ELEKTRONINĖS PREKYBOS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA

Sparčiai vystantis informacijos ir ryšių technologijoms nemaža dalis kasdienių veiklų, taip pat ir prekyba, persikėlė į virtualią erdvę. Prekybiniuose santykiuose sutartis paprastai yra sudaroma prisijungimo būdu, todėl vartotojas neturi galimybių derėtis dėl jos sąlygų. Perkant prekes internetu, vartotojas negali net jų apžiūrėti, įvertinti kokybės ir atitikimo keliamiems reikalavimams. Dėl šių priežasčių virtuali erdvė yra terpė, kurioje yra dažni vartotojo teisių pažeidimai. Tokie pažeidimai mažina vartotojų pasitikėjimą elektronine prekyba ir stabdo jos vystymąsi. Kadangi elektroninės komercijos skatinimas yra viena iš prioritetinių ES sričių, Lietuvoje yra būtina užtikrinti elektroninės prekybos vartotojų teisių apsaugą. Lyderiaujanti valstybė elektroninės komercijos srityje yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Į šią valstybę turėtų lygiuotis ne viena pasaulio šalis. Dėl šios priežasties Lietuvos situacija darbe lyginama su JAV. Be to, kadangi Lietuva yra ES narė, analizuojama ir ES teisinė bazė. Taigi nagrinėjant ir lyginant elektroninės prekybos vartotojų teisių apsaugos situaciją Lietuvoje, kaip ES narėje, ir JAV, darbe siekiama išsiaiškinti, ar Lietuvoje yra užtikrinta elektroninės prekybos vartotojų teisių apsauga.
Išanalizavus mokslinę literatūrą, valstybių ir ES teisės aktus, teismų praktiką bei atlikus situacijos lyginamąją analizę išsiaiškinta, kad bendrai elektroninės prekybos vartotojo teisės Lietuvoje yra užtikrintos. Visgi yra sričių, kuriose, norint efektyviau užtikrinti elektroninės prekybos vartotojų teisių apsaugą, reguliavimas turėtų būti keičiamas. Visų pirma rekomenduotina praplėsti elektroninio parašo naudojimo galimybes, įtvirtinant vartotojų teisę elektroniniu būdu sudaryti ir sutartis, kurioms įstatymo yra reikalaujama notarinė forma. Be to rekomenduotina pakeisti šiuo metu naudojamą elektroninės prekybos vartotojo teisės į privatumą užtikrinimo modelį tokiu būdu, kad jis būtų patrauklesnis verslininkams ir neatgrasytų jų nuo prekybos vykdymo elektroniniu būdu. Galiausiai, kad vartotojui būtų aišku, kurios valstybės teismuose jis gali ginti savo teises, turėtų būti nustatytos aiškesnės taisyklės, nustatančios ginčų, kilusių iš tarpvalstybinių elektroninių sutarčių, teismingumą.
SUMMARY

Information and communication technologies are developing very quickly. Such a fast development and especially the appearance of the Internet influenced many casual activities to be performed in virtual space. When Internet was applied for commerce, electronic trade became very important source of revenue in many countries. One of the legal issues Internet has raised is an issue of protection of electronic trade consumers’ rights. Consumer is a weaker party of a contract, because consumer contracts are usually made by the way of accession, where a seller offers contract terms and conditions and a consumer can’t even negotiate about them. Moreover, consumers who enter into an agreement by electronic means are even more vulnerable because they can see their commodities and evaluate their quality, appropriateness only when they have already entered into the agreement. So virtual space is a space where violations of consumer rights are quite usual. Such violations reduce consumers’ confidence in electronic trade and influence consumers not to use it. As the development of electronic market is one of the most important fields of European Union, Lithuania, as it is a member of EU, must secure electronic trade consumers’ rights so that it would develop as quickly as possible.
The leading country in electronic market is the United States of America. This country should be taken as an example of good regulation and many other states should follow it. Because of this reason the situation of electronic trade consumers’ protection in Lithuania will be compared to situation of USA. Furthermore, as laws of EU are also binding to Lithuania, the legal framework of EU will also be reviewed. So by comparing the situation of protection of electronic trade consumers’ rights in Lithuania, as a member of EU, and the United States of America, this paper will try to answer a question: are the rights of electronic trade consumer in Lithuania properly secured?
While trying to answer this question, these tasks are raised:
1. to find out the reasons why should a special protection be given to consumers, to analyze the definitions of consumer and electronic trade in Lithuania, EU and USA and to compare them;
2. to find out what are the general obligations to the electronic trade sellers in Lithuania and USA and to compare them;
3. to make the analysis of protection of separate electronic trade consumers’ rights. Firstly, to find out if there is secured a consumer right to enter into the electronic agreements (to disclose the topic of electronic signature). Secondly, paper will try to analyze the situation of e-trade consumers’ privacy protection in Lithuania, EU and USA and to compare it.
4. to find out if Lithuania and USA safeguard electronic trade consumers’ right to solve a dispute between consumer and seller in quasi-judicial way: to ascertain if there are institutions which protect consumers rights, have an authority to hear a case and can make a decision which is binding for e-trade seller.
5. to analyze if there are clear rules applied in states to decide the jurisdiction of disputes arising from international electronic contracts.
6. to make conclusions and recommendations.
This paper consists of three main chapters, which are divided into smaller sections. The first chapter analyzes the reasons, why a state should violate a principle of freedom of contract and provide an additional protection for a consumer. Also the definitions of consumer and electronic commerce in Lithuania and the United States of America are introduced and compared in the first chapter. Finally, the first chapter provides the general obligations for internet salesmen in both states and compares them. The second chapter is intended for analysis of separate electronic trade consumers’ rights protection. The first right analyzed in paper is a right to enter into the agreement by electronic means. This right is very important, because electronic trade is impossible without it. This right in the paper is represented through an issue of electronic signature regulation, because it’s inseparable part of this right. The second section of second chapter analyses consumers’ right to privacy. It was found out, that the USA and Lithuania regulate this question in two completely different ways: the USA uses self-regulation method while Lithuania and all the other EU countries use regulative approach. Neither of these methods is ideal for perfect protection of consumers’ rights, so the paper offers a mixed method. Finally, the last chapter analyses the ways of solving a dispute between e-trade consumer and businessmen. Firstly the quasi-judicial institutions and their rights in consumers’ rights advocating are explored. Secondly, an issue of jurisdiction of international electronic trade contract dispute is explained. In order to better understand the application of existing rules, a hypothetical situation of international e-trade contract dispute jurisdiction selection is illustrated. This paper ends in conclusions and recommendations, which states that Lithuania protects the rights of electronic commerce consumers sufficiently, but in order the protection would be perfect, some alterations of laws are recommended. First of all, a law regulating e-signature should give an opportunity to make contracts, which are required to be notarized, by electronic means as it is done in the USA. Also, as it is mentioned above, the method of regulating privacy protection should be changed so that it would not threaten business so much. Finally, a rule of finding out a jurisdiction of a case, which is applied in the USA, should be legitimated so that consumers could more easily decide where they can sue.
ĮVADAS

Spartus technologijų vystymasis įtakojo įvairiausių kasdienių veiklų perkėlimą į virtualią erdvę. XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje itin išplito internetas, iškeldamas į viešumą begalę įvairiausių klausimų, tarp jų ir vartotojų teisių bei jų apsaugos užtikrinimo srityje. Pritaikius internetą komercijai, elektroninė prekyba greitai tapo labai svarbiu pajamų šaltiniu ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip šioje srityje lyderiaujančioje valstybėje, bet ir visame pasaulyje. Nors Lietuvoje internetinė prekyba dar nėra labai populiari, šiuo pirkimo būdu besinaudojančių žmonių kiekvienais metais daugėja. Kadangi internetas yra palyginti naujas dalykas, teisės aktai, reguliuojantys vartotojų teises elektroninėje erdvėje, daugelyje valstybių atsiliko nuo elektroninės komercijos vystymosi tempų.
Temos aktualumas ir darbo problema. Tinkamas elektroninės prekybos vartotojų teisių gynimas yra svarbus dėl kelių priežasčių. Visų pirma, visiems vartotojams turi būti užtikrinama papildoma apsauga, kadangi jie yra silpnesnioji sutarties šalis, paprastai neturinti galimybės derėtis dėl pardavėjo pateiktų sutarties sąlygų. Elektroninės prekybos vartotojai yra dar labiau pažeidžiami, kadangi prieš įsigyjant jie negali prekių apžiūrėti, patikrinti ar kitokiu būdu įvertinti jų kokybės. Be to šiuolaikinės technologijos leidžia internetinių tinklalapių valdytojams stebėti vartotojų elgesį internete ir kaupti apie juos informaciją, taip pažeidžiant vartotojo teisę į privatumą. Dėl šių priežasčių elektroninės prekybos pardavėjui turi būti nustatyta papildomų reikalavimų, padedančių ginti vartotojų teises. Tačiau per griežtas verslininkų ribojimas gali sukelti priešingą efektą, t.y. stabdyti elektroninės prekybos vystymąsi bei tokiu būdu pažeisti vartotojų teisę apskritai sudaryti sutartis elektroninėmis priemonėmis. Taigi valstybė privalo surasti kompromisą tarp elektroninės prekybos vartotojų ir verslininkų interesų.
2 Žr. Priedą Nr. 1, Priedą Nr.2, Priedą Nr.3.
3 eBayInc.Report Strong First Quarter 2011 Results; <http://www.ebayinc.eom/page/news#20110427007093> [aplankyta 2011-02-03].
Jungtinės Amerikos Valstijos neabejotinai yra viena lyderiaujančių valstybių elektroninės prekybos išsivystymo ir paplitimo šalyje srityje. Gerai pasaulyje žinomi internetinės prekybos tinklalapiai Amazon, e-Bay, Yahoo yra valdomi Jungtinių Amerikos Valstijų kompanijų ir neša milijoninius pelnus. Neabejotinai Jungtinės Amerikos Valstijos yra valstybė, į kurią elektroninės prekybos srityje turėtų lygiuotis daugelis pasaulio šalių. Dėl šios priežasties Lietuvos situacija elektroninės prekybos vartotojų teisių užtikrinimo srityje bus lyginama su Jungtinių Amerikos Valstijų situacija. Be to, kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos (ES) narė ir ją varžo ES lygiu priimti teisės aktai, bus nagrinėjama ir ES teisinė bazė. Atliekant elektroninės prekybos vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo situacijos Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos narėje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose lyginamąją analizę, bus siekiama atsakyti į klausimą: ar Lietuvoje tinkamai užtikrinta elektroninės prekybos vartotojų teisių apsauga?
Darbo objektas: elektroninės prekybos vartotojų teisės bei jų užtikrinimo būdai Lietuvoje, Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Darbo tikslas: išsiaiškinti, ar Lietuvoje yra užtikrinta elektroninės prekybos vartotojų teisių
apsauga.
Siekiant minėto tikslo, yra iškelti tokie uždaviniai:
1. atsakyti į klausimą, kodėl vartotojams turi būti teikiama papildoma apsauga bei apibrėžti pagrindines sąvokas, t.y. išsiaiškinti vartotojo bei elektroninės prekybos apibrėžimus Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ir juos palyginti;
2. išnagrinėti, kokios yra verslininko, užsiimančio elektronine prekyba, bendrojo pobūdžio pareigos Lietuvoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, jas palyginti;
3. atliekant atskirų elektroninės prekybos vartotojų teisių užtikrinimo analizę išsiaiškinti, ar Lietuvoje ir JAV yra užtikrinama teisė vartotojams sudaryti sutartis elektroniniu būdu: išnagrinėti elektroninio parašo problematiką;
4. atliekant atskirų elektroninės prekybos vartotojų teisių užtikrinimo analizę išsiaiškinti, ar pasirinktose valstybėse yra užtikrinama vartotojų teisė į privatumą, palyginti šių valstybių situaciją;
5. išsiaiškinti, ar nagrinėjamose valstybėse yra užtikrinama elektroninės prekybos vartotojų teisė spręsti ginčus, kylančius iš elektroninių vartojimo sutarčių, neteismine tvarka;
6. išsiaiškinti, ar nagrinėjamose valstybėse yra užtikrinama elektroninės prekybos vartotojų teisė spręsti ginčus, kylančius iš elektroninių vartojimo sutarčių, teismo keliu: išnagrinėti teismo jurisdikcijos problematiką;
7. pateikti išvadas bei rekomendacijas; Darbe yra keliamos tokios hipotezės:

