Aprūpinimo maistu užtikrinimas (angl. food security) – kai visi žmonės bet kuriuo metu turi fizinį, socialinį, ekonominį priėjimą prie pakankamo, saugaus ir maistingo maisto, kuris tenkina jų mitybos poreikius, reikalingus sveikam ir aktyviam gyvenimui (FAO, 2009). Nepakankamas aprūpinimo maistu užtikrinimas (angl. food insecurity) – kai žmonės neturi pakankamo fizinio, socialinio, ekonominio priėjimo prie pakankamo, saugaus ir maistingo maisto, kuris tenkina jų mitybos poreikius, reikalingus sveikam ir aktyviam gyvenimui (FAO, 2009).

Maisto buvimas (angl. food availability) – pakankamo kiekio maisto buvimas, kurį lemia vietinė gamyba, atsargų lygis, grynasis importas (FAO, 2009).

Maisto prieinamumas (angl. food accessibility) – asmenų galimybė naudotis pakankamais ištekliais (darbo, kapitalo) tam, kad jie galėtų įsigyti tinkamus maisto produktus (FAO, 2009). Maisto importo galimybės (angl. food importing potencial) – galimybė finansuoti maisto produktų importą eksporto pajamomis (FAO, 2008).

Badas (ang. hunger) – socialinis reiškinys, kai dėl gamtinių, ekonominių ar politinių priežasčių tam tikro regiono didelė gyventojų dalis badauja ir labai padidėja mirčių iš bado ar dėl su badavimu susijusių ligų. Visi badaujantys žmonės yra nepakankamai aprūpinti maistu, tačiau ne visi nepakankamai aprūpinti maistu badauja, nes nepakankamas aprūpinimas maistu gali pasireikšti ir mikroelementų trūkumu (FAO, 2009).

Besivystanti šalis (angl. developing country) – valstybė, kuri dėl savo ekonominio, socialinio ir politinio išsivystymo yra palyginti žemesnėje stadijoje negu išsivysčiusios šalys. Priskyrimas priklauso nuo išsivystymo kriterijaus pasirinkimo (FAO, 2011). Skurdas ( angl. poverty ) – padėtis, kai turimų pajamų nepakanka normaliam gyvenimui ( FAO,2008).

ĮVADAS

Tyrimo aktualumas. Pastaraisiais metais pasaulyje padaugėjo bado ir nepakankamos mitybos atvejų. Viešai pripažįstama, kad milijardas žmonių vis dar badauja bei nepakankamai maitinasi, o tai itin veikia žmogaus socialinę raidą, socialinį ir politinį stabilumą bei pažangą įgyvendinant Tūkstantmečio vystymosi tikslus. Silpnoms valstybėms itin daug sunkumų kyla siekiant pirmojo – panaikinti ypač didelį skurdą ir badą. 2007-2008 m. ir šiuo metu sparčiai augančios maisto kainos ir globali finansinė krizė taip pat turėjo didelės įtakos besivystančioms Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos regiono šalims. Daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių turi vizijas ir gali konstruktyviau padėti besivystančioms šalims įveikti dvi didžiausias blogybes -badą ir skurdą ir tai skatina reikalavimą didinti pajamas skurdesnėse valstybėse.
T. Maltusas (1798) vienas iš pirmųjų atkreipė dėmesį į skurdo ir bado problemas, savo idėjas išdėstė ,,gyventojų skaičiaus augimo teorijoje”. 1970 – ųjų metų pradžioje įvykusi Afrikos maisto krizė paskatino didelį pasaulio bendruomenės susirūpinimą maisto užtikrinimo ir tiekimo klausimais. Dėmesys, maisto išteklių, kaip pagrindinės aprūpinimo maistu užtikrinimo stokos priežasties akcentavimas, pirmąkart buvo suformuotas įvykusiame Pasaulio viršūnių susitikime (1974) maisto klausimais. Didelę įtaką mąstymo pasikeitimams ir maisto stokos bei aprūpinimo maistu užtikrinimo paradigmos susiformavimui turėjo A. Seno (1981) „teisės į maistą teorija”. XX a. pradėjo ryškėti diskusijos apie maisto politikos perėjimą nuo maisto pasiūlos prie maisto paklausos klausimų, dabartiniu metu aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvokos samprata apima keturias maisto būklės dimensijas – maisto buvimo, prieinamumo, panaudojimo ir stabilumo dimensijas. Aprūpinimo maistu užtikrinimo galimybių mokslines studijas įvairiais lygmenimis atliko Borton, Shoham (1991), Smith, Pointing, Maxwell (1992), Maxwell, Frankenberger (1992), Crooks (1996), Frankenberger, McCaston (1998), Hahn (2000), Clay (2002), Garret, Ruel (1999), Smith (2003), Iram, Butt (2004), Essex (2010), Vitunskienė (2009), Čiegis, Kulvelytė (2010 ), Dubickienė (2011) ir daugelis kitų mokslininkų.
Didelis dėmesys pasaulio ir skurstančių regionų mastu skiriamas problemai, susijusiai su aprūpinimo maistu užtikrinimu, aktyviai šioje srityje veikia tokios tarptautinės organizacijos kaip Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF), Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO), Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (IFAD) ir kt. Europos Sąjunga aprūpinimo maistu užtikrinimo pagalbos besivystančioms šalims uždaviniams spręsti sukūrė 1 mlrd. EUR biudžeto Maisto priemonę (COM (2010) 81, dėl pažangos ataskaitos), skirtą teikti laikiną paramą labiausiai nukentėjusioms besivystančioms šalims. Daugelį metų ES ir jos valstybės narės tiek finansiniu, tiek politiniu požiūriu yra svarbiausios ir patikimiausios veikėjos aprūpinimo maistu užtikrinimo srityje. Europos Sąjungos pozicijos sprendžiant aprūpinimo maistu užtikrinimo uždavinius ir didinant ES pagalbos veiksmingumą, nurodytos Lisabonos sutartyje (2010, 210 str.), 2020 m. ES strategijoje (COM (2010) 2020) ir Europos konsensuse dėl vystymosi (2006/C 46/01).
Tyrimo problema. Aprūpinimo maistu užtikrinimo problema aktuali daugeliui pasaulio šalių, o ypač besivystančios ekonomikos šalims ir ši problema tampa vis aktualesne esamos ekonominės krizės laikotarpiu. Tiek mokslinėje literatūroje, tiek ir šiuo metu išsivysčiusių šalių politikų bei įvairių organizacijų dėmesys problemos aktualumui yra skiriamas viso pasaulio mastu. Todėl, siekiant pagerinti aprūpinimo maistu užtikrinimą besivystančiose šalyse, reikia įvertinti aprūpinimo maistu užtikrinimo būklę, problemos sprendimo alternatyvas bei priemones.
Tyrimo objektas – aprūpinimo maistu užtikrinimas besivystančiose šalyse.
Tyrimo tikslas – įvertinus besivystančių šalių aprūpinimo maistu užtikrinimo būklę, numatyti aprūpinimo maistu užtikrinimo problemos sprendimo alternatyvas ir priemones.
Tyrimo uždaviniai:
1. Išnagrinėti aprūpinimo maistu užtikrinimo teorinius aspektus;
2. Išnagrinėti aprūpinimo maistu užtikrinimo vertinimo metodiką;
3. Įvertinti aprūpinimo maistu užtikrinimo būklę ir problemos sprendimo galimybes besivystančiose šalyse.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė, apibendrinimas, palyginimas ir abstrahavimas, statistinių duomenų grupavimas, sisteminimas bei palyginimas, grafinio vaizdavimo metodai.
Darbe atliekama Tarptautinių organizacijų dokumentų ir informacinių šaltinių analizė ir apibendrinimas. Statistinių duomenų analizė ir modeliavimas atliekamas remiantis Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO), Pasaulio Banko ir kitomis duomenų bazėmis.
Tyrimo laikotarpis: Kadangi buvo siekiama įvertinti aprūpinimo maistu užtikrinimo būklę besivystančiose šalyse, naudoti paskutinių metų ( 2009 – 2010 m.) oficialiai skelbiami statistikos duomenys.
Šio magistrantūros studijų baigiamojo darbo tyrimų pagrindu „Jaunojo mokslininko 2012″ konferencijos elektroniniame leidinyje buvo publikuotas straipsnis „.Aprūpinimo maistu problema besivystančiose šalyse” ( 1 priedas ).
1. APRŪPINIMO MAISTU UŽTIKRINIMO PROBLEMA BESIVYSTANČIOSE ŠALYSE

1.1. Aprūpinimo maistu užtikrinimo samprata

Dabartiniai aprūpinimo maistu užtikrinimo klausimai pradėti nagrinėti XX a. devintajame dešimtmetyje, kada diskusijos apie maisto politiką perėjo nuo maisto pasiūlos prie maisto paklausos klausimų (Čiegis, Kulvelytė, 2010a).
Dar 1798 metais ekonomisto T. Maltuso idėja veikale ,,Esė apie visuomenės principą ir jo įtaką ateities visuomenės tobulėjimui” („An Essay on the Principle of Population as It Affects the Future Improvement of Society”) buvo paremta teiginiais, susijusiais su gyventojų skaičiaus didėjimu, kur buvo teigiama, kad gyventojų populiacija didėja žymiai sparčiau nei maisto ištekliai. Pasak T. Maltuso, gyventojų skaičius auga geometrine progresija, o maisto atsargos -aritmetine, taigi, augančiam gyventojų skaičiui apdirbant fiksuotą žemės kiekį, ribinis darbo našumas mažės, o žemės ūkio produktų apimtys nepajėgs augti tokiais pačiais tempais, kaip ir gyventojų skaičius (Jackson, 2009). Frankenberger ir McCaston (1998), pažymi, kad 1970 -aisiais maisto saugumo klausimai daugiausiai buvo susiję su nacionaliniais ir pasauliniais maisto tiekimo procesais. 1970 m. pradžioje įvykusi Afrikos maisto krizė paskatino didelį pasaulio bendruomenės susirūpinimą maisto užtikrinimo ir tiekimo klausimais. Toks dėmesys, pradinės maisto išteklių, kaip pagrindinės aprūpinimo maistu užtikrinimo stokos priežasties akcentavimas, pirmąkart buvo suformuotas 1974 m. įvykusiame Pasaulio viršūnių susitikime maisto klausimais. XX a. devintojo dešimtmečio viduryje tapo aišku, jog pakankamas maisto kiekis nacionaliniu mastu dar nereiškė aprūpinimo maistu užtikrinimo individų ir namų ūkių lygiu. Pasak Borton, Shoham (1991), mokslininkai ir plėtros specialistai suprato, kad maisto saugumo stoka atsiranda, kai maisto yra, tačiau jis nėra prieinamas dėl sumažėjusios žmonių teisės gauti maistą. Tokiam pažiūrų pasikeitimui į maisto stokos atsiradimo klausimus didelę įtaką turėjo A. Sen (1981) ,,teisės į maistą teorija” (Frankenberger, 1992). Sen (1981) teisės į maistą teorija (angl. food entitlement theory) turėjo didelę įtaką naujos maisto stokos paradigmos susiformavimui. Kaip pažymi tolimesnių mokslininkų atlikti tyrimai (Corbett, 1988; Bebbington, 1999), „teisės į maistą teorija” vėliau buvo išplėtota į „darnaus pragyvenimo šaltinio požiūrį” (angl. sustainable livelihood approach), kuris nagrinėja kaip namų ūkiai paskirsto skirtingų rūšių turtą tam, kad išlaikytų savo aprūpinimo maistu užtikrinimą. Darnaus pragyvenimo šaltinio požiūris išsamiau ir daugiau analizuoja skirtingas turto rūšis, kurios siejasi tarpusavyje ir apima socialinį, žmogiškąjį, finansinį, fizinį ir ekologinį kapitalą. Kaip teigia Čiegis, Kulvelytė (2010 a), ,,tai susiję su darnaus vystymosi ekonominėje teorijoje iš naujo suformuluota bei gerokai išplėsta kapitalo

kategorija, išskiriant keturias pagrindines jo formas: a) žmogaus sukurtą kapitalą; b) gamtinį kapitalą; c) žmogiškąjį (ar intelektualinį) kapitalą; d) socialinį/ organizacinį kapitalą”.
Nuo 1980 m. pabaigos įvairios paramos organizacijos ir nevyriausybinės organizacijos pradėjo prie socialinių ir ekonominių rodiklių įtraukti ir informaciją susijusią su aprūpinimo maistu užtikrinimu bei jo stoka (Frankenberger, McCaston, 1998). Smith, Pointing, Maxwell (1992) pateikė 194 mokslinėje literatūroje rastus maisto saugumo sąvokos apibrėžimus, atspindinčius tolimesnę šios sąvokos interpretaciją iš kurios išsirutuliojo ir maisto užtikrinimo sąvokos. 1 lentelėje pateikiama, kaip skirtingi autoriai apibrėžia aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoką, sampratos.

