausimai, draudimo ir pensijų fondų sektoriuje. Ne finansų bendrovių ir vartotojų darbo grupė įkurta studijuoti euro įvedimo poveikį santykiui tarp nefinansinių korporacijų ir vartotojų. Visuomenės informavimo ir ryšių palaikymo darbo grupė atsakinga organizuojant visuomenės informavimo kampanijas, taip pat kuriant ir atnaujinant informacinę svetainę „Euro informacinės pagalbos centras” asmenų ir įmonių poreikiams .
Euro projekto valdytojas atsako už Iniciatyvinio komiteto sprendimų įgyvendinimą, darbo grupių tarpusavio veiklos koordinavimą, taip pat sprendžiant problemas, susijusias su euro įvedimu. Pasiruošimo procesas euro įvedimui, buvo stebimas Ministrų kabineto, kuriam Iniciatyvinis komitetas privalėjo pateikti kiekvieno ketvirčio pažangos ataskaitas .
Latvijoje buvo sukurtas ir įgyvendintas Euro įvedimo projektas. Atsakingų viešųjų įstaigų, finansinių ir komercinių įstaigų, taip pat nevyriausybinių organizacijų šio projekto plane apibrėžta reikalinga veikla ir bendradarbiavimas, kad užtikrintų projekto įgyvendinimą. Vienas iš svarbiausių žingsnių, kurių ėmėsi Latvija, Latvijos Nacionalinio euro įvedimo plano plėtra. Šis planas numatė užduotis, susijusias su euro įvedimu, jų terminus ir atsakingas institucijas, taip pat apibrėžė euro įvedimo principus ir scenarijų.
2013 m. sausio mėn. Latvijos parlamentas priėmė „Įstatymą dėl euro įvedimo tvarkos”, kuris užtikrino pagrindinius euro įvedimo principus (pvz. apvalinimo principai taikomi konvertavimui, dviejų valiutų apyvartos laikotarpis, pinigų keitimo ir lato pinigų išėmimo procedūras, kainų perskaičiavimo ir kainų rodymo dviem valiutomis procedūras ir t.t.). Be to, įstatymas dėl euro įvedimo tvarkos nustato, teisės aktų koregavimo tvarkaraštį .
Latvijoje, kaip ir kitose valstybėse, kurios prisijungė prie euro zonos po 2001 – ųjų, buvo naudojamas „didžiojo sprogimo” euro įvedimo scenarijus ir dviejų savaičių dvigubos apyvartos laikotarpis. „Didžiojo sprogimo” metodas, suderintas su trumpa dviejų valiutų apyvarta, yra priimtiniausias scenarijus. Pagal „didžiojo sprogimo” scenarijų eurų banknotai ir monetos,valstybei įvedus eurą, iškart tampa teisėta mokėjimo priemone. Be to, daugelis šalių pasisako už trumpą dviejų valiutų apyvartos laikotarpį, paprastai dvi savaites .
Latvijos Nacionaliniame euro įvedimo plane, nustatyti pagrindiniai euro įvedimo principai :
• efektyvumas – visos valstybės vykdomos priemonės, turėtų būti planuojamos proporcingai ir apgalvojant galimos rizikos atvejus, kad priemonių vykdymas būtų užtikrintas numatyta apimtimi ir kokybe;
• orientacija į atokiose vietovėse įsikūrusius gyventojus – ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas visuomenei su ribota prieiga prie finansinių paslaugų, pavyzdžiui, žmonėms, gyvenantiems atokiose vietovėse.

Latvijoje, kaip ir kitose naujosiose euro zonos valstybėse (Estija, Slovakija, Slovėnija) buvo numatytas dviejų savaičių bendros apyvartos latais ir eurais laikotarpis nuo euro įvedimo dienos. Iki 2014 m. sausio 14 d. (imtinai) Latvijos gyventojai galėjo atsiskaityti grynaisiais latais ir eurais, tokiu būdu latų banknotai ir monetos buvo laipsniškai pašalinti iš apyvartos ir pakeisti euru. Nuo euro įvedimo dienos nepiniginiai sandoriai buvo atliekami tik eurais.
Grynųjų pinigų keitimas Latvijoje buvo organizuojamas lakantis visoms šalims panašios strategijos, panaši tvarka buvo nustatyta Estijoje, panašiai planuojama ir Lietuvoje. Pagrindinės institucijos neatlygintinai keitusios ir vis dar tebekeičiančios Latvijos lato valiutą į eurus yra Latvijos paštas, Latvijos Bankas ir komerciniai šalies bankai. Svarbiausias skirtumas šioje proceso dalyje, kad Latvijoje Pašto skyriai tokias paslaugas siūlė tris mėnesius po euro įvedimo dienos, nors Nacionaliniame euro įvedimo plane nurodyta, kad keitimo paslaugos bus teikiamos vieną mėnesį po euro įvedimo dienos. Latvijoje grynųjų pinigų keitimo operacijas vykdė 302 Latvijos pašto skyriai. Lietuvoje nustatytas laikotarpis yra 60 kalendorinių dienų, o Estijoje Pašto skyriai šią paslaugą teikė tik bendros valiutos apyvartos laikotarpiu, t.y. 2 savaites. Negrynųjų pinigų keitimas Latvijoje buvo vykdomas automatiškai pagal nustatytą ES Tarybos valiutos keitimo kursą, nuo euro įvedimo dienos. Europos kominisijai vertinant grynųjų pinigų pakeitimoprocesą, nurodo, kad pinigų keitimui buvo pasiruošta tinkamai ir pastarasis puikiai įgyvendintas .
Kainų rodymas dviem valiutomis yra vienas pagrindinių euro įvedimo proceso elementų, užtikrinančių visuomenės supratimą apie naujos valiutos vertę. Remiantis atliktomis apklausomis , kainų rodymą dviem valiutomis gyventojai įvardija pagrindiniu informavimo aspektu. Latvijoje šis laikotarpis prasidėjo nuo 2013 m. spalio 1 d. ir numatyta, kad truks 6 mėnesius po euro įvedimo dienos. Lyginant šį praktinį euro įvedimo proceso elementą su Lietuvos atveju, Lietuvoje planuojama ir strategijoje nurodyta, kad visos prekių ir paslaugų kainos dviem valiutomis, t.y. litais ir eurais, turės būti rodomos ne vėliau kaip 30 dienų nuo ES Tarybos sprendimo dėl euro įvedimo Lietuvoje.
Nagrinėjant vartotojų apsaugos klausimą kaip pagrindiniai elementai, susiję su vartotojų teisių apsauga išskiriami – kainų rodymo dviem valiutomis laikotarpis ir teisingas kainų perskaičiavimo klausimas, taip pat verslo subjektų dalyvavimas iniciatyvose bei įsipareigojimas laikytis reikalavimų ir nepiktnaudžiauti savo teisėmis. Latvijoje buvo sukurta iniciatyva „Sąžiningas euro įvedimas”, kurios pagrindiniai siekiai buvo užtikrinti vartotojų interesus, nedidinant kainų ir tinkamai jas perskaičiuojant. Latvijos valdžios institucijos planavo, kad prie šios iniciatyvos prisijungs apie 70 procentų verslo subjektų, kas atitiktų 10000 bendrovių arba 30000 pardavimo vietų įtraukimą. Pažymima, kad 2013 m. spalio pab. duomenimis prie iniciatyvos prisijungė tik 1100 bendrovių, tai yra apie 9500 pardavimo vietų. Latvijos valdžios institucijos ir toliau siekė kuo didesnio verslo subjektų įtraukimo į šią iniciatyvą, tačiau suprantama, kad užsibrėžtas tikslas pasiektas nebuvo. Nesėkmingos praktikos priežastimis galima įvardinti Latvijos vietos valdžios institucijų nepakankamą įtraukimą, taip pat nepakankamą suinteresuotų šalių bei savanorių skatinimą bendroves prisijungti prie iniciatyvos . Europos Komisija savo ataskaitoje pažymi, kad dalyvavimas „Sąžiningas euro įvedimas” iniciatyvoje buvo gana prastas, palyginti su ankstesnėmis šalių patirtimis. Šalys įvedant eurą turėtų įtraukti bent 75 procentus numatyto iniciatyvoje verslo subjektų skaičiaus. Prisijungimas prie iniciatyvos „Sąžiningas euro įvedimas” Latvijoje buvo savanoriškas. Kalbant apie sankcijas subjektams, Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, kaip galima nuobauda yra numatytas įtraukimas į juodąjį sąrašą,kuris viešai publikuojamas, taip pat Latvijoje buvo numatytos ir piniginės nuobaudos įstatymus pažeidžiantiems subjektams. Buvo numatyta, kad nesilaikantiems Vartotojų teisių apsaugos centro pareigūnų instrukcijų, gali būti skiriama 500 LVL bauda . Analizuojant Latvijos patirtį, nepaisant įvairų nesėkmių pagirtina, kad euro įvedimo procesą koordinuojančios institucijos subūrė gausias savanorių ir NVO pajėgas, siekiant vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo.
Visuomenės informavimas bendrame euro įvedimo procese yra vienas esminių elementų. Analizuojant Latvijos atvejį, informacinės strategijos tikslas buvo apibrėžtas, kaip siekis, kad ne mažiau 90 procentų Latvijos gyventojų būtų tinkamai informuoti apie artėjantį euro įvedimą ir su tuo susijusius klausimus. 2012 metų balandžio mėnesio „Eurobarometro” Nr. 377 gautos apklausos duomenimis, Latvijos gyventojų pritarimas eurui buvo palyginti nedidelis, o labiausiai baimintasi dėl piktnaudžiavimo keliant kainas. Viešosios nuomonės apklausos padeda įvertinti informacinės kampanijos sėkmę ir nustatyti, kur yra daromos klaidos ir kokius veiksmus reikia keisti. Siekiant toliau stebėti pokyčius visuomenėje, kaip jie vertina euro valiutos įvedimą, kaip jų nuomone jie yra informuoti, Latvijos Finansų ministerijos užsakymu buvo vykdomas viešosios nuomonės apklausos. 2013 m. spalio mėnesio rezultatai, atskleidžia, kad tuo metu tik 39 procentai respondentų pritarė euro įvedimui. Visuomenės informatyvumo lygis sistemingai didėjo, 72 procentai apklaustųjų manė, esantys gerai informuoti apie artėjantį euro įvedimą ir 94 procentai apklaustųjų žinojo, jog euro įvedimo diena Latvijoje bus 2014 m. sausio 1 diena. Tačiau vis dar didžioji dauguma apklaustųjų, net 83 procentai bijojo neteisėto kainų kilimo, pasinaudojant euro įvedimu . Europos Komisija rekomendavo Latvijai paskutiniajame informavimo kampanijos etape, siekti išsklaidyti likusį susirūpinimą ir didinti visuomenės pasitikėjimą. Pabrėžtina, kad norint įveikti susirūpinimą dėl kainų augimo euro įvedimo laikotarpiu, piliečiai turi būti nuolat informuojami apie kainų stebėsenos ir kitų vykdomų patikrinimų rezultatus. Komisija pažymi, kad nepaisant pavėluotos visuomenės informavimo strategijos pradžios visos tikslinės grupės buvo tinkamai informuotos. Tikslas buvo informuoti 90 procentų. Visuomenės, apklausos duomenimis 89 procentai apklaustųjų jaučiasi gerai informuoti. Parama euro įvedimui 2014 m. sausį, atliktos Latvijos apklausos duomenimis pakilo iki 52procentų, kai 2013 pradžioje siekė tik 33 procentus . Remiantis minėtų apklausų duomenimis ir Europos Komisijos ataskaita, susidaro įspūdis, kad visuomenės informavimo kampanija Latvijoje buvo įvykdyta sėkmingai, nors Lietuvos politikų teigimu Latvija būtent šioje srityje turėjo nemažų problemų. Tad siekiant atskleisti tas problemas sekančiame darbo poskyryje analizuojant jas buvo įtraukti ir straipsniai, paskelbti internetinėje erdvėje, kuriuose cituojama Latvijos institucijų, koordinavusių euro įvedimo procesą, atstovų nuomonė bei kitų kompetentingų institucijų atstovų pateikti argumentai bei nuomonės.

2.2. Probleminių sričių ir gerosios praktikos pavyzdžių išryškinimas

Remiantis paskutiniąja Europos Komisijos ataskaita ir apklausų duomenimis, galima teigti, kad Latvijos Nacionalinis euro įvedimo planas nebuvo įgyvendintas tokia apimtimi, kokia tikėtasi. Latvijos Nacionaliniame euro įvedimo plane pagrindiniai informaciniai partneriai išskiriami: ministerijos, Latvijos Bankas, Europos Komisija, ECB, kredito įstaigos, Seimas, vietos valdžia, nevyriausybinės organizacijos, profesiniai ir visuomeniniai susivienijimai, prekiautojai . Kadangi planuotų institucijų įtraukimas nebuvo toks, kaip numatyta, euro įvedimo proceso įgyvendinimas Latvijoje susidūrė su atitinkamais sunkumais.
Latvijos žinių portalas „Apollo” paskelbė straipsnį, kuriame analizuojama euro įvedimo kampanija. Straipsnyje skelbiama, kad euro informacinė kampanija buvo siekiama parengti Latvijos gyventojus naujos valiutos įvedimui gerai informuojant žmones „techniniais klausimais”, tačiau ji nesugebėjo įtikinti ne tik skeptikų, bet ir Latvijos visuomenės. Informacinės kampanijos organizatoriai: agentūros „Mooz” kūrybos direktorius ir „Komunikacijos agentūros EdelmanAffiliate” verslo plėtros direktorė nurodo, kad šios kampanijos didžiausias iššūkis buvo pasiekti visas socialines klases. Tačiau, kaip rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų centro SKDS direktorius teigia, bendra viešoji nuomonė euro įvedimo klausimu nepasikeitė ir išlieka skeptiška. Tačiau, jo nuomone, net ir geriausia kampanija nepadėtų pakeisti Latvijos visuomenės mąstymo. Savo ruožtu, Rygos Stradina Universiteto Komunikacijos fakulteto, Komunikacijos studijų katedros vedėja A. Rožukalne analizavo žiniasklaidos pranešimus ir pateikė išvadą, kad bendra kampanija nebuvo priartinta prie žmonių. Žmonės patys turėjo aktyviai šviestis šiuo klausimu.
Užfiksuota, kad tinklalapis „www.eiro.lv” buvo lankomas 45 000 lankytojų per mėnesį, nemokamu telefonu buvo gauta 18 000 skambučių, o socialiniuose tinkluose žmonės aktyviai stebėjo su euro įvedimu susijusius klausimus .
Viena iš pagrindinių problemų, susijusių su euro įvedimu iki šiol vis dar yra susirūpinimas dėl kainų padidėjimo prisidengiant euro įvedimu. Latvijos Finansų ministerijos, Euro komunikacijos departamentas nurodo, kad vis dar vykdomas aiškinimas žmonėms, kodėl dažnai klaidingai atrodo, kad kainos pakilo . Kaip rodo naujausias „DNB Latvijos barometro” tyrimas, absoliuti dauguma gyventojų, net 87 procentai, praėjus keliems mėnesiams po euro įvedimo mano, kad kainos iš tiesų padidėjo. Tuo tarpu ekonomikos ir politikos ekspertai laikosi priešingos nuomonės ir teigia, kad spartaus kainų kilimo nebuvo ir ši nuomonė yra pagrįsta piliečių jausmais, o ne faktais – informavo „DNB Bank” .
Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad visgi Latvijos visuomenės informavimo kampanija tikrai nepasiekė visų užsibrėžtų tikslų arba jie nebuvo įgyvendinti maksimaliai. Remiantis Europos Komisijos pastebėjimu, būtent nepakankamas informavimas turi esminės įtakos, kad vartotojai jaučiasi nesaugūs, susiduria su kainų kilimo mitu, kurį sieja su nauja valiuta, o dėl to vyrauja ir neigiamas požiūris į naująją valiutą.
Toliau analizuojant problemines sritis, galima išskirti ir kitą aktyviai sklindančią problemą, kurią sąlygojo euro įvedimas, tai euro banknotų klastojimo atvejai. Tas pats žinių portalas, kitame straipsnyje išsako Europolo ir Latvijos policijos atstovų nuogąstavimus apie galimą grėsmę Latvijoje. Nors Latvijos visuomenė jaučiais saugi ir mano, kad pažįsta naująją valiutą, pagrindinė problema, kurią pažymėjo Europolo atstovai, yra ta, kad žmonės yra neatsargūs su pinigais ir iš tikrųjų jų nepatikrina, tuo tarpu kasininkai faktiškai be patikrinimo deda banknotus į kasą. Iki kovo pabaigos Latvijoje buvo užfiksuota tik 40 klastojimo atvejų, tačiau esant tokiai situacijai, klastotojai ir platintojai įvertina situaciją ir matydami, kad pinigaiyra netikrinami, bando platinti padirbtus pinigus, tokius pastebėjimus išsako Europolas . Taigi, ši sritis taip pat nebuvo visiškai išbaigta, pasiruošimo metu Latvijos institucijos, koordinuojančios euro įvedimo veiklą, nurodė, kad specialūs aparatai padirbtiems banknotams atpažinti bus įrengti tose vietose, kur tai manoma reikalinga, o remiantis ekspertų nuomonėmis, jų įrengimo mąstąs yra nepakankamas.
Būtina paminėti ir iniciatyvos „Sąžiningas euro įvedimas” efektyvumą. Pastaroji sukurta skatinti verslo bendruomenės organizacijų bendradarbiavimą su vyriausybe, siekiant išlaikyti kainų stabilumą ir pabrėžti sąžiningos kainodaros svarbą. Valstybės kanceliarijos 2014 m. sausio 7 d. pateiktame straipsnyje: „Euro įvedimo sėkmę lėmė aukštas gyventojų ir verslininkų pasirengimo lygis” aptariamos iniciatyvos rezultatai vertinami kaip teigiamas aspektas. Nurodoma, kad prie jos prisijungė 1219 verslo subjektų su daugiau nei 10 000 pardavimo ir paslaugų vietų visoje šalyje , tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad Latvijos valdžios institucijų numatytas tikslas buvo didesnis – įtraukti bent 70 % mažmenininkų, didmenininkų ir paslaugų teikėjų, t. y. apie 10 000 bendrovių arba 30 000 pardavimo vietų. Taigi akivaizdu, kad ši sritis nebuvo pilnai įgyvendinta ir labiau priskirtina prie probleminių sričių Latvijos pasirengimo euro įvedimui procese. Bet svarbu pažymėti faktą, kad siekiant užtikrinti reikalavimų atitikimą dėl kainų rodymo ir apvalinimo dviejų valiutų rodymo laikotarpiu ir minėtos „Sąžiningas euro įvedimas” iniciatyvos įgyvendinimo, siekiant apsaugoti vartotojų teises verslo subjektai buvo stebimi vartotojų teisių apsaugos centro, ne nevyriausybinių organizacijų, Valstybinės maisto ir Veterinarijos tarnybos ir Valstybinės mokesčių tarnybos. Intensyvi kontrolė prasidėjo nuo 2013 spalio 1 dienos. Po pirmosios specialios ataskaitos, kurią pateikė Europos Komisija dėl Latvijos praktinio pasirengimo euro įvedimui, inspektorių skaičius gerokai padidėjo ir dabar siekia 346 .
Kalbant apie tam tikrus sunkumus, su kuriais susidūrė Latvija, galima paminėti ir Lietuvos Ūkio ministerijos viceministrės Rūtos Noreikienės išsakytus komentarus televizijos laidoje, klabant apie kaimynės pagalbą rengiantis mūsų šaliai: „Latvija labai geranoriškai savo patirtį perteikia, tiek gerąją, tiek blogąją, nurodo kokių klaidų nekartoti. Pati Latvija savopasiruošimą vertina pusėtinai. Latvija sako, kad savo užsibrėžtų tikslų nepasiekė, pagrindinėmis priežastimis nurodė tai, kad pradėjo per vėlai viešinimo procesą, nepritraukė savivaldybių, smulkieji verslininkai, kurie perskaičiuojant kainas yra labai svarbūs, nebuvo įtraukti” . Latvijos Nacionaliniame euro įvedimo plane nurodoma, kad euro komunikacijos kampanija įtrauks visas valstybės administravimo institucijas, taip pat privatų sektorių. Šioje dalyje galima suprasti, kaip svarbu įtraukti visas valdžios grandis, siekiant sklandaus proceso, o šis klausimas Lietuvoje neatrodo labai aktualus, euro procesą įgyvendinančioms institucijoms.
Aptarus problemines sritis, kurios nustatytos Latvijos pasiruošimo euro įvedimui procese, derėtų išskirti ir gerąją praktiką. Jau anksčiau minėtame straipsnyje nurodoma, kad 88% apklaustųjų teigė, kad pinigų pakeisti jiems jokių problemų nebuvo, bankuose susidarė mažesnės eilės nei tikėtasi. Remiantis Latvijos „Swedbank” duomenimis, maksimalus laukimo laikas eilėje buvo 91 min., o palyginimui Estijoje po euro įvedimo, žmonės bankuose turėjo stovėti eilėje iki keturių valandų .
Valdžios institucijos užtikrino paslaugų tęstinumą piliečiams. Jau pirmą naujų metų darbo dieną 106 nacionalinės informacinės sistemos (įskaitant 34 apskaitos) ir daugiau kaip 429 savivaldybių informacinių sistemų atnaujino darbą, kaip įprasta. Elektroniniai mokėjimai kortele vyko beveik be pertraukos, bankomatų prieinamumo laikas buvo nuo vienos minutės iki valandos po vidurnakčio, o internetinės bankininkystės tarpbankinių mokėjimų paslaugas, gyventojai galėjo vykdyti pradedant nuo 2014 m. sausio 1 d. ryto. Negrynųjų mokėjimo sistemos buvo pritaikytos dirbti su euru, kaip planuota. 2013 m. gruodžio 30 d. buvo paskutinė diena, kai buvo priimami mokėjimai negrynaisiais latais. Remiantis pateikta informacija Latvijos Paštai taip pat atliko reikšmingą darbą šiame procese, 2014 m. sausio 6 d. duomenis, 302 Latvijos paštuose keičiančiuose latus į eurus buvo pakeista 4.695.499 latų .
Vertinant Latvijos valstybės pastangas ruošiantis euro įvedimui šalyje, jos patirtį būtina vertinti teigiamai, nes visgi net ir esant tam tikriems nesklandumas Latvijos valdžia sugebėjo įsivesti eurą be didesnių nesklandumų. Puikiai buvo įgyvendintas 2 savaites trukęs abiejų valiutų naudojimo laikotarpis, reikalaujantis nemažų pastangų iš verslo subjektų, sklandus grynųjųpinigų keitimo procesas bei nacionalinės valiutos išėmimas iš apyvartos. Svarbu pažymėti, kad Latvijos visuomenė yra susipažinusi su nauja valiuta, žino saugumo požymius ir jaučiasi dėl to saugūs. Analizuojant gerąją patirtį, svarbu paminėti ir tai, kad euro įvedimo procesą koordinuojančios institucijos subūrė gausias savanorių ir NVO pajėgas, siekiant užtikrinti vartotojų teisių apsaugą. Latvijos patirtis gali puikiai tarnauti kaip gerosios praktikos pavyzdys Lietuvai įsivedant euro valiutą, nes tiek teigiami, tiek neigiami Latvijos praktiniai euro įvedimo aspektai, žiūrint iš Lietuvos perspektyvos gali būti traktuojami, kaip geroji praktika. Kalbant apie Latvijos padarytas įgyvendinimo klaidas, tai gali būti traktuojama kaip geroji patirtis, suteikianti galimybes Lietuvai atidžiau planuoti euro įvedimo procesą ir išvengti tų klaidų, kurios buvo būdingos kaimyninei Latvijai.

3. LIETUVOS ATVEJO ANALIZĖ

Lietuva visateise Europos Sąjungos nare tapo 2004 m. gegužės 1 dieną. Svarbus tolimesnės ekonominės integracijos etapas – prisijungimas prie EPS. Siekiant šio tikslo privaloma įvykdyti ES keliamus reikalavimus, t.y. atitikti konvergencijos kriterijus.
Mastrichto konvergencijos kriterijai – tai oficialūs infliacijos lygio, ilgalaikės palūkanų normos, valiutos kurso, valdžios sektoriaus deficito ir valdžios sektoriaus skolos reikalavimai, keliami šaliai, siekiančiai visateisės narystės EPS. Euro įvedimui keliami reikalavimai yra įtvirtinti Mastrichto sutartyje (109j str.) :
• Valstybės narės infliacijos lygis per paskutinius 12 mėnesių negali būti daugiau kaip 1,5 procentinio punkto didesnis už vidutinį infliacijos lygį, pasiektą trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, t. y. infliacijos lygis žemiausias .
• Vidutinė nominalioji ilgalaikė palūkanų norma per paskutinius 12 mėn. valstybę narę, neturi būti daugiau kaip 2 procentiniais punktais didesnė už trijų valstybių narių, kuriose kainos yra stabiliausios, vidutinę ilgalaikę palūkanų normą .
• Valstybės narės valiutos kursas ne mažiau kaip dvejus metus iki ją vertinant neturi peržengti Europos pinigų sistemos VKM II numatytų normalių valiutos kurso svyravimoribų. Ypač svarbu, kad valstybė narė per šį laikotarpį savo iniciatyva nebūtų nuvertinusi pagrindinio valiutos kurso kitos valstybės narės valiutos atžvilgiu . Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalis po įstojimo į ES mažiausiai dvejus metus negali prisijungti prie EPS, nes būtent tiek laiko privalo dalyvauti VKM II, net jei ir tenkina visus kitus kriterijus. • Valstybinio sektoriaus padėties tvarumas. Tai atspindi valdžios sektoriaus deficitas, kuris neturi būti didesnis kaip3 procentai bendrojo vidaus produkto (BVP). Valdžios sektoriaus skola neturi būti didesnė kaip 60 procentų BVP, išskyrus atvejus, kai šis santykis gana mažas ir pakankamai sparčiai artėja prie kontrolinio dydžio .

Lietuvos pasirengimas euro įvedimui prasidėjo labai anksti. Pirmieji norminių teisės aktų, reglamentuojančių Lietuvos banko veiklą, pakeitimai pradėti įgyvendinti nuo 2000 metų, dar net neįstojus į ES. Buvo kuriamos strategijos, kaip tik galima greičiau po įstojimo į ES prisijungti ir prie EPS. 2002 m. vasario 2 d. Lietuva susiejo litą su euru pagal tos dienos euro kursą. Lietuva vos tik įstojusi į ES, nedelsiant nuo 2004 m. birželio 28 d. pradėjo dalyvauti antrajame valiutų kurso mechanizme (VRM II) , o nuo 2007 m. pradžios tikėjosi įsivesti eurą kartu su Slovėnija. Tačiau tuo metu infliacijos rodiklis Lietuvoje nežymiai (0,1 proc.) viršijo nustatytą ribą, tai reiškė, kad Lietuvos ekonomika patenkino ne visus konvergencijos kriterijus, todėl į EPS priimta nebuvo, o euro įvedimas Lietuvoje buvo atidėtas ateičiai .
Lietuvai ruošiantis prisijungti prie euro zonos, valstybė narė turi atitikti ekonominius konvergencijos kriterijus ir teisinius reikalavimus. Ekonominių reikalavimų atitikimą nuolat vertina Lietuvos bankas. Remiantis Lietuvos Banko prognozėmis Lietuva turėtų atitikti keliamus konvergencijos kriterijus ir nuo 2015 m. sausio 1 dienos prisijungti prie euro zonos.
2012 m. gegužės mėn. Europos Komisijos ir Europos centrinio banko pranešimuose apie konvergenciją buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė nėra visiškai suderinta su Sutarties ir ECBS bei ECB statuto nuostatomis . Juose nurodyti du keliamų reikalavimųneatitikimai Europos Sąjungos nacionalinių centrinių bankų nepriklausomumui: „Lietuvos banko turtas nuosavybės teise turi priklausyti Lietuvos bankui, o Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo nuostatos turi aiškiai nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės audito veiklos ribas ir ši veikla turi nepažeisti Lietuvos banko nepriklausomo išorės auditoriaus veiklos, kaip numatyta Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto 27 straipsnio 1 dalyje” . Siekiant Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės visiško suderinamumo su Sutartimi bei ECBS ir ECB statuto reikalavimais, buvo pakeisti atitinkami Lietuvos Respublikos įstatymai . Šiuo metu Lietuvos teisės atitikimas ES teisei yra visiškai suderintas ir Lietuva atitinka visus keliamus Mastrichto kriterijus reikalavimus dėl euro valiutos įvedimo šalyje.

3.1. Euro įvedimo koordinavimas Lietuvoje

Po nesėkmingo pirmojo Lietuvos bandymo 2007 metais įsivesti eurą, realiausia data prisijungti prie euro zonos šiuo metu deklaruojama 2015 m. sausio 1. Lietuvos priėmimo į euro zoną procedūra vyks trimis etapais, jeigu tik Lietuva sėkmingai įvykdys konvergencijos kriterijus ir sulauks teigiamo Europos Komisijos ir ECB įvertinimo. Pirmasis etapas turėtų prasidėsi 2014 m. birželį, kuomet ECB ir EK skelbs pranešimus apie ES šalių konvergencijos kriterijų atitikimą. Jei šalis atitinka Mastrichto konvergencijos kriterijus EK teikia rekomendaciją dėl euro įvedimo šalyje datos (dažniausiai tai ateinančių metų sausio 1 d.). ECOFIN taryba priima sprendimą dėl tikslios euro įvedimo Lietuvoje datos ir galutinio, neatšaukiamo litų keitimo į eurus kurso. 2014 m. birželio pabaigoje Europos Vadovų Taryba turi apsvarstyti pranešimą apie konvergenciją ir EK pateiktą rekomendaciją. Antrajame etape priimamas galutinis sprendimas dėl šalies prisijungimo prie euro zonos, kurį priima ES Taryba pasikonsultavusi su Europos Vadovų taryba ir Europos Parlamentu. Ir paskutinysis trečiasis etapas prasidės 2015 m. sausio mėn. kuomet euras taps nacionaline Lietuvos valiuta .
Pagrindinės institucijos koordinuojančios euro įvedimą šalyje yra LR Vyriausybė ir Lietuvos Bankas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 1171 „Dėl pasirengimo euro įvedimui Lietuvos Respublikoje veiksmų koordinavimo”, patvirtino 3 lygių euro įvedimo valdymo schemą (pateikiama priede nr. 2.), kurioje aiškiai paskirstė institucijų pareigas ir atsakomybę :
• Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje koordinavimo komisija. Pagrindinis tikslas -užtikrinti, kad Lietuva tinkamai pasirengtų įvesti eurą. Šią komisiją sudaro Ministras Pirmininkas, kuris yra ir šios komisijos pirmininkas ir komisijos nariai – finansų ministras bei Lietuvos banko valdybos pirmininkas.
• Darbo grupė euro įvedimo klausimams koordinuoti. Darbo grupės tikslas yra koordinuoti valstybės įstaigų ir institucijų veiksmus siekiant, kad Lietuvos Respublika tinkamai pasirengtų įvesti eurą, taip pat teikia Finansų ministerijai pastabas ir pasiūlymus dėl Nacionalinio euro įvedimo plano, Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategijos, Nacionalinio euro įvedimo plano įgyvendinimo priemonių plano projektų ir šių dokumentų pakeitimų. Šiai koordinaciniai darbo grupei vadovauja finansų ministras .
• Šešios darbo grupės atskiriems klausimams dėl euro įvedimo nagrinėti ir siūlymams teikti :
o Grynųjų pinigų darbo grupė sprendžia klausimus, susijusius su pakankamo kiekio grynųjų eurų banknotų ir monetų užtikrinimu, jų paskirstymo ir litų banknotų ir monetų išėmimo iš apyvartos koordinavimu.
o Visuomenės informavimo darbo grupė koordinuoja valstybės institucijų veiklą siekiant tinkamai ir visapusiškai informuoti Lietuvos visuomenę apie bendrąją Europos Sąjungos valiutą, jos įvedimo įtaką šalies ekonomikai ir gyventojams, Lietuvos Respublikos pasirengimą įvesti eurą ir numatomą euro įvedimo tvarką.
o Lietuvos atitikties euro įvedimo konvergencijos kriterijams stebėsenos darbo grupė kartą per ketvirtį rengia Lietuvos ekonominių ir finansinių rodiklių atitiktieskonvergencijos kriterijams įvertinimą ir teikia jį komisijai, Darbo grupei euro įvedimo veiksmams koordinuoti ir Finansų ministerijai. Šios trys darbo grupės yra sudarytos Lietuvos Banko. o Vartotojų teisių apsaugos ir socialinių reikalų darbo grupė sprendžia klausimus, susijusius su vartotojų teisių apsauga euro įvedimo metu, sudaryta Socialinės apsaugos ir darbo ministro. Verslo aplinkos darbo grupė sprendžia klausimus, susijusius su verslo visuomenės pasirengimu įvesti eurą ir verslo visuomenės prisidėjimu prie sklandaus euro įvedimo Lietuvoje proceso, sudaryta ūkio ministro.
o Teisinių klausimų darbo grupė sprendžia klausimus, susijusius su Lietuvos teisinės sistemos atitiktimi euro įvedimo reikalavimams, sudaryta teisingumo ministro. Visos šešios darbo grupės atskaitingos Darbo grupei euro įvedimo veiksmams koordinuoti.

1995 m. Madride vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo nutarta dėl euro įvedimo scenarijaus pirmosiose 11 – oje ES šalių, įsteigusių euro zoną 1999 m. (Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija) ir 2001 m. prie jų prisijungusioje Graikijoje. Madrido scenarijus nustatė pereinamuosius euro valiutos įvedimo laikotarpius. Pirmiausia euro valiuta valstybėse buvo įvesta tik kaip rašytinė valiuta (elektroniniai pinigai), o grynieji pinigai – eurų monetos ir banknotai, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, po trijų metų. .
Madrido scenarijus yra pagrindas Tarybos reglamento (EB) Nr. 974/98 dėl euro įvedimo taisyklių. Šis reglamentas iš dalies buvo pakeistas 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2596/2000, siekiant sudaryti sąlygas Graikijai prisijungti prie euro zonos. Reglamento pakeitimas, kaip Graikijos atveju, turi būti taikomas kiekvieną kartą plečiantis euro zonai ir keičiantis Reglamentą (EB) Nr. 974/98. Keičiantysis Reglamentas išplečia dalyvaujančių valstybių narių sąrašą .
Galimi trys euro įvedimo scenarijai, tai jau minėtas Madrido scenarijus, „didžiojo sprogimo” scenarijus ir „didžiojo sprogimo scenarijus” su laipsniško perėjimo prie euro laikotarpiu. „Didžiojo sprogimo” scenarijus, tai vieno etapo perėjimas prie euro. Pagal jį euro įvedimo diena ir kaip rašytinės valiutos, ir kaip grynųjų pinigų sutampa. „Didžiojo sprogimo scenarijus” su laipsniško perėjimo prie euro laikotarpiu reiškia, kad po „didžiojo sprogimo” dienos būtų leista tam tikru lygiu naudoti nacionalinę valiutą konkrečiose teisės priemonėse (sąskaitose faktūrose, buhalterinėse knygose ir kt.) ir toliau būtų galima daryti nuorodą į nacionalinės valiutos vienetą . Kai kurios šalys stodamos į ES 2004 metais išreiškė poziciją, kad jos labiau linkę taikyti „didžiojo sprogimo” scenarijų, kas reiškia, kad euro banknotai ir monetos bus įvesti tą pačią dieną, kai euras taps šalies valiuta. Visos šalys prisijungusios prie euro zonos po 2002 – ųjų taikė „didžiojo sprogimo” scenarijų, o pirmoji šalis – Slovėnija, įsivedusi euro valiutą 2007 metais. Kiekviena valstybė savo Nacionaliniame euro įvedimo plane turi nurodyti, kokį scenarijų naudos euro įvedimui šalyje.
Lietuvos Nacionaliniame euro įvedimo plane nurodoma: „Atsižvelgiant į valstybės dydį, finansų sistemos struktūrą ir Lietuvos Respublikos valstybės institucijų patirtį, įgytą keičiant pinigus lito įvedimo metu 1993 metais, numatomas euro įvedimo be pereinamojo laikotarpio būdas (euro įvedimo data sutampa su grynųjų pinigų pakeitimo data). Laipsniško išlygos panaikinimo laikotarpio taikyti nenumatoma” . Tai reiškia, kad Lietuvoje taip pat bus taikomas „didžiojo sprogimo” scenarijus.

3.2. Pagrindiniai teisės aktai ir dokumentai, reglamentuojantys euro įvedimą Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus tikslą iki 2015 metų įsivesti eurą, nuosekliai pradėti vykdyti pasirengimo darbai. Nacionalinės valiutos pakeitimas euru yra svarbus procesas, kuris reikalauja didelio praktinio pasirengimo, o tinkamas pasirengimas įvesti eurą Lietuvoje yra vienas svarbiausių Vyriausybės prioritetų. Didelis dėmesys skiriamas nacionalinių teisės aktų pritaikymui, visuomenės informavimui, grynųjų pinigų keitimo pasirengimui ir kitoms sritims,susijusios su euro įvedimu šalyje. Šiam tikslui pasiekti ir kuo geriau pasiruošti, remiantis kitų ES šalių patirtimi, buvo patvirtinti Nacionalinis euro įvedimo planas, Nacionalinio euro įvedimo plano įgyvendinimo priemonių planas, Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategija, taip pat LR euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymas. Šiuose dokumentuose pagrindinis dėmesys telkiamas į bendrą euro valiutos įvedimo tvarką, vartotojų apsaugą ir visuomenės informavimą .
Nacionalinis euro įvedimo planas patvirtintas 2013 m. gruodžio 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1172. Šiame dokumente patvirtinta euro įvedimo tvarka Lietuvoje, išdėstyti euro įvedimo teisiniai aspektai, euro įvedimo būdas, nustatytos atitinkamų valstybės institucijų atsakomybės sritys ir įgyvendinimo priemonės. Ypatingas dėmesys yra skiriamas visuomenės informavimo klausimui ir vartotojų interesų apsaugos užtikrinimui. 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 1173 buvo patvirtintas ir Nacionalinio euro įvedimo plano įgyvendinimo priemonių planas .
Nacionaliniame euro įvedimo plane nurodoma, kad siekiant užtikrinti sėkmingą pasirengimą euro įvedimui, sudaroma: Ministro Pirmininko vadovaujama Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje koordinavimo komisija (toliau – komisija), kuri nagrinėja strateginius euro įvedimo klausimus. Jai pavaldi Darbo grupė euro įvedimo veiksmams koordinuoti. Ir 6 euro įvedimo veiksmams koordinuoti darbo grupės atskiriems klausimams dėl euro įvedimo nagrinėti ir siūlymams teikti. Šios visos darbo grupės atskaitingos Darbo grupei euro įvedimo veiksmams koordinuoti. Pagrindiniai euro įvedimo principai ir nuostatos išdėstyti minėtame Nacionaliniame euro įvedimo plane :
• Numatoma euro įvedimo Lietuvos Respublikoje diena – tam tikrų metų sausio 1-oji. LR Vyriausybė siekia eurą įsivesti nuo 2015 m. sausio 1 d.
• Lietuvoje euras bus įvestas „didžiojo sprogimo” scenarijumi, nustatyti dviejų savaičių dviejų valiutų apyvartos laikotarpiai: 15 dienų truksiantį grynųjų eurų ir litų bendros apyvartos laikotarpį, kurio metu bus galima atsiskaityti abiejų valiutų banknotais bei

monetomis. Po šio 15 dienų laikotarpio atsiskaitymai bus galimi tik euro valiuta. Šis principas buvo taikytas visose šalyse, kur euras buvo įvestas anksčiau.
• Litų banknotai bei litų ir centų monetos į eurus bus keičiami neatlygintinai 60 dienų po euro įvedimo dienos nustatytuose Lietuvos pašto skyriuose, 6 mėnesius po euro įvedimo dienos visuose bankų skyriuose. Taip pat 6 mėnesius praėjus pusei metų nuo euro įvedimo dienos, Lietuvos lito valiuta neatlygintinai bus keičiama bankų skyriuose, kurių sąrašą sudarys Lietuvos bankas. Lietuvos banke pinigų keitimas vyks neribotą laiką po euro įvedimo. Siekiant sklandaus Lietuvos litų į euro valiutą pakeitimo, Lietuvos Bankas pateikia, kad Lietuvoje yra numatyta 1952 saugios grynųjų pinigų keitimui atlikti vietos. Vienai keitimo vietai vidutiniškai tenka 1500 gyventojų. Lietuvos bankas planuoja, kad kiekvienoje gyvenvietėje, kurioje deklaruotinas gyventojų skaičius daugiau kaip 1000, turi turėti ne mažiau kaip vieną keitimo vietą. Siekiant užtikrinti sklandų ir tolygų litų pakeitimą į eurus visų Lietuvoje esančių savivaldybių teritorijose ir atsižvelgiant į šių teritorijų dydį, gyventojų jose išsidėstymo tankį ir sąlygas saugiai atlikti grynųjų pinigų operacijas Lietuvos paštas litų pakeitimą į eurus planuoja vykdyti 340 pašto skyrių92.
• Privalomo kainų rodymo litais ir eurais laikotarpis prasidės 30 dienų po Europos Sąjungos Tarybos sprendimo dėl neatšaukiamai nustatyto euro ir lito perskaičiavimo kurso ir tęsis 6 mėnesius po euro įvedimo dienos.
• Numatyta, kad bus imtasi visų galimų priemonių, kad būtų užtikrinta vartotojų teisių apsauga ir išvengta piktnaudžiavimo perskaičiuojant kainas, darbo užmokestį, pensijas, socialinės apsaugos išmokas ir kt.
• Pasirengimo įvesti eurą išlaidos, susijusios su eurų monetų kaldinimu, litų banknotų ir monetų pakeitimu į eurų banknotus ir monetas, mokėjimo sistemos pertvarkymu ir pan., finansuojamos iš Lietuvos banko lėšų. Valstybės institucijų išlaidos, susijusios su euro įvedimu, bus dengiamos iš šių institucijų asignavimų. Ūkio subjektų išlaidos, susijusios su euro įvedimu, nebus apmokamos.
• Visuomenės informavimas apie numatomą euro įvedimą vykdomas vadovaujantis Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategija. Minėtoje strategijoje nustatyti visuomenės informavimo apie euro įvedimą principai, atsakingos valstybės institucijos ir įstaigos, kurios kartu su partneriais informuosvisuomenę apie bendrąją Europos Sąjungos valiutą eurą ir Lietuvos Respublikos pasirengimą jį įsivesti. Strategijoje nustatyti visuomenės informavimo apie euro įvedimą etapai, pagrindinės informavimo kryptys, tikslinės informavimo grupės ir informacijos skleidėjai.
Svarbu pažymėti, kad perskaičiuojant litus į eurus turi būti laikomasi Plano 13-15 punktuose nustatytų principų :
• Sutarčių ir finansinių priemonių tęstinumas ;
• Vartotojų apsauga;
• Vartotojų saugumas;
• Litų perskaičiavimo į eurus tvarkos principas.

Kitas svarbus dokumentas – Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategija. Ši strategija patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 604 ir parengta vadovaujantis Nacionaliniu euro įvedimo planu. Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategijoje nustatyti pagrindiniai visuomenės informavimo apie euro įvedimą principai, atsakingos valstybės institucijos ir įstaigos, kurios kartu su partneriais informuos visuomenę apie valiutą eurą ir Lietuvos Respublikos pasirengimą ją įsivesti. Šiame dokumente išskiriamos informavimo apie eurą kryptys ir žinių kategorijos, nustatytos, atsižvelgiant į visuomenei teikiamos informacijos pobūdį, perduodamų žinių įvairovę ir planuojant veiksmingą jų pateikimą reikiamu laiku ir atitinkamam adresatui, tai :
• žinios, didinančios finansinį ir ekonominį raštingumą;
• žinios, susijusios su praktiniais euro įvedimo aspektais;
• žinios, susijusios su vartotojų apsauga.
Remiantis Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategija svarbu paminėti pagrindinius jos įgyvendinimo etapus. Numatyti trys įgyvendinimo etapai, kurie formuoti remiantis informavimo veiklos intensyvumo ir temų aktualumo aspektais. Pirmasis etapas nurodomas kaip pasirengimo laikotarpis. Jis prasidėjo 2004 m. gegužės 1 d. kai Lietuva tapo ES nare ir tęsis iki bus priimtas ES Tarybos sprendimas dėl išlygos laikinai naudotinacionalinę valiutą Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir euro Lietuvos Respublikoje įvedimo. Šiame etape atliekami parengiamieji darbai ir pradedama informuoti, pažymėtina, kad svarbus yra visuomenės finansinio ir ekonominio raštingumo didinimas. Antrasis etapas truks nuo ES Tarybos sprendimo dėl išlygos laikinai naudoti nacionalinę valiutą Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir įvesti eurą Lietuvos Respublikoje priėmimo iki euro įvedimo dienos. Tai intensyviausias informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos kampanijos etapas. Informavimas vyksta intensyviai, rengiami įvairūs renginiai, kuriais siekiama informuoti visuomenę. Atsakingos institucijos turi užtikrinti, kad šiame etape visuomenė būtų maksimaliai informuota apie artėjančius pokyčius šalyje. Šiame etape visuomenė turi būti supažindinama ir su kitų šalių euro monetų nacionalinėmis pusėmis, siekiant išvengti nesusipratimų, kai jos pateks į apyvartą. Šiuo laikotarpiu taip pat vykdomas pinigų tvarkytojų mokymas ir konsultavimas, taip pat atliekami visuomenės nuomonės tyrimai, siekiat išsiaiškinti žmonių informuotumą, nuomonę apie euro valiutos įvedimą šalyje ir panašius aspektus. Trečiasis etapas atspindės laikotarpį po euro įvedimo. Jis apims euro įvedimo dieną ir vienus metus po euro įvedimo. Šiame etape siekiama užtikrinti aukštą visuomenės informavimo lygį apie visus su euro įvedimu susijusius klausimus, skelbiami kainų stebėsenos rezultatai, toliau atliekami viešosios nuomonės tyrimai .
Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategijoje taip pat išskiriami svarbiausi visuomenė informavimo principai: atvirumas ir skaidrumas, grįžtamasis ryšys, nuoseklumas, informacijos kokybė, operatyvumas, kalbinis aspektas, prieinamumas ir efektyvumas .
Apžvelgiant paskutinį „Eurobarometro” tyrimą, atliktą 2013 m. balandžio mėn., tyrimo duomenimis nustatyta, kad tik 35 proc. apklaustųjų mano, jog euro įvedimas šalyje turės teigiamą įtaką valstybei, o kiekvienam asmeniškai – 33 procentai. Atitinkamai 55 ir 47 procentai apklausoje dalyvavusių asmenų tikisi neigiamos įtakos po euro įvedimo. Euro įvedimą teigiamai vertina 41 procentas apklaustųjų, o neigiamai – 55 procentai. Manančių, kad šalims, kurios jau naudoja šią valiutą, euro įvedimas buvo teigiamas veiksnys, yra 43 procentai, kad neigiamas – 41 procentas. Didžiausios baimės siejamos su galimais piktnaudžiavimais ir bandymais manipuliuoti kainomis pasinaudojant euro įvedimu – 75 procentai apklaustųjų. 78 procentai apklaustųjų mano, kad euro įvedimas gali paskatinti ir kainų kilimą. Klausiant apie informatyvumą, 41 procentasrespondentų jaučiasi esantys pakankamai informuoti apie euro įvedimo aspektus, o 56 procentai teigia, kad informacijos jiems trūksta. Nurodomi ir pagrindiniai informacijos apie euro įvedimą sklaidos kanalai: televizija (61 procentas), internetas (48 procentai), laikraščiai ir žurnalai (33 procentai). Respondentams vertinant informavimo kampanijos elementus, svarbiausias atrodo kainų dviem valiutomis parduotuvėse (80 procentų) ir komunalinių paslaugų sąskaitose rodymas (70 procentų) bei reklama per televiziją (70 procentų) .
Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymas yra kertinis euro įvedimo dokumentas, kuris priimtas LR Seimo 2014 m. balandžio 17 d. Šis įstatymas ir jį lydintys poįstatyminiai aktai sukurta teisinį pagrindą eurui įsivesti. Šis įstatymas nustato pasirengimo įvesti eurą, litų keitimo į eurus, litais išreikštų verčių perskaičiavimo į eurais išreikštas vertes Lietuvos Respublikoje įvedus eurą ir litų išėmimo iš apyvartos tvarką . Iš esmės šiuo įstatymu yra įtvirtintas Lietuvos Nacionalinio euro įvedimo plano ir Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategijos pagrindinių aspektų įstatyminis pagrindimas, kurių privalu laikytis.

3.3. Savivaldybių vaidmuo

2014 m. vasario 20 d. Nacionalinės regionų plėtros tarybos posėdyje finansų ministras R. Šadžius pristatė pasirengimo euro įvedimui procesą ir aptarė 2014-2020 m. ES struktūrinių fondų investicijų klausimus. Finansų ministras akcentavo, kad savivaldybių vaidmuo įgyvendinant sklandų euro įvedimą Lietuvoje yra labai svarbus .
Plane Lietuvos savivaldybių vaidmuo euro įvedimo procese, apibrėžiamas 61 – 63 punktuose. Nurodoma, kad savivaldybės įvedant eurą, turi užtikrinti sklandų valdomų sričių veikimą, ypač viešojo transporto sritis. Savivaldybių įsteigtos viešąsias paslaugas teikiančios įmonės turi parengti savo veiklos planus, kuriuose ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas dviejų valiutų apyvartos laikotarpio vykdomai veiklai. Savivaldos institucijos yra įpareigotos likus mažiausiai 3 mėn. iki euro įvedimo dienos peržiūrėti ir pakeisti visas su viešųjų paslaugų teikėjais sudarytas sutartis, kad užmokestis už teikiamas viešąsias paslaugas įvedant eurą būtųapvalinamas gyventojų naudai ir nebūtų didinamas. Plane pažymima, kad tiek savivaldybės, tiek joms priklausančios institucijos tarnaus kaip informacijos sklaidos kanalai, platinantys atsakingų institucijų parengtą informaciją, susijusią su euro įvedimu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teiks rekomendacijas savivaldybių administracijoms, dėl piniginės socialinės paramos gavėjų informavimo apie išmokų dydžius, keičiant litus į eurus .
Nacionalinio euro įvedimo plano įgyvendinimo priemonių plane nurodoma, kad savivaldybės turės įvertinti, kokius teisės aktus būtina pakeisti iki euro įvedimo dienos ir atlikti jų pakeitimus. Savivaldybės iki euro įvedimo dienos, turės pritaikyti ir informacines sistemas darbui su euru. Rekomendacijas, dėl informacinių sistemų pritaikymo savivaldybėms ir jų įstaigoms teiks Informacinės visuomenės plėtros komitetas.
Apžvelgiant LR finansų ministro R. Šadžiaus prezentaciją, savivaldybėms ir jų valdomoms įmonėms rekomenduojama prisijungti prie geros verslo praktikos memorandumo dėl euro įvedimo Lietuvoje ir skatinti prisijungti kitus vietos verslo atstovus. Remiantis Europos Komisijos rekomendacijomis, siekti glaudaus bendradarbiavimo su 60 savivaldybių, savivaldybėms siūloma paskirti vidaus tarnautoją, kuris bus atsakingas už klausimų, susijusių su euro įvedimu, sprendimo koordinavimą. Svarbią informaciją Lietuvos savivaldybėms planuojama teikti per Lietuvos savivaldybių asociaciją, kuri užtikrins informacijos sklaidą visoms savivaldybėms . Plane nurodoma, kad savivaldybių pasiruošimo veiklą vertins LR vyriausybės atstovai apskrityse. Vertinimas bus vykdomas ir pagal Finansų ministerijos sudarytą klausimyną, kuriame bus vertinamas savivaldybių pasiruošimo darbai.
Remiantis tyrimo dalyvių nuomone savivaldybės ir seniūnijos taip pat turėtų būti įtrauktos į euro įvedimo procesą, siekiant maksimaliai informuoti vietos bendruomenes. Vietos savivaldos institucijų, vietos bendruomeninių organizacijų įtraukimas reikšmingai prisidėtų prie visuomenės informavimo klausimo, tiek kalbant apie bendrą euro įvedimo procesą, tiek apie saugumą šiuo laikotarpiu.
4. VALSTYBES INSTITUCIJŲ, VYKDOMŲ VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO FUNKCIJŲ, ĮGYVENDINANT EURO ĮVEDIMO PROCESĄ LIETUVOJE BEI PROBLEMINIŲ SRIČIŲ IDENTIFIKAVIMO ANAlIZĖ

4.1. Tyrimo koncepcija ir metodai

K. Kardelis teigia, kad kiekviename darbe pirmiausia reikia išskirti ir apibrėžti darbo koncepciją – pagrindinę idėją ir pagrindinius teorinius teiginius, kuriais remiantis buvo sumanytas tyrimas, ir korektiškai nustatyti pasirinktus metodus, nes metodologija gali būti suprantama ir kaip tyrimo metodo panaudojimo logika, t.y. nurodanti, kuo būtent pagrįstas kurio nors metodo pasirinkimas .
Ankstesnėse darbo dalyse buvo analizuojami procesai susiję su ekonominės ir pinigų sąjungos bei naujos Europos valiutos sukūrimu, remiantis įvairių autorių darbais ir tyrimais aprašyta euro zonos kūrimo problematika, euro įvedimo sprendimo legitimumo problema nacionalinėse valstybėse, dalyvavimo euro zonoje galima rizika ir teikiama nauda. Remiantis šia teorine dalimi buvo formuojamas būsimo tyrimo planas, išskiriami aspektai, kuriuos reikia būtina nagrinėti tyrimo metu. Darbe taip pat analizuotas Latvijos gerosios praktikos pavyzdys, atskleidžiantis tiek teigiamus, tiek neigiamus euro įvedimo proceso praktinius aspektus Latvijoje. Trečiojoje darbo dalyje detaliai aprašyta pasirinkta euro įvedimo strategija bei vykdomas planavimas. Ši darbo dalis glaudžiai siejasi su ketvirtąja kokybinio tyrimo dalimi, kurioje remiantis analizuota medžiaga buvo formuluojami interviu klausimai bei tuo siekiama ištirti euro įvedimo proceso administravimo ir įgyvendinimo praktinius aspektus Lietuvoje bei identifikuoti pasirinktos strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių problemines sritis. Kadangi šį procesą koordinuoja aukščiausios valdžios institucijos nacionaliniu lygiu, tyrimui buvo pasirinkti ekspertai, atstovaujantys pastarąsias institucijas bei politiniai veikėjai, kurių viešai reiškiama nuomonė, taip pat gali prisidėti prie šio proceso sklandaus įgyvendinimo. Kokybinis tyrimas buvo pasirinktas kaip optimaliausias būdas reikiamai informacijai gauti bei galintis suteikti darbui gilesnę analizę.
Kokybinio tyrimo metu buvo išsikeltos trys pagrindinės tiriamos probleminės sritys:

1. Euro įvedimas, kaip viešosios politikos sprendimas, susiduriantis su legitimumo problema Lietuvoje.
2. Visuomeninės informacinės kampanijos strategija bei visų visuomenės grupių informavimo užtikrinimo klausimas.
3. Vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo įgyvendinimas euro įvedimo proceso metu Lietuvoje.
Šiais pagrindiniais klausimais buvo siekiama daugiau atskleisti šiose srityse galinčius iškilti problematinius klausimus bei atskleisti galimybes, kurios padėtų tų probleminių situacijų išvengti. Tyrimo rezultatų analizė paremta turimais duomenimis, gautais tyrimo metu bei iš įvairių žiniasklaidos priemonių taip pat remiantis Latvijos atvejo patirtimi bei mano kaip darbo autorės interpretacijomis bei įžvalgomis.
Tyrimo metodai. Kokybinio tyrimo metu buvo taikomas ekspertinės apklausos metodas. Kaip teigia K. Kardelis ekspertinės apklausos metu, apklausiama specialiai atrinkta žmonių grupė, kuri gali pateikti tam tikros srities žinių ir nors neatmetant tikimybės, kad šiuo metodu gauti duomenys gali būti ir subjektyvūs, susiję su asmenine nuomone, tačiau ekspertinės paklauso metodo esmė yra ta, kad pastarieji logiškai analizuoja tiriamą problemą103. Tyrimo duomenys buvo renkami interviu būdu, kuomet buvo pateikti pusiau struktūruoti interviu, kuriuose iš anksto paruošti 10-15 pagrindinių klausimų, priklausomai nuo informanto. Interviu trukmė fiksuota nuo 20 iki 35 min., priklausomai nuo to kaip buvo atliekamas interviu: telefonu ar tiesiogiai bei nuo informantų turimos informacijos kiekio.
Tyrimo informantai. Kokybinio tyrimo metu buvo apklausiamos 2 informantų grupės: euro įvedimo procesą koordinuojančių institucijų, bei joms pavaldžių valstybinių institucijų darbuotojai ir politikai. Manau, kad šios informantų grupės gali atskleisti informaciją, siekiant analizuoti euro įvedimo proceso esminius administravimo ir įgyvendinimo aspektus bei problemines sritis. Tyrimo duomenų analizėje, informantų vardai ir pavardės neminimi, informantai išskiriami, pagal atstovaujamas institucijas. Atlikti 8 interviu, vienas atsakymas iš seimo nario gautas el.paštu. 4 interviu vyko tiesiogiai, kiti 4 – telefonu. Pusiau struktūruotas ekspertinis interviu buvo atliktas su:
1. Valstybinių institucijų ekspertais iš: Finansų ministerijos, Lietuvos Banko, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Kauno policijos komisariato, Kauno miesto savivaldybės.
2. Politiniais veikėjais: Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu ir 3 seimo nariais (1 atsakymas el.paštu).

Vertėtų paminėti, kad tyrimui buvo naudojami ir kitais šaltiniais surinkti duomenys: gauta informacija seminarų metu, kurie yra organizuojami Lietuvos savivaldybėse, siekiant visuomenę supažindinti su artėjančiu euro įvedimu, taip pat gauta informacija kontaktuojant tam tikrais klausimais su kitų LR ministerijų darbuotojais, šiuo atveju telefonu papildomai buvo kontaktuota su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Teisingumo ministerija.
Tyrimo laikas ir vieta: siekiant išsiaiškinti valstybės institucijų vykdomas viešojo administravimo funkcijas, koordinuojant euro įvedimo procesą, buvo atliktas tyrimas 2014 metų kovo – balandžio mėnesiais, Lietuvoje.
Tyrimo ribotumai. Kokybinio tyrimo metu buvo gana sunku rasti informantus, kurie sutiktų kalbėtis šiuo klausimu. Dažniausiai tiesiogiai atsakingi asmenys už šios srities veiklos koordinavimą, atsisakė dalyvauti tyrime dėl didelio užimtumo. Be galo sunku buvo derinti susitikimo laiką su tyrimo dalyviais, vėl gi dėl didelio pastarųjų užimtumo, tad net 4 interviu atlikti telefonu.
Tyrimo galimybės. Siekiant tiksliau išsiaiškinti euro įvedimo proceso planavimo ir įgyvendinimo galimybes Lietuvoje, problemines sritis bei galimas klaidas šio proceso metu, vertėtų apklausti daugiau ekspertų bei visuomenės atstovų, paskelbus ES Vadovų Tarybai sprendimą dėl išlygos Lietuvai naudoti nacionalinę valiutą panaikinimo, kadangi tuomet turėtų būti pradėtas intensyviausias pasirengimo etapas euro įvedimui šalyje. Analizuojant euro įvedimo strategijos įgyvendinimo lygį bei siekiant identifikuoti padarytas klaidas pasirengimo euro įvedimui metu, vertėtų atlikti tyrimą po euro įvedimo Lietuvoje.

4.2. Tyrimo rezultatai

Kaip jau buvo minėta, siekiant atlikti reprezentatyvų ekspertinį kokybinį tyrimą buvo siekta pasikalbėti tiek su institucijų, koordinuojančių euro įvedimo pasiruošimo procesą, atstovais ir joms atskaitingų institucijų atstovais (tokių kaip Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, bei Kauno komisariatas) tiek su politikais, kurie gali išsakyti daugiau kritinį požiūrį į artėjančius pokyčius. Pagrindinės problemos iškilusios tyrimo metu – informantai, atstovaujantys institucijas, kurios koordinuoja euro įvedimo ir pasiruošimo procesą kalbėjo gana abstrakčiai, rėmėsi įstatymais ir įvairiais dokumentais, kritinio požiūrio nė vienas informantas nepanoro išsakyti. Kalbinti politikai vėl gi susiskirstę į dvi kategorijas, vieni – euro šalininkai, kiti -skeptikai, tad abi pusės išreiškia dažnai labai prieštaringus argumentus. Kituose skyriuose bus pateikta tyrimo duomenų analizė ir jų interpretacija.

4.2.1. Euro įvedimo procesas — legitimumo problemos atžvilgiu

Teorinėje darbo dalyje buvo analizuojama bendra Europos Sąjungos valdymo legitimumo problema, kuri apima ir euro įvedimo procesą, nes pastarasis yra viešosios politikos sprendimas valstybėje narėje, siekiančioje narystės euro zonoje. Literatūroje pažymėta, kad diskusijos nagrinėjančios demokratijos ir legitimacijos stokos klausimus Europoje prasidėjo būtent po Mastrichto proceso, kuris ir žymėjo paskutiniuosius Europos ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo aspektus. Taigi galima teigi, kad euro zonos sukūrimas yra vienas iš tų stimulų, kuris turėjo įtakos suintensyvėjusioms diskusijoms, kalbant apie demokratijos ir legitimumo deficitą ES sistemoje. Keliant demokratijos problemas Europos Sąjungos modelyje, argumentuojama, kad europinė visuomenė yra smarkiai atskirta nuo politikos formavimo proceso, kad jų galimybės įtakoti sprendimus Europinėje arenoje yra ypatingai ribotos. Euro įvedimo procesas šalyje narėje dažnai būna tas viešosios politikos sprendimas, kuris susilaukia neigiamos tos visuomenės, kurioje tas procesas vyksta, nuomonės pastaruoju klausimu. Dažnai šio sprendimo priėmimas, sukelia neigiamas reakcijas ir jausmą, kad euras šaliai, jos visuomenei įvedamas per prievartą, ne išimtis ir Lietuva. Pradėjus vis daugiau kalbėti, kad nuo 2015 metų sausio 1 dienos Lietuva planuoja prisijungti prie euro zonos, visuomenė susiskirstė į dvi stovyklas: euro šalininkai ir euro skeptikai. Šioje dalyje bus stengiamasi apžvelgti visuomenės neigiamo požiūrio priežastis bei galimybes tam požiūriui keisti.
1. Visuomenės neigiamo požiūrio naujos valiutos atžvilgiu priežastys

Europos Komisija daugelyje savo ataskaitų pažymi, kad visuomenės neigiamą požiūrį euro valiutos atžvilgiu lemia nepakankamas visuomenės informavimas šiuo klausimu. Daugelis politologų išskiria keletą faktų, dėl kurių visuomenės požiūris yra daugiau neigiamas: tai kainų kilimo grėsmė, piniginių dydžių (pensijų, darbo užmokesčio, pašalpų ir pan.), kurie bus išreikšti 3.45 karto mažesne išraiška bei tam tikros dalies nacionalinio identiteto praradimas. Remiantis paskutiniaisiais euro barometro tyrimų duomenimis (2013 m.), tik 41 procentas Lietuvos visuomenės palaiko euro valiutos įvedimą, 55 procentai pasisako prieš ir likusioji dalis neišreiškia jokios pozicijos. Lyginant šiuos duomenis su senesnėmis euro barometro apklausomis, nuomonės pokyčiai nėra ryškūs, 2012 m. duomenimis, Lietuvoje euro įvedimą palaikė 3 procentais daugiau apklaustųjų, t.y. 44 procentai . Lyginant šiuos duomenis dar su senesniais rezultatais, reikšmingiausia būtų apžvelgti Lietuvos visuomenės palaikymą euro valiutos klausimu nuo stojimo į ES. Taigi, 2004 metų duomenimis 58 procentai apklaustųjų išsakė esantys patenkinti, kad euras pakeis nacionalinę valiutą, 2005 m. šis palaikymo procentas buvo išaugęs iki 69 procentų ir nuo tada vėl sistemingai sumažėjo iki 56 procentų 2006 ir 2007 metais. Iš pateiktų skaičių matyti, kad po stojimo į ES Lietuvos visuomenė labiau palaikė euro įvedimą šalyje negu dabar. Tam įtakos žinoma turėjo ekonominės krizės padariniai, tuo pačiu ir jos įtakotas euro zonos tam tikras nestabilumas ir euroskeptikų kritika.
Remiantis tyrimo duomenimis praktiškai visi informantai sutinka, kad žmonių neigiamą požiūrį euro valiutos atžvilgiu lemia nepakankamas informuotumas šiuo klausimu. Seimo narys 1 pažymi, kad pagrindinė priežastis pirmiausia yra neinformuotumas. Kas yra euras, su kuo jis „valgomas”, kokie jo pliusai ir kokie minusai? Valstybė šiai dienai kol kas dar nepaaiškina šitų dalykų” . Šiai nuomonei pritaria ir kita seimo narė, kuri labiau save priskiria prie skeptikų gretų, kalbant šiuo klausimu. Seimo narė 2 sako, jog pirmiausia „aišku informacijos stoka. Kitas dalykas, žmonės pakankamai neturėdami informacijos vertina asmeninį savo nuostolį arba savo asmenines pajamas, jie žiūri iš savo pozicijos ir nemato plačiau, kaip yra svarstoma valstybės mastu” . Anot Seimo narės, žmonės skaičiuoja, kad euras atneš jiems tam tikrus nuostolius,todėl ir nėra palaikymo iš visuomenės euro įvedimo klausimu šiai dienai. Kauno miesto Tarybos narys kalbėdamas apie nepalankų visuomenės požiūrį, jį sieja su neišprusimo problema . Kalbant apie visuomenės neigiamą požiūrį euro įvedimo klausimu, mano nuomone, negalima to priskirti vien informacijos trūkumui. Informacija paskutiniu metu vis dažniau patenka į visuomenės akiratį, tik tiesiog ji dar nėra taip aktyviai fiksuojama eilinių piliečių, kuriuos euro įvedimas palies šiek tiek mažiau, lyginant su smulkiais ar vidutiniais verslininkais, kuriems euro įvedimo procesas atims ne tik papildomo laiko, bet ir pareikalaus daugiau įgūdžių tvarkantis su naująją valiuta bei piniginių sąnaudų verslo pertvarkymui, po euro įvedimo (mano nuomone ši dalis visuomenės ypatingai neigiamai vertina būsimus pokyčius, nes jie jiems kainuos daug daugiau negu eiliniui piliečiui). Informacijos jau yra, kad visuomenė jau informuojama patvirtino ir koordinuojančios šį procesą institucijos, problema daugiau yra informacijos pateikimo forma, pati informacija ir tai, kad visuomenės grupėms, su kuriomis reikia daugiausia dirbt šiuo klausimu (pensininkai, pašalpų gavėjai, smulkieji verslininkai) ji dar nėra adresuojama visais kanalais. Šiuo metu skleidžiama informacija daugiau prieinama jaunimui, išprususiai Lietuvos visuomenės daliai, bet ne senyvo amžiaus ar kaimo vietovės gyventojui. Apie informacijos formą ir priemonės bus kalbama sekančioje analizės dalyje.
Toliau analizuojant tyrimo duomenis informantai įžvelgia ir kitus galimus veiksnius, sąlygojančius visuomenės nepalankumą naujos valiutos atžvilgiu. Svarbus faktorius, sukeliantis tam tikrus neigiamus atgarsius visuomenėje yra vieši žinomų asmenų, politikų, politologų, verslininkų ir kt. skeptiški pasisakymai euro atžvilgiu. Lietuvoje situaciją ypač nepalankia daro artėjantys LR Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai, kurie šias diskusijas daro tokiomis aršiomis ir skaldančiomis visuomenės pasitikėjimą euro valiuta. Seimo nario 1 žodžiais „yra blogai, kad euro įvedimas sutampa su rinkimais į euro parlamentą, su Prezidento rinkimais ir ta tema šiai dienai yra stipriai spekuliuojama, siekiant politinių dividendų. <...> ir euro įvedimo ar neįvedimo tema yra labai paranki jiems”. Panašiai pasisako ir Kauno miesto tarybos narys, jis teigia, kad tai puiki tema skaldyti visuomenę, tuo ir naudojasi, kai kurie politikai . Apibendrinus abiejų politikų mintis, galima daryti prielaidą, kad tam tikrų politikų kritika euro atžvilgiu kartais gali būti neobjektyvi, o prisitaikanti prie visuomenės būsenos ir tokiu būdu siekianti politinio populiarumo taškų. Taigi kalbant apie legitimumo problemą, ją skatina ne tik politinio sprendimonepopuliarumas tarp visuomenės grupių, bet dar ir papildoma neobjektyvi kritika euro įvedimo klausimu, susijusi visai su kitais tikslas – politinio populiarumo siekimas. Pastaroji problema sunkiai gali būti valdoma valstybinių institucijų, atsakingų už euro įvedimo procesą Lietuvoje. Pagrindinė priemonė, kuri jau vykdoma siekiant informuoti visuomenę, tai atitinkamų institucijų kompetentingų atstovų vieši pareiškimai televizijos laidose ir spaudoje.
Analizuojant visuomenės neigiamą nusiteikimą euro atžvilgiu, didelis vaidmuo tenka ir kaimyninių šalių, kurios visai neseniai prisijungė prie euro zonos, bei žinoma Europos senbuvių patirčiai. Štai pavyzdžiui Latvijai įsivedus eurą, tiek spaudoje, tiek televizijoje buvo matoma pranešimų apie padidėjusius Latvijos piliečių srautus į Lietuvos miestus, esančius šalies pasienyje. Tokia informacija, žinoma, neramina visuomenę ir kelia tam tikras neigiamo požiūrio pasekmes. Apie kitų šalių patirtį kalba ir Seimo narė 2, sakydama, kad iš tikrųjų, kitų šalių patirtis rodo, kad kainos išaugo <...> tie patys latviai atvažiuodami į Lietuvą apsipirkti pasakoja savo šalies situaciją ir ne paslaptis, kad latviai važiuoja į Lietuvą, nes kainos dabartinės Lietuvos yra tikrai mažesnės negu, kad Latvijoje, įsivedus eurą” . Kauno miesto Tarybos narys taip pat teigia, kad kitų šalių patirtis, galėtų būti vienas iš veiksnių, veikiančių mūsų visuomenės požiūrį, nes buvo pavyzdžių, kaip įvedus eurą pakilo kainos. Iš ES senbuvių, pirmųjų šalių įsivedusių euro valiutą, bene Vokietijos atvejis yra dažniausiai minimas, kalbant apie euro įvedimo sąlygojamą kainų augimą. Žiniasklaidos priemonėse skelbta, kad kainos Vokietijoje išaugo kelis kartus. B. Isengard ir Th. Schneider savo studijoje pažymi, kad Vokietijos visuomenės požiūris į naująją valiutą neigiamas išliko ir po jos įvedimo šalyje, siejant euro valiutą su kainų pokyčiais . Svarbu pažymėti faktą, kad kainos kyla visose šalyse, tačiau tai tikrai nėra tas veiksnys sąlygojantis neproporcingą ir staigų kainų augimą, kaip prognozuoja skeptikai. Jeigu tam tikros prekės ar paslaugos kaina pakyla ženkliai daugiau nei prognozuota, reiktų suprasti, kad tą lemia kiti veiksniai, o ne konkrečiai euro įvedimas, kaip pavyzdį, galima paimti gamtinių dujų kainas, kurios tai sparčiai kyla, tai krenta, nepriklausomai nuo to ar Lietuvoje yra lito ar bus euro valiuta. Siekiant kuo mažiau jaudinti visuomenę, žinoma, neturėtų būti slepiama, kad kainos kils, tačiau nereikia jos gąsdinti tuo, kad įsivedus eurą visuomenė nebeturės už ką valgyti. Politikos atstovai, vieši asmenys turėtų būti atsakingi už visuomenės būseną artėjant pokyčiams ir neturėtų

neatsakingai skelbti tokio pobūdžio žinučių. Svarbiausias momentas turėtų būti atvirumas bei sąmoningas aiškinimas visuomenei.
Kaip minėta anksčiau teorinėje dalyje, legitimumas yra visuomenės parama valdžiai ir jos priimamiems sprendimams. Jeigu valdžia neturės visuomenės palaikymo ji bus pasmerkta žlugti. Euro įvedimo klausimas sudėtingas, nes ir nesant visuomenės pritarimui, lito valiuta bus pakeista euru, jei tik Lietuvai bus suteikta tokia galimybė. Tad žvelgiant iš teorinių prielaidų, šis sprendimas nėra legitimus, nes nėra pakankamos paramos iš visuomenės, bet tai nereiškia, kad jis nebus įgyvendintas. Tai iš esmės, galima taip pat priskirti prie sąlygų, kodėl euro įvedimas šalyje yra daugiau priešiškas. Seimo narė 2 išsako labai taiklų pastebėjimą: „man patiko kažkieno pasakymas: ne mes įsivedame eurą, mums įveda eurą, nes su mumis nesitariama ir mums tai daro skubiai”. Anot Seimo narės, procesas galėjo būti ilgesnis ir viskas daroma nuosekliau113. Seimo narė iš esmės teigia, kad euro įvedimą dar buvo galima atidėti, vertinti tai labai sudėtinga, tenka manyti, kad tai tikiausiai sąlygoja minėtos Seimo narės euroskeptiška nuomonė, negu kad kritika įgyvendinimo strategijos atžvilgiu (per trumpa informavimo kampanija, ar pan.).
Taigi apibendrinant aptartus veiksnius, kurie prisideda prie visuomenės neigiamo požiūrio formavimosi euro valiutos įvedimo atžvilgiu Lietuvoje, galima išskirti tris pagrindines priežastis. Pirmiausia, nepakankamas informuotumo lygis. Antra, euroskeptikų bei politikų, siekiančių populiarumo, negatyvūs vieši pasisakymai, atitinkamai veikiantys visuomenės sąmonę ir leidžiantys toliau kerotis įvairiems mitams bei toliau augti priešiškumui euro valiutos atžvilgiu. Trečia, šalių įsivedusių eurą patirtis, rodanti, kad euro įvedimas tikrai padidina kainas. Nagrinėjant Lietuvos atvejį, aktualiausia yra Latvijos patirtis, nes bendros sienos turėjimas dar labiau atskleidžia, kiek pagrįstos yra gyventojų baimės dėl galimo kainų kilimo, pasienio gyventojams lyginant pirkėjų srautus iš kaimyninės Latvijos prieš ir po euro įvedimo.

2. Visuomenės palankaus požiūrio euro valiutos atžvilgiu formavimo galimybės

Teigiamas visuomenės požiūris, parama politikos sprendimams yra esminis legitimumo aspektas. Negali būti sprendimai priimami, kai tauta prieštarauja tam tikram sprendimui, juk valstybė tai yra tauta. LR Konstitucijos 2 str. skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta irsuverenitetas priklauso Tautai . Čia vėl gi susiduriama su euro įvedimo prieštaringumo klausimu, ta pati Tauta balsavusi už narystę ES prisiėmė atsakomybę savo pritariamuoju balsu, kad atėjus laikui, kai Lietuva atitiks Mastrichto kriterijus, ji prisijungs prie euro zonos ir jeigu tas laikas bus 2015 m. tuomet reikia dėti visas pastangas, kad visuomenė kiek galima būtų palankiau nusiteikusi naujos valiutos atžvilgiu, nes nieko pakeisti nebus įmanoma. Jeigu sąlygos bus įvykdytos, euro valiuta bus įvesta nepaisant to, kokia visuomenės dalis tam prieštarautų. Europos Komisija savo ataskaitoje pažymi, kad visuomenės pritarimas naujajai valiutai yra svarbus klausimas ir vyriausybės turėtų dėti visas pastangas, kaip tą paramą padidinti . Taigi bandysiu panagrinėti, kokiais būdais ta parama galėtų būti skatinama.
Pirmiausia reikia aptarti viešai ir garsai skelbiamą siekį organizuoti referendumą lito išsaugojimui. LR Konstitucija įtvirtina piliečių teises skelbti referendumą svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais. Referendumas viena iš piliečių galimybių išreikšti savo nuomonę politinio sprendimo atžvilgiu. Kitose Europos šalyse, Danijoje ir Švedijoje, buvo rengiami referendumai, kuriais siekta išgirsti visuomenės nuomonę euro valiutos įvedimo klausimu šalyje. Tačiau, būtina paminėti politologo L. Mažylio, nuomonę, kad kalbant apie Vakarų praktiką, kuomet rengiamas referendumas dėl euro, greičiausiai jis bus praloštas, nes tikimasi, kad tie, kurie pasisako už eurą, bus vangūs, o priešininkus pavyks sutelkti. Šitokią patirtį kitų valstybių politikai ir elitas žino, todėl labai atsargiai žiūri į bet kokias tokio pobūdžio iniciatyvas . Taigi kokios tikrosios galimo referendumo Lietuvoje galimybės ir ar jis iš tiesų reikalingas, prisiminus faktą, kad vienas referendumas jau buvo, kuomet buvo balsuojama už narystę ES, o vienas narystės įsipareigojimų – bendros euro valiutos įvedimas.
Kalbant su Seimo nariu 1, jis išsako nuomonę, jog jis nemano, kad tokia iniciatyva yra reikalinga. Jis teigia nežinantis, ar teisiškai Lietuva apsisprendė ar neapsisprendė dėl euro stodama, bet yra įsitikinęs, kad Lietuva būdama Europos Sąjungos narė, paprasčiausiai, neturi kito kelio, kaip integruotis į vieningą pinigų sąjungą ir tokiu būdu užsitikrinti tam tikrą saugumą . O štai Seimo narė 2 šiuo klausimu prieštarauja ir bando parodyti referendumo privalumus. Politikė sako, kad referendumui jau per vėlu, bet jeigu „referendumas būtųsavalaikis, jeigu euro įvedimas būtų ne nuo 2015 m. sausio 1 d., bet sakykim nuo 2016 – 2017 metų. Tuo metu rengti referendumą būtų prasminga, žmonės padiskutuotų daugiau tuo klausimu, įsigilintų ir jaustų asmeninį prisidėjimą prie šio klausimo”. Toliau remiantis politikės mintimis, ji dėsto, kad negalima tokių sprendimų priimti kažkur kabinetuose ir siauruose sluoksniuose mąstant, kad Lietuva yra vien Vilnius, juk Lietuva yra ir Vilnius, ir visi jos kaimai. Žmonėms reikia, kad su jais būtų tariamasi, kai tai bus daroma, anot jos, žmonės kitaip žiūrės į vykdomos politikos priemones . Apžvelgiant šiandieninę situaciją, abejotina ar referendumo iniciatyvą pavyks suorganizuoti, jeigu ir pavyktų, tai būtų metų gale, kuomet pakeisti nieko jau bus neįmanoma (jeigu Lietuva vasarą sulauks sprendimo, suteiksiančio galimybę jungtis prie euro zonos). Taigi reikia apžvelgti galimybes, kokiomis priemonėmis būtų įmanoma didinti visuomenės paramą diskutuotinu klausimu, nes šiuo metu to siekiama tik vykdant bendrą informacinę kampaniją, tačiau kol kas jos galimybės spręsti šią problemą yra labai ribotos.
Seimo narė 2 sako: „nereikia niekada meluoti savo žmonėms, pagrindinis momentas, manau, bet kuriuo klausimu ir bet kokios vyriausybės. Žmonės labiau ir realiau priima tą, ką mato ir kas sakoma jiems, kai tariamasi su jais. Dažnesnės diskusijos, kalbėjimas su jais susitikimuose, renginiuose ir t.t., tuomet išvystomos diskusijos ir žmonės nusiramina” . Seimo nario 1 nuomone, taip pat reikia su tauta kalbėti ir jai aiškinti, kad tai turi būti visų: ir politikų, ir studentų, ir politologų, taip pat ekonomistų, bankininkų ir visų žmonių, kurie kiek nors apie tai išmano reikalas. Pabrėžia, kad aiškinti reikia taip kaip iš tikrųjų yra, stengiantis pasakyti teigiamus ir neigiamus dalykus ir anot politiko, žmonės atsirinks, ko yra daugiau – pliusų ar minusų, pozityvo ar negatyvo toje vieningoje valiutoje . Kauno miesto tarybos nario nuomone, siekiant sumažinti nerimą visuomenėje, „reikėtų dirbti su labiausiai dėl to nerimaujančia visuomenės dalimi, ypač su pensininkais. Vyresni žmonės bijo tiesiog skaičiaus, nes kažkodėl įsivaizduoja, kad pensijos sumažės 3,48 karto” . Žvelgiant į pasirinktą strategiją, informavimo kampaniją, kuri bus analizuojama kitame skyriuje, šiandien dienai pasirinktos priemonės galbūt ir galėtų tarnauti, siekiant visuomenės pritarimo, tačiau viskas turi būti aktyviau daroma, daugiau tiesioginių susitikimų su viešuomenės grupėmis, daugiau konferencijų ir diskusijų televizijoslaidose, įtraukiant ir euroskeptikus, kuomet būtų galima lyginti abiejų pusių pateikiamą informaciją ir argumentus.
Apibendrinus politikų pasakytus teiginius ir prisiminus pirmąją duomenų analizės dalį, kurioje kalbama apie priežastis, skatinančias visuomenės neigiamą požiūrį, galima sakyti, kad pagrindiniai būdai kaip sulaukti visuomenės palaikymo yra teisingos informacijos skaida, tiesioginis politikų, institucijų, koordinuojančių euro įvedimo procesą, atstovų dalyvavimas ir diskusijos su visuomene. Reikia aiškinti, bet aiškinti realiai, siekiant neapgauti ir dirbtinai nuraminti visuomenę, bet siekiant ją informuoti. Tik tokiu atveju galima tikėtis didesnio visuomenės palaikymo. Atkreiptinas dėmesys, kad ypatingai turėtų būti informuojamos socialinės grupės (pažeidžiamos) ir regionuose, gyvenantys asmenys, nes čia susitelkusi didžioji dalis nerimaujančios visuomenės.

4.2.2. Visuomenės informavimo užtikrinimo klausimas

Viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai – tai vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų, apibrėžtas LR Visuomenės informavimo įstatyme. Remiantis minėtu įstatymu, informacijos sklaida prisideda prie tokių procesų kaip: demokratijos plėtojimas, visuomenės atvirumo didinimas, visuomenės pilietiškumo ir valstybės pažangos skatinimas . Visi išvardinti aspektai yra aktualūs darbe nagrinėjamu klausimu. Euro įvedimas yra tas politikos sprendimas, kuris reikalauja atsakingų institucijų ir visų kitų proceso dalyvių, ypatingai didelio dėmesio ir pasiruošimo, kuomet vykdomas visuomenės informavimas. Pagrindiniai informacijos skleidėjai yra ir bus institucijos, kurios koordinuoja euro įvedimo procesą, apimantį tiek pasiruošimo laikotarpį iki euro įvedimo, tiek laikotarpį po euro įvedimo. Svarbiausios institucijos, atsakingos už informacijos apie euro įvedimo proceso sklaidą yra Finansų ministerija ir Lietuvos Bankas, nors procese dalyvauja praktiškai visos ministerijos, kurios atsakingos už tam tikrų visuomenės grupių informavimo užtikrinimą: Švietimo ministerija atsakinga už švietimo įstaigų darbuotojų ir mokinių bei studentų švietimą, Teisingumo ministerija – už įkalinimo įstaigose esančių asmenų informavimą ir pan. Šioje darbo dalyje bus remiamasi minėtų pagrindinių institucijų atstovų argumentais. Tačiau svarbu pažymėti, kad ne tik išvardintos institucijos yra atsakingos už teisingos

informacijos skleidimą, tą turi daryti visa visuomenė, kuri turi informacijos šiuo klausimu. Kalbant apie informacijos pobūdį, svarbiausia užtikrinti skaidrios informacijos sklaidą, siekiant išvengti, bet kokių propagandinės informacijos pėdsakų. Netikslios informacijos skleidimas skatina nesutarimus visuomenėje, jos nepritarimą sprendžiamų klausimų atžvilgiu ir suteikia plačias galimybes įvairioms manipuliacijoms nagrinėjama tema. Visi informacijos skleidėjai -politikai, visuomenės veikėjai, politologai, akademikai, studentai, valstybės tarnautojai – visi turi prisidėti prie skaidrios informacijos skleidimo. Šioje analizės dalyje bus siekiama atskleisti pasirinktas visuomenės informacijos priemones ir jų efektyvumą, apžvelgti tikslinių visuomenės grupių informavimo klausimą bei mitų, susijusių su euro įvedimu šalyje, problemą.

1. Visuomenės informavimo priemonės ir jų efektyvumas

Pirmiausia svarbu pažymėti, kad euro informacinė kampanija organizuojama skirtingų institucijų ir vykdoma trimis kryptimis. Pirmoji ir anksčiausiai pradėta vykdyti yra bendroji informacinė kampanija, už kurią atsakinga Finansų ministerija. Jos metu pateikiama praktinė informacija apie algų, pensijų, socialinių išmokų perskaičiavimą, taip pat politiniai ir ekonominiai argumentai bei organizuojami seminarai gyventojams savivaldybėse. Antroji informacinės kampanijos kryptis apims kainų perskaičiavimą. Tuo rūpinasi Ūkio ministerija kartu su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Siekiama, kad 2014 m. vasarą prekybininkai ir paslaugų teikėjai pasirašytų Geros verslo praktikos, įvedant eurą, memorandumą. Tą dokumentą pasirašę verslo atstovai savanoriškai įsipareigos nesinaudoti euro įvedimu kaip pretekstu didinti kainas ir užtikrinti sąžiningą paslaugų bei prekių kainų perskaičiavimą. Lietuvos bankas rūpinasi trečiąja informavimo kryptimi – gyventojų, grynųjų pinigų tvarkytojų supažindinimu su naująja valiuta, jos apsaugos priemonėmis, taip pat keitimo tvarka. Jau vyksta Lietuvos banko organizuojami mokymai prekybininkams, pašto darbuotojams, kitiems asmenims, kurių kasdienis darbas susijęs su grynaisiais pinigais123.
Pagrindinės informacijos sklaidos priemonės, susijusios su euro įvedimo praktiniais klausimais, nustatytos Lietuvos visuomenės informavimo apie euro įvedimą ir komunikacijos strategijoje. Minėtoje strategijoje išskiriami pagrindiniai sklaidos šaltiniai, tai pirmiausia internetinė svetainė www.euro.lt, taip pat institucijų, koordinuojančių šį procesą, internetiniųsvetainių informacinės skiltys apie euro įvedimą bei Europos Komisijos ir Europos Centrinio banko internetinių svetainių informacinės skiltys. Būtina prisiminti, kad remiantis Latvijos patirtimi, analogiška lietuviškai internetinei svetainei www.euro.lt, Latvijoje artėjant euro įvedimui, buvo viena pagrindinių informavimo priemonių, nes pastarosios lankomumas 2014 metų pabaigoje ir 2015 metų pradžioje buvo ypatingai didelis. Be išvardintų pagrindiniais sklaidos kanalais laikomi: televizija, internetas, radijas, spauda, socialiniai tinklai, lauko reklama, apimanti reklamas viešajame transporte, prekybos ir paslaugų vietose. Taip pat svarbu pažymėti, kad jau yra ir dar bus rengiami įvairūs renginiai: paroda, euro autobuso kelionės po Lietuvą ir seminarai, euro įvedimo praktiniams klausimams aiškinti. Minėti seminarai yra ir bus vykdomi 60 savivaldybių, pastarieji jau prasidėjo nuo balandžio mėnesio. Seminaro dieną savivaldybėje organizuojami keli seminarai: savivaldybės ir seniūnijų bei kitų organizacijų darbuotojams, verslui bei visuomenei. Euro autobuso kelionės bus vykdomos taip pat 60 savivaldybių ir prasidėti turėtų nuo antro pusmečio, dar galima paminėti, kad bibliotekos rengs specialiai eurui pažinti skirtas pogromas, kas taip pat labai pasitarnaus mažesniuose miesteliuose siekiant informuoti bendruomenę. Vienas esminių informavimo šaltinių yra nemokama telefono linija, konsultuojanti visuomenę euro įvedimo klausimais. Kaip dar viena informacinė priemonė -trumpųjų žinučių siuntimas su informacija apie euro įvedimą. Lietuvos Bankas sutarė su pagrindiniais mobiliojo ryšio operatoriais „BITĖ Lietuva”, „Tele2″ bei „Omnitel” dėl bendradarbiavimo informuojant visuomenę. Ši priemonė užtikrina, kad euro įvedimo proceso metu, Lietuvos gyventojai gaus 2 trumpąsias žinutes. Pirmoji bus išsiųsta po ES Tarybos sprendimo (liepos mėnesį), antroji – gruodžio pabaigoje, kuri priims, jog nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos oficiali mokėjimo priemonė bus euro valiuta. Taip pat primenami pagrindiniai aspektai: kiek truks dviejų valiutų apyvartos laikotarpis, kur bus galima saugiai ir nemokamai išsikeisti litus į eurus. Lietuvos Banko skelbiama informacija skelbia, kad Lietuvoje yra daugiau negu 4,5 mln. aktyvių mobiliojo ryšio paslaugų abonentų, todėl tikimasi, kad informacija siunčiama trumposiomis žinutėmis taip pat bus viena iš tų priemonių, kurios palengvins perėjimą prie naujos Lietuvos valiutos daugumai gyventojų . Būtina paminėti ir informacinius leidinius, skirtus namų ūkiams, kuriuos platins Finansų ministerija ir Lietuvos Bankas. Šias informacines priemonės pokalbio metu išskiria pagrindinės euro įvedimo procesą koordinuojančios institucijos,tai jau minėtų Finansų ministerijos ir Lietuvos Banko atstovai. Galima išskirti, kad pagrindinis vaidmuo šioje srityje teks Finansų ministerijai ir Lietuvos Bankui. Jie bendradarbiaudami su kitomis institucijomis bus atsakingi už visuomenės informavimo klausimo įgyvendinimą.
Analizuojant toliau pagrindinis klausimas turėtų būti, ar išvardintos informavimo priemonės tikrai užtikrins visų visuomenės grupių informavimo klausimą? Noriu pabrėžti, kad nekalbu apie miestų gyventojus, jaunimą, aktyvius asmenis, kuriems tikrai užteks teikiamos informacijos internete ir televizijoje. Kalbu apie tikslines grupes: pensininkus, gyventojus, kurie turi sunkumų išeiti iš namų, dėl ligos, senatvės, neįgalumo, kalbu apie socialinės rizikos asmenis ir šeimas, tautines mažumas. Pavyzdžiui, euro paroda – kokioms visuomenės grupėms ji bus prieinama? Lietuvos Banko ekspertas pažymi, kad ji truks kelis mėnesius ir bus rengiama Vilniuje. Prieinama visiems visuomenės nariams. Bet svarbiausias klausimas, kokias galimybes turės ją aplankyti regionų, kaimų gyventojai, kurie turi, sakykime, ne tik susisiekimo, bet ir materialinių sunkumų? Greičiausiai dauguma tokių gyventojų parodos atsisakys vien dėl pareikalausiančių išlaidų ją aplankyti. Kitas informacijos šaltinis – internetinės svetainės ir socialiniai tinklai. Kiek tai bus aktualu ir prieinama, pensinio amžiaus ar tam tikros kaimo vietovės gyventojui, kur esminė problema net ne ta, kad vyresnioji visuomenės dalis vis dar neturi pakankamai kompiuterinių įgūdžių, bet ir ta, kad kai kuriose kaimo vietovėse net pati interneto paslauga nėra plačiai vartojama. Finansų ministerijos eksperto nuomone, rajonuose padėtį palengvinti turėtų 40 rajoninių laikraščių, kuriuose bus rubrika apie euro įvedimą, taip pat LRT laidoje „Labas rytas” – rubrika „Euro belaukiant”, žmonės visada gali pasinaudoti nemokama telefono linija, kuri suteiks tikrai visus atsakymus į rūpimus klausimus. Taip pat minėti seminarai 60 Lietuvos savivaldybių bei euro autobuso kelionės, bibliotekų programa . Šios priemonės atrodo efektyvios, bet jos bus efektyvios tik tada jei pavyks įtraukti visuomenę, nes kalbant apie seminarus visuomenei, šioje vietoje susiduriama su visuomenės pasyvumu. Institucijos turi spęsti problemą, kaip pritraukti vietos bendruomenes, nes ką galima pasakyti apie seminaro efektyvumą, kuomet jame dalyvauja 3 asmenys (realus pavyzdys Birštono savivaldybėje, kuomet balandžio 15 d. vykusiame seminare, kuriame buvo aiškinami praktiniai euro įvedimo aspektai, dalyvavo 3 asmenys). Šioje vietoje galima paminėti ir legitimumo problemos apraiškas, kurias atspindi visuomenės pasyvumas. Sprendžiant ar vienos laidos rubrika sugebės informuoti visas visuomenės grupes – abejotina, tuo labiau, kad televizijoje yra daugybė populiarių diskusinių laidų, kuriose jau yra kalbama ir artėjant euro įvedimui vis daugiau bus kalbama apie euro įvedimo teigiamus ir neigiamus aspektus, ta informacija bus tokia prieštaringa, kad pilietis nežinos kuo pasitikėti. Kalbant apie institucijų, koordinuojančių euro įvedimo procesą, pateikiamą informaciją, joje aiškiai matomos propagandos apraiškos ir tai automatiškai skatina visuomenės nepasitikėjimą ja. Taigi informacija turėtų būti skaidri ir informuojanti apie realius artėjančius pokyčius, o ne nutylinti tam tikrus neigiamus aspektus .
Tyrime dalyvavę ekspertų buvo klausima, kaip bus užtikrinamas labiau pažeidžiamų visuomenės grupių informavimo klausimas. Šių grupių informavimo užtikrinimas yra svarbi visos informacinės kampanijos dalis, gal net esminė, nes būtent pažeidžiamos grupės yra silpniausia visuomenės dalis, kuria lengviausia manipuliuoti. Šis klausimas yra ypač aktualus Lietuvai rengiantis prisijungti prie euro zonos, nes nėra tiksliai apibrėžta, kas šias funkcijas turės vykdyti, kas tiesiogiai bus atsakingas už visų tikslinių grupių informavimą. Finansų ministerijos ekspertas abstrakčiai pateikia, kokios institucijos bus atsakingos, bet daugiau nacionaliniu lygiu, o regioniniu, kas tiesiogiai įgyvendins tas funkcijas, neįvardija. Galima daryti išvadą, kad šiai dienai šis klausimas gal dar nėra visiškai išbaigtas ir ateičiai jis bus tobulinamas, nepaliekant tikslinių grupių nuošalyje. Lietuvos Banko ekspertas, taip pat žvelgia iš institucijos, kuriai atstovauja pozicijos, sakydamas kad visas tikslines grupes pagal kompetencijos sritis informuos atitinkamos institucijos. Bet vėl gi kokiais būdais, kokiom priemonėm šiandien atsakyti dar sunku. Mano nuomone, efektyviausias pažeidžiamų grupių (pašalpų gavėjų, neįgaliųjų, senyvo amžiaus asmenų, kurie turi susisiekimo problemų, dėl ligos ar kt. priežasčių ir kt.) informavimo klausimas turėtų būti sprendžiamas per vietos savivaldos institucijas, bendruomenines organizacijas, savanorius ir vėl gi šiandien dieniai šie informacijos sklaidos kanalai abstrakčiai apbrėžti visuose dokumentuose, reglamentuojančiuose euro įvedimo procesą, nors jų būtinumo svarbą kone išreiškia kiekvienas politikas, taip pat ir Europos Komisija savo rekomendacijose Latvijai. Nors vietos valdžios institucijų bei vietos organizacijų parama informuojant šias grupes būtų esminiai ištekliai, galintys užtikrinti pastarųjų grupių informavimo klausimą, tiesiogiai įpareigoti jų valstybinės institucijos, koordinuojančios euro įvedimą, negali. Tokios informacinės priemonės, kaip internetas, spauda ar televizija, tikrai neužtikrins šių grupių informavimo klausimo, tą turi daryti asmenys, esantys šalia jų, kitaip ši dalis visuomenės nebus tinkamai pasiruošusi artėjantiems pokyčiams. Remiantis Finansų ministerijos ir Lietuvos Banko ekspertų išsakyta informacija, svarbu pažymėti, jog intensyviausias informavimo etapas prasidės likus 3 –
4 mėnesiams iki euro įvedimo dienos, bei kiekvienam namų ūkiui planuojama siųsti informacinė medžiaga apie artėjančius pokyčius. Finansų ministerija namų ūkiams platins informacinę medžiagą apie euro įvedimo tvarką, terminus, keitimo vietas ir pan. Lietuvos Bankas siųs informacinę medžiagą apie euro valiutos saugos požymius bei holograminę kortelę su pagrindinėmis piniginėmis išraiškomis litais ir eurais. Svarbu užtikrinti, kad šie informaciniai paketai pasiektų kiekvienus namus .
Svarbus šios dalies aspektas yra pasirinktos ir skleidžiamos informacijos pobūdis. Kaip ir galima buvo tikėtis, šiuo metu visuomenė ir informacijos skleidėjai suskilę į dvi grupes: vieni palaiko eurą ir renkasi daugiau propagandinio tipo informacijos sklaidą, kiti – skeptiškoji visuomenės dalis. Pastaroji daugiau kritikuoja artėjančius pokyčius, akcentuodama tik neigiamas euro įvedimo aspektus. Lyginant skleidžiamą informaciją, galima sakyti, kad ji yra asimetriška. Tą pastebi ir pažymi Seimo narys 1: „vien reklamos per televiziją ar tokios propagandos, jeigu ją galima taip pavadinti, aš manu, tikrai nepakanka, turi būti rasta daugiau ir įvairesnių formų įtraukiant visuomenėj žinomus žmones, įtraukiant tam tikrus formatu,s kurie nėra visiškai tokie kasdieniniai, tam kad informavimo kampanija būtų patraukli ir suprantama paprastiems žmonėms o ne atrodytų toks per jėgą savo nuomonės brukimas” , bei Seimo narė 2, „žmonės labai pajaučia tą saldžią propagandą, kuri yra vienpusiška. Reikia žmonėms realiai pasakyti <...> nes žmonės turi turėti kažkokią viltį, kažkokį tikslą, kad štai įsivesim eurą, mums kažkas pagerės, mes kažką gausim, o jie tik mato tą negatyvią poziciją” . Abi grupės skleidžia daugiau savo pusei naudingo pobūdžio informaciją. Institucijų, koordinuojančių įvedimo procesą, pateikiamoje informacijoje jaučiamas propagandos pėdsakas, akcentuojami praktiškai tik teigiami aspektai, o apie neigiamas pasekmes užsimenama tik labai abstrakčiai ir ypatingai sumenkinant jų buvimą. Tai nėra gerai, neigiamų pasekmių bus ir visuomenė turi jas žinoti, kad galėtų lengviau prisitaikyti. Euro skeptikų informacija yra paremta kritika, visuomenės bauginimu. Ši pozicija atskleidžia galimas neigiamas pasekmes, Lietuvai prisijungus prie euro zonos, tačiau vėl gi informacija yra asimetriška, labai suintensyvinta neigiamų pokyčių atžvilgiu, neakcentuojant teigiamų dalykų. Nė viena strategija nėra gera, turi būti pasirinkta tokia strategija ir priemonės, atskleidžiančios realią situaciją, realias pasekmes ir grėsmes bei realius lūkesčius, ko žmonės turėtų tikėtis. Man asmeniškai vertinant seminarą, kuriame buvo aiškinami euro įvedimo praktiniai aspektai, ir pateiktą informaciją, tikrai susidaro įspūdis, kad informacija yra propagandinė ir atskleidžianti daugiau tik teigiamus aspektus. Neigiami aspektai nebuvo plačiai pristatomi, kas turėtų būti daroma. Tiek teigiami, tiek neigiami aspektai turėtų būti analizuojami ir pristatomi vienodai palčiai, nes jų žinojimo svarba visuomenei yra vienoda. Minėto seminaro metu neigiami aspektai buvo sulyginami su mitais, suteikiant jiems tam tikrą „išgalvojimo” sąlygą, nors realiai būtent neaiškinimas neigiamų aspektų, skatina visuomenės baimių formavimąsi ir tų pačių mitų kūrimą.

2. Euro įvedimo mitų egzistavimo problema

Dažnai pasitaiko, kad įgyvendinant tam tikrą politiką ar politinį sprendimą susiduriama su įvairių mitų problemomis. Prie mitų kūrimo labiausiai prisideda kritikai, žiniasklaidos atstovai, kurių skleidžiama informacija dažnai nėra objektyvi. Euro įvedimas taip pat neatsiejamas nuo įvairių mitų. Seminaro metu, kuriame buvo kalbama apie euro įvedimo praktinius aspektus, vedantieji (Finansų ministerijos, Lietuvos Banko, Versli Lietuva atstovai) pagrindiniais mitais įvardijo: „euras paskatins kainų kilimą”; „tautinio identiteto praradimas”. Seminaro metu buvo aiškinama, kad viso to tikrai nereikia bijoti, nes tai bus kontroliuojama ir tai tikrai nėra pagrįstos baimės. Mano nuomone, normalu, kad šiandienai tos baimės egzistuoja ir visuomenė turi pagrindo tais klausimais abejoti, juk jie mato televiziją, mato kaimyninės šalies patirtį, kas tik dar labiau sustiprina jų nerimą.
Visų pirma, kainų kilimo klausimas, kurį paskatins euras. Tiek Lietuvos Bankas viešojoje erdvėje, tiek Lietuvos Banko ekspertas konstatuoja, kad „remiantis kitų eurą įsivedusių šalių praktika, galima tikėtis vienkartinio 0,2% – 0,3% kainų padidėjimo”129. Tačiau paprastam piliečiui, tokie abstraktūs žodžiai kaip: „galima tikėtis”, „neturėtų viršyti”, gali pasirodyti nepatikimi. Čia svarbu pateikti detalią informaciją, remiantis kitų šalių praktika. Jeigu tikrai kainų augimas neviršys nustatytų dydžių, turėtų būti pateikti realūs, šį procesą jau išgyvenusių šalių pavyzdžiai, kitaip sakant faktai, kuriais galima remtis tvirčiau nei prognozėmis. Šis mitas glaudžiai siejasi ir su galimais piktnaudžiavimais keliant kainas, neteisingai apvalinant ir jas perskaičiuojant iš verslo atstovų pusės. Abejotinas faktas, kad buvo nors viena euro įvedimo patirtis, kurioje nors šalyje, kurioje nebuvo bandymų manipuliuoti kainomis. Miestuose ši problema nėra ypatingai aktuali, nes pasiūla yra tikrai labai didelė, tačiau mažuose miesteliuose ir kaimo regionuose, mano nuomone, grėsmė gali kilti ir šių regionų gyventojai jaučia didesnį nerimą, artėjant pokyčiams. Šioje vietoje svarbu akcentuoti, kad bus atliekama ypatingai stipri verslo subjektų kontrolė šiuo klausimu, kad yra numatytos nuobaudos, ir kad institucijos yra pasiruošusios su tuo kovoti. Kaip pažymi Lietuvos Banko ekspertas, kad būtų išvengta nenatūralių kainų pokyčių ir piktnaudžiavimo, planuojamos įvairios priemonės tai užtikrinančios. Pirmiausia, visos kainos turės būti pradėtos skelbti tiek litais, tiek eurais, Statistikos departamentas stebės 100 svarbiausių prekių ir paslaugų kainų pokyčius, ir informuos apie juos visuomenę, verslas bus skatinamas pasirašyti geros verslo praktikos memorandumą. Vartotojų teisių gynimo institucijos vykdys kainų perskaičiavimo priežiūrą, prasižengusius įspės ir baus130.
Antrasis įvardijamas ekspertų mitas yra tam tikros identiteto dalies praradimas, pakeičiant Lietuvos litą euru. Šie ekspertai tai įvardija mitu, kiti visuomenės veikėjai, iš tikrųjų lito pakeitimą euru laiko savotišku identiteto dalies praradimu, nes Lietuvos litas yra labai reikšmingas ne tik tuo, kad yra tik mūsų nacionalinė valiuta, bet taip pat žymi labai svarbius istorinius momentus, susijusius su šalies nepriklausomybe. Seminaro atstovai šią baimę aiškina labai paprastai: nebus jokio skirtumo litas ar euras, ant lietuviškų eurų monetų ir toliau bus atvaizduojamas nacionalinis Vyčio simbolis, tad tautinis identitetas Europos piniguose išliks ir dar bus platinamas visose Europoje. Toks aiškinimas jaunajai kartai, tiems kurie palaiko euro įvedimą šalyje, manau, tinka ir tokio aiškinimo pakanka, bet senoji karta, kuriai litas reiškia daug daugiau, ne tik Vyčio simbolį ant monetos, su šiuo aiškinimu, manau, nesutiks. Nereikia pamiršti fakto, kad apyvartoje atsiras daugybė ir kitų šalių euro monetų, kurios dar labiau sumažins lietuviškųjų euro monetų nacionalinį simboliškumą. Taigi dalis identiteto keičiantis Lietuvos nacionalinei valiutai tikrai bus prarasta, bet dalis jo tikrai išliks ir euro monetose, kaip tai vertins visuomenė atsiskleis vėliau, įvedus euro valiutą.
Apibendrinant svarbu atkreipti dėmesį į pasirinktų informacinių priemonių prieinamumą ir efektyvumą visų tikslinių visuomenės grupių atžvilgiu. Šiandien dienai nustatytos informavimo priemonės, man asmeniškai, kelia abejones ar jos sugebės užtikrinti visų visuomenės grupių informavimo klausimą. Svarbiausia šioje srityje turėtų būti socialinių, pažeidžiamų, silpnų visuomenės grupių informavimas. Pabrėžtina, kad pateikiama informacija turėtų būti skaidri, tiksli ir aiški. Informacija turi atskleisti realią situaciją ir visas galimas pasekmes. Visuomenę reikia paruošti visapusiškai, tik taip visuomenė palaikys naujus pokyčius, nes žinos, kad jiems sakoma tiesa, nesistengiama kažko paslėpti ar meluoti, siekiant jų paramos. Teisinga informacija, vienintelis būdas išvengti mitų egzistavimo ir nuraminti visuomenę.

4.2.3. Vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo klausimas

Vartotojų teisių apsaugos užtikrinimas euro įvedimo laikotarpiu bene svarbiausias aspektas, kuris turi būti įgyvendintas kaip galima maksimaliai. Euro įvedimo procesas turėtų būti koordinuojamas taip, kad visuomenė nepajustų didesnių pokyčių keičiantis valiutai perkamosios galios atžvilgiu. Taigi, turi būti užtikrintas teisingas kainų perskaičiavimas, pagal nustatytas apvalinimo taisykles, atitinkamai ir išmokų, pensijų, darbo užmokesčių perskaičiavimas, apvalinant vartotojo naudai. Apžvelgiant šios srities kitimo situaciją, susidaro įspūdis, kad institucijos, atsakingos už šios srities įgyvendinimą, ruošiasi gana atsakingai, jau yra parengta eilė rekomendacijų verslui, kaip jis turėtų tvarkytis euro įvedimo laikotarpiu, numatyti tam tikri terminai, parengta verslo Gerosios praktikos memorandumo iniciatyva ir sukurtas kontrolės mechanizmas, taikysiantis tam tikras sankcijas, jeigu verslo subjektai piktnaudžiaus savo teisėmis, euro įvedimo laikotarpiu. Svarbiausias klausimas kaip sėkmingai visa tai pavyks įgyvendinti? Papildomai pastebėčiau, kad gali būti sunku vertinti sėkminga (ar nesėkminga) bus Geros verslo subjektų praktikos memorandumo iniciatyva, nes nėra apibrėžti jokie skaičiai ar procentai, kiek verslo subjektų planuojama įtraukti į šią iniciatyvą. Tą galima traktuoti, kaip savotišką apsaugos priemonę, kad nevisiškai pavykus iniciatyvai, ji būtų mažiau matoma, nes lyginant su Latvija, pastaroji labai aiškiai išreiškė procentus, kiek tikisi įtraukti verslo subjektų, o to nepavykus padaryti, tai buvo traktuojama, kaip Latvijos valdžios nesėkmė. Taigi šioje dalyje bus aptariamos dvi visuomenės apsaugos sritys: vartotojų apsauga, užtikrinant teisingą kainų ir išmokų perskaičiavimą bei verslo piktnaudžiavimą nepagrįstai keliant kainas ir visuomenės apsauga, nuo galimų sukčiavimo ir klastojimo atvejų, euro įvedimo laikotarpiu.
1. Vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo priemonės

Ūkio ministerija yra pagrindinė institucija, koordinuojanti veiklą ir teikianti rekomendacijas verslui, padėsiančias pasiruošti pasiruošimo euro įvedimui laikotarpiu. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, atskaitinga minėtai ministerijai, yra institucija, kuri vykdys ūkio subjektų kontrolę, vykdant kontrolės funkcijas bus įtrauktos ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė ne maisto produktų inspekcija ir kitos institucijos, jos taip pat prižiūrės kaip bus laikomasi įstatymų ir memorandumo nuostatų, planuojama, kad prie šio proceso prisidės ir nevyriausybinės organizacijos. Pagrindinės išskiriamos priemonės, padėsiančios apsaugoti visuomenės interesus, yra kainų nurodymas litais ir eurais prieš euro įvedimą ir po jo, taip pat Lietuvos statistikos departamentas stebės mažmeninių kainų pokyčius ir apie juos informuos visuomenę . Prekybininkai ir paslaugų teikėjai bus skatinami pasirašyti Geros verslo praktikos, įvedant eurą, memorandumą ir savanoriškai įsipareigoti nesinaudoti euro įvedimu kaip pretekstu padidinti prekių ir paslaugų kainas. Dalyvaudami šioje iniciatyvoje jie įsipareigos tiksliai perskaičiuoti kainas nepažeidžiant vartotojų teisių . Politikai paklausti kaip vertina šią memorandumo iniciatyvą visi vienareikšmiškai pritarė, kad iniciatyva yra teigiamas dalykas ir gali būti kaip vienas iš kontrolės mechanizmų, padėsiančių apsaugoti vartotojus. Seimo narys 3 tik pažymi, kad, verslas turi nustoti mąstyti tik mikroekonominiu lygiu, kitaip niekas nepadės, nors mąstymo primityvumas didelis . Kauno miesto savivaldybės ekspertas išsako nuomonę, jog kiekviena iniciatyva turi teigiamų padarinių, jei ne plačiuose gyventojų sluoksniuose, tai nors tam tikroje aplinkoje . Teigiamai, tačiau šiek tiek kitaip iniciatyvą ir bendrą situaciją vertina seimo narė 2, sakydama: „kad taip, tai yra tam tikras saugiklis, bet aš sakau, kad tai jau pavėluota. Jūs pastebite dabar, ir tą pastebi žmonės, jau kyla kainos. Ir tai yra vėl gi pavėluotas veiksmas saugoti tai, kai jau viskas pakelta” . Iš dalies sutinku su Seimo narės nuomone, manau, kad siekdami padengti išlaidas, kurių pareikalaus sistemų pertvarkymas darbui su euru, taip pat siekdami patogesnių apvalinimų verslininkai, pradės kelti kainas dar prieš euro įvedimą ir kainų perskaičiavimą. Tokias dvejones dar labiau paskatina verslo atstovų vieši pasisakymai. Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos vadovė Z. Sorokienėatkreipia dėmesį, jog smulkieji verslininkai nekels kainų vien tik dėl to, kad bus įvestas euras. Kainas pakels išlaidos, susijusios su euro įvedimu. Reikės ir kasas, skaitytuvus perprogramuoti, o dar dvigubi kainų rašymai. Taigi padidėjusi administracinė našta bus taip pat viena iš kainų augimo priežasčių” . Šioje vietoje lyg ir atsiranda spraga, jei verslas pakels kainas prieš nurodytą terminą kainų perskaičiavimui, niekas jų bausti kaip ir negalės, nes įstatyme nurodyta, jog nuobaudos skiriamos už pažeidimus perskaičiuojant kainas, kurie turi būti padaryti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo ET sprendimo. Vertinant euro įvedimo strategiją ir kontrolės priemones, kurios bus taikomos po ES Tarybos sprendimo, jos atrodo efektyvios ir galinčios užtikrinti visuomenės interesus, bet žvelgiant iš kitos pozicijos, vertinant Seimo narės išsakytą nuomonę ir verslo atstovų viešus pareiškimus, reikia sutikti, kad kainų kontrolė iki minėto sprendimo vykdoma nebus, o tai gali sąlygoti atitinkamas pasekmes, kurias pajus visuomenė.
Kalbant apie nuobaudas ir jų efektyvumą, manau, kad įtvirtintos nuobaudos tikrai gali būti efektyvi kontrolinė priemonė stebimuoju laikotarpiu. Manau, kad baudos už pasikartojančius pažeidimus (tuomet kai nuo pažeidimo nustatymo dienos, per 5 dienas nustatyti pažeidimai nebus panaikinti) nuo 1000 iki 10 000 litų ( už pirmą nusižengimą įspėjimas arba nuobauda iki 1000 litų) yra gana efektyvi priemonė. Seimo narys 1 išreiškia labai diskutuotiną poziciją nuobaudų dydžių atžvilgiu, su kuria būčiau linkusi sutikti, jis svarsto: „ar tos baudos turi būti tokios, kurios padėtų, ar kurios kad ir suklydus netyčia privestų prie bankroto. Kažkokios sankcijos turi būti, gal jos turi būti grupuojamos pagal apyvartą, pagal dirbančių žmonių skaičių ir pan.”. Tačiau reikia pažymėti, kad maksimalios baudos bus skiriamos tik išskirtiniais atvejais, kuomet piktnaudžiavimas yra nuolatinis ir didelio masto. Jeigu kalbėti apie sankciją geros verslo praktikos iniciatyvos dalyviams – už įsipareigojimų nesilaikymą, įtraukimas į juodąjį viešai skelbiamą sąrašą internete, manau, tai neužtikrintų visiško visuomenės interesų apsaugos klausimo. Kauno miesto savivaldybės ekspertas šią priemonę apibūdina – „priimtina ir tam tikra dalimi, psichologiniu požiūriu veiksminga, nes vis tiek viešas skelbimas, kad tam tikras prekeivis ar bendrovė teikianti, tam tikras paslaugas sukčiauja, apgaudinėja yra labai juoda reklama, bet kaip sakėt dalyvavimas joje savanoriškas, tai tie kurie nenorės, neprisijungs, tie laisviau ir elgtis galės, taigi nemanau, kad pakankamai efektyvi” . Seimo narys 3 mano, kad viešumas didelisginklas ir juo reikia naudotis . Pastarajam pritaria ir seminarą vedusi institucijų, koordinuojančių euro įvedimą, ekspertė, sakydama, kad bloga ir vieša reklama yra daug blogiau už bet kokią baudą. Manau, kad baudų už piktnaudžiavimus įtraukimas į šį procesą yra apgalvota ir apskaičiuota priemonė, užtikrinsianti maksimalią vartotojų teisių apsaugą.
Apibendrintai vertinant vartotojų teisių apsaugai užtikrinti pasirinktas priemones, atrodo, kad jų efektyvumas, po to kai bus priimtas sprendimas leidžiantis Lietuvai įsivesti euro valiutą, bus užtikrintas. Svarbu, kad VVTAT ir kitos institucijos atsakingai ruošiasi stebėsenos procesui, kad planuojami patikrinimai visoje Lietuvoje vertinant kaip verslininkai pasiruošė euro įvedimo procesui, kaip vykdo savo įsipareigojimus bei laikosi įstatymų. Nuobaudų kontrolės mechanizmas leidžia dar labiau tikėti, kad piktnaudžiavimo atvejų bus išvengta iki minimalaus skaičiaus.

2. Visuomenės apsaugos užtikrinimo galimybės nuo galimų sukčiavimo atvejų

Neabejojama, kad euro įvedimo laikotarpiu suaktyvės sukčiavimo atvejų, kuomet bus siekiama pasinaudoti visuomenės patiklumu ir siūloma keisti Lietuvos litus į euro valiutą geresniu kursu negu bankuose arba tiesiog apgaulės būdu išvilioti pinigus ar apiplėšti žmones. Spaudoje jau matosi straipsniai, atskleidžiantys pirmuosius tokio pobūdžio nusikaltimus ir policija informuoja, kad žmonės būtų atsargūs, nes tokių atvejų daugės. Siekiant paanalizuoti šį aspektą, buvo kalbamasi su Kauno policijos komisariato atstove, kuri pateikė savo nuomonę.
Kalbantis su Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato atstovu, atsiskleidė policijos institucijų galimybės skleisti informaciją, susijusią su sukčiavimo atvejais. Pagrindinės galimybės šios informacijos sklaidai, siekiant visuomenės saugumo policijos pareigūnų dalyvavimas susirinkimuose, viešuose renginiuose, šventėse ir kalbėjimas žmonėms, aiškinimas <...> kad jau yra atvejų, jog žmonės eina po butus, po namus ir siūlo keisti valiutą . Šios žinutės transliavimas visuomenėje yra labai svarbus aspektas, prie kurio sklaidos turėtų prisidėti visi visuomenės nariai, kalbu ne tik apie viešus asmenis, politikus, turinčius galimybes tai išsakyti televizijoje ar radijuje, kalbu apie visą visuomenę, kuri turėtų būti solidari šiuo klausimu ir įspėti savo aplinkos žmones. Institucijos, koordinuojančios euro įvedimo procesą, turėtų nepamiršti toir akcentuoti žmonėms, kiekvieno susitikimo, kiekvieno interviu metu. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato atstovas paklaustas, kokios yra galimybės bendradarbiauti su savivaldos institucijomis išdėstė, kad pagrindinis darbas vyksta su seniūnijomis, ten vėl gi kalbama, aiškinama, paliekama tam tikros formos informacija, kuri galėtų padėti apsisaugoti nuo galimų sukčiavimų . Taigi šioje vietoje atsiskleidžia kaip kitos institucijos nors ir nėra įpareigotos vykdyti tam tikrą veiklą susijusią su euro įvedimu, visgi įsitraukia į šį procesą išnaudodamos savo galimybes prisidėti prie šio proceso, siekiant visuomenės gerovės. Tokiu principu turėtų vadovautis visos institucijos, įstaigos ir organizacijos, neatsižvelgiant į tai įpareigotos jos, ką nors daryti šiame procese ar ne, jeigu yra tam tikri ištekliai ir galimybės prisidėti prie šio proceso.
Analizuojant visuomenės saugumo klausimą, reikia paminėti ir kitos institucijos, t.y. Lietuvos Banko vaidmenį. Lietuvos Bankas atsakingas už visuomenės supažindinimą su euro banknotais ir jų saugumo požymiais. Lietuvos Banko ekspertas, pažymi, „kad Lietuvos Bankas rūpinasi gyventojų, grynųjų pinigų tvarkytojų supažindinimu su naująja valiuta, jos apsaugos priemonėmis, taip pat keitimo tvarka. <...> Be socialinės reklamos žiniasklaidos priemonėse, į kiekvienus namus numatoma išsiųsti informacinį paketą su grynųjų eurų apsaugos priemonėmis, specialiomis holograminėmis kortelėmis, kuriose bus nurodyti pagrindiniai naujųjų pinigų požymiai” . Finansų ministerijos ekspertas priduria, kad gyventojai norėdami geriau susipažinti su euro monetomis galės įsigyti pažintinius rinkinius, tai galės padaryti likus mėnesiui iki euro įvedimo. Kaip dar viena priemonė – trumpas filmukas, kuris išsamiai papasakoja visus skiriamuosius saugos ženklus . Kalbant apie grynųjų pinigų keitimą ir galimus sukčiavimo atvejus, Lietuvos banko ekspertas pažymi, kad Oficialiai ir teisėtai pinigai bus keičiami tik komerciniuose bankuose, Lietuvos banke ir AB „Lietuvos paštas” padaliniuose. Nei namuose, nei gatvėje litai į eurus nebus keičiami. Todėl valstybės institucijos informuodamos apie euro įvedimą gyventojams pataria būti budriems ir neapsigauti, jeigu jų namuose apsilankę ar telefonu paskambinę asmenys siūlytų registruoti litų banknotus, santaupas litais keisti į eurus ir pan. .
Apibendrinant galima teigti, kad visuomenės apsauga įmanoma tik pasitelkus visų institucijų ir absoliučiai visos visuomenės pastangas skleisti šio pobūdžio informaciją, nes kaip
Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato atstovas pažymi, kad net ir gerai informuotas asmuo gali būti apgautas , nes viskas vyksta labai greitai ir gerai apgalvotai, kad žmogus nespėtų susivokti. Institucijų, koordinuojančių euro įvedimo procesą, atstovai akcentuoja, kad niekas į namus neis ir pabrėžia, kad pinigų keitimas bus galimas tik Lietuvos Banke, komerciniuose bankuose, paštų skyriuose ir kredito unijose. Šią žinutę reikia transliuoti viešai ir nuolat.

Apibendrinant visą tyrimo duomenų analizę, galima pažymėti, kad Lietuvos gyventojų neigiamą požiūrį naujos valiutos atžvilgiu formuoja šie faktoriai: nepakankamas informuotumo lygis, euroskeptikų bei politikų, siekiančių populiarumo, negatyvūs vieši pasisakymai bei šalių įsivedusių eurą patirtis, rodanti, kad euro įvedimas lema tam tikrą kainų kilimą. Pagrindinės priemonės, padėsiančios skatinti teisingą visuomenės suvokimą bei suteiksiančios šiam politikos sprendimui daugiau legitimumo, būtų: tik teisingos informacijos skaida, tiesioginis politikų ir institucijų atstovų, koordinuojančių euro įvedimo procesą, dalyvavimas ir diskusijos su visuomene, išsakant informaciją, kuri visapusiškai atskleistų artėjančių pokyčių tiek teigiamus, tiek neigiamus aspektus.
Kalbant apie visuomenės informavimo strategiją pasirinktos priemonės tikrai užtikrins tam tikros visuomenės dalies informavimo klausimą, bet ar užtikrins pažeidžiamų socialinių grupių, kaimų gyventojų poreikius – abejotina. Pagrindinis neigiamas aspektas visuomenės informavimo srityje yra skleidžiamos informacijos pobūdis, kuris atskleidžia propagandinės informacijos apraiškas. Šiuo metu viešojoje erdvėje skleidžiama informacija yra asimetriška, o tai lemia ne tik visuomenės neteisingą supratimą, bet ir iš to kylančias problemas: priešišką požiūrį euro valiutos atžvilgiu.
Siekiant užtikrinti vartotojų interesus euro įvedimo metu, pasirinktos priemonės, – Geros verslo praktikos, įvedant eurą, memorandumas, kainų rodymas dviem valiutom prieš euro įvedimą ir po jo, galimybės piliečiams teikti skundus, pastebėjus perskaičiavimo ar apvalinimo neatitikimus bei kontrolės priemonės, skiriant nuobaudas už verslo subjektų piktnaudžiavimą, -tikėtina po ES Tarybos sprendimo užtikrins verslo subjektų kontrolę ir vartotojų interesų apsaugą. Tačiau kalbant apie problemas, galinčias iškilti visuomenės interesų apsaugos srityje, išryškėja problema dėl kainų kilimo dar iki ES Tarybos sprendimo dėl euro įvedimo Lietuvoje. Prie problemų išskiriamų šioje srityje priskiriama ir sukčiavimo atvejų suaktyvėjimas, kuomet bus siekiama pasinaudoti euro įvedimo procesu bei bandoma apgauti visuomenės narius išviliojant pinigus.
Reiktų ypatingai atkreipti dėmesį į savivaldybių, seniūnijų galimus išteklius ir informacijos sklaidos kanalus bei savanorių įtraukimo galimybes bei jų veiksmų koordinavimą. Anot Seimo narių, absoliučiai visos valdžios grandys turėtų būti įtrauktos į šį procesą. Tenka sutikti, kad tai visos valstybės rūpestis ir tik tinkamai koordinuojant veiksmus bei bendradarbiaujant galima pasiekti maksimaliai sėkmingą strategijos įgyvendinimą.

IŠVADOS

1. Europos ekonominė ir pinigų sąjunga yra unikalus projektas, kuris Europoje buvo kuriamas daugybę metų, o Mastrichto sutarties pasirašymas buvo momentas, kuris galutinai įtvirtino EPS sukūrimo planą. EPS sukūrimas esminis žingsnis Europos integracijos procese, kuris paspartino ne tik ekonominę, bet ir politinę Europos integraciją. Įvairių sričių integracija paskatino politinės sąjungos kūrimosi eigą ir atitinkamai atskleidė demokratijos ir legitimumo problemas ES valdymo sistemoje bei nacionalinėse vyriausybėse.
2. Latvijos euro įvedimo patirties analizė padėjo atskleisti viešojo administravimo problemines sritis visuomenės informavimo ir vartotojų teisių apsaugos srityse, išryškėjusias euro įvedimo procese. Pagrindinės klaidos, lėmusios Latvijos užsibrėžtų tikslų nepasiekimą: per vėlai pradėta informacinė kampanija bei nepakankamas verslo subjektų įtraukimas į iniciatyvą „Sąžiningas euro įvedimas”, kurie turėjo būti užtikrinti maksimaliai, siekiant kuo didesnio visuomenės palaikymo naujos valiutos atžvilgiu. Analizuojant minėtą atvejį, pabrėžtini ir teigiami euro įvedimo aspektai: buvo sutektos gausios NVO savanorių pajėgos, padedančios apsaugoti vartotojų interesus, sėkmingai įvykdytas 2 savaičių bendros valiutos apyvartos laikotarpis, reikalaujantis ypatingai didelių pastangų iš verslo atstovų, užtikrintas sklandus grynųjų pinigų pakeitimas bei nacionalinės valiutos išėmimas.
3. Kokybinio tyrimo metu nustatyti faktoriai, kurių įtaką derėtų kaip įmanoma mažinti, siekiant didinti legitimumą naujos valiutos atžvilgiu. Pirmiausia, informacijos stoka ir pateikiamos informacijos asimetriškumas. Antra, neigiamas viešų asmenų ir politikų požiūrio skleidimas, siekiant populistinių tikslų. Trečia, gandai (pagrįsti arba ir nepagrįsti) atsklindantys iš kaimyninių šalių apie kylančias kainas po euro įvedimo.
4. Tyrimo metu nustatyta, kad pagrindinės problemos visuomenės informavimo srityje gali būti minėtas informacijos asimetriškumas, kur labai ryškiai pasiskirstę ekspertų nuomonės į dvi grupes: propagandinės informacijos skleidėjai ir euroskeptikai. Nė viena grupė neišdėsto iki galo esminių teigiamų ir neigiamų euro įvedimo aspektų. Kiekviena grupė stengiasi išskirti arba daugiau teigiamus, arba tik neigiamus aspektus, siekdami visuomenės palaikymo ir sukuriantys palankias sąlygas mitų egzistavimui visuomenėje. Abejones kelia pasirinktų informacijos sklaidos priemonių efektyvumas, nes neatrodo, kad jos galės efektyviai užtikrinti tikslinių (pažeidžiamų) visuomenės grupių informavimo klausimą mažuose regionuose ir kaimo vietovėse. 5. Analizuojant vartotojų teisių apsaugos sritį, išryškėjo pagrindinės vartotojų teisių apsaugos priemonės: kainų rodymas dviem (lito ir euro) valiutomis, Geros verslo subjektų praktikos memorandumo iniciatyva, įpareigosianti verslininkus nepiktnaudžiauti kainomis, nepagrįstai jas keliant bei įstatymu patvirtintos nuobaudos, nusižengimų ir piktnaudžiavimų atvejais, taip pat 100 pagrindinių kainų stebėsena ir viešas kainų pokyčių skelbimas. Šios srities teisinis reglamentavimas turėtų užtikrinti sąlygas, apsaugančias visuomenės interesus, paskelbus ES Tarybai sprendimą, leidžiantį Lietuvai prisijungti prie ES. Neabejojama, kad valiutos keitimas šalyje paskatins ir nusikalstamos veikos apraiškas, todėl ypatingai svarbu akcentuoti visuomenei galimas ir saugias grynųjų pinigų keitimo vietas bei negrynųjų pinigų pavidalu turimų santaupų privalumus.

REKOMENDACIJOS
1. Kalbant apie legitimumo didinimą euro įvedimo klausimu nacionalinėse valstybėse, pagrindinės priemonės padėsiančios tai užtikrinti yra neabejotinai skaidrios informacijos sklaida. Gyventojai jaučiantys ir matantys realią situaciją, tikrą, o ne propagandinę informaciją, palankiau sutiks artėjančius pokyčius ir atitinkamai labiau palaikys naujosios valiutos įvedimą. Institucijos, koordinuojančios euro įvedimą šalyje turėtų būti atsakingos už skaidrios informacijos visuomenei pateikimą ir aiškią takoskyrą tarp propagandinės ir kritikų pateikiamos informacijos.
2. Kokybinio tyrimo metu nustatytos visuomenės informavimo spragos turėtų būti analizuojamos atsakingų institucijų, papildant parengtas strategijas bei planus. Institucijos, koordinuojančios euro įvedimo procesą bei visuomenės informavimo strategiją, turėtų paruošti įvairesnių informacinių priemonių, užtikrinančių ne tik jaunimo, išsilavinusios Lietuvos visuomenės dalies ir didžiųjų miestų gyventojų informavimo klausimą, bet ir mažųjų regionų bei kaimo gyventojų pakankamą informuotumą apie artėjančius pokyčius. Valstybės institucijų pasirinktos informavimo priemonės ir pateikiama informacija neturėtų būti ryškiai orientuota tik į teigiamus euro įvedimo aspektus, kas matoma dabar. Informacija turi būti pateikiama aiški, tiksli ir nepropagandinė, siekiant visuomenės supratimo, palaikymo ir lengvesnio prisitaikymo po valiutos pakeitimo šalyje. Rekomendacija skirta Finansų ministerijai ir Lietuvos Bankui. 3. Remiantis tyrimo gautais duomenimis, atsiskleidžia, jog pasirinktos priemonės apsaugančios vartotojų teises iš esmės orientuotos tik į laikotarpius nuo to momento, kai Lietuva sulauks teigiamo ES Tarybos sprendimo, leidžiančio prisijungti prie euro zonos, todėl kyla grėsmė nepagrįstam kainų kilimui dar prieš įstatymų tvarka nustatytus terminus. Jeigu tam grėsmės nėra, tuomet visuomenė turėtų būti informuojama, kad kainos nei iki minėto sprendimo, nei po sprendimo, nepagrįstai didinamos nebus, pateikiant priemones, kurios tai užtikrins. Siekiant apsaugoti visuomenę nuo galimų sukčiavimų, institucijos, koordinuojančios euro įvedimo procesą, politikai, politologai, ekonomistai ir kiti vieši asmenys turėtų skelbti žinią visuomenei, būti itin atidžiais ir atsargiais minėtu laikotarpiu bei skatinti kiekvieną pilietį dalintis šia informacija savoje aplinkoje. Rekomendacija skirta visoms institucijos, įstaigoms ir organizacijoms, kurios dalyvauja pasiruošimo procese įvedant euro valiutą ar gali prie jo prisidėti.

Darbo autorius: A. Bunevičiūtė
Atsiųsti pilną darbą euro-ivedimo-strategija