Lietuvos teisės aktuose už tinkamai apibrėžtos ir saugomos konfidencialios informacijos atskleidimą numatoma administracinė, drausminė, civilinė ir netgi baudžiamoji atsakomybė, tačiau remiantis vien minėtomis teisės normomis praktikoje susiduriama su teisės normos pažeidimo bei nuostolių atsiradimo įrodinėjimo problemomis. Bendrovės siekdamos užtikrinti maksimalią konfidencialios informacijos apsaugą, neretai inicijuoja konfidencialumo sutarčių pasirašymą su darbuotojais, už kurių pažeidimą numato baudas.
Civilinio kodekso 1.116 str. numatyta, kad darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę paslaptį, turi pareigą atlyginti padarytus nuostolius, ir kad informacija, kuri yra komercinė paslaptis, ginama Civilinio kodekso nustatytais būdais. Remiantis Civilinio kodekso 6.71 str., bauda – tai atsakomybės forma už netinkamą sutartinės prievolės vykdymą arba neįvykdymą, kuri kyla iš sutarties, ir kurios taikymui užtenka įrodyti prievolę pažeidusios šalies kaltę, tačiau nereikia įrodinėti žalos atsiradimo fakto bei priežastinio ryšio tarp žalos ir prievolę pažeidusios šalies veiksmų.
Kita vertus, Civilinio kodekso 1.1. straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Civilinio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs darbo įstatymai. Darbuotojų materialinė atsakomybė yra apibrėžta Darbo kodekso 246 str. ir gali būti taikoma tik tada, kai yra visos būtinos sąlygos: padaryta žala, ji padaryta neteisėta veika, tarp žalos atsiradimo ir neteisėtos veikos yra priežastinis ryšys, pažeidėjo kaltė, tarp subjektų pažeidimo padarymo metu buvo susiklostę darbo santykiai bei žalos atsiradimas yra susijęs su darbo santykiais. Remiantis tarpšakinėmis kolizinių teisės normų sprendimo taisyklėmis – vėlesnė teisės norma keičia ankstesnę bei specialioji teisės norma keičia bendrąją, kadangi Darbo kodeksas įsigaliojo vėliau nei Civilinis, bei jame reglamentuojama santykiai tarp specifinių subjektų, jo normos turėtų būti laikomos viršesnėmis. Atsižvelgus į Darbo kodekso 11 str. 2 d. įtvirtintą In Favorem principą, darbuotojui turėtų būti taikoma jam palankesni materialinės atsakomybės reikalavimai, o ne civilinė sutartinė atsakomybė. Nepaisant išdėstytų argumentų, besiformuojančioje teismų praktikoje bei dauguma autorių, nagrinėjusių darbuotojų atsakomybės klausimą dėl konfidencialumo sutarties pažeidimo, baudos instituto taikymas darbuotojui nėra kvestionuojamas, ir pradėtas taikyti praktikoje.
SUMMARY
Trade secrets (know-how) and technologies are main intangible assets of many commercial entities that give an advantage over competitors and are the main profit resource. These trade secrets retains its material value and provides an advantage in business as long it kept in secret, hence a legal protection of trade secrets is relevant to many business entities. In accordance with existing laws in Lithuania, companies have the right to restrict access to the industrial, technological, commercial, financial and other information that has value commercial value only because of not being disclosed publicly or to potential competitors. However in order to conduct daily business activities companies inevitably have to disclose trade secrets for its employees who otherwise would not be able to do their job.
While the information economy has made trade secrets more important, it has also made them more likely to be stolen. Recently it became very common situation when employees disclose strategically important information to the other competing companies or set up their own competing businesses by using confidential information that they had at their disposal when working with former employer. As a result former employer might and often do loose significant part of this profit.
Lithuanian law provides strong protection for trade secrets. Trade secrets in Lithuania are protected under criminal, administrative, tort and labor law. The Civil Code and Competition Law provisions cover disclosure, unfair acquisition and unfair use of trade secrets. The Law provides the injunction, damages and other equitable remedies for the infringement of trade secrets. Disclosure of commercial or technological secrets or transfer of secret information to a rival company deems to be outrage under the Labor code of the Republic of Lithuania.
While it sounds like trade secrets are fully protected under Lithuanian Law, when it come to the practice, on the solely basis of the legal rules, it is very hard to prove whether one had the duty to not disclose or use confidential, whether one breached his duty and what damages were suffered by the owner of trade secret. For this reason, to maximize the protection of trade secrets employers includes confidentiality clause in an employment contract initiates a separate agreement with employee imposing a duty not to disclose companies confidential information.
Disclosure of confidential information generally leads to the indirect losses (loss of the company’s competitiveness in the market, damage to company image, loss of profits), and thus it is difficult to prove that the company had a certain amount of loss. The Article 6.164 part 2 of The Civil Code of the Republic of Lithuania states that the minimum losses in this case are such as are benefits, expressed in money. This formula does not simplify the situation. It is still very difficult to determine the benefit and express it in money. This is way companies, in order to avoid complex procedure of proving real potential loss caused from the breach of confidentiality agreements, adds a provision of the monetary fine into the agreement.
Article 1.116 part 3 of the Civil Code provides that the one who by unlawful means acquired information that is commercial (industrial) secret, must compensate the damage. The obligation to compensate the damage also applies to employees disclosed commercial (industrial) secret by breaching the contract of employment, or to any other contracting party who breached the contract by disclosing obtained trade secret. However, neither the Civil Code nor other laws are addressed in the imposition of a fine employee for the violation of obligation to keep confidential information in secret. There is no any legal practice from the rulings of the Supreme Court of Lithuania where the court ordered or refused to order a fine for employee for the breach confidentiality agreement either.
The Article 1.1.part 3 of the Civil Code provides that the Civil Code rules apply to the labor relationship as far as they are not regulated by special labor laws. The Article 94 part 2 of the Labour Code of Lithuania, provides that no law can put an employee in worse position in comparison to the one determined by the Labor Code, laws and other legal regulations or collective agreements. Under the Chapter XVII of the Labour Code, one of the substantial conditions for the employee’s material liability is the damage suffered by employer as a cause of employees illegal action, while the fine is the institute from the civil contracts law that can be applied without proving any damages and only on the solely basis of disclosing confidential information. Thus, in accordance with Article 94 part 2 of the Labour Code, fine cannot be applied because it would be based on less strict conditions for employee’s liability than set forth in Labour code and in this way worsening employee’s position. Prohibition to worsen employee’s position is an imperative rule of law and any agreement that violets this rule is null and violable.
In the case of inter-branch conflict of laws – the latest rule changes the previous one and the special rule changes the common one, thus since the Labour Code came into force after the Civil, and it regulates relations between specific subjects, it should beconsidered to be superior with regards to regulating labor relationships. In accordance with the In Favorem principle stated in the Article 11 part 2 of the LabourCode, in the conflict of legal norms regulating labour law the one favoring the employee should apply.
Notwithstanding the foregoing, the emerging case law and the majority of authors, those concerned by the issue of employees of confidentiality breach of contract, recognizes a fine as actionable form of employee’s liability for the breach of the confidentiality agreement. This study aims to give a depth analysis in order to determine whether employee’s liability for breaching confidentiality agreement is regulated by provisions of the Civil code or the Labour and hence whether the it can have an actionable provision of penalizing an employee for breaching the contract.
ĮVADAS
Komercinės (gamybinės) žinios (know-how) ir technologijos yra ne vieno komercinio subjekto pagrindinis nematerialusis turtas, suteikiantis pranašumo prieš konkurentus, ar sudarantis jų ekonominės veiklos, iš kurios gaunamas pelnas, pagrindą. Šios žinios išsaugo savo materialinę vertę ir suteikia pranašumo versle tol, kol yra išsaugomos paslaptyje, t.y. nėra viešai skelbiamos, todėl verslo subjektams yra aktuali šių komercinių (gamybinių) paslapčių teisinė apsauga. Vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiomis teisės normomis, įmonės turi teisę įslaptini, t.y. apriboti priėjimą prie gamybinių, technologinių, prekybinių, finansinių ir kitų realią ar komercinę vertę dėl jų slaptumo turinčių žinių, kurias paskelbus, kiti asmenys gali gauti materialinę naudą, tačiau tą informaciją neišvengiamai tenka atskleisti darbuotojams, kuriems ji yra būtina jų darbo funkcijoms vykdyti.
Pastaruoju metu, įmonės ganėtinai dažnai susiduria su situacijomis, kai darbuotojai perduoda strategiškai svarbią informaciją kitoms konkuruojančioms įmonėms, arba patys įkuria konkuruojančius verslus ir naudojasi ankstesnėje darbovietėje disponuota konfidencialia informacija, dėl ko buvęs darbdavys patiria didelių nuostolių . Nors dėl komercinių (gamybinių) paslapčių atskleidimo Lietuvos teisės aktai numato administracinę, drausiminę, civilinę deliktinę ir netgi baudžiamąją atsakomybę, tačiau remiantis vien minėtomis teisės normomis, susiduriama su praktinėmis teisės normos pažeidimo bei nuostolių atsiradimo įrodinėjimo problemomis: ar atskleista informacija buvo konfidenciali, ar tam tikrais veiksmais subjektas pažeidė savo pareigą saugoti komercinę (gamybinę) paslaptį, ar bendrovė dėl to patyrė nuostolių? Nusistovėjusi tam tikrų žinių „neatskleidimo praktika” nebus tinkamas įrodymas, kad pažeista konfidencialumo pareiga, nes remiantis vien tik galiojančiais įstatymais, saugančiais įmonės konfidencialią informaciją, nėra taip paprasta identifikuoti pažeidimą bei pašalinti jo pasekmes. Siekdamos lengviau įgyvendinamos komercinių paslapčių apsaugos, bendrovės į darbo sutartis su darbuotojais įtraukia konfidencialios informacijos saugojimo susitarimą arba pasirašo atskirą konfidencialumo sutartį.
Konfidencialios informacijos atskleidimas dažniausiai susijęs su netiesioginiais nuostoliais (sumažėjęs bendrovės konkurencingumas rinkoje, žala bendrovės įvaizdžiui, negautas pelnas), todėl įrodyti, kad bendrovė patyrė tam tikro dydžio nuostolį, yra gana sudėtinga. Civilinio kodekso 6.164 str. 2 dalis nurodo, jog minimalūs nuostoliai tokiu atveju yra tokio dydžio, kokia yra gauta nauda, išreikšta pinigais. Tokia formuluotė padėties nepalengvina, nes nustatyti gautą naudą ir ją išreikšti pinigais – labai sunku.Todėl bendrovės, norėdamos išvengti sudėtingo realių bei potencialių nuostolių atsiradimo įrodinėjimo proceso, sudaro konfidencialumo sutartis su darbuotoju, kuriose už konfidencialumo pareigos pažeidimą nustato konkrečias pinigines baudas. Civilinio kodekso 1.116 straispsnio 3 dalyje numatyta, kad „[a]smenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Pareigą atlyginti padarytus nuostolius taip pat turi darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį.” Tačiau nei Civiliniame kodekse, nei kituose įstatymuose nėra pasakyta apie baudos skyrimą darbuotojui už pareigos saugoti konfidencialią informaciją pažeidimą. Taip pat, Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje nebuvo tokių bylų, kur teismas būtų priteisęs ar netenkinęs prašymo priteisti darbuotojui baudą, numatytą konfidencialumo sutartyje. Civilinio kodekso 1.1. straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Civilinio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs darbo įstatymai. Darbo kodekso 94 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas nustatyti tokias darbo sąlygas, kurios pablogintų „darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato [Darbo kodeksas], įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar kolektyvinė sutartis.” Vienas iš Darbo kodekso XVII skyriuje numatytų darbuotojų materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindų yra žala , tačiau baudos skyrimo, remiantis konfidencialumo sutarties pažeidimų atveju, žala nėra įrodoma, užtenka tiesiog nustatyti pažeidimą ir už jį atsakingą asmenį. Taigi, materialinės atsakomybės taikymas darbuotojui, neįrodžius žalos (nuostolių), prieštarauja Darbo kodekso 94 straipsnio 2 daliai, nes baudos skyrimas, nepagrindus jos faktiškai atsiradusiu žalos dydžiu, blogina darbuotojo padėtį, supaprastinant materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, numatytas Darbo kodekse. Draudimas nustatyti darbo sąlygas, bloginančias darbuotojo padėtį, yra imperatyvi įstatymo norma, todėl jai prieštaraujantis susitarimas yra niekinis ir negalioja.
Kitavertus, Lietuvos Aukščiausias Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutartyje pasisakė, kad sutarimams tarp darbuotojo ir darbdavio dėl teisių ir pareigų, kurios nėra apibrėžtos Darbo kodekse, Darbo kodeksas netaikomas, šalys veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektai, kuriemstaikomos atitinkamos tuos santykius reglamentuojančios teisės normos. Civilinio kodekso 1. 116 str. 2 d. numato, kad „informacija, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, ginama [Civilinio kodekso] nustatytais būdais.”n Civilinio kodekso komentare teigiama, kad asmenys, tame tarpe ir darbuotojai, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis, remiantis Civilinio kodekso normomis privalo atlyginti nuostolius. Iš tokios formuluotės nekyla abejonių, kad nuostolių apskaičiavimui, taikomos Civilinio kodekso normos, tačiau bauda negali būti tapatinama su nuostoliais. Bauda – tai viena iš galimų netesybų formų, kurią, remiantis Civiliniu kodeksu, galima nustatyti sutartyje už netinkamą prievolių vykdymą, ji nėra tapati nuostoliams, priešingai – bauda tai netesybų forma, kuri „neįvykdžius prievolės padeda kompensuoti kreditoriaus interesą, tačiau jai nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio”.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyrius 2011 m. vasario mėn. 24 d. pirmą kartą teismų praktikoje, civilinėje byloje Nr. 2A-363-460/2011 priėmė sprendimą, kuriuo priteisė UAB „Arijus” paskutiniųjų trijų mėnesių atlyginimų dydžio baudą iš buvusio darbuotojo dėl konfidencialumo sutarties sąlygų pažeidimo. Teismas sprendimą grindė tuo, kad „[Į]rodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusi[a]usvyros taisykle, kuri reiškia, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad faktas buvo, negu kad jo nebuvo”}5 Teismas priėmė sprendimą tik nustatęs, kad buvo pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog darbuotojas pažeidė sutartinę prievolę, saugoti bendrovės komercines paslaptis, tačiau visiškai nepasisakė dėl realių ar potencialių nuostolių atsiradimo ar baudos skyrimo. Remiantis tuo, galima teigti, kad teismas sutartį laikė civiline, visiškai nesvarstydamas Darbo kodekse numatytų privalomų materialinės atsakomybės kilimo pagrindų, t.y. žalos nebuvimo. Sprendimas yra apskųstas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, todėl nėra galutinis.
Sio tyrimo tikslas yra nustatyti, ar yra teisinis pagrindas numatyti baudas konfidencialumo sutartyse su darbuotojais už įmonės komercinių paslapčių atskleidimą ar panaudojimą savanaudiškais tikslais.
Šiuo tyrimu siekiama nustatyti darbuotojui taikomos atsakomybės rūšį bendrovės komercinių paslapčių apsaugos pažeidimų atvejais, išanalizuoti darbuotojo materialinės arba civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, nustatyti teisines prielaidas ir galimybes civilinės arba darbuotojų materialinės atsakomybės tvarka paskirti darbuotojui piniginę baudą komercinės paslapties atskleidimo atveju.
11 Žr. išnašą 5: LR Civiliniskodeksas,1.116 str. 2 d.;
15/.V. p.. UAB „Arijus”, Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyrius ( 2011, Nr. 2A-363-460);
Tyrimo tikslo siekiama įgyvendinant šiuos uždavinius:
• Išanalizuoti komercinės paslapties sampratą;
• Išanalizuoti Europos sąjungos ir Lietuvos teisės normas, susijusias su komercinių paslapčių apsauga;
• Identifikuoti teisės normas, reglamentuojančias konfidencialumo sutartis tarp darbdavio ir darbuotojo;
• Įvertinti atskirų civilinės ir darbo teisės normų, reglamentuojančių atsakomybės už konfidencialumo sutarties tarp darbo santykiais susietų subjektų pažeidimą, sąveiką;
• Išanalizuoti atsakomybės atsiradimo ir nuostolių atlyginimo už neteisėtą komercinės paslapties įgijimą, atskleidimą ar naudojimą teisinį pagrindą bei apribojimus.
Teisės normųreglamentuojančių konfidencialumo sutartis tarp darbdavio ir darbuotojo identifikavimui, atskirų teisės normų sąveikų įvertinimui, atsakomybės už konfidencialumo sutarties pažeidimą teisinio reglamentavimo nustatymui,bei siekiant įgyvendinti galutinį tyrimo tikslą, naudojami analitinis – tiriamasis, sisteminis ir lyginamasis specialiosios literatūros, teisės normų ir teismų praktikos analizėsmetodai. Tyrimų bazė – užsienio valstybių, Europos Sąjungos institucijų, bei Lietuvos Respublikos teisės aktai, Lietuvos Respublikos ir JAV teismų praktika bei specialioji Lietuvos ir užsienio teisinė literatūra.
Hipotezė – konfidencialumo sutartyse tarp darbdavio ir darbuotojo numatoma bauda yra niekinė sutarties sąlyga, kadangi prieštarauja imperatyvioms teisės normoms.
Darbo pradžioje atskleidžiama komercinės (gamybinės) paslapties samprata, vėliau analizuojamos teisės normos, leidžiančios įgyvendinti komercinės (gamybinės) paslapties apsaugą ir galiausiai vertinama civilinės ir darbo teisės normų santykis nustatant galimos darbuotojo materialinės atsakomybės taikymą už komercinių (gamybinių) paslapčių atskleidimą.
1. KOMERCINĖS PASLAPTIES SAMPRATA
Komercinė (gamybinė) paslaptis yra bendrovių konkurencijos teisinių santykių reguliavimo srities sąvoka. Šios santykių srities reglamentavimui reikšmingi Europos Sąjungos institucijų priimti teisės aktai, tokie kaip 1996 m. sausio 31 d. Europos Komisijos Reglamentas Nr. 240/96 dėl Sutarties 85 straipsnio 3 daliestaikymo tam tikroms technologijų perdavimo susitarimų grupėms, 1994 m. liepos 13 d. Europos Komisijos Sprendimas Nr. 94/601/EC dėl procedūrų pagal EB Sutarties 85 straipsnį, su komercine (gamybine) paslaptimisusijusių teisinių aspektų.
Atsižvelgdami į tai, verslo vienetai dažnai siekia gamybinės ir techninės pažangos, sudarydami tam tikrų įmonės turimų technologijų perdavimus ar junginius, Europos komisija savo sprendime komercine (gamybine) paslaptimi laikytinos informacijos formalizavimui, perdavimui ir pan. taikomus kriterijus sieja su konkurencijos reguliavimu.
Terminas „komercinė paslaptis”, nurodomas ne viename Lietuvos Respublikos teisės akte: Baudžiamojo kodekso 210 straipsnis (komercinis šnipinėjimas), 211 straipsnis (komercinės paslapties atskleidimas), Civilinio kodekso 1.116 straipsnis (komercinė (gamybinė) ir profesinė paslaptis) , Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 4 dalis (stebėtojų tarybos narių pareiga saugoti komercines (gamybines) paslaptis) , Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 16 straipsnio 4 dalis.
Komercinę (gamybinę) paslaptį, kaip civilinių teisių objektą, reglamentuoja Civilinis kodeksas kurio 1.116 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad „informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu ji turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas yra ją patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą”.
Komercine paslaptimi yra laikoma „informacija”, kuri gali apimti idėjas, rinkodaros planus, klientų, tiekėjų, verslo partnerių sąrašus, formules, metodus, brėžinius, receptus, įvairius cheminius procesus, mechanizmus ir prietaisus, kainoraščius, nepatentuotus išradimus, programines įrangas, sudarytus arba planuojamus sudaryti sandorius. Komercinės paslapties turėtojai negali uždrausti bandymų ar tyrimų, kurių metu gali būti sukurta, įgyta, suvokta, išrasta ar pan. tai, kaslaikoma komercinė paslaptimi, tačiau vadovaudamiesi įstatymų normomis, jie gali pačių turimą informaciją apsaugoti nuo pasisavinimo ar išviešinimo.
Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalyje apibūdinama tiek komercinė, tiek gamybinė paslaptis. Tradiciškai komercine paslaptimi laikoma su verslu susijusi konfidenciali informacija (pvz., verslo planai, klientų sąrašai, prekių kainos, verslo partneriai ir t.t.), o gamybinę paslaptį paprastai sudaro techninė informacija (angl.know-how), t.y. tam tikrų prietaisų veikimo principai, metodai, receptai ir pan. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1316-241/2005 pasisakė, kad „informacija, sudaranti komercinių paslapčių sąrašą, tiesiogiai susijusi su šios bendrovės ūkinės – finansinės veiklos organizavimu, kaip gauti pelną (o ne apibendrintais statistiniais rodikliais, kiek jo gauta), su dalykine reputacija, kontaktiniais ryšiais, komercine rizika, todėl pagrįstai traktuotina komercine paslaptimi (ang. know-how)”. Palyginimui, Vokietijoje vartojamas bendrinis know-how terminas apimantis ne tik komercinę ir techninę paslaptį, bet ir kitą konfidencialią informaciją.
Pabrėžtina, kad ne bet kokia informacija yra laikoma komercine paslaptimi. Apribojimus pagal Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 1 dalies antrą sakinį gali įtvirtinti įstatymai, numatantys, kokia informacija negali būti laikoma komercine paslaptimi. . Informacija, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, negali būti laikoma komercine paslaptimi, nurodyta įvairiuose įstatymuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 18 straipsnio 4 dalyje , taip pat 2001m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 22 straipsnyje, kur nustatyta, kad komercinė paslaptis negali būti apskaitos informacija, kuri nurodoma finansinėse ataskaitose, metiniame pranešime arba veiklos ataskaitoje.
Informacija yra laikoma komercine paslaptimi, jeigu ji atitinka tam tikrus požymius:
• Informacija yra slapta. Komercinę paslaptį sudarys tik tokia informacija, kuri nėra visuotinai žinoma ar laisvai prieinama tretiesiems asmenims. „Nėra visuotinai žinoma”, tai nereiškia, kad informacija turi būti absoliučiai slapta, ji gali būti žinoma tam tikram žmonių ratui (pvz., tam tikriems darbuotojams, tiekėjams, gamintojams ir pan.), jei tik to žmonių rato ji yra išlaikoma konfidencialia. „Laisvai prieinama” laikoma tokia informacija, kurią suinteresuotas asmuo gali lengvai pasiekti. Praktiniu požiūriu įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę turi pastangųlaipsnis, kuriuo siekiama sužinoti konfidencialią informaciją. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų teismai informaciją laiko slapta tik tada, kai prieiti prie jos šaltinio reikia didelių pastangų iš suinteresuoto asmens, todėl vidutinio lygio pastangos reiškia, kad informacija yra „laisvai prieinama” . Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant pastangų lygį, reikėtų remtis protingumo principu, t.y. įvertinti, ar pastangų lygis buvo toks, kad informacija iš tiesų buvo lengvai prieinama kiekvienam to panorėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006m. rugsėjo 20d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006 teigia: „komercinepaslaptimi gali būti informacija, kurią savininkas saugo protingomis pastangomis, pavyzdžiui fizinėmis, techninėmis, teisinėmis, organizacinėmis ar kitokiomis priemonėmis. Ar asmuo ėmėsi priemonių saugoti informaciją, vertinama pagal tai, ar jis priėmė sprendimą paskelbti konkrečius duomenis kaip saugotinus ir ėmėsi protingų saugos priemonių – nustatė informacijos naudojimo tvarką, jos platinimo draudimus ir kt. „. Taigi, pastangos, skirtos komercinės paslapties slaptumo užtikrinimui, kiekvienu konkrečiu atveju, turėtų būti pagrįstos protingumo principo vertinimu.
• Informacija turi turėti tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama. Tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, ji turi suteikti jos turėtojui tam tikrą pranašumą konkurencijos teisinių santykių srityje, pavyzdžiui, tam tikrus verslo privalumus, finansinę naudą, gamybinį pranašumą ir t.t. Remiantis LR CK apibrėžime nurodoma komercinės paslapties vertė, ji gali būti ir tiek reali, tiek numanoma.
Palyginimui, potenciali komercinių paslapčių vertė taip pat numatyta ir Jungtinių Amerikos Valstijų vieningame komercinių paslapčių akte.
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje G. Z. p. AB „Parex bankas, „ar konkretūs duomenys turi komercinę vertę, gali būti įrodinėjimo objektas, bet tam tikrais atvejais dėl informacijos naudingumo nesiginčijama, t.y. pripažįstama, kad ji visada turi komercinę vertę; tai būtų informacija apie banko klientus, jų atliekamas operacijas, turtinę padėtį.” Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama: „asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių
37
37 Žr. išnašą 21: LR Konkurencijos įstatymas;
pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip. ” Toks nesąžiningos konkurencijos veiksmo draudimas paaiškinamas siekiu išlaikyti komercinę paslaptį sudarančią informacijąneatskleistą tol, kol jos vertė ir potencialios galimybės ja pasinaudoti naudai gauti tebėra nesumažėjusi, įvertinus žmogiškuosius faktorius bei intensyvią verslo dinamiką.
• Informacija turi būti slapta dėl jos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų, išsaugoti jos slaptumą. Šis reikalavimas iš dalies jau aptartas, tačiau pavyzdžiu protingomis pastangomis išsaugoti informacijos slaptumą būtų galima laikyti papildomas sutarčių nuostatas, įtvirtinančias konfidencialumo nuostatas, dokumentų žymėjimas „slaptai/konfidencialu”, informacijos laikymas seifuose, vidaus teisės aktų priėmimas, taikymas ir pan.
Taigi, informacija gali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu atitinka prieš tai išvardintus požymius. Kiekvienu konkrečiu atveju, įrodinėjant komercinės (gamybinės) paslapties buvimo faktą bei nustatant galimas atsakomybės priemones, remiamasi tam tikrais, kompetentingų subjektų priimtais sprendimais dėl atitinkamos informacijos pripažinimo konfidencialia paslaptimi, priemonių, skirtų konfidencialios informacijos saugumui užtikrinti buvimu.
Sąvokos „bendrovės konfidenciali informacija” ir „bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis” toliau darbe yra vartojamos kaip sinonimai, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad sąvoka „bendrovės konfidenciali informacija” yra platesnė už sąvoką „bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis”, nes ji apima tik komercines gamybines paslaptis, bet ir bet kokio kito turinio bendrovės tinkamai įtvirtintą ir saugomą informaciją.
2. KOMERCINIŲ PASLAPČIŲ TEISINĖ APSAUGA
Konfidencialios informacijos turinio ypatumai, dėl jos nematerialios formos, lemia ir komercinės paslapties apsaugos specifiką. Pažymėtina, kad įstatyminė bendrovės komercinių paslapčių apsauga galima tik tai informacijai, kuriai bendrovėje yra nustatomas ir įtvirtinamas atitinkamos konfidencialios informacijos – komercinių paslapčių apsaugos rėžimas pagal LR civilinį kodeksą. Informacijos savininkas ar kitas asmuo, kuriam yra pateikta informacija turi savarankiškai imtis teisinių, fizinių, organizacinių, techninių ir kitų reikalingų priemonių informacijos apsaugai užtikrinti.
Teisinės atsakomybės taikymo mechanizmas, kuris vykdomas taikant pažeidėjui valstybės teisinio poveikio priemones, sukeliančias pažeidėjui negatyvias pasekmes, jungiasi su teisės pažeidimo mechanizmu.
Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[ū]kio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl: 1) neteisėtų veiksmų nutraukimo; 2) padarytos žalos atlyginimo; 3) įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius anksčiau pateiktą neteisingą informaciją arba pateikiančius paaiškinimus dėl ūkio subjekto ar jų gaminamų prekių tapatybės; 4) prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžiningos konkurencijos vykdymu, konfiskavimo ar sunaikinimo, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų.”
Informacijos, atitinkančios LR Civiliniame kodekse apibrėžtos komercinės (gamybinės) paslapties sampratą , atskleidimas, įgijimas ar naudojimas gali užtraukti baudžiamąją, civilinę, administracinę, o darbuotojui – dar ir drausminę atsakomybę.
2.1. Baudžiamoji atsakomyb ė
Sunkiausia atsakomybės rūšis už komercinių paslapčių atskleidimą yra baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau LR BK) numatyti du straipsniai, realizuojantys komercinių paslapčių apsaugą. LR BK 210 straipsnis reglamentuoja atsakomybę, numatytą už komercinį šnipinėjimą, o 211 straipsnis numato atsakomybę už komercinės paslapties atskleidimą. .
LR BK komercinės paslapties terminas nėra apibrėžtas, todėl tokios paslapties turinį sudaranti informacija patenka į komercinės paslapties apibrėžimą pagal LR CK teisės normas. LR BK 210 straipsnyje apibrėžti du alternatyvūs veiksmai: „tas, kas neteisėtai įgijokomercine paslaptimi laikomą informaciją arba šią informaciją perdavė kitam asmeniui, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų”. Ši veika pasireiškia tuo, kad šiame straipsnyje nedetalizuojamas nusikalstamos veikos subjektas, nes komercinio šnipinėjimo subjektu gali būti kiekvienas asmuo („tas kas”), kuris įgyja komercine paslaptimi laikomą informaciją, neturėdamastokios teisės, tačiau asmenys, teisėtai įgiję ir valdantys informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, nėra šios nusikalstamos veikos subjektai. Dažniausiai ši veika pasireiškia, kai konkuruojanti bendrovė bando gauti konfidencialią informaciją, laikomą komercine (gamybine) paslaptimi, siekdama padidinti savo įmonės pelną bei įgyti pranašumą rinkoje ar siekdama sunaikinti konkuruojančios įmonės informacinius ir materialinius išteklius.
Informacijos, laikomos komercine (gamybine) paslaptimi, įgijimas pasireiškia tokių veiksmų, kaip stebėjimas, tam tikrų reiškinių ar objektų fiksavimas, fotografavimas, pokalbių klausymasis ir pan., atlikimu. Būtinas komercinio šnipinėjimo elementas yra kaltė, todėl baudžiamoji atsakomybė už tokios informacijos rinkimą iškils tik už tyčinius veiksmus, kai tam tikri duomenys bus renkami neteisėtai prieinat prie informacijos šaltinių, pavyzdžiui, konkrečių asmenų, produkcijos, dokumentų ir pan., panaudojus verbavimo, papirkinėjimo, šantažo metodus arba panaudojus specialius prietaisus informacijai rinkti, o ne už neatsargius veiksmus. Atsitiktinis konfidencialios informacijos nugirdimas, ar slaptų dokumentų pamatymas ir pan., neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.
Baudžiamojo kodekso 211 straipsnyje numatyta: „tas, kas atskleidė komercine paslaptimi laikomą informaciją, kuri jam buvo patikėta ar kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo, jeigu ši veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba viešaisiais darbais, arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. ” Pastarajame straipsnyje inkriminuojama veikla, konkrečiam subjektui, priešingai nuo komercinio šnipinėjimo, baudžiamoji atsakomybė už komercinės paslapties atskleidimą, pagal šį straipsnį, gali kilti tik asmeniui, kuriam komercinė paslaptis buvo patikėta, ar kurią jis sužinojo dėl savo tarnybos ar darbo.Subjektyviajai pusei būdinga tiesioginė tyčia – asmuo suvokia, kad jis renka informacija, kuri įmonėje laikoma paslaptimi, ir tai nori daryti. Subjektyviosios pusės būtinuoju požymiu yra specialus tikslas – t. y. noras gautą informacija perduoti kitiems asmenims ar įmonėms ir tikslas jau turi būti informacijos rinkimo metu. Objektyvioji pusė pasireiškia veikimu, t. y. informacijos apie įmonės veiklą, laikomos komercine paslaptimi, suteikimu kitam asmeniui. Baudžiamoji atsakomybė kils tik tuo atveju, jei komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimas padarys didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui, todėl šiuo atveju, Baudžiamojo kodekso 212 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ši žala turi viršyti 150 MGL dydžio sumą. Šiuo atveju, vertinant padarytos žalos mastą, reikėtų atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, komercinės paslapties, kuri buvo neteisėtai atskleista, kūrimo, palaikymo, saugojimo išlaidas, negautas pajamas, taip pat į paties kaltininko turtinę padėtį, kitas aplinkybes. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką turėtų kilti tik už komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimą tarnybos/darbo metu, o ne nutrūkus šiems santykiams.54Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi garantuojama asmens laisvė laisvai pasirinkti darbą ir verslą 55, todėl normalus darbo procesas, t.y. nuolatinė darbuotojų kaita įmonėje, sąlygoja tai, jog konfidencialios informacijos, kurios turinį dažnai sudaro įvairios žinios, atskleidžiamos darbuotojui/tarnautojui, būtent dėl jo darbo specifikos, dažnai „atsiimti” nebeįmanoma, todėl baudžiamosios atsakomybės nustatymas už komercinių paslapčių atskleidimą pasibaigus darbo santykiams nepagrįstai apribotų darbuotojų mobilumą bei jų profesinę laisvę. Baudžiamoji atsakomybė galėtų kilti tik asmeniui, kuriam slapta informacija buvo patikėta ar kurią jis sužinojo, dėl savo tarnybos ar darbo, vadinasi, turi egzistuoti tiesioginis priežastinis ryšys tarp darbuotojo statuso ir slaptos informacijos sužinojimo. Plečiamasis subjektų rato aiškinimas, t.y. darbuotojo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, kurio darbo/tarnybos funkcijų atlikimas nėra tiesiogiai susijęs su komercine (gamybine) paslaptimi, t.y. jei apskritai konfidencialios informacijos sužinojimo pagrindas būtų tik darbas įmonėje (kurjeriai, valytojai), prieštarautų vienam iš pagrindinių baudžiamosios teisės principų, kad ji yra ultimaratio, ir taip nepagrįstai išplėstų baudžiamosios atsakomybės ribas.56
2.2. Administracinė atsakomybė
Administracinė atsakomybė už konfidencialios informacijos atskleidimą gali kilti tik specifiniuose teisiniuose santykiuose – bankų veikloje ir valstybės bei savivaldybių turto privatizavimo srityje.
Lietuvos Respublikos administracinių tesiės pažeidimų kodeksas numato atsakomybę už neteisėtą banko paslapties atskleidimą, kuris yra baudžiamas bauda nuo dviejų tūkstančių litų iki dvidešimties tūkstančių litų.57 Kokie duomenys ir informacija yra laikomi banko paslaptimi yra apibrėžta LR Bankų įstatymo 55 straipsnyje.58 Bankas, banko darbuotojai ir bet kurie kiti asmenys, kurie žino banko paslaptį sudarančią informaciją, privalo neribotą laiką neatskleisti tokios informacijos, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus.59 Banko paslaptį sudaranti informacija gali
Žr. išnašą 23: Gintarė Surblytė, p. 47;
LR Konstitucija, Žin.(1992, Nr. 33-1014),48 str.;
Žr. išnašą 23: Gintarė Surblytė, p. 48;
LR Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Žin. (1985, Nr. 1-1), 172(7) str.; LR Bankų įstatymas, Žin. (2004, Nr. 54-1832), 55 str.; Ten pat;
būti atskleista tik banko klientui, su kuriuo yra susijusi banko paslaptį sudaranti informacija, arba jo rašytiniu prašymu, kuriame nurodyta, kam ir kokia informacija turi būti atskleista. 60
Administracinių teisės pažeidimų kodekse taip pat numatyta atsakomybė už informacijos apie privatizavimo objektą, laikomos konfidencialia informacija arba pramonine ar komercine paslaptimi, atskleidimą asmeniui, kuriam susipažinimas su šia informacija nenumatytas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo procese. Toks pažeidimas užtraukia baudą privatizavimo institucijų pareigūnams, privatizavimo objektų valdytojams bei įmonės administracijos vadovams ir vyriausiesiems finansininkams (buhalteriams) nuo dviejų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su nušalinimu nuo darbo (pareigų) ar be nušalinimo. Šis straipsnis taikomas specialiam subjektui, tai yra, tik privatizavimo institucijų pareigūnams, privatizavimo objektų valdytojams bei ūkio subjekto administracijos vadovams ir/ar vyriausiesiems finansininkams. Vadinasi, jei šią paslaptį atskleidžia bet kuris kitas asmuo, išskyrus minėtuosius, komercinės paslapties savininkas savo pažeistas teises gali ginti tik kitais būdais (civilinė, darbo ar baudžiamosios teisės), bet ne naudoti administracinę atsakomybę.
Teismų praktikos dėl ribotų subjektų bei objektų specifikos taikant administracines nuobaudas už konfidencialios informacijos atskleidimą iš esmės nėra.
2.3. Drausminė atsakomybė ir materialin ė atsakomyb ė
Darbo teisėje nustatyta, kad atsakomybė gali būti dvejopa: materialinė ir drausminė. Materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti nuostolius, tuo tarpu drausminės atsakomybės tikslas -nubausti pažeidėją už netinkamą darbo funkcijų vykdymą ar nevykdymą. Taigi drausminės atsakomybės taikymo pagrindas – darbo drausmės pažeidimas.
Remiantis Darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 punktu, darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Darbo kodekso 235 str. 2 d. 2 punkte nurodyta, kad darbuotojui atskleidus įmonės komercines (gamybines) paslaptis arba jas pranešus konkuruojančiai įmonei, toks darbo pažeidimas gali būti laikomas šiurkščiu, todėl vadovaujantis Darbo kodekso 136 str. 3 d. 2 punkto nuostata, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju savo iniciatyva.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje A. Č. p. VšĮ „Vilniaus kraujo centras”, teismas pasisakė, kad darbuotojas turi būti supažindintas su jam pavedamomis pareigomis ir taisyklėmis, nustatančiomisjo darbo atlikimo sąlygas, o to nežinodamas, jis darbo drausmės nepažeidžia. Tačiau, jeigu darbuotojas buvo supažindintas su bendrovės komercinių paslapčių sąrašu, ir tai žinodamas jas atskleidė, tai vertinama kaip darbo drausmės pažeidimas.
Atkreiptinas dėmesys, kad darbuotojas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atskleisdamas komercinę (gamybinę) paslaptį, būtina nustatyti, ar darbuotojas buvo supažindintas su atitinkama informacija, sudarančia komercinės (gamybinės) paslapties turinį. Pažymėtina, kad profesinės paslapties (LR CK 1.116 str. 5 d.) arba banko paslapties (LR CK 6.925 str., LR Bankų įstatymo 55 str.) atskleidimas nekvalifikuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, numatytas Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Profesinės paslapties atskleidimas, kurios pagrindą sudaro, pavyzdžiui, informacija apie asmeninį žmogaus gyvenimą (t.y. informacijos atskleidimas sąlygoja konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą), turėtų būti traktuojamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą, o kitais atvejais pažeidimas turėtų būti reglamentuotas pagal to paties straipsnio 2 dalies 11 punktą. Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą laikomas ir banko paslapties atskleidimas.
Pažymėtina, kad nors įstatymų leidėjas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu dėl komercinių paslapčių laiko išimtinai tik komercinių paslapčių atskleidimą ar pranešimą tretiesiems asmenims, numatytą Darbo kodekso235 straipsnio 2 dalies 2 punkte, tačiau su komercinėmis paslaptimis susiję darbuotojo padaryti pažeidimai gali būti laikomi šiurkščiais kvalifikuojant juos ir pagal Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatas. Toks Darbo kodekso 235 straipsnio aiškinimas jokiu būdu nereiškia plečiamo Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalies 2 punkto aiškinimo. Tai 2005m. lapkričio 2d. nutartimi konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2005: „ieškovės padarytas darbo drausmės pažeidimas – didelio kiekio komercine paslaptimi esančios informacijos tyčinis išnešimas iš darbovietės į namus, nesilaikymas Komercinių paslapčių saugojimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nevykdymas įsipareigojimo saugoti asmens duomenų paslaptį, dėl ko ieškovė neteko atsakovo pasitikėjimo dirbti jai pavestą darbą – teisingai kvalifikuotas pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.”
Svarbu pabrėžti, kad taikant atleidimą iš darbo nagrinėjamu pagrindu, Darbo kodekso 235 str. 2 d. 2 punkte nurodytas terminas „konkuruojančiai įmonei”, todėl būtina išsiaiškinti, kas yra konkuruojanti įmonė. Remiantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalimi, konkuruojančiomisįmonėmis laikomi ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje yra arba gali būti tarpusavio konkurentai.
Teismai laikosi nuostatos, kad komercinę arba technologinę paslaptį atskleidusiam darbuotojui negali būti taikoma drausminė atsakomybė, jeigu jis įrodo, kad paslapties atskleidimas pateisinamas visuomenės saugumo interesais (LR CK 1.1. straipsnio 3 dalis, 1.116 straipsnio 4
dalis, LR DK 36 straipsnio 1 dalis).
Nors ir remiantis Daarbo kodekso 239 straipsniu, skirti kelias drausmines nuobaudas už vieną darbo drausmės pažeidimą yra draudžiama, tačiau drausminė atsakomybė ir kitos teisinės atsakomybės rūšys gali būti taikomos kartu. Darbuotojas turi pareigą atlyginti darbdaviui padarytą žalą „nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas traukiamas drausminėn, administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn už veiką, kuria padaryta žala.” Kalbant apie žalos atlyginimo pagrindą, jis įvardinamas kaip darbuotojo materialinė atsakomybė, kurios pagrindai apibrėžti Darbo kodekse, o ne civilinė atsakomybė.
Remiantis teismų praktika, pagal Darbo kodekso 235 str. 2 d. 2 p. konfidencialios informacijos (valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių) atskleidimas yra traktuojamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, tačiau Darbo kodekse nėra numatyta darbdavio teisė darbuotojui skirti baudą. Tačiau, jeigu darbdavys įrodys, jog darbuotojui atskleidus konfidencialią informaciją, jam padaryta žala, dirbančiajam gali būti pritaikyta ir materialinė atsakomybė. Tam, kad ji atsirastų, turi būti visos šios sąlygos: padaryta žala, ji padaryta neteisėta veika, tarp žalos atsiradimo ir neteisėtos veikos yra priežastinis ryšys, yra pažeidėjo kaltė, tarp pažeidėjo ir nukentėjusiojo pažeidimo padarymo metu buvo susiklostę darbo santykiai, bei tokios žalos atsiradimas yra susijęs su darbo santykiais (Darbo kodekso 246 str.). Tokiu atveju darbuotojas turi atlyginti padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus Darbo kodekso 255 str. numatytus atvejus, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą. Darbuotojas turi atlyginti visą žalą, jeigu ji 1) padaryta tyčia , 2) žala padaryta jo nusikalstama veika, numatyta Baudžiamajame kodekse, 3) žala padaryta darbuotojo, su kuriuosudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, 4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese, 5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose, 6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo arba 7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje. Komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimo ar neišsaugojimo atveju, nesant Baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veikos sudėties, bet kuriuo atveju tikėtina, kad egzistuos darbuotojo tyčia arba darbuotojo pareiga atlyginti nuostolius kiltų Civilinio kodekso 1.116 str. 3 d. bei Konkurencijos įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. numatytais pagrindais, todėl būtų taikoma visiška materialinė atsakomybė.
Andrius Pranckevičius darbo teisės vadovėlyje pažymi, kad „materialinės atsakomybės, kaip ir atsakomybės civilinėje teisėje, paskirtis ir tikslas – ne nubausti kaltąjį asmenį, o kompensuoti nukentėjusiajam padarytą turtinę ar neturtinę žalą.” Žalos atlyginimas pagal civilinę teisę skiriasi nuo materialinės atsakomybės pagal darbo teisę tuo, kad darbo teisėje numatyti kiti atsakomybės dydžiai (ribota ir visiška materialinė atsakomybė), žalos atlyginimo tvarka ir terminais per kuriuos gali būti išaiškinti padaryti nuotoliai, kai tuo tarpu „[ž]alos atlyginimas pagal civilinę teisę yra bendro, absoliutaus pobūdžio – bet kas ir bet kam neteisėtai padaręs žalą privalo ją atlyginti”.
Paminėtina, kad pagrindiniai materialinę kaip ir civilinę atsakomybę nuo administracinės ir baudžiamosios atsakomybės skiria šie požymiai:
• skiriasi tikslas ir paskirtis – pagrindinis materialinės atsakomybės tikslas yra kompensuoti žalą, nepažeidžiant šalių interesų pusiausvyros, tuo tarpu administracinės ir baudžiamosios atsakomybės tikslas – nubausti ir perauklėti teisės pažeidėją ir užkirsti kelią naujiems pažeidimams ir nusikaltimams;
• taikymo tvarka (administracinis procesas, baudžiamasis procesas, civilinis procesas, darbuotojo padarytos žalos speciali išieškojimo tvarka);
• atsakomybės taikymo senaties terminai;
• atsakomybės atsiradimo pagrindai (materialinė atsakomybė atsiranda pažeidus sutartį ar padarius deliktą, o administracinė ar baudžiamoji – padarius administracinį teisės pažeidimą, baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą);
• skiriasi subjektai, inicijuojantys atsakomybės taikymą (materialinė atsakomybė taikoma nukentėjusiojo iniciatyva, o administracinė ar baudžiamoji – valstybės iniciatyva);
• skirtinga kaltės samprata, atsakomybės sąlygų įrodinėjimo taisyklės, taikomų sankcijų rūšys ir jų prigimtis.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad darbuotojui materialinė atsakomybė taikoma tik už darbo santykių laikotarpiu dėl darbuotojo kaltų veiksmų ar neveikimo padarytai žalai atlyginti. Pasibaigus darbo santykiams Darbo kodekso normos netaikomos, tolimesni buvusio darbdavio ir darbuotojo santykiai reguliuojami civilinės teisės pagrindais.
2.3. Civilin ė atsakomybė
LR CK įtvirtintas ne tik komercinės paslapties apibrėžimas, bet ir numatyta, jog informacija, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, ginama šio kodekso numatytais būdais . Už subjekto konfidencialios informacijos atskleidimą ar neteisėtą panaudojimą gali kilti tiek deliktinė tiek sutartinė atsakomybė. Civilinė sutartinė atsakomybė kiltų tada, kai būtų pažeidžiama pasirašytos sutarties prievolė, saugoti, neatskleisti ar neteisėtai nenaudoti sutarties šaliai atskleistos/patikėtos komercinės paslapties. Ši atsakomybės rūšis galėtų kilti ir esant ikisutartiniams santykiams, nes derybų metu šalys dažnai sudaro slaptos informacijos saugojimo susitarimus. Deliktinė atsakomybė kiltų tada, kai šalių nesietų sutartiniai santykiai, taip pat, jeigu ikisutartinių santykių metu nebūtų sudaryti tam tikri susitarimai dėl konfidencialios informacijos apsaugos.
Tiek deliktinė, tiek sutartinė atsakomybė galėtų kilti ir už neteisėtą komercinės paslapties naudojimą. Civilinio kodekso 6.164 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga saugoti konfidencialią informaciją, sužinotą ar gautą per derybas dėl sutarties sudarymo, ir nenaudoti jos savo tikslams. Tokia pareiga kyla tada, kai viena iš derybų šalių nurodo, jog tam tikra informacija yra laikoma konfidencialia. Preziumuojama, kad nesant nurodymo dėl tam tikros informacijos konfidencialumo, laikoma, jog ji nėra konfidenciali. Tačiau sutarties pobūdis arba vienos šalies (advokato, gydytojo, auditoriaus ir pan.) profesinės veiklos ypatumai pakankamai aiškiai gali lemti, jog tam tikra pateikta informacija yra konfidenciali, net ir nenurodžius jos slaptumo. Pavyzdžiui, visa informacija, kurią klientas pateikia savo advokatui yra konfidenciali ir advokatas negali jos atskleisti ar naudoti priešingai kliento interesams, net klientui ir nenurodžius, jog tokią informaciją būtina laikyti konfidencialia.
Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 3 dalimi, pareiga atlyginti padarytus nuostolius už komercinės paslapties atskleidimą, priklausytų tiems darbuotojams, „kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, ar kitokios sutarties šalis, atskleidusi gautą komercinę paslaptį pažeisdama sutartį”. Pagal šia teisės normą, darbuotojai atsakytų tik tais atvejais, kai komercinę paslaptį atskleistų pažeisdami darbo sutartįarba sutartį dėl konfidencialios informacijos neatskleidimo, kuri pasirašoma praktiškai kartu su darbo sutartimi (sutartinė atsakomybė).Tačiau tam tikrais atvejais, nutrūkus darbo santykiams, buvusio darbuotojo veiksmai, atskleidžiant komercinę paslaptį, galėtų užtraukti ir deliktinę atsakomybę. Konfidencialumo sutartys sudaromos ar konfidencialumo išlygos įtraukiamos į sutartis ne tik su darbuotojais, bet ir su verslo partneriais, ar bet kuriais kitais susijusiais, suinteresuotais asmenimis, todėl atitinkamai sutartinė atsakomybė kiltų kiekvienos kitos sutarties šaliai, kuri pažeistų sutartinę prievolę, atskleisdama komercines paslaptis. Tokios sutartinės prievolės numatytos, pavyzdžiui, Civilinio kodekso 2.156 straipsnio 3 punkte, kur įtvirtinta prekybos agento pareiga saugoti atstovaujamojo komercines paslaptis, tiek sutarties galiojimo metu, tiek jai pasibaigus, Civilinio kodekso 6.669 straipsnyje nurodyta rangovo pareiga saugoti kitos šalies informaciją, esančią komercine paslaptimi, arba kitokią sutartyje numatytą konfidencialią informaciją.
Bendrais atvejais, šaliai pažeidus sutartį, civilinėje teisėje galimi įvairūs teisių gynimo būdai, kurių pagrindiniai yra priešpriešinės sutartinės prievolės sustabdymas, papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymas, palūkanos, reikalavimas vykdyti sutartinę prievolę natūra, sutarties nutraukimas bei sutartinės civilinės atsakomybės taikymas. Nors Civilinio kodekso 1.116 str. 2 d. nustato, jog informacija, kuri yra komercinė paslaptis, ginama Civiliniame kodekse įvardytais būdais,tačiau remiantis Algirdo Matkevičiaus straipsniu, dėl bendrovių komercinių paslapčių specifikos, tinkami sutarties pažeidimo gynimo būdai yra sutarties nutraukimas ir civilinės atsakomybės pažeidusiam sutartį asmeniui taikymas vienu metu. Remiantis civilinės atsakomybės doktrina ir Civilinio kodekso 6.258 str., sutartinė civilinė atsakomybė gali reikštis nuostolių atlyginimo ir netesybų sumokėjimo formomis.Pagal Civilinio kodekso 6.63 str. 2 d., taip pat 6.256 str. 2 d., sutartinė civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali būti taikoma kartu su visais anksčiau minėtais teisių gynimo būdais, o sutartinė civilinė atsakomybė netesybų sumokėjimo forma gali būti taikoma kartu su sutarties nutraukimu (LR CK 6.221 str. 2 d.). Taikant sutartinę civilinę atsakomybę abiem jos formomis – nuostolių atlyginimu ir netesybų sumokėjimu – svarbus
įskaitinis santykis (LR CK 6.258 str. 2 d.).
Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nuostoliais, atskleidus komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomi paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos bei negautos pajamos. Darbo kodekso 257 str. 1 d. taip pat yra numatytas žalos apskaičiavimo mechanizmas – „Atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos”. Darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, turi pareigą atlyginti padarytus nuostolius, tokiu atveju taikant, kaip teigiama Civilinio kodekso I knygos komentare, Civilinio kodekso, o ne darbo teisės normas. Atkreiptinas dėmesys, kad kalbama konkrečiai apie pagrįstų nuostolių atlyginimą.Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1316-241/2005 pasisakė: „Negautos pajamos – tai turtinė nauda, kurios nukentėjusysis žalą sukėlusių veiksmų metu dar nebuvo gavęs, tačiau kuri būtų buvusi gauta, jei nebūtų atlikti žalą sukėlę veiksmai, atskaičius būtinas išlaidas (mokesčius į biudžetą, už suteiktas paslaugas, administracinius kaštus) joms gauti. Negautų pajamų, ar tiksliau – negauto grynojo pelno, dydis yra apskaičiuojamas iš pažeidėjo gautų pajamų minusuojant turėtąsias išlaidas (teisės doktrinoje taip vadinamas objektyvusis metodas) (CK 6.249 str. 2 d.). apskaičiuoti ieškovės negautas pajamas kaip alternatyva objektyviajam metodui gali būti taikomas subjektyvus metodas. Subjektyvusis metodas grindžiamas skirtumu tarp nukentėjusiojo pelno, kuris gautas iki teisės pažeidimo ir atitinkamu laikotarpiu po jo padarymo.” Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu, kurios, atsižvelgiant į 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatas, turėtų būti grąžintos asmeniui, kurio komercinę (gamybos) paslaptį panaudojus jos yra gautos. Civilinio kodekso 6.164 straipsnio 2 dalyje nurodytas vienas iš galimų nuostolių, padarytų atskleidus ar neteisėtai naudojus konfidencialią informaciją, apskaičiavimo metodų. Minimalūs nuostoliai tokias atvejais yra tokio dydžio, kokia yra gauta nauda, išreikšta pinigais. Skaičiuojant nuostolius, padarytus tokiais neteisėtais veiksmais, pagal analogiją galima taikyti Civilinio kodekso 1.116 straipsnio 3 dalį.
Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje teigiama: „asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip.” Pažeidus šį įstatymo numatyta terminą, asmuo, kurio teisėti interesai yra pažeisti, turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos būdu, atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gegužės 8 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007 pasisakė: „žala, padaryta nesąžininga konkurencija, turi būti apskaičiuojama ir įrodoma vadovaujantis bendraisiais žalos atlyginimo principais, įtvirtintais Civiliniame kodekse „.
Deliktinė atsakomybė galėtų kilti ir už informacijos įgijimą neteisėtais būdais (LR CK 1.116 str. 3d. 1 sak.). Informacijos rinkimas tokiomis priemonėmis kaip įrengiant pasiklausymo įrangą, vaizdo kameras ir pan., taip pat, sekant slaptą informaciją žinančius asmenis, fotografuojant, kopijuojant slaptą informaciją įtvirtinančius dokumentus, įsilaužiant į patalpas, kuriose saugoma slapta informacija ir pan., gali būti laikomas neteisėtu.
Deliktinė atsakomybė kiltų ir už nesąžiningos konkurencijos veiksmus, jeigu ūkio subjektas naudotų, perduotų, skelbtų informaciją, kuri sudaro kito ūkio subjekto komercinės paslapties turinį. Pažeidimu taip pat būtų laikoma tokia situacija, jeigu ūkio subjektas gautų tokią informaciją iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turėdamas tikslą konkuruoti, siekdamas naudos sau ar padarydamas žalą tam ūkio subjektui, kurio komercine paslaptimi jis pasinaudojo.
3. CIVILINĖS IR DARBO TEISĖS SANTYKIS TAIKANT ATSAKOMYBĘ DARBUOTOJUI UŽ KONFIDENCIALUMO SUTARTIES PAŽEIDIMĄ
Socialinių mokslų (teisės) daktarės Daivos Petrylaitės teigimu, „[a]tsakomybėpagal darbo teisę yra savarankiška teisinės atsakomybės rūšis: ji gali atsirasti tik tarp darbo teisinių santykių subjektų”, tačiau „jeigu darbo teisių ir pareigų pažeidimai atitinka teisės pažeidimo, reglamentuojamo kitų teisės šakų (baudžiamosios, administracinės) normomis, sudėtį, atsakomybė tokiu atveju atsiranda ne pagal darbo teisės, o pagal tų šakų, kurių normos buvo pažeistos, normas.” Taip pat, Tomas Bagdanskis darbo teisės vadovėlyje pažymi, kad „[d]arbo teisė reguliuoja ne tik tiesioginius darbdavio ir darbuotojo santykius, kai pastarasis vykdo darbo funkcijas paklusdamas darbo tvarkai, bet ir kitus santykius, atsirandančius darbo procese ir su juo glaudžiai susijusius” bei daro išvadą, kad „darbo teisė reguliuoja santykius, susijusius su teisine visuomeninių darbo santykių subjektų tarpusavio atsakomybe už savo teisių ir pareigų pažeidimą esant darbo santykiams.” Tomo Bagdanskio nuomone, yra daug veiksnių, kurie pagrindžia, kad atlyginant žalą, atsiradusią iš darbo santykių, turi būti taikomos specifinės taisyklės, autorius nurodošiuos pagrindinius materialinės atsakomybės darbo santykių metu išskirtinumą pagrindžiančius veiksnius:
• „darbdavys organizuoja darbą, todėl turi prisiimti tam tikrą riziką ir atsakomybę už nepalankius padarinius;
• darbo santykiuose darbdavio ekonominė pozicija stipresnė, todėl darbo įstatymais siekiama riboti darbdavio reikalavimus atlyginti darbuotojo padarytą žalą;
• darbuotojui darbo užmokestis paprastai yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, todėl visais atvejais pareiga atlyginti visą žalą darbuotojui per didelė našta;
• nuolatinis darbo procesas, darbo pobūdis lemia, kad net ir rūpestingiausiam asmeniui kartais sunku išvengti žalos padarymo. „”
Materialinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri turi kompensacinių ir apsauginių teisinių santykių pobūdį, kuria siekiama, kad teisės pažeidėjas padengtų padarytus nuostolius visiškai arba darbo įstatymų nustatytu dydžiu ir būtų užtikrinta darbo santykių subjektų interesų pusiausvyra.
Darbo kodekso 4 str. 1 d. numatyta, kad darbo įstatymai reglamentuoja apsauginius darbo teisinius santykius, susijusius su darbo teisinių subjektų tarpusavio atsakomybe už darbo teisių ar pareigų nevykdymą ar pažeidimą, šio straipsnio 1 dalies 11 punktas įtvirtinta, kad būtent darbo įstatymai nustato darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį.
Darbo kodekso 38 straipsnyje nustatyta, kad „[a]tsakomybę už [Darbo] [k]odekse nustatytų teisių ir pareigų pažeidimą nustato šis Kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai,
102
kolektyvinės sutartys ir kiti susitarimai.” Remdamasis šiuo straipsniu, Tomas Bagdanskis daro išvadą, kad darbdavys ir darbuotojas laisva valia gali konkretizuoti darbo sutarties šalių materialinę atsakomybę, tačiau pažymi, kad darbo santykių subjektai savo sutarimu negali pakeisti imperatyvių teisės normų, nustatančių materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį, bei darbuotojo materialinė atsakomybė negali būti didesnė, nei numatyta Darbo kodekse ir kituose įstatymuose. Vienas iš tokio susitarimo negaliojimo pagrindų, nustatymas tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis Darbo kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis.
99 Ten pat;
102 Žr. išnašą 7: LR Darbo kodeksas, 38 str.;
Darbo kodekso 246 straipsnyje nustatytos materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, kurios būtinos darbuotojo atsakomybės atveju: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėtais veiksmais; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjokaltė;5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Tomas Bagdanskis pabrėžia, kad „visos šios sąlygos privalomos, ir jei bent vienos iš jų nebūtų, tai reikštų, kad nėra ir materialinės atsakomybės „J05
Konfidencialumo sutartyje numatant baudą darbuotojui už konfidencialios informacijos neleistiną panaudojimą ar atskleidimą būtų įtvirtinta darbuotojo materialinė atsakomybė be žalos, t.y. bauda būtų skiriama už faktą, kad buvo pažeista pareiga saugoti patikėtą informaciją, tačiau nepagrįsta jokiais realios ar potencialios žalos įrodymais.
Žala nėra preziumuojama, todėl įrodyti žalos (nuostolių) dydį privalo nukentėjęs asmuo (šiuo atveju darbdavys). Net ir tokiais atvejais, kaip komercinių (gamybinių) paslapčių atskleidimas, kai įrodyti žalos dydį yra sudėtinga, nukentėjusiajam vis tiek tenka pareiga įrodyti, realią jos atsiradimo tikimybę.
Žalos, kylančios iš darbo santykių, atlygimui būdingos specifinės taisyklės, palyginti su žalos atlyginimu, kylančiu iš civilinių ar kitų specifinių santykių. Žalos, kylančios iš darbo teisinių santykių, atlyginimo sistemą sudaro ginčų nagrinėjimas dviem lygiais: 1) ikiteisminis ginčų nagrinėjimas ir 2) ginčų dėl žalos atlyginimo nagrinėjimas teismine tvarka. Civilinio proceso kodekso IV dalies XX skyrius nustato darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, tačiau 410 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šiame skyriuje įtvirtinti ypatumai netaikomi ginčams dėl žalos atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, o materialinės atsakomybės taikymas turi būti toks, kad atitiktų materialinės atsakomybės tikslus, siekiant užtikrinti darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyrą.
105 Žr. išnašą 70: Tomas Bagdanskis ir kt., p. 277;
Įdomu tai, kad Tomas Bagdanskis, teigęs, kad viena iš būtinų darbuotojo materialinei atsakomybei kilti sąlygų yra žala, pabrėžęs materialinės atsakomybės darbo santykiuose specifiškumą, bei tai, kad žalą būtina įrodyti, nes ji nėra preziumuojama, galiausiai padaro išvadą, kad žala nėra būtina atsakomybės sąlyga taikant atsakomybę netesybų forma (delspinigiai arba bauda). Autorius pateikia tokią išvadą nesvarstydamas atsakomybės taikymo netesybų forma tarp darbo santykiais susietų subjektų galimybės. Kitų autorių , nagrinėjusių darbuotojų materialinę atsakomybę bei atsakomybę konfidencialumo sutarties pažeidimo atveju, darbuose apie galimybę numatyti darbuotojui netesybas (o konkrečiai, baudą) nėra pasisakyta, tačiau Algirdas Matkevičius, atlikęs sisteminę galimos atsakomybės bendrovės komercinių paslapčių apsaugos pažeidimoatvejais analizę, padarė išvadą, kad atsakomybė darbuotojui gali būti taikoma ir netesybų (baudos)
forma.
Algirdas Matkevičius straipsnyje „Civilinė atsakomybė bendrovės komercinių paslapčių apsaugos pažeidimų atvejais” komercinių (gamybinių) paslapčių reglamentavimą priskiria civilinei teisei nepriklausomai nuo to ar subjektus sieja darbo santykiai. Autorius remiasi Civilinio kodekso 1.116 str. 2 d., kurioje numatyta, kad informacija, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis ginama Civiliniame kodekse numatytais būdais. Viena iš pagrindinių Lietuvoje taikomų bendrovės komercinių paslapčių apsaugos formų yra sutartinė. Remiantis civilinės atsakomybės doktrina ir Civilinio kodekso 6.258 str., sutartinė civilinė atsakomybė gali reikštis nuostolių atlyginimo ir netesybų sumokėjimo formomis. Civilinės atsakomybės, esant komercinių paslapčių apsaugos pažeidimams, taikymo ypatumus apsprendžia ne tik teisinis komercinių paslapčių apsaugos ir civilinės atsakomybės taikymo reglamentavimas, tačiau įtakos turi ir sutartinių teisinių santykių pagrindu pasireiškiantis dispozityvus civilinės teisės pobūdis. Sutartines netesybas išieškančiai bendrovei pakanka įrodyti tik patį sutartinio įsipareigojimo pažeidimo faktą ir tik tuo atveju, jei komercinę paslaptį atskleidusi šalis (skolininkas) reiškia abejones dėl pernelyg didelių (neprotingų) palyginti su nuostoliais netesybų (baudos), bei pateikia tai patvirtinančius įrodymus, ginčą nagrinėjantis asmuo (institucija) gali (bet neprivalo) atsižvelgti į nuostolių atsiradimo ir priežastinio ryšio aplinkybes.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, jog kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. p.. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007). Tačiau Aukščiausiojo teismo praktikos, kurioje būtų nagrinėjamas ginčas dėl baudos už konfidencialumo susitarimo pažeidimą nėra.
Kreipusis į Lietuvos Respublikos Valstybinės Darbo inspekcijos teisės skyrių su klausimu, ar konfidencialumo sutartyje su darbuotoju gali būti numatoma bauda, savo rašytiniame atsakyme, teisės skyriaus vyriausioji darbo inspektorė Irena Mickevičiūtė, teigė, kad Darbo kodekso nuostatos nereglamentuoja konfidencialumo susitarimo tarp darbdavio ir darbuotojo ir kad pastarasis yra reglamentuojamas Civilinio kodekso nuostatomis, todėl ir pažeidus minimą susitarimą, šalių
— —117
teisiniai interesai turėtų būti ginami Civiliniame kodekse numatytais būdais. Atsakyme inspektorė pažymi, kad darbuotojas, kuris supažindintas, kad atitinkama informacija yra konfidenciali, ją atskleisdamas padaro šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Toliau atsakyme inspektorė pažymi, kad Darbo kodekso „nuostatos nenumato piniginių baudų už darbo drausmės pažeidimus, tačiau tuo atveju, jei darbdavys patirtų nuostolių dėl darbuotojo jam padarytos žalos, t.y. dėl konfidencialios informacijos paviešinimo, tai šiuo atveju darbuotojui gali būti taikoma ir materialinė atsakomybė.”11* Pastebėtina, kad atsakyme konkrečiai nebuvo pasakyta, ar darbuotojui gali būti skiriama bauda, atsakymo pradžioje inspektorė nukreipia ieškoti gynybos formų Civilinio kodekso normose, tačiau pabaigoje įvardina materialinę atsakomybę, kuri yra reglamentuojama Darbo kodekse ir skiriasi nuo civilinės atsakomybės.
Civilinio kodekso 1.1. straipsnio 3 dalis numato, kad „[d]arbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. [Civilinio] kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.” 119 Kaip jau minėta, Darbo kodekse darbuotojų materialinė atsakomybė yra reglamentuota – Darbo kodekso 4 str. 1 d. numatyta, kad darbo įstatymai reglamentuoja apsauginius darbo teisinius santykius, susijusius su darbo teisinių subjektų tarpusavio atsakomybe už darbo teisių ar pareigų nevykdymą ar pažeidimą, šio straipsnio 1 dalies 11 punktas įtvirtinta, kad būtent darbo įstatymai nustato darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas ir dydį.120 Darbo kodekso 38 straipsnyje nustatyta, kad „[a]tsakomybę už [Darbo] [k]odekse nustatytų teisių ir pareigų pažeidimą nustato šis Kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai, kolektyvinės sutartys ir kiti susitarimai.” Darbo kodekso 94 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas nustatyti tokias darbo sąlygas, kurios pablogintų „darbuotojų padėtį, palyginti su ta,
121
117 Žr. priedą Nr. 1 LR Valstybinės Darbo inspekcijos teisės skyriaus išaiškinimas dėl konfidencialumo sutarties (2011-02-22, Nr. Nr. (15) SD-3550), p. 1; „9 Ten pat, p. 2;
119 Žr. išnašą 5: LR Civilinis kodeksas, 1.1 str. 3 d.;
120 Žr. išnašą 7: LR Darbo kodeksas, 4 str.; žr. išnašą 52: Ipolitas Nekrošius ir kt., 43 p.; žr. išnaša 70: Tomas
Bagdanskis ir kt.,p. 276;
121 Žr. išnašą 7: LR Darbo kodeksas, 94 str.;
122Ten pat, XVII skyrius;
kurią nustato [Darbo kodeksas], įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar kolektyvinė sutartis.” Kaip jau minėta, vienas iš Darbo kodekso numatytų darbuotojų materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindų yra žala122, tačiau baudos skyrimo, remiantis konfidencialumo sutarties pažeidimu, atveju žala nėra įrodoma, užtenka tiesiog nustatyti pažeidimą ir už jį atsakingą asmenį. Taigi, materialinės atsakomybės taikymas darbuotojui neįrodžius žalos (nuostolių), blogina darbuotojo padėtį, lyginant su ta, kurią numato Darbo kodeksas, supaprastinant jame numatytas materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas. Kita vertus, darbuotojo padėtis bloginama vienodą teisinę galią kaip ir Darbo kodekso normos turinčia Civilinio kodekso norma – 1.116 str. 2 d., kurioje numatyta, kad informacija, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis ginama Civiliniamekodekse numatytais būdais. Tai yra įstatymo norma, kuria remiantis LR Darbo kodekso 94 straipsniu, galima daryti išvadą, kad darbuotojo padėtis taip pat gali būti nustatoma. Tačiau LR Darbo kodekso 11 straipsnyje įtvirtinta Darbo kodekso normų viršenybė santykyje su kitais įstatymais ar norminiais teisės aktais – „Jeigu tarp šio Kodekso normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų yra prieštaravimų, taikoma šio Kodekso norma.” Šiame straipsnyje įtvirtintas kolizijų, atsirandančių reglamentuojant darbo teisinius santykius, šalinimo mechanizmas. Kitavertus, Civilinio kodekso 1.3 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta Civilinio kodekso viršenybė prieš kitus įstatymus, išskyrus atvejus, kai pats Civilinis kodeksas suteikia viršenybę kitiems įstatymams. Šios kodeksų normos skiriasi tuo, kad Darbo kodekse įtvirtinta jo viršenybė prieš kitus įstatymus ir norminius teisės aktus, o Civiliniame kodekse įtvirtinta jo viršenybė tik prieš kitus įstatymus. Kodeksas nėra įstatymas, tai yra įstatymų rinkinys, tačiau tai yra norminis teisės aktas, todėl būtų galima manyti, kad Civiliniame kodekse nėra numatyta jo viršenybės prieš kitus kodeksus, o Darbo kodekse yra. Civilinio kodekso komentare teigiama, kad žodis „įstatymas” kodekso 1.3. straipsnyje pavartotas formaliuoju požiūriu ir nėra aiškinamas plečiamai , todėl galima daryti prielaidą, kad esant teisės normų kolizijai, Darbo kodeksas yra viršesnis už civilinį kodeksą.
Remiantis tarpšakinėmis kolizinių teisės normų sprendimo taisyklėmis – vėlesnė teisės norma keičia ankstesnę (lexposterioriderogatlegi priori) beispecialioji teisės norma keičia bendrąją (lex specialis derogatlegigenerali). Vadovaujantis šiomis taisyklėmis, Darbo kodeksas taip pat turi viršenybę prieš civilinį kodeksą, kadangi jis įsigaliojo vėliau nei Civilinis kodeksas, bei jame reglamentuojami santykiai tarp specifinių subjektų.
Antroje Darbo kodekso 11 straipsnio dalyje įtvirtintas In /avoremprincipas, kuris reiškia, kad esant prieštaravimų tarp norminių darbo teisės aktų nuostatų, turi būti taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata. Žiūrint iš darbuotojo perspektyvos, jam yra naudingesnės Darbo kodekso nuostatos, kadangi pagal jas, materialinei atsakomybei kilti, žala, kaltė ir priežastinis ryšys yra būtinos sąlygos, o remiantis Civilinio kodekso normomis, taikant netesybų institutą, už konfidencialumo sutarties sąlygų atskleidimą būtų galima darbuotojui skirti baudą neįrodinėjant žalos atsiradimo fakto, bei nenustatinėjant priežastinio ryšio tarp žalos ir darbuotojo veiksmų.
Lietuvos teismų praktikoje yra bylų, kuriose teismas priteisė darbdaviui nuostolių atlyginimą iš darbuotojo dėl konfidencialios informacijos atskleidimo ar panaudojimo , tačiau bylų, kuriose darbdaviai siekia prisiteisti baudą iš darbuotojo už konfidencialumo sutarties pažeidimą yra labai mažai. Byloje UAB „Prekybos marketingo paslaugos” p. R. Č. ir UAB ,,Rinkodaros ir prekybos paslaugos”, teismas sprendimą dėl nuostolių atlyginimo grindė nustatytais nesąžiningos konkurencijos veiksmais naudojant informaciją, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, nesant jo sutikimo, taip pat iš siūlymo konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį siekiant naudos sau ar padarant žalos šiam ūkio subjektui (Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai).
Byloje UAB „Baldų rojus” prieš G.O.Aukščiausiasis teismas pasisakė, kad Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta subjekto, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais pažeistų teisių gynybos būdai, vienas iš gynybos būdų – teisė kreiptis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo. Teismas konstatavo, kad „Konkurencijos įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka. Iš šios įstatymo normos darytina išvada, kad žala, padaryta nesąžininga konkurencija, turi būti apskaičiuojama ir įrodoma remiantis bendraisiais žalos atlyginimo principais, įtvirtintais Civiliniame kodekse, nes Konkurencijos įstatyme nenustatyta jokių specialių kriterijų, pagal kuriuos
131
turėtų būti apskaičiuojama žala.,, Pastebėtina, kad teismas žalos apskaičiavimui taikė Civilinio kodekso normas, kadangi Konkurencijos įstatyme nenustatyta kriterijų žalos apskaičiavimui, tačiau nepasisakė dėl Civilinio kodekso viršenybės, vadinasi Civilinio kodekso normas taikė tik tai specialiojo įstatymo įgyvendinimo daliai, kuri pačiame įstatyme nebuvo reglamentuota. Teismo sprendimas šioje byloje nepalengvina situacijos siekiant nustatyti, ar darbuotojui ir darbdaviui pasirašius konfidencialumo sutartį ji būtų traktuojama kaip civilinis sandoris reglamentuojamas Civiliniame kodekse, ar vis tik jam būtų taikomi specialios darbdavio ir darbuotojo santykius reglamentuojančio Darbo kodekso normos.
131Ten pat;
Atkreiptinas dėmesys, kad savitas teisinis statusas taikomas bendrovių vadovams, nors jie taip pat dirba pagal darbo sutartį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje pagal AB „Laivitė” ieškinį atsakovui G. R. nurodė, kad akcinių bendrovių vadovų žalos, padarytos bendrovei,santykiams taikytinas Akcinių bendrovių įstatymas ir kitos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos, bet ne darbo įstatymai.
Atlikus Lietuvos teismų praktikos analizę, pavyko rasti tik dvi bylas, kuriose darbdavys siekė prisiteisti netesybas (baudą) iš darbuotojo dėl konfidencialumo susitarimo pažeidimo. Abejose bylose autotransporto įmonė UAB „Arijus” siekė prisiteisti trijų mėnesinių atlyginimų baudą iš atleistų darbuotojų dėl konfidencialumo sutarties pažeidimo. Byloje prieš buvusį vadybininką D. G., teismas atmetė UAB „Arijus” ieškinį dėl baudos priteisimo ieškovui neįrodžius sutarties pažeidimo. Pastebėtina, kad nei Kretingos rajono apylinkės teismas, nei Klaipėdos apygardos teismas nekėlė klausimo dėl galimybės numatyti baudą darbuotojui už konfidencialumo sutarties pažeidimą, šią sutartį laikė vienareikšmiškai sutartine prievole – „Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas sutartinių prievolių neįvykdė arba įvykdė netinkamai, jam
134
būtųtaikoma sutartinės civilinės atsakomybės forma – netesybos (CK6.71 straipsnio 1 dalis).” Papildomai Klaipėdos apygardos teismas pažymėjo,kad „netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją siekiant atlyginti nukentėjusiai šaliai patirtus nuostolius, tačiau jos negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Teismas turi įvertinti šalių santykius, informacijos svarbą, konfidencialumo pareigos pažeidimo sunkumą, nuostolių dydį ir pan., atsižvelgti į netesybų paskirtį, sistemiškai taikyti teisės normas, reglamentuojančias prievolių neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo pasekmes, ir vadovautis CK1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, kurie reikalauja, kad priteistinos netesybos būtų protingos, ir spręsti, ar nėra pagrindo mažinti netesybas pagal CK6.73
135
straipsnio 2 dalį ar 6.258 straipsnio 3 dalį. ”
Byloje J.V. prieš UAB „Arijus” buvęs darbuotojas padavė ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, o atsakovas UAB „Arijus” pateikė priešieškinį dėl netesybų (baudos) už konfidencialumo sutarties pažeidimą priteisimo. Apeliacinė instancija, Klaipėdos apygardos teismas pasisakė, kad „Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos faktinės aplinkybės yra nepakankamos tam, kad teismas padarytų išvadą, jog ieškovas pažeidė konfidencialumo sutartį ir
137
134Žr. išnašą 134: UAB „Arijus” p. D.G.;
135Ten pat;
137Ten pat;
atskleidė komercinę paslaptį.” Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovo kasacinį skundą, grąžino bylą apeliacinei instancijai nagrinėti iš naujo dėl tinkamai neįvertintos bylojeesančių įrodymų visumos. Pakartotinai išnagrinėjus byla apeliacinėje instancijoje, teisėjų kolegija priėmė kardinaliai priešingą sprendimą nei prieš tai, pirmą kartą teismų praktikoje priteisdama darbdaviui baudą iš darbuotojo dėl konfidencialumo sutarties pažeidimo. Dėl galimybės skirti baudą ar dėl baudos dydžio pagrįstumo, už sutarties, pasirašytos darbo santykių metu, pažeidimą teismas nepasisakė. Šis teismo sprendimas šiuo metu yra apskųstas ir skundas įrašytas į Lietuvos Aukščiausiajam Teisme nagrinėtinų bylų sąrašą.
Remiantis nors ir negausia Lietuvos teismų praktikos analize, darytina išvada, kad teismai nekvestionuoja konfidencialumo sutarčių civilinio pobūdžio nepriklausomai nuo to, ar sutarties šalis sieja darbo santykiai, todėl net nesvarsto galimo materialinės atsakomybės ribojimo. Remiantis teismų praktika, netesybos ribojamos tiek, kiek netesybų institutas yra ribojamas civilinėje teisėje -netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją siekiant atlyginti nuostolius, tačiau jos negali leisti nepagrįstai praturtėti, turi atitikti Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, priešingu atveju, gali būti teismo mažinamos pagal Civilinio kodekso 6.73 str. 2 d. arba 6.258 str. 3 dalį.
4. ATSAKOMYBĖS UŽ NEKONKURAVIMO SUSITARIMO, NESĄŽININGOS KONKURENCIJOS BEI KONFIDENCIALUMO
SUSITARIMO PAŽEIDIMO ATVEJU PALYGINIMAS
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas į darbo sutartį įtrauktą nekonkuravimo susitarimą, pasisakė, kad „pagal susitarimo prigimtį, pobūdį ir esmę šis susitarimas vertintinas kaip civilinis teisinis sandoris, nepaisant to, kad jis buvo sudarytas darbo sutarties šalių ir inkorporuotas į šalių sudarytą darbo sutartį kaip jos papildymas. Sutarties šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų; tokia sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei. Tai reiškia, kad darbo sutartyje inkorporuotas nekonkuravimo susitarimas gali būti vertinamas kaip galiojantis civilinis teisinis susitarimas, sukuriantis jo šalims civilines teises ir pareigas. ” Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad „Darbo kodekso normos nekonkuravimo susitarimų nereglamentuoja. nekonkuravimo susitarimas šalių sudarytas joms veikiant kaip civilinių teisinių santykių subjektams ir to susitarimo pagrindu tarp šalių yra atsiradęciviliniai teisiniai santykiai, kuriems DK netaikytinas (DK 1 straipsnis).” Taigi nekonkuravimo susitarimus priskyrė civilinei teisei, nes jie nėra reglamentuoti Darbo kodekse, šiuo atveju buvo taikoma įstatymo analogija.
Tačiau materialinės atsakomybės taikymas, esant konfidencialumo susitarimo pažeidimo atveju, yra reglamentuotas tiek Darbo, tiek ir Civiliniame kodekse, todėl šiuo atveju sprendžiamas ne analogijos pritaikymo, o kolizinių teisės normų viršenybės klausimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinio pobūdžio nekonkuravimo susitarimai/sutartys pradeda galioti tik po darbo santykių pabaigos. Darbo sutarties galiojimo metu, darbdavį ir darbuotoją sieja pasitikėjimo ir lojalumo santykis , todėl tiek konfidencialumo tiek nekonkuravimo pareiga gali būti įtvirtinta darbo tvarkos taisyklėse, darbo sutartyje ar atskiroje sutartyje.
Konkurencijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais (kas apima ir susitarimo saugoti komercines paslaptis nesilaikymą pagal Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 3 p.), turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl: 1) neteisėtų veiksmų nutraukimo; 2) padarytos žalos atlyginimo; 3) įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius anksčiau pateiktą neteisingą informaciją arba pateikiančius paaiškinimus dėl ūkio subjekto ar jų gaminamų prekių tapatybės; 4) prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžiningos konkurencijos vykdymu, konfiskavimo ar sunaikinimo, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų. Atsakomybė už nesąžiningos konkurencijos veiksmus kyla deliktinės atsakomybės pagrindu, tarp pažeistų interesų gynybos priemonių galimybė taikyti baudą nėra numatyta, tačiau jokio imperatyvaus draudimo sudaryti sutartį dėl atsakomybės už nesąžiningą konkurenciją, šiame įstatyme nėra, todėl vadovaujantis sutarčių laisvės principu – „[š]alys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. ” Darytina išvada, kad šiuo atveju subjektai gali sudaryti sutartis bei, remiantis Civilinio kodekso 6.258 straipsniu, numatyti jose baudas, kaip sutartinės civilinės atsakomybės formą, už sutartinių prievolių nevykdymą.
5. ATSAKOMYBĖ UŽ KONFIDENCIALUMO SUTARTIES PAŽEIDIMĄ PO DARBO SANTYKIŲ PABAIGOS
Kaip minėta, darbo santykiams pasibaigus nesąžiningos konkurencijos veiksmai reguliuojami Konkurencijos įstatyme įtvirtinta darbuotojo, žinančio komercinę paslaptį, pareiga nenaudoti šios informacijos ne mažiau kaip vienerius metus nuo darbo santykių baigimosi, jeigu įstatyme ar sutartyje nėra numatyta kitaip. Šis įpareigojimas yra įstatyminis ir jis nėra saistomas su darbdavio pareiga mokėti buvusiam darbuotojui kompensaciją, tačiau jeigu nesąžiningos konkurencijos ribojimo sąlyga įtraukiama į darbo sutartį ir yra numatomas kompensacijos mokėjimas – tokia sutarties sąlyga šalims privaloma. Norint įpareigoti buvusį darbuotoją ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui po darbo sutarties nutraukimo, nenaudoti bendrovės komercinių paslapčių ilgesnio nei vienerių metų, Daivos Petrylaitės teigimu, tai galima padaryti pasirašant konfidencialumo sutartį.
Kadangi klausimo dėl galimybės sudaryti konfidencialumo sutartį darbo santykių metu nekyla, tai, remiantis sutarties laisvės principu, nekvestionuotina ir galimybė, vadovaujantis civiline sutarčių teise, sudaryti tokią sutartį tarp buvusio darbuotojo ir darbdavio po darbo santykių pabaigos, kaip dviems atskiriems civiliams subjektams. Abejotina, ar sudarant tokį sandorį turėtų būti numatoma kompensacija buvusiam darbuotojui, už ilgesnį nei įstatyme numatytą konfidencialios informacijos saugojimą. Pasibaigus darbo santykiams darbuotojo nesaisto lojalumo pareiga darbdaviui, Konkurencijos įstatymas saugoti paslaptį įpareigoja tik vienerių metų laikotarpiui po sutarties pabaigos, Civilinio kodekso 1.116 straipsnis numato pareigą atlyginti nuostolius, kurie atsiranda atskleidus komercines (komercines) paslaptis tik tuo atveju, jeigu yra sudaryta sutartis, todėl, tikėtina, kad sudarius konfidencialumo sutartį galiojančią ilgiau nei vienerius metus po darbo santykių pabaigos ir nenumačius buvusiam darbuotojui kompensacijos už komercinių (gamybinių) paslapčių neatskleidimą, tapačiai, nekonkuravimo sutarčiai, būtų pažeidžiama sutarties šalių lygybės bei interesų pusiausvyros principai.
Civilinio kodekso 6.228 straipsnio 1 dalis numato, kad „Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. ” Atsižvelgus į tai, kad po darbo santykių pabaigos darbuotojas neturi jokio intereso saugoti bendrovės paslaptis, konfidencialumo sutartis nenumatant kompensacijos gali būti įvertinta kaip tikvienašališkai darbdaviui naudingas sandoris, įtvirtinantis esminę šalių nelygybę pasinaudojus ekonomiškai silpnesne ir/arba priklausoma šalimi.
6. KONFIDENCIALIOS INFORMACIJOS APSAUGA UŽSIENIO
VALSTYBĖSE
Jungtinėse Amerikos Valstijose daugumoje valstijų yra taikomas UniformTradeSecretAct , kuriame numatyta subjekto pareiga atlyginti nuostolius verslo vienetui, jeigu dėl jo kaltės buvo atskleista verslo vieneto komercinė paslaptis. JAV darbo santykiai reguliuojami daug liberaliau nei kontinentinės Europos šalyse – darbdaviai turi teisę pasirašyti konfidencialumo sutartis su darbuotojais, už kurių pažeidimą darbuotojui butų numatoma didelės baudinės netesybos, be visa ko, šie susitarimai gali būti vienpusiai, t.y. nesilaikant šalių lygybės
149
principo.
149Autorės versta iš: David D. Friedman, William M. Landes, andRichard A. Posner, SomeEconomicsOjTradeSecretLaw (Washington, D.C: TheJournalofEconomic, 1989) p. 26;
Kontinentinės Europos šalys daug griežčiau reglamentuoja darbdavių ir darbuotojų santykius. Pavyzdžiui, kaip ir Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje už komercinių paslapčių atskleidimą gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Daugumoje Europos šalių darbuotojai darbo santykių metu yra saistomi lojalumo pareigos darbdaviui, todėl privalo saugoti konfidencialia laikomą informaciją net ir neesant papildomų susitarimų. Pavyzdžiui, Čekijos Respublikoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, pareiga saugoti bendrovės konfidencialią informaciją įtvirtinta šalių Darbo kodeksuose, tačiau ji baigiasi kartu su darbo sutartimi, nebent į darbo sutartį įtraukiama po konfidencialumo išlyga galiojanti ir po darbo santykių pabaigos. Lenkijos Darbo kodekso 100 straipsnyje taip pat yra įtvirtinta darbuotojo pareiga saugoti bendrovės konfidencialią informaciją , o nesąžiningą konkurenciją draudžiantis 1993 balandžio 16-os akto 11 straipsnis (Actof 16 April 1993 onthesuppressionofunfaircompetition) numato draudimą atskleisti bendrovės konfidencialią informaciją dar trejus metus nuo darbosutarties nutraukimo. Bendros pasaulinės ar Europinės tendencijos dėl galimybės sutarties pagrindu numatyti baudą darbuotojui už konfidencialumo pareigos nesilaikymo nėra, kiekvienos valstybės atveju reikėtų atlikti detalią teisės normų, reglamentuojančių darbo santykius bei komercinių (gamybinių) paslapčių apsaugą, analizę.
Pastebėtinas Lietuvos teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo pareigą saugoti bendrovės komercines paslaptis, bendrumas su Lenkijos teisės normomis. Sutarties laisvės principas įtvirtintas Lenkijos Civilinio kodekso 3531 straipsnyje155, tačiau Lenkijos Darbo kodekso 300 straipsnyje nurodyta, kad Civilinio kodekso normos darbo santykiams taikomos tik tiek, kiek jų nereglamentuoja darbo kodeksas . Kaip minėta, Lenkijos Darbo kodekse yra įtvirtinta darbuotojo pareiga saugoti bendrovės konfidencialią informaciją, o nesąžiningą konkurenciją draudžiantis 1993 balandžio 16-os akto 11 straipsnis numato draudimą atskleisti bendrovės konfidencialią informaciją dar trejus metus nuo darbo sutarties nutraukimo. Konfidencialios informacijos atskleidimas ar panaudojimas neparėjus trejiems metams nuo darbo santykių pabaigos traktuojama kaip nesąžininga konkurencija, todėl nukentėjusioji šalis pagal 1993 balandžio 16-os akto 18.1 straipsnį įgyja teisę reikalauti nutraukti veiksmus, pašalinti atsiradusius padarinius, perleisti gautą pelną, prašyti kompensuoti nuostolius ir kt. , atitinkamai kaip LR Konkurencijos įstatymo 17 straipsnyje galimybė taikyti baudą nenumatyta. Remiantis Lenkijos teisės normomis, darbuotojas ir darbdavys gali sudaryti konfidencialumo bei nekonkuravimo susitarimus, tačiau jie negali bloginti darbuotojo padėties lyginant su ta, kuri nustatyta Lenkijos Darbo kodekse (Lenkijos darbo kodekso 18 straipsnis).
155 Žr. išnašą 154:ThePolishCivilCode, 3531 str.;
Pažymėtina tai, kad Lenkijos Darbo kodekso 1011 – 1014 straipsniai reglamentuoja nekonkuravimo susitarimus tarp darbuotojo ir darbdavio, kas nėra reglamentuota LR darbo kodekse. Lenkijos darbo kodekso normos reglamentuojančios nekonkuravimo susitarimus iš esmės sutampa su Lietuvos teismų praktika – darbo santykių metu tarp darbdavio ir darbuotojo gali būti sudaromi nekonkuravimo susitarimai, tačiau už nekonkuravimą kompensacija darbuotojui nėra mokama, kadangi tai yra dalis lojalumo pareigos. Priešingai, susitarimai dėl nekonkuravimo po darbo santykių pabaigos galioja tik tokiu atveju, jeigu darbuotojui už nekonkuravimą mokama kompensacija. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal susiformavusią Lenkijos teismų praktiką, susitarimuose dėl nekonkuravimo darbo santykių metu, už jų pažeidimą darbuotojui negali būtitaikomos baudos – susitarimai dėl baudos yra niekiniai ir negaliojantys. Tokia teismų praktika grindžiama tuo, kad Civilinės teisės normos darbo santykiams taikomos tik tiek, kiek jų nereglamentuoja Darbo kodeksas (Lenkijos darbo kodekso 300 straipsnis), tuo tarpu darbuotojo materialinė atsakomybė yra reglamentuota Darbo kodekse – materialinei atsakomybei kilti būtina įrodyti patirtus nuostolius. Tuo tarpu, nekonkuravimo susitarimai sudaryti po darbo santykių pabaigos yra reglamentuojami pagal Civilinės sutarčių teisės normas ir gali būti taikomos visos teisėtos sutartinės atsakomybės formos įskaitant ir netesybas.
Lenkijos teisės doktrinoje baudų taikymas už nekonkuravimo pažeidimą vertinamas kritiškai, kaip darbo teisės spraga leidžianti bausti buvusį darbuotoją už konkuravimo pažeidimą, tačiau nėra jokių teisės normų ribojančių tokią sutarties sąlygą. Atsižvelgus į draudimą numatyti baudas darbuotojui dėl nekonkuravimo sutarties pažeidimo darbo santykių metu, analogiškai, tuo pačiu, ribotos materialinės darbuotojų atsakomybės pagrindu, butų galima daryti išvadą, kad tokios baudos yra draudžiamos ir konfidencialumo susitarimuose.
IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS
Atlikus sisteminę ir lyginamąją galimos darbuotojų atsakomybės bendrovės komercinių paslapčių apsaugos pažeidimo atvejais analizę, negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, ar sutartyje su darbuotoju dėl konfidencialios informacijos atskleidimo ar panaudojimo numatyta bauda būtų niekinė sutarties sąlyga. Hipotezė, konfidencialumo sutartyse tarp darbdavio ir darbuotojo numatoma bauda yra niekinė sutarties sąlyga, kadangi prieštarauja imperatyvioms teisės normoms teoriškai turi pagrindo, tačiau atsžvelgus į dabartinę teismų praktiką -nepasitivrtino.
1. Remiantis analizuotomis teisės normomis, daroma išvada, kad viena iš būtinų Darbo kodekse numatytų sąlygų darbuotojo materialinei atsakomybei iš su darbo santykiais susijusių susitarimų atsirasti yra žala. Atsižvelgiant į tai, kad Darbo kodeksas yra specialusis ir vėliau įsigaliojęs norminis teisės aktas lyginant su Civiliniu kodeksu, jame įtvirtintos normos yra viršesnės už Civilinio kodekso teisės normas, todėl bauda, kaip sutartinės civilinės atsakomybės institutas negali būti taikoma darbuotojui, kadangi ji taikoma neįrodinėjant patirtos žalos.
2. Išanalizavus daugumos autorių, nagrinėjusių darbuotojų atsakomybės klausimą dėl konfidencialumo sutarties pažeidimo, bei besiformuojančią teismų praktiką, baudos instituto taikymas darbuotojui nebuvo kvestionuojamas, atvirkščiai, pripažintas kaip galima atsakomybės už konfidencialumo sutarties pažeidimą taikymo forma.
3. Pabrėžtina, kad dėl susitarimų tarp buvusio darbdavio ir darbuotojo, po darbo santykių pabaigos, civilinio pobūdžio dvejonių nekyla, todėl šalys vadovaujantis sutarties laisvės principu gali sudaryti konfidencialumo sutartį ir numatyti netesybas už jos pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys, jog fiksuojant netesybų (baudos) dydį, privalu nepažeisti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Atsižvelgiant į komercinių paslapčių teisinio reglamentavimo specifiką tarp darbo santykiais susijusių subjektų ir siekiant realizuoti konfidencialios informacijos apsaugą, teiktinos šios rekomendacijos:
1. Konfidencialumo sutartyje patartina tiksliai ir preciziškai apibrėžti informaciją ar kriterijus, kuriais remiantis atitinkamo turinio informacija pripažįstama bendrovės komercine paslaptimi bei išsamiai apibrėžti veiksmus, laikytinus konfidencialumo pareigos pažeidimu.
2. Siekiant išvengti sudėtingo nuostolių įrodinėjimo ir pagrindimo proceso, nustatyti fiksuoto dydžio netesybas (baudą) už konfidencialumo sutarties sąlygų pažeidimą. Pažymėtina, kad net ir susiformavus tokiai teismų praktikai, jog baudos numatymas už konfidencialumo pažeidimą yra niekinė ir negaliojanti sutarties sąlyga, vienos sutarties sąlygos negaliojimas vis tiek nedaro visos sutarties negaliojančios, todėl bet kuriuo atveju, panaikinus sutarties dalį dėl baudos, darbdavys turės teisę reikalauti atlyginti nuostolius.
3. Nustatant baudos dydį, vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir poringumo principais, nustatomos netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją ir negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti darbuotojo sąskaita.
4. Sudarant sutartį dėl konfidencialios informacijos saugojimo reikia nurodyti tikslų jos galiojimo laiką, kadangi įstatyminė apsauga komercinėms gamybinėms paslaptims suteikiama tik vienerių metų laikotarpiui.
Atsiųsti pilną pinigine bauda