Emigravusių tėvų vaikai

Nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 dieną iki 2006 metų Lietuvą paliko beveik 350 tūkst. gyventojų, o vien per 2004 m. ir 2005 m. Lietuvą kasmet paliko po beveik 50 tūkst. gyventojų. Nors tai tik bendri lietuvių emigracijos rodikliai, tačiau būtent šie skaičiai parodo problemos, kuri yra tiesioginis šio mokslinio darbo tyrimo objektas, sudėtingumą bei paplitimo mastą Lietuvos Respublikoje.

Ką tik pabaigtas tyrimas atskleidė: Lietuvoje yra per 20 tūkstančių mažamečių emigracijos našlaičių1. Nemaža jų dalis – labai vieniši ir beteisiai. Neretai juos formaliai prižiūri visiškai svetimi žmonės. Dėl ypatingos savo padėties vaikai yra išskirtinė asmenų grupė. Nors jie, kaip ir suaugusieji, turi prigimtines teises, kurių niekas negali nei atimti, nei apriboti, tačiau jas realizuoti dėl savo neveiksnumo negali. Vaiko interesus atstovauja ir gina vaiko tėvai, įstatyminiai atstovai, valstybė. Tačiau ar visada šie atstovai sąžiningai vykdo savo funkcijas ir jomis nepiktnaudžiauj a?

Temos aktualumas. Sunku būtų pripažinti, kad ši tema yra visiškai nauja ir nenagrinėta. Pastaraisiais mėnesiais šia tema buvo plačiai diskutuojama Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse, kartu nuomonę šiuo klausimu išreiškė sociologijos mokslo atstovai, valstybės institucijų specialistai, taip pat kiti autoritetingi Lietuvos mokslininkai (pavyzdžiui, L. Donskis). Vis dėlto reikia pripažinti, kad sisteminga emigrantų Lietuvoje paliktų vaikų problemos analizė nėra atlikta. Kol kas pasirodžiusiose publikacijose apsiribojama tik pačios problemos identifikavimu, nesileidžiant į detalesnę analizę, siekiant nustatyti tokių vaikų statuso, auklėjimo ir kitas problemas.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jau pradėjus rašyti šį magistro darbą, pasirodė A. Maslauskaitės ir V. Stankūnienės leidinys „Šeima abipus sienos. Lietuvos transnacionalinės šeimos genezė, raidos perspektyvos”, tačiau ir šiuo atveju vaikų problemoms analizuoti skirta tik nedidelė dalis leidinio (bet kuriuo atveju net ir toks mėginimas analizuoti vaikų socialines problemas, susijusias su migracijos procesais, yra sveikintinas).

Taigi reikia pabrėžti, kad šis mokslo tiriamasis darbas yra naudingas tiek moksliniu požiūriu užpildant mokslinėje literatūroje esančią spragą dėl emigrantų paliktų vaikų klausimo, tiek praktiniu požiūriu, pateikiant išsamius tyrimus, išvadas, rekomendacijas dėl tokių vaikų statuso, auklėjimo organizavimo.

Be to, reikia pažymėti, šio mokslo tiriamojo darbo tema aktuali ne vien sociologijos, tačiau ir kituose socialiniuose moksluose, pavyzdžiui, teisėje, ekonomikoje, politologijoje (kaip viena svarbiausių šiandieninių Lietuvos socialinių problemų, kurios tinkamas sprendimas gali atnešti ir politinę sėkmę), psichologijoje ir kituose.

Tyrimo tikslas bei uždaviniai. Šio mokslo tiriamojo darbo tikslas yra išnagrinėti emigrantų paliktų vaikų auklėjimo organizavimo bei vykdymo specifiką.

Šiam tikslui pasiekti, būtina išnagrinėti atskirus uždavinius:
• identifikuoti emigrantų paliktų vaikų problemą, atskleidžiant jos priežastis, ir išnagrinėti šios problemos socialines – ekonomines pasekmes;
• apžvelgti emigrantų paliktų vaikų auklėjimo sistemą, taip pat atskiras šios sistemos priemones;
• atskleisti emigrantų paliktų vaikų auklėjimo sistemos trūkumus;
• išnagrinėti galimus problemos sprendimo variantus, pateikiant apibendrinimus ir rekomendacijas įstatymų leidėjui bei vykdomosios valdžios institucijoms.
Tyrimo hipotezė. Emigrantų paliktų vaikų auklėjimo organizavimo ir vykdymo sistemą būtina tobulinti pradedant sistemingos koncepcijos suformavimo ir baigiant atskirų priemonių tobulinimu. Atlikus su šio magistro darbo tiesioginiu tikslu susijusius tyrimus, hipotezė pasitvirtino. Pavyzdžiui, bendrojo lavinimo mokyklose dirbantys susiduria su elementaria informacijos apie vaikus, kurių bent vienas iš tėvų yra išvykęs iš Lietuvos, stoka, be to, visuomenė yra prastai informuota tiek apie šios socialinės problemos, t.y. emigrantų paliktus vaikus, mastą (išskyrus pavienius straipsnius Lietuvos periodinėje spaudoje), tiek apie galimas šios problemos sprendimo priemones.
Tyrimo struktūra. Šis mokslo tiriamasis darbas susideda iš dviejų esminių struktūrinių dalių. Pirmojoje dalyje apžvelgiama bendrieji teoriniai emigrantų paliktų vaikų problemos aspektai, identifikuojant pačią problemą ir jos priežastis bei pasekmes. Tuo tarpu antrojoje šio darbo dalyje, pasitelkiant atitinkamus mokslinio tyrimo metodus, detaliau analizuojama emigrantų paliktų vaikų auklėjimo organizavimo ir vykdymo sistema bei atskiros jos priemonės.

Tyrimo metodai:
• Anketinė atskirų kategorijų asmenų (pedagogų) apklausa. Tai pagrindinis šio darbo metodas;
• Ekspertų apklausa pagal iš anksto parengtą klausimyną;

• Statistinis metodas. Tai pagalbinis šio darbo metodas, leidžiantis išryškinti atskirų klausimų ypatumus;
• Teisės normų loginės analizės metodas, leisiantis atskleisti atskirų teisės normų turinį bei prasmę, jų vietą Lietuvos teisės sistemoje;
• Sisteminis metodas, leisiantis tam tikras žinias ir faktus apjungti į vieningą sistemą;
• Lingvistinis metodas. Tai pagalbinis šio darbo metodas, leisiantis atskleisti atskirų sąvokų turinį;
• Lyginamasis metodas, leisiantis palyginti atskirų apklausų rezultatus su oficialia Lietuvos Respublikos statistika.

1. Emigrantų palikti vaikai – bendros teorinės ir praktinės
problemos

1.1. Tyrimo objekto identifikavimas

Analizuojant temos pavadinimą, akivaizdu, kad šio tyrimo objektas turėtų atspindėti su emigrantų paliktais vaikais susijusias problemas (kaip antai jų auklėjimo, švietimo problemos ir pan.), tačiau šiam tikslui pasiekti būtina apibrėžti ir pačią „vaiko” sampratą. Reikia pripažinti, kad ne kiekvienas „vaikas” (ši sąvoka visuomenėje suprantama gana plačiai) yra šio tyrimo objektas. „Vaiko” sąvoką ne tik reikia apibrėžti moksliškai , tačiau ir išskirti tam tikrus kriterijus (bruožus), pagal kuriuos asmuo patenka į šio tyrimo objektą.
Reikia pastebėti, kad mokslinėje literatūroje paprastai operuojama tokiomis sąvokomis kaip „vaikas” arba „nepilnametis”, kurios tarpusavyje gretinamos . Nesileidžiant į gilesnes mokslines diskusijas dėl to, ar sąvokos „nepilnametis” ir „vaikas” yra tapačios, šiame darbe vadovaujamasi prezumpcija, jog tai yra tapačios sąvokos.
Tenka atkreipti dėmesį, kad sąvoka „vaikas” yra įvairialypė ir nevienareikšmė. Sistemiškai aiškinant galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, galima teigti, kad vaikai – tai asmenys, nesulaukę 18 metų amžiaus. LR Konstitucijos 39 str. 3 d. nurodyta, kad „nepilnamečius vaikus gina įstatymas” (aiškinant tokią konstitucinę nuostatą, matyti, kad gretinamos „nepilnamečio” ir „vaiko” sąvokos). Tuo tarpu galiojančiame LR Baudžiamajame kodekse „vaiko” (arba „nepilnamečio”) sąvoka siejama su trimis amžiaus grupėmis: asmenimis iki 21 metų, asmenis iki 18 metų ir asmenis iki 14 metų . Tik asmuo perkopęs 14 metų ribą, gali atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus . Įstatymas tiesiogiai įtvirtina, kad asmuo, perkopęs 18 metų ribą, atsako jau kaip pilnametis (su tam tikromis išimtimis).
Kitaip tariant, apibrėžiant „vaiko” sampratą, remiamasi 18 metų ribos kriterijumi. Antai Jungtinių Tautų 1989 m. Vaiko teisių konvencijos 1 str. vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama anksčiau . Analogiškanuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymas . Matyti, kad konvencija, pripažindama vaikais visus asmenis iki 18 metų, numato atvejus, kad kai kurie asmenys, net ir nesulaukę 18 metų amžiaus, gali būti pripažįstami suaugusiaisiais. Tokie atvejai susiklosto, kai galiojantys teisės aktai numato tokią nepilnamečio pripažinimo pilnamečiu procedūrą (pavyzdžiui, nepilnamečio emancipacija numatyta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ).
Atsiribojant nuo šių pasvarstymų, reikia pabrėžti, kad šio darbo kontekste „vaikas” bendriausia prasme yra vertinamas kaip asmuo, nesulaukęs 18 metų ribos. Be to, kaip jau buvo užsiminta prieš tai, svarbu ne tik pamėginti apibrėžti šio tyrimo objektą, tačiau ir išskirti tam tikrus jį apibūdinančius kriterijus (bruožus). Šiuo atveju manytina, kad tikslinga būtų išskirti šiuos emigrantų vaikų, kaip šio tyrimo objekto, požymius:
• asmuo yra iki 18 metų;
• paprastai mokosi bendrojo lavinimo mokykloje, specializuotoje ugdymo įstaigoje ar kitoje ikimokyklinio amžiaus ugdymo įstaigoje;
• vienas arba abu tėvai yra išvykę į užsienio valstybę;
• specifinė vaiko priežiūros forma: vaikas auga tik su vienu iš tėvų, su seneliais ar kitais artimaisiais, šeimos draugais, svetimais žmonėmis, specialioje ugdymo įstaigoje.

1.2. Emigracija ir jos socialiniai padariniai

Sekant Tarptautinių žodžių žodynu, sąvoka „emigracija” (lot. emigratio – išsikėlimas) yra apibūdinama keliomis prasmėmis:
• žmonių persikėlimas iš tėvynės į kitas valstybes dėl ekonominių, politinių, religinių priežasčių; emigracija gali būti laikina arba nuolatinė, priverstinė arba savanoriška;
• kurioje nors šalyje gyvenančių emigrantų visuma, išeivija;
• gyvūnų persikėlimas už savo arealo ribų;
• leukocitų ir kitų kraujo elementų skverbimasis pro kraujagyslių sieneles ir skverbimasis link uždegimo židinio .
Bet kuriuo atveju nederėtų apsiriboti vien moksliniu „emigracijos” apibrėžimu, kuris šį procesą apibūdina kaip žmonių persikėlimą iš vienos pusės į kitą. Šiandieninėje visuomenėje emigracija – tai geresnio gyvenimo paieška. Iš kitos pusės, emigracija – tai ir kiekvieno asmens teisė.
Kaip jau buvo minėta įvade, po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. iki pat 2006 metų iš Lietuvos emigravo daugiau kaip 300 tūkst. gyventojų. Pastaraisiais metais darbo jėgos emigracija dar labiau suaktyvėjo. Vien per 2004 ir 2005 metus iš Lietuvos emigravo ne mažiau kaip 50 tūkst. gyventojų. Svarbu pažymėti, kad emigracija turėtų būti analizuojama ne tik kaip ekonominis, tačiau ir kaip socialinis reiškinys. Emigracija jau dabar apibūdinama kaip viena aktualiausių Lietuvos XXI a. socialinių problemų .
Lietuvos emigracijos mastus iš esmės nulėmė keletas ekonominių, politinių – teisinių aplinkybių. Be abejo, bene svarbiausia iš šių politinių aplinkybių buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 dieną ir rinkos mechanizmo įvedimas Lietuvos ūkyje. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuva dar kelerius metus teko pajusti Vakarų valstybių politinės izoliacijos ir neutralumo padarinius. Būtent tai nulėmė, jog iki 1994 metų didžiausi emigraciniai srautai buvo į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir kitas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Nuo 1994 metų, Lietuvai pradedant integruotis į tarptautinę bendruomenę ir nurimus politinei Lietuvos izoliacijai, darbuotojų migracijos srautai pasisuko į Vakarų valstybes: Jungtines Amerikos Valstijas, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, kitas Vakarų Europos valstybes.
Vis dėlto reikšmingiausias Lietuvos politinis įvykis, labiausiai įtakojęs darbo jėgos emigracijos srautus buvo Lietuvos tapimas Europos Sąjungos nare 2004 metų gegužės 1 – ąją. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Lietuvos politinis elitas buvo nubrėžęs aiškias Lietuvos užsienio politikos gaires – tai integracija į Europos Sąjungą. Būtent tai, kad kai kurios Europos Sąjungos narės atvėrė savo darbo rinkas naujųjų Europos Sąjungos narių piliečiams, lėmė dar neregėtus darbo jėgos migracijos srautus. Lietuvos gyventojai lieka vienais labiausiai migruojančių Europos Sąjungoje. Kartu reikia pabrėžti, kad būtent šiuo laikotarpiu, t.y. nuo 2004 gegužės mėnesio, pradėjo ryškėti emigrantų paliktų vaikų socialinė problema.
Kitaip tariant, „emigracijos” nederėtų tapatinti vien su ekonomine migracija ar politine migracija. Emigracija – tai kartu ir socialinis – kultūrinis reiškinys. Antai zonoje nuo Slovakijos iki Estijos ekonominės sąlygos yra daugiau ar mažiau panašios, tačiau emigracijos mastai (rodikliai) gerokai skiriasi, tad ir emigracijos padariniai šiose valstybėse yra skirtingi.
Taigi pripažįstant, kad emigracija yra socialinis reiškinys, reikia išanalizuoti, kokius socialinius padarinius sukelia šis reiškinys. Pirmiausia, derėtų pabrėžti, kad emigracijos, kaip socialinio reiškinio, pasekmės gali būti suskirstytos į teigiamas ir neigiamas.
Kalbant apie teigiamas emigracijos pasekmes, galima būtų išskirti šias pasekmes13:
• kultūriniai mainai, įgyta patirtis;
• nedarbo sumažėjimas;
• darbo užmokesčio augimas;
• investicijų į žmogiškąjį kapitalą augimas;
• užimtumo lankstumo augimas;
• darbo santykių harmonizavimas ir socialinio dialogo plėtra;
• gerėja darbo sąlygos;
• ekonominė nauda, emigrantų siunčiami pinigai.
Kaip matyti, šios teigiamos pasekmės labiau atspindi ekonominius procesus, tačiau tai iš dalies išreiškia svarbius socialinius pokyčius. Antai dėl didžiulės darbo jėgos emigracijos bangos pajutus jos stygių darbo rinkoje, darbdaviai vis labiau atsigręžia į asmens darbo sąlygų gerinimo procesą. Šiuo atveju kalbama ne tik apie pamatinių darbo sąlygų (pavyzdžiui, saugių darbo sąlygų) kūrimą ir tobulinimą, tačiau ir apie tokių, kurios iki tol dažniausiai buvo pamirštamos: specialių poilsio programų įdiegimą, palankios šeimai aplinkos formavimą ir pan.
Kalbant apie neigiamas emigracijos pasekmes, vėlgi dažniausiai akcentuojami ekonominiai padariniai (paprastai išskiriamos tokios pasekmės kaip kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, pajamų diferenciacijos ir socialinės įtampos augimas, „protų nutekėjimas”, neigiama darbo jėgos emigracijos įtaka bendrojo vidaus produkto augimui ir kitos), tačiau pabrėžtina, kad ne

