Dekoratyviniai storlapinių (crassulaceae) šeimos augalai

Kad gamta suptų visą laiką, žmonės sugalvojo gyvenamojoje aplinkoje kurti egzotiškų augalų prisodintus gėlynus ir želdynus. Sutelkę visą vaizduotę, žmonės gali pagal savo norus susikurti nuostabų gamtos kampelį.

Miestas – tai ne tik gyvenamieji ir pramonės rajonai, sudėtingos transporto ir inžinerinės komunikacijos, bet ir aplinka, kurioje žmogus gyvena, dirba, mokosi ir ilsisi, bendrauja su kitais žmonėmis (Burinskienė, 2003). Mieste gausu įvairiausių technologijų, daugybę pastatų, kad žmogui būtų kuo patogiau gyventi. Visos šios technologijos vargina žmogų, teršia aplinką. Kad pailsėtų, atgautų pusiausvyrą, žmonės mieste kuria gamtos kampelius. Jie ne tik teikia grožį, palaimą, bet ir valo aplinką, saugo nuo teršalų. Šiaulių miestas taip pat nėra išimtis: jame gausu ne tik žmonių, pastatų, taršos objektų, bet ir gamtos kampelių. Kiekvienas gamtos kampelis sukelia skirtingus jausmus. Privatūs želdynai teikia džiugių, šiltų jausmų, visuomeniniai želdynai – grožį, jaukumą.
Žmogus, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas – nėra amžinas. Ateina diena, kai gimsta, ateina ir mirties valanda. Ir visada, ar ateitume į šį pasaulį, ar išeitume iš jo, mus lydi gėlės. Gėlės vyrauja ne tik gėlynuose, bet ir kapinėse. Kapinės – amžino poilsio vieta. Kapinės yra istoriniai, kultūriniai, memorialiniai kompleksai su savo teritorija, aptvarais, vartais, kapais, paminklais, užrašais ir želdiniais (Minkevičius, 1994).

Žmogus, kurdamas savo gamtos kampelį sodina įvairias gėles. Plečiantis gėlių asortimentui, vis dažniau yra mėgstamos iš kalnuotų ar sausringų vietovių kilę storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalai. Be šių augalų retai apseina bet koks alpinariumas. Šie augalai nepakeičiami apželdinant skurdžias kalveles, smėlėtose vietose, saulėkaitoje. Derinant žiedų ir lapų spalvas, galima sukurti purų, spalvingą, skirtingos faktūros ir tekstūros kilimą.

Aktualumas. Storlapinių šeimos augalai nereikalauja ypatingos priežiūros, juos lengva pritaikyti visuomeniniuose ir privačiuose želdynuose. Jų dekoratyvinę vertę lemia lapų formos, spalvos, žiedų grožis, žaliavimo ir žydėjimo trukmė, plačios pritaikymo galimybės gėlynuose, kapinėse. Dauguma šeimos augalų nereikalauja ypatingos priežiūros, tik kai kurie gali apšalti. Storlapinių šeimos dekoratyvinių augalų paplitimas gėlynuose ir kapinėse iki šiol Lietuvoje nebuvo tirtas, plačiau nebuvo nagrinėtos ir jų pritaikymo galimybės. Tad storlapnių šeimos augalų apžvalga ir platesnis jų pritaikymo galimybių aptarimas turėtų paskatinti dar didesnį jų pagausėjimą želdynuose.

Darbo tikslas. Įvertinti storlapinių šeimos augalų auginimo Šiaulių miesto želdynuose ypatumus.
Darbo tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai:
1. Ištirti storlapinių šeimos augalų įvairovę gėlynuose.
2. Nustatyti storlapinių šeimos augalų gausumą ir dažnumą Šiaulių miesto privačiuose ir visuomeniniuose gėlynuose bei kapinėse.
3. Palyginti storlapinių šeimos augalų ir kitų gėlių santykį gėlynuose ir kapinėse.
4. Įvertinti storlapinių šeimos augalų auginimo gėlynuose panaudojimo galimybes.

1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalų apžvalga

Storlapinių (Crassulaceae) šeima nėra gausi: ją sudaro 30 genčių ir 1500 rūšių. Ji yra paplitusi visame Šiaurės pusrutulyje, gana daug rūšių paplitusios Pietų pusrutulyje. Pagrindiniai šeimos įvairovės ir paplitimo centrai yra Meksika, Pietų Afrika, Europa ir Azijos kalnai. Šios šeimos augalai yra svarbūs kaip kultūriniai dekoratyviniai augalai (pvz., Kalanchoe blossfeldiana hibridai), daugelis kitų rūšių yra aptinkami sodininkų mėgėjų kolekcijose (‘t Hart, 1991). Dauguma storlapinių yra daugiametės žolės, sausringų augimviečių lapiniai sukulentai. Lapai be prielapių, stori, mėsingi, sultingi (Galinis, 1984). Žiedai taisyklingi, dvilyčiai, susitelkę skėčio, varpos arba šluotelės pavidalo žiedynuose (Aleksandravičiūtė ir kt., 1971).
Lietuvoje auga savaime auga 5 rūšių augalai iš 3 genčių: 2 rūšys iš šiloko (Sedum L.), 1 rūšis iš perkūnropės (Jovibarba Opiz) ir 2 rūšys iš vilkpupės (Hylotelephium H. Ohba). Šiloko gentyje yra apie 500 rūšių. Lietuvoje savaime augančių yra 5 rūšys (Gudžinskas, 1999). Darželiuose auginama daugiau šiloko genties rūšių, pasitaiko jų sulaukėjusių. Šiuo metu, tobulinant botanikos nomenklatūros taisykles, keičiami daugelio augalų vardai. Kai kurios šiloko genties rūšys priskirtos vilkpupės (Hylotelephium H. Ohba) genčiai (anksčiau vadintos Sedum telephium, S. spectabile, S. sieboldii, S. maximum) (Gudžinskas, 1999).

1.1.1. Storlapinių šeimos sistemos pokyčiai

Storlapinių (Crassulaceae) šeimos klasifikacijos pagrindas išliko nepakitęs nuo 1930 metų, kai ją suformulavo Bergeris (Eggli et al., 1991). Išskiriant šią šeimą iš kitų sukulentinių augalų, iš pradžių nebuvo nustatyti pastovūs diagnostiniai požymiai. Dabartiniai tyrimai patvirtina, kad storlapinių šeima yra natūrali grupė, o neaiškumų kyla dėl plačios šeimos, kurią sudaro apie 1500 rūšių, paini šeimos genčių klasifikacija ir požymiai, pagal kuriuos išskiriamos gentys. Todėl per pastaruosius 200 metų keitėsi bendras storlapinių šeimos įvairovės, klasifikacijos ir evoliucijos modelis (Eggli et al., 1991).
A. P. Dekandolis (De Candoll) Crassulaceae šeimą aprašė su 19 genčių ir 308 rūšimis. Apie pusė jų buvo kilusios iš Pietų Afrikos. Vėliau S. Scholandas (S. Scholand) Crassulaceae šeimai priskyrė 469 rūšis. S. Scholando Crassulaceae šeimos sistema buvo panaši į A. P. Dekandolio, tačiau jis sumažino genčių skaičių iki 13. Trečiasis Crassulaceae šeimą
1930 m. pertvarkė A. Bergeris (Alwin Berger). Jis aprašė apie 1400 rūšių, jas priskyrė 33 gentims, iš kurių 7 buvo monotipinės. 1930 m. H. Froderstromas (Harald Froderstrom) pristatė visiškai naują ir revoliucinę teoriją apie Crassulaceae kilmę ir vystimąsi. Jis paneigė teoriją, pagal kurią Sedum gentis užima centrinę padėtį ir, kaip priešingybę, pateikė labiau paplitusios Tillaea genties raidą. H. Froderstromo idėja dabar dažniausiai yra atmetama, kadangi Tillaea gentis yra maža ir apima tik vandens augalus. 1981 m. M. Hideux’as (Michel Hideux) Crassulaceae vystymosi schemą sudarė pagal žiedadulkių morfologinę analizę. H. ‘tHartas (Henk ‘tHart) Crassulaceae evoliucines kryptis išskyrė pagal biogeografinius modelius (Ohba,
1991).
Nors visi pateikti Crassulaceae šeimos evoliucijos ir sistematikos modeliai iš pirmo žvilgsnio atrodo labai skirtingi, tačiau visi autoriai pabrėžia Kalanchoe, Bryophyllum, Cotyledon ir Andromischus genčių giminingumą. Visos šių genčių rūšys turi jungtavainikius žiedus ir yra labiausiai paplitusios Pietų Afrikoje.

1.1.2. Lietuvoje auginami storlapinių (Crassulaceae) šeimos dekoratyviniai augalai

Šilokas – Sedum. Šiloko (Sedum) genčiai priklauso vienmečiai, dvimečiai, bet dažniausiai daugiamečiai augalai (Snieškienė ir kt., 2007). Tai didelė augalų su mėsingais lapais gentis. Kai kurie šilokai užauga iki 30-60 cm aukščio ir žydi smulkiais žiedais, susitelkusiais į didelius skydiškus žiedynus. Neįnoringi šilokai gerai auga nederlingose, sausuose dirvose. Vidurvasarį pražysta pavieniai arba susitelkę į nedidelius skydiškus žiedynus žvaigždiški žiedeliai su penkiais vainiklapiais. Šilokai dauginasi lengvai ir teisėtai mėgstami kaip kiliminiai alpinariumo augalai (Hessayon, 2004).
A. Baliūnienė (2008) nurodo, kad šilokai daugiausia paplitę Šiaurės pusrutulio kalvotose vietovėse. Savaime jie auga beveik visoje Europoje, išskyrus pietines Italijos salas ir didesnę Balkanų pusiasalio dalį, daugelyje Azijos vidutinio klimato zonų, taip pat Tolimuosiuose Rytuose, Japonijoje, Kinijoje, Šiaurės Afrikoje, JAV vakaruose, Meksikoje, Centrinėje Amerikoje.
Aitrusis šilokas – Sedum acre L. Natūraliai auga Europoje, Azijoje, šiaurės Afrikoje. Lietuvoje auga sausose, smėlėtose vietose (Vaidelys, 1997). Stiebas silpnas, gulsčias, pamatinėje dalyje įsišaknijantis. Žiediniai stiebai kylantys. Žiedynkotis iki 8 cm aukščio. Lapai išgaubtomis nugarėlėmis. Žiedai geltoni (Lučinskienė, 1986). Žiedai išskiria nektarą, lankomi vabzdžių. Aštrios, daug įvairių medžiagų sukaupusios augalo sultys vartojamos gydymui, taip pat homeopatijoje. Dėl aitraus skonio šiloko gyvūnai neėda, jis netgi nuodingas (Jankevičienė, 1987; Baliūnienė ir kt., 2003 ).
Gajusis šilokas – Sedum aizoon L. Kilęs iš Tolimųjų Rytų, Kinijos, Japonijos. Europoje auginamas nuo 1757 m. (Vaidelys, 1997). Stiebai – 50-80 cm aukščio, statūs, lapuoti. Lapai siauri, lacentiški, karpytais pakraščiais, nemėsingi, žali. Žiedai citrinos geltonumo.
Baltažiedis šilokas – Sedum album L. Natūraliai auga Europoje, Šaurinėje Afrikoje, Mažojoje Azijoje, akmenuotose vietovėse (Vaidelys, 1997). Daugiametis žolinis, adventyvinis, dekoratyvinis, 8-20 cm aukščio augalas (Vilkonis, 2008). Žiedai balti arba blyškiai rožiniai, žvaigždiški, susitelkę į skėtikus žiedynus. Lapai pailgi, ritinio pavidalo, dažniausiai tamsiai žali, nepalankiomis sąlygomis nusidažo rausvai. Keras plečiasi pažemiui kaip kilimėlis (Herulė, Kymejeris, 1996).
Ispaninis šilokas – Sedum hispanicum L. Natūraliai auga pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Mažojoje Azijoje (Vaidelys, 1997). Užauga iki 8-15 cm. Augalai pilkai žaliais ar melsvai žaliais labai smulkiais, gausiai apaugusiais stiebų lapeliais. Žiedai balti, sukrauti skydeliuose. Kuokeliai rausvi.
Mišrusis šilokas – Sedum hybridum L. Kilęs iš Sibiro, Mongoljos (Vaidelys, 1997). Užauga iki 15-25 cm. Stiebas šliaužiantis, visada žalias. Lapai žali, lacentiški, buki. Žiedai geltoni ar pilkšvai geltoni.
Uolinis šilokas – Sedum rupestre L. Natūraliai auga Vakarų Europoje (Vaidelys, 1997; Baliūnienė ir kt., 2003). Užauga iki 25 cm aukščio. Stiebas šliaužiantis, generatyviniai stiebai kylantys. Lapai ritiniški, nusmailėjusia viršūne, melsvai žali. Žiedai geltoni, žiedynas – skėtis (Lučinskienė, 1986).
Siauralapis šilokas – Sedum sexangulare L. Daugiametis žolinis, dekoratyvinis 5-15 cm aukščio augalas. Lapai ritiniški, prie pamato turi ataugėlę. Taurėlapiai prie pamato vienas su kitu suaugę. Auga smėlėtuose, sausuose šlaituose Lietuvoje gana retas, pietinėje dalyje paplitęs savaime (Vilkonis, 2008).
Kaukazinis šilokas – Sedum spurium M. Bieb. Natūraliai auga Pietų Europoje, Kaukaze, uolėtuose kalnuose, subalpinėse pievose (Vaidelys, 1997). Stiebai šliaužiantys. Lapai nusmailėjusiais pleištiškais pamatais, ryškiai dantyti, mėsingi, tamsiai žali. Žiedai balti, raudoni, rožiniai, skėtiškose kekėse (Lučinskienė, 1986).
Kamčiatkinis šilokas – Sedum kamtschaticum Fisch. Daugiametis žolinis, 15-25 cm aukščio augalas. Stiebai tiesūs arba kylantys. Gana retai auginamas soduose, kolekcijose, sodybų gėlynuose (Vilkonis, 2008).
Šilropė – Sempervivum L V. Snieškienė ir I. Lukšytė (2007) teigia, kad šilropės savaime auga Europoje, Kaukaze ir Artimuosiuose Rytuose. Šilropės žiedas žvaigždiškas, sudarytas iš daugiau kaip 6 rausvų, raudonų, retai geltonų vainiklapių. Žiedai žiedyne, kuris yra ant iš skrotelės vidurio išaugančio tvirto lapuoto žiedynkočio. Gentyje apie 60 rūšių, daug tarprūšinių hibridų (Snieškienė, Lukšytė, 2007).
Stoginė šilropė – Sempervivum tectorum L. Paplitusi Vidurio Europoje, Viduržemio jūros pakrančių srityse, Balkanuose ir Mažojoje Azijoje. Auga uolėtose ir akmenuotose vietovėse (Vaidelys, 1997). Daugiametis žolinis, dekoratyvinis 15-45 cm aukščio augalas. Stiebiniai lapai apaugę liaukiniais plaukeliais. Vainiklapiai lygiakraščiai (Vilkonis, 2008). Vasarą arba rudenį žydi geltonais, raudonais arba purpuriniais žiedais su daugybe vainiklapių, išsidėsčiusių ant storų žiedynkočių galų, bet paprastai šilropė auginama dėl lapų. Mėsingi lapai sudaro skroteles, forma, spalva, dydis ir kitos skiriamosios ypatybės įvairuoja priklausomai nuo veislės. Jaunos skrotelės susidaro ant trumpų palaipų galų. Po žydėjimo tėvinė skrotelė sunyksta (Hessayon, 2003).
Voratinklinė šilropė – Sempervivum arachnoideum L. Paplitusi Pietų Europoje. Lapų skrotelės nedidelės, iki 2 cm skersmens. Lapai žali, rusvais galais. Skrotelėje susidaro plaukelių išaugos, panašios į voratinklį. Žiedai 1-2,5 cm skersmens, rausvi arba raudoni
Retai Lietuvoje auginamos šilropių rūšys yra: Sempervivum atlanticum Ball – marokinė šilropė, Sempervivum grandiflorum Haw. – stambiažiedė šilropė, Sempervivum marmoreum Griseb. – marmurinė šilropė,_Sempervivum montanum L. – kalninė šilropė
Vilkpupė – Hylotelephium H. Ohba. Vilkpupės gentį sudaro 27 rūšys. Tai daugiamečiai kereliais augantys, dažnai gana stambūs (iki 1 m aukščio) augalai. Stiebai statūs arba palinkę. Antžeminė dalis kasmet nušąla, o pavasarį atželia. Lapai paprasti, lygiais ar banguotais bei dantytais kraštais, stori, sultingi. Žiedai žvaigždiški, rausvi, rožiniai, violetiniai, balti (Snieškienė ir kt., 2007).
Didžioji vilkpupė – Hylotelephium maximum L. Kilęs iš Europos. Literatūroje teigiama, kad Lietuvoje šis augalas yra apyretis. Augalo aukštinis nuo 25 iki 80 cm, daugiametis žolinis, su tvirtais, stačiais arba pagulančiais stiebais. Žydi nuo liepos mėnesio iki spalio pabaigos (Vilkonis, 2008; Vaidelys, 1997).
Zyboldo vilkpupė – Hylotelephium sieboldii H. Ohba. Kilęs iš Japonijos (Lučinskienė, 1986). Augalas daugiametis. Pavieniai stiebai nešakoti, lanku išlinkę, raudoni. Šakniastiebiai stori. Lapai apskriti. Žiedai rožinės purpurinės spalvos.
Puošnioji vilkpupė – Hylotelephium spectabile H. Ohba. Kilusi iš Japonijos, Kinijos. O. Skeivienė (1978) puošniąją vilkupę aprašo kaip šiloką, nes vėliau šių augalų pavadinimai buvo pakeisti. O. Skeivienė (1978) nurodo, kad šis augalas yra 30-50 cm aukščio. Stiebas stačias, lapuotas. Lapai atvirkščiai kiaušiniški, mėsingi. Stiebas ir lapai pilkai žali. Žiedai blyškiai rožiniai, purpuriniai, raudoni, susitelkė dideliuose skėteliuose.
Tikroji vilkpupė – Hylotelephium telephium L. K. K. Vilkonis (2008) teigia, kad šis augalas Lietuvoje yra labai retas. Daugiametis žolinis, 25-60 cm aukščio augalas. Auga pamiškėse, pakrūmėse, retuose sausiuose miškuose, pakelėse.
Perkūnropė – Jovibarba Opiz. Perkūnropės gentį sudaro 3 rūšys. Sultingi daugiamečiai augalai, labai panašūs į Sempervivum (širlopės) genties augalus. Kai kurios rūšys yra patraukliais spalvotais lapais. Šie augalai yra visiškai atsparūs šalčiui, mėgsta saulėkaitą (Warren, 2004).
Šilinė perkūnropė – Jovibarba globifera L. K. K. Vilkonis (2008) ir J. Vaidelys (1997) teigia, kad šilinė perkūnropė yra Lietuvoje savaime augantis daugiametis žolinis dekoratyvinis, 10-25 cm aukščio augalas. Stiebas stačias, lapai pilki; lapų pakraščiai blakstienoti. Auga sausiuose pušynuose, pamiškėse, šlaituose. Paplitusi Centrinėje Europoje.

1.1.3. Retesni storlapinių šeimos augalai

Storlapis – Crassula. Tai itin gausi storlapinių šeimos gentis – žinoma apie 300 rūšių. Augalai labai įvairūs, paplitę visų žemynų paatogrąžiuose. Tai smulkūs besidriekiantys vienmečiai ir aukšti (iki 3 m) sumedėję sukulentai, yra net vandens ir pelkių augalų. Žiedai smulkūs, susitelkti į sudėtingus žiedynus. Daugiausia paplitę Afrikoje. Auginamos rūšys: mėdėjantis storlapis (C. arborescens); tikrasis storlapis (C. ovata); pataisinis storlapis (C. muscosa); uolinis storlapis (C. rupestris) smulkus, labiau primena šiloką. Lapai suaugę poromis (Atkočaitytė ir kt., 1971; Beltienė, 2008).
Kalvorė – Echeveria. Storlapinių (Crassulaceae) šeimos kalvorės gentis turi apie 150 rūšių. Tai žemi augalai, retai – puskrūmiai, trumpais šakotais stiebais. Lapai išsidėstę spirale, sudaro tankias skroteles. Auginamos šviesioje saulėtoje vietoje. Jas galima sodinti vietoje šilropių gėlynuose arba į vazonus. Jos paplitusios nuo pietinių Jungtinių Amerikos Valstijų ir šiaurinių Meksikos rajonų iki Argentinos ir Peru. Agavinės kalvorės (E. agavoides) lapai nusmailėję, pilkšvai žali su raudonomis viršūnėmis. Žiedai raudoni ir geltoni. Grakščiosios kalvorės (E. elegans) lapai platėjantys į viršūnę. Žiedai rausvi su geltonoms viršūnėmis. Žiedynas šakotas. Kupražiedės kalvorės (E. gibbiflora) lapai pilkai žali, žiedas rožinis (Atkočaitytė, 1971; Beltienė, 2008).
Riebūnis – Graptopetalum. Riebūnio gentis priklauso storlapinių (Crassulaceae) šeimai. Labai panaši į šilokus ar kalvores. Jų skrotelės ant labai trumpų arba ilgokų išlinkusių stiebelių. Žiedai plačiai išsiskleidę, lyg mažos žvaigždutės. Gerai auga saulėtoje vietoje arba šviesiame pusšešėlyje. Paplitęs Centrinėje Amerikoje (Beltienė, 2008).

1.1.4. Storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalų dauginimasis

Storlapinių šeimos augalai dauginami vegetatyviniu būdu arba sėklomis. Vegetatyvinis dauginimas dažnas gamtoje. Tai toks dauginimas, kai iš atskirų augalų organų (lapų, šaknų, ūglių) išauga naujas augalas, visais būdingais požymiais nesiskiriantis nuo tėvinio organizmo.
Literatūroje daugiausia nurodoma, kad storlapinių šeimos augalai daugiausia dauginasi gemaliniais pumpurais, auginiais, kero dalijimu.
Vegetatyvinio dauginimosi organai (pridėtiniai pumpurai, gumbeliai arba svogūnai) lengvai atsiskiria nuo stiebo ir nukritę įsišaknija. Jie vadinami visimo kūneliais ir gemaliniais pumpurais. Tokių kūnelių turi daugelis augalų, pradedant samanomis ir baigiant daugiamečiais žiediniais augalais. Gemaliniais pumpurais, išaugančiais skrotelės lapų pažastyse, dauginasi šilropės (Sempervivum L.), perkūnropės (Jovibarba Opiz) (Dagys, 1985).
Gėlininkystėje praktikuojamas augalų dauginimas žaliais auginiais. Tai daug našesnis dauginimo būdas, lyginant su dauginimu sumedėjusiais auginiais, tačiau tam reikalingi šiltadaržiai, auginius būtina paveikti fiziologiškai aktyviomis medžiagomis, o šiltadaržyje iki šaknų susidarymo palaikyti drėgną orą bei reikiamą temperatūrą (Galvydis, 1999). Auginiais dauginamas šilokas (Sedum L.), vilkpupė (Hylotelephium H. Ohba) geriausiai dauginti pavasarį ir vasarą.
Dauginimas kero dalijimu. Kero dalijimu dauginamos tokios daugiametės gėlės, kurios iš šaknų išleidžia keletą stiebų. Dalijant kerą, gaunama ne tik nauja gėlė, bet ir atnaujinamas senasis keras, kuris per 3-4 metus, augdamas vienoje vietoje, pasensta. Šiuo būdu gėlės dauginamos pavasarį ir rudenį. Tam tikslui iškasamos arba išimamos iš vazono visas keras ir atsargiai dalijamas į 3-4 dalis, kad kiekviena dalis turėtų bent 2-3 stiebus ir keletą sveikų šaknų. Naujai gauti kereliai sodinai į nuolatinę vietą (Skeivienė, 1978). Kero dalijimu dauginamas šilokas (Sedum L.), vilkpupė (Hylotelephium H. Ohba), geriausia dauginį rudenį.

1.1.5. Storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalų priežiūra

Storlapinių šeimos augalai yra sausų, saulės gerai apšviestų ir įšildomų vietų augalai (Vaidelienė, Vaidelys, 2001). A. Baliūnienė ir kt. (2008), V. Snieškienė ir I. Lukšytė (2007) teigia, kad beveik visi storlapinių šeimos augalai mėgsta saulėtą vietą, tik kai kurios rūšys pakenčia pusiau pavėsį. Nereiklūs ir gerai auga bei vystosi bet kokiose kultūriniuose dirvožemiuose. Daugiausia problemų su šilokais, kilusiais iš Japonijos ir Amerikos (Meksika, Centrinė Amerika), nes jie Lietuvoje apšąla, vangiai auga, juos pažeidžia grybinės ligos. Šilokams (Sedum L.) ir vilkpupėms (Hylotelephium H. Ohba) geriausiai tinka lengvo priesmėlio ir priemolio dirvožemis, perkūnropės (Jovibarba Opiz) ir šilropės (Sempervivum L.) geriausiai auga lengvose humusinguose priesmėliuose, gana gerai jaučiasi ir nederlinguose smėlio dirvožemiuose bei vidutinio sunkumo priemoliuose. Blogai auga užmirkusiuose vietose, pavėsyje ir daug azoto turinčioje dirvoje.
Neišretėjančius po žydėjimo šilokus ir vilkpupes vienoje vietoje galima auginti keletą metų, kiti persodinami kas 2-4 metai. Persodinti galima bet kada, išskyrus žydėjimą (Vaidelys, 1997). Sodinant tame pačiame dirvožemyje storlapinių šeimos augalus, būtina patręšti, įterpti kompostinės žemės (Lučinskienė, 1986).

1.1.6. Storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalų dekoratyvinis panaudojimas

Pasak A. Baliūnienės ir kt. (2008), žolinių augalų paklausa šiuo laikotarpiu labai didelė. Vertingumą apsprendžia dekoratyvumo laipsnis, žiedų grožis, žaliavimo ir žydėjimo trukmė bei taikomoji plotmė. Šiuos visus kriterijus atspindi storlapinių šeimos augalai, kuriuos galime pritaikyti įvairiuose želdynuose.
Šilokus ir vilkpupes geriausia sodinti atviruose plotuose tarp kitų augalų. Jie gražiai atrodo tarp nedidelių spygliuočių. Po aukštomis pušimis pasodinti šilokai gražiai atrodo tik tada, kai gauna pakankamai saulės šviesos.
Sode šilokai tinka visur, kur sausa, šviesu ir smėlinga. Tai nepakaičiami alpinariumų augalai. Apsodinus šilokais saulės kepinamą šlaitą, jį bus galima pamiršti, nes jiems reikia mažai priežiūros. Bet žinoma, kad būtų gražesni, vešlesni reikia patręšti.
Greitai augantys ir uždengiantys augalėliai puikiai užpildo tarpus atvirose vietose, tinka mišrioms gėlių lysvėms. Taip pat storlapiniai augalai tinka ir prie vandens telkinių, jei formuosime sausą akmeningą pakrantę, o ne pelkutę šalia baseino. Storlapiniai nepakeičiami prie akmenų, plyšiuose, kur mažai žemės, prie atraminių sienelių.
Daugelyje literatūros šaltinių taip pat nurodoma, kad storlapinius augalus galima pritaikyti kapavietės apželdinimui. Iš storlapinių augalų galima sudaryti žemaūgius kilimus, apvadus, ornamentus ar paprasčiausiai sudaryti augalų kompoziciją. Kapavietėms apželdinti labai tinka sausrai atsprūs šilokai (Sedum), vilkupės (Hylotelephium). Rekomenduojama kapuose sodinti geltonai žydinčio rudžiažiedžio šiloko (Sedum floriferum ‘Weihenstephaner Gold”) veislę, praėjus žydėjimo lakui jis atrodo tvarkingai ir želia kaip tanki danga. Labai vertingu laikomas mišrusis šilokas (Sedum hybridum) šviesiai žaliais lapais. Ne taip tankiai auga kitų rūšių šilokai: baltažiedis šilokas (Sedum album) arba kaukazinis šilokas (Sedum spurium). Kai kurių vilkupių sodrūs lapai rudenį nusidažo rausvai. Aukštesnės – tikroji vilkupė (Hylotelephium telephium) ir puošnioji vilkupė (Hylotelephium spectabile) – netinka kapo kraštui puošti, juos tinka sodinti prie antkapinio paminklo. Taip pat kapavietės apželdinimui dažnai naudojamos perkūnropės (Sempervivum) (Bross-Burkhardt, 2004).
Nereikia pamiršti, kad storlapinių šeimos augalus galime pritaikyti bet kur. Iš šių gražių augalų galima sukurti miniatiūrinį alpinariumą. Šie spalvingi augalai puikiai auga induose, iš jų galime sukurti nuostabią, spalvingą kompoziciją. Tik reikia pasitelkti fantaziją.
Sukulentiniai augalai gali būti sodinami ir grupuojami vidiniuose kiemeliuose, balkonuose, įėjimuose ir poilsio zonose – bet kurioje vietoje, kur gaunama pakankamai šviesos. Kadangi vazonai gali būti kilnojami iš vienos vietos į kitą, tai suteikia galimybę auginti sukulentus, kurie negalėtų būti atšiaurioje aplinkoje. Taip pat galima iš sukulentų suformuoti vainikus arba apkarpant juos pakabinti ant sienų arba suformuoti ant stalviršių (Baldwin, 2007).
Skirtinai nuo auginamų vazonuose vienmečių augalų, kuriems reikia kasmetinio persodinimo ir daugiamečių augalų, kurie persodinami kas vieneri metai ar dveji metai, sukulenatiniai augalai gali augti tris ir daugiau metų vienoje vietoje priklausomai nuo įvairovės
(Baldwin, 2007).

1.2. Apželdinimo specifika įvairios paskirties objektuose

Gėlyno paskirtis priklauso nuo objekto, kuriame įrengtas, funkcijos. Net tokio pat pobūdžio gėlyno kompozicija bus vienokia aikštėje, kitokia sodyboje (Juchnevičiūtė, 1983).
Dideliuose plotuose (parkuose) tinka netaisyklingi – peizažinio tipo gėlynai. Juose didelės gėlių grupės bei pavienės gėlės įsijungia į aplinką ir sudaro vieningą vaizdą.
Nedideliuose plotuose (prie visuomeninių arba gyvenamųjų pastatų) tinka taisyklingi geometriški – kvadrato, stačiakampio, skritulio arba kitokios formos – gėlynai (Skeivienė, 1978).
Mieste žmogus realizuoja save. Miesto teritorijoje žmonės praleidžia daug laiko ir laisvalaikio. Šiuolaikinis miestas – tai ne tik gyvenamieji ir pramonės rajonai, sudėtingos transporto ir inžinerinės komunikacijos, bet ir aplinka, kurioje žmogus gyvena, dirba, mokosi ir poilsiauja, bendrauja su kitais žmonėmis (Burinskienė, 2003). Kad žmogus gerai jaustųsi turi jausti aplink save gamtą. Žmogų prie gamtos priartina gėlės. Kuo daugiau mieste įrengsime gėlynų, tuo daugiau būsime arčiau gamtos, bet taip pat ir puošime patį miestą. Mieste projektuojami įvairių tipų gėlynai: rabatės, klombos, parteriai, bordiūrai, masyvai. Jų suplanavimas, kompozicija ir gėlių asortimentas priklausomai nuo šių tipų būna visiškai skirtingas, todėl gėlių parinkimas yra labai atsakingas darbas (Jakovlevas-Mateckis, 2003). Šiuo metu žmonės labai tvarko, puošia savo privačią teritorija. Sodyboje atsiskleidžia šeimininko polinkiai, parodomas skonis, susidaro prielaidos itin didelei kompozicijų įvairovei (Juchnevičiūtė, 1983). Gyvenamojo namo aplinkoje gali būti planuojami laisvos arba geometrinės formos gėlynai. Pasak J. Balvočiūtės (1988) taip pat projektuojat gėlyną svarbu atsižvelgti į gėlyno reljefą, ar tai bus gėlynas šlaite ar alpinariumas. Šiuo metu sodybose populiariausia įrengti alpinariumą tai tarsi kalnų peizažą pakartojantys gėlynai. Be to, svarbu, ar gėlynas bus atviroje vietoje ar po medžiais. Kiekvienu atveju, kokį gėlyną pasirinktumėme įrengti reikia parinkti tinkamus augalus. Norime kad visur suptų mus gėlės, norime jas regėti tiek miesto teritorijoje tiek ir sodyboje, bet nereikia užmiršti ir kapinių. Anot M. Bukienienės (2000) mirtis egzistuoja tiek pat kiek ir pats žmogus, ir visuose epochose jai suteikiamas išskirtinis dėmesys, taip ir su kapinėmis joms skiriamas didelis dėmesys tiek dabar, tiek ir seniau. Anksčiau kapinės buvo ramios vietos, kuriose, rodos, tyliai sustojo laikas. Bet laikai pasikeitė. Šiandien kapinės dažniausiai priklauso pasaulietinėms bendruomenėms, kurios formuojasi pagal ekonominius reikalavimus. Tai ir paaiškina jų kaitos esmę, be to, antkapinių paminklų ir kapinių apsodinimo madai turi įtakos modernios laiko diktuojamos tendencijos (Bross-Burkhardt, 2004). Miesto kapinės – tai memorialiniai gedulo paskirties objektai. Kapinių želdynai turi atrodyti iškilmingai ir gedulingai (Burinskienė, 2003).

1.3. Kapaviečių apželdinimas

Kapinių istorija – tai tautos, krašto, miesto istorijos dalis, įvairiapusės žmonių kūrybos rezultatas. Kapinės domina istorikus, etnografus, kraštotyrininkus, kalbininkus, architektus. Ne
veltui daugelio pasaulio šalių, miestuose kapinės įrašytos į turistų lankomų objektų sąrašus. Jų tvarkymas, priežiūra yra viena iš tautos kultūrinio lygio sampratų (Misius, ir kt., 1998). Lietuvoje ir visoje Europoje kapinės yra kultūros ir istorijos paveldas (Gudžinskas, 2005). Pasak M. Frith ir U. Adviser (2002) kapinės atspindi skirtingų laikotarpių madas.
Anot R. Pransecevičienės (2009), paprotys prižiūrėti ir puošti kapines atsirado tarpukariu, kai kiekvienam tapo lengva įsigyti įvairesnių gėlių. Bet svarbesnė priežastis, matyt, yra tai, kad lietuviai tebeturi išlaikę stiprų dvasinį ryšį su anapusiniu pasauliu. Fizinėje plotmėje tai iškyla poreikiu tvarkyti artimųjų kapus. Jeigu prižiūri, sodini, ravi, vadinasi, prisimeni.
XIX a. pr. Kapinės priklausė kuriai nors bažnyčiai, cerkvei arba religinei bendruomenei: buvo katalikų, stačiatikių, evangelikų, žydų, mahometonu kapinės (Girininkienė, ir kt.,1994).
Lietuvoje Katalikų Bažnyčios nuostatai reikalavo, kad kiekviena parapija turėtų kapines, kad jos būtų aptvertos, gražiai prižiūrimos ir kad jose būtų laidojami tikintieji žmonės. Gilioje Lietuvos praeityje, tik priėmus krikščionybe, senosios laidojimo vietos, vadinamos -alkai, daugiausiai glaudęsi miškuose, nebuvo liečiami, ir lietuviai savo mirusiuosius ir toliau juose laidojo senuoju papročiu (Dainauskas, 1976). Alkai dažniausiai buvo elipsinio pavidalo kalneliai, apaugę medžiais ar krūmais, kitur – laukai, pievos, upių ar ežerų salelės, pusiasaliai (Dundulienė, 1990). Šventoriuose, bažnyčių rūsiuose laidota tik bažnyčių steigėjai, jų giminės, didikai (Dainauskas, 1976). Taip pat reikia neužmiršti, kad seniau žmonės manė, kad kapinėse savaime augantys augalai turi magiškų galių, apsaugančių nuo piktųjų jėgų. Kaip ir seniausiuose kultūrose taip ir dabar didelis dėmesys skiriamas kapinių apželdinimui. Kapinių apželdinimas priklauso nuo to, ar jos kuriamos esamoje žaliųjų plotų teritorijoje ar neapželdintoje teritorijoje. Pirmuoju atveju želdynų plotas tik papildomas, antruoju – iš esmės formuojama aplinka. Vienu ir kitu atveju pagal mūsų papročius kapo vietą tvarko ir apželdina mirusiojo artimieji. Į jų pageidavimus, taip pat ir į bendrą kapinių planą atsižvelgiama, kuriant kapo sutvarkymo projektą ir atliekant darbus (Minkevičius, 1994). Daugelis iš mūsų lanko ir prižiūri artimo žmogaus amžino poilsio vietą. Vieniems ji būna čia pat, o kitiems tenka aplankyti rečiau. Jei kapavietė lankoma dažnai galima sodinti vienmetes gėles, lankantis rečiau tiks sumedėję augalai ir daugiametės gėlės, lankantis kelis kartus per metus geriau sodinti sumedėjusius augalus (Minkevičius, 1994; Bukėnienė, 2000; Misius ir kt., 1998).
Kapo aplinka turi būti saikinga, neapkrauta gausybe želdinių. Tinka dekoratyviniai medeliai, gyvatvorės, gėlių ploteliai. Medžius ir krūmus reiktų pasirinkti žemaūgius, geriausiai -žaliuojančius ištisus metus spygliuočius, taip po gi reikėtų parinkti lengvai formuojamus augalus (Minkevičius, 1994; Tvirbutienė, 1997). Kapo mažųjų formų ir želdinių kompozicija, priklausomai nuo bendro kapinių tvarkymo plano, gali būti laisva arba geometrinė. Mūsų krašte vyrauja mišri kompozicija (Minkevičius, 1994).
Kapinių gėlynams reika parinkti tinkamus augalus. Gėlių derinių turi būti nedaug. Parenkamos kelios gėlių rūšys, derinant jas tarpusavyje spalvomis, dekoratyvumu, aukščiu, forma. Bendroje kompozicijoje su gėlėmis arčiau paminklo ar laisvame žemės plotelyje sodinami žemaūgiai spygliuočiai, lapuočiai krūmai bei medeliai. Tinkamiausios žemaūgės gėlės. Kiek aukštesnes reikėtų sodinti arčiau paminklo ar prie jo sklypo ribos. Kapavietę galima apželdinti kiliminėmis žydinčiomis gėlėmis (Minkevičius, 1994).
Augalų rūšys parenkamos atsižvelgiant į kapinių apšvietimą, dirvožemio rūšį. Senose kapinėse, po suaugusių medžių lajomis, geriausiai auga šešėlį mėgstantys augalai, o naujose kapinėse sunkai auga drėgmę mėgstantys augalai, todėl saulės atokaitoje sodinamos ją mėgstančios gėlės: šliaužiančioji vaisigna (Ajuga reptans), šilokas (Sedum), vilnotoji notra (Stachys byzantina), vaistutis (Arabis), glažutė (Cerastium), čiobrelis (Thymus), šalavijas (Salvia), portulaka (Portulaca), ešolcija (Eschscholzia) (Misius ir kt.,1998; Bukėnienė, 2000 ).
M. Felicori ir A. Zanotti (2004) teigia, kad kapinės – ne tik vieta, kur saugomos mums artimų ir visai šaliai nusipelniusių žmonių atminimas, jos yra tarsi veidrodis, kuriame atsispindi skirtingų visuomenės sluoksnių skoniai ir papročiai bei jų kaita skirtingais laikotarpiais skirtinose vietose.

1.3.1. Ornamentika kapavietėse

XIX a., o turbūt ir XVIII a., buvo liaudies meno klestėjimo epocha; XX a. tampa pilkumos, šabloniškumo ir prasto skonio laikmečiu, nors senosios kaimo, puošybos likučiai pasiekė mūsų dienas ir darosi tuo patrauklesni bei išraiškingesni, kuo labiau nyksta; kaip senųjų ir naujųjų laikų sandūra, jie dažnai yra gaivinantis išprususių individų meno šaltinis (Perkovskis,
1999).
Drabužiai, kryžiai, koplytstulpiai, vėjarodės. Tūkstančiai daiktų turi tradicines, tik baltų kultūrai būdingas formas, ornamentų sistemą, spalvinius derinius. Dauguma puošybai naudojamų ženklų nuo pagonybės laikų turėjo apeiginę ar maginę reikšmę. Augaliniai, geometriniai ornamentai dažniausiai būna simetriniai, tobulos, grakščios ir aiškios kompozicijos (Marcinkas, 1994). Geometrinį ornamentą aptinkame kone viso pasaulio tradicinėse kultūrose, bet jo raštų forma, kompozicija semantika įvairuoja, nes yra nulemta kultūrinės terpės ir atlikimo technikos, visuose kultūrose ornamentai skiriasi savo potėpiais (Wilson, 2001; Tumėnas, 2002).

Ornamento paskirtis yra puošti. Jis apibūdinamas, kaip raštas, sudarytas iš vieno ar kelių ritmiška pasikartojančių geometrinių ar vaizdinių elementų, kurie daikto paviršiuje dėstomi atsižvelgiant į atskiras jo dalis bei visumą. Ornamentas gražus būna tada, jei jis derinasi prie puošiamojo daikto formos, medžiagos paskirties. Liaudies meistrai, dailininkai, profesionalai, kuriantys raštus, pirmiausia pagalvoja, ar jų sukurtas ornamentas atliks savo puošimo funkcija (Tumulienė, 2006).
Ornamento sandaros pagrindas – tai plokštuma (fonas) ir vaizdiniai elementai. Tačiau svarbiausia jo ypatybė – ritmingumas, t.y. tų pačių arba skirtingų rašto elementų kartojimasis, jų kaita (Tumulienė, 2006).
Apibendrinant ornamentikos egzistavimą, galima teigti kad tai yra naujas komponavimo būdas atsirandantis kapavietės želdinime. Šiuo kapavietės želdinimu domėjosi I. Burneckienė (2008), ji teigia, kad atlikus tyrimą Šiaurės Lietuvos Šiaulių miesto kapinėse, pastebėta nauja atsirandanti tendencija, įdomus reiškinys – augalų sodinimas kapavietėje pasirenkamas kaip ornamentinė kompozicija.

2. DARBO OBJEKTAS IR METODAI 2.1. Darbo objektas

Tyrimo objektu pasirinkti Šiaulių miesto centriniai gėlynai, privačių sklypų gėlynai, Ginkūnų ir Talkšos kapinės. Šios keturios vietos pasirinktos neatsitiktinai. Šio tyrimo metu norima išsiaiškinti, kaip yra paplitę storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalai Šiaulių mieste, ne tik visuomeniniuose, bet ir privačių zonų gėlynuose bei kapinėse. Centriniai gėlynai kaip darbo objektas pasirinkti todėl, kad jie išsidėstę miesto centre. Tai yra reprezentaciniai, atvykstančių svečių bei pačių Šiaulių gyventojų dažnai lankomi gėlynai, nes jie yra įrengti ten, kur būna dideli žmonių srautai, pavyzdžiui prie traukinių stoties, Šiaulių verslo inkubatoriaus ar Šiaulių viešbučio. Jų priežiūros, atnaujinimo darbams skiriamas dėmesys turėtų būti didesnis, todėl būtina juos išanalizuoti labiau, nei nuošalesnėse miesto vietose esančius gėlynus, nes jie yra tarsi miesto vizitinė kortelė.
Kapinių priežiūrai ir želdinimui pastaruoju metu skiriama vis daugiau dėmesio. Tą įrodo ir tai, kad aplinkos projektavimo ir želdinimo paslaugas siūlančios firmos atlieka ne tik privačių ar visuomeninių sklypų projektavimo, įrengimo ir želdinimo darbus, kas jau yra įprasta, bet ir kapavietės apželdinimo – įrengimo, priežiūros darbus. Vieni kapavietes gali aplankyti kasdien, kiti retai. Šios aplinkybės turi įtakos jos aplinkos tvarkymui ir augalų parinkimui. Jų apželdinimui naudojamos įvairios vienmetės ir daugiametės gėlės, tarp jų ir storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalai, nes jie gali augti saulėtose vietose. Tad būtina ištirti augalų rūšinę įvairovę jose ir nustatyti kaip dažnai aptinkami šios šeimos augalai.

Tyrimo vietos:
1. Ginkūnų kapinės esančios netoli Šiaulių miesto.
2. Talkšos kapinės esančios centrinėje miesto dalyje Ežero gatvėje. Užima 4,6 ha plotą.
3. Šiaulių viešbučio gėlynas (I). Gėlynas esantis Draugystės pr. 25 šalia Šiaulių viešbučio. Jo užimamas plotas yra 54 m2 , gėlyno tipas klomba (gėlinė).
4. Geležinkelio stoties gėlynas (II). Gėlynas esantis Dubijos g. 44 šalia geležinkelio stoties. Gėlynas užima 68,82 m2, gėlyno tipas – gėlių grupės.
5. Vilniaus g. ir Ežero g. gėlynas (III). Gėlynas užima 85,84 m2, gėlyno tipas – gėlių grupės.
6. Aušros alėja – J. Basanavičiaus g. – Žemaitės g. gėlynas (IV). Gėlynas užima 94,4 m2, gėlyno tipas – gėlių grupės.
7. Aušros alėjos Nr. 66 A gėlynas (V). Gėlynas užima 34,96 m2, gėlyno tipas gėlių grupės –
įvairiarūšės.
Privatūs gėlynai:
8. P. Cvirkos g. 128 (VI). Gėlynas esantis privačioje valdoje. Gėlyno tipas – alpinariumas.
9. P. Cvirkos g. 130 (VII). Gėlynas esantis privačioje valdoje. Gėlyno tipas – alpinariumas.

10. Sodo bendrija „Žalgiris”, Rėkyva (VIII). Gėlynas esantis Rėkyvos gyvenvietėje, gėlynas plotas 8,4 m2. Gėlyno tipas klomba.
11. Sodo bendrija „Žalgiris”, Rėkyva (IX). Gėlynas esantis Rėkyvos gyvenvietėje 10,5 m2. gėlyno tipas – laisvos formos.

1 pav. 1 – Ginkūnų kapinės; 2 – Talkšos kapinės; 3 – Šiaulių viešbučio gėlynas; 4 – Geležinkelio gėlynas; 5 – Ežero gėlynas; 6 – Aušros gėlynas; 7 – Alėjos gėlynas; 8 – P. Cvirkos g. gėlynai.
Kapaviečių tyrimui pasirinktos Ginkūnų ir Talkšos kapinės. Norint gauti pakankamai tikslų rezultatą, imtą po dvidešimt kapaviečių iš kiekvienų kapinių. Jos buvo pasirenkamos atsitiktinai, neatsižvelgiant ar jose auga storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalai ar ne. Ginkūnų kapinės yra nutolusios 3 km į Šiaurę nuo Šiaulių, o senosios miesto kapinės yra centrinėje miesto dalyje, prie Talkšos ežero.
Privačių gėlynų tyrimui pasirinkti 2 gėlynai iš P. Cvirkos gatvės ir 2 gėlynai iš Sodų bendrijos „Žalgiris”, esantys Rėkyvos gyvenvietėje.

2.1.1. Senosios Šiaulių miesto kapinės (Talkšos kapinės)

Šiaulių mieste žinoma 16 išlikusių neveikiančių kapinių ir atskirų palaidojimo vietų, kurios yra miesto kultūros paveldo dalis (Barisaitė ir kt., (1999). Talkšos kapinėse pradėta laidoti 1831 m. choleros epidemijos metu (Mačiulis, 1993).
Senųjų miesto kapinių prie Talkšos ežero istorija labai marga ir turtinga. Šios kapinės priglaudė ir katalikus, ir pravoslavus, ir tikėjimo neradusius žmones. Sovietiniais laikais buvo planuojama, dabartinėje Saulės laikrodžio aikštėje, pastatyti sporto rūmus, o šalia esančias kapines paversti parku ar netgi stadionu. Užteko sveiko proto šitaip nepasielgti, ir todėl šiandien dar galime aplankyti vietą, kuri mena beveik dviejų šimtmečių senumo miesto istoriją (Barisaitė ir kt., 1999).
Kapinės yra centrinėje miesto dalyje, prie Talkšos ežero. Kapinių teritorija, užimanti 4,6 ha plotą, yra aptverta iš dalies akmenine, metaline, medine tvora, apaugusi medžiais. Kapinės susideda iš trijų dalių: mūrinė cerkvė ir kiti jai priklausantys pastatai. Išlikę kapinių pagrindinio įėjimo plytų mūro ir dar dveji vartai (Barisaitė ir kt., 1999).

2.1.2. Gėlynai

Gėlynais vadiname dekoratyvumo požymiais ir biologinėmis ir ekologinėmis savybėmis suderintus augalus, turinčius apibrėžtą plotą ir formą. Jie atlieka dekoratyviųjų akcentų funkcijas želdynų sistemoje ir yra viena jų dalių (Vaidelienė ir kt., 2001).
Jau nuo senovės žmonės mėgsta gėles. Gėlės nėra prabanga, o žmogaus gyvenimo ir kultūros poreikis (Petrulis, 1978). Kad gėlynai nuolat puoštų ir būtų patrauklūs, jie turi būti pritaikyti prie konkretaus objekto ir aplinkos (Skeivienė, 1978). Projektuojant gėlynus, sudarant gėlių derinius juose, būtina atsižvelgti į augalų biologines savybes: reiklumą šviesai, dirvožemiui ir drėgmei, taip pat į augalo ilgaamžiškumą. Tačiau meninę gėlyno vertę, jo kompoziciją lemia dekoratyvinės gėlių savybės ir tinkamas jų suderinimas.
Per ilgą laiką susiformavo tam tikri gėlynų tipai, nusistovėjo jų komponavimo principai bei vieta želdyne, gatvėje, prie namų. Vienokie gėlynai įrengiami dideliame parke, kitokie miesto aikštėje. Naujo, erdvaus gyvenamojo kvartalo gėlynai visuomet skirsis nuo sodybos gėlynų (Juchnevičiūtė, 1983).

2.2. Darbo metodai

Pasiruošimas bakalauro darbui prasidėjo 2008 m., kai buvo pradėta rinkti ir analizuoti literatūra, pasirinkta tema, apie storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalus, jų dauginimąsi, priežiūra ir dekoratyvinį panaudojimą. Tyrimo objektais buvo pasirinkta Šiaulių miesto kapinės bei privatūs ir visuomeniniai gėlynai. Išsamiam tyrimui atlikti visuomeniniai, privatūs gėlynai ir kapavietės buvo tiriami 2009 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, o fotografuojami 2009 m. rugpjūčio 29-31 dienomis ir rugsėjo 1 -3 dienomis.
Ginkūnų, Talkšos kapinėse, miesto ir privatčiuose gėlynuose buvo tiriami visi juose augantys žoliniai dekoratyviniai augalai. Analizuojant jų augalų sudėtį tiriama, kaip dažnai Šiaulių miesto želdynuose aptinkami storlapinių (Crassulaceae) šeimos augalai, kokią dalį jie sudaro tarp visų kitų gėlių.
Tiriant Šiaulių miesto gėlynus iš dalies remtasi J. Vaidelio (2004) parengta vertinimo metodika, gėlynų ir gėlių sortimento vertinimui atlikti (1 priedas). Šioje vertinimo metodikoje nebuvo naudojami visi klausimai.
1. Gėlyno tipas. Laisvos formos ir geometriniai gėlynai. Laisvos formos gėlynai daugiau būdingi daugiametėms gėlėms, o vienmetėms, dvimetėms, rožėms – geometriniai.
1. Pavienės gėlės (soliterai) – daugiamečių ar vienarūšių augalų grupelės vejoje.
2. Gėlių grupės:

a) vienarūšės – vienos rūšies augalai.
b) įvairiarūšės – skirtingų rūšių augalai.
3. Daugiaeilis gėlynas (miksborderis) – spalvingas daugiaeilis laisvos formos gėlynas.
Gėlės jame žydi visą vegetacijos laikotarpį, nes sukomponuotos pagal žydėjimo laiką
(Jakovlevas- Mateckis, 2003).
4. Masyvai – stambus, iš augalų sudarytas laisvos kompozicijos gėlynas. Gėlynų
masyvai užima 80-150 m2 plotą. Jie sudaromi iš 2-3 rūšių ar keliolikos veislių, panašios
išvaizdos skirtingų spalvų gėlių (Jakovlevas-Mateckis, 2003).
5. Apvadas (bordiūras) – siauresnė kaip 0,3 m gėlių juosta. Jo aukštis neturi būti didesnis už plotį. Bordiūre sodinamos vienos arba dviejų rūšių gėlės (Juchnevičiūtė, 1983).
6. Lysvaitė (rabatė) – tai ištysę juostos tipo geometriškai gėlynai. Jų plotis gali būti nuo 0,5 iki 3 metrų (Jakovlevas-Mateckis, 2003).
7. Klomba – tai taisyklingos geometrinės formos (kvadrato, stačiakampio, skritulio, kitokios geometrinės figūros arba jų derinių) nedidelis (10-30 m2). Klomboms naudojamos vienmetės ir dvimetės, kai kada žemos daugiametės kiliminės gėlės (Jakovlevas-Mateckis,
2003).
8. Parteris – tai tradicinis simetriškas geometrinis gėlynas, nepraradęs savo reikšmės formuojant ir šiandieninių miestų bei parkų aplinką. Parteriai būna gėlių, vejų, mišrieji ir gėlių su ornamentiniais piešiniais (Jakovlevas-Mateckis, 2003).
9. Alpinariumas – arba akmenuotas gėlynas, rengiamas ant natūralaus ir dirbtinio paaukštinto pagrindo, miesto parkuose, skveruose, prie poilsio aikštelių, laiptų, šlaitų (Jakovlevas-Mateckis, 2003).
10. Gėlinės (vazos) – gėlių vazos išdėstomos miestų aikštėse, prie įėjimo į pastatus.
Vazos būna įvairių formų ir iš įvairios medžiagos: betoninės, akmeninės, keramikinės
(Skeivienė, 1978).
2. Gėlyno santykis (vieningumas) su aplinka ir jo proporcijos
a) geras (kai didesnėse erdvėse įrengiami didesni gėlynai, prie didesnių pastatų didesni, o prie mažesnių pastatų ir mažesnėse erdvėse – mažesni gėlynai, gėlynai atkartoja aplinkos elementų formas).
b) blogas (kai aukščiau paminėtų proporcijų nesilaikoma, kai gėlynas neatkartoja aplinkos formų ir kt.).
3. Gėlių derinimas pagal aukštį
Gėlių aukščių gradacijų yra įvairių, tačiau geras derinys bus tada, kai aukštesni augalai bus susodinti tolimiausiose gėlyno vietose, jų stiebus dengs žemesni augalai, tačiau jų aukščio skirtumas nebus didesnis kaip 3/4 aukštojo augalo ir blogas – kai šių sąlygų nesilaikoma.
4. Gėlių derinimas pagal tekstūrą
Geras (efektyvus) derinys, kai šalia sodinami skirtingos tekstūros augalai ir santykis tarp aštrios ir lygios tekstūros augalų yra 1 : 2 , 1 : 3. Blogas – kai šių reikalavimų nesilaikoma.
5. Gėlyno centras
Gėlyno centre sodinami aukščiausi augalai, sukuriamas kontrastingų spalvų ir formų derinys. Jei kompozicinis gėlyno centras yra gėlyno krašte, tai tas kraštas turėtų šlietis prie pastato arba fono (pavyzdžiui, krūmų). Jei gėlynas apžiūrimas iš visų pusių, tai jo centras sutampa su kompoziciniu centru.
6. Gėlyno pusiausvyra ir ritmas
Gėlyno pusiausvyra lemia ne tik derinamų gėlių aukštis, bet ir forma, tankumas bei faktūra, spalva. Geriausiai išreikšta pusiausvyra yra simetriniuose gėlynuose. Gėlyno pusiausvyrą ir ritmą galima sukurti atsikartojančiais analogiškais gėlyno elementais (tų pačių augalų deriniais arba įdomesnio habito tais pačiais augalais).
7. Gėlynas įrengtas
Svarbu įvertinti gėlyno aplinkos ekologines sąlygas. Atliekant tolimesnę sortimento analizę galima bus nustatyti, kurios gėlių rūšys buvo pasodintos teisingai, kurios ne.
8. Gėlyno fone augantys augalai
Geriausias ir gražiausias derinys, kai foniniai augalai pabrėžia gėlių grožį, o ne konkuruoja su jomis. Todėl foniniai augalai turėtų nežydėti, kai žydi gėlės.
Įvertinus gėlynus pagal J. Vaidelio metodika visuose tiriamose vietose buvo skaičiuojama kiekvienos augalo rūšies padengimo plotas, kuris buvo įvertintas procentais, priklausomai nuo tiriamojo laukelio ploto. Kiekvienas tiriamas objektas: kapavietės ir gėlynai buvo atsispausdinama ant lapo ir susibraižoma 1x1cm langeliais, susiskaičiuojama kiek yra rūšių ir kokį plotą užima kiekviena rūšis. Juos prisilyginus 100% apskaičiuojama, kiek skirtingos augalų rūšys sudaro procentų. Visi gauti duomenys susumuojami, gauti duomenys surašyti lentelėje (2), kurioje pateiktas rūšių pasiskirstymas tirtuose želdynuose. Kad gautųsi tikslesni skaičiavimai vienodos augalų rūšys buvo padalintos, iš gėlynų ir kapaviečių kiekio kuriuose buvo rasti šie augalai.
Norit nustatyti kiekvieno tiriamojo objekto rūšių panašumą buvo remtasi P. Žakaro formule. Rūšių imties panašumą (ar skirtingumą) galima išreikšti jų panašumo koeficientu.
Pagal plačiai vartojamą P. Žakaro (Jaccard, 1901) formulę nustatomas dviejų teritorijų ar imčių floros tarpusavio procentinis panašumas, vadinamas bendrumo koeficientu (KJ). Jis
c
išreiškiamas šimtosiomis dalimis KJ = ; čia a – vienos imties rūšių skaičius; b – kitos
a + b – c
imties rūšių skaičius; c – bendras dviejų lyginamų imčių rūšių skaičius (t. y. abiejose pasikartojančių rūšių skaičius) (Natkevičaitė-Ivanauskienė, 1983).
Pasinaudojus šia formule, yra apskaičiuojamas visų tiriamų objektų tarpusavio panašumas rūšių atžvilgiu. Panašumas pradedamas skaičiuoti, pirmiausiai užsirašant visų tiriamų vietų augalų rūšis. Paskui pradedama lyginti viena vieta su kita, pvz.: pirmas gėlynas su kitais

likusiai; viena kapavietė su kitomis likusiomis kapavietėmis ir t.t. Visų tiriamų objektų panašumo koeficientai surašomi į lenteles ir išanalizuojami.
Išsiaiškinus kapinių ir gėlynų augaliją, buvo sudarytos gausumo analizės lentelės, iššos bus galima spręsti kaip paplitę storlapiniai augalai.
Augalų pavadinimai darbe pateikti pagal sąvadą „Lietuvos induočiai augalai” (Gudžinskas, 1999).
Bakalauro darbe panaudotos 2009 m. tyrimų metu autorės darytos tiriamų objektų nuotraukos.
Tyrimų duomenys buvo surašyti į Microsoft Excel lenteles, apdoroti. Ta pati programa naudota grafikams braižyti.

IŠVADOS
1. Tirtuose gėlynuose ir kapinėse buvo aptikti 5 storlapinių (Crassulaceae) šeimos genčių (Sedum, Sempervivum, Hylotelephium, Echeveria ir Rosularia) augalai.
2. Gėlynuose ir kapinėse buvo nustatytos aštuonios storlapinių šeimos augalų rūšys -aitrusis šilokas (Sedum acre), agavinė kalvorė (Echeveria agavoides), kaukazinis šilokas (Sedum spurium), puošnioji vilpupė (Hylotelephium spectabile), stoginė šilropė (Sempervivum tectorium), uolinis šilokas (Sedum reflexum), voratinklinė šilropė (Sempervivum arachnoideum), gajutinė skrotenė (Rosuaria aizoon).
3. Tirtose kapinėse ir gėlynuose iš viso nustatytos 54 augalų rūšys, priklausančios 24 šeimoms ir 47 gentims.
4. Palyginus rūšių įvairovę gėlynuose ir kapinėse, nustatyti dideli panašumo koeficientai, kadangi želdynuose vyrauja vienarūšiai augalai.
5. Ginkūnų kapines palyginus su privačiais gėlynais koeficientas gaunamas (KJ =0,24; 5 bendros rūsys). Bendros aptinkamos rūšys yra aitrusis šilokas (Sedum acre), gumbinė begonija (Begonia x tuberhybrida), paprastoji lobelija (Lobelia erinus).
6. Talkšos kapines palyginus su privačiais gėlynais koeficientas – (KJ = 0,16; 7 bendros rūšys). Bendros aptinkamos rūšys yra pilkšvalapė žilė (Senecio bicolor), darželinė našlaitė (Viola x wittrockiana), didysis serentis (Tagetes erecta).
7. Atlikus tyrimus nustatyta, kad storlapinių šeimos augalų aptinkama negausiai. Storlapinių šeimos atstovai buvo aptikti Ginkūnų ir Talkšos kapinėse ir privačiuose gėlynuose, o visuomeniniuose miesto gėlynuose jų nerasta.

Darbo autorius S. Zlabytė
Atsisiųsti pilną darbą dekoratyviniai-augalai.pdf