Depresija yra vienas iš dažniausiai diagnozuojamų psichikos sutrikimų. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 2005 m. Lietuvoje ligotumas depresija buvo 605,5 susirgimų 100 000 gyventojų, depresija buvo diagnozuota 20 606 žmonėms. Nors naujai išaiškintų nuotaikos sutrikimų skaičius 2005 m. buvo mažesnis, palyginti su 2001 m., (1911 ir 3345 atitinkamai), depresija lieka aktualia problema. Pasaulio sveikatos organizacija (toliau PSO) teigia, kad 2020 m. depresija gali sudaryti 5,7% visų ligų ir tapti viena iš pagrindinių nedarbingumo priežasčių, į priekį užleisdama tik išeminę širdies ligą (WHO 2001).

Nors depresija kartais vadinama tiesiog „psichopatologiniu gripu” (Gilbert 1992), daugeliu atvejų tai rimtas ir sunkiai gydomas sutrikimas. Tik maždaug 1/3 depresija sergančių asmenų gydymo metu visiškai pasveiksta, 1/3 depresijos požymiai sumažėja bent 50%, apie 1/3 depresija sergančių ligonių pokyčių gydymo metu nebūna (Tranter 2002). Maždaug 20% visų ligonių depresijos lygmuo išlieka kliniškai reikšmingas ir po metų gydymo; net 90% vieną kartą susirgusių žmonių gyvenime depresijos epizodai kartojasi (Bland 1997).

Stacionarinis gydymas yra reikalingas maždaug 5-10% depresija sergančių asmenų (NIMH 1999). Tai iš dalies nedidelis skaičius, tačiau, gydymo požiūriu, tai sunkiausia grupė – į psichiatrijos ligoninę patenka žmonės, kurių sveikatos būklė sunkesnė, didesnė savižudybės rizika, depresiją dažniau lydi kiti psichikos sutrikimai. Stacionarinis gydymas taip pat nurodomas kaip reikšmingas veiksnys, leidžiantis prognozuoti chronišką depresijos eigą vertinant ilgesnį laikotarpį (Angst 1999; Keller 1984). Tyrimai rodo, kad ilgalaikius depresijos gydymo rezultatus galima gana tiksliai prognozuoti remiantis trumpo stacionarinio gydymo laikotarpio rezultatais – jei šiuo laikotarpiu nepasiekiamas pasveikimas, dažnai ir ilgalaikė gydymo prognozė yra bloga (Lauber, Lay, Rossler 2006; Szadocky 2004). Chroniška depresijos eiga savo ruožtu yra susijusi su kitų psichikos ar somatinių ligų buvimu, blogesniu funkcionavimu, didesne socialine ir ekonomine našta (Judd 1996; McIntyre, O’Donovan 2004). Taigi nepakankamai geri depresijos gydymo rezultatai turi ilgalaikes neigiamas pasekmes tiek asmens, tiek visuomenės gerovei, todėl tyrimai, kuriais siekiama nagrinėti veiksnius, lemiančius depresijos gydymo rezultatus yra prasmingi ir aktualūs.

Viena iš literatūroje nurodomų priežasčių, dėl kurių depresijos gydymas yra nepakankamai sėkmingas, yra per siauras, vienpusiškas požiūris į pačią ligą. Downing-Orr savo knygoje „Apmąstant depresiją: kodėl dabartinis gydymas patiria nesėkmes” (1998) kaip vieną iš pagrindinių depresijos gydymo nesėkmės priežasčių nurodo tai, jog daugelis sveikatos priežiūros specialistų mato depresiją tik kaip biologinį, arba tik kaip psichologinį sutrikimą, dėl to ir pagalba teikiama vienpusiška. Friedmanas ir kt. (Friedman 2004) taip pat teigia, kad šiuo metu trūksta darnaus biopsichosocialinio depresijos modelio, kuris sujungtų biologinio ir psichoterapinio gydymo rezultatus, būtų aiškus ir suprantamas visiems į gydymą įsitraukusiems asmenims: pacientui, šeimai ir specialistui. „Pagrindinis tokio modelio tikslas būtų sukurti pagrindą pradiniam ir tęstiniam kombinuotam gydymui, ištaisant psichofarmakologinio ir psichologinio gydymo netolygumus, pabrėžiant psichikos ir kūno vienybę (t.y., kad biologija veikia patyrimą ir elgesį, o grįžtamieji elgesio veiksniai veikia biologiją)” (Friedman 2004: 63).
Biopsichosocialinė depresijos samprata ypač svarbi organizuojant stacionarinį gydymą, kurio metu asmuo atskiriamas nuo jam įprasto socialinio konteksto, o pagalba teikiama gana trumpą laiką. Šiuo atveju svarbu žinoti, kokiais ribotumais pasižymi stacionarinis gydymas; ko jis nepajėgus pakeisti; į ką turėtų būti nukreiptos psichosocialinės intervencijos stacionarinio gydymo metu; su kokiais sunkumais susiduria po stacionarinio gydymo į savo įprastą aplinką grįžtantis žmogus. Ši informacija padėtų artėti prie įrodymais pagrįstų intervencijų.
Kitas veiksnys, literatūroje nurodomas kaip lemiantis nepakankamus gydymo rezultatus, yra neapibrėžti ir neaiškūs pasveikimo kriterijai. Pavyzdžiui, Zajecka (Zajecka 2003) teigia, kad visiškas depresijos simptomų išnykimas daugelį metų net nebuvo gydymo tikslu, paprastai buvo apsiribojama būsenos pagerėjimu. Tačiau po gydymo net lengvu laipsniu liekantys depresijos simptomai gali paskatinti depresijos atkryčius, mažina ilgalaikę pasveikimo tikimybę, blogina psichosocialinį funkcionavimą (McIntyre, O’Donovan 2004; Zajecka 2003). Todėl pagrindiniu gydymo tikslu turėtų būti bent jau visiška depresijos simptomų remisija. O’Donovanas (O’Donovan 2004) teigia, kad pasveikimo kriterijumi turi būti ne vien simptomų išnykimas, bet ir funkcinis paciento atsistatymas. Gladis ir kt. (Gladis 1999) taip pat plėtoja funkcinio atsistatymo idėją ir teigia, jog gydymo rezultatų vertinimai turėtų apimti asmens psichologinės, socialinės ir materialinės gerovės aspektus, domėtis ne vien negatyviaisiais, bet ir pozityviaisiais gydymo rezultatais, tokiais kaip asmens gerovė ir laimingumas; o taip pat subjektyviais paties paciento vertinimais. Taigi galima teigti, kad šiuo metu didėja poreikis naujiems gydymo rezultatų vertinimo rodikliams, kurie galėtų papildyti ir išplėsti įprastą klinikinį vertinimą.
Klinikinį depresijos ir pasveikimo nuo jos vertinimą galėtų papildyti įvairūs subjektyvūs sveikatos rodikliai. Mokslinių darbų, kuriuose nagrinėjama depresijos ir subjektyvių sveikatos rodiklių (pvz.: gyvenimo kokybės, subjektyvaus pasitenkinimo gyvenimu, vidinės darnos ir kt.) sąsaja yra gana daug (detalias apžvalgas pateikia Demyttenaere, De Fruyt, Huygens (2002), Papkostas ir kt. (2004)). Literatūroje teigiama, kad subjektyvūs sveikatos rodikliai leidžia įvertinti objektyvias depresijos pasekmes asmens gyvenimui platesniame kontekste, o taip pat atspindi depresija sergančio asmens patyrimą (Basu 2004; Demyttenaere, De Fruyt, Huygens 2002). Tačiau subjektyvūs sveikatos rodikliai paprastai gana aukštai koreliuoja su depresijos rodikliais ir mažėja proporcingai depresijos sunkumui (Alexopaulos 1996; Berlim 2005; Ravindran 2002), o tai skatina kai kuriuos autorius abejoti šių rodiklių naudojimo prasmingumu tiriant depresija sergančius žmones, nes jie tarsi dubliuoja klinikinius vertinimus (Aigner 2006). Taigi subjektyvių sveikatos rodiklių naudingumas tiriant depresija sergančius žmones šiuo metu yra aktyvių mokslinių diskusijų objektas, trūksta gilesnio supratimo, kaip ir kodėl depresija keičia subjektyvius sveikatos vertinimus bei kiek sveikatos rodikliai yra informatyvūs praktiniame klinikiniame darbe.
Taigi, apibendrinant šią dalį galima apibrėžti mokslinę darbo problemą. Depresija yra aktuali psichikos sveikatos problema, depresijos gydymo rezultatai dažnai yra nepakankami, kas skatina giliau domėtis sveikimo nuo depresijos procesu bei jį lemiančiais veiksniais. Trūksta biopsichosocialinio depresijos modelio, kuris padėtų gydymo procese bendradarbiauti gydytojams, psichologams ir kitiems pagalbą teikiantiems specialistams. Siekiant pagerinti teikiamų gydymo paslaugų kokybę, taip pat svarbu turėti pasveikimo kriterijus, kurie padėtų pamatuoti, ar pagalba padeda pasiekti norimo tikslo. Idėja gydymo rezultatų vertinimui naudoti subjektyvius sveikatos rodiklius yra kelianti mokslines diskusijas, trūksta žinių, kiek stipriai depresija keičia subjektyvius sveikatos vertinimus ir ar tokių rodiklių naudojimas yra kliniškai prasmingas. Dėl šių priežasčių šiame darbe siekiama plėtoti biopsichosocialinę ligos ir sveikatos sampratą, atskleidžiant subjektyvių psichologinių veiksnių svarbą gilinantis tiek į pačią depresiją, tiek į sveikimo procesą, tiek į gydymo rezultatus.

1.2. Pagrindinės teorinės darbo prielaidos
Tyrimo objektas. Šiame darbe nagrinėjama depresija sergančių asmenų savijauta ir subjektyvus gyvenimo vertinimas stacionarinio gydymo laikotarpiu, šių reiškinių sąsaja bei pokyčiai gydymo metu. Terminai „savijauta” ir „subjektyvus gyvenimo vertinimas” darbe naudojami kiek specifine prasme, todėl pradedant darbą svarbu pagrįsti pagrindines teorines darbo prielaidas bei apibrėžti naudojamus terminus.
Plačiąja prasme po savijautos ir subjektyvaus gyvenimo vertinimo sąvokomis slypintys reiškiniai yra liga ir sveikata, taigi darbe nagrinėjamas depresija sergančių asmenų sveikimo procesas, siekiama jį atskleisti analizuojant ligos ir sveikatos pokyčius. Tačiau tiek į ligą, tiek į sveikatą žvelgiama iš psichologinės pozicijos, remiamasi ne objektyviais medicininiais kriterijais, o subjektyviu sergančio depresija asmens patyrimu. Darbe remiamasi prielaida, kad tiek depresija kaip liga, tiek sveikata turi biologinius, psichologinius ir socialinius aspektus ir psichologiniai veiksniai yra svarbūs siekiant tiek ligos, tiek sveikatos pokyčių. Tolesnėse šio skyriaus dalyse plačiau pristatomos teorinės ligos ir sveikatos sampratos.
Psichologinė ligos samprata. Medicinoje ligos yra nagrinėjamos kaip tam tikri biologiniai pokyčiai. Jos vertinamos remiantis objektyviais tyrimais ir ligų klasifikacijos sistemomis bei aprašomos tam tikrų simptomų rinkiniu. Sveikata šiuo atveju gana dažnai suprantama kaip sutrikimų nebuvimas (Secker 1998). Psichologinis požiūris į ligą nuo medicininio požiūrio skiriasi didesniu dėmesiu subjektyviam sergančio žmogaus patyrimui. Tyrimai rodo, kad nemažą dalį su sveikata susijusio elgesio, pagalbos siekimą, bendradarbiavimą ir gydymo efekto vertinimą lemia ne objektyvi medicininė būsena, o subjektyvūs veiksniai (Gladis 1999, Manber 2003).
Subjektyvių veiksnių reikšmė sveikimo metu iš dalies gali būti paaiškinta klinikinėje psichologijoje įprastu sutrikimo modeliu (Šulte 2002). Sekant šiuo modeliu, sutrikimas turi keletą lygmenų: biologinis lygmuo, arba liga, apima objektyvius patologinius individo pokyčius ar defektus; psichologinis lygmuo, arba savijauta, apima subjektyviai asmens patiriamus simptomus ar diskomfortą; socialinis lygmuo, arba ligos pasekmės, apima įprasto gyvenimo pokyčius ir ligonio vaidmenį, kuriuos lemia sutrikimas ir dėl ligos ar/ir savijautos kylantys apribojimai.
Bloga savijauta nėra visiškai tiesioginė ligos pasekmė. Kaip nurodo Kleinmanas (cit.pgl. de Almeda Filho 2001), bloga savijauta remiasi individo patyrimu ir suvokimu, apimančiu tiek tiesiogiai iš ligos kylančias problemas, tiek socialines reakcijas į ligą. Psichologinį sutrikimo komponentą, arba savijautą, formuoja kultūriniai, prasminiai, simboliniai aspektai, ir prasmės, kurias kuria pats žmogus, patirdamas ligos procesą. Taigi psichologiniu požiūriu savijauta nėra vien faktas (sergu/nesergu, yra pakitimai/nėra pakitimų), bet taip pat ir psichologinis procesas. Šio proceso metu iš ligos kylantys apribojimai nuolat sąveikauja su asmens gyvenimo kontekstu; ligos simptomai asmens yra patiriami, išgyvenami ir vertinami. Taigi galima suformuluoti savijautos apibrėžtį, kuria remiamasi šiame darbe:
Savijauta – psichologinis sutrikimo aspektas, atspindintis subjektyvų sergančio asmens savo ligos patyrimą. Savijauta formuojasi asmeniui patiriant tiesiogiai iš ligos kylančius simptomus ar diskomfortą, taip pat vertinant ir interpretuojant juos savo gyvenimo kontekste.

Psichologinė sveikatos samprata. Bandant atsakyti, kas yra sveikata, pirmiausia reikia kelti klausimą, ar sveikata yra ligos priešingybė. Jei ne, tai kaip tuomet ją išmatuoti. Literatūroje galima rasti labai besiskiriančių sveikatos sampratų: nuo medicininio požiūrio, kad sveikata yra patologijos nebuvimas, iki požiūrio, jog sveikata yra visiškai subjektyvi ir nepažini (de Almeda Filho 2001). Šiame darbe remiamasi PSO sveikatos apibrėžimu, kuris teigia, kad sveikata yra visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena, o ne vien ligos ir negalios nebuvimas (WHO 2001). Remiantis šia samprata, sveikata nėra sutrikimo priešybė, bet sudėtingesnis reiškinys, apimantis visus žmogaus gyvenimo aspektus. Plačiąja prasme sveikata yra asmens gyvenimo charakteristika.
Labai panašias idėjas galima rasti Lahtineno ir kt. (Lahtinen 1999) funkciniame psichikos sveikatos modelyje. Jie psichikos sveikatą apibrėžia kaip procesą, kurį lemia tiek praeities, tiek dabarties veiksniai, asmeniniai ištekliai, gyvenimo ir socialiniai įvykiai bei įvairios pasekmės. Psichikos sveikatos procesas nuolat matyti iš asmens kasdieninio patyrimo, santykių su kitais žmonėmis, aplinka, visuomene ir kultūra, kurioje asmuo gyvena (Lahtinen 1999).
Lahtineno ir kt. siūloma psichikos sveikatos apibrėžtis ne tik nusako, kas yra sveikata, tačiau taip pat nurodo ir jos kriterijus – sveikatos procesas gali būti pažįstamas iš asmens kasdieninio patyrimo, santykių su kitais ir aplinka, visuomene ir kultūra. Taigi, nors sveikata yra labai plati ir dinamiška sąvoka, apimanti daugelį asmens gyvenimo aspektų, ji gali būti nagrinėjama ir pasitelkiant subjektyvų asmens patyrimą. Šiai prielaidai pritaria Basu (Basu 2004), kuris teigia, kad geriausias savo gyvenimo ekspertas yra žmogus, gyvenantis tą gyvenimą. Jei sveikata yra fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena, tai šį gerovės lygmenį gali įvertinti pats asmuo, analizuodamas, kaip sėkmingai jis funkcionuoja įvairiose gyvenimo srityse. Toks vertinimas visada yra subjektyvus ir atspindi paties asmens suvokiamą sveikatos lygmenį arba psichologinį sveikatos aspektą. Taigi galima suformuluoti galutinę subjektyvaus gyvenimo vertimo apibrėžtį:
Subjektyvus gyvenimo vertinimas – tai psichologinis subjektyvus sveikatos rodiklis, parodantis paties asmens vertinamą sąveikos su aplinka sėkmę, t.y. sveikatos lygmenį.
Taigi abi šiame darbe naudojamos sąvokos „savijauta” ir „subjektyvus gyvenimo vertinimas” atspindi subjektyvų asmens patyrimą. Esminis skirtumas tarp savijautos ir subjektyvaus gyvenimo vertinimo sąvokų yra jų sudėtingumas. Savijautos formavimasis yra konkretus procesas, taigi nagrinėjama, kaip konkretus negatyvus veiksnys (šiuo atveju, depresija) sąveikauja su žmogaus gyvenimo kontekstu ir kaip šis procesas atsispindi psichologinėje asmens savijautoje. Procesas, kurio metu formuojasi subjektyvus asmens savo gyvenimo vertinimas yra žymiai sudėtingesnis; nagrinėjama asmens kaip visumos sąveika su jo gyvenimo kontekstu. Taigi bloga savijauta neišvengiamai daro reikšmingą įtaką subjektyviam gyvenimo vertinimui, tačiau negali visiškai jo paaiškinti.

Psichologinė sveikimo samprata. Lahtinenas ir kt. (Lahtinen 1999) nurodo, kad sveikatos procesas visada apima dvi dimensijas: pozityvią ir negatyvią. Negatyvioji dimensija yra simptomai, negalavimai, neigiami įvykiai ir kiti veiksniai, kurie mažina sveikatą. Pozityvioji dimensija apima išteklius, kuriuos asmuo gali panaudoti siekdamas įveikti neigiamus veiksnius. Taigi, kai kalbama apie ligą ir sveikatą, tai kalbama ne tik apie vienas kitą apimančius reiškinius, bet taip pat ir apie šių reiškinių sąveiką. Sveikimas nėra judėjimas ligos – sveikatos kontinuume, o labiau ligos ir sveikatos sąveika, arba ligos ir sveikatos išteklių sąveika.
Lahtineno ir kt. (Lahtinen 1999) nuomone, ištekliai, kuriuos asmuo gali panaudoti sunkumams įveikti yra įvairūs: individualūs veiksniai ir patyrimas, socialiniai santykiai, visuomenės dariniai ir ištekliai, kultūriniai veiksniai ir vertybės. Taigi sveikatos ištekliai apima įvairias asmens gyvenimo sritis, todėl siekiant įvertinti asmens turimą sveikimo potencialą, taip pat verta atsižvelgti į visuminį asmens gyvenimo kontekstą.
Kita vertus, neigiamų veiksnių ir sveikatos išteklių sąveika greičiausiai taip pat keičia abu reiškinius. Ligos simptomai gali praeiti, bet kartu sveikatos ištekliai kažką gali prarasti (pavyzdžiui, socialinis statusas po gydymosi psichiatrinėje ligoninėje) arba įgyti (pavyzdžiui, problemos sprendimo įgūdžiai). Taigi galima numanyti, kad sveikimo metu visuminė asmens sveikata taip pat keičiasi.
Vis dėlto vertinant gydymo efektą, gana įprasta pasveikimu laikyti tik išnykusius ligos simptomus ir pasikeitusią su liga susijusią savijautą. Antrasis sveikimo proceso veiksnys -sveikata, jos ištekliai – dažniausiai nėra vertinami. Tačiau, jei sveikimas yra ligos ir sveikatos sąveika, ne mažiau svarbūs klausimai yra kaip liga ir pasveikimas paveikia žmogų kaip visumą, kaip įgytas ligos patyrimas lemia tolesnę asmens sąveiką su aplinka, t.y. visuminį sveikatos procesą, ir kaip šie pokyčiai subjektyviai suvokiami paties žmogaus.
Subjektyvių sveikatos rodiklių svarbą ypač gerai atsiskleidžia studijos, nagrinėjančios kriterijus, kuriuos patys pacientai nurodo kaip pasveikimo požymius. Sergantys žmonės pasveikimo kriterijais dažniausiai nurodo ne vien simptomų išnykimą, bet taip pat sugrįžusį pasitikėjimą savimi, gyvenimo džiaugsmą, bendrą gerovės jausmą, optimizmą (Mueser 2002), pozityvius jausmus, gebėjimą įveikti gyvenimo stresus (McGlinchey 2006), grįžimą prie įprasto gyvenimo ritmo (Zimmerman 2006). Taigi subjektyvus asmens savo gyvenimo vertinimas gali būti kaip tik tas rodiklis, kuris gerai parodo paties žmogaus suvokiamą sveikatos procesą ir pasveikimo lygmenį.
Apibendrinat šią dalį galima teigti, kad šio darbo teorinį pagrindą sudaro biopsichosocialinis požiūris į ligą ir sveikatą (Šulte 2002; WHO 2001) bei funkcinis psichikos sveikatos modelis (Lahtinen 1999). Darbe pripažįstama, kad tiek liga, tiek sveikata yra sudėtingi, kompleksiniai reiškiniai, apimantys biologinius, psichologinius, socialinius, ekonominius, kultūrinius ir kitus aspektus. Šiame tyrime analizuojamas psichologinis sutrikimo lygmuo -savijauta ir subjektyviai suvokiamas sveikatos lygmuo – subjektyvus gyvenimo vertinimas, šių reiškinių sąsaja ir pokyčiai sveikimo metu.

1.3. Darbo mokslinis naujumas ir praktinė reikšmė
Mokslinėje spaudoje yra paskelbta nemažai darbų, kuriuose depresijos dinamika analizuojama siejant ją su gydymu tam tikrais medikamentais. Vien elektroninė pastarųjų 10 metų publikacijų paieška PubMed duomenų bazėje nurodo daugiau nei 1300 straipsnių, susijusių su medikamentiniu depresijos gydymu. Pagrindinis tokių darbų trūkumas, kad juose vertinamas tik klinikinių depresijos požymių pokytis. Depresija dažniausiai analizuojama kaip vienas rodiklis, neskiriama dėmesio išsamesniam savijautos sergant depresija ir jos pokyčių nagrinėjimui.
