Elninių genetinė įvairovė bei jų pernešamų erkių užsikrėtimas BORRELIA BURGDORFERI S.L. IR ANAPLASM PHA GOCYTOPHILUM

Lietuvos kanopinių žvėrių fauna, susiformavusi po ledynmečio, iki šių dienų smarkiai pakito. Tai įvyko dėl gamtos ir klimato sąlygų kitimo, vėliau – dėl žmonių tiesioginės ir netiesioginės veiklos. Ištirpus paskutiniam ledynui, šalto klimato sąlygomis, Lietuvos teritorijoje gyveno tundros ir miškatundrės žvėrys – avijaučiai, šiauriniai elniai, kurie vėliau, klimatui atšilus, išnyko arba pasitraukė toliau į šiaurę. XVI-XVII a. Lietuvoje išnyko stumbrai ir taurieji elniai (vėliau šie žvėrys mūsų krašte vėl buvo pradėti auginti) (Baleišis ir kt., 1998).

Šiandien Lietuvoje gyvenantiems elniniams (stirnoms ir tauriesiems elniams) pavojus išnykti negresia, jų populiacijos gausios ir paplitusios beveik visuose Lietuvos miškuose. Šių žvėrių populiacijos yra puikus modelis genetinių padarinių tyrimams. Lietuvos tauriųjų elnių genų fondas paveiktas reintrodukcijos, perkėlimo, gyvūnų laikymo aptvaruose, fragmentacijos bei medžioklės. Stirnų populiacijos genų fondas paveiktas fragmentacijos ir medžioklės. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje buvo tiriama kanopinių biologija, morfologija bei ekologija ir jų reikšmė kultūriniam kraštovaizdžiui (Baleišis ir kt., 2003). Elninių genetinės įvairovės tyrimai pradėti vykdyti neseniai ir kol kas nėra pakankamai duomenų apie šių Lietuvoje gyvenančių žvėrių genetinį kintamumą.

Filogenetinių ryšių, tokių, kaip genetinės medžiagos ir jos elementų formavimasis, kitimas, vystymasis bei mutacinis kintamumas evoliucijos eigoje, nustatymas tarp įvairių organizmų iki šiol daugiausiai rėmėsi morfometrinių duomenų, baltymų ir izofermentinių sistemų tyrimais bei įvertinimu. Dabartiniu metu, filogenetinių ryšių įvertinimui, yra naudojami DNR tyrimu pagrįsti metodai, kurie, dėl tikslumo ir platesnio pritaikymo spektro, suteikia detalesnę ir patikimesnę informaciją apie organizmus, molekulinės ekologijos, sistematikos, populiacinės ir evoliucinės genetikos tyrimų srityse. Pagrindiniai DNR tyrimo pranašumai, lyginant juos su anksčiau naudotais metodais yra tokie, kad šiuo atveju yra tiriama tiesiogiai genetinė medžiaga, o ne jos produktai, o patys DNR tyrimo metodai pasižymi dideliu specifiškumu ir gauti rezultatai yra labai tikslūs. Be to, tyrimus galima atlikti bet kokio amžiaus ar fiziologinės būklės organizmui, netgi jam nebesant gyvam. DNR galima išskirti iš nedidelio kiekio kraujo, audinio ar plaukų, o kadangi DNR molekulės yra gana stabilios ir ilgą laiką nesuyra, išskirtą DNR galima užkonservuoti ir saugoti ilgą
laiką (Miceikienė ir kt., 2002).

Molekuliniai metodai plačiai naudojami genetinių skirtumų tarp populiacijų identifikacijai. Suteikia galimybę atskirti rūšis ir porūšius ne tik pagal morfologinius požymius, tačiau ir pagal genetinio kintamumo ypatybes.
Elninių genetinio kintamumo tyrimai – aktuali tema. Būtina nagrinėti šių žvėrių genetiką, stebėti pokyčius, kurie vyksta populiacijose, gautas žinias panaudoti veisiant bei atkuriant rūšis.

Atlikta daug tyrimų, įrodančių, kad elniniai – vienas svarbiausių erkių gausos faktorių, nes yra pagrindiniai maitintojai. Žarnose arba seilių liaukose erkės gali turėti pavojingų bakterijų arba virusų, kuriuos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą. Kadangi pastaraisiais metais pastebimas elninių skaičiaus didėjimas, būtina tirti ir erkių pernešamas ligas – anaplazmozę (sukėlėjas – Anaplasma phagocytophilum) ir Laimo ligą, dar vadinamą borelioze (sukėlėjas -Borrelia burgdorferi s.l.). Erkės įsisiurbia žmogui ar gyvūnui ir siurbia jo kraują. Siurbdamos kraują, erkės gali užsikrėsti Borrelia burgdorferi s.l. ar Anaplasma sp. arba perduoti jas, jei jau yra užsikrėtusios. Dažniausiai erkės minta pelių, nedidelių paukštelių bei elnių krauju, tačiau įsisiurbia ir žmonėms, katėms, šunims, arkliams.

Darbo tikslas:
• Ištirti tauriųjų elnių (Cervus elaphus) ir stirnų (Capreolus capreolus) genetinę įvairovę ir jų pernešamų Ixodes ricinus erkių užsikrėtimą Borrelia burgdorferi s.l. ir Anaplasma phagocytophilum.

Darbo uždaviniai:
• Atlikti tauriojo elnio (Cervus elaphus) ir stirnos (Capreolus capreolus) DNR analizę naudojant AAPD – PGR metodiką.
• Nustatyti tirtų individų DNR gautų fragmentų dydžius ir skaičių.
• Įvertinti tirtų individų genetinę įvairovę.
• Įvertinti erkių užsikrėtimą Borrelia burgdorferi s.l. ir Anaplasma phagocytophilum.
• Identifikuoti Borrelia burgdorferi s.l. genotipus.

I. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Tauriojo elnio {Cervus elaphus) bendroji charakteristika
Karalystė: Gyvūnai (Animalia); Tipas: Chordiniai (Chordata); Potipis: Stuburiniai (Vertebrata); Klasė: Žinduoliai (Mammalia); Būrys: Porakanopiai (Artiodactyla); Pobūris: Atrajotojai (Rumminantia); Šeima: Elniniai (Cervidae); Gentis: Tikrieji elniai (Cervus); Rūšis: Taurusis elnias (Cervus elaphus);
Porūšis: Vidurio Europos taurusis elnias (Cervus elaphus hipelaphus).
Gentis Cervus pradėjo formuotis Centrinėje Azijoje, pliocenui pereinant į pleistoceną (prieš 1 mln. metų). Vėlyvojo pleistoceno elnių ragai panašūs į dabartinių, vadinasi, tuo laiku rūšis visiškai susiformavo (Wagenknecht, 1989).

Lietuvoje gyvena trys rūšys tikrųjų elnių (Cervus):

■ Taurusis elnias (Cervus elaphus);
■ Dėmėtasis elnias (Cervus nippon);
■ Danielius (Cervus dama).

Taurusis elnias – elninių (Cervidae) porakanopinių atrajotojų žinduolių šeimos žvėris, kurio kūnas proporcingas ir tvirtas. Patinų galvas puošia įvairaus dydžio ir formos šakoti ragai, kuriuos kasmet keičia.

Šiandien suskaičiuojama 22 tauriojo elnio porūšiai (priedas nr. 1, 1 lentelė). Lietuvoje gyvena Vidurio Europos taurusis elnias (Cervus elaphus hippelaphus) (1 pav.). Du tauriojo elnio porūšiai sutinkami Sibire. Tai Altajaus maralas (C. e. sibiricus), gyvenantis Altajuje, Sajanuose, Pabaikalėje ir šiaurės vakarų Mongolijoje ir iziubris (C. e. xanthopygus), paplitęs Užbaikalėje, Tolimuosiuose rytuose, šiaurės ir šiaurės rytų Kinijoje, Turkmėnijoje ir šiaurės Afganistane sutinkamas Bucharos elnias (C. e. bachtrianus), o šiaurės Amerikoje – vapitis (C. e. nelsoni)
(Baleišis ir kt., 1998).

Dabar taurieji elniai paplitę Europoje (2 pav.), Azijoje ir Šiaurės Afrikoje, tarp 25 – 30° ir 55 – 60° š. pl., ir Šiaurės Amerikoje, tarp 25 – 30° ir 50 – 60° š. pl. Aptinkmai miškuose, stepėse, miškastepėse, kalnuose ir net dykumose. Aklimatizuoti Naujojoje Zelandijoje, Argentinoje, Australijoje ir Čilėje (Baleišis ir kt., 1998).

Europoje suskaičiuojama apie 1 milijonas tauriųjų elnių. Daugiausia jų yra Didžiojoje Britanijoje (270 tūkst.), Austrijoje (146 tūkst.). Rusijoje yra apie 130 – 160 tūkstančių maralų ir iziubrių.

Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai Rytų Pabaltijyje gyveno jau ankstyvajame holocene ir čia buvo itin išplitę viduriniame holocene. Vėlyvajame holocene šių žvėrių šiaurinė išplitimo riba pradeda atsitraukti į pietus, bet Lietuvoje jų dar gausu iki antrojo tūkstantmečio vidurio. Vėliau elniai išnyko, ir kada Lietuvoje – tiksliai nežinoma (Ivanauskas ir kt., 1964).

Taurieji elniai pradėti reaklimatizuoti Žagarės miškuose. Manoma, kad čia pirminė laisvėje gyvenančių elnių banda susiformavo iš grafo Naryškino aptvarų per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgusių arba valstiečių išleistų žvėrių. Yra ir kita versija, kad elniai atklydo iš Latvijos (XX a. Pradžioje jie buvo reaklimatizuoti Kurše). Remiantis G.Skribos duomenimis (1975), 1914 m. vakarų Latvijoje laisvėje gyveno 9 elnių bandos (mikropopuliacijos). Vienos bandos užimama teritorija buvo prie pat Lietuvos sienos, už kelių kilometrų nuo Žagarės miškų. Pirmosios Lietuvoje žvėrių apskaitos metais (1934) Žagarės miške suskaičiuota 18 tauriųjų elnių. Iki 1938 metų tauriųjų elnių šiaurės Lietuvoje buvo tik Joniškio urėdijos miškuose. 1938 m. šios urėdijos Žagarės miškuose (2728 ha) suskaičiuota 36 elniai, o kituose miškuose (14952 ha) – 61. Vėliau elniai paplito ir kitose vietovėse. Iki 1982 m. iš pirminio Žagarės tauriųjų elnių reaklimatizavimo židinio žvėrys išplito į 8 administracinių rajonų (Akmenės, Joniškio, Kelmės, Mažeikių, Pakruojo, Radviliškio, Šiaulių ir Telšių) miškus.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą tauriųjų elnių reaklimatizavimas buvo nenuoseklus. 1935 m. 2 elniai buvo išleisti į Trakų urėdijos miškus ir 1939 m. du elniai, sugauti Latvijoje, atvežti į Kaišiadorių urėdijos miškus. Po karo taurieji elniai buvo introdukuojami iš Voronežo rezervato. 1956 m. 37 elniai paleisti į Padauguvos mišką (Kauno raj.), Punios šilą (Alytaus raj.) ir į Verškainių – Šešuolių mišką (Širvintų ir Ukmergės raj.). 1972 m. į Troškūnų miškus (Anykščių raj.) išleista dar

14 elnių. Iš Voronežo rezervato atvežti elniai sėkmingai reaklimatizavosi, bet į kaimynines teritorijas plito lėtai (Baleišis ir kt, 1998).

Į pietų Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Karaliaučiaus krašto. Po karo susiformavo trys pastovios šių žvėrių kaimenės Jurbarko, Lazdijų ir Vilkaviškio rajonuose. Į Jurbarko miškus elniai atklydo per Antrąjį pasaulinį karą arba pirmaisiais metais po karo iš Karaliaučiaus krašto, kur, remiantis V.Beliakovo ir kt. (1978) duomenimis, 1946 – 1947 m. gyveno apie 1500 šių žvėrių. 1951 m. Jurbarko rajone suskaičiuota 15 elnių. Iš tikrųjų jų buvo du kartus daugiau, nes dar tiek pat elnių buvo palaikyti (tai paaiškėjo vėliau) danieliais. Iš Jurbarko rajono elniai išplito į kaimyninius Tauragės ir Šilutės rajonus ir iki 1982 metų jų skaičius šių trijų rajonų miškuose išaugo iki 500. Nuo 1954 m. taurieji elniai iš Karaliaučiaus krašto užeidavo ir į Šakių rajoną, bet čia pastovi banda iš atklydusių žvėrių nesusiformavo. Iš Lenkijos pirmieji elniai į Lazdijų rajoną užklydo tik 1967 m., o į Vilkaviškio – 1972 m. 1984 m. šių rajonų miškuose priskaičiuota atitinkamai 73 ir 64 elniai (Baleišis ir kt., 1998).

4pav. Tauriųjų elnių perkėlimas Lietuvoje 1969-1987m.: 1 – iki 10 individų grupių išleidimo vieta; 2 – 10 ir daugiau individų grupių išleidimo vieta; 3 – žymėtų elnių judėjimo kryptis (Baleišis ir kt., 2003).

Norint pagreitinti tauriųjų elnių plitimą, nuo 1969 m. respublikoje pradėti jų gaudymo ir perkėlimo į naujas vietas darbai. 1969 – 1983 m. aptvaruose ir distancinio imobilizavimo būdu buvo sugauta 800 elnių, kurie išleisti į respublikos 28 rajonų miškus. Daugiausia elnių išleista Varėnos (75) ir Trakų (63) rajonuose. 1984 – 1985 m. į Alytaus, Anykščių, Kėdainių, Švenčionių ir Vilniaus rajonų miškus dar paleista 97 elniai. Elniai buvo gaudomi ir perkeliami Lietuvoje į naujas vietas iki 1987 metų. Iš viso sugauta ir perkelta į 29 administracinių rajonų miškus 1030 tauriųjų elnių.

Tauriesiems elniams tinkamiausias biotipas – plačialapiai miškai. Šie žvėrys prisitaiko gyventi ir blogesnėmis sąlygomis. Šiaurės Škotijoje elniai gyvena net bemiškiuose kalnų viržynuose. Mūsų šalyje tinkamiausi elniams yra derlingo dirvožemio lapuočių ir mišrieji miškai. Visais metų laikais elniai naktimis ateina ir į miško aplinkinius žemės ūkio naudmenų plotus, o vasarą – į žemės ūkio kultūras, ypač į kukurūzų pasėlius (čia jų būna ir dieną).
Atliktų tyrimų duomenys rodo, kad šių žvėrių pasiskirstymas teritorijoje priklauso nuo medynų sudėties, metų laiko, žvėrių tankumo, žemės ūkio kultūrų išsidėstymo pamiškėse, augalų fenofazių ir kt. (Petružis, Padaiga, 1979).
Pavojingiausias tauriojo elnio priešas mūsų šalyje – vilkas. Elniai žūva ir po transporto priemonėmis, nuo įvairių traumų, sužeidimų medžioklėje, o patinų – turnyrinėje kovoje.

Pavojingiausios infekcinės ligos – snukio ir nagų liga, tuberkuliozė, pasiutligė. Elniai taip pat serga aktinomikoze. Nuo šios ligos dažniausiai išakija žandikaulių kaulinis audinys, iškrinta dantys. Šios ligos sukėlėja – bakterija Actinobacillus lignieresi. Anksčiau buvo manoma, kad aktinomikozė – grybų sukelta liga. Grybai sukelia kvėpavimo takų aspergiliozę ir trichofitiją (nuplikimą): dažniausiai nuplinka galva ir kaklas.
Invazinių ligų sukėlėjai yra įvairūs parazitai. Elnių odoje parazituoja briedmusės (Lipoptena cervi), niežus sukeliančios erkės (Sarcoptes scabei), elninės utėlės (Pediculiaris cervi), plaukagraužiai (Trichodectes), o poodžio sluoksnyje randama gylių (Hypoderma) lervų. Žvėrių šnervėse ir kvėpavimo takuose parazituoja gylių Cephanomya rufibarbis ir Pharyngomia pieta lervos, kepenyse – kepeninė siurbikė (Fasciola hepatica), echinokoko (Echinococcus granulosus) lervos, plonojoje žarnoje – avinis kaspiniuotis (Moniezia expansa), žarnos raištyje, pilvaplėvėje – hidatidinio kaspinuočio (Taenia hydatigena) lervos. Iš apvaliųjų kirmėlių elnių skrandžio paskutiniame skyriuje (šliuže) dažnas parazitas Haemonchus contortus, plonojoje žarnoje -Bunastomum trigonocephalum, plaučiuose Dictyocaulus viviparus (Baleišis ir kt., 1998).

1.2. Stirnos {Capreolus capreolus) bendroji charakteristika
Karalystė: Gyvūnai (Animalia); Tipas: Chordiniai (Chordata); Potipis: Stuburiniai (Vertebrata); Klasė: Žinduoliai (Mammalia); Būrys: Porakanopiai (Artiodactyla); Pobūris: Atrajotojai (Rumminantia); Šeima: Elniniai (Cervidae); Gentis: Stirnos (Capreolus); Rūšis: Stirna (Capreolus capreolus). Stirnų gentis iš elninių šeimos yra viena seniausių ir neturi kitų artimos giminystės šiuolaikinių genčių. Artimos jai formos Europoje ir Azijoje atsirado pliocene, maždaug prieš 10-20 mln. metų (renTHep ir kt., 1961). Prasidėjus ledynmečiams, Vidurio Europoje jau gyveno stirnos, labai panašios į dabartines.
Kaip rūšis stirna (6 pav.) Europoje visiškai susiformavo po paskutinio apledėjimo. Traukiantis ledynui į šiaurę, stirnos kartu su kitais miškastepių faunos atstovais išplito dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Manoma, kad tai buvo prieš 8-9 tūkst. metų (Baleišis, 1987).
Stirna yra mažiausias ir grakščiausias mūsų krašto kanopinis žvėris. Ilgos kojos, plonas liemuo, lieknas kaklas ir nedidelė galva su ilgomis judriomis ausimis. Uodega trumpa, pasislėpusi plaukuose ir iš toliau neįžiūrima. Užpakalinės kojos ilgesnės už priekines, jų kulnai stipriai išsišovę atgal, o užpakalinė kūno dalis kiek aukštesnė už priekinę, kas būdinga gerai šuoliuojantiems žvėrims. Stirna bėga šuoliais daug dažniau negu kiti mūsų kanopiniai žvėrys. Jos šuoliai labai lengvi ir ilgi, neretai iki 5 metrų (Baleišis, 1987).

6 pav. Stirnos (Capreolus capreolus) patinas (Belchev) ir patelė (Virbila).
Dėl didelio morfologinio įvairumo areale (7 pav.) stirnos sistematika yra sudėtinga. Todėl iki šiol nėra vienos nuomonės, kiek stirnų gentis turi rūšių. Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje dažniausiai buvo išskiriamos trys rūšys ir keliolika porūšių. Vėliau įsivyravo nuomonė, kad yra tik viena rūšis Capreolus capreolus L., turinti tris porūšius: europinę stirną (C. capreolus capreolus); sibirinę stirną (C. capreolus pygargus) ir mandžiūrinę stirną (C. capreolus bedfordi) (Grzimek’s, 1972). Tačiau naujausi stirnų hibridizacijos bei kitokie tyrimai rodo, kad europinė ir sibirinė stirnos greičiausiai yra skirtingos, bet labai artimos rūšys, neseniai atsiskyrusios nuo bendro kamieno (HlTy66e ir kt., 1979).

Rašytiniai šaltiniai rodo, kad XV-XVI a. stirna buvo įprastas ir visur paplitęs gyvūnas, XVI-XIX a., pašaltėjus klimatui, stirnų gerokai sumažėjo Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje (IlaaBep ir
kt., 1965). XIX a. antroje pusėje, vis intensyviau medžiojant, daugelyje vietų stirna tapo reta arba nykstanti. Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metais, privisus daug vilkų ir paplitus brakonieriavimui, stirnų Lietuvoje katastrofiškai sumažėjo. Tik ketvirtajame dešimtmetyje inteligentijos ir gamtos mylėtojų pastangomis imtasi efektyvių priemonių medžiojamiesiems žvėrims, iš jų ir stirnai, pagausinti. 1935 m. buvo priimtas įstatymas, draudžiantis kanopinių žvėrių medžioklę (Baleišis, 1987).
Stirnų gausumą Lietuvoje nuo seno lėmė tiek gamtiniai, tiek antropogeniniai veiksniai. Svarbu buvo ir klimato sąlygos. Klimatui atšilus – stirnų pagausėdavo, o atšalus – sumažėdavo. Išryškėjo tiesioginė priklausomybė – kuo didesnis stirnų kaimenės tankumas, tuo didesnė jos netektis žiemą. Tinkamai organizavus papildomą stirnų šėrimą bei naudojant kitas biotechnijos priemones, šią netektį iš dalies galima sumažinti, bet visai jos išvengti sunkią žiemą neįmanoma. Kitas svarbus stirnų gausumą reguliuojantis veiksnys yra plėšrūnai, ypač vilkai. Tačiau praėjusiais dešimtmečiais vilkų skaičius Lietuvoje neviršijo 200 – 300, todėl didelio poveikio stirnoms jie neturėjo. Tiesioginis žmogaus poveikis stirnų kaimenei yra jų medžioklė. Neribojama arba nekontroliuojama medžioklė anksčiau ne kartą grėsė stirnai visišku išnaikinimu. Tačiau kultūrinio kraštovaizdžio sąlygomis, kur stambių plėšrūnų likę nedaug, per didelis medžioklės ribojimas stirnų kaimenei taip pat žalingas (Baleišis, 1987).

Vienas iš tobuliausių stirnos jutimo organų – klausa, kuria stirna daugiausia vadovaujasi. Uoslė, kaip ir kitų elninių šeimos atstovų, vidutinė. Regėjimas palyginti blogas, abiejų akių regėjimo laukai beveik nedengia vienas kito, todėl erdvinio vaizdo stirna nemato ir reaguoja daugiausia į judesį.
Stirninai yra truputį stambesni už pateles, bet iš išvaizdos šis skirtumas neryškus. Gamtoje patiną lengviausia atpažinti iš ragų, kol jie nėra numesti.
Stirnos plaukų danga ir kailio spalva kinta sezoniškai. Kaklas, nugara ir šonai vienspalviai, kūno apačia kiek šviesenė. Pasturgalyje į šonus ir žemiau uodegos yra ovalinis baltų plaukų „veidrodėlis”, ypač ryškus žiemą. Tai lyg optinis signalizatorius, kuris padeda stirnai geriau orientuotis būryje. Skirtingose vietovėse gyvenančių stirnų kailio spalva gali skirtis. Kai kur Vidurio Europoje gyvena tamsios, kartais beveik juodos stirnos – melanistai. Daug rečiau aptinkama baltų (albinosų) (9 pav.) arba baltai margų stirnų (jų pasitaiko ir Lietuvoje). Šeriasi du kartus per metus – pavasarį ir rudenį.

Stirna turi nemažai specifinių odos liaukų (Raesfeld, 1965). Užpakalinių kojų išorinėje pusėje žemiau kulno ryškus tamsesnis pasišiaušusių plaukų šepetėlis, dengiantis metatarsalinę liauką. Stirnai einant, šepetėlis kliūva už žolių, palikdamas ant jų specifinį kvapą, pagal kurį kitoms stirnoms būna lengviau atpažinti arba susirasti savo gentainius. Panaši paskirtis ir tarpupirštinių liaukų, esančių kojų kanopas jungiančioje odos raukšlėje. Šių liaukų sekretas suteikia kvapą stirnos pėdsakams bei sutepa besitrinančių kanopų vidinę pusę. Stirninai turi kaktinę odos liauką, esančią žemiau ragų. Trindami kakta medžių kamienus, šakas, krūmus, stirninai liaukos kvapu pažymi savo teritoriją.
Stirnų kūno masė ir didumas smarkiai skiriasi. Nuo 59 kg sveriančių patinų bei 52 kg sveriančių patelių iki 16 – 20 kg sveriančių stirnų. Lietuvos stirnų masei ir didumui nustatyti 1967 –
1975 m. buvo ištirta daugiau kaip tūkstantis stirnų, sumedžiotų įvairiuose respublikos rajonuose (Ejry3Ma, 1975). Gauti duomenys rodo, kad svoris varijuoja tarp 15-40 kg. Stirnų masė ir didumas gali pastebimai skirtis ne tik tolimose arealo vietose, bet ir gretimuose rajonuose. Šis reiškinys seniai pastebėtas Europos šalyse ir aiškinamas vietos populiacijų paveldimomis savybėmis, skirtingo kaimenės tankumo, mitybos sąlygų poveikiu ir kt. (Baleišis, 1987).
Lietuvoje stirnos gyvena miškuose. Labiausiai mėgsta nedidelius, šviesius lapuočių bei mišriuosius miškus su gausiu pomiškiu ir traku, apsuptus dirbamųjų laukų. Juo miškas įvairesnis, juo daugiau jame pelkučių, krūmuotų pievų, retmių, atžalynų, kirtimų, tuo jis tinkamesnis stirnai. Be miškų, svarbus stirnos biotopas yra agroželdiniai, t.y. laukuose esantys maži miškeliai, gojeliai, krūmai, augalijos apsauginės juostos, sodai, sodybviečių želdiniai ir pan. Stirna yra tipiška pamiškės gyventoja ir jai būtina biotopų įvairovė.
Pagrindinis stirnos maistas – įvairūs žoliniai bei sumedėję augalai. Mūsų šalyje žinoma apie 250 stirnos ėdamų augalų rūšių. Įvairiose arealo vietose ėdamų augalų rūšinė sudėtis ir jų mėgstamumas labai skiriasi. Čia svarbu augalijos tipas ir gyvenamų plotų struktūra.
Stirnų veisimosi laikas – ruja – vasaros pabaiga. Ruja prasideda liepos antroje pusėje ir tęsiasi apie mėnesį. Per rują stirnos, ypač patinai, tampa labai aktyvūs ir agresyvūs, daug bėgioja, smarkiai suliesėja.
Stirnos embrionas vystosi su latentine stadija. Apvaisinta kiaušialąstė besidalydama per keletą dienų nusileidžia į gimdą. Čia ji ilgam laikui nustoja augti (iki gruodžio mėnesio). Gruodžio pabaigoje – sausio viduryje stirnos embrionas jau įžiūrimas paprasta akimi. Kovo mėnesį sveria iki 60 g, o balandžio mėnesį – 130-200 g (Priedytis, Bambe 1983). Likusios bergždžios per rują patelės vasaros pabaigoje gali vėl rujoti ir būti apvaisintos lapkričio – gruodžio mėnesiais, per vadinamą antrąją rują. Šiuo atveju embrionas pradeda vystytis iš karto, be latentinės stadijos, ir jaunikliai gimsta tuo pat laiku, kaip ir normaliai rujojusių patelių. Taigi stirnos nėštumas trunka nuo 6 iki 10 mėnesių, bet dažniausiai truputį daugiau kaip 9 mėnesius. Stirniukai gimsta gegužės pabaigoje arba birželį. Patelė paprastai veda po 2, rečiau po 1 ir dar rečiau po 3 jauniklius. Stirnos yra vislios
(Baleišis, 1987).
Patinų ir patelių skaičiaus santykis bei jų pasiskirstymas pagal amžių lemia stirnų kaimenės produktyvumą bei gausumo dinamiką. Abiejų lyčių stirniukų gimsta maždaug po lygiai (Strandgaard, 1972). Tačiau stirninų dėl įvairių priežasčių žūva dažniau negu patelių, todėl su amžiumi patelių daugėja. Stirnos gyvena nelabai ilgai, literatūroje nurodoma (Raesfeld, 1965), kad stirna gyvena iki 17-20 metų. Stirnų kaimenė pagal amžių paprastai skirstoma į keturias grupes: šiųmetukus (iki 1 metų), jaunus (1-2 metų), vidutinio amžiaus (3-5metų) ir senus (6 ir daugiau metų) žvėris. Stirnų pasiskirstymas kaimenėje pagal amžių nėra pastovus.
Gamtoje stirnos žūva dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai natūralios priežastys – plėšrūnai, ligos, parazitai. Dalis žvėrių žūva miške dėl traumų, paskęsta vandens telkiniuose įlūžus ledui arba pavasarį per potvynį. Sunkiomis žiemomis nuo bado, šalčio, išsekimo žūva iki trečdalio stirnų kaimenės. Nemaža ir žmogaus kaltė. Neskaitant sumedžiotų žvėrių, tam tikra dalis stirnų žūva vėliau, nuo žaizdų. Kur yra svarbių kelių, nemažai stirnų papuola po automobilių ratais. Vasara stirniukai žūva per šienapjūtę ir derliaus nuėmimą laukuose nuo dirbančių žemės ūkio mašinų.
Kai kuriose arealo vietose stirnai būdingos gan tolimos (iki 200-300 km) sezoninės migracijos (renTHep ir kt., 1961), tačiau ši rūšis yra sėsli. Didelį stirnos prisirišimą prie gyvenamosios vietos rodo žymėtų žvėrių stebėjimai. Daugiausia migruoja jauni patinai, neturintys individualios teritorijos. Genami senesnių stirninų, jie ieško neužimtų plotų. Juo didesnis kaimenės tankumas, tuo daugiau stirnų priverstos palikti gimtas vietas (Strandgaard, 1972).
Per metus stirnų gyvenimo būdas smarkiai kinta. Visą vasarą maždaug nuo gegužės iki rugsėjo, stirnos gyvena pavieniui ir nuolatinėse vietose. Suaugę patinai tuo laiku užima individualią teritoriją, kurioje nuolatos gyvena ir saugo nuo kitų patinų. Teritoriją rodo ir specialios žymės, paliekamos ant medžių ir krūmų visame teritorijos plote ir ypač gausiai jos pakraščiuose ir palei takus (COKOJIOB ir kt. 1981). Stirninas savo teritorijoje pakenčia tik pateles, jauniklius ir jaunus, 1-2 metų amžiaus, patinėlius. Suaugę stirninai kasmet užima tas pačias teritorijas, bet jų ribos iš dalies gali keistis. Subrendusios patelės vasarą taip pat dažniausiai gyvena pavieniui, kartais su praeitų metų jaunikliais. Skirtingai nuo patinų jos nežymi ir negina savo teritorijos. Rudenį stirnos palieka pamėgtas vietas, pradeda klajoti, grupuotis. Grupės pagrindą sudaro patelės su jaunikliais, prie kurios dažnai prisijungia pernykščiai jaunikliai, bergždžios patelės, o dar vėliau – patinai. Vienoje grupėje paprastai būna iki 5-7 stirnų. Grupės išsilaiko per visą žiemą iki pavasario. Grupei būdinga tai, kad, ištikus pavojui, visi jos nariai seka paskui lyderį, kuriuo dažniausiai būna sena patelė. Grupės gali susijungti, sudaryti keliolikos ar net keliasdešimties stirnų būrius.
Tiek mūsų respublikoje, tiek visame areale didžiausias stirnos priešas yra vilkas. Tose vietose, kur vilkų daug, stirnų kaimenė visuomet išretėjusi. Smarkiai padaugėjus vilkų karų ir suiručių metais, stirnų visada katastrofiškai sumažėdavo. Šiuo metu Lietuvoje vilkų skaičius reguliuojamas ir nėra didelis, todėl jų daroma žala stirnoms nedidelė. Lūšys žiemą taip pat gali papjauti stirną, tačiau lūšių yra dar mažiau negu vilkų. Lapė gali būti pavojinga tik žiemą nusilpusioms ar nesveikoms stirnoms ir mažiems stirniukams. Yra žinoma, kad stirna patelė sugeba apginti savo jauniklius nuo lapės.
Literatūroje nurodoma (renTHep ir kt., 1961), kad stirna gali sirgti pavojingomis žmogui ir naminiams gyvuliams ligomis: snukio ir nagų liga, brucelioze, tuberkulioze, pasiutlige. Aptikta 27 stirnos helmintų rūšys: 2 trematodų, 3 – cestodų, 22 – nematodų. Stirnos helmintų faunai formuotis turi įtakos žvėrių amžius, mitybos sąlygos, helmintų paplitimas tarp naminių gyvulių ir stirnų kaimenės tankumas (Baleišis ir kt., 2003).