1. Lietuvoje ne visos elektroninės prekybos vartotojų teisės lyginant su Jungtinių Amerikos Valstijų situacija yra užtikrinamos.
2. Pritaikius Jungtinių Amerikos Valstijų nustatytus vartotojų teisių užtikrinimo modelius, Lietuvoje vartotojų teisių apsauga būtų užtikrinta.
Darbo metodai. Siekiant įgyvendinti užsibrėžtus uždavinius ir patvirtinti arba paneigti iškeltas hipotezes, darbe bus panaudoti įvairūs teoriniai ir empiriniai darbo metodai. Mokslinės literatūros, teisės aktų, teismų praktikos ir kitų teisės šaltinių analizės ir sisteminimo metodas buvo naudojamas siekiant iš gausybės mokslinės literatūros, teisės aktų ir teismų praktikos išskirti svarbiausių klausimų reguliavimo problematiką pasirinktose valstybėse ir ją susisteminti. Taikant istorinį metodą buvo apžvelgta vartotojų teisių apsaugos vystymosi raida. Plačiai darbe naudojamas lyginamasis metodas leido išanalizuoti Lietuvos, Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų situaciją elektroninės prekybos vartotojų teisių užtikrinimo srityje bei ją palyginti, atskleisti privalumus ir trūkumus. Aiškinamasis metodas buvo taikomas aiškinant įvairių įstatymų normų prasmę, taikymo galimybes. Apibendrinimo metodas darbe buvo pasitelktas išanalizuotai medžiagai apibendrinti, išvadoms bei rekomendacijoms formuluoti.
Darbo struktūra. Darbą sudaro trys pagrindiniai skyriai, kurie yra suskirstyti į poskyrius ir skirsnius. Pirmajame darbo skyriuje yra analizuojamos priežastys, lemiančios papildomos apsaugos vartotojams nustatymo poreikį, nagrinėjamos ir lyginamos vartotojo ir elektroninės prekybos sąvokos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europos Sąjungoje ir Lietuvoje bei aiškinamasi, kokios yra nustatytos bendrojo pobūdžio pareigos elektroninės prekybos pardavėjui. Antrasis skyrius yra skirtas atskirų elektroninės prekybos vartotojų teisių gynimo analizei. Jame nagrinėjama teisė sudaryti sutartis elektroniniu būdu bei atskleidžiama su tuo susijusi elektroninio parašo problematika, atliekamas situacijos valstybėse palyginimas. Antrajame poskyriuje analizuojama, kaip nagrinėjamose valstybėse yra užtikrinama elektroninės prekybos vartotojų teisė į privatumą, bei bandoma sukurti naują, efektyvesnį privatumo užtikrinimo modelį. Galiausiai trečiajame darbo skyriuje nagrinėjama, kaip elektroninės prekybos vartotojų teisės yra užtikrinamos vykdymo stadijoje. Visų pirma analizuojama, ar vartotojų teisės yra pakankamai ginamos sprendžiant ginčus neteismine tvarka. Antrajame poskyriuje yra analizuojama ginčų, kylančių iš tarptautinių elektroninių sutarčių, teismingumo problematika. Galiausiai darbe pateikiamos išvados bei rekomendacijos.
1. VARTOTOJAS ELEKTRONINES PREKYBOS

KONTEKSTE

Vartotojo institutas civilinėje teisėje atsirado siekiant įgyvendinti silpnosios sutarties šalies gynimo sutartiniuose santykiuose principą. Šis principas reiškia, kad susiklosčius aplinkybėms, kai dėl tam tikrų priežasčių viena sutarties šalis yra kur kas stipresnė kitos atžvilgiu, įstatymų leidėjas priima taisykles, kuriomis remiantis silpnesnioji sutarties šalies yra ginama. Vartotojams daugelyje pasaulio valstybių yra suteikiama tokia įstatymų numatyta apsauga, kadangi jie yra labiau pažeidžiama sutarties šalis. Tuo tarpu elektroninės prekybos vartotojas yra dar labiau pažeidžiamas, kadangi jis neturi galimybių tiesiogiai ir realiai bendrauti su pardavėju, prieš įsigydamas negali pamatyti ir įvertinti prekių ar paslaugų kokybės.

1.1. Papildomos apsaugos vartotojams teikimo priežastys
Vienas pagrindinių civilinės teisės principų yra sutarties laisvės principas, įtvirtintas LR Civilinio Kodekso 6.156 straipsnyje. Šis principas reiškia civilinių teisinių santykių subjektų teisę laisvai apsispręsti, sudaryti sutartį ar ne, su kuo sudaryti sutartį, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio (laisvai pasirinkti sutarties sąlygas) ir formos, išskyrus atvejus, kai tai nustato imperatyvios teisės aktų normos, arba kai tam konkrečių sąlygų reikalauja sąžiningumo, protingumo, teisingumo principai, viešoji tvarka ar gera moralė. Taigi iš esmės sutarties šalys gali susitarti dėl bet kokių sutarties sąlygų, jei nėra konkretaus teisės aktų reikalavimo, ir jei abi šalys su tomis sąlygomis sutinka. Tačiau neretai sutartinių teisinių santykių šalių padėtis dėl objektyvių priežasčių (profesinis statusas, patirtis, informacija, materialinė padėtis, specialių žinių stoka ir t.t.) yra nelygiavertė.
7 UAB Tele2p. IĮRogrinta, LR Aukščiausiasis teismas (2008, Nr. 3K-3-579/2008).
LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-579/2008 pažymėjo, kad „[j]eigu kuris nors šių [civilinių teisinių] santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai šios sąlygos nustatytos imperatyviosios teisės normų” . Siekiant apginti silpnesniosios šalies teises, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio ribojimo pavyzdžių – vartojimo sutarties institutas.
Vartojimo sutartys paprastai sudaromos prisijungimo būdu, kai yra naudojamos standartinės, individualiai neaptariamos, sutarčių sąlygos, todėl vartotojas neturi galimybių dėl jų derėtis. Dėl šios priežasties vartojimo sutartyse viena šalis, t.y. fizinis asmuo, perkantis prekes ar paslaugas savo asmeniniams poreikiams, yra akivaizdžiai silpnesnė nei kita tokios sutarties šalis -verslininkas, užsiimantis tokių prekių ar paslaugų pardavimu. Šios aplinkybės lemia, kad vartojimo sutarčių atveju negalima remtis vien sutarties laisvės principu, kadangi yra būtina užtikrinti bent minimalią vartotojų teisių apsaugą. Taigi valstybė šiuo pagrindu įgyja teisę įsikišti į privačius sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti atskirą vartojimo sutartims taikomą reguliavimą, ginantį vartotoją. Dar didesnė apsauga turi būti suteikta vartotojams, įsigyjantiems prekes ar paslaugas nuotolinio ryšio priemonėmis.
Vartotojui įsigyjant prekes naudojant nuotolinio ryšio priemones, prarandama galimybė perkamą produktą apžiūrėti, jį įvertinti, galbūt pasimatuoti, nustatyti esamus trūkumus bei atlikti visus kitus veiksmus, kurie padėtų įsitikinti prekės kokybiškumu ir apsispręsti, ar verta įsigyti prekę, ar ne. Tai yra viena iš priežasčių, dėl ko elektroninės prekybos vartotojui būtina suteikti papildomą, dar didesnę apsaugą nei paprastam vartotojui. Kita priežastis yra ta, kad elektroninės prekybos, ypatingai tarpvalstybinės, skatinimas yra viena iš prioritetinių Europos Sąjungos sričių.
Žr. išnašą 4: Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga.
2009 m. Europos Sąjungos Komisijos užsakymu buvo atliktas nepriklausomas išsamus tyrimas, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti pagrindines tarpvalstybinės elektroninės prekybos problemas. 2009 m. spalio 22 d. paskelbtoje ataskaitoje buvo įvardintos kliūtys, kurios stabdo elektroninės komercijos vystymąsi ir kurias yra būtina panaikinti. Viena iš tokių kliūčių – per mažas vartotojų pasitikėjimas. Už informacinę visuomenę ir žiniasklaidą atsakinga Europos Sąjungos Komisijos narė V. Reding savo žodžiais patvirtino, koks reikšmingas Europos Sąjungai yra elektroninės prekybos skatinimas: „[s]kaitmeninė bendroji rinka Europai labai svarbi. Kol nepanaikinsime visų interneto sandorių kliūčių, kylančių ir galutiniams vartotojams, tol tikrosios skaitmeninės ekonomikos nesukursime. Tai turėtų būti vienas svarbiausių visų politikos iniciatyvų, kuriomis siekiama atgaivinti bendrosios rinkos idėją, tikslas”. Elektroninės prekybos vartotojams užtikrinus jų teisių apsaugą, neabejotinai stiprėtų jų pasitikėjimas elektronine komercija, o tai įtakotų asmenų, besinaudojančių elektroninės prekybos paslaugomis, skaičiaus didėjimą. Taigi elektroninės prekybos vartotojų teisių užtikrinimas yra elektroninės komercijos plėtros prielaida.
Apibendrinant galima teigti, kad vartotojams papildoma apsauga turi būti suteikta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, vartojimo sutartys paprastai yra sudaromos prisijungimo būdu, kur vartotojas yra silpnesnioji šalis, negalinti keisti ar derėtis dėl sutarties sąlygų. Antra, elektroninės prekybos vartotojams teikiama apsauga didintų tokių vartotojų pasitikėjimą elektronine komercija, o tai skatintų juos naudotis šia paslauga. Tokiu būdu būtų skatinamas elektroninėms prekybos vystymasis, kas yra viena iš prioritetinių ES sričių.
1.2. Vartotojo ir elektroninės prekybos sąvokos Lietuvoje ir Jungtinėse
Amerikos Valstijose
Vartotojo sąvoka pirmą kartą buvo apibrėžta 1968 m. Briuselio konvencijoje dėl
12
jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo. 13 Briuselio konvencijos straipsnis nurodo, kad vartotojas yra asmuo, sudarantis sutartį turint tikslą, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo verslu ar profesija. Pagal šį apibrėžimą į vartotojo sąvoką turėtų patekti tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo, jei jo sudaroma sutartis nėra susijusi su verslu ar profesija.
Verta pažymėti, kad vartotojo sąvoka per keturiasdešimt metų iš esmės nepasikeitė, tačiau dabar Europos Sąjungos, tame tarpe ir Lietuvos, teisės aktuose aiškiai išskiriama, kad vartotoju gali būti laikomas tik fizinis asmuo. Tokiu būdu eliminuojama galimybė specialia vartotojų teisių
13
apsauga pasinaudoti juridiniams asmenims. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau darbe – LR Civilinis kodeksas) 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis apibrėžiama kaip „sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti”. Analogiškai vartotojas apibūdinamas ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatyme (toliau darbe – LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymas).
Taigi apibendrinant galima išskirti tokius Lietuvos vartotojui privalomus bruožus: o Tai yra fizinis asmuo;
12 Convention on jurisdiction and the enforcement of judgments in civil and commercial matters (1968 09 27).
o Perkantis prekes ar paslaugas iš verslininko (fizinio ar juridinio asmens, veikiančio verslo tikslais);

o Prekes ar paslaugas vartotojas įsigyja ne savo darbo, profesijos ar prekybos tikslais, bet asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Jungtinėse Amerikos Valstijose vartotojų apsaugos aktai yra priimti valstijų lygmeniu, todėl vartotojo sąvoką apibrėžiančios nuostatos kiekvienoje valstijoje gali šiek tiek skirtis. Pavyzdžiui, Ilinojaus valstijos Vartotojų Apgaulės ir Klaidinančios Prekybos Praktikos Aktas nedaro skirtumo tarp fizinio asmens ir verslininko, vartotoją apibrėžiant kaip „bet kurį asmenį, kuris perka arba įsipareigoja pirkti prekę ne perpardavimui kaip įprastai jo verslo veiklai, tačiau naudoti
17
pačiam ar jo namų ūkio nariui”. Asmuo šiame akte apibrėžiamas kaip bet kuris fizinis asmuo arba
18
jo teisėtas atstovas, bendrija, vietinė ar užsienio bendrovė, kompanija, prekybininkas ir t.t. Tuo tarpu Džordžijos valstijoje vartotoju pripažįstamas tik fizinis asmuo. Merilendo valstijos vartotojų apsaugos akte vartotojo sąvoka apibrėžta kaip „esamo ar galimo pirkėjo, nuomininko ar vartojimo
20
prekių, vartojimo paslaugų, vartojimo nekilnojamojo turto ar vartojimo kredito gavėjo”. Nors vartotojo samprata valstijose ir skiriasi, visos valstijos, rengdamos savo įstatymus dėl vartotojų
21
teisių apsaugos, rėmėsi vienu iš šių federalinių teisės aktų: Federalinės Prekybos Komisijos Aktu,
22
Vieningu Vartotojų Pardavimų Praktikos Aktu arba Vieningu Klaidinančios Prekybos Praktikos
23
Aktu. Kadangi yra trys pagrindiniai valstijų įstatymų modeliai, didelės vartotojo sąvokų įvairovės nėra. Be to yra tam tikrų bendrų argumentų, kuriais remiantis asmuo teisme gali įrodinėti, jog jis atitinka vartotojo apibrėžimą.
Vienas tokių argumentų yra susijęs su įstatymo tikslo aiškinimu. Visų valstijų aktų dėl vartotojų apsaugos tikslas yra tas pats – užkirsti kelią sukčiavimui ir apgaulei vartojimo sutartyse. Todėl galimas argumentavimas, jog vartotojo sąvoka turi būti aiškinama liberaliai, kad būtų pasiektas minėtas tikslas. Toks liberalus aiškinamas išplečia valstijų įstatymų, reguliuojančių vartotojų apsaugos klausimus, reikšmę, nes jie gali būti taikomi ir bylose, kurios turi „įstatymo
24
dvasią” ar kuriose gali būti pasiektas įstatymu siektas tikslas. Tačiau yra galimas ir priešingas argumentavimas.
Priešingas liberalaus aiškinimo argumentui yra argumentas, kad vartotojas turi pažodžiui atitikti apibrėžimą, įvardintą valstijos įstatyme bei valstijos teisės taikymo taisykles,
25
17 Autoriaus versta iš: Illinois Consumer Fraud and Deceptive Business Practices Act (2005, 815 ILCS 505), 505-1 str.
18 Illinois Consumer Fraud and Deceptive Business Practices Act, (2005, 815 ILCS 505) 505-1 str.
20 Maryland Consumer Protection Act (1974), 13-101 str.
21 Angl. Federal Trade Commission Act.
24
Zr. išnašą 19: Michelle L. Evans. 25 Kiekvienu konkrečiu atveju, kiekvienoje byloje atskirai.
interpretuojančias tą įstatymą, ir tai turi būti daroma case-by-case principu. Jei ieškovo pusė teisme pateikia argumentus už vartotojui nustatytos papildomos apsaugos taikymą ieškovui,atsakovas gali gintis įrodinėdamas, kad ieškovas nėra vartotojas pagal valstijos įstatyme pateiktą sąvokos apibrėžimą. Dažniausiai tai daroma teigiant, kad įstatymas turi būti aiškinamas griežtai, t.y. kad reikia vadovautis tiksliai parašytu tekstu, netaikant jokio interpretavimo. Visgi tokia proceso eiga gali kisti, kadangi daugumos valstijų klaidinančios prekybos praktikos ir vartotojų apsaugos teisės aktuose yra numatytos vartotojo statuso išimtys. Pavyzdžiui, Teksaso klaidinančios prekybos praktikos statute yra numatyta, kad ieškovo pusė neturi pareigos įrodyti, jog ieškovui turi būti taikoma vartotojui būdinga apsauga, jei atsakovas turi turto daugiau nei už 25 milijonus Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Tokiu atveju įrodinėjimo pareiga pereina atsakovo pusei, kuris
27
turi paneigti ieškovo kaip vartotojo statusą.
Taigi galima apibendrinti šiuos Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų panašumus ir skirtumus reglamentuojant vartotojo sąvoką.
1 lentelė. Vartotojo sąvokos Lietuvos Respublikoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose panašumai ir skirtumai.

Kriterijai Lietuvos Respublika Jungtinės Amerikos Valstijos
Kai kuriose valstijose tik fizinis
Vartotojo asmuo Išimtinai tik fizinis asmuo asmuo, kai kuriose – gali būti ir
juridiniai asmenys
Vartotojo perkamų prekių ar Tik asmeniniams (ne verslo) Tik asmeniniams (ne verslo)
paslaugų vartojimo tikslas poreikiams poreikiams
Vartotojo perkamų prekių ar Verslininkas, veikiantis verslo Vartotojo sąvokai neturi
paslaugų pardavėjas tikslais reikšmės
Išreiškus ketinimą įsigyti prekę Išreiškus ketinimą įsigyti prekę
Tapimo vartotoju momentas

ar paslaugą ar paslaugą

Kaip matyti iš pateiktos lentelės, Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vartotojo sąvokos apibrėžimuose yra tiek panašumų, tiek skirtumų. Kalbant apie skirtumus, labai svarbu pabrėžti, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose vartotojo sąvokos apibrėžimo klausimas paliktas reguliuoti valstijų lygmeniu, todėl skirtingose valstijose vartotojas yra įvardijamas skirtingai. Kai kuriose valstijose vartotojams teikiama apsauga gali naudotis ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, tuo tarpu Lietuvoje yra griežtai nustatyta, kad vartotojas yra išimtinai fizinis asmuo. Be to, Lietuvoje viena iš sąlygų, kurias išpildžius asmuo gali būti laikomas vartotoju, yra ta, kad jis prekes ar paslaugas turi įsigyti iš verslininko, tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose ši sąlyga nėra keliama. Tačiaunustatyta ir panašumų: visų pirma, tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėse Amerikos valstijose vartotojas prekes ar paslaugas turi įsigyti ne verslo, bet asmeniniams poreikiams tenkinti. Be to, abejose valstybėse vartotojams teikiamą apsaugą asmuo įgyja nuo to momento, kai jis išreiškia valią prekes
28 29
ar paslaugas įsigyti. Kita sąvoka, kurią būtina išsiaiškinti, yra elektroninė komercija.
Elektroninė komercija skirtingų autorių yra apibrėžiama nevienodai, tačiau galima išskirti kelis pagrindinius apibrėžimus, besiskiriančius veiksmų, įtraukiamų į šią sąvoką, platumu. Vienų autorių elektroninės komercijos sąvoka apima visas finansines ir komercines transakcijas, kurios yra atliekamos elektroniniu būdu, įskaitant visas kreditinių/debetinių kortelių transakcijas. Tuo tarpu kiti autoriai šį apibrėžimą kur kas susiaurina, įvardindami, kad elektroninė komercija yra mažmeninė prekyba vartotojams, kurių atžvilgiu tiek sandoris, tiek apmokėjimas vyksta nuotoliniu būdu, pvz. internetu.
Internetinė enciklopedija pateikia tokį elektroninės komercijos apibrėžimą: „tai komercija verslas-vartotojui arba verslas-verslui, tvarkoma pasitelkiant Internetą ar kitus elektroninius
31
tinklus”. Iš šio apibrėžimo matyti, kad elektroninė komercija skirstoma subjektų pagrindu į dvi rūšis, tačiau lieka neaiškumas, kokio platumo yra šis apibrėžimas, kadangi žodis „komercija” yra paliekamas neapibrėžtas.
32
Jungtinių Amerikos Valstijų Surašymo Biuras elektroninę komerciją apibrėžia kaip prekių ir paslaugų pardavimą online režimu, kai online apima interneto, intraneto, ekstraneto ir nuosavų tinklų naudojimą siekiant paleisti tokias sistemas kaip Elektroninis Duomenų
33
Apsikeitimas. Kiti apibrėžimai apima tik transakcijas, kurios naudoja atviras (paprastai paremtas internetu) sistemas, neįskaitant nuosavų tinklų elektroninių sistemų. Pažymėtina, kad elektroninė komercija apima tiek verslas-verslui, tiek verslas-vartotojui sistemas. Europos Sąjungoje elektroninė komercija suvokiama kur kas plačiau.
35
28 Vartotojo išreikšta valia įsigyti prekę abejose valstybėse yra žinoma kaip ofertos akceptavimas. Yra laikoma, kad
būtent nuo šio momento yra sudaryta sutartis.
29 Kadangi daugelis autorių naudoja ne elektroninės prekybos, bet elektroninės komercijos sąvoką, ši sąvoka darbe ir
bus apibrėžiama. Be to, toliau darbe elektroninės komercijos sąvoka bus naudojama kaip sinonimas elektroninės
prekybos sąvokai.
32 Angl. U.S. Census Bureau; <http://www.census.gov/> [aplankyta 2011 02 02].
33 Angl. Electronic Data Interchange (EDI).
Europos Komisijos iniciatyvoje dėl elektroninės komercijos nurodoma, kad elektroninė komercija, paremta elektroniniu duomenų apdorojimu ir persiuntimu, apima daugelį skirtingų veiklų, įskaitant elektroninę prekių ar paslaugų prekybą, online skaitmeninių duomenų pristatymą, elektroninį lėšų persiuntimą, elektroninę prekybą akcijomis, viešuosius pirkimus ir t.t. Iniciatyvojeišskiriamos dvi pagrindinės elektroninės komercijos rūšys: netiesioginė, kuri apima materialių prekių užsakymą elektroniniu būdu, kai tokios prekės pristatomos pasitelkiant tradicines priemones, tokias kaip pašto kurjeriai, bei tiesioginė, kurią galima apibūdinti kaip nematerialių prekių užsakymą elektroniniu būdu, kai fiziškai apskritai nėra kontaktuojama, o prekė (tokia kaip programinė įranga, elektroninė knyga) pristatoma internetu. Lietuvos teisės aktai nustato siauresnę elektroninės komercijos sampratą.
Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo Nr. 258 „Dėl daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių patvirtinimo” (toliau darbe -LR ūkio ministro daiktų pardavimo ir teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklės) 2 straipsnyje pateikiamas elektroninės prekybos apibrėžimas, kuris skamba taip: „elektroninė prekyba tai prekybinės veiklos būdas, kai sutartys sudaromos, o esant reikalui – ir vykdomos, naudojant informacines technologijas bei priemones kompiuterių tinklais keičiantis
37
elektroniniais duomenų pranešimais” .
Galima daryti išvadą, kad tiek Jungtinių Amerikos Valstijų, tiek Lietuvos teisės aktai elektroninę komerciją apibrėžia labai panašiai. Elektroninės komercijos sąvoka nagrinėjamose valstybėse atitinka antrąjį, t.y. siauresnįjį, apibrėžimą, kadangi elektroninė komercija abejose šalyse įvardijama kaip tam tikras prekybos būdas. Tuo tarpu Europos Sąjungos lygmeniu elektroninė komercija suvokiama plačiau, apima daugelį skirtingų veiklų, įskaitant ir įvairias komercines, finansines transakcijas.

