Emigracijos problema Lietuvoje: priežastys ir pasekmės

Tarptautinė migracija seniai žinoma kaip vienas iš gyvenimiškų faktų (Timothy J. Hatton, 1999), tačiau nepaisant to, išvykstantieji tampa didele Lietuvos problema, nes šalis netenka darbo jėgos, kas sudaro kliūtis ekonominiam šalies vystimuisi. Be to, emigracija į Vakarus, lemia didžiulį demografinį bei intelektinį šalies nuosmukį, tai varžo žiniomis pagrįstos ekonomikos plėtrą ir reiškia valstybės investicijų į šių asmenų išsilavinimą praradimą.

Taip pat yra svarbu ir tai, kad emigruoja jauni darbingo amžiaus žmonės – mokesčių mokėtojai, kurių įmokų pagrindu aprūpinama socialinės rūpybos sistema. Jei nebeliks žmonių, į biudžetą įnešančių pinigų, gali kilti socialinė krizė, smukti ekonomika, taip pat atsiras poreikis pritraukti specialistų iš trečiojo pasaulio šalių. Reikia pabrėžti, kad Lietuvoje migracijos procesas nėra naujas reiškinys. Dar Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas kvietė Vakarų Europos amatininkus ir pirklius atvykti ir plėtoti verslus palankiomis sąlygomis. Vytauto Didžiojo laikais Lietuvoje buvo įkurdinti totoriai, kurių kaimai turėjo saugoti Vilnių ir Trakus nuo užpuolikų [3]. Tačiau iki 1990 metų tarptautinės migracijos tyrimai Lietuvoje buvo tabu. Informacija apie tarptautinę migraciją ir net apie vadinamąją tarp-respublikinę migraciją buvo tarnybinio naudojimo ar net slapta, tad jokie išsamesni demografiniai ar sociologiniai tyrimai šioje srityje nebuvo atliekami. 1989-1990 metais pradėta, galima sakyti, nauja socialinių mokslų kryptis Lietuvoje – tarptautinės gyventojų migracijos tyrimai (A. Sipavičienė, 2006).

Vertinant Europos Sąjungos valstybes Lietuva pirmauja pagal emigrantų skaičių, tenkantį tūkstančiui šalies gyventojų, kurių migracines nuostatas dažniausiai formuoja politiniai ir ekonominiai valdžios sprendimai. Reikėtų įvertinti ir tai, kad pasaulio kontekste Lietuva nėra traukos šalis, todėl čia gyvenančių užsieniečių palyginti nedaug. Taigi, nepaisant emigracijos problemos aktualumo ir svarbos, šiuo metu supratimas apie jos mastus, priežastis ir galimus sprendimo būdus yra gana ribotas. (A. Stulgienė, A. Daunorienė, 2009) Tuo remiantis ir buvo suformuotas šio darbo tikslas -išanalizuoti vis didėjančios migracijos iš Lietuvos procesą, atskleidžiant pagrindines priežastis ir pasekmes.

Pagrindiniai darbe keliami uždaviniai:
S Išanalizuoti ir apibendrinti migracijos teorijas atskleidžiant jų kompleksiškumą;
S Remiantis atlikta koreliacine – regresine analize, nustatyti Lietuvos ekonominius,
demografinius rodiklius, kurių kitimams didžiausią įtaką daro emigracijos procesas; S Remiantis atliktu giluminiu ekspertų interviu, atlikti migracijos priežasčių ir pasekmių
Lietuvoje vertinimą;
S Palyginti ekspertų tyrimo išvadas su statistinės koreliacinės – regresinės analizės rezultatais. Problema -didėjanti migracija iš Lietuvos, įtakoja demografinį, intelektinį bei ekonomikos šalies nuosmukį.

Nagrinėjamas objektas – migracijos iš Lietuvos procesas.

Siektini rezultatai – išanalizuotos ir apibendrintos migracijos teorijos bei atskleistas jų kompleksiškumas; remiantis atlikta koreliacine – regresine analize, nustatyti Lietuvos ekonominiai, demografiniai rodikliai, kurių kitimams didžiausią įtaką daro emigracijos procesas; remiantis atliktu giluminiu ekspertų interviu, atliktas migracijos priežasčių ir pasekmių Lietuvoje vertinimas; atlikta ekspertų tyrimo išvadų su statistinės koreliacinės – regresinės analizės rezultatais, kuri atlikta remiantis Statistikos departamento duomenimis lyginamoji analizė.

Darbo metodai. Pagrindiniai darbo tyrimo metodai literatūros sisteminė, koncepcinė ir lyginamoji analizės, teisės aktų analizė, ekspertų apklausos analizė, koreliacinė – regresinė statistinių duomenų analizė.

Darbo struktūra. Pirmoje darbo dalyje mokslinės literatūros analizė bus atliekama tam, kad išsiaiškinti mokslines migracijos teorijas, atskleisti jų sąsajas viena su kita, įvertinti migracijos proceso kompleksiškumą, apibrėžti emigracijos sąvoką, išsiaiškinti emigracijos sukeliamas teigiamas ir neigiamas pasekmes. Antroje darbo dalyje bus analizuojami statistiniai duomenys, kad įvardyti emigracijos mastus, kryptis, tendencijas. Trečioji darbo dalis bus skirta autorės atliekamam tyrimui, kurį sudarys dvi dalys: pirmoji bus koreliacinė regresinė analizė, kuri padės nustatyti ar emigrantų, deklaravusių išvykimą, skaičiaus tempų kitimams daro reikšmingą įtaką pasirinkti nepriklausomi kintamieji – ekonominiai, demografiniai rodikliai bei nustatyti šių veiksnių priklausomybės išraišką. Antroji tyrimo dalis – ekspertinė apklausa „Migracijos iš Lietuvos priežasčių ir pasekmių vertinimas”, kuria siekiama išsiaiškinti pagrindines emigracijos priežastis bei įvertinti galimas pasekmes. Darbo pabaigoje bus pateikiamos išvados, siūlymai.
Taigi darbe remiamasis moksliniais straipsniai, Lietuvos teisės aktais, Europos sąjungos reglamentais ir direktyvomis, Statistikos departamento, Eurostat’o duomenimis.

I. MIGRACIJOS TEORINIAI ASPEKTAI

I.1 Migracijos samprata, formos
1 pav. Migracijos tipas pagal kryptį
Plačiąja prasme migracija tai žmonių judėjimas, jis gali būti šalies viduje iš periferijos į urbanizuotas vietoves, arba išorėje iš vienų valstybių į kitas (tarptautinė migracija). Taigi migracijos sąvoka apima bet kokį žmonių judėjimą – vienoje valstybėje ar kertant jų sienas; ilgam ar trumpam laikotarpiui; savanorišką arba priverstinę; ieškant kitos darbo ar bedarbystės vietos; legalią ir nelegalią; migraciją siekiant pakeisti politinę, socialinę, ekonominę, kultūrinę ar kitokią aplinką. Migracija yra sudėtingas, sunkiai apibūdinamas ir išmatuojamas procesas. Prie klasikinių migracijos apibrėžimų priskirtini šie: migracija yra asmenų persikėlimas santykinai ilgam laikui, gana dideliu atstumu; gyvenamosios vietos keitimas visam ar tam tikram laikui kertant teritorines ribas. Nors šie migracijos apibūdinimai nėra identiški ir ganėtinai neapibrėžti, tačiau juose vyrauja du pagrindiniai kriterijai: erdvės (gyvenamosios vietos pakeitimas) ir laiko (persikėlimas tam tikram laikui) dimensijos. (Janušauskas, 2009) 1 paveiksle matyti, kad nuo migracijos proceso yra neatsiejamos tiek emigracija, tiek imigracija, tiek re-emigracija, todėl būtina išsiaiškinti jų apibrėžimus, kad geriau suprasti patį migracijos proceso kompleksiškumą. Re-emigracija – grįžimas į tėvynę iš emigracijos [36]. Imigracija – atvykimas iš kilmės šalies į tikslo šalį. Būtent šios sąvokos centre atsiranda tikslo šalis. Dažniausiai su imigracijos problema susiduria išsivyčiusios šalys, į kurias plūsta imigrantai. Kadangi darbo tikslas yra išanalizuoti emigracijos procesą, jo priežastis ir pasekmes, toliau darbe aptariamos šios sąvokos įvairialypiškumas.

D. Kuzmaitė straipsnyje „Teoriniai tarptautinės emigracijos diskursai” emigraciją apibrėžia kaip dinamišką ir įvairialypį moderniosios tarptautinės migracijos procesą, ir šiuolaikinės lietuvių migracijos neatsieja nuo pasaulyje vykstančio migrantų srauto judėjimo. Kitas autorės pateikiamas apibrėžimas tai „emigracija” – statiškas vienakryptis judėjimas iš kilmės šalies į priimančiąją. Kristina Gliosaitė pranešime „Ekonominių emigracijos motyvų ir pasekmių vertinimas” pirmiausia pateikia migracijos sąvoką ir ją apibrėžia taip: „…migracija yra atsakas į ekonomines galimybes geriau gyventi, kurios keičiasi priklausimai nuo darbo rinkos sąlygų (pvz. darbo užmokesčio)”. Jurgitos Karalevičienės ir Kristinos Matuzevičiūtės (Šiaulių universitetas, 2009) straipsnyje „Tarptautinės emigracijos ekonominių priežasčių analizė Lietuvos pavyzdžiu” emigraciją įvardiją kaip dinamišką ir vis didesnį mastą įgaunantį procesą, kuris sąlygoja demografinius, socialinius, ekonominius pokyčius šalyje. Taip pat reikėtų paminėti, kad yra autorių, kurie į emigracijos sąvoką žvelgia per Europos Sąjungos prizmę. Nuo 2004 m Lietuva yra Europos Sąjungos narė, todėl Lietuvos piliečiai yra ir Europos Sąjungos piliečiai, dėl šios priežasties Europos Sąjungos pilietis atvykęs į kitą Europos Sąjungos šalį, nėra laikomas migrantu, nes kiekvienas pilietis turi teisę laisvai judėti Europos Sąjungos teritorijoje. Taip pat remiantis Mastrichto sutartimi Europos Sąjungos piliečiai yra laikomi visos Europos Sąjungos piliečiais. Todėl šiuo požiūriu emigracija yra procesas, kai Europos Sąjungos pilietis išvykstą į trečiąją šalį, kuri nėra Europos Sąjungos narė.

Migracijos teorijos aiškina kodėl, kur ir kaip žmonės migruoja, kokios priežastys skatina pakeisti nuolatinę gyvenimo vietą ar laikinai ieškoti kitos gyvenimo ar darbo vietos. Migracijos teorijos išskiria bendruosius veiksnius, veikiančius gyventojų migraciją: ekonominius, politinius ir teisinius, socialinius ir kultūrinius, psichologinius, saugumo, geografinius, demografinius ir kitus veiksnius .
Analizuotoje mokslinėje literatūroje emigracijos ir imigracijos teorijos nėra analizuojamos atskirai, todėl darbe analizuojamos ir aptariamos bendros migracijos teorijos, tačiau pabrėžiama emigracijai būdingos priežastys.
Vientisos, universalios migracijos teorijos, kuri paaiškintų visus šio proceso dėsningumus ir priežastis, nėra. [3, 85, 10] Atsižvelgiant į tai galima daryti prielaidą, kad skirtingos migracijos teorijos šio proceso priežastingumą aiškina skirtingais lygmenimis pradedant globaliu ir baigiant individo, todėl
darbe analizuojamos ir pateikiamos skirtingos migracijos teorijos, remiantis Castles, Miller (2003), Piore (1979), Sassen (1988), Massey ir kt., (1993), Kritz ir kt., (1992).
Pirmoji būtų neoklasikinė migracijos teorija, kuri siejama su „ekonominio vystimosi esant neribotai darbo jėgos pasiūlai” modeliu. Migraciją veikia „stūmimo” ir „traukos” jėgos (Castles, Miller 2003). Šio modelio centre yra individas, vertinantis emigracijos naudą ir nuostolius. Juos sudaro atskirų šalių dabarties ir prognozuojamos ateities sąlygos: kilmės šalyje veikia stūmimo veiksniai, tikslo šalyse – traukos. Pagrindinis šios teorijos makroekonominis emigracijos veiksnys – skirtumas tarp darbo pasiūlos ir paklausos kilmės ir tikslo šalyse. Remiantis šiuo modeliu, teigiama, kad emigracijos nebus, jei nėra šių skirtumų. Mikrolygiu akcentuojamas individualus sprendimas emigruoti, kuris remiasi individo sąnaudų-naudos įvertinimu. Darbo užmokesčio ir užimtumo lygio skirtumai šalyse veikia kaip pagrindiniai emigraciją skatinantys veiksniai. Valstybinė politika turėtų būti nukreipta būtent reguliuoti šiuos veiksnius (didinti pajamas, įsidarbinimo galimybes arba emigracijos sąnaudas). Neoklasikinė migracijos teorija nuo 1970 m. buvo pakeista kitomis migracijos teorijomis, kadangi dėl besikeičiančių migracijos priežasčių ir struktūros, reikėjo naujų modelių, kurie visiškai atskleistų heterogenišką ir kompleksinį reiškinį. Būtent neoklasikinė „stūmos ir traukos” veiksnių teorija yra dažniausiai taikoma Lietuvoje atliktuose taikomų teorijų tyrimuose, aiškinančių emigracijos priežastis. [44, 85]
Pagal naująją migracijos ekonomikos ir naująją namų ūkio teoriją orientuojamasi į šeimą nebe į atskirą individą ir akcentuojama, kad racionalų sprendimą dėl naudingumo maksimizavimo galimybių priima šeimos ar namų ūkiai, o ne atskiras individas. Emigracija – šeimos strategija, siekiant ne tik padidinti šeimos pajamas, bet ir diversifikuoti pajamų šaltinius, minimizuojant riziką, pvz., nedarbą, pajamų netekimą. Išskiriami keli svarbūs aspektai, kuriais ši teorija papildo neoklasikinę migracijos teoriją:
1. darbo užmokesčio skirtumai nebūtinai tampa emigracijos priežastimi;
2. akcentuojamas šeimų ir namų ūkių bei piniginių perlaidų vaidmuo. Atkreipiamas dėmesys į informaciją apie emigracijos galimybes ir priklausomybę tarp emigrantų ir konteksto, kuriame jie veikia.
Pagrindinis šios teorijos trūkumas – analizuojama tik kilmės šalis.[90, 10, 72]
Remiantis dviejų darbo rinkų teorija, kitur dar vadinama dvejojos arba dvigubos darbo rinkos teorija, (Piore, 1979). aiškinamos priežastys, kodėl tikslo šalyje esant bedarbiams išlieka pigios ir brangiai apmokamos darbo jėgos poreikis. Teorijoje teigiama, kad valstybėje egzistuoja dvi darbo rinkos: pirmoji – suteikianti aukštas pajamas, išsilavinusiems vietiniams gyventojams, tačiau ne visada vietinių gyventojų gretose galima rasti tinkamą specialistą, todėl darbo užmokesčio pagalba reikiama darbo jėga pritraukiama iš užsienio; antroji -mažai apmokamų darbų, kurių nenori imtis vietiniai gyventojai, o šių darbų paklausai augant atsiranda niša imigrantams. Pasak J. Karalevičienės ir K.
Matuzevičiūtės (2009) ši teorija nors ir paaiškina pagrindines migracijos priežastis, tačiau turi ir trūkumų: 1. teorija neatskleidžia tikrojo vaizdo, nes remiasi paklausos sukeltos tarptautinės emigracijos paaiškinimu ir atmeta „stūmimo” veiksnius; 2. dabartinius emigracijos srautus nebūtinai sukelia paklausa šalių darbo rinkose. Išsivysčiusių šalių darbuotojai emigruoja ir dėl asmeninių priežasčių. i.teorija nepaaiškina skirtingų emigracijos tempų, pvz., kodėl skirtingose išsivysčiusiose šalyse, kurių ekonominė struktūra yra panaši, emigracijos tempai yra visiškai nevienodi.
Pagal pasaulio sistemų teoriją teigiama, kad yra vieningą sistema, kurioje pagal ekonominį valstybių išsivystymą išskiriamos kelios zonos. Jurgitos Karalevičienės ir Kristinos Matuzevičiūtės straipsnyje akcentuojama emigraciją lemia darbo jėgos judėjimas iš periferijos į centrą, todėl čia išskiriamos dvi zonos: periferija ir centras. Periferija laikomi besivysiantys regionai, centrais -išsivysčiusios valstybės, o ES finansuojamo projekto leidinyje „Įvairovei atvira mokykla. Kodėl ir kaip siekti kultūrų dialogo” išskiriamos trys zonos: branduolys, tarpinė zona ir periferija. Branduolys ir periferija turi tas pačias reikšmes kaip ir aukščiau autorių minėtos, o tarpinė zona t.y. besivystanti valstybė arba iš kurios gali formuotis migracijos srautai tiek į centrą, tiek į periferiją. Centrai ir periferijos tarpusavyje susiję kultūriniais, prekybiniais, komunikacijų ir kitais ryšiais. Pagrindinis tarptautinės emigracijos paaiškinimas remiasi gamybos persikėlimo iš centro į periferiją, kas vėliau sąlygoja šalių susijungimą į pasaulinę sistemą. Dabar tai užtikrina neokolonialiniai režimai ir multinacionalinių korporacijų veikla. Siekiant neutralizuoti mažėjantį pelningumą dėl didėjančio darbo užmokesčio bei didinti papildomą naudą, išsivysčiusios šalys investuoja į periferines šalis, ieškodamos žaliavų ir pigios darbo jėgos (Massey ir kt., 1993). Emigracija tokiu atveju yra kaip pasaulinė darbo jėgos pasiūlos sistema, kadangi darbuotojai yra priversti ieškoti įsidarbinimo galimybių centruose, kurių gamyba remiasi pigia darbo jėga, siekiant aukšto pelningumo (Sassen, 1988). Reikėtų paminėti, kad Lietuva šios teorijos kontekste būtų priskirta tarpinei zonai, iš kurios darbo jėga plūsta tiek į periferiją, tiek į centrą.
Migracijos tinklo pagal J. Karalevičienė, K. Matuzevičiūtė (2009, p. 144) arba socialinio tinklo pagal G. Kasnauskienę (2007, p. 194) teorija nagrinėja sąveiką tarp pažįstamų, giminaičių, šeimos narių likusių tėvynėje ir imigranto. Tai vyksta dėl informacinės globalizacijos. Emigracijos srautai migracijos tinklo teorijoje aiškinami kaip save generuojantis procesas – emigrantai suteikia informacijos apie darbo rinkos situaciją, įsidarbinimo, atlyginimo, apgyvendinimo galimybes, pateikia savo patirtis. Tokie tinklai sumažina emigracijos sąnaudas (Massey ir kt., 1993). Tinklai tendenciją augti, kadangi kiekvieno individo persikėlimas yra kaip informacijos šaltinis tiems, kurie kol kas nemigruoja, tačiau kartu yra ir naujų migracijos srautų priežastis. Socialinių tinklų plėtra gali būti viena priežasčių, paaiškinančių migraciją, nepaisant ją sukėlusių priežasčių. Ši teorija tiktų paaiškinti Lietuvos migrantų strategijas. (Kasnauskienė, 2006, p. 193, A. Sipavičienė, 2006, ).
Migracijos sistemų teorija emigraciją aiškina kaip makro- ir mikrostruktūrų dvejose teritorijose sąveikos rezultatą. Makrostruktūromis laikomi instituciniai veiksniai, mikrostruktūros – pačių emigrantų įsitikinimai, patirtys, tinklai. Šie du lygmenys tarpusavyje jungiasi įvairiais tarpiniais mechanizmais (Kritz ir kt., 1992).
Institucinė teorija, kuri teigia kad migraciją stiprina įvairių pelno ir ne pelno siekiančių, legalių ir nelegalių organizacijų kūrimąsi, kurios teikia paslaugas įsidarbinant, gaunant vizas ir kt. Dažnai nelegali tokių institucijų veikla apima prekybą žmonėmis, migrantų kontrabandą [48, 3].
Sprendimų migruoti priėmimo teorija grindžiama keturiais komponentais: galimybėmis, motyvais, lūkesčiais ir stimulais.(G. Kasnauskienė, 2007, p. 189)
G. Kasnauskienė (2006) dar išskiria ekologines teorijas, kurios yra antroji šiuolaikinių migracijos teorijų kryptis, aiškinanti migraciją visuomenės lygmeniu. Svarbiausia jos prielaida yra pusiausvyra, kuri egzistuoja tarp gyventojų skaičiaus, visuomenės struktūros, technologijų ir aplinkos. Ekologinis modelis yra naudingas tada, kai reikia aprašyti migraciją lemiančias socialines sąlygas. Jis taip pat gali padėti nustatant migracijos kryptis. Tačiau galiausiai migracija yra atskirų žmonių priimtų sprendimų rezultatas.

