Tikrąja savo prasme politiškumas reiškia valdymą ar kryptingą veikimą tikslo link. Ji yra išreiškiama arche, kas etimologiškai reiškia pradžią, ištakas, ar pirmąjį šaltinį. Antra, politiškumo reikšmę išplečia valdymo kaip suvereniteto (aukščiausios valdžios), t.y. kitų kreipimo link gėrio ar tikslo, kai pats nesi apspręstas tų kitų, prasmė. Tokia yra socialinio veiksmo pradžios ar kilmės išeities pozicija, kuri kaipo tokia reikalauja atsakomybės už visą iniciatyvą. Individų bei jų grupių, besiimančių atsakingo veiksmo, laisvės sąlyga yra išskirtinis žmoniškumo bruožas. Nors didžiąją dalį žmonių veiksmų skirtinguose organiniuose ir neorganiniuose lygmenyse gali atlikti ir kitos fizinės esybės, tačiau būtent tada, kai šie veiksmai yra atliekami laisvės sąlygomis, jie tampa autentiškais žmogiškais aktais. Šis jungtinės kryptingos laisvės – jos prigimties ir mąsto – klausimas yra sprendžiamasis pilietinės visuomenės klausimas. Kiek ji yra reikalinga ir kaip ja galima būti efektyviai naudotis šiandien yra mūsų laikų pilietinės visuomenės svarbiausia problema.
Valdymo sąvoka Aristotelio kontekste turi ir antrą aspektą. Jis yra nurodytas, kaip daugelis pastebėjo, jo valdymo tipų vertinimo pataisoje. Pirmoji Aristotelio valdymo būdų klasifikacija buvo sukurta remiantis asmenų, dalyvaujančių valdyme, skaičiaus kriterijumi. Kai valdymas yra vertinamas kaip materialių gėrybių, ar turtų vaikymasis, paprastai tai reiškia oligarchiją; valdo tik keletas, nes paprastai turtingų ir yra vos keletas. Demokratija, priešingai, yra daugybės skurdžių valdymas (Politika, III, 7). Aristoteliui reikėjo patobulinti šią esmingai kiekybinę skirtį, empiriškai pagrįstą besikeičiančiu nuosavybės paskirstymu, kadangi konceptualiu požiūriu yra įmanoma tokia visuomenė, kurioje dauguma yra turtingi. Aristotelis vietoj to pasirinko normatyvinį kriterijų, kuris turėjo nustatyti, ar valdymas yra vykdomas siekiant gėrybių, į kurias su niekuo nesiskaitydami gviešiasi tie keletas gryno savanaudiškumo skatinami, ar, priešingai, – siekiant bendro visų gėrio, kuriame gali dalyvauti visi (Politika, III, 8). Šioje šviesoje valdymas įgyja prasmę kaip platesnis realybės suvokimo tipas, – būtent kaip bendruomenės (koinonia), kuri bendrai siekia savo tikslo – t.y. visų laimės ar gero gyvenimo, susitelkimas. Bendruomenės dalyviai yra laisvi asmenys, iš kurių ji yra sudaryta; formaliu požiūriu ji išreiškia jų sąmoningą bei laisvą susivienijimą, paremtą bendro tikslo – jų siekiamo bendro gėrio – vizija.
Polis yra tam tikras tokios bendruomenės tipas. Tai yra grupė, sudaryta iš laisvų ir prieš save atsakingų žmonių, kurie dalyvauja valdyme, stengdamiesi įgyvendinti gero gyvenimo siekį. Bendruomenės ir valdymo sąvokos nėra tautologiškos ir nereiškia to paties, tačiau jos yra neatskiriamos nuo tų asmenų, kurie yra susibūrę į bendruomenę, bendros orientacijos vedini link to paties tikslo, o būdami laisvi jie teisingai veda ar valdo ją link to tikslo. Tokiu būdu Aristotelis nusakė gelminę sociopolitinės tvarkos prigimtį kaip koinonia politika, arba “pilietinė visuomenė”.
Pilietinė visuomenė yra sudaryta iš trijų elementų. Pirmas yra valdymas: arche, veiksenos pradžia, ar iniciatyvos tikslui pasiekti prisiėmimas; tai yra žmogaus laisvės apraiška. Bet kadangi ji liečia asmenis įvairiose grupėse ir pogrupiuose, reikalingi dar du elementai, būtent – bendravimas ar solidarumas su kitų grupių nariais bei šių grupių, ar bendruomenių dalyvavimas bei savitarpio papildymas, ar subsidiarumas visumoje. Siekdami savo tikslo, kuris yra bendras gėris, dalyviai sudaro bendruomenes, kurias sieja solidarumas ir savitarpio pagalba. Taigi, norėdami suprasti pilietinę visuomenę, mes privalome parodyti, kad bendruomenė yra saistoma gelminių solidarumo bei subsidiarumo saitų, jos nariams dalyvaujant gyvenimo valdyme bendro gėrio labui.