6-11 metų mergaičių, lankančių aerobinę gimnastiką, fizinių gebėjimų kaita

Aerobinė gimnastika – tai sporto šaka, reikalaujanti gebėjimo pagal muziką atlikti didelio intensyvumo pagrindinius aerobikos judesius, jungiant (derinant) juos su sudėtingais jėgos, šuolių, lankstumo ir pusiausvyros pratimais. Kaip ir kitos gimnastikos rūšys, aerobinė gimnastika, reikalauja aerobinės ir anaerobinės ištvermės, šoklumo, lankstumo, jėgos ir puikios koordinacijos (Aleksandravičienė et.al., 2012). Visos šios fizinės ypatybės turi būti rodomos varžybinio pratimo metu, atliekant koordinaciniu požiūriu sudėtingus judesius ir sudėtingumo elementus (šuolius, dinaminės, statinės jėgos, lankstumo pratimus) dideliu intensyvumu be poilsio intervalų (Code of Points, 2009). Tam reikia ne tik didelių valios pastangų, bet ir gero širdies bei kraujagyslių, kvėpavimo sistemų pajėgumo.

Anot Remuta ir bendraautorių (1999), aerobinė gimnastika – sporto šaka, kurioje techniškumas, muzikalumas yra neatsiejama dalis nuo sportininko originalių ir sudėtingos koordinacijos judesių. Pasak Zetaruk (2000), visose gimnastikos sporto šakose reikalingi fiziniai gebėjimai, tokie kaip jėga, lankstumas, koncentracija, pusiausvyra grakštumas ir greitis turi būti lavinami jauname amžiuje. Fizinio vaikų ugdymo priemonės bei metodika turi būti parenkamos pagal amžių, lytį, fizinį pajėgumą, bei taikomi klasikiniai didaktikos principai (Katinas, 1999).
Svarbus aerobinės gimnastikos fizinio parengtumo komponentas ra koordinaciniai gebėjimai. Kryptingas koordinacinių gebėjimų lavinimas ankstyvame amžiuje sudaro prielaidas ekonomiškai bei tiksliai valdyti įvairius judesius (Liubomirskis, 1989, Hirtz, 1985). Bendrų koordinacinių gebėjimų lavinimas yra daugelio autorių plačiai tirtas. Starostos (1995) nuomone, koordinacinius gebėjimus galima lavinti per visą mokyklinį laikotarpį. Hitz (1985) teigia, jog tikslinga koordinacinius gebėjimus lavinti jaunesniame mokykliniame amžiuje. Skernevičius (2004) teigia, kad vaikai sudėtingus judesius išmoksta greičiau ir jų judesių įgūdis yra pastovesnis.
Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad gimnastikos sporto šakų (meninės ir sportinės gimnastikos, aerobinės gimnastikos ir sportinės akrobatikos) aerobinio pajėgumo rodikliai nėra dideli (Guidetti et al., 2000; Aleksandravičienė, Stasiulis, 2004; Aleksandravičienė, 2005). Išaugus pratimų sudėtingumui per pastaruosius dešimtmečius gerokai padidėjo sportininkų maksimali galia, anaerobinis pajėgumas.
Atskirų sporto šakų sportininkų rengimas mokslininkų yra plačiai nagrinėjamas, bet pasigendama vaikų amžiaus sportinį rengimą analizuojančių mokslo darbų. Masevičiūtė (2005) tyrė skirtingo amžiaus mergaičių aktyvumo, fizinio išsivystymo, fizinio parengtumo ir požiūrio į sportą kaitą, priklausomai nuo jų biologinio amžiaus, Šuopytė (2009) nagrinėjo 11-13 metų amžiaus tinklininkių pradinio sportinio rengimo, Grajauskas (2008) – 12-14 metų orientacininkų rengimo aspektus.
Aerobinės gimnastikos ypatumai, nors ir ne išsamiai, bet yra nagrinėjami mokslinėje literatūroje. Lietuvoje 12 – 14 metų amžiaus (jaunučių grupė) ir 18 metų amžiaus (suaugusiųjų grupė) aerobininkes tyrinėjo Morkūnaitė (2008), dvidešimtmečių LKKA mažo meistriškumo aerobininkių, aerobinės gimnastikos specializančių aerobinį pajėgumą tyrė Vaitkevičius (2006), aerobinės gimnastikos atstovų organizmo adaptaciniai pokyčiai tirti Aleksandravičienės (2005).
Užsienio mokslininkų akiratyje aerobinė gimnastika taip pat yra tyrimo objektu. Aerobinės gimnastikos didelio meistriškumo sportininkų organizmo adaptaciniai pokyčiai tirti ispanų mokslininkų (Rodrigues et al.,1998).
Apžvelgiant įvairias mokslines publikacijas, pasigendama informacijos apie aerobinės gimnastikos sportininko rengimo planavimą, ypač jaunųjų sportininkų rengimą. Taip pat neaptikta tyrimų apie aerobinės gimnastikos treniruočių įtaką jauniausios varžybinės amžiaus grupės (6-11 metų) fiziniams ir funkciniams gebėjimams. 2011 metų duomenimis aerobinės gimnastikos komandų Lietuvoje yra daugiau nei 30. Treneriai ugdo sportininkus, ruošia juos varžyboms. Kadangi stinga tyrimų apie vaikų amžiaus aerobinės gimnastikos sportininkių rengimą, iškyla mokslinė problema – kaip rengti vaikų amžiaus aerobinės gimnastikos sportininkes, koks turėtų būti metinio treniruočių ciklo turinys ir apimtis.
Hipotezė. Parengta aerobinės gimnastikos metinio treniruočių ciklo programa pagerins 6-11 metų mergaičių fizinius gebėjimus.
Tyrimo objektas – 6-11 metų mergaičių, lankančių aerobinės gimnastikos pratybas, fiziniai gebėjimai.
Tyrimo subjektas – Vilniaus gimnastikos mokyklos aerobinės gimnastikos komandos 6-11 metų mergaitės.
Darbo tikslas – ištirti aerobinės gimnastikos metinės treniruočių programos poveikį 6-11 metų mergaičių fiziniams gebėjimams. Uždaviniai:
1. Nustatyti 6-11 metų aerobinės gimnastikos sportininkių fizinį išsivystymą ir fizinių
gebėjimų lygį.
2. Sudaryti metinio ciklo treniruočių programą ir ugdomuoju projektu patikrinti jos veiksmingumą 6-11 metų mergaičių fizinių gebėjimų kaitai.
3. Parengti rekomendacijas apie aerobinės gimnastikos vaikų amžiaus grupės sportininkių rengimą.
Tyrimo teorinis naujumas ir praktinis reikšmingumas.
Pirmą kartą Lietuvoje ištirtas parengtos aerobinės gimnastikos metinio treniruočių ciklo programos veiksmingumas 6-11 metų sportininkių fiziniams gebėjimams. Gauti tyrimo rezultatai papildo sporto mokslo teoriją apie vaikų amžiaus aerobinės gimnastikos sportinio rengimo turinį.
Remiantis tyrimo medžiaga parengtos rekomendacijos treneriams, dirbantiems su vaikų amžiaus sportininkais, suteikiant jiems žinių apie aerobinės gimnastikos specialaus fizinio rengimo priemonių taikymą metiniu treniruočių ciklu.

Darbo struktūra.
Darbą sudaro įvadas, trys skyriai, apibendrinimas, išvados, rekomendacijos. Darbo apimtis 82 puslapiai (16 lentelių, 20 paveikslų), 3 priedai. Literatūros sąrašą sudaro 57 pozicijos.
1. AEROBINES GIMNASTIKOS VAIKŲ AMŽIAUS SPORTINIO RENGIMO
TEORINĖS TYRIMO PRIELAIDOS

1.1. 6-11 METŲ VAIKŲ FIZINIŲ GEBĖJIMŲ UGDYMO YPATUMAI

Vaikui augant ir vystantis atsiranda pokyčiai, kurie padeda išsirutuliuoti jam į sudėtingą subrendusio žmogaus organizmą. Tie pokyčiai sukelia ląstelių ir audinių augimą, diferenciaciją, atskirų sistemų struktūros ir funkcijos tobulėjimą. Organizmui augant ir bręstant vyksta kiekybiniai, kokybiniai ir diferenciniai – integraciniai pokyčiai, apimantieji organizmo somą (morfologiją), funkciją bei motoriką (Gailiūnienė, Kontvainis 1994).
Ontogenezėje po gimimo organizmas pereina tris vystymosi stadijas – augimo, brandos ir senėjimo. Ribos tarp šių stadijų yra sąlygiškos, nes kiekvienas žmogus vystosi individualiai, turi tam tikrus nepakartojamus vystymosi tempus ir nukrypimus. Dažnai fizinis ir protinis individo brendimas, motorika ir vidaus organų funkcinis pajėgumas, bendroji organizmo būklė, t.y. visa tai, kas apibūdina biologinį amžių, neatitinka faktinio (chronologinio) amžiaus apibrėžtų ribų – aplenkia jį, arba atvirkščiai – atsilieka nuo jo. Tai ypač svarbu žinoti ugdant vaikų fizinius gebėjimus.
Sporto terminų žodyne (2002) fiziniai gebėjimai apibrėžiami kaip fizinių ypatybių (jėgos, greitumo, ištvermės, vikrumo, lankstumo) ir kompleksinių gebėjimų (šoklumo ir kt.) išsiugdymas ir mokėjimas juos tikslingai naudoti sportinėje veikloje.
Ugdant vaikų fizinius gebėjimus būtina atsižvelgti į jų brendimo amžiaus tarpsnyje organizme vykstančius pakitimus. Vaikų ugdymo priemonės bei metodika parenkamos pagal amžių, lytį, fizinį pajėgumą, bei taikomi klasikiniai didaktikos principai (Katinas, 1999).
Fizinis išsivystymas yra vienas informatyviausių vaiko raidos rodiklių. Fizinis išsivystymas nustatomas pagal antropometrinius (ūgis, svoris ir kt.) ir fiziometrinius (gyvybinė plaučių talpa, plaštakos bei liemens jėga) duomenis. Fizinio išsivystymo raida dažnai yra vertinama pagal regioninius standartus: ji priklauso nuo paveldėjimo, etinių, klimato, socialinių bei kt. veiksnių. R. Paulauskas (1999), tyrė nesportuojančių vaikų ir reguliarias sporto pratybas lankiusių vaikų fizinio išsivystymo rodiklius. Autorius, lygindamas savo tyrimais gautus duomenis su J.Tutkuvienės (1994) 1985m. tirtų Lietuvos nesportuojančių 8 metų berniukų vidutinio ūgio rodikliais, nustatė, kad Lietuvos berniukų ūgis per dešimtmetį turėjo tendenciją didėti, o kūno masės rodikliai beveik nepakito.
Lytinio brendimo (pubertetinio) laikotarpiu sparčiai vystosi raumenų jėga, ištvermė, fizinis darbingumas. Ši problema žinoma kaip sensityvinių (jautraus, labiausiai palankaus) periodų, susietų su individualiomis amžiaus, brendimo, biologinėmis ir psichinėmis žmogaus funkcijomis, problema. Sensityviniai periodai paprastai siejami su intensyviausio fizinių ypatybių augimo amžiumi (Kuznecova, 1975, Gužalovskis 1979). A. Vilko (1993) atliktų tyrimų duomenys rodo kad augimo procesas suaktyvėja jau pubertetiniame periode (mergaičių 8-11 metų, berniukų 9-12 metų). Ženkliausi kūno svorio ir ūgio, raumenų jėgos ir funkcinių organizmo galių pokyčiai sutampa su pubertetiniu periodu (mergaičių 14-15 metų, berniukų 9-12 metų). Berniukų jėgos, jėgos ištvermės rodikliai intensyviausiai vystosi nuo 14 metų, ypatingai tarp 14-15 ir 15-16 metų.
Gužalovskis (1986), vertindamas greitumo jėgos rodiklių vystymąsi, pastebėjo, kad žiūrint pagal biologinį amžių, jėgos rodikliai kinta tolygiau, žiūrint pagal kalendorinį – būdingas didelis augimo tempų svyravimas. Kuznecova (1975) ištyrė, kad greitumą mergaitėms geriausia lavinti 9 -12-13 metų amžiaus tarpsnyje. Mokslininkai nustatė, kad bendrąją vaikų ištvermę galima pradėti lavinti nuo 8-9 metų. Speciali ištvermė efektyviai lavinama 13 – 14 metų mergaitėms. Intensyviausiai ištvermės lavinimo rodikliai didėja 11 – 12 metų mergaitėms. Po 12-os metų ištvermės rodiklių augimas sulėtėja, o nuo 16 metų mažėja. Reikia pažymėti, kad ištvermė fiziniams krūviams pubertetiniame periode nedidėja, o jei treniruočių pagalba ir pavyksta ją padidinti, tai pasiektas rezultatas išsilaiko neilgai (Kuznecova 1975, Korčiagina 1977) (Borisevič 2010)
Sensityvinio periodo pradžia yra signalas intensyviam vienos ar kitos fizinės ypatybės ugdymui.
Vienas svarbiausių mokyklinio amžiaus vaikų fizinio ugdymo uždavinių yra formuoti judėjimo gebėjimus, lavinti fizines ypatybes, aktyvinti ir plėtoti organizmo sistemų veiklą (Kuklys, Blauzdys, 2000). Bet kokiomis sąlygomis fizinis aktyvumas reikalauja jėgos, greitumo, ištvermės, vikrumo, lankstumo ir kitų fizinių ypatybių. Pasak L. Matvejev (1999), fizinėmis ypatybėmis priimta laikyti įgimtas (genetiškai paveldimas) morfofunkcines savybes, kurių dėka žmogus gali laisvai judėti aplinkoje.
Pastebima, jog šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje painiojami terminai fizinės ypatybės ir fiziniai gebėjimai. Tai ne tas pats. Fiziniai gebėjimai aiškinami kaip mokėjimas panaudoti visumą įvairių (morfologinių, funkcinių, psichinių) ypatybių bei įgyti fizinę parengtį siekiant atlikti įvairius judesius erdvėje ir laike esant skirtingoms situacijoms. Kiekvieno žmogaus fiziniai gebėjimai yra saviti, jie priklauso nuo įgimtų anatominių – fiziologinių savybių:
• smegenų, nervų sistemos veiklos ypatumų (nervinių procesų savybių – jėgos paslankumo, pusiausvyros);
• fiziologinių ( širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemų ypatumų, maksimalaus deguonies sunaudojimo, periferinės kraujotakos rodiklių);
• biologinių (medžiagų apykaitos, raumenų susitraukimo energetikos, endokrininės reakcijos);
• kūno sudėties (kūno ūgio ir galūnių ilgio, svorio, raumenų ir riebalų masės);
• chromosominių savybių (genų).
Manoma, kad fiziniams gebėjimams reikšmės turi ir psichologinės charakteristikos: temperamentas, charakteris, psichinių procesų reguliacijos ir savireguliacijos ypatumai.
Žmogaus fizinės ypatybės yra raumenų veiklos galutinė išraiška (Skurvydas, Mamkus, Ratkevičius, 1990). Gebėjimas atlikti judesį greitai ir stipriai dar negarantuoja, kad judesys bus greitas ir stiprus, tikslus ilgą laiko tarpą. Manoma, kad nėra abstrakčios fizinės ypatybės, kai nėra ir grynos ištvermės, jėgos greitumo; jos tarpusavyje glaudžiai susijusios, tik vienu metu gali vyrauti viena, kitu atveju kita.
Ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje fizinės ypatybės ugdomos kompleksiškai, neišskiriant kurios nors vienos (Cholodov, Kuznecov, 2000). Autorių nuomone ugdyti fizines ypatybes reikia prisilaikant harmoningo vystymosi principo, sudarius tinkamas sąlygas, keičiant veiklos turinį, kryptingai reguliuojant fizinį aktyvumą. Ikimokykliniame amžiuje tikslingiausia ugdyti koordinacinius gebėjimus -pusiausvyrą, tikslumą, ritmiškumą, atskirų judesių derinimą. Judesių koordinacija yra labai svarbi fizinė ypatybė, kuri reikalinga įvairiems judesiams bei judėjimo veiksniams atlikti tiek sporte, tiek buityje.
E. Adaškevičienės (1993) atliktas fizinių ypatybių tendencijų tyrimas 3-7 metų ontogenezės tarpsnyje parodė, kad jų pobūdis progresuojantis, bet netolygus. Šio amžiaus vaikų judesių greitumas pamažu didėja: gerėja judesių koordinacija, didėja vienkartinio judesio greitis ir judesių dažnumas, ilgėja bėgimo žingsnis, greitėja reakcija į signalą. Vaikų greitumo ypatybei teigiamos įtakos turi sistemingos treniruotės, kai fiziniai pratimai parenkami atsižvelgiant į amžiaus ypatumus, kiekvieno vaiko fizinį pajėgumą, turimą judėjimo patirtį. Ištvermė yra labai skirtinga, ji priklauso nuo biologinio vaiko vystymosi. Pasak autorės, ikimokyklinio amžiaus vaikus reikia mokyti panaudoti jėgą atliekant įvairius šuolius ir metimo judesius. Sistemingos treniruotės, kuriuos reikalauja raumenų įtampos, ugdo jėgą, gebėjimą ją koncentruoti ir panaudoti reikiamu momentu. Manoma, kad geriausių rezultatų pasiekiama, kai taikomos individualaus ar diferencijuoto ugdymo nedidelėmis grupelėmis formos.
R. Paulauskas (1999) tyrimais nustatė, kad reguliarios fizinės pratybos padidina 8 metų berniukų raumenų masę. Tyrimo duomenys rodo, kad sportuojančių berniukų ji yra reikšmingai didesnė negu nesportuojančių.
Esminiai judėjimo funkciniai kitimai vyksta jaunesniame mokykliniame amžiuje, nuo 8 – 12 metų. Tai pats produktyviausias laikotarpis mokinių judėjimo įgūdžių raidai, judėjimo galimybėms atsiskleisti. Mokslininkų tyrimais nustatyta, kad 7 – 8 metų vaikams sparčiai didėja lankstumas ir judesių plastiškumas. Vaikščiojant atsiranda koordinuoti rankų ir kojų judesiai, tačiau raumenų jėgos savybės formuojasi lėtai. Dozuoti raumenų jėgą vaikai sugeba apie 9 – 10 gyvenimo metus (Paulauskas, 1999).
Mokslinėje literatūroje jaunesnysis mokyklinis amžius vadinamas „geriausiu amžiumi ugdymui”, „vikrumo ir nuovokumo amžiumi” arba „specifinių poreikių amžiumi”. Pasak J. Mažeikos (1997), šiame amžiuje formuojasi nevaržoma judesio funkcija. Vaiko organizmas yra ypač jautrus ir tą svarbu tinkamai panaudoti mokant įvairių judesių.
Jaunesniame mokykliniame amžiuje pastebimi vidutiniai, greiti fizinių ypatybių augimo tempai. Nustatyta, kad 6 – 7 metų mergaitėms būdingi greiti jėgos, bendrosios ištvermės, koordinacijos augimo tempai. To paties amžiaus berniukų – jėgos, jėgos – greičio, greitumo, bendrosios ištvermės augimo tempai. 8 – 9 metų mergaičių labai greiti jėgos, koordinacijos, berniukų – koordinacijos, jėgos augimo tempai (Tutkuvienė, 1995).
E. Karbočienės (1995) nuomone, mokinių fizines ypatybes reikia ugdyti ne tik kūno kultūros pamokose, bet ir užklasiniuose užsiėmimuose, veiksmingai stiprinant pradinių klasių psichines ir valios savybes. Ugdant moksleivių fizines ypatybes, įvertinant kiekvieno vaiko fizinį pajėgumą, būtina atsižvelgti į fizinių galių raidos ypatumus (Grinienė, 1995).
Vaikų fizinių galių raida yra netolygi, ji priklauso nuo trijų aplinkybių:
1. Nuo vaiko amžiaus. Tam tikrais amžiaus tarpsniais vienos ir kitos fizinės galios vystosi sparčiau ar lėčiau;
2. Nuo vaikų nervų sistemos: nuo vaiko fizinę veiklą reguliuojančių smegenų centrų ir tam tikrų smegenų žievės sričių raidos. Nustatyta, kad spartesnę smegenų raidą skatina fizinių ypatybių vystymasis, ir atvirkščiai – spartesnė fizinė raida aktyvina psichinį vystymąsi;
3. Nuo priemonių, skatinančių vaiko fizinių galių raidą.
Kalbant apie fizinių ypatybių kitimą skirtingais amžiaus tarpsniais pastebėta, kad tai priklauso nuo individualių augimo ir brendimo tempų, nuo organizmo genotipinės adaptacijos ypatumų ir tinkamų optimalių kryptingų fizinių krūvių sensityviais fizinių ypatybių raidos periodais. A. Vilko (1996) manymu, nuo 9 iki 17 metų intensyviai vystosi, kinta visos fizinės ypatybės, bet įvairiais amžiaus tarpsniais vystosi ne vienodais tempais. Fizinių ypatybių raidą lemia kalendorinis ir biologinis amžius. Autoriaus atlikti tyrimai rodo, kad 37,8proc. dvylikamečių mergaičių ir 30,2proc. to paties amžiaus berniukų biologinis amžius sutampa su kalendoriniu; 20,2proc. mergaičių ir berniukų biologinis amžius pralenkia kalendorinį, 42proc. mergaičių ir 46,2proc. berniukų biologinis amžius nuo jo atsilieka. Be to fizinių ypatybių raidai įtakos turi organizmo jautrumo aplinkos veiksniams kitimas, pedagoginio poveikio priemonės.
1.2. SPORTO TRENIRUOTĖS STRUKTŪRA IR PLANAVIMAS

Sportinė veikla, kurioje orientuojamasi siekti sportinių rezultatų dalyvaujant varžybose, yra ilgalaikė. Ji apima vaikystės, paauglystės, ankstyvosios jaunystės ir kitus laikotarpius. Vaikystės ir paauglystės amžiaus tarpsniais vyksta sparti biologinė, socialinė, intelektinė asmenybės branda, kai kinta mąstymas, elgsena, saviraiška, vertybinės orientacijos. Tai yra intensyviausias savęs paieškos gyvenimo tarpsnis. Sportine ugdomąja prasme tai palankiausias talentų paieškos ir jų individualių gebėjimų raiškos tarpsnis (Barkauskaitė, 2001; Miškinis, 2002), kuris apima spontaniškos, empirinės, specializuotos ir elitinės atrankos etapus (Radžiukynas. 2005). Sportinės veiklos pasirinkimą ir ugdymo(si) vyksmą šiais etapais labai sąlygoja amžius, lytis, sportinis meistriškumas, rengimo sistemos, socialinė aplinka, individualūs gebėjimai, vertybinės nuostatos.
Sportas kaip edukacinė sistema yra integrali Lietuvos valstybės švietimo sistemos dalis. Remiantis Lietuvos valstybės švietimo strategijos nuostatomis 2003-2012 metams ir jų įgyvendinimo programa (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 2005m. sausio 24d. Nr.82):
1. Mokymasis visą gyvenimą.
2. Mokymosi individualizavimas pagal asmens poreikius ir gebėjimus.
3. Savarankiškos asmenybės, gebančios adaptuotis konkrečioje socialinėje aplinkoje, ugdymas(is).
Taigi visose švietimo, mokslo įstaigose, kuriose vyksta formalus ir neformalus besimokančio jaunimo ugdymas ir ugdymasis, akcentuojamas visapusiškas asmenybės ugdymas, atitinkantis jos asmeninius ir socialinius poreikius, nuolatinė asmens gebėjimų paieška ir jų sklaida. Šis ugdymo(si) vyksmas savitas įvairiais amžiaus tarpsniais, jo turinį sudaro socialinės, biologinės, intelektinės, be to ir sportinės veiklos įvairovė. Toks ugdymas(is) ir jo pažinimas gali būti plačiau taikomas rengiant įvairaus amžiaus ir skirtingo meistriškumo sportininkus, jis galėtų padėti geriau pažinti sportinės veiklos skirtingais etapais ypatumus, atskleisti individualius sportinius gebėjimus, vertybines nuostatas, socialinius ir sportinius interesus.
Siekiant suprasti sportininką supančią ugdymo aplinką, darančią poveikį jo asmenybei, fiziniams gebėjimams, būtina išanalizuoti sporto treniruotės specifiką, struktūrą.
Sporto treniruotė – valdomas pedagoginis vyksmas, ilgalaikis ir sistemingas, specializuotas ir kryptingas sportininko asmenybės bei jo fizinių, taktinių, intelektinių savybių ir gebėjimų tobulinimas fiziniais pratimais (Stonkus, 1996). D. Martinas ir kt.(1993) teigia, kad sporto treniruotė – tai bendras veiksmų procesas, nukreiptas į planingą atitinkamų sportinių pažangumo lygių ugdymą ir tobulinimą. Treniruotės rezultatas atspindi sportinėse varžybose, kur išbandomi sportininko gebėjimai įvairiose situacijose.
Žinant žmogaus amžiaus tarpsnių vystymosi psichofiziologinius ypatumus, sporto treniruotės struktūros ypatumus, galima efektyviau planuoti sportininko rengimą. Šiame poskyryje bus analizuojami specifiniai sporto treniruotės principai, atskleistas sportinio rengimo turinys, planavimo ypatumai.

1.2.1. Specifiniai sporto treniruotės principai.

Labai svarbu tikslingai planuoti treniruotę išskiriant atitinkamus tikslus, kurie skatintų siekti kuo geresnių sportinių rezultatų. Treneriui itin svarbu per pratybas tinkamai suderinti pedagogiką ir treniruotės metodiką, jis visada turi atsiminti, kad yra auklėtojas atliekantis atsakingą darbą. Pedagoginiu bei metodiniu požiūriu per pratybas reikia stengtis, kad teigiamai būtų veikiama ir žmogaus motorika, ir protas, ir jausmai (Karoblis, 1999).
Šiandien sporte bendrieji didaktikos principai kartu su specifiniais sporto treniruotės principais, atspindinčiais ryšį tarp treniruotės poveikio sportininko organizmui ir sportininko reagavimo į treniruotės vyksmo dėsningumus, įgavo ypatingą turinį ir sudaro mokymo, ugdymo ir auklėjimo vientisą sistemą. Treniruotės sistema, kurią sukuria treneriai, mokslininkai ir kurią išbando čempionai, treniruodamiesi maksimaliomis pastangomis įveikdami perkrovimus ir ištverdami didžiulę įtampą, tampa visuotiniu mokslo turtu. Šiuolaikinis treneris turi gerai išmanyti bendrosios didaktikos ir sportinio rengimo principus (Karoblis, Raslanas, Steponavičius, 2002).
P. Karoblis ir kt. (2002) pateikia tokius specifinius sporto treniruotės principus:
Geriausių sportinių rezultatų siekimo principas įgyvendinamas taikant efektyvius treniruotės metodus ir priemones, nuolat didinant pratybų ir varžybų intensyvumą, optimizuojant sportininko gyvenimo režimą – mitybą, poilsį ir atsigavimą.
Specializacijos principas. Specializuotoms pratyboms būtina pasirinkti specifinius atitinkamos sporto šakos pratimus, taip pat ir bendrojo fizinio rengimo pratimus atsižvelgiant į pasirinktos sporto šakos specifiką, apimtį ir intensyvumą.
Individualizavimo principas. Sportininko individualumo esmę sudaro savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Sportininkai skiriasi savo fiziologinėmis, antropometrinėmis, psichologinėmis savybėmis, nevienodi jų gebėjimai adaptuotis prie krūvio, be to, kiekvienas į krūvį reaguoja skirtingai. Būtina atsižvelgti į amžiaus, lyties, sportinio stažo ypatumus.
Bendrojo ir specialiojo sportinio rengimo principas. Kad sėkmingai vyktų treniruotė, būtina visapusiška fizinė sportininko parengtis, t. y. harmoningas kūno, raumenų, visų organų bei funkcinių sistemų išugdymas, aukštas fizinių (jėgos, greitumo, ištvermės, lankstumo, vikrumo) ir moralinių (atkaklumo, valios, pasitikėjimo savo jėgomis) savybių lygis. Todėl visapusiškas bendrasis fizinis rengimas turi būti planuojamas atsižvelgiant į sporto šakos specifiką, o bet kurio amžiaus ir parengties sportininkas pradedant sportinį rengimą privalo būti visapusiškai patikrintas, ištirtas ir įvertintas.
Treniruotės vyksmo nenutrūkstamumo principas. Fizinę, techninę, taktinę ir psichologinę parengtį sportininkas įgyja ilgą laiką reguliariai treniruodamasis. Reguliarus, ilgalaikis treniruojamasis poveikis sportininko organizmui veiksmingai gerina kryptingą atleto parengtį bei didina funkcinių sistemų galias.
Fizinio krūvio didinimo principas. Fizinio krūvio didinimas turi vykti tolygiai, nes tik optimalus dydis, intensyvumas ir kryptingumas lemia veiksmingą sportininko organizmo adaptaciją.
Sportinio rengimo cikliškumo principas. Svarbiausias šio principo reikalavimas yra tas, kad sistemingai kartojantis sporto treniruotės turiniui būtų nuosekliai kaitaliojami uždaviniai, pratimų atlikimo metodika ir krūvis atsižvelgiant į pratybų struktūrą, individualią sportininko treniravimosi raidą.
Krūvio banguotumo principas. Šis principas susijęs su darbo ir poilsio dėsningumais, treniruotės krūvio apimtimi ir intensyvumu, skirtingu įvairaus kryptingumo pratybų santykiu.
Krūvio apimties ir intensyvumo kaita užtikriną visapusišką fizinių ypatybių ugdymą, kurį rodo rezultatai bei tam tikrų komponentų lygis atliekant įvairius pratimus.
Taigi, šie pateikti specifiniai sporto treniruotės principai turėtų padėti tiek treneriui, tiek sportininkui planuoti treniruočių metodiką, priemones, siekti optimalaus rezultato neperžengiant galimybių.

1.2.2. Sportinio rengimo turinio sudedamosios dalys.

Sportininko rengimo turinį sudaro priemonės, veiksmai, reiškiniai, kurių indėlis į sportininko parengties kaitą, efektyvumą yra savitas, todėl sportinio rengimo turinys yra išskiriamas į 11 sudedamųjų dalių (Raslanas, 2001; Petkus, 2005):
1. Sportininkų genotipinė ir fenotipinė adaptacija rodo sportininko organizmo įgimtus gebėjimus ir jo prisitaikymą prie fizinių krūvių bei atsigavimo priemonių veiksmingumą. Išplėstiniais kompleksiniais tyrimais nustato sportininko genetiškai užprogramuotus gebėjimus, juos įvertina sulygindami su modelinėmis charakteristikomis. Ištyrę fizinio išsivystymo, fizinio pasirengimo, funkcinių bei psicho-motorinių galių kaitą veikiant planuotais fiziniais krūviais (fenotipinė adaptacija), parengia mokslines rekomendacijas dėl tikslingesnio sportinio rengimo programavimo, dėl rengimo korekcijos ir atsigavimo priemonių taikymo. Greitaisiais ir einamaisiais tyrimais nustatoma sportininko organizmo reakcija į atskirus fizinius krūvius, jų kompleksus (greitoji adaptacija), įvertinamas fizinių krūvių veiksmingumas, atsigavimo po jų eiga.
2. Fizinių krūvių apimtis ir intensyvumas – tai pagrindiniai sportinio rengimo elementai, jų paskirstymas keturmečiame cikle lemia sportinį vyksmą. Fiziniai krūviai turi gerai atitikti sportininko organizmo individualius ypatumus. Fizinių krūvių programa sudaroma gerai išanalizavus sportininko rengimą ankstesniais metais. Programos projektą rengia treneris bendradarbiaudamas su sportininku, pasitardamas su medikais bei mokslininkais.
3. Atsigavimo organizavimas ir priemonių taikymas – tai viena iš svarbiausių sportinio rengimo turinio sudėtinių dalių. Labiausiai atsigavimą lemia racionali sportininkų mityba, atitinkanti sportininko organizmo poreikius, priderinta prie sporto šakos specifikos, treniruotės ar varžybų etapo. Mitybą koordinuoja komandos gydytojas, treneris, mokslo darbuotojas. Fizioterapijos priemonių ir biologiškai aktyvių medžiagų vartojimo programos sudaromos atskirai kiekvienam sportininkui. Sportininkui neleistina savo nuožiūra vartoti biologiškai aktyvių ar kitų medikamentų. Mokslo darbuotojai tiria atsigavimo priemonių taikymo veiksmingumą ir rengia jų panaudojimo mokslines rekomendacijas.
4. Techninis rengimas. Jo svarba kiekvienos sporto šakos rezultatams vis kitokia. Technikos efektyvumas, jos klaidos ir jų priežastys nustatomos iš vaizdo įrašų, biomechaninių tyrimų. Veiksmų atlikimas koreguojamas ekspertų grupei gerai išanalizuos tyrimų medžiagą, remiantis biomechanikos, judesių mokymo ir valdymo teorija bei dėsningumais. Mokslines rekomendacijas vykdo sportininkas, padedamas trenerio.
5. Taktinis rengimas – tai sportinės kovos būdo modeliavimas. Kad taktinis rengimas būtų tikslingas, tuomet reikia informacijos apie būsimų varžovų numatomus veiksmus, varžybų sąlygas, galimą sporto bazės bei aplinkos poveikį. Informaciją renka sporto organizatoriai, ekspertai, mokslinės grupės darbuotojai, treneris, sportininkas.
6. Psichologinis rengimas. Svarbu tinkamai įvertinti sportininko įgimtus psichikos bruožus, reikiamus jų skatinti. Formuojant stiprius charakterio bruožus, valią, ryžtą, kovingumą, toleranciją, pagrindinis vaidmuo tenka treneriui, jam talkina gydytojas, masažuotojas. Sportininkas turi išmokti daug problemų spręsti savo jėgomis.
7. Teorinis rengimas – tai sportininko ir jo rengime dalyvaujančios komandos specialių žinių kaupimas, bendro intelekto didinimas, tų žinių tikslingas pritaikymas. Svarbu, kad sportininkas neimituotų veiksmus, kurių mokosi, o suvoktų jų esmę. Tam reikia išmanyti pedagogiką, fiziologiją, biomechaniką, sporto mediciną, psichologiją. Treneriai, mokslo darbuotojai, organizatoriai, medikai teorines žinias papildo dalyvaudami mokslinėse konferencijose, kongresuose, seminaruose, kursuose, studijuodami naujus literatūros šaltinius.
8. Medicininė priežiūra – tai ypač svarbus veiksnys, leidžiantis sėkmingai įgyvendinti sportinio rengimo veiklą. Medicininės priežiūros komandą (struktūrą) sudaro: olimpinės rinktinės vyr. gydytojas, atskirų komandų vyr. gydytojai, tiesiogiai atsakingi už kasdieninę sportininko medicininę priežiūrą, masažuotojai. Išplėstinius kompleksinius medicininius tyrimus 3 kartus per metus atlieka sporto medicinos centrų darbuotojai.
9. Socialiniai veiksniai: aplinka, kurioje sportininkas gyvena, treniruojasi, komandos draugai, treneriai, gydytojai, masažuotojai, mokslo darbuotojai, šeima, tarpusavio santykiai, elgsena, bendravimo formos (stilius), savo asmenybės socialinėje aplinkoje suvokimas, – tai terpė, kurioje formuojasi ir tobulėja sportininko asmenybė, sportininkas psichiškai atsigauna (arba pavargsta) ir lavėja.
10. Materialinis bei techninis aprūpinimas – tai didelis darbo baras, daugelio tarnybų darbas, nuo kurio didžia dalimi priklauso sportininkų rezultatų lygis.
11. Mokslinis-metodinis aprūpinimas – tai fizinių krūvių, atsigavimo priemonių programų sudarymo teorinis pagrindimas, jų vykdymo mokslinis valdymas. Išplėstinius kompleksinius tyrimus tris kartus per metus atskirais treniruotės laikotarpiais atlieka mokslo laboratorijos bendradarbiaudamos su sporto medicinos centrais. Mokslo darbuotojai dalyvauja sudarant sportinio rengimo programas.
Analizuojant sportininkų rengimą, matyti, kad reguliari sportininkų fizinės būklės analizė yra būtina prielaida sėkmingai valdyti sportinį rengimą. Etapiniai sportininko tyrimai atliekami kiekviename sportinio rengimo etape, teikiamos rekomendacijos dėl fizinių krūvių ir atsigavimo priemonių programų koregavimo. Greitieji tyrimai atliekami pratybų vietose arba laboratorijose: įvertinamas mikrociklų efektyvumas, atsigavimo eiga. Einamieji tyrimai atliekami tiesiogiai sporto pratybose: nustatomas atskirų sporto pratybų, veiksmų efektyvumas, intensyvumas.
Taigi, šios pateiktos ir išnagrinėtos sporto rengimo turinio sudedamosios dalys turėtų būti sistemingai suderintos ir nukreiptos vienam bendram tikslui – gerų sportinių rezultatų siekimui.

1.2.3.Treniruočių planavimo ypatumai.

Norint pasiekti gerų rezultatų sporte, reikia planingai ugdyti sportininko sugebėjimus ir įgūdžius. Treniruotės planavimas turi užtikrinti greitus sportinio darbingumo didėjimo tempus, puikius galutinius rezultatus, taip pat sportinį ilgaamžiškumą. Planavimas iš trenerio reikalauja plačių žinių ir praktinės patirties treniruočių procese.
Daugiametė, sisteminga ir tikslinga sportininkų rengimo sistema įgauna vis didesnę reikšmę, tampa vis sudėtingesnė. Kasmet vis jaunesni sportininkai pradeda sistemingas treniruotes, trumpėja laikas, kuriuo parengiamas aukštos klasės sportininkas. Didelio meistriškumo sportininkų rengimo technologijos tobulėja ir keičiasi Europoje ir pasaulyje, nes sportininko galimybės priartėja prie maksimalių ribų.
Visą daugiametį sportininko rengimo procesą galima skirstyti į tris etapus: pradinio (bendro) rengimo; bazinio (specialaus) rengimosi ir aukštų rezultatų siekimo. Kiekvienas etapas turi savo specifinius uždavinius, pagal kuriuos parenkamos treniruotės priemonės ir metodai, nustatoma krūvio apimtis, intensyvumas. Sportininkas iš vieno etapo laipsniškai pervedamas į kitą.
Treniruotės struktūrą apibūdina:
• atskiros pratybos ir jų dalys, treniruotės etapai, periodai ciklai, kuriuos sudaro nuoseklios fazės, susijusios laiko atžvilgiu;
• pratybų elementų santykis (greitumo, jėgos, ištvermės, bendrojo ir specialiojo fizinio bei techninio rengimo ir kt.) ir jo pokytis atskirose pratybose, etapuose, perioduose, cikluose;
• krūvio parametrų (intensyvumo, apimties dydžių) santykis, jų pokytis atskirose pratybose, etapuose, perioduose, cikluose (Karoblis, 1999).
Yra trys treniruotės struktūros lygiai: mikrostruktūra, mezostruktūra ir makrostruktūra.
Kiekviena treniruotės struktūros dalis (daugiametė, metinė, treniruotės makrociklas, mezociklas, mikrociklas, pratybų dienos, pratybos ir jų dalys) nepriklausomai nuo jo trukmės turi tam tikrus uždavinius ir specifinį turinį. Treniruotės vyksmas apima atskirų struktūros dalių visumą, sprendžia svarbiausią strateginį sportininko rengimo uždavinį, užtikrinant visapusišką fizinį, techninį, taktinį, psichologinį ir integralųjį sportininko parengimą remiantis konkrečios sporto šakos didelio meistriškumo sportininkų rengimo dėsningumais (Karoblis, 1999).
Treniruočių proceso pagrindinis struktūrinis vienetas yra treniruotė. Treniruotės viena nuo kitos skiriasi kryptingumu, priemonėmis bei metodais ir pagal tai skirstomos į vientisines specifiškos krypties, kompleksines ir modelines (Karoblis, 1994).
Treniruotės proceso planavimas prasideda nuo pratybų planavimo. Kiekvieną treniruotę sudaro trys dalys:
• parengiamoji (pramankšta),
• pagrindinė,
• baigiamoji.
Treniruotės struktūra priklauso nuo sportinės specializacijos. Pavyzdžiui, sunkiaatlečių, gimnastų treniruotės yra ilgos, bėgikų ir sprinterių – trumpos ir intensyvios, o irkluotojų, plaukikų, slidininkų – priklauso nuo rengimo etapo.
Treniruočių negalima nagrinėti pavieniui. Kiekviena treniruotė yra praėjusios tęsinys ir būsimos prielaida. Priklausomai nuo to reguliuojama treniruočių krūvio apimtis ir intensyvumas
(Mažeikienė, 1998).
Toliau bus analizuojamos atskiros metinio treniruočių ciklo struktūrinės dalys.
Mikrociklų samprata. Treniruočių suma sudaro mikrociklus. Mikrociklas – kelias dienas (nuo 3-4 iki 10-14) vykdomų pratybų serija ir poilsis po jų. Toks darbas laiduoja kompleksinį tam tikro sportinio rengimosi etapo svarbiausių uždavinių įgyvendinimą (Karoblis, 1999).
Aerobinės gimnastikos varžybos vykdomos 2 arba 3 dienų mikrocikle (atrankinės varžybos, finalai).
Dažniausiai mikrociklai trunka savaitę. Planuojant treniruotes mikrociklais lengviau įveikti didelį treniruotės krūvį, tikslingai kaitalioti ir derinti, taikyti pakankamą poilsį. Mikrociklai vienas nuo kito skiriasi struktūra, t. y. krūvio apimties ir intensyvumo santykiu bei dydžiu. Priklausomai nuo turinio ir vietos, sporto treniruotės procese skiriami: treniruojamieji, parengiamieji, varžybų, atgaunamieji mikrociklai (Mažeikienė, 1998).
S. Starischka (1999) siūlo planuojant mikrociklą, atsižvelgti į šiuos aspektus:
1. Pratyboms, per kurias planuojama mokyti naujų pratimų ir/ar lavinti koordinaciją, reikia optimalios parengties, todėl jos negali vykti po didelio krūvio pratybų.
2. Pratybos, kurioms svarbiausia yra greitumas arba greitumo jėga, taip pat gali būti rengiamos tik nepavargusiems sportininkams.
3. Pratybos anaerobinės ištvermės gerinimui yra aukščiausias apkrovimo laipsnis, todėl jas reikia rengti mikrociklo pabaigoje arba kaitalioti su mažo krūvio pratybomis.
4. Parengiamojo ir varžybų periodų mikrociklai skiriasi – varžybos numato krūvio
kulminaciją, kuri turi eiti po visiško atsigavimo fazės. Tai reiškia mažo ir vidutinio krūvio pratybų
išplėtimą ir kartu optimalų krūvį 2-3 dienas prieš varžybas.
5. Pereinamuoju laikotarpiu mikrociklų vaidmuo antraeilis.
Pagal turinį ir sprendžiamus uždavinius mikrociklai gali būti skirstomi į:
• įvadinius – parengiančius sportininkus dideliems krūviams. Jais dažniausiai prasideda mezociklai;
• didelio krūvio – sportininko organizmo adaptacinių procesų stimuliavimas. Didelio krūvio mikrociklo uždavinys dažniausiai atitinka paruošiamojo periodo tikslą. Jie taip pat plačiai taikomi ir varžybiniu periodu;
• atgaunamasis – skiriamas poilsiui. Jie planuojami po serijos didelio krūvio ar varžybinių mikrociklų;
• parengiamuosius (priešvaržybinius) – skiriamas pasirengti varžyboms;
• varžybų – orientuoti į optimalias sąlygas siekiant sėkmingai startuoti, sudaromi pagal varžybų programą (Mažeikienė, 1998; Petkus, 2005).
Mezociklų samprata. Susijungdami mikrociklai sudaro stambesnius ciklus – mezociklus. Kiekvienas mezociklas susideda iš 3-6 mikrociklų, kurie gali būti vienodi arba skirtingi. Pagrindiniai mezociklo uždaviniai:
• esant optimaliai krūvių dinamikai, įvairiais metodais bei priemonėmis garantuoti veiksmingą pedagoginį poveikį ;
• atgauti sportininko darbingumą (Karoblis, 1999).
R. Mažeikienė (1998) skiria tokius mezociklų tipus: įvadinis, pagrindinis (bazinis), kontrolinis, tobulinimo (technikos glūdinimo), priešvaržybinis (tiesioginio rengimosi pagrindinėms varžyboms), varžybų ir atgaunamasis.
Pagal turinį ir keliamus uždavinius L. Matvejevas (1977) mezociklus skirsto į:
1. Įvadinį – nuoseklų sportininko rengimą, specialaus rengimo etapui;
2. Didelio krūvio – pagrindinį sportininko funkcinį organizmo sistemų rengimą, fizinių ypatybių lavinimą, technikos, taktikos tobulinimą;
3. Kontrolinį parengiamąjį – sportininko galimybių patikrinimo;
4. Priešvaržybinį – skirtą parengti varžybom, nedidelių rengimosi trūkumų panaikinimo, psichologinio ir taktinio rengimo;
5. Varžybinį – parengtą pagal varžybų kalendorių, sportininko parengtį. Irkluotojų.
Makrociklų samprata. Makrociklas – ilgas (nuo kelių mėnesių iki ketverių metų) planingas
sporto pratybų ir varžybų laiko tarpas. Makrociklo trukmę ir struktūrą lemia atskiro daugiametės treniruotės etapo pagrindiniai uždaviniai, sporto šakos ypatybės, būtinybė parengti sportininką konkrečioms varžyboms (Karoblis, 1999). Metiniai makrociklai gali būti įvairių variantų, bet dažniausiai vieno ar dviejų ciklų. Pirmuoju atveju geriausia sportinė forma įgaunama vienąkart, antruoju – dukart (žiemą ir vasarą) (Karoblis, 1994).
Svarbus periodizacijos orientyras yra varžybų kulminacija. Jei numatyta viena kulminacija per metus, tuomet kalbama apie „vienos viršūnės” periodizaciją, jei optimalią sportinę formą reikia pasiekti du ir daugiau kartų per metus, kalbama apie dviejų arba daugiau viršūnių periodizaciją (Starischika, 1999). Aerobinei gimnastikai būdingas dviejų ciklų pasirengimas. Todėl jai būdingas dviciklis pasirengimas (per metus pasiekiamos dvi sportinės formos viršūnės).
Tačiau V. Aliošinas (1989) nurodo, kad siekimas kiekviename pasiruošimo etape atlikti maksimalų darbą sąlygoja dviejų ir net trijų pasiruošimo ciklų atradimą.
Metinis treniruočių ciklas skirstomas į laikotarpius, kurie turi savitus konkrečius uždavinius ir bendrą tikslą – per atsakingas varžybas siekti geriausios sportinės formos. Metinį ciklą sudaro parengiamasis, varžybų ir pareinamasis laikotarpiai (Skernevičius, 1985).
Metinio treniruočių ciklo atskirais laikotarpiais, etapais sportininkų rengimui taikomos skirtingos treniruočių priemonės, metodai, krūvio apimtys ir intensyvumas. Fizinių krūvių ir kitų treniruotės turinio dalių poveikio efektyvumą nustato atliekami tikslingi, visapusiški tyrimai.
Klasikinė L. Matvejevo (1977) periodizacijos teorija tokia: makrocikle periodų ribos apibrėžiamos ne kokiu nors formaliu skaičiumi, o laiku, kuris efektyviai būtinas parengti sportininką konkretiems uždaviniams išspręsti, sporto šakos fizinėms ypatybėms ugdyti. Todėl skiriamos trys metinės treniruotės ciklo laikotarpiai:
• parengiamasis (sportiniai formai įgyti);
• varžybų (optimaliai siekiama geriausių sportininko rezultatų ir jų stabilizacijos);
• pereinamasis (aktyvus sportininko poilsis).
Parengiamasis laikotarpis trunka nuo 6 iki 8 mėnesių. Parengiamąjį laikotarpį sudaro du arba trys etapai: įvadinis, bazinis ir specialusis.
Pirmas parengiamojo laikotarpio etapas prasideda rugsėjo mėnesį. Šiame etape daug dėmesio skiriama bendram fiziniam pasirengimui, sudaromos prielaidos ugdyti sportinę formą. Didinama bendro krūvio apimtis, treniruočių intensyvumas vidutiniškas.
Antras parengiamojo laikotarpio etapas yra specialiosios ištvermės, specialiosios jėgos, bei jėgos ištvermės ugdymas. Šiame etape užsibrėžiami sportinės formos įgijimo uždaviniai.
Pagrindinė priemonė – specialiai parinkti, atitinkantys sporto šakos technikos reikalavimus pratimai. Šiame etape stabilizuojasi bendrojo treniruotės krūvio apimtis, sumažėja bendrojo fizinio rengimo treniruočių skaičius, tačiau padidėja specialiojo rengimo treniruočių skaičius ir intensyvumas (Mažeikienė, 1998).
V. Nikolskaja (1985) siūlo dviejų etapų parengiamąjį laikotarpį, kurį sudaro trys mezociklai: bazinis, specialusis, priešvaržybinis.
Per pirmojo etapo bazinį mezociklą gerinamos funkcinės galios, tobulinama techninė parengtis, ugdoma bendroji ir specialioji ištvermė.
Per antrojo etapo mezociklą – specialiosios fizinės ypatybės ir bendroji fizinė parengtis.
Specialiame mezocikle ugdomos specialiosios fizinės ypatybės ir palaikomas bendrosios fizinės parengties lygis. Per priešvaržybinį mezociklą didinama specialiosios fizinės parengties treniruočių krūvio apimtis taikant didelio intensyvumo krūvius.
Diskusijų objektu vis dar išlieka specialiojo ir bendrojo fizinio rengimo santykis dalis mokslininkų pirmenybę teikia bendrajam fiziniam rengimui (iki 70-80% treniruočių krūvio parengiamojo laikotarpiu). Kiti siūlo šiuo laikotarpiu didinti specialiojo rengimo dalį iki 80% treniruotės krūvio (Mažeikienė, 1998). Kvalifikuotų sportininkų metiniame treniruočių cikle bendro fizinio rengimo (BFR) ir specialaus fizinio rengimo (SFR) santykis priklauso nuo metinio ciklo periodizacijos. Pirmojo ciklo parengiamajame laikotarpyje BFR ir SFR santykis (%) lygus 70/30, o varžybiniame laikotarpyje – 20/80. Antrojo ciklo parengiamajame laikotarpyje BFR ir SFR santykis (%) toks – 55/45, o varžybiniame laikotarpyje – 15/85 (Vaicechovskis, 1971). Tuo tarpu V. Platonovas (1980) rašo, kad parengiamajame laikotarpyje BFR ir SFR santykis (%) yra 30 – 60/40 – 70, o varžybiniame laikotarpyje – 10 – 25/75 – 90.
Varžybų laikotarpiai nustatomi pagal varžybų skaičių ir varžybų kalendorių. Peržvelgus sportininkų rengimo planus, galima pastebėti, kad varžybų kalendorių sudaro parengiamosios varžybos, rengimasis svarbiausioms varžyboms ir svarbiausios varžybos. Parengiamųjų varžybų etapo trukmė 4-6 savaitės. Šio etapo uždaviniai:
• patikrinti atleto sportinio rengimo efektyvumą;
• ugdyti kovotojo savybes, psichinį pastovumą ir patikimumą dalyvaujant varžybų serijoje;
• etapo pabaigoje pasiekti geriausių rezultatų (Karoblis, 1999).
V. Aliošinas (1989) teigia, kad paruošiamųjų varžybų etapui (trukmė – apie 6 savaites), būdingas didelis varžybų ir startų skaičius, tarp kurių būtinos treniruotės aerobiniam darbingumui palaikyti.
Rengimosi svarbiausioms varžyboms etapo trukmė 6-8 savaitės. Tik per tokį laikotarpį galima gerokai padidinti sportininko treniruotumą, pasiekti naują kokybinį fizinių ir psichinių galių lyg. (Karoblis, 1999).
Varžybų laikotarpio svarbiausias uždavinys – išsaugoti ir toliau kelti specialaus pasiruošimo lygį. Tai pasiekiama treniruotėse taikant specifinius varžybinius krūvius ir dalyvaujant varžybose, kurios yra ypatingai efektyvi treniruočių priemonė. Tačiau negalima pamiršti ir bendrojo lavinimo pratimų. Be jų pamažu silpnėja raumenys, blogėja lankstumas ir varžybų laikotarpio pabaigoje pradeda blogėti rezultatai. Bendrajam fiziniam pasirengimui šiuo laikotarpiu turėtų būti skiriama apie 5proc. treniruočių laiko (Skernevičius, 1985).
Varžybinis laikotarpis trunka 3-5 mėnesius. Krūvio apimtis šiuo laikotarpiu mažinama, tačiau didinamas intensyvumas, krūvis dažnai viršija vidutinį varžybinį lygį. Didelis dėmesys skiriamas greitumo ištvermei ugdyti. Kadangi sportininkas treniruojasi prie fizinių ir psichinių galimybių ribos, jam būtina aktyvaus poilsio fazė.
Todėl reikalingas pereinamasis laikotarpis, kurio trukmė 3-6 savaitės. Šis laikotarpis pasižymi treniruotės krūvio mažinimu, nevyksta varžybos, naudojamos ne specifinės treniruotės priemonės. Šiuo laikotarpiu reikia treniruotis taip, kad per daug nesumažėtų sportininkų fizinis darbingumas ir funkcinis pajėgumas (Karoblis, 1999).
Literatūroje aptariami trys pereinamojo laikotarpio variantai:
1. Visiškas (pasyvus) poilsis 4-6 savaitės.
2. Aktyvus poilsis nuo 4 iki 8 savaičių, taikant bendrojo fizinio rengimo priemones ir nedidelę dalį specialiojo fizinio rengimo priemonių.
3. Į sporto treniruotės procesą įterpiant skirtingo pobūdžio, apimties bei intensyvumo treniruotes 3-4 dienas (Mažeikienė, 1998).
Visi šie išvardyti ciklai sudaro tam tikrą struktūrą, kuri remiasi pedagoginio treniruotės vyksmo organizavimo dėsniais (bendrojo ir specialiojo rengimo vienove, cikliškumu, nepertraukiamumu, krūvio ir poilsio sistemingumu ir t.t.). Nuoseklus, darnus ir metodiškai teisingas pratybų priemonių ir metodų naudojimas mikro-, mezo- ir makrocikluose laiduoja sudėtingą jų vyksmą. Šio vyksmo nuosekli, sisteminga ilgos trukmės eiga ugdo fizines ypatybes, tobulina techninius ir taktinius gebėjimus, stiprina psichines galias ir garantuoja didžiausią darbingumą per varžybas (Karoblis, 1994).
Taigi, apžvelgus treniruočių planavimo ypatumus galima teigti, kad norint pasiekti gerų rezultatų pirmiausia reikia sudaryti sportininko daugiametį rengimo planą, priklausomai nuo jo rengimo etapo. Po to yra planuojamas metinis planas, makrociklai, mezociklai, mikrociklai, pratybų dienos, pratybos ir jų dalys, kurie turi tam tikrus uždavinius, tikslus ir priemones.

1.3. AEROBINĖS GIMNASTIKOS TRENIRUOTĖS TURINYS IR METINIO
TRENIRUOČIŲ CIKLO YPATUMAI

Gimnastika skirstoma į tris pagrindines grupes pagal jų kryptingumą ir uždavinius. Pirmajai grupei priklauso lavinamosios krypties gimnastika: bendroji, higieninė, atletinė gimnastika, aerobika. Antrąją grupę apima sportinė (vyrų ir moterų ), meninė (tik moterys) gimnastika, sportinė akrobatika, aerobinė gimnastika, šuoliai ant batuto. Trečiajai grupei priskiriama taikomosios krypties gimnastika: profesinė taikomoji, sportinė taikomoji, gydomoji (Katinas, 2003)
Aerobinė gimnastika, kaip ir meninė, sportinė gimnastika ar dailusis čiuožimas yra viena iš sporto šakų, kurioje gausu sudėtingų elementų, atliekamų pagal muzikinį ritmą be poilsio intervalų. Vieni svarbiausių veiksnių, lemiančių gerus rezultatus aerobinėje gimnastikoje. yra judamųjų gebėjimų (koordinacijos, greitumo, ištvermės, jėgos, jėgos ištvermės, greitumo ištvermės ir kt.) lavinimas, kurie turi būti nuolat lavinami (Remuta, Stengl, Daubner, Walter, 1999). Aerobinėje gimnastikoje varžybinė veikla, trunkanti mažiau negu 2min., apibūdinama kaip intensyvus fizinis krūvis, kuriame aktyviai dalyvauja daugelis raumenų grupių, lavinamas aerobinis ir anaerobinis organizmo pajėgumas (Rodriguez et al., 1998; Aleksandravičienė, 2005).
Šiame poskyryje bus apžvelgti aerobinės gimnastikos ypatumai, varžybinių pratimų specifika, bei vaikų amžiaus grupės varžybinių pratimų reikalavimai. Reikia pabrėžti, kad nėra daug darbų, kur būtų nagrinėjami aerobinės gimnastikos treniruotės struktūra, šios sporto šakos atstovų fizinio išsivystymo ir parengtumo duomenys. Neaptikome darbų apie jauno amžiaus aerobininkų (9¬11 metų amžiaus) treniruočių turinį ar treniruočių programų poveikį šio amžiaus sportininkams. Lietuvoje 12 – 14 metų amžiaus (jaunučių grupė) ir 18 metų amžiaus ir vyresnes (suaugusių grupė) aerobininkes tyrinėjo Morkūnaitė (2008).
1.3.1. Aerobinės gimnastikos kaip sporto šakos ypatumai.

Aerobinė gimnastika – tai viena naujausių gimnastikos sporto šakų, kuri gyvuoja tik dešimtmetį. Ši sporto šaka gerina pasitikėjimą savimi, tobulina įvairias fizines savybes, ruošia kūną gyvenimo iššūkiams yra moderni, įdomi bei kūrybinga ir patraukli žiūrovams. Ji skiriasi nuo bendrosios (sveikatingumo) aerobikos, tačiau yra nemažai panašumų – pagrindiniai žingsniai, choreografiniai junginiai, kai kurie jėgos elementai. Bendrąją aerobiką sudaro fizinių pratimų sistema, gerinanti širdies veiklą, jėgą, lankstumą, koordinaciją (Aleksandravičienė, 2005). Bendrosios aerobikos pratybų tikslas – pagerinti žmogaus fizinį pajėgumą, reguliuoti kūno svorį, skatinti riebalų ir gliukozės oksidaciją aerobiniu būdu (Williford et al., 1989). Nustatyta, kad reguliarūs aerobiniai krūviai lemia ilgalaikius širdies kraujagyslių sistemos (ŠKS) funkcijos pokyčius, todėl padidėja gebėjimas tiekti deguonį dirbantiems raumenims (Spina et al., 1992). Amerikos sporto medicinos kolegijos tyrimų duomenys rodo, kad bendrosios aerobikos pratybos (treniruotės) – puiki fizinio aktyvumo forma įvairaus amžiaus žmonėms. Tokio pobūdžio pratybos padeda keisti ne tik kūno kompoziciją, reguliuoti kūno svorį, bet ir gerina psichologinę būseną, ugdo pasitikėjimą savimi, gebėjimą išlaikyti gerą nuotaiką (Netz, Lidor, 2003; Dyer, Cruoch, 2004; Williams et al., 2006).
Aerobinė gimnastika – tai sporto šaka, tobulinanti gebėjimą pagal muziką daryti specialius, labai intensyvius aerobikos judesius (1 priedas), juos jungti (derinti) su sudėtingais jėgos, šuolių, lankstumo ir pusiausvyros pratimais (Aleksandravičienė, 2005). Aerobinę gimnastiką kitaip negu bendrąją aerobiką, gali pasirinkti tik nuolat sportuojantys ir gerai fiziškai pasirengę asmenys. Anot Remuta ir bendraautorių (1999) aerobinė gimnastika – sporto šaka, kurioje techniškumas, muzikalumas yra neatsiejama dalis nuo sportininko originalių ir sudėtingos koordinacijos judesių.
Ypač svarbus yra sudėtingumo elementų techninis atlikimas. Kadangi šioje sporto šakoje yra 5 rungtys (vaikinų vienetai, merginų vienetai, mišrios poros, trejetai, šešetai), tai vertinant techninį atlikimą, didelę reikšmę turi sinchroniškumas atliekant bet kokį sudėtingumo elementą ar judesį (ACSM, 2009). Nustatyta, kad aerobinės gimnastikos, skirtingai negu meninės ar sportinės gimnastikos, varžybose būdinga įtampa yra mažesnė. Tikėtina, kad tam turi įtakos tai, jog sportininkas varžybų metu atlieka tik vieną varžybinį pasirodymą, kai tuo tarpu meninėje gimnastikoje atliekami pratimai su įvairiais įrankiais (kamuoliu, kaspinu ir kt.), sportinėje gimnastikoje rungtyniaujama ant atskirų prietaisų (lygiagrečių, buomo ir kt.) (Remuta et al., 1999, Cottyn et al., 2006). Ši gana nauja sporto šaka žavi greitu ritmu atliekamais pratimais, puikia sportininkų saviraiška, įvairiapusiška choreografija ir sudėtingais elementais. Pasak Zetaruk (2000), visose gimnastikos sporto šakose reikalingi fiziniai gebėjimai, tokie kaip jėga, lankstumas, koncentracija, pusiausvyra grakštumas ir greitis turi būti lavinami jauname amžiuje.

1.3.1.1. Aerobinės gimnastikos varžybinio pratimo reikalavimai.

Aerobinės gimnastikos varžybinis pratimas trunka nepilnai dvi minutes (nuo 1min. 15 s iki 1min. 45 s) ir judesiai atliekami pagal muziką dideliu intensyvumu be jokių poilsio pauzių. Taip pat jungiami sudėtingi jėgos, šuolių, lankstumo ir pusiausvyros pratimai. Kaip ir kitos gimnastikos rūšys, šioje sporto šakoje reikalinga: ištvermė, šoklumas, lankstumas, jėga ir puiki koordinacija. Vienas iš varžybinio pratimo reikalavimų yra tai, kad sportininkas privalo atlikti sudėtingumo elementus iš keturių sudėtingumo elementų grupių: dinaminės jėgos, statinės jėgos, šuolių, pusiausvyros ir lankstumo (Aleksandravičienė et al., 2004). Toliau ir bus apžvelgtos šios elementų grupės.
A – dinaminės jėgos grupė (Code of Points, 2009):
Šiai grupei aerobinėje gimnastikoje priskiriami atsispaudimai, ratai kojomis, peršokimai. Atliekant šiuos sudėtingumo elementus reikalinga gera raumenų ištvermė ir jėga. Aerobinėje gimnastikoje svarbus veiksnys yra tai, kad būtų kuo ilgiau palaikomas kiek galima didesnis darbo intensyvumas. Atliekant dinaminės jėgos sudėtingumo elementus aerobinėje gimnastikoje daugelis jų reikalauja ir greitumo (pvz.: atsispaudimas pašokant ir pasisukant 360°).
Žinoma, kad ugdant greitumą, gerėja jėga, šoklumas, vikrumas, speciali ištvermė (Volkovas,
1997).
B – statinės jėgos grupė:
Statinės jėgos elementams gebėjimas išlaikyti atremtį yra labai svarbus. Atliekant atremtį, svarbu stabiliai išlaikyti kūno svorį ant vienos arba abiejų rankų. Abiem atvejais kojos turi likti tiesios. Kiekvieną baigiamąją padėtį sportininkas privalo išlaikyti. Jeigu statinės jėgos elementai yra atliekami su pasisukimu (pvz.: kampas atremtyje kojomis žergtai pasisukant 720°) atremtis turi būti išlaikoma prieš, po ar posūkio metu ne mažiau 2 sekundžių (Remuta et al., 1999).
Šios grupės elementai reikalauja ne tik jėgos, bet ir pusiausvyros, kuri apibūdinama kaip gebėjimas išlaikyti stabilią kūno padėtį, esant mažam atramos plotui, arba išlaikyti reikiamą kūno padėtį, atliekant įvairius judesius (Aleksandravičienė et al., 2004).
Žinoma, kad jėgos ugdymo pratybos gerina visų sporto šakų sportininkų rezultatus, nervinę raumenų veiklos funkciją, kuri pasireiškia didesne judesio veiksmo jėga. Šios pratybos turi atitikti varžybinės veiklos reikalavimus (Aleksandravičienė et al., 2004).
Ugdant ištvermės jėgą būtina teisingai nustatyti krūvį, jo pobūdį ir trukmę. Pasak Hettingerio (1980) ir Hollmanno (1961) raumenų jėgos mažėjimo greitis priklauso nuo jos ugdymo trukmės, vadinasi, jėgos dydis grįžta į pradinį lygį per tokį pat laiką, per kokį jis buvo įgytas. Kuo intensyvesnė ir trumpesnė treniruotė jėgai ugdyti, tuo trumpesnis jėgos mažėjimo periodas nutraukus reguliarias pratybas. Šis dėsningumas pastebimas ugdant skirtingas fizines ypatybes ir funkcijų organizmo sistemų gebėjimus. Tai priklauso nuo sporto treniruotės struktūros, etapų, ciklų.
Raumenų jėgą didinti patartina izotoniniu darbu dideliam pasipriešinimui kartojant pratimus, kol dar raumuo ar raumenų grupės nėra išsekintos. Treniruojantis stimulas susidaro, kai susitraukiančios raumenų skaidulos beveik maksimaliu valingu intensyvumu, tokiu būdu sukeliamas atitinkamas miozino ir aktino tiltelių miofibrilėje įtempimas.
C – šuolių grupė:
Atliekant šuolių grupės sudėtingumo elementus išskiriamos trys fazės: atsispyrimas, polėkis ir prižemėjimas (Remuta et al., 1999, Sergiev et al., 2004). Visos šios fazės labai svarbios, nes jų techninis atlikimas ir judesių ekonomiškumas turi įtakos energijos eikvojimui, o tai lemia ir sportininko ištvermę varžybinės veiklos metu.
Italų mokslininkai Di Cagno at al. (2008), siekdami pateikti rekomendacijas atrankai į gimnastiką, ištyrė gimnastų (vyrų ir moterų) judamuosius gebėjimus, atliekant tris skirtingus šuolius („Cossack” šuolį pasisukant 180°” ,Jetė šuolį pasisukant ir šuolį špagatu keičiant kojomis). Gauti tyrimų rezultatai parodė, kad šuolių atlikimui įtaką turi antropometriniai duomenys (kūno riebalų masė), raumenų elastinės savybės, judesių koordinacija.
D – lankstumo ir pusiausvyros grupė:
Aerobinėje gimnastikoje lankstumo ir pusiausvyros elementai skirstomi į statinius ir dinaminius. Šie elementai gali būti atliekami stovint statinėje padėtyje arba sukantis, sukiniai atliekami stovint ant vienos kojos (Alexander, 2000). Atliekant statinę pusiausvyrą vienas iš reikalavimų yra išlaikyti ją ne mažiau 2 sekundes. Didžioji dalis pusiausvyros pratimų reikalauja gero lankstumo. Lankstumo elementai taip pat gali būti statiniai (špagatas) arba dinaminiai („Iliuzija”). Šios sudėtingumo grupės elementų techniniam atlikimui didelę svarbą turi judesių amplitudė, kurią gali įtakoti sąnario struktūra, bei ir raiščių, raumenų ir sausgyslių elastingumas. Mokslininkai teigia, kad šios sudėtingumo elementų grupės pratimams svarbus yra dažnas jų atlikimas (Santonja et al., 2007).

1.3.1.2. Aerobinės gimnastikos vaikų amžiaus (iki 9 metų ir 10 – 11 metų) grupės varžybų pratimo reikalavimai.

Išskiriamas toks aerobinės gimnastikos varžybų dalyvių amžius (kalendoriniais varžybų organizavimo metais):
• Suaugusieji – 18 metų ir vyresni;

• Jauniai – 15 – 17 metų;
• Jaunučiai – 12 – 14 metų;
• Vaikai – iki 9 metų ir 10 – 11 metų.
Aerobinės gimnastikos varžybų metu dalyviai varžosi šiose rungtyse:
• Merginų vienetas (MV) (1 mergina);
• Vaikinų vienetas (VV) (1 vaikinas);
• Mišri pora (MP) (2 dalyviai – mergina ir vaikinas);
• Trejetas (TR) (3 dalyviai – merginos, vaikinai, mišrus);
• Šešetas (GR) (6 dalyviai – merginos, vaikinai, mišrus);
Plačiau aptarsime vaikų amžiaus grupės aerobinės gimnastikos varžybų pratimo reikalavimus.
Vaikų iki 11 metų varžybinio pratimo atlikimo trukmė – 1min. 15 s ( ± 5 s ) . Varžybinės
aikštelės matmenys – 7 m x 7 m – MV, VV, MP, TR; 10 m x 10 m – GR
Pratimo metu reikia atlikti tam tikrus, žemiau pavaizduotus, privalomus sudėtingumo elementus:

• C grupė – šuolis susiriečiant (angl. tuck jump );
• D grupė – špagatas (angl. splits on floor );

• A grupė ( dinaminė jėga ) – rankų lenkimas ir tiesimas atremtyje gulomis (atsispaudimas) (angl. Push up)
Didžiausias sudėtingumo elementų skaičius – 6.
Elementai pagal sudėtingumą įvertinti nuo 0,1 iki 0,4 (sudėtingumo elementai pagal galiojančias taisykles yra klasifikuojami įvertinant juos nuo 0,1 iki 1,0 balo). Didžiausias elementų krintant į špagatą skaičius – 1. Elementai, atliekami viena ranka, draudžiami.
Privaloma padaryti po vieną elementą iš kiekvienos sudėtingumo grupės. Vienas pakėlimas privalomas MP, TR, GR. Varžybų pratimas vertinamas ir pagal šiuos kriterijus:
• pakankamas kiekis ir sudėtingumas, įvairumas aštuoniukėmis išdėstytų bazinių žingsnių junginių su rankų judesiais;
• pratimo dinamiškumas: judėjimas visomis kryptimis, kuo platesnis erdvės aikštelėje išnaudojimas;

• meistriškumas atliekant įvairaus sudėtingumo elementus ir bazinius žingsnius;
• pratimo atlikimo ir muzikos atitiktis, sportininko gebėjimas neprarasti ritmo;
• grupiniuose pratimuose – pratimų atlikimo sinchroniškumas;
• sportininko artistiškumas, charizma.

1.3.2. Aerobininkų ir kitų gimnastikos sporto šakų atstovų organizmo adaptaciniai ypatumai fizinio krūvio metu.

Žinoma, kad reguliarus ilgalaikis fizinis krūvis lavina ištvermę, aerobinį, širdies ir kraujagyslių sistemos pajėgumą, padeda adaptuotis kvėpavimo ir nervų raumenų sistemoms. Ši adaptacija leidžia treniruotis ilgesnį laiką tuo pačiu intensyvumu arba didesniu intensyvumu tam tikrą laiko tarpą (Remuta et al., 1999; Spanaus, 2002)
Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad gimnastikos sporto šakų (meninės ir sportinės gimnastikos, aerobinės gimnastikos ir sportinės akrobatikos) aerobinio pajėgumo rodikliai nėra dideli (Guidetti et al., 2000; Aleksandravičienė, Stasiulis, 2004; Aleksandravičienė, 2005). Aerobinės gimnastikos atstovių aerobinis pajėgumas yra 25% didesnis negu nesportuojančių panašaus amžiaus merginų norminės reikšmės, bet gerokai mažesnis (apie 35%) negu ištvermę lavinančių sportininkų rodikliai. Nustatyta, kad absoliutus VO2maks. bėgimo krūvio metu buvo 2,5 l/min. santykinis – 45 ml/kg/min., o maksimali plaučių ventiliacija siekė 87 l/min. (Aleksandravičienė, 2005).
Italų mokslininkai Guidetti et al. (2000), Baldari, Guidetti (2001) ištyrė meninės gimnastikos sportininkes, atliekančias pratimus su kamuoliu. Vidutinės VO2, ŠSD ir laktato [La] reikšmės pratimo metu buvo panašios kaip ir ties laktato kaupimosi slenksčiu, kuris buvo nustatytas testo bėgimo taku metu 2001). Jemni et al. (2001), ištyrus didelio meistriškumo gimnastų maksimalios galios pokyčius Wingate testu ir fiziologinius pokyčius varžybinės veiklos metu nustatė, kad vyrų maksimali galia siekė nuo 12 iki 14 W/kg, o moterų – nuo 10 iki 12 W/kg. Autoriai teigia, kad išaugus pratimų sudėtingumui per pastaruosius keturis dešimtmečius gerokai padidėjo sportininkų maksimali galia, anaerobinis pajėgumas (gebėjimas kuo ilgiau atlikti didžiausiu arba beveik didžiausiu intensyvumu fizinį krūvį).
Tiriant 13-16 metų amžiaus meninės gimnastikos sportininkus, buvo nustatyta, kad La rodikliai po varžybinės veiklos buvo 4,0 mmol/l (Guidetti et al., 2000). Ištyrus ir palyginus to paties amžiaus gimnastus ir baleto šokėjus, nustatyta, kad gimnastų ir baleto šokėjų VO2max buvo panašus, o LKS buvo: gimnastų [La] siekė 4,4 mmol/l, o baleto šokėjų – 3,0 mmol/l (Baldari, Guidetti, 2001).
Aerobinė gimnastika – tai sporto šaka, kuriai būdingas 100 – 110 s trukmės intensyvių, įspūdingų ir palyginti sunkių fizinių pratimų, atliekamų pagal muzikinio kūrinio ritmą (kurio intensyvumas 140 dūžių/min.), kompleksas. Dalyvaujant aerobinės gimnastikos pratybose gerėja sveikata, tobulinamas kūno grožis, judesių kultūra, koordinacija, geriau jaučiamas ritmas, lavinamos fizinės ypatybės.
Manoma, kad aerobinėje gimnastikoje svarbi fizinė ypatybė yra lankstumas. Ši fizinė ypatybė suprantama kaip gebėjimas daryti didelės amplitudės judesius (Sporto terminų žodynas, 1996).
Sportinėje veikloje ypač svarbus yra geras aktyvus dinaminis ir statinis lankstumas. Pasyvaus lankstumo pratimais galima gerinti ir aktyvųjį lankstumą.
Lankstumo pratimus galima daryti tik gerai įšilus. Tai labai svarbu, kai tempiami raumenys ir sausgyslės: šilti raumenys žymiai elastingesni, geriau pasiduoda tempiami. Ypač atsargiai tempimo pratimus reikia daryti vėsiu arba šaltu oru (Skernevičius, 1997).
Pratimai gali būti atliekami dinamiškai arba statiškai. Dinaminiais pratimais trumpą laiką tempiami raumenys, jie nėra efektingi norint pasiekti didelį lankstumą. Statiniais pratimais gaunamas didesnis efektas. Šiuo būdu dažnai tempiami raumenys ir sausgyslės. Lėtai ir ilgai (iki 15 – 20 s) tempiami raumenys geriau pasiduoda ištempiami. Taip efektyviau ilgėja raumenys ir gerėja raumenų bei sausgyslių elastingumas.
Lankstumo pratimus reikia daryti dažnai ir sistemingai pratybų pradžioje, pagrindinėje dalyje, po jėgos ir greičio pratimų, pratybų pabaigoje, po ilgo darbo.
Yra svarbus ir kitos fizinės ypatybės – pusiausvyros lavinimas. Sporto terminų žodyne (1996) pusiausvyros terminas aiškinamas kaip gebėjimas išlaikyti santykinai pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis, atliekant įvairius judesius ar veiksmus, veikiant išorinėms jėgoms.
Pasak įvairių autorių pusiausvyros lavinimas sudėtingas procesas, jis turi būti labai kryptingas ir atitikti sportinės veiklos specifiką. Pusiausvyra turi įtakos daugelio sportinių šakų sportiniam rezultatui, jos specifiškumas labai platus.
Gera pusiausvyra leidžia efektyviai atlikti pratimus, ekonomiškai naudoti energiją.
Ištvermė žmogui, vaikui reikalinga visur – tiek gyvenime, tiek sportinėje veikloje, ji yra savita kiekvienai rungčiai. Ištvermė – tai žmogaus atsparumas įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams: deguonies trūkumui, karščiui, skausmui, didžiuliams emociniams dirgikliams, fiziniams krūviams ir kt.
Ištvermės lavinimas treniruotėje skiriamas į dvi grupes: darbas ištisiniu tempu ir darbas su pertraukėlėmis. Ištisinio darbo metodai yra trys: tolygus, pakaitinis, tempo. Darbo su poilsio pertraukėlėmis yra du metodai: intervalinis ir kartotinis (Skernevičius, 1997).
Lavinant ištvermę naudojami įvairūs treniruočių metodai, jų deriniai atsižvelgiama į daugelį veiksnių: amžių, lytį, treniruotumą, treniruočių laikotarpius, etapus, adaptacijos prie fizinių krūvių eigą, kiekvienos treniruotės uždavinius.
Mokslinėje literatūroje yra rašoma, kad raumens sugebėjimas įsitempti yra raumens jėga. Pagal darbo pobūdį jėga, kaip ir fizinė ypatybė skirstoma į statinę ir dinaminę. Stipriausiai raumuo sugeba įsitempti, kai jis nekeičia savo ilgio. Anot įvairių autorių tai ir yra maksimali statinė jėga. Dinaminė jėga – tai toks raumenų darbas, kai jie įsitempdami trumpėja arba ilgėja. Įsitempdami ir nugalėdami išorinį pasipriešinimą raumenys trumpėja, o įsitempdami ir pasiduodami išoriniam pasipriešinimui – ilgėja. Statinė jėga – kai raumenys įsitempia, bet jų ilgis nekinta, gali kisti tik įsitempimo laipsnis.
Bet kokia fizinė veikla yra susijusi su energija, kuria naudoja organizmas. Energija naudojama raumenų darbui. Fizinis krūvis, kurį lemia fizinių pratimų kiekis, sistemingumas, koordinacinis sudėtingumas, turi atitikti vaiko organizmo galias. Jis naudingas vaikų sveikatai tik tuo atveju, jei nėra labai didelis, nes didelis fizinis krūvis sukelia organizme dideles permainas, kurios žalingos augančiam ir bręstančiam organizmui. Jei fizinis krūvis labai mažas, jis neturi treniruojamojo efekto, nes nesukelia permainų vaiko organizme ir nesudaro palankių sąlygų atsiskleisti vaiko prigimčiai ir ją tobulinti fiziniais pratimais. Optimalus fizinis krūvis – tai organizmui tam tikra „sveikatos dozė”, kuria siekiama plėtoti vaiko fizinę ir psichinę prigimtį, tobulinti kūno motoriką. Tikslingai reguliuojama vaikų fizinė veikla, kai atsižvelgiama į kiekvieno vaiko fizines galias, sveikatą, savijautą, galima ugdyti ir tobulinti vaiko organizmo sistemas.
Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad aktyvi fizinė veikla yra glaudžiai susijusi su kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemomis. Kuo ilgiau ir intensyviau dirbama, tuo labiau nuvargsta raumenys. Didėjant griaučių raumenų fiziniam krūviui didėja ir širdies susitraukimų dažnis, gylėja ir dažnėja kvėpavimas, intensyvėja kitų organų ir sistemų veikla.
Vaikų širdies ir kraujagyslių sistema dar nesusiformavusi, todėl perkrauti širdį labai pavojinga. Fizinis krūvis turi atitikti vaikų amžių, fizinį pajėgumą, sveikatą. Reikia nuosekliai pereiti nuo lengvų pratimų prie sunkesnių, nuo trumpesnės jų trukmės prie ilgesnės, tad kartu su kūno raumenimis treniruojasi ir širdies raumuo. Širdies ir kraujagyslių sistema greičiau prisitaiko prie fizinių krūvių, trumpėja atsigavimo periodas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams taip pat svarbu tinkamai parinkti pratimus, duodančius optimalų fizinį krūvį, nes tik tokia fizinė veikla sukelia širdies ir kraujagyslių sistemos reakciją, treniruoja ir stiprina ją. Kuo aktyvesnė raumenų veikla, tuo daugiau organizmui reikia deguonies. E. Adaškevičienės (1999) nuomone, vaikus reikia pratinti derinti judesius su kvėpavimu, mokyti taisyklingai kvėpuoti – įkvėpti pro nosį, iškvėpti pro burną.
R. Paulauskas (1999) tyrimais nustatė, kad 8 metų amžiaus reguliariai lankančių krepšinio treniruotes vaikų organizmas prie fizinių krūvių prisitaiko savitai: labai trumpo ir intensyvaus darbo raumenų galingumas išauga, o ilgo darbo – aerobinė ištvermė yra mažiau pakitusi. Minėto autoriaus tyrimo duomenys rodo, kad reguliariai sportuojančių berniukų lyginant su nesportuojančiais ramybės pulso dažnis yra retesnis, greitesnis jų atsigavimas po fizinių krūvių, didesnis maksimalus deguonies sunaudojimas.
Kiekvieno vaiko fizinis pajėgumas yra skirtingas, todėl ir fizinį krūvį reikia griežtai normuoti atsižvelgiant į kiekvieno vaiko sveikatą, savijautą ir fizines galias. Kiekvienas pratimas turėtų būti parenkamas įvertinus anksčiau atlikto pratimo poveikį organizmui, jo pobūdį. Dėl anksčiau atlikto pratimo įtakos kiekvieno naujo pratimo poveikis organizmui įgauna naują pobūdį.
Jei fizinis krūvis visą laiką vienodas, organizmas greitai prie jo prisitaiko ir pradeda beveik nereaguoti. Programuodami fizinį krūvį turime atsižvelgti į vaikų amžių, lytį, fizinį pajėgumą. Vaikų fizinis pajėgumas turi būti siejamas su jų fizinėmis išgalėmis be didelės įtampos atlikti fizinius pratimus. Tačiau tai nereiškia, jog per kūno kultūros pratybas vaikai gali mažai judėti ar mažai įdėti fizinių pastangų.
Pasak J. Skernevičiaus (1997), pagal įtraukiamų į darbą raumenų kiekį fizinis krūvis yra lokalusis, bendrasis ir regioninis.
Svarbi ir fizinio krūvio trukmė. Mokslinėje literatūroje rekomenduojama laipsniškai treniruoti mokinius, kad jie tam tikrą laiką galėtų toleruoti krūvį. Toks darbas (apie 70proc. maksimalaus ), kai pulsas siekia 150 – 170 tv./min., I – IV klasių mokiniams galėtų būti 4 – 5min. 160 – 180 tv./min. pulsas – V – VII klasės mokiniams – 10min., VIII – IX klasių paauglėms – tik 6 – 8min., paaugliams – 10 – 12min., X – XII klasių merginoms ir vaikinams – iki 15min. Likusį laiką priimtiniausias mažesnis fizinis krūvis. Siektino krūvio trukmė pratybose, atsižvelgiant į uždavinius, fizinį sportuojančio pasirengimą gali būti vientisa arba iš kelių dalių. Didelį krūvį ugdytiniams skaidyti į kelias dalis tikslinga pratybų pradžioje ir pabaigoje. Paaugliams (ypač mergaitėms) fizinį krūvį būtina normuoti itin pamažu ir atsargiai ne tik trukmės, bet ir intensyvumo požiūriu.
Norminant krūvį, turi reikšmės ir vaiko savijauta, dienos ir savaitės biologiniai ritmai. Jautriausiai į fizinius krūvius organizmas reaguoja pirmadienį, ypač iki pietų. Tvirtinama, jog 13 valandą širdies ir kraujagyslių sistemos veikla itin susilpnėja. Vengtina iš įtampos pereiti į statišką būseną. Medikai rekomenduoja lėtai judėti dar kelias minutes.
Po sporto pratybų vaikas turi būti nepavargęs, jo pulsas neviršyti 110 tv./min., o ar fizinis krūvis buvo tinkamas, galima padidinti taip: po pagrindinės pratybų dalies lavinamųjų užduočių suskaičiuojamas pulsas. Po 1min. jis turėtų suretėti 20proc., po 3 – 30proc., o po 5min. – 50proc. Tokia širdies ir kraujagyslių sistemos reakcija į krūvį yra palanki.
R. Naužemys ir kt. ( 2000 ) mano, kad fizinėse pratybose tikslinga stiprinti vaikų raumenų -sausgyslių aparatą, sąnarių sistemą, gerinti viso organizmo funkcinę būklę. Nepatartina atlikti sudėtingus pratimus ar duoti didelius fizinius krūvius, kurie galėtų sukelti organizmo perkrovą. Pastebėta, jog vaikai dažnai pervertina savo fizines galimybes, todėl pedagogas turėtų stebėti, kad jie nepersistengtų, laiku sumažinti krūvius, sudaryti sąlygas jėgoms atstatyti. Anot E. Adaškevičienės ( 1999), vaiko organizmą veikia tik per didelis fizinis nuovargis – pervargimas. Jo išvengti galima atidžiai stebint vaikus, nustatant išorinio nuovargio požymius, nuovargio laipsnį ir koreguojant fizinį krūvį.
Taigi, apibendrinant galima teigti, kad literatūros šaltiniuose pažymimas aerobinės gimnastikos fizinių krūvių specifiškumas, reikalaujantis ir ugdantis tam tikrus fizinius gebėjimus. Siekiant optimalaus fizinio krūvio, būtina pažinti vaiko organizmą ir atsižvelgiant į tai, parinkti tinkamas ugdymo priemones. Fizinių ypatybių išsivystymo lygis didina vaiko judėjimo galimybes, praturtina judėjimo patirtį, o tai stimuliuoja vaiko fizinį vystymąsi, didina fizinį pajėgumą. Svarbu, kad fizinių ypatybių ugdymo priemonės atitiktų vaikų fiziologinius ypatumus.
Siekiant kryptingai valdyti sportinio rengimo vyksmą, reikalingas grįžtamasis ryšys apie organizmo sistemų reakcijas į taikomus fizinius krūvius. Eurofit’o testai yra savita, tiksli ir patikima įvairių fizinio pajėgumo komponentų (širdies ir kvėpavimo sistemos ištvermės, jėgos, raumenų ištvermės, lankstumo, greitumo, pusiausvyros) vertinimo priemonė. Be to, šie testai tinka išsamesniam arba moksliniam tyrimui.
2. 6 – 11 METŲ AEROBINES GIMNASTIKOS SPORTININKIŲ METINIO TRENIRUOČIŲ CIKLO PROGRAMOS VEIKSMINGUMO TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

2.1. TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS

Tyrime buvo taikyti šie tyrimo metodai:
1. Literatūros šaltinių analizė. Buvo studijuojami įvairių autorių moksliniai straipsniai,
disertacijos ir kita su darbo tema susijusi mokslinė, metodinė literatūra.
2. Fizinio išsivystymo ir fizinio parengtumo testavimas.
3. Ugdomasis projektas. Darbo autorės parengta metinio treniruočių ciklo programa ir siekta nustatyti šios programos veiksmingumą aerobinės gimnastikos treniruotes lankančių 6 – 12 metų mergaičių fiziniam išsivystymui ir fiziniam parengtumui
4. Matematinė statistika. Statistinė duomenų analizė atlikta Microsoft Excel ir SPSS programa, apskaičiuoti vidurkiai X, aritmetinių vidurkių paklaidos Sx. Statistinis skirtumo tarp vidurkių reikšmingumas vertintas taikant Stjudento t kriterijų, o jų reikšmingumo lygmuo p < 0,05.
Tyrimas buvo atliktas Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) psichofiziologijos ir biomechanikos laboratorijoje bei Vilniaus gimnastikos mokykloje trimis etapais (1 lentelė)
1 lentelė
Tyrimo etapai ir testavimo turinys

I TYRIMO ETAPAS II TYRIMO ETAPAS III TYRIMO ETAPAS
2011 03 20 – 30 2011 09 25 – 27 2012 03 19 – 29
• Fizinis išsivystymas • Fizinis išsivystymas • Fizinis išsivystymas
• Fizinis parengtumas • Fizinis parengtumas • Fizinis parengtumas
pagal Eurofit’ą pagal modifikuotus pagal Eurofit’ą
LEU testus
• Fizinis parengtumas • Fizinis parengtumas
pagal modifikuotus • Funkcinis pajėgumas pagal modifikuotus
LEU testus LEU testus
• Funkcinis pajėgumas • Funkcinis pajėgumas

Vilniaus gimnastikos mokykloje pratybų metu buvo atliekami Eurofit’o testai (I tyrimo etapas -2011 03 20 – 25; II tyrimo etapas – 2012 03 19 – 20). Mergaitės buvo supažindintos su testavimo tikslu, testų turiniu ir atlikimo eiga. Testavimą atliko darbo autorė. Nebuvo leidžiama atlikti parengiamųjų testo bandymų, jeigu to nenurodyta testo instrukcijoje.
Buvo atlikti šie Eurofit’o testai (Volbekienė, Kavaliauskas, 2003):
• Pusiausvyra. Flamingo pusiausvyra – balansavimas stovint viena koja ant nurodytų matmenų buomelio. Fiksuotas mėginimų (ne kritimų) išlaikyti pusiausvyrą stovint ant buomelio per 1 minutę skaičius;
• Galūnės judesio greitis. Tepingas – pakaitinis dviejų skritulių palytėjimas parankia ranka. Fiksuotas laikas per kurį kiekvienas skritulys buvo palytėtas 25 kartus, išreikštas dešimtosiomis sekundės dalimis. Fiksuotas rezultatas centimetrais;
• Kojų raumenų staigiajai jėgai – šuolis į tolį iš vietos;
• Liemens jėga (pilvo raumenų ištvermė ). Sėstis ir gultis – per pusę minutės kuo daugiau kartų atsisėsti ir atsigulti. Fiksuotas tiksliai atliktų per 30 sekundžių judesių skaičius;
• Bėgimo greitis, vikrumas – 10 x 5 m bėgimas šaudykle maksimaliu greičiu. Fiksuota penkių bėgimo ciklų trukmė, išreikšta sekundės dešimtosiomis dalimis.

Testuojant buvo atsižvelgta į Eurofit’o programoje siūlomą testų seką. Tarp testų buvo taikomos būtinos pertraukos, kad atsigautų vaikų organizmas ( Volbekienė, 2002 )
Tris kartus ( I – 2011 03 28 -30; II – 2011 09 25-27; III – 2012 03 27-29) sportininkės buvo testuojamos LEU psichofiziologijos ir biomechanikos laboratorijoje. Tyrimui naudoti amerikiečių mokslininkų W.A Payne., D.B. Hahn (2002) testai, aprašyti minėtų autorių knygoje „Understanding Your health”. Šie testai buvo modifikuoti LEU psichofiziologijos ir biomechanikos laboratorijoje. Testai pritaikyti aerobinės gimnastikos sportininkams, kuriems svarbiausios fizinės ypatybės yra lankstumas, dinaminė ir statinė jėga, taip pat kompleksinis fizinis gebėjimas – šoklumas.
LEU laboratorijoje atlikti testai fiziniams gebėjimams bei kai kuriems funkciniams rodikliams matuoti:
• Siekimas sėdint (lankstumas). Įranga: vieno metro ilgio liniuotė, lipni juosta. Liniuotė priklijuota prie grindų. Atsisėsti ir ištiesti kojas taip, kad liniuotė būtų išilgai tarp kojų, o atstumas nuo vieno kulno iki kito – apie 12,5 cm. Pasislinkti tiek, kad kojų kulnai būtų sulig 37,5 cm padala ant liniuotės. Sėdint lėtai lenktis pirmyn, stengtis pasiekti kuo toliau. Fiksuotas rezultatas – centimetrai, kuriuos sugebėjo pasiekti;
• Rankų lenkimas ir tiesimas (atsispaudimai) atremtyje gulint (viršutinės kūno dalies stiprumas). Fiksuotas atsispaudimų skaičius per vieną minutę;
• Kybojimas ištiestomis rankomis, delnais į priekį (viršutinės kūno dalies jėga). Fiksuotas sekundžių skaičius, kurį iškybojo;
• Trijų minučių užlipimų ir nulipimų ant suolelio testas (aerobinė ištvermė). Įranga: 15cm ir 25cm suoleliai, chronometras, metronomas. Eiga: atsistoti veidu į suolelį, per minutę atlikti 22 pilnus žingsnius (abi kojos ant suolelio, abi kojos ant žemės), žingsniuoti tris minutes. Fiksuojamas pulso dažnis iškart po krūvio ir pulso dažnis po vienos poilsio minutės. Pulso dažnis skaičiuojamas 15 s ir dauginamas iš 4, gaunamas širdies susitraukimų dažnis per minutę.
Fizinio išsivystymo rodikliams matuoti:
• Ūgis (cm). Ūgis matuotas Soehnle firmos Waagen balances ūgio matuokliu;
• Kūno masė (kg). Išskaičiuotas KMI;
• Riebalų masė ( % ) – Fitness scale (Soehnle) professional svarstyklėmis;
• Spirometrija.
Plaučių funkcijos tyrimai: atlikti spirometru taikant SpidaXpert programą organizmo funkcinės ramybės sąlygomis. Nustatyta: gyvybinė plaučių talpa litrais, forsuota gyvybinė plaučių talpa litrais (FVC), forsuoto iškvėpimo tūris per pirmą sekundę litrais (FEV1), maksimalaus iškvėpimo srovės greitis (PEF, 1/s).
Naudota SpidaXpert programa pateikia rezultatus skaitmenine ir grafine reikšmėmis (spirogramą, srovės ir tūrio kreivę). Į spirometrą įvedus tiriamojo amžių, lytį, ūgį apskaičiuojami rodikliai ir automatiškai lyginama su norminiais dydžiais.
Tyrimo metu spirometru buvo atliekami kvėpavimo pratimai laikantis spirometrijos metodo reikalavimų.

2.2. TIRIAMOJI IMTIS

Tyrimo imtis tikslinė. Tyrime dalyvavo Vilniaus gimnastikos mokyklos aerobinės gimnastikos grupės 6 – 12 metų sportininkės (n = 18). Šešiamečių (n = 2) sportinis stažas buvo nuo 0,5 iki 1m., aštuonmečių (n = 2) sportinis stažas nuo 0,5 iki 3m., devynmečių (n = 6) sportinis stažas nuo 0,5 iki 4 m , vienuolikmečių (n = 2) – nuo 0,5 iki 4 m, dvylikmečių (n = 6) – nuo 0,5 iki 6m.

Atsisiųsti darbą
aerobine gimnastika