mažiau reikšmingi nei ekonominiai emigracijos padariniai yra ir socialiniai emigracijos padariniai. Apibendrintai galime išskirti tokiu neigiamus emigracijos socialinius padarinius :
• gyventojų skaičiaus mažėjimas;
• visuomenės struktūros kaita;
• visuomenės amžiaus struktūros deformacija;
• nutautėjimo grėsmė;
• kaimo ir mažesnių gyvenviečių nykimas;
• prekyba žmonėmis;
• socialinės migracijos pasekmės šeimai/vaikams (!).
Žinoma, šioje emigracijos socialinių padarinių grupėje derėtų išskirti socialines emigracijos pasekmes šeimai ir vaikams. Įdomu pastebėti, kad pagal Lenkijos demografų nesenai atliktus tyrimus nustatyta, kad emigracija skatina skyrybas ir tapo pagrindine skyrybų Lenkijoje priežastimi. Lenkų demografai nustatė, kad 2006 metais kas trečia pora, kurios vienas iš partnerių yra emigravęs, iširo . Nors Lietuvoje oficiali statistika ar tyrimas šiuo klausimu neatlikti, tačiau galime manyti, kad vis dažnesne skyrybų priežastimi tampa vieno iš partnerių sprendimas emigruoti į kitą šalį.
Vis dėlto bene didžiausiu mastu išsiskiria emigrantų vaikų, paliekamų be priežiūros arba paliekamų kitų artimųjų priežiūrai, problema. Sociologai, apibūdindami tokius vaikus, į mokslinę apyvartą netgi įveda „gyvų tėvų našlaičių” arba „emigracijos našlaičių” sąvoką.
1.3. „Gyvų tėvų našlaičiai”

Kaip jau buvo užsiminta prieš tai, savo mastu emigracijos pasekmių kontekste išsiskiria vadinamoji emigrantų paliktų vaikų arba „gyvų tėvų našlaičių” problema.
Iš pirmą kartą surengtos emigrantų vaikų ir pedagogų apklausos, kurią pernai atliko Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, paaiškėjo, kad maždaug 1 proc. emigracijos našlaičių gyvena vieni. Tiek pat nepilnamečių gali tikėtis tik tėvų draugų pagalbos.
Vienas esminių elementų nagrinėjant su emigrantų Lietuvoje paliktų vaikų problemomis susijusius klausimus yra pats tokių Lietuvoje paliktų vaikų, gyvenančių be išvykusių tėvų ar gyvenančių tik su vienu iš tėvų, skaičiaus identifikavimas.
Lietuvoje yra 9031 vaikas, kurio bent vienas tėvų uždarbiauja užsienyje. Tačiau šis po apklausos pateiktas skaičius neatskleidžia realios padėties. Mat apklausoje dalyvavo tik 651 vaikų ugdymo įstaiga, o iš viso šalyje pernai jų buvo 1502. Todėl vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė mano, kad emigracijos našlaičių Lietuvoje yra daugiau nei 20 tūkstančių . Pavyzdžiui, 2007 m. pradžios duomenimis vien Klaipėdos mieste yra žinoma oficialūs duomenys apie daugiau kaip 450 emigrantų paliktų vaikų . Galima papildyti, kad Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro duomenimis Lietuvoje daugiau nei dvidešimt procentų namų ūkių turi migrantų, pusė jų – išskirtos šeimos su vaikais, todėl manoma, kad paliktų vaikų gali būti 25-30 tūkstančių ar net daugiau .
Taigi oficialių institucijų identifikuoti skaičiai yra tik sąlyginiai. Šį sąlygotumą lemia tai, kad atliekant apklausas nebuvo atrankos procedūros. Pažymima ir tai, kad ne visos lavinimo įstaigos sutiko bendradarbiauti atliekant šį tyrimą, todėl teko apklausti tik tuos respondentus, kuriuos buvo galimybė apklausti .
Per apklausą net 78 vaikai nurodė gyvenantys visiškai vieni. Be to, aiškėja, kad kuo vyresnis vaikas, tuo mažiau dėmesio ir pagalbos jis sulaukia.
Ryškėja ir dar viena problema – tai mokytojų neinformuotumas apie be tėvų likusius moksleivius. Apklausus daugiau nei 11 tūkstančių pedagogų paaiškėjo, kad apie 7 proc. mokytojų neturi informacijos apie tėvų paliktus vaikus.
Atlikus pedagogų apklausą, paaiškėjo, kad net 42 iš 70 apklaustųjų pedagogų mokykloje, kurioje dirba, yra tiesiogiai susidūrę emigrantų paliktais vaikais (žr. 1 paveikslą, taip pat žr. 1 Priedą). Laikantis aukščiau valdžios institucijų pateiktų duomenų ir atlikus pedagogų apklausą, išryškėjo ir kita problema – mokytojai nėra informuoti apie emigrantų paliktus vaikus. Vos 17 pedagogų (24,29 proc. apklaustųjų) nurodė turintys informaciją apie tokius vaikus (žr. 2 paveikslą, taip pat žr. 1 Priedą). Derėtų pažymėti, kad tokios informacijos buvimas iš esmės supaprastintų emigrantų vaikų edukacines, auklėjimo problemas, kadangi, kaip žinia, tokie vaikai prasčiau mokosi, yra linkę praleisti pamokas ir panašiai.

Išvados

• Šiandieninėje visuomenėje emigracija – tai geresnio gyvenimo paieška. Iš kitos pusės, emigracija – tai ir kiekvieno asmens teisė. Kartu emigracija yra itin plačiai paplitęs šiandienos reiškinys, sukeliantis ir atitinkamas socialines pasekmes. Prie neigiamų socialinių emigracijos pasekmių derėtų priskirti šias: gyventojų skaičiaus mažėjimas, visuomenės struktūros kaita, visuomenės amžiaus struktūros deformacija, nutautėjimo grėsmė, kaimo ir mažesnių gyvenviečių nykimas, neigiamos socialinės pasekmės šeimai ir vaikams (įskaitant problemas kylančias dėl emigrantų paliktų vaikų).
• Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė mano, kad emigracijos našlaičių Lietuvoje yra daugiau nei 20 tūkstančių. Pavyzdžiui, 2007 m. pradžios duomenimis vien Klaipėdos mieste yra žinoma oficialūs duomenys apie daugiau kaip 450 emigrantų paliktų vaikų. Galima papildyti, kad Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro duomenimis Lietuvoje daugiau nei dvidešimt procentų namų ūkių turi migrantų, pusė jų -išskirtos šeimos su vaikais, todėl manoma, kad paliktų vaikų gali būti 25-30 tūkstančių ar net daugiau. Taigi problemos mastas Lietuvoje yra akivaizdus. Tačiau problemų kyla dėl to, kad nėra atsakingos institucijos, kuri galėtų pateikti tikslų tokių vaikų skaičių. Apklausiami Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose dirbantys pedagogai taip pat nurodo, kad neturi tikslios informacijos dėl to, kurių vaikų tėvai yra emigravę. Tikslaus ar bent artimo tiksliam skaičiaus nustatymas leistu identifikuoti atitinkamas priemones emigrantų paliktų vaikų problemai spręsti. Pavyzdžiui, jau dabar aišku, kad būtų plačiau taikyti visuomenės švietimo programas, pradedant gyventojų supažindinimu su administracinėmis procedūromis, kurios privalo būti taikomos tėvams išvykstant iš šalies ir nustatant vaikams laikiną globą ir baigiant pedagogų supažindinimu su priemonėmis, kurios leistų sušvelninti neigiamas pasekmes, atsirandančias išvykus vaiko tėvams ar vienam iš tėvų.
• Manytina, kad problemas, kurios kyla dėl emigrantų paliktų vaikų, tikslinga būtų suskirstyti į dvi grupes pagal tai, kokį neigiamą poveikį sukelia šios problemos ir kuriam subjektui šis neigiamas poveikis atsiranda. Pagal tai išskiriamos vidinės, kurios ir nagrinėjamos šio magistro darbo kontekste, bei išorinės problemos. Kaip esmines vidines problemas, apklausus mokyklose dirbančius pedagogus bei emigrantų paliktus vaikus prižiūrinčius asmenis, galima išskirti smunkantį pažangumą, pamokų nelankymą, vaiko elgesio pokyčius.
• Aiškėja ir tai, kad kai kurie respondentai įžvelgia teigiamų vaiko pokyčių, jam tiesiogiai susidūrus su emigracija, pavyzdžiui, stengiasi būti meilesnis, atidžiau mokosi. Tam tikrus pozityvius vaiko elgesio pasikeitimus galima mėginti paaiškinti tuo, kad vaikas bando atkreipti tėvų dėmesį, sustiprinti savęs vertės jausmą. Kai kurie mokslininkai mano, kad tokie pozityvūs pokyčiai pasireiškia kaip tam tikra fikcija, kadangi tokie pokyčiai gali išreikšti vaiko stresą, atsiradusį po struktūrinių pokyčių šeimoje, be to, gali pasireikšti ir baimė dėl antrojo iš tėvų praradimo (jei vaikas gyvena su vienu iš tėvų). • Problemas sprendimas, prieš pradedant taikyti institucines priemones, pirmiausia turėtų būti vykdomas pačių tėvų: tėvai privalo palaikyti nuolatinį ryšį su vaiku, stengtis kuo dažniau grįžti pas vaiką (ne tik praleisti kuo ilgesnį laiką su vaiku), stengtis su vaiku išsiaiškinti išvykimo faktą ir atskleisti jam padėtį, o ne stengtis perkelti vaiką į tėvų parengtą situaciją.