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) 1983 m. aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoką praplėtė įtraukdama dar vieną svarbų aspektą – priėjimo prie egzistuojančių išteklių užtikrinimą pažeidžiamoms grupėms. Tai reiškė, kad turi būti balansas tarp maisto išteklių pasiūlos ir paklausos. Aprūpinimo maistu užtikrinimas nuo 1983 m. jau buvo suprantamas, kaip „užtikrinimas, kad visi žmonės bet kuriuo metu turėtų tiek fizinį, tiek ekonominį priėjimą prie pagrindinio maisto, kurio jiems reikia” . Kaip pažymi Clay (2002), Pasaulio banko ataskaitoje „Skurdas ir badas”, 1986 – aisiais metais buvo nuolatinio nepakankamo aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoka, kuri siejama su skurdu, bei mažomis pajamomis, atskirta nuo laikino nepakankamo aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvokos, susijusios su išoriniais veiksniais, gamtos katastrofomis, ekonomikos suirutėmis ir konfliktinėmis situacijomis. XX a. 10 dešimtmečio viduryje sąvoka buvo praplėsta ir apėmė saugų maistą ir subalansuotą mitybą, todėl ji jau atspindėjo ir kylantį susirūpinimą dėl maisto sudėties bei mitybos poreikių.
Pasaulio viršūnių susitikime maisto klausimais 1996 metais buvo apibrėžta sąvoka, kuri ir dabar yra plačiausiai naudojama, tai: „Aprūpinimas maistu užtikrinamas, kai visi žmonės bet kuriuo metu turi tiek fizinį, tiek ekonominį priėjimą prie pakankamo, saugaus ir maistingo maisto, kuris tenkina jų mitybos poreikius, reikalingus sveikam ir aktyviam gyvenimui” (FAO, 1996). Sąvoka pabrėžia ir išskiria keturias aprūpinimo maistu užtikrinimo (mitybos būklės) dimensijas.

Paskutinė, ketvirtoji „stabilumo” dimensija įtakoja pirmąsias tris maisto buvimo, maisto prieinamumo ir maisto panaudojimo dimensijas, pateiktas 2 lentelėje. Kaip teigia Migotto ir kt. (2005), stabilumo dimensiją atspindi žodžiai „bet kuriuo metu”. Kai kurie autoriai šią dimensiją tapatina su maisto saugumu susijusia sąvoka – pažeidžiamumu, tačiau sąvoka daugiausiai yra naudojama kalbant apie žmones, kurie yra neapsaugoti nuo galimybės patirti badą ateityje. Daugelio autorių pabrėžiama tai, kad dabartiniu metu žmonės gali palaikyti tam tikrą aprūpinimo maistu užtikrinimo lygį, tačiau ateityje atsidurti bado pavojuje (FAO, 2008). Kaip teigia Sen (1981), aprūpinimo maistu užtikrinimas glaudžiai siejasi su skurdu ir badu, bei yra sąlygojamas ekonominių, socialinių ir kultūrinių veiksnių. Kiekvienas namų ūkis gali susidurti su aprūpinimo maistu užtikrinimo problema, nors regioniniu bei valstybės lygmeniu maisto yra pakankamai (Baniukaitis, 2009). Badmetis, badas – socialinis reiškinys, kai dėl gamtinių, ekonominių ar politinių priežasčių, tam tikro regiono didelė gyventojų dalis badauja ir labai padidėja mirčių iš bado ar dėl su badavimu susijusių ligų. Istoriškai badas atsirasdavo regionuose, kurie dėl demografinių pokyčių (gyventojų skaičiaus augimo) nebegalėdavo vietiniais resursais išmaitinti visų gyventojų. Badmečius sukelia nederlius dėl gamtinių priežasčių (blogų orų, sausros, kenkėjų), kai nėra sukauptos pakankamos maisto atsargos, taip pat tokie įvykiai kaip karas ar neefektyvi ekonominė politika. Nors daugelis badmečių sutampa su maisto trūkumu tam tikrame regione, tačiau kartais badas ištinka ir esant maisto produktų pertekliui, kai dėl tam tikrų ekonominės ar karinės politikos sprendimų tam tikrai grupei gyventojų užkertamas kelias gauti maisto. Žemės ūkio organizacija įvairaus sunkumo badą klasifikuoja pagal bado skalę HHS: 0 -1- namų ūkyje bado nėra, 2-3 – namų ūkyje vidutinis alkis ir 4-6 – sunkus badas namų ūkyje. Ši skalė pagrįsta namų ūkių aprūpinimu maistu ir nesaugaus maisto srityse, rodiklis (HHS) naudojamas matuojant faktinį bado ir maisto nepritekliaus paplitimą namų ūkiuose (The EC-FAO Progr…, 2011). Pasak Migotto ir kt. (2005), svarbu yra ne tik pasiekti atitinkamai pakankamą aprūpinimo maistu užtikrinimo lygį, bet ir gebėti jį išlaikyti laikui bėgant. Nepaisant didelių technologinių ir ekonominių pasiekimų, šiuolaikiniame pasaulyje, tam tikruose regionuose iki šiol kyla badmečiai, daugiausia besivystančiose pasaulio šalyse. Kita vertus, daugiausia badauja tam tikri gyventojų sluoksniai ir tai lemia ne badmečiai, o struktūrinės socialinės ir ekonominės problemos. Essex (2010) teigia, kad prieš dešimtmetį įvykusios maisto krizės sudėtingumas tarp pasaulio visuomenės sukėlė intensyvių diskusijų dėl bado ir maisto nesaugumo priežasčių kylančios dinamikos ir tarpusavio sąryšių pasaulio ekonomikoje. Ginčuose dėl fundamentalių maisto krizės šaknų, dėmesys buvo sutelktas į pasaulinės rinkos dinamiką, jos kintamumą ir nekoordinuotus vyriausybių politikos, tarptautinių institucijų veiksmus susijusius su ekonominiu augimu, finansiniu kapitalu, į eksportą orientuotomis investicijomis, žemės ūkio produktų gamybą, socialinės apsaugos infrastruktūrą, problemomis.
Apibendrinant poskyrį galima teigti, kad aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvokos samprata formavosi laipsniškai, mokslininkams ir tyrėjams sistemingai papildant, paaiškinant ir įvedant naują sąvokos supratimą, kurį diktavo besikeičiančios ekonominės, aplinkos ir socialinės sąlygos ir vis iškylančios naujos pasaulinės problemos, susijusios su žmonių galimybėmis apsirūpinti maistu. Paskutinė ir dabartiniu metu daugiausiai naudojama aprūpinimo maistu užtikrinimo sąvoka apima keturias maisto būklės dimensijas – maisto panaudojimo, maisto prieinamumo, maisto buvimo ir stabilumo dimensijas.

1.2. Aprūpinimo maistu užtikrinimo lygmenys

Aprūpinimo maistu užtikrinimas apibrėžiamas funkcija, priklausančia nuo daugelio veiksnių, leidžiančių gyventojams apsirūpinti pilnaverčiu ir saugiu maistu tam tikrais būdais, įskaitant darbą, švietimą ir dalyvavimą visuomeniniame gyvenime.
Ankstyvuoju laikotarpiu, iki 1970 metų, nagrinėjant klausimus, susijusius su aprūpinimu ir užtikrinimu maistu, mokslininkų dažniausiai buvo akcentuojama pakankama maisto pasiūla, žemės ūkio produktų pakankamumas ir žemės ūkio prekybos balansas. 1970- aisiais aprūpinimo maistu užtikrinimas buvo apibrėžiamas makro lygmeniu, kaip galimybė išvengti trumpalaikio žemės ūkio produktų pasiūlos deficito globaliniu ir nacionaliniu lygiu, bei vertinamas trimis lygmenimis: globaliu, nacionaliniu ir individualiu ( Romanoff, Lyman, 1992, Staatz et al, 1990,
Dubickienė, 2011 ).
Mokslinėje literatūroje dažnai autoriai išskiria du požiūrius į aprūpinimo maistu užtikrinimą, tai mikro ir makro lygmenys:
Mikro lygmeniu – aprūpinimo maistu užtikrinimas apibrėžiamas, kaip galimybė įveikti maisto pasiūlos šokus, tokius kaip sausros, potvyniai, rinkos nuosmukiai ar pilietinis karas. (Maxwell, Frankenberger, 1992). Išskiriami du pagrindiniai maisto saugos ir aprūpinimo maistu užtikrinimo aspektai: maisto pakankamumas ir ekonominės galimybės jo įsigyti, kurios priklauso nuo namų ūkio pajamų bei skurdo (Vitunskienė, 2009, – cit. pagal: Islam, Malik, 1996). Aprūpinimo maistu užtikrinimas tiesiogiai siejamas su paklausos ir pasiūlos veiksniais, bei įvardijamas, kaip namų ūkio maisto užsitikrinimo garantija.
Makro lygmeniu – aprūpinimo maistu užtikrinimas apibrėžiamas šalies ar regiono lygmeniu, bei ekonominio saugumo, kuris daugeliu atvejų vertinamas, kaip vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių asmens sveikatos ir maitinimosi rezultatus, bei itin svarbus siekiant ilgalaikio maisto užtikrinimo. Gebėjimas užtikrinti aprūpinimą maistu šalies lygiu dar nereiškia, kad jis bus užtikrintas kiekvienam individualiam namų ūkiui, taigi, šalis turi ne tik importuoti ar gaminti pakankamai maisto, bet užtikrinti saugų maisto tiekimą gyventojams. Dažnai autorių pažymima, kad aprūpinimo maistu užtikrinimo makro veiksniai gali skirtis pagal svarbą priklausomai nuo regiono, šalies ar gyventojų grupės bei skirstomi į keturias grupes: socioekonominė ir politinė aplinka, maisto ekonomika, priežiūros praktikos, sveikatos ir sanitarinės sąlygos (Čiegis, Kulvelytė, 2010).
Pasak Vitunskienės (2009), aprūpinimo maistu užtikrinimas gali būti apibrėžtas šiais lygmenimis, bei pateikia tokius vertinimo metodus:
• Globaliu lygmeniu:
Pr [(pasaulinė gamyba + pasaulinės atsargos) > pasaulinis poreikis] > n
Kur, Pr – minimali priimtina tikimybė,
n – būtinas vartojimas. Tai reiškia, kad pasaulinės gamybos ir atsargų suma kiekvienais metais turi viršyti būtino vartojimo apimtį prie minimalios priimtinos tikimybės.
• Nacionaliniu lygmeniu:
Pr [(vidaus gamyba + vidaus atsargos + importas + pagalba maistu) > vidaus poreikiai] > n
Nacionalinis aprūpinimo maistu užtikrinimas yra mažiau suvaržytas, nes maisto vartojimas gali būti užtikrinamas importo ir kitų šalių pagalbos dėka. Turtinga šalis, turinti pakankamai perkamosios galios pasaulio rinkose, kad įgytų reikiamas maisto atsargas, net jei globaliu mastu aprūpinimo maistu užtikrinimas bus žemiau priimtinų ribų, teigia Vitunskienė (2009).
• Individualiu lygmeniu: Ta pati logika taikytina asmens/ šeimos aprūpinimo maistu užtikrinimui, kai asmuo/šeima turi pakankamai pajamų ar perkamosios galios, net jei nacionalinis aprūpinimas maistu yra nepakankamas (Vitunskienė, 2009).
Smith (2003) teigia, kad maisto kokybė siejama su užtikrinimu siekiant aprūpinti maistu, todėl yra teigiama, kad maisto prieinamumas ir galimybės jo įsigyti, nėra pakankama maisto užtikrinimo sąlyga, nes taip pat svarbu, kad maistas būtų pilnavertis. Maisto tiekimas gali būti nepakankamas tuo atveju, jei namų ūkiai negalės gauti ar įsigyti kokybiško maisto. Todėl, aprūpinimo maistu užtikrinimo lygis stipriai įtakoja šalies gyventojų mitybą. Tačiau mityba priklauso ne tik nuo aprūpinimo maistu užtikrinimo, bet ir nuo asmens (individo) gyvenamosios aplinkos, sveikatos priežiūros bei sanitarijos sąlygų. 1 pav. pateikiama Smith (2003) maisto saugumo ir aprūpinimo maistu užtikrinimo koncepcijos struktūra.
Pasak Smith (2003), kaip maisto nesaugumo priemonės namų ūkių ir individualiam lygmenyje, pavyzdžiui buitinės energijos trūkumas yra glaudžiai susijęs su galimybėmis aprūpinti maistu. Galiausiai, namų ūkio energijos trūkumas skiriasi nuo globalinio mitybos saugumo ir užtikrinimo.
Taigi, konceptualiu požiūriu, pagrindinė priemonė tai išsiaiškinti gali būti namų ūkio išlaidų tyrimas, kur namų ūkio išlaidos maistui vertinamos procentiniais punktais. Atlikus namų ūkių tyrimą, pastebėta, kad daug savo pajamų namų ūkiai išleidžia maisto produktams (pvz., 70 procentų ar daugiau), todėl galima vertinti, kad šie namų ūkiai yra pažeidžiami, nes sumažėjus jų pajamoms, pavyzdžiui dėl darbo netekimo, stichinės nelaimės, ligos pradžios (pvz., ŽIV, AIDS) ar kainų politikos reformos, jie turės ribotą pinigų rezervą patenkinti savo maisto poreikius (Maxwell, Frankenberger, 1992).
Kaip teigia Manning (2008), globaliniu lygiu aprūpinimo maistu užtikrinimas ir sauga gali būti pasiekti tik tuo atveju, kai viso pasaulio gyventojai turės garantuotą prieigą prie švaraus vandens maistui ir kitų namų ūkių poreikių tenkinimui.
Kaip jau buvo minėta ankščiau, maisto prieinamumo užtikrinimas nacionaliniu lygiu negarantuoja namų ūkio priėjimo prie maisto. Namų ūkiai turi turėti išteklius, reikalingus įsigyti maistui bei kitų pagrindinių poreikių patenkinimui. Yra pripažįstama, kad aprūpinimo maistu užtikrinimas nacionaliniu lygiu, yra tiesiogiai susijęs su bendrosios paklausos ir pasiūlos dėsniais ir gali būti vertinamas remiantis paklausos ir pasiūlos pusiausvyros palyginimu. Dėl spartėjančių globalizacijos procesų, siekiant užtikrinti maisto saugą, vis daugiau dėmesio skiriama aprūpinimo maistu užtikrinimui ir prieinamumui.

