Antrepreneris – asmuo, aktyviai ieškantis galimybių greitai kintančioje aplinkoje, gebantis jas atpažinti ir įgyvendinti, inicijuojant ir valdant pokyčius.

Antrepreneriška kultūra – vertybių ir nuostatų rinkinys, kuris būdingas organizacijoms, pasižyminčioms rizikos tolerancija, kūrybiškumo skatinimu, komandinio darbo kultūra ir gebėjimu spręsti problemas, iškylančių pokyčių akivaizdoje.

Antrepreneriška organizacija – organizacija, kuri aplinkos atžvilgiu elgiasi inovatyviai, pro-aktyviai, nuolatos skenuoja aplinką, ieškodama galimybių ir geba pastebėtas galimybes įgyvendinti.

Antreprenerystė – individo ar organizacijos lygmens atsakas į greitai kintančios aplinkos iššūkius, tai veiklos būdas, pasižymintis tokiomis savybėmis kaip galimybių pastebėjimas, pro-aktyvumas, inovatyvumas (Kirby, 2000).

Konkurencingumas – įmonės gebėjimas konkuruojant su kitomis įmonėmis pelningai parduoti savo prekes ir paslaugas rinkoje.

Maža įmonė – įmonė, atitinkanti šiuos kriterijus: įmonės darbuotojų skaičius iki 49; metinės pajamos neviršija 24 mln. Lt arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. Lt; įmonė yra savarankiška.

Mikroįmonė – įmonė, atitinkanti šiuos kriterijus: įmonės darbuotojų skaičius iki 9; metinės pajamos neviršija 7 mln. Lt arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. Lt; įmonė yra savarankiška.

Organizacijos kultūra – istoriškai išsivysčiusių išmoktų vertybių, nuostatų rinkinys, kuriuo dalijasi tam tikros bendruomenės nariai ir kuris įtakoja gyvenimo būdą (Tayeb, 1988).

Potencialus verslininkas – asmuo, apsisprendęs imtis verslo ir esantis įmonės kūrimo etape.

Pro-aktyvumas – aktyvi organizacijos pozicija aplinkos atžvilgiu.

Smulkus ir vidutinis verslas – vidutinės ir mažos įmonės (tarp jų ir mikroįmonės) bei fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka, turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą (Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas, 2002).

SVĮ – smulki ir vidutinė įmonė

SVV – smulkus ir vidutinis verslas

Šiuolaikinė verslo aplinka – multidimensinė konstrukcija, pasižyminti tokiomis savybėmis kaip kompleksiškumas, dinamiškumas, nenuspėjamumas, sudėtingumas, globalumas ir pastovus keitimasis, suardant pusiausvyros būsenas.

Verslas – pelno siekianti veikla (Vainienė, Ekonomikos terminų žodynas, 2005).

Verslininkas – asmuo, pasižymintis tam tikrų verslauti reikalingų savybių rinkiniu (verslumu), kurio dėka nori ir gali suformuluoti verslo idėją bei ją sugeba įgyvendinti, įkurdamas verslo organizaciją.

Verslininkystė – naujos vertės kūrimo procesas, kuriam verslininkas skiria reikiama laiką bei pastangas, prisiimdamas galimą finansinę, psichologinę ar socialinę riziką, ir už tai gauna piniginę naudą ir asmeninį pasitenkinimą.

Verslininkystės paklausa – (angl. Entrepreneruship demand) verslo aplinkoje egzistuojančios palankios (nepalankios) sąlygos ir galimybės įsitraukti į verslininkišką veiklą.

Verslininkystės pasiūla – (angl. Entrepreneruship supply) potencialių verslininkų grupė, kuri formuojama tokių veiksnių kaip individų gebėjimai, žinios, turima patirtis, asmens nuostatos į verslininkystę.
Verslininkystės procesas – reiškinys, kuomet asmuo atpažįsta ir įvertina verslo sąlygas bei savo gebėjimus, pamato verslo galimybę ir jai įgyvendinti įkuria verslo organizaciją. Verslininkystės procesą sudaro trys etapai:
1. „Verslo sąlygų atpažinimas ir vertinimas”.
2. „Verslo kūrimas”.
3. „Verslo funkcionavimas”.

Verslo aplinka – veiksnių, įtakojančių verslą, visuma.

Verslo galimybė – verslo aplinkoje esanti galimybė, kurios pastebėjimas ir atpažinimas yra vienas iš svarbiausių antreprenerio gebėjimų.

Verslo įmonė – vienas iš verslininkystės proceso rezultatų. Organizacija, kuri įkurta siekiant įgyvendinti verslininko suformuotą verslo idėją ir kuri neša jos savininkui naudą.

Verslumas – žmogaus asmeninių savybių rinkinys, kurių dėka asmuo imasi verslo veiklos (Lydeka, 1996).

Verslumo (verslininkystės) kultūra – visuomenėje vyraujanti nuostata verslo ir verslininko atžvilgiu.

Vidutinė įmonė – įmonė, atitinkanti šiuos kriterijus: įmonės darbuotojų skaičius iki 249; metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt arba įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. Lt; įmonė yra savarankiška.

VPTM – verslininkystės proceso tyrimo modelis.

ĮVADAS

Temos aktualumas
Nuo XX a. aštunto dešimtmečio auganti smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) svarba bei šio sektoriaus įtaka ekonominiam pasaulinio ūkio vystymuisi, vadybos teoretikus skatina aktyviai domėtis SVV problematika. SVV įtaka ekonominiams procesams, išryškėjusi per paskutinius du dešimtmečius, leidžia drąsiai teigti, kad smulkus verslas vaidina labai svarbų vaidmenį šiuolaikinės globalios ekonomikos kontekste. Šio verslo reikšmės didėjimas tapo esminiu viso civilizuoto pasaulio bruožu. SVV yra šalių ekonomikos varomoji jėga, veikianti nacionalinės ekonomikos gyvybingumą bei konkurencingumą, o taip pat socialinio stabilumo garantas. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių gausa – tai augančios konkurencingos ekonomikos požymis, o valstybės parama smulkiam ir vidutiniam verslui – savarankiška jos ekonominės politikos dalis.
Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo šiuo metu susiduria Europos šalys – siekis skatinti verslininkystę. Jis tiesiogiai siejamas su SVV sektoriaus raida. Europos komisija, išleistame verslininkystės analizės ir tyrimų rinkinyje „Verslininkystė Europoje” (Entrepreneurship, 2007), kelia klausimą: kodėl yra stebimas mažas europiečių, pradedančių nuosavą verslą, skaičius. Atsižvelgiant į minėtą kontekstą, analogišką klausimą galime užduoti Lietuvoje.
Mokslininkai nurodo, kad požiūryje į verslininkystės procesą vyksta daug pokyčių. Verslo organizacijoms tenka susidurti su naujais iššūkiais, kuriuos lemia bendrosios rinkos tendencijos: verslo globalizacija, hiperkonkurencija, sparti technologijų kaita, žinių ir informacinės visuomenės formavimasis. Minėti verslo aplinkos bruožai iš organizacijų bei jose dirbančių žmonių, reikalauja tam tikro elgsenos būdo, kurį apibūdina tokios savybės kaip: novatoriškumas, tolerancija rizikai, proaktyvumas, gebėjimas atpažinti galimybes ir jas įgyvendinti. Šį elgesio bei savybių rinkinį mokslininkai vadina antrepreneriškumu.

Pastaruoju metu vadybos teoretikai, ieškodami efektyvaus įmonių atsako į šiuolaikinės verslo aplinkos diktuojamus iššūkius, vis dažniau ima vartoti „antrepreneriškos organizacijos” sampratą ir palaiko nuomonę, kad antrepreneriškas elgesys sąlygoja bet kokio dydžio įmonių konkurencinius pranašumus. Daugelis mokslininkų (Covin ir kiti, 2000; Dess ir kiti, 1999; Russell, 1999; Antonic ir Hisrich, 2001; Ireland, Hitt ir Sirmon, 2003; Zahra, Jennings ir Kuratko, 1999; Kirby, 2000) teigia, kad greitai kintančioje ir kompleksinėje verslo aplinkoje firmos, kurios nenaudoja antrepreneriškų veiklų, sumažina savo sėkmingos konkurencijos rinkoje tikimybę. Kitais žodžiais tariant, organizacija, siekdama išgyventi šiandieniniame pasaulyje, turi tapti antrepreneriška. Reikia pastebėti, kad antrepreneriška laikysena tampa svarbi ne tik verslo srityje, bet ir kitose visuomeninio gyvenimo sferose: socialinėje, politinėje, kultūrinėje.
Sukurti antreprenerišką organizacijos kultūrą yra nemažas iššūkis ir reikalauja iš vadovų tam tikrų sprendimų ir veiksmų. Antreprenerystė yra nuolat besikeičiantis fenomenas, kuris organizacijai teikia lankstumą ir pranašumą prieš organizacijas, kuriose šis reiškinys nėra pastebimas. Mokslinės literatūros analizė leidžia daryti prielaidą apie vadybos moksle atsirandančią antreprenerišką paradigmą, kuri padeda naujai suvokti organizacijų vietą šiuolaikinės verslo aplinkos iššūkių kontekste. Antrepreneriškumo dimensijos formavimas smulkiame ir vidutiniame versle ženkliai prisidėtų prie viso šio sektoriaus efektyvumo.

Mokslinė problema
Išaugęs susidomėjimas SVV ir jo reikšme pasaulio ekonomikai ir visam verslininkystės procesui skatina mokslininkus diskutuoti apie šio objekto tyrimų metodologiją. Nors visuotinai pripažįstama, kad verslininkystė yra vienas iš svarbiausių veiksnių, įtakojančių pokyčius ekonomikoje, reikia pastebėti, kad nėra visų šalių vieningai priimtos verslininkystės ir verslininko tyrimų metodikos, kuri leistų tirti smulkaus ir vidutinio verslo būklę bei lyginti taikomų priemonių poveikio efektyvumą tarp skirtingų šalių.
Pastaruosius dvidešimt metų, verslininkystės reiškinio tyrimuose dominavo amerikiečių mokslininkai. Tačiau paskutinį dešimtmetį stebimas didėjantis Europos mokslininkų susidomėjimas minėtu fenomenu, bei bandymas formuoti europietišką požiūrį tyrinėjant verslininkystę. Įvairūs lietuvių autoriai taip pat nagrinėjo verslininkystę. Verslumo bei verslininkystės problematiką savo darbuose tyrinėjo: Markevičius (2001), Strazdienė (2006), Gronskas (1995), Kriščiūnas (2007), Lydeka (1998), Žukauskas (2004), Stačiokas (1995),
Gineitienė (2004), Ramanauskas (2000), Sūdžius (2001), Andriuščenka (2007), Garuckas (2007).
Smulkaus ir vidutinio verslo paramos, plėtros ar vadybos problematiką nagrinėjo: Pačėsa (2007), Sakalas (2007), Venckus (2007), Savanevičienė, Bartkus (2007), Dėdelienė (1998), Adamonienė (2007), Baršauskas (2002). Antrepreneriškumo pasireiškimo organizacijoje problematiką tyrinėjo: Duobienė (2006), Pundzienė (2006), Vaitkevičius (2007), Zakarevičius (2003), Jucevičius (2005) ir
kiti.
Nežiūrint to, kad daug lietuvių mokslininkų analizavo minėtą problematiką skirtingais aspektais, šiuo metu Lietuvoje pasigendama sisteminio, kompleksinio požiūrio į smulkųjį ir vidutinį verslą, nagrinėjant šio sektoriaus įmones bendrame verslininkystės proceso kontekste. Apibendrindami, galime teigti, kad nepakankamai ištirtas verslininkystės procesas – aktuali mokslinė problema.
Tyrimo objektas: antrepreneriškos verslininkystės procesas verslo organizacijose.

Tyrimo tikslas: parengti Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo antrepreneriškumo formavimosi modelį.

Tyrimo uždaviniai:
1. Atskleisti šiuolaikinį požiūrį į verslininkystės reiškinį ir jo reikšmę, atsižvelgiant į fenomeno sudėtingumą, atskleisti smulkaus ir vidutinio verslo vaidmenį šalies ekonominiuose procesuose ir ištirti smulkaus ir vidutinio verslo bei verslininkystės proceso problemas šiuolaikinės verslo aplinkos kontekste.
2. Teorinių šaltinių analizės ir mokslinių tyrimų pagrindu parengti Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo ir verslininkystės proceso tyrimo modelį.
3. Remiantis suformuotu tyrimo modeliu, identifikuoti Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo ir verslininkystės proceso ištirtumo lygį.
4. Išryškinti veiksnius, įtakojančius Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo būklę ir vystymosi galimybes.
5. Parengti antrepreneriškos verslininkystės modelio nustatymo ir įgyvendinimo metodologinius principus.
6. Remiantis suformuotais metodologiniais principais, sukurti smulkaus ir vidutinio verslo antrepreneriškumo modelį, šiuolaikinės verslo aplinkos kontekste.