Atsižvelgiant į pateiktą teorijų analizę reikėtų pabrėžti, kad visose aukščiau minėtose teorijose, vieningo modelio dėl emigracijos priežasčių bei veiksnių nėra, jos nepaaiškina viso migracijos reiškinio kompleksiškumo, todėl kad ši procesą sąlygoja tiek subjektyvus veiksniai, kurie priklauso

nuo pačių individų, tiek objektyvūs, priklausantys nuo procesų, vykstančių globaliu mastu. Pasak M. Dapkaus, K. Matuzevičiūtės (2008) dauguma teorijų nėra sukurtos specialiai emigracijos fenomenui aiškinti. Visų pirma jomis buvo siekiama išaiškinti tam tikrus žmogaus elgsenos aspektus ir tik vėliau jos buvo pritaikytos emigracijos procesui tirti. Daugelis teorijų yra skirtos jau įvykusiam faktui analizuoti. Pateikta migracijos teorijų analizė rodo, kad atskiros teorijos migracijos procesą analizuoja skirtingais aspektais, todėl pateiktas teorijas reikėtų vertinti ne kaip alternatyvas, bet kaip vienas kitą papildančius modelius.

I.3. Pagrindiniai migracijos procesą lemiantys veiksniai

Kaip jau anksčiau darbe minėta, kad migracija nėra naujas procesas, jis pradėtas analizuoti Ravenstein (1885, 1889) dar XIX a., kuris savo darbe pabrėžė ekonomines emigracijos priežastis ir analizavo judėjimą iš regionų pakraščių (galima traktuoti ne taip išsivysčiusių vietovių, kaimų) į urbanistines vietoves. Remiantis A. Janušausku (2009, p. 21) svarbus migracijos tyrimų aspektas yra migracijos veiksnių vertinimas. Galima teigti, kad žmonės migruoja tikėdamiesi, jog jų gyvenimas naujoje vietoje bus geresnis. Neveikiant kokioms nors papildomoms jėgoms, asmens sprendimas migruoti remsis dviejų vietovių pranašumų ir trūkumų subjektyviu vertinimu, t y. vietovės, kurioje asmuo gyvena, ir vietovės, į kurią jis ketina migruoti.
A. Sipavičienės (2006, p. 6) išskiria 4 veiksnių grupes, skatinančias migraciją iš gimtosios šalies:
1. Struktūriniai veiksniai, kurie skatina emigraciją besivystančiose visuomenėse;
2. Struktūriniai veiksniai, kurie pritraukia imigrantus išsivysčiusiose industrinėse visuomenėse;
3. Veikėjų, kurie reaguoja į šiuos veiksnius migruodami į užsienio šalis, motyvai, tikslai ir siekiai;
4. Socialinės bei ekonominės struktūros, kurios iškyla sujungdamos siunčiančias bei priimančias visuomenes.
Panašias į A. Sipavičienės išskirtas veiksnių grupes išskiria ir V. Pukelienė R. Glinskienė, D. Beržinskienė (2007, p. 53) ir informaciją pateikia susistemintame paveiksle, tik vietoj veikėjų veiksnių ji juos įvardija kaip asmeninius.

Tik dalis veiksnių, darančių įtaką migracijos sprendimams, yra valdžios kompetencijos ribose ar yra valdžios priemonėms paveikūs, kaip ekonominiai ir politiniai, dalinai socialiniai, demografiniai ir kultūriniai. Didžiausią įtaką darbo jėgos migracijai daro ekonominiai veiksniai. Teoriškai asmuo emigruos, jei nauda iš to viršys kaštus. Investicijos į migraciją – tai persikėlimo kaštai, psichologiniai išsiskyrimo su artimaisiais ir gimtine kaštai, pensijos praradimas. (R. Čiarnienė, V. Kumpikaitė, A. Taraškevičius, 2009, p. 554)

A. Janušauskas (2009, p. 21) teigia, kad vienu metu migraciją lemia dvejopi veiksniai: išstumiantys iš vietovės, kurioje asmuo konkrečiu momentu gyvena (išstumiantys/stūmos veiksniai -push factors), ir pritraukiantys – į vietovę, kur asmuo ketina migruoti (pritraukiantys/ traukos veiksniai – pull factors). Pagal prigimtį šie veiksniai gali būti įvairaus lygmens. Jie gali veikti visos šalies mastu (makrolygmuo), bendruomenės, giminės, šeimos lygmeniu (mezolygmuo) ar individo lygmeniu (mikrolygmuo). Paprastai migraciją vienu metu lemia abiejų rūšių veiksniai: tiek stūmos, tiek traukos. Taigi yra dvi šalys, tarp kurių migruoja asmuo, nusprendęs išvykti. Kai veiksniai labai stiprūs, gali formuotis migracijos srautai (migracijos srautas yra didelis skaičius žmonių, kurie per tam tikrą laiką išvyko iš vienos vietovės ir nuvyko į kitą tą pačią vietovę). Stūmos ir traukos veiksniai konkrečiu atveju reiškiasi kaip įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai, etniniai/kultūriniai, gamtiniai/klimatiniai, populiacijos/demografiniai/šeiminiai veiksniai.
6 pav. Kompleksini stūmos – traukos modelis
Pagal stūmos – traukos modelį išvykti skatina stūmos veiksniai, o pasirinkti konkrečią šalį padeda traukos veiksniai. Ekonominės emigracijos veiksniai yra ekonominiai (stūmos: aukštas nedarbo lygis, skurdas, nepasitenkinimas darbo sąlygomis; traukos – aukštesnis atlyginimas; geresnės darbo sąlygos užsienio šalyje ir kt.) Ekonominiai migrantai sudaro apie 3/4 išvykstančių iš Lietuvos gyventojų. Dauguma jų dirba mažai kvalifikuotą darbą. Ekonominė emigracija gali sutrikdyti Lietuvos darbo rinkos struktūrą, mažinti verslo pelningumą, lėtinti šalies ekonominį augimą ir skatinti infliaciją.

