Dabartinis Rusijos telekomunikacijų infrastruktūros lygis neatitinka augančių šalies poreikių. Galima išeitis modernizuojant telekomunikacijų paslaugas yra komercinių skaitmeninių tinklų įdiegimas. Pateikiamos specifinės tinklų Rusijoje savybės, statistiniai duomenys ir prognozės, galimi vystymosi scenarijiai bei pagrindiniai projektai.
Visi įrašai, kuriuos paskelbė
Tango – tai Argentinos, Urugvajaus šokis
“Tango – tai Argentinos, Urugvajaus kultūros istorijos dalis, stiprus palikimas, kurį paveldėjome. Tango – ne tik šokis, bet ir gyvenimo būdas, kryptis, požiūris. Kai Argentinoje kažkas vadinama tango, tai reiškia liūdną pasakojimą. Tango šokis taip pat turi daug trumpų įvardijimų, pavyzdžiui, “3 minučių romanas”. Šokant tango, rankomis ir kojomis pasakojama liūdna pasaka. Argentinoje stengiamasi dažnai nešokti tango, nesiklausyti jo kiekviena dieną, nes tai – melancholiška muzika.
Šokio istorikai įvairiai aiškina tango šokio kilmę. Prancūzų profesorius Jacques’as Bense teigia, kad tango pradžia – XV amžius, o šokis susijęs su Ispanijos maurais, jų muzika ir dainomis. Vokietis Curtas Sachsas tango kildina iš Ispanijos habaneros. Tačiau daugelis šokio tyrinėtojų įsitikinę, kad tango raida susijusi su Lotynų Amerikos kraštais – Argentina ir kad šis šokis – tai vienas iš kultūrų kolonizavimo pavyzdžių.
Aprimus XIX a. karams, Argentiną užplūdo emigrantai iš Afrikos, Amerikos, Pietų Europos. Buenos Airės, 1865 m. turėjusios 150 000 gyventojų, 1914 m. jau skaičiavo apie pusantro milijono. Ypač daug žmonių spietėsi neturtingųjų emigrantų kvartaluose. Ispanai čia šoko habanerą, vėliau milongą. Nykstant milongai, formavosi argentinietiškasis tango, kuriame atsispindėjo rasių, temperamentų mišinys. Jį dažnai šoko kvartalų jaunimas gatvėse, smuklėse. Nors aukštuomenė šiuos šokius smerkė, smalsūs jaunuoliai vis dažniau atklysdavo į smukles Palermo kvartaluose.
Rašoma, kad tango į Europą atvežė prancūzų šokėjas ir antrepreneris Camille’is de’Rhynalis, 1907 m. Nicoje, o vėliau Paryžiuje pademonstravęs šį šokį pritariant argentiniečių orkestrui. Anglijos aukštuomenė tango pripažino tik tada, kai karalienė Marija viename priėmimų pakvietė svečius pasižiūrėti naujojo šokio. 1920-aisiais šis aistringas, erotiškas šokis užkariavo visą Europą. Ypač tapo populiarios thé tango (“arbatos tango”) popietės, vykdavusios restoranuose. Buvo šokama salės aikštelėse pritariant nedideliems orkestrams. Turtingieji į pobūvius pasikviesdavo argentiniečių pianistų. Europietiškasis tango buvo elegantiškesnis tiek apranga, tiek atlikimu.
1914 m. prasidėjus karui susidomėjimas tango atslūgo; naujoji tango banga prasidėjo 1920-aisiais. Tango garsino ir to meto kino žvaigždė Valentino, šokęs šį šokį filmuose.
Iš pradžių tango buvo šokamas neapsikabinus, vėliau kartais šokdavo vyras su vyru. 1860-1890 m. kaip ir šokant valsą pora pradėjo šokti susiglaudusi. Dešinė vyro ranka ant moters nugaros padėjo moteriai numatyti partnerio judesius, savaip juos improvizuoti. Lėta 2/4 tango muzika leido tarp žingsnių daryti trumpas pauzes.
Šokio pradžioje tango ritmai buvo susiję su Andalūzijos, Afrikos muzika, kai kurių tango melodija pasiskolinta iš italų. Keitėsi ir muzikos instrumentai – pradžioje vyravo fleitos, gitara, smuikas, vėliau atsirado klarnetas, pianinas, akordeonas. Ypač daug atspalvių muzikai suteikė bandoneonas. Šiuo metu tango populiarumą atgaivino kompozitoriaus A.Piazzollos (1912-1992) muzika, kurioje Lotynų Amerikos ritmai ir melodijos persipina su džiazo bei klasikinės muzikos motyvais.
Balete šį šokį pirmasis panaudojo anglų baletmeisteris F.Ashtonas W.Waltono kūrinyje “Fasadas” (1932). Tai buvo trečiojo dešimtmečio populiarių šokių polkos, valso ir tango parodija. 1933 m. baletmeisteris N.Zverevas Valstybės teatre Kaune statydamas V.Bacevičiaus vienaveiksmį baletą “Šokių sūkury” irgi pastatė tango. Iš kitų choreografų pažymėtinas amerikiečio T.Bolenderio baletas “Suvenyrai” (muz. S.Barkerio). Daugelis Vilniaus žiūrovų atsimena Didžiojo Ženevos teatro baleto trupės gastroles ir baletą “Tango”, kurį pastatė argentinietis baletmeisteris Oscaras Araizas.
Statistinis tyrimas: svajonių vyras
Remiantis išsamių tyrimų duomenimis,surinktais apklausus įvairių amžiaus grupių moteriškos lyties atstoves sudarėme pageidautinų SVAJONIŲ VYRO būdo bruožų sąrašus.
Srautų susiejimo metodų analizė
Siekiant geriau išnaudoti perdavimo terpę, atliekama informacijos multipleksavimo operacija. Viena perdavimo terpe (kanalu) perduodama kelių vartotojų informacija. Apjungiant žemų spartų kanalus gaunami didelės spartos kanalai. Be to skirtingo tipo srautai (sinchroniniai, asinchroniniai) apjungiami tarpusavyje ar vieni įvedami į kitus. Tam reikalinga srautų susiejimo operacija.
Šokolado gamyba
Visiems žinomas žodis šokoladas primena nesenus laikus, kai prašydavom mamų duoti nors gabalėlį. Net ir dabar per pertraukas tarp paskaitų nevienas bėga skuba suvalgyti plytelę ar batonėlį. Tačiau juk niekad nepagalvojame, iš ko yra pagamintas šis šokolado gabaliukas. Šokoladas ir jo pusgaminiai (glaistai, įdarai) yra malonaus skonio, kvapo ir labai maistingi produktai. Šokoladas yra desertinis produktas. Jo sudėtyje yra 33 – 37% riebalų, 6 – 6.5 % baltymų, 46 – 63 % cukraus, 4 – 7 % krakmolo, apie 1 % mineralinių medžiagų, 0.4 % teobromino, eterinių aliejų, 1 – 1.5 % drėgmės. Dėl kakavos sviesto žemos lydymosi temperatūros šokoladas tirpsta burnoje. Organizmas jį gerai įsisavina. Šokoladas pasižymi dideliu kaloringumu. Jo energetinė vertė 2388 – 2472 kJ / 100 g.
Lotynų Amerikos sprotinio šokis Džaivas
Kojų dėliojimo derinys. Pradinė padėtis – normali. Kojos pečių plotyje. Derinys trunka 8 muzikos taktus. M4/4.
1 taktas Išlaikyti pauzę.
2 taktas
“Viens” – dešinę koją pastatyti vietoje ant pirštų ir šiek tiek perkelti svorį ant jos;
„du“ – išlaikyti skaičiaus „viens“ padėtį ir pirštais spragtelti dešinėn;
„trys“ – kartoti skaičiaus „viens“ judesius kaire koja;
„keturi“ – išlaikyti skaičiaus „trys“ padėtį ir spragtelti pirštais kairėn;
3 taktas
„Viens“ – „du“ – atlikti Siūbavimo nutolstant (Fallaway Rock) 1.2 žingsnį vyrui;
„trys“ – žengti kaire koja vietoj, išlaikant pradinę padėtį ;
„keturi“ – žengti dešine koja vietoj.
4 – 5 taktas
Pakartoti 1 – 2 takto judesius.
6– 8 taktas
Pradedant kaire koja žengti 4 žingsnius per kairį petį ratuku apie save. Apsisukti du su puse rato.
Klaidų koregavimo technika informatikoje
Šiame taip vadinamame Informacijos amžiuje niekam nereikia priminti koks svarbus ne tik informacijos perdavimo greitis, bet taip pat duomenų saugojimo ar siuntimo tikslumas. Mašinos daro klaidas, ir šios antžmogiškos klaidos kitu atveju pilnaverčius duomenis gali paversti šiukšlėmis, netgi padaryti pavojingais. Todėl duomenys turi būti saugūs lygiai taip pat kaip architektai paskaičiuoja pastato stabilumą žemės drebėjimo atveju.