Šiame darbe, remiantis ankščiau aprašytomis teorinėmis prielaidomis, į depresiją žvelgiama ne vien kaip į diagnozę ar tam tikrą kategoriją, bet kaip į psichologinį procesą, kurio metu, sąveikaujant įvairiems veiksniams, formuojasi asmens savijauta. Darbe siekiama išanalizuoti savijautos struktūrą, jos pokyčius gydymo laikotarpiu ir nustatyti savijautos pokyčius prognozuojančius veiksnius. Tokia analizė leidžia geriau atskleisti depresija sergančio asmens savijautos turinį ir geriau suprasti asmens patyrimą. Šios žinios yra svarbios siekiant kurti ir plėtoti įrodymais pagrįstą biopsichosocialinį depresijos modelį.
Greta savijautos šiame darbe analizuojami depresija sergančių asmenų psichologiniai sveikatos rodikliai. Kadangi darbe remiamasi prielaida, kad asmens sveikatos procesas nuolat atsispindi asmens kasdieninėje veikloje, sveikata gali būti nagrinėja pasitelkiant subjektyvų asmens savo paties gyvenimo vertinimą. Gladis ir kt. (Gladis 1999) teigia, kad norint įvertinti realų psichikos sveikatos priežiūros intervencijų efektą, klinikinis vertinimas turėtų apimti paciento psichologinės, socialinės ir materialinės gerovės aspektus. Todėl šiame darbe nagrinėjamos keturios subjektyvaus gyvenimo vertinimo sritys – subjektyviai suvokiama fizinė sveikata, psichologinis funkcionavimas, socialiniai santykiai ir aplinka.
Jau buvo minėta, kad mokslinių darbų, kuriuose nagrinėjama depresijos ir įvairių subjektyvių sveikatos rodiklių sąsaja yra gana daug, tačiau daugumos darbų išlieka ta pati problema, kuri buvo minėta kalbant apie depresijos gydymo tyrimus – depresija dažniausiai analizuojama kaip vienas rodiklis. Šiame darbe nagrinėjama sąsaja tarp atskirų savijautos komponentų, jų pokyčių ir subjektyvaus gyvenimo vertinimo sričių, todėl galima žymiai giliau pažvelgti į ligos – sveikatos procesą ir įvertinti subjektyvių sveikatos rodiklių naudingumą tiriant depresija sergančius asmenis.
Kadangi darbe siekiama nagrinėti savijautą ir subjektyvų gyvenimo vertinimą, kurie remiasi subjektyviu asmens patyrimu, galima tikėtis, kad tam tikrą reikšmę čia gali turėti ir kultūriniai veiksniai, tokie kaip visuomenės tolerancija asmenims, sergantiems psichikos liga, požiūris į stacionarinį gydymą ar reabilitacijos galimybės. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, Lietuvoje vidutiniškai psichiatrijos ligoninėje gydomasi 28 dienas, taigi stacionarinio gydymo trukmė išlieka gana ilga, kai JAV vidutiniškai psichiatrijos ligoninėje praleidžiama apie 8 dienas (Lieberman 1998). Nėra žinoma, kaip gydymo trukmės skirtumai ir ilgas atskyrimas nuo įprastų gyvenimo sąlygų veikia asmens savęs ir savo gyvenimo vertinimą.
Lietuvoje depresijai skirtų mokslinių darbų yra mažai. Galima paminėtini tokias disertacijas: Žilinsko 2003 m., Leskausko 2000 m., Markevičiūtės 2003 m., Šinkariovos 2000 m., Adomaitienės
2004 m., Andriuškienės 2005 m. Depresijos pokyčiai stacionarinio gydymo laikotarpiu nagrinėti 2001 m. Germanavičiaus darbuose. Įvertinus depresijos kaip sveikatos problemos mastą, galima teigti, kad mokslinių darbų šioje srityje nepakanka, todėl depresijos, o ypač jos psichologinių aspektų analizė yra prasminga ir aktuali.
Taigi apibendrinant galima teigti, kad depresija sergančių asmenų subjektyvaus gyvenimo vertinimo ir savijautos sąsajos ir pokyčių stacionarinio gydymo laikotarpiu analizė yra aktuali ir prasminga, turinti praktinę reikšmę ir papildanti mokslinę šių reiškinių sampratą. Šis darbas naujas ir reikšmingas tuo, jog leis įvertinti depresija sergančių asmenų savijautos pokyčius gydymo psichiatrijos stacionare laikotarpiu bei nustatyti šių pokyčių veiksnius. Tai būtų naudinga praktikoje numatant ir organizuojant psichikos sveikatos priežiūrą stacionarinio gydymo laikotarpiu. Rizikos veiksnių, susijusių su blogais gydymo rezultatais, žinojimas leistų anksčiau atpažinti asmenis, kuriems gydymo laikotarpiu turėtų būtų skiriamas papildomas dėmesys. Tai, kad gydymo rezultatai darbe analizuojami dviem aspektais – kaip blogos savijautos mažėjimas ir kaip subjektyvaus gyvenimo vertinimo gerėjimas – leidžia išsamiau vertinti gydymo rezultatus ir įtraukti asmens fizinės sveikatos, psichologinio funkcionavimo, socialinių santykių ir aplinkos charakteristikas. Šios žinios svarbios ne vien organizuojant pagalbą stacionarinio gydymo laikotarpiu, tačiau taip pat planuojant įvairiuose psichikos sveikatos priežiūros lygmenyse dirbančių specialistų gydymo perimamumą.