Tyrimo metodai
Disertacijoje iškeltai mokslinei problemai tirti bei teoriniams ir praktiniams rezultatams gauti naudoti šie tyrimo metodai: sisteminė analizė, loginė analizė, lyginamoji analizė, statistinė analizė, apklausos metodas. Apibendrinant apklausos tyrimo duomenis naudota SPSS programa.

IŠVADOS

Išanalizavus ir atskleidus verslininkystės proceso teorinius aspektus, išanalizavus teoriniuose šaltiniuose pateiktas verslininko ir verslininkystės sampratas, verslininkystės proceso tyrimo modelio pagrindu ištyrus ir Įvertinus smulkųjį ir vidutini verslą ir verslininkystės etapus Įtakojančius veiksnius bei parengus antrepreneriškumo formavimo modelį, daromos šios mokslinio tyrimo išvados:

1. Nemažai ekonomikos teoretikų į smulkųjį ir vidutinį verslą žiūrėjo tik kaip į nereikšmingą, papildantį stambųjį verslą sektorių. Palaipsniui stiprėjanti SVV reikšmė ekonomikos vystymuisi ir augimui, naujų darbo vietų kūrimui, inovacinio produktyvumo didėjimui bei ekonominiams pokyčiams lėmė padidėjusį dėmesį šio sektoriaus plėtrai. Tokiu būdu SVV dvidešimtojo amžiaus pabaigoje tapo vienu svarbiausių vadybos ir ekonomikos mokslų tyrimų bei praktinių diskusijų objektu. Paskutinius du dešimtmečius pasaulyje vykdomas intensyvus SVV plėtros monitoringas yra lydimas mokslininkų diskusijų, vertinimų bei šio dinamiško sektoriaus raidos galimybių modeliavimo. Smulkus ir vidutinis verslas pradedamas analizuoti platesniame verslininkystės reiškinio kontekste.
2. Atlikta mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad įvairias ekonomines mokyklas atstovaujantys mokslininkai, remdamiesi jų filosofinėmis nuostatomis ir pasaulėžiūra, pateikia skirtingas „verslininko” ir „verslininkystės” sampratas. Ši įvairovė gali būti paaiškinama verslininkystės reiškinio sudėtingumu ir kompleksiškumu. Disertacijos autorius savo darbe remiasi šia verslininkystės samprata: „verslininkystė – tai naujos vertės kūrimo procesas, kuriam verslininkas skiria laiką bei pastangas, prisiima galimą finansinę, psichologinę ar socialinę riziką bei už tai gauna piniginę naudą ir asmeninį pasitenkinimą. Atlikta literatūros šaltinių analizė leidžia teigti, kad verslininkystės reiškinys yra labai svarbus visuomenėje vykstant pereinamajam laikotarpiui: iš tradicinio į modernų, iš modernaus į post modernų, iš planinės ekonomikos į laisvos rinkos ekonomiką. Tuo metu verslininkystė sprendžia kylančias dilemas, laužo senas, hierarchiškas tradicija bei įdiegia naujus, inovatyvius elgsenos būdus.
3. Vadybos teoretikai teigia, kad šiuolaikinė verslo organizacija, veikiama kompleksinės, dinamiškos, globalios verslo aplinkos, patiria nuolatinę įtampą. Šioje sistemoje neapibrėžtumas ir nenuspėjamumas tampa vienais iš svarbiausių veiksnių. Vis daugiau mokslininkų, tyrinėjančių efektyvių organizacijų savybes bei elgsenos būdus, pabrėžia antrepreneriškumo svarbą.

Antrepreneriškumas yra vienas iš galimų atsakymų į šiuolaikinės verslo aplinkos diktuojamas sąlygas, o antrepreneriškos verslininkystės formavimo procesas išlieka vienas iš svarbiausių bet kokio dydžio įmonių konkurencinio pranašumo kelių. Antreprenerystė suprantama kaip individo ar organizacijos lygmens atsakas į greitai kintančios aplinkos iššūkius, tai veiklos būdas, pasižymintis tokiomis savybėmis kaip galimybių pastebėjimas, pro-aktyvumas, inovatyvumas. Autorius teigia, kad Lietuvių kalboje vartojamus terminus „verslininkystė” – „antreprenerystė” ir „verslininkas” -„antrepreneris” tikslingiau būtų nenaudoti kaip žodžius sinonimus, nes jie atskleidžia skirtingą turinį.

4. Remiantis išsamia mokslinės literatūros analize ir naujausiais verslininkystės tyrinėjimais, autorius parengė Lietuvos verslininkystės proceso tyrimo modelį, kuris apima svarbius veiksnius asmeniniame, firmos ir verslo aplinkos lygmenyse. Verslininkystės procesas išskaidomas į tris etapus: „verslo sąlygų atpažinimas ir vertinimas”, „verslo kūrimas” ir „verslo funkcionavimas”. Modelio pagrindu buvo išskirtos veiksnių grupes ir įvardinti esminiai trukdžiai, stabdantys verslininkystės proceso, o taip pat ir SVV raidą kiekviename iš išvardintų etapų. Lietuvai būdinga vyraujantis neigiamas verslininko įvaizdis, žemi verslininkystės klimato bei verslininkiško aktyvumo indeksai, juos lyginant bendrame Europos Sąjungos šalių kontekste. Įvardintos verslo pradžios kliūtys glaudžiai siejasi su tokiais trukdžiais, kaip administracinė ir mokestinė našta, finansų, reikalingų pradėti verslą, trūkumu ar reikiamų verslo įgūdžių neturėjimu. Vienas iš pagrindinių trukdžių, stabdančių verslo raidą, yra tas, kad lietuviai verslininkai per mažai pradedą verslą jį siedami su galimybės atpažinimu.
5. Atlikus autoriaus parengto smulkaus ir vidutinio verslo įmonių tyrimo metu surinktų duomenų analizę, galime teigti, kad viena iš didžiausių problemų yra vyraujanti pasyvi smulkaus ir vidutinio verslo įmonių pozicija verslo aplinkos atžvilgiu. Įmonių vadovai rodo per mažai iniciatyvos ir verslo raidą labiau sieja su įvairiais valdžios sprendimais, nei su savo įmonės aktyviais veiksmais Taip pat nustatyta, kad įmonės skiria nepakankamą dėmesį verslo tinklų formavimuisi. Visi šie veiksniai sąlygoja pro-aktyvios nuostatos verslo aplinkos atžvilgiu trūkumą. Tyrimo metu nustatyta, kad smulkaus ir vidutinio verslo įmonės skiria nepakankamą dėmesį inovatyvumo veiklai. Pro-aktyvumas, inovatyvumas bei galimybių pastebėjimas verslo aplinkoje yra vieni iš svarbiausių antrepreneriško verslo požymių, o tai leidžia daryti prielaidą, kad jis reiškiasi nepakankamai Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse.
6. Disertacijoje pabrėžiama, kad šiuo metu besiformuojanti antrepreneriškoji paradigma yra svarbi metodologinė nuostata šių dienų verslininkystės proceso supratime. Organizacijos, besivadovaujančios antrepreneriškumo nuostata, gali sėkmingiau priimti šiuolaikinės verslo aplinkos iššūkius. Aplinka verčia organizacijas priimti strateginę orientaciją, kuriai būdingas novatoriškumas, autonomija, rizikavimas, proaktyvumas, galimybių paieška bei lankstumas. Remiantis tokiomis metodologinėmis nuostatomis, disertacijos autorius pasiūlo antrepreneriškos verslininkystės formavimo modelį smulkiose ir vidutinėse įmonėse. Tokiu būdu, antrepreneriškos verslininkystės formavimas organizacijoje pristatomas kaip vienas iš svarbiausių smulkaus ir vidutinio verslo įmonių raidos kelių, įgalinančių sėkmingai atsiliepti keliamiems iššūkiams.
7. Antrepreneriškos verslininkystės modelis sudarytas remiantis autoriaus suformuotais metodologiniais principais. Modelis apjungia tiek vidinę tiek išorinę įmonės verslo aplinkas ir susideda iš trijų lygmenų: individo, firmos ir verslo aplinkos. Antrepreneriškumas gali reikštis ir asmeniniu lygmeniu (verslininko antrepreneriškas elgesys) ir firmos lygmeniu (organizacijos antrepreneriškas elgesys). Antrepreneris organizacijoje turi atlikti tokias antrepreneriškumo formavimo veiklas: „antrepreneriškos komandos formavimas”, „antrepreneriško kultūros diegimas”, „verslo galimybės atpažinimas” bei „įmonės strategijos priderinimas prie verslo aplinkos iššūkių”. Tuo pačiu galime išskirti dvi kompetencijų sritis – vadybininko ir antreprenerio. Jos abi būtinos ir antrepreneris turi užtikrinti jų funkcionavimą organizacijoje.

Autorius O. STRIPEIKIS

Atsisiųsti pilną darbą antrepreneriskumas.pdf