Barokas – meno kryptis, XVII a. – XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Pradėjo formuotis XVI a. pab. Italijoje (keitė vėlyvąjį renesansą ir manierizmą), XVII a. paplito daugumoje Europos šalių.
XVI a. pab. – XVII a. Europoje kuriamas naujųjų laikų menas, vyksta svarbūs pokyčiai valstybių ir politikos istorijoje, žmonių sąmonėje. Greta klasicizmo XVI – XVII a. suklesti ir barokas: literatūra, teatras, architektūra, skulptūra, tapyba, muzika, sukuriama baroko meno teorija, estetika.
Baroko atsiradimo priežastys:
1. Kontrreformacija;
2. Revoliucinės kovos;
3. Reakcija prieš renesanso kultūrą;
4. Viduramžio tradicijų gaivinimas.
5. Baroko raidą skatino monarchai, stambieji feodalai ir kiti kontrreformacijos šalininkai.
Baroko sąvoka žinoma jau XVIII a. pabaigoje. XIX a. pab. vokiečių mokslininkas H.Velflinas baroku pavadino XVI a. pab. – XVII a. italų architektūrą. Vėliau jis išplėtė šios sąvokos vartojimą ir pritaikė ją literatūrai ir muzikai. Velflinas supriešino Renesansą barokui.
XX a. pr. šiai sąvokai tam tikrą laiką buvo teikiama neigiama prasmė: barokas buvo suvokiamas kaip kiekvienos epochos meno smukimo, išsigimimo, krizės stadija. Tokia prasme šią sąvoką vartojo filosofai B.Kročė, A.Špengleris. ,,Menas negali būti barokas, o barokas – menas”,- sakė Kročė. Vėliau Kročė bei kiti tyrinėtojai visą XVII a. meną ėmė vadinti baroku.
Barokas išreiškė absoliutizmo laikotarpio feodalistinę visuomenės pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, socialinio gyvenimo ir visuomeninės sąmonės formų prieštaravimus. Jį veikė ir antifeodalinis valstiečių judėjimas, buržuazinės revoliucijos, teikusios barokui demokratiškumo, maištingumo. Jam būdinga prabanga, didingumas ir ypatingas rafinuotumas.
Baroko kūriniuose asketiškumas derinamas su hedoniškumu, rafinuotumas su grubumu, abstrakti simbolika su natūralistiniu detalių tvarkymu. Baroko kūriniai didingi, prabangūs, dinamiški. Baroko mene darniai susijo architektūra, dailė ir kai kurios kitos meno šakos.
Apibūdinant XVI a. pab., XVII a. ir XVIII a. pr. literatūrą ir meną, vartojamos sąvokos: manierizmas, barokizmas, rokoko. Manierizmas kartais taikomas visai baroko epochai ir vartojamas kaip baroko termino sinonimas (pvz., Kurcijus siūlė pakeisti baroką manierizmu); kartais – siauresne prasme – asmeninis stilius baroko stilistikos kontekste. Dažnai manierizmu vadinama ankstyvoji baroko stadija, jo pradžia, perėjimas iš Renesanso į baroką, pvz., Mikelandželo, B.Čelinio, Veronėzės ir kitų kūriniai. Baroko pabaigą, jo vėlyvąją stadiją, pvz., Dž.Marino, F.Fenelono kūrybą kai kurie tyrinėtojai (H.Hacfeldas ir kt.) vadina barokizmu. Vėlyviausią baroko atmaina dėl savo ypatingo puošnumo vadinama rokoko. Šiuo stiliumi rašė P.Ž. de Krebijonas, P.Marivo, F.Hagedornas ir kiti. Tapyboje žymiausi rokoko atstovai – A.Vato, J.Fragonaras. Rokoko muzikos kūrėjai – F.Kuperenas, G.F.Telemanas ir kiti.
Baroko bruožai
(XVI a. pab. – XVIII a. vid.)
Dramatizmas Vidinis konfliktas, kurio esmė – egoistinė žmogaus prigimtis ir Dievo valia, hedonizmas ir asketizmas. Konfliktas susijęs su jausmais, aistromis, kurias sunku suvaldyti. Svarbiau intriga, o ne charakteris.
Santykis su laiku Dvilypis požiūris: realybės laikas, paženklintas žemiško gyvenimo ir grožio netvarumu, bei amžinasis Dievo laikas. Trumpalaikė gyvenimo realybė sugretinama su amžinybės mastais. Svarbu išnaudoti žmogui skirtą laiką.
Santykis su aplinka Prieštaringas santykis: gyvenimas – iliuzija, sapnas ir kartu tiesa, džiaugsmas. Žmogaus gyvenimas nulemtas Aukščiausiojo valios – jo nenuspėjamos Malonės.
Kiti estetikos principai Sugrįžta krikščioniški idealai. Nuostatos, eliminuojančios antiką. Religinis sukauptumas, antgamtiniai siužetai šalia tikrovės vaizdų. Bandoma jungti priešybes: realybę ir tikimybę.
Suvokiamas būties laikinumas ir tuštumas. Mokomasi džiaugtis žemės malonumais, bet kartu prisimenama mirties neišvengiamumas. Dominuoja mirties tema. Iš
čia išplaukia ironiškas požiūris į žemiškąsias vertybes.
Garbės ir teisės pasirinkimo problema.
Lemiamą vaidmenį turi nustebinimo būtinumas, vaizdų efektingumas. Monumentalumas.
Menas turi atitikti subtilų, rafinuotą skonį (estetizmas).
Kūrybinės žmogaus galios – aukščiau gamtos kuriamo grožio.
Didaktinė, moralizuojanti tendencija.
Stiliaus bruožai Specifinis menų pagrindas – metafora.
Pompastiškumas, įmantrumas, vingrumas, retorinės puošmenos, daug išorinių efektų.
Šnekamojo ir poetinio stilių derinimas tame pačiame kūrinyje, burleska kaip prakilnumo gretinimas su tuo, kas žema.
Visi meninio kūrinio elementai siejami su leitmotyvu.
Emblemiškumas, alegoriškumas, fantastiškumas, elegiškumas, groteskas, bufonada, hiperbolizavimas.
Žanrai Lyrika, drama, burleskinis romanas.
Atstovai Dž. Marinas, P. Kalderonas, L. de Gongora.
Lietuvoje: K. Sirvydas, M. Olševskis, M. K. Sarbievijus.
Architektūroje: Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje. Rembranto tapyba.
J. S. Bacho muzika.
XVI a. pab. – XVII a. pasiekta didžių laimėjimų fizikos, astronomijos, matematikos ir kitų mokslų srityse. N.Koperniko mokymas, kad ne žemė yra visatos centras, buvo pagilintas ir tapo žinomas G.Galilėjaus ir J.Keplerio dėka. Pažįstami daiktai ir įprasti santykiai pamažu neteko savo turinio ir prasmės, tapo forma, regimybe. Gyvenimą, tikrovę imta suvokti kaip iliuziją, regimybę, teatrą; teatras tapo ,,regima [gyvenimo] metafora” (Ch.Ortega i Gasetas). Neatsitiktinai XVII a. sukurtos dvi didžios teatro sistemos – baroko ir klasicizmo. Žmogus jaučiasi vienišas, sutrikęs begalinėje visatoje, bet jis yra kosminių jėgų judėjimo ir sąveikos dalyvis. Anglų poetas metafizikas Dž.Donas, gerai išstudijavęs Galilėjaus ir Keplerio veikalus, manė, kad empirinis pasaulis ir „naujoji” visata grasina jo tikėjimui, žlunga nusistovėjusios vertybės – ,,net saule nebegalima pasitikėti” (eilėraštis ,,Pirmosios metinės”). Pasaulis nei pastovus, nei harmoningas, todėl neįmanoma suvokti jo dėsnių.
Filosofijos srityje baroko epochoje, kaip ir Renesanso, vyrauja neoplatonizmas, sukrikščionintas stoikų mokymas, epikūrizmas ir skepticizmas (pironizmas). Baroko menininkams ir mąstytojams ypač artima stoikų skelbiama asmenybės vidinio nepriklausomumo idėja; proto, kaip jėgos, galinčios priešintis fatališkam pasaulio blogiui ir aistroms, idėja; tikėjimo, laisvos valios ir proto santykio samprata krikščionybės filosofijoje. Baroko menininkai ir mąstytojai išeities iš tikrovės prieštaravimų ieško ir tikėjime, ir prote, mąstyme. Čia glūdi vieno iš baroko paradoksų esmė: baroko menas skelbė pasaulio iracionalumo idėją, nors labai stipri ir racionalizmo tendencija: vaizduotė, disciplinuota proto, iš supančių daiktų ir reiškinių chaoso gali sukurti mozaikinį pasaulio paveikslą, bet esmė liks neatskleista, paslaptinga.
„Mokslo atskleistas gamtos judėjimas įsigali architektūroje, poezijoje, muzikoje”. Pasaulio kintamumo, begalinio judėjimo erdvėje ir laike idėja nulėmė tokius baroko meno bruožus: nepaprastą meninių išraiškos priemonių dinamiškumą ir ekspresyvumą, vidinę logiką, vaizdų kontrastingumą.
Baroko mados
To laikotarpio mados diktatorius – prancūzų dvaras. Baroko laikų mada pasižymėjo naujomis medžiagomis ir papuošalais. XVII a. medžiagos pradėtos austi pramoniniu būdu. Todėl audiniai, iš kurių buvo siuvami rūbai, tapo daug įvairesni, spalvingesni.
Medžiagų ornamentams būdingi stambios gėlės, barokui būdingi raityti ornamentai, akanto lapai, granato vaisiai, rombai, papuošti rozetėmis ( treliažas ), karūnos, vazos ir pan. Kartais rašto raportas siekdavo iki 0,5 metro. Kostiumuose buvo naudojami kontrastingų spalvų deriniai( pvz. pilka ir raudona ir pan.). Jų apdaila pasižymėjo gausiais kaspinų, raukinių, galionų ir pan. papuošimais. Apie baroko laikmečio madą Moljeras rašė : „Nuo batų iki skrybėlės – vien kaspinai ir kaspinai…“Populiariausi buvo atlasiniai, taftos, muaro, gazo, plonos vilnos audiniai, gipiūras ir nėriniai. Aprangą ir manieras reguliavo griežtas ceremonialas. XVII a. pradžioje Prancūzijos karalius Henrikas IV pirmąsyk įtvirtino juodų drabužių, kaip gedulo rūbų simboliką.
Vyrų apranga
Pagrindinės vyriško kostiumo dalys buvo šios : baltiniai ( marškiniai ir kelnės), švarkas, viršutiniai rūbai, galvos apdangalai, apavas. Siluetas, detalės, papildomi aksesuarai keitėsi. Baroko periodo pradžioje vyriški marškiniai buvo nešiojami ir kaip apatinis ir kaip viršutinis rūbas. Antrojoje XVII a. pusėje atsirado siauri apatiniai ir platūs viršutiniai marškiniai. Pastarieji buvo siuvami iš plonų audinių ir pasižymėjo ypatingu puošnumu. Ypač puošnios buvo prisegamos marškinių apykaklės, siuvamos iš nėrinių ar batisto, puošto nėriniais. Mados istorikai šias apykakles pavadino van Deiko vardu, nes dauguma jo tapytų vyrų portretų pasižymi šia išraiškinga kostiumo detale.
Vyrų švarkų – koletų forma kito. Pradžioje jie buvo trumpi, minkštų formų, prigludę ties liemeniu ir platėjantys apačioje. Viršuje susegti keletu sagų, o apačioje švarko palos skyrėsi. Švarkas puošiamas sagomis, galionais, kaspinais. Rankovės – prakirptos išilgai. Pro prakirptes kyšojo puošnių marškinių rankovės, papuoštos nėriniais.
Kita kostiumo detalė – pantalonai. Tai siauros tiesios kelnės. Ilgis – iki pusės blauzdų. Kelnių šonai puošti siuvinėjimu, o apačia – nėriniais, kilpų juostomis ir pan.(1 pav.)
Galima teigti, kad XVII a. vyriško kostiumo madą tiesiogiai įtakojo karinė uniforma. Muškietininkas, ištikimas karaliaus kareivis – idealus to meto herojus .Tačiau 50-70 m. įsigali naujas estetinis vyriško grožio idealas – pusiau vaikiškas vyras. Tokius pokyčius įtakojo vaikiškas karaliaus Liudviko XIV amžius. Šio laikotarpio kostiumas susidėjo iš baltinių, dekoruotų kaspinais, nėriniais, trumpo švarko – vesto, kurio rankovės siekė alkūnes, ir kelius siekiančių kelnių – rengravų. Tarp gausiai papuošto švarko ir kelnių kyšojo puošnios baltinių klostės, apdailintos gipiūru. Rengravai – tai dvigubos kelnės – sijonai: klostytas sijonas vilkimas virš plačių kelnių – šarovarų. Tokių kelnių liemuo, šoninės siūlės, apačia puošiama prabangiomis juostomis, raukiniais, kaspinais, nėriniais
XVII a. pabaigoje dvaruose imamas nešioti žiustokoras, kurio kirpimas ir pats terminas pasiskolinti iš karinės uniformos. Žiustokoras buvo karaliaus ir aukštuomenės rūbas – prigludęs ties liemeniu, išplatėjęs apačioje, susegamas eile mažų sagučių. Rankovės apačioje išplatėję su atverčiamais rankogaliais. Šio rūbo kirpime pirmąsyk panaudotos kirptinės kišenės. Po šiuo rūbu dėvėjo kiek trumpesnę ir kontrastingos spalvos liemenę . Prie šios eilutės buvo dėvima kiulotai – iš brokato, šilko ar vilnos pasiūtos siauros iki kelių kelnės ( 4 pav.).
Blogu oru ant puošnių batų buvo avima odinė avalynė mediniu padu be užpakalinės bato dalies. Tai tolimas mums gerai žinomo kaliošo protėvis. Baroko laikmečiu į madą atėjo vyriški batai su aukštais raudonais kulnais.
Galvos apdangalai – minkštos plačiabrylės skrybėlės, papuoštos plunksnomis. XVII a. buvo madingos šukuosenos iš ilgų ir pusilgių plaukų. Amžiaus pabaigoje tapo madinga nešioti didelius perukus, primenančius liūto karčius. Perukas, baroko epochoje buvo ne tik aprangos detalė, bet ir turėjo liudyti apie jį nešiojančio asmens aukštą padėtį visuomenėje, nes tik to meto aukštuomenė turėjo teisę puoštis jais.
Moterų apranga
To meto moterų aprangai būdingi iš metalo plokštelių pagaminti korsetai, kurie, laikui bėgant kito. Pradžioje buvo madingi trumpi, pusiau kieti korsetai, vėliau – ilgi, smarkiai suspaudžiantys taliją ir pakeliantys krūtinę. Apatinė suknelės dalis neturėjo karkaso. Išpūstą sijono formą palaikė iškrakmolintas apatinis ir keletas viršutinių sijonų.
Apatinė suknelė vadinama kot‘as – korsažas, sijonas, didelė, padabinta atverčiama apykaklė, ilgos, baliono formos rankovės, kurių rankogaliai taip pat papuošti nėriniais. Viršutinė suknelė rob‘as – kiek trumpesnėmis rankovėmis ir aukšta liemens linija. Priekyje sijono- prakirptė, per kurią matomas apatinės suknelės sijonas. Paprastai abi suknelės buvo siuvamos iš kontrastingų spalvų ( 5 pav.). Antroje XVII a. pusėje moteriško kostiumo siluetas smarkiai pasikeičia: sutrumpėję rankovės ( iki alkūnės vidurio) apačioje puošiamos plačiais raukiniais. Suknelės siluetas tampa nebe baliono formos. Prie kot suknelės liemens paprastai siuvami du sijonai – friponas ( apatinis) ir modestas ( viršutinis). Friponą siūdavo iš plonų medžiagų : taftos, muaro, kamloto. Modestą – iš prašmatnių ir sunkių : brokato, parčios, atlaso. Modestas priekyje buvo prakirptas ir drapiruojamas prie liemens. Abu sijonai buvo gausiai puošiami raukiniais, nėriniais, kaspinais, kailiu.
Rob‘ą, kurį nešioti turėjo teisę tik kilmingos damos, siuvo su šleifu. Viršutinės suknelės sijonas irgi buvo skeltas, kad matytųsi apatinis. Daugybė klosčių ir drapiruočių vizualiai išplėsdavo moters klubų liniją ( 6 pav). XVII a. pradžioje drabužiai buvo puošiami tik iš priekinės pusės. Tą įtakojo dvaro etiketas – karaliui esant patalpoje, buvo būtina stovėti atsisukus į jį. Įdomu tai, kad šleifo ilgį reglamentavo daugybė karaliaus ir bažnyčios įsakymų. Amžiaus pabaigoje puošnią suknelių apykaklę pakeitė dekoltė, pridengta lengvu šaliu. Būtini moteriško kostiumo aksesuarai- šviesios šilkinės kojinės, pirštinės, šalikai- kaklaraiščiai, puošnios prijuostės, vėduoklės, prisegti prie diržo laikrodžiai arba veidrodėliai. Batai buvo siuvami iš spalvotos odos, parčios. Kulnas –aukštas lenktas, ir ilgas smailas bato priekis. Puošiami kaspinais, sagtelėmis, rozetėmis.
Moterys beveik nedėvėjo galvos apdangalų. Jų šukuosenų mada kito. XVII a. pabaigoje madingomis tapo aukštos šukuosenos – fontanžai iš garbanų ir krakmolu standintų sruogų. Šukuosenos sustiprinimui naudotas vielinis karkasas, prie kurio segdavo ploną audinį, kaspinus, dirbtines gėles ir pan.(7pav.).
Buržuazijos atstovų, miestiečių ir valstiečių kostiumai nuo aukštuomenės skyrėsi praktiškesnėmis formomis, patvaresnėmis, tačiau ne taip spalvingomis ir brangiomis medžiagomis, kuklesne puošyba. Tačiau aprangos siluetai buvo panašūs.
Baroko dailė
Baroko dailei būdinga pompastika, išorinių efektų bei puošybinių elementų gausumas. Italijoje barokinių kūrinių nutapė Bolonijos dailės akademijos įkūrėjai broliai Anibalė, Ludovikas ir t.t. Dominuoja religinės, mitologinės ir alegorinės kompozicijos, paradiniai portretai.
XVII a. savita baroko tapybos mokykla susiformavo Flandrijoje. P.P. Rubensas, A.van Deikas, J.Jordansas ir kt. nutapė didelio formato religinių mitologinių ir buitinių paveikslų, portretų, peizažų, natiurmortų. Flamandų tapytojų kūriniuose gausu ir buities motyvų, realistinių elementų. Vertingi ir austiniai kilimai – špaleriai su figūrinėmis kompozicijomis religiniais ir mitologiniais motyvais, medžioklės scenomis.
Baroko dailė kupina veržlios dinamikos, dramatizmo dekoratyvinių efektų. XVIII a. Meisene (Saksonijoje) buvo įkurtas pirmasis Europoje porceliano fabrikas, gaminantis puošnius, įmantrių formų servizus, vazas ir dekoratyvines statulėles.
Lietuvoje baroko dailė (nuo XVII a. vid.) pasižymi saikingumu, turi daug realistinių ir liaudiškų bruožų. Tapytojai M. Palonis, P.Dankersas, skulptoriai P.Petris, P.Rosis kulto pastatų interjeruose sukūrė barokinės dailės ansamblių. Sukurta reprezentacinių portretų, vario raižinių.
Baroko tapyboje taip pat atsispindi judantis ir kintantis pasaulis, žmogaus asmenybės nepastovumas dvasinės įtampos momentais matyti J.Tintoreto, M.Karavadžo, P.Kortonos, A.Kanaleto, El Greko, D.Velaskeso, P.Breigelio, Rembrandto, P.Rubenso, N.Puseno ir kitų paveiksluose. Ypač suklesti portretas, natiurmortas, peizažinė tapyba.
Baroko architektūra
Baroko architektūros formos išsirutuliojo iš renesanso architektūros formų, tačiau už pastarąsias didingesnės, laisvesnės, dinamiškesnės. Baroko pastatų plano ir eksterjero linijos kreivesnės, banguotesnės. Puošniuose interjeruose gausu dekoratyvinių architektūros formų, skulptūros ir tapybos kūrinių. Puošnių, sudėtingų formų baroko pastatų sukurta Romoje (Jėzaus bažnyčia pastatyta 1575, Dž. da Vinjola ir Dž. dela Porta; šv. Petro bazilikos fasadas, pastatyta 1614, architektūros K. Maderna; šv. Petro aikštė ir ją juosiančios kolonados, pradėta 1655, architektūros Dž. L. Berninis; šv. Karolio bažnyčia, 1667, architektūros F. Borominis), Venecijoje (šv. Marijos Išgelbėtojos bažnyčia, 1682,architektūros B. Longena), Turine (Karinjanų rūmai, 1678, architektūros G. Gravinis).Prancūzijoje italų baroko dekoratyvinės formos vartotos savituose Liudviko XIII stiliaus, plitusio 1600-50, pastatuose.
Ispanijos barokas turėjo įtakos Lot. Amerikos šalių baroko architektūrai. Šių šalių pastatai įvairesnės kompozicijos, puošnesnio dekoro.
Vokietijoje XVII a. pab. – XVIII a. pastatyta barokinių bažnyčių, valdovų rezidencijų. Š. Vokietijos baroko architektūra taisyklingesnė, vadinamojo prūsiškojo stiliaus (Karalių rūmai Berlyne, 1706, architektūros A. Šliuteris). P. Vokietijos, Austrijos, Čekijos baroko architektūra dekoratyvi, sudėtingos stilistinės išraiškos (Belvederio rūmai Vienoje; 1723, architektūros L. Hildebrantas; vyskupų rezidencija Viurcburge, 1753, architektūra B.Noimanas). Italijos ir kitų V. Europos šalių barokas turėjo įtakos Lenkijos architektūrai (šv. Onos bažnyčia Krokuvoje, 1704, Kraciskių rūmai Varšuvoje, 1682, abiejų architektūros Tilmanas von Gameraenas). Rusijoje pastatyta originalių puošnaus baroko ir architektūros kompleksų (Maskvoje – Golicyno rūmai, 1690; Pokrovo cerkvė Filiuose, 1693, architektūra P. Potapovas).
Lietuvos architektūroje barokas atsirado XVII a. pr., veikiamas Romos barokas. Lietuviškojo baroko pastatai turi aiškią, ramią kompoziciją, polinkį į vertikalumą. Ankstyvuoju laikotarpiu (1600 – 50) Vilniuje pastatyta kulto pastatų, kuriems būdingos pereinamosios nuo vėlyvojo renesanso prie baroko formos; kupolinė šv. Kazimiero bažnyčia (1618, abiejų architektūros K. Tenkala). Brandžiojo baroko laikais (1650 – 90) pastatyta puošnių didikų rūmų (Vilniuje – Sapiegų, Sluškų, Pacų), kulto pastatų ansamblių (Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčia, 1678, architektūros J. Žaoras; Pažaislio architektūros ansamblis, 1712, architektūros L. Fredas ir P. Putinis). Vėlyvajam baroko (1690 – 1765) būdingos grakščios, saikingos ornamento, vienanavės arba trinavės bažnyčios (Vilniaus – šv. Kotrynos, 1744, Misionierių, 1753, abiejų architektas J. K. Glaubicas; Kauno – Jėzuitų, 1725, ir kt.), dažniausiai plokščiais priekiniais fasadais su 2 lieknais bokštais ir suskaidytais frontonais.
Architektūroje renesanso statiką pakeičia naujos dinamiškos, didingos formos, tiesią liniją – laužyta, vingiuota, plokštumą – apvalios, gaubtos formos, saikingą puošnumą – dekoratyvumas, puošmenų gausybė. Kupinos gyvumo ir emocijų yra Dž.L.Berninio ir F.Borominio skulptūros, jose viskas juda – žmonės, vanduo, šviesuliai.
Baroko architektūra Lietuvoje
Mosėdis. Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia
Mosėdis nuo 1421 iki 1842 m. (ar 1843 m.) priklausė Žemaičių vyskupams. Pirmoji medinė bažnyčia pastatyta 1551 m. Dabartinė sumūryta žemaičių vyskupo Jono Domininko Lopacinskio lėšomis 1783 m. Pastatas bazilikinis, dvibokštis, trijų navų. Plačią centrinę navą kerta transeptas, kurio sparnai neišsikiša, bet viduje sukuria kryžminio plano iliuziją. Šonines navas dengia buriniai skliautai, navą ir transeptą – lentų lubos. Dviejų tarpsnių fasadą skaido didžiojo orderio kolonos. Šiek tiek įgilinta vidurinė dalis užsibaigia lankstaus ir lakoniško kontūro frontonu, kurį puošia voliutos ir suporinti piliastrai. Barokinį siluetą bažnyčiai teikia liekni ir su pastato tūriu harmoningai derantys bokštai.
Seda. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Medinė bažnytėlė su varpine ankstesniosios vietoje pastatyta 1770 m. Ji yra lotyniško kryžiaus plano su bokštu, iškylančiu navos ir transepto kryžmoje, bei keturiais mažais bokšteliais (signetėmis) stogo kampuose. Darnią interjero erdvę į tris navas skaido trys poros stulpų. Bažnyčioje įrengtos galerijos, penki ažūriniai mediniai altoriai, sakykla, krikštykla ir vargonai. Varpinėje yra 1762 ir 1793 m. gamybos varpai, ant bažnyčios stogo – trys 1790 m. ornamentuoti kryžiai.
Varniai. Šv. Petro ir Povilo katedra
Pirmoji Varnių, Žemaičių vyskupų rezidencijos, bažnyčia buvo pastatyta Vytauto rūpesčiu 1421 m. Dabartinė dvibokštė, bazilikinė, lotyniško kryžiaus plano katedra iškilo Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco iniciatyva 1680 m. Brandaus baroko stilius bažnyčios architektūroje jau įgijęs klasicistinio griežtumo ir lakoniškumo. Fasade dominuoja du į priekį išsišovę keturkampio plano kampiniai bokštai, flankuojantys kuklų frontoną su trikampiu timpanu. Fasado sienas skaido plačios mentės. Varnių katedra – labai darnios barokinės tūrinės kompozicijos. Katedros interjeras restauruotas po 1817 m. gaisro. Išliko meniškas didysis altorius, kanauninkų suolai. Katedroje yra XVII-XVIII a. Žemaitijos vyskupų portretų ir epitafijų, bažnytinių rūbų ir indų.
Biliūnai. Rūmai
Vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių tokio tipo statinių. Šioje vietoje ant Šaltuonos kranto jau XVI-XVII a, stovėjo medinis pastatas. XVIII a. ant išlikusių jo rūsių ir aukšto cokolio iškilo vieno aukšto mūriniai rūmai su mezoniniais abipus. Centrinėje rūmų dalyje yra vestibiulis, prie kurio glaudžiasi į sodo pusę kiek išsikišusi šokių salė. Vestibiulyje – baltos glazūruotų koklių krosnys, šokių salės sienas skaido suporinti korintiniai piliastrai. Šalia salės būta svetainės, kurios parketo grindis puošė dobilo lapų motyvų intarsijos. Vakariniame pastato gale buvo ūkinės ir tarnų patalpos, sutelktos apie nedidelius koridorėlius. Dvarą supa parkas.
Klaipėda. Namai
Klaipėdos likimas skyrėsi nuo kitų Lietuvos, taip pat ir Žemaitijos miestų: priklausiusi Lietuvos ir Lenkijos valstybei po karo su švedais 1660 m. Klaipėda (Memele) atiteko Vokietijai. Tai lėmė ir kiek kitokius Klaipėdos baroko stilistinius bruožus. Visos Klaipėdos bažnyčios buvo sugriautos Antrojo pasaulinio karo metais (Šv. Jono bažnyčia buvo statyta 1706 m.). Barokinių gyvenamųjų namų ir jų detalių galima aptikti klaidžiojant atstatomo senamiesčio gatvėmis.
Po 1678 m. gaisro ir Septynerių metų karo Klaipėdoje buvo atstatyta daug sunaikintų pastatų, suteikiant jiems baroko stiliaus bruožų. Dauguma šiandien jau neišlikusių Klaipėdos namų buvo mūriniai, rečiau sandaliniai (fachverkiniai), kiti – mišrios konstrukcijos: išorinės sienos mūrinės, vidinės – sandalinės. Klaipėdos namai neretai būdavo su mezoniniais ir atvirais laiptais į gatvę. Fasadams būdingas aukštas cokolis, lankstyto kontūro mezonino frontonas ir didelis stogas su pakopa bei stoglangiais.
Raseiniai. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Bazilikinė, kryžiaus plano bažnyčia, pastatyta 1663 m. išsiskiria išplėtotu transeptu. Dešimt piliorių dalija jos vidinę erdvę į tris navas. Šoninės navos ir transeptas – perpus žemesni už lopšiniais skliautais dengtą pagrindinę navą. 1776-1783 metais per rekonstrukciją pastatas pailgintas, pristatant gana gilią presbiteriją, sukurtas naujas fasadas. Vėlyvojo baroko frontonai kontrastuoja su masyviais bažnyčios tūriais ir kresnokais bokštais. Sienų artikuliacijoje orderis nėra raiškus, ritmiką kuria skirtingų dydžių nišos ir langai. Raseinių bažnyčioje yra garsus Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, papuoštas XVIII a. sidabro aptaisais.
Baroko muzika
Baroko muzikoje įsigali mažorominorinė sistema, homofoninė harmoninė struktūra, polifonija tampa laisvo stiliaus. Baroko muzikoje atsirado naujų žanrų: fuga, opera, sonata, simfonija, oratorija, kantata, choraliniai preliudai, pasija ir kt. Atlikti kai kurioms kompozicijoms reikėjo suburti didelius orkestrus, kurie tapo dabartinių simfoninių orkestrų prototipai. XVII a. susiformavo bel canto stilius italų operoje. Šią epochą išgarsino kompozitoriai Monteverdis, Vivaldis, Skarlatis, Kuperenas, Ramo, Šiucas, J.S.Bachas, Telemanas, Hendelis, Perselas ir kiti.
Johanas Sebastianas Bachas (1685-1750)
Didysis kompozitorius Johanas Sebastianas Bachas pirmasis pradėjo sėkmingai derinti Vakarų Europoje egzistavusius skirtingus nacionalinius muzikos stilius. Sujungdamas tai, kas buvo geriausia italų, prancūzų ir vokiečių muzikinėse tradicijose, jis praturtino kiekvieną jų. J.S.Bachas buvo produktyvus kompozitorius. Jis sukūrė maždaug 300 kantatų; 48 fugas ir preliudų rinkinį, kuris sudaro „Gerai temperuotą klavyrą”; mažiausiai 140 kitų preliudų; daugiau kaip 100 kitų kūrinių klavesinui; 23 koncertus; 4 uvertiūras; 33 sonatas; 5 mišias; 3 oratorijas bei daugybę kitų įvairių kūrinių. Iš viso Bachas sukūrė daugiau kaip 800 rimtų kūrinių. J.S.Bachas buvo liuteronas ir labai religingas. Jis troško, kad jo muzika tarnautų bažnyčiai, ir dauguma jo kūrinių yra religinio pobūdžio. Jis nebandė išrasti naujų muzikos formų, o tik tobulino senąsias. Be to, jo kūriniai žavi temų fundamentalumu bei melodijų ekspresyvumu. Daugeliui kitų muzikos specialybės studentų Bacho kūrinių gelmė bei struktūros sudėtingumas palieka didelį įspūdį, negu lengviau suprantami daugelio kitų kompozitorių kūriniai.
Baroko literatūra
Baroko literatūra pradėjo formuotis XVI a. pabaigoje Italijoje, XVII a. išplito visoje Europoje. Baroko literatūrai būdinga: disonansai, kontrastai, fantazijos ir religinės mistikos derinimas su humoru ir buitiškumu, alegorizmo – su natūralistiniais makabriniais elementais. Baroko literatūra įteisino parodaksalų mąstymą, dėmesį žmogaus egzistencijos, mirties problemos. Antikiniams mitams ir įvaizdžiams teikė naują prasmę, jungė juos su bibliniais motyvais. Baroko stiliui būdinga rafinuotas ekspresyvumas, metaforiškumas, hiperbolizacija, sudėtingos retorinės konstrukcijos ir kartu šnekamosios kalbos posakiai, vulgarizmai, makaroniškumas. Labiausiai paplitę baroko literatūros žanrai: lyrika, riterinis fantastinis epas, alegorinis ir meilės romanas, religinė, rūmų ir liaudinė turgaus aikščių drama, siaubo tragedija. Įvairių šalių literatūroje barokas turėjo savitų bruožų. Italijoje barokas atstovauja marinizmas, konceptizmas, Ispanijoje – gongorizmas, kultizmas, Anglijoje – metafiziniai poetai.
Lietuvoje ryškių baroko bruožų yra lot. kalba rašiusio M.Sarbievijaus kūryboje, daugelyje XVII – XVIII a. liet. panegirikų, epitafijų, kai kuriose giesmėse ir kituose raštuose, jėzuitų mokyklų vaidinimuose.
Italų baroko literatūros viršūnė – Dž.Marino lyrika (rinkiniai „Lyra”, „Epitalamos” ir kt.), poemos (,,Adonis”, „Kūdikių išžudymas”) ir proza. Marinas turėjo didžiulės įtakos italų, ispanų, prancūzų, vokiečių baroko poezijai ir prozai. Jo originali kūrybos maniera, stilius vadinami marinizmu. Žymiausi italų baroko prozos kūrėjai – E.Tezauras, D.Bazilė, G.Galilėjus, epinės poezijos – T.Tašas, satyrinės – A.Tasonis.
Daug baroko bruožų yra prancūzų Plejados, M. de Montenio, ankstyvojoje F. de Malerbo kūryboje. Žymiausi prancūzų baroko poetai – vadinamieji libertinai T. de Vijo, Sent-Amanas, T. l’Ermitas – lyrikos, poemų, dramų kūrėjai. Aristokratų salonuose XVII a. suklestėjo galantiškoji, preciozinė literatūra, ypač reikšmingas buvo preciozinis romanas, rašomas rafinuotu, puošniu, sudėtingu stiliumi (O. d’Jurfė, M. de Skiudėri, M. de Lafajet ir kt.).
Analogiškas prancūzų preciozinei literatūrai, nors ankstyvesnis reiškinys, buvo anglų eufuizmas, kilęs nuo Dž.Lilio romano „Euphues” (1581). Garsiausi anglų baroko poezijos kūrėjai – metafizikai Dž.Donas, Dž.Herbertas, R.Krešo, A.Marvelas. Jų poetinė maniera artima italų marinizmui, ispanų konseptizmui ir kultizmui – svarbiausioms ispanų baroko stilistikoms. Literatūros tyrinėtojai H.Hacfeldas, M.Rostonas ir kt. barokui priskiria ir Dž.Miltono (poemos „Prarastas rojus” ir „Sugrąžintas rojus”, vėlyvoji lyrika), Dž.Draideno, net Dž.Banjeno kūrybą.
XVII a. vokiečių rašytojų A.Grifijaus, J.Mošerošo kūryba artima prancūzų preciozinei literatūrai, marinizmui, kultizmui ir konseptizmui. Ypač garsus yra A.Grifijus, poetas ir dramaturgas (tragedijos ,,Leo Armenijus”, „Kardenijas ir Celinda” ir kt.), Grasiano vertėjas. Kūrybos tematika, stiliaus maniera, pasaulėjauta metafizikams, marinistams, ispanų poetams ypač artimi buvo Antrosios Silezijos mokyklos poetai Angelas Silezietis, D.K. fon Loenšteinas, Ch.H: fon Hofmansvaldau ir kt. Vokiečių baroko prozos žymiausias kūrėjas – H.J.Grimelshauzenas (romanas „Simplicissimus”).
Portugalų poezijai ir dramai didelę įtaką darė ispanų literatūra. XVI a. pab. – XVII a. portugalų literatūroje vyravo kultizmo ir konseptizmo srovės. Originaliausias ir žymiausias Renesanso pabaigos ir baroko poetas bei dramaturgas – L. de Kamoenšas (poema „Lusiados”, lyrika, drama „Filodemas” ir kt.), D.F.M. de Meljas ir kt.
XVI a. pab. – XVII a. Lenkijos-Lietuvos valstybėje susidarė sąlygos baroko menui klestėti. Vienu reikšmingiausių baroko kultūros centrų tapo ir Vilnius. Čia statoma daug barokinių bažnyčių (šv. Kazimiero, šv. Petro ir Povilo), didikų rūmų (Sluškų, Sapiegų). Suklestėjo barokinė skulptūra ir tapyba. Vilniaus universitete kuriama neolotyniškoji, artima Vakarų Europos barokui, poezija. Garsiausias jos kūrėjas – K.Sarbievijus.
Kai kurie tyrinėtojai baroko meną siejo su Renesanso idėjų bei idealų išsigimimu, krize, kontrreformacija. Tokiam požiūriui prieštarauja faktai: baroko tendencijos išryškėjo Italijos ir Ispanijos mene bei literatūroje, daug baroko šedevrų buvo sukurta dar iki kontrreformacijos (Tridento taryba prasidėjo 1545 m., baigėsi 1563 m.), silpnėjant arba jau pasibaigus kontrreformacijai. Baroko menas suklestėjo ir Europos protestantiškuose kraštuose: Nyderlanduose, Šiaurės Vokietijoje, Anglijoje, net stačiatikių Rusijoje. Prancūzijoje ir Vokietijoje buvo ir katalikų, ir protestantų baroko menininkų bei rašytojų. Klestėjo barokas Meksikoje ir Peru, kur nebuvo kontrreformacijos. Todėl baroką reikia vertinti kaip „visos Europos reiškinį, nesiejant jo su kokia viena profesija ar religija”.
Barokas nebuvo ir Renesanso išsigimimo, krizės rezultatas. Keičiantis politinei, ekonominei, intelektualinei situacijai, kontrreformacijos rūstybės ir protestantų netolerantiškumo atmosferoje kito požiūris į ankstyvojo Renesanso harmonijos ir žmogaus idealą, keitėsi Renesanso pasaulėjauta ir menas. Barokas, kaip ir klasicizmas, buvo dėsninga Renesanso meno ir estetinės minties raidos stadija. Baroko menininkai neatmetė Atgimimo epochos humanizmo, jautė glaudų ryšį su Renesansu, nors kartais ir skelbė, kad kuria naują meną. Ir Renesanso, ir baroko menininkai orientavosi į antikos modelį, baroko poezija rėmėsi mokytos Renesanso poezijos, petrarkizmo tradicijomis, baroko drama ir satyra kilo iš Renesanso dramos ir satyros, abiejų epochų menas rėmėsi ta pačia filosofija. Todėl neįmanoma nubrėžti griežtos linijos, skiriančios vėlyvąjį Renesansą ir baroką. Daug bendrų bruožų yra ir tarp baroko bei klasicizmo. Didžiųjų menininkų – vėlyvojo Šekspyro, Servanteso, Lope de Vegos, Montenio, Mikelandželo kūryboje matomos ir Renesanso, ir baroko tendencijos. Taigi ,,barokas – ne renesanso stiliaus išsigimimas, bet jo transformacija ir pabaiga”.