Antibiotikai (gr. Anti – prieš, bios – gyvybė) – tai chemoterapinės mikroorganizmų gaminamos arba gyvulinės, augalinės kilmės medžiagos, kurių nedidelė koncentracija slopina pasirinktinai tam tikrų organizmų augimą, dauginimąsį ar net užmuša juos. Tai etiotropiniai vaistai, jie veikia ligos priežastį – infekcinės ligos sukelėją.

Egzistuoja daugiau nei penkiolika skirtingų klasių antibiotikų ir jie skiriasi savo chemine struktūra ir poveikiu bakterijoms. Žmonių ir gyvūnų ligų gydymui ir prevencijai naudojama skirtingų klasių antibiotikai (penicilinai, tetraciklinai, makrolidai, aminoglikozidai ir amfenikoliai), tačiau beta laktamai ir ypač penicilinai yra plačiausiai panaudoti.

Beveik pusė Europoje išrašomų antibiotikų skiriami gyvūnams gydyti. Be to, antibiotikai naudojami ir ligų prevencijai bei augimo skatinimui. Gyvūnų sveikatos instituto duomenimis, Jungtinėse Amerikos valstijose iš 9,3 mln. kg kasmet sunaudojamų antimikrobinių medžiagų, 8,0 mln. kg tenka gyvūnų gydymui bei prevencijai, 1,3 mln. kg augimo ir produktyvumo gerinimui. N. Zelandijoje sunaudoja apie 93 000 kg antibiotikų gyvūnams kasmet, tai sudaro 57 % visų šalyje naudojamų antimikrobinių medžiagų, o 13 % šio kiekio – penicilinai (Sarmah et al., 2006). Maisto grandinėje vis labiau plintant antibiotikams, atsiranda jiems atsparios bakterijos.

Viena iš daugiausiai naudojančių antibiotikus (po kiaulininkystės ir paukštininkystės) -pienininkystė. Naudojama įvairių klasių antibiotikai mastito prevencijai ir gydymui, bet dažniausiai beta laktamai, kurie svarbūs ir žmogaus medicinoje. Užsienio autoriai nurodo, kad penicilinai išlieka svarbiausia gydomąją priemone pienininkystės ūkiuose. Penicilinas naudojamas 31 – 66 % ūkių ir jis naudojamas daugiau kaip 80 % mastito gydymo atvejų.

Šio darbo tikslas buvo išanalizuoti beta laktaminių antibiotikų dažnį Lietuvoje naudojamuose veterinariniuose preparatuose ir įvertinti beta laktamų poveikį in vitro karvių mastito sukėlėjams. Darbo tikslui pasiekti buvo iškelti uždaviniai: nustatyti Lietuvos Respublikos veterinarinių vaistų registre registruotų vaistų dažniausias antimikrobines medžiagas; nustatyti ir įvertinti beta laktaminių antibiotikų paplitimą kitų antimikrobinių medžiagų tarpe; iš VĮ „Pieno tyrimai” ataskaitų nustatyti išskirtų iš karvių mastitinio pieno mikroorganizmų įvairovę ir įvertinti jų jautrumą beta laktaminiams vaistams.

Analizuojant šiame tyrime Veterinarinių vaistų registro duomenis, nustatyta, kad dažni antimikrobiniai preparatai, kurių sudėtyje yra: tetraciklinai, amfenikoliai, beta laktamai, cefalosporinai. Intramaminiuose preparatuose dažniausi cefalasporinai su kitais beta laktamais (52 %) bei cefalasporinų deriniai su kitais antimikrobiniais vaistais (32 %).

VĮ „Pieno tyrimai” Tyrimų laboratorijos mastito sukėlėjų ir jų jautrumo antibiotikams ataskaitose daugiausia nustatyta Staphylococcus ir Streptococcus genties mikroorganizmai. S. aureus nustatytas 31,7 % tarp visų padermių, o 22,5 % atvejų identifikuotas – S. agalactiae. Įvertinant identifikuotų stafilokokų ir streptokokų padermių atsparumą beta laktamams, nustatyta, kad 70,6 % jų buvo įgiję atsparumą penicilinui (p<0,05), 32,6 % - amoksicilinui, 34,8 % -kloksacilinui ir 50,8 % - cefaleksinui. Statistiškai patikimai (p<0,05) S. aureus padermės atsparesnės nei Staphylococcus. spp. Tačiau S. agalactiae padermės visiems analizuotiems antibiotikams buvo jautresnės nei Streptococcus spp. Tyrimų eigoje išskirtos stafilokokų ir streptokokų padermės (63,3 %) rodė kryžminį atsparumą. Tačiau mastito sukėlėjai pasižymėjo nevienodu kryžminiu atsparumu. Daugiau atsparių buvo S. aureus padermių, nes 81,6 % tirtųjų izoliatų buvo atsparūs dviems, o 36,8 % trims ir keturiems beta laktamų grupės antibiotikams. Streptococcus spp. taip pat pasižymi (68,9 %) dideliu kryžminiu atsparumu. Atsparumas antimikrobinėms medžiagoms įvairuoja skirtingose šalyse, bet problema lieka neišspręsta, o daugelyje šalių net didėja. Antimikrobinės medžiagos į maisto grandinę patenka iš produkcijos gyvulių, taip pat ir iš pieno. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad bakterijos, turinčios atsparumo antibiotikams genų, yra perduodamos iš gyvulio gyvuliui ir iš gyvulio žmogui. Visa tai kartu kelia pagrįstą visuomenės ir mokslininkų nerimą, pastarieji mikroorganizmų atsparumą antibiotikams jau vadina viena didžiausių šio amžiaus problemų. Ši problema aktuali ir Lietuvoje. Didelė dalis antibakterinių vaistų suvartojama veterinarijoje, todėl šių vaistų skyrimas gyvuliui -atsakingas žingsnis dar ir todėl, kad iš šio gyvulio gautą pieną ar mėsą, kitus produktus naudojame maistui. Darbo tikslas ir uždaviniai Darbo tikslas — išanalizuoti beta laktaminių antibiotikų dažnį veterinariniuose injekciniuose ir intramaminiuose preparatuose ir įvertinti beta laktamų poveikį in vitro karvių mastito sukėlėjams Darbo uždaviniai: Nustatyti Lietuvos Respublikos veterinarinių vaistų registre registruotų vaistų dažniausias antimikrobines medžiagas Nustatyti ir įvertinti beta laktaminių antibiotikų paplitimą kitų antimikrobinių medžiagų tarpe Iš VĮ „Pieno tyrimai" ataskaitų nustatyti, išskirtų iš karvių mastitinio pieno mikroorganizmų įvairovę ir įvertinti jų jautrumą beta laktaminiams vaistams. 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Beta laktaminiai antibiotikai Antibiotikai (gr. Anti - prieš, bios - gyvybė) - tai chemoterapinės mikroorganizmų gaminamos arba gyvulinės, augalinės kilmės medžiagos, kurių nedidelė koncentracija slopina pasirinktinai tam tikrų organizmų augimą, dauginimąsį ar net užmuša juos. Tai etiotropiniai vaistai, jie veikia ligos priežastį - infekcinės ligos sukelėją. Antibiotikus gamina daugelis bakterijų, grybelių jie gali būt gaunami ir biosintetiniu būdu - iš kultūrų, augančių ant tam tikrų maitinamųjų terpių, filtratų. Egzistuoja daugiau nei penkiolika skirtingų klasių antibiotikų ir jie skiriasi savo chemine struktūra ir poveikiu bakterijoms. Pagrindinės antibiotikų klasės buvo atrastos nuo 1940 m. iki 1962 m. Antibiotikų vartojimas, ypač jo mastas, glaudžiai susijęs su bakterijų atsparumo šiems vaistams atsiradimu (Rolinson, 1998). Gyvūnų sveikatos instituto duomenimis, Jungtinėse Amerikos valstijose iš 9,3 mln. kg kasmet sunaudojamų antimikrobinių medžiagų, 8,0 mln. kg tenka gyvūnų gydymui bei prevencijai, 1,3 mln. kg augimo ir produktyvumo gerinimui. Iš jų penicilinai - 4,3 %. N. Zelandijoje sunaudoja apie 93 000 kg antibiotikų gyvūnams kasmet, tai sudaro 57 % visų šalyje naudojamų antimikrobinių medžiagų. 13 % šio kiekio - penicilinai (Sarmah et al., 2006). Europos Sąjungoje ir Šveicarijoje 5 460 000 kg antibiotikų sunaudojama žmonių medicinoje, 3 465 000 kg gyvūnų gydymui ir 1 575 000 kg gyvūnų augimui gerinti. Skaičiuojama, kad antibiotikų dozė žmogui - 241 mg/kg, o gyvūnams - 54 mg/kg. (Teuber, 2001). Tuo tarpu Danijoje, Suomijoje, Airijoje, Švedijoje -atitinkamai 6, 24, 24, 12 ir 24 mg/kg, o Ispanijoje, Graikojoje, Jungtinėje karalystėje - 103,134 ir 148 mg/kg. Šie skačiai rodo šalyse vykdomą antimikrobinių medžiagų vartojimo politiką. S. M. Drawz, R. A. Bonomo (2010) nurodo, kad žmonių ir gyvūnų ligų gydymui ir prevencijai plačiausiai naudojama skirtingų klasių antibiotikai (penicilinai, tetraciklinai, makrolidai, aminoglikozidai ir amfenikoliai), tačiau beta laktamai ir ypač penicilinai yra plačiausiai panaudoti. Tai didžiausia antibiotikų grupė. Nors šiuo metu gaminama daug kitų antimikrobinių vaistų, penicilinai išlieka svarbiausi. 1.1.1. Istorija Beta laktaminių antibiotikų istorija prasidėjo nuo Aleksandro Flemingo ir jo atradimo 1928 metais. A. Flemingas apžiūrinėdamas Petri lėkšteles su stafilokokų kolonijomis pastebėjo, jog daugelis jų apsinešusios pelėsiais. Aplink pelėsius, stafilokokų kolonijos buvo išnykę ir susidarė skaidrios zonos. A. Flemingas padarė išvadą, jog pelėsis gali naikinti stafilokokus. A. Flemingas padarė nemažai tyrimų in vitro penicilino aktyvumui nustatyti, sušvirkstęs jo pelėms bei triušiams pamatė, jog jis nėra toksiškas 1940 metais Florey ir Chan bei jų kolegos iš Oksfordo įrodė, jog penicilinas suleistas pelei po oda, ypač efektyvus prieš lėtinę stafilokokų infekciją. Vėliau gaunami teigiami rezultatai ir pirmą kartą penicilinai išbandomi su žmonėmis 1943 metais karo ligoninėse (Canton, Coque, 2006). Cefalosporinas buvo pirmą kartą išskirtas 1948 m. Sardinijoje iš požemio kultūros Cephalosporium acremonium italų mokslininko Džiuzepės Brotzu. Jis pastebėjo, kad šios kultūros išskirta substancija veikė salmoneliozės sukelėją. Vėliau iš grybelio kultūros buvo išskirta trys skirtingi antibiotikai, pavadinti cefalosporinais P, N, C. Modifikuojant 1962 metais cefalosporiną C, pusiau sintetiniu būdu pagamintas pirmasis antimikrobiškai veikiantis cefalosporinas cefalotinas, kuris naudojamas tik paranteraliai. Šiuo metu žinoma daugiau kaip 50 šios grupės antibiotikų (Sader, 2007). Pastebėjus, kad penicilinas kai kurių bakterijų augimo neslopina, nustatyta, kad bakterijos produkuoja fermentus, kurie peniciliną inaktyvuoja. Fermantai beta laktamazės inaktyvuoja beta laktaminio antibiotiko beta laktaminį žiedą. Nustatyta, kad beta laktamazių veiklą inaktyvuoja klavulano rūgštis, sulbaktamas, tazobaktamas, kurie pavadinti beta laktamazių inhibitoriais. Klavulano rūgštis - natūralus antibiotikas, išskirtas 1970 m. iš mikroorganizmo Streptomyces clavuligerus. Klavulanatas kaip druskos forma vienas turi mažą antimikrobinį aktyvumą, bet kai derinamas su amoksicilinu labai aktyvus prieš S. aureus, E.coli (Drawz S., Bonomo R. 2010). 1.1.2. Beta laktamų cheminė struktūra Penicilinai yra organinės rūgštys. Jų cheminės struktūros pagrindą sudaro 6-aminopenicilano rūštis, kuri susideda iš betalaktamo ir tiazolidino tarpusavyje sujungtų žiedų, su atvira šonine grandine prijungta prie beta laktamo žiedo. Tiazolidino žiedas prijungtas prie beta laktaminio žiedo kuris turi antrinę amino grupę (RNH-). 6-aminopenicilo rūgšties branduolio struktūros vientisumas būtinas šių junginių biologiniam veiklumui, kuri yra svarbi antibakteriniam aktyvumui. Cheminė formulė C16H17N2NaO4S. (Rolinson, 1998). Visi natūraliai pasireiškiantys penicilinai ir cefalosporinai yra sudaryti iš trijų tų pačių amino rūgščių. Benzilpenicilino bazė su neorganiniais katijonais (natriu, kaliu), bei su organiniais (novokainu, N,N-dibenziletilendiaminu) sudaro druskas. Druska svarbi preparato tirpumui, rezorbcijos greičiui, patvarumui. Chemiškai keičiant prie 6-aminopenicilano rūgšties šoninę grandinę, gaunami įvairūs pusiau sintetiniai penicilinai (Hamilton-Miller, 2008; Drawz, Bonomo, 2010) Cefalosporinai kaip ir penicilinai yra P laktaminiai antibiotikai. Jų cheminė struktūra ir farmakokinetika panaši į penicilinų, analogiškas veikimo mechanizmas, jiems būdingas kryžminis rezistentiškumas. Nuo penicilinų cefalosporinai skiriasi tuo, kad yra plataus antimikrobinio veikimo spektro. Be to jie yra atsparūs penicilinazei. Taigi jų veikimo spektras yra kaip oksacilino ir ampicilino kartu paėmus (Sader, 2007; Saleh et al., 2009). Cefalosporinų cheminės struktūros pagrindą sudaro 7-aminocefalosporano rūgštis, sudaryta iš P latamo ir dihidrotiazino žiedų. 3 pav. Klavulano rūgštis (http://es.wikipedia.org/wiki/%C3%81cido_clavul%C3%A1nico prieiga per internetą) Klavulano rūgštis chemine struktūra panaši į penicilinus ir cefalosporinus. Cheminė formulė -C8H8KNO5. Tvirčiau nei antibiotikai prisijungia prie beta laktamazių, jos tampa neaktyvios. Klavulano rūgštis didina beta laktamų antimikrobinį aktyvumą ir apsaugo juos nuo beta laktamazių poveikio. Aktyvumas sustiprėja, kai derinama su kitais beta laktaminiais antibiotikais -amoksicilinu, tikarcilinu (Matusevičius, Špakauskas, 2005). Daugumą penicilinų, išskyrus izooksazolilpenicilinus ir meticiliną greitai suardo penicilinazė (penicilino-P-laktamazė). Tai intraląstelinis fermentas, kurį gamina daugelis gramteigiamų ir gramneigiamų organizmų, ypač stafilokokai. Veikiant penicilinams, susidaro vis daugiau penicilinazės, kuri suardo jai neatsparių penicilinų P-laktamo žiedą (sukelia jo hidrolizę); susidaro peniciloino rūgštis (Canton, Coque, 2006; Bailon Perez, 2007). Cefalosporinai tirpsta vandenyje ir gana atsparūs pH ir temperatūros pokyčiamas. Cefalosporinų branduolys 7-aminocefalosporano rūgštis labai panaši į 6-aminopenicilano rūgštį. Natūralių cefalosporinų vidinis antimikrobinis veiklumas mažas, bet dėl įvairių R1 ir R2 grupių klinikinis veiklumas yra geras, o toksiškumas mažas (Sader, 2007). Cefalosporinų molekulinė masė 400-450. Jie tirpsta vadenyje ir yra gana atsparūs pH ir temperatūros pokyčiams (Katzung B.G., 2004). Kalio klavulanatas su amoksicilinu santykiu 1:4 gaminamas tablečių ir miltelių pavidalu. Jis atsparus skrandžio, žarnų sultims ir gerai rezorbuojamas iš virškinamojo trakto. Vaistas gerai pasiskirsto kraujyje, audinių skysčiuose ir odoje (Matusevičius, Špakauskas, 2005). 1.1.3. Penicilinų klasifikacija Penicilinai skirstomi į natūralius (penicilinas G), atsparius beta-laktamazei arba antistafilokokinius (methicillinum, oxacillinum, nafcillinum), aminopenicilinus (ampicillinum), antipseudomoninius arba plataus spektro (ticarcillinum, piperacillinum). Visų penicilinų poveikis baktericidinis, visi preparatai tirpūs vandenyje, stipriai jonizuoti fiziologinėse terpėse. Slopindami bakterijų apvalkalo sintezę, veikia tik jų dauginimosi stadijoje (sutrikdo mureino sintezę) (Rolinson, 1998). Natūralūs penicilinai yra gaminami humuso kultūrų ir tada ekstrahuojami ir gryninami. Penicilinas G yra vienintelis natūralus penicilinas aktualus šiandieninėje klinikinėje praktikoje. Aminopenicilinai (amoksicilinas, ampicilinas) yra pusiau sintetinės kilmės, kuris turi laisvą amino grupę R poziciją penicilino branduolyje. Ampicilinas ir amoksicilinas yra identiški, išskyrus parahydroksido grupę, kuri keičia farmakokinetiką. Antistafilokokiniai penicilinai. Į šios grupės antibiotikus įeina izoksazolylpenicilinai (oksacilinas, kloakscilinas ir dikloaksicilinas) ir sintetiniai penicilinų derivatai (meticilinas ir nafcilinas). Šios grupės turi žiedo struktūra prijungtą prie karbonilo anglies grupę prie prie šoninės amido grandinės ir yra stabilūs prieš Beta-laktamazę gaminamą stafilokokų. Išplėstinio veikimo penicilinai, kurie yra aktyvūs prieš pseudomonas ir kitas gram neigiamas bacilas (e.g. tikarcilinas, piperalicinas, karbepinicilinas) turi karboksilo grupę arba bazinę grupę pozicijoje R. Šie vaistai turi anti Pseudomonas aktyvumą, taip pat turi geresnį aktyvumą pieš kitas gram-neigiamas fermentuojamas lazdeles.Vis dėlto jie yra jautrūs beta laktamazei, kas leidžia daryti kombinacijas tikarcilino-klavulano rūgšties ir piperlicino ir tazobaktamo (Rolinson, 1998; Bailon Perez et al., 2007; Hamilton-Miller, 2008). Šiuo metu skiriamos 4 cefalosporinų kartos, kurių poveikis įvairuoja nuo siauro spektro pirmos kartos iki platesnio spektro antros, plataus spektro trečios kartos, ir išplėsto veikimo ketvirtos kartos cefalosporinų, ir visos šios kartos yra naudojamos veterinarinėje. Ketvirtos kartos antibiotikai pasižymi labai plačiu spektru, veikiančiu įvairių rūšių patogenus, juos naudojant netgi monoterapijai (Hornish and Kotarski, 2002). Cefalosporinai yra veiksmingi prieš beta hemolizinius streptokokus ir prieš beta laktamazes gaminančius stafilokokus, tačiau nėra efektyvūs prieš meticilinui (oksacilinui) atsparius stafilokokus. Daugelis enterokokų taip pat jiems atsparūs. Ketvirtos kartos, 7 grupės, cefalosporinai yra efektyvūs prieš enterobakterijas ir kitas Gram neigiamas bakterijas atsparias pirmųjų kartų cefalosporinams dėl beta laktamazėms įgyto rezistentiškumo (Ganiere and Denuault, 2009). 1.1.4. Beta laktamų veikimo spektras ir mechanizmas Beta laktaminių vaistų poveikis baktericidinis. Jie nužudo bakteriją slopindami ar silpnindami bakterijos ląstelės sienelę. Beta laktaminių antibiotkų prisijungimo vietos bakterijoje yra pavadintos Peniciliną Prijungiančiais Baltymais (PPB), kurie yra enzimai formuojantys ląstelės sienelę. Gali būti nuo 2-8 enzimų, kurie sunumeruoti pagal molekulinį svorį. Beta laktaminiam antibiotikui prisijungus prie PPB transpeptidazės reakcija slopinama, peptidoglikano sintezė blokuojama ir ląstelė žūva. Tikslus ląstelės žuvimo mechanizmas iki galo nesuprastas, bet jame dalyvauja autolizinai, ląstelės sieną permodoliuojantys ir ardantys bakterijų fermentai. (Weldhagen, 2004; Jacoby, Munoz-Price, 2005). Jautrumas antibakterinei medžiagai yra genetiškai determinuota mikroorganizmų rūšies savybė, pasireiškianti tuo, kad tos rūšies mikroorganizmai natūraliai sintetina tuos "taikinius", kuriuos veikdamas tam tikras antimikrobinis vaistas sustabdo tos mikroorganizmų rūšies ląstelių augimą ir dauginimąsi ar/ir juos užmuša. Tačiau penicilinui atsparūs auksiniai stafilokokai (S.aureus) registruojami nuo 1944 m., atsparumas antistafilokokiniams penicilinams - nuo 1961 m. Nuo 1980 m. penicilinui tapo atsparūs S. pneumoniae (Butkytė, 2008). Mokslininkų nustatyta, kad atsparumą penicilinams ir kitiems betalaktamams lemia vienas iš keturių pagrindinių mechanizmų: antibiotiką išaktyvina beta laktamazė; modifikuojamas taikinys PPB; vaistas prastai skverbiasi prie taikinio PPB; šalinantis siurblys (Carattoli, 2008; Paterson, Bonomo, 2005). Dažniausias atsparumo pavyzdys beta laktamazės gamyba. Nustatyta daugiau kaip trys šimtai skirtingų beta laktamazių. Beta laktamazę gaminantys stafilokokai jautrūs tik meticilino (oksacilino) grupės arba kitiems penicilinams, jeigu jie naudojami su beta laktamazių slopintojais (klavulano rūgštimi, tazobaktamu). 1959 metais pavyko susintetinti penicilino (meticilino) darinius, atsparius beta laktamazės hidrolizei. Deja, pradėjus naudoti meticiliną gydymui Staphylococcus aureus padermės tapo atsparios meticilinui (MASA) (Huovinen, 1999; Alborzi et al.,2000). Taikinio PPB kaitoliojimasis lemia stafilokokų atsparumą meticilinui, o pneumokokų ir enterokokų - penicilinui. Šie atsparūs mikroorganizmai gamina PPB, kurių trauka jungtis beta laktaminius antibiotikus silpna, todėl jie neslopinami, nebent vaisto koncentracijos gana didelės ir viršija kliniškai susidarančias (Weldhagen, 2004; Jacoby, Munoz-Price, 2005). Beta laktamazes gali koduoti chromosomos ir plazmidės. Gramteigiamųjų padermių bakterijos išskiria beta laktamazę į savo aplinką. Visos hospitalinės stafilokokų padermės, tarp jų S. aureus ir S. epidermidis, turi beta laktamazes. Gramneigiamųjų padermių bakterijos kaupia beta laktamazes periplazminėje erdvėje — taip apsaugomi peniciliną prijungiantys baltymai (Kohanski et al., 2007). Pakitusių receptorių nulemtas atsparumas būdingas S. pneumoniae, kuris nustatytas 1977 m. Pietų Afrikoje. Penicilinui atsparios S. pneumoniae ląstelės turi pakitusius peniciliną prijungiančius baltymus, todėl peniciliną jos prijungia ne taip veiksmingai (Butkytė, 2008). Mokslinės literatūros šaltiniuose nurodoma, kad atsparumo priežastis lemia ne tik beta laktamazės gamyba, bet ir bakterijoje esantis mecA genas. Genetiškai nulemtas atsparumo vystymasis siejamas su konjugacija, transformacija ir transdukcija. Tai reiškia horizontalų atsparumo genų, atitinkamo DNR fragmento, perdavimą baltymų tuneliu iš donoro bakterijos į akceptoriaus bakteriją. Manoma, kad maždaug 85 % stafilokokų (beta laktamams) ir enterokokų (vankomicinui) gydymo nesėkmių gali būti siejama su konjugacijos sukeltu antimikrobiniu atsparumu. Spartų horizontalų genų perdavimą, kuris vyksta konjugacijos metu, sudaro pasklidę mobilūs genetiniai elementai (Japoni et al., 2004). Tikslus bakterijų jautrumo antibiotikams nustatymas yra viena iš būtinų sėkmingos atsparumo antimikrobiniams vaistams prevencijos sąlygų (Jonkuvienė D., Šalomskienė J. 2010). Jautrumo matavimo metodai yra genotipiniai ir fenotipiniai. Fenotipiniai — atskiedimo ir difuzijos agare metodai. Atskiedimo metodas apibūdinamas kaip geriausiai ir labiausiai atkuriamas metodas ir laikomas "aukso standartu". Vis dėl to, atskiedimo metodas paprastai yra brangesnis nei difuzijos agare. Dėl to, pastarajam metodui dažniau yra suteikiama pirmenybė rutininiame naudojime (Aarestrup F. M. 2004). Kirby-Bauer disko difuzijos metodas yra lankstus ir santykinai nebrangus metodas, tai standartinė procedūra, kuri remiasi Klinikinių ir laboratorinių standartų instituto protokolais. Jautrumas antibakteriniams vaistams rodo, kad bakterijos sukelta infekcija gali sureaguoti į gydymą, jei infekcijos vietoje vaistas pasiekia terapinį lygį. Antimikrobinio jautrumo duomenys gali būti suskirstyti į kategorijas ir apibūdinami kaip jautrūs, vidutiniškai atsparūs ir atsparūs (J - V - A) ar gali būti išreikšti kaip MSK. MSK yra apibūdinama kaip mažiausia antimikrobinės medžiagos koncentracija, kuri slopina bakterijos augimą. Genotipinis antimikrobinis atsparumas gali būti sukeltas didelės įvairovės skirtingų genų. Priešingai, kai kurie genai išreikšti in vivo, bet ne in vitro. Be to, genų koduojančių atsparumą nustatymas taip pat teikia papildomos informacijos apie klonus, kurie gali būti naudingi epidemiologiniame fone. Yra skirtingų molekulinių metodų įvairovė, tačiau šie metodai kol kas rutiniškai nėra išplėtoti ar plačiai naudojami praktikoje (Fluit et al., 2001). 1.1.5. Karvių mastito sukėlėjai ir jų jautrumas beta laktamams Pieno liaukos uždegimas - mastitas - viena didžiausių problemų pienininkystės ūkiuose. Mastito etiologijoje labai svarbu, koks mikroorganizmas kontaktuoja su karve, jo patogeniškumas ir jautrumas antimikrobinei medžiagai. J. Ramanauskienės ir kitų mokslininkų tyrimai (2008) Lietuvos ūkiuose parodė, kad 14,28 % mastitų sukėlė streptokokai, 11,43 % - stafilokokai, mišrios tešmens mikrofloros išskirta 74,28 %. Mišrią tešmens infekciją 80 % atvejų sukėlė streptokokai ir stafilokokai, 20 % atvejų - stafilokokai ir enterobakterijos. 65 % visų tirtų mėginių išskirtas S. aureus. Literatūroje sutinkame, kad Skandinavijos šalyse ir Danijoje apie 90 % atvejų karvių mastitą sukelia stafilokokai, streptokokai ir koliforminės bakterijos. Kitų šalių tyrėjai pateikia duomenis, kad Suomijoje karvių mastitų priežastis yra S. aureus 9,42 % atvejų, KNS - 3,8 %, Str. uberis. - 4,9 % Argentinoje atlikti tyrimai parodė, kad 20 % mastitų sukelia stafilokokai. apie 90 % mastitų (Klimienė ir kt., 2005). Mokslininkų atlikti tyrimai gausūs, bet jie įvairuoja. Duomenys skiriasi šalyse ir net šalies viduje, priklauso nuo to kokioje bandoje tyrė, kokio ūkininkavimo technologijos ir nuo kitų faktorių. Pavyzdžiui mūsų šalies tyrėjų publikacijose nesutinkame S. hyicus, S. uberis, S dysgalactiae ir kt. mastito patogenų, nes jie sudarė nežymų visų sukėlėjų skaičių ir nebuvo skaičiuota atskirai. Tačiau šie patogenai nurodomi kaip dažnas mastito sukėlėjas išvystytos pienininkystės šalyse, pabrėžiama, kad jie tampa problema (Klimienė ir kt., 2012). Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, mastitai - opi gyvulininkystės problema. Išvystytos gyvulininkystės šalyse dėl kontrolės priemonių sumažėjo mastitų, sukeliamų S. aureus ir S. agalactiae, o padidėjo CNS, koliforminių bakterijų bei streptokokų sukeltų mastitų. Mūsų šalyje išlieka S. aureus ir S. agalactiae, kaip mastito etiologinio faktoriaus, problema. Taigi būtina nuolatinė karvių sveikatingumo kontrolė mastito atžvilgiu ir didesnis dėmesys karvių mastito problemai (Klimienė ir kt., 2011). Mastitas yra viena iš pagrindinių antibiotikų naudojimo priežasčių pieninių karvių ūkiuose. Mastitui gydyti dažnai naudojami vaistai, kurių sudėtyje yra: aminoglikozidai, cefalosporinai, makrolidai, linkozamidai, B-laktamai, jų derinys su B-laktamazių inhibitoriais, kurie taip pat yra svarbūs žmogaus medicinoje. Karvėms, sergančioms mastitu gydyti, pasaulyje sukurta daug kompleksinių preparatų, kurių sudėtyje yra daugiau kaip du antibiotikai. Kombinuotas gydymas taikomas norint sustiprinti antimikrobinį poveikį, taip pat sumažinti toksiško antibiotiko dozę. Tačiau šie preparatai sudaro palankias sąlygas vystytis atsparioms mikroorganizmų padermėms (Pol and Ruegg, 2007). Ankstesniais Lietuvoje atliktais tyrimais, priežastiniai mastito agentai daugiausiai buvo jautrūs beta laktamams, klavulano rūgščiai, cefaleksinui ir amoksicilinui. Teigiama, kad veiksmingiausi yra antibiotikų deriniai. Pavyzdžiui, karves, sergančias stafilokokų sukeltu tešmens uždegimu, rekomenduoja gydyti amoksicilino ir klavulaninės rūgšties, kloksacilino, penicilino ir novobiocino preparatais arba cefalosporinais (Ramanauskienė ir kt., 2008). Skandinavijos šalyse penicilinas yra suvartotas kaip svarbiausias antibiotikas gydant karvių mastitą. Ir ženklaus atsparumo šiose šalyse neregistruojama, nes nustatyta griežta antimikrobinių medžiagų naudojimo tvarka. Todėl išvystytos pienininkystės šalyje Švedijoje atsparumo lygmenys liko gana pastovūs apie 10-15 % (Valde et al., 2004; Landin, 2006). Teigiama, kad 3% Prancūzijoje, 46% Jungtinėje Karalystėje identifikuotų S. aureus atsparūs penicilinui. Manoma, kad Europoje apie 32 % karvių mastito sukėlėjų yra atsparūs penicilinui. Apie atsparumą oksacilinui paskelbta Prancūzijoje ir Ispanijoje. Tačiau nustatyta labai mažas (4%) atsparumas penicilinui tarp Streptococcus spp. (Douglas R. et al., 2008). C. Greko (2009) aprašo, kad cefalosporinai yra plačiai naudojami laktuojančių ir užtrūkusių karvių tešmenų sanavimui daugelyje šalių. Toks naudojimas gali turėti poveikį bakterijų atsparumui. Jeigu gydytos karvės, prieš pasibaigiant karencijos laikotarpiui, pienu yra girdomi veršeliai, pastarųjų žarnyno mikroflora pažeidžiama. Daugelyje šalių apribota antros, trečios, ketvirtos kartos cefalosporinų naudojimas, leidžiama tik sunkiais atvejais. Cefalosporinų naudojimas būtų racionalus tik septinio mastito atžvilgiu ar gydant sunkų koliforminių bakterijų sukeltą mastitą. Kiek ir kaip naudojami cefalosporinai ES šalyse C. Greko teigimu, sunku pasakyti, nes ataskaitose jie „paslepiami" po beta laktamų skiltimi arba nenurodoma karta. Griežti apribojimai taikomi cefalosporinus naudojant gyvuliams Vokietijoje, Olandijoje, Suomijoje. J. Rudejevienė su bendradarbiais (2011) publikacijoje teigia, kad mūsų šalyje cefaleksinas ar cefaleksino derinys su ampicilinu tinkami gydyti mastitą, kurį sukėlė streptokokai, tačiau preparatai neveikė S. aureus sąlygoto susirgimo. Teigia, kad cefaleksinas su ampicilinu praktiškai neveiksmingi gydant KNS sąlygotą mastitą. Tokiu būdu rekomenduojamas penicilinų ir aminoglikozidų derinys. Atsparioms S.aureus padermių sukeltoms infekcijoms gydyti paprastai intramamiškai skiriamas kloksicilinas. Mikroorganizmų atsparumo vystymosi antibiotikams skirtumai šalyse atspindi antibiotikų naudojimo tvarką, politiką. Tačiau, pagal K. Schroter (2003) sunku nustatyti santykį tarp mastito patogenų atsparumo ir antibiotikų naudojimo intensyvumo gyvulininkystėje, nes svarbu dar ir antimikrobinių vaistų vartojimo mąstas medicinoje, gyvūnų gydyme, profilaktikoje ir augimo stimuliavime. Lietuvoje karvių mastitą sukeliančių bakterijų įvairovė bei jų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimai atliekami jau senai. Šioje srityje dirbo ir dirba daug tyrėjų. Karvių mastitą sukeliančių bakterijų atsparumo antimikrobinėms medžiagoms būklė žinoma atskiruose tirtuose ūkiuose. Tačiau kiek ši problema aktuali pieninių karvių laikytojams iš visos šalies, kurie kreipiasi išaiškinimo į VĮ „Pieno tyrimai", nebuvo kol kas nagrinėta. Atlikta VĮ „Pieno tyrimai" tyrimų apžvalga leidžia įvertinti labiausiai paplitusius, sunkiai eliminuojamus iš karvių bandų mastito sukėlėjus ir atskleidžia atsparumo daugiausia naudojamoms antimikrobinėms medžiagoms šalies pienininkystės sektoriuje situaciją. 2. TYRIMO METODAI IR SĄLYGOS Antimikrobinių vaistinių medžiagų dažnis intamaminiuose preparatuose analizuotas pagal Lietuvos Respublikoje veterinarinių vaistų registraciją (prieiga internete: http://vetlt1 .vet.lt/vr/). Karvių mastito sukėlėjų rūšių įvairovė ir jų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms tirta analizuojant VĮ „Pieno tyrimai" Tyrimų laboratorijos Mastito sukėlėjų ir jų jautrumo antibiotikams nustatymo tyrimo ataskaitas. Valstybės įmonė „Pieno tyrimai" yra akredituota atlikti žalio pieno cheminius, fizikinius ir mikrobiologinius tyrimus. (Lietuvos Nacionalinio akreditacijos biuro akreditavimo pažymėjimas Nr. LA.01.106). Mėginiai imti naudojant VĮ „Pieno tyrimai" paruoštus indelius su konservantu, skirtu mastito sukėlėjų nustatymo tyrimui. Karvių sergančių mastitu pienas buvo pristatytas iš įvairių šalies rajonų, skirtingo dydžio karvių bandų, įvairiu metų laiku. Sergančių klinikiniu mastitu ar turinčių didelį SLS karvių pienas iš pažeistų tešmens ketvirčių po melžimo aseptiškai imta į sterilius indelius. Bakteriologiniai tyrimai atlikta laboratorijoje. Mastito sukėlėjai buvo identifikuoti pagal standartizuotą metodiką SDP 5.4.4.B.6 „Pagrindinių mastitą sukeliančių bakterijų nustatymas piene" (2009). Mėginiai mikrobiologiniam tyrimui sėti į Petri lėkšteles su kraujo agaru ir selektyvinėmis mitybinėmis terpėmis (Oxoid, Anglija). Užsėtos Petri lėkštelės 24— 48 val. kultivuotos termostate +37°C temperatūroje. Išskirtų mikroorganizmų morfologijai nustatyti paruošti tepinėliai iš kultūrų, dažyti Gramo metodu („Diagnostika Merck", Vokietija) ir stebėti mikroskopu. Išaugusios kultūros sėtos į manitolio druskos agarą, DNR-azės, urėjos terpes. Taip pat vertinta hemolizė, maltozės skaldymas, oksidazės testas ir plazmokoaguliazė, su 3 % vandenilio peroksido tirpalu įvertinta katalazės gamyba. Bakterijų jautrumas antimikrobinėms medžiagoms tirtas Kirby-Bauer metodu, pagal CLSI (Clinical Laboratory Standards Institute, JAV) rekomendacijas (NCCLS, 2002). Tyrimui naudota vienos serijos kieta terpė Mueller Hinton Agar II (Oxoid, Anglija). Naudoti (Oxoid, Anglija) šių koncentracijų antibiotikų diskai: penicilinas (P; 10 ug), amoksicilinas (Aml; 25 ug), amoksicilinas su klavulano rūgštimi (Amc; 30 ug), cefaleksinas (Cl; 30 ug), kloksacilinas (10 ug). Rezultatai vertinti pagal diskų gamintojo lenteles, atskirai vertinant kiekvieną antimikrobinę medžiagą. Vertinimas atliktas pagal klinikines ribines atsparumo reikšmes. Tyrimo rezultatai ir statistiniai duomenys apskaičiuoti kompiuterine programa „Epi Info" (1996; Centers for Disease Control and Prevention, U. S. A., Version 6.04), „Prism 3" (GraphPad Software, Inc., U. S. A.). Apskaičiuoti gautų duomenų aritmetiniai vidurkiai (M), standartinis nuokrypis (SD), Pirsono koreliacijos koeficientas (r). Skirtumo tarp grupių patikimumo kriterijui (p) nustatyti taikytas Stjudento daugybinio palyginimo metodas. Skirtumas laikytas statistiškai patikimu, jei p<0,05. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS Antibiotikai svarbūs šiuolaikiniame žemės ūkyje. Plačiausiai naudojami pramoninėje kiaulininkystėje, paukštininkystėje ir galvijininkystėje. Naudojami ne tik gydymo tikslu, bet ir ligų prevencijai bei augimo skatinimui. Pavyzdžiui, Danijoje 1997 m. antibiotikų naudojimas gyvulinkystėje viršijo daugiau kaip 150000 kg, tame kiekyje virš 100000 kg buvo panaudota profilaktikai. JAV 2002 m. gyvūnams sunaudojo 9,3 mln. kg antibiotikų. Iš jų 4,3 % - penicilinai (Sarmah et al., 2006). Panašus antibiotikų naudojimas ir kitose šalyse (Australija, Naujoji Zelandija, Europos Sąjungos šalys). Pav. Naujojoje Zelandijoje, gyvūnams sunaudoja 57 % šalies antibiotikų, 13 % iš jų - penicilinai. Pagal paskelbtus Europos gyvūnų sveikatos instituto duomenis, 5460000 kg antibiotikų buvo panaudota žmogaus sveikatai, 3465000 kg gyvūnų gydymui ir 1575000 kg gyvulininkystėje profilaktikai. T. y. beveik pusė Europoje išrašomų antibiotikų skiriami gyvūnams gydyti, augimą skatingi, ligų profilaktikai. Tačiau duomenų apie Lietuvoje sunaudojamų antibiotikų kiekį žemės ūkyje nėra paskelbta. Pienininkystės ūkiuose antibiotikai naudojami dažniausiai veršelių susirgimams ir karvių mastitui gydyti. Įvardijami kaip dažni aminoglikozidai, cefalosporinai, makrolidai, linkozamidai, beta laktamai, jų junginys su beta laktamazės inhibitoriumi. Šios antimikrobinės medžiagos taip pat yra svarbios žmogaus medicinoje. Pagal Lietuvos Veterinarinių vaistų registro duomenis, mūsų gyvulininkystėje naudojami tetraciklinai, beta laktamai, cefalosporinai, makrolidai, linkozamidai, aminoglokozidai ir kiti antimikrobiniai vaistai injekcinių tirpalų ar peroraliniam naudojimui skirtų formų pavidalu. Vieni iš dažniausių yra vaistiniai preparatai su beta laktamais. Intramaminiuose preparatuose penicilinų ir cefalosporinų ženkliai daugiau. Ir šie duomenys identiški užsienio autorių publikacijose sutinkamiems. Užsienio autoriai nurodo, kad beta laktaminiai antibiotikai išlieka svarbiausia gydomąja priemone gyvulininkystėje. Vien tik penicilinas vartojamas 31 — 66 % ūkių ir jis naudojamas daugiau kaip 80 % mastito gydymo atvejų (Tenhagen B. A. et al. (2006); Roesch M., (2006). Mastitus sukelia įvairios bakterijų rūšys, todėl reikalinga žinoti labiausiai paplitusius mastitų sukėlėjus ir bendrą atsparumo situaciją. Analizuojant VĮ "Pieno tyrimai" mastito tyrimo duomenis, matome, kad dominuoja gram teigiamos bakterijos. Gauti duomenys rodo, kad S. aureus, Staphylococcus spp., S. agalactiae ir aplinkos streptokokai yra dominuojantys etiologiniai atstovai subklinikinėse ir klinikinėse mastito formose. Tai patvirtina duomenis, kuriuos aprašė kiti autoriai, nurodantys, kad mastito dažniausia priežastis daugelyje bandų yra kontaginiai S. aureus, S. agalactiae bei aplinkos patogenai (Ebrahimi et al., 2008; Olde Riekerink et al., 2008). VĮ "Pieno tyrimai" duomenys rodo, kad dominuoja stafilokokai (53,3 %), iš kurių dauguma (31,6 %) - S. aureus. Mokslinėse publikacijose duomenys įvairuoja, mastito etiologiniai faktoriai skiriasi tarp šalių ir net tarp atskirų tyrimų šalies viduje. Aprašoma, kad S. aureus IMI mažėjo Skandinavijos šalyse (Pitkala et al., 2004). Tačiau kitų šalių duomenimis, nurodoma išliekantis S. aureus dominavimas kitų mastito patogenų tarpe bei nurodoma, kad bandose paplitę dominuojančios padermės, kurios yra unikalios tik tai bandai (Olde Riekerink et al., 2008; Bradley et al., 2007; Tenhagen et al., 2006). VĮ „Pieno tyrimai" laboratorijoje buvo daugiausia nustatoma S. aureus. Šis sukėlėjas Lietuvos karvių bandose svarbiu patogenu išlieka eilę metų. Jis tyrimuose identifikuojamas 19,7 -59,7 % tarp kitų mastito sukėlėjų (Klimienė ir kt., 2005; Rudejevienė, 2007). Vadinasi šis mastito sukėlėjas yra pagrindinis ir stabiliai nustatomas šalies karvių bandose, jo svarba dar nemažėja. Tačiau, dabartiniame tyrime matome, kad nustatyti kiti, kurie nebuvo identifikuoti iki rūšies, stafilokokai (21,6 %). Vadinasi probleminio, sunkiai gydomo mastito, pristatyto tyrimui į VĮ „Pieno tyrimai", priežastimi yra ir kiti stafilokokai. Iš karvių mastito dažniausiai ir kitose pienininkystę vystančiose šalyse išskiriama KTS ir KNS atstovai. Pagal I. Klimienės ir bendraautorių 2012 m. paskelbtus duomenis, be S. aureus dažni Lietuvoje karvių mastito sukėlėjai - S. epidermidis, S. hyicus, S. intermedius. Tačiau VI „Pieno tyrimai" metu Staphylococcus spp. nebuvo identifikuoti iki rūšies. KTS ir KNS identifikavimas yra sudėtingas dėl šios bakterijų grupės įvairiarūšiškumo, testų brangumo, darbo laiko imlumo. Dėl šios priežasties ir VĮ „Pieno tyrimai" duomenyse šių patogenų nėra. Lietuvoje atliktuose tyrimuose nurodoma, kad KNS vaidmuo mastito etiologijoje kinta nuo 2,86 % iki 58,15 % (Rudejevienė, 2007). Užsienyje autoriai teigia, kad Suomijoje KNS buvo izoliuoti iš 50 %, Norvegijoje iš 14 %, Vokietijoje iš 35 %, Olandijoje iš 16 %, JAV - 24 % mastitinio pieno bandinių (Tenhagen et al., 2006; Pyorala, 2008). Pateikti skaičiai skiriasi net tik skirtingose šalyse, bet situacija įvairuoja ir skirtinguose ūkiuose. Matome, kad KNS ir KTS yra dažni, svarbūs tešmens patogenai mūsų šalyje ir užsienyje. VĮ „Pieno tyrimai" pateiktuose duomenyse - 22,5 % visų mastito patogenų - S. agalactiae. Analogiškas kiekis yra kitų tik serologinėms grupėms priskirtų streptokokų. Pagal I. Klimienės ir kt., (2009), J. Ramanauskienės ir kt., (2008) pateiktus duomenis S. agalactiae kaip mastito sukėlėjas identifikuotas vidutiniškai 12,9-18-23,7 % atvejų. Vadinasi, S. agalactiae užima tam tikrą pastovią poziciją tarp mastito sukėlėjų. S. Piepers et al. (2007), O.C. Sampimon et al. (2009) paskelbė duomenis, kad labai didelis dėmesys skiriamas karvių mastitų profilaktikai ir S. agalactiae sumažėjo. Pavyzdžiui Ebrahimi et al., 2008 paskelbė, kad Švedijoje S. agalactiae buvo identifikuotas 1-13,1 % mastito mėginių. Tačiau pasirodė ataskaitų, kaip kad Pyorala, (2008), kad didėja S. agalactiae. Taip pat tyrėjai nurodo, kad S. dysgalactiae, S. canis, S. uberis, S. eąuinus, kurie (16-39,9 %) buvo nustatyta mastito mėginiuose JAV, Norvegijoje, Urugvajuje, Švedijoje ir Naujojoje Zelandijoje (Ebrahimi et al., 2008; Olde Riekerink et al., 2008). Jie įvardijami kaip svarbūs patogenai, ne tik karvių aplinkoje, bet dažnai sukelia karvėms mastitą ir padidina pieno bakterinį užterštumą, tačiau VĮ „Pieno tyrimai" pateiktuose duomenyse buvo reti. Matome, kad išlieka dominuojančiais, karvių bandoms probleminiai - S. aureus ir S. agalactiae. Tyrėjų nustatyta, kad antibiotikų naudojimas mastito gydymui ar prevencijai buvo mikroorganizmų atsparumo išsivystymo šiems antibiotikams priežastis. Ši aktuali problema atsispindi ir šiame darbe. VĮ „Pieno tyrimai" pateiktuose duomenyse identifikuotų bakterijų jautrumas beta laktamams priklausė nuo bakterijų rūšies ir tam tikro antibiotiko. Stafilokokų jautrumas beta laktamams buvo sumažėjęs. Ypač ženklus atsparumas penicilinui (p<0,05). Virš 94,3 % S. aureus ir 96,2 % Staphylococcus spp. padermių buvo atsparios šiam antibiotikui. Kitiems beta laktamams jautrumas buvo didesnis, tačiau 68,4 % S. aureus padermių buvo atsparios amoksicilinui ir 52,6 % - cefaleksinui. Sugretinus su NMVRVI 2011 m. I ketvirčio antimikrobinio jautrumo (39,6 % tirtų mėginių sukėlėjai buvo atsparūs antimikrobinėms medžiagoms) įvertinimo ataskaitos duomenis, galima teigti, kad iš mastito išskiriamos labai atsparios stafilokokų padermės. Matomai, kad tyrimui į VĮ „Pieno tyrimai" buvo pristatyti mastito mėginiai iš bandų, kuriose seniai ir gausiai naudota gydymui penicilinai. Taip pat mikroorganizmų atsparumo penicilinui problema didelė medicinoje, nes yra Ž. Pavilonytės ir kt. (2008) paskelbti duomenys. Pagal autorę ir bendradarbius, kad S. aureus padermių, išskirtų iš visuomenės ir poliklinikų lankytojų, atsparumas penicilinui yra apie 80,5-83,1 %, o iš pacientų ir dirbančiųjų ligoninėse - apie 89-90 %. Autorė nurodo, kad padermės yra atsparios nuo betalaktamazių neapsaugotiems penicilinams, o jautrios izoksazolilpenicilinams, betalaktamazių inhibitorių deriniams, cefalosporinams, karbapenemams. Veterinarinės medicinos tyrėjų duomenys yra prieštaringi, ir priklauso nuo šalies, kur tyrimas buvo įvykdytas. Pavyzdžiui, T. W. Bennendsgaard ir al. (2006) Skandinavijos šalyse 4-12 % S. aureus, identifikuotų iš karvės mastito buvo atsparūs penicilinui. Išaugęs S. aureus atsparumas penicilinui buvo nustatytas Argentinoje, Lenkijoje, Palestinoje, Suomijoje (Pitkala, 2004; Ghaleb, 2006; Malinowski et al., 2008). Staphylococcus spp. buvo mažiau atsparios negu S. aureus, nors, VĮ „Pieno tyrimų" duomenų analizė parodė, kad stafilokokų sukeltą mastitą galima rekomenduoti gydyti kloksacilinu ir amoksicilino klavulano rūgšties junginiu, bet ne amoksicilinu ar cefaleksinu ir ypač, jeigu sukelėjas - S. aureus. Amoksicilino ir klavulano rūgšties junginys buvo efektyvus (p<0,05) ir net 81,6 % S. aureus padermių buvo jautrios. Streptokokų atsparumas antimikrobiniams vaistams nėra identiškas stafilokokų. Streptokokų tik arti pusės padermių buvo atsparios penicilinui, bet atsparesnės cefaleksinui ir ypač Streptococcus spp. (72,4 %). Kintamumas atsparume yra daugiau ženklus tarp atskirų streptokokų rūšių. VĮ „Pieno tyrimų" duomenimis S. agalactiae buvo jautresni beta laktamams, nei Streptococcus spp. Daugelyje publikacijų nurodoma, kad penicilinas ypač efektyvus sanuojant bandas užkrėstas S. agalactiae. Tačiau šiame tyrime matome, kad daugiau kaip trečdalis šio sukėlėjo padermių atsparios penicilinui. Taip pat ir užsienio tyrimai įrodo, kad S. agalactiae gali parodyti vidutinį atsparumą penicilinui. A. Ebrahimi et al. (2008) identifikavo S. agalactiae aukštą pasipriešinimo penicilinui (69,23 %). Kaip nurodo tyrėjai, užtrūkinamų karvių gydymas antibiotikais duoda taip pat šiuos rezultatus. Užsienio autoriai, tyrę nuosekliai streptokokų, sukėlusių mastitą rūšis bei sukėlėjų atsparumą antimikrobinėms medžiagoms, nustatė, kad sutinkamos S. uberis padermės atsparios penicilinui, ampicilinui (100 - 88,88 %) (Ebrahimi et al., 2008). Tuo galima paaiškinti šiame tyrime gautą ženklų Streptococcus spp. atsparumą beta laktamams. Streptococcus spp. nustatytas labiau išreikštas kryžminis atsparumas nei S. agalactiae. Manoma, kad kitos streptokokų rūšys yra ženkliai atsparesnės beta laktamams ir pasižymėjo išreikštu kryžminiu atsparumu. Atlikta VĮ "Pieno tyrimai" mastito tyrimų analizė rodo, kad pasipriešinimas beta laktamams yra dažnas. Kadangi pagal VMVT Veterinarinių vaistų registro duomenis, betalaktamai yra vieni daugiausiai naudojamų antimikrobinių medžiagų mūsų šalies gyvulių gydymui. Nuolatinis šių antimikrobinių medžiagų naudojimas neišvengiamai mažina jų efektyvumą ir didina bakterijų atsparumą. Tai potencialiai pavojinga žmonėms ir gyvūnams. Antibiotikų naudojimas karvėms laktacijos ir užtrūkimo metu turi būti gerai apgalvotas. Reikia nuolat kontroliuoti mastito sukėlėjus, įvertinti jų antibiotikams atsparumo pakitimus, t.y. kontroliuoti ir valdyti situaciją bandoje. Įvairių formų antimikrobinio rezistentiškumo tyrimų ir rezultatų analizės leidžia stebėti antimikrobinių medžiagų atsparumo kitimo tendencijas, įgalina pritaikyti tinkamą antimikrobinį gydymą, kontroliuoti antimikrobinio atsparumo kitimus. 5. IŠVADOS 1. VMVT Veterinarinių vaistų registre dažniausi vaistiniai preparatai yra su beta laktamais. Intramaminiuose preparatuose penicilinai ir cefalosporinai (52 %) bei jų deriniai su kitais antimikrobiniais vaistais (32 %) dominuoja. 2. S. aureus ir S. agalactiae buvo dažniausi mastito patogenai Lietuvos karvių ūkiuose. 3. 70,7 % identifikuotų mastito sukėlėjų buvo atsparūs penicilinui, 50,8 % — cefaleksinui bei trečdalis padermių — amoksicilinui ir kloksacilinui. 4. Didžiausias atsparumas beta laktamams nustatyta S. aureus padermių tarpe, nes 94,3% buvo atsparios penicilinui, 68,4 % amoksicilinui ir 52,6 % — cefaleksinui. 5. Tyrimo duomenys parodė, kad iš mastito išskirtos 63,3 % stafilokokų ir streptokokų padermių buvo įgiję kryžminį atsparumą. 6. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Aarestrup F. M. Monitoring of Antimicrobial Resistance Among Food Animals: Principles and Limitations. J. Vet. Med. 2004. 382 P. 380-388. 2. Bailon Perez M.I., Rodriguez C. L., Cruces-Blanco C. Analysis of different P-lactams antibiotics in pharmaceutical preparations using micell ar electrokinetic capillary chromatography. Journal of Pharmaceutical and Biomedical Analysis. 2007. N.43 P. 746-752. 3. Bennedsgaard T.W., Thamsborg S.M., Aarestrup F.M. et al. Resistance to penicillin of Staphylococcus aureus isolates from cows with high somatic cell counts in organic and conventional dairy herds in Denmark. Acta Vet Scand. 2006. N. 48. P. 24-30. 4. Bradley A.J., Leach K.A., Breen J.E., Green L.E., Green M.J. Survey of the incidence and aetiology of mastitis on dairy farms in England and Wales. The Veterinary Record. 2007. 160(8). P. 253-257. 5. Butkytė V. Antimikrobinių vaistų vartojimo palyginamoji bei probleminių atvejų atitikimo racionalaus vaistų vartojimo rekomendacijoms analizė. Farmacijos magistro darbas. Kaunas. 2008. P. 30. 6. Canton R., Coque T.M. The CTX-M beta-lactamase pandemic. Current Opinion in Microbiology. 2006. N. 9. P. 466-475. 7. Carattoli A. Animal reservoirs for extended spectrum betalactamasenproducers. Clinical Microbiology and Infection. 2008. 14 (Suppl.) P. 117-123. 8. Catry B., H. Laevens., L.A. Devriese., G. Oposomer., A. De Kruif. Antimicrobial resistance in livestock. J. vet. Pharmacol. Therap. 2003. N. 26. P. 81-93. 9. De Man P., Verhoeven B.A.N., Verburg H.A. Antibiotic policy to prevent emergence of resistant bacilli. Lancet. 2000. P. 973:375. 10. Douglas R. Call., Margaret A. Davis ., Ashish A. Sawant. Antimicrobial resistance in beef and dairy cattle production. 2008. Animal Health Research Reviews 9(2) P. 159¬167 11. Drawz S.M., Bonomo R.A. Three Decades of beta-Lactamase Inhibitors. Clinical microbiology reviews. 2010. N.1. P. 160-201. 12. Ebrahimi A., Nikookhah F., Nikpour S. et al. Isolation of Streptococci from Milk Samples of Normal, Acute and Subclinical Mastitis Cows and Determination of Their Antibiotic Susceptibility Patterns. Pakistan Journal of Biological Sciences. 2008. N. 1. P. 148-150. Darbo autorius: R. Dabravolskas Atsiųsti pilną darbą beta-laktaminiai-antibiotikai