Paplitusi nuomonė apie deprivacijos pasekmių neišvengiamumą ankstyvame amžiuje šiuolaikiniame pasaulyje ginčytina. Tačiau akivaizdu, kad deprivacija daugiau ar mažiau sąlygoja atsilikimą arba lėtesnį kalbos vystymąsi, socialinius, higieninius įgūdžius, motoriką, intelektą (I. Leliūgienė, 2002).

Stabilūs socialiniai santykiai pirmaisiais gyvenimo metais veikia žmogaus psichikos formavimąsi ir sugebėjimą kovoti su stresinėmis situacijomis visą gyvenimą. Vaikystėje patirti sveiki, humaniški santykiai sudaro tvirtą sveikatos pamatą visam gyvenimui.
Psichosocialinė sveikata sąlygoja normalią fizinę, emocinę ir intelektualinę žmogaus raidą nuo gyvybės užmezgimo iki pat mirties. Įvairūs negatyvūs faktoriai ( skurdas, socialinė izoliacija, negatyvūs socialinių ryšių bei santykių pokyčiai ir kit. ) itin trikdo sklandžią augančio žmogaus raidą, o atsilikusi disfunkcija pakreipia besiformuojantį visuomenės narį fizinės bei psichoemocinės ne sveikatos link(G. Ruslavičienė, 2001) .

2.VAIKO PSICHOSOCIALINĖ RAIDA

2.1. Psichosocialinės raidos samprata

Raida – tai progresuojantys ir nuoseklūs vaiko motorinės, kognityvinės, socialinės, kalbos bei adaptacinio elgesio plėtotės pokyčiai. Visavertė raida galima tik tuo atveju, jeigu minėtų raidos sferų branda atitinka psichofizinį amžių ir jų tarpusavio sąveika garantuoja tolesnę individo raidą. Pavyzdžiui, jeigu motorinės funkcijos yra nepakankamai subrendusios, vaikas negalės pradėti vaikščioti, sumažės gebėjimas pažinti aplinką, joje veikti, sulėtės jo sensorinių sistemų integracijos procesai (L. Radzevičienė, 2003).
Kiekvieno vaiko raida vyksta trejomis pagrindinėmis plotmėmis, kurių harmoninga dinamika sąlygoja raidos pilnavertiškumą:
1) fizinė raida – tai vaiko bendrosios motorikos, smulkiosios motorikos ( akies, rankos, artikuliacinė), fiziologinių procesų tiek viduje, tiek išorėje ( kaulų ir raumenų sistemų, endokrininių liaukų pokyčiai), somatinės būklės kaita biologinės brandos procese.
2) kognityvinė raida – tai suvokimų ir jų atpažinimo bei įprasminimo lygmuo, mąstymo, atminties, užduočių sprendimo bei komunikacijos galių plėtotė psichinės brandos procese.
3) Psichosocialinė raida – tai asmenybės struktūros, adaptacijos galimybių, tarpasmeninių santykių, socialinių bei savitvarkos įgūdžių kaita individo socializacijos procese.
Psichosocialinė raida pilnavertė tik tuo atveju, jei individo fizinė ir kognityvinė raida yra palanki ir atsiskleidžia harmoningais santykiais su aplinka. Kiekvienas laikmetis pateikia savitą psichosocialinės raidos turinio sampratą, tačiau raidos ištakos, dėsningumai, ugdymo bei lavinimo principai nedaug kinta (L. Radzevičienė, 2003). Pirminis prigimtinis ryšys – tai ryšys, jungiantis kūdikį su motina. Tėvai ir vaikai formuoja tarpasmeninius socialinius ryšius, priklausančius nuo kiekvieno iš jų ypatumų ir savitų tarpusavio santykių vystymosi dinamikos. Aplinka, kurioje auga, gyvena ir vystosi žmogus, suteikia geriau ar blogiau funkcionuojantį asmeninį ir socialinį savęs suvokimą, vyksta individualizacijos procesas. Mylimo ir vertinamo vaiko individualizacijos proceso vystymasis reiškia, kad vaikas susidaro realistišką teisių, jėgų, sugebėjimo vaizdą, suvokia svarbą kitiems. Vyksta sėkmingas sveikatos išteklių formavimas. Vaiko atmetimas, palikimas gali reikšti, kad vaikas susidarys įspūdį, jog vienu atveju jis yra svarbus, o kitu – nereikalingas. Savo vietos socialiniame gyvenime supratimas bus nerealistinis ir , anksčiau ar vėliau, kils nesusipratimai bei konfliktai su tikrove, atsiras disfunkcija individo psichosocialinės sveikatos raidoje, socialinė ir psichoemocinė sveikata pakryps negalavimo link ( G. Ruslavičienė, 2001).

2.2. Socializacija – psichosocialinė raidos atmosfera

Socializacija – tai visuotinis procesas, kuriame žmogus tampa socialinės grupės nariu. Šiame procese ryškėja tam tikros nuostatos, nuomonės, tradicijos ir papročiai, vertybių sistema, vaidmenų ir lūkesčių santykis bei jų raiška konkrečioje socialinėje grupėje.
Augdamas vaikas pradeda vis geriau pažinti jį supantį pasaulį, savo bei kitų žmonių socialinio elgesio vidines ( emocines) ypatybes, t.y. vyksta socialinio pažinimo raida. Kiekvienas individas turi savo įgimtą raidos greitį ir motyvaciją pažinti pasaulį, tačiau tam turi įtakos emocinis stimuliavimas, įgyjamas per socialinių ryšių patirtį.
Individo psichoemocinė sveikata ir psichosocialinė adaptacija yra tampriai susijusios. Sėkmingą psichosocialinę adaptaciją rodo psichologinis komfortas, sklandūs kognityviniai procesai ( individas adekvačiai suvokia tikrovę, interpretuoja veiksmus ir įvykius), psichoemocinė pusiausvyra ir elgesio normų laikymasis. Socialinė adaptacija ( išorinė) daugiau apjungia tarpasmeninių santykių, individo elgesio ir bendravimo sritis. Psichologinė adaptacija ( vidinė) – tai asmens vidinės savybės, kurios parodo sugebėjimą spręsti konfliktus, įveikti prieštaravimus, stresą, išlaikyti emocinę pusiausvyrą.. Išorinė adaptacija, esant priešingam vidiniam nusiteikimui, veda prie vidinių konfliktų, kurie sukelia asmenybės dezadaptaciją, t. y. nesugebėjimą išlaikyti pusiausvyros ( G. Ruslavičienė, 2001).
Kūdikio socializacija savaime siejama su visuomenės, kurioje jis gimė , kultūrine aplinka. Visuomenės atsiradimas sietinas su dinamiška žmonių bendrijos adaptacija aplinkoje. Šiandieninė Rytų šalių kultūra skiriasi nuo europietiškosios. Dažnai netgi tos pačios kultūros erdvėje galimi skirtumai, kuriuos lemia atitinkamų sluoksnių ekonominiai, socialiniai statusai, išsilavinimo , vertybinių nuostatų lygmuo. Taigi apie kultūrinę aplinką, jos įtaką vaiko socialinei raidai galime kalbėti tik vertindami konkrečią vaiko socialinę ir kultūrinę aplinką. Kiekvienas kūdikis perima etninei kultūrai būdingą ir reikšmingą visuomenės patirtį, prisitaiko gyventi visuomenės sukurtų materialinių ir dvasinių vertybių pasaulyje(L. Radzevičienė, 2003) .

2.3. Psichosocialinės raidos teorijos
Pagrindinis akcentas, būdingas visoms socialinės psichologijos raidos teorijoms, – tai, kad žmogus ir jo individualioji raida yra siejama su sociumu.
Adleris (1870 – 1937) yra vienas ryškiausių šios teorijos atstovų . Adleris pabrėžia, kad žmogaus individualumą lemia socialinis kontekstas, kuris ir formuoja žmogų kaip individą, kad žmogaus motyvacija yra socialinio bendrumo reikmės paskata. Mokslininkas teigia, kad žmogus savo prigimtimi yra sociali būtybė, siekianti pati užmegzti kontaktus su kitais, jaučianti priklausomumą žmonių bendrijai. Žmogus siekia dominuoti aplinkoje, todėl jis turi dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir būti veiklus. Šis stiprumo ir galios poreikis pradeda formuotis anksti, ryškiausiai tai matome vaiko iki 5 metų psichinėje raidoje ir veikloje. Vaikas turi anksti pradėti mokytis nugalėti neryžtingumą, pasyvumą, kad įgyvendintų savo socialinius tikslus. Adleris, individualiosios psichologijos kūrėjas, pabrėžia, kad asmenybės pradmenys pradeda formuotis vaikystėje, ir kad vaikystės tarpsnis yra svarbiausias žmogaus asmenybės raidai(L. Radzevičienė, 2003).
E. Eriksono psichosocialinė teorija apima psichoemocinį – socialinį vystymąsi visame individo gyvenimo laikotarpyje ir koncentruojasi į tarpasmeninių santykių darną. Jo nuomone, kiekviena vystymosi stadija apibūdinama tikslo siekimo krizėmis, kurias būtina įveikti, jei norime, kad individas sveikai vystytųsi. Anot E. Eriksono , yra aštuonios vystymosi stadijos.
1. Stadija – kūdikystė (iki 1 metų).
Ši stadija apibūdinama pasitikėjimo – nepasitikėjimo krize. Pasitikėjimas priklauso nuo kūdikiui rodomo dėmesio. Jei aplinka jam atrodo nuosekli, neprieštaringa ir nuspėjama , o tai yra tuomet, kai kūdikiui šilta, sotu, kai jį myli ir liūliuoja, jam susiformuoja įvaizdis, kad pasaulis – patogi vieta gyvenime, ir jame gyvena geri žmonės. Kai situacija priešinga aprašytajai, vystosi nepasitikėjimas, ir jis fiksuojasi kūdikio pasąmonėje.
2.Stadija – ankstyvoji vaikystė ( 2 – 3 metai).
Tai savarankiškumo, gėdos ir abejonių laikotarpio krizė. Tai didelės kantrybė iš tėvų reikalaujantis periodas. Šiuo laikotarpiu kūdikis viską stengiasi pasiekti ar padaryti savarankiškai. Gali užtekti porą kartų pasakyti : tu man trugdai, ir vėliau bus sunku prisiprašyti, jog vaikas kažką padarytų ar padėtų. Nedera šiame laikotarpyje gėdinti net ir už blogai padarytą darbą, nes to dabar tik mokomasi, o pats darbas yra būdas ugdyti savarankiškumą. Tačiau neįvertintas darbas taip pat negali likti, nes savarankiškumo ugdymas reikalauja patvirtinimo, kontrolės ir įvertinimo.
3. Stadija – žaidimo amžius ( 4 – 5 metai).
Konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės žymi šį vaiko laikotarpį. Šioje stadijoje prasideda orientavimasis į tikslą ir naujos veiklos planavimas. Jeigu tėvai stengiasi parodyti, kad vaiko veikla nepageidautina ir žalinga, jo klausimai įkyrūs, o žaidimai neturi prasmės, jam formuojasi kaltės jausmas.
4. Stadija – mokyklinis amžius ( 6 – 11 metų).
Tai sugebėjimo pasiekti tikslą arba nepilnavertiškumo krizė. Šio laikotarpio būdingas bruožas – interesas išsiaiškinti, kaip ir iš ko sudaryti daiktai, ar galima juos pritaikyti sau. Ši stadija dar vadinama Robinzono Kruzo stadija, kurioje be galo svarbu užbaigti pradėtą darbą, Tai yra – pasiekti tikslą. Kuo daugiau nesėkmių šiame tikslo siekimo kelyje, tuo labiau stimuliuojamas nepilnavertiškumas.
5. Stadija – brendimas ir jaunystė ( 12 – 18 metų).
Paauglystei būdinga asmenybės identifikacija arba socialinių vaidmenų sumaišties krizė. Vaikas turi išsiugdyti sugebėjimą suvokti save kaip asmenį, kaip sūnų ar dukrą, kaip draugą ar mokinį, pagaliau kaip vyrą ar moterį, nes jų socialiniai vaidmenys ateityje bus skirtingi. Šioje stadijoje vyksta ir patys didžiausi fiziologiniai ir psichologiniai – kūno ir sielos – pokyčiai, kuriuos kartais paaugliai stebi kaip žiūrovai, o retsykiais net jiems prieštarauja. Tai kartu ir pasirinkimų laikotarpis. Jeigu paaugliai nesuvokia, kas jie yra, nors skiria sau patį didžiausią dėmesį, pardedant apranga, šukuosena, abstrakčiu mąstymu ir referentinės grupės pasirinkimu, jų sąmonėje atsiranda sumaištis, kuri dažnai būna paauglių asocialaus elgesio prielaida.
Socialinis ar individualus vaiko atstūmimas tam tikru vaiko vystymosi laikotarpiu yra itin reikšmingas faktas, nes jis gali pažeisti vaiko ar paauglio saviidentifikaciją ir savęs suvokimo procesą. Kiekvieni metai turi formuoti vaiko savarankiškumą . Kuo mažiau atsakymų vaikas sugebės gauti per visą savo vystymosi laikotarpį, tuo didesnė bus paauglystės krizė (G. Matulienė, 1997).

3.DEPRIVACIJA

3.1. Deprivacijos samprata
Deprivacija ( lot. deprivatio – netekimas) – psichinė žmogaus būsena, kuri atsiranda ilgai draudus, ribojus žmogaus galimybes tenkinti pagrindines psichines reikmes; pasireiškia emocinio ir intelektualinio vystymosi nukrypimais, socialinių kontaktų pažeidimu (I. Leliūgienė, 2002).
Mokslinėje literatūroje psichinės terminas vartojamas apibūdinti psichinei būsenai, pasireiškiančiai gyvenimo sąlygomis, kuriomis subjektas neturi galimybės normaliai patenkinti kai kurių psichinių poreikių (L.Pabijūnienė ,V.Vaskevič, 2003 ).
Prie pagrindinių poreikių priskiriama:
1. Reikiamas kiekis stimulų (supimas, laikymas ant rankų, švelnumas, raminimas, dainavimas). Stimuliacijos deficitas veikia taip pat ir fiziologinius procesus (pulsą, kvėpavimo dažnį, nervinių ląstelių dendritų kiekį).
2. Sąlygos pasauliui pažinti ir veiksmams mokyti.
3. Emociniai ryšiai (ypač su motina). Jie daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi. Psichiškai deprivuoti vaikai išauga turėdami rimtų protinio ir emocinio vystymosi pažeidimų.
Deprivacijos rūšys :
a. Sensorinė deprivacija. Vaikas auga vaikų globos namuose, t. y. uždaroje erdvėje. Čia vystosi jo intelektiniai sugebėjimai. Globos namų aplinka pažinimo procesą riboja. Sensorinė aplinka turi būti kuo įvairesnė, t. y. daug žaislų, įvairi muzika, įvairus maistas, kvapai ir t.t., kad vaikas turėtų iš ko rinktis,
b. Judėjimo deprivacija.. Judėdamas vaikas pažįsta pasaulį. Pažinimas veikia intelektą, kūrybiškumą ir pažinimo motyvaciją. Geriausia, kai ir aplinka, ir judėjimo galimybės suderintos.
c. Emocinė. deprivacija. Nuo pat gimimo vaikas palaiko su kitais tiesioginį kontaktą. Tokiu būdu jis patenkina savo poreikį būti saugiam. Mažylis perduoda savo jausmus ir išgyvenimus aplinkiniams. Vaikas, augantis tik tarp savo bendraamžių, neturi iš ko mokytis, ką pamėgdžioti.
d. Deprivacija.dėl motinos nebuvimo. Dėl šios deprivacijos kyla pačios sudėtingiausios problemos, nes nesusiformuoja normalus žmogaus prisirišimo jausmas.
Deprivaciniai sutrikimai pasireiškia:
Vaiko nenoru bendrauti, apatija ir uždarumu. Bendravimo formos neapibrėžtos, nenuspėjamos. Vaikas nejaučia atstumo, skirtumo tarp vaiko ir suaugusiojo, per daug šaltas arba per daug prisirišęs (L.Pabijūnienė ,V.Vaskevič, 2003 ).

3.2. Dažniausiai deprivaciją sąlygojančios situacijos

Seniai pastebėta, kad vaikams, nuo kūdikystės augantiems institucijose, būdingas emocijų skurdumas, prieraišumo stoka, bendras pasyvumas, apatija ir menkas domėjimasis aplinka, lėtesnė ar sutrikusi kalbos raida, verksmingumas, nerimas, dažnai peraugantys į emocijų ir elgesio sutrikimus. Taigi emociniai bei elgesio sutrikimai gali būti tiesioginė vieno ar abiejų tėvų netekimo ar vaiko atskyrimo nuo jų pasekmė. Tai sukelia išgyvenimą, protestą, paniką, verksmą, visko atsisakymą, negatyvizmą, pyktį, kerštą. Vaiko atskyrimas nuo tėvų nepriežiūros atveju visada yra stresogeninė situacija, provokuojanti arba neurotinius sutrikimus, arba asocialų, agresyvų elgesį.
Jei iki 2 metų vaikas nesuranda prie ko prisirišti, tai jau niekada jis nebegali su niekuo užmegzti emocinio kontakto. Tokie vaikai neranda arba sunkiai suranda emocinį kontaktą su įtėviais, o suaugusieji- su savo sutuoktiniais; būna jiems šalti, abejingi, mažai emocionalūs, intravertiški. Tik ypatingai šilta emociniu požiūriu aplinka, geri tėvų- vaikų santykiai, teigiamos emocijos gali kompensuoti emocinių ryšių trūkumą vaikystėje.
Vaikų elgesio problemos dažnai būna susijusios su šeimų socialiniu statusu. Dauguma vaikų, augančių asocialiose šeimose patiria ankstyvąjį socialinį apleistumą, nepakankamą priežiūrą. Neretai vaikai iš tokių šeimų būna asteniški, persirgę daugybinėmis somatinėmis ligomis, kartais jie sąmoningai neleidžiami į mokyklą, jų elgesys nekontroliuojamas. Daugelis asocialių šeimų vaikų patiria ilgą ir sunkų adaptacijos mokykloje procesą, pasižymi labai lėta socialine asmenybės branda. Vaikai nesugeba adekvačiai bendrauti su bendraamžiais. Šiems vaikams būdingas žinių apie aplinką nepakankamumas, žemas socialinis supratingumas, skurdūs vaizdiniai, bendrųjų ir abstrakčiųjų sąvokų stoka, kalbos raidos sutrikimai. Mokymosi nesėkmės, pedagogų, tėvų ar bendraklasių panieka formuoja moksleivio emocinius bei elgesio nukrypimus, agresyvumą, keršto siekimą, kuriuos dažnai lydi depresija, nusivylimas, abejingumas, taip pat nerviniai miego, medžiagų apykaitos sutrikimai, mikčiojimas.
Neretai deprivacija yra sąlygojama emocinės prievartos.
Emocinės prievartos rūšys .
Atmetimas – tėvai, kurie neužmezgė ryšio su vaiku, dažnai savo elgesiu išreiškia vaiko atstumimą. Jie vaikui įvairiausiais būdais parodo, kad jis yra nepageidaujamas. Tai gali būti vaiko varymas nuo savęs, pravardžiavimas ar pasakymas, kad jis yra nieko vertas. Tokie tėvai gali net nesikalbėti su augančiu vaiku. Vaikas gali būti atpirkimo ožiu, kaltinamas dėl visų šeimos problemų.
Ignoravimas – suaugę žmonės, kurių emociniai poreikiai kažkada buvo nepatenkinti, dažnai nesugeba patenkinti savo vaikų poreikių. Jie gali neparodyti prisirišimo vaikui ar nepuoselėti jo. Tokie tėvai paprastai neišreiškia savo susidomėjimo, žavėjimosi vaiku ar net kartais jo iš vis nepastebi. Dažnai tėvai būna šalia vaiko fiziškai, tačiau emociškai yra nepasiekiami.
Terorizavimas – tėvai gali išsirinkti vieną vaiką kritikai ir baudimui. Jie gali išjuokti jį dėl visiškai normalių emocijų ir gali turėti lūkesčių, kurie nutolę nuo realių vaiko galimybių. Vaikas gali būti gąsdinamas mirtimi, sužalojimu ar atsisakymu (palikimu).
Izoliavimas – tėvai gali neleisti vaikui įsitraukti jo amžiui tinkamą veiklą su bendraamžiais, gali laikyti kūdikį kambaryje, izoliuojant jį nuo stimuliacijos ar gali saugoti paauglius nuo dalyvavimo užklasinėje veikloje. Tokie tėvai gali reikalauti, kad grįžęs po pamokų vaikas būtų savo kambaryje iki kito ryto ar nurodyti vaikui valgyti atskirai nuo visų (L. Pabijūnienė, V.Vaskevič, 2003).

4.DEPRIVUOTŲ VAIKŲ RAIDOS YPATUMAI
Jau pirmaisiais gyvenimo metais vaiko socialinę kogniciją veikia jo ir jo socialinių poreikių ignoravimas. Vaikai augantys institucijose, ligoninėse , probleminėse šeimose, nestimuliuojančioje socialinėje aplinkoje skiriasi nuo savo bendraamžių socialiniais bei pažintiniais gebėjimais. Pažeidžiami pirmieji socialiniai ryšiai. Netekę tėvų vaikai rečiau verkia , nes jų verksmas ignoruojamas. Jie vėliau pradeda tarti garsus, žodžius, žymiai vėliau išmoksta kalbėti. Palikti vaikai mažiau tyrinėja aplinką, yra įsitempę, jiems būdingas nerimo, baimės jausmas, kuris dažnai pasireiškia netiesiogiai : liūdnumu, nervingumu.
Pagal S. Freud, vaikas atskirtas nuo motinos ankstyvoje kūdikystėje ( pažeidus pirmą socialinį ryšį) gali ilgai ir skausmingai jos ilgėtis, kas duos neišvengiamas neigiamas pasekmes jo psichosocialinėje aplinkoje. Ikimokykliniame amžiuje kai kurie vaiko AŠ vaizdo bruožai dar nėra pakankamai susiformavę, jam sunku suvokti savo stabilią priklausomybę tam tikrai lyčiai, išgyvenamas vidinis konfliktas ( Edipo ir Elektros kompleksai). Vaikas, sėkmingai išsprendęs Edipo kompleksą, turėdamas ryškų vyriško ir moteriško elgesio pavyzdį, sėkmingai ir laiku suvokia priklausomybę tam tikrai lyčiai bei savo asmenybės unikalumą. Vaiko identitetas formuojasi jo tėvų elgesio pavyzdžiu, tėvai duoda pamatą vaiko identifikacijai su savo lytimi. Neturint socialiai trokštamo elgesio pavyzdžio, identifikacijos su savo lytimi procesas vyksta neraiškiai ir paveluotai(G. Ruslavičienė, 2001).
M. Ainsworth atlikti tyrimai leido giliau pažvelgti į vaiko emocinį vystymąsi, pabrėžti prieraišumo jausmą , jo vystymosi mechanizmą bei reikšmę vaiko raidai. Pasak jos, vaikui patekus į nepažįstamą aplinką, tarp svetimų žmonių, besitęsiantis nerimo jausmas stipriai pažeidžia ir sulėtina vaiko emocinę – socialinę ir pažintinę raidą. Vaikas turi žinoti, kad jo svarbiausias globėjas – patikimas, pastovus, nes tik būdamas saugus, vaikas sieks tyrinėti aplinką ir galės daugiau ją pažinti.
J. Bowlby nuomone, nesaugus prisirišimas gali turėti įtakos vaiko prastos adaptacijos sindromo atsiradimui. Tokie vaikai susikuria savo elgesio „metodiką“ , kaip išlaikyti norimą asmenį prie savęs, arba nubausti už tai, kad jis yra neprieinamas.
Vaiko išaugusių galimybių, socialinio bendravimo bei veiklos poreikių ignoravimas dažnai esti vaiko padidėjusio užsispyrimo, kaprizingumo bei kitokio negatyvaus elgesio, psichoemocinio negalavimo priežastis.
Tyrimai su gyvūnai parodė, jog intensyvūs abipusiai santykiai, globos poreikis nėra tik kultūrinis fenomenas, bet biologinio poreikio atspindys. Šiuose eksperimentuose buvo tiriami skirtingi socialinės izoliacijos komponentai, kiekvienos savybės reiškimasis įvairiais amžiaus tarpsniais. Atliekant tyrimus su žiurkėmis ir beždžionėmis, pastebėta, jog mažų gyvųnų atskyrimas ir dažnų santykių su patele – globėja nutraukimas ir atskyrimas nuo jos formuoja nepasotinamą tokių santykių poreikį, įtakoja seksualinį elgesį, reakciją į naujus stimulus. Šios išvados atitinka rezultatus, gautus stebint žmonių kūdikių elgesį (G. Ruslavičienė, 2001).
Nemylimi vaikai stengiasi savaip išsikovoti suaugusiųjų meilę, save atkreipti jų dėmesį. Praradę viltį būti mylimais ir reikalingais, jie ima specialiai demonstruoti savo iššaukiantį socialinį elgesį, kuris byloja apie frustracijos buvimą. Frustracija yra nemaloni, įtempta, į neviltį ir nusivylimą pereinanti emocinė būsena, kuri kyla dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą ar įveikti sunkumus. Jos pagrindiniai požymiai yra jausmingumas ( nervingumas, veiksmingumas), pasyvumas ( susigūžimas savyje), per didelis aktyvumas, agresyvumas. Frustracija pasireiškia agresyviu elgesiu, kai nelauktai, nenumatytai staigiai užblokuojamas siekimas svarbių tikslų, o individas nebuvo mokintas alternatyvaus, neagresyvaus frustracijos įveikimo būdo. Ilgai užsitęsusi frustracija gali neigiamai formuoti augančio vaiko socialinį elgesį ir charakterį. Laikui bėgant tokie vaikai įvardijami kaip „ sunkiai auklėjami“, kas atspindi socializacijos sunkumus, ir dažnai paliekami saviauklai.
Kai kuriais atvejais elgesio sutrikimai gali pereiti į asocialaus tipo asmenybės sutrikimą. Elgesio sutrikimas dažnai yra susijęs su nepalankia psichosocialine aplinka, įskaitant nepatenkinamus santykius šeimoje. Esant prieštaraujančio neklusnumo sutrikimams, vaikai yra linkę dažnai ir aktyviai nepaklusti suaugusiųjų nurodymams bei taisyklėms ir sąmoningai erzinti kitus asmenis. Jie dažnai yra supykę, įsižeidę, prastai toleruoja frustraciją ir lengvai praranda savitvardą. Socialinio bendravimo sutrikimų bendras požymis yra socialinio elgesio anomalijos. Skurdi ar netinkama aplinka yra dažnai susijusi su elgesio sutrikimu, ir manoma, jog daugeliu atveju, tai yra lemiamas veiksnys. Esant reaktyviam prieraišumo sutrikimui būdingas baimingumas, padidėjęs dirglumas, skurdus socialinis bendravimas su bendraamžiais, dažni agresijos atvejai bei liūdesys. Sindromas dažnai pasireiškia kaip tiesioginis didelio tėvų aplaidumo, prievartos ar ypač blogo elgesio su vaikais rezultatas . Reaktyvusis prieraišumo sutrikimas beveik visada kyla dėl ypač neadekvačios vaiko priežiūros. Tai gali būti psichologinė prievarta ar vaiko apleistumas , nuolatinis nereagavimas į vaiko poreikius ir bandymus bendrauti. Neslopinamo prieraišumo atveju elgesio deviacijos pasireiškia įkyriu lipšnumu ir neselektyviu prieraišumu. Vaikui augant prieraišumas išlieka , o įkyrų lipšnumą pakeičia dėmesio ieškojimas ir neišrankus draugiškumas. Sindromas yra aiškiausiai identifikuotas tiems vaikams, kurie nuo kūdikystės auginami institucijoje arba pirmaisiais vaiko gyvenimo metais buvo žymi globojančių asmenų ar šeimų, kuriose vaikas gyveno kaita.

.
5.IŠVADOS

1. Dėl deprivacijos atsilieka psichomotorinis vaiko vystymasis, emocinė ir socialinė raida. Patyrusį deprivaciją vaiką visada lydės sunkumai, jis gali ir ateityje priklausyti socialinės rizikos asmenų grupei.
2.Kiekvienas vaiko raidos etapas išugdo tam tikrus sugebėjimus. Vaikas pasmerkiamas ko nors neišmokti, jei kuris nors iš etapų yra praleidžiamas.
3. Pirmųjų socialinių ryšių ( tėvų – vaikų ) pažeidimas bei vaikų patalpinimas į globos instituciją yra priežastingumo veiksniai, sukeliantys jų emocijų, elgesio, kognityvinių procesų pasikeitimus ir mažinantys psichosocialinės sveikatos išteklius.
4. Emocijos yra vaiko psichinė sfera, kuri anksčiausiai pradeda funkcionuoti ir yra ypač reikšminga tolesnei vaiko spichosocialinei raidai. Taip pat pagal emocijas galima diagnozuoti vaiko raidos kokybę. Aplinkos emocinių stimuliacijų stygius – vienas reikšmingiausių rizikos veiksnių tolesnei emocinės sferos patologijai ir elgesio bei intelekto sutrikimams formuotis.
5.Vaikas gali išvengti deprivacijos, jeigu laiku patenka į aplinką, kurioje gali normaliai vystytis ir mokytis, jo emocinė, intelektinė ir elgesio raida tampa normali.
6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Leliūgienė I. „ Socialinio pedagogo ( darbuotojo) žinynas“ Vilnius, 2002
2. Matulienė Gražina. „Šeimos psichologija“ . Kaunas „Technologija“ 1997 152p.

3. Pabijūnienė Ligita ir Vaskevič Valentina .Konferencijos“Įvaikinimas – prioritetinė likusių be vaikų globos vaikų perkėlimo forma” ataskaitos medžiaga. 2003 metų lapkričio 12-14 d. http://www.ivaikinimas.lt/docs/Komandiruote%20II.doc

4. Radzevičienė Liuda „ Kūdikių namų auklėtinių emocinė plėtotė edukacinėje aplinkoje“.ŠU 2002

5. Radzevičienė Liuda „ Vaikų, turinčių spec. poreikių psichosocialinė raida“ ŠU 2003

6. Ruslavičienė Genovaitė „ Paliktų ir apleistų vaikų, augančių globos institucijoje, psichosocialinė raida“. Kaunas 2001