5-7 metų vaikų kalbos raidos ypatumai

Tema	Pedagogika
Tipas	Kursinis darbas
Aprašymas	Maži vaikai visada smalsūs, betarpiški, konkrečiai mąstantys, trokštantys patekti į suaugusiųjų pasaulį. Vienas iš raktų - kalbinė raiška. Kalba yra vienas iš svarbiausių psichikos komponentų. Psichologų ir fiziologų įrodyta, kad žodis, kalba vienaip ar kitaip dalyvauja visose žmogaus psichikos apraiškose.
Patalpinta	2005-05-12
Parsisiuntė	7337
	Parsisiųsti42 KB

Išsamus aprašymas

Vaiko mąstymo raida susijusi su jo kalbos tobulėjimu. Kaip plytą būtų sunku padaryti, neturint formos, taip ir mintį sunku išreikšti, neturint atitinkamų žodžių ir gramatikos priemonių. Kalba yra minties reiškimo forma. Tik tada, kai mintis išreikšta žodžiu, ji yra aiški ir tampa realybe kalbančiam ir kitiems – klausantiems.
Pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė. Kalbos dėka bendraudami žmonės gali tiksliai informuoti vieni kitus apie savo jausmus, norus, ketinimus, kilusius sumanymus, mintis.
Vaikas išmokęs kalbėti, praplečia savo betarpišką patyrimą, besirėmusį tik pojūčiais ir suvokimu. Bendraudamas su aplinkiniais, mokydamasis ir dirbdamas, įvaldęs kalbą, per ją gali įtvirtinti ir perduoti aplinkiniams savo asmeninę patirtį.
Dauguma vaikų į mokyklą ateina turėdami ganėtinai susiformavusią kalbą, t.y. taisyklingai taria visus garsus, pakankamas aktyvusis ir pasyvusis žodynas, taisyklinga kalbos gramatinė sandara, rišlus pasakojimas. Tačiau dalis vaikų vis tik turi kalbos sutrikimų. Todėl šiame darbe ir norėčiau panagrinėti tai šiek tiek plačiau.

1. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos raidos problemos

1.1. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos raidos ypatumai


Kai vaiko kalba vystosi normaliai, tai vyresniųjų ikimokyklinukų žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų. Daug psichologų yra stebėję ir tyrę vaiko žodyno didėjimą. Iš jų matyti, kad yra labai didelių individualių skirtumų ir pagal vartojamų žodžių skaičių, ir pagal amžių.
Vaiko vartojamų žodžių daugėja labai pamažu. Jo žodynas ima sparčiai didėti, kai jis įsisąmonina simbolinį mąstymą. (Žukauskienė R., 2002.)
Ketvirtaisiais ir penktaisiais gyvenimo metais vaiko kalba darosi vis aktyvesnė (ypač penktaisiais metais, kai prasideda „kodėlčiukų" amžius). Labai sparčiai didėja žodžių atsargos, vaikai vartoja įvairiausias gramatines žodžių formas ir junginius. Savo mintis jie reiškia ne tik paprastais, bet ir sudėtiniais sakiniais.
Tačiau labai dažnai vaiko sakiniuose daiktavardžiai pakeičiami įvardžiais: „Jis nuėjo... O paskui jis pamatė.,. O paskui jis paėmė..." — pasirodo, čia kalbama apie senelį. Laužoma ir sakinio žodžių tvarka, ir žodžių kaitymo gramatinės formos.(Avanesova V.,1984.)
Daugelio autorių duomenimis, šešerių metų vaikas moka nuo 8000 iki 14 000 žodžių. Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius vaikas girdi savo aplinkoje.
Bendraudamas vyresniojo amžiaus ikimokyklinukas keičia savo situacinę kalbą suprantamesne aplinkiniams. Vietoje įvardžių atsiranda daiktavardžiai, kurie suteikia pasakojimui aiškumo. Priešmokyklinukų kalbai būdingi dvigubi veiksniai. Pavyzdžiui: „Jis berniukas nuėjo“. Vaikas pasako įvardį, bet pajutęs, kad to nepakanka, prideda daiktavardį. Kalbėdamas jis atsižvelgia į pašnekovą. Pateikti suaugusiojo klausimai netrikdo, o kelia norą pasakoti tiksliau, suprantamiau.
Būsimieji pirmokai ne visada tiksliai suvokia veiksmažodžių su įvairiomis priesagomis reikšmę. Pasitaiko savos kūrybos veiksmažodžių: gegutė „geguoja“, „kvakuoja“, uodas „zybia“, „ūzia“, žąsis „žąsuoja“. Patys vaikai vartoja vis daugiau ir įvairesnių priesagų. Pasitaiko daug žodžių darybos klaidų: „debesutis“, „linoninė“, „krepšinistas“, „mezgėtoja“, „kirpyklė“.(Avanesova V.,1984.)
Keičiantis pažