Lietuva, kaip ir daugelis kitų Europos šalių, tampa vartojimo šalimi, visa tai atkeliavo is Vakarų. Tai lemia naujų įmonių atsiradimą. Daugelis mūsų svajojame apie darbą, kai esi pats sau vadovas. Stumiami tokių vilčių mes mąstome apie nuosavą verslą.
Lietuvos verslininkai pasukę rinkos ekonomikos keliu, neišvengiamai turėjo daryti ir darė daugybę klaidų, nes tai naujas, nežinomas, pilnas pavojingų netikėtumų kelias. Gindami savo verslą ne visada pagalvodavo apie darbuotojų teises..
Šiandien, jau daugiau kaip keturiems metams galiojant naujajam Bankroto įstatymui, norėtųsi pakalbėti, kas dar laukia mūsų įmonių darbuotojų: įveiktas pavojus būti nuskriaustam, suteiktos garantijos ar tai tik svajonės?

Būtų neteisinga tvirtinti, kad gerokai pailgėjusiame Bankroto įstatyme viskas blogai. Anaiptol, tačiau atsirado ir gana pavojingų dalykų, anot ekspertų, – liudijančių, jog įstatymų autoriai ir leidėjai nevisiškai įvertino svarbią ir sudėtingą rinkos ekonomikos bankroto funkciją, bei darbuotojų apsaugą. Tai nėra paprasta teisinė bei finansinė procedūra. Tai savotiškas baubas, kuris turi būti pakankamai realus, kad priverstų geriau dirbti verslininkus, administratorius
Bankrotai tapo vos ne masišku reiškiniu, ir, svarbiausia, dauguma jų baigiasi ūkio subjektų likvidavimu, bei ilgu nuskriaustų darbuotojų bylinėjimusi teismuose.
Šio darbo tikslas – kuo aiškiau išdėstyti visų įmonės bankroto procedūrų tvarką ir reikšmę, kuri turi įtaką bankrutuojančios įmonės darbuotojams, apibrėžti bankroto procedūrų svarbiausių dalyvių teises ir galimybes. Savo darbe, greta grynai teorinių aiškinimų, stengsiuosi pateikti praktinių pavyzdžių ne tik iš Lietuvos, bet ir Vakarų šalių patirties šioje sferoje.
Ruošiantis šiam darbui, buvo naudojamasi įvairiais informacijos šaltiniais bei resursais. Pagrindinis resursas yra Internetas (Litlex, Delfi ir kt. puslapiai). Rašant darbą buvo juntamas didžiulis rimtų monografinių darbų trūkumas. Dabar galiu tvirtai teigti, kad bankroto mums dar trūksta informacijos, ši sritis dar nėra pakankamai ištirta ir aprašyta.

2 Įmonių bankrotas

Bankroto procesas – normalus ir gana svarbus rinkos sistemos elementas, atliekantis keletą reikšmingų funkcijų šalies ekonominiame gyvenime.
Pirmoji – profilaktinė: siekdama išvengti su bankrotu susijusių nemalonumų (kaip žinome – gana nemažų), krizę patyrusios įmonės randa būdų patobulinti veiklą, o tai savo ruožtu naudinga ir vartotojams, ir visuomenei, valstybei.
Antroji: bankrutuojančia paskelbta įmonė patiria tam tikrą kreditorių, teismo spaudimą – ji skatinama pertvarkyti savo verslą; drauge jai taikoma kai kurių finansinių lengvatų, numatytų Bankroto įstatyme.
Trečioji: bankrutavusia pripažinta įmonė likviduojama, t.y. pašalinama iš ekonominio šalies gyvenimo, kad netrukdytų kitoms, sėkmingai veikiančioms.
Suprantama, būtų geriausia, jeigu profilaktinių priemonių visada pakaktų, bet taip, deja, nebūna: dalis įmonių dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių (aktyvumo, apsukrumo stokos, vadovų nekompetentingumo ir t.t.) krizės sunkumų neįveikia ir atsiduria bankrutuojančių sąrašuose. Jų padėtis tampa labai sudėtinga, kritiška.

3 Užsienio patirtis

Prancūzijoje kasmet bankroto būklėje atsiduria 50 – 60 tūkst. firmų, ir tai yra tik penktadalis visų uždaromų įmonių – apskritai šalyje kasmet nutraukia veiklą apie 10 procentų firmų – 210 – 240 tūkst.
Ekonomiką tyrinėjanti Prancūzijos draugija “Insee” siūlo keisti nuomonę, jog įmonės dažniausiai užsidaro dėl bankroto. “Insee” tyrimai rodo, kad įmonės neretai “miršta” dėl “natūralių” priežasčių: per “karštą” jaunystę ir “nepasitikinčią savimi” senatvę. Ši draugija pateikia išvadą, kad Prancūzijoje įmonės aktyvumas daugiau priklauso nuo verslininko gyvenimo pokyčių, nei nuo objektyvių ekonomikos priežasčių. “Insee” atskleidė įdomią tendenciją: 1993 metais 70 procentų įmonių, užsidariusių ne dėl bankroto, nesamdė darbuotojų, o tarp bankrutavusių samdomųjų darbuotojų buvo apie 40 procentų. Kritinis įmonės amžius yra 3-5 metai. Būtent tokiame amžiuje bankrotas dažniausiai esti pagrindinė įmonės likvidavimo priežastis. Be to, tyrimas parodė, kad “natūralia mirtimi” dažniausiai miršta komercijos įmonės (34,4%).
Vokietijoje norma laikoma, jei kasmet bankrutuoja apie pusę naujai įkurtų firmų. Bendras šalies įmonių skaičius mažai keičiasi, nes kasmet įsikuria labai daug naujų firmų. Tačiau, antra vertus, tiek atitinkami įstatymai, tiek firmų praktika evoliucionuoja liberalizavimo kryptimi: sudaromos vis palankesnės sąlygos bankrutuojančiai firmai atsigauti. Mat tai paprastai naudinga visiems: savininkams, akcininkams, kurių nuostoliai gerokai sumažėja, darbuotojams- bent daliai jų išlieka darbo vietos, pagaliau kreditoriams- pastariesiems atsiranda daugiau vilčių atgauti savo pinigus. Todėl Vokietijoje kreditoriai neretai išperka bankrutuojančių firmų akcijas, atsisako skolų dalies, kol pagerės nemokios įmonės reikalai.
Šiuo aspektu ypač palanki situacija susiklostė JAV. Čia praktikuojamas net skolų, jeigu jos nelabai didelės, dovanojimas. Trumpai tariant, ieškoma kompromiso tarp kreditorių ir jų skolininkų, suteikiant pastariesiems galimybę tęsti savo veiklą ir grąžinti skolas.
Ne gana to, į bėdą pakliuvusių firmų gelbėjimo procesai Vakaruose turi gilias tradicijas, išbandytas formas ir metodus (ko negalima pasakyti apie Lietuvą). Prancūzijoje veikia specialios gelbėjimo firmos, tuose procesuose dalyvauja ir tam tikros valstybinės institucijos. JAV egzistuoja net specialybė- korporacijų gydytojas (kaip matysime vėliau, pamatai tokiai veiklai klojami jau ir Lietuvoje). Šia veikla užsiima holdingo kompanijos ar konglomeratai, kurių tikslas- pigiai įsigyti nusigyvenusios įmonės kontrolinį akcijų paketą, normalizuoti ūkinę veiklą ir naudingai tas akcijas parduoti. Gelbėjimo patyrimas kaupiamas- JAV leidžiamas net specialus biuletenis su faktine medžiaga ir patarimais šiais klausimais. Be to, informatikos amžiuje, be galo daug informacijos apie tai galima rasti JAV kompanijų ir vyriausybiniuose Interneto puslapiuose.
Įvertindami visa tai turbūt ir mes turėtume pagalvoti, ką reikėtų daryti, kad kuo mažiau mūsų įmonių ligonių patektų į lavoninę, išvengtų likvidavimo. Kitame skyriuje pabandysiu apžvelgti mūsų šalies patirtį bankrutuojančias įmonių valdymo sferoje.

4 Padėtis Lietuvoje

Lietuvoje šiuo metu yra daugiau kaip 160 tūkstančių įregistruotų ūkio subjektų. Ne visiems gerai sekasi: bankrutavusių ar savo veiklą nutraukusių vietą rinkoje užima kiti, šiam darbui geriau pasirengę. Rinkos ekonomikos santykiai tuo ir pasižymi, jog laisvojoje rinkoje nebūna laisvos terpės. Joje visą laiką vyksta kova, kurią laimi stipriausias.
EUROSTAT’o inicijuoto ir iš Europos Sąjungos PHARE programos lėšų finansuojamo tarptautinio tyrimo “Naujai įsikūrusios įmonės” rezultatų analizė parodė, kad tūkstančiui Lietuvos gyventojų tenka 15,4 įmonių (ES vidurkis – 42,8), tačiau iš jų net 89,2% turi gamybos ir produkcijos realizavimo sunkumų.
Didžioji dalis Lietuvoje esančių įmonių (75,4%) yra įkurtos visai neseniai ir tik 7,4% -privatizavus ar išskaidžius kooperatyvų nuosavybę. Kadangi privatizuojant valstybinį turtą pasiekta, jog 70,4% įmonių priklauso fiziniams asmenims ir tik 29,6%- juridiniams, tampa aišku, kad rinkos ekonomikos sąlygomis pirmiausia išliks tos įmonės, kurioms pavyks pritraukti užsienio kapitalą ir kurių vadovai stengsis kelti kvalifikaciją bei jautriai reaguos į rinkoje vykstančius struktūrinius pokyčius. Tačiau šiandien Lietuvoje yra tik apie 9% įmonių, turinčių užsienio kapitalo, todėl nereikia stebėtis, kad iš per 130 tūkst. registruotų ūkio subjektų realiai veikia mažiau nei pusė (48%), o likusieji savo veiklą yra visiškai nutraukę (31%) arba “miega” (21%). “mieguistumo” požymiai bene ryškiausi pramonėje, kur labiausiai paplitęs dalinis darbuotojų užimtumas (apie 90% visų šalies ūkyje iš dalies užimtų dirbančiųjų), nes nepavyksta realizuoti pagamintos produkcijos, reorganizuoti gamybos.
Nedžiugina ir tai, kad tik 45% įmonių vadovų yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, o visi kiti turi vidurinį, profesinį ar net pradinį, kuris vargu ar padeda sėkmingai konkuruoti rinkoje. Greičiau priešingai – ne į vienos tokios įmonės langą ateityje pasibels bankrotas.

5 Bankrotai Lietuvoje

Ne visus Lietuvos regionus bankrotas palietė vienodai. Atidžiau išanalizavus Įmonių bankroto valdymo departamento paruoštą žemėlapį, galime pastebėti, kad daugiausia įmonių bankrutuoja didžiausiuose mūsų šalies pramoniniuose. Pagal Įmonių bankroto valdymo departamentą, nepriklausomybės metais daugiausia bankrutavo įmonių Kauno apskrityje (791 įmonės), antroje vietoje yra Vilniaus apskritis (602 įmonės), trečioje vietoje Klaipėdos apskritis (369 įmonės).

1.0 pav. – Bankrutavusios įmonės Lietuvoje nepriklausomybės metais.

Keista, bet Kaune užregistruota daugiau bankroto atvejų nei Vilniuje. Gal būt tai įtakoja regiono specifika, žmonių išsilavinimas, charakterio savybės bei nebijojimas rizikuoti. Turėtume nepamiršti, kad Vilnius sparčiai plėtėsi per visus nepriklausomybės metus, o Kaunas tik vijosi, gal būt tai turėjo įtakos Vilniaus įmonėms tvirčiau stovėti ant kojų. Be to Vilniuje yra dauguma valstybinių institucijų, bei čia daugiausia investuojama bei skiriama lėšų iš biudžeto.
Čia norėtųsi šiek tiek “nusukti į šoną” ir prisiminti, kad šiuo metu viena iš pagrindinių įmonės problemų – apyvartinių lėšų stygius. Infliacija, kuri 1992 metais siekė 1163 procentus, o 1993 metais – 188,9 procento, beveik “suvalgė” įmonių apyvartines lėšas. Problema aktuali ir šiandien, nors infliacija dabar jau tik vienaženklis skaičius. Būtina atsižvelgti į tai, kad įmonės normaliai dirba tik tuomet, kai numatomas bent 5 procentų pelnas.
Be to, įmonių pertvarkymo sąlygos pas mus yra labai blogos dar ir dėl ekonominės krizės mastų, kaip pripažįsta ir vakarų specialistai, pralenkusių net 1930 metų didžiosios depresijos rodiklius: žlugo pačios stambiausios įmonės, kurios gamino didesniąją BVP dalį (1995 m. Lietuvos BVP sudarė vos 35% 1990 m. Lygio), daug produkcijos eksportavo ir davė darbą bei uždarbį tūkstančiams žmonių, dabar pereinančių į nelegalų verslą ar gyvenančio iš bedarbio pašalpos, antra, verslininkystės patyrimo stoka, šešėlinės ekonomikos įsigalėjimas (specialistų teigimu, ji sudaro apie 20% visos 6alies apyvartos), korupcija, įstatymų nestabilumas didina verslo riziką ir bankroto tikimybę. Trečia, vis dar netobulas bankroto įstatymas ir su juo susiję poįstatyminiai aktai apsunkina bankroto procedūras.
Nepaisant šių nemalonių aplinkybių, turime keletą pavyzdžių, kai bankrutuojančios įmonės atsigauna, ar bent bando iki šiol sėkmingai atsigauti – tai “Vilma”, “Pagirių šiltnamiai”; dar daugiau atvejų, kai normalizuota ūkinė veikla įmonėse, kurios buvo netoli bankroto, pavyzdžiui, “Anykščių vynas”, “Panevėžio stiklas”, “Jūrės medis” ir kitos.

6 Bankrotas ir įmonės darbuotojai

Bankrotas skaudžiausiai paliečia įmonių dirbančiuosius. Anksčiau dažnai buvo bandoma sudaryti iliuziją, kad atidėliojant bankroto procesą, stengiamasi gelbėti būtent dirbančiuosius. Kaip parodė praktika, tai klaidinga ir netgi žalinga įmonių savininkų ir valdymo organų pozicija. Laiku iškelta bankroto byla dar gali padėti įmonei atsigauti.
Anksčiau daugelyje įmonių likusio turto neužtekdavo net atsiskaityti su įmonių dirbančiaisiais. Prasiskolinusių įmonių turtą pagal atskirų kreditorių ieškinius areštuodavo ir pardavinėdavo teismo antstoliai. Tokiu būdu dažnai už menką kainą parduodami technologiniai įrengimai ar jų dalys, ir tokia įmonė, net nepaliesta bankroto procedūrų, negalėdavo vykdyti įprastinės savo veiklos.
Darbuotojai, ištisus mėnesius negaudami atlyginimo, taip pat laukdavo “stebuklo”. Nesulaukę pretenzijas reikšdavo Seimui ar Vyriausybei, net nesvarstydami, ar įmonės bent viena akcija priklauso valstybei ar savivaldybei.

7 Įstatymai susiję su darbuotojų teisėmis

Pagrindiniai įstatymai, liečiantys bankrutuojančios bendrovės darbuotojų apsaugą yra:
1. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas
2. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas
3. Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymas
Šiuos įstatymus aptarsiu plačiau kituose skyriuose, naudosiu tik tuos straipsnius, kurie susiję su darbuotojų apsauga bei teisėmis.

7.1 Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas

Šis įstatymas reglamentuoja visą bankroto procesą. Šis įstatymas buvo išleistas 3 kartus. Pirmasis dar 1992 metais, kuris buvo keistas net 7 kartus. Įstatymas nebuvo tobulas, negalėjo apginti darbuotojų, dėl to 1997 metais buvo pakeistas. Deja, jis irgi nebuvo tobulas ir buvo pastoviai keičiamas, 4 kartus. 2001 metais, ruošiantis integracijai į Europos Sąjungą buvo išleistas naujasis bankroto įstatymas, suderintas su Europos Sąjungos įstatymais. Čia jau daugiau yra kreipiama dėmesio į darbuotojų teises, yra tiksliau apibrėžtos sąvokos ir procesas. Kaip ir įprasta, šis įstatymas irgi negalėjo būti nekeistas. Nuo 2001 iki dabar jis pakeistas net 10 kartų. Pakeitimai pagrinde buvo daromi įštaisyti padarytas klaidas, nes darbdaviai iki tol vis sugebėdavo apeiti kai kurias įstatymo nenumatytas situacijas. Senajame Įmonių bankroto įstatyme atskiros nuostatos išdėstytos netiksliai, todėl susidarė galimybė jas skirtingai interpretuoti. Netgi teismuose buvo ginčijamasi, ar įmonės darbuotojai laikytini bankrutuojančios įmonės kreditoriais. Atsižvelgdamas į tai, kad darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose nebuvo numatytos išimtys teisiniuose darbo santykiuose, Aukščiausiasis teismas išaiškino (pagal senąjį įstatymą), kad darbuotojai nėra kreditoriai ir su jais turi būti atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka.
Rašydamas šį darbą rėmiausi paskutine LR bankroto įstatymo redakcija su visais pakeitimais (2005.01.01 redakcija).
7.1.1 Kreditoriai
Bankroto įstatymo 3 straipsnis apibrėžia įmonės kreditorius. Čia sakoma, kad įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų:

1) mokesčių, valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti;
2) darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);
3) žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija;
4) valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija;
5) fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją;
6) kiti kreditoriai.
Taigi, čia yra pirmoje eilėje įvardinti įmonės darbuotojai. Tai suteikia jiems dideles taises – nes kreditoriai turi teisę inicijuoti bankrotą įmonei, t.y. kreiptis į teismą.

7.1.2 Administratorius
Administratorius administruoja bankrutuojančios įmonės turtą, yra tarpininkas tarp teismo, kreditorių bei įmonės savininkų. Administratorių parenka bankrutavusios įmonės apskrities savivaldybė arba teismas. Administratorius gauna atlyginimą, nustatytą kreditorių komiteto, dalimis, brankroto proceso eigoje, arba bankroto proceso pabaigoje.

7.1.3 Bankroto bylos iškėlimo sąlygos
Įstatymo 9 straipsnyje teigiama, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų:
1) įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą.
2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

7.1.4 Bankroto proceso tvarka
Pagal šio įstatymo 9 straipsnį, įmonės vadovas, gavęs pareiškimo teismui ir pateikiamų prie pareiškimo priedų nuorašus, ne vėliau kaip per 5 dienas nuo jų gavimo dienos pateikia teismui kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, paskutinių metų ir einamųjų metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinė atskaitomybė, informacija apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Teismas, gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą, gali:
1) įpareigoti įmonės savininką (savininkus), valdybos narius, vadovą, vyriausiąjį finansininką (buhalterį), likvidatorių pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir įvertinti įmonės turtą;
2) kviesti į teismą įmonės savininką (savininkus), valdybos narius, vadovą, vyriausiąjį finansininką (buhalterį) ir kitus atsakingus darbuotojus, neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu buvo nutrauktos su jais darbo sutartys, jeigu jie buvo atleisti iš darbo per 12 mėnesių iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos, ir reikalauti iš jų raštiškų paaiškinimų, susijusių su bankroto bylos iškėlimu. Šiems asmenims atvykti į teismą būtina, jiems taikomos Civilinio proceso kodekso liudytojams nustatytos garantijos;
3) kviesti į teismą įmonės kreditorius;
4) reikalauti iš įmonės vadovo arba savininko (savininkų) pateikti teismui įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis;
5) teismo arba suinteresuoto asmens iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo;
6) nustatyti kitas aplinkybes, kurios turi reikšmės bylos nagrinėjimui.
Teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos.
4. Teismas arba teisėjas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos priima nutartį iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti. Teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių pratęsti pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme terminą, bet ne ilgiau kaip vieną mėnesį. Jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu yra gautas pareiškimas iškelti restruktūrizavimo bylą ir teismo nutartis iškelti bankroto bylą dar nepriimta, pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimas atidedamas tol, kol bus priimta teismo nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti.

7.1.5 Išmokos ir jų eiliškumas
Bankroto įstatymo 19 straipsnis nusako darbo santykių reguliavimą. Administratorius per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Apie būsimą darbuotojų atleidimą administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos praneša teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. Nutraukus darbo sutartį, atleistam darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Darbuotojų, su kuriais bus sudarytos terminuotos darbo sutartys dirbti įmonės bankroto proceso metu, skaičių pagal pareigybes nustato kreditorių susirinkimas. Šių darbuotojų sąrašą sudaro administratorius.

Pagal Bankroto įstatymo 35 straipsnį, kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais: Pirmajame etape pagal šio straipsnio nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos).

Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją.
Pirmąja eile tenkinamiems kreditorių reikalavimams neturi būti priskirtas apskaičiuotas, su darbo užmokesčiu susijęs fizinių asmenų pajamų mokestis.
Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių bei kitų įmokų į biudžetą ir dėl valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija.
Trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.
Darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, gali būti tenkinami iš Garantinio fondo lėšų, o fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją gali būti tenkinami Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojo ar fizinio ir juridinio asmens patvirtinti reikalavimai mažinami iš nurodytų fondų sumokėtos sumos dydžiu.

7.1.6 Supaprastintas bankroto procesas
Supaprastintas bankroto procesas gali būti taikomas bankroto bylos nagrinėjimui tose įmonėse, kuriose turto nėra arba (nustato teismas arba administratorius) kai jo neužtenka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Supaprastintas bankroto procesas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai bankroto iniciatyva byla iš reikalavimų dėl neišmokėto darbo užmokesčio arba darbuotojui padarytos žalos atlyginimo. Visus kreditorių reikalavimus sprendžia teismas.
Supaprastinto bankroto proceso atveju numatyta:
1. Šis procesas negali trukti ilgiau kaip vienerius metus.
2. Turi būti taikoma tik likvidavimo procedūra, t.y. negali būti taikos sutarties.
3. Kreditorių susirinkimo kompetencijai skirtus turto pardavimo klausimus sprendžia teismas, kreditorių susirinkimai nešaukiami.
4. Teismas gali pareikalauti iš įmonės administracijos arba savininkų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą iki 10 000 litų, kurie skiriami administravimo ir teismo išlaidoms apmokėti.
5. Nesant turto ir kreditorius, teikiantis ieškinį dėl bankroto bylos ir įmokėjęs 10 000 litų į teismo depozitorinę sąskaitą, gali reikalauti tokią sumą priteisti ir išieškoti iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šie, įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovas, savininkas (savininkai) atsako kreditoriui solidariai.

7.2 Lietuvos Respublikos darbo kodeksas

Šis kodeksas patikslina arba papildo bankroto įstatyma, kalba apie darbuotojo teises. Nauja darbo kodekso redakcija buvo išleista 2002 metais (įsigaliojo 2003.01.01), buvo remtasi ir bankroto įstatymu. Jis buvo spėtas pakeisti jau 5 kartus. Prieš šį kodeksą galiojo 1972 metais Darbo įstatymo kodeksas ir buvo 10 kartų keistas. Naujojoje redakcijoje tiksliau apibrėžtos sąvokos, kodeksas pritaikytas šiuolaikinei teisei. Rašydamas darbą naudojausi naujausia kodekso versija su visais pakeitimais (2005.07.14 redakcija).
Su darbuotojų teisėmis įmonės bankroto atveju pagrinde susiję tik 5 šio kodekso straipsniai. Trumpai aptarsiu juos.
Darbo kodekso 137 straipsnis trumpai aprašo darbo sutarties nutraukimą darbdavio bankroto atveju. Čia sakoma, kad pradėjus darbdavio bankroto procedūrą, darbo sutartys gali būti nutraukiamos laikantis bankroto įstatymų nuostatų.
Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo minimas šio kodekso 136 straipsnyje. Čia teigiama, kad darbo sutartis be įspėjimo turi būti nutraukiama likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo. Pagrindinis kodekso straipsnis ginantis darbuotojus bankroto atveju yra 205-as. Čia kalbama apie darbuotojų reikalavimų gynimą darbdaviui tapus nemokiam. Darbdavys laikomas nemokiu, kai jam taikomos bankroto procedūros, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, o darbdavio nemokumo atvejais įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis darbuotojo reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, tenkina garantinė institucija. Darbo kodekso 207 straipsnyje aprašomas pavėluotas darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimas. Čia teigiama, kad Kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai, o įmonei iškėlus bankroto bylą arba pradėjus bankroto procedūrą ne teismo tvarka, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas nuo bankroto bylos iškėlimo (kreditorių sprendimo taikyti bankroto procedūrą ne teismo tvarka) dienos.
129 straipsnis kalba apie darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs iš anksto. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjęs darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį.
Taigi, darbo kodeksas pakankamai aiškiai nustato darbuotojų teises ir tvarką bankrutuojat bendrovei.

7.3 Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymas

Šis įstatymas nustato Garantinio fondo paskirtį, veiklos teisinius pagrindus, valdymą, lėšų šaltinius. Šio įstatymo nuostatos taikomos visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams, išskyrus Lietuvos banką, ir kredito unijoms (toliau – įmonės), kurios įregistruotos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi garantinis fondas rūpinasi darbuotojų išmokomis už bankrutavusios bendrovės skolas, šis įstatymas yra naudojamas mano darbe. Naudojau naujausią įstatymo versiją (2000.09.12 redakcija).
Pagrindinis šio įstatymo straipsnis kurį noriu paminėti yra penktasis. Čia aptariama išmokos iš garantinio fondo. Darbuotojams mokamos šios iki kreipimosi į Garantinį fondą dienos neišmokėtos išmokos:
1) darbo užmokestis už atliktą darbą pagal darbuotojo reikalavimą, bet ne didesnis kaip Garantinio fondo tarybos teikimu nustatytas Vyriausybės. Vyriausybės nustatytas dydis negali būti mažesnis už trijų minimalių mėnesinių algų sumą.
2) Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne ilgesnes kaip Darbo kodekso nustatytos minimalios trukmės atostogos ir ne daugiau kaip už vienerius darbo metus, ir ne didesnė kaip Garantinio fondo tarybos teikimu nustatyta Vyriausybės.
3) Išeitinė išmoka, numatyta Darbo kodekse ar Įmonių bankroto įstatyme. Šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė.
4) Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatyto dydžio žalos atlyginimas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga, kai ši prievolė nurodyto įstatymo nustatyta tvarka nepereina valstybei.
5) Apmokėjimas už prastovą. Šios išmokos suma negali viršyti dydžio, kurį Garantinio fondo tarybos teikimu nustato Vyriausybė.
6) Skiriant išmokas neturinčioms turto bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės darbuotojams arba buvusiems likviduotos dėl bankroto įmonės darbuotojams, Garantinio fondo lėšų dalis gali būti skiriama išlaidoms, susijusioms su paraiškų skirti išmokas parengimu ir įmonei perduotų fondo lėšų išmokėjimu (banko operacijų ir administratoriaus darbo dalinis apmokėjimas). Šiam tikslui gali būti skiriama lėšų suma pagal neturinčios turto bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratoriaus (likvidacinės komisijos pirmininko) arba savivaldybės, kurioje buvo įregistruota įmonė, likviduota dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui, tarybos įgaliotos įstaigos prašymą, bet ne didesnė kaip Garantinio fondo tarybos teikimu nustatyta Vyriausybės.
7) Išmokų iš Garantinio fondo dydis yra skaičiuojamas pagal bankrutuojančios, bankrutavusios ar likviduotos dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui įmonės darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais iki įmonės bankroto proceso pradžios, ir už laikotarpį, ne ilgesnį kaip du mėnesiai nuo įmonės bankroto proceso pradžios.
8) Patvirtinta darbuotojų kreditorinių reikalavimų suma mažinama iš Garantinio fondo sumokėtos išmokos suma. Garantinio fondo administratorius į šią sumą įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę. Jo kreditoriniai reikalavimai tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
9) Išmokos, nurodytos šio straipsnio 1 dalyje, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės darbuotojui mokamos vieną kartą.
10) Garantinio fondo lėšos Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka taip pat naudojamos Garantinio fondo administravimo išlaidoms.
11) Įmonei perduotos Garantinio fondo lėšos valstybės institucijų ar įgaliotų vykdyti įsiskolinimų išieškojimą įstaigų sprendimais negali būti nurašomos iš įmonės sąskaitos ne ginčo tvarka, areštuojamos ar kitaip panaudojamos tikslams, nenumatytiems šiame įstatyme.

Ketvirtasis įstatymo straipsnis nurodo kas sudaro Garantinio fondo lėšas:
1) įmonių, nurodytų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos);
2) privatizavimo fondo lėšos ir valstybės biudžeto lėšos, skiriamos pagal atskirą programą;
3) lėšos, gautos iš bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių Garantinio fondo kreditoriniams reikalavimams tenkinti;
4) juridinių ir fizinių asmenų bei įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, savanoriškos įmokos.

8 Teismų praktika

Įsigaliojus Darbo kodeksui iš esmės reformuota darbo teisė, naujai sureguliuoti daugelis darbo santykių, įteisintas vieningas darbo teisės kodifikuotas šaltinis, kuriame apjungtos pagrindinės Europos Sąjungos ir Tarptautinės darbo organizacijos teisės aktų bei Europos socialinės chartijos (pataisytos) nuostatos. Viena iš svarbių darbo sutarties instituto naujovių, numatytų Darbo kodekse, yra ta, kad Kodekse atsisakyta baigtinio darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindų sąrašo ir įtvirtinta nuostata leidžianti darbdaviui pačiam apsispręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkrečių pagrindų. Be to, kodekso normos nustato ir kitas naujoves, naujai reguliuoja darbo sutarties nutraukimo tvarką. Darbo sutartys dažnai nutraukiamos darbdavio iniciatyva (ne tik bankroto atveju), kai nėra darbuotojo kaltės, todėl svarbu, kad tokį darbo sutarčių nutraukimą reglamentuojančios teisės normos būtų aiškinamos ir taikomos teisingai, darbuotojai būtų atleidžiami iš darbo tik esant teisėtam pagrindui ir laikantis nustatytos atleidimo iš darbo tvarkos. Be to, darbuotojai, nesutikdami su atleidimu iš darbo, dažnai darbo sutarties nutraukimą ginčija teismine tvarka, todėl naujų kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, teisingas bei vienodas taikymas yra svarbus bei aktualus teismų praktikos uždavinys.

Paminėsiu tik vieną su bankrotu susijusią bylą, kai darbuotojai kovojo dėl savo teisių. Šioje byloje darbuotojai gynė savo teises, nes buvo atleisti dėl bankroto, kadangi buvo likviduotas jų skyrius, nors vėliau buvo priimti kiti darbuotojai, sukuriant naują skyrių. Darbuotojai jautėsi apgauti, nes jiems nebuvo pasiūlyta pereiti į naują skyrių (pagal darbo kodekso 129 straipsnį). Nuskriaustų darbuotojų prašymas buvo patenkintas – jie grąžinti į darbą, o dėl kompensacijos byla perduota iš naujo svarstyti pirmos instancijos teismui.

Ištrauka iš civilinės bylos:
LIETUVOS APELIACINIO TEISMO SPRENDIMAS
2003 m. gruodžio 9 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, dalyvaujant ieškovui Andriui Rudokui, viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Andriaus Rudoko ir Jurijaus Voitechovičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Andriaus Rudoko, Algirdo Bagdonavičiaus, Juozo Lapeikos ir Jurijaus Voitechovičiaus ieškinį atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei „Vilspa“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Teisėjų kolegija nustatė:
Ieškovai Andrius Rudokas, Jurijus Voitechovičius ir Algirdas Bagdonas kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė pripažinti jų atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti į darbą bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovai nurodė, jog A. Rudokas buvo atleistas iš darbo 2003 m. vasario 10 d., J. Voitechovičius 2003 m. vasario 6 d., A. Bagdonavičius 2003 m. vasario 6 d. dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui. Nors ieškovai buvo atleisti esant svarbiai priežasčiai ir buvo iš anksto įspėti, tačiau jų atleidimas neteisėtas, nes atsakovas nepasiūlė ieškovams būti perkeltiems į kitą darbą jų sutikimu. Atleidus ieškovus, į jų darbo vietas priimti kiti asmenys, įmonė savo veiklą tęsia, darbuotojams mokamas atlyginimas. Padalinys, kuriame dirbo ieškovai buvo panaikintas 2003 m. gegužės 2 d. Tiek likę darbuotojai, tiek naujai priimti nėra niekuo pranašesni už ieškovus. Vindikacijos tarnybą nutarta panaikinti iki ieškovų atleidimo, tačiau vietoje šios tarnybos buvo kuriamas naujas padalinys Vidaus darbo tvarkos kontrolės skyrius, todėl atsakovas, žinodamas apie naujas darbo vietas, ir atleisdamas ieškovus privalėjo jiems pasiūlyti dirbti kitą darbą. Panaikinto padalinio ir naujai sukurto padalinio darbuotojų pareiginės instrukcijos labai panašios, todėl ieškovai galėjo dirbti naujame padalinyje. Kadangi atsakovas atleisdamas pažeidė Darbo Kodekso 129 straipsnio reikalavimus, todėl atleidimas pripažintinas neteisėtu ir ieškovai grąžintini į darbą.

Ieškovas Juozas Lapeika prašymu atsisakė nuo ieškinio. Bylos nutraukimo aplinkybės ieškovui yra išaiškintos ir žinomos, teismas atsisakymą priėmė.

Vilniaus apygardos teismas 2003 m. rugsėjo 4 d. sprendimu ieškovų Andriaus Rudoko, Jurijaus Voitechovičiaus, Algirdo Bagdonavičiaus ieškinį atmetė, ieškovo Juozo Lapeikos atsisakymą nuo ieškinio priėmė ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė. Teismas sprendime nurodė, kad 2003 m. vasario 3 d. atsakovo įsakymu Nr. 5 buvo nuspręsta panaikinti įmonės Vindikacijos tarnybą ir Apsaugos skyrių. 2003 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 5-2 nuspręsta nuo 2003 m. vasario 17 d. įkurti naują padalinį Vidaus darbo kontrolės skyrių. Vertindamas šiuos įrodymus teismas padarė išvadą, jog darbas Vindikacijos tarnyboje yra laikinas. 2003 m. vasario 7 – 10 d. į Vindikacijos skyrių buvo priimti nauji darbuotojai. Ieškovų A. Bagdonavičiaus ir Jurijaus Voitechovičiaus darbo sutartys pasibaigė 2003 m. vasario 6 d. ir byloje nėra duomenų, kad iki ieškovų darbo sutarčių pasibaigimo įmonėje būtų buvę laisvų darbo vietų, kurias būtų galima pasiūlyti ieškovams. Teismas nurodė, kad pasibaigus nurodytoms darbo sutartims iki 2003 m. gegužės 2 d. liko dvi laikinos darbo vietos, todėl atsakovas galėjo pasiūlyti ieškovui A. Rudokui laikiną darbą. Tačiau teismas, įvertinęs, kad pasiūlytas darbas yra laikino pobūdžio, o ieškovas A. Rudokas būtų praradęs trijų mėnesių garantinę išmoką laikė, jog objektyviai šio ieškovo interesai nebuvo pažeisti. Teismas aplinkybę, kad ieškovams nebuvo pasiūlytas darbas naujai įkurtame padalinyje pripažino nepagrįsta, nes nebuvo pasiūlytas darbas nuo 2003 m. vasario 17 d. naujai įkurtame padalinyje, nes visų ieškovų darbo sutartys jau buvo pasibaigę ir priimant į naują padalinį buvo nustatyti kiti reikalavimai.

Apeliaciniu skundu ieškovai Andrius Rudokas ir Jurijus Voitechovičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir patenkinti ieškinį pilnai. Nurodo, kad sprendimas nepagrįstas dėl tokių argumentų:
1. Ieškovai atleisti darbo kodekso 129 straipsnio pagrindu, t.y. atleisti darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės galima dėl svarbių priežasčių, prieš tai įspėjus, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Ieškovai buvo tinkamai įspėti, tačiau atleidimas neteisėtas, nes ieškovams nebuvo pasiūlytas darbas, o vietoj atleistų ieškovų atsakovas į darbą priėmė kitus asmenis, ūkinė komercinė veikla buvo tęsiama, darbuotojams mokamas atlyginimas. Teismas neteisingai nurodė, kad iki 2003 m. vasario 6 d. nebuvo laisvų darbo vietų, todėl atleidimas teisėtas. Tačiau teismas nemotyvavo, kokia svarbi priežastis buvo pagrindu atleisti ieškovus iš darbo. Teismo nurodyta vienintelė svarbi aplinkybė bankroto bylos iškėlimas, nepagrįsta, nes ją paneigia faktas, kad atsakovas priėmė naujus darbuotojus į ieškovų darbo vietas.
2. Teismo išvada, kad darbas Vindikacijos tarnyboje laikinas, negalima laikyti svarbia aplinkybe atleidžiant iš darbo, nes į laikiną tarnybą pastoviam darbui buvo priimti kiti asmenys. Ši aplinkybė paneigia teismo išvadą, kad iki 2003 m. vasario 6 d. nebuvo laisvų darbo vietų, kurias atsakovas galėjo pasiūlyti ieškovams.
3. Teismas neįvertino fakto, kad 2003 m. vasario 3 d. atsakovas planavo įkurti naują skyrių analogišką buvusiam, todėl atsakovas privalėjo pasiūlyti ieškovams darbą analogišką dirbtam, nes žinojo apie būsimas laisvas darbo vietas. Atkreiptinas dėmesys, kad likusieji dirbti Vindikacijos tarnybos darbuotojai buvo neatleisti, bet pervesti dirbti į naują padalinį Vidaus kontrolės skyrių.
4. Teismas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas neva neprivalėjo pasiūlyti laisvos darbo vietų A. Rudokui, kuriam pasiūlius naują darbo vietą jis prarastų trijų mėnesių garantinę išmoką ir dėl to atleidimas laikytinas teisėtu. Ieškovas A. Rudokas gautų atlyginimą, todėl šis teismo argumentas nepagrįstas.
5. Teismas nepagrindė savo išvadų, kad priimant į Vidaus darbo kontrolės skyrių buvo nustatyti reikalavimai asmenims priimamiems į nurodytas pareigas, nes visi likę dirbti ir perkelti į naują padalinį darbuotojai nebuvo papildomai apmokyti, abiejų tarnybų pareigybinės instrukcijos vienodos, kitokių reikalavimų naujiems darbuotojams priimant į darbą nebuvo keliama ir paliktų dirbti darbuotojų kvalifikacija nebuvo aukštesnė nei ieškovų.

Atsakovas BAB „Vilspa“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad skundas nepagrįstas dėl tokių aplinkybių:
1. Ieškovai neginčija, kad buvo atleisti dėl svarbių priežasčių įmonės bankroto ir buvo tinkamai įspėti apie atleidimą. Atsakovas neturėjo galimybės pasiūlyti kito darbo, nes darbas Vindikacijos tarnyboje būtų buvęs laikinu ir dar nesibaigus įspėjimo terminui, dėl finansinių ir organizacinių priežasčių buvo nuspręsta panaikinti Vindikacijos tarnybą ir Apsaugos skyrių. Priėmus ieškovus į Vindikacijos tarnybą būtų reikėję sudaryti terminuotas darbo sutartis 2 mėnesiams ir jie būtų praradę didesnes išeitines išmokas. Toks darbo pasiūlymas būtų formalus ir pažeistų ieškovų teises.
2. Atsakovas negalėjo pasiūlyti darbo naujai kuriamame padalinyje dėl jų asmeninių ir profesinių savybių. Darbas naujoje tarnyboje sudėtingesnis ir didesnės apimties. Nors ieškovai drausminių nuobaudų neturėjo, tačiau darbe buvo aplaidūs, buvo netinkamo pareigų atlikimo atvejų, kurie nebuvo fiksuoti administracine tvarka, bet atsakovas nebeturėjo pasitikėjimo ieškovais ir į tai buvo atsižvelgta vertinant ieškovų galimybes įdarbinti į naują padalinį. Priimti ieškovų į kitus padalinius nebuvo galimybės.
3. Tai, kad keli nauji darbuotojai iš pradžių buvo priimti į naikinamą Vindikacijos tarnybą yra formalumas, nes su šiais darbuotojais buvo sutarta dėl skubaus jų priėmimo į darbą. Priimant šiuos darbuotojus naujas padalinys dar nebuvo įkurtas, senajame padalinyje jie dirbo tik kelias dienas ir įkūrus naują padalinį jie buvo nedelsiant perkelti į naują padalinį. Todėl realiai šie darbuotojai buvo priimti ne į ieškovų darbo vietas, bet į darbui į naują skyrių.
4. Įstatymai neapribojo administratoriaus galimybės konkrečios aplinkybėmis nesiūlyti naujo ir atsakingesnio darbo ieškovams praradusiems darbdavio pasitikėjimą.

Teisėjų kolegija nutarė:
Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugsėjo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pripažinti, kad Andrius Rudokas ir Jurijus Voitechovičius atleisti iš darbo neteisėtai ir grąžinti juos dirbti į BAB „Vilspa“. Ieškinio dalį, dėl vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiko priteisimo, grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9 Išvados

Klaidų daro visi. Įmonės sprendimus priima norėdamos uždirbti, bet neturėdamos visos informacijos, ypač apie ateitį. Niekas neturi visos informacijos apie ateitį, todėl išvengti nesėkmingų sprendimų objektyviai neįmanoma. Bankroto procedūros turi nutraukti klaidingų sprendimų veikimą, tačiau, aišku, negali grąžinti į pradinę padėtį (net Lietuvoje), nuostoliai neišvengiami, jų paprastai patiria darbuotojai. Beveik visais atvejais bankroto procedūros baigmė – įmonės likvidavimas.
Rašydamas darbą išsiaiškinau, kad žmogaus teisės įstojus į Europos sąjungą darosi vis svarbesnės, įstatymai gina žmogų ir jo triūsą bei teisėto atlygio gavimą. Dar mažai buvo bylinėtasi dėl darbuotojų teisių bankrutuojant įmonei, bet to užtenka daryti išvadas. Mano nuomone, žmonės gali jaustis saugiau, nes jie jau turi pilnas teises reikšti pretenzijas ir ginti savo interesus.
Kalbant apie valstybės rūpestį ginant darbuotojus, galima pasakyti, kad ji nemiega. Išleistas naujas Bankroto įstatymas, kuris tiksliai apibrėžia darbuotojo teises ir padaro jį pilnaverčiu kovotoju už jas. Išleistas Garantinio fondo įstatymas ir įkurta Garantinio fondo įstaiga – viskas darbuotojų labui. Net gi Darbo kodeksas palankus darbuotojui. Taigi, galiu drasiai teigti, kad einame teisingu keliu, darbuotojų interesai vis stipriau ginami, jie pinaverčiai varžovai šiais teisės ekonomikos laikais.

10 Naudota literatūra

1. LR darbo kodeksas (1972 m., 2002 m., LITLEX bazė).
2. LR įmonių bankroto įstatymas (1992 m., 1997 m., 2001 m., LITLEX bazė).
3. LR garantinio fondo įstatymas (2000 m., LITLEX bazė).
4. Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros paskelbti duomenys interneto svetainėje. www.svv.lt
5. Delfi straipsnių paieška. www.delfi.lt
6. Verslo bangos straipsnių paieška. http://verslo.banga.lt
7. Įmonių bankroto valdymo departamento interneto puslapis. www.bankrotodep.lt
8. INFOLEX.PRAKTIKA teismų praktikos duomenų bazė. www.teismupraktika.lt