Elektroninės komercijos informacinių sistemų architektūrinis aspektas

Šiuo metu vis dažniau ir dažniau girdime sąvokas „e.komercija”, „e.verslas”. Egzistuoja daug šių savokų apibrėžimų. Skirtingi autoriai bei leidiniai savaip traktuoja pačius terminus, požiūrį, nėra vieningos ir nusistovėjusios teorijos. Dauguma žmonių e.komerciją supranta kaip elektronines parduotuves, kur gali įsigyti norimą daiktą intrnetu, bet tai tik labai siaura e.komercijos dalis. Iš tiesų e.verslo sąvoka yra labai plati, o apimami procesai – sudėtingi, todėl negali būti nusakomi vienareikšmiškai, iš vienos perspektyvos.

E.verslo ir e.komercijos sąvokos dažnai vartojamos sinonimiškai. Iš tiesų, e.komercija nusako internete realiame laike atliekamas verslo transakcijas, jų valdymą, o e.verslas – ne tik transakcijas, bet ir informacijos mainus, kompiuterizuotą visos įmonės veiklos valdymą ir atitinkamą analizę [5].
Tipinis e.komercijos apibrėžimas – „E.komercija – tai produktų ir paslaugų pirkimas bei pardavimas tarp verslo įmonių ir/arba vartotojų interneto pagalba” [19]. Tačiau iš tiesų e.komercija neapsiriboja vien tik pardavimais/pirkimais per internetą. Ji padengia bet kokią verslo formą arba vykdomas administravimo transakcijas, apsikeitimą informacija tiek įmonės viduje, tiek už jos ribų, jei ši veikla vykdoma naudojant informacines technologijas.
P. Bambury [1] teigia, kad elektroninė komercija turėtų būti suprantama kaip vadovavimas verslui naudojantis telekomunikacinėmis ir informacinėmis technologijomis, tačiau neapsiribojant vien tik internetu. Elektroninė komercija apima į organizacijos išorę orientuotus procesus bei sąveikas su jos kontaktinėmis auditorijomis – vartotojais, tiekėjais ir verslo partneriais, su kuriais įmonė susijusi atlikdama įvairias verslo funkcijas – parduodama prekes ar paslaugas, organizuodama rinkotyrą, priimdama užsakymus, tvarkydama tiekimo sistemą, aptarnaudama vartotojus, įsigydama žaliavų bei kitų produktų. Elektroninė komercija reiškia ir naujų modelių kūrimą. Tradicinės komercijos procesus riboja laikas ir erdvė, atsiremiama į tam tikrus asortimento apribojimus, o elektroninėje komercijoje šie ribotumai išnyksta. Todėl elektroninė komercija šiuo metu gali pasidaryti aktuali daugeliui Lietuvos įmonių, kurios nori prekiauti su kitomis Europos Sąjungos šalimis.

E.verslo vystymasis įnešė daugybę pokyčių įmonių veiklos, verslo, rinkotyros, gamybos, pristatymo ir aptarnavimo sferose [8]. Kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo e.komerciją diegiančios ar naudojančios įmonės veiklos, e.komercijos sprendimai taip pat būna visiškai skirtingi, gali būti taikomi įvairiausi metodai ir modeliai.

Kiekvienai įmonei kyla klausimas – ką jai duos elektroninės komercijos sistemos įdiegimas. Praktiškai kiekvienai įmonei, kuri verčiasi komercine ar gamybine veikla elektroninės komercijos sistema gali būti naudinga. Nemažos sąnaudos savo elektroninio katalogo sukūrimui atsiperka su kaupu mažinant užsakymų priėmimo išlaidas, didinant klientų lojalumą. Mažmeninės prekybos įmonėms didžiausia nauda iš interneto parduotuvės įdiegimo -reklama ir rinkos praplėtimas. Jau dabar daugelis klientų, prieš eidami apsipirkti, pirma ieško informacijos apie prekes internete [7]. Ši tendencija ateityje vis stiprės. Morgan Stanlei [18] finansų analitikai prognozuoja, kad vien tik JAV e.verslo apyvarta 2005 metais sieks nuo 21 -115 bilijonų JAV dolerių, o 2007-aisiais metais pasieks 218 bilijonų JAV dolerių.

Praktiškai kiekvienas konkretus atvejis, kiekviena e.komercijos sitema atitinka šią architektūrą. Konkretaus sprendimo atveju atskiros šios architektūros dalys gali būti daugiau ar mažiau išplėtotos, diegiamos skirtingais variantais, naudotis skirtingais resursais ir kt.
Pagal e.komercijos vietą, svarbą ir istorines jos atsiradimo įmonėje aplinkybes, išskiriami trys pagrindiniai e.komercijos veiklos modeliai [9]:
• Sukuriamas naujas verslas su naujais pajamų ir pelno srautais, kaip pvz. – naujos specializuotos interneto parduotuvės.
• Praplečiama esama įmonės veikla. Pavyzdžiui – informacinius katalogus spausdinančios firmos suklasifikuotą ir duomenų bazėse saugomą informaciją paskelbia internete, t. y. leidžia naudotis savo katalogais.
• Esama įmonės veiklos dalis perkeliama į virtualią erdvę, tokiu būdu praplečiant rinką, pvz., Dell [14] kompiuterių pardavimų padidėjimas, kai buvo pradėti pardavimai internete, kartu panaikinant distribucijos padalinius ir dėl sumažėjusių išlaidų mažinant kompiuterių kainas.

Kompanijos diegia skirtingus E.komercijos modelius priklausomai nuo savo tikslų, siekiamybių ir poreikių. Tačiau dažniausiai e.komercija vystoma etapiškai [7]:
1. savo svetainės sukūrimas ir informacijos apie save skelbimas joje,
2. aktyvus ir pasyvus komunikavimas (informacijos pastovus atnaujinimas, atsakymai į dažniausiai kylančius klausimus, svetainės lankytojų skaičiaus patikrinimas ir kt.),
3. visos veiklos operacijų perkėlimas į internetą: pirkimas, pardavimas, užsakymas, reklama, klientų aptarnavimas, konsultavimas, tiekimo grandžių valdymas ir kt.
Dauguma autorių savo straipsniuose ir knygose e.verslą pagal jos poveikio kryptį bei į internetą perkeltą veiklos modelį (t. y. e.komercijos strategiją) skirsto į šias pagrindines dalis [8] [1] [19]:
• Verslas-Verslui (angl. Business to Business, B2B);
• Verslas-Vartotojui (angl. Business to Consumer B2C);
• Vyriausybė-Verslui (angl. Government to Business to, G2B);
• Vartotojas-Vartotojui (angl. Customer to Customer, C2C).
Kituose šaltiniuose galima rasti ir daugiau e.komercijos rūšių, tačiau jos kol kas nėra smarkiai paplitę ir neturi tokios didelės įtakos:
• Verslas-valstybinėms institucijoms (angl. business to government) – šis elektroninės komercijos tipas itin prisidėjo prie JAV elektroninės komercijos globalios sėkmės; tokios elektroninės komercijos pavyzdžiu galėtu būti viešieji pirkimai.
• Vartotojas-valstybinei institucijai (angl. Customer to Government) – dar labai nauja elektroninės komercijos rūšis, tačiau ateityje ir individualūs vartotojai galės vyriausybės teikiamas paslaugas įsigyti internetu.
• valstybinės institucijos verslui, vartotojams ir kitoms valstybinėms institucijoms (A2B/C/A ) – taipogi žinoma kaip e.vyriausybė .

Nėra vieningos nuomonės, ar galima e.verslu vadinti paprastas firmų interneto svetaines bei informacijos perdavimą ir dalijimąsi ja internetu. Viena vertus – šios sistemos nerealizuoja jokio konkretaus įmonės veiklos metodo, kita vertus – atlieka konkrečias funkcijas rinkotyros ir informacijos mainų srityse, turi lengvai apčiuopiamą indėlį į firmos veiklą.
Toliau apžvelgiamos svarbiausios e.komercijos rūšys pagal veiklos pobūdį. 2.2. E.komercijos modeliai
2.2.1. E.komercijos modelis Vartotojas-Vartotojui (C2C)
Šiuo atveju prekybinis sandoris vyksta tarp dviejų vartotojų, t. y. fizinių asmenų. Išskirtiniais atvejais pardavėjas gali būti ir firma ar įmonė, parduodanti savo prekes klientams kitos kompanijos e-parduotuvėje.
Vienas iš žinomiausių pavyzdžių pasaulyje – ebay.com sistema. Lietuvoje šis modelis dar tik pradedamas diegti (pvz., www.pirkis.lt). Interneto portalo savininko interesai – tik reklama arba atlyginimas, kaip procentinė dalis nuo įvykusių pardavimų. Dažniausiu atveju e-parduotuvė tampa tik virtualia vieta, padedančia „susitikti” pirkėjui ir pardavėjui. Galimi du prekių pristatymo modeliai – įvykus sandoriui pirkėjas ir pardavėjas informuojami vienas apie kitą ir toliau e-parduotuvė jų santykių ir tolimesnės kontrakto vykdymo eigos nekontroliuoja. Kitu atveju e-parduotuvės savininkui tenka spręsti ir logistikos klausimus. Bet kuriuo atveju nereikalingas sandėlis bei investicija į prekių pirkimus. Tai mažiausiai rizikingas modelis, nes praktiškai vienintelė investicija – paties portalo sukūrimas, palaikymas ir rinkotyra. Gali būti pakankama ir minimali verslo infrastruktūra.
2.2.2. E.komercijos modelis Verslas-vartotojui (B2C)
Tai verslo modelis orientuotas į galutinį vartotoją (angl. End-user), kai paslauga ar prekė parduodama klientui virtualioje parduotuvėje [6], [7], [5]. Dažniausia šio verslo strategija:
• pirkėjas apsilanko pardavėjo interneto svetainėje (parduotuvėje),
• pirkėjas išsirenka ir užsisako reikiamas prekes,
• už prekes dažniausiai mokama kreditine kortele, nurodant jos duomenis, arba pervedant reikiamą sumą į pardavėjo nurodytą sąskaitą,
• nupirktos prekės pristatomos pirkėjo nurodytu adresu naudojantis siuntų pristatymo tarnybomis.
B2C e.komercija interneto pagalba suartina pirkėją ir pardavėją, smarkiai sumažindama prekės pateikimo vartotojui išlaidos. Pardavimas per internetą ypač patogus, jei norima parduoti toliau esantiems klientams.
Šis modelis ypač paplitęs JAV. Šiuo metu Lietuvoje jo plėtrą stabdo vartotojų nepasitikėjimas e.verslo saugumu, sąlyginai mažas naudojimasis banko kortelėmis, dažnu atveju – nepakankamas kompiuterinis raštingumas ir domėjimasis naujomis technologijomis, sąlyginai mažas interneto naudojimas. Iki šiol Lietuvos internete atsiskaitymas už prekes ar paslaugas mokėjimo kortele nebuvo įmanomas dėl Lietuvoje veikiančių bankų pozicijos. Viena iš perspektyvų norinčioms internete prekiauti ir priimti mokėjimus kortele įmonėms – jungtis prie tarptautinių atsiskaitymo kredito kortelėmis sistemų, pvz., WorldPay (www.worldpay.com), kuri suteikia galimybę atsiskaityti visomis kreditinėmis VISA ir Eurocard/Mastercard mokėjimo bei virtualiomis kortelėmis. Lietuvoje „WorldPay” partneris, turintis visus įgaliojimus, yra bendrovė „Penki kontinentai”.
Vienas iš pirmųjų ir šiai dienai sėkmingiausių B2C projektų – internetinė knygų parduotuvė Amazon.com. interneto pagalba kompanija iš niekam nežinomos tapo tikru gigantu.
2.2.3. E.komercijos modelis Verslas-verslui (B2B)
Verslas-verslui (B2B) – tai e.verslo modelis, kur procesai vyksta tarp verslo objektų. Iki šiol tai pati sėkmingiausia ir labiausiai progresuojanti elektroninės komercijos rūšis. E.komercija realizuoja nustatytą tiekimo grandinę arba santykius su naujais partneriais. Šis e.verslo modelis ypatingai svarbus smulkiam ir vidutiniam verslui, ypač gamintojams, nes dažniausiai sumažina tarpininkų skaičių, o tuo pačiu ir kainas, kuriomis galima įsigyti verslui reikalingų prekių ir paslaugų, praplėsti pardavimo kanalus. Visa tai yra pasiekiama 24 valandas per parą 7 dienas per savaitę. Elektroninės priemonės pirmiausia leidžia įmonėms efektyvinti savo vidaus operacijas, operatyviau reaguoti į viena kitos poreikius, suaktyvinti bendradarbiavimą, padidinti efektyvumą, sukurti naujų elektroninių verslo paslaugų.
Lietuvoje daugumai įmonių būtent „Verslas-verslui” arba B2B strategija yra svarbiausia. Ši e.verslo šaka ypatingai paplitusi ir didžiausią svarbą turi didmenine prekyba užsiimančioms kompanijoms bei gamintojams. Užsakytos prekės dažniausiai pristatomos siuntų tarnybų pagalba. Kadangi dauguma rimčiausių transporto kompanijų (pvz. UPS [25], DHL ir kitos) įdiegę savo e.verslo sistemas, leidžiančias stebėti krovinio statusą kiekviename kelionės etape, informacinės sistemos funkcionalumas tampa dar aiškesnis, o privalumai -akivaizdesni.
Būtent ši e.komercijos rūšis bus giliausiai analizuojama magistrinio darbo metu, realizuojant konkretų B2B e.verslo sprendimą.

