Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias. Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar jaučiame. Tik bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis. Be bendravimo neįmanomas joks profesinis pasirengimas ir tobulėjimas, negalima jokia kuriamoji veikla. XXI amžiaus iššūkiai Lietuvos visuomenei atveria naujas galimybes suvokiant, kad švietimas, ugdymo procesas yra visuomenės ir asmens kaitos pagrindinis veiksnys. Užtikrinant nacionalinių prioritetų išsaugojimą globalizacijos, integracijos, informacinių technologijų laikmetyje specialistų parengimas išlieka svarbiausia problema. Todėl dabar yra ypač aktualu rengti specialistus-odontologus, gebančius sukurti darnius santykius su pacientais, palaikyti darnią atmosferą gydymo procese. Tad jau studijų metu būtina ugdyti būsimųjų specialistų-odontologų bendravimo kompetenciją, kuri yra optimalaus jų bendravimo su pacientais, kolegomis pamatas.
Gebėjimas efektyviai bendrauti dviese ir grupėse, tiek visuomeniniame, tiek asmeniniame gyvenime yra viena iš pagrindinių kompetencijų, kuri turėtų būti pasiekiama per privalomą specialistų ugdymą ir mokymą. Ugdyti bendravimo kompetenciją yra svarbus uždavinys, suteikiant galimybę specialistams tobulinti savo kvalifikaciją, ieškoti naujovių, pasidalyti gerąja praktinio darbo patirtimi su kolegomis. Sėkmingą gydytojo odontologo darbą lemia kantrybė, atsakingumas, jautrumas, geri bendravimo įgūdžiai. Taip pat svarbi gera dėmesio koncentracija.
Tinkamas bendravimo procesas yra gydymo dalis, kadangi pacientui reikia patarimo, nuraminimo, rekomendacijos ar draugiško pokalbio, todėl medikas privalo ne tik puikiai išmanyti gydymo techniką, bet ir palaikyti tinkamą bendravimą su pacientu. Tačiau efektyvus tarpusavio bendravimas įvyksta ne visuomet. Todėl svarbu išsiaiškinti efektyvaus bendravimo palaikymo būdus specialisto darbe.
Šios temos naujumą rodo problemiška situacija, jog bendravimo kompetencijų ugdymo klausimas yra nepakankamai išanalizuotas. Tai parodė lietuvių bei užsienio literatūros analizė. Bendravimo kompetencijos analizės ir jų tyrimų nepakankamumą sąlygoja dėmesio trūkumas bendravimo kompetencijos ugdymui specialistų rengime. Grebliauskienė (1997) pastebi, jog socialiniuose moksluose nėra aiškiai apibrėžtos ir išskirtos komunikacijos ir bendravimo sampratos, objektyvūs ir subjektyvūs šių reiškinių aspektai.
Šiame darbe yra atskleidžiama bendravimo kompetencijos svarba specialistų -odontologų darbe, jos ugdymo galimybės, būsimųjų specialistų savęs vertinimas bendravimo kompetencijos požiūriu.
Darbo objektas – bendravimo kompetencijų ugdymas specialisto rengime.
Darbo tikslas – išanalizuoti specialistų parengimą kokybiškam bendravimui su pacientu. Darbo problema – siekiant kokybiškų odontologijos paslaugų teikimo vienas iš garantų – kokybiškas specialistų parengimas.
Šiuo tyrimu siekiama išspręsti šiuos uždavinius:
> Atlikti teorinę bendravimo kompetencijų bei jų ugdymo sampratų analizę ir nustatyti bendravimo kompetencijų ugdymo prielaidas;
> Išsiaiškinti kaip būsimieji specialistai vertina bendravimo kompetencijų ugdymą jų rengime;
> Asmenybinių savybių reikalingų bendravimo kompetencijai išsiaiškinimas;
> Remiantis teorinėmis prielaidomis pateikti bendravimo kompetencijų ugdymo galimybes specialistų rengime;
Tyrimo metodai:
> Mokslinės literatūros analizė: atliekama apibūdinant bendravimo bei jo kompetencijos ugdymo sampratas, jų teorinius pagrindus.
> Anketinė apklausa: standartizuotos apklausos būdu sudaryti sąlygas būsimiesiems specialistams išreikšti savo nuomonę apie bendravimo kompetenciją, jos poreikį, svarbą bei ugdymo ypatumus specialistų rengimo metu. Anketinės apklausos duomenys buvo papildyti informacija gauta analizuojant situaciją, iš pokalbių ir stebėjimo.
Tyrimo reikšmingumas. Magistro darbo rezultatų teorinį reikšmingumą apibūdina:
> aprašyti ir išanalizuoti užsienio ir Lietuvos autorių literatūros šaltiniai bendravimo kompetencijos ugdymo tema;
> pagrįsta bendravimo kompetencij os reikšmė specialistų profesinėj e veikloj e.
Praktinį reikšmingumą įrodo specialistų bendravimo kompetencijos ugdymo galimybių svarba atsižvelgiant į tai, kad bendravimas yra specialistų „darbo įrankis” bei pacientų gydymo sudedamoji dalis.
1. BENDRAVIMO KOMPETENCIJOS UGDYMAS
1.1. Bendravimo samprata, bendravimo reikšmė specialisto darbe
Bendravimas yra labai plati sąvoka ir literatūroje sutinkama įvairių bendravimo apibrėžimų. Kitaip tariant, bendravimo sudėtingumą ir įvairumą rodo mokslinių bei praktinių požiūrių įvairovė, nes iki šių dienų įvairių mokslų raidoje nesutariama dėl tikslaus ir išsamaus bendravimo funkcijų bei paskirties apibrėžimo. Tačiau Barkauskaitė (2001) pastebi, jog autoriai vieningai pripažįsta bendravimo reikšmingumą ugdymo procese ir netgi ugdymą tapatina su bendravimu.
Želvys (2007) teigia, jog bendravimas yra prasminga tarpusavio sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių. Ši sąveika vyksta ir kalbantis, ir be žodžių, sąmoningai ir nesąmoningai, būnant dviese ar atsidūrus didelėje žmonių grupėje. Bendravimą galima apibūdinti ir kaip daugialypį reiškinį. Todėl skiriamos įvairios bendravimo rūšys, sudėtinės dalys ir aspektai.
Sokolovienė (1996), remdamasi įvairių autorių pateikiamų bendravimo sampratų analize, siūlo tokį pastarojo apibrėžimą: bendravimas yra kontaktų tarp žmonių užmezgimo ir palaikymo procesas, pasireiškiantis komunikacija kaip pasikeitimu psichinės veiklos rezultatais (žiniomis, mintimis, sprendimais, vaizdiniais, patirtimi, jausmais, nuostatomis ir kt.) sąveika kaip keitimusi veiksmais bei tarpusavio poveikiu, ir vienas kito suvokimu bei supratimu.
Pasak Ukanienės (2003) bendravimas yra mūsų pagrindas. Jo metu įgyjame išminties, patyrimo, pasidalijame emocinius krūviu, realizuojame save, siekiame įvairiausių asmeninių ir kolektyvinių tikslų.
Jovaiša (2001) pažįmi, jog elementari tikro bendravimo sąlyga – įsijausti, suprasti, padėti. Tai nėra lengva, ypač konfliktinėse situacijose.
Bendravimas – ypatinga žmonių santykių forma, kai jie keičiasi patirtimi, informacija, sugebėjimais, įgūdžiais. Gebėjimas konstruktyviai bendrauti lemia bendros veiklos rezultatus, bendradarbiavimo galimybes, leidžia operatyviai spręsti iškilusias problemas, sudaro palankias sąlygas vystytis socialiniui psichologiniui klimatui.
Bendravimas yra prigimtinis ir siekia pačius tolimiausius laikus. Kaip teigia Survila (2006), ši prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti informaciją (simbolius) kitiems žmonėms: tai, ką galvojame, jaučiame, kaip matome save ir mus supančią aplinką. Pagrindinė motyvacija – mes įdomūs vienas kitam, nes esame skirtingi.
Asmuo, bendraujantis su kitu, siekdamas geriau suprasti pašnekovą (atpažinti jo užslėptus informacinius simbolius, siekiant jiems suteikti prasmės) ir svarstomą problemą, pats atsiveria, kartais net ir rizikuodamas būti kito neteisingai suprastas. Tačiau tik nuoširdus bendravimas, tik nuoširdus atsivėrimas padeda suprasti kitą, ir toks bendravimas turi prasmę.
Jis dažnai lemia sėkmę, tačiau neretai tampa kliūtimi siekiant reikšmingų gyvenimo tikslų. Be abejonės jis ir toliau audrins, skatins mėginti nuspėti, kokiu taps ateityje, pagal kokias nuostatas bus grindžiamas ir vertinamas kaip nepriekaištingas. (Ukanienė, 2003).
Jovaiša (2001) įžvelgia, jog tik bendraujant perimamos žmonijos sukurtos vertybės, pasiekiami laukiami bendros ugdytojo ir ugdytinių veiklos rezultatai.
Kadangi bendravimas yra glaudžiai susijęs su ugdymu, tai Jovaiša (2001) pataria visus ugdymo klausimus spręsti iš bendravimo pozicijų.
Gage N.L., Berliner D.C. (1994), Suslavičiaus A. (2006), Želvys R. (2007), Almonaitienė (2001) remiantis A. Maslow, teigia, jog bendravimo poreikis yra priskiriamas socialiniams poreikiams, kurie gali būti patenkinti tik tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujant žmonėms. Taigi galima sakyti, kad poreikis bendrauti yra įvairių žmonių socialinių poreikių išraiška.
Galima vienareikšmiškai teigti, jog bendravimas yra vertybė. Tai akivaizdžiai parodo A. Maslow poreikių teorija, kurioje svarbią vietą užima bendravimas. Želvys (2007) bendravimą kaip vertybę įvardija dviems aspektais:
• Bendravimas – universali vertybė (ji būdinga viesiems arba beveik visiems žmonėms);
• Tai vertybė, kurios nepasiekus, sunkiai įgyvendinami kiti svarbiausi žmogaus poreikiai -poreikis gerai vertinti ir gerbti save, pasiekti visišką asmenybės saviraišką
Nors A. Maslow poreikių piramidėje fiziologiniai ir saugumo poreikiai eina pirmiau, tačiau galima rasti išimčių, kadangi skiringų žmonių poreikiai yra ne vienodi.
Dažnai socialiniai poreikiai paprastai priešpastatomi įgimtiems biologiniams, pvz, maisto, dauginimosi poreikiams. Tačiau šis skyrimas – gana sąlyginis. Visai tikėtina, kad kai kuriuos socialinius poreikius iš dalies lemia ir prigimtis.
Bendravimo su aplinkiniais sėkmė yra kur kas svarbesnė, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Gebėjimas bendrauti lemia ne tik laimingesnį šeimyninį gyvenimą ir greitesnį kilimą karjeros laiptais. Nuo jo, galima sakyti, priklauso mūsų gyvenimo kokybė pačia plačiausia prasme. (Almonaitienė, 2001).
Survila (2006) bendraujančius asmenis įvardija kaip informacijos siuntėją – kalbėtoją ir informacijos gavėją – klausytoją. Viešo bendravimo procesą, kurio metu perduodama informacija (simboliai), galima išreikšti tam tikrų klausimų seka: „Kas? Ką? Kam? Kaip sako? Kokiais informacijos perdavimo kanalais teikia? Ko tikisi? Ko siekia?” .
Želvys (2007) bendravimą skirsto į dvi dalis – pasikeitimas informacija, mintimis, žiniomis, jų perteikimo procesas bei to proceso rezultatas, iš kurio bendraujantieji formuoja tam tikrą identitetą grupėje. Abu komponentai gali būti analizuojami trijose kontekstuose -instituciniame, grupės ir individo.
Bendravimas yra neatsiejamas nuo psichologijos mokslo. Bendravimas yra psichologijos mokslo elementas ir daugelio psichologų diskusijų objektas. Adamonienė (2002) pateikia amerikiečių psichologo E. Fromo bendravimo sąvokos skirstymą į produktyvų ir neproduktyvų. Psichologas teigia, jog produktyvų bendravimą nulemia asmenybės vertybinės orientacijos, sąlygojančios tai, ar bendraudama asmenybė tobulės, taps savarankiškesnė, kūrybingesnė. Mokslininkas pastebi, jog tam tikras bendravimas gali skatinti nenormalius santykius, kai kažkas vienas dominuoja, siekia iškilti virš kitų ir valdyti. Tai reiškia, kad vieni tampa priklausomi nuo kitų, išnaudojami. Kitas būdas – laisvės baimė ir bandymas žūtbūt priklausyti. Trečioji forma – autonominis konformizmas, kai asmuo atsisako savosios individualybės, to, kas skiria jį nuo kitų, susiliedamas su minia ir taip tariamai išvengdamas vienatvės ir asmeninės atsakomybės.
Mokslininkas įžvelgia, jog produktyvus bendravimas yra prieinamas brandžiai asmenybei, kuriai būdinga:
• Ryžtas, leidžiantis atsisakyti visų turėjimo formų siekiant visiškai būti;
• Saugumas, pasitikėjimas savimi, paremtas ryšio, domėjimosi ir meilės solidarumo su aplinkiniu pasauliu poreikiu;
• Gyvenimo prasmė, kurią suteikia rūpinimasis kitu;
• Meilė ir pagarba tam, kas gyva; (Adamonienė, 2002)
Psichologiniu požiūriu žmogiškasis bendravimas apima tris komponentus:
• komunikaciją – keitimasis informacija;
• socialinę interakciją – aktyvią vieno individo sąveiką su kitais individais, keitimąsi veiksmais, judesiais bei tarpusavio poveikiu;
• socialinę percepciją – tarpusavio suvokimą bei supratimą, socialinį pažinimą, kito žmogaus asmenybės pažinimą. (Almonaitienė, 2001)
H. Murray, kaip ir Maslow, bendravimo atsiradimą sieja su poreikiais. H. Murray nurodo 4 bendrauti padedančius poreikius:
• ryšių poreikį (bendrauti su kitais);
• autonomijos poreikį (elgtis nepriklausomai);
• atoveiksmio poreikį (kovoti su nesėkmėmis, įveikti savo baimes);
• pasiekimų poreikį (įveikti kliūtis).
Bendravimas padeda žmogui sėkmingiau tenkinti daugelį svarbiausių savo poreikių. Pagrindiniai yra šie:
• Bendraujant keičiamasi informacija. Vieni iš kitų sužinome, kokia įstaiga ieško naujo darbuotojo, kas laimėjo krepšinio varžybas, kur geriausiai apsipirkti. Taigi bendravimas padeda mums gauti reikalingų žinių ir tiesiog tvarkyti kasdieninius reikalus;
• Bendravimas suteikia mums galimybę geriau suprasti ir pažinti save pačius. Lyginant save su kitais, darome išvadas, kas mes esame, kokie mūsų gebėjimai, vertybės, temperamentas.
• Bendraudami mes galime dalytis savo mintimis ir jausmais, atskleisti kitiems savo individualybę, daryti aplinkiniams įtaką.
Bendravimas gali būti traktuojamas pirmenybę teikiant įvairioms jo funkcijoms: komunikatyvinei, interakcinei, sąveikos ir percepcinei, sužmoginančiai ir įprasminančiai šį procesą. Z. Moreno, J. Nenevais, C. Osgood, T. Parsons bendravimą laiko informaciniu procesu, t.y. informacijos perdavimu ir priėmimu. S. Šibutani, L. Jovaiša, A. Jacikevičiaus, M. Barkauskaitė bendravimą supranta kaip dvipusį komunikacijos procesą, besireiškiantį interakcija ir keitimusi informacija, sąveika ir tarpusavio kaita, pasikeitimu veikla, jos koordinavimu, pagalbos teikimu. Tuo tarpu, H. Lijmetsas, J. Ornas, P. Jucevičienė bendravimą apibrėžia kaip socialinę percepciją, t.y. bendraujančiųjų tarpusavio supratimą. (Barkauskaitė, 2001).
Vadinasi, bendravimą visuomet sudaro informacinis-komunikacinis, interakcinis, percepcinis komponentai, stiprinantys abipusį bendraujančiųjų ryšį, jų priklausomybę, siekiant socialinės vienovės, tenkinant poreikius, interesus, įgyjant vertingumo, saugumo, pasitikėjimo, socialinės bei dvasinės būties suvokimo pojūčius. (Barkauskaitė, 2001).
Bendravimas su nepažįstamuoju žmogumi prasideda nuo svarstymų, koks jis galėtų būti, kokių poelgių galima iš jo laukti. Abi pusės išvaizda, kalbos tonu, elgesiu stengiasi padaryti norimą įspūdį. Šis bendravimo etapas vadinamas tarpusavio suvokimo (socialinės percepcijos) procesu. Jis padeda bendravimui vystytis toliau, siekti norimų tikslų. Vėliau prasideda komunikaciniai procesai. Kitais žodžiais percepciją galima apibrėžti kaip pasaulio pažinimą per regos, klausos, uoslės ir kitus pojūčius. (Almonaitienė, 2001)
Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą. Šiai informacijai perduoti naudojamas verbalinis ir neverbalinis bendravimas. Ne ką mažiau svarbus ir kitas bendravimo komponentas – tarpusavio sąveika, kai bendraujantys asmenys daro poveikį vienas kitam. (Almonaitienė, 2001)
Ukanienė (2003) bendravimą apibūdina kaip procesą, kuriam yra būdinga atsakomoji reakcija – atsiranda grįžtamasis ryšys. Tačiau tai ne vien tik informacijos perdavimo būdas, bet ir gyvenimo turinys. Bendravimo procese dalyvauja jo dalyviai – siuntėjas ir gavėjas, susiję grįžtamuoju ryšiu (atsakomąja reakcija). Siuntėjui perdavus žinią gavėjui – prasideda pranešimo (informacijos) sukelta grandininė reakcija, t..y. prasideda bendravimas. Šį bendravimo proceso aprašymą galima pavaizduoti grafiškai (1 pav.).
Aplinka
Gavėjas Siuntėjas
1 pav. Bendravimo procesas (Ukanienė, 2003)
Šiaučiukėnienė, Sokolovienė (1996) pastebi, jog išskirti pagrindiniai bendravimo aspektai – socialinė komunikacija, socialinė interakcija ir socialinė percepcija negali egzistuoti izoliuotai viena nuo kitos, kadangi yra susietos glaudžiais ryšiais ir šis tarpusavio santykis yra pavaizduotas bendravimo integralinio modelio schemoje (2 pav.)
2 pav. Bendravimo integralinio modelio schema (Šiaučiukėnienė; Sokolovienė, 1996)
Bendraudami žmonės ne tik keičiasi informacija, t.y., komunikuoja, bet ir veikia vieni kitus. Bendraujančių individų ar grupių sąveika gali būti įvairi. Tačiau didžioji dauguma sąveiką sutapatina su interakcija, laikydami ja aktyviąją sąveiką, individų ar grupių abipusį poveikį vienas kitam, kai individo veiklos tikslas priklauso nuo kitų individų veiklos tikslų, siekiant suderinti, koreguoti, keisti bendravimo partnerių veiksmus, elgesį, mintis ir kt. Socialinė interakcija yra realizuojama komunikacijos pagalba ir pasireiškia kaip seka susijusių verbalinių pasisakymų ir neverbalinių signalų. Svarbią vietą socialinėje interakcijoje, arba taip vadinamojoje simbolinėje interakcije (keitimosi simboliais procese) užima žvilgsnis, gestai, balso tonas. (Markevičienė)
Svarbu paminėti, jog socialinė interakcija reiškia, kad santykiai tarp dviejų ar daugiau asmenų ar grupių niekada nebūna vienpusiai, vien fiziniai ar tiesioginiai. Tuo tarpu komunikacija gali būti ir vienpusė, ir dvipusė.
Tuo tarpu Baršauskienė, Janulevičiūtė (2007) teigia, jog bendravimo procesas turi tris pagrindines funkcijas:
• komunikacinę, kuri akcentuoja informacijos perdavimą, pasikeitimą žiniomis, patirtimi bei informacijos priėmimą ir suvokimą;
• reguliacinę, kuri pabrėžia įtaką aplinkiniams žmonėms, siekiant išsaugoti ar daryti įtaką jų elgesiui, aktyvumui, požiūriui į vertybes. Ši funkcija skatina tam tikros žmonių grupės veiksmus, turi įtakos jų aktyvumui, kūrybai, iniciatyvai;
• kontaktinę, kuri siejama su įprastiniu žmonių tarpusavio santykių palaikymu, savitarpio supratimu. Bendraujant sprendžiamos iškilusios problemos, ieškoma būdų joms pašalinti, keičiamasi nuomonėmis. Bendraujant įgyjama patirties, sužinomos naujienos, todėl kontaktai yra malonūs ir naudingi.
Medikams gebėjimas bendrauti lemią sėkmę daugelyje profesinės veiklos sričių, bendravimas jiems tampa „darbo įrankiu”, kurio pagalba jie įgyja klientų pasitikėjimą, profesinių įgūdžių ir kt. Savo kasdieniniame darbe šios profesijos atstovai bendrauja su daugybe žmonių. Tačiau gerai bendrauti nėra lengva ir paprasta, tam reikalingi bendravimo įgūdžiai ir patirtis. Pavyzdžiui, kaip klausosi, kaip sugeba sudaryti tinkamą atmosferą, kad pacientas atsiskleistų, ir kaip pasiūlo nuoširdžią pagalbą ir paguodą.
Gydytojo odontologo darbas – tai nuolatinis bendravimas su pacientais, reikalaujantis ne vien tik profesinių žinių, bet ir nuolat laikytis medicininės etikos bei gerbti pacientą.
Bendravimą galima laikyti gydymo elementu, todėl šis procesas tampa dar svarbesnis gydytojo ir paciento tarpusavio kontakte. Tačiau bendravimo procesas gydyme neturi būti vertinamas kaip savaime suprantamas, pažymi lektorė dr. Grigaliūnienė.
Geras bendravimas – sėkmingo gydymo pagrindas. Medikas privalo ne tik puikiai atlikti gydymo techniką, bet ir palaikyti tinkamus santykius su pacientu. Pacientų priėmimas, duomenų rinkimas, informavimas, pacientų mokymas – tai tik dalis gydytojo funkcijų bendravimo su pacientais metu. Medikas turi sugebėti imtis iniciatyvos, padrąsinti ir palaikyti tinkamą bendravimą su pacientu. Bendravimas reikalingas tiek medikui, tiek ir pacientui, tai yra priemonė tikslui pasiekti.
Žmonės, kreipdamiesi pas specialistą-odontologą, dažniausiai jaučia nemenką informacijos poreikį: dėl diagnozės, gydymo, būsimų tyrimų, procedūrų, vidaus tvarkos ir pan. Jie nori būti ne tik išklausyti, bet ir išgirsti: niekas taip neerzina kaip dėmesio stoka, kuomet ieškai gydytojo pagalbos. Tapę priklausomi nuo kitų paramos, pacientai tampa pažeidžiami, juos kankina abejonės, neramina supanti aplinka. Pacientai ieško tokio specialisto, kuris ne tik išklausytų, bet ir parodytų laukimą dėmesį, supratimą ir pagalbą. Pacientui bendravimas yra vienintelis būdas informacijai apie savo negalavimą gauti, savo problemoms išsakyti, ryšiams su kitais pacientais palaikyti. Tik bendraudamas specialistas gali padėti ir paremti pacientą, nuraminti ir paguosti, parodyti draugiškumą ir dėmesį, gauti naujų duomenų, kuriuos būtų galima panaudoti, toliau planuojant paciento gydymą.
Apibendrinant galima teigti, jog nors ir mokslinėje literatūroje yra daug kalbama apie bendravimą, tačiau vieningos nuomonės atsakant į klausimą: „Kasyra bendravimas?” iki šiol nesutinkama. Tai paaiškinama tuom, kad bendravimas yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys.
Bendravimas tuo pačiu metu gali pasireikšti keliais aspektais: ir kaip informacijos perdavimo būdas, ir kaip sudėtinga žmonių tarpusavio santykių sąveika, ir kaip abipusio pažinimo bei supratimo procesas, reikalaujantis grįžtamojo ryšio bendravimo metu.
Specialistams – odontologams ypač aktualu mokėti tinkamai bendrauti profesinėje veikloje su pacientais. Bendravimas specialistams yra „darbo įrankis”.
1.1.1 Verbalinis ir neverbalinis bendravimas
Kadangi bendravimas yra plati sąvoka, tai jį galima įvairiai skirstyti. Dažniausiai literatūroje sutinkamas verbalinis ir neverbalinis bendravimo skirstymas.
Baršauskienė, Janulevičiūtė (2005) teigia, jog verbalinis bendravimas – tai tarpusavio sąveika, naudojant kalbos ženklus tarp dviejų ar daugiau žmonių.
Požiūrio prasme verbalinis bendravimas gali būti skirstomas į keletą būdų (variantų): intraasmeninis, tarpasmeninis, asmeninis ir dalykinis, asmens ir grupės. (Survila, 2006).
Survila (2006) pažįmi, jog verbalinis (žodinis) bendravimas įgauna prasmę ne tik kaip malonumo siekimas, bet ir kaip vertybė, papildanti abiejų bendraujančių pusių bendravimą.
Račkauskienė (1997) teigia, jog abi bendravimo rūšys (verbalinis ir neverbalinis bendravimas) yra svarbios, glaudžiai tarpusavyje susijusios ir nuolat papildo viena kitą. Atidžiam pašnekovui dažnai daug ką suprasti ir įvertinti padeda kito žmogaus laikysena, virpančios rankos, akys, veido išraiška, balso tembras. Autorė pažįmi, jog iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti tik nežymios smulkmenos, tačiau jos padeda giliau suvokti kito žmogaus būseną, nuotaiką, įvertinti jo požiūrį į vieną ar kitą reiškinį. Smulkmenos, menkaverčiai dalykai bendraujant dažnai turi ypatingą reikšmę, jie kiekvienam žmogui svarbūs ir prasmingi.
Verbalinio bendravimo paskirtis yra perduoti informaciją, o neverbalinio – kūno kalba perteikti tarpusavio santykius, emocijas, potyrius, reakciją į išorinius dirgiklius. Pvz., niekinantis žvilgsnis gali būti iškalbingesnis negu pasakyti žodžiai. O plati vaiko šypsena ar net paplojimas rankomis – perteikti džiaugsmą, pasitenkinimą savimi, aplinkos (muzikos ar pan.) skleidžiamą teigiamą poveikį. Taigi neverbalinis bendravimas padeda geriau išreikšti norimas mintis. Neverbalinė kalba padeda tada, kai žodžiai nedaro pakankamo efekto.
Ukanienė (2003) pritaria kitų mokslininkų (Survilos, Petrulytės, Račkauskienės, Baršauskienės, Almonaitienės, Audickas ir kt.) nuomonei, jog neverbalūs (nežodiniai) signalai labai informatyvūs. Mokant juos skaityti, galima tiksliau suprasti kito žmogaus vidinę būseną.
Autorė pastebi, jog bendravimo meistrai mano, jog bendraujant pirminę svarbą turi neverbalus elgesys. Lengvai bendraujantys puikiai prisitaiko prie pašnekovo nuotaikos, manierų,
1}
3 pav. Sėkmingo bendravimo modelis (Ukanienė, 2003)
Remiantis 3 paveiksle Ukanienės (2003) pateiktu sėkmingo bendravimo modeliu, galima išskirti pagrindinius žingsnius, lemiančius sėkmingo bendravimo vystymą:
1. Klausyti ir išgirsti, pastebėti visus elgesio aspektus;
2. Klausti, tikslinti informaciją. Patikslinta informacija galima naudotis.
Pagal bendravimo turinį Petrulytė (2004) išskiria 5 pagrindinius verbalinio bendravimo būdus:
1) aiškinamasis bendravimas. Šiuo atveju mes pasakome pašnekovui, ką, mūsų manymu, reiškia vienas ar kitas reiškinys, ta ar kita situacija.
2)palaikomojo bendravimo atveju siekiame parodyti aplinkiniams, kad norime jiems gero, stengiamės padėti.
3) tyrinėjamasis bendravimas – tai siekimas gauti daugiau informacijos.
4) suprantamasis bendravimas – tai toks bendravimo būdas, kai stengiamės geriau suprasti, ką kitas žmogus sako ar jaučia.
5) Įvertinamasis bendravimas reiškia, jog kalbėdami mes įvertiname kokį nors daiktą ar reiškinį: pasakome, ar jis geras, ar blogas; teisingas ar neteisingas; tinkamas ar netinkamas.
Bendraujant rekomenduoma naudoti įvairius stilius, tokiu būdu paįvairinant, praturtinant savo kalbą.
Kaip jau buvo minėta, bendravimo metu dalyvauja jo dalyviai – siuntėjas ir gavėjas, o perduodama ir gaunama informacija – pranešimu.
Almonaitienė (2001), Petrulytė (2004), Audickas pažįmi, jog kiekvieną pranešimą galima išanalizuoti keturiais aspektais:
1. Pranešimo turinys: apie ką norima informuoti. Tai svarbiausias aspektas pokalbiuose ir
diskusijose.
2. Savęs atskleidimas: kas buvo atskleista apie save. Pranešimo turinys yra papildomas tam tikromis emocijomis (baime, pasididžiavimu ir pan.)
3. Tarpusavio santykiai: kokia nuomonė apie save.
4. Kreipimasis: ko norima paprašyti, paliepti ar įsakyti. Beveik visų pranešimų tikslas -paveikti priėmėję.
Baršauskienė, Janulevičiūtė (2007) pastebi, jog verbalinis bendravimas gali būti žodinis ir rašytinis. Žodinio bendravimo privalumas – informacijos perdavimo ir grįžtamojo ryšio sparta. Kitas tokio bendravimo privalumas būtų galimybė informacijos siuntėjui pasitikslinti informacijos tikslumu, o operatyvus grįžtamasis ryšys tokią galimybę suteikia. Tačiau esama ir trūkumų, kadangi yra proga perduodamą informaciją iškraipyti, ypač kai ji perduodama daugeliui žmonių.
Kalba padeda mums tarpusavyje bendrauti. Kai kalbama ta pačia kalba, lengvai vieni kitus suprantame. Tačiau dažnai pasitaiko, kai bendraujant ta pačia kalba pašnekovai viens kito nesupranta. Viena iš priežasčių gali būti kalboje vartojami techniniai žodžiai, slengas. Kai kurie žodžiai vieniems yra įprasti ir priimtini visada, o kitiems – tik tam tikroje situacijoje. Turėdami tai galvoje, turėtume stengtis bendravimą padaryti efektyvesnį.
Rašytinė komunikacija taip pat sutinkama pedagogų darbe. Tai įvairūs laiškai, pažymos, įsakymai, protokolai, aktai, prašymai, pasiūlymai ir kt. Rašytinė komunikacija turi išliekamąją vertę, ją galima kaupti bei saugoti. Tačiau ši bendravimo forma turi ir trūkumų.
Tai sudėtingesnis grįžtamamsis ryšys. Rašytinei informacijai perduoti reikia daugiau laiko bei materialinių sąnaudų.
Rašymas – patogus tiek rašančiajam, tiek skaitančiajam, nes skaityti ir rašyti galime, kai tik panorėsime. Tačiau kalbėjimas – tai visų pirma improvizacija. Negalima pasirinkti patogaus kalbėjimui laiko ir negalima laisvalaikio skirti minčių kaupimui. Dėl šios priežasties siuntėjas geriau kontroliuoja rašomą pranešimą. Rašantis turi laiko aiškiai išreikšti savo mintis tuo tarpu kalbantis žmogus gali pavartoti ir neaiškių sąvokų. Rašant renkama medžiaga, apmąstoma problema, suplanuojama ir vėliau viskas perrašoma – tai užduotys, kurioms atlikti spontaniškai kalbantysis neturi laiko. Tačiau šiai kontrolei reikia skirti nemažai laiko. Priešingai negu rašant, galimi netikėtumai. Kadangi kalbėtojas ir klausytojas sąveikauja tiesiogiai, kalbėtojas gauna betarpišką grįžtamąjį ryšį ir taip gali priderinti savo pranešimą prie situacijos. Kalbantysis, reikšdamas pranešimo esmę, gali naudoti neverbalines užuominas. Šiuo atveju pranešimas tampa labiau asmeninio pobūdžio. Todėl neformaliose sistemose kalba pasirenkama dažniau nei rašymas. Rašant išlaikomas didelis atstumas tarp siuntėjo ir gavėjo.
Grįžtamasis ryšys gali vėluoti valandas ar net savaites. Didelis skirtumas tarp kalbėjimo ir rašymo yra tas, kad kalbėjimas nepalieka jokių liekamųjų įrašų. Dėl šios priežasties formalių komunikacijų metu daugiau pasitikima rašytine informacija. (Baršauskienė, Janulevičiūtė, 2007).
Anot Almonaitienės (2001), žodine kalba žmogus naudojasi norėdamas nuslėpti savo mintis. Tačiau tai, ką jis nori nuslėpti kalbėdamas, pasako neverbalinė arba kūno kalba, nes kiekvieną pasakymą lydi nežodiniai signalai. Jie tiesiogiai atspindi žmogaus fiziologines reakcijas, todėl yra greitesni už kalbą. Mes kalbame balsu, tačiau bendraujame visu kūnu.
Pastaruoju metu nežodinis bendravimas susilaukė vis didesnio mokslininkų dėmesio visame pasaulyje dėl kelių priežasčių skatinančių labiau domėtis šia bendravimo forma. Tyrinėtojų nuomone, tai universalesnė kalba už žodinį bendravimą, kadangi verbalinė kalba yra suprantama bet kuriame pasaulio krašte. Yra daugybė neverbalinio bendravimo išraiškos būdų. Tai mimika, gestai, veido išraiška, žvilgsnis, poza, kūno sudėjimas, prisilietimas ir kt.
Audickas neverbalinį bendravimą apibrėžia kaip mokslą apie kitų siunčiamus neverbalinius ženklus, kuriuos supratę galime geriau suprasti siunčiamą pranešimą, pažinti save ir kitus.
Analizuojant neverbalinį bendravimą svarbu aptarti jam būdingas ypatybes:
1) Neverbalinio bendravimo realumas. Niekas tikrai negali nuginčyti, kad mokyme yra naudojamas neverbalinis komunikavimas
2) Neverbalinio bendravimo būtinybė. Žodžiais tikrai negalima visko išreikšti. Galima parodyti, užrašyti ar panaudoti kitokius sąveikos būdus, kurie jau buvo pateikti anksčiau.
3) Neverbaliniai pranešimai išreiškia santykius, pranešimai atspindi mūsų jausmus, bet ne mintis. Tai reikštų, kad kalbant apie tam tikrą daiktą lengviau jį įsivaizduoti, jei jis yra parodomas rankų judesiais, o ne apibūdinamas žodžiais.
4) Neverbalinis bendravimas yra daugiareikšmis. Galima būtų paminėti pakeltą mokytojo toną: tai gali reikšti, kad jis rėkia ant nepaklusnaus mokinio, tačiau taip pat gali reikšti ir tai, kad paprasčiausiai šneka pakeltu tonu, kad klasės gale sėdintis mokinys išgirstų, kas jam yra sakoma. (Audickas)
Žmonių kalbą dažnai lydi rankų judesiai, kurie perteikia jausmų ir emocijų intensyvumą. Kuo stipresni jausmai, tuo labiau gestikuliuojama. Apie tai atitinkamai byloja ir veido išraiška (mimika). Kiekvienas žmogaus kūno judesys liudija apie jo vidinį gyvenimą, kuriam būdinga įtampos ir atsipalaidavimo kaita, verčianti judėti mūsų raumenis.
Šis vidinis raumenų judėjimas duoda impulsus išoriniams judesiams, ir vienaip ar kitaip judėdamas žmogus perteikia vidinį kūno pasaulį emocijas, mintis, visa, kas paprastai nematoma.
Almonaitienės (2001) remdamasi tyrinėtojų pastebėjimais, teigia, jog „kiekvienas nežodinis elementas bendravimo metu išreiškia tam tikrą asmenybės aspektą”.
Veido išraiška rodo teigiamas ir neigiamas emocijas, patrauklumą ir asocijuojasi su teigiamai vertinamu stereotipu; poza išreiškia nuostabą ir emocijas; gestai ir kiti kūno judesiai, jeigu jie yra suderinti su kalba, sustiprina išreikštas mintis, pasitikėjimą pateikta informacija. Taigi galima daryti išvadą, jog beveik visi nežodinio bendravimo elementai vienaip ar kitaip siejasi su asmenybe.
Verbalinio bendravimo svarbą rodo atliekamos funkcijos:
1. Neverbalinis bendravimas nėra nesusijęs su žodžiais.
2. Ryšys tarp neverbalinio ir verbalinio bendravimo gali būti įvairus:
a) Kartojimas (NB kartoja VB),
b) Pateikimas (Neverbaliniai pranešimai gali būti vartojami vietoje žodžių).
c) Verbalinio pranešimo papildymas.
3. Reguliavimas (Neverbalinis elgesys kartais padeda reguliuoti pokalbio eigą).
4. Žodinio pranešimo paneigimas ar prieštaravimas jam. (Audickas)
Apibendrinant verbalini ir neverbalini bendravimą, galima teigti, jog jie papildo vienas kitą ir abu yra svarbūs efektyviame bendravime. Pagrindinė bendravimo išraiška yra žodinis bendravimas, tačiau neįmanoma apsieiti ir be nežodinio bendravimo, kuris papildo žodinę išraišką.
1.1.2 Bendravimo ir komunikacijos sąvokų sąryšis
Kalbant apie Lietuvoje vartojamą komunikacijos sampratą, kontroversiškas tampa terminų komunikacija ir bendravimas vartojimas. Problema kyla todėl, kad užsienio literatūroje anglų, o didele dalimi ir vokiečių kalba vartojamas tik terminas “komunikacija” (angl. communication, vok. Kommunikation). Lietuvoje komunikacijos ir bendravimo santykis traktuojamas įvairiai. Dauguma Lietuvos mokslininkų sutapatina šias dvi sąvokas. Tačiau keletas nagrinėja jų skirtumus bei tarpusavio ryšį. Večkienė, Grebliauskienė, Sokolovienė, Chreptavičienė (1996) gana detaliai aprašo komunikacijos ir bendravimo santykį, įrodydamos, jog komunikacija yra vienas bendravimo komponentų. Be to, ir pačioje lietuvių edukacinėje literatūroje nėra iki galo aiškus
Grebliauskienė (1997) pažįmi, jog socialinė komunikacija yra tik viena sudedamųjų bendravimo dalių. Komunikacija neatspindi visos bendravimo esmės. Nors socialinės kompetencijos apibrėžime teigiama, jog subjektai keičiasi informacija, siekdami bendro supratimo, tai nėra tas pats, kas bendravimo partnerio suvokimas ir supratimas. Jeigu bendravime kalbama apie partnerio kaip asmens suvokimą ir supratimą, tai kalbėdami apie komunikaciją galvoje turime bendrą idėjos, minties supratimą. Bendravimo ir komunikacijos sąvokų tapatumas bendravimo sąvoką pernelyg susiaurintų, supaprastintų, liktų nepaliesti interaktinis ir percepcinis bendravimo aspektai.
Šiaučiukėnienės, Sokolovienės (1996) nuomonė sutampa su Grebliauskienės, Večkienės, Chreptavičiūtės (1997) teigimu, jog bendravimas ir komunikacija nėra tapatūs reiškiniai, o socialinė komunikacija yra sudedamoji bendravimo dalis. Autorės įžvelgia skirtumą tarp bendravimo ir komunikacijos. Bendravimas apima tik socialinių santykių sferą, o komunikacija vyksta ir socialinėse sistemose (socialinė komunikacija), ir nesocialinėse.
Komunikacijos ir bendravimo negalima sutapatinti dar ir dėl to, jog šie terminai yra kilę iš visiškai skirtingų mokslo sričių.
Jei „bendravimas” atėjo iš socialinės psichologijos, nagrinėjančios santykių sferą, tai „komunikacija” ateina iš kibernetikos ir informatikos mokslų, kuriems būdingas informacinis pasaulio supratimas bei pagrindinis dėmesys skiriamas informacijai. (Grebliauskienė, 1997).
Apibendrinus, galima teigti, kad nors kai kurie autoriai sąvokas „bendravimas” ir „komunikacija” vartoja kaip sinonimus, tačiau lietuvių kalboje jos turėtų būti atskirtos, kadangi komunikacija yra tik bendravimo sudedamoji dalis.
1.1.3. Bendravimo būdai, elementai bei įgūdžiai.
Vieni svarbiausių bendravimo būdų, kuriuos specialistas-odontologas naudoja savo profesinėje veikloje yra prisilietimas ir pokalbis su pacientu.
Prisilietimas – tai svarbi bendravimo forma, kuri leidžia gydytojui ir pacientui geriau vienas kitą suprasti. Liesdamas, t.y. neverbaliai bendraudamas, gydytojas gali pranešti ligoniui, kad jis yra artimas, svarbus ir, kad juo rūpinasi. Lietimas gali būti ir būdas nuraminti, skatinti pradėti pokalbį. Ligoje ar nelaimėje lytėjimas gali būti labiausiai tinkama bendravimo forma. Medikui uždėjus ranką pacientui ant peties arba laikant jo ranką, ligoniui gali būti lengviau išdėstyti, kas neramina jį, slegia širdį.
Pokalbis – tai tikslingas bendravimas tarp mediko ir paciento. Šis pokalbis skiriasi nuo kasdieninių tauškalų. Pokalbį sąlygoja paciento poreikis, kurį lemia jo situacija. Pokalbio metu medikas gali parodyti dėmesį, paramą, artumą, o pacientas gali išsakyti jį kankinančias mintis ir rūpesčius. Todėl toks bendravimas padeda užmegzti ryšį ir sukurti saugumo jausmą, taip pat ir būtina priemonė informacijai iš paciento gauti.
Pacientas kreipdamasis pas specialistą odontologą be dėmesio ir rūpinimosi, tikisi sulaukti išsamios informacijos susijusios su jo gydymu. Tik tinkamai ir suprantamai informuotas pacientas gali jaustis ramiai, nes nežinomybė ir nesupratimas labai trikdo.
Mokymas ir informavimas – tai vieni iš svarbiausių specialisto odontologo užduočių gydymo procese. Personalui savaime suprantami dalykai, dažnai būna visiškai neaiškūs pacientui. Priešingai, gali atrodyti gluminatys, keisti ir keliantys jiems nerimą. Tai sąlygoja situacijos naujumas, žinių trūkumas. Medikas turi išsiaiškinti, kokios informacijos pacientui reikia, užtikrinti, kad ta informacija būtų suteikta ir pasirūpinti, kad pacientui atrodytų aiški ir auprantama. Medikas suteikdamas informacijos gali padėti pacientui „išgyventi” tyrimus, įveikti stresą.
Informacija turi prisidėti prie to, kad pacientui jo situacija kiek įmanoma būtų nuspėjama. Tai reiškia, kad pacientą būtina informuoti normalia, suprantama kalba, praleidžiant medicininius terminus bei medicininį žargoną.
Pagrindiniai bendravimo įgūdžiai, palengvinantys bendravimą yra šie: ♦ Atidus išklausymas – tai įsiklausymas į kito asmens žodžius, mintis, jausmus, ar jie būtų išreikšti, ar numanomi. Išklausymas reikalauja jautrumo, supratimo ir santūrumo kito žmogaus atžvilgiu. Aktyviai klausantis padidėja galimybė suteikti visapusę pagalbą ir paramą. Aktyviai klausantis reikia laikytis tam tikrų principų:
– kalbant pacientui nepertraukinėti klausimais ir komentarais;
– klausantis reikia atkreipti dėmesį ne vien tik į tiesiogiai sakomus žodžius, bet ir į tai, kas slypi už jų;
– žiūrėti į kalbantįjį, tai yra leisti žmogui suprasti, jog domimasi tuo, kas sakoma;
– nepainioti savo jausmų su savo atsakymais. Geram klausytojui yra būtina atskirti emocinę reakciją nuo klausymosi ir supratimo. Vengti stiprių pykčio ir liūdesio jausmų, kurie gali trukdyti atidžiai klausytis ir supratingai reaguoti.
Wright (2004) pastebi, jog specialistas aktyviai klausydamasis paciento tampa tarsi veidrodis atspindintis jo išsakytą požiūrį, mintis ar jausmus. Taip patikrinama paciento pozicija, su kuria specialistas gali ir nesutikti, tačiau susiformuoja įvaizdis apie pacientą ir specialistas gali numatyti tinkamą gydymo bei bendravimo eigą su pacientu.
Adamonienė (2002) klausymą įvardija kaip sunkų darbą, pabrėždama, jog veikloje, kurioje bendravimas yra pagrindinis dalykas, klausymui turi būti skiriama pagrindinė vieta. Kadangi menas klausytis nėra įgimtas, tai turi būti išugdyta. Visi klausytojai skirtingai suvokia ir savaip interpretuoja išgirstą informaciją. Girdimų duomenų suvokimą veikia fiziologiniai ir kultūriniai veiksniai, socialiniai vaidmenys, asmeniniai interesai ir poreikiai. Galima įvardinti 4 klausymosi komponentus: girdėjimą, dėmesingumą, supratimą ir atsiminimą, kurie įtakoja kluasymosi procesą. Girdėjimo kokybę veikia nuovargis, monotoniškas tonas, garsumas, fono triukšmas. Autorė pažįmi, kad individo poreikiai, norai, troškimai, interesai lemia, kas klausantis bus išskirta ir atrinkta. Klausymo procesas – fiziologinis procesas, kuris pereina į psichologinį procesą. Supratimas priklauso nuo bendro pasaulio įvaizdžio ir sugebėjimo organizuoti informaciją, kurią girdime, taip, kad ją atpažintume. Atsiminimas yra susijęs su ilgalaikiu ir trumpalaikiu informacijos išsaugojimu.
♦ Dėmesingumas. Jei parodysime tikrą susidomėjimą žodiniu bei nežodiniu būdu, pacientas patirs dėmesį bei rūpestį, vadinasi, ir jausmą, kad jis nėra vienas su savo problemomis. Taip sukuriama galimybė atsiverti.Tikroji dėmesio reikšmė ne užbėgimas už akių, o pritarimas ir susidomėjimas. Dėmesio negalima pasiekti akimirksniu, tam reikia laiko.
♦ Nuoširdumas. Labai svarbu su pacientu būti nuoširdžiam, atviram ir sąžiningam. Jeigu tikimės, kad jis bus sąžiningas, tai turėtume būti pasirengusios atsakyti tuo pačiu. Tik abipusis pasitikėjimas sukuria laisvą ir atvirą bendravimą.
♦ Pagarba. Ne mažiau svarbu jausti ligoniui pagarbą, kuri prasideda jau nuo kreipimosi į jį. Kreipdamiesi su pagarbą į ligonį suteikiame jam galimybę pajusti, kad iš tikrųjų jį gerbiame ir vertiname.
♦ Susitapatinimas. Ypač svarbu sugebėti suprasti ligonį, įsivaizduoti save jo vietoje, pamatyti jo problemą taip, kaip ją mato jis pats. Įsijautimas būtinas tarpasmeninio ryšio užmezgimui.
♦ Rūpinimasis – tai pagalba kitam žmogui, kad jis vystytųsi, ir galimybė atskleisti save patį. Kad atsirastų rūpinimosi santykiai, reikia perduoti žinias, būti kantriam, sąžiningam, nuoširdžiam, tikėti, turėti viltį ir būti drąsiam.Medikų rūpinimasis yra daugiau nei paciento priežiūra tai taip pat ir domėjimasis ir globa.
Kartais medikas bendravimą gali apsunkinti netinkamu elgesiu, kuris gali pakenkti santykiams su pacientu, kuris labai svarbus. Todėl bendraujant su pacientu reikėtų vengti tokių klaidų, kaip:
♦Nesiklausymas. Medikas, kuris nesiklauso vienaip ar kitaip parodo, kad pacientas jam neįdomus, nuobodus. Nemokėdamas bendrauti medikas dažnai nesiklauso, jis užsiėmęs savo veiksmų apmąstymu, kad nebesugeba klausytis.
♦ Vertinimas. Medikas negali primesti savo nuomonės, kas yra teisinga,o kas ne. Jis privalo susilaikyti nuo aiškinimo ir vertinimo, kad pacientas turėtų erdvės išreikšti mintis ir jausmus apie savo ligą ar gyvenimo situaciją.
♦ Atstūmimas. Nenorint diskutuoti tam tikra tema, parodoma, kad paciento problema ar poreikis yra nereikšmingas ar menkavertis. Tokį aiškinimą pacientas gali suprasti kaip jo asmens atstūmimą. Temos pakeitimas prisiimant paciento problemą taip pat gali sukliudyti pacientui atsiverti.
♦ Patarimai. Pacientui reikia nurodyti, teikti informaciją ir instruktuoti, jei jis konkrečiai klausia arba jei tai būtina. Tačiau kai kalbama apie asmenišką pasirinkimą, medikui vertėtų vengti patarimų.
♦ Stereotipiniai atsakymai. Jeigu pacientas kalba apie prastą savijautą, nuotaiką, medikui derėtų vengti tokių atsakymų,kad “tai normalu”, “taip turi būti”. Taip medikas parodo, kad paciento pareiškimui ji neteikia reikšmės, jog tai visai jam nesvarbu.
Taigi, jeigu pacientas pajus, kad jis yra vertinamas, teisiamas, kaltinamas arba įtariamas, tuomet bendravimas gali nutrūkti arba tapti paviršutinišku.
Kaip teigia Hardis (1988), sklandų pacientų ir specialisto bendravimą įtakoja: 1. Psichologinis išmanymas. Visame pasaulyje medikų rengimas pirmiausia yra pagrįstas fizikos, chemijos, patologijos ir anatomijos mokymu. Tai suprantama, nes šie mokslai lemia tolesnę gydytojo veiklą. Tačiau paaiškėjo, kad dabar vien tik šių žinių neužtenka, todėl daugelyje šalių ruošiant gydytojus stengiamasi įtraukti į privalomų disciplinų sąrašą psichologiją, psichoterapiją ir psichiatriją. Kitaip tariant, siekiama, kad būsimųjų specialistų pasaulėžiūrą formuotų tiek žmogaus kūno, tiek psichikos išmanymas.
2. Šiuolaikinė technika. Mūsų amžius – technikos amžius. Labai svarbi tapo techninė aparatūra poliklinikų, ligoninių, institutų, klinikų darbe. O tai formuoja tiek gydytojų, tiek pačių ligonių mechaninį, techninį požiūrį į gydymą.
3. Dėmesingumas. Laiko stoka, didelis darbo krūvis paprastai kliudo mums daugiau
bendrauti su pacientais, taikyti psichologinius metodus.
4. Nuolatinis psichologinių žinių gilinimas. Kad medikas galėtų plačiai vartoti
psichologiją praktikoje, būtina nuolat tobulėti psichologijos ir psichoterapijos srityje. O šito vis
dar mums trūksta.
1.2. Kompetencijos samprata
Kompetencijos reiškinys yra sąlyginai naujas reiškinys ir ši sąvoka pastaruoju metu yra vis dažniau minima verslo, vadybos, švietimo sektoriuose. Todėl nagrinėjant kompetenciją svarbu susitarti dėl jos sampratos, nes dažnai ši sąvoka tapatinama su kvalifikacija. Laužackas (2005) išskiria kompetencijos ir kvalifikacijos skirtumus. Autorius teigia, jog kvalifikacija įgyjama mokymo institucijoje, o tuo tarpu kompetencija pasireiškia praktinėje veikloje. Kvalifikacijos sudėtinė dalis yra žinios, kurios yra suprantamos, kaip sugebėjimas atgaminti atmintyje anksčiau gautą informaciją, atpažinti faktą, apibrėžimą, sąvoką, dėsnį ir pan.
Kembridžo tarptautiniame žodyne (1995) kompetencija apibūdinama kaip gebėjimas atlikti kažką priimtinu lygiu. Mokslinėje literatūroje galima rasti išplėtotų kompetencijos sąvokos apibrėžimų:
Kompetencija (anglų kalba – competency ir competence) yra įgūdžiai, gebėjimai ir charakteristikos, išryškėjantys žmonių veikloje siekiant sėkmingo rezultato, kai jie atlieka tam tikras užduotis ir veikia tam tikromis aplinkybėmis (Trotter; Ellison,1997).
Tarptautinių žodžių žodyne (1999) sąvoka kompetencija (lot. competentia -priklausomybė (pagal teisę) aiškinama kaip funkcinis gebėjimas adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą, turėti jai pakankamai žinių, įgūdžių, energijos; žmogaus kompetencijos svarba tuo didesnė, kuo reikšmingesnis jo socialinis vaidmuo.
Kompetencija – tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas individo žinių, mokėjimo įgūdžių, požiūrių, asmenybės savybių bei vertybių skalės. (Jucevičienė,
2000).
Podgorecki (2005) taip pat teigia, jog komunikacija yra tam tikrų individualių žmogaus gebėjimų ir gabumų turėjimas bei jų taikymas darbinėje veikloje.
Grebliauskienė; Večkienė (2004) komunikaciją apibūdina kaip įvairius gebėjimus:
• Gebėjimas pagal kvalifikaciją, žinias, įgūdžius gerai atlikti veiklą;
• Būtinų žinių ir gebėjimų turėjimas, gebėjimas atlikti praktinius veiksmus darbo vietoje;
• Gebėjimas atlikti ką nors gerai ir efektyviai;
• Gebėjimas taikyti žinias, įgūdžius ir supratimą, atliekant darbą pagal darbdavių reikalaujamus standartus.
Taigi, vieni autoriai komunikacijos apibrėžime pabrėžia vertybių, žinių ir įgūdžių sistemos reikšmę, kiti – žinių ir gebėjimų atlikti tam tikrą veiklą ryšį arba gebėjimą taikyti žinias, mokėjimus, įgūdžius ir patyrimą tam tikroje veikloje, dar kiti kreipia dėmesį į asmens vertybes, savybes bei energiją.
Dažniausiai kompetencijos terminas vartojamas apibūdinant žmogaus pasirengimą konkrečiai veiklai ir savo karjerai ir labiau pabrėžiamas praktinis atitinkamų gebėjimų taikymas, o ne jų žinojimas, kaip tai daryti. Apie žmogaus kompetenciją galima sręsti iš to, ar jis gali pritaikyti turimas žinias, mokėjimus ir įgūdžius savo veikloje užduotims efektyviai atlikti. (Grebliauskienė; Večkienė, 2004).
Kompetencija apima dvi iš esmės skirtingas reikšmes. Pasak Lepaitės (2001), tyrinėtojai kalba apie dvigubą kompetencijos fenomeno prasmę. Iš vienos pusės – elgsena, kurią suskaidžius į atskiras dalis (fragmentuota kompetencija) galima stebėti ir įvertinti darbo vietoje. Antra vertus, yra holistinė kompetencija – gebėjimas įvertinti naują situaciją, pasirinkti tinkamus veiklos metodus ir nuolat integruoti dalykines bei profesines žinias.
Kompetencijos holistinis požiūris pabrėžia žmogaus savybes ir vertybes, požiūrį į save kaip į profesionalą, tai yra įgalina žmogų veikti neapibrėžtoje veiklos situacijoje.
Trotter, Ellison (1997) redukuotą kompetenciją (anglų kalba – reductionist competence) nusako kaip galėjimą atlikti užduotį ir pasiekti rezultatą pagal reikalaujamą minimalų standartą. Holistinė kompetencija (competency) pabrėžia asmenybių visuminį indėlį (sąnaudas), pasiekiant geresnių nei minimalių darbo rezultatų. Holistinė kompetencija yra svarbiausia skiriamoji ypatybė, leidžianti geriau atlikti darbą daugeliu aplinkybių, dar dažniau pasiekiant geresnių rezultatų.
Kompetencija kaip tyrimo objektas yra nagrinėjamas įvairių mokslo šakų specialistų. Barnet (1994), Bitinas (2000) kaip edukologai, kompetenciją ugdymo procese apibrėžia kaip įgytus bendruosius gebėjimus, grindžiamus žiniomis, patirtimi, vertybėmis, polinkiais. Nuo kompetencijos priklauso specialisto gebėjimas įgytą išsilavinimą ir patirtį pritaikyti konkrečiai gyvenimo problemai spręsti. Tuo tarpu Rothwell (1996) kompetenciją apibūdina iš vadybinės pusės.
Išsamius kompetencijos tyrimus atliko ir kitas užsienio mokslininkas – Boyatzis (2002). Šio JAV mokslininko teigimu, kompetencija yra pagrindinė žmogaus charakteristika, kuri lemia efektyvų ir/ar aukštesnės kokybės darbo atlikimą.
Analizuojant kompetencijos svarbą specialisto darbe yra tikslinga aptarti Spencer (1993) kompetencijos modelį, kuris susideda iš penkių komponentų:
• Motyvai. Tai vidinė motyvacija, kuri generuoja elgesį tam tikroje veikloje, pavyzdžiui, specialisto darbe;
• Asmeninės charakteristikos. Tai asmens savybės, kurios lemia individo vienokį ar kitokį elgesį (reakcija į situacijas, atkaklumas, iniciatyvą ir pan.);
• Savęs suvokimas. Tai savęs perteikimo koncepcija, kuri pasireiškia elgesiu, asmens požiūriais, vertybėmis, nuostatomis, savęs suvokimu);
• Įgūdžiai, gebėjimai. Tai sugebėjimai, kurie pasireiškia vykdant užduotį;
• Žinios. Tai vertinga tam tikros srities informacija, kurią turi asmuo konkrečioje srityje.
Šiuos komponentus autorius skirsto į matomą ir nematomą dalis. Matomajai daliai priskiriama žinios ir įgūdžiai, kadangi šią dalį yra lengviau pastebėti. Tuo tarpu kitos modelio dalys yra „užslėptos”. Tai motyvai, nulemiantys tam tikrą elgesį, skirtą pasiekti tam tikrus tikslus, asmeninės charakteristikos ir savęs suvokimas. Pasak Spencer (1993), kompetencijomis gali būti laikomos tik tos individo charakteristikos, kurios turi įtakos veiklos rezultatams. Kompetencijos visada apima tikslą, kuris yra jėga, kuri lemia veiksmus įtakojančius rezultatą. Elgesys be tikslo neapibrėžia kompetencijos. Verta paminėti, jog žinios ir įgūdžiai labiau apibrėžia kvalifikaciją, tuo tarpu kompetenciją apsprendžia paslėptasis giluminis lygis. Kompetencijos modelį pagal Spencer (1993) galima pavaizduoti grafiškai (žr. 4 pav).
4 pav. Kompetencijų modelis (Spencer, 1993)
Žinios ir įgūdžiai sąlygoja žmogaus kvalifikaciją, kurie kartu su turimomis vertybėmis bei susiformavusiu požiūriu įtakoja kompetencijos formavimąsi. Giluminiai modelio sluoksniai yra sunkiausiai tobulinami, tuo tarpu paviršiniai – lengviau pasiduoda tobulinimui.
Apibendrinant galima teigti, jog kompetencija vartojama kaip tam tikrų žinių, sugebėjimų išraiška, siekiant apibūdinti specialistų gebėjimus gerai atlikti tam tikras užduotis. Žvelgiant plačiau į kompetencijos sąvoką, reikia pažymėti, jog kompetencija nėra vien tik gebėjimas rasti sprendimus tam tikrose situacijose pritaikant turimas žinias, bet ir galimybė išreikšti save.
1.3. Bendravimo kompetencijos vaidmuo specialisto ir paciento bendravimo
procese
Bendravimo kompetencija yra viena iš daugelio kvalifikuotam specialistui reikalingų kompetencijų, nors bendravimo kompetencijos (angl. communicative competence) terminas naudojamas tik pastarųjų dešimtmečių mokslinėje literatūroje. Taip pat vartojami ir „tarpasmeninės kompetencijos” (angl. interpersonal competence) ir „visuomeninės kompetencijos” (angl. social competence), „santykių kompetencijos” (angl. relational competence) terminai kaip bendravimo kompetencijos sinonimai tam tikrame kontekste.
5 pav. Tarpasmeninės bendravimo kompetencijos modelis (Trenholm; Jensen, 1988)
Kaip jau buvo minėta, mokslinėje literatūroje naudojami įvairūs bendravimo kompetencijų terminai. Norint išsamiau išnagrinėti bendravimo kompetencijos struktūrą, galima pasiremti Trenholm ir Jensen (1988) modeliu.(5 pav.) Autorius bendravimo kompetenciją vadina tarpasmenine bendravimo kompetencija.
Taigi, kadangi bendravimo kompetencija yra sudėtinė, tai Trenholm ir Jensen bendravimo kompetencijos modelyje svarbiausiais komponentais įvardija šias kompetencijas: laiko interpretavimo, tikslo, vaidmens bei žinių.
Autorių tarpasmeninės bendravimo kompetencijos modelyje pateiktas kompetencijas galima susieti su bendravimo funkcijomis. Pažymėtina, jog interpretavimo kompetencijai yra būdingas gebėjimas esamą patirtį suderinti su praeities patirtimi. Ši kompetencijos rūšis padeda įvertinti situacijas ir žmones, juos charakterizuoti bei susidaryti savą nuomonę. Todėl interpretavimo kompetencija glaudžiai siejasi su percepcine bendravimo funkcija.
Tikslo kompetencija pasižymi tuom, kad jai būdingas pasirengimas planuoti bendravimą, nors ne visada galima jį suplanuoti, tačiau visada verta apgalvoti kuo daugiau bendravimo variantų, kad būtų išvengta bendravimo kliūčių ir procesas būtų sklandus. Galima teigti, jog tikslo kompetencija – tai mokėjimas į pasaulį žvelgti pašnekovo akimis. Ši kompetencija taip pat siejasi su viena iš bendravimo funkcijų. Tai interakcinė bendravimo funkcija, kuriai ir būdingas įsijautimas į kito žmogaus vidinį pasaulį, jausmus.
Sklandžiam bendravimui neužtenka vien tik tikslo ar interpretavimo kompetencijos, dar kadangi reikia mokėti prisitaikyti prie kitų. Todėl reikalinga vaidmens kompetencija. Ši kompetencija ypač svarbi, kai bendraujama su kitos socialinės aplinkos žmonėmis, kadangi svarbu mokėti tinkamai bendrauti. Tai gebėjimas laiku pajusti aplinkos siunčiamus pavojaus signalus, kad buvo pažeistos kultūringo bendravimo normos. Todėl, norint, kad anksčiau aptartos kompetencijų rūšys būtų veiksmingos, reikalinga dar viena bendravimo kompetencija – žinių kompetencija. Tai gebėjimas pašnekovo siunčiamus signalus paversti suprantamomis žiniomis. Šios žinios perduodamos tiek verbaliniu, tiek ir neverbaliniu būdu. Reikia mokėti naudotis abiem bendravimo būdais. Taigi, žinių kompetencija artimai siejasi su dar viena bendravimo kompetencija – komunikacine.
Sklandžiam bendravimui neužtenka vien tik bendravimo kompetencijų išmanymo. Reikalingas nuolatinis bendravimas su žmonėmis, įgudimas, atsiradusių bendravimo klaidų analizavimas ir taisymas.
Šių išvardintų kompetencijų tinkamas naudojimas ypač svarbus specialisto-odontologo veikloje, kadangi atlieka reikšmingą vaidmenį. Neįmanoma pasiekti optimalaus bendravimo neišsiugdžius aukšto asmeninės bendravimo kompetencijos lygio. Specialistui būtina lygiagrečiai ugdytis visas bendravimo kompetencijas: tikslo, žinių, vaidmens ir interpretavimo, nepamirštant bendravimo funkcijų lavinimo.
Wright (2004) įžvelgia, jog daugelis specialistų odontologų gydo geriau nei aiškina apie gydymą. Todėl pateikia kelias priežastis dėl kurių odontologų specialistų praktikai yra svarbu tinkamai bendrauti:
1. Klinikinį meistriškumą pacientai vertina pagal bendravimo būdą.
Odontologija yra paslauga, ne produktas, todėl ji yra neapčiuopiama. Mažai kas dantų
priežiūros srityje matoma, apčiuopiama, ragaujama ar grąžinama, jei netinka. Pacientas negali įvertinti paslaugos kokybės, nebent tik tiek, kiek specialistas apie ją pasakys. Kiekvienas bendravimo su pacientu momentas gali virsti „tiesos momentu”, pagal kurį pacientas nuspręs apie paslaugos, kurią gaus, kokybę ir susidarys nuomonę apie specialistą.
2. Paciento pasitenkinimas pagrįstas bendravimu.
Pastebėta, jog paciento pasitenkinimas specialisto darbu yra glaudžiai susijęs su sveikatos priežiūros atstovų gebėjimu bendrauti, taigi menki bendravimo įgūdžiai dažniausiai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios pacientas būna nepatenkintas. Tai riboja paciento ir specialisto bendravimą. Svarbiausia dantų gydymo detalė, kurią įsimins pacientas, bus teigiamas ar neigiamas jo kontaktas su specialistu ir jo komanda.
3. Pacientai ne viską pasako specialistui.
Ne visi pacientai nori ar nemoka būti atviri su specialistu, todėl specialistai turi gebėti įžvelgti pacientų „nekalbumo” priežastis, skirti pakankamai dėmesio pacientui bei subtiliai prakalbinti, kad pacientas atsiskleistų ir liktų patenkintas bendravimu su specialistu. Pastebėta, jog pacientai, kurie tiesiogiai klausia, yra labiau patenkinti bendravimu su specialistu negu pacientai, užduodantys netiesioginius klausimus.
4. Pacientai išeina, net jei ir nesiskundžia.
Ne visada pacientai tiesiogiai specialistui išsako nepasitenkinimo paslaugomis priežastis, tačiau savo nepasitenkinimu pasidalija su artimaisiais, draugais ar kaimynais. Taigi, net ir nesiskundžiantys pacientai gali atsisakyti specialisto paslaugų, jei jie bus jomis nepatenkinti. Dažniausiai specialisto pasirinkimą įtakoja artimųjų ar pažįstamų rekomendacijos, todėl specialisto pagrindinis sėkmės laidas yra patenkintas pacientas ir, atvirkščiai, nepatenkintas -kenkia labiau nei daugelis mano.
Apžvelgus pagrindines priežastis, kurios įtakoja sėkmingą paciento ir specialisto bendravimą, galima išskirti bendravimo privalumus. Kai bendraujama efektyviai, pacientai:
• Linkę mažiau nerimauti;
• Patiria mažiau nepatogumų;
• Vartoja mažiau vaistų;
• Greičiau išgyja;
• Tampa nuolatiniais klientais;
• Rekomenduoja savo artimiesiems ir pažįstamiems.
Specialistai profesinėje veikloje susiduria su įvairiais pacientais, kurie išgirstą informaciją interpretuoja ne vienodai. Dažnai asmuo (pacientas) išgirsta tik tą informaciją, kuri jam yra naudinga arba kurios jis trokšta. Skiriami keturi bendravimo lygiai:
1) Vidinis asmens monologas – šiame lygyje asmuo suvokia žinios prasmę, kuria atsaką, analizuoja gautą informaciją.
2) Tarpasmeninis, kuomet bendrauja du žmonės ir šios komunikacijos dėka vystosi žmogiški tarpusavio santykiai.
3) Mažų grupių bendravimas atsiranda, kuomet trys ir daugiau žmonių sąveikauja vienas su kitu bandydami adaptuotis savo aplinkoje ir pasiekti bendrai pripažintų tikslų;
4) Organizacinė komunikacija, kuri yra sveikatos priežiūros organizacijos funkcionavimo dalis, padedanti darbuotojams koordinuoti veiklą siekiant organizacijos tikslų.
Mediko ir pacientų bendravimui gali trukdyti asmeniniai komunikacijos stiliai, ankstesnė patirtis, profesinė tapatybė, jį veikia liga, laikas ir vieta (kontekstas), mediko ir paciento asmenybė ir vaidmenys, lūkesčiai, nuostatos, tarpusavio santykiai, tikslai dėl kurių bendraujama. Ypač svarbus yra grįžtamasis ryšys – atsakas į kito asmens komunikaciją. Grįžtamasis ryšys medikams padeda sužinoti apie kliento turimas žinias bei gauti gydymo ir priežiūros procesui reikiamą informaciją, parodo ligoniui medikų domėjimąsi jo asmeniu, leidžia suderinti ir kurti pranešimų prasmes, išsiaiškinant, ar teisingai interpretuojame ligonio žodžius ir veiksmus. (Banytė, 2004).
Autorė pastebi, jog dauguma pacientų pasitiki pažįstamais specialistais, įsitikinę, kad pastarieji geriau gydo. Galima teigti, kad pacientams yra svarbus glaudus tarpasmeninis santykis su medicinos personalu.
Labai reikšminga, kad paskutinį dešimtmetį į konsultavimo procesą sveikatos sistemoje aktyviai pradėta įtraukti ir pacientus – tai stipriai pakeitė žmonių lūkesčius ir gydytojų požiūrį. Be to, daugiau dėmesio skiriama rizikos veiksnių mažinimui bei pastangoms įtikinti žmones imtis profilaktikos priemonių ir vengti sveikatą žalojančių faktorių. Dauguma pacientų iš gydytojų laukia daugiau informacijos nei gauna it norėtų dalyvauti savo gydymo procese, nors, žinoma, ne visi. Todėl su kiekvienu pacientu būtina dirbti individualiai. (Gydytojo ir paciento bendravimo ABC).
Šį faktą pagrindžia atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo įvertinti Lietuvos pacientų nuomonę apie odontologijos klinikose jiems skiriamą dėmesį ir laiką bei šią nuomonę susieti su įvairiais bendravimo aspektais. Tai pirmasis Lietuvoje atliktas tyrimas, kuriame buvo vertinama paciento nuomonė apie įvairius odontologo ir paciento bendravimo aspektus. Gauti tyrimo rezultatai parodė, jog pacientai nėra visiškai patenkinti odontologų jiems skiriamu laiku ir dėmesiu (žr. 1 lentelę).(Odontologų rūmų žinios, 2008).
1 lentelė
*Vertinimų vidurkiai (95 proc. CI) nustatyti pagal 5 balų Likert skales.
Lyginant šį tyrimą su panašiais tyrimais atliktais ES valstybėse, galima paminėti, kad Suomijoje atlikti panašūs tyrimai parodė, kad pacientų ir gydytojų nuomone, geri bendravimo įgūdžiai bei sugebėjimas pateikti pacientui visą reikiamą informaciją yra būtinos „idealaus odontologo” savybės. Nuolatinių odontologijos klinikų lankytojų tyrimas Anglijoje taip pat atskleidė, kad odontologo rūpinimasis pacientais ir jiems skiriamas dėmesys tinkamiausiai apibūdina gerus odontologo bei paciento santykius.
Apibendrinant bendravimo kompetencijos vaidmenį specialistų-odontologų ir pacientų bendravimo procese, reikia pažymėti, jog svarbiausi bendravimo kompetencijos elementai yra interpretacijos, žinių bei tikslo kompetencija, kurios glaudžiai siejasi su bendravimo funkcijomis – komunikacine, percepcine bei interakcine. Specialisto ir paciento bendravimą įtakojantys veiksniai tai: paciento žinių lygis apie savo ligą, tyrimus ir apie sveikatos priežiūros įstaigos taisykles, taip pat paciento charakteris, amžius, jo ligos sunkumas, specialisto dėmesingumas, nuoširdumas, konfidencialumas, atidus išklausymas ir patarimas.
1.4. Bendravimo kompetencijų ugdymo ypatumai
1.4.1. Ugdymas kaip specialisto asmenybę formuojantis procesas
Ugdymas yra įvairiapusis reiškinys ir, kaip teigia Jovaiša (2001), tai mokslas iš esmės apimantis visas tikrovės sritis ir yra nepertraukiamas (permanentinis). Taigi, žmogaus ugdymas (ugdymasis) vyksta nuo gimimo iki mirties. Ugdytojo ir ugdytinio santykiams ir ugdymo procesui didelę reikšmę turi terpė (aplinka), kurioje vyksta ugdymas, todėl tikslinga akcentuoti dvi sąveikos erdves žmogaus ugdyme:
1. Tiesioginę ugdomąją sąveiką (mikroedukacinę terpę);
2. Švietimo sistemas ir jų vadybą (makroedukacinę terpę).
Svarbu paminėti, jog ugdymą galima paaiškinti dviem aspektais: kaip individualų ir kaip institucinį. Institucinio ugdymo paskirtis – sudaryti sąlygas individui mokytis visą gyvenimą, kad pritaptų prie nuolat kintančio visuomenini gyvenimo, įsisavintų naujas žinias ir technologijas. Individualaus ugdymo paskirtis – skatinti mokytis ir tobulėti kaip asmenybei. Taigi, ugdyti specialistus reikia dviem kryptimis – nukreipiant į saviugdą bei tikslingai organizuojant ir vystant jų ugdymą aukštojoje mokykloje.
Asmenybę ugdo sąveikoje su aplinka vykstanti saviraiška, t.y. ugdymas vyksta per saviraišką. Todėl ugdymas yra traktuojamas kaip žmogaus pilnutinio gyvenimo kūryba jo paties jėgomis, aprūpinant jį saviraiškos priemonėmis. Ugdymas yra tobulinantis žmogų bendravimas su aplinka. Ugdymo rezultatai priklauso nuo: ugdytojų veiklos, ugdytinių veiklos, aplinkos įtakos. Bendra socialinė, kultūrinė tautos gyvenimo padėtis taip pat įtakoja ugdymo pobūdį, sąlygoja jo pokyčius.
Ugdymo metu ugdytiniai sąveikauja su ugdytoju tarpusavyje, kadangi auklėjamasis procesas vyksta ne vakuume, o konkrečioje socialinėje aplinkoje. Tačiau būtina pažymėti, jog pagrindinis ugdymo tikslas – pereiti nuo ugdymo prie saviugdos. Ugdytinis yra ne tik ugdymo objektas, bet ir subjektas, kurio veiklą apimančios sąvokos – saviugda, savišvieta, saviaukla. Ugdymas visada orientuojamas į vienokius ar kitokius tikslus. Įvairūs ugdymo tikslai yra pagrįsti tam tikromis vertybėmis. Ugdymo proceso metu vyksta sąveika ir komunikacija. Norint, kad ugdymas būtų efektyvus, reikia pažadinti ugdytinio teigiamą požiūrį į tai, ką norima jame išugdyti. Šis ugdymas galimas per bendravimą.
Pasak Šiaučiukėnienės (1997), bene svarbiausia ugdymo sąlyga – ugdytinių pažinimas, todėl ugdymo procese ugdytojas turėtų žinoti individualias savybes, pomėgius. Tik tokiu atveju bus galima mokymo metu sudaryti sąlygas kiekvienos asmenybės saviraiškos plėtrai, galimybes mokytis iš visų jėgų. Suprantama, pažinti ugdytinį ir visą jų grupę nuolatinės kaitos sąlygomis -sudėtingas uždavinys. Tačiau norėdami visapusiškai pažinti, padėti sėkmingai kiekvieno specialisto raidai, turime žinoti ne tik jų gebėjimus ir interesus, bet turime žinoti ir daugelio psichinių savybių, tokių kaip dėmesio, atminties, vaizduotės, mąstymo ypatumų, darbingumo, mokslumo, požiūrio į mokymąsi ir t.t. lygį. Studentų darbingumas, mokslumas, interesai daug kuo siejasi su charakteriu, t.y. su ugdytinio santykiais su gyvenimo tikrove, su jo reagavimo pobūdžiu į gyvenimo bei visuomenės poveikius.
Ugdymas neturės tokių gerų rezultatų, jei ugdytiniai nebus nukreipiami saviugdai. Spurga (1998) saviugdos sąvoką apibrėžia, kaip sąmoningą, kryptingą ir sistemingą veiklą, padedančią žmogui save tobulinti. Autorius pažįmi, jog saviugdos tikslas yra slopinti ir šalinti savo trūkumus ir, analogiškai, tobulinti jau turimas teigiamas savybes bei ugdytis naujas. Kai ugdytinis įsisavina vertybes, priartėja prie siekiamo idealo – jis pasikeičia. Tačiau saviugdos procesas tuo nesibaigia: baigiamas tik tam tikras jos etapas. Saviugda lydi žmogų visą gyvenimą, tačiau jo praktikos negalima hipertrofuoti. Kartais ypač susidomima savimi, savo vidiniais išgyvenimais, dėl jų jaudinamasi, kartais labai jautriai vertinamas kitų elgesys: įžvelgiama jame grėsmė savimi susirūpinusiam individui. Tais atvejais suyra normalūs santykiai, vystosi kažkas patalogiška. Savęs tyrimas ir saviaukla turi būti organizuojamas protingai, neatitrūkti nuo bendrojo ugdymo proceso, kuriuo siekiama kurti asmenybę. Kad ugdytinis galėtų apibendrinti saviugdos rezultatus, jis turi analizuoti save. Savianalizė padeda užčiuopti saviugdos rezultatus ir toliau save tobulinti. Saviugdos rezultatus sąlygoja daugelis veiksnių (asmeniniai motyvai, valia, pasitenkinimas arba nepasitenkinimas saviugdos rezultatais, socialinė aplinka, savimonė, saviugdos vadovas). Saviugdos veiksniai tarpusavyje yra glaudžiai susiję ir įtakojantys vienas kitą.
Apibendrinus, galima teigti, jog aukštojoje mokykloje specialistų ugdymas turi būti nukreiptas į saviugdą, kaip asmenybę formuojantis faktorius. Ugdymas nėra vienkartinis procesas, o tęstinis, nuolat vystomas, atsižvelgiant į aplinkybes.
1.4.2. Sėkmingo bendravimo kriterijai aukštojoje mokykloje
Vienas iš svarbiausių ugdymo tikslų yra formuoti brandžią, darnią asmenybę. Tai įmanoma pasiekti bendraujant. Todėl pasirengimas bendrauti grindžiamas tikslingu aktyvumu, specialiomis mokymo, auklėjimo ir darbo programomis, kurias rengia ugdymo institucijos. Tokio pasirengimo sritys yra šios:
1. Visos bendravimo rūšys.
2. Tvirta teigiamų pažiūrų į gyvenimą, darbą sistema.
3. Mokymasis bendrojo lavinimo mokykloje ir jos baigimas.
4. Darbo pasaulio pažinimas ir profesijos pasirinkimas.
5. Specialybės įgijimas profesinėje mokykloje ar kolegijoje, universitete.
Reikia pažįmėti, jog paprastas bendravimas nuo pedagoginio skiriasi tuo, kad pastarasis yra kryptingas: bendraudamas su ugdytiniu ugdytojas siekia jį paveikti, turėdamas tam tikrą tikslą (kad augtų, žinotų, mokėtų, įgustų, galvotų, vertintų, elgtųsi taip, kaip pageidauja ugdytojas).
Šios pasirengimo aktyviam gyvenimui sritys kelia sunkių uždavinių ugdytojams ir ugdytiniams. Kaip juos spręsti, moko specialūs ugdymo mokslo veikalai.
Aukštojoje mokykloje, rengiant būsimuosius specialistus, nemenką įtaką turi dėstytojų ir studentų tarpusavio santykiai. Kaip pažįmi Stankevičienė (1997), dirbantis aukštojoje mokykloje dėstytojas daug laiko praleidžia bendraudamas su studentais. Todėl šis bendravimas įtakoja studento asmenybės formavimąsi, jo paties bendravimo kompetencijos vystymuisi. Vadinasi, tikslinga yra aptarti sėkmingo dėstytojų ir studentų bendravimo prielaidas. Pirmoji sąlyga, nulemianti sėkmingą dėstytojo ir studento bendravimą, yra gilus studento, kaip asmenybės pažinimas ir abipusis pasitikėjimas bei pagarba vienas kitam. Todėl dėstytojo veikla turėtų būti nukreipta į studento įgimtų būdo savybių, charakterio bruožų giliam pažinimui, o po to visų jo gerųjų savybių ir potencialiųjų galimybių vystymui bei įvertinimui. Dėstytojas turėtų suvokti, jog studentas, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, yra dvasinė, valinga, protinga, emocinė ir socialinė būtybė, kurią reikia tinkamai ugdyti ne tik gyvenimui, bet ir profesinei veiklai. Jis asmenybe tampa tada, kai pats aktyviai veikia ir reiškiasi kaip vientisa asmenybė. Todėl ne mažiau svarbu studentus nukreipti saviugdai.
Studento asmenybės raida yra tiesiogiai susijusi su supančia aplinka, mokymo turiniu ir asmenybės ugdymu šeimoje bei aukštojoje mokykloje būdais. Kaip auditorijos lyderis, dėstytojas yra atsakingas už psichologinį klimatą auditorijoje. Tai priklauso nuo bendravimo su studentais stiliaus. Deja, pasitaiko dėstytojų autoritarų, kurie valdo jėga ir stengiasi ne bendradarbiauti su studentais, bet primesti savo nuomonę ir siekia, kad studentai paklustų jų sukurtoms taisyklėms.
Račkauskienė (1997) pastebi, jog tokie dėstytojai yra atsiriboję nuo studentų neperžengiama ir neperkopiama siena. Studentai tokių dėstytojų prisibijo ir vengia. Būna tokių situacijų, kai studentai norėtų ko nors paklausti, pasiteirauti ar pasidomėti, tačiau negali įveikti nusistovėjusių barjerų. Šioms mintims antrina JAV psichologė, tarpasmeninių santykių specialistė Virdžinija Satir (1983), teigdama, jog visų tarpusavio nesusipratimų, nesugebėjimo mokytis ir ilgalaikių asmenybės problemų pirmoji priežastis – nelygiateisiškas bendravimas, kai bendraujant užimamos skirtingos pozicijos (kai vienas stovi, o kitas klūpi). Tai yra žalingas būdas ugdyti tinkamą specialistų bendravimo kompetenciją.
Studentas, nuolat patyręs autokratiško mokymo ir auklėjimo situacijas, neturėjęs kitokios bendravimo patirties, pabaigęs aukštąją mokyklą tampa teisėju ir baudėju. Su kitais jis elgiasi taip, kaip buvo elgiamasi su juo, t.y.degraduoja kaip asmenybė.
Taigi, Stankevičienė (1997) išskiria antrą sėkmingo dėstytojo bendravimo su studentais kriterijų – lygiateisišką bendravimą. Tai yra tinkamas būdas ugdyti būsimųjų specialistų bendravimo kompetenciją, kadangi konstruktyvus lygiateisiškas bendravimas palieka teigiamus pėdsakus. Tai situacijos, kai kiekvienas pirmiausia mato, ką jaučia kitas, girdi ir išklauso, ką jis sako, ir priima jį tokį, koks jis yra, su visais jo jausmais ir mintimis. Tuomet kiekvienas jaučiasi saugus, gali įsisąmoninti save, savo būseną, mintis, norus, laisvai apsispręsti ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinktą elgesį. Studentas jausdamasis lygiateisiu bendravimo proceso dalyviu, gali tobulėti dvasiškai, įsiklausyti į savo vidinius išgyvenimus. Dėstytojai linkę į lygiateisišką bendravimą, mielai diskutuoja su studentais, domisi jų nuomone ir požiūriu į įvairius dalykus, skatina be baimės, sklandžiai reikšti savo mintis. Tokie dėstytojai visada yra mylimi studentų, nes nebijoma lygiateisiškai bendrauti.
Kitas, ne mažiau svarbus sėkmingo bendravimo kriterijus yra valios svarbos suvokimas bręstant asmenybei. Dažnai studentams sąvokos – „valia”, „ištvermė”, „pareigingumas”, „atkaklumas” turi neigiamą prieskonį. Tai susiję su ankstesne patirtimi, kai prisimenami tėvų, pedagogų priekaištai dėl prastų mokymosi, pažangumo rezultatų. Valia yra glaudžiai susijusi su tikslo siekimu, kliūčių nugalėjimu, norų įgyvendinimu. Valios negalima primesti, kadangi ji slypi pačio žmogaus viduje ir žmogus bręsta tik per savo valios veiksmus ir per valingą mokymąsi. Gera žmonių valia žadina teisingus jausmus, didina supratingumą, palengvina mokymąsi ir darbą. Ji stiprėja, atskleisdama savyje tokias savybes kaip kantrybė, ramybė, paprastumas, pakantumas, pagarba, meilė sau ir kitiems, užuojauta, džiaugsmingumas, kūrybingumas, entuziazmas. (Stankevičienė, 1997). Tai savybės taip reikalingos būsimiesiems specialistams jų profesinėje veikloje bendraujant su pacientais ar kolegomis.
Račkauskaitė (1997) teigia, jog bendravimo procesas bus visada sėkmingas, jeigu bendraujantieji stengsis suprasti vienas kitą, jeigu visada trokš teigiamo visų problemų sprendimo, jeigu vengs konfliktinių situacijų, stengsis pasirinkti diplomatišką variantą.
Paradoksalu, tačiau Račkauskaitė (1997) pastebi, jog dažnai iš dėstytojų bendravimo galima pasimokyti bendravimo meno, tačiau tie patys dėstytojai bendraudami su savo studentais susiduria su nemažomis problemomis. Tai įtakoja skirtingas išsilavinimas, elgesio manieros, amžiaus skirtumas, gyvenimo būdas ir pan. Grupėje studentų nerasime nė vieno tokio paties žmogaus, kiekvienas žmogus – individualybė. Iš savo šeimos, draugų aplinkos kiekvienas studentas atsineša kažką savita, būdinga tik vienam jam. Dėl šių, gana paprastų priežasčių, kiekvieno studento charakteris – skirtinga ir paslaptinga „sala”, kurią ištirti, įvertinti ir suvokti tikrai nelengva. Todėl dėstytojas ir stengiasi pažinti savo studentus, nepastebimai gauti kuo daugiau informacijos apie jų šeimas, laisvalaikį, pomėgius, gabumus.
Autorė Račkauskaitė (1997) pastebi, jog dėstytojai ypatingą dėmesį turi skirti nedrąsių, sunkiai bendraujančių būsimųjų specialistų bendravimo kompetencijos ugdymui. Šie studentai sunkiai išdrįsta išreikšti savo nuomonę, viešai pasisakyti. Kadangi būsimieji specialistai-odontologai profesinėje veikloje turės didžiają savo darbo laiko dalį praleisti bendraudami su pacientais, tai dėstytojai turi stengtis įvairiais būdais padėti šiems studentams įveikti savo bendravimo kompleksus. Dėstytojai turi būti labai dėmesingi tokiems studentams ir pabandyti rasti „raktą” į sėkmingą bendravimą.
Dėstytojo pareiga išmokyti studentus – būsimuosius specialistus ne vien tik profesinių sugebėjimų, bet ir bendravimo meno su pacientais. Jauni žmonės turi suprasti, kad jaunimo tarpe labai populiarus žargonas, kitus įžeidžiantis tonas, kritiški posakiai, pasišaipymai, pravardės, abejingumas ar šiurkštumas yra žalingas, morališkai smerktinas veiksmas ar poelgis, kuris menkina gyvybingumą ir intelektą.
Rengiant jaunimą bendrauti, svarbu pastebėti elgesio trūkumus, anomalijas. Aktyvus jų šalinimas tobulinant bendravimo įgūdžius gerina elgesį, nes elgesys ir bendravimas susieti. Galimi elgesio trūkumai ir anomalijos:
1) pirmiau minėtų bendravimo vertybių įgijimo nepaisymas, nuolatinis jų
pažeidinėjimas;
2) per didelė ar per maža emocinė distancija;
3) kalbėjimo grubumas;
4) kalbančiojo žeminimas;
5) asocialus elgesys
Lengva pastebėti, koks sunkus, nenormalus bendravimas, kai nesilaikoma minėtų vertybių: pasyvumas, atidėliojimas priimti sprendimą, nepasitikėjimas savimi ir kitu, nesitvardymas, nepagarba, nejautrumas, nenuoširdumas, nepakantumas, nesaikingumas, kt. Reikia rasti atsakymus į klausimus: kokios šių antivertybių interiorizavimo priežastys? kas palengvina išmokti elgtis pagal ativertybes? Tikslus atsakymas į šiuos klausimus padėtų įveikti bendravimo negeroves. Viena iš antivertybių interiorizavimo priežasčių yra bendras individo nervinis silpnumas, iš čia kylantis mąstymo neapibrėžtumas, nevalingumas. Kita priežastis -blogi aplinkos pavyzdžiai, turintys neigiamą poveikį suvokti, perimti doros normas. Per didelė vidinė distancija šaltu susvetimėjimu atstumia vieną nuo kito, per maža – atstumia vieną nuo kito dėl įkyraus plepumo, atviro artumo, nerespektabilumo. Tokių vidinių distancijų atsiradimo priežastis dažniausiai esti emocinis sutrikimas. Todėl reikalinga pateikti tinkamus būdus, kaip sėkmingai ugdyti bendravimo gebėjimus.
Vadinasi, sėkmingas bendravimas aukštojoje mokykloje yra specialistų ugdymo pagrindas, kuris remiasi darniais ugdytinių ir ugdytinio santykiais. Bendravimą įtakoja tiek ugdytinių, tiek ir ugdytojo asmeninės savybės, socialinė aplinka, motyvai, poreikiai ir pan. Ne mažiau svarbi ugdytojo pareiga, kuo anksčiau įžvelgti specialisto elgesio trūkumus ir priėmus teisingiausius sprendimus, juo pašalinti.
1.4.3. Būsimųjų specialistų-odontologų rengimas bei jų bendravimo kompetencijos
ugdymas.
Šiuolaikinė odontologinė pagalba neapsiriboja vien tik dantų ėduonies gydymu ar prarastų dantų protezavimu. Vis dažniau pacientai kreipiasi dėl netaisyklingo sąkandžio ar kreivai išdygusių dantų. Žmonės, kurių dantys kreivi dažnai jaučiasi nepilnaverčiais, nesišypso ar ranka prisidengia burną, kai šypsosi. Sveiki dantys ir taisyklingas dantų lankas – gražios šypsenos pagrindas. Gero estetinio vaizdo siekimas yra svarbiausias veiksnys, skatinantis vaikus ir paauglius gydytis ortodontijos kabinetuose bei klinikose, kur dirba aukštos kvalifikacijos specialistai, gydymui naudojantys sparčiai kintančias technologines priemones bei medžiagas. Be to, labai išaugo kvalifikuoto ortodontinio gydymo prieinamumas mūsų šalyje. Atsižvelgiant į šiuos faktorius, tinkamas, sklandus bendravimas vaidina ženklų vaidmenį būsimųjų specialistų odontologų profesinėje veikloje.
Būsimųjų specialistų odontologų rengimas yra reglamentuotas Lietuvoje ir ES galiojančiais įstatymais. Kaip teigia Narbutaitė, 2004 metų rugsėjo mėn. Kardife (Didžioji Britanija) vykusiame ADEE (Association for Dental Education in Europe) kasmetiniame suvažiavime, Europos universitetų odontologijos fakultetų vadovai ir akademinės bendruomenės nariai parengė dokumentą apibrėžiantį šiandienos Europos sąjungos odontologui būtiną kompetenciją. ADEE Generalinė Asamblėją kreipėsi į ES Tarybą siūlydama jį priimti kaip odontologų ruošimą ES reglamentuojantį teisės aktą. ES šalyse rengiamų ir norinčių praktikuoti odontologų kompetencijai keliami šie bendrieji reikalavimai:
1. Turėti įvairiapusį universitetinį išsilavinimą.
2. Turėti pakankamą teorinį ir praktinį parengimą (nurodomi minimalūs profesinės kompetencijos reikalavimai) visose klinikinės odontologijos srityse.
3. Mokėti ir sugebėti dirbti kartu su kitų odontologijos ir sveikatos priežiūros sričių specialistais sveikatos priežiūros sistemoje, gebėti nepriekaištingai bendrauti.
4. Būti pasirengusiam(-iai) mokytis visą gyvenimą ir nuolatos tobulėti savo profesijos srityje.
Lietuvoje specialistus odontologus ruošia kelis universitetai bei kolegijos, kur studentams suteikiama aukšta profesinė kvalifikacija. Kauno medicinos universiteto Odontologijos fakultetas yra pagrindinė gydytojų odontologų rengimo ,,kalvė”, kasmet į gyvenimą išleidžianti būrį jaunų gydytojų odontologų. Fakulteto darbuotojai, vadovaudamiesi demokratijos ir akademinės laisvės principais, kuria modernų universitetą, kuriame lietuviškos aukštųjų mokyklų tradicijos ir Vakarų šalių patirtis įsilieja į studijų, mokslo ir gydymo meno vienovę. Universiteto tikslas -ugdyti gabius ir išradingus specialistus, po studijų tapsiančius mūsų šalies gyventojų burnos sveikatos garantu. (Leliukaite, 2008).
Profesinėms specialybės studijoms skirta bemaž pusė viso studijų laiko. Kitą pusę sudaro bendrųjų aukštojo ar universitetinio lavinimo ir medicinos pagrindų studijos. Studentai po studijų baigimo gali užsiimti odontologijos praktika, kurią Lietuvoje reglamentuojama Lietuvos Respublikos odontologijos praktikos įstatymas, kuriame teigiama, kad odontologas specialistas gali verstis odontologijos praktika turėdamas galiojančią praktikos licenziją.
Odontologijos praktika – odontologo pagal įgytą profesinę kvalifikaciją ir nustatytą kompetenciją atliekama burnos ligų individuali profilaktika, diagnostika, gydymas.
Kaip jau buvo minėta, specialistams odontologams be profesinių žinių taip pat reikalingi ir tinkami bendravimo įgūdžiai, kurie, kaip parodė pacientų apklausos, yra ne mažiau reikalingi. (Kaminskas, 2005).
Universitete būsimieji odontologai mokomi gydyti pacientus. Tačiau, pradėję dirbti, jie supranta, kad turi dirbti ne tik klinikinį darbą, bet ir mokėti kompleksiškai organizuoti klinikos darbą. Tam reikia socialinių ir bendravimo įgūdžių. Apie šią labai svarbią odontologo kasdienio darbo dalį vis dar nepelnytai mažai diskutuojama, ji beveik netyrinėta, organizacinius įgydžius tenka ugdytis savarankiškai. (Leliukaitė, 2008)
Adamonienė (2002) išskiria svarbiausias taisykles, kurias taikydami būsimieji specialistai gali pasiekti efektyvaus bendravimo su savo pacientais, artimaisiais ar bendradarbiais:
• Mokėti žvelgti pašnekovui į akis;
• Mokėti klausytis;
• Mokėti klausinėti;
• Rodyti pasitikėjimą savimi;
• Demonstruoti humoro jausmą;
• Būti garbingam;
• Mylėti ir gerbti žmones;
• Būti geranoriškam;
• Būti patraukliam.
Būsimojo specialisto raktas į gerą gydytojo odontologo praktiką yra sugebėjimas atsistoti į paciento vietą – įsivaizduoti, kaip galima jaustis, jei mus gydytų taip, kaip mes gydome savo pacientą. Todėl būtina vadovautis taisyklėmis, kurios padeda bendrauti su įvairiais pacientais:
• kiekvienas pacientas save laiko svarbiausiu žmogumi, todėl jo skausmas yra didesnis nei bet kurio kito;
• gydykite, o ne teiskite;
• atminkite, kad net bjauriausi pacientai turi širdį, tik reikia iki jos prasibrauti;
• vartokite metaforas, tačiau būkite tikri, kad jos tinkamos; nesivaržykite pasakyti: „Aš nežinau”. (Leliukaite, 2008).
Ugdymas turi suformuoti specialisto bendravimo kompetencijos, t.y. gebėjimo komunikuoti gimtąja ir užsienio kalba, spręsti konfliktines situacijas, teisingai suprasti tiek verbalinius, tiek ir neverbalinius signalus, pagrindus. Todėl daug dėmesio turi būti skiriama kiekvieno specialisto bendravimo kompetencijos, orientuotos į aktualias gyvenimo visuomenėje reikmes, ugdymui.
Ugdant būsimųjų specialistų bendravimo kompetenciją, susiduriama su daugybe išorinių ir vidinių, objektyvių ir subjektyvių veiksnių. Manyčiau verta juos aptarti plačiau.
Objektyvūs veiksniai. Labai didelę įtaką daro sparti mokslo ir technikos pažanga, intensyvūs industrilizacijos, urbanizacijos ir migracijos procesai. Įtakojant šiems veiksniams, būsimųjų specialistų gyvenimas tampa žymiai intensyvesnis ir dinamiškesnis, o jų bendravimas – problematiškesnis ir sunkesnis. Dabar žmogui dažnai tenka patirti didelę psichologinę bei dorovinę įtampą, nuolat atsidurti sudėtingose ir neįprastose situacijose, išgyventi daug stresų. Kartais pasitaiko nuomonių, kad masinės informavimo priemonės praplėtė mūsų bendravimo galimybes, tačiau negalima pamiršti, kad gausūs masinės informacijos srautai bendravimą dar labiau apsunkino, padarė jį paviršutinišką. Tokioje situacijoje yra iškreipiama tradicinė bendravimo kultūra, plinta susvetimėjimas. Dėl plintančio susvetimėjimo vis labiau įsigali dorovinis žmogaus bukumas ir emocinis kurtumas, net agresyvumas ir žiaurumas. O tai daro labai didelę neigiamą įtaką bendravimui. (Žemaitis, 1992)
Subjektyvūs veiksniai. Šie veiksniai priklauso nuo pačių žmonių, jų dvasinio stabilumo bei dorovinio atsparumo. O tai vėl labai apsunkina bendravimą.
Esminis bendravimo ugdymo metodas – asmens įtraukimas į produktyvų bendravimą. Tam reikia sudaryti sąlygas, kad pasyvus asmuo susidomėtų bendru žaidimu, mokymusi ar darbu, norėtų kartu ką nors veikti, kalbėti. Būtina atsižvelgti į ugdomojo pomėgius, patirtį, interesus, lūkesčius. Svarbus idealaus bendravimo metodas yra asmeninis tėvų, kitų ugdytojų patraukiantis pavyzdys. Su jaunimu būtina žmoniškai bendrauti, jis turi matyti suaugusiųjų gražaus bendravimo pavyzdžių. Blogi pavyzdžiai deformuoja jau turimus gražaus bendravimo įpročius.
Būsimieji specialistai turėtų įsisąmoninti, jog koks bus bendravimas, priklauso ir iš medikų pusės. Kiekvienas privalo įgyti psichologinių, socialinių ir taktilinių įgūdžių, ir vengti tokių klaidų, kaip nesiklausymo, vertinimo, atstūmimo patarimų, komentarų bei stereotipinių atsakymų.
Pagrindinis metodas – korektiškas kalbėjimasis. Gražus bendravimas reiškiasi švelniu, lygiu kalbėjimo tonu, „nekeliant balso”, nevartojant nederamų žodžių, mandagumu, pagarba asmeniui, kito kalbėjimo supratimu, protingu atsakymu.
Nežodinis bendravimas ne mažiau svarbus. Veido išraiška, judesiai, elgesys daug pasako. Iš mimikos, pantomimikos lengva matyti džiaugsmą, pyktį, baimę, nerimą, taip pat išskaityti: „Nesuprantu tavęs”, „Niekus kalbi”, „Pritariu tau”, „Eik šalin”, kt. Rankos paspaudimas, nusilenkimas, pirštu į ką nors rodymas visada vienareikšmiškai suprantamas. Nežodinis bendravimas – veiksmingas metodas, todėl jį reikia taikyti sąmoningai, tikslingai.
Vienas iš sudėtingesnių atvejų, pasitaikančių specialistų praktikoje yra bendravimas su konfliktiškais pacientais. Nėra absoliučios taisyklės, kaip reiktų bendrauti tokiais atvejais, tačiau reikia stengtis, kiek įmanoma, išlikti sąžiningiems tiek savo žodžiais, tiek veiksmais. Tolerancija ir malonus kalbėjimo tonas dažnai gelbsti problemiškose situacijose su pacientais.
Leliukaitė (2008) pabrėžia, kad kiekvienas žmogus yra individas su tik jam būdingomis savybėmis, savo reakcija į aplinką, santykius su aplinkiniais ir požiūriu į mediciną ar konkrečiai į odontologą ir kiekvienam jų geras gydytojas gali būti kitoks. Bet aukšta specialisto kvalifikacija, pagarba, dėmesingumas, nuoširdumas, pareigingumas, rimtas požiūris į paciento problemas, net ir priekabiausiam, konfliktiškiausiam pacientui yra svarbūs gero gydytojo kriterijai. Geras gydytojo vardas ar pripažinimas yra pelnomas nuoširdžiu, kruopščiu darbu.
Remiantis Švedijos pavyzdžiu, B.Lindblumas teigia, jog būsimieji specialistai šioje šalyje yra nepatenkinti, kad universitetuose gauna nepakankamai bendravimo įgūdžių. Todėl yra siūloma sukurti naujas medikų specialaus mokymo programas, pagal kurias būsimieji gydytojai įgytų labiau susistemintų bendravimo, vadovavimo ir medicinos žinių. B.Lindblumas aiškino, jog nepaisant labai spartaus žinių, technikos ir organizacijų tobulėjimo, sveikatos priežiūros kokybė dažniausiai priklauso tik nuo atskirų individų žmogiškųjų savybių. Sveikatos priežiūros darbuotojų sugebėjimas užmegzti dalykiškus ir pozityvius santykius su pacientais ir kolegomis sąlygoja gerą ir patikimą gydymą.
Apibendrinant, galima teigti, jog ugdyti būsimųjų specialistų bendravimo kompetenciją nėra lengva, kadangi būsimieji specialistai yra labai skirtingi, susirinkę į aukštąją mokyklą iš skirtingų aplinkų. Dėstytojų pareiga yra padėti studentams visame bendravimo procese suprasti ir pažinti save, įsiklausyti į vidinį pasaulį, skatinti savarankiškumą, subalansuoti teigiamus ir neigiamus verinimus, kritikuoti konkrečius veiksmus, blogai atliktas užduotis, bet jokiu būdu ne pačią asmenybę, stengtis vertinti ne vien tik rezultatą, bet rodomas pastangas. Akivaizdu, jog specialisto darbe labai svarbus vaidmuo tenka ne vien tik profesiniam pasirengimui, bet ir mokėjimui bendrauti.
2. SPECIALISTO BENDRAVIMO KOMPETENCIJOS UGDYMO
EMPIRINIS TYRIMAS
2.1. Tyrimo organizavimas
Tyrimu siekiame išsiaiškinti būsimųjų specialistų bendravimo kompetencijos reikšmę jų profesinėje veikloje, šių kompetencijų ugdymo ypatumus, jų plėtojimo galimybes.
Tyrimas buvo atliktas Kauno kolegijoje, medicinos ir socialinių mokslų centre, taip pat Vilniaus universiteto medicinos fakultete. Šios skirtingos aukštosios mokyklos buvo pasirinktos, siekiant užtikrinti tyrimo duomenų objektyvumą bei pakankamą tiriamųjų imtį.
Norėdami surinkti kuo objektyvesnius duomenis, tyrimą pasirinktose aukštosiose mokyklose organizavome panašiu laiku, t.y. šių metų spalio bei lapkričio mėnesiais. Apklausos dalyviai buvo detaliai supažindinti su tyrimo tikslais, aktualumu bei reikalavimais.
Studentams apklausti buvo sukurta dviejų dalių anketa: pirmojoje dalyje pateikiami bendrieji klausimai apie verbalinį ir neverbalinį bendravimą, o antrojoje – paprašyta studentų įsivaizduoti save dirbančio specialisto pareigose bei įvertinus esamus gabumus bei galimybes pasirinkti tinkamą atsakymo variantą.
Kadangi tyrime dalyvavo studentai iš skirtingų aukštųjų mokyklų, esančų Vilniaus ir Kauno miestuose, tai atsižvelgiant į laiko ir materialines sąnaudas, apklausa buvo vykdoma elekroniniu būdu ir dalis studentų buvo apklausta išdalijus anketas.
Iš viso buvo apklausti 90 Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų III- IV kursų studentai. Dalyvavusių tyrime skaičius buvo didesnis, bet kai kurių studentų anketos buvo atmestos, nes buvo nepilnai užpildytos, todėl šia informacija nebuvo pasinaudota. Iš viso buvo išdalinta 100 anketų, sugrįžo 90.
Tyrimu paskatinome studentus suvokti jų pačių indėlio svarbą bendravimo kompetencijos ugdymo srityje, akivaizdžiai pamatėme, kad tinkamas bendravimo įgūdžių ugdymas teigiamai veikia specialistų profesinį darbą bei tolimesnį tobulėjimą.
2. 2. Tyrimo rezultatai ir analizė
Pirmieji anketos klausimai yra skirti išsiaiškinti respondentų charakteristikas. Iš 90 apklaustų respondentų vyrai sudarė 42%, o moterys – 58%. Vadinasi, apklausoje moterų dalyvavo daugiau negu vyrų, tačiau skirtumas nėra didelis ir, galima teigti, jog nejaučiama tendencija, jog odontologine praktika ateityje užsiims daugiausiai moterys. (žr.5 pav)
Tolesnė tyrimo eiga parodė, kokio amžiaus grupių studentai dalyvavo apklausoje. Taigi, suskaičiavus šio klausimo gautus duomenis, paaiškėjo, kad daugiausiai studijuoja 18-25 metų amžiaus būsimieji specialistai 65% visų apklaustųjų, tuo tarpu 26-30 metų – 23 % ir virš 30 metų – 12 %. Reikia pažymėti, kad žmonės nebijo pradėti studijuoti vyresniame amžiuje, turėdami specialybę, tai rodo, jog 12 % būsimųjų specialistų yra vyresni nei 30 metų amžiaus. Šie duomenys parodo, jog III ir IV kursuose studijuoja įvairaus amžiaus studentai, kurie siekia aukštojo mokslo diplomo su galimybe dirbti odontologijos srityje. Apklausoje dalyvavo 83% trečio kurso studentų ir 17 % ketvirto kurso studentų. Visų respondentų pasiskirstymas pagal lytį, amžių ir kursą yra pateikimas 6 paveiksle.
6 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių, lytį ir kursą (proc)
Odontologas dirbdamas kasdien kontaktuoja ne tik su savo pacientais, bet ir su kolegomis, vadovais, todėl turi mokėti verbalinę kalbą derinti su neverbaline. Norint įvertinti būsimųjų specialistų gebėjimus kontaktuoti verbaline ir neverbaline kalba, respondentams buvo užduotas klausimą: „kuris bendravimo būdas yra svabesnis”? Gauti rezultatai pavaizduoti 7 paveiksle.
7 pav. Bendravimo budo svarba specialisto darbe (proc)
Apklausos duomenys parodė, kad studentai mano, kad sėkmingam odontologo darbui reikia mokėti derinti verbalinę ir neverbalinę bendravimo kalbas. Taip manančių buvo net 76 %. Verbalinę kalbą laiko svarbiausia – 24 % ir nebuvo nei vieno apklaustojo, kuris mano, jog neverbalinė kalba yra svarbiausia. Kaip matyti iš 6 paveikslo tiek vyrų, tiek ir moterų verbalinės ir abiejų kalbų derinimas profesinėje veikloje buvo įvertintas gana tolygiai, tik daugiau vyrų (30%) mano, jog verbalinė kalba yra svarbiausia bendraujant, o tuo tarpu daugiau moterų (82%) nei vyrų galvoja, jog abi kalbos yra vienodai svarbios.
Kadangi neverbalinė kalba yra ne mažiau svarbi už verbalinė, todėl busimieji specialistai turi suprasti, kas yra neverbalinė kalba, kad sugebėtų kontroliuoti savo emocijas ir derinti verbalinę kalbą su neverbaline. Todėl busimųjų specialistų buvo paklausta, kam, jų manymu, yra reikalinga neverbalinė kalba. Dalis apklaustųjų nurodė kelis variantus apibudinančius neverbalinį bendravimą (žr. 8 pav.)
8 pav. Neverbalinės kalbos reikalingumas (proc.)
Atsakydami į klausimą „kam reikalinga kūno kalba”, studentai tvirtino, kad neverbalinė kalba reikalinga pagyvinti bendravimo procesui. Kaip matyti 7 paveiksle 73 % apklaustųjų tvirtino, kad neverbalinė kalba reikalinga bendravimui be žodžių, o 37 % tvirtino, kad ji reikalinga supratimui ir mažiausiai, t.y. 20 % ir 10 % teigė, jog išreikšti emocijoms ir išreikšti nuomonei. Tai paaiškinti galima tuom, jog net ir autoriai neverbalinį bendravimą apibūdina kaip bendravimą be žodžių, kai verbaliniam bendravimui paryškinti pasitelkiamas neverbalinis bendravimas.
Dažnai specialistai aiškindami savo pacientams gydymo eigą ir norėdami išraiškingiau pavaizduoti svarbiausius dalykus rūpinčius pacientams, reiškia įvairias emocijas, pasitelkia gestus, kūno judesius, rankų mostus, mimiką, padrąsinančią šypseną ir pan.
Kitu klausimu norėta išsiaiškinti, ar įmanoma su pacientais bendrauti tik verbaline kalba. Šis klausimas buvo įtrauktas į anketą, kadangi specialistų bendravimas su pacientais dažniausiai vyksta žodiniu būdu, tai respondentų buvo pasiteirauta, ar galima su pacientais bendrauti tik verbaline kalba (žr. 9 pav.)
9 pav. Respondentų nuomonė apie galimybę bendrauti tik verbaline kalba (proc)
Gauti rezultatai parodė, jog 78% studentų nemamo, jog efektyviai bendrauti galima tik verbaline kalba. Šį faktą pagrindžia ir anksčiau buvusio klausimo atsakymai, jog specialistas profesinėje veikloje turi mokėti derinti tiek verbalinį, tiek ir neverbalinį bendravimo būdus. Yra žinoma, kad žmonės priima informaciją ne tik tą, kurią girdi, bet ir tą, kurią pamato, paliečia (įjungdami visas jusles). Tokiu būdu pacientai geriau ir ilgesniam laikui įsimena pateikiamą informaciją iš specialistų. Tuo tarpu, 22 % apklaustųjų mano, jog specialisto profesinėje veikloje pakanka verbalinio bendravimo.
Pagrindiniai neverbalinio bendravimo ženklai yra akių kontaktas, galvos linktelėjimas, kūno bei rankų padėtis ir mimika, kadangi šie ženklai yra geriausiai matomi ir aiškiausiai suprantami aplinkinių žmonių. Tyrime respondentai turėjo įvertinti šiuos ženklus pagal svarbumą (žr. 10 pav.)
10 pav. Neverbalinio bendravimo ženklų vertinimas (proc)
Kaip matyti 10 paveiksle, respondentų nuomone, iš neverbalinio bendravimo ženklų ypač svarbia yra akių kontaktas (67%), nes akių kontaktas gali reguliuoti pašnekovų sąveikavimą. Žvilgsniu galima nurodyti bendravimo pradžią. Akių išraiška gali parodyti, kaip mes jaučiamės tam tikroje situacijoje. Akys parodo susidomėjimą asmeniu, su kuriuo kalbamės. Nustebimas, sumaištis, baimė, pyktis, nusiminimas, laimė, linksmumas geriausia matomas iš akių išraiškos. Kai žmonės kalba, jie naudoja akių kontaktą tam, kad pamatytų, kokią įtaką jų kalba daro klausytojui. Specialistas atidžiai žiūrėdamas į pacientą bando išsiaiškinti, ką galvoja klausytojas, akys išduoda emocijas Akių kontaktas gali būti naudojamas bendravimui per nuotolį: jei žmonės bendrauja būdami vienas nuo kito per didelį atstumą, jie dažniau žiūri vienas kitam į akis negu būdami arti vienas kito. 33 % respondentų akių kontaktas atrodo svarbus, niekas nenurodė, jog akių kontaktas yra nesvarbus ir nereikalingas.
Kitas, daugumos įvertintas neverbalinio bendravimo būdas pagal svarbą, buvo mimika, kuri kaip ypač svarbi specialistų profesinėje veikloje buvo įvardinta 53 % apklaustųjų. Mimika, kaip svarbi, buvo nurodyta 47% apklaustų respondentų ir niekas neįvardijo, jog mimika yra visiškai nesvarbi. Mimika – tai veido, jo raumenų judesiai. Veide turi atsispindėti tai, ką sakome. Akmeninis veidas atitolina, baugina.
Šypsena taip pat yra labai svarbi bendraujant specialistui ir pacientui. Šilta šypsena pokalbį padaro draugiškesnį, be įtampos ir šaltumo, todėl daugiau nei trečdalis apklaustųjų (34%) mano, jog šypsena yra ypač svarbi, 50 %, jog svarbi ir 16 % – visiškai nesvarbi.
Likę kiti neverbalinio bendravimo būdai: kūno padėtis, rankų padėtis ir galvos linktelėjimas nebuvo labai įvertinti, kaip ypač svarbūs, bet yra laikomi, kaip svarbūs, bendravimo procese. Taigi, pagal kūno padėtį galima pasakyti pašnekovo nuomonę apie kalbantįjį, kaip jis nusiteikęs pokalbiui, taip pat kūno padėtis daug ką pasako apie pacientų norą (nenorą) bendrauti, išsakyti iškilusias problemas, negalavimus. 53% apklaustųjų įsitikinę, jog kūno padėtis yra svarbi, 32 % – ypač svarbi ir 15 % – nesvarbi.
Galvos linktelėjimas bendraujant pasako pritarimą ar nepritarimą, taigi, 67% apklaustų studentų mano, jog galvos linktelėjimas yra svarbus, 20 % – ypač svarbu, 13 % – nesvarbu.
Rankų padėtis, kaip ir kūno padėtis, rodo paciento būseną bendravimo metu, ar jis yra atsipalaidavęs, ar įsitempęs, ar susikaustęs. Apklausus dalį būsimųjų specialistų, paaiškėjo, jog rankų padėtį svarbia laiko 57 % apklaustųjų, ypač svarbia – 20 % ir 23 % – nesvarbia.
Kiekvienas specialistas gydymo metu turi pasitelkti ne tik verbalinio ir neverbalinio bendravimo elementus, bet ir turimas gerąsias būdo savybes. Nuoširdumas – būtina sąlyga pasitikėti santykiais. Nuoširdumas reiškia, kad šmogus sąžiningai dalijasi su kitu šmogumi savo mintimis, jausmais bei patirtimi. Nuoširdus asmuo yra toks šmogus, kuris supranta kito šmogaus vidinius jausmus ir kuris tą supratimą teisingai perteikia, bendrauja be jokio dirbtinumo. Nuoširdumas labai svarbus prasmingam bendravimui, be to, jis sustiprina ir asmens pasitikėjimą pačiu savimi, ir kitų pasitikėjimą tuo asmeniu. Kantrybė yra aiškiausia tvirtos valios išraiška. Patvari kantrybė visada remiasi valingumu ir atkaklumu.Tuo tarpu, mandagumas – vienas iš paprasčiausių, bet tuo pačiu – vienas iš sudėtingiausių dalykų. Mandagumas reiškia būtinybę su kitu žmogumi elgtis pagarbiai, laikyti jį iš prigimties vertu pagarbos nepaisant to, ar sutinkate su jo pažiūromis, ar ne. Mandagumas taip pat reiškia nusiteikimą viešai bendraujant su pacientu laikytis šių bendravimo normų:
• bendraujant turi būti atsižvelgiama į paciento argumentus arba jo poziciją kalbamu klausimu, o ne į jo asmenines savybes;
• reikia gerbti kito teisę būti išklausytam;
Taigi, būsimųjų specialistų buvo pasiteirauta, kuri būdo savybė yra svarbiausia bendraujant su pacientais. Dalis apklaustųjų nurodė kelis variantus kaip svarbiausias savybes (žr. 11 pav.)
11 pav. Budo savybių reikalingumas ir svarba bendraujant su pacientais (proc)
Apklausos duomenys parodė, jog labiausiai respondentai vertina kantrybę (60 %), nuoširdumą – 43 %, kiek mažiau – sugebėjimą nuraminti ( 30 %), mandagumą (27%) ir mažiausiai šypseną (17 %).
Autoriai teigia, kad bendravimas yra gydymo dalis. Svarbiausios sėkmingo medicininio bendravimo sudedamos dalys yra dėmesingumas, klausymas ir išklausymas, grįžtamasis ryšys, įsijautimas (empatija). Busimųjų specialistų buvo paklausta, ar šie tiki, jog bendravimas yra gydymo dalis. (žr. 12 pav.)
12 pav. Respondentų klausimo atsakymai, ar tinkami bendravimo įgūdžiai yra gydymo dalis (proc)
Respondentų atsakymai parodė, jog visi apklaustieji mano, jog tinkami specialisto bendravimo įgūdžiai yra gydymo dalis, tai rodo, jog būsimieji specialistai rimtai žiūri į bendravimą, kadangi šis padeda greičiau sveikti pacientams.
Ne mažiau svarbu yra išsiaiškinti, kas lemia sėkmingą paciento ir gydytojo bendravimą, koks yra sėkmingo bendravimo receptas. Gydymo sėkmė priklauso nuo to, kaip sekasi bendrauti gydytojui ir pacientui. Pacientai neserga vien tiktai fiziškai ar vien tik emociškai, dažniausiai jiems būdingi tiek fiziniai, tiek emociniai negalavimai. Konsultavimo pradžioje paprastai net neįmanoma atskirti, kas vyrauja. Gydytojo užduotis – aktyviai klausytis paciento pasakojimo, ieškant ir pastebint tiek negalavimo, tiek emocinio streso simptomus. (žr. 13)
13 pav. Respondentų nuomonė, kas lemia paciento ir specialisto bendravimo sėkmę (proc)
Tyrimo duomenys parodė, jog dauguma (82%) respondentų mano, jog nėra vieno išskirtinio kriterijaus, kuris lemtų sėkmingą specialisto ir paciento bendravimą., tai lemia įvairių kriterijų, tokių, kaip požiūriai, įsitikinimai, lūkesčiai, konsultavimo procesas, konsultavimo proceso pasekmės, paciento įsitikinimai ir pan., visuma. 14 % apklaustų respondentų mano, kad sėkmingam specialistų ir pacientų bendravimui įtakos turi individualūs faktoriai (požiūriai, įsitikinimai, lūkesčiai), 4 % svarbus sklandus konsultavimo procesas.
Grįžtant prie verbalinio bendravimo svarbos tarp specialisto ir paciento, respondentams buvo pateiktas klausimas, norint išsiaiškinti, kaip jie vertina atskirus verbalinio bendravimo elementus. (žr. 14 pav.)
14 pav. Respondentų atskirų verbalinio bendravimo elementų vertinimas (proc)
Respondentų atsakymai parodė, jog daugiausiai (77 %) 5 balais buvo įvertintas informacijos suteikimas kaip svarbiausias verbalinio bendravimo elementas. Tuo tarpu, informacijos paiešką įvertino 5 balais 45 % respondentų, pozityvų bendravimą – 43 %, o socialinis pokalbis – 18%. Negatyvus bendravimas nebuvo įvertintas 5 balais nei vieno respondento. Tai rodo, jog respondentų nuomone, išsamus specialisto informacijos suteikimas pacientui yra labai svarbi gydymo proceso dalis, praturtinanti specialisto ir paciento bendravimą. 4 balų įvertinimas gana tolygiai pasiskirstė tarp šių bendravimo elementų – informacijos suteikimo (20%), informacijos paieškos (35%), socialinio pokalbio (27%) ir pozityvaus bendravimo (30%). Tuo tarpu, informacijos suteikimas (3%), informacijos paieška (13%), socialinis pokalbis (45%), pozityvaus bendravimo (3%) ir negatyvus bendravimas (21%) gavo po 3 respondentų balus. 2 balais pagal svarbą informacijos paieška (7%), socialinis pokalbis (7%), pozityvaus bendravimo (24%) ir negatyvus bendravimas (18%) buvo įvertinta apklaustų respondentų. O mažiausią įvertinimą (1 balą) daugiausiai gavo negatyvus bendravimas – (54%) iš visų jam skirtų įvertinimų.
Apibendrintai, galima teigti, jog:
• 5 balais daugiausiai buvo įvertintas informacijos suteikimas;
• 4 balais – informacijos paieška;
• 3 balais – socialinis pokalbis;
• 2 balais – pozityvus bendravimas;
• 1 balu – negatyvus bendravimas.
Tolimesnė tyrimo eiga buvo plėtojama taip, kad sužinoti, respondentų nuomonę apie bendravimo kompetenciją. Taigi būsimųjų specialistų buvo paklausta, ar šie žino bendravimo kompetencijos sąvoką. (žr. 15 pav.)
15 pav. Respondentų atsakymai į klausimą, ar šie žino bendravimo kompetencijos sąvoką (proc)
Gauti rezultatai parodė, jog net (79%) apklaustų respondentų žino bendravimo kompetencijos sąvoką, o likę (21%) nežino bendravimo kompetencijos sąvokos, todėl ši dalis apklaustųjų neatsakinėjo likusių dviejų anketos pirmos dalies klausimų apie bendravimo kompetenciją.
Dirbantiems specialistams jų profesinėje veikloje reikia įvairių gebėjimų, tame tarpe ir bendravimo kompetencijos. Respondentams buvo užduotas klausimas, ar profesinė kompetencija yra lygiavertė bendravimo kompetencijai (žr. 16 pav.).
Iš 69 šį klausimą atsakiusių respondentų, net 96% būsimųjų specialistų atsakė teigiamai, o 4% – neigiamai, neturinčių nuomonės nebuvo nei vieno.
Paskutinis pirmos dalies klausimas buvo užduotas būsimiesiems specialistams, norint sužinoti, jų nuomonę, ar šie mano galintys kompetentingai bendrauti su pacientais. (žr. 17 pav.)
17 pav. Respondentų atsakymai į klausimą, ar šie geba kompetentingai bendrauti su pacientais (proc)
Taigi, gauti rezultatai parodė, jog dauguma apklaustųjų, t.y. 87%, mano esantys kompetentingi bendrauti su pacientais. Tai rodo, būsimųjų specialistų pasitikėjimo lygį
bendraujant su būsimais pacientais. Tik 13% studentų mano, kad dar nėra tinkamai pasiruošę kompetentingai bendrauti su pacientais.
Analizuojant būsimųjų specialistų mokėjimus bendrauti, buvo ištirtos tam tikrų mokėjimų rūšys (percepciniai mokėjimai, komunikaciniai, interakciniai). Prie percepcinių mokėjimų buvo priskirti mokėjimai vertinti savo elgesį, paciento elgesį; prie komunikacinių -kalbėjimas su pacientais, mokėjimas taikyti neverbalinio bendravimo būdus ir kurti palankią bendravimo atmosferą per konsultacijas, prie interakcinių – užmegzti dvasinį ryšį su pacientais, spręsti konfliktus ir pan.
Vertinimo kriterijumi laikytas veiksmų, rodančių konkrečių mokėjimo lygį, atlikimo tikslumas. Remiantis šiuo kriterijumi, išskirti keturi mokėjimo lygiai: aukštas (kai tiriamasis gali tiksliai atlikti konkretų veiksmą), vidutinis (kai tiriamasis ne visai tiksliai gali jį atlikti), žemas (kai tiriamasis gali jį atlikti tik iš dalies), labai žemas (kai tiriamasis visai negali jo atlikti).
Išanalizavus respondentų 2 dalies atsakymus, paaiškėjo (žr. 1 lentelė), jog įtaigiai klausti daugiausiai geba kiek mažiau nei pusė apklaustųjų respondentų ir tai yra žemas raiškos lygis, tuo tarpu pateikti įtikinamus argumentus „beveik gali” didžioji dalis respondentų ir tai yra vidutinis raiškos lygis.
Vertindami savo galimybes pasirinkti tinkamą kalbėjimo greitį ir reguliuoti kalbėjimo garsumą, būsimieji specialistai pažįmi, jog jie tai „beveik geba” arba „gerai geba”.
Pastebėta, jog būsimiesiems specialistams yra būdingas aukštas raiškos lygis, analizuojant jų gebėjimą drąsiai žiūrėti pacientui į akis, mimika parodyti prielankumą, pasitenkinimą.
Pastebėta, kad būsimieji specialistai jau neblogai moka taikyti neverbalinius bendravimo būdus: valdyti mimiką, balsą, tinkamai naudotis pantomima. Respondentai taip pat gerai moka kurti palankią atmosferą pokalbio pradžioje bei pastebėti paciento emocinę būklę.
Pasirodo, jog mažiausiai problemų būsimiesiems specialistams kelia išklausyti ir užjausti pacientus, tai įvardijo, kaip „gerai galintys” net 50 % ir 60 % apklaustųjų.
1 lentelė
Būsimųjų specialistų mokėjimų bendrauti procentinė analizė
Apibendrinus, galima teigti, jog būsimieji specialistai lygiavertiškai vertina verbalinio ir neverbalinio bendravimo reikšmę profesinėje veikloje. Negalimas pilnavertis bendravimas, kai gydymo procese bendraujama tik žodžiais, reikia įjungti ir kūno kalbą, nes pacientams svarbu ne tik išgirsti, bet ir pamatyti kaip tai sakoma. Kiekvienoje specialisto ir paciento sąveikoje labai svarbus abipusis klausymas, nes nuo efektyvaus klausymosi priklauso sėkminga komunikacija.
IŠVADOS
1. Lietuvių ir užsienio mokslinės literatūros, specialistų veiklą reglamentuojančių dokumentų analizė bei atlikto empirinio tyrimo duomenys leidžia teigti, kad paciento ir specialisto efektyvus bendravimas yra vienas iš veiksnių įtakojančių bendraujančiųjų pozityvų požiūrį vienas į kitą.
2. Medicininė literatūra teigia, kad efektyvus mediko bendravimas su pacientu keičia paciento požiūrį į negalavimus. Sklandžiam bendravimui neužtenka vien tik bendravimo kompetencijų išmanymo. Reikalingas nuolatinis bendravimas su žmonėmis, įgudimas, atsiradusių bendravimo klaidų analizavimas ir taisymas.
3. Atlikto empirinio tyrimo duomenys parodė, kad reikalingiausiomis specialisto savybėmis pripažinta: kantrybė, nuoširdumas, sugebėjimas nuraminti.
4. Tyrimas atskleidė, kad komunikuojant odontologijos srityje ypatingą vietą užima neverbalinis bendravimas: akių kontaktas, šypsena, mimika, kūno padėtis ar galvos linktelėjimas. Gydymo procesui ne mažiau reikšmingi šie verbalinio bendravimo elementai: išsamus informacijos suteikimas apie gydymo eigą, specialistų pastangos lengvinančios paciento gydymo eigą, nuoširdus pokalbis socialiniais klausimais.
5. Empirinis tyrimas parodė, kad specialisto rengime pagrindinį dėmesį reikia skirti:
• Pirminei paciento apžiūrai;
• Pateikti argumentuotą informaciją apie gydymo eigą;
• Teisingai įvertinti paciento emocinę būseną, išklausyti.
REKOMENDACIJOS
1. Pripažįstant žmogaus poreikį glaudžiam komunikavimui reikia pertvarkyti specialistų rengimo programas, daugiau dėmesio skiriant dėstytojų parengimui ir kvalifikacijos tobulinimui, pozityviam komunikavimui su studentu bei pacientu;
2. Būtina įvesti į studijų programas bendravimo, konsultavimo, oratorinio meno, žmogaus pažinimo modulius, kurie būtų pamatiniais rengiant specialistus kokybiškam bendravimui;
3. Inicijuoti naujus modulius bendravimo kompetencijom išplėsti.
LITERATŪRA
1. ADAMONIENĖ, Rima; DAUKILAS, Sigitas; KRIKŠČIŪNAS, Bronislavas ir kt. Profesinio ugdymo pagrindai. Vilnius: IĮ Petro Ofsetas, 2002. ISBN 9986-824-95-8.
2. ADOMAITIENĖ, J. Veiklos kompetencijos svarba ir raiška profesiniame rengime. Iš Pedagogika. 2001, t 51.
3. ALMONAITIENĖ, Junona. Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija, 2001. ISBN 9955-09-033-2.
4. ARAMAVIČIŪTĖ, Vanda. Ugdymo samprata. 1998.
5. BANYTĖ, Eglė; RAŽANAUSKAITĖ, Vesta. Medicinos personalo ir pacientų bendravimo ypatumai. Kaunas: Kauno Didžiojo universitetas, 2004.
6. BARNET, R. The Limits of Competence: Knowledge, Higher Education and Society.
1994.
7. BARŠAUSKIENĖ, Viktorija; JANULEVIČIŪTĖ, Birutė. Komunikacija: teorija ir
praktika: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 2007. 213p. ISBN 9955-09-903-8.
8. BITINAS, Bronislovas. Ugdymo filosofija. Vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams.
Vilnius, 2000.
9. BOYATZIN, R.E. Core Competencies in Coaching Others. 2002.
10. HARDIS, Ištvanas. Gydytojas, medicinos sesuo, ligonis: Darbo su ligoniais psichologija. Vilnius: Mokslas, 1988.
11. GAILIENĖ, Danutė; BULOTAITĖ, Laima; STURLIENĖ, Nijolė. Asmenybės ir
bendravimo psichologija. Vilnius, Tyto alba, 2002. ISBN 9986-19-6-251-3.
12. GAGE, N.L., BERLINER, D.C. Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alna litera, 1994. ISBN 9986-02-021-2.
13. Gydytojo ir paciento bendravimo ABC. [interaktyvus] , [žiūrėta 2008-10-12]. Prieiga: < as-galiu.lt/lt/zinoti/Gydytojo-ir-paciento-bendravimo-ABCphp - 21k —>
14. Gydytojų odontologų, gydytojų odontologų specialistų ir burnos priežiūros specialistų profesinės kompetencijos patikrinimo tvarka. LR odontologų rūmai. 2004.
15. GREBLIAUSKIENĖ, Beata. Nerašytinių komunikacinių mokėjimų ugdymas biznio administravimo specialistų rengimo procese :daktaro disertacija [rankraštis], 1997.
16. GREBLIAUSKIENĖ, Beata.; VEČKIENĖ, Nijolė. Komunikacinė kompetencija.
Vilnius: Žara, 2004.
17. GRIGALIŪNIENĖ, Viktorija. Gydytojo ir paciento santykiai. [interaktyvus] ,
[žiūrėta 2008-10-12]. Prieiga:
18. JAKAVIČIUS, Vytautas. Žmogaus ugdymas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1998. ISBN 9986-505-80-1.
19. JOVAIŠA, Leonas. Edukologijos pradmenys. Šiaulių universiteto leidykla, 2001. ISBN 9986-38-261-0.
20. JOVAIŠA, Leonas. Įgimtos sambūrio jėgos ir jų plėtra. Iš: Acta paedagogica vilnensia, 2003 (10). ISSN 1392-5016.
21. JOVAIŠA, Leonas. Ugdymo mokslas ir praktika. Vilnius: Agora, 2001.ISBN 9986¬633-45-1.
22. JUCEVIČIENĖ, Palmira; LEPAITĖ, Daiva. Kompetencijos sampratos erdvė. Iš: Socialiniai mokslai, 2000, Vol 1, Nr. 22.
23. KAMINSKAS, Raimundas; PEIČIUS, Eimantas. Gydytojo-paciento santykių sociologiniai ir etiniai aspektai. Iš: Filosofija. Sociologija. 2005. Nr. 4.
24. LAUŽACKAS, Rimantas. Profesinio rengimo metodologija. Monografija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2005. ISBN 9955-12-057-6.
25. LELIUKAITĖ, Indrė. Kaip vertinama specialisto kompetencija? Iš: Odontologų rūmų žinios. 2008, Nr.4(16).
26. LEPAITĖ, Daiva. Kompetenciją plėtojančių studijų programų lygio nustatymo metodologija. Kaunas: Technologija, 2003.
27. LIETUVOS RESPUBLIKOS ODONTOLOGIJOS PRAKTIKOS ĮSTATYMAS.
Lietuvos Respublikos Seimas/Aktuali redakcija/I-1246/2003 12 18/Aktuali nuo 2004 05 01 //Valstybės žinios 2004 ,Nr.4 – 36.
28. MARTIŠAUSKIENE, Elvyra. Studentų asmenybinio ugdymo(si) pedagoginių
kompetencijų sklaida per pedagoginę praktiką. Iš: Pedagogika. Mokslo darbai. 2007
(86)
29. NARBUTAITĖ, Julija; KUBILIUS, Ričardas; ŠIDLAUSKAS, Antanas. Odontologijos studijos Kauno medicinos universitete. [interaktyvus], [žiūrėta 2008¬11-20]. Prieiga:
30. PETKEVIČIŪTĖ, Nijolė; KAMINSKYTĖ, Eglė. Vadybinė kompetencija: teorija ir praktika. [interaktyvus], [žiūrėta 2008-09-15]. Prieiga per internetą:
http://www.lb.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2003_1/petkeviciute.pdf
31. PODGORECKI, Jozef. Socialinė komunikacija mokytojams. Vilnius: Leidykla, 2005.
ISBN 9955-516-82-8.
32. RAČKAUSKAITĖ, Nijolė. Bendravimo problemos aukštojoje mokykloje. Iš: Kultūra ir aukštoji mokykla. Straipsnių rinkinys. Kaunas, 1997.
33. RAJECKAS, Vladas. Asmenybės raida ir ugdymas. 1995
34. ROTHWELL, W.J. ASTD Models of Humans Performance Improvemen: Roles, Competencies and Outputs. American Society for Training and Development Publishies, 1996.
35. SHEILSAS, J. Komunikacija kalbos pamokoje. Vilnius, 1995
36. SPENCER, Lyle M.; SPENCER, Signe M. Competence at work : models for superior performance. New York, 1993.
37. SPURGA, Valentinas. Saviugdos metodai. Vilnius: Lietuvos etninė kultūros draugija, 1998.
38. STANKEVIČIENĖ, S. Sėkmingo dėstytojų ir studentų bendravimo kriterijai aukštojoje mokykloje. Iš: Kultūra ir aukštoji mokykla. Straipsnių rinkinys. Kaunas,
1997.
39. SURVILA, Zenonas. Bendravimas su klausytojais. [interaktyvus]. Vilnius:
Valstybinis pilietinio pasipriešinimo rengimo centras, 2006. [žiūrėta 2008-04-06].
Prieiga:
< www.sauliusajunga.lt/images/Sajunga/Trimitas/bendravimas%20.doc>
40. SUSLAVIČIUS, Antanas. Socialinė psichologija. Vilnius: Vilniaus universiteto
leidykla, 2006.
41. ŠERKŠNAS, Antanas. Mokyklinė bendruomenė : praktinės pedagogikos studija. Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1939.
42. Tarptautinių žodžių žodynas. Sudarė V. Vaitkevičiūtė. Vilnius, 1999.
43. ŠIAUČIUKĖNIENĖ, Liuda. Ugdytinio pažinimas. Iš: Mokymo individualizavimas ir diferencijavimas. Kaunas: Technologija, 1997.
44. TRENHOLM, S.; JENSEN, A. Interpersonal Communication. 3rd ed. Belmont: Wadsworth Publishing Company, 1996.
45. UKANIENĖ, Audronė. Bendravimo meistriškumas. Vilnius: Savo, 2003.
46. Valstybės žinios. Dėl gydytojų odontologų rengimo. 2003-11-05, Nr. 104-4668
47. VEČKIENĖ, Nijolė.; GREBLIAUSKIENĖ, Beata.; SOKOLOVIENĖ, Danutė.; CHREPTAVIČIENĖ, Virginija. Komunikacija ir bendravimas: sampratų santykio problema socialinių mokslų vystymosi kontekste. Iš: Socialiniai mokslai. Edukologija. Kaunas: Technologija, 1996
48. ŽELVYS, R. Bendravimo psichologija. Vilnius: Margi raštai, 2007.
49. ŽEMAITIS, Vincentas. Bendravimo prasmė. Vilnius, 1992.
50. WRIGHT, Robin, MA. Sunkūs klausimai, geri atsakymai. Vilnius, 2004
51. Teisės aktai. www.skvc.lt/
52. Švietimo ir mokslo ministerija. www.smm.lt
SUMMARY
The author of Master’s thesis Development of Communication Competences in Specialist’s Training is Audronė Šikšnienė. The purpose of this project is to analise specialists’ training qualitative communication with patients. While, the problem – if we seek to give qualitative services in odontology, one of the quarantee is specialists’ qualitative training.
Formulation of the theme of the thesis revealed the relevance of the subject. Ability to communicate is the most important of all human abilities. Since specialists’ communication is specific, therefore no professional training or improvement, no creative activity is possible without proper communication. It should be noted that through communication only people can develop others and improve themselves, teach and learn. Therefore, it is very important to train specialists capable of establishing harmonious relations with patients, sustaining harmonious atmosphere during treatment process. Thus, as early as during the studies, communication competence of future specialists – dentists, which forms optimum basis for their communication with patients, colleagues, must be developed.
Proper process of communication is a part of treatment, since patients need advice, comfort, recommendation or friendly conversation, therefore a doctor must not only have excellent knowledge of treatment technique but also be capable of maintaining proper communication with the patient. But effective mutual communication does not always take place. Therefore, it is important to discuss and determine ways of effective communication maintenance in specialist’s work.
Upon completion of analysis of works by Lithuanian and foreign authors and empiric research, summarised conclusions are presented in the end of the thesis. Development of specialists’ communication competence must be based on self-education. Smooth communication cannot be ensured by merely knowledge of communication competences. Continuous communication with people, experience, analysis and rectification of any communication mistakes notices are necessary. This necessity was revealed during the scientific literature analysis.
Research data allow to state that future specialists consider successful communication as a part of effective professional activity. But the respondents did not feel that they were properly prepared for adequate communication with patients.
Atsiųsti dipl