Šias problemas pradeda nagrinėti Irving S. Reed ir Gustave Solomon (MIT Linkolno laboratorijos darbuotojai) savo penkių lapų darbe (kuris išspausdintas ”Journal of the Society for Industrial and Applied Mathematics” žurnale išleistame 1960 metais). Šiame darbe: “Polynomial Codes over Certain Finite Fields” supažindinama su klaidų taisymo idėjomis. Pastarąją klaidų koregavimo techniką galima pritaikyti tiek kompiuterio kietąjame diske, tiek kompaktinių diskų grotuve, tiek kitose srityse. Reed-Solomono kodų (o taip pat technikų) pagalba buvo galima gauti pritrenkiančių kitų planetų nuotraukų (kurias padarė Voyager II), ar klausytis įbrėžto kompaktinio disko. Ir netolimoje ateityje tai leido kabelinėms televizijoms suspausti 500 kanalų į jų sistemas.
“Kai kalbame apie kompaktinių diskų gotuvus, skaitmeninius garso įrašus, skaitmeninę televiziją ar apie kitą artėjančią skaitmeninę techniką, kuri artėja – visur reikėtų vartoti reed-Solomon kodus kaip integruotą sistemos dalį”, sako Robert McEliece, dirbantis kodavimo teoretiku Caltech elektrinės inžinerijos departamente.
Kodėl? Ogi todėl, kad skaitmeninė informacija sudaryta iš “bitų” eilių ( nuliukų ir vienetukų) ir fizinio įrenginio, nesvarbu kaip kruopščiai pagaminto, vieną kartą gali pavesti. Klaidų koregavimo kodai tai tam tikras saugumo garantas, matematinis apsidraudimas šiame netobulame materialiniame pasaulyje.
Raktas į klaidų taisymo kodus yra pertekliškumas. Ir ištiesų, patys paprasčiausi klaidų taisymo kodai tiesiog viską keletą kartų pakartoja. Jei pvz. tikimasi, kad bus ne daugiau vienos klaidos pranešime, ir jei kiekvieną bitą pranešime pakartosime tris kartus, tai būsime tikri, kas pranešimas bus priimtas teisingai (111 000 011 111 bus teisingai suprastas kaip 1011). Taigi n klidų galime kompensuoti pasiuntus pranešimą 2n+1 karto. Bet šis grubus klaidų taisymas prieštarauja greitaeigiam, daugiasluoksniam informacijos apdorojimui.
1960 m. klaidų taisymo kodų teorija buvo tik vienos dekados senumo. Šios teorijos pagrindus vėlyvais 1940 m. padėjo Claude Shannon. Tuo pačiu metu Richard Hamming supažindino su pavienės-klaidos korekcijos ir dvigubos-klaidos detekcijos teorija. Nuo 1950m. prasidėjo daugelis tyrimų susijusių su klaidų taisymo kodais. Tačiau jau anksčiau minėtas žurnalas Reed-Solomon kodų atradimą pavadino šūviu į taikinį.
Ši kodavimo sistema rėmėsi bitų grupėmis, rečiau pavieniais “0” ir “1”. Tai leido Reed-Solomon kodams gerai taisyti klaidų srautus. Šešios nuoseklios bitų klaidos, pvz. gali paveikti daugiausiai du baitus. Be to dvigubą-klaidą koreguojanti Reed-Solomon versija gali duoti dar didesnį saugumą (dabartinių Reed-Solomon kodų pritaikymas CD technologijoje leidžia dirbti jei klaidų srautas iki 4000 nuoseklių bitų).
Matematiškai, Reed Solomon kodai yra pagrįsti aritmetinių laukų ribotumu. Iš tiesų, 1960m. straipsnis buvo pradėtas apibrėžiant kodą kaip “vektorių nuo dimensijos m per ribotą K lauką iki to vektoriaus aukštesnės dimensijos per tą patį lauką”. Pradedant “pranešimu” (a_0, a_1, … , a_{m-1}), kur kiekvienas a_k yra K lauko elementas. Reed Solomon kodas padaro (P(0), P(g), p(g^2),… P(g^{N-1})), kur N yra elementų skaičius K lauke, g yra ciklinių grupių nenulinių elementų K lauke generatorius, ir P(x) yra polinomas a_0+a_1x+ …+ a_{m-1} x^{m-1}. Jei N yra didesnis nei m, nei P polinomo vertės ir riboti laukai garantuoja, kad koeficientai P gali būti atstatyti iš bet kurios m vertės.
Nepaisant visų Reed Solomon kodų privalumų, jie negalėjo būti staigiai pradėti naudoti, nes turėjo palaukti “geležies” techninio išsivystymo lygio. “1960m. nebuvo tokio dalyko kaip, kad greitaeigė elektronika” – bent jau tikrai nebuvo lyginant su šiandieniniais standartais, teigia McEliece. Reed Solomon darbas “pasiūlė keletą gerų būdų kaip apdoroti informaciją, bet niekas negalėjo pasakyti ar tai buvo galima praktiškai panaudoti. 1960m. to greičiausiai nebuvo galima.”
Bet štai technika pasivijo ir pradedamas didelis kiekis tyrimų kodavimo srityje. Vienas iš tokių mokslinikų yra Elwyn Berlekamp’as elektronikos inžinierijos profesorius iš University of California at Berkeley, kuris atrado veiksmingą Reed-Solomon kodo dekodavimo algoritmą. Berlekamp’o algoritmas buvo naudojamas Voyger II sistemoje bei yra pagrindas kompaktinių diskų grotuvų dekodavime.
Reed-Solomon kodus galima panaudoti daugelyje sistemų:
1. duomenų saugojimo įrenginiuose (juostos, kompaktiniai diskai, DVD, štrichkodai ir t.t.)
2. belaidėse ar mobiliosiose komunikacijose (mobilūs telefonai, mikrobangų ryšiai ir t.t.)
3. palydovinėse komunikacijose
4. skaitmeninėje televizijoje
5. greitaeigiuose modemuose kaip ADSL,xDSL ir t.t.
Navigacinės sistemos automobiliuose
Automobilis- tai susisiekimo priemonė.Vieni jį naudoja važinėtis po miestą,kitiems tai darbo įrankis ir kasdieninė būtinybė.Bet kaip bebūtų naudodamasis automobiliu vairuotojas dažnai susiduria su problema kaip nuvažiuoti iš taško A į tašką B . Žinoma galima pasinaudoti žemėlapiu arba miesto planu,bet vienu metu vairuoti automobilį ir žiūrėti į planą fiziškai neįmanoma.Kad nesukeltum avarinės situacijos galima sustoti ir išstudijuoti artimiausius kelius ,naudojantis planu ,bet taip prarandamas ir taip brangus laikas.Bet nėra padėties be išeities.Spręsti tokią problemą automobilių gamintojai siūlo naudojantis navigacinėmis sistemomis.Toliau šiame darbe bus kalbama apie tokių sistemų privalumus bei trūkumus.
Maršrutizacija – informacijos judėjimas
Maršrutizacija yra informacijos judėjimas tinklu iš šaltinio į nustatytą vietą pagal tam tikrą maršrutą. Maršrutizacija priklauso trečiam OSI (tinkliniam) lygiui. Maršrutizacijos sąvoka sieja optimalių maršrutų sudarymą ir informacinių paketų perdavimą tinkle. Maršruto sudarymas priklauso nuo tokių tikrų kriterijų kaip: trumpiausias atstumas, mažiausias mazgų skaičius, mažiausia kaina ir kt. Maršrutizavime dažniausiai naudojamos matricos, kuriose yra sukaupta maršrutų informacija. Matricų struktūra priklauso nuo pasirinkto maršrutizavimo metodo.
Srautų maršrutizavimo metodų analizė
Maršrutizacija yra informacijos judėjimas tinklu iš šaltinio į nustatytą vietą pagal tam tikrą maršrutą.
Maršrutizacijos sąvoka sieja optimalių maršrutų sudarymą ir informacinių paketų perdavimą tinkle.
Maršrutizavime dažniausiai naudojamos matricos, kuriose yra sukaupta maršrutų informacija.
Optimalumas – sugebėjimas išrinkti geriausią maršrutą.
Paprastumas – efektyvus darbas minimaliom sąnaudom.
Gyvybingumas ir stabilumas – funkcionavimas nenumatytais atvejais.
Suderinamumas – susitarimų procesas tarp visų maršrutizatorių dėl optimalių maršrutų.
Lankstumas ir adaptacija – metodų sugebėjimas adaptuotis prie įvairių tinklo aplinkybių.
Statiniai, dinaminiai metodai
Statiniai maršrutizavimo metodai pagrįsti statinių maršrutizavimo lentelių sudarymu, kurias sudaro tinklo administratorius iš anksto.
Dinaminiai maršrutizavimo metodai prisitaiko prie kintančios tinklo būklės. Tai atliekama analizuojant ateinančius pranešimus apie maršrutizavimo atnaujinimą.
Vieno maršruto, keleto maršrutų metodai
Keleto maršrutų metodai užtikrina daugelį maršrutų iki tam tikro taško daugeliu linijų.
Vieno maršruto atlieka perdavimą vienu maršrutu
Vieno lygio, hierarchiniai
Vieno lygio maršrutizavimo metodai dirba viename lygyje, jų prioritetai vienodi.
Hierarchinėje sistemoje vieni maršrutizatoriai formuoja tai, kas kitiems maršrutizatoriams yra maršrutizavimo pagrindas. Paketai iš nebazinių maršrutizatorių pereina į bazinius ir paskirties tašką jau pasiekia vien tik per bazinius maršrutizatorius.