2.3. E.verslo sprendimų apžvalga
Nors e.verslas ir e.komercija kaip mokslo, tyrinėjimų ir verslo sritis yra ganėtinai jauna (išsamesni tyrinėjimai ir diegimai pradėti apie 1990 metus), tačiau tai viena iš greičiausiai tobulėjančių ir perspektyviausių verslo šakų visame pasaulyje.
Įmonėms, norinčioms diegti savo veikloje naujas technologijas ir neatsilikti nuo konkurentų bei partnerių siūloma tūkstančiai įvariausių e.komercijos ir e.verslo sprendimų, sistemų. Skiriasi tiek siūlomos programinės įrangos galimybės, funkcionalumas, tiek naudojamos technologijos, tiek pats požiūris į e.komerciją.
Peržvelgus daugybę siūlomų produktų, galima daryti išvadas, kad pilniausias e.verslo sprendimas siūlo šių įmonių veiklos sričių kompiuterizavimą:
• Analizė
Įmonės biudžeto valdymas; ataskaitų rengimo, jungimo ir analizės funkcijos; tendencijų ir sąryšių paieška bet kurioje verslo dalyje.
• Verslo portalas
Darbuotojams, klientams ir verslo partneriams siuteikiama prieiga prie reikiamų duomenų, taikomųjų programų ir paslaugų per interneto naršyklę.
• Ryšių su klientais valdymas (angl. Customer Relationship Manger – CRM)
Klientų grupių ir atskirų klientų valdymas; rinkotyros kampanijų kūrimas ir valdymas; klientų aktyvumo stebėjimas ir analizė; pardavimai ir ryšių palaikymas po pardavimų.
• Elektroninė komercija
Tiekėjams ir klientams užtikrinamas darbas su įmone bet kuriuo metu internete; sistemos sujungimas, integravimas su partnerių sistemomis (duomenų mainai, užsakymo sistemos, tiekimo grandies užtikrinimas ir kt.)
• Srities aptarnavimo valdymas
Aptarnavimo sričių sudarymas, apžvalga ir analizė; darbo grafikų bei resursų valdymas.
• Finansų valdymas
Didžiosios knygos kontrolė; gautinų ir mokėtinų sąskaitų valdymas; prekių atsargų valdymas; pardavimo procesų valdymas; ilgalaikio turto ir piniginių srautų apskaita bei analizė.
• Personalo valdymas
Žmogiškųjų resursų valdymas (priėmimas į darbą, registravimas, darbo laiko apskaita, algalapių rengimas, privilegijos, įgūdžių tobulinimo analizė ir kt.)
• Gamybos valdymas
Viso gamybos proceso valdymas – nuo produkto konfigūracijos ir tiekimo bei našumo poreikių planavimo iki gamybos grafikų sudarymo ir prekybinio ploto.
• Projektų valdymas
Resursų, išlaidų ir biudžetų, susijusių su projektais, valdymas; sutarčių sudarymo registravimas ir pan.
• Mažmeninės prekybos valdymas
Mažmeninės prekybos operacijų valdymas nuo pardavimo taško iki pristatymo klientui; eilių ir aptarnavimo kokybės analizė; prekių atsargų kontrolė; pirkimo automatizavimas.
• Tiekimo grandinės valdymas
Sandėlių vienoje ar keliose vietose organizavimas; užsakymų vykdymo tvarkymas; poreikių planavimas. Darbas su tiekėjais internete. Be abejonės, kiekvienu konkrečiu atveju reikalingas funkcionalumas priklauso nuo įmonės veiklos, į e.verslą planuojamų perkelti veiklo sričių dalies, klientų ir tiekėjų poreikių, finansinių galimybių, ekonominio pagrindimo ir dar daugybės faktorių. Kaip bebūtų nėra turbūt nė vienos sistemos, kuri tik nupirkta („iš dėžutės”) atitiktų kliento poreikius ir ją būtų galima iš
karto naudoti. Pasak Microsoft analitikų [15], pirkta programinė įranga dažniausiu atveju tenkina 80-85% pirkėjo reikalavimų, likę 15-20% turi būti kuriami arba pritaikomi konkrečiam užsakovui. Kiekvienas produktas reikalauja derinimo prie konkretaus veiklos modelio, todėl svarbu, kad PĮ suteiktų galimybes realizuotus modelius ir sprendimus pritaikyti konkretiems vartotojo poreikiams.
2.3.1. Technologiniai e.komercijos standartai
Šalia daugybės internetui taikomų standartų, yra keletas skirtų arba ypatingai svarbių e.komercijai. Dauguma jų skirti būtent verslas-verslui transakcijoms [12], [13]:
Electronic Data Interchange (EDI) [27], [15]: vienas pirmųjų standartų, sukurtas JAV vyriausybės apie 1970 metus, skirtas informacijos perdavimui privačiais tinklais. Pirminiame variante skirtas didelėms organizacijoms, dabar pritaikomas ir korporacijų e.verslo sprendimams. „Dažnai terminas EDI neteisingai naudojamas kaip e.komercijos sinonimas. Iš tiesų, tai tik vienas iš e.komercijos aspektų” [11].
Open Buying on the Internet (OBI): šis standartas, sukurtas kompanijos Internet Purchasing Roundtable, skirtas užtikrinti bendradarbiavimui tarp skirtingų e.komercijos sistemų. Šiuo metu OBI yra palaikomas ir naudojamas daugelio organizacijų: „Actra”, „InteliSys”, „Microsoft”, „Open Market”, „Oracle”, „XML”, kt.
The Open Trading Protocol (OTP): OTP skirtas standartizuoti veiksmus, susijusius su mokėjimais, pirkimo – pardavimo sutartimis, pirkimo ir apmokėjimo kvitais. Sukurtas kaip alternatyva OBI standartui, palaikomas kompanijų „AT&T”, „CyberCash”, „Hitachi”, „IBM”, „Oracle”, „Sun Microsystems” bei „British Telecom”.
The Open Profiling Standard (OPS): „Microsoft” ir „Firefly” remiamas standartas, leidžiantis vartotojams sukurti savo pomėgių ir interesų profailą, kuris pateikiamas pardavėjui. Profailas skirtas tam, kad vartotojas nebūtų perkraunamas nereikalinga informacija, o gautų tik jam rūpimus pasiūlymus ir informaciją.
Secure Sockets Layer (SSL): protokolas, skirtas užtikrinti saugų ryšį iki serverio. SSL naudoja viešo rakto kodavimo algoritmą apsaugoti internetu siunčiamai informacijai. SSL standartas sukurtas kompanijos „Netscape”, tačiau labai greitai išpopuliarėjo ir įgavo viešą pripažinimą.
Secure Electronic Transactions (SET): SET skirtas užkoduoti serveriuose laikomiems ir internetu siunčiamiems kredito kortelių numeriams. Šį standartą bendromis pastangomis kūrė „Visa” ir „MasterCard”, tačiau turi labai didelį pasisekimą ir visų bankų bendruomenės palaikymą. Pirmosios e.komercijos sistemos su integruotu SET standartu buvo sėkmingai ištestuotos Azijoje.
ebXML (electronic business eXtensible Markup Language): tai UN/CEFACT ir OASIS asociacijų remiamas standartas, nusakantis verslo taisyklių aprašymui skritą specifikacijų sąrašą. EbXML verslo procesą apibrėžia kaip verslo kolaboravimą, t. y. kaip dviejų ar daugiau partnerių veiklą siekiant gauti tam tikrą specifikuotą rezultatą.
Be abejonės, labai svarbūs ir bendrieji interneto standartai, protokolai, technologijos, kurių taikymas e.komercijos sprendimams užima neabejotinai aukštą prioritetą – XML (angl. Extensible Markup Language), JavaBeans, Microsoft .Net, ASP, PHP, HTML, POP (angl. post office protocol), IMAP (angl. Internet messaging access protocol) ir kt. Šį sąrašą būtų galima labai smarkiai plėsti, nes kiekviena nauja (perspektyvi) technologija ar metodas yra greitai pritaikomas, panaudojamas įvairiose srityse. Taigi dar vienas išskirtinis e.komercijos bruožas -verslo valdymas (ypatingai didelių kompanijų, korporacijų atveju) kelia didelius reikalavimus sistemoms, jų veikimui, spartai, patikimumui ir pan. 2.3.2. Microsoft korporacijos sprendimai e.verslui
Microsoft teigia „veikite be geografinių sienų ir mažinkite savo resursus naudodamiesi Microsoft internetu paremtais sprendimais verslas-verslui, verslas-vartotojui, pirkimų-pusės (angl. buy-side), pardavimų pusės (angl. sell-side) veiklai” [15]. Šie produktai integruoti su galingais pardavimų ir inventoriaus valdymo sprendimais. Be abejonės, konkretaus sprendimo pasirinkimas priklauso nuo kompanijos veiklos pobūdžio, srities, dydžio, geografinės vietos bei unikalių poreikių. Dauguma atvejų sprendimai yra adaptuojami konkretiems poreikiams, t. y. Microsoft produktai naudojami kaip platforma kitų IS kūrimui. Korporacija Microsoft turi platų partnerių tinklą, kurie naudodamiesi Microsoft produktais gali pasiūlyti daug specializuotų sprendimų praktiškai kiekvienai rinkai.

6. IŠVADOS

1. Elektronio verslo vystymasis įnešė daugybę pokyčių įmonių veiklos, verslo, rinkotyros, gamybos, pristatymo ir aptarnavimo sferose. Lietuvoje daugumai įmonių „verslas-verslui” arba B2B strategija yra svarbiausia. Ši e.verslo šaka ypatingai paplitusi ir didžiausią svarbą turi didmenine prekyba užsiimančioms kompanijoms bei gamintojams. E.komercijos sistemų integracija – neatsiejama e.verslo vystymosi dalis. Kuriami standartai ir specifikacijos e.verslo procesams aprašyti ir valdyti: EDI, OBI, OTP, OPS, SSL, SET, ebXML ir kiti.
2. Atlikta analizė parodė, kad geriausios e.verslo informacinės sistemos apima visas įmonių veiklos sritis, tačiau kiekvienu atveju sprendimas turi būti taikomas prie konkretaus vartotojo poreikių ir vykdomos veiklos.
3. Išanalizavus e.komercijos technologijas, filosofijas, sprendimus, lyderiaujančių kompanijų produktus, buvo sukurta informacinė sistema, dirbanti pagal B2B (verslas-verslui) e.komercijos modelį ir skirta mažoms bei vidutinėms didmeninės prekybos organizacijoms.
4. Atlikus esančių sistemų analizė paaiškėjo, e.komercijos programos turi vykdyti ir prekių apskaitos funkcijas arba būti susietos su įmonėje naudojama apskaitos sistema duomenų bazių lygyje interfeisinės programos (arba atitinkamų komponentų) pagalba.
5. Norint minimaliomis sąnaudomis užtikrinti e.komercijos portalo ir lokaliai naudojamų programų greitaveiką, būtina naudoti dvi nutolusias duomenų bazes, užtikrinant duomenų sinchronizaciją. Konkrečiu atveju sinchronizacija užtikrinama naudojant pakeitmų steką.
6. Naudojant MS Access kaip lokalios PĮ platformą, sukuriama vartotojui priimtina ir įprasta aplinka, PĮ tampa patrauklesne vartotojui. Ataskaitos generuojant MS Word ir MS Excel taikomųjų programų formatu padidinamas jų panaudojamumas.
7. Atliktas eksperimentas parodė, kad MySQL duomenų bazėms valdyti VBMySQLDirect draiveriai yra spartesni negu MS ADO (skirtingomis sąlygomis transakcijų vykdymo greitis gali skirtis nuo 10% iki 8 kartų) ir MS ODBC (labai žymiai).
8. Įdiegus suprojektuotą informacinę elektroninės komercijos sistemą organizacijoje, per pirmąjį pusmetį apyvarta padidėjo apie 20% (apytikslė padidėjimo dalis, sąlygota įdiegtos sistemos).

Darbo autorius: D. Kazlauskas
Atsiųsti darbą it-architektura