1.3. Bendrojo pobūdžio elektroninės prekybos pardavėjo pareigos
Kalbant apie verslininko, prekiaujančio internetu, pareigas svarbi sąvoka yra „tinklo
39
37 Dėl daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių patvirtinim o,
LR ūkio ministro įsakymas (2001 12 17, Nr. 258).
39 Angl. „netiquette” – the etiquette on the Internet (etiketas internete, tinklo etiketas).
etiketas”. Tai taisyklės ir papročiai, susiformavę ir išsivystę internete. Tinklo etiketo taisyklės buvo ypatingai reikšmingos tik pradėjus vystytis interneto komercinimui, kai dar nebuvo (arba buvo labai mažai) teisės aktų, reguliuojančių šį klausimą. Visgi tinklo etiketas lieka svarbus ir šiomis dienomis, kadangi tai yra elgesio gairės online prekybininkams. Tinklo etiketas apima labai daug taisyklių, pradedant nuo tokių kaip draudimas perduoti slaptažodį tretiesiems asmenims, taisyklė, pagal kurią viso teksto rašymas didžiosiomis raidėmis laikomas tolygiu šaukimui realiame gyvenime, ir baigiant tokiomis taisyklėmis kaip draudimas išsiuntinėti informaciją visiemskontaktiniams asmenims bei draudimas akademinius tinklalapius naudoti komerciniams tikslams.
42
Daugelis Jungtinių Amerikos autorių pateikia patarimus, kuriais turėtų vadovautis verslininkas, užsiimantis elektronine prekyba, norėdamas nepažeisti tinklo etiketo taisyklių. Visų pirma online prekybininkas turi pareigą skaityti elektroninius laiškus ir į juos atsakyti bei su tuo susijusią pareigą užtikrinti, kad jo elektroninio pašto dėžutė būtų visada veikianti ir pasiekiama. Antra, verslininkas turi užtikrinti, kad jo tinklalapis būtų apsaugotas nuo virtualių įsilaužėlių ir internetinio vandalizmo, kad nebūtų pažeistas internetinio puslapio vientisumas. Šiuo tikslu verslininkas turi kuo dažniau atlikti patikrinimus: periodiškai siųsti sau elektroninius laiškus, kad išsiaiškintų, ar jo pašto dėžutė tikrai veikia tinkamai ir laiškai yra gaunami nedelsiant; tikrinti informaciją apie save ir apie jo siūlomus produktus, įvesdamas savo bei produktų pavadinimus į įvairius paieškos paslaugas teikiančius tinklalapius (kad įsitikintų, jog nėra sukurtų apsišaukėlių tinklalapių kompanijos vardu); užtikrinti, kad jo tinklalapyje būtų įdiegta ir veiktų apsauga nuo kompiuterinių virusų. Trečia, tinklalapio savininkas turėtų reguliariai išsaugoti svetainės informaciją, kad jai nustojus veikti, būtų patirta kuo mažesnė žala. Ketvirta, prekybininkai, kurie užsakymus priima internetu, turėtų informuoti savo klientus apie jų užsakymų privatumo apsaugos lygį. Tai ypatingai svarbu, jei klientas pateikia kreditinės kortelės numerį ar užsako „jautrias” prekes, tokias kaip nėštumo ar AIDS testas. Taip pat klientui privalo būti suteikiama informacija apie jo duomenų kaupimą bei ši informacija turi būti apsaugota nuo trečiųjų asmenų. Penkta, prekybininkas turėtų arba išsiųsti klientui, užsakiusiam prekę ar paslaugą, patvirtinimą apie užsakymo gavimą, arba užsakymo metu nurodyti, jog toks patvirtinimas nebus siunčiamas. Šios rekomendacijos nėra privalomos, tačiau JAV yra ir tikslių, teisės aktais įtvirtintų taisyklių, nustatančių verslininko pareigas.
Elektroninių Parašų Globalioje ir Nacionalinėje Komercijoje Akte, JAV Kongreso priimtame 2000 m., yra įtvirtinta „vartotojo sutikimo” taisyklė. Pagal šią taisyklę yra nustatyti papildomi reikalavimai verslininkams, norintiems naudoti elektroninius įrašus ar parašus sutartyse, sudaromose su vartotojais. Tokie verslininkai privalo iš vartotojų gauti sutikimą, patvirtinantį, kad jie sutinka tam tikrą informaciją gauti elektroniniu būdu. Ši informacija apima bet kokiąinformaciją, kuriai valstijų ar federaliniai įstatymai yra nustatę privalomą rašytinę formą. „Vartotojo sutikimo” taisyklė skatina elektroninių įrašų ir parašų naudojimą tuo pat metu stiprindama vartotojų pasitikėjimą elektronine komercija.
Dar viena taisyklė, taikoma Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra Federalinės Prekybos Komisijos Prekių Užsakymo Paštu ar Telefonu Taisyklė. Šios taisyklės esmė yra ta, kad siūlantis įsigyti prekių pardavėjas turėtų prekes užsakančiam asmeniui nurodyti, per kiek laiko jos gali būti pristatytos. Jei toks terminas nenurodomas, taikomas bendras trisdešimties dienų terminas nuo užsakymo gavimo dienos. Jei priėmus kliento užsakymą paaiškėja, kad pardavėjas negali pristatyti
47
prekių per nurodytą terminą, pardavėjas turi gauti pirkėjo sutikimą dėl užsakymo vėlavimo.
48
Negavus tokio sutikimo, pardavėjas privalo nedelsiant grąžinti pirkėjui jo sumokėtas sumas.
Prekių grąžinimo klausimai Jungtinėse Amerikos Valstijose paliekami reguliuoti patiems online prekybininkams. Jie tik privalo savo elektroninių parduotuvių tinklalapiuose pateikti prekių grąžinimo, pinigų grąžinimo ar prekių apkeitimo strategijas. Šios strategijos turi būti pateikiamos tokiu būdu, kad jos būtų laisvai prieinamos klientams dar iki sutarties sudarymo. Elektroninės parduotuvės, taikančios prekių negrąžinimo strategiją, neprivalo atgal priimti prekių, nebent prekės yra ne tokios kaip buvo nurodyta arba yra su defektu. Tuo tarpu prekybininkai, kurie taiko prekių grąžinimo strategiją, gali nustatyti labai įvairų prekių grąžinimo terminą, kuris skirtingose parduotuvėse gali kisti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių.
47 Pažymėtina, kad kliento tylėjimas šiuo atveju privalo būti traktuojamas kaip atsisakymas sutikti.
48 Federal Trade Commission Bureau of Consumer Protection, Business Guide to the Mail and Telephone Order
Merchandise Rule; <http://business.ftc.gov/documents/bus02-business-guide-mail-and-telephone-order-merchandise- rule> [aplankyta 2011 02 10].
Nors Lietuvoje nėra teisės akto, konkrečiai reglamentuojančio tinklo etiketo klausimą, visgi galima teigti, kad šios taisyklės galioja ir šioje šalyje. LR Civiliniame kodekse yra įtvirtinta, jog nustatydami savo tarpusavio teises ir pareigas, „subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais”. Be to Lietuvoje egzistuoja teisės aktai, ginantys vartotojų teisių apsaugą: Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklės ir kiti teisės aktai. Šių teisės aktų nustatytomis teisėmis ir pareigomis yra įgyvendinami pagrindiniai tinklo etiketo principai.
Tikslios Lietuvoje veikiančio elektroninės prekybos verslininko pareigos iki sutarties sudarymo yra aiškiai išvardintos LR Civiliniame kodekse. Kodekso 6.366 straipsnyje nurodyta, jog iki sutarties, sudaromos naudojant ryšio priemones, sudarymo, pardavėjas privalo suteikti vartotojui informaciją apie save, apie siūlomą prekę ar paslaugą, jos kainą, pristatymo tvarką ir kainą, tvarką, kaip pirkėjas gali atsisakyti sutarties, kainą už naudojimąsi ryšio priemonėmis (jei ji skiriasi nuo įprastos), pasiūlymo galiojimo trukmę bei trumpiausią įmanomą sutarties terminą (jei sutartis
52
sudaroma dėl nuolatinio prekių tiekimo). Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklėse yra patikslinama, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo pateikti tokius duomenis: savo pavadinimą, buveinės adresą, kontaktinius duomenis, informaciją, kur ir kam pirkėjas galės paduoti skundą, kur galės grąžinti netinkamos kokybės arba nepatikusius daiktus, įmonės kodą ar patento numerį ir jo registracijos vietą (jeigu
53
pardavėjas yra fizinis asmuo), PVM mokėtojo kodą, jei pardavėjas yra PVM mokėtojas. Si informacija iki sutarties sudarymo arba, kai daiktai teikiami, iki jų įteikimo pirkėjui turi būti pateikta raštu.
Labai svarbi elektroninės prekybos vartotojo teisė, įtvirtinta Lietuvoje, yra vartotojo teisė atsisakyti sutarties. Vartotojas gali pasinaudoti šia teise per septynias darbo dienas nuo prekės pristatymo (prekių įsigijimo atveju) arba nuo sutarties sudarymo dienos (paslaugų įsigijimo atveju). Tačiau pažymėtina, jog šia teise elektroninės prekybos vartotojas pasinaudoti negali, jei jis pirko garso ir vaizdo kūrinius ar kompiuterines programas ir pažeidė jų pakuotę, periodinius leidinius ar teisę dalyvauti loterijoje.
Dar viena elektroninės prekybos pardavėjams ir paslaugų teikėjams Lietuvoje nustatyta pareiga yra pareiga pateikti prekes ar paslaugas per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo dienos. Europos Sąjungos direktyvoje 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis yra įtvirtinta nuostata, įpareigojanti pardavėją nedelsiant informuoti pirkėją ir per 30 kalendorinių grąžinti jo sumokėtus pinigus, jei pardavėjas negali pateikti užsakytų prekių ar paslaugų. Pažymėtina tai, kad ši taisyklė nėra perkelta į Lietuvos teisės aktus, tokiu būdu Lietuvoje yra susiaurintos elektroninės prekybos vartotojų teisės. Kadangi ši direktyva yra minimalaus
57
52 Ten pet, 6.366 str.
53 Žr. išnašą 37: Dėl daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių
patvirtinimo.
derinimo, vartotojas, kurio teisės būtų pažeistos dėl šios direktyvos nuostatos neperkėlimo į nacionalinę teisę, galėtų kreiptis į teismą ir tiesiogiai remtis direktyvos nuostatomis, tačiau atsakovu turėtų būti traukiamas ne elektroninės prekybos pardavėjas, o valstybė, netinkamai įgyvendinusi direktyvą. Visgi kad būtų įmanomas tiesioginis direktyvos normų taikymas, privaloma išpildyti tam tikras sąlygas: visų pirma, direktyvos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje terminas turi būti pasibaigęs ir valstybė turi būti neįgyvendinusi šios direktyvos arba įgyvendinusi ją netinkamai; antra, direktyvos nuostatos turi būti pakankamai aiškios ir besąlyginės; trečia, direktyva privalo suteikti asmeniui tam tikras teises. Nagrinėjamu atveju direktyvos 97/7/EB 15 straipsnyje yra numatyta, kad valstybės narės privalo įgyvendinti šią direktyvą per trejus metus. Kadangi ji buvo priimta 1997 m., terminas jos nuostatas perkelti į nacionalinę teisę yra suėjęs, taigi pirmoji sąlyga nagrinėjamu atveju yra išpildyta. Direktyvos 7 straipsnis numato, kad „[j]eigu tiekėjas nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, kadangi negali gauti vartotojo užsakytų prekių ar paslaugų, jis nedelsdamas apie tai informuoja vartotoją ir kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 30 dienų, grąžina
58
vartotojui įmokėtas sumas.” Si nuostata neabejotinai yra pakankamai apibrėžta ir aiški, nors joje ir yra numatyta sąlyga, kad sutartiniai įsipareigojimai nevykdomi dėl to, kad pardavėjas negali gauti užsakytų prekių. Galiausiai, trečioji sąlyga taip pat yra išpildoma, kadangi direktyva aiškiai nustato asmenims teisę atgauti sumokėtas įmokas už negautas prekes per aiškiai apibrėžtą terminą.
58 Ten pat, 7 str.
Apibendrinant galima teigti, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose verslininko, užsiimančio elektronine prekyba, bendrojo pobūdžio pareigų klausimas yra plačiai išvystytas. Salyje yra paplitę rekomendacijos, numatančios kaip verslininkai turėtų vystyti savo veiklą, kokius patikrinimus turėtų atlikti, kaip turėtų organizuoti ir prižiūrėti savo elektroninės prekybossvetaines. Taip pat JAV egzistuoja ypatingos svarbos taisyklės, pvz. „vartotojo sutikimo” taisyklė, prekių pristatymo terminai ir vartotojo teisė atgauti pinigus laiku nepristačius prekės. Visgi verta pabrėžti, kad JAV verslininkai yra ribojami minimaliai, neapsunkinant jų labai preciziškai reglamentuotomis taisyklėmis, tam tikrus klausimus paliekant reglamentuoti savose strategijose. Tuo tarpu Lietuvos teisės aktuose pardavėjo pareigų klausimas yra reglamentuotas labai detaliai ir preciziškai. Sias pareigas nustato LR Civilinis kodeksas bei Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklės. Daugelį nuostatų, susijusių su elektroninės prekybos pardavėjo pareigomis, Lietuva perkėlė į nacionalinę teisę įgyvendindama Europos Sąjungos teisės aktus – direktyvas. Tačiau būtina pabrėžti, kad yra direktyvų, kurios buvo perkeltos netinkamai. Visgi tai neatima iš vartotojų galimybės pasinaudoti ES teisės aktuose įtvirtinta vartotojų teisių apsauga, kadangi yra įmanomas tiesioginis tokių direktyvų taikymas. Tokiu atveju atsakovu būtų traukiama Lietuvos Respublika, taigi atsirastų galimybė valstybei patirti žalą. Dėl šios priežasties rekomenduotina LR Seimui ištaisyti direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę trūkumus bei tokiu būdu užtikrinti, kad prekybininkai įgyvendintų savo pareigas bei neturėtų galimybės išvengti atsakomybės. Taip pat rekomenduotina teisės aktus pataisyti taip, kad verslininkai nebūtų taip stipriai varžomi, kadangi tai gali būti kliūtis elektroninės komercijos plėtrai.
2. ATSKIRŲ ELEKTRONINES PREKYBOS VARTOTOJŲ

TEISIŲ GYNIMO ANALIZĖ

Be ankstesniame skyriuje aptartų bendrojo pobūdžio elektroninės prekybos pardavėjo pareigų, įtvirtinančių bendrąsias vartotojų teises, būtina atskirai išanalizuoti keletą esminių teisių, kurios privalo būti užtikrintos elektroninės prekybos vartotojams. Viena jų yra teisė sudaryti elektronines sutartis, kuri išplaukia iš civilinėje teisėje gerai žinomo sutarties laisvės principo. Ši teisė darbe bus nagrinėjama per elektroninio parašo instituto prizmę, kadangi jis yra neatsiejama sutarties sudarymo elektroniniu būdu dalis. Kita labai svarbi elektroninės prekybos vartotojų teisė yra teisė į privatumą, kadangi būtent interneto erdvėje ši teisė gali būti itin lengvai pažeidžiama.

2.1. Teisė sudaryti elektronines sutartis: elektroninio parašo
problematika
Nuolat tobulėjant informacinėms technologijoms ir atsirandant vis palankesnėms sąlygoms bendrauti, keistis informacija, apsipirkti elektroninėmis priemonėmis, svarbi vartotojų teisė yra teisė sudaryti sutartis elektroniniu būdu. Ši teisė yra ribojama LR Civiliniame Kodekse įtvirtinta taisykle dėl sandorių formos privalomumo, kuri teigia, kad sandoriams, kurių suma viršija penkių tūkstančių litų sumą, yra privaloma rašytinė forma norint turėti galimybę remtis liudytojų parodymais ginčo atveju. Adekvati taisyklė įtvirtinta ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur Vieningas Komercinis Kodeksas nustato pasirašymo parašu reikalavimą sutartims dėl prekių, kurių vertė viršija penkių tūkstančių JAV dolerių sumą, pardavimo. Be to, tam tikroms sandorių rūšims yra įstatymo numatyta notarinė forma, kas taip pat riboja šalių teisę sudaryti tokias sutartis per atstumą, t.y. pasitelkiant elektronines priemones. Tokie ribojimai gali pažeisti sutarties laisvės principą, kuris, kaip minėta, yra vienas esminių civilinės teisės principų.
Svarbu pabrėžti, kad nors internetas atvėrė galimybes sudaryti nepopierines sutartis ir globalizuoti komerciją, visgi elektroniniams sandoriams vis dar taikomi tradiciniai sutarčių teisės principai. Sutarčių teisė yra paremta idėja, kad sutartis negali būti įgyvendinama, jei jos šalys nedavė abipusio akivaizdaus sutikimo dėl sutarties sąlygų. Tradicinėse rašytinėse sutartyse šį reikalavimą išpildo asmens ranka rašytas parašas. Kyla klausimas, kaip šis sutikimo reikalavimas gali būti patikimai ir užtikrintai įgyvendintas elektroninėse sutartyse.
Taigi nagrinėjant elektroninių sutarčių sudarymo ir pripažinimo klausimus, susiduriama su nustatytos sutarčių formos bei šalių valios užtikrinimo problema. Institutas, kuris gali padėti išspręsti šias problemas yra elektroninis parašas. Elektroninis parašas yra ir svarbi priemonė šalims įsitikinti kitos šalies tapatybe, valios buvimu ir įrašo autentiškumu.
Pažymėtina, kad elektroninis parašas yra plati sąvoka, apimanti ir skaitmeninio parašo koncepciją. Bendrąja prasme elektroninis parašas yra apibrėžiamas kaip „technologija ar simbolis, pagrįstas elektroninėmis priemonėmis, kuris naudojamas ar priimtas vienos šalies turint tikslą save susieti su pasirašomu dokumentu ar autentifikuoti pastarąjį, tokiu būdu įgyvendinant visas ar dalį funkcijų, atliekamų ranka padaromu parašu.” Sis terminas yra labai platus, todėl gali apimti netgi pasirašymą elektroniniam laiške ar nuskaitytą ranka rašytą parašą. Tuo tarpu skaitmeninis parašas yra elektroninio parašo rūšis, kuriam sukurti naudojama viešo ir privataus rakto technologija. Privatus raktas yra naudojamas dokumentą pasirašyti, o viešas raktas – jį patikrinti.

2.1.1. Elektroninis parašas Jungtinėse Amerikos Valstijose
Elektroninis parašas Jungtinių Amerikos Valstijų Vieningame Elektroninių Transakcijų Akte yra apibrėžiamas kaip „elektroninis garsas, simbolis ar procesas, pridėtas ar logiškai susietas su įrašu ir atliktas ar priimtas asmens su tikslu pasirašyti įrašą”. Sis apibrėžimas reikalauja tiek garso, simbolio ar proceso naudojimo ar priėmimo, teik ir valios pasirašyti įrašą. Taip pat šiame akte nustatoma svarbi taisyklė, jog įrašas, sutartis ar parašas negali būti nepripažįstami dėl fakto, kad jie yra elektroninės formos. Be to akte nurodoma, kad jei įstatymas tam tikrais atvejais reikalauja parašo, elektroninis parašas atitinka šį reikalavimą. Visgi pažymėtina, kad valstijos kiekviena atskirai savo teisės aktais yra nustačiusios skirtingus reikalavimus elektroniniam parašui. Kai kuriose valstijose yra įtvirtintas elektroninio parašo suvokimas, analogiškas įtvirtintam Vieningame Elektroninių Transakcijų Akte, t.y. pasirinktas technologinio neutralumo principas, nenurodant elektroniniam parašui privalomos technologijos. Tuo tarpu kitos valstijos pripažįsta tik skaitmeninį parašą, kuriam yra naudojama viešojo ir privataus rakto technologija.
Dar iki Vieningo Elektroninių Transakcijų Akto ir Elektroninių Parašų Globalioje ir
70
70 Angl. Electronic Signatures in Global and National Commerce Act.
Nacionalinėje Komercijoje Akto priėmimo JAV teismai susidūrė su sutarčių, paremtų elektroniniu parašu, pripažinimo klausimu. Pažymėtina, kad ne kartą teismas yra pripažinęs elektronines sutartisdar nesant minėtų aktų, nustačius, kad asmuo, kurį siekiama įpareigoti pagal tokią sutartį, turėjo
71
ketinimą ją patvirtinti. Tačiau apskritai elektroninių sutarčių pripažinimo klausimas JAV teismuose sukėlė nemažai diskusijų.
Elektroninės sutartys, sudaromos tarp pardavėjo ir pirkėjo internetu, yra labai paplitęs reiškinys elektroninėje prekyboje. Jungtinių Amerikos Valstijų teismai ilgą laiką nesutarė, ar pripažinti galiojančiomis tokias sutartis, kai pirkėjas su sąlygomis gali susipažinti tik sumokėjęs pirkinio kainą ar atlikęs kitus įpareigojančius veiksmus. Pavyzdžiui, shrink-wrap sutarčių atveju, pirkėjas su sutarties sąlygomis gali susipažinti tik gavęs prekę, kadangi sąlygos būna patalpintos siuntinyje. Paprastai Jungtinių Amerikos Valstijų teismai yra labiau linkę pripažinti online sutartis, jei yra įvykdytas bent vienas iš žemiau nurodytų veiksmų:
1. klientas turi išreikšti savo valią sudaryti sandorį atlikdamas tam tikrus
patvirtinančius veiksmus dėl sutarties sąlygų, pvz. spustelėti „aš sutinku” ikoną,
72
esančią sutarties teksto pabaigoje arba patvirtinti kiekvieną sutarties sąlygą atskirai;
2. prieš panaudojant informaciją ar produktą klientai turi būti
73
informuojami, jog jų panaudojimas reiškia įpareigojančių sąlygų įsigaliojimą;
3. vartotojui negali būti leidžiama naudoti informacijos ar produkto, jei jis nesutinka su sutarties sąlygomis;
4. jei sutarties sąlygos yra patalpintos atskirame interneto puslapyje, vartotojui privalo būti parodomas langas, kuriame patalpintos sąlygos arba kuriame yra nuoroda į puslapį, talpinantį šias sąlygas; priešingu atveju tokia nuoroda ir
75
pastaba aiškiai turi būti patalpinta šalia informacijos apie siūlomą produktą;
72 JAV byloje Specht v. Netscape Communications Corp. (306 F.3d 17, 2d Cir. 2002) teismas atsisakė pripažinti
internetu sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi programinės įrangos galutinis vartotojas nebuvo priverstas
peržiūrėti ir patvirtinti sutarties sąlygas prieš tą programinę įrangą parsisiunčiant iš pardavėjo internetinio puslapio, o
pranešimas apie sutarties sąlygas buvo patalpintas puslapio apačioje, žemiau ekrane matomo vaizdo.
75 JAV byloje Defontes v. Dell Computers Corp. (R.I. Super. LEXIS 32,52 U.C.C. Rep. Serv. 2d 823, 2004) teismas
konstatavo, kad pirkėjai nesutiko su sutarties sąlygomis, kadangi jos buvo patalpintos atskirame interneto puslapyje,
kurio nuoroda buvo pateikta Dell tinklalapio apačioje. Toks sąlygų pateikimas buvo pripažintas nepakankamai iškirtimi
ir ryškiu, kad būtų jos taptų privalomomis pirkėjams.
5. vartotojai privalo turėti galimybę pasirinkti, ar sutikti, ar nesutikti su
siūlomomis sąlygomis;
6. vartotojui turi buti suteikta galimybė lengvai atsispausdinti sutarties sąlygas.
77
Jungtinių Amerikos Valstijų teismai pripažįsta elektronines click-wrap sutartis , kurių atveju prieš sudarant sutartį, vartotojui yra pateikiamos sąlygos ir jis privalo kažkokiu budu patvirtinti, kad su jomis sutinka. Browse-wrap sutartys yra tokios, kai pats vartotojo apsilankymas internetiniame tinklalapyje yra laikomas sutikimu su to tinklalapio nuostatomis (kurios paprastai bUna pasiekiamos spustelėjus tinklalapyje patalpintą nuorodą) ir aiškiai išreikštas jo sutikimas nėra
78
reikalaujamas . Kad šie susitarimai butų pripažįstami Jungtinių Amerikos teismų, pranešimas, kad vartotojui, naudojančiam tinklalapį yra privalomos jo taikomos sąlygos, turi bUti pateikiamas tokiu
79
bUdu, kad atkreiptų dėmesį, butų pakankamai ryškus. Hines v. Overstock.com byloje online prekybininko tinklalapis nepakankamai išskirtinai pateikė pastabą „Apsilankymas šiame tinklalapyje reiškia jUsų sutikimą su šiomis sąlygomis”, taip pat nereikalavo klientų sutikti su sąlygomis pirkimo metu, nepateikė jokio kito įspėjimo apie galiojančias sąlygas, todėl Niujorko
80
teismas šias sąlygas laikė negaliojančiomis. Taigi elektroninės sutartys JAV teismų pripažįstamos ne visuomet. Verta panagrinėti, ar JAV elektroniniu budu galima sudaryti sutartis, kurioms įstatymas kelia specialius formos reikalavimus.
81
Kaip jau buvo minėta, JAV Vieningas Komercinis Kodeksas nustato rašytinės sutarties
82
reikalavimą, jei jos suma viršija penkis tūkstančius JAV dolerių. Taip pat sutarčių tipus, kurios
83
negali būti sudarytos žodžiu, įvardija JAV Apgaulių Statutas. Tarp tokių sutarčių paprastai patenka sutartys, kurios sudarytos ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, turtinių teisių į žemę perleidimo sutartys ir kitos sutartys. Apgaulių Statutas tokioms sutartims kelia rašytinės formos ir
84
parašo būvimo reikalavimus. Galimybes tokias sutartis sudaryti elektroniniu būdu įteisino federaliniai teisės aktai, reglamentuojantys elektroninio parašo bei elektroninio dokumento institutus.
2000 m. federaliniu lygmeniu priimtas Elektroninių Parašų Globalioje ir Nacionalinėje
85
77 JAV byloje Maria GUADAGNO v. E*TRADE BANK (592 F. Supp. 2d 1263, C.D. Cal. 2008) teismas pripažino
galiojančia arbitražo sąlygą, kuri buvo patalpinta click-wrap tipo sutartyje. Taip pat click-wrap sutartys buvo
pripažintos galiojančiomis eilėje kitų bylų: Jallali v. National Bd. of Osteophatic Medical Examiners, Inc. (2009),
Smallwood v. NCsoft Corp. (2010), Forrest v. Verizon Communications, Inc. (2002) ir kt.
78 Kevin P. Cronin and Ronald N. Weikers, Data Security and Privacy Law: Combating Cyberthreats (Thomson/West,
2010).
79 Kent D. Stuckey, Internet and Online Law (New York: Law Journal Press, 2003).
80 JAV byla: Hines v. Overstock.com, WL 2876667 (E.D.N.Y., 2009).
82 Zr. išnašą 61: Uniform Commercial Code.
83 Angl. Statute of Frauds.
84 Zr. išnašą 79: Kent D. Stuckey.
Komercijoje Aktas, kuriuo siekiama įtvirtinti ir palengvinti elektroninio parašo naudojimą, atsakėį klausimą, kas atitinka parašo reikalavimą. Šiame akte įtvirtinta taisyklė, kad elektroniniams parašams turi būti suteikta tokia pati teisinė galia kaip ir ranka rašytiems parašams. Kas yra laikoma elektroniniu parašu palikta reguliuoti kiekvienai valstijai atskirai. Tuo tarpu atsakymas į klausimą, kokie dokumentai gali būti laikomi rašytiniais, yra pateiktas Vieningame Elektroninių Transakcijų Akte, kuris, kaip minėta, įtvirtina taisyklę, kad įrašas, sutartis ar parašas negali būti nepripažįstami
87
dėl fakto, kad jie yra elektroninės formos.
Elektroninių Parašų Globalioje ir Nacionalinėje Komercijoje Aktas yra taikomas vartojimo, komercinėms ir verslo sutartims, susijusioms su pardavimais, nuoma, mainais, licenzijų išdavimu ar kitu asmeninės nuosavybės ar paslaugų tvarkymu. Pagal šį aktą verslininkai teoriškai galėtų sudaryti multimilioninius sandorius, o vartotojai galėtų gauti paskolas, įkeisti turtą, pirkti automobilius, viską atliekant vienu pelytės spustelėjimu. Žinoma, akte yra numatyta ir tam tikrų
88
apribojimų, pvz. ankstesniame skyriuje minėta „vartotojo sutikimo” taisyklė. Be to akte įtvirtintas įpareigojimas užtikrinti, kad elektroninis dokumentas ateityje galėtų būti atkurtas. Taip pat nurodyta, kad „jei pagal galiojančius teisės aktus tam tikras dokumentas turi būti oficialiai paskelbtas, paliudytas, patvirtintas notarine forma ar jam reikalinga priesaika, asmens, įgalioto
89
atlikti tokius veiksmus, parašas privalo būti prijungtas ar logiškai susietas su tuo dokumentu.” Nekilnojamojo turto perleidimo sutartims daugelio valstijų teisės aktai nustato notarinės formos reikalavimą. Minėta nuostata yra labai svarbi, kadangi vadovaujantis ja, šalys galėtų sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį elektroniniu paštu, jei abi šalys pasirašytų elektroniniu parašu, kurio tikrumą patikrintų notaras, pas kurį šalis turėtų būti sutarties pasira6ymo metu. Valstijų teisės aktais reikalaujama svarbi informacija turėtų būti pridėta prie elektroninio laiško arba logiškai su juo susieta. Pavyzdžiui, turėtų būti pridėtas notaro patvirtinimas, kad pasirašantis asmuo buvo pas notarą, pateikė reikalaujamus identifikavimo dokumentus, prisiekė, kad jis yra būtent tas asmuo, kuris yra nurodytas elektroniniame laiške ir t.t.
Galima daryti išvadą, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose, dar tuo metu, kai nebuvo elektronines sutartis ir elektroninius parašus įteisinančios teisinės bazės, teismai tokias sutartis pripažindavo nustatę, kad pirkėjas turėjo valią sutikti su jos sąlygomis, o pardavėjas pasirūpino, kad sutarties sąlygos pirkėjui būtų lengvai prieinamos bei ėmėsi visų priemonių, kad pirkėjas su tomis sąlygomis susipažintų. Priėmus Vieningą Elektroninių Transakcijų Aktą ir Elektroninių Parašų Globalioje ir Nacionalinėje Komercijoje Aktą Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo ir įstatymiškai išspręstas klausimas, ar elektroninis parašas atitinka pasirašymo parašu reikalavimą ir arelektroninis dokumentas tenkina rašytinio dokumento reikalavimą. Sie aktai įtvirtino elektroninio parašo institutą teisinėje bazėje, nustatydami, kad elektroninė sutartis ir elektroninis parašas negali būti nepripažįstami vien dėl to, jog jie yra sudaryti elektroninėmis priemonėmis. Tokiu būdu Jungtinėse Amerikos Valstijose yra užtikrinama vartotojų teisė sudaryti sutartis internetu, įsigyti prekių ar paslaugų, kurių kaina viršija Vieningame Komerciniame Kodekse nustatytą sumą, reikalaujančią rašytinės sutarties formos. Be to, JAV teisės aktai žengė didelį žingsnį į priekį, užtikrindami, kad vartotojai internetu galėtų sudaryti netgi sutartis, kurioms įstatymų yra reikalaujama notarinė forma.

2.1.2. Elektroninis parašas Lietuvoje
Elektroninis parašas LR Elektroninio parašo įstatyme (toliau darbe – Elektroninio parašo įstatymas) yra apibrėžiamas kaip „duomenys, kurie įterpiami, prijungiami ar logiškai susiejami su kitais duomenimis pastarųjų autentiškumui patvirtinti ir (ar) pasirašančiam asmeniui identifikuoti”. Sis apibrėžimas, kaip ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vieningo Elektroninių Transakcijų Akto atveju, reikalauja tiek tam tikrų duomenų, tiek asmens valios patvirtinti dokumentą ar savo tapatybę. Minėtas apibrėžimas yra platus, įteisinantis tiek skaitmeninius parašus, tiek ir kitus, kuriems nėra reikalaujama konkreti technologija. Pažymėtina, kad Elektroninio parašo įstatymas buvo priimtas įgyvendinant Europos Sąjungos direktyvą 99/93/EB dėl Bendrijos elektroninių parašų reguliavimo sistemos. Nors teismų praktikos, susijusios su elektroninio parašo pripažinimo klausimu Lietuvoje nėra gausu, keletą nutarčių galima paminėti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. vasario 11 d. byloje Nr. 2K-133/2003 elektroniniu parašu yra pripažinęs banko mokėjimo kortelės PIN kodą: „PIN kodas yra mokėjimo kortelės turėtojo elektroninis parašas – duomenų seka, įvedama į atsiskaitymo mokėjimo kortele
92
terminalą ar bankomatą.” Taip pat teismas nutartyje pažymėjo, kad neteisėtai įgytos mokėjimo kortelės ir neteisėtai sužinoto jos PIN kodo panaudojimas yra tolygus prisistatymui už kitą asmenį, teisėtą kortelės turėtoją. Apmokėjimas už prekes pasinaudojus tokia neteisėtai įgyta kortele yra ne
93
Ten pat.
tų prekių pardavėjo, bet kortelės savininko apgavimas. Kitoje byloje LAT nustatė teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią „tarp banko ir kortelės turėtojo kilus ginčui dėl PIN kodo (elektroninio parašo) panaudojimo įrodomosios reikšmės įrodymus apie konkrečius kortelės turėtojo veiksmus ar neveikimą, kurie patvirtintų PIN kodo (elektroninio parašo) panaudojimą su kortelės turėtojo žinia ar dėl jo neapdairumo ar nerūpestingumo, turi pateikti bankas.” Be to, bankui kyla ir pareiga įrodyti, kad buvo panaudotas tikrasis PIN kodas. Si taisyklė buvo išvesta aiškinant Elektroninioparašo įstatymo 8 str. 1 d, kurioje teigiama, kad „[s]augus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duomenims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme.” Aiškindamas šią nuostatą, teismas padarė išvadą, kad „originalaus elektroninio parašo panaudojimo faktas gali patvirtinti elektroninio parašo panaudojimą tik su jo turėtojo žinia ar dėl šio asmens neatsargumo tik tokiu atveju, kai tokio elektroninio parašo pagal esamą technikos lygį ir dėl jo suformavimo bei naudojimo saugumo reikalavimų iš esmės negalima atkurti be pasirašančio asmens žinios ar jo neatsargumo. Kadangi bankas yra institucija, išduodanti mokėjimo korteles bei jų PIN kodus ir privalanti užtikrinti tokių kortelių apsaugą nuo klastojimo, jam ir kyla pereiga įrodyti, jog kortelė buvo panaudota su jos savininko žinia. Elektroninių dokumentų ir elektroninio parašo pripažinimo klausimai yra reglamentuojami ir LR teisės aktuose.
LR Civiliniame kodekse nurodyta, kad „[r]ašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų
97
galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą”. Elektroninio parašo įstatyme nustatyta, kad saugus elektroninis parašas, sudarytas saugia parašo formavimo įranga ir paremtas kvalifikuotu sertifikatu (skaitmeninis parašas), turi ranka rašyto
98
Žr. išnašą 5: LR Civilinis kodeksas, 1.73 str.
parašo galią ir gali būti naudojamas kaip įrodinėjimo priemonė teisme. Pagal šią nuostatą būtų galima daryti išvadą, kad Lietuvoje pripažįstamas tik viešojo rakto technologija paremtas elektroninis parašas. Tačiau toliau įstatyme nurodoma, kad elektroninis parašas negali būti nepripažįstamas dėl to, kad jis yra elektroninis, kad nėra paremtas kvalifikuotu sertifikatu, kad nėra sukurtas saugia įranga. Taigi jei elektroninis parašas nėra paremtas viešojo rakto technologija, jis vis tiek turi būti pripažįstamas ir turėti paprasto ranka rašyto parašo galią. Visgi dokumentui, patvirtintam tokiu parašu, išlieka LR Civiliniame kodekse nustatyti reikalavimai, t.y. turi būti užtikrinta teksto apsauga ir turi būti įmanoma identifikuoti parašą. Nors Lietuvos teismų praktikos šiais klausimais nėra, galima daryti išvadą, kad įrodomąją galią visuomet turės dokumentas, paremtas saugiu kvalifikuotu prašu. Paprastu elektroniniu parašu pasirašytas dokumentas tikriausiai būtų vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, aiškinantis, ar buvo užtikrinta tokio dokumento apsauga ir ar galima identifikuoti parašą. Taigi nors LR teisės aktais yra nustatyta plati elektroninio parašo samprata, apimanti ir paprastą elektroninį parašą, grindžiamą šalių laisve susitarti, šiandien
Lietuvoje elektroninio parašo plėtra remiasi išimtinai saugiu kvalifikuotu elektroniniu parašu, kuriam yra naudojama viešojo rakto technologija.
Siuo metu Lietuvoje kvalifikuotus sertifikatus išduoda šie sertifikavimo paslaugų teikėjai: UAB „Skaitmeninio sertifikavimo centras”, VĮ „Registrų centras” ir Gyventojų registro tarnyba prie LR Vidaus reikalų ministerijos, UAB „Omnitel” ir UAB „Bitė Lietuva”. Tačiau Lietuvos vartotojai gali naudotis ir užsienyje išduotais kvalifikuotais sertifikatais. Siekiant palengvinti tokių užsienio sertifikavimo paslaugų teikėjų identifikavimą ir nustatyti teikiamų paslaugų kokybę, Europos Komisija 2009 m. spalio 16 d. sprendimu 2009/767/EB įpareigojo ES valstybes nares nuo 2009 m. gruodžio 28 d. sudaryti ir skelbti sertifikavimo paslaugų teikėjų teikiamų patikimų paslaugų sąrašus. Vis daugiau valstybinių įstaigų priima dokumentus, pasirašytus kvalifikuotu elektroniniu parašu, įskaitant Viešųjų pirkimų tarnybą, Valstybinio socialinio draudimo fondo
102
valdybą, Valstybinę mokesčių inspekciją, Muitinės departamentą ir kitas. Be to šalyje įsitvirtina ir verslo skatinamas mobilusis elektroninis parašas, paremtas mobiliojo telefono, tiksliau, SIM kortelės naudojimu. Tokioje kortelėje yra kaupiami duomenys apie jos savininką, leidžiantys asmenį identifikuoti. Mobilųjį elektroninį parašą Lietuvoje šiuo metu jau siūlo įsigyti dvi įmonės: UAB „Omnitel” ir UAB „Bitė Lietuva”. Tuo tarpu UAB „Tele2″ šią paslaugą pradės teikti dar šiais metais. Taigi galima daryti išvadą, kad kvalifikuoto elektroninio parašo institutas Lietuvoje plinta, yra integruojamas į įvairių institucijų veiklą, žmonės yra skatinami jį naudoti.
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje elektroninio parašo institutas šalies teisinėje bazėje yra įtvirtintas plačiąja prasme, t.y. apima ne tik skaitmeninius, bet ir paprastus elektroninius parašus. Remiantis LR Elektroninio parašo įstatymo nuostatomis, galima daryti išvadą, kad saugus kvalifikuotas parašas visuomet turės įrodomąją galią, tuo tarpu paprastas elektroninis parašas bus analizuojamas kiekvienu konkrečiu atveju. Teismai turėtų aiškintis, ar dokumentas, pasirašytas paprastu elektroniniu parašu, išpildo LR Civiliniame kodekse nustatytus reikalavimus: teksto apsaugos ir parašo identifikavimo galimybės.
2.1.3. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos situacijos palyginimas
Lyginant Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos situaciją elektroninio parašo reglamentavimo sityje, svarbu nepamiršti, jog JAV atstovauja bendrosios teisės valstybėms, o Lietuva yra kontinentinės teisės šalis.
Jungtinių Amerikos Valstijų teismai, nagrinėdami įvairių elektroninių sutarčių tipų pripažinimo klausimą, dar nesant tokias sutartis teisinėje sistemoje įtvirtinančių federalinių teisės aktų, rado būdų kaip jas pripažinti. Pripažinimo klausimas teismų buvo sprendžiamas sutarties šalies valios išreiškimo kontekste. Paprastai visuomet yra pripažįstami click-wrap tipo susitarimai, kurių atveju vartotojas, norintis patvirtinti sutartį, turi išreikšti savo valią spustelėdamas „aš sutinku” ikoną ar patvirtindamas kiekvieną sąlygą atskirai. Tuo tarpu kad būtų pripažintos browse-wrap tipo elektroninės sutartys, internetinis tinklalapis turi įvykdyti keletą sąlygų: visų pirma, sąlygos privalo būti prieinamos kiekvienam tokioje svetainėje apsilankančiam vartotojui; antra, įspėjimas, jog vartotojas, naudodamasis šiuo tinklalapiu sutinka su visomis jo sąlygomis, turi būti pateiktas pakankamai aiškiai ir išskirtinai. Tokiu būdu ginamos ir tinklalapio valdytojo teisės, kadangi sutartys gali būti pripažįstamos, net jei pirkėjas jų sąlygų neperskaito (užtenka pakankamai atkreipiant dėmesį apie jas informuoti). Vėliau elektroninių sutarčių galiojimas buvo įtvirtintas ir federaliniais aktais. Lietuvoje teismų praktikos šiuo klausimu nėra, o teisinėje bazėje toks elektroninių sutarčių skirstymas nėra įtvirtintas. Tačiau LR Civiliniame kodekse yra nustatyta taisyklė, pagal kurią elektroninėmis priemonėmis perduoti dokumentai yra prilyginami rašytinės formos dokumentas, jei yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.
Kalbant apie elektroninio parašo reglamentavimą, Jungtinėse Amerikos Valstijose šį klausimą reguliuoja Elektroninių Parašų Globalioje ir Nacionalinėje Komercijoje Aktas. Remiantis šio akto nuostatomis, vartotojai turi galimybę elektroninėmis priemonėmis sudaryti bet kokio tipo sutartis, net ir tokias, kurioms įstatymo yra reikalaujama notarinė forma. Pažymėtina, kad elektroninio parašo sąvoką palikta reglamentuoti valstijų lygmeniu. Kai kurios valstijos pripažįsta tik viešojo rakto technologija paremtą elektroninį parašą (skaitmeninį parašą), kitose yra leidžiamas ir paprastas elektroninis parašas. Lietuvoje Elektroninio parašo įstatymu yra įtvirtintas paprastas elektroninis parašas. Saugus kvalifikuotas elektroninis parašas visuomet bus pripažįstamas, kadangi tai įtvirtinta įstatymu. Tačiau svarstant dokumento, patvirtinto paprastu elektroniniu parašu, galiojimą, teismas turėtų vertinti, ar toks dokumentas tenkina LR Civiliniame kodekse nustatytus reikalavimus, t.y. ar užtikrinta teksto apsauga ir ar įmanoma identifikuoti parašą. Taip pat pažymėtina, kad nors Lietuvoje yra įtvirtintas paprasto elektroninio parašo galiojimas, šiandien šalies elektroninio parašo plėtra remiasi išimtinai saugaus kvalifikuoto parašo koncepcija.
Taigi galima daryti išvadą, kad JAV vartotojų teisė sudaryti sutartis elektroninėmis priemonėmis yra užtikrinama. Ši teisė įtvirtinta tiek teismų praktikoje, tiek ir federaliniais teisėsaktais. Elektroninio parašo reglamentavimas yra išsamaus ir pritaikytas netgi pasirašyti sutartis, kurioms įstatymo reikalaujama notarinė forma. Lietuvos teisės aktuose ši galimybė nėra numatyta, tačiau elektroninis parašas taip pat yra reglamentuotas ir pripažįstamas. Šalyje vis plačiau naudojamas saugus kvalifikuotas elektroninis parašas valstybinėse institucijose, taip pat yra skatinamas jo naudojimas ir privačių asmenų tarpe. Todėl darytina išvada, kad ir Lietuvoje vartotojų teisė sudaryti sutartis elektroniniu būdu yra užtikrinta. Visgi rekomenduotina įtvirtinti ir teisę elektroniniu būdu sudaryti sutartis, kurioms įstatymo yra reikalaujama notarinė forma.

2.2. Elektroninės prekybos vartotojų teisė į privatumą
Vienas svarbiausių klausimų kalbant apie elektroninės prekybos vartotojų teisių apsaugą yra vartotojų privatumas. Daugelis internetinių svetainių kaupia didelius kiekius svarbios asmeninės informacijos apie savo klientus, tokios kaip jų kredito kortelių numeriai, adresai, telefono numeriai. Duomenis apie vartotojus internetinės svetainės renka online forumų, apklausų ar elektroninio pašto nuorodų pagalba. Tačiau taip pat šie duomenys gaunami ir nepastebimais būdais, t.y. neatskleistais elektroniniais informacijos rinkimo metodais, pvz. naudojant „slapukus”. Visa ši informacija, kaupiama įmonių informacijos duomenų bazėse, gali būti parduota tretiesiems asmenims, kurių tikslas yra pasiekti tokius klientus. Verslininkai paprastai šias duomenų bazes vertina kaip eilinį
107
įmonės turtą, kuris gali būti apyvartos objektas. Be to nederėtų neįvertinti ir neteisėto priėjimo prie tokių duomenų galimybės. Tačiau kaupiami duomenys naudos turi ne tik verslininkams.
Informacijos kaupimas yra naudingas ir vartotojams. Paprastai duomenys apie vartotojus yra kaupiami bendraujant su jais. Tačiau naujausios technologijos įmonėms suteikia galimybę sekti vartotojų elgesį internete ir išsiaiškinti labiausiai lankomus tinklalapius, apsipirkimo įpročius, pažinti vartotojų pasirinkimus, teikiamą pirmenybę. Sukaupta informacija gali būti panaudota siekiant užtikrinti kuo efektyvesnį bendradarbiavimą. Ji verslininkams suteikia kur kas platesnes
108
107 Richard M. Jr. Marsh, , „Legislation for Effective Self-Regulation: A New Approach to Protecting Personal Privacy
on the Internet”, Michigan Telecommunications and Technology Law Review, (2009) Vol. 15, p. 544.
galimybes efektyviai individualiam vartotojui pritaikyti reklamą, pasiūlyti produktus ir paslaugas. Vartotojas tokiu būdu gali gauti atrinktą informaciją apie jį dominančius produktus ar paslaugas bei netgi specialiai jam, pagal jo poreikius parengtus pasiūlymus. Dėl šių priežasčių vartotojų teisės į privatumą turi būti užtikrinamos tokiu būdu, kad verslininkų teisės rinkti informaciją nebūtų visiškai suvaržytos.
Valstybės reguliuoja vartotojų privatumo klausimus elektroninėje erdvėje pasirenkant vieną iš dviejų metodų:
1. skatinant savireguliacijos požiūrį , kuris yra pagrįstas rinka (toliau darbe – liberalusis metodas), kaip Jungtinių Amerikos Valstijų atveju,
2. arba priimant išsamius duomenų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus (toliau darbe – reguliuojamasis metodas), kaip Europos Sąjungos valstybių narių atveju.

2.2.1. Liberalusis reguliavimo metodas
Jungtinių Amerikos Valstijų pasirinktas liberalusis privatumo klausimų reguliavimo metodas gali būti apibūdinamas kaip sprendimų priėmimo galios perleidimas tiems, kurie yra arčiausiai technologijų ir verslo, savanoriškas verslininkų savo elgesio suvaržymas. Taigi išsamių, problemą reglamentuojančių teisės aktų šiuo atveju nėra, verslininkai turi galimybę patys nusistatyti taisykles. Ši taktika kai kurių autorių vertinama kaip geriausiai apsauganti ateities galimybes, kadangi asmenys, kuriems pavesta priimti sprendimus, yra nestokojantys patirties ir
112
geriau supranta, kokios naujovės galimos, nei teisėjai ar įstatymų leidžiamoji valdžia. Tačiau netgi pripažįstant, kad šis metodas yra geriausias verslo vystymosi atžvilgiu, lieka klausimas, ar jis pakankamai apsaugo asmeninį privatumą.
113
Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinė Prekybos Komisija, siekdama, kad būtų užtikrinta kuo didesnė vartotojų teisės į privatumą apsauga, yra paskelbusi esminius sąžiningos informacijos praktikos (informacijos rinkimo ir panaudojimo) principus, skirtus įmonėms, online renkančioms privačią klientų informaciją:
113 Angl. Uniform Trade Commission.
1. pranešimo/suvokimo; tai esminis principas, reiškiantis, kad vartotojai turėtų būti iš anksto įspėjami apie tinklalapio taikomą informacijos praktiką. Kiti principai yra reikšmingi tik tuo atveju, jei vartotojas yra įspėtas apie verslininko naudojamą strategiją ir iš to kylančias vartotojo teises. Šis principas laikomas tinkamai įgyvendintu, jei vartotojui pateikiami duomenys apie: verslininką, renkantį duomenis; vietą, kur bus talpinami duomenys; potencialius surinktų duomenų gavėjus; informacijos prigimtį ir rinkimo būdus; būtinumą pateikti prašomus duomenis ir jų nepateikimo pasekmes; priemones, kurių imasi duomenų rinkėjas, kad užtikrintų jų konfidencialumą, vientisumą ir kokybę;
2. pasirinkimo/sutikimo; šis principas reiškia galimybių pasirinkti, kaip surinkta privati informacija gali būti panaudota, vartotojui pateikimą. Tradiciškai yra žinomi du pasirinkimo/sutikimo režimo tipai: opt-in ir opt-out. Opt-in režimas reikalauja vartotojų patvirtinimo, leidžiančio rinkti ir/ar naudoti informaciją; tuo tarpu opt-out režimo atveju, priešingai, vartotojas turi nurodyti, kad jis neleidžia rinkti ir/ar naudoti jo privačių duomenų;
3. prieinamumo/dalyvavimo; šis principas įtvirtina vartotojui galimybę prieiti ir peržiūrėti apie jį surinktus duomenis bei, esant reikalui, ginčyti tų duomenų tikslumą ir baigtumą;
4. tikslumo/saugumo; kad būtų užtikrintas duomenų tikslumas, duomenų rinkėjas turi imtis tikslingų priemonių, tokių kaip tik patikimų šaltinių naudojimas, galimybių vartotojui prieiti prie duomenų suteikimas, pasenusių duomenų pašalinimas. Taip pat duomenų rinkėjas privalo imtis tiek administravimo, tiek techninių priemonių, kad duomenys būtų apsaugoti nuo praradimo, neteisėto priėjimo, sunaikinimo, panaudojimo ar atskleidimo.
5. įgyvendinimo/žalos atlyginimo; visi anksčiau minėti principai yra efektyvūs tik tuo atveju, jei yra juos įgyvendinantis mechanizmas.
Internetiniai tinklalapiai yra skatinami nepažeisti šių principų, tačiau priversti jų laikytis Federalinė Prekybos Komisija galių neturi. Verslininkų pasirinktos privatumo strategijos, skelbiančios visišką skaidrumą, dažnai atskleidžia labai nedaug informacijos. Paprastai eiliniam vartotojui jas perskaityti ir, juo labiau, suprasti yra sunku, kadangi kalba neapsieina be techninių standartinių išsireiškimų, be to, kompanija beveik visada pasilieka sau teisę bet kada pakeisti vartotojų duomenų rinkimo ir naudojimo taisykles. Taigi jei klientas kiekvieno apsilankymo tinklalapyje metu iš naujo neperskaito strategijos – nežino, kokia informacija apie jį yra kaupiama. Be to, strategijose paprastai nenurodoma, kur surinkti duomenys bus naudojami. Dėl šių priežasčių apginti savo teisę į privatumą yra gan sunku. Kompanijai pažeidus savo pačios skelbiamą privatumo strategiją, JAV Federalinė Prekybos Komisija traktuoja tai kaip klaidinančią verslo praktiką ir atsakomybėn ją traukia pagal Federalinės Prekybos Komisijos Aktą. Tačiau tų, kurie
117
privatumo strategijų nepublikuoja, patraukti atsakomybėn praktiškai neįmanoma. Dėl to yra labai svarbu įvairiais būdais skatinti verslininkus savo veikloje vadovautis privatumo strategijomis ir sąžiningais informacijos praktikos principais.

Laikytis minėtų sąžiningos informacijos praktikos principų verslininkai skatinami ir online
118 ^
privatumo tvirtinimo programomis. Šios programos reikalauja verslininkų įgyvendinti ir naudoti sąžiningo informacijos rinkimo praktiką bei atlieka monitoringą. Viena tokių programų yra TRUSTe. Jei kompanija įgyvendina savo privatumo strategiją, kuri yra paremta sąžiningo informacijos rinkimo principais, TRUSTe leidžia jai savo tinklalapyje rodyti „patvirtinimo ženklą”. Tinklalapis, norintis tapti programos nariu ir įgyti „patvirtinimo ženklą”, privalo išpildyti savo privatumo strategijos reikalavimus bei informuoti vartotojus, kad jis yra TRUSTe
120
programos narys. Kilus ginčui, TRUSTe veikia kaip tarpininkas tarp tinklalapio ir vartotojo, o kilus būtinybei, TRUSTe gali panaikinti pasitikėjimo ženklą ir informuoti apie tokį tinklalapį atitinkamas institucijas. Visgi tokios programos yra savanoriškos, todėl negali užtikrinti visiškos vartotojų teisės į privatumą apsaugos.
Kaip jau buvo minėta, Jungtinės Amerikos Valstijos vartotojų privatumo klausimus reguliuoja skatinant verslininkų savireguliaciją. Privatumo teisė JAV vystėsi pagal tradicinį bendrosios teisės požiūrį, kuriame yra tik sektoriniai, siauri federaliniai ir valstijų teisės aktai. Nei išsamiai reglamentuojančio šiuos klausimus federalinio teisės akto, nei bendrosios teisės taisyklės
121
nėra. Visgi užkirsti kelią vartotojų privatumo pažeidimams bandyta pasitelkiant kai kuriuos iš
122
esamų teisės aktų. Jungtinių Amerikos Valstijų Elektroninės Komunikacijos Privatumo Akte, priimtame 1968 m., numatytos bausmės už tyčinį prisijungimą duomenų įgijimą, iškraipymą ar trukdymą prisijungti prie įrangos, kuria teikiamos elektroninės komunikacijos paslaugos, neturint
123
leidimo arba viršijant suteiktus įgaliojimus. Šis aktas numato civilinę ir baudžiamąją atsakomybę už tyčinį priėjimą prie elektroninių komunikacijų, jų atskleidimą ar naudojimą, kas paveikia komerciją tarp valstijų ar tarptautiniu mastu. Elektroninės komunikacijos akte apibrėžiamos kaip bet
124
kokios informacijos perleidimas tinklų ar elektromagnetinių sistemų pagalba.

 

Atsiųsti pilną darbą evartotoju teises