1.3. Besivystančių šalių aprūpinimo maistu užtikrinimo problema

Nagrinėjant besivystančių šalių plėtros ypatumus makroekonominėje literatūroje yra išskiriamos tokios ekonominės problemos, sukeliančios besivystančių šalių ekonominį nestabilumą (Snieška ir kt., 2005):
– gamtos išteklių trūkumo problema, dalis besivystančių šalių neturi naudingų iškasenų, stokoja ariamos žemės, vandens, energijos išteklių (Centrinė ir Pietų Amerika, Afrika, Indokinijos pusiasalis, Pietryčių Azija);
– darbo išteklių problema, daugeliui besivystančių šalių darbo ištekliams būdinga: gyventojų perteklius, didelis nedarbas (Zimbabvėje, Liberijoje, Haityje apie 70 p roc.) ir ne visa panaudojama darbo jėga, mažas darbo našumas (šalims, turinčioms nedideles gamtos išteklių atsargas būdingas didžiausias gyventojų skaičius, didelis mirtingumas dėl bado, ligų ir maisto trūkumo);
– kapitalo kaupimo problema besivystančiose šalyse jai būdinga: investicinių prekių trūkumas – gamybinių statinių, mašinų, įrenginių, socialinės infrastruktūros stygius; dirbamos žemės trūkumas, todėl žemės ūkio produkcija gali būti sukuriama tik aprūpinus darbo jėgą įrengimais; investicijų apimties didėjimas skatina šalies kapitalo kaupimą (t. y. kapitalas kaupiamas didinant santaupų ir investicijų apimtis), tačiau neturtingose šalyse gyventojai yra nepajėgūs taupyti dėl labai mažų gaunamų pajamų (Angoloje, Ugandoje, Madagaskare grynosios gyventojų santaupos sudaro iki 5% BVP);
– technikos pažangos problema, besivystančioms šalims reikia tokių technologijų, kurios atitiktų jų išteklių situaciją – nekvalifikuotos darbo jėgos perteklių ir ribotas investicinių prekių atsargas. Opi problema yra „tradicinė” ekonomika – tradiciniai gamybos būdai, kurių neveikia permainos. Ypač tai būdinga žemės ūkiui.
-socialinės – kultūrinės problemos, kai kurios šalys nepajėgios sudaryti vientisos nacionalinės ekonomikos plėtros sąlygų, vidiniai šalies nesutarimai mažina galimybes plėtoti veiksmingą gamybos specializaciją ir prekybą; religiniai papročiai gali apriboti dienos darbo trukmę, bei atimti gyventojų, kurios gali būti skiriamos investicijoms lėšas, religinėms ceremonijoms finansuoti; formalus ir neformalus visuomenės susiskirstymas į kastas sąlygoja netinkamą darbo išteklių pasiskirstymą, nes darbo pasidalijimas daugeliu atvejų įgyvendinamas pagal tradicinius kriterijus, o ne pagal gabumus ir sumanumą.
– institucinės problemos, besivystančiose šalyse labai paplitusi korupcija ir kyšininkavimas. Mokesčių sistema iškreipta ir neskatina dirbti ir investuoti. Politiniai sprendimai priimami vadovaujantis tarptautinio prestižo sąvoka, o ne ekonominės plėtros skatinimo tikslais.
Vyraujanti besivystančių šalių ekonomikos šaka yra žemės ūkis, todėl šių šalių bemaž pagrindinė ekonomikos šaka – žemės ūkis, todėl labai svarbūs yra instituciniai žemės reformos klausimai. Taigi, visos minėtos prielaidos yra besivystančių šalių ekonominio nestabilumo ir pažeidžiamumo esminės priežastys sukeliančios itin dideles problemas susijusias su skurdo, bado, nepritekliaus ir aprūpinimo maistu užtikrinimo stoka šalyse. Nepajėgiant subalansuoti ekonominės ir socialinės veiklos daugelis šalių patenka į užburtą skurdo ratą.
Aprūpinimo maistu užtikrinimo problema jau ne vieną dešimtmetį yra gvildenama ir mokslininkų, ir politikų, ir visuomeninių veikėjų. Ši problema aktuali daugeliui pasaulio gyventojų, o ypač išryškėja ir yra labai svarbi besivystančioms šalims bei skurdžiausios pasaulio dalies gyventojams. Badas, alkis, nepriteklius, skurdas ir socialinis atotrūkis – daugelio pasaulio šalių problemos, egzistuojančios ne tik besivystančiose pasaulio valstybėse, bet ir išsivysčiusiose šalyse, tačiau besivystančios šalys turi skirtingas ekonomines, finansines, technologines ir plėtros galimybes, lyginat su išsivysčiusiomis šalimis. Jungtinių Tautų maisto ir žemės organizacijos duomenimis (FAO, 2010), daugiau kaip vienam milijardui pasaulio gyventojų vis dar trūksta maisto. Dauguma badaujančių gyventojų gyvena besivystančiose šalyse, ypač ši problema yra aktuali Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalims, kurių padėtį pablogino ženkliai išaugusios maisto produktų kainos. 2009 m. pasaulyje badaujančių žmonių gyveno 1,02 mlrd. Tai didžiausias badaujančių žmonių skaičius nuo 1970 m. Didžioji dalis pasaulio badaujančiųjų ir neturinčių saugios prieigos prie maisto yra Azijos žemyne ir Ramiojo vandenyno šalyse (642 mln.), bei į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikos dalyje (265 mln.), taip pat daugiau ka ip 53 mln. badaujančių yra Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros šalyse. 2008 metų pavasarį maisto produktų kainos pasaulio rinkose pakilo 55 proc. Pagrindinių maisto produktų kainų augimas ypatingai skaudžiai smogė neturtingoms šalims, kurių išlaidos maisto produktams namų ūkio biudžete svyruoja nuo 50 iki 90 proc. Badaujančiųjų skaičius pasaulyje nemažėja. Šalyse, kur maisto produktų gamyba nepakankamai išvystyta, padėtis išlieka labai sudėtinga. Jau dabar smarkiai padidėjo grūdų paklausa. Pastovus grūdų tiekimas ir prieinamumas daugeliui besivystančių valstybių yra socialinio ir ekonominio stabilumo pagrindas. Pasaulio bendruomenė neapsaugota nuo maisto produktų krizių pasikartojimo ateityje (Medvedev, 2009). Artimiausiais metais trys pagrindinės problemos: gyventojų skaičiaus augimas, sparčiai besivystančios ekonomikos šalių žemės ūkio produktų paklausa ir klimato kaita gali padidinti aprūpinimo maistu užtikrinimo nesaugumą. Atsakomybė už pasaulio aprūpinimo maistu užtikrinimo saugumą ir jo problemas tenka taip pat ir išsivysčiusioms šalims (Boyle, 2011).
FAO 2008 ir 2009 metų ataskaitos „Padėtis dėl nepakankamo aprūpinimo maistu užtikrinimo pasaulyje”, nepakankamo aprūpinimo maistu užtikrinimo analizėje atskleidė tokius pagrindinius ypatumus (Campli, Peel, 2010):
a) aprūpinimas maistu vis blogėja ir šiuo metu, kilus dviems krizėms, šio reiškinio paliestų žmonių skaičius peržengė milijardą;
b) aprūpinimo maistu padėtis toliau blogėja tam tikruose regionuose (89 proc. atvejų yra Azijoje, Ramiojo vandenyno šalyse ir Afrikos į pietus nuo Sacharos esančiose šalyse);
c) nors ir toliau šis reiškinys dažniausiai pasitaiko kaimo vietovėse (70 proc. žmonių, jaučiančių maisto produktų nepriteklių, gyvena kaimo vietovėse), jis jau pastebimas ir miestuose bei priemiesčiuose.
Bendras žemės ūkio produktų kainų ir finansų krizių poveikis yra pagrindinė priežastis, dėl kurios pastaruoju metu padaugėjo nepakankamai maistu aprūpintų žmonių. Nepakankamam aprūpinimo maistu užtikrinimui įtaką daro vis dažniau pasitaikančios gamtinės nelaimės, kalbant apie žmogaus sukeltas nelaimes, vis dažniau pasitaiko socialinio ir ekonominio pobūdžio nelaimių, susijusių su karais ir konfliktais. Žemės ūkio produktų kainos pastaruosius tris dešimtmečius svyravo, tokie svyravimai atspindėjo vidutinės trukmės tendenciją, kuri realiąja išraiška vis tik yra mažėjanti. Staigus kainų šuolis 2007-2008 m. padarė itin didelį poveikį ir dėl savo masto ir greičio (FAO maisto kainų indeksas per šiek tiek daugiau kaip 12 mėnesių padidėjo beveik 60 proc.). Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad net ir didžiausio kainų šuolio metu (2008 m. kovo mėn.) jos buvo mažesnės už aukščiausias istorines aštuntojo dešimtmečio pradžios kainas. Kalbant apie pastarojo meto svyravimus, norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad nuo tada, kai sprogo finansinių spekuliacijų burbulas, žemės ūkio produktų kainos nuolat mažėjo, bet jos vis tiek išliko aukštesnės nei buvo prieš 2007-2008 m. krizę (Campli, Peel, 2010).
Taigi, greitai augančios maisto produktų kainos labiausiai paveikė besivystančias šalis, ypač mažas pajamas turinčias šalis. Pakilusios maisto kainos padidino skurdą mažų pajamų šalyse, nepaisant to, jog maisto produktų pardavimu užsiimančių gyventojų realios pajamos didėjo, tai turėjo neigiamą įtaką ypač Azijos ir Afrikos šalyse. Maisto produktų infliacijos augimas labiausiai paveikė mažas pajamas turinčius gyventojus, dėl skiriamos didesnės dalies namų ūkio išlaidų maistui (FAO, 2008).
Pasak P. Leat ir kt. (Land economy working paper series, No 59.) – cit. pagal: Aiming, H. ir de Boer, J. (2004, p. 359-365) yra teigiama, kad „aprūpinimo maistu užtikrinimas – neturtingų besivystančių šalių problema, o klausimai susiję su maisto sauga – išsivysčiusių šalių problema”. Autorių teigimu, darnumas mityboje gali būti pasiektas tuo atveju, kai visos šios problemos bus sprendžiamos kompleksiškai, įvertinant socialinį, aplinkos ir ekonominį aspektus. Nepaisant pasaulio visuomenės pasikeitusio požiūrio į maisto saugumo problemą, tebeegzistuoja skirtingi požiūriai į bado, taip pat ir aprūpinimo maistu užtikrinimo stokos priežastis bei problemas.
Manning (2008) teigia, kad dažniausiai pagrindinė aprūpinimo maistu užtikrinimo problemos priežastis yra nepakankamas maisto užtikrinimas namų ūkiuose. Skurdo ir bado priežasčių šalinimas – tai svarbiausia ilgalaikė priemonė aprūpinimo maistu užtikrinimui gerinti, o ypač tai yra aktualu besivystančioms šalims.
Pasak Fraser ir kt. (2009), yra teigiama, kad moksliniai požiūriai nagrinėjantys bado ir aprūpinimo maistu užtikrinimo problemą ir jos priežastis daugeliu atveju yra skirstomi į:
– materialines arba į pasiūlą orientuotas problemas, kurios susijusios su maisto trūkumu ir nesaugumu, tai autoriai priskiria prie Maltuso ir jo pasekėjų problematikos. Iki 1980 m. badas buvo siejamas su sumažėjusiu maisto kiekiu tenkančiu vienam gyventojui dėl gamtinių oro sąlygų (klimato kaitos) – sausros, potvynių, kiti egzogeniniai (išoriniai) veiksniai arba su demografiniais pokyčiais susijusių veiksnių. Čia maisto kiekio didėjimas paremtas technologiniais procesais ir siejamas su produktyvumo didėjimu – laikomas bado problemos sprendimu.
– paklausą orientuotu požiūriu į aprūpinimo maistu problemą, remiantis prielaida, kad problemą įtakoja socialiniai, ekonominiai, politiniai ir instituciniai veiksniai, kurie sąlygoja maisto gamybos būdus, jo paskirstymą ir vartojimą. Fraser ir kt. (2009), pažymi, kad moksliniai darbai tiriantys bado fenomeną parodo, kad socialiniai, ekonominiai ir instituciniai veiksniai istoriškai sukūrė sąlygas, dėl kurių aplinkos problemos persikėlė ir paveikė aprūpinimo maistu užtikrinimą. Čia taip pat priskiriami teisės į maistą (Sen, 1981) galia paremti santykiai ir darnaus pragyvenimo šaltinių požiūriai.
Aprūpinimo maistu užtikrinimo klausimai dažniausiai yra nagrinėjami besivystančiose šalyse remiantis prielaida, jog pramoninėse valstybėse aprūpinimo maistu užtikrinimo problemos yra palyginti menkos ir aprūpinimo maistu užtikrinimo lygis daugmaž vienodas. Be to, aprūpinimo maistu užtikrinimo stoka tampa ne tik socialine, bet ir ekonomine kai kurių šalių problema, pažymi R. Čiegis ir B. Kulvelytė (2010).
2011 m. ES parlamento rezoliucijoje dėl bado Rytų Afrikoje yra teigiama, kad bado padėtį apsunkina ir problemas sukelia labiausiai tokie veiksniai kaip kariniai konfliktai, menki ištekliai, klimato kaita, sparčiai augantis gyventojų skaičius, infrastruktūros stoka, iškreipti prekybos srautai, korupcija ir aukštos maisto kainos. Todėl yra pabrėžiama, kad už šalies subalansuotą plėtrą ir skurdo mažinimą pirmiausiai yra atsakinga pati šalis ir svarbiausias yra nacionalinės politikos bei plėtros strategijos vaidmuo – reikia suderinti konkrečias priemones visais lygmenimis. Aprūpinimas švariu geriamuoju vandeniu, priėjimas prie maisto, tinkamas sanitarijos priemonių užtikrinimas yra būtinas saugant žmonių sveikatą ir aplinką. Tūkstantmečio plėtros tikslams įgyvendinti (siekis iki 2015 m.) dvigubai sumažinti skurstančiųjų žmonių skaičių, turi būti generuojamos ir kitos svarbios skurdą mažinančios paslaugos, tokios kaip energijos prieinamumas, kuris taip pat prisideda prie skurdo mažinimo.
Remdamasis T. Maltuso teoriniais teiginiais, Buttel (2000) išskyrė keturis pagrindinius požiūrius į bado atsiradimo priežastis ir jo problemų sprendimo galimybes besivystančiose šalyse
(3 lentelė).
Nagrinėjant šiuos požiūrius į bado problemą bei jos galimus sprendimo būdus besivystančiose šalyse Buttel (2000), teigia, kad skirtingus bado problemos aiškinimus galima suskirstyti į dvi fundamentalias dimensijas.

Kaip pažymi Chakrabarty ir Hildenbrand (2009), dar XIX a. vid. E. Engel (1857) nustatė, kad gyventojų pajamų lygis turi didelę įtaką namų ūkių aprūpinimo maistu užtikrinimui. Ernst Engel teigė, jog skurdesnė šeima, maistui skiria didesnę išlaidų dalį. Viena vertus išlaidos skiriamos maistui yra didėjanti pajamų ir šeimos dydžio funkcija, o kita vertus šeimos pajamoms augant, jų išlaidų dalis skiriama maistui mažėja. Vadinasi, tarp šeimos gaunamų pajamų dydžio ir išlaidų dalies skirtos maistui egzistuoja atvirkštinis ryšys – skurdžiau gyvenantys namų ūkiai maisto įsigijimui skiria didesnę pajamų dalį, o geriau gyvenantys – mažesnę, nepriklausomai nuo to, kad faktinės išlaidos skiriamos aprūpinimo maistu užtikrinimui didėja, o tuo tarpu tarp maistui skiriamos pajamų dalies ir namų ūkio dydžio koreliuoja teigiamas ryšys, vadinasi didesni namų ūkiai skiria didesnę dalį savo gaunamų pajamų maistui ir atvirkščiai. Broca ir kt. (2002), teigimu atlikus empirinius tyrimus susijusius su prastos mitybos poveikiu darbo našumui ir užmokesčiui Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse, parodė, kad siekiant sumažinti badą ir pagerinti aprūpinimo maistu užtikrinimo situaciją, svarbus momentas – skurdą mažinančių pajamų augimas bei neturtingiems namų ūkiams priklausančio turto grąžos didinimas. Jei procesas naudingas tam turtui, kuris priklauso turtingiesiems, tuomet skurdo mažinimas ir ekonominis augimas nebus susietas ir jie nevyks kartu. Taigi, pasak autorių skurdo ir bado mažinimui svarbi ekonominių sektorių struktūra, ekonominis augimas, kurį nulemia pajamų augimas žemės ūkio sektoriuose bei kaimo gyventojų gaunamų pajamų ne iš žemės ūkio veiklos augimas, šis procesas galiausiai sumažina skurdą ir maisto trūkumą. Svarbu tai, kad žemės ūkio augimas suteikia galimybes neturtingiems ženkliai didinti savo pajamų dalį. Požėla (1999) teigia, kad „besivystančių šalių orientavimasis į stambius mechanizuotus „amerikietiškus” ūkius ekonomiškai tikslingas, tačiau tokie ūkiai neišsprendžia žemės derlingumo padidinimo problemos. JAV ir Kanadoje grūdinių kultūrų derlingumo padidinimas iš esmės išsprendžia maisto problemą. Turinti aukštą pramonės produkcijos eksporto lygį Japonija sprendžia aprūpinimo maistu užtikrinimo problemą, išstumdama žmones iš žemdirbystės (Japonijos žemės ūkyje dirba 5 proc. visų dirbančiųjų). Šis būdas, matyt, nepriimtinas sprendžiant maisto problemas Žemėje, nors atrodytų ir labai ekonomiškai patrauklus. Ypač sunki problema aprūpinant maisto produktais XXI a. iškilo Afrikos šalims , nuolat jaučiančioms vandens stoką. Vaznonis, Ražanskaitė (2010), pažymi, kad dėl nenumatytų klimato kaitos padarinių, atsiranda rimtų problemų. Viena iš jų – bene svarbiausioji – aprūpinimo maistu užtikrinimas. Žemės ūkis -vienas iš pagrindinių ekonomikos sektorių, aprūpinantis gyventojus maistu, yra labai priklausomas nuo oro sąlygų, todėl klimato kaita jam daro tiesioginį poveikį: neigiamai veikia tradicinę augalininkystės produkcijos gamybą. Stiprių liūčių metu iškrintantys krituliai gali padidinti dirvų eroziją, išplauti iš dirvožemio organines medžiagas, nuo kurių priklauso augalų produktyvumas. Rūgštūs lietūs didina dirvožemio rūgštingumą, mažina derlingumą, spartina mikrofloros ir mikrofaunos nykimą. Žemės ūkis vaidina svarbų vaidmenį besivystančiose šalyse. Jis aprūpina darbu ir pragyvenimu daugiau nei 70 proc. gyventojų, daugiausia moterų. Daugelis skurstančių ir nuo alkio kenčiančių gyventojų gyvena kaimo vietovėse, kur žemės ūkis, įskaitant žemdirbystę, gyvulininkystę, žuvininkystę ir miškininkystę, yra pagrindinė ekonominė veikla. Vyrauja smulkūs ūkiai: apie 85 % besivystančių šalių ūkininkų turi mažiau nei 2 hektarus žemės (ES parlamentas, 2011).
Taigi, skurdo mažinimas, maisto pasiūlos užtikrinimas ir teisingas paskirstymas yra didžiausia globali problema, kurią šiandien patiria beveik visos pasaulio šalys, o opiausia ši problema yra besivystančioms šalims, taip pat tai yra ir būtina subalansuotos plėtros sąlyga.

1.4. Aprūpinimo maistu užtikrinimą besivystančiose šalyse lemiantys veiksniai

Maisto užtikrinimo ir aprūpinimo saugumo problema yra sudėtinga ir glaudžiai susijusi su tvaraus vystymosi klausimais. Ši problema yra aktuali ne tik besivystančioms šalims su prasta mityba susijusiomis pasaulio gyventojų problemomis, bet ir su sveikatos problemomis, o taip pat ir su tvariu ekonomikos vystymusi, bei aplinka ir prekyba. Kyla daug diskusijų apie maisto saugumo ir aprūpinimo problemų sprendimą, teigia Jungtinių Tautų pasaulio sveikatos organizacija (WHO, 2011).
Nepakankamo aprūpinimo maistu užtikrinimo problema aiškinama daugeliu tarpusavyje susijusių veiksnių, kurie gali skirtis priklausomai nuo regiono, šalies ar namų ūkių esamos problematikos. Esminiai veiksniai gali būti suskirstyti į keturias pagrindines grupes, atitinkančias priėjimo prie maisto lygmenis (FAO, 2008):
1. Socia-ekonominė ir politinė aplinka: gyventojų populiacija, švietimas, makroekonomika įskaitant užsienio prekybą, politika, gamtiniai ištekliai, žemės ūkio sektorius, rinkos sąlygos, technologijos, klimatas, namų ūkių bruožai, socialinės institucijos, kultūrinės nuostatos;
2. Maisto ekonomika: maisto buvimas (vietinė gamyba, importo galimybės, maisto atsargos, pagalba maistu), stabilumas (oro sąlygų nepastovumas, kainų svyravimas, politiniai, ekonominiai veiksniai), priėjimas prie maisto (perkamoji galia, pajamos, transporto ir rinkos infrastruktūra);
3. Priežiūros praktika: vaikų priežiūra, maitinimo praktikos, švietimas mitybos temomis, maisto paruošimas, mitybos įpročiai, maisto paskirstymas tarp namų ūkio narių;
4. Sveikatos priežiūra ir sanitarinės sąlygos: sveikatos priežiūra, higiena, sanitarinės sąlygos, vandens kokybė, maisto kokybė.
Siekiant išaiškinti maisto saugumo, užtikrinimo ir pažeidžiamumo sistemą, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO, 2008) pateikė išsamų informacijos sistemos žemėlapį (2 pav.) FIVIMS (angl. Food Insecurity and Vulnerability Information and Mapping Systems), kuriame detaliai išdėstė pagrindinius veiksnius ir sąlygas susijusius su saugiu aprūpinim o maistu užtikrinimu ir galimu pažeidžiamumo kontekstu nacionaliniame, regioniniame, vietiniame, namų ūkių bei individualiame lygmenyje (FAO, 2008). Ši įvertinimo sistema pateikia problemos supratimą bei iliustruoja procesus ir ryšius atsižvelgiant į platų ir sudėtingą maisto saugumo, aprūpinimo koncepcijos ir įvertinimo pobūdį, parodo sąsajas, priežastinius ryšius tarp globalaus, regioninio ir vietinio, namų ūkio ir individualių lygių.

Žmogaus gyvybę palaiko vartojimas, todėl maisto prieinamumas yra apibūdinamas kaip tiesioginis vartojimas. Vienas iš veiksnių, turinčių tiesioginę įtaką vartojimui yra maisto kaina. Mažesnė maisto kaina didina aprūpinimo maistu užtikrinimą ir jo vartojimo kiekius. Išskiriami du pagrindiniai rodikliai: pasaulinių maisto kainų stabilumas ir pasaulinių maisto kainų lygis. Tai veiksniai, lemiantys šalių galimybes finansuoti importą iš eksporto gaunamomis pajamomis ir pokyčiais maisto importo sąskaitose, kurie taip pat gerai rodo aprūpinimo maistu užtikrinimo situacijos pokyčius. Europos Komisija teigia, jog pasaulinių rinkų nestabilumas, veiksnys, kiekvieną šalį gali paveikti per grūdų importo kainas.
Dažniausi galimybes importuoti didinantys veiksniai yra šalies pajamos iš eksporto, užsienio valiutos atsargos, būtiniausių ne maisto reikmenų importo vertė bei skolos aptarnavimo įsipareigojimų vertės. Daugeliu atvejų bendros fizinės kliūtys prieinamumui prie maisto namų ūkiams yra karas, pilietiniai konfliktai, prasta šalies vidaus infrastruktūra, nepakankamai išvystyti logistikos ir tiekimo tinklai, rinkos netobulumai. Tokios maisto pasiekiamumo problemos gali egzistuoti sunkiai prieinamuose regionuose, atokiose vietovėse.
Šiuo metu yra nurodoma dar viena iš aprūpinimo maistu neužtikrinimo priežasčių -valstybės silpnumas. Valstybės vaidmuo sukuriant institucinę ir teisinę struktūrą maisto gamybai ir platinimui bei vyriausybės intervencijos ir reformos gali paveikti ir maisto atsiradimą, ir skirtingų gyventojų grupių teises gauti maisto. Harttgen ir Klasen 2006 metais nustatė, kad silpnumas yra aiškiai susijęs su daug prastesniais vystymosi rezultatais pagal skurdo, nepakankamos mitybos, išsilavinimą turinčių asmenų skaičiaus ir jaunesnių nei penkerių metų vaikų mirtingumo kriterijus. Dėl šių priežasčių valstybės silpnumas ir aprūpinimo maistu užtikrinimas yra glaudžiai susiję.
Ikpe (2007) sieja silpnumą su valstybės gebėjimu prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių, apsaugoti gyventojus, atremti sukrėtimus bei be smurto valdyti konfliktus. Todėl, staigus valstybės gebėjimų pateisinti gyventojų lūkesčius, imtis atsakomojo politinio proceso siekiant suvaldyti pasikeitimus valstybės ir visuomenės santykiuose ar palaikyti savo teritorijos kontrolę žlugimas ar laipsniškas sumažėjimas yra pagrindiniai valstybės silpnumo veiksniai (Europos ataskaita dėl vystymosi (2009), cit. pagal: Ikpe, 2007). Valstybės silpnumas gali tapti pagrindine aprūpinimo maistu neužtikrinimo priežastimi įvairiais kanalais (Europos ataskaita dėl vystymosi (2009), cit. pagal: Stewart ir Brown, 2009) .
Dabartiniu teoriniu požiūriu, du pagrindiniai maisto saugos ir aprūpinimo maistu užtikrinimo aspektai yra maisto pakankamumas ir galimybės jo įsigyti, kurios priklauso nuo tokių veiksnių kaip namų ūkių pajamų lygio bei skurdo. Anot Čiegio, Kulvelytės (2010a), pabrėžiama, kad aprūpinimo maistu užtikrinimą reikia vertinti, remiantis ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais veiksniais namų ūkio lygmeniu. Jų teigimu, su maisto nepakankamumo ir aprūpinimo problemomis gali susidurti kiekvienas namų ūkis, nepriklausomai nuo to, kad regioniniu bei valstybės lygiu maisto yra pakankamai. Bandymai nustatyti maisto saugumą atspindinčių veiksnių tendencijas gali būti suskirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie tiesiogiai matuoja vartotojų poreikiams patenkinti reikalingo maisto trūkumą, ir tuos, kurie atspindi galimybes šiuos poreikius patenkinti.
Europos Parlamento (2011a) rezoliucijoje, dėl kylančių maisto kainų teigiama, kad tiesioginę įtaką aprūpinimo maistu užtikrinimui turintys veiksniai – visuminio kainų lygio, o ypač maisto ir energetinių išteklių kainų kilimas, todėl besivystančių šalių energetinis saugumas ir aprūpinimo maistu užtikrinimas yra glaudžiai susiję (energijos sąnaudos yra vienas iš svarbiausių žemės ūkio, kuris iš esmės priklauso nuo naftos pelningumo lygio nustatymo veiksnių). Esamas pasaulinių rinkų nestabilumas ir nenuspėjami tiekimo sutrikimai, kainų kilimas tapo pasaulinę ekonomiką destabilizuojančiais veiksniais kai kuriose besivystančiose šalyse. Pastaruoju metu svyruojant maisto ir pagrindinių prekių kainoms kilo didžiulis susirūpinimas dėl Europos ir pasaulinių maisto tiekimo grandinių veikimo, kadangi maisto kainų padidėjimas labiausiai pakenkė pažeidžiamiausioms gyventojų grupėms ir išsivysčiusiose, ir besivystančiose šalyse. Dėl didėjančių maisto kainų milijonams žmonių kyla aprūpinimo maistu užtikrinimo problemų ir grėsmė ilgalaikiam aprūpinimo maistu užtikrinimo saugumui. Pagrindinės tokių didelių ir nuolatinių kainų svyravimų priežastys yra įvardijamos kaip struktūrinės, ekonominės ir netgi spekuliacinės.
Pakankamą maisto gamybą ir aprūpinimo maistu užtikrinimą gali nuolat trikdyti įvairūs veiksniai (ES parlamentas, 2011a):
– ekstremalios oro sąlygos, pvz., potvyniai ir sausros, vis dažniau kylantys dėl klimato kaitos;
– ribotos naudojimosi gamtos ištekliais galimybės ir augantis maisto poreikis, kurį lemia didėjantis gyventojų skaičius;
– glaudus energetinio saugumo ir apsirūpinimo maistu saugumo sąryšis, atsižvelgiant į tai, kad pasauliniai maisto ištekliai yra itin nedideli;
– auganti biokuro gamyba ir dažnesnis grūdinių pašarų naudojimas gyvulių pašarui;
– padidėjusi spekuliacija maisto prekėmis;
– didėjanti daugelio besivystančių šalių priklausomybė nuo importuojamo maisto, atsirandanti dėl konfliktų ar nesėkmingos apsirūpinimo maistu politikos.
Taip pat yra pabrėžiama, jog didelius žemės plotus, ypač besivystančiose šalyse, supirko tarptautinės įmonės, dažnai be žemės savininkų sutikimo, o ši žemė ne visada naudojama maisto gamybai, bet gali būti naudojama eksportui skirtų prekių, pavyzdžiui, medienos gamybai, todėl dėl tokios įvykių eigos kyla pavojus besivystančių šalių maisto gamybos pajėgumams. (ES parlamentas, 2011a). Kitas maisto krizę gilinančias priežastis Campli, Peel (2010), įvardija kaip laipsniškai mažėjančias investicijas į žemės ūkį ir nuolatinį mažą derlingumą skurdžiose šalyse. Sparti globalizacija ir urbanizacija, didėjantis pajamų lygis tam tikrose augančios ekonomikos šalyse (Kinija ir Indija), tai keičia mitybos įpročius ir didina mėsos suvartojimą bei suardo maisto produktų atsargų sistemas.
Apibendrinant poskyrį galima teigti, kad nepakankamo aprūpinimo maistu užtikrinimo problemą besivystančiose šalyse, lemiantys pagrindiniai veiksniai – ekonominiai, socialiniai, politiniai, kultūriniai, gamtiniai daugeliu atveju yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir priklauso galimo regiono, šalies, namų ūkio ir individo lygmens pažeidžiamumo konteksto. Dabartiniu metu išskiriama dar viena aprūpinimo maistu neužtikrinimą lemianti priežastis – valstybės silpnumas. Valstybės silpnumas, t.y. valstybės negebėjimas prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių apsaugoti gyventojus, atremti sukrėtimus bei be smurto valdyti konfliktus, gali tapti pagrindine aprūpinimo maistu neužtikrinimo priežastimi įvairiais kanalais.
2. APRŪPINIMO MAISTU UŽTIKRINIMO VERTINIMO METODIKA

2.1. Šalių aprūpinimo maistu užtikrinimo vertinimo metodai ir rodikliai

Aprūpinimo maistu tyrimuose taikoma daug skirtingų įvertinimo būdų, metodų ir metodologijų.
Perez-Escamilla, Segall-Correa (2008) teigia, kad yra penki metodai, kurie paprastai taikomi nacionalinių apklausų metu ir kurie gali būti naudojami aprūpinimo maistu užtikrinimo stokos įvertinimui. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos metodas (FAO metodas), namų ūkių išlaidų tyrimai, maisto suvartojimo tyrimai, antropometrija bei gyventojų patirtimi pagrįstos aprūpinimo maistu skalės. Iš jų keturi yra netiesioginiai ar išvestiniai įvertinimo būdai. Visi šie metodai papildo vienas kitą, o metodo pasirinkimas priklauso nuo keliamų klausimų pobūdžio, esamų duomenų ir tyrimo paskirties. Taigi, aprūpinimo maistu užtikrinimo stokai šalyje įvertinti Perez-Escamilla ir Segall-Correa (2008) siūlo penkis vertinimo būdus, paremtus Smith (2003) „Maisto saugumo ir aprūpinimo maistu užtikrinimo koncepcijos struktūra” (1 pav.) ir apimančius globalaus, nacionalinio/regioninio, vietinio, namų ūkių ir individualius vertinimo lygius:
1. FAO metodas. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos metodas nustato per dieną gyventojui tenkančias kalorijas ir apskaičiuoja pusbadžiu gyvenančių dalį šalyje. Kitaip tariant vertinamas gyventojų per dieną sunaudojamų kalorijų kiekis, kurie jų sunaudoja mažiau nei nustatyta minimali norma. Metodas paplitęs pasauliniu mastu, bei leidžia palyginti šalis pagal kalorijų trūkumą, tačiau neįvertina maisto stygių ar badą jaučiančių ir pažeidžiamų namų ūkių, dietos kokybės, neįvertina kalorijų pasiskirstymo vietiniame lygmenyje, t.y. pačios šalies viduje.
2. Namų ūkių pajamų ir išlaidų tyrimai. Tyrimai atliekami apklausiant respondentus jų namuose. Respondentai pateikia informaciją apie maistui ir kitoms reikmėms išleistus pinigus. Metodo principas: suvartotas maistas yra konvertuojamas į kalorijų lenteles ir tokiu būdu yra apskaičiuojamos namų ūkio nario vidutiniškai per dieną suvartojamos kalorijos. Kitaip nei FAO metodas, šis metodas padeda nustatyti pažeidžiamus namų ūkius, atsižvelgia į mitybos būklės kokybę. Trūkumas, kad metodas apskaičiuoja esamą, bet nebūtinai suvartojamą maistą. Taip pat sunku apskaičiuoti maistą, suvartotą už namų ūkio ribų, sušertą gyvuliams ar gautą atlygio forma.
3. Maisto suvartojimo tyrimai. Matuoja faktiškai suvartoto maisto kiekį, remiantis mitybos istorijomis, dalyvių prisiminimais apie suvartotą maistą, mitybos dažnumo klausimynais ir kt. Palyginti su standartiniais namų ūkių tyrimais, metodas atskleidžia tikslesnius rodiklius, naudojamas palyginti retai (Migotto ir kt., 2005).
4. Antropometrija. Naudojama norint apskaičiuoti nusilpusių nuo prastos mitybos dalį
populiacijoje, matuojamas žmogaus kūno svoris, ūgis ir proporcijos. Metodas labiausiai paplitęs kūdikių, vaikų, jaunimo, suaugusiųjų svorio ir ūgio rodiklių matavimams. Gauti rodikliai dažniausiai naudojami mitybos būklės rodiklių įvertinimui. Trūkumas toks, kad šiuos rodiklius yra sunku interpretuoti, todėl, kad jie atspindi ne tik aprūpinimo maistu poveikį, bet ir sveikatos būklės įtaką individui. O taip pat aprūpinimo maistu problemos gali sąlygoti ir gyventojų viršsvorį.
Visi šie keturi pirmieji pateikti aprūpinimo maistu užtikrinimo ir maisto stokos
įvertinimo būdai ir metodai yra netiesioginiai bei išvestiniai. Penktasis būdas namų ūkių aprūpinimo maistu užtikrinimo stokos skalė pasak, Perez-Escamilla ir Segall-Correa (2008), buvo išplėtotas paskutiniais dviem dešimtmečiais, bei paremtas asmenų suvokimu ir patirtimi. JAV vyriausybė surado būdą, kaip galima įvertinti namų ūkių aprūpinimo maistu užtikrinimą, remiantis vertinimo balų sistema.
Namų ūkių aprūpinimo maistu užtikrinimo stokos skalės. Vertinimo balai ir aprūpinimo maistu užtikrinimo bei maisto stokos vertinimo skalės yra gaunamos iš 18 klausimų klausimyno, pateikiamo namų ūkiams. 1995 m. JAV vyriausybė pateikė galutinai suformuotą šio klausimyno variantą, kuriame 18 klausimų modulis leido įvertinti tiek ir aprūpinimo maistu užtikrinimo , tiek ir maisto stokos/bado paplitimo JAV įvertinimo būdą. Visi 18 klausimų atspindi aprūpinimo maistu užtikrinimo problemos sunkumą namų ūkiuose, tai konvertuojama į aprūpinimo maistu užtikrinimo skalę: nuo nežymaus – susirūpinimo, kad jie gali pritrūkti maisto, iki labai sunkaus – vaikai visą dieną praleidžia nevalgę (Kennedy, 2003). Aprūpinimo maistu užtikrinimo skalė susijusi su tradiciniais aprūpinimo maistu užtikrinimo įvertinimo matais, tokiais, kaip vienam gyventojui tenkantis vidutiniškai suvartojamas kalorijų kiekis per dieną, bei pagrindžia neigiamo ryšio egzistavimą tarp aprūpinimo maistu užtikrinimo, pajamų bei išlaidų santykio, skirto maistui (Kennedy, 2003). Pasak, Perez-Escamilla ir Segall-Correa (2008), šie vertinimo skalės principai buvo naudojami skirtingose pasaulio šalyse. Panašios skalės buvo išbandytos ir patvirtintos Brazilijoje, Meksikoje, Senegale, Trinidade, Tobage, Bolivijoje, Filipinuose. Todėl visos gyventojų patirtimi grįstos skalės, tai vienintelis tiesioginis aprūpinimo maistu užtikrinimo ir maisto stokos įvertinimo būdas bei jo matavimas, kuris padeda atskleisti aprūpinimo maistu užtikrinimo ir maisto stokos namų ūkiuose problemos priežastis ir pasekmes, o taip pat gali būti taikytinas ir įvairiapusiškoje socia-kultūrinėje aplinkoje. Tačiau šis metodas turi ir trūkumą, jis neapima visų aprūpinimo maistu užtikrinimo lygių dimensijų, bei yra sudėtinga gautus rezultatus palyginti su kitų šalių rezultatais. Sugrupuoti vertinimo metodai pateikti 2 priede.
Sharma (1992) nurodo, kad pats tinkamiausias rodiklis – vienam gyventojui tenkantis maisto kiekis, tačiau statistika dažnai būna netiksli vertindama maisto atsargų rodiklius. Todėl siūlo naudoti tokius dydžius, kaip vienam gyventojui tenkanti maisto gamyba bei maisto importas. Nors vietinė šalies maisto gamyba ir yra pagrindinis maisto pasiūlos šaltinis daugelyje šalių, tačiau maisto produktų importo dydis – lemiamas bendro maisto lygio pakankamumą šalies viduje rodantis veiksnys. Šalių galimybė užsitikrinti pakankamą maisto kiekį, priklauso nuo importo galimybių, kitaip tariant pagrindinių maisto produktų kiekio, kurį šalis sau gali leisti importuoti be didelių ekonominių sutrikimų.
Siekiant užtikrinti pakankamą prieigą prie maisto pažeidžiamiems namų ūkiams, šalis turėtų fiziškai užtikrinti pakankamą maisto tiekimo, importo ir vidaus maisto išteklių grandinę, bei namų ūkio gaunamas pajamas siūlo matuoti keturiais būdais ir vertinti tokiais rodikliais: remiantis namų ūkio vienetui tenkančių pajamų rodikliais; analizuojant gyventojų pajamų pasiskirstymą, bei vienam gyventojui tenkantį bendrąjį vidaus produktą (BVP); analizuojant darbo užmokesčio rodiklius; analizuojant pokyčius susijusiuose gamybos sektoriuose (Sharma,
1992).
Pasak Sharma (1992), plačiausiai naudojamas nacionaliniu lygiu pajamų vertinimams atlikti yra BVP tenkantis vienam gyventojui, kuris tinka vertinant nominaliųjų pajamų pokyčius. Tačiau šis rodiklis neįvertina specifinių pajamų grupių pajamų lygio, kai pajamų pasiskirstymas šalyje yra nevienodas. Darbo užmokesčio rodikliai, ypač kalbant apie minimalaus darbo užmokesčio dydį, daugeliu atvejų tinka mažas pajamas gaunančių namų ūkių uždarbio vertinimams. Tačiau neatspindi namų ūkių realiųjų pajamų lygio, todėl reikia atsižvelgti ir įvertinti šalies infliacijos lygį. Be to, reikia atsižvelgti ir į šalies gyventojų užimtumo situaciją, svarbus momentas tai, ar mažas pajamas gaunančių namų ūkių užimtumas padidėjo ar sumažėjo viso šalies lygio kontekste, o vertinant realiųjų gyventojų pajamų pokyčius, svarbu stebėti ir šalies kainų lygio pokyčius.
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija pateikė šešis globalaus aprūpinimo maistu užtikrinimo rodiklius, kurie buvo sudaryti stebint pasaulinę grūdų rinką. Rodikliais įvertinamos pasaulinės grūdų atsargos, grūdų gamyba bei suvartojimas, pagrindinėse grūdus eksportuojančiose bei importuojančiose šalyse (FAO, 2000).
Hendriks (2005) teigia, kad daugelis namų ūkių maisto saugumo ir užtikrinimo išmatavimų yra tiesioginių ir netiesioginių rodiklių rinkinys, atspindintis maisto pasiūlą, priėjimą prie maisto ir jo rezultatus. Nacionaliniu lygiu maisto pakankamumas ir aprūpinimo maistu užtikrinimas gali būti vertinamas remiantis bendros pasiūlos ir paklausos palyginimu.
Campli, Peel, (2010) pažymi, kad aprūpinimo maistu užtikrinimo rodikliai glaudžiai susiję su pokyčiais pasaulinėse rinkose, ir yra išskiriami du pagrindiniai: pasaulinių maisto kainų stabilumas ir pasaulinių maisto kainų lygis. Bendras žemės ūkio produktų kainų ir finansų krizių poveikis yra pagrindinė priežastis, dėl kurios pastaruoju metu padaugėjo nepakankamai maistu aprūpintų žmonių. Nepakankamam aprūpinimo užtirinimui įtaką daro vis dažniau pasitaikančios gamtinės nelaimės, kalbant apie žmogaus sukeltas nelaimes, vis dažniau pasitaiko socialinio ir ekonominio pobūdžio nelaimių, susijusių su karais ir konfliktais. Pasaulio prekybos organizacijos narės (PPO) turėtų patvirtinti priemones, apribojančias eksportą, kurios, veiksmingai leistų išlaikyti žemas maisto produktų kainas besivystančiose šalyse ir padėtų valdyti maisto krizes, darančias poveikį konkrečioms socialinėms grupėms.
Campli, Peel (2010) teigia, kad aprūpinimo maistu užtikrinimui pavojų gali kelti pernelyg didelis priklausomumas nuo eksporto ir maisto produktų, kuriuos šalis įsiveža, kainų, kurios pastaruoju metu itin svyruoja. Rinkų atvėrimo poveikis paskirstymui nėra neutralus ir yra susijęs su prisitaikymo sąnaudomis, kurios tam tikroms gyventojų grupėms dažnai būna nepakeliamos. Pabrėžiama, kad rinkų atvėrimas gali padidinti eksportą, suteikdamas dideles galimybes kaimo vietovėms vystytis, jeigu bus imamasi veiksmų spręsti sutrikusią rinkos jėgų pusiausvyrą visoje gamybos grandinėje ir pašalinti infrastruktūrinius, technologinius ir institucinius trūkumus, dėl kurių atvirų rinkų teigiamas poveikis galimybei aprūpinti maistu gali pavirsti neigiamu. Ypač atkreiptinas dėmesys į didėjančią pasaulinės prekybos maisto produktais susitelkimą keleto ekonominių subjektų rankose, pirmiausia grūdų sektoriuje, šis reiškinys plinta visoje žemės ūkio produktų pramonėje, pradedant strateginiu sėklų sektoriumi. Prekyba ir aprūpinimo maistu užtikrinimas yra įvairiais atžvilgiais susiję tarpusavyje, o poveikis – labai skirtingas. Ekonometriniai tyrimai parodė, kad ekonomikos augimo liberalizavus prekybą nepakaktų iš esmės sumažinti skurde gyvenančių ir alkstančių žmonių, skaičių, jeigu nebus įgyvendinama kitokia politika ir kitokios priemonės.
Aprūpinimo maistu užtikrinimas yra neapčiuopiamų ar net neišmatuojamų rodiklių kompleksas, kuris priklauso nuo daugybės priežasčių. Pažymima, kad dėl abstraktumo ir matavimo problemiškumo, tiksliai išmatuoti aprūpinimo maistu užtikrinimo tiesiog neįmanoma. Aprūpinimo maistu užtikrinimas ir su juo susijusio maistingumo suvokimas, bei rodikliai šiems duomenims generuoti, įvairiais laikotarpiais keitėsi kartu su aprūpinimo maistu užtikrinimo samprata, dabar akcentuojama maisto kokybė. Aprūpinimo maistu užtikrinimas sietinas su palaikoma žemės ūkio veikla. Kintant aprūpinimo maistu užtikrinimo koncepcijų raidai kito ir su juo susijusio maistingumo suvokimas, aprūpinimo užtikrinimo maistu metodai ir rodiklių sistemos (Dubickienė, 2011).
Atliekamuose skaičiavimuose maždaug iki 1980 metų, aprūpinimo maistu užtikrinimas būdavo prilyginamas maisto pasiūlai. Apie aprūpinimo maistu užtikrinimą buvo sprendžiama visų pirma pagal pasėlių derlių. Vėlesniais laikotarpiais aprūpinimo maistu užtikrinimas vaizduojamas kaip pajamų, išlaidų, socialinio saugumo tinklų ir kitų socialinių garantijų funkcija. Aprūpinimo maistu užtikrinimui atlikti buvo naudojami išlaidų, pajamų ir antropometriniai duomenys (Dubickienė, 2011).
Nepaisant besikeičiančio supratimo apie aprūpinimo maistu užtikrinimą, vis dar trūksta apibrėžtumo bei vieningos nuomonės kaip jis turėtų būti skaičiuojamas, todėl vertinant aprūpinimo maistu užtikrinimo problemą, vis dar įtraukiami bado ar netinkamos mitybos aspektai. Gauti rezultatai, ar galimi įvertinimai, tikėtina atspindi mažesnį nei iš tiesų yra aprūpinimo maistu užtikrinimo problemos mastą. Šiai dienai mažai žinoma apie aprūpinimo maistu užtikrinimo problemos intensyvumą, todėl ir žmonių patiriančių aprūpinimo maistu užtikrinimo problemą skaičius nėra tiksliai žinomas.
Priėjimo prie maisto rodikliai gali būti sudaromi pasitelkiant vartojimo maisto produktų krepšelio kainą, darbo užmokesčio ir kainų dydžius, išreiškiamus kaip gaunamos darbo užmokesčio dalį. Vertinimo būdas paremtas prielaida, jog neturtingi gyventojai maistui išleidžia apie 70 proc. ir daugiau visų savo gaunamų pajamų ir yra pažeidžiami, nes jei jų pajamos sumažėtų dėl darbo netekimo, gamtos katastrofų, ligų ar kainų politikos reformų, jie turėtų ribotus rezervus mitybos poreikiams patenkinti. Vertinant namų ūkius, gaunančius mažas nei vidutines pajamas, taikytinas vertinimo rodiklis – FAO maisto kainų indeksas, kuris daugeliu atvejų apima visus neturtingai gyvenančių namų ūkių ir individų vartojamus pirmo būtinumo maisto produktus. Realioji gyventojų perkamoji galia išreiškiama kaip vartotojų krepšelio (maisto produktų dalies) kainos ir nominalaus darbo užmokesčio dydžio santykis (Lipton, 1983).
Maisto saugumo ir prieinamumo vertinimo koncepcija gerokai pasikeitė bėgant laikui, todėl galima rasti literatūros apie namų ūkių rodiklius, teigia Hoddinott (1999) cit: pagal Chung, Haddad, Ramakrishna, ir Reily (1997) net ir atskiri rodikliai gali turėti daug skirtingų kombinacijų bei išskiria apie 450 matavimo rodiklių.
Maxwell ir Frankenberger (1992) išskiria 25 plačiai apibrėžtus rodiklius. Rodikliai, atspindintys maisto pasiūlą, apima matavimus įvertinančius žemės ūkio produkciją, meteorologinius duomenis, priėjimą prie gamtos išteklių, institucijas ir rinkos infrastruktūrą, regioninių konfliktų galimybę. Priėjimo prie maisto rodikliai (žemės naudojimo praktika, dietos pasikeitimai, pajamų šaltinių diversifikacija, priėjimas prie kredito) parodo namų ūkių galimybę susidoroti su socialiniais ir ekonominiais šokais. Namų ūkiuose suvartojamų kalorijų matai atspindi dabartinę mitybos būklę, bet neįvertina to, jog namų ūkiai gali būti neapsaugoti nuo maisto trūkumo ateityje. Vienas šio tipo pažeidžiamumo matavimo rodiklių yra namų ūkių išlaidų maistui procentinė dalis nuo visų išlaidų. Riely ir Moock (1995) pateikia 73 – jų tokių rodiklių sąrašą, kurie yra daugiau išskaidyti nei nustatyta Maxwello ir Frankenbergero (Hoddinott, 1999). Čiegis, Kulvelytė (2010) pažymi, kad ,,Maxwellas ir Frankenbergeris, atskirdami „proceso rodiklius”, kurie atspindi maisto pasiūlą ir priėjimą prie maisto, nuo „rezultato rodiklių”, kurie įvertina maisto suvartojimą bei mitybos būklę, pastaruosius rodikl ius dar suskirstydami į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai rezultato rodikliai apskaičiuojami pasitelkiant apklausas apie maisto suvartojimą, apklausas, pagrįstas namų ūkių suvokimu ir patirtimi bei mitybos dažnumo matavimus. Netiesioginiai rodikliai apima atsargų rodiklius, namų ūkio galimybės prasimaitinti įvertinimus bei mitybos būklę (antropometrinius rodiklius).
Webb, Richardson, ir von Braun (1993) aprūpinimo maistu užtikrinimo rodiklius grupuoja į keletą tokių grupių (3 pav.):
– maisto buvimo išteklių rodikliai (gamtiniai, fiziniai, žemės ūkio inventorius, žmoniškieji) ir gamybos išteklių rodikliai (įdirbtos žemės plotai, pasėlių derlingumas ir įvairovė, maisto gamybos lygis, skolinimosi lygis);
– priėjimo prie maisto rodikliai: bendrosios pajamos – iš javų derliaus, darbo užmokestis, gamintojų kainos, rinkos prieinamumas, transferai); bendrosios išlaidos (išlaidų maistui tenkanti dalis, ne maisto išlaidos, maisto atsargos, įvairovė, kainos, pakaitalai, kalorijų pakankamumas, suvartojamo maisto piniginė vertė);
– maisto panaudojimo ir mitybos rodikliai – antropometriniai – mirtingumas, sergamumas, gimstamumas, fizinis priėjimas prie maisto, švaraus vandens, sveikatos priežiūra ir higiena, nutukimas ir nepakankam mityba, kūno masės indeksas (Saad, 1999).
Kaip statistikai reikšmingi socialiniai ir ekonominiai rodikliai besivystančiose ir pereinamosios ekonomikos šalyse yra išskiriami tokie rodikliai (FAO, 1997): Elektros energijos suvartojimas (kWh tenkantys vienam gyventojui); valdžios sektoriaus vartojimo ir BVP santykis; gimstamumo rodikliai, žemės ūkio sukuriama pridėtinė vertė, duonos ir grūdų kainos (vertinant pagal perkamosios galios paritetą, PPP) bei kiti.
FAO (1997) pažymi, kad maistas į namų ūkį patenka įvairiais būdais. Namų ūkis gali gaminti maisto produktus, kai jie turi žmogiškųjų ir materialinių išteklių, todėl yra teigiama, kad tokie namų ūkiai turi tiesioginę prieigą prie maisto. Ūkininkų gebėjimas gaminti (išauginti) maistą pakankamais kiekiais ir pakankamai įvairų, didžiąja dalimi priklauso nuo jų turimos prieigos prie reikiamų išteklių, tokių kaip pakankamai derlingos žemės, darbo jėgos, įrankių, sėklų, kreditavimo galimybių ir panašių žemės ūkio veiklos skatinimui teikiamų paslaugų, taip pat labai svarbiu visapusiškų ūkininkų turimų žinių susijusių su žemės ūkiu vystymas, kurios leidžia užsitikrinti nuolatinį namų ūkio pragyvenimo (pajamų) šaltinį (FAO, 1997)
Čiegis, Kulvelytė (2010) pažymi, kad R. Gross (2000) nurodo, jog nacionalinės aprūpinimo maistu užtikrinimo situacijos nustatymui svarbu yra atsižvelgti į gimstamumą ir populiacijos augimo tendencijas, skirtingų maisto produktų gamybą. Pagrindiniai priėjimo prie maisto rodikliai – maisto kainos ir vienam gyventojui tenkantis maisto suvartojimas.
Migotto ir kt. (2005), priėjimo prie maisto galimybes vertina pagal šalies gerovės lygį, analizuojant vartojimo lygį, namų ūkių išlaidas arba gaunamas pajamas. Priėjimo prie maisto rodikliai – namų ūkių pajamos, yra naudojami daugelyje šalių, kaip pagrindiniai aprūpinimo maistu užtikrinimo rodikliai.
Pasak Dubickienės (2011), dabartiniu laikotarpiu aprūpinimo maistu užtikrinimas vertinamas pagal namų ūkių turimas pajamas bei skurdą, taip pat manoma, kad didelį poveikį daro darbas, švietimas bei dalyvavimas visuomeniniame gyvenime. Pabrėžiama ekonominio saugumo svarba. Dabartiniame laikotarpyje akcentuojama maisto kokybė. Aprūpinimo maistu užtikrinimas sietinas su palaikoma žemės ūkio veikla.
Taigi, galima teigti, kad šalių aprūpinimo maistu užtikrinimui didelę įtaką turi šalies ekonominė padėtis. Svarbiausi makroekonominės aplinkos rodikliai, veikiantys aprūpinimo maistu užtikrinimą šalies gyventojams yra šalies ekonominė padėtis, gyventojų užimtumas, maisto produktų pasiūla ir importas, namų ūkių pajamų lygis ir darbo užmokestis, maisto kainų pokyčiai ir gyventojui tenkantis maisto suvartojimas, namų ūkių pajamų pasiskirstymas bei vienam gyventojui tenkantis BVP.
2.2. Empirinio tyrimo metodika

Apibendrinant atliktą teorinės dalies analizę galima teigti, jog aprūpinimo maistu užtikrinimo problema yra labai aktuali ir nėra išspręsta pasauliniu mastu, o ypač skaudžias pasekmės patiria besivystančios pasaulio šalys. Pripažįstama, kad beveik milijardas žmonių vis dar badauja bei yra nepakankamai aprūpinti maistu, o tai itin veikia žmogaus socialinę raidą, socialinį ir politinį stabilumą bei šalių vystymosi rezultatus. Pastovus maisto tiekimas ir prieinamumas daugeliui besivystančių valstybių yra socialinio ir ekonominio stabilumo pagrindas, tačiau badaujančiųjų skaičius pasaulyje vis nemažėja, gyventojų populiacijai augant pasauliniu mastu smarkiai didėja ir maisto produktų paklausa, bei aštrėja aprūpinimo maistu užtikrinimo problemos. Todėl šalyse, kur maisto produktų gamyba nėra pakankamai gerai išvystyta, padėtis išlieka vis dar labai sudėtinga.
Empirinio tyrimo tikslas: remiantis suformuotu aprūpinimo maistu užtikrinimo tyrimo modeliu, atlikti palyginamąjį besivystančių šalių aprūpinimo maistu užtikrinimo tyrimą.
Suformuotame „Aprūpinimo maistu užtikrinimo” tyrimo modelyje (4 pav.) atsispindi atliekamo tyrimo proceso etapai, apimantys:
1) aprūpinimo maistu užtikrinimo problemos teorinę analizę,
2) aprūpinimo maistu užtikrinimo įvertinimo metodikos pagrindimą,
3) besivystančių šalių grupavimą pagal ekonominio vystymosi tempą ir sąlygas žemės ūkio veiklai,
4) besivystančių šalių aprūpinimo maistu užtikrinimo būklės tyrimą,
5) alternatyvių sprendimų paiešką skirtingų besivystančių šalių grupių aprūpinimo maistu užtikrinimui gerinti.
Nacionaliniame lygmenyje aprūpinimas maistu ir vartojimas gali būti užtikrinamas nacionalinės gamybos bei importo ir kitų šalių pagalbos dėka. Todėl čia pasirinkti rodikliai rodantys bendrąją žemės ūkio produkciją, žemės ūkyje dirbančiųjų gyventojų skaičių, žemės ūkio paskirties ir ariamos žemės plotus, vienam gyventojui tenkančius ariamos žemės ir javų pasėlių plotus, gėlo vandens panaudojimo žemės ūkyje, pagalbos maistu rodikliai bei maisto produktų importo dalies tenkančios vienam gyventojui ir maisto importo skvarbos indekso rodikliai.
– Priėjimo prie maisto dimensijos požiūriu analizei atlikti pasirinkti rodikliai, tokie kaip BVP vienam gyventojui, skurdo bei nedarbo lygis;
– Maisto panaudojimą atspindinčiai dimensijai analizuoti pasirinkti gėlo vandens tenkančio vienam gyventojui per metus, maisto kiekio tenkančio vienam gyventojui per dieną rodikliai, taip pat badaujančių gyventojų dalies tarp visų gyventojų bei mirtingumo rodikliai.
Besivystančios šalys yra labai skirtingos tiek pagal ekonominio vystymosi tempus, tiek pagal sąlygas žemės ūkiui, tiek pagal išorines aprūpinimo maistu užtikrinimo galimybes (importuojant žemės ūkio ir maisto produktus). Todėl, remiantis pradine duomenų analize ir teorinės medžiagos apžvalga, empiriniam tyrimui buvo pasirinktos dvidešimt keturios besivystančios šalys ir jos sugrupuotos pagal šiuos kriterijus: ekonominį vystymąsi (BVP augimo tempus) ir sąlygas žemės ūkio veiklai (5 pav.).

Atliktas empirinis tyrimas turėtų atskleisti ar pradinis šalių grupavimas pagal minėtus kriterijus buvo pagrįstas ir įvesti korekcijų šalių klasifikavime.

Lėtas ekonominis vystymasis, bet geros sąlygos vystyti žemės ūkio veiklą ir aprūpinti maisto produktais, vyrauja trečiojoje besivystančių šalių grupėje ( Bolivija, Ekvadoras, Kolumbija, Paragvajus, Peru), kuriose naudojami dideli žemės plotai, užauginta produkcija eksportuojama į kitas pasaulio šalis. Produkcijos užauginimui naudojama pigi vietinių gyventojų darbo jėga aštrina socialinės nelygybės problemas. Vienas iš galimų sprendimų yra žemės ūkio mechanizavimas ir darbo praktikos pokyčiai, leidžiantys padidinti našumą, ir pakeisti gyventojų aprūpinimo maistu užtikrinimo sąlygas. Trumpajame periode problemos gali būti sprendžiamos atkuriant kaimo bendruomenių pragyvenimo šaltinius vykdant programą „maistas už darbą”, kadangi pagrindinėmis šalies ekonominėmis problemomis išskiriamos – didelė bedarbystė, infliacija, mažos investicijos.
Ketvirtosios besivystančių šalių grupės šalyse ( Čadas, Eritrėja, Etiopija, Malis, Mauritanija, Nigeris, Somalis, Sudanas ), kuriose lėtas ekonominis vystymasis ir blogos sąlygos vystyti žemės ūkio veiklą, įgyvendinamos įvairios paramos programos, kurių tikslas – mažinti skurdą didelį dėmesį toliau skiriant aprūpinimo maistu užtikrinimo galimybių didinimui. Afrikos atsilikusiuose kraštuose žmonių prieaugis pralenkia žemės ūkio našumą ir tai didina esamas aprūpinimo maistu užtikrinimo problemas. Susiduriama ir su kitomis problemomis: klimato kaita, infrastruktūros stoka, iškreiptais prekybos srautais ir aukštomis maisto kainomis, žemės pardavimu užsienio investitoriams. Tai rodo, jog yra svarbu rinkti informaciją apie maisto atsargas ir išteklius, kad tarptautinių kainų nustatymas būtų skaidresnis, kokybiškesnis ir šiuolaikiškesnis. Efektyviausiu galimu sprendimu laikytinas didesnis oficialios pagalbos vystymuisi skirimas žemės ūkio gamybai ir gyvulių augintojams šiose šalyse, siekiant paskatinti aprūpinimo maistu užtikrinimo saugumą. Reikalinga parengti ilgalaikių investicijų projektą, kur skiriamos lėšos žemės ūkio vystymui padėtų užtikrinti pagrindinį regiono maisto ir pajamų šaltinį, sudaryti sąlygas smulkių ūkininkų atsiradimui, taip remiant vietos rinką ir teikiant priimtiną kasdienį maistą žmonėms.
Netgi šiais aktyvių tarptautinių prekių mainų laikais, dažniausia dominuojančią maisto resursų dalį tiekia savas valstybės ar regiono žemės ūkis. Todėl maisto problemos sprendimas turi labai svarbią valstybinę ekonominę ir politinę reikšmę ir dažniausia sprendžiama atskiroje šalyje ir tik nesant galimybės jos išspręsti šalies viduje, ji sprendžiama tarptautiniu regiono ar net pasauliniu mastu. Aprūpinimo maistu užtikrinimas priklauso ir nuo šalies ekonominio pajėgumo, politinės santvarkos, šalies mokslinio ir techninio lygio. Tai rodo, kad žmonių aprūpinimo maistu užtikrinimo problemos yra labai aktualios ir sunkiai sprendžiamos.
Remiantis atlikto darbo rezultatais, pateikiamos susistemintos darbo išvados ir pasiekimai.

IŠVADOS

1. Aprūpinimo maistu užtikrinimo samprata formavosi laipsniškai, besikeičiant ekonominėms, aplinkos ir socialinėms sąlygoms ir vis iškylančioms naujoms pasaulinėms problemoms, susijusioms su žmonių galimybėmis apsirūpinti maistu. Atlikta mokslinės literatūros analizė leido išskirti šiuo metu dažniausiai naudojamą aprūpinimo maistu užtikrinimo sampratos apibrėžimą: aprūpinimas maistu užtikrinamas, kai visi žmonės bet kuriuo metu turi tiek fizinį, tiek ekonominį priėjimą prie pakankamo, saugaus ir maistingo maisto, kuris tenkina jų mitybos poreikius, reikalingus sveikam ir aktyviam gyvenimui. Ši aprūpinimo maistu užtikrinimo samprata apima keturias maisto būklės dimensijas – maisto panaudojimo, maisto prieinamumo, maisto buvimo ir stabilumo.
2. Skurdo mažinimas, maisto pasiūlos užtikrinimas ir teisingas paskirstymas yra
didžiausia globali problema, kurią šiandien patiria beveik visos pasaulio šalys. Opiausiai ši
problema pasireiškia besivystančiose šalyse. Nepakankamo aprūpinimo maistu užtikrinimo
besivystančiose šalyse veiksniai (ekonominiai, socialiniai, politiniai, kultūriniai, gamtiniai)
daugeliu atvejų yra glaudžiai susiję tarpusavyje ir priklauso nuo regiono, šalies, namų ūkio ir
individo turimos prieigos prie reikiamų išteklių. Viena pagrindinių aprūpinimo maistu
neužtikrinimo priežasčių – besivystančių šalių vyriausybių negebėjimas vykdyti politinių ir
ekonominių reformų, užtikrinti šalies vidaus tvarką ir be smurto valdyti iškilusius konfliktus.
3. Besivystančios šalys labai skirtingos tiek pagal ekonominio vystymosi tempus, tiek
pagal dalyvavimą tarptautinėje prekyboje, tiek pagal sąlygas žemės ūkiui. Todėl jose labai
skirtingos aprūpinimo maistu užtikrinimo galimybės. Remiantis pradine duomenų analize ir
teorinės medžiagos apžvalga, empiriniam tyrimui pasirinktos dvidešimt keturios besivystančios
šalys, kurios sugrupuotos pagal kriterijus: 1) ekonominio vystymosi galimybes; 2) esamas
sąlygas žemės ūkio veiklai vystyti.
Atliktas tyrimas atskleidė, kad šalių grupavimas pagal ekonominį vystymąsi ir sąlygas žemės ūkio veiklai, atliktas remiantis pradine duomenų analize ir teorinės medžiagos apžvalga, buvo pagrįstas. Nustatyta, kad pirmai besivystančių šalių grupei priskirtos BRIICS šalys (Brazilija, Indija, Indonezija, Kinija, Pietų Afrika, Rusija), pasižyminčios sparčiu BVP augimu ir geromis sąlygomis vystyti žemės ūkio veiklą, šalių gyventojai yra aprūpinami maisto štekliais, tačiau išryškėja socialinės problemos.
Antrajai šalių grupei priskirtos besivystančiose šalyse (Iranas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kataras, Kuveitas, Saudo Arabija), kuriose pastebimas spartus BVP augimas, tačiau dėl prastų gamtinių sąlygų – mažos galimybės vystyti žemės ūkio veiklą. Jose aprūpinimas maistu užtikrinamas importo pagalba.
Trečioji besivystančių šalių grupė (Bolivija, Ekvadoras, Kolumbija, Paragvajus, Peru), pasižymi tuo, kad augina produkciją, kuri eksportuojama į visas pasaulio šalis ir aprūpina maisto produktais, tačiau jose neužtikrinamas pastovus ilgalaikis ekonominis augimas.
Ketvirtajai besivystančių šalių grupei priskirtose šalyse (Čadas, Eritrėja, Etiopija, Malis, Mauritanija, Nigeris, Somalis, Sudanas) kyla didžiausios aprūpinimo maistu problemos, susijusios su politinės santvarkos, primityvių žemės ūkyje naudojamų gamybos priemonių, nepalankių gamtinių sąlygų veiksniais.
Ekonominio vystymosi požiūriu besivystančios šalys savo padėtį gali pagerinti didindamos pirminių produktų eksportą į išsivysčiusias šalis, industrializuodamos savo ekonomiką, gaudamos paskolų ir negrąžintinų subsidijų iš išsivysčiusių šalių, plėtodamos ekonomiką struktūriniais pertvarkymais. Ekonomine pagalba besivystančioms šalims yra laikoma ir parama maisto produktais nuo bado kenčiantiems pasaulio gyventojams, techninė parama rengiant besivystančių šalių plėtros projektus, bei įvairių sričių specialistus.
Aprūpinimo maistu užtikrinimo požiūris grindžiamas Romos deklaracijoje (1996) suformuotais aprūpinimo maistu principais. Remiantis šiais principais ES ir jos valstybės narės kartu su tarptautinėmis organizacijomis (FAO, IFAD, UNICEF) ėmėsi veiksmų su aprūpinimo maistu užtikrinimu susijusiems uždaviniams besivystančių šalių kaimo vietovėse ir miestuose spręsti keturiose tarptautiniu mastu pripažintose srityse: 1) didinant maisto tiekimo galimybes, 2) gerinant galimybes gauti maisto, 3) gerinant vartojamo maisto kokybę, 4) didinant krizių prevencijos ir valdymo veiksmingumą. Pirmenybė turėtų būti teikiama toms dėl maisto nepakankamumo kenčiančioms šalims, kurioms prasčiausiai sekasi siekti p irmojo Tūkstantmečio vystymosi tikslo – panaikinti ypač didelį skurdą ir badą, visų pirma Afrikos šalims, taip pat Pietų Azijos šalims.

Darbo autorius: D. JASTREMSKIENĖ
Atsiųsti pilną darbą aprupinimas-maistu