1.3. Iksodinių erkių (Ixodes ricinus) bendroji charakteristika
Karalystė: Gyvūnai (Animalia); Tipas: Nariuotakojai (Arthropoda); Potipis: Cheliceriniai (Chelicerata); Klasė: Voragyviai (Arachnida); Būrys: Erkės (Acari); Šeima: Iksodinės erkės (Ixodidae); Gentis: Ixodes; Rūšis: I.ricinus.
Ixodidae šeimos erkės – krauju mintantys nariuotakojai, parazituojantys kiekvienoje stuburinių klasėje ir paplitę beveik visuose pasaulio regionuose. Jų savybės (ilgas maitinimosi periodas, neskausmingas įsisiurbimas, nepastebimas šliaužiojimas po kūną, kiekvienoje stadijoje maitinimasis tik vieną kartą, platus maitintojų ratas) padidina užkrečiamųjų ligų sukėlėjų platinimo potencialą.
Nors erkės buvo tiriamos ilgą laiką, tačiau jų sugebėjimą perduoti ligos sukėlėją įrodė Smith ir Kilbourne tik 19 a. pabaigoje. 20 a. pradžioje erkės įtrauktos į bakterinių ligų platintojų sąrašą. Po II Pasaulinio karo buvo aprašyta daug virusų, pirmuonių ir bakterijų sukeliančių žmonių ir gyvūnų ligas, kurias platina erkės. 1980 m. nustatyta, kad Laimo ligą sukelia Borrelia burgdorferi. Šiuo metu tai viena plačiausiai paplitusių Europoje ir JAV transmisinių ligų. Vėliau suaktyvėjus tyrimams visame pasaulyje aprašytos erkių platinamos riketsiazės, erlichiazės. Šie nariuotakojai gali būti ne tik patogenų platintojai, bet ir bakterijų rezervuaru: dėmėtosios karšinės grupės riketsijų, grįžtamosios karštinės borelijų, Francisella tularensis (Parola ir kt., 2001, Oehme
ir kt. 2002).
Iksodinės erkės – pagrindiniai žmonių užkrečiamųjų ligų platintojai. Europoje ir Lietuvoje labiausiai paplitusios Ixodes ricinus erkės (10 pav.). Jos randamos vėsiose, santykinai drėgnose, krūmokšniais apaugusiose vietovėse, parkuose ar miškuose. Drėgmė ir temperatūra yra svarbiausi faktoriai, darantys įtaką šių erkių aktyvumui ir išgyvenimui. Jų egzistencijai būtina gausiai augalais apaugusi suirstančios augmenijos danga, teritorija, kur drėgmė sausiausiu sezono periodu siekia ne mažiau 80 proc. Esant sausrai ar šalčiui, erkės pasitraukia po paklote tam, kad apsisaugotų nuo išdžiūvimo ar sušalimo. Geografinį paplitimą į šiaurę apriboja žema temperatūra, o į pietus -drėgmės stoka. Dėl priklausomybės temperatūrai ir drėgmei stebima aktyvumo sezono įvairovė skirtingose teritorijose. Centrinėje Europoje visoms šios rūšies erkių vystymosi stadijoms būdingi du aktyvumo pikai: maksimumas – gegužės ir birželio bei rugsėjo ir spalio mėnesiais. Šiaurės Europoje šie pikai susilieja į vieną ir stebimi vasarą. Tačiau erkių aktyvumo modeliai gali kasmet skirtis netgi toje pačioje teritorijoje.
Erkių kūnas nugarinėje dalyje padengtas sklerotizuotu skydeliu, daugelis rūšių neturi akių, aplinkoje orientuojasi daugybe išorinių jautrumo organų pagalba (plaukeliai, receptoriai, burnos organai, Haller’io organas, turintis uoslės ir skonio receptorius). Jautros organai užtikrina erkių galimybę surasti maitintoją ir ryšį su kitais genties atstovais (Parola ir kt., 2001).

Erkėms būdingas 3-jų vystymosi stadijų ciklas (11 pav.) (lerva, nimfa, suaugėlis), kiekvienoje stadijoje būtinas vienkartinis maitinimasis (ieškomas šeimininkas, prisitvirtinama ir maitinamasi keletą dienų). Prisisotinęs parazitas palieka maitintoją, nukrenta ant dirvos paviršiaus ir tinkamoje vietoje virškina kraują bei neriasi į sekančią vystymosi stadiją arba įpuola į diapauzę (sumažėja medžiagų apykaita, sustoja vystymasis). Patinai maitinasi trumpai ir negausiai arba visai nesimaitina. Poravimasis paprastai vyksta ant maitintojo. Patelė, suvirškinusi kraują, sudeda kiaušinius į palankią jiems aplinką ir žūsta. Gyvenimo ciklas gali užtrukti 2-3 metus, bet gali trumpėti arba ilgėti priklausomai nuo aplinkos sąlygų, t. y. temperatūros, santykinės drėgmės, fotoperiodo.
Iksodinės erkės daugiau nei 90 proc. Savo gyvenimo praleidžia išorinėje aplinkoje be maitintojo. Aktyvumui būdingas sezoniškumas maitintojo pradeda ieškoti, esant tinkamoms aplinkos sąlygoms. Erkės gebėjimas jautriai reaguoti į fenolį, drėgmę, aromatines chemines medžiagas, oro vibraciją užtikrina šeimininko suradimą. Priklauso tykojančių grobio erkių grupei, jos ropoja augalu ir laukia praeinančio šiltakraujo gyvūno. Prieš įsisiurbdama į šeimininko kūną, erkė gali ilgai klaidžioti ieškodama tinkamos vietos. Straubliukui besiskverbiant į odą, iš seilių liaukų išskiria skysčio lašelius, turinčius įvairių medžiagų (cementą formuojančios, nuskausminančios, kraujagysles plečiančios, priešuždegiminės, kraujo krešėjimą mažinančios, imunitetą slopinančios), užtikrinančių kraujo siurbimą. Per pirmąsias 24-36 valandas yra pasisavinamas nedidelis kraujo kiekis, vyksta prisitvirtinimo į odą procesas. Maitinimasis trunka 2¬15 dienų priklausomai nuo erkės vystymosi stadijos ir rūšies, šeimininko tipo ir įsisiurbimo vietos. Po lėto kraujo siurbimo pirmomis dienomis seka godus 1-3 dienų maitinimosi periodas.

Klimatas tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai turi įtakos erkėms, jų buveinėms, gyvūnams ir jų šeimininkams – infekcijų šaltiniams. Klimatas keičiasi ir tikėtina, kad šie pokyčiai gali būti susiję su žmonių užkrečiamomis, erkių platinamomis ligomis. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, stebimas bendras klimato savybių kontinentalumo mažėjimas. Prognozuojama, kad iki XXI a. vidurio mūsų šalyje klimatas turėtų atšilti 1,5-1,7°C (Bukantis, 2001).
Klimatas netiesiogiai paveikia erkes bei daro įtaką jų maitintojams. Yra atlikta daug tyrimų, įrodančių, kad stirnos – vienas svarbiausių erkių gausos faktorių, nes yra pagrindinis maitintojas. Pastaraisiais dešimtmečiais stebimas ir miško žvėrių gausos padidėjimas. Šveicarijoje 1960 m. registruota 95 000, o 2004 m. jau 130 000 danielių ir dvigubai padidėjusį (25 000) per tą patį laikotarpį stirnų skaičius (Huss). Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis Lietuvos miškuose 1960 m. buvo 140 danielių, 26540 stirnų, 1100 briedžių, o 2003 m. atitinkamai 351,
72945, 4092.
Europoje labiausiai paplitusios erkių platinamos transmisinės ligos (PSO 2004). Be Laimo ligos, erkinio encefalito, erkės platina ir daug kitų ligų sukėlėjų. Daugelyje šalių per pastarąjį dešimtmetį stebimas ne tik erkinio encefalito sergamumo padidėjimas, bet ir nesuprantamas kitų erkių platinamų ligų pagausėjimas. Klimatas – vienas iš labiausiai lemiančių erkių platinamų ligų faktorių. Klimato pokyčiai, ypač žemos temperatūros sumažėjimas, susijęs su platintojų išplitimu į Europos šiaurę (Huss).
Erkių gausa Lietuvos stacionaruose stebima nuo 1986 m. Tyrimų duomenimis nustatyta, kad per paskutinį dešimtmetį erkių daugėja. 2005 – 2007 m. vidutinis metinis rodiklis siekė 20 – 25 erkės 1 km maršruto, tik 2002 m. stebėta išskirtinai maža erkių gausa (11 erkių/1 km.), kurią nulėmė oro sąlygos (ypatingai karšta ir sausa vasara). Ilgėja ir erkių aktyvumo trukmė. 2006 m. Klaipėdoje aktyvios erkės gamtoje buvo stebėtos nuo kovo iki gruodžio mėnesio (Žygutienė, 2008).

1.3.1. Erkių platinama Borrelia burgdorferi
Borrelia burgdorferi sensu lato bakterijų komplekso spirochetos sukelia Laimo boreliozę (Laimo ligą) žmogui. Ixodes ricinus erkės yra pagrindiniai vektoriai, galintys pernešti šią zoonozę. Borrelia mikroparazitai pasižymi didele genetine įvairove. Visų Borrelia rūšių genomą sudaro linijinė chromosoma, susidedanti iš ~9-9,2 x 105 bp, kartu su žiedine ir linijine plazmidėmis. Šiuo metu identifikuota dvylika rūšių arba genominių grupių – genotipų, priklausančių B.burgdorferi s.l. kompleksui. Tačiau tik trys rūšys yra patogeniškos žmogui: B.burgdorferi s.s. (paplitusi Europoje ir vienintelė Š.Amerikoje), B.afzelli ir B.garinii (paplitusi Vakarų, CentrinėjeEuropoje, Rusijoje, Šiaurinėje Azijoje ir Japonijoje). (Ambrasienė, 2008)
Laimo ligos metu dažniausiai pažeidžiami sąnariai, tačiau pažeidžiama ir oda, centrinė nervų sistema, širdis, akys ir kiti organai. Odoje atsiranda migruojanti eritema, t.y. raudonas bėrimas erkės įkandimo vietoje. Kartais negydomas Laimo artritas gali progresuoti ir pažeisti centrinę nervų sistemą.

IŠVADOS

1. Atlikus AAPD – PGR metodu paremtus tauriųjų elnių ir stirnų DNR tyrimus,
panaudojant ROTH-180-01, ROTH-180-02, ROTH-180-03, ROTH-180-04, ROTH-180-05, ROTH-
180-06, ROTH-180-07, ROTH-180-08, ROTH-180-09, ROTH-180-10 pradmenis buvo nustatyti 79 skirtingi DNR fragmentai, kurių dydis svyravo nuo 150 iki 3000 bazių porų. ROTH-180-01, ROTH-180-02, ROTH-180-03, ROTH-180-06 ir ROTH-180-07 pradmenys buvo neinformatyvūs, tirtų individų DNR nesiamplifikavo. Lyginant elektroforezių duomenis, buvo aptikti rūšiai specifiniai fragmentai, kuriuos galima naudoti kaip brūkšninius kodus rūšies identifikacijai.
2. Tauriųjų elnių populiacijoje genetinis atstumas varijavo tarp 0,08 ir 0,80. Stirnų genetinis panašumas tarp atskirų individų skiriasi nuo 0,04 iki 0,76. Laukų ir miškų stirnos skiriasi ne tik morfologiškai, bet ir genetiškai.
3. Iš 75 tirtų Ixodes ricinus erkių, 2 erkės (2,7%) buvo infekuotos Borrelia burgdorferi s.l. ir 1 erkė (1,3%) – Anaplasma phagocytophilum.
4. Atlikus erkių, užsikrėtusių Borrelia burgdorferi s.l. genotipavimą nustatyta, kad Ixodes ricinus erkė buvo infekuota B.afzelii.

Darbo autorius: I. Pūraitė
Atsiųsti pilną darbą elniniu-genetine-ivairove