Darbo santrauka

Šis magistro darbas yra vienas pirmųjų bandymų detaliau išanalizuoti emigrantų Lietuvoje paliktų vaikų klausimą ir su šių vaikų socialine integracija ir adaptacija susijusias problemas.
Atlikus tyrimus nustatyta, kad emigrantų Lietuvoje paliktiems atsiranda neigiamos pasekmės: smunka pažangumas mokykloje, pradedamos praleidinėti pamokos, atsiranda akivaizdžių elgesio pokyčių (pavyzdžiui, agresyvėja vaikų elgesys, vaikai tampa liūdnesni, dažniau verkia). Visi šie požymiai iš esmės apsunkina vaiko, kurio vienas iš tėvų arba abu tėvai yra išvykę, padėtį Lietuvoje. Nemažiau problemų vaikams kyla ir dėl to, kad išvykstantys tėvai nepaiso formalių administracinių reikalavimų ir nenustato vaikams laikinos globos (pavyzdžiui, paskirdami laikinu globėju senelius, šeimos draugus ar pan.). Tinkamai nenustačius globos, vaikas negali tinkamai įgyvendinti savo teisių ir interesų.
Kai kurie respondentai (konkrečiai – asmenys, kurie šiuo metu prižiūri emigrantų Lietuvoje paliktus vaikus) įžvelgia ir tam tikrų teigiamų likusių vaikų požymių (tampa mielesni, stengiasi kruopščiai ir atidžiai mokytis, aktyviai lanko užklasinės veiklos būrelius), tačiau tokie pokyčiai daugiausia susiję su tuo, kad vaikai stengiasi į save atkreipti daugiau tėvų dėmesio.

Sprendžiant su Lietuvoje likusiais emigrantų paliktais vaikais susijusias problemas aktyvūs privalo likti tiek viešosios valdžios atstovai (šviesdami visuomenę ir atskiras jos grupes, ypatingai bendrojo lavinimo mokyklose dirbančius pedagogus bei Lietuvoje likusius vaikus globojančius asmenis, organizuodami institucines priemones, pavyzdžiui, didindami vaikų psichologinės pagalbos linijos efektyvumą ir pan.), tiek ir patys tėvai. Būtent aktyvus tėvų indėlis teikiant vaikams pirminę pagalbą leistų sušvelninti kylančius neigiamus padarinius, o tam tikrais atvejais netgi jų išvengti. Tokia pirminė pagalba turėtų apimti vaiko tinkamą informavimą apie išvykimą, pasekmių išaiškinimą, nustatymą, kaip vaikas reaguos į šiuos pasikeitimus, o kartu ir nustatyti atitinkamas priemones problemoms spręsti. Nemažiau svarbu ir tėvų antrinės priemonės problemoms spręsti: nuolatinis ryšio su vaiku palaikymas, kaip įmanoma dažnesnis lankymasis namuose (svarbu pabrėžti lankymosi kartų, o ne namuose praleisto laiko kriterijų).

Darbo autorius: D. PACHOMOVAS
Atsiųsti pilną darbą emigrave-tevai