Visi lygūs įstatymui

Tema	Teisė
Tipas	Kursinis darbas
Aprašymas	Lygybės sąvoka Lietuvoje kol kas daugeliui žmonių sukelia socialistinės santvarkos prisiminimus. Tuo metu populiarūs šūkiai `visiems po lygiai`, `visi lygūs`, `iš kiekvieno pagal galimybes kiekvienam pagal poreikius` ir kiti ilgam pasiliko lietuvių mąstysenoje. Tenka prisiminti D.Orvelo apsakymą `Gyvulių ūkis` [11], kuriame taikliai pastebėtas tokios santvarkos absurdiškumas realybėje.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	3365
	Parsisiųsti38 KB

Išsamus aprašymas

Keisčiausia, jog Orvelas šį apsakymą parašė dar prieš antrąjį pasaulinį karą, kai dar nebuvo įmanoma numatyti Tarybų Sąjungos atsiradimo. Nors Orvelas nagrinėjo lygių gyvulių ūkio analogiją, tačiau beveik idealiai atkartojo būsimų tarybinių kolūkių situaciją, kai `lygūs pirmininkai` tapdavo `lygesni` už `lygius kolūkiečius`. Šis santykinis darbo temos bei literatūrinio kūrinio panašumas idealiai atkartoja šiuo metu daugeliui piliečių iškilusią problemą, kai principas `visi lygūs įstatymui` tampa grynai deklaratyvus suprantant jį senąja prasme. Tačiau čia reikia griežtai atsiriboti nuo išvedžiojimų, kai pradedama lyginti ne teisinės, bet materialinės galimybės. Konstitucinio Teismo kartu su Žmogaus teisių centru organizuotoje konferencijoje V.Sinkevičiaus teigė, jog negalima lyginti teisinės lygybės prieš įstatymą su materialine galimybe ginti savo teises. Jis pažymi, kad lygybę įstatymui reikia interpretuoti kaip lygias starto galimybes, užtikrintas lygias procesines galias. Klaidinga būtų sulyginti materialinį būvį, turtą su teisėmis ginti savo interesus teisme [9, 157p.]. Visgi dabartinėje Lietuvoje, kai teismais pasitiki mažiau nei 30% Lietuvos gyventojų, suprantamas žmonių noras lyginti šiuos iš esmės nepalyginamus dalykus [10, kasmėnesiniai tyrimai]. Jau turime nubaustą už korupciją Seimo narį, todėl turime sutikti su prielaida, kad korupcija egzistuoja ir teisminės valdžios vykdyme. Tada būtų teisūs tie, kurie teigia principo deklaratyvumą. Kita vertus, E.Bičkauskas yra taikliai pastebėjęs, jog teismuose korupcijos nėra daugiau, nei pačioje visuomenėje. Tai reiškia, kad tiesiog statistiškai neišvengiama galimybė, jog tam tikra teisminės valdžios dalis yra korumpuota, tačiau nemokantis mokesčių verslininkas yra tiek pat įmanomas kaip ir imantis kyšius teisėjas. Pripažinus korupcijos egzistavimą reikia sutikti su teiginiu, kad tokiu atveju ne visi asmenys turi lygias galimybes teisme. Turtingesni turėtų galimybę papirkti teisėją, prokurorą, advokatą ar kokį kitą procese dalyvaujantį asmenį. Papirkimas tiesiogiai įrodytų principo pažeidimą lyginant pagal turtinę padėtį. Kita principo pažeidimo galimybė - pareigūnas gali priimti kitam pareigūnui palankų sprendimą tikėdamasis atsakomojo veiksmo. Tokiu atveju nukenčia paprasto žmogaus, ne valstybės tarnautojo, interesai.

Darbo tikslas

Atsižvelgiant į prieš tai išvardintas problemas, kurios lėmė temos pasirinkimą, darbo tikslas yra kartu ir paprastas, ir be galo sudėtingas. Paprastas, nes principas “savaime suprantamas” ir sudėtingas, nes “savaime suprantamus” veiksnius sunku išversti į teisinę kalbą. Principo suvokimas gali būti suprantamas vien tik kaip oficialus principo interpretavimas - tai Jungtinių Tautų, kitų tarptautinių organizacijų deklaracijos, konvencijos, daugiašalės sutartys, tačiau šie oficialūs dokumentai nėra `visiškai sąžiningi`. Tai lemia dvi priežastys.

Pirma, objektyvi oficialių dokumentų klaidingumo priežastis ta, jog neįmanoma tam tikru vienkartiniu aktu įtvirtinti tam tikro nuolat besikeičiančio visuomenės santykio. Pavyzdžiui, vergvaldinėje visuomenėje niekas net nebūtų suabejojęs vergų padėties klaidingumu, o dabar balansuojama ties klausimu, kiek galima diferencijuoti žmones, priiminėjamus į darbą, kuriam reikalingas tam tikra kvalifikacija [21].

Antra, subjektyvus tarptautinių dokumentų klaidingumas atsiranda dėl to, kad net valstybių viduje egzistuoja daugybė grupių, kurios siekia vienokių ar kitokių tikslų, o tarptautinėje arenoje tikslai yra daug didesni (kaip ir čia įtraukti pinigai). Todėl šių lobistinių grupuočių įtaka kartais užgožia tikrąsias principo savybes. Pavyzdžiui, priiminėjant visuotinę žmogaus teisių deklaraciją tuo metu galinga Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga buvo linkusi užgožti straipsnius, kuriais pripažįstama tautų apsisprendimo teisė. Net dabartinėje Rusijos Konstitucijoje galima aptikti draudimų dėl tautos galimybės apsispręsti ir pasirinkti savo nepriklausomybę ar tam tikrą sąjungą, todėl galima teigti, kad tarptautinis lobizmas tikrai svarus veiksnys tarptautinių dokumentų objektyvumui [20].

Taigi, principo esmės nereikėtų suprasti kaip tarptautinio reglamentavimo. Reikia atsižvelgti į bendrą šiuolaikinės teisės sampratą, kuri principą interpretuoja plačiau, nei atskirų valstybių teisė, siekianti koncentruoti valdžios rankose kuo daugiau galių. Tuo tarpu šio darbo tikslas ir būtų išsiaiškinti tą tikrąjį lygiateisiškumo principo turinį. Dabartinėje Lietuvoje ypač svarbu teisingai suvokti lygybės įstatymui principą, jo taikymo subtilumus, nes atvirkštinis variantas neleistų teisingai įvertinti ar piliečio teisės konkrečiu atveju yra pažeidžiamos, ar ne.

Darbo dėstymo principas

Norint teisingai išsiaiškinti šio principo esmę pirmiausia reikia išnagrinėti principo atsiradimo priežastis. Visuomenės pokyčiai neatsiranda `iš niekur`, visada yra tam tikras variklis, tam tikra priežastis, kuri priverčia visuomenę pasikeisti, sukurti naują institutą ar panaikinti seną, jau atgyvenusį. Nagrinėjant priežastis būtina atsižvelgti į istorinę raidą, nes tik tada galima teisingai įvertinti tuos pokyčius, kurie lėmė šio principo formavimąsi. Iš to seka, kad istorinė raida yra svarbi, ją būtina atidžiai išnagrinėti atsirandant kiekvienai naujai struktūrinei principo daliai, elementų struktūrai. Pavyzdžiui, be galo svarbus yra žmogaus sąvokos susiformavimas. Nagrinėjamas principas būtų visiškai bereikšmis Egipto vergvaldinėje visuomenėje, jis taip pat turėtų maža įtakos netgi santykinai humanistiniam Antikos pasauliui. Ir tik renesanso pokyčiai leidžia įžvelgti pirmąsias principo pritaikymo galimybes tuometiniame pasaulyje.

Tačiau daug svarbesnė už principo formavimąsi yra šiuolaikinė principo samprata. Šiuolaikinėje teisėje apskritai teisės principams, susijusiems su žmogaus teisėmis, yra būdingas turinio platėjimas. Šis principas taip pat nėra išimtis. Pavyzdžiui, jei paskelbus JAV nepriklausomybę principas apėmė tik pagrindines žmogaus teises ir laisves, tai dabar būtų net klaidinga bandyti visiškai apibrėžti principo turinį. Iš esmės dabartinis principo turinys susideda iš kiekvienos žmogaus teisės ir laisvės. Tai reiškia, jog principas gali būti nagrinėjamas bet kokios žmogaus teisės apribojimo ar panaikinimo atveju. Lietuvos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog nėra baigtinio žmogaus teisių ir laisvių paketo, todėl galima teigti, kad ir mūsų nagrinėjamo principo turinys yra labai platus. Visgi galima atrasti tam tikrus esminius požymius, tam tikrus elementus, kurie išskiria šį principą iš kitų teisės principų. Kaip pagrindą galima imti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kurioje išvardinami pagrindiniai lygybės įstatymui turinio elementai.

Tokiu būdu mes apžvelgsime pagrindinius principo turinio elementus, tačiau taip patsvarbu išnagrinėti šio principo įtvirtinimo variantus šiuolaikiniame pasaulyje. Žinoma, kaip pagrindinis šaltinis yra Jungtinių Tautų tarptautiniai aktai, kuriuos yra pasirašiusios beveik visos pasaulio valstybės. Tačiau Jungtinių Tautų dokumentai dažniausiai nėra taikomi tiesiogiai, todėl neišvengiamai atsiranda tam tikra priešprieša tarp tų pasirašytųjų tarptautinių sutarčių bei kiekvienos konkrečios valstybės įstatymų [13]. Lyginsime ryškiausius principo interpretavimo atvejus ir tai leis susidaryti bendrą šiuolaikinio pasaulio principo supratimą.

Principo samprata įvairiais istoriniais laikotarpiais

Principas iki pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių teorinio pagrindimo

Teisės principas - tai tam tikros pamatinės, pagrindinės teisės idėjos, nustatančios ir apibrėžiančios jo turinį. Iš lotynų kalbos kilęs `princeps` reiškia tam tikro reiškinio pirmapradį apsireiškimą, jo išskirtinę vietą, neginčyjamą pirmenybę. Tačiau toks teisės principo apibrėžimas gali būti būdingas tik gan išvystytai teisės sistemai. Šiuo nagrinėjamuoju laikotarpiu (iki XVII-XVIII a. mąstytojų veikalų) vienintelės dėmesio vertos teisės sistemos buvo dvi: romėnų bei kanonų.

Romėnų teisėje principo užuomazgos gali būti suprantamos tik gana ribotai. Tuometinė visuomenė buvo smarkiai susisluoksniavusi ir stipresnieji sluoksniai turėjo žymiai daugiau teisių, nei silpnesnieji. Pavyzdžiui, peregrinams buvo skirta vos ne atskira teisės šaka, kuri teikė jiems tik dalį tų teisių, kuriomis galėjo naudotis romėnai. Net artimi romėnams lotyni coloniari neturėjo lygių teisių. Tačiau reikia paminėti, jog lygybė egzistavo tam tikro sluoksnio viduje. Tai reiškia, kad lotynas turėjo beveik tiek pat teisių kiek ir jo kaimynas, o peregrinas galėjo būti tikras savo lygumu su kitu peregrinu. Visgi vėlesniais laikotarpiais ir romėnų teisėje galima aptikti bent šiokių tokių principo užuomazgų. Pavyzdžiui, lygiateisiškumo principas praktiškai veikė sutarčių sudaryme. Ypač tai išryškėja neformaliose sutartyse. Pavyzdžiui, kreditorius ir skolininkas turėjo beveik vienodas teises [22].

Jei romėnų teisėje buvo labai ryškiai pastebimas visuomenės susisluoksniavimas, tai kanonų teisė į tai žvelgė jau šiek tiek švelniau. Nors ir buvo praktikuojamas indulgencijų pardavinėjimas, tačiau iš esmės krikščionybė buvo viena pirmųjų oficialių institucijų, kuri pradėjo skelbti, kad visi lygūs: `iš dulkės gimei, dulke ir virsi`. Tvirtinimas, kad Kristus buvo pirmasis komunistas skamba šiek tiek ironiškai, tačiau tai turi dalelź tiesos. Apskritai krikščionybė visus katalikus vertino beveik lygiai išskirdama tik netikinčiuosius, todėl ir kanonų teisės normos primena pradinius lygiateisiškumo pamatus. Reikia pažymėti, kad toks vienodas savo konfesijos atstovų vertinimas būdingas daugumai religijų, todėl lygiateisiškumas gali būti kildinamas ne vien tik iš krikščionybės, bet ir iš kitų. religijų.

Apibendrinant galima teigti, jog šis principas dar negalėjo ir nebuvo išsivystęs į savarankišką teisės principą. Jis pradėjo vystytis iš daug bendresnės teisingumo sąvokos. Nors ji gan dažnai buvo laužoma ir keičiamas jos turinys, tačiau teisingumas iš esmės yra vienas pagrindinių dabartinės demokratijos principų. Teisingumas lengviausia apibrėžiamas kai galiojančios valdžios valios atitikimas visuomenės moralės vertinimui. Jei romėnų valdžia gan dažnai mainėsi tiek formos, tiek asmenybių prasme, tai, savaime aišku, buvo ir daugybė bandymų interpretuoti principą. Tuo tarpu kanonų teisę, bent jau iki XI-XII a. galime drąsiai vadinti dviejų kalavijų teorijos sergėtoja. Valdovams ji teikė valdžią pasaulietiniam gyvenimui, o pati vadovavo dvasiniam. Tiesa, tuo metu niekas nė neturėjo jokios idėjos apie lygiateisiškumo egzistavimo galimybę, tačiau jau minėta moralė galėjo būti tam tikras vertinimo kriterijus. Žinant, kad po Romos imperijos griuvimo jos tęstinumas išnyko, galima teigti, kad rašytinės teisės aktų praktiškai nebuvo, todėl užfiksuoti tam tikrą nelygybę galime tiktai kitais istorinių tyrinėjimų metodais. Pavyzdžiui, nagrinėdami tuometinių vyrų ir moterų santykius, kurie buvo patriarchaliniai dėl vyraujanč"io vyro - kario vaidmens.

Taigi, nagrinėjamu laikotarpiu principas apskritai neegzistavo. Galima atrasti nebent jo tam tikras užuomazgas bendrajame pasaulio vystymesi - pavyzdžiui, kartu su valdovų ginčais su katalikų bažnyčia atėjusi prigimtinės teisės idėja, vėliau reformacija, kurios iškėlė galimybę ginti savo teises, tai yra nepaklusti valdovams:

Mat dabar visi žmonės gieda tą pačią giesmę: mes turime paklusti savo karaliams, geri jie ar blogi, nes Dievas taip prisako. Tačiau siaubingas bus atpildas, kuris ištiks tokius piktžodžiautojus apie šventą Dievo vardą ir Jo planą. Nes sakyt, kad Dievas prisakė paklust karaliams, paliepusiems būti bedieviais, yra ne mažesnis piktžodžiavimas negu sakyt, kad Dievas savo priesakais yra viso blogio kūrėjas bei puoselėtojas. [12, 388p.]

Tačiau šis faktinis principo neegzistavimas yra dėsningas, nes pagal evoliucijos teoriją niekas negali atsirasti tuščioje vietoje. O mes prieš tai konstatavome formavimąsi. Pirmas rašytinis dokumentas - 1215 metų Anglijos didikų išreikalautas ir karaliaus pasirašytas aktas, kuriame pirmą kartą apribojama monarcho teisė valdyti. Šis aktas davė pradžią monarcho vadinimui `pirmas tarp lygių`. Tai buvo esminis pasikeitimas, nes anksčiau karaliaus valdžią ginčyjantieji beveik automatiškai tapdavo jo kariniais priešininkais. Jei 1215 metų aktas buvo daugiau mažiau svarbus tik didikams, tai vienas pirmųjų bandymų įtvirtinti procesinę lygybę prieš įstatymą - 1679 metų gegužės 26 dienos Anglijoje patvirtintas `Habeas corpus act` tapo svarbus visiems gyventojams. Šis teisinis aktas įtvirtino lygias suimtųjų galimybes gauti informaciją apie nusikaltimą, kuriuo jie yra kaltinami, bei galimybę būti paleistiem už užstatą iki teismo posėdžio (išskyrus kaltinimus išdavus valstybę bei ypač sunkius nusikaltimus) [17].

XVIII a. ir pirmieji bandymai įtvirtinti principą

Jei `Habeas corpus act` yra tik gana vienpusiškass teisės aktas, tai yra, nagrinėja tik vienos srities problemas, tai kitas tarptautinę reikšmę turintis aktas - 1776 metų liepos 4 dienos Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės deklaracija - savo atsiradimą grindė tokiais žodžiais:

Kai įvykių eiga priverčia kažkurią tautą nutraukti politinius ryšius, jungiančius ją su kita tauta, ir užimti kaip ir kitos valstybės nepriklausomą padėtį... - tai derama pagarba žmonijos nuomonei įpareigoja tautą išdėstyti priežastis, pabudinusias atsiskyrimui.
Mes laikom akivaizdžiomis tokias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi savo kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis, kurioms priklauso: gyvybė, laisvė ir laimės troškimas. Šių teisių apsaugai įsteigtos žmonių valdžios, gaunančios savo teisėtus įgalinimus su tautos pritarimu. Jeigu tam tikra valdžios forma tampa pražūtinga minėtam tikslui, tai tauta turi teisę pakeisti ar sunaikinti ją ir įsteigti naują valdžią, pagrįstą tokiais principais ir tokia valdžios organizacija, kokie, pagal tautos valią, visų daugiausiai gali įtakoti tautos saugumą bei laimę. [14]

Svarbiausia yra nuostata, jog `visi žmonės yra sukurti lygūs`. Čia pirmą kartą oficialiame dokumente, kurį gavo dauguma to meto pasaulio valstybių (kreipiamasi į žmoniją), buvo išsakyta ši fundamentali nuostata. Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai, ši nuostata dviem atvejais buvo grynai deklaratyvi: indėnų ir negrų atžvilgiu. Tuo metu jau buvo prasidėjusios pirmos kovos su indėnų gentimis dėl žemių ir dalis indėnų buvo patalpinti į rezervatus, o kiti asimiliavosi baltųjų bendruomenėje. Nepriklausomai nuo to, kur jie gyveno, jų teisės buvo labai menkos arba jų visai nebuvo. Labai panašioje padėtyje buvo atsidūrę negrai, kurie dažniausiai dirbdavo pietinių valstijų plantacijose ir retai kada skirdavosi nuo paprasto ūkio reikmens.

Nors JAV nepriklausomybės deklaracija buvo pirmasis teisinis aktas, kuris tiesiogiai deklaravo lygiateisiškumą, tačiau ne JAV mąstytojai pirmieji sukūrė šią sąvoką. Jau anksčiau minėta, jog viduramžiais vykęs krikščionybės ir monarchų ginčas dėl valdžios šaltinio lėmė teisės priešintis blogam valdovui atsiradimą. Tačiau tai buvo tik pradinis etapas. Tokie mąstytojai kaip Lokas, Monteskje, Ruso bei kiti pradėjo daryti ekskursus į filosofinius apmastymus `kas būtų, jeigu ...`. Savaime aišku, žmonėms idėjos apie laisvę tapo suprantamos ir priimtinos, netgi trokštamos. Tam jau buvo paruošęs dirvą renesansas, kuris griežtai suvaržytą kataliką padarė laisvamaniu žmogum. Todėl suprantamos prancūzų pastangos pakeisti įgrisusį karalių. Juo labiau, kad JAV jau buvo parodę pavyzdį, kad svarbiausias tikslas - laisvė - gali būti pasiekiamas. Todėl Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija buvo lauktas dokumentas. Kita vertus, deklaracija buvo priimta klestint Steigiamojo susirinkimo daugumos revoliuciniam entuziazmui, idealizmui, net naivumui. Tai lėmė, kad vėliau priimtoji Konstitucija dalį normų interpretavo kitaip, kartais net visai priešingai. Tai rodo, kad deklaracija tuomet buvo tikrai pažangus reiškinys, kai kuriomis nuostatomis net pralenkęs savo laikmetį.

Tolesnė raida ir šiuolaikinės sampratos susiformavimas

Jei po žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos išleistus aktus galima apibūdinti kaip tam tikrą žingsnį atgal - teisių mažinimą ar bent jau apribojimą, tai beveik analogiška situacija susidarė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Po nepriklausomybės paskelbimo išleisti 1781 metų konfederacijos nuostatai, 1787 JAV Konstitucija iš esmės nagrinėjo tik valdžių atskyrimo, kompetencijos klausimus. O žmogaus teisių įtvirtinimas liko neapibrėžtas. Savaime suprantama, kad tokia padėtis negalėjo tenkinti JAV piliečių, todėl 1789 - 1791 metais buvo priimta bent 10 Konstitucijos pataisų, kurios iš esmės įtvirtino pagrindines piliečių teises ir laisves. Pažymėtina devintoji pataisa, kuri įtvirtino principą, jog paminėtosios teisės bei laisvės neturi jokio prioriteto lyginant su neįtvirtintomis Konstitucijoje ar jos pataisose. Tai buvo prigimtinės teisės idėjų įtvirtinimas, kurio rezultatas - žmogaus teisės negali būti apibrėžtos, suteiktos ar atimtos. Tai tam tikra prigimtinė žmogaus savybė, kuri būdinga kiekvienam žmogui. Iš vėlesnių JAV Konstitucijos pataisų paminėtina keturioliktoji, jos pirmas straipsnis teigia:

Section 1. All persons born or naturalized in the United States, and subject to the jurisdiction thereof, are citizens of the United States and of the state wherein they reside. No state shall make or enforce any law which shall abridge the privileges or immunities of citizens of the United States; nor shall any state deprive any person of life, liberty, or property, without due process of law; nor deny to any person within its jurisdiction the equal protection of the laws [33].

Ši pataisa tiesiogiai įtvirtina lygiateisiškumo principą: `nor deny to any person within its jurisdiction the equal protection of the laws`. Taigi, nei viena valstija neturi teisės atimti savo jurisdikcija piliečiui teisės į lygybę prieš įstatymą. Prieš tai išvardijamos svarbiausios įstatymo ginamos sritys: gyvybė, laisvė, nuosavybė. Tiesa, pabrėžiama galimybė daryti išimtis, jei tai numatyta įstatymu.

Tačiau ši pataisa galiojo tik JAV. Visame pasaulyje tuo metu dar nebuvo pažengta taip toli. Tai gali iliustruoti toks pavyzdys, kad 1861 JAV buvo paleistas pirmasis metro, o Rusija tais pačiais metais panaikino baudžiavą. Panašus santykis buvo ir teisės srityje. Nors Rusija darė bandymus kodifikuoti savo teisę, ją harmonizuoti, tačiau, palyginus su vakarų šalimis, tai buvo menki rezultatai.

Reikia pažymėti, kad nagrinėjamas principas iki XX a. vidurio skirtingose šalyse vystėsi labai skirtingais tempais. Jei minėtose JAV ar Prancūzijoje jo įtvirtinimą galima sieti su XVIII a. pabaiga, tai kai kuriose Europos ir beveik visose kitose pasaulio valstybėse realiai principas buvo įtvirtintas tik XX a. pradžioje. Bene didžiausia kliūtis principo įgyvendinimui buvo ir yra karai. Anot žinomo lietuvių žurnalisto A.Čekuolio `kare pirmiausia dingsta tiesa, po to laisvė`. O kur nėra laisvės automatiškai atsiranda vienokia ar kitokia diskriminacija, kuri ir yra vienas pagrindinių nelygybės prieš įstatymą požymių.

Visgi du pasauliniai karai pamokė net aršiausius karų šalininkus ir 1948 metais buvo pasirašyta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.Ši deklaracija buvo ne pirmas, tačiau šiuo metu didžiausią reikšmź turintis tarptautinis dokumentas. Viešai pirmą kartą pasirašyta sutartis, kurią ratifikavo visos Jungtinių Tautų narės. Dabartiniu momentu šios deklaracijos pasirašymas yra vienas iš kriterijų naujai narei priimti į Jungtinių Tautų Organizaciją. [26]


Šiuolaikinis principo turinys

Lygybė pagal lytį

Konstitucinis lygybės pagal lytį principas atsirado XIX a. pabaigoje, kai moterys pradėjo reikalauti tam tikrų teisių ne tik šeimyniniame gyvenime, tačiau ir visuomeniniame. Pavyzdžiui, paminėtinas Danijos `raudonųjų kojinių` judėjimas, kurio pasekoje Danijos politiniame bei visuomeniniame gyvenime žymiai padaugėjo moteriškos lyties atstovių. Tuo tarpu kitose šalyse situacija yra daug prastesnė. Pavyzdžiui, tarptautinės organizacijos `Amnesty International` ataskaitoje, nagrinėjančiame Pakistano moterų padėtį, teigiama:

"...several Pakistani laws explicitly discriminate against women. In some cases they allow only evidence of men to be heard, not of women. In particular, the Evidence Act and the Zina Ordinance, one of four Hudood Ordinances promulgated in 1979, have eroded women's rights and denied them equal protection by the law." [29]

Taigi, Zina ordonansas kartais tiesiogiai įteisinančių nelygybę, neleisdamas moteriškos lyties atstovėms net liudyti teisme.

"In rape case the onus of proof falls on the victim. If a woman fails to prove taht she did not give her consent to intercourse, the court may convict her of illicit sexual intercourse..." [29]

Akivaizdu, kad išprievartavimo atveju reikalaujant, kad moteris įrodytų savo nekaltumq bei į nusikaltimo sudėtį įtraukiant tik moters elgesį, taip pat diskriminuojama lyčių atžvilgiu.

"About half the woman prisoners in Pakistan are held on charges of Zina; ...Arrests under the Zina Ordinancecan be made without a magistrate first investigating whether there is any basis for the charge and issuing a warrant. As a result, women in Pakistan are often held under the Zina Ordinance for years although no evidence has ever been produced that they have committed any offence. Men frequently bring charges against their former wives, their daughters or their sisters in order to prevent them marrying or remarrying against the man's wishes..." [29]

Savaime suptamtama, kad įkalinimas be įkalčių, įteisintas Zina ordonanse, gali būti paaiškintas tik moterų teisių neigimu. Juo labiau, kad nėra nė menkiausios galimybės tą pačią procedūrą pritaikyti vyrų lyties atžvilgiu.

Taigi, lyčių lygybė gali būti nagrinėjama tik išsivysčiusiose visuomenėse, kur moraliniai bei religiniai principai leidžia moterims turėti vienodas teises su vyrais. Lietuvoje šiai problemai reguliuoti yra priimtas `Vyrų ir moterų lygių galimybių įstatymas`, kuris tik patvirtina, jog tokio tipo problemų Lietuvoje taip pat yra. Visgi Lietuva yra peržengusi tą vystymosi etapą, kai moterims buvo suteikiamas tik minimalios ar apribotos teisės.


Lygybė pagal rasę

Lygybė pagal rasę dažniausiai suprantama kaip žmogaus, priklausančio kitai rasei, išskyrimas. Tai reiškia, kad diskriminuojamasis negauna tam tikrų teisių arba tų teisių užtikrinimui daromos tam tikros prielaidos, kurios netaikomos privilegijuotųjų piliečių atžvilgiu. Pavyzdžiui, Vakarų Virdžinijos Aukščiausiasis Teismas 1879 metais nagrinėjo bylą Strauder vs. Vakar. Virdžinija. Bylos eigoje buvo konstatuota:

"The statute of West Virginia which, in effect, singles out and denies to colored citizens the right and privilege of participating in the administration of the laws as jurors because of their color, though qualified in all other respects, is, practically, a brand upon them, and a discrimination against them which is forbidden by the amendment. It denies to such citizens the equal protection which the trial by jury is intended to secure. The very idea of a jury is that it is a body of men composed of the peers or equalls of the person whose rights it is selected or summoned to determine; that is, of persons having the same legal status in society as that which he holds." [27]

Šiuo atveju ribojama `spalvotojo` piliečio teisė būti prisiekusiuoju teisme.Ši byla rėmėsi tos pačios valstijos 1873 metais išleistu aktu, kuris teigė:

"All white persons who are twenty-one year of age and who are citizens of this State shall be liable to serve as jurors, except as herein provided.
The persons excepted are State officials" [27]

Tuo tarpu gynyba rėmėsi jau minėta XIV JAV Konstitucijos pataisa, kuri teigė (žr. aukščiau), kad įstatymai turi būti taikomi lygiai griežtai nepriklausomai nuo užimamos padėties. Taigi, remiamasi prielaida, jog visi piliečiai turi lygias teises ir pareigas bei vienodas galimybes jas realizuoti. Ir net pasitaikant diskriminacijos atvejams negalima teigti, jog viena rasė įgyja teises kitos rasės sąskaita. JAV Aukščiausiasis Teismas byloje `Adarand vs. Secretary of transportation` pabrėžė:

"Under the Constitution there can be no such thing as either a creditor or debtor race. We are just one race in the eyes of government." [33]

Negalima dalies piliečių išskirti pagal tam tikrą požymį (šiuo atveju - pagal priklausomybę tam tikrai rasei). Nebent tai būtų numatyta įstatymais.

Lygybė pagal tautybę ir priklausomybę tautinėms mažumoms

Turbūt įdomiausias istorijoje užfiksuotas diskriminacijos pagal tautybę atvejis - tai Rusijos carų draudimas žydams užsiimti žemės ūkiu. Dabartinis žydo - prekybininko įvaizdis susiformavo būtent dėl šio fakto. Tiesiog žydai neturėjo kitos galimybės, buvo priversti imtis verslo. Šis pavyzdys parodo diskriminacijos poveikį ne tik individui, bet ir bendram pasaulio vystymuisi, todėl logiška, kad diskriminacija pagal tautybę turi būti vertinama visų pirma kaip grupės interesų pažeidimas.

Antidiskriminacinės priemonės įdarbinimo srityje savo prigimtimi nėra orientuotos į grupes. Jų tikslas yra užtikrinti lygias galimybes tarp darbininkų, nežiūrint to, kuriai socialinei, tautinei grupei jie priklauso. Tačiau diskriminacija, kaip taisyklė, yra grupių bendravimo rezultatas, todėl plačiai žinomos sutartys dėl migruojančių darbininkų įdarbinimo turi būti paminėtos. Ypač svarbi yra ILO (International Labor Organization) konvencija nr. 111. Jau prieš 30 metų Jenks savo knygoje `HR & IL Standards` pažymėjo iki kiek diskriminacijos problema įtakojo ILO naudojamas priemones. Jis rašė:

"The insistent claim to full eąuality of opportunity by racial minorities in leading industrial countries ...; the rising tide of protests throughout the ex-colonial and colonial world, and in the independent countries where the issues arises in an acute manner, against color discrimination in every form; the complex problem of multi-racial communities such as those of Malaya and East and Central Africa; the resentment throughout the underdeveloped world ...; the claim to full equality in the national comuinity of religious and social outcasts ..., and of non-integrated indigenious populations ...; racial discrimination by the Nazi regime and other manifestations of anti-Semitism; ... the sytematic exploitation of the issue of discrimination as an instrument of political warfare - all of these forces, varied as they are in origin and nature, have combined to make the problem of discrimination one of the crucial issues of contemporary international politics and of the national politics of many coutries." [25]

Taigi, šios grupių diskriminacijos problemos yra smarkiai politizuotos. Pavyzdžiui, nėra paslaptis, jog vietinių gyventojų problema, nagrinėta Jungtinių Tautų Subkomisijoje Diskriminacijos prevencijai ir mažumų apsaugai, buvo ypač garsi savo politinių prieštarų kontraversiškumu. Kai kurios šalys atsisakė naudoti `vietinių gyventojų` terminą savo šalies daliai gyventojų apibūdinti. Kita suinteresuotoji pusė - vietinių gyventojų atstovai reikalavo šio termino apibrėžimo. Specialusis minėtos Jungtinių Tautų Subkomisijos Diskriminacijos prevencijai reporteris Jose R.Martinez Cobo vietines grupes apibrėžia taip:

"Indigenious communities, peoples and nations are those which, having a historical continuity with pre-invasion and pre-colonial societies that develop on their territories, consider themselves distinct from other sectors of the societies now preveiling in those territories, or parts of them. They form at present non-dominant sectors of society and are determined to preserve, develop and transmit to future generations their continued existence as peoples, in accordance with their own cultural patterns, social institutions and legal systems." [25]

Taigi, jau pats oficialių valstybių pareigūnų nenoras apibrėžti vietinius gyventojus parodo šios problemos aktualumą. Šiuo atveju iškyla grupinės diskriminacijos pavojus. Tai lygių teisių puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius sudarymas. Tačiau egzistuoja ne tik vietinių gyventojų problema, istorijoje yra užfiksuota atvejų, kai buvo transportuojamos visos etninės grupės. Pavyzdžiui, Ukrainos kazokų perkėlimas. Čia dingsta vietinių gyventojų problema, tačiau išlieka grupės diskriminacija.

Lygybė pagal kalbą

Nors šią problemą galima būtų laikyti tik viena iš lygybės pagal priklausymą tam tikrai tautinei grupei dalių, tačiau dabartinis šios problemos interpretavimas išeina už tautinės grupės rėmų. Visų pirma, žinomiausias ir plačiausiai pritaikomas šio principo realizavimas - tai kiekvieno žmogaus procesinė teisė turėti vertėją. Pavyzdžiui, Lietuvos Teismų įstatymo 8 straipsnis teigia:

Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba.
Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti teisminiuose veiksmuose per vertėją. Ši teisė taip pat garantuojama asmenims nepakankamai mokantiems lietuvių kalbą ir pageidaujantiems kalbėti teismo procese gimtąja ar ta kalba, kurią jie moka.
Vertėjo paslaugos atlyginamos iš valstybės biudžeto. [5]

Taigi, kiekvienas žmogus turi užtikrintą teisę gauti vertėjo paslaugas. Be to, jo paslaugos yra apmokamos iš valstybės biudžeto, todėl užtikrinama ir ekonominė teisės realizavimo pusė. Kitas lygybės pagal kalbą interpretavimo variantas yra UNESCO konvencija dėl mokslo diskriminacijos. UNESCO konvencija, taikoma kartu su atitinkamais žmogaus teisių instrumentais, ženkliai pagerina teisinę grupių prusinimo teisių situaciją. Kai kurie sprendimai turi milžinišką reikšmę. Turi būti paminėtas nuolatinio tarptautinio teisingumo teismo sprendimas byloje dėl mažumų mokyklų Albanijoje. Albanijos bandymas uždaryti visas privačias mokyklas patraukė Tautų Lygos dėmesį. Graikų mažumos atstovai teigė, kad taip vyriausybė pažeidė savo įsipareigojimus dėl mažumų. Buvo remiamasi nuostata, kad mažumos turi lygias tokias pačias teises ne tik teisėje, bet ir realybėje. Toks lygiateisiškumas būtų sunaikintas uždraudus mokymo įstaigas.

Taigi, lygybė pagal kalbą gali būti suprantama daug plačiau, nei kalba ir jos naudojimas. Šis principo turinio elementas gali būti praplėstas net iki tokių sąvokų kaip `teisė į kultūros išsaugojimą` įjungimo.

Lygybė pagal kilmę

Nors vergovė kaip individo statusas ar būsena nėra būtinai susijusi su žmogaus kilme ar priklausymu tam tikrai grupei, tačiau savo tradicine forma vergovė buvo vienos dominuojančios žmonių grupės įtakos kitai rezultatas. Pažymėtina, kad tokia santvarka buvo laikoma normalia tuometinių religijų bei ankstyvųjų filosofų. Vėlesniais amžiais vergovė buvo pradėta sieti su baltųjų eksplotaciniais veiksmais kitų rasių atstovams, nors europiečiai taip pat buvo laikomi vergais Šiaurės Afrikoje. Tuo tarpu indėnai buvo paversti vergais Amerikoje, o milijonai afrikiečių buvo atvežti į naująjį kontinentą.

Grupių priešprieša visada buvo ypatybė, glaudžiai susijusi su vergovės institutu. Be to, paprotinė tarptautinė teisė neuždraudė vergovės iki pat devynioliktojo amžiaus pabaigos. Vidinėje valstybių teisėje, reakcinės jėgos pradėjo reikštis jau aštuonioliktame amžiuje, ypač tarp politinių mąstytojų, taip pat tarp įstatymų leidėjų. Prancūzija atsisakė vergovės 1794 metais, kitos valstybės sekė jos pavyzdžiu. Tarptautinėje arenoje buvo pasirašytas kelios sutartys, uždraudžiančios prekybą vergais. Bene svarbiausia buvo antroji Paryžiaus taikos sutartis, pasirašyta 1815 metais. 1926 Ženevos konvencija, kurią pasirašė Tautų Lygos narės, skelbė, jog vergovė, tai:

"The status or condition of a person over whom all of the powers attaching to the right of ownership are exercised." [25]

O vergų prekyba apibrėžiama:

"...all acts involved in the capture, acquisition or disposal of a person with intent to reduce him to slavery; all acts involved in the acquisition of slave with a view to selling or exchanging him; all acts of disposal by sale or exchange of a slave acquired with a view to being sold or exchanged and, in general, every act of trade or transport in slaves." [25]

Vėlesnė 1956 metų konvencija, papildydama Ženevos sutartį, apibrėžė ir reikalavo panaikinti tokias vergovės formas:

"(a) debt bondage, that is to say the status arising from apledge of personal services as security for a debt if the value of those services is not applied towards the liquidation of the debt or their length and nature are not limited and defined;
(b) serfdom, namely the condition of a tenant bound to live and labor on land belonging to another person, and to render some services to such other person, whether for reward or not, and who is not free to change his status;
(c) "bride price", or giving a woman in marriage on payment of a consideration in money or in kind, and similar practices;
(d) exploitation of children or young persons, delivered by teir parents or others, whether for reward or not, or of their labor." [25]

Tačiau vergai nėra vienintelis diskriminacijos pagal kilmź apsireiškimas. Plačiai žinomas dar ir dabar de facto galiojantis Indijos gyventojų skirstymas į kastas, nors deklaratyviai Indijos Konstitucija ir skelbia neatsižvelgianti į kastas. Tuo tarpu realybėje žemiausių kastų nariai negali užimti tam tikrų valstybinių postų, kartais ribojama teisė pasirinkti profesiją.

Lygybė pagal socialinę padėtį

1999 metų kovo 25 dieną Didžiosios Britanijos Lordų rūmai nagrinėjo jungtinę Islam ir Shah bylą prieš valstybės sekretorių vidaus reikalams bei karalienę. Abu apeliaciniai skundai iškėlė Lordų rūmams sudėtingą klausimą apie 1951 metų konvenciją dėl pabėgėlių statuso. Ypač dėmesys atkreiptas į 1A(2) straipsnį, kuriame diskutuojama dėl žodžių junginio `tam tikros socialinės grupės narys` interpretavimo. 1993 metų Prieglobsčio ir Imigracijos Akto 8 sekcija teigia, kad asmuo, kuris turi limituotą leidimą atvykti į D.Britaniją, gali pareikšti apeliacinį skundą specialiam teisėjui dėl atsisakymo suteikti leidimą `pagrindu, kad tai prieštarautų D.Britanijos įsipareigojimams pagal konvenciją jam reikalauti palikti D.Britaniją po tam tikro `limituoto laiko`.

Abu apeliaciniai skundai buvo paduoti pakistaniečių moterų, kurios buvo priverstos palikti savo namus savo vyrų. Jos teigia esą pavojuje būti klaidingai apkaltintomis neištikimybe pagal įstatymus Pakistane. Šiuo metu jos yra Anglijoje ir nori gauti pabėgėlio statusą. Jos teigia, kad jei būtų reikalaujama grįžti į Pakistaną, jos būtų neginamos valstybės ir rizikuotų tapti apkaltintomis seksualiniu nepadorumu. Jei pripažintos kaltomis, bausmė gali būti viešas nuplakimas rykštėmis arba užmėtymas akmenimis iki mirties. Tuo remdamasi apeliantės teigia, kad pagal minėtos konvencijos 1A(2) straipsnį jos turėtų pagrįstą baimę būti nubaustiesiems dėl priklausymo tam tikrai socialinei grupėi.

Pakistano teisės požiūris į moteris buvo aprašytas anksčiau [žr. lygybė pagal lytį]. Teismo požiūriu neginčijamas yra moterims iškilźs pavojus, tačiau skundas buvo atmestas. Teismas rėmėsi tuo, jog teisės požiūriu apeliantės nėra `tam tikros socialinė grupės narės’. Be to, teismas surado, remdamasis faktine medžiaga, kad nei tam tikram politinė grupė, nei apeliančių vyrai nepersekiojo jų dėl realių ar numanomų politinių pažiūrų. Imigracijos apeliacinis tribunolas teigia, kad apeliantės negalima laikyti priklausančia tam tikrai socialinei grupei, kadangi:

"sub-group does not ... have any innate or unchangeable characteristic, nor is it a cohesive homogeneous group members are in close voluntary association." [29]

Taip pats tribunolas eilinį kartą pabrėžė, jog šiuo nagrinėtu atveju nebuvo politinės nuomonės persekiojimo, todėl skundas buvo atmestas. Taigi, norint įrodyti socialinės grupės diskriminaciją pirmiausia reikia apibrėžti grupę, ką ir padarė teismas.

Lygybė pagal tikėjimą, įsitikinimus, pažiūras

Ši problema glaudžiai susijusi su galimybe įgyvendinti savo įsitikinimus ar kitokius požiūrius. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvos Respublikoje veikianti religinių bendruomenių įstatymas užtikrina žmogaus teisę laisvai pasirinkti tikėjimą bei atlikti kulto apeigas. Įstatymas pažymi, jog valstybėje nėra valstybinės religijos, tačiau išvardijamos devynios didžiausią įtaką darančios bendruomenės [7]. Šis pasirinkimas užtikrina pasirinkimo galimybę, todėl nėra kažkurios vienos bendruomenės prioriteto prieš kitą. Norint visapusiškai įgyvendinti savo teisę išpažinti norimą religiją yra numatyta tvarka, kurios pagalba žmogus gali įkurti naują tikėjimą.

Tuo tarpu įsitikinimų bei pažiūrų diskriminacijai geriausia nagrinėti tinka Kinijos Liaudies Demokratinė Respublika. Pavyzdžiui, nors pagrindiniame įstatyme deklaruojama demokratinė sistema, tačiau realiai egzistuoja tik viena pagrindinė komunistų partija bei jos blokas su nepartiniais. Įvairūs opozicionieriai vis bando įregistruoti analogišką partiją, tačiau kiekvieną kartą bandymas pasibaigia įkalinimu. Taigi, piliečiams trukdoma steigti politines partijas ir realizuoti savo įsitikinimus, todėl galima teigti, kad Kinijoje diskriminuojama pagal įsitikinimus, o tik dalis piliečių yra patenkinti politika, kurią vykdo komunistų partija. Tačiau Kinija yra tik vienas pavyzdys, kaip kovojama su politiniais priešininkais. Iki šiol nenugalėtas tokios kovos specialistas galėtų būti TSRS, kai nepalankūs žmonės buvo priverstinai paguldomi į psichiatrines ligonines.

Lygybė pagal fizinę būklę

Niu Jorko valstijoje 1996 metais buvo nagrinėta dviejų dantistų byla. Dr. Cahill ir Dr.Lasser, du privačių praktikų dantistai, atsisakė gydyti pacientus, kurie buvo žinomi ar įtariami teigiamu ŽIV. Vienas pacientas apsilankė pas Dr.Cahill ofise dėl skaudančio danties. Pacientas pats pranešė daktaro padėjėjui, kad laukia kraujo testo rezultatų, kad nustatyti, ar jis yra ŽIV teigiamas. Daktaro asistentas informavo pacientą, kad šis bus gydomas jei tik testas bus neigiamas. Dr.Lasser atveju buvęs klientas buvo atsisakytas gydyti po to, kai išaiškėjo, kad jis yra ŽIV-teigiamas.

Abu pacientai įteikė diskriminacijos skundus valstijos žmogaus teisių departamentui. Komisija išnagrinėjo skundus ir paskyrė baudas už moralinę žalą. Dantistai pateikė klausimų apeliacijai. Apeliacinis Skyrius nusprendė, kad dantistų ofisai nėra `vieša vieta`, kaip tai supranta Niu Jorko žmogaus teisių įstatymas, todėl patenkino apeliacinį skundą. Komisija paruošė dokumentus apeliaciniam teismui ir šis grąžino galioti pirmąjį Komisijos sprendimą

Taigi, praktiškai yra susiformavusi praktika, kad viešoje vietoje negalimas joks išskyrimas fizinės galios ar tam tikros fizinės būklės pagrindu. Tuo tarpu privačiose valdose, siekiant išsaugoti išskirtinumą bei pasirenkamumą, galima diskriminacija anksčiau minėtais pagrindais. [32]


Principo interpretavimas šiuolaikinėse valstybėse

Jungtinių Tautų oficiali pozicija

Žinomiausi šiuolaikiniai teoretikai sutinka, kad Jungtinių Tautų dokumentai, sutartys, konvencijos pagal savo atitikimą tikriesiems teoriniams idealams gali būti interpretuojami dvejopai [17].

Pirma požiūriu, Jungtinių Tautų dokumentai visiškai atitinka bendrą teisės teoriją ir yra tikrųjų humanizmo principų įtvirtinimas. Pavyzdžiui, jie teigia, jog 1948 metais priimta visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra visiškai teisingai pagrindines žmogaus teises interpretuojantis dokumentas. Kitaip tariant, remiamasi principu, jog ginčuose gimsta tiesa. Jų manymu, Jungtinės Tautos - tai būtent ta organizacija, kurioje apjungiamas visas teigiamas žmonijos potencialas, ir jo darbo vaisius yra visiškai nepriklausomai sukuriamos sutartys, konvencijos bei kiti tarptautinės reikšmės aktai.

Antru požiūriu, Jungtinės Tautos tėra tik tarptautinio masto lobizmo arena. Tai reiškia, kad JungtinėseTautose yra atstovaujamos ne valstybės ar jų piliečių, bet tam tikros grupės, kurių siekiai gali sutapti, bet gali ir skirtis. Šalininkai remiasi tokiais faktais, kai kai kurios gyvybiškai svarbios tarptautinės sutartys sulaukia tik kelių valstybių dėmesio ir lieka pusiau deklaratyviomis (pavyzdžiui, sutartis dėl branduolinio ginklo tobulinimo bandymų uždraudimo). Kitos sutartys gi tampa `bandos principo` aukomis, kai jos pasirašomos pagal principą - jei pasirašė įtakingiausios šalys, tai jas pasirašinėti puola ir daugelis mažiau įtakingų valstybių. Kitas visuotinai pripažintas faktas - tai stipriausių valstybių įtaka rengiant sutarčių projektus. Tai pasireiškia ir tiesiogiai per jų atstovus, ir netiesiogiai, nes `nepalankios sutarties` atveju svarbiausios šalys gali jos neratifikuoti.

Kaip ir visada, tiesa yra kažkur tarp šių dviejų kraštutinumų. Negalime neigti, jog egzistuoja tam tikros lobistų grupės, kurių tikslai kartais tikrai labai žemiški, tačiau kaip priešpriešą galima pateikti tikrai gan didelį darbą, kuris jau nuveiktas Jungtinių Tautų organizacijos vien žmogaus teisų gynimo srityje. Jau vien faktas, kad Jungtinėse Tautose bent `paminimos` tam tikros problemos reiškia, jog tarptautinė bendruomenė tai pastebi. Pavyzdžiui, pabėgėlių problema ar nuolatinis Kinijos `barimas` dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo.

Pats principas Jungtinių Tautų dokumentuose nagrinėjamas daugiau deklaratyviai. Dažniausiai pasirenkamas dualistinis modelis, kai kiekviena susitariančioji šalis turi numatyti vidines priemones tam tikrų teisių užtikrinimui. Tai skiriasi nuo Europos žmogaus teisių ir laisvių deklaracijos, kurios pasekoje buvo sukurta Komisija ir Teismas, nagrinėję susitariančiųjų šalių piliečių skundus. Tiesa, tam tikrą analogiją galima daryti su Tarptautiniu Teisingumo Teismu, kuriam pagal kompetenciją priklausytų lygiateisiškumo pažeidimo arba diskriminacijos tam tikru požymiu bylos.

Kita vertus, labai svarbu, kad tarptautinė bendrija suprato faktą, jog nediskriminuojantys įstatymai ir individu centruota sistema nėra pakankamas garantas individo, kaip grupės nario, teisių apsaugai. Pavyzdžiui, tokios problemos kaip vietinės populiacijos, migruojančių darbininkų darbo vieta ar regionalizmas sunkiai sprendžiamos senais būdais, todėl naujos apsaugos priemonės turi būti ne tik sukurtos, tačiau ir įtvirtintos.

Realizacija atskirose valstybėse

Nors pirmą kartą principas buvo suformuluotas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Prancūzijoje dar XVIII a. pabaigoje, tačiau realus principo įgyvendinimas užtruko. Visų pirma, žmonės turėjo suvokti principo reikšmę, tai yra, iš filosofinio mąstymo lygmens principas turėjo peraugti į savaime suprantamą dalyką. Jei XVIII-XIX amžių pagrindiniai įstatymai buvo linkę įtvirtinti tik valdžios ir individo teises, tai dabartinė situacija yra kitokia - vis didesnis dėmesys skiriamas visuomeninės santvarkos įtvirtinimui bei grupių teisėms. Pavyzdžiui, jei JAV nepriklausomybės deklaracijoje buvo teigiama žmonių lygybė, tai Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje jau skelbiama ne tik žmonių lygybė, bet ir jų grupių lygios teisės.