Komercinis migracijos modelis, kaip rodo atlikti tyrimai, Lietuvoje tokių atvejų, kai verslui panaudojami „migraciniai” pinigai, nėra daug.
Darbo migracijos modelis, atsitiktinės darbo paieškos užsienyje, būdingos 1990-ųjų pradžiai, virsta gerai organizuota migracijos strategija, veikiančia per anksčiau migravusių lietuvių (lenkų, ukrainiečių, kt.) tinklą (su vis dar pakankamai daug nelegalumo elementų), taigi reiškiasi migracijos grandininis efektas: ankstesnių metų migrantai, įsikūrę užsienyje ir pradėję savo verslą, patys verbuoja „pigią ir kvalifikuotą” darbo jėgą iš Lietuvos; trumpalaikė nelegalaus darbo migracija virsta ilgalaike, darbas užsienyje vis dažniau įgauna legalų pobūdį.
Mokslo migracija žinių ar profesijos siekimo strategija. Mokslo migracijai reikia nemažų investicijų – tai strategija, nukreipta į ateitį, nors ne visada Lietuvoje.
Protų nutekėjimas. Pastarųjų metų protų nutekėjimo mastas išties didelis. Atskirų krypčių aukščiausios kvalifikacijos darbo jėga tiesiog „išplaunama” iš Lietuvos (pvz., medikai, inžinieriai, informatikos specialistai), panaudojant tiesioginio rekrūtavimo metodus ar per anksčiau migravusių kolegų tinklą/ryšius.
Šeimų susijungimas. Šeimų susijungimo strategija, dešimto dešimtmečio pradžioje turėjusi tik užuomazgas, laikinai migracijai virstant de facto emigracija, tampa vis reikšmingesnė: prie pirmųjų migrantų, įsikūrusių užsienyje, prisijungia jų šeimos nariai, o neretai ir kiti giminės ar draugai. Tikimybė, kad tokie migrantai, ypač jų vaikai, sugrįš, yra menka.
Dar yra išskiriami tokie modeliai [5]:
Specialistų emigracija. Specialistų emigracija iš Lietuvos nėra masinė. Iš Lietuvos emigravę specialistai dažniausiai dirba mažai arba pakankamai kvalifikuotą darbą;
Akademinių protų nutekėjimas. Lietuvoje vykstantis spartus protų nutekėjimas neigiamai veikia Lietuvos mokslo raidą, šalies ekonominį, inovacinį bei konkurencinį potencialą.
Akademinė studijuojančio jaunimo migracija. Studijuoti iš Lietuvos į užsienio šalis vykstama per įvairias mainų programas, užsienio mokslo įstaigų stipendijas ir individualiomis pastangomis.
Valstybės tarnautojų migracija – Lietuvos valstybės tarnyboje dirbančių specialistų išvykimas į užsienio valstybes dirbti valdininkais, jų patarėjais ar padėjėjais.
Verslo migracija – Lietuvoje turinčių verslo patirtį asmenų išvykimas į užsienį ir veiklos perkėlimas.
Mišrių santuokų migracija. Daugėja lietuvių santuokų su užsieniečiais. Neretai tuokiantis su užsieniečiais siekiama apeiti griežtus kai kurių šalių imigracijos įstatymus.
Nusikaltimų eksportas. Teisės pažeidimus užsienio šalyse Lietuvos piliečiai padaro nelegaliai jose gyvendami ar įsidarbindami, nesilaikydami nustatytos 14 užsieniečių registracijos tvarkos, darbo teisės reikalavimų, nemokėdami nustatytų
Prekyba žmonėmis. Prekyba žmonėmis laikomas asmenų pardavimas, pirkimas ir kitoks perleidimas ar įgijimas turint tikslą gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos.

Taigi nors, autorės išskiria ganėtinai skirtingu lygmeniu asmenines strategijas, tačiau šios strategijos įvardija pagrindinius galimus individo siekius išvykstant, ir nustato vienintelį tikslą, kuris yra vienokios ar kitokios gerovės ieškojimas. Migracijos modeliai taip pat nusako emigracijos tikslą, todėl jie yra tiesiogiai susiję su individo strategijomis.
Apibendrinant, migracijos veiksniai gali būti labai įvairūs ir nustatyti, kurie jų konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią įtaką migracijos srautų formavimui, galima tik empiriniais tyrimais. Antra vertus, kadangi migracijos veiksniai veikia įvairiais lygmenimis, vieno kurio nors metodo taikymas tyrimuose duotų greičiausiai iškreiptą vienpusį vaizdą. Pvz., statistinė analizė leidžia vertinti makrolygio veiksnius, tuo tarpu migrantai patys dažniausiai gali nurodyti tik artimiausias mikrolygio priežastis. (A. Sipavičienės 2006, p. 8) Taip pat, išanalizavus pagrindinius veiksnius lemiančius migraciją iš gimtosios šalies, galima teigti, jog pagrindiniai yra stūmos ir traukos arba skatinantys išvykti ir pritraukiantys atvykti veiksniai, kurie priklausomai nuo situacijos pasireiškia įvairiais ekonominiais, socialiniai, politiniai, etniniai/kultūriniai, gamtiniai/klimatiniai, populiacijos/demografiniai/šeiminiai veiksniai, tačiau dar svarbu paminėti, kad pati apsisprendimą išvykti ar pasilikti, įvertinus visus privalumus ir trūkumus priima pats žmogus, kuris remiasi asmeninėmis individo strategijomis.

II. MIGRACIJOS IŠ LIETUVOS PROCESO ETAPAI, MASTAI, KRYPTYS, TENDENCIJOS

Migracijos proceso etapai ir jų raida

Analizuojant migracijos iš Lietuvos mastus, tendencijas, kryptis reikėtų paminėti, kad per 20 nepriklausomybės metų (t.y. 1990 – 2010) Lietuvos statistikos departamento vertinimais, Lietuvą paliko apie 615 tūkst. šalies gyventojų. Mokslininkai duomenis apie migracijos srautus Lietuvoje pradeda aiškinti nuo XIX a. vidurio ir išskiria kelis etapus:
1. Nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo buvo masinių emigracijos srautų laikotarpis.
Ieškodami geresnio uždarbio Lietuvą paliko apie 250 000 gyventojų. Pagrindinė tikslo šalis
buvo JAV.
2. Po Pirmojo pasaulinio karo, JAV nustačius kvotas Lietuvos imigrantams, pastarieji patraukė į Pietų Amerikos šalis ir Kanadą. Tuo metu išvyko apie 71 000 gyventojų, daugiausia neturtingų darbininkų ir valstiečių.
3. 1940-1953 metais buvo prievartinės migracijos laikotarpis. Dėl deportacijų, trėmimų į Sibirą, lenkų ir vokiečių repatriacijos į savo tėvynę, kitų gyventojų pasitraukimo į Vakarus Lietuvą paliko 775 000 žmonių.
4. Sovietų Sąjungos laikotarpiu po 1953 metų įstatymais migracija buvo varžoma ne tik į Vakarus, bet ir šalies viduje. Šis laikotarpis pasižymėjo didesne imigracija nei emigracija, nes iš Sovietų Sąjungos respublikų į Lietuvos miestus važiavo dirbti žmonės naujai statomose gamyklose.
5. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais imigraciją pakeitė emigracija. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, iki 2010 m. iš Lietuvos emigravo per pusę milijono Lietuvos gyventojų. [10, 88]
6. 2004 m. Lietuvai tapus Europos sąjungos nare migracijos iš šalies srautai dar labiau suaktyvėjo.
7. 2008 m. prasidėjusi Lietuvoje ekonomikos recesija tapo viena iš stūmos veiksnių lėmusių dar vieną, aktyvią emigracijos bangą.
Išanalizavus mokslinę literatūrą darbe išskiriami du pagrindiniai migracijos iš Lietuvos proceso etapai:
1.) Migracija iš Lietuvos iki Įstojimo į Europos Sąjungą. Šiame etape išskirtini keli laikotarpiai 1990¬2000 metai, t.y. po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ir 2001-2003 metai, kuomet iki įstojimo į ES lieka treji metai ir emigracijos tempai ženkliai sumažėja. 2.) Migracija iš Lietuvos po įstojimo į Europos Sąjungą.
Migracijos proceso iš Lietuvos raida iki įstojimo į Europos Sąjungą

1990-2000 metai. Didžiausi migraciniai srautai užfiksuoti būtent pirmaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo. Pagrindinės migracijos proceso kryptys 1990-1993 m. iš Lietuvos buvo į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir kitas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas. Tai pirmiausia susiję su tuo, kad atgavus nepriklausomybę iš Lietuvos išvyko daug nelietuvių tautybės asmenų, kurie čia buvo atvykę sovietmečiu. [74] Pasak A. Sipavičienės (2006, p. 11) šio periodo migracijos procesų makrolygio analizė leidžia išskirti tris pagrindines veiksnių grupes: politinius, ekonominius ir socialinius. Pagrindiniai politiniai veiksniai: migracijos politikos liberalizavimas, šalies politinės orientacijos pasikeitimas, kt., kurių įtaka buvo labai ryški, tačiau trumpalaikė. Socialiniai veiksniai (pvz., nesaugumo jausmas – tiek fizinio, tiek socialinio; perspektyvų nematymas, kt.) turėjo stiprų išstumiantį poveikį – praėjusio dešimtmečio viduryje net 23 proc. respondentų nurodė, kad jaučiasi nesaugūs Lietuvoje ir norėtų išvykti. Pagrindiniai to meto migracijos motyvai – ekonominiai: Ekonominės migracijos įgyvendinimo būdai 1990-aisiais buvo gana įvairūs: dominavo komercinės kelionės (36 proc.) ir migracija verslo reikalais (26,4 proc.).

Gautų tyrimų rezultatų analizė

Ekspertinės apklausos analizė atskleidė migracijos priežastis ir pasekmes mikro lygiu, todėl, kad ekspertai migracijos procesą iš Lietuvos vertino žvelgdami iš individo, t.y. emigranto, pusės, o koreliacinė regresinė analizė atskleidė veiksnius įtakojančius migracijos procesą iš Lietuvos makro lygmeniu, nes buvo remtasi šalies ekonominiais, demografiniais rodikliais. Tačiau nors ir skirtingais lygmenimis buvo analizuojamas emigracijos procesas, tačiau skirtumų ir panašumų tame galime įžvelgti. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad, pasak ekspertų, vienas iš pagrindinių emigracijos procesą skatinančių veiksnių yra darbo užmokestis, t.y. jog Lietuvoje yra per maži atlyginimai, todėl žmonės išvyksta. Tačiau koreliacinė regresinė analizė parodė, kad priklausomybė tarp šių veiksnių yra, tačiau stochastinio ryšio nebuvimas, leidžia teigti, kad darbo užmokesčio kitimai nedaro esminės įtakos emigracijos procesui, t.y. nei jį skatina, nei stabdo. Dar vienas skirtumas, jog pasak ekspertų emigracija mažina nedarbą, tačiau koreliacinės regresijos tyrimas parodė, kad, ištyrus duomenis nuo 2005 metų I-ojo ketvirčio iki 2011 m. IV-ojo ketvirčio, nedarbo lygio ketvirčio rodikliai Lietuvoje didėjant emigrantų skaičiui nemažėja, to priežastis nedarbo lygio Lietuvoje tempo spartesnis augimas nei išvykstančiųjų iš Lietuvos skaičiaus.
Panašumas toks, kad ekspertai nurodo, jog ilgalaikio laikotarpio viena iš didžiausių emigracijos proceso sukeltų pasekmių bus gyventojų skaičiaus mažėjimas arba net tautos išnykimas. Tokią pačią išvadą galime daryti ir atlikę koreliacinę regresinę analizę, nes neigiamas tiesinis koreliacinis ryšys reiškia, kad vienam rodikliui augant, pvz. emigrantų skaičiui, kitas rodiklis, t.y. gyventojų skaičius, mažėja.
Taigi iš atliktų tyrimų galime suformuoti tai, jog migracijos iš Lietuvos procesas yra kompleksinis reiškinys turintis daugiau neigiamų pasekmių šaliai ir daugiau teigiamų pasekmių individui, kuris emigruoja, todėl valstybei būtina imtis radikalių priemonių, kad būtų išvengta darbe išanalizuotų galimų neigiamų pasekmių Lietuvai ilgalaikėje perspektyvoje.

IŠVADOS

1. Išanalizavus ir apibendrinus migracijos teorijas galima teigti, jog vieningo modelio aiškinant migracijos reiškinį nėra, todėl kad šis procesas yra kompleksiškas, kurį sąlygoja tiek subjektyvus, tiek objektyvūs veiksniai, priklausantys nuo procesų, vykstančių globaliu mastu. Be to, pateikta migracijos teorijų analizė rodo, kad atskiros teorijos migracijos procesą analizuoja skirtingais aspektais, todėl pateiktas teorijas reikėtų vertinti ne kaip alternatyvas, bet kaip vienas kitą papildančius modelius.
2. Remiantis koreliacinės-regresinės analizės tyrimo rezultatais, nustatyta, kad stipriausia priklausomybė yra tarp emigrantų skaičiaus ir bedarbių, gyventojų skaičiaus ir ilgalaikio nedarbo lygio Lietuvoje. Gautas teigiamas tiesinis koreliacinis ryšys, kuris reiškia, kad bedarbių skaičiaus didėjimas lemia emigracijos proceso didėjimą, todėl daroma prielaida, jog tai lemia šių abiejų procesų spartūs augimai. Emigrantų skaičiaus didėjimas turi didžiausią įtaką mažėjančiam gyventojų skaičiui šalyje.
3. Atliktas giluminis ekspertų interviu parodė, kad migracijos iš Lietuvos proceso emigrantams teikiami privalumai yra geresnių gyvenimo sąlygų susikūrimas (t.y. aukštesnis darbo užmokestis, geresnės darbo sąlygos ir kt.) bei įgūdžių ir patirties įgavimas, o Lietuvos valstybei -emigrantų uždirbamos lėšos investuojamos Lietuvoje. Trūkumus ekspertai įžvelgė šiuos: kvalifikuotos darbo jėgos mažėjimas, demografinių problemų kilimas (gyventojų skaičiaus mažėjimas, senėjimas), taip pat vaikų, paliktų giminaičiams arba išvis be globos, įvairių socialinių problemų atsiradimas. Tyrimo metu nustatyta, kad nedarbas yra pagrindinė priežastis, kuri priverčia ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų išsivysčiusiose šalyse.
4. Atlikus lyginamąją analizę ekspertų tyrimo išvadų su statistinės koreliacinės – regresinės analizės rezultatais, galima teigti, kad Lietuvoje dominuoja ir artimiausioje ateityje dominuos darbo migracijos modelis. Tiek vienu, tiek kitu tyrimu nustatyta, kad esminės emigracijos priežastys yra susijusios su darbo veiksniu ir emigruojančių asmenų pagrindinis tikslas yra darbo paieška. Ryškiausia neigiama emigracijos pasekmė bus Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas.

SIŪLYMAI

Pirmiausia reikėtų emigracijos problemą spręsti, analizuojant ir sprendžiant valstybės viduje esančias problemas, nes emigrantas yra žmogus, kuris ieško gerovės, todėl tam, kad migracijos mastai sumažėtų visų pirma turi būti dedamos valdžios pastangos, kad piliečiui, esančiam tėvynėje būtų gera gyventi. Pertvarkant švietimo, socialinės apsaugos ir darbo bei mokesčių sistemas:

1. Sudaryti galimybes Lietuvos gyventojams gauti didesnes pajamas, taip šalinant pagrindinę valstybės priemonėmis pasiekiamą migracijos priežastį;
2. Mažinti mokesčių naštą valstybės gyventojui, o ne kurti naujus mokesčius;
Sureguliuoti darbo rinkos poreikius ir aukštųjų mokyklų parengtų išsilavinusių žmonių skaičiaus balansą t.y. užtikrinti, kad Lietuvos žmonės galėtų įgyti reikiamą kvalifikaciją, kuri suteiktų galimybę įsidarbinti greitai besikeičiančioje darbo rinkoje;
3. Mažinti verslo reguliavimo naštą ir sudaryti palankias sąlygas verslo kūrimui;
4. Sudaryti palankias sąlygas emigravusių asmenų sugrįžimui bei jų socialinių kontaktų išlaikymui;
5. Aktyviau pritraukti užsienio investicijas ir taip kurti naujas darbo vietas.

Darbo autorius: B. KUKONENKO
Atsiųsti pilną darbą emigracija