MOKU.LT pradinis puslapis

J. Tumo-Vaižganto apysaka "Dėdės ir dėdienės"

Tema Lietuvių kalba
Tipas Analizė
Aprašymas Vaižgantas yra tarsi lietuvių kultūros šviesos simbolis. Jis turėjo didelę įsigyvenimo į gamtą galią, stiprią vaizduotę. Žmogaus istoriją jis matė susiliejusią su gamta. Vaižgantas yra didžiausias mūsų tautininkas. Jis galėjo gyventi tik Lietuvoje ir Lietuvai. Savo tautai jis dirbo ką galėjo ir kaip galėjo.
Patalpinta 2005-08-28
Parsisiuntė 4483

Išsamus aprašymas

Vaižganto tautiškumas natūralus, prigimtas. Jis įsitikinęs, jog žmogus su tauta yra surištas tvirčiausiais ryšiais. Rašytojas platino uždraustą lietuvišką spaudą, leido, redagavo laikraščius, rūpinosi telkti bendram darbui ir kunigus, ir pasauliečius. Brolybė jam buvo didžiausias įsipareigojimas: visaip būna su tais lietuviais, bet jie vis tiek broliai - tokia vaižgantiškoji nuostata. Rašytojas visada gynė asmenybės laisvę. Savo tėvuose jis dar matė vergiškumą, nuolankumą, o pats galvojo kitaip. Ir kunigystei, kurią pasirinko laisvai apsispręsdamas, Tumas buvo ištikimas. Daug ką mylėjo, buvo žmogus iš meilės, mylintis. Buvo labai gyvo temperamento, staigus, kartais pasikarščiuojantis, bet ir atvirai galįs pripažinti suklydęs. Jį traukė šviesios gyvenimo pusės, žmonių charakterio ir buities "deimančiukai".
Apysaką “ Dėdės ir dėdienės” Vaižgantas parašė, jau turėdamas nemažą kūrybinio darbo patirtį. Tai vienas geriausių jo kūrinių. Rašytojo sumanymas buvo parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą ir galų gale nelaimingą jo dalią. Apysakos veikėjai negali atskleisti geriausių savo ypatybių, nors juose glūdi didelis žmoniškumas, taurumas, dvasingumas.
“Dėdės” ir “ dėdienės” - tai ne giminystės ryšius rodančios sąvokos. “Dėdės” - tai tarpinis asmuo tarp šeimos nario ir samdinio, jie dirbdavo savo brolių ūkiuose tik už išlaikymą. Toks ir buvo vaižganto pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo pastumdėliui uždėjo dvigubą baudžiavą: dvaro ir namų. Neliko Mykoliuko kaip žmogaus, nebent tiek, kiek gali pasakyti lūpos ir graudi smuiko melodija. Kartai matome Mykoliuką ir šypsantis, laimingą. Mykoliukas pamažu virto “dėde”, kuris aria, akėja, dvare lažą atlieka, namie berną atstoja. Nors “dėdė” tylus kaip žemė, šis nedraugiškas pasaulis jam gerokai apkarsta. Tuomet Mykoliukas prisimena savo geriausią draugą - smuiką, kuris leidžia jam užmiršti ir sunkų vargą, ir žmonių skriaudas, ir savo širdies liūdesį. Jis vis griežia tą pačią melodiją, kurią galima išgauti tik stipriai įaugus į gamtą. Bet, pasirodo, kad šis darbų užguitas žmogus moka mylėti poetiška meile. Ta meilė tyra, švelni, pasyvi. Mykoliukui kilo noras įsitvirtinti, įgyti turto, sukurti šeimą ir būti kaip visi žmonės. Jis supranta, kad Severiutės vesti negalės, nes reali ateitis jiems laimės nežadėjo. Mykoliukas puikiai žino, kad tomis vedybomis sugriautų brolio ir jo vaikų gvenimą, tad savo meilės dainą dainuoja tik širdy: Šiai tyrai meilei atsiskleisti nebuvo lemta. Materialiniai sumetimai, pasiaukojimas brolio šeimai ir nulėmė Mykoliuko apsisprendimą. Jis susitaiko su likimu tyliai ir neprieštaraudamas. Per Severiutės vestuves Mykoliukas paskutinį kartą smuikavo savo negudrią melodiją tol, kol nutrūko smuikelės stygos.
Jis jau ne minkštaširdis, jaunystės audros nurimo, praėjo ir visos nelaimės. Liko tik žemė, jaučiai žagrė ir šventojo vardas. Užgniaužęs savy buvusią meilę, atsidavė vien darbui. Meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė dabar žemei, jaučiams. Myli ir žemę, ir žagrę. Aria ir pats gėrisi. Jam pačiam gražu pažiūrėti į raikomą žemę, į savo darbą. Nieko pasaulyje jam nebeliko. Taigi šis visų stumdomas žmogus išliko gyvenime taurus ir doras, net gyvuliai, ir tie, suprato jį. Mykoliukas yra darbštus, pareigingas, geros širdies, poetiškos sielos, turintį glaudų ryšį su gamta asmenybė.
Vaižgantui savo kūrinyje “Dėdės ir dėdienės” labiausiai rūpėjo parodyti, kas vyksta žmogaus širdyje, kaip gyvenimo sąlygos veikia žmogaus individualybę, būdą. Vaižgantas parodė, kad pavergtas, užguitas, išnaudojamas žmogus išlieka pačiu savimi: tauriu, kilniu, doru, sąžiningu, darbščiu, mylinčiu žmogumi. Ir nežmoniškomis sąlygomis žmogus ginasi nuo nužmogėjimo.


Raktiniai žodžiai

  • dedes ir dedienes
  • vaizgantas dedes ir dedienes
  • dėdės ir dėdienės

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos