Kiekvienas iš mūsų turime savo norų, poreikių, tikslų, kuriuos bandome įgyvendinti, atsižvelgdami į savo galimybes bei supratimą. Taip pat visi mes kaip žmogiškos būtybės turime sugebėjimą daugiau ar mažiau suvokti save kaip atskirą erdvę nuo aplinkinio pasaulio ir organizuojame šią erdvę taip kaip galime. Taigi, visi esame asmenybės, turinčios savąjį Aš vaizdą, kuris atspindi savimonės ir saviraiškos rezultatus. Šiame darbe ir bus aptarta, kas tai yra asmenybė, savimonė, saviraiška ir jų tarpusavio santykis bei šio santykio aplinkybės.
Asmenybės samprata
Asmenybės apibrėžimų egzistuoja nemažai, kai kurios iš jų turi meninę, politinę ar spekuliatyvią reikšmę, bei akcentuoja vis kitas ypatybes: biologines, psichologines, socialines ar net vartojamos kaip žmogaus vertingumo sinonimas( asmenybės terminas dažnai taikomas tik kažkuo ypač nusipelniusiems žmonėms ). Bandant visas sampratas apibendrinti, vertėtų prisimini tai, kad žmogus yra be galo sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės saomatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvienas žmogus – tai savitas šių savybių derinys atitinkamai funkcionuojantis, kontaktuojantis su aplinka, bandantis funkcionuoti integruotai( Jacikevičius A. 1996).
„Taip bandydami suprasti asmenybę, mes jai priskiriame tokius požymius:
1. Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, yra unikali, nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų.
2. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos – procesų, būsenų, savybių – integratorius, sąlygojantis žmogaus savo „ aš“ suvokimą, savireguliavimą ir adaptaciją prie aplinkos
3. Asmenybė visad turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje erdvėje.
4. Asmenybė yra kiekvienas žmogus. Kai augantis vaikas pradeda bendrauti su mama ar kitais asmenimis, mes jį vadiname „ besiformuojančia asmenybe“ , alkoholiką laikysime „ asmenybe su patologiniais pakitimais “ ir pan.“ (Jacikevičius A. Siela. Mokslas. Gyvensena. 116p.)
Asmenybės psichologijos teorijų požiūriai į asmenybę
Įvairios asmenybės psichologijos teorijos sąlyginai panašiai ir kartu skirtingai akcentuoja asmenybės komponentus bei lemiančius veiksnius. Galima būtų išskirti bendras tendencijas ir skirtigai iškeliamus asmenybės aspektus. Gana senas ir tradicinis klausimas – kas labiau lemia žmogaus asmenybę – prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, niekas neneigia, kad paveldėjimas turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti – organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti – ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams. Tokios teorinės orientacijos šalininkai taip pat visiškai neignoruoja aplinkos poveikio žmogaus elgesiui, tačiau juos kur kas labiau domina kaip tam tikru būdu biologiškai sąlygotas žmogus prisitaiko prie aplinkos, manydami, kad būtent biologiniai žmogaus organizmo ypatumai gali sąlygoti skirtingą prisitaikymą prie tų pačių aplinkos sąlygų (David G. Myers, 2000 ; Maria Furst 1998).
Taip pat skirtingai asmenybės psichologijos atstovai atsako į klausimą, kokie veiksniai – vidiniai ar išoriniai – labiau lemia žmogaus elgesį. Kitaip sakant, galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį – žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Štai bruožų teorijos šalininkai yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Erikson’o teorija).
Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Tačiau kai kurios kitos teorijos aiškiai atmeta bet kokius neįsisąmoninamus elgesio veiksnius arba atsisako pripažinti tokių veiksnių egzistavimą (David G. Myers, 2000).
Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių
Kita esminė problema tai – ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. (David G. Myers, 2000; Maria Furst 1998)
Savimonė
Žmogus , kitaip nei gyvūnai, turi sugebėjimą pažinti ne tik išorinį pasaulį, jo reiškinius, bet ir savo paties vidinį pasaulį. Būtent šį sugebėjimą pažinti, suvokti, jausti save patį, nukreiptą į „vidų“, o ne į „išorę“ ir galima būtų įvardinti kaip savimonę. Taip pat galima pridurti, jog savimonės dėka žmogus įsisąmonintai gali suvokti save, savo „Aš“ kaip atskirą objektą nuo supančio išorinio pasaulio, pvz., tai esu aš, o kitas žmogus – ne aš, lyjantis ant manęs lietus – ne aš.
Savimonė – tai sąmonės dalis, apimanti savęs paties, savo bruožų, poreikių ir galimybių, savo vietos pasaulyje suvokimą, pažinimą ir vertinimą. Žmogus save pažįsta bendraudamas, kontaktuodamas su aplinka, reaguodamas, interpretuodamas, bei pats darydamas poveikį aplinkai, kaip atsaką į jos stimulą. Šiame savęs pažinimo procese (o tiksliau, proceso cikluose ) sąmonė padeda mums suvokti bei vertinti aplinką, žmogaus veiklą nukreiptą į išorinį pasaulį daro tikslingesnę, efektyvesnę. O savimonė siekia gerinti šio „ informacijos apdorojimo komplekso“ efektyvumą, prisitaikymą prie aplinkos. Taigi, savimonę iš esmės galima būtų suprasti kaip savęs pažinimo bei vertinimo procesą, kurio rezultate formuojasi savęs vaizdas – Aš (Psichologija studentui, 2000).
„ Aš – vaizdas – tai vaizdinių ir sprendimų apie save ( savo bruožus ir sugebėjimus, išgyvenimus ir motyvus, savo vietą tarp žmonių ir t.t.) sistema. Ji palyginti pastovi, labiau ar menkiau įsisąmoninta, išgyvenama kaip unikalus Aš. “( Psichologija studentui, 2000, 179p.)
Kiekvieno žmogaus Aš vaizde galima išskirti du esminius aspektus, kurie tarpusavyje labai susiję – tai žinios apie save ir savęs vertinimas. Sąlyginai tai, kas greičiausiai yra objektyvu, ir tai, kas yra subjektyvu. Aš vaizdas formuojasi ilgą laiką, galima teigti, jog ir visą gyvenimą, nes žmogus nuolat susiduria su vienokia ar kitokia aplinka, į ją reaguoja, suvokia save vis naujoje situacijoje, kas kartą sąlyginai, daugiau ar mažiau atranda vis kitą Aš . Kiekvieną kartą gaudami informaciją apie save ją vienaip ar kitaip priimame, lyginame su kita turima informacija, ir aišku vertiname. Taigi, sąlyginai objektyviosios ir subjektyviosios informacijos atitikimas ir santykis gali būti labai įvairus. Šitaip , aplinkinių akimis žiūrint, nemažą sėkmę žmogus gali suvokti kaip asmeninę nesėkmę, nes save vertina pagal kitus dalykus nei aplinkiniai. Antra vertus, nuo savęs vertinimo priklauso ir žmogaus veiklos pobūdis bei efektyvumas: pervertinus savo galimybes galima imtis veiklos, kuri atneš tik nusivylimą, o jis, savo ruožtu, vėl įtakos veiklą. (Psichologija studentui, 2000).
Saviraiška
Nuo savimonės sukonstruoto Aš vaizdo pobūdžio labai priklauso kaip mes norėsime, ir kaip galėsime save išreikšti. Kuo asmenybė yra brandesnė, kuo labiau yra save įsisąmoninusi bei pažinusi, tuo sklandžiau jai sekasi išreikšti ir realizuoti savo potencialą, siekius ir unikalumą. Saviraišką galėtume apibudinti kaip gebėjimą atskleisti savo asmenybę tiek santykyje su savimi, tiek su kitais, o kartu ir kaip savęs realizavo rodiklį.
Didžiausią indėlį apie saviraiškos svarbos pagrindimą galima priskirti A. Maslow. Pasak jo, žmogaus poreikių hierarchijos viršūnėje ir yra savęs išreiškimo ir realizavimo poreikis, pavadintas terminu saviaktualizacija. Būtent šis poreikis skatina asmenybę bręsti, tobulėti, mokytis gyventi (Psichologija studentui, 2000). A. Maslow žmogaus poreikius išdėsto tokia tvarka:
-Saviaktualizacijos poreikis.
-Poreikis pagarbai.
-Poreikis priklausyti ir meilės poreikis.
-Saugumo poreikis
-Fiziologiniai poreikiai.
Ji yra tokia, kad vieni poreikiai turi būti patenkinami pirmiau negu kiti poreikiai. Nes kol nebus (bent iš dalies)n patenkinti vieni poreikiai, kiti poreikiai net nepasirodys. Pvz.:, žmogus, kuris yra alkanas ar nuogąstauja dėl savo saugumo, nejaus poreikio meilei. Svarbu yra tai, kad žmonių neveikia visi poreikiai vienu metu – tam tikru metu dominuoja tik vienas poreikis, o kuris – priklauso nuo to, kiek patenkinti ar nepatenkinti kiti poreikiai. Kuo žemiau stovi poreikis hierarchijoje, tuo didesnė jo jėga ir pirmenybė. Aukštesnieji poreikiai yra aiškiai silpnesni. Aukštesnieji poreikiai atsiranda vėliau evoliucijos vystymosi eigoje – visiems gyviams reikia maisto ir vandens, tačiau tik žmogui reikia aktualizuoti save(David G. Myers, 2000 ).
Praktiškai yra sunkiai įmanoma, jog būtų patenkinti visi šie poreikiai, o ypač saviaktualizacijos, kuris yra aukščiausiai hierarchijoje ir yra sunkiausiai įgyvendinamas. Todėl šios teorijos esmė yra atskleisti veiksnius apsunkinančius poreikių, o ypač saviaktualizacijos, įgyvendinimą bei atskleisti sėkmingos saviaktualizacijos „receptus“.
A. Maslow, išnagrinėjęs daugelio įžymių žmonių( mokslininkų, atradėjų, po;litikų, menininkų ) biografijas, padarė išvadą, kad visos šios be galo skirtingos asmenybės yra ir kažkuo panašios. Jis išskyrė bruožus, būdingus sėkmingai save išreiškiančiai ir aktualizuojančiai asmenybei:
– išradingumas ir kūrybiškumas ( tiek gaminant valgį, tiek atliekant mokslinį darbą);
– aiškių gyvenimo tikslų turėjimas ( tuomet energija naudojama tikslingai);
– sugebėjimas įžvelgti jau žinomų dalykų naujus bruožus bei tolerancija tam, kas nežinoma;
– Savęs ir kitų žmonių priėmimas tokiais kokie jie yra( mažiau konfliktiškumo, savigraužos);
– gebėjimas nugalėti vidinius bei išorinius prieštaravimus, kliūtis (Psichologija studentui, 2000).
Asmenybės vystymosi stabdžiais A. Maslow laiko baimę, priešiškumą sau ir kitiems, o taip pat ir dykinėjimą. Jis net išskyrė savęs aktualizavo ir vystymosi baimės kompleksą ( „ Jonos “ kompleksas): „ mes bijomės tiek blogiausio savyje, tiek geriausio, tik skirtingai… dažnai mes bėgame nuo atsakomybės, kuria diktuoja ( o tiksliau siūlo ) mūsų prigimtis, likimas ar netgi atsitiktinumas, panašiai kaip Jona bandė veltui bėgti nuo savo likimo“ (Psichologija studentui, 2000, 208p.). Taigi saviaktualizacijos variklių priešingybes galima įvardinti kaip savęs aktualizavimo kliūtis:
– neigiama šeimos įtaka.
– savo paties inercija
– neaiškiai suvokiamos savosios vertybės
– migloti tikslai
– savęs valdymo įgūdžių stoka. (Psichologija studentui, 2000).
Saviraiška kaip unikalus santykis su kitais
Šiame skyrelyje trumpai aptarsime saviaktualizacijos veiksnius, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo asmenybės brandos ir išsivystymo lygio, ir kurios nubrėžia savotiškas ribas, reikalavimus savo galimybėms. Tai būtų kultūra ir lytis.
Nors populiariai kalbant, žmogaus darbai ir poelgiai kalba patys už save, tačiau skirtingose kultūrose šie darbai ar poelgiai gali būti suprantami nevienareikšmiškai. Kultūrą galėtume apibudinti save aktualizuojančių, išreiškiančių asmenybių bandymą suderinti save su kitais ir nustatyti tam tikras saviaktualizacijos taisykles, reikalavimus. Kaip ryškiausią pavyzdį galima būtų pateikti Rytų ir Vakarų kultūrų skirtumą . Štai Rytų kultūroje saviaktualizacija reikštu aktyvų dvasinį ieškojimą, gilų religijos praktikavimą , žemiškų džiaugsmų ir turtų atsisakymą, o Vakaruose save realizuojant svarbesni verslumo, komercijos, sėkmingo gyvenimo standarto atitikimo principai. Taigi, žmogus iš vienos kultūros staiga atsiduręs kitoje, gali būti laikomas visiškai nesugebančiu savęs realizuoti.
Kitas pavyzdys – Šiaurės ir pietų kultūros: šiaurėje kultūra sąlygoja individualizmą, o pietuose – kolektyvizmą(David G. Myers, 2000 ).
Lyties požiūriu, visi žmonės nori nenori priklauso vienai ar kitai lyčiai. Tai galbūt viena svarbiausia saviaktualizacijos sričių – santykiai tarp lyčių, savęs, kaip tam tikros lyties atstovo saviraiška, savo lyčiai keliamų reikalavimų atitikimas.
Žmonių savivokai ir tapatybėms, draugų ir partnerių pasirinkimui lytis yra labai svarbus veiksnys, nes žmonės pirmiausiai derinasi prie kito žmogaus lyties. Net gimus kūdikiui dažniausiai domimasi naujagimio lytimi, ir priklausomai nuo lyties jau pradedami puoselėti tam tikri lūkesčiai(David G. Myers, 2000 ).
Išvados
1. Asmenybės branda ir kompeksiškumas lemia jo savivoką, kuri ryškiai įtakoja saviraišką ir nuolatos kuria, formuoja, bei papildo savojo Aš vaizdo sampratą..
2. Asmenybė, jos savivoka ir saviraiška yra judėjimo, vystymosi tam tikra linkme būsenoje.
3. Saviraiška – viena svarbiausių mūsų žmogiškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaida, priemonė ir sąlyga. Turinčiam psichologinių problemų ar sergančiajam psichine liga žmogui saviraiškos galimybė dažnai yra ribota arba visai blokuota. Daug psichologinių problemų pasireiškia nesugebėjimu realiai matyti save ir kitus, negalėjimu realiai pajusti savo galimybes, nesugebėjimu išreikšti savo norus, nemokėjimu užmegzti artimus kontaktus.
4. Saviraiška iš esmės priklauso ne tik nuo asmenybės unikalumo, bet ir nuo kultūros bei lyties, kuriai ji priklauso, įpatumų bei keliamų reikavimų.
Literatūros sąrašas
1. David G. Myers. Psichologija. – PI Poligrafija ir informatika, 2000. – 816p.
2. Fiurst M., Psichologija. – Vilnius, Lumen leidykla, 1998. – 368p.
3. Jacikevičius A. Siela. Mokslas. Gyvensena. – Vilnius, Žodynas, 1995. – 202p.
4. Psichologija studentui. – Kaunas, Technlogija, 2000. – 238p.