Šiuo metu veikianti JAV Konstitucija buvo priimta 1787 metais ir tik 26(7) pataisos ją keitė. Svarbiausias mūsų nagrinėjamam principui dokumentas - keturioliktoji pataisa. Nors JAV nepriklausomybės deklaracija ir skelbė visų lygybę, tačiau vėliau priimtoje Konstitucijoje nebeliko žmogaus teisių bloko. Pirmosios dešimt pataisų iš esmės ir buvo tų žmogaus teisų konstatavimas. Keturioliktoji pataisa įvedė tokią iki tol teorinę teisę kaip piliečių lygybė, jų lygios teisės valstybės valdyme. Tačiau šiuolaikiniu požiūriu ši lygi galimybė buvo suteikta tik 21 metų sulaukusiems JAV piliečiams vyrams. Be to, išskiriami ir mokesčių nemokantys indėnai. Kaip žinai, valstijose viena svarbiausių teisės aktų aiškinimo institucijų yra Aukščiausias Teismas. Jamin Raskin apie jo įtaką šios teisės vystymesi rašo:

"From an exclusionary beginning, American democracy has, to its great credit, accomplished the progresive expansion in the franchise and the steady elaboration of the meaning of one person/one vote. By way of both constitutional and statutory change, the people hav extended the ballot to citizens without taxable property, Aftican-Americans, women, and eighteen-year-olds. Interpreting the commands of the Constitution, the Supreme Couyrt has fortified the central democratic principle of one person/one vote by striking down practices that demean and undermine a citizen's voting power: grandfather clauses, exclusionary white primaries, state poll taxes, restrictions on the suffrage rights of citizens in the armed services, unnecessarily long residency requirements, excessively high candidate filing fees, and malapportioned legislative districts that dilute the potency of the vote. But threats to the integrity of the vote and the electoral process are never fully vanquished; they take different forms in different times. Today, the principal of democratic legitimacy facing our society is whether the extraordinary power of private wealth to shape the nature and outcome of public elections is consistent with the constitutional command of pone person/one vote." [28]

Taigi, valstijų teisė šiuo atveju linkusi visas kitas bėdas kildinti iš turtinės nelygybės: `the extraordinary power of private wealth`. Žinoma, tai gana svarus argumentas įrodinėjant lygių galimybių pažeidimą tokiam svarbiam politinės visuomenės santvarkos elementui kaip pasyvioji rinkimų teisė. Tas pats autorius vėliau savo apybraižoje teigia, kad 1992 metais vidutinė JAV senatoriaus vieta kainavo (rinkiminės kampanijos kaštai) 3,9 milijono dolerių. Tuo tarpu atstovų rūmų vietą vidutiniškai galima įvertinti 543 000 dolerių. Taigi, neturtingųjų sluoksnio atstovams galimybė balotiruotis bent į atstovų rūmus yra grynai teorinė [28].

Nors JAV federalinė vyriausybė šeštajame amžiaus dešimtmetyje ėmėsi ryžtingų žingsnių rasinei bei kitokiai diskriminacijai panaikinti, tačiau dar net aštuntajame dešimtmetyje buvo kilęs didelis skandalas dėl Los Andželo policininkų elgesio, kai buvo nufilmuota, kaip jie sumušė juodaodį pilietį. Taigi, teisinis principo įtvirtinimas visada liks deklaratyvus tol, kol pati visuomenė nepakeis savo mąstymo.

Tuo tarpu Anglijos teisėje lygiateisiškumo principo užuomazgas galime sieti su 1215 metais Anglijos feodalų išreikalautu ir karaliaus pasirašytu aktu, kurio esmė - karaliaus savivalės apribojimas, feodalų teisių suvaržymo būtina procedūra. Tai padėjo teisinius pamatus principui, kad valdžia turi būti ribojama, taip pat įtvirtinamas valdžios kilmės šaltinis - feodalai tuomet, o vėlai u visa visuomenė. Tai visiškai prieštarauja iki tol gyvavusiai `dviejų kalavijų` teorijai, kurios pagrindinis teiginys - karaliaus valdžia yra kilusi iš Dievo ir todėl vienintelė jos apribojimo galimybė - karaliaus veiksmų neatitikimas krikščioniškosioms normoms - su tolesne pavaldinių galimybe priešintis `velniškiems` valdovo kėslams.

Vėlesnis, jau 1679 metų `Habeas corpus act` žengė dar toliau ir praktiškai įtvirtino visų Anglijos piliečių ne tik stambiųjų feodalų, kaip 1215 metų aktas) lygias procesines gynybos galimybes (teoriškai šis aktas buvo skirtas išvengti politinių persekiojimų, tačiau praktiškai jis lėmė bent jau vieno proceso etapo lygias šalių galimybes).

Po dešimties metų priimtas Teisių bilis konstatavo tokias piliečių teises kaip skundo teisė, laisvų rinkimų teisė, žodžio laisvė, kurios įtvirtina mūsų nagrinėjamo principo tam tikras dalis. Pavyzdžiui, skundo teisė įtvirtino galimybę ginti savo teises net aukščiausiose institucijose, kai anksčiau tai galėjo daryti tik žmonės, turintys `ryšių` bei materialinių galimybių.

Didžiojoje Britanijoje įstatymų aiškinamas patikėtas Lordų rūmams. Jis kartu yra ir aukščiausia teisminė instancija, todėl iš dalies juos galima lyginti su JAV Aukščiausiuoju Teismu. Nagrinėjant principo turinį turėjome ir kelis Lordų rūmų sprendimus. Jų visuma ir sudaro angliškąjį principo interpretavimo variantą [34].

Apibendrinant anglo-saksų teisės sistemos patirtį galima teigti, kad lygiateisiškumas dažnai suprantamas kaip `lygybė prieš įstatymą ir teismą`. Tai sąlygoja teismo vaidmuo šiose valstybėse. Jis ne tik teisę taiko, bet ir kuria ją.Vykdydamas teisės kuriamąją funkciją teismas yra įpareigotas laikytis lygiateisiškumo principo. Todėl formali lygybė pagal įstatymą įgauną realų pavidalą teismo sprendimuose.

Vokietijos pagrindinis įstatymas, kuris laikomas socialinės Konstitucijos pavyzdžiu, 3 straipsnyje teigia:

"1. Visi žmonės lygūs prieš įstatymą
2. Vyrai ir moterys lygiateisiai. Valstybė laiduoja faktinį moterų ir vyrų lygiateisiškumo užtikrinimą ir daro įtaką šio tikslo įgyvendinimo kliūtims.
3. Niekam negali būti kenkiama ar taikomos privilegijos pagal lyties, kilmės, rasės, kalbos, tėvynės ir gimimo vietos, tikybos požymius, religinius ar politinius įsitikinimus. Niekam negali būti kenkiama dėl jo invalidumo." [14]

Vokietijos teisininkas K.Hesė išsireiškimą `lygūs prieš įstatymą` charakterizuoja kaip formalią teisinę lygybę, kuri `reikalauja galiojančių įstatymų vykdymo nežiūrint asmenybės: kaip teisių normavimo rezultatas kiekvienam suteikiama po lygiai teisių ir pareigų bei atvirkščiai, bet kokiai valstybinei valdžiai uždrausta naudoti veikiančią teisź konkrečios asmenybės naudai ar nenaudai. Teisinę lygybę galima be abejonių apibrėžti kaip pagrindinį reikalavimą teisinei valstybei` [15].

Totalitariniai režimai nesuderinami su lygiateisiškumo principu net tada, kai tai deklaruojama konstitucijose. Tai praktikuojama `socialistinėse` valstybėse. Nežiūrint į deklaruojamą lygybę socialistinė valdžios sistema nuolatos kuria sudėtingą diskriminacijos ir privilegijų samplaiką. Būdingas privilegijų požymis - taip vadinamoji nomenklatūros sistema: valdančiosios partijos nustato asmenų ratą iš kurio formuojamas valdantysis sluoksnis visose gyvenimo sferose - nuo vyriausybės vadovo iki pirties direktoriaus. Nuo vienų privilegijomis neatskiriama kitų diskriminacija, ar tai `disidentai` ir kiti `tautos priešai`, ar kokios nors mažumos atstovai (nacionalinės, religinės, kalbinės, etc.).

Kai kuriose besivystančiose daugiatautėse valstybėse lygiateisiškumas, net jei įteisintas, kartais nuneigimas taip vadinamojo traibalizmo. Tai pasireiškia tam tikros tautinės grupės iškilimu. Pavyzdžiui, išrinkus prezidentu vienos grupės atstovą, jis savo pavaldiniais skiria tik savo genties (tautos) atstovus. Tai ypač paplitę tropinėje Afrikos dalyje, taip pat kai kuriose Vidurinės Azijos šalyse. Šiam reiškiniui artimi klaniškumas, giminiškumas, protekcionizmas [24].

Lietuvoje lygiateisiškumas tiesiogiai įtvirtinamas Konstitucijoje. Šio principo realizavimą detalizuoja procesinės teisės normos, tam skirti specialūs įstatymai. Tačiau turint omeny, jog Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, galima pilnai apginti savo teises net be tos papildomos teisės normų leidybos [1]. Visgi papildomos ir labiau detalizuotos normos palengvina užduotį ta prasme, jog tampa aiškios šio principo interpretavimo ribos. Lyginant su kitomis šalimis lygiateisiškumo padėtį Lietuvoje galima įvertinti teigiamai. Gal teisingos politikos o gal realios situacijos dėka Lietuva dažniausiai neminima tarp kitų Baltijos valstybių kaip turinti tautinių mažumų problemų. Jei tarpukario metais buvo aktuali Vilniaus krašto problema, tai po devyniasdešimtųjų metų pasirašytos dvišalės sutartys nustatė tautinių mažumų problemos sprendimo būdą.


Išvados

Sąvokos suformulavimas

Kaip jau minėta, šio principo įgyvendinimas yra vienas iš pagrindinių teisinės valstybės požymių. Tačiau principas taip pat yra ir vienas pagrindinių konstitucinės teisės principų. Būtent lygiateisiškumas nustato individo teisinį statusą, jo santykį su kitais individais. Principas buvo suformuluotas kaip atsvara feodalinių privilegijų sistemai ir išsaugo savo svarbą iki šiol kaip esminis demokratinės žmonių visuomenės, valstybės bruožas.

Pasaulio valstybių Konstitucijos skirtingai traktuoja lygiateisiškumo principą. Kai kada tiesiogiai (pozityviai), kai kada diskriminacijos uždraudimo forma (negatyviai) arba dažniausiai - apjungiant abu principus. Kartais ypatingai garantuojama vyrų ir moterų lygybė ir lygiateisiškumas pagal anksčiau išnagrinėtus kriterijus (pagal rasę, odos spalvą, tautybę, kilmę ir pan.).

Tačiau reikia pabrėžti, jog lygiateisiškumas - tai lygybė daugiausiai tose teisėse, laisvėse ir pareigose, kurie gyvybiškai svarbūs individo gyvenimui ir todėl garantuojami Konstitucijoje. Mažiau reikšmingos teisės ir pareigos gali būti priklausomai nuo aplinkybių tapti skirtingai traktuojamomis skirtingoms grupėms. Tiesa, grupių viduje lygiateisiškumas turi išlikti nepakitęs. Pavyzdžiui, jei yra įvesti atitinkami apribojimai užsieniečiams, tai tie apribojimai turi būti iš esmės vienodi visiems užsieniečiams.

Taigi, apibendrindami tas savybes, kurias išnagrinėjome analizuodami principo vystymąsi, jo turinį bei realią dabartinių valstybių padėtį, lygiateisiškumą galime apibrėžti taip:

Lygiateisiškumas - evoliucijos eigoje iš bendros teisingumo sąvokos išsiskyrusi nuostata, kad žmonės galiojančių įstatymų turi būti vertinami kaip neturintys jokių privilegijų vienas kito atžvilgiu; įstatymams neleidžiama daryti išimčių tokiais pagrindais kaip skirtumas tarp lyginamųjų lyties, odos spalvos, tautybės, priklausymo tam tikrai grupei ar mažumai, kalbos, kilmės, socialinės bei turtinės padėties, tikėjimo, religinių bei politinių įsitikinimų, fizinės būklės atžvilgiu.

Šis apibrėžimas negali būti suprantamas kaip universalus, nes principas yra tam tikrų visuomeninių santykių apibendrinimas ir, kintant visuomeniniams santykiams, neišvengiamai keičiasi ir paties principo turinys. Net dabartiniame pasaulyje, kai yra tam tikras visuotinai pripažintas principo reglamentavimas, nediskutuotinas faktas, kad visuomenės išsivystymo lygis tarp atskirų valstybių skiriasi, todėl universalus apibrėžimas būtų arba labai apibendrintas, ko pasekoje prarastų savo funkcionalumą, arba būtų pernelyg partikuliarizuotas ir neatitiktų dabartinės situacijos.

Materialinio principo suvokimo problematika

Dažnai lygiateisiškumas suprantamas materialine prasme. Tai panašu į socialinės lygybės principą, kuris yra vienas esminių socialistinių mokymų, ypač marksizmo, pagrindų. Tarybinė ir kitokia `marksistinė-leninistinė` literatūra, nagrinėjanti visuomenės mokslo problemas - dažniausiai valstybės ir teisės teorija - paprastai supriešindavo socialinę lygybę, būgtai pasiektą socialistinėje santvarkoje dėka panaikintos privačios nuosavybės, su formaliu buržuazinės santvarkos lygiateisiškumu, slepiančiu realią nelygybź. Tačiau toks suvokimas klaidingai interpretuoja sąvokas. Lygiateisiškumas - tai teisių, laisvių ir pareigų lygybė, tačiau nei daugiau, nei mažiau. Socialinis teisingumas pagal marksizmą yra visų pirma lygūs santykiai su gamybos priemonėmis. Tai, savaime suprantama, būtų geriausias socialinis pagrindas ir lygiateisiškumo garantija, jei tai dabartiniame visuomenės išsivystymo lygyje būtų įmanoma. Tokios galimybės nebuvo nuo tų laikų, kai žmogus pradėjo gaminti daugiau, nei jam pačiam reikia suvartojimui. Socialistinėse valstybėse gamybos priemones, formaliai priklausančias visai tautai, monopoliškai valdo siaura partinės biurokratijos viršūnė, o socialinė lygybė tampa gryna fikcija. Tuo pat metu demokratinių šalių patirtis parodė, jog socialinių-ekonominių skirtumų sąlygose teisinis lygiateisiškumas visiškai įmanomas [15].

Aišku, jog negalima paneigti tam tikros priklausomybės tarp lygiateisiškumo realizavimo ir socialinės individo padėties. Pavyzdžiui, sumokėti užstatą, kad būtų paleistas iš ikiteisminio sulaikymo, greičiau galės pasiturintis asmuo, o neturtingajam panašioje situacijoje tikriausiai tektų laukti teismo posėdžio areštinėje. Vienok, neturtingųjų dalis visuomenėje priklauso nuo ekonominio ir socialinio visuomenės išsivystymo lygio: kuo aukštesnis tas lygis, tuo nepasiturinčiųjų sluoksnis mažesnis. Pavyzdžiui, jau aštuntoji JAV Konstitucijos pataisa apribojo mokesčių dydžius taip apsaugodama neturtingiausius visuomenės sluoksnius. Kita vertus, neseni tyrimai JAV parodė, jog dabartiniu metu skirtumas tarp pasiturinčiųjų ir mažiau turtingų ne mažėjo, bet didėjo. Savaime suprantama, jog amerikiečiai nedegradavo (pagal minėtą principą), tačiau tai įrodo, jog ne tik visuomenės išsivystymo lygis ar teisinis reglamentavimas parodo nepasiturinčiųjų sluoksnio lygias galimybes. Tai jau ir minėta bendra visuomenės nuomonė, ir papročiai, ir daugybė kitų neformalių veiksnių.

Darbo tikslo pasiekimo įvertinimas

Teisingas principo interpretavimas - sudėtinga problema. Neatsitiktinai daugumoje valstybių yra net specialus teisminės valdžios organas, kurio paskirtis - išaiškinti problemas, kurios nėra `savaime suprantamos` ar kurių negalima suprasti tiesiogiai ir supaprastintai. Akivaizdus to pavyzdys - darbe nagrinėta galimybė lygiateisiškumą suprasti kaip socialinę lygybę. Sąvokų supainiojimas gali sudaryti sąlygas tolesnėms klaidoms.

Išnagrinėjus šiuolaikinį lygybės prieš įstatymą principo turinį galima teigti, jog teisinis darbo tikslas pasiektas - suformuluota sąvoka, būdingi požymiai bei tam tikros principo taikymo ribos. Tačiau teisės principai negali būti nagrinėjami atsietai nuo kitų mokslų ir apskritai moralės. Nors materialinis principo suvokimo klaidingumas buvo įrodytas, tačiau ten pat buvo paminėta tam tikra priklausomybė tarp turtinės padėties ir lygiateisiškumo įgyvendinimo. Tai jau ne grynai teisės problema. Šią problemą bendrai turėtų spręsti sociologijos, psichologijos, ekonomikos ir, žinoma, teisės mokslai. Tačiau dėl objektyviai subjektyvių priežasčių šiame darbe nebuvo įmanoma pažvelgti į problemą jungiant teisinį problemos aspektą su kitų mokslų požiūriu, todėl darbo tikslą teisės požiūriu galima laikyti pasiektą, tačiau bendramoksliniame lygmenyje šio problemos sprendimas reikalauja didesnio mokslų integracijos laipsnio.

Raktiniai žodžiai

• jav konstitucija
• ar visi zmones lygus
• dvieju kalaviju teorija