Ekologinių ūkių perspektyvos ir produktai. Ekologinis žemės ūkis ilgą laikotarpį nebuvo vertinamas kaip perspektyvi tradicinio žemės ūkio alternatyva, bet, pradėjus vertinti žemės ūkio produktų gamybos įtaką aplinkos kokybei, produktų įtaką žmogaus sveikatai, rūpinantis dėl aplinkos taršos ir produktų saugumo situacija ėmė keistis į gerąją pusę. Tapo aišku, kad ateities žemės ūkio sistemos turi subalansuotai spręsti ekologinius, socialinius ir ekonominius klausimus ir įgyvendinti tausojamojo ūkininkavimo principus. Viena iš aplinką bei išteklius tausojančio ūkininkavimo sistemų yra ekologinis žemės ūkis.
Ekologinis žemės ūkis – tai žemės ūkio sistema, pagrįsta ekologinių, socialinių ir ekonominių principų, užtikrinančių stabilią aukštos kokybės produktų gamybą, visuma, palaikanti gamtos pusiausvyrą, taupiai naudojanti gamtos resursus. Tai yra aukščiausia aplinkai palankaus ūkininkavimo forma [10].
Ekologiški produktai nuo kitų žemės ūkio produktų skiriasi tuo, kad visoje produktų gamybos sistemoje nuo lauko iki vartotojo stalo laikomasi griežtų Ekologinio žemės ūkio taisyklių reilalavimų, gamyba yra tikrinama, o produkcijai yra taikoma produktų kilmės sertifikacija. Ekologinio žemės ūkio taisyklės apibrėžia ne tik produktų auginimą, bet ir jų perdirbimą, realizavimą, ženklinimą. Svarbiausias ekologiškų produktų gamybos etapas – perdirbimas. Didinamos produkto vartojimo galimybės, siekiama prailginti vartojimo laiką ir tuo pačiu maksimaliai išsaugoti natūraliąsias produktų savybes.
Galima išskirti dvi ekologinio ūkininkavimo plėtros kryptis: vietinį ir pramoninį ūkininkavimą. Daugelyje šalių vietinis ūkininkavimas derinamas su kaimo turizmu. Taip didinamas užimtumas kaime, keliamas smulkių ūkių konkurencingumas, saugomas ir tvarkomas natūralus kraštovaizdis, gaminamas vietinis šviežias, natūralus, minimaliai perdirbtas maistas. Ūkininkai gauna finansinę naudą, platinamos aplinkai palankios technologijos, saugomas natūralus kraštovaizdis, bioįvairovė, vietinė kultūra, tradicijos, jomis dalijamasi su lankytojais. Pramoninis ekologinis ūkininkavimas orientuotas į bendrąją ES rinką ir eksportą. Tokį ūkininkavimą skatina globali prekyba ir ekonominiai masinės gamybos privalumai.
Iš tiesų susidomėjimas ekologiniu ūkininkavimu Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, yra didelis. O mūsų šalyje jis ypač sparčiai auga – kasmet apie 60 proc. Viena iš pagrindinių tokio reiškinio priežasčių – siekti maksimalias reglamente numatytas sumas, ES paramą (valstybės parama sertifikuotam ekologiniam ūkiui teikiama nuo 1997 m.). Antra ekologinio ūkininkavimo plėtros priežastis – sparčiai didėjanti ekologinių produktų paklausa, augant vartotojų perkamajai galiai..
\
2007 metais buvo sertifikuoti 2855 ūkiai, o sertifikuotas ekologinės gamybos plotas sudarė 125 457ha – apie 5% deklaruotų tiesioginėms išmokoms žemės ūkio naudmenų ploto. 2007 metais palyginti su 2006m. ekologinių ūkių skaičius padidėjo 22%. Lietuvoje ekologiškai ūkininkaujančių daugiau yra pietrytinėje šalies dalyje bei mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Didžiausi ūkiai buvo sertifikuoti Ignalinos r., o mažiausi – Elektrėnų sav. Pagal sertifikuotų ūkių skaičių 2007 m. pirmavo Biržų r. (179 ūkiai), Ukmergės r.(153 ūkiai), Raseinių r. (141 ūkis), Trakų r. (125 ūkiai) ir Šalčininkų r. (123 ūkiai). Lietuvos ekologinės gamybos ūkių pasėlių struktūroje 2007 m., kaip ir ankstesniais metais, vyrauja varpiniai ir ankštiniai javai [12].
PROBLEMA – nebaigta žemės reforma, neteikiama pirmumo teisė nuomotis valstybinę žemę ekologiškai ūkininkaujančiam ūkininkui, per didelis atotrūkis tarp keliamų reikalavimų ekologiškai ūkininkaujantiems Lietuvoje, lyginant su ES ekologinį žemės ūkį reglamentuojančiais teisės aktais, neparengtas ekologinių ūkių produkcijos perdirbimo ūkyje įstatymas.
TYRIMO OBJEKTAS – Lietuvos ekologiniai ūkiai ir jų produktai.
DARBO TIKSLAS – įvertinti ekologinių ūkių numatomas perspektyvas.
TYRIMO UŽDAVINIAI :
1. Išanalizuoti Ekologinių ūkių plėtros galimybes ir perspektyvas ES;
2. Įvertinti Ekologinio ūkininkavimo pokyčius.
3. Nustatyti Ekologinių produktų rinką.
4. Išsiaiškinti Ekologinių ūkių pagrindines problemas.
TYRIMO METODAI :
1. Mokslinės literatūros analizė taikyta siekiant išstudijuoti ekologinių ūkių koncepciją, įvairių autorių atliktus tyrimus šioje srityje.
2. Statistinės analizės metodai: aprašomoji statistika, koreliacinė analizė, faktorinė analizė bei vidurkio, standartinio nuokrypio, reitingavimas, dažnių analizė. Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS (Statistic Program for Social Sciences) programa.
3. Grafiniai duomenų pateikimo metodai, naudojant MS Excel programą.
Rezultatų naujumas, jų teorinis ir praktinis reikšmingumas
Šiame darbe pateikiama Europos Sąjungos ekologinių ūkių bruožai, bei ieškoma visa tai patvirtinančių arba paneigiančių argumentų praktikoje .
Tiesioginiam rūpinimuisi ekologiniu ūkininkavimu sukurta vieninga valstybės institucijų ir visuomeninių organizacijų sistema. Tuo pirmiausia užsiima Žemės ūkio ministerijos Ekologinio ūkininkavimo skyrius. Nuo 1990 m. veikia Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija „Gaja”, 1993 m. įkurtas „Tatulos fondas”, kuris nuo 1997 m. tapo viešaja įstaiga „Tatulos programa” [6].
1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO ESMĖ
Tarptautinio ekologinio judėjimo pradininkai, įkvėpėjai ir ekologinio ūkio mokslinių pagrindų kūrėjai buvo penki įžymūs mokslininkai: Rudolfas Štaineris (Rudolf Steiner) Austrijoje, Hansas Miuleris (Hcms Muller) Vokietijoje, Ledi Eve Balfaur (Lcuty Eve Balfour) D. Britanijoje, J. I. Rodale (J.LRodale) JAV ir Masanobu Fukuoka (Mascmobu Fukuoka) Japonijoje.
Ekologinio žemės ūkio pradininkai įvairiai vadino savo veiklą, todėl pasaulyje buvo pradėti vartoti skirtingi ekologinio žemės ūkio pavadinimai. Šis pavadinimas dažnai priklauso nuo šalies kalbos, pvz.: angliškai kalbančiose šalyse ūkis vadinamas organiniu, vokiškai ir prancūziškai -biologiniu ar bioorganiniu, Šiaurės šalyse, Lenkijoje – ekologiniu. Kiekvienas šių pavadinimų taip pat nusako svarbiausias tausojančio ūkio idėjas ir koncepcijas. Žodis „organinis” čia reiškia ne tik organines trąšas, bet ir teiginį, kad ūkis yra vientisas organizmas, kuriame turi būti kompleksiškai sprendžiami jo egzistavimo klausimai. Žodis „ekologinis” reiškia, kad daugiausia dėmesio kreipiama į ūkio ir aplinkos sąveikas , aplinkos taršą. „Biologinis” pabrėžia, kad ūkyje labai svarbu dirvožemio biologinis aktyvumas, biologinės kovos su augalų kenkėjais, ligomis metodai ir pan. Dabar visi šie pavadinimai pripažįstami lygiaverčiais ir laikomi sinonimais. Europos Sąjungoje reglamente 2092/91 kiekviena šalis šios gamybos būdo ir nurodo produktų pavadinimą. Lietuvoje ši žemės ūkio sistema vadinama ekologiniu žemės ūkiu, o ūkiai – ekologinės gamybos ūkiais. Šie terminai yra apibrėžiami Lietuvos įstatymuose ir pateikti Europos Sąjungos komisijai [2].
Ekologinis žemės ūkis užima ypatingą vietą tarp įvairių žemės ūkio technologijų. Jis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis technologijomis. Ekologinis žemės ūkis – tai ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo skatintojai ir kt.), jas pakeičiant natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Ekologinio ūkininkavimo sistema pagrįsta specialiomis sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodais. Šioje ūkininkavimo sistemoje siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo. Dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas yra augalinės produkcijos ekologiniame ūkyje pagrindas. Kenkėjų ir ligų protrūkis mažinamas palaikant rūšių įvairovę ir ekologinį balansą aplinkoje, taip mažinant kenkėjų ir ligų protrūkius. Harmoningas ryšys tarp augalininkystės ir gyvulininkystės yra natūralaus gamtinio balanso ūkyje pagrindas [11].
1.1. Ekologinės gamybos tikslai:
^ APLINKOSAUGINIAI – saugomi požeminiai ir paviršiniai vandenys nuo užteršimo.
^ EKONOMINIAI – panaudojami vietiniai ištekliai, mažėja gamybos sąnaudos.
^ SOCIALINIAI – ekologiški produktai nekenkia žmogaus sveikatai, sukuriama naujų darbo vietų, leidžiama išlikti nedideliems ūkiams.
^ KULTŪRINIAI – išlaikoma etninė kultūra ir puoselėjamas kraštovaizdis [13]. Žemiau esančiame 1 paveiksle pateikti ekologinės gamybos ryšiai.
1.2. Ekologinio žemės ūkio stipriosios pusės:
> Ekologinis ūkis kompleksiškai sprendžia ekologinius, ekonominius ir socialinius kaimo plėtros klausimus.
> Ekologinis ūkis gamina saugius, kokybiškus, paklausius vietinėje ir užsienio rinkoje maisto produktus.
> Ekologinis ūkininkavimas išsaugo ir atkuria gyvybingą dirvožemį, saugo aplinką nuo taršos.
> Didėja vartotojų ir gamintojų susidomėjimas produktų kokybe ir aplinkos apsauga.
> Pastovus ekologinės gamybos ūkių skaičiaus didėjimas rodo ekologinio ūkininkavimo patrauklumą ir perspektyvumą.
> Plečiasi ekologiškų produktų vietinė rinka, įkurti specializuoti skyriai prekybos centruose, pradėtas eksportas, kuriasi produktų realizavimo kooperatyvai.
> Parengti ekologinio ūkininkavimo teisinės bazės pagrindai ir suderinti su Europos Sąjungos reikalavimais.
> Sukurta ir įgyvendinta ekologinio ūkio sertifikavimo sistema. Sertifikacijos įstaiga „Ekoagros” turi tarptautinę IFOAM akreditaciją.
> Veikia ekologinio žemės ūkio Vyriausybės paramos programa. Numatyta finansinė parama iš Europos Sąjungos struktūrinių ir tarptautinių fondų, užsienio specialistų konsultacijos.
> Leidžiami periodiniai informaciniai ekologinio ūkio leidiniai: „Ekoūkis: gamyba, mokslas, rinka”, „Ekologinio ūkio naujienos”, „Gaja informuoja” ir kiti; parengtos TV laidos, filmai, straipsniai spaudoje.
1.3. Ekologinio žemės ūkio silpnosios pusės:
> Ekologinis ūkininkavimas neįteisintas kaip prioritetinė ūkio šaka.
> Neįgyvendinta veiksminga ilgalaikė ekologinės gamybos ūkių valstybinės paramos sistema.
> Lėtai diegiamos pažangiausios ekologinės gamybos technologijos.
> Trūksta ekologinės gamybos ūkiams tinkamos žemės ūkio technikos, alternatyvių trąšų ir augalų apsaugos priemonių.
> Šalyje nepagaminamas pakankamas ekologiškos produkcijos kiekis, būtinas šių produktų perdirbimo, eksporto plėtrai.
> Neišplėtota ekologiškų produktų gamintojų kooperacija.
> Trūksta informacijos apie ekologiškų produktų vartojimo naudą.
> Nesukurta ekologiškų produktų realizacijos sistema – neatlikti sisteminiai vidaus ir užsienio rinkų tyrimai, nesukurta tinkama infrastruktūra, neįgyvendintos marketingo priemonės.
> Ūkininkai neturi pakankamai ekologinio ūkio technologijų ir vadybos žinių.
> Nėra specializuotos ekologinio ūkininkavimo konsultavimo sistemos, o veikiančiose konsultavimo institucijose trūksta specialistų, galinčių konsultuoti ekologinio ūkininkavimo klausimais.
> Ekologinis ūkininkavimas labiau suprantamas kaip gamtosaugos priemonė, o ne kaip perspektyvi ūkininkavimo šaka [7].
1.4. Ekologiniai reikalavimai ūkiams
Resursai ir gamybos struktūra. Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje ekologiniai ūkiai yra didesni nei chemizuoti. Darbo sąnaudos ekologiniuose ūkiuose 10-20% didesnės nei chemizuotuose, atsižvelgiant į ūkio specializaciją.
Ekologinių ūkių pasėlių struktūra užsienio šalyse labai skiriasi nuo chemizuotų ūkių. Čia didesni pašarinių javų, ankštinių, daržovių, bulvių ir mažesni varpinių javų plotai. Lietuvoje pasėlių struktūra ekologiniuose ir chemizuotuose ūkiuose yra panaši, tik ekologiniuose ūkiuose santykinai daugiau auginama daržovių, ankštinių javų ir bulvių. Didžiausią sertifikuotos žemės dalį sudaro žalienos – 45% ir varpiniai javai – 42%, likusią dalį 13% – daržovės, ankštiniai javai, bulvės, uogos, vaisiai ir kt [11].
Kainos. Labai svarbus ekologinio ūkio pelningumo aspektas yra galimybė gauti didesnę kainą už ekologiškus produktus, palyginus su chemizuotų ūkių produktais. Kainų lygis priklauso nuo produktų tipo, paklausos bei prekybos būdo. Daugelio augalininkystės produktų, išaugintų chemizuotose ir ekologiniuose ūkiuose, kainos labai skiriasi. Pavyzdžiui, ekologiškų kviečių kaina, kurią gauna augintojai, vidutiniškai yra 50-200%, bulvių – 50-500% aukštesnė nei chemizuotų ūkių. Gyvulininkystės produktų kainos skiriasi daug mažiau, pavyzdžiui, ekologiško pieno kaina yra 8¬30%, jautienos- 30%, kiaulienos – 20-70% didesnė nei chemizuotų ūkių. Mažmeninės ekologinių ir chemizuotų ūkių produktų kainos skiriasi daug mažiau. O. Schmit, T. Richter ir kitų mokslininkų nuomone, vartotojai didžiausią kainų priedą moka už daržoves (60-70%), mažesnę už grūdus (31%), mažiausią už sūrius (20%).
Ekologiškų produktų kaina skiriasi nuo pereinamojo laikotarpio kainų, nes tik ūkiui gavus ūkiui ekologinio ūkio statusą ir sertifikatą, produktas gali būti parduodamas kaip ekologiškas.
Lietuvoje iki šiol nėra suformuota ekologiškų produktų prekybos struktūra, todėl tik 45% sertifikuotos ekologiškos produkcijos yra parduodama kaip ekologiška (pagal 1999 m. apklausos duomenis), už kurią buvo gauta nuo 20 iki 40 % kainos priedas, palyginus su chemizuotų ūkių produkcija.
Pajamos. Ekologinių ūkių Europoje situacijos analizė rodo, kad vidutiniškai ekologinių ūkių pajamos yra panašios į chemizuotų ūkių, tačiau įvairių specializacijų ekologinių ūkių pajamos įvairiose šalyse labai skiriasi. Pereinamuoju laikotarpiu pajamos paprastai mažėja, nes derlius yra mažesnis, o produkcija negali būti realizuojama kaip ekologiška. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui ir ūkiui gavus ekologinio ūkio statusą, ekologiškų produktų kaina yra didesnė nei chemizuoto ar pereinamojo laikotarpio, todėl pajamos didėja.
Kadangi ekologiškų produktų kainos yra aukštesnės ir ūkiams teikiama parama, ekologinės augalininkystės ūkiai dirba pelningiau nei chemizuoti. Daugelyje šalių ekonominė situacija priklauso nuo subsidijų ekologiniams ūkiams (ypač Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje), kur subsidijos sudaro 16-24% ūkio pajamų. Kitose šalyse didesnes ūkio pajamas lemia ekologiškų produktų kainos, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje didesnės ekologiškų produktų kainos sudaro 40-73% augalininkystės ūkių pajamų ir 10-40% gyvulininkystės ūkių.
Rinka. Tolesnė ekologinio ūkio plėtra priklauso nuo įvairių veiksnių, tarp jų ir vartotojų poreikio bei rinkos politikos. Nors vartotojų susidomėjimas ekologiškais produktais didėja, tačiau pati ekologiškų produktų rinka yra nedidelė, nors palyginti sparčiai auga.
Žemiau esančioje 1 lentelėje yra pateikiamos ekologinio ūkininkavimo rinkodaros strategijos. Ekologiškų produktų rinka klasifikuojama į dvi grupes, tai vietinė rinka ir pramoninis srautas. Yra išskirti pagrindiniai šių grupių teigiami ir neigiami aspektai.
Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje ekologiški produktai sudaro nuo 1 iki 5%, Didžiojoje Britanijoje – 2%, Danijoje ir Švedijoje – 3%, o Austrijoje net 5% visų maisto produktų. Austrijoje yra daugiausia ekologinių ūkių bei labai gerai organizuota vietinė ekologiškų produktų rinka, tačiau ekologiškų produktų paklausai šalyje patenkinti tenka įvežti į šalį 30% ekologiškų produktų. Į kitas Europos šalis importuojami dar didesni ekologinių produktų kiekiai. Manoma, kad ateityje šie kiekiai didės, nes vartotojai pageidauja daugiau ir įvairesnių maisto produktų.
Vokietija, kurioje yra pati didžiausia ekologiškų produktų rinka, gamina tik pusę reikalingų ekologiškų produktų, kitą pusę importuoja. Didžioji Britanija importuoja net 70% ekologiškų produktų.
Taigi ekologiškų produktų paklausa ES šalyse viršija pasiūlą ir tikimasi, kad bent 5-10 metų, Europoje bus tokia situacija. Tolesnė ekologinio žemės ūkio plėtra priklauso nuo vidinių ekologinio ūkio sistemos veiksnių, pavyzdžiui, produktų poreikio, kainos, taip pat nuo agroaplinkosaugos politikos, sertifikavimo, konsultavimo ir kitų, susijusių su politika, veiksnių.
Spartesnė ekologinio žemės ūkio plėtra Lietuvoje leistų pagerinti Lietuvos eksporto potencialą ir stiprinti vietinę rinką.
Lietuvos ekologiški produktai turi didelę paklausą ES rinkoje. Džiugu, kad kartu su Lietuvos ekologinio žemės ūkio sertifikacijos įstaiga „Ekoagros” gavimu tarptautinės akreditacijos, EKOAGROS adresu plūstelėjo paraiškos ir lietuviškų ekologinių produktų tiekimui. Įvairios pasaulio firmos norėtų pirkti tūkstančius tonų ekologiškų miežių, kviečių, žirnių, grikių, lubinų, avižų, vaisių, uogų, įvairių daržovių net tabokos. Ypač didelė ši paklausa yra Šiaurės ir Vakarų Europoje, JAV, Japonijoje ir kitose išsivysčiusiose šalyse. Ekspertų nuomone, ES rinkoje 2002 m. ekologiški produktai sudarys 10% maisto produktų. Švedijoje ir Danijoje jau dabar kai kurių ekologiškų produktų (pvz., pieno produktų) realizacija sudaro 10-30% bendros žemės ūkio produktų realizacijos. Ekologiškų produktų prekybos balansas Vokietijoje vertinamas 2 bilijonais dolerių, Jungtinėje Karalystėje – 445 milijonais dolerių, Austrijoje, Olandijoje ir Švedijoje apie 200 milijonų dolerių [11].
Ekologinių ūkių veiklos rodikliai. Ekologiniuose ūkiuose 2004 m. daugiau kaip pusę (58 proc.) bendrosios žemės ūkio produkcijos vertės sudarė augalininkystės produkcija, 41 proc. -gyvulininkystės, o kitos veiklos sukurta vertė nesiekė nė 1 proc. Ekologinės veiklos ūkiai bendrosios žemės ūkio produkcijos 1 ha ŽŪN pagamino apie 26 proc., o vienas darbuotojas – 15 proc. mažiau negu tradiciniuose ūkiuose. Ekologiniuose ūkiuose mažesnis derlingumas (javų – 25, daržovių – 54 proc.) ir didesnės darbo užmokesčio bei sėklų sąnaudos. Tuo tarpu ekologiškos produkcijos pardavimo kainos nedaug didesnės: augalininkystės – tik 8 proc., o gyvulininkystės beveik nesiskyrė nuo tradicinės gamybos ūkių. Todėl mišrios gamybos ekologiniai ūkiai, palyginti su tradiciniais, pajamų 1 ha ŽŪN gavo 29 proc., o bendrojo pelno – 91 proc. mažiau.
Ekologinių ūkių sėklininkystė. Dar sudėtingesnė sėklininkystė ekologiniuose ūkiuose. Pirmiausia daugiau dėmesio turi būti skiriama bioįvairovei palaikyti ir agrotechnikai – optimalaus tankumo pasėlio formavimui. Mat pasėlio sveikumas tokiuose ūkiuose labiausiai priklauso nuo agrotechninių priemonių. Kovai su ligomis ir kenkėjais labai efektyvių sertifikuotų ekologiniuose ūkiuose augalų apsaugos priemonių nėra daug.
Pastaraisiais metais, įstojus į Europos Sąjungą, keliami didesni reikalavimai ir sėklininkystei. Visų pirma sandėliai turi būti registruoti fitosanitariniame registre. Tai ženklas, kad tokiame ūkyje nėra karantininių ligų. Jeigu ūkyje kultivuojama ekologinė ir intensyvi žemdirbystė, ekologinei žemdirbystei turi būti paskirti atskiri specialūs sandėliai.
Perspektyva – sėklų įsigijimo būdų yra įvairių:
• pirkti sertifikuotą sėklą iš ekologiškai ūkininkaujančių tiekėjų;
• naudoti savo ūkiuose vienerius metus ekologiniame ūkyje išaugintą sėklą;
• pirkti iš ekologinių ūkių ir nesertifikuotą produkciją naudoti kaip sėklą;
• patiems importuoti norimų rūšių ir veislių sėklas iš užsienio šalių;
• kurti stiprius ekologinės sėklininkystės ūkius su galimybe gauti licenciją įvežti [5].
1.5. Ekologinio žemės ūkio sertifikavimas
1. 5. 1. Sertifikavimas – procedūra, kuri įrodo, kad produkcija (procesas, paslauga) atitinka standarto ar kito normatyvinio dokumento reikalavimus. Šią procedūrą gali atlikti:
1) pirmoji šalis – gamintojas, tiekėjas;
2) antroji šalis – pirkėjas;
3) trečioji šalis – nepriklausomas asmuo ar organizacija.
Dažniausiai sertifikuoja trečioji šalis, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, kuris pripažintas nepriklausomu nuo gamintojų ir pirkėjų interesų. Sertifikavimas būna privalomas ir savanoriškas.
Lietuvoje gaminamos ir importuojamos produkcijos privalomasis sertifikavimas atliekamas remiantis Lietuvos Respublikos teisiniais aktais. Savanoriškai produkcija sertifikuojama, jei to pageidauja gamintojas ar tiekėjas.
Sertifikavimo programos pagrindiniai principai apibrėžti tarptautiniuose dokumentuose, taip pat Lietuvos standartizacijos dokumentuose . Sertifikuotos perdirbimo įmonės įtraukiamos į katalogą ,, Sertifikuoti ekologinės gamybos ir pereinamojo laikotarpio ūkiai bei įmonės”, kuris rengiamas ir platinamas kiekvienais metais [6].
Ekologiškų produktų gamybos sertifikavimo procedūros:
1. Prašymas sertifikavimui
2. Prašymo nagrinėjimas ir sprendimas
3. Sutarties sertifikavimo darbams pasirašymas
4. Tikrinimas
5. Produkcijos pavyzdžių tyrimas (jei to reikia)
6. Sprendimas suteikti ūkio statusą
7. Sertifikato įforminimas ir išdavimas
8. Sertifikuotos produkcijos kokybės stabilumo, sertifikato ir sertifikavimo ženklo naudojimo tikrinimas ?
Kas sertifikuojama. Ekologiškos produkcijos sertifikavimo objektai yra šie:
• Gamintojai – jų žemė, gamybos pastatai;
• Gamybos sistema – gamybos ir perdirbimo metodai, procesai, dokumentacija;
• Produktai – jie ženklinami ekologinio žemės ūkio sertifikavimo programos ženklu. Kontroliuojamas visas gamybos procesas – nuo pat produktų gamybos pradžios iki kol jie patenka vartotojui [25]
Sertifikavimo kriterijai. Ekologinio žemės ūkio sertifikavimo sistemai keliami dideli reikalavimai.
Sertifikavimo sistemos elementai yra taisyklės (standartai), inspektavimas (tikrinimas), atestacija, ženklinimas, informacija.
Vienas iš svarbiausių sistemos elementų yra standartai. Jie kas dveji metai (jei reikia ir dažniau) peržiūrimi, papildomi ir taisomi [5].
1.5.2. Ekologinės gamybos sertifikavimo rezultatai
Žemės ūkio ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija 1997 m. isteigė VšI „Ekoagros” ir pavedė jai vykdyti ekologinės gamybos kontrolės ir sertifikavimo darbus pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapus Europos Sajungos nare, ekologinis gamybos kontrolės ir sertifikavimo darbai atliekami, vadovaujantis Europos Sajungos Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2092/91 ir Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis
2007 m., palyginti su 2006 m., ekologinės gamybos žemės ūkio naudmenų plotas padidėjo 23, ūkių skaičius 22 proc. 2007m. sertifikuota daugiau kaip 120 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų. Sertifikuotos žemės ūkio naudmenos sudarė 4,5 proc. Žemės ūkio naudmenų. Tokį spartų ekologinės žemdirbystės augimą lėmė ES bei valstybės finansinė parama [15].
Nors 2007 metais sugriežtėjo ekologinės gamybos ūkiams keliami reikalavimai, tačiau buvo sertifikuoti 577 nauji ekologinės gamybos ūkiai [19].
Lietuvoje ekologiškai ūkininkaujančių daugiau yra pietrytinėje šalies dalyje bei mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. 2007 m. Telšių filialui priklausančiuose rajonuose buvo sertifikuota 562 (24 379 ha sertifikuoto ploto), Utenos – 719 (35 500 ha), Kauno – 1 577 (65 578 ha) ūkių. Vidutinis sertifikuoto ekologinės gamybos ūkio dydis buvo 43,9 ha. Didžiausi ūkiai buvo sertifikuoti Ignalinos r., o mažiausi – Elektrėnų sav. Pagal sertifikuotų ūkių skaičių 2007 m. pirmavo Biržų r. (179 ūkiai), Ukmergės r.(153 ūkiai), Raseinių r. (141 ūkis), Trakų r. (125 ūkiai) ir Šalčininkų r. (123 ūkiai) [12].
Sertifikacijos įstaigos „Ekoagros” duomenimis, sertifikuotas ekologinės gamybos plotas 2007 m. sudarė 125 457 ha – apie 5% deklaruotų tiesioginėms išmokoms žemės ūkio naudmenų ploto. 2007 m. 40 bitininkystės ūkių buvo sertifikuota 1 281 bičių šeimų, o 11 laukinės augmenijos rinkimo ūkių plotas sudarė 7 157 ha. Pagal sertifikuotą plotą 2007 m. pirmavo Biržų r. (11 815 ha), Ukmergės r. (7 838 ha), Raseinių r. (8 209 ha), Telšių r. (5 351 ha) ir Švenčionių r. (5 341 ha).
Lietuvos ekologinės gamybos ūkių pasėlių struktūroje 2007 m., kaip ir ankstesniais metais, vyrauja varpiniai ir ankštiniai javai. Varpiniai javai sudarė 50%, ankštiniai – 12%, ankštinių -varpinių javų mišiniai – 9%, daugiametės žolės – 21%,uogynai – 4%, bulvės, daržovės ir pašariniai runkeliai – 1%, sodai – 1%, pūdymai – 2%, vaistažolės ir prieskoniniai augalai – 1%. 4 priede yra pateikti praėjusių 2007 metų žemės ūkio augalų pasėliai, derlius ir derlingumas ekologinės gamybos ūkiuose.
2007 m. buvo sertifikuota 817 gyvulininkystės ūkių, iš kurių ekologinio statuso – 538, antrų metų pereinamojo į ekologinį laikotarpio – 141, pirmų metų pereinamojo į ekologinį laikotarpio -138. Daugiausia sertifikuotų gyvulininkystės ūkių yra Telšių, Molėtų, Raseinių, Šilalės ir Ukmergės rajonuose. 2007 m. ekologinės gamybos ūkiuose buvo sertifikuotos 7 962 melžiamos karvės, 1 508 mėsiniai galvijai, 10 539 avys, 740 ožkų, daugiau kaip 1 000 naminių paukščių.
Augant ekologiškų produktų augintojų skaičiui, didėja ir ekologiškų produktų tvarkymo įmonių. 2007 m. buvo sertifikuota 26 ekologiškų produktų tvarkymo įmonės, iš kurių 3 pašarų perdirbimo įmonės, ir 17 pagalbinių medžiagų tvarkymo ir prekybos įmonių. Didėjant ekologiškų produktų tvarkymo įmonių skaičiui, produkcijos asortimentas taip pat didėja [18].
Žemiau esančiame 2 paveiksle pateikiami ekologinių ūkių skaičiaus ir sertifikuoto ploto kitimas 2003 – 2007m. Aiškiai matyti, kaip ženkliai padaugėjo ekologiškai ūkininkaujančių. 2003 metais buvo užregistruota 700 ūkių, o praėjusiais 2007 metais skaičius siekia apie tris tūkstančius. Bendrasis sertifikuotų ekologinių ūkių plotas išaugo, padidėjo beveik penkiais kartais.
Ekologinio ūkininkavimo plėtrą skatinančios priežastys:
1. Nemaža ES parama. Taip kompensuojama už prarastą derlių (kaip minėta, ekologiniame ūkyje derlius gaunamas daug mažesnis negu tradiciniame).
2. Sparčiai didėjanti ekologinių produktų paklausa.
3. Auganti vartotojų perkamoji galia.
4. Susirūpinimas savo sveikata.
3.1. Paramos įtaka ekologinio ūkininkavimo plėtrai Lietuvoje. Įgyvendinant bendruosius aplinkosaugos tikslus ir siekiant formuoti sveiką ir harmoningą žmonių gyvenamąją aplinką bei bendrąjį ekologinį stabilumą, kuriama agrarinės aplinkosaugos politika ir formuojama tinkama žemėnaudos struktūra, stabdanti ekosistemų nykimą. Lietuvoje ekologiškai ūkininkauti pradėta 1990 m. Įgyta patirties, sukurta sertifikavimo sistema.
2004 m. Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo(EŽŪOGF) pagal Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės „Agrarinės aplinkosauga” Ekologinio ūkininkavimo programą buvo skirta parama ekologiniams ūkiams. Programa 80 proc. finansuojama iš EŽŪOGF ir 20 proc. iš Lietuvos Respublikos nacionolių fondų. Ekologinis žemės ūkis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis technologijomis, kurios skatins gaminti aukštos kokybės, didelės maistinės vertės produkciją. Pasinaudojant parama, atsiranda galimybė plėsti gamybą šalies vidaus poreikiams ir įsijungti į bendrą ES rinką.
Lietuvai tapus ES nare parama kaimo plėtrai skiriama pagal Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonę „Agrarinė aplinkosauga” Ekologinio ūkininkavimo programą. Šios programos pagrindinis tikslas – paremti ekologinį ūkininkavimą kaip gamybos sistemą, kuri teikia socialinę ir ekonominę naudą gyvenantiems kaimo vietovėse, bei užtikrina aplinkosaugą, ir kokybiškų maisto produktų, turinčių didelę paklausą rinkoje, gamybą
Parama mokama tiek ekologinės gamybos, tiek pereinamojo į ekologinę gamybą laikotarpio ūkiams už sertifikuotą ir deklaruotą žemės plotą, naudojamą ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybai [7].
3.2. Vartotojų elgsena ekologinėje rinkoje
Vartotojo profilis, tikslinė rinka ir pozicionavimas. Plėtojant EKOLOGINĘ žemdirbystę, vartotojai atlieka tarpininkų vaidmenį. Vartotojų troškimai yra skirtingi ir, tik nedaugelis kompanijų gali pasiūlyti produktus, geriausiai atitinkančius jų norus. Todėl yra svarbu suskirstyti vartotojus į tam tikras grupes, atsižvelgiant į jų charakteristikas, kurios padėtų atskirti vienas vartotojų grupes nuo kitų. Tai vadinama segmentacija.Dėl segmentacijos rinka yra suskirstoma į pirkėjų grupes, kurių skirtingi poreikiai, charakteristikos ir tam tikra elgsena, šioms grupėms yra reikalingi skirtingi produktai ar marketingo elementai.Negali būti taikomas vienintelis būdas rinkai segmentuoti. Kiekvienas rinkos dalyvis turi surasti skirtingas rinkos segmentavimo variacijas ar tam tikrus jų derinius, taip atrasdamas geriausią būdą stebėti visą rinkos struktūrą. Vartotojų rinka daugiausia yra segmentuojama pagal (Kotler P., 1999):
S geografinį kriterijų (regioną, miesto dydį, tankumą, klimatą);
S demografinį kriterijų (amžių, lytį, šeimos dydį, šeimos gyvenimo ciklą, uždarbį, profesiją,
išsilavinimą, religiją, rasę, tautybę); S psichografinį kriterijų (socialinę klasę, gyvenimo būdą, asmenybę);
S elgsenos kriterijų (pirkimo galimybę, naudos siekimą, vartotojo statusą, vartojimo dažnumą, lojalumą tam tikroms prekėms, pasiruošimą pirkti, orientaciją į produktą). Organizacija pirmiausia įvertina visą rinką, tuomet suskirsto ją mažesniais segmentais, iš jų išrenka pačius perspektyviausius ir sutelkia visą dėmesį į jų aptarnavimą. Rinkos „užkariavimas” -tai procesas, kurio metu įvertinamas kiekvieno rinkos segmento patrauklumas ir atrenkami keli segmentai, padedantys įsiskverbti į rinką (Kotler P., 1999).
Ekologinių produktų vartotojai, atsižvelgiant į jų socialines, ekonomines ir demografines charakteristikas, visoje Europoje sudaro tokias grupes: S jaunos šeimos, turinčios vaikų; S gaunantys pajamų, kurių dydis viršija vidurkį;
■ turintys aukštąjį išsilavinimą;
■ gyvenantys miestuose.
Vis dėlto, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, „nuolatinių, ištikimų ir stambių” ekologinių produktų vartotojų procentas vis dar išlieka mažas, o augimo tempai kai kuriose šalyse taip pat labai lėti. Galima daryti išvadą, jog ateityje ekologinė rinka priklausys nuo to, ar bus surasti nuolatiniai vartotojai (Bertil S., 2006).
Pagrindiniai faktoriai, lemiantys vartotojų pasirinkimą perkant maisto produktus, yra šie: šviežumas, skonis, išvaizda, saugumas (ar tai sveikas produktas, ar patikimas gamintojas, ar žinomas produkto prekinis ženklas), asortimentas (Gracia A., 2001).
Išorinė produkto išvaizda visuomet byloja apie produkto šviežumą. Nei vienas vartotojas niekada nepirks net ir mėgstamiausio produkto, jei pastebės, kad yra pasibaigęs jo galiojimo laikas. Ekologinių produktų realizavimo terminai yra gerokai trumpesni, nei įprastinių, todėl į šią problemą turi būti atkreiptas ypatingas dėmesys. Be to, jei produktas yra neteisingai sandėliuojamas, transportuojamas ar ilgai guli parduotuvių lentynose, gali smarkiai pakisti jo maistinės savybės.
Aukštos kokybės, šviežių ekologinių produktų skonis yra daug geresnis nei įprastinių. Vartotojas, bent kartą išbandęs šiuos produktus, tuo įsitikina.
Potencialiems vartotojams, kurie yra susidomėję ekologiškais produktais, tačiau nesuvokia, kuo šie skiriasi nuo įprastinių, turi būti suteikta galimybė juos išbandyti, arba gauti nemokamų produktų mėginių, tokių kaip vonios priemonės, prieskoniai, arbata ir t.t.
Kadangi skonis yra antroji iš svarbiausių produkto savybių, gamintojai turi atminti: jei aukštos kokybės produktas bus neskanus, vartotojai jį pirks tik esant neatidėliotinai būtinybei.
Jei įvedus produktą į rinką jo pardavimo rodikliai sparčiai didėja, bet vėliau ima sparčiai mažėti, tampa aišku, jog tai yra susiję su produkto skoniu – neskanių produktų vartotojai neperka patys ir nerekomenduoja jų kitiems pirkėjams.
Produkto saugumas, vartotojų supratimu, yra susijęs ne tik su tam tikromis jo savybėmis, bet taip pat ir su produkto kilme. Ekologiniai produktai jau nuo jų atsiradimo pradžios yra saugūs, kadangi jų sudėtyje nėra jokių sintetinių cheminių elementų. Produkto saugumo supratimas atsiranda ir tuomet, kuomet atsiranda vartotojų lojalumas gamintojui, todėl yra labai svarbu sukurti atitinkamą ryšį tarp vartotojų ir gamintojų. Jei produktas vartotoją pasiekia tiesiogiai iš gamintojo, tuomet ryšys tarp vartotojo ir gamintojo yra stiprus, tačiau, jei produktas pasiekia vartotoją per tarpininkus, vartotojui turi būti pateikiami informatyvūs jo aprašymai, atspindintys produkto kokybę. Jei produktai yra pristatomi parodose arba parduodami turgavietėse, tuomet kartu su jais galėtų būti pateikiama informacija ir apie gamintoją (pvz., nuotraukos iš ūkio, kuriame auginami tie produktai) – tai padeda stiprinti ryšį tarp vartotojų ir gamintojų, bei skatina vartotojų lojalumą.
Pasitikėjimo ekologiniais produktais pagrindas yra daugialypis. Jį sudaro pasitikėjimas sistema (instituciniai suderinimai; maisto produktų žymėjimas ir sertifikavimas), asmeninis pasitikėjimas (artimi ryšiai tarp vartotojų ir gamintojų, socialinių ryšių įtaka) ir pragmatinis pasitikėjimo maisto produktais laipsnis (asmeninė patirtis, naudojant natūralius maisto produktus) (Truninger M., 2006).
Ekologinės žemdirbystės sėkmė ir progresas Europos Sąjungos šalyse priklauso nuo to, kaip vartotojai priims šiuos produktus. Šiuo metu didžiausia problema Europos Sąjungos šalyse yra ta, jog vartotojų susidomėjimas ekologiškais produktais vis dar išlieka labai mažas. Jei susidomėjimas ir yra, tai jis daugiau susijęs su asmenine sveikata, nei su mintimis apie žalą aplinkai.
Ekologiškos produkcijos institucializacijos periodai pateikti (6 priede).
Ekologiški maisto produktai. Pasaulyje ekologiški produktai yra ypač populiarūs, vienas po kito atsidaro ekologiški restoranai, garsūs dizaineriai imasi kurti kolekcijas tik iš ekologiškų audinių. Ir kasdieniam stalui pirkėjai vis dažniau renkasi ekologišką maistą. Susidomėjimas tokiais produktais auga ir Lietuvoje.
Ekologiški žemės ūkio produktai – tai ypatingu maistingumu bei natūraliomis savybėmis pasižymintis maistas. Juose ne tik gausu įvairių žmogui kiekvieną dieną būtinų mineralų ir vitaminų, bet jų sudėtyje nėra pesticidų likučių, jie neužteršti sunkiaisiais metalais, hormonais ar kitais sintetiniais priedais.
Kas yra ekologiški maisto produktai? Nuoroda „ekologiškas” apibūdina ne tiek produktą, kiek jo auginimo, apdorojimo ir perdirbimo būdą.
Apie tai, jog produktas iš tiesų ekologiškas, informuoja produktų etiketės. Jose visuomet turi būti nurodomas gamintojas, jo adresas, produkto kilmė ir sudėtis. Vienas svarbiausių duomenų etiketėje – sertifikavimo ženklelis (priedai). Ekologiški produktai sertifikuojami pagal griežtas Europos Sąjungos taisykles, todėl jų gamyba atidžiai stebima. Ūkininkas, norintis užregistruoti ekologišką ūkį, privalo savo žemėse nenaudoti jokių sintetinių priedų daugiau kaip 3 metus, gyvulius šerti tik ekologiškais produktais.
Šiuo metu Lietuvoje ekologinės gamybos ūkius, įmones ir juose pagamintą produkciją kontroliuoja akredituota sertifikacijos įstaiga – viešoji įstaiga EKOAGROS.
Produktų kokybę „nuo lauko iki stalo” taip pat kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.
Kaip atpažinti ekologiškus produktus? Ekologiškų vienkomponenčių arba sudėtinių maisto produktų, į kurių sudėtį įeina ne mažiau kaip 95 proc. Ekologiškų sudėtinių dalių, etiketėje turi būti:
S Užrašas „Ekologiškas….”,
S Sertifikavimo įstaigos pavadinimas, adresas ir jos logotipas.
■ Specialus Europos Sąjungos logotipas su užrašu lietuvių ar kitos šalies narės kalba : „Ekologinis žemės ūkis”;
■ Lietuviškas ekologinio žemės ūkio ženklas.
■ Sertifikavimo įstaigos logotipas
■ Specialus ES logotipas
S „Lietuviškas ekologinio žemės ūkio ženklas
Vartotojai, perkantys taip paženklintus maisto produktus, gali būti tikri, kad jie yra ekologiški.
Jeigu ekologiškų sudėtinių dalių yra nuo 70 iki 95 proc., jos nurodomos tik sudėtinių dalių sąraše, o toks produktas nelaikomas ekologišku. Etiketėje gali būti nurodomas bendras ekologiškų sudėtinių dalių procentas – „X proc. Ekologiškų sudėtinių dalių” [17].
Priežastys, dėl kurių vis daugiau lietuvių linksta prie ekologiškų žemės ūkio ir maisto
produktų
1. Tai sveika. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktai pasižymi maistingumu bei geromis savybėmis. Juose yra daugiau vitamino C ir būtiniausių mineralų: kalcio, magnio ir chromo taip pat priešvėžinių antioksidantų;
2. Tai saugu.(Nėra kenksmingų cheminių medžiagų). Ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai neužteršti sunkiaisiais metalais, pesticidų likučiais nitratų pertekliumi, antibiotikais, hormonais, jų sudėtyje nėra sintetinių maisto priedų;
3. Ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai nėra genetiškai modifikuoti. Pagal Lietuvoje galiojančias Ekologinio žemės ūkio taisykles, kurios suderintos su Europos Sąjungos dokumentais: reglamentais 2092/91, 1804/99, 331/2000 ir kt. genetiškai modifikuoti javai ir ingredientai neleidžiami;
4. Griežti ekologiškiems žemės ūkio ir maisto produktams keliami reikalavimai. Ekologiškas produktas visada bus paženklintas etikete, kurioje yra svarbiausia informacija: ekologiškų produktų sertifikavimo ženklas, gamintojas, jo sertifikavimo numeris, sertifikavimo darbus atlikusi sertifikacijos įstaiga. Ekologiškų produktų gamyba yra griežtai reguliuojama pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus.
5. Dėmesys laukinei gamtai. Laikantis aplinkosauginių reikalavimų augalininkystei bei gyvulininkystei, geriau apsaugota aplinka – vanduo ir dirvožemis. Žmogus privalo garantuoti, kad vandens telkinyje ar miške esančios retų augalų ar laukinių gyvūnų rūšys jo žemėje bus išsaugotos ir prižiūrimos.
6. Tai skanu. Daugelis žmonių renkasi ekologišką produkcija, kadangi, kaip jie sako, ji skanesnė. Ekologiški produktai pasižymi maistingumu bei geromis skoninėmis savybėmis [16].
3.3. Ekologiškų produktų kainos 2007 m. Lietuvos mažmeninės prekybos
centruose ir turgavietėse
Ekologiškų bulvių kaina 2007 m., lyginant su 2006 m., mažmeninės prekybos centruose padidėjo 47%, morkų – 5%, burokėlių – 13%, kopūstų – 30%, svogūnų – 5%, geriamojo pieno -23%, jogurto – 30%, avižų kruopų – 46%, grikių kruopų – 45%, kvietinių kruopų – 64%, manų kruopų su sėlenėlėmis – 100%, miežinių kruopų – 1%, perlinių kruopų – 12%, 5 grūdų košei -55%, skaldytų žirnių – 32%, kvietinių miltų – 39%. Ekologiškų bulvių kaina 2007 m. mažmeninės prekybos centruose sudarė 3,07 Lt/kg, morkų – 2,46 Lt/kg, burokėlių – 2,71 Lt/kg, kopūstų – 2,66 Lt/kg, svogūnų -4,51 Lt/kg, geriamojo pieno – 1,98 Lt/l, jogurto – 8,70 Lt/kg, avižų kruopų – 3,36 Lt/kg, grikių kruopų – 4,62 Lt/kg, kvietinių kruopų – 2,28 Lt/kg, manų kruopų su sėlenėlėmis – 3,96 Lt/kg, miežinių kruopų – 2,27 Lt/kg, perlinių kruopų – 2,25 Lt/kg, 5 grūdų košei – 2,52 Lt/kg, skaldytų žirnių – 2,53 Lt/kg, kvietinių miltų – 1,98 Lt/kg.
Ekologiškų bulvių kaina turgavietėse analizuojamu laikotarpiu padidėjo 33%, morkų – 5%, burokėlių – 7%, kopūstų – 5%, svogūnų – 44%, avižų kruopų – 13%, grikių kruopų – 19%, miežinių kruopų – 16%, skaldytų žirnių – 6%, kvietinių miltų – 12%. Ekologiškų bulvių kaina turgavietėse 2007 m. sudarė 1,71 Lt/kg, morkų – 1,79 Lt/kg, burokėlių – 1,34 Lt/kg, kopūstų -1,54 Lt/kg, svogūnų – 2,33 Lt/kg, avižų kruopų – 2,76 Lt/kg, grikių kruopų – 4,56 Lt/kg, miežinių kruopų – 2,45 Lt/kg, skaldytų žirnių – 4,00 Lt/kg, kvietinių miltų – 1,48 Lt/kg.
Ekologiški produktai buvo brangesni mažmeninės prekybos centruose nei turgavietėse: bulvės – 80%, morkos – 37%, burokėliai – 102%, kopūstai – 73%, svogūnai – 103%, avižų kruopos – 22%, grikių kruopos- 1%, manų kruopos su sėlenėlėmis – 80%, 5 grūdų košei – 26%, kvietiniai miltai – 34% [18].
IŠVADOS
> Ekologinės gamybos ūkių skaičius Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje sparčiai auga. O mūsų šalyje jis ypač sparčiai auga – kasmet apie 60 proc. Šį spartų ekologinės gamybos ūkių skaičiaus pagausėjimą nulėmė 2004 -2006 ir 2007 – 2013 m. Kaimo plėtros plano parama teikiama ekologiškai ūkininkaujantiems.
> Ekologinis ūkis kompleksiškai sprendžia ekologinius, ekonominius ir socialinius kaimo plėtros klausimus.
> Lyginant 2007 m. su 2006 m., ekologinės gamybos žemės ūkio naudmenų plotas padidėjo 23, ūkių skaičius 22 proc. 2007m. sertifikuota daugiau kaip 120 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų. Sertifikuotos žemės ūkio naudmenos sudarė 4,5 proc. Žemės ūkio naudmenų.
> Ekologinė žemės ūkio produktų gamyba – tai potenciali galimybė ūkių konkurencingumui ir produktų eksportui didinti
> Ekologiškų produktų gamybos plėtrai intensyvinti, būtina didinti finansinę paramą ūkiams ir perdirbimo įmonėms.
> Lietuvoje plėtojant ekologinį žemės ūkį iš tiesų galima sumažinti aplinkos taršą ir tuo pačiu pagaminti neužterštus maisto produktus, kurie bus paklausūs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio rinkoje.
> Ekologiški produktai nuo kitų žemės ūkio produktų skiriasi tuo, kad visoje produktų gamybos sistemoje nuo lauko iki vartotojo stalo laikomasi griežtų Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimų, gamyba yra tikrinama, o produkcijai yra taikoma produktų kilmės sertifikacija.
> Aplinką tausojantys ekologiniai produktai įgyja vis didesnę, reikšmę ir tampa konkurencingesni, jų kokybės įvertinimas tai ekologinio ženklo suteikimas.
> Gaunamos išmokos nepadengia gamybos kaštų, ypatingai pašarų gamyboje, todėl ekologiniai mėsos produktai yra gana brangūs.
> Gyventojų perkamoji galia yra menka, todėl paklausa vidaus rinkoje yra ribota.
> Produkto kaina bei vartotojų finansinės galimybės įtakoja ekologiškų maisto produktų pirkimą ir vartojimą.
> Informacijos sklaida apie ekologiškus maisto produktus yra būtinas šių produktų paklausos didinimo veiksnys, kuris atlieka ne tik informavimo, bet ir švietimo funkciją.
> Ekologinių ūkių pagrindiniai ekologinės produkcijos auginimo motyvai, tai aplinkos ir sveikatos puoselėjimas.
> Ekologinių ūkių opiausia problema – Lietuvoje nesukurta patikimesnė ir lankstesnė ekologiškų produktų prekybos sistema. Iki šiol ūkininkams sudėtinga savo ūkiuose išaugintą ekologišką produkciją įsiūlyti didiesiems prekybos tinklams – jie dar labai nenoriai priima tokią produkciją, vangiai bendradarbiauja su ūkininkais.
> Pastovus ekologinės gamybos ūkių skaičiaus didėjimas rodo ekologinio ūkininkavimo patrauklumą ir perspektyvumą.
> Ekologinių ūkių skaičiaus bei jų užimamų plotų didėjimas leidžia tikėtis, kad Lietuvoje 2010 metais ekologinis ūkininkavimas sudarys 15% visų žemės ūkio naudmenų ploto.
Rekomendacijos
Atlikus ekologinių ūkių ir ekologinių maisto produktų tyrimą, rekomenduočiau:
> Formuoti visuomenės nuomonę apie ekologiškus produktus.
> Didinti ekologinių ūkių gyvibingumą, tuo pačiu atkreipti visuomenės dėmesį į ekologišką produkciją.
> Spartėjant gyvenimo tempui, vartotojams svarbiau viską rasti vienoje vietoje, dėl šios priežasties reikėtų ekologiškus maisto produktus realizuoti prekybos centruose. Ištiesų manau tokiu būdų padidėtų šių produktų pirkimas ir vartojimas.
1. Viešoji įstaiga „Ekoagros” Lietuvos žemės ūkio universitetas (2002). Ekologiškų produktą perdirbimas Kaunas.
2. Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. (2002) .Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.
3. Lietuvoje daugėja sertifikuotų ekologinių ūkių. [žiūrėta 2008 – 01 – 11]. Prieiga per internetą:
4. Mano ūkis. [žiūrėta 2008 – 01 – 19]. Prieiga per internetą:
5. Rojaus sodai. [žiūrėta 2008 – 01 – 19]. Prieiga per internetą:
6. Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerija (1997).Ekologinė žemdirbystė Vilnius: Žiburio leidykla.
7. Lietuvos žemės ūkio universitetas. [žiūrėta 2008 – 01 – 21]. Prieiga per internetą:
8. Žemės ūkio ministerija. [žiūrėta 2008 – 01 – 21]. Prieiga per internetą:
9. Rimantas Tidikis ,, Socialinių mokslų tyrimų metodologija „, Vilnius 2003m.
10. Skurdenienė I., Ribikauskas V., Bakutis B. (2007). Ekologinio ūkio privalumai gyvulininkystėje. Kaunas: Lututės leidykla.
11. Žemės ūkio ministerija. [žiūrėta 2008 – 01 – 21]. Prieiga per internetą:
12. Viešoji įstaiga „Ekoagros”. [žiūrėta 2008 – 01 – 21]. Prieiga per internetą:
13. Ekologinės žemdirbystės pradžiamokslis. (1994). Vilnius: Žaliasis pasaulis.
14. Valstiečių laikraštis.2008 gegužės 3 d. Nr. 33 (8743).
15. Ūkininko patarėjas. 2008 gegužės 6 d. Nr. 50 (2250).
16. Tatulos programa. [žiūrėta 2008 – 01 – 21]. Prieiga per internetą:
17. Rimi. Ekologiški maisto produktai. [žiūrėta 2008 – 01 – 22]. Prieiga per internetą:
18. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. [žiūrėta 2008 – 01 – 22]. Prieiga per internetą: < http://www.vic.lt/>
19. Masionis V. (2008/2). Ekologinių ūkių plėtra. Mano ūkis, p. 26 – 27.
20. Abugelis R. (2007/6). Ekologinis ūkininkavimas plečiasi visuose žemynuose. Mano ūkis, p.
28 – 29.
21. Kriščiukaitienė I., Galnaitytė A. (2007/1). Ekologinio ūkininkavimo aktualijos. Mano ūkis, p.14 – 16.
22. Šaluchaitė A. (2005/7). Augalų apsauga ekologiniame ūkyje.
Mano ūkis, p. 10 – 12.
23. Trubila T. Morkūnas R. ( 2006/5). Ekologinė žuvininkystė Lietuvoje. Mano ūkis, p. 25.
24. Masionis V. (2007/6). Svarbiausi pokyčiai ekologinio ūkininkavimo taisyklėse. Mano ūkis,
p. 29 – 30.
25. Aleksynas A. (2006/5). Kukurūzai ekologinėje žemdirbystėje. Mano ūkis, p.36 – 37.
26. Kraujalis A., Povilaitis V. (2005/2). Aliejinių augalų ir javų mišiniai ekologiniame ūkyje. Mano ūkis, p. 26 – 27.
27. Maikštėnienė S. (2005/9). Ekologinės žemdirbystės specifika.
Mano ūkis, p. 12 – 14.
28. Cheminės medžiagos. [žiūrėta 2008 – 01 – 22]. Prieiga per internetą:
29. Ekologiški maisto produktai. [žiūrėta 2008 – 01 – 28]. Prieiga per internetą:
30. Alechnovič M. (2006/5). Sertifikuota sėkla – gausesnis derlius. Mano ūkis, p 35.
31. Sveika mityba – sveikatos pagrindas. [žiūrėta 2008 – 01 – 28]. Prieiga per internetą: < http://www.maxima.lt/pirkeju-klubas/sveikata/498/naujiena/320/ >
32. Vartok atsakingai. [žiūrėta 2008 – 03 – 14]. Prieiga per internetą:
33. Ekologiški maisto produktai. [žiūrėta 2008 – 03 – 14]. Prieiga per internetą:
34. Ekologiškų maisto produktų paklausą lemiantys veiksniai [žiūrėta 2008 – 03 – 21]. Prieiga
per internetą:
35. Aleksandravičius A. (1999). Ekologiškai švarių žemės ūkio produktų rinkos plėtros perspektyvos//Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: žemės ūkio uždaviniai ir mokslo vaidmuo. Vilnius. P. 96 – 97.[1]
36. Barnios E. X., Costell E. Review. (2004). Use of methods of research into consumer’s opinions and attitudes in food research//Food Science and Technology International. Vol. 10 No. 6.[2]
37. Eidukevičienė M., Bučienė A. (2005). Ekologiškų maisto produktų rinkos susidarymas Vakarų Lietuvoje/’/Tiltai. Nr.2(31). P. 45 – 54.[4]
38. Rutkovienė V., Ribašauskienė E. (2003). Ekologinių produktų rinkos plėtros tendencijos//Rinkotyra. Nr.2 (20). P. 17 – 23. [15]
39. Rutkovienė V., Zemeckis R. (2001). Ekologinis žemės ūkis//Lietuvos žemės ūkis. Raida ir perspektyvos. Vilnius. P. 144 – 146.
40. Ekologiški maisto produktai. [žiūrėta 2008 – 04 – 28]. Prieiga per internetą:
41. Ekologiškas maistas. [žiūrėta 2008 – 05 – 05]. Prieiga per internetą:
42. Ekologiški maisto produktai. [žiūrėta 2008 – 04 – 25]. Prieiga per internetą:
43. Lietuvos ūkininkų sąjunga. [žiūrėta 2008 – 05 – 11]. Prieiga per internetą:
44. Vartotojų institutas. [žiūrėta 2008 – 05 – 11]. Prieiga per internetą:
45. Sveikas žmogus. [žiūrėta 2008 – 05 – 11]. Prieiga per internetą:
46. Ekologiniai ūkiai Lietuvoje. [žiūrėta 2008 – 05 – 11]. Prieiga per internetą:
47. Motiejūnienė O. (2007). Vartojimo kultūros ugdymo integravimas į biologijos pamokas. Vilniaus pedagoginis universitetas. Kronta. P. 17 – 19.
48. Vitėnienė I. (2007). Vartojimo kultūros ugdymo integravimas į chemijos pamokas. Vilniaus pedagoginis universitetas. Kronta. P. 18.
49. Lileikienė A., Šaparnis G., Tamošiūnas T. (2004). Magistro darbo rengimo metodika. Šiauliai: VšĮ. Šiaulių universiteto leidykla.
50. Ruževičius J. (2003). Magistrantu ros studijos ir magistro darbo rašymas. Vilnius: VU leidykla.
51. Lietuvos respublikos žemės ūkio mininsterija. Darbo ekonomikos ir mokymo metodikos tarnyba. (2003). Lietuvos žemdirbių švietimas. Vilnius.
52. Kardelis, K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: JUDEX.
53. Merkys, G., Vaitkevičius, S., Urbonaitė-Šlyžiuvienė, D. (2004). Užsakomųjų tyrimų ataskaitos rengimas: švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijos tyrėjams. Vilnius-Kaunas.
54. Tamošiūnas, T. (2003). Socialinių tyrimų kvalifikacinis darbas: įvado struktūra. Mokomoji knyga. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
55. IFOAM. [žiūrėta 2008 – 05 – 14]. Prieiga per internetą:
56. SOEL – FIBL Survey. [žiūrėta 2008 – 05 – 14]. Prieiga per internetą:
57. Organic lt Ekologinė žemdirbystė. [žiūrėta 2008 – 05 – 06]. Prieiga per internetą:
58. Maikštėnienė S. (2006/2). Ekologinės sėklininkystės perspektyvos. Mano ūkis, p. 26 – 27.
59. TracoEcoBalt. [žiūrėta 2008 – 05 – 14]. Prieiga per internetą:
60. Kardelis, K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: JUDEX.
Darbo autorius: J. KIZELIAUSKIENĖ
Atsiųsti pilną darbą ekologiniai-ukiai