Viduramžių literatūra

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	V a. žlugo Romos imperija, ir jos teritorijoje įsikūrė naujos karalystės, iš kurių vėliau išsivystė tokios Vakarų Europos valstybės, kaip Prancūzija, Anglija, Vokietija, Ispanija ir kt. Kartu su Romos imperija žlugo ir senoji vergovinė santvarka ir pradėjo formuotis nauja, feodalinė, santvarka. V a. laikomas senųjų amžių pabaiga ir naujos istorinės epochos — viduramžių — pradžia. Viduramžiai tęsiasi ligi XVII a. vidurio.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	63854
	Parsisiųsti9 KB

Išsamus aprašymas

Feodalinė santvarka. Viduramžių istorija yra feodalinės santvarkos kilimo, išsivystymo ir. smukimo istorija. Feodalinė santvarka buvo pažangesnė už vergovinę, tačiau ir feodalizmo laikotarpiu gamyba buvo dar labai menkai teišsivysčiusi. Viešpatavo natūralus ūkis (valstiečiai viską patys sau ir feodalui pagamindavo), technika buvo atsilikusi. Tik vėlyvaisiais viduramžiais ėmė plisti amatai, prekyba, pradėjo sparčiau augti miestai.
Pagrindinės feodalinės visuomenės klasės — feodalai ir valstiečiai baudžiauninkai. Feodalai — išnaudotojų klasė — buvo stambūs žemės savininkai, kuriems priklausė ir valstiečiai. Valstiečiai baudžiauninkai — išnaudojamoji klasė—turėjo dirbti feodalų žemę, mokėti jiems prievoles produktais ir pinigais, neturėjo teisės nuo jų pasitraukti.
Feodalų klasė nebuvo vienalytė. Smulkesnieji feodalai buvo priklausomi nuo stambesnių, šie dar nuo stambesnių, ir taip ligi paties stambiausio feodalo — karaliaus. Feodalas, kuris buvo priklausomas nuo kito, vadinosi vasalas, o jo globėjas — siuzerėnas.
Liaudies masių padėtis viduramžiais buvo labai sunki. Feodalai negailestingai išnaudojo valstiečius, galėjo juos parduoti, mainyti, bausti fizinėmis bausmėmis. Teismas ir įstatymai palaikė tik valdančiąsias klases. Nuolatiniai feodaliniai karai dar labiau skurdino valstiečius. Savo protestą prieš išnaudotojus valstiečiai reikšdavo bruzdėjimais ir sukilimais. Pradžioje jie būdavo vietinio pobūdžio, o jau XIV a. apimdavo platesnes valstiečių mases ir būdavo geriau organizuoti. Žymiausi valstiečių sukilimai viduramžiais buvo šie: Žakerija Prancūzijoje (1358), Uoto Tailerio vadovaujamas sukilimas Anglijoje (1381), Valstiečių karas Vokietijoje (1525).

Bažnyčia ir jos įtaka. Viduriniaisiais amžiais savo įtaką labai buvo išplėtusi katalikų bažnyčia. Ji mokė liaudį klausyti vyresnybės, rėmė karaliaus valdžią ir palaikė feodalinį išnaudojimą.

Dvasininkai dalyvavo politiniame gyvenime. Aukštieji bažnyčios atstovai buvo skiriami valdovų patarėjais, kancleriais, valstybės sekretoriais ir t. t. Dvasininkijos, kaip ir feodalų, rankose buvo dideli žemės plotai su daugybe baudžiauninkų. Beveik iki trečdalio žemių kai kuriose karalystėse priklausė bažnyčiai. Bažnyčia savo autoritetu pašventino feodalinę santvarką ir, kaip rašė Engelsas, buvo jos aukščiausias apibendrinimas ir sankcija.
Viduramžių kultūra — mokslas, menas, literatūra turėjo taip pat ryškų religinį atspalvį. Ilgus amžius švietimas buvo dvasininkų rankose, nes jie buvo beveik vieninteliai raštingi asmenys. Dauguma mokyklų priklausė vienuolynams ir vyskupijoms, jose dėstomi dalykai tarnavo religiniams tikslams: muzika turėjo mokyti religinių giesmių, retorika — sakyti pamokslus, astronomija — apskaičiuoti bažnytines šventes ir t. t.
Viduramžiais viešpataujanti filosofijos kryptis buvo scholastika; ji daugiausia užsiiminėdavo įvairių krikščionybės teiginių (pavyzdžiui, pasaulio sukūrimo iš nieko, dievo trejybiškumo ir t. t.) įrodinėjimu. Jiems pagrįsti buvo išgalvojama įvairių dirbtinių argumentų, remiamasi aukštesniais autoritetais: biblija, bažnyčios tėvų nurodymais. Kadangi šie teiginiai vieni kitiems dažnai prieštaraudavo, tekdavo griebtis įvairių gudrybių.
Ankstyvuoju savo vystymosi laikotarpiu scholastika dar turėjo tam tikros teigiamos reikšmės, nes po ilgai trukusios pertraukos atnaujino antikinio palikimo studijavimą, o vėliau ji visiškai smuko: galutinai užsidarė teologijos klausimuose, atitrūko nuo gyvenimo, nesidomėjo gamta ir aplinkine tikrove, neleido žmogaus protui laisvai tyrinėti pasaulio reiškinių. Tolimesnis gamtos ir antikinės kultūros studijavimas turėjo aplenkti scholastiką, ir ji pasidarė mokslo vystymosi ir žmonijos pažangos stabdžiu.

Menas ir literatūra. Nors viduramžių epocha buvo tamsi ir prietaringa, bet ji paliko svarbių kultūros bei meno paminklų. Ypač reikšminga viduramžių architektūra. Per IX—XIII a. Europoje vienas kitą pakeitė du architektūriniai stiliai — romaniškasis ir gotiškasis. Romaniškajam stiliui būdingos storos sienos, sunkios kolonos, apvalios arkos ir masyvūs bokštai. Gotiškasis stilius, pradėjęs formuotis apie XII a., buvo tobulesnis ir grakštesnis. Jo būdingas bruožas — smaili strėlinė arka ir aukštos plonos kolonos. Gotiškieji pastatai, kuriuose daug pagražinimų, leido plačiai pasireikšti menininko fantazijai. Gausios skulptūrinės figūros, spalvingi vitražai, medžio raižiniai vaizdavo ne tik biblinius ir šventųjų gyvenimo vaizdus, bet ir kasdienines žmonių buities scenas. Gotiškasis, kaip ir romaniškasis, stilius daugiausia buvo taikomas bažnyčių statybai, tačiau, pradėjus labiau kilti miestams, gotiškuoju stiliumi pradėta statyti ir civiliniai pastatai.
Viduramžių literatūroje ypač ankstyvojo laikotarpio, taip pat jaučiama didelė bažnyčios įtaka. Susikūrė ištisa bažnytinė literatūra: himnai, giesmės, "regėjimai", arba kelionės į pomirtinę karalystę, religiniai vaidinimai ir kt.
Bažnytinė literatūra skiepijo liaudžiai paklusnumą, susitaikymą su esama padėtimi, nuolankumą, viltį po mirties sulaukti geresnio gyvenimo. Pasak bažnyčios mokymo, viena didžiausių dorybių buvo laikomas asketizmas, arba atsižadėjimas visų žemės malonumų, savo kūno kankinimas. Todėl bažnytinėje literatūroje daugiausia buvo vaizduojami dėl tikėjimo kenčia asketai, atsiskyrėliai. Jie ištisus metus gyvendavo dykumose ir miškuose, pasninkaudami ir kankindami savo kūną.
Tačiau tuo laikotarpiu buvo sukurta nemaža ir tokių kūrinių, kurių netemdo asketinės nuotaikos. Juose vaizduojami įvairūs viduramžių visuomenės gyvenimo reiškiniai. Tai liaudies kūryba; čia apdainuojamos kovos, kuriami ryškūs liaudies didvyrių paveikslai, vaizduojami liaudies papročiai ir buitis. Ankstyvaisiais viduramžiais (ligi X a. pabaigos), gentinės santvarkos irimo ir feodalizmo formavimosi laikotarpiu, joje daugiausia atsispindėjo gentinės visuomenės gyvenimo bruožai, senoji mitologinė pasaulėžiūra. Žymiausi ankstyvųjų viduramžių liaudies epo paminklai— keltų ir skandinavų padavimai.
Liaudies kūryba užima labai svarbią vietą ir susiformavusio feodalizmo laikotarpiu. Vertingiausi šio laikotarpio liaudies kūrybos paminklai — tai herojinės poemos, apdainuojančios didingas kovas ir kai kurių karžygių didvyriškumą bei drąsą. Kadangi herojinis epas kūrėsi susiformavusio feodalizmo laikotarpiu, jame atsispindėjo kai kurie feodalinės visuomenės ir krikščioniškosios pasaulėžiūros bruožai: ištikimas tarnavimas siuzerenui, dvaro gyvenimo papročiai, krikščionių kovos su musulmonais ir kt. Tačiau herojinių poemų liaudiškumą nulemia ryški socialinio protesto dvasia, didvyriško savo krašto gynimo, teisingumo ir laisvės idėjos.
Dauguma herojinių poemų susikūrė XII—XIII a. Žymiausios jų: prancūzų — „Rolando giesmė", vokiečių — „Nibelungų giesmė", ispanų — „Mano Sido giesmė".
XII a., kai feodalų kariai pradėjo jungtis į riterių ordinus, susiformavo riterinė, arba kurtuazinė, literatūra. Tai jau rašytinė literatūra. Pasirodė literiniai romanai, aprašantieji fantastiškus riterių nuotykius, jų meilę išsirinktajai „širdies damai". Svarbią vietą riterinėje literatūroje užėmė lyrika, kurios autoriai Prancūzijoje buvo vadinami trubadūrais, o Vokietijoje minezingeriais. Riterinė literatūra daugiausia tenkino feodalų skonį ir poreikius, tačiau turėjo ir platesnę reikšmę viduramžių literatūros laidai. Apdainuodama žemiškus idealus ir ypač daug dėmesio skirdama meilei, ji griovė asketizmo idėjas, skatino domėjimąsi žmogumi, jo gausmų ir pergyvenimų pasauliu. Vienas geriausių riterinės literatūros kūrinių—„Romanas apie Tristaną ir Izoldą", kuriame vaizduojama jaudinanti ir tragiška dviejų jaunuolių meilės istorija.
XII—XIV a., sustiprėjus miestams, išauga miestelėnų literatūra. Savo pobūdžiu ir tematika ji skiriasi ir nuo liaudies epo ir nuo riterinės literatūros. Čia nėra nei didvyriškų žygių, nei riterinių manierų bei nuotykių aprašymo. Daugiausia vaizduojama kasdieninė miestelėnų buitis. Joje daug vaizdingų detalių iš miestelėnų gyvenimo, nemaža komiškų situacijų ir personažų. Miestelėnų literatūroje išryškėja satyros pradai. Pajuoka daugiausia nukreipta prieš feodalus ir dvasininkus. Antai trumpuose komiško pobūdžio eiliuotuose apsakymuose, kurie Prancūzijoje buvo vadinami fablio, o Vokietijoje švankai, sąmojingai buvo išjuokiamas bajorų kvailumas ir tuščiagarbiškumas, dvasininkų gobšumas ir veidmainiškumas. Svarbiausias miestelėnų literatūros kūrinys—„Lapės romanas". Čia alegorine forma (panaudojant pasakojimus apie gyvulius) buvo pavaizduoti įvairūs viduramžių gyvenimo reiškiniai.

Raktiniai žodžiai

• viduramziu literatura
• viduramžių literatūra
• viduramziu kultura