1.4. Darbo tikslas
Nustatyti depresija sergančių asmenų savijautos ir subjektyvaus gyvenimo vertinimo sąsają, šių reiškinių pokyčius stacionarinio depresijos gydymo laikotarpiu ir įvykusių pokyčių sąsają, atsižvelgiant į klinikinius ir sociodemografinius veiksnius bei kognityvinius gebėjimus.

1.5. Darbo uždaviniai
Darbo tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:
1. Išanalizuoti depresija sergančių asmenų savijautos struktūrą stacionarinio depresijos gydymo pradžioje.
2. Išanalizuoti savijautos ir subjektyvaus gyvenimo vertinimo sąsają stacionarinio gydymo pradžioje, atsižvelgiant į klinikinius veiksnius (depresijos požymių stabilumą, diagnozę, pašalinių ligų buvimą, ankstesnę stacionarinio gydymo patirtį), sociodemografinius rodiklius (amžių, lytį, šeimyninę padėtį ir išsimokslinimą) ir kognityvinius gebėjimus.
3. Nustatyti savijautos ir subjektyvaus gyvenimo vertinimo pokyčius stacionarinio depresijos gydymo laikotarpiu.
4. Nustatyti savijautos pokyčių sąsają su subjektyvaus gyvenimo vertinimo pokyčiais stacionarinio depresijos gydymo laikotarpiu, atsižvelgiant į klinikinius veiksnius (depresijos požymių stabilumą, diagnozę, pašalinių ligų buvimą, ankstesnę stacionarinio gydymo patirtį), sociodemografinius rodiklius (amžių, lytį, šeimyninę padėtį ir išsimokslinimą) ir kognityvinius gebėjimus.
5. Įvertinti pradinio subjektyvaus gyvenimo vertinimo prognozinę vertę numatant savijautą gydymo pabaigoje.

1.6. Ginamieji teiginiai
1. Psichologinių ir somatinių savijautos komponentų išskyrimas yra naudingas ir teikia papildomos informacijos analizuojant depresija sergančių asmenų sveikimą stacionarinio gydymo laikotarpiu.
2. Depresija sergančių asmenų savijauta ir jos pokyčiai stacionarinio depresijos gydymo laikotarpiu yra reikšmingai susiję su subjektyviu gyvenimo vertimu ir jo pokyčiais gydymo laikotarpiu nepriklausomai nuo klinikinių, sociodemografinių veiksnių ir kognityvinių gebėjimų, tačiau atskiri savijautos komponentai yra nevienodai stipriai susiję su atskiromis subjektyvaus gyvenimo vertinimo sritimis.
3. Stacionarinio depresijos gydymo pabaigoje pasveikusių asmenų subjektyvus gyvenimo vertinimas išlieka žemesnis nei nesirgusių asmenų.
4. Subjektyvus gyvenimo vertinimas gydymo pradžioje prognozuoja savijautos vertinimą gydymo pabaigoje nepriklausomai nuo sociodemografinių, klinikinių ir kognityvinių veiksnių bei pradinės savijautos.

1.7. Disertacinio darbo rezultatų aprobacija
Mokslo straipsniai periodiniuose ir tęstiniuose mokslo leidiniuose, registruotuose tarptautinėse mokslinės informacijos duomenų bazėse:
1. Pranckevičienė, A. Goštautas, A. Klausimyno depresijos pokyčiams vertinti kūrimas ir taikymas stacionarinio gydymo sąlygomis. Medicinos teorija ir praktika 2007. 13 (1): 80-90.
2. Goštautas, A., Pranckevičienė, A., Matonienė, V. Pozityvios sveikatos pokyčiai stacionarinio depresijos gydymo laikotarpiu. Visuomenės sveikata. 2006, 1(32):46-51
3. Goštautas, A., Pranckevičienė, A., Matonienė, V. Changes in depression and quality of life during inpatient treatment of depression. Medicina 2006; 42 (6): 472-478.
Mokslo konferencijų pranešimų medžiaga tarptautinėse mokslinės informacijos duomenų bazėse:
4. Pranckevičienė, A., Goštautas, A. Cognitive variables as the treatment outcome predictors in depression. Psychology & Health 2007; 21 ( suppl. 1): 128 p.
5. Goštautas, A., Pranckevičienė, A., Pauliukevičiūtė, A. Quality of life changes during treatment of depressive women. Psychology & Health 2007; 21 ( suppl. 1): 129 p.
6. Pranckevičienė, A., Goštautas, A. Changes in positive mental health during depression treatment in psychiatric hospital. . Psychology & Health 2006; 21 ( suppl. 1): 124 p.
Konferencijose ir kituose mokslo renginiuose skaityti pranešimai:
7. Pranckevičienė, A., Goštautas, A. Cognitive variables as the treatment outcome predictors in depression. 21th Conference of the EHPS „Health Psychology and Society”. 2007, rugpjūčio 15¬18, Mastrichtas, Nyderlandai.
8. Goštautas, A., Pranckevičienė, A., Pauliukevičiūtė A. Quality of life changes during treatment of depressive women. 21th Conference of the EHPS „Health Psychology and Society”. 2007, rugpjūčio 15-18, Mastrichtas, Nyderlandai.
9. Pranckevičienė, A. Kognityvinių rodiklių sąsajos su sveikimu stacionarinio depresijos gydymo laikotarpiu. VU MF, VU MF Visuomenės sveikatos instituto ir Valstybinio psichikos sveikatos centro organizuotame moksliniame praktiniame seminare „Pakankamos ir kompetetingos darbo jėgos užtikrinimas psichikos sveikatos srityje” iš ciklo „Nėra sveikatos be psichikos sveikatos” 2007, sausio 31 d. Vilnius.
10. Pranckevičienė, A. Depresija sergančių vyrų ir moterų gyvenimo kokybė ir jos kitimai stacionarinio gydymo laikotarpiu. VDU Teorinės psichologijos katedros, Psichologijos klinikos, Sveikatos psichologų sąjungos ir kt. organizuotoje konferencijoje „Depresija ir gyvenimo kokybė”. 2006 gegužės 30 d. Kaunas.
11. Pranckevičienė, A., Goštautas, A., Matonienė, V. Changes in health indicators during depression treatment in psychiatric hospital. First Symposium of the Central Eastern European Behavioural Medicine Network: Development of Behavoural Medicine in Central Eastern Europe: The Role of a Regional Network in Integrating Behavioural Medicine with Health Care, Health Policy and Education in the CEE Countries. 2005 spalio 14-16 Targu-Mures, Rumunija.
12. Pranckevičienė, A. Changes in quality of life during inpatient treatment of depression. Europos psichiatrų asociacijos, epidemiologijos sekcijos, išvažiuojamasis posėdis. 2005 balandžio 22 d. Vilnius.
2. TYRIMŲ APŽVALGA 2.1. Depresijos samprata
Terminas „depresija” yra gana plačiai vartojamas tiek kasdieninėje kalboje, tiek mokslinėje literatūroje ir suprantamas nevienareikšmiškai. Kaip nurodoma 2002 m. Hollonas, Thase, Markowitzius straipsnyje, sąvoka depresija apima įvairias būsenas, kurios gali skirtis tiek savo sunkumu, tiek trukme. Painiavą sudaro tai, kad depresija vadinamos būsenos apima nuo nedidelių nuotaikos svyravimų iki depresinio sindromo, kuris lemia ne vien emocijas, bet ir žmogaus elgesį.
Daugelyje mokslinių tyrimų ir medicininėje praktikoje, siekiant išvengti etiologijos ar depresijos mechanizmų prielaidų, depresija dažniausiai tyrinėjama tiesiog aprašomuoju būdu (Angst 1995). Lietuvoje, kuri depresijos diagnozavimui naudoja TLK-10 (1997), pagrindiniais depresijos požymiais yra laikomi liūdna nuotaika, sumažėję interesai ir pasitenkinimas, sumažėjusi energija, padidėjęs nuovargis, mažas aktyvumas. Kiti įprasti požymiai yra susilpnėjusi koncentracija ir dėmesys, sumažėjęs savęs vertinimas ir pasitikėjimas savimi, kaltės ir bevertiškumo idėjos, niūrus ir pesimistinis ateities įsivaizdavimas, savęs žalojimo ar savižudybės idėjos ar veiksmai, sutrikęs miegas, sumažėjęs apetitas. Netipiški depresijos požymiai gali būti nerimas, motorinė ažitacija ar slopinimas, irzlumas, gausus alkoholio vartojimas, histrioninis elgesys, fobiniai ar obsesiniai simptomai, hipochondrinis susirūpinimas, emocinio reagavimo į malonias situacijas stoka, libido mažėjimas.
Toks aprašomasis būdas yra patogus diagnozei nustatyti, tačiau nepadeda suprasti sutrikimo mechanizmo, sergančio žmogaus patyrimo ar sveikimo proceso. Kaip teigia Carrollis (Carroll 2005), depresijos samprata ir kriterijai vis dar yra sudėtinga problema, nes ligų klasifikacijos remiasi tik aprašomuoju, ateoriniu principu, pasižymi žemu prognostiniu validumu ir aiškinamąja galia.
Šiame darbe depresija nagrinėjama remiantis darbo įvade minėtu sutrikimo modeliu. Taigi daroma prielaida, kad depresija yra psichikos sutrikimas, kuriam būdingi biologinio, psichologinio ir socialinio asmens funkcionavimo lygmenų pokyčiai. Toks požiūris yra artimas Den Boerio ir kt. (Den Boer 1998) depresijos sampratai, kuria remiantis depresija apibrėžiama, kaip kompleksinis, sudėtingas nuotaikos sutrikimas, apimantis subjektyvų, afektinį, fiziologinį ir neuroendokrininį atsaką, bei kognityvinį įvertinimą. Taigi depresija turi ne tik biologinį pagrindą, bet taip pat patyrimo ir vertinimo komponentus.
Biologinis depresijos mechanizmas nėra visiškai žinomas. Depresija siejama su paveldėtu polinkiu susirgti, sutrikusiais neurocheminiais procesais, endokrinine sistema bei struktūriniais galvos smegenų pokyčiais (Davison, Neal, Kring 2004). Biologinius depresijos pagrindus patvirtina tai, jog ji gana sėkmingai gydoma medikamentais. Mokslininkai Wongas ir Licinio
(Wong ir Licino 2001) nurodo, kad antidepresantai padeda maždaug 60% sergančių depresija asmenų.
Kita vertus, depresijos simptomai turi psichologinį turinį. Kaip teigia Gilbertas (Gilbert 2002), depresija yra gąsdinantis, emocijų kupinas patyrimas, kuriame asmuo jaučiasi įkalintas. Psichologinis depresijos turinys ypač gerai atskleidžiamas kokybinėse depresijos studijose. Pavyzdžiui, 2001 m. Hedelin ir Strandmark, nagrinėjusios depresijos patyrimą fenomenologinės analizės būdu teigia, kad depresijos esmėje glūdi vis iš naujo patiriamas gilus vidinis skausmas ir padidėjusio savo jautrumo bei pažeidžiamumo suvokimas. Kito tyrimo, kuriame buvo nagrinėjama, kaip pacientai suvokia nerimą ir depresiją, pagrindinės temos, susijusios su šiais išgyvenimais, buvo pastangos įveikti nemalonius jausmus ir mintis, jausmas, jog pasaulis yra nesaugus ir priešiškas, ir pagalbos ieškojimas (Kadam 2001). Hedelin ir Strandmark teigia, kad depresija paveikia visus asmens gyvenimo aspektus: fizinį, psichinį, socialinį ir dvasinį, o skaudus ankstesnis patyrimas susilieja su dabartine situacija. Panašias idėjas galima rasti ir kito mokslininko ir žymaus psichoterapeuto Franklio darbuose (Frankl 2000). Kalbėdamas apie melancholiją Franklis teigia, kad melancholijoje glūdinti liga sukelia tik tokius simptomus kaip psichomotorinis ir sekrecinis slopinimas, tačiau patys melancholijos išgyvenimai atsiranda dėl asmens ligos ir žmogiškųjų elementų sąveikos. Franklis teigia, kad „psichofizinis nepakankamumas yra unikaliai žmogiškai išgyvenamas, kaip įtampa tarp to, kuo asmuo yra, ir to, kuo jis turi būti” (Frankl 2000: 62).
Gretinant biomedicinos ir socialinių mokslų tyrimų duomenis, akivaizdu, jog depresija turi būti nagrinėjama kaip daugialypis reiškinys, neišvengiamai artėjama prie biopsichosocialinio depresijos modelio. Remiantis biopsichosocialiniu modeliu, depresiją galima nagrinėti kaip hierarchinę struktūrą, kurios pagrindas yra biologiniai mechanizmai. Sutrikusi fiziologinė sistema veikia psichologinę ir elgesio sistemas, kurios savo ruožtu palaiko emocinę būseną, formuoja savęs vaizdą ir per patyrimą vėl veikia fiziologiją (Gilbert 2002).
1 pav. (psl. 15) susietas įvade aprašytas ligos modelis, biopsichosocialinė depresijos samprata ir šiame darbe daroma prielaida, kad savijauta sergant depresija yra procesas ir formuojasi sąveikaujant su aplinka.
Depresijos ligos komponentas yra biologinis mechanizmas, kuris gali būti paskatintas tiek endogeninių, tiek egzogeninių veiksnių. Biologinis depresijos lygmuo yra ikisuvokiminis, t.y. asmuo tiesiogiai biologinių pokyčių nejaučia (pavyzdžiui, asmuo tiesiogiai nejaučia pasikeitusio sinapsių aktyvumo). Tai, ką įprasta laikyti depresija – liūdesys, aktyvumo mažėjimas, suicidinės tendencijos ir kiti nusiskundimai – yra psichologinis depresijos lygmuo, savijauta.

Išvados
1. Psichologinių ir somatinių savijautos komponentų išskyrimas yra naudingas analizuojant depresija sergančių asmenų sveikimą stacionarinio gydymo laikotarpiu. Stebima tendencija, kad gydymo pradžioje stipriau išreikštas psichologinis savijautos komponentas – neigiami jausmai ir vertinimai – yra susijęs su blogesne bendra depresija sergančių asmenų savijauta gydymo pabaigoje, o somatinis komponentas – stipresnis slopinimas – nėra susijęs su savijautos rodikliais gydymo pabaigoje, kai atsižvelgiama į kitus veiksnius. Atskiri savijautos ko mponentai gydymo laikotarpiu taip pat nevienodai kinta. Labiausiai gerėja somatinis savijautos komponentas, susiję s su slopinimu; somatinis komponentas, susijęs su fiziniais simptomais, ir psichologinis komponentas, susijęs su neigiamais jausmais ir vertinimais, kinta mažiau. Atskiri savijautos komponentai nevienodai susiję ir su subjektyvaus gyvenimo vertinimo pokyčiais stacionarinio depresijos gydymo laikotarpiu. Subjektyvaus gyvenimo vertinimo gerėjimas gydymo laikotarpiu labiausiai yra susijęs su psichologinio savijautos komponento pokyčiais.
2. Savijauta ir jos pokyčiai stacionarinio depresijos gydymo laikotarpiu yra reikšmingai susiję su subjektyviu gyvenimo vertinimu ir jo pokyčiais nepriklausomai nuo sociodemografinių, klinikinių ir kognityvinių veiksnių ir yra svarbiausias rodiklis, paaiškinantis depresija sergančio asmens subjektyvų gyvenimo vertinimą. Tačiau atskirų savijautos komponentų ir subjektyvaus gyvenimo vertinimo sričių ryšiai yra sudėtingi. Savijauta stipriau susijusi su subjektyvaus gyvenimo vertinimo fizinės sveikatos ir psichologine sritimis bei jų pokyčiais, silpniau – su socialinių santykių ir aplinkos sritimis bei jų pokyčiais. Iš subjektyvaus asmens gyvenimo vertinimo matyti tiek tiesioginės depresijos pasekmės asmens gyvenimui, tiek kognityvinės depresijos pasekmės, t.y. pesimistinis vertinimas.
3. Stacionarinio depresijos gydymo laikotarpiu pasveikę asmenys subjektyviai savo gyvenimą vertina taip pat ar net geriau nei nesirgę. Gydymo laikotarpiu pasveikę tiriamieji kaip ir sveiki tiriamieji vertino fizinės sveikatos ir psichologinę sritis ir net geriau nei sveiki tiriamieji vertino aplinkos sritį. Statistinė tendencija taip pat būdinga ir geresniam subjektyviam socialinių santykių vertinimui.
4. Subjektyvus gyvenimo vertinimas neprognozuoja depresija sergančių asmenų gydymo pabaigos savijautos, todėl turėtų būti nagrinėjamas kaip platesnis depresijos pasekmių asmens gyvenimui vertinimo metodas, bet ne kaip sveikatos išteklių, kurie gali būti panaudoti sveikimo metu, rodiklis.

Darbo autorė A. Pranckevičienė

Atsisiųsti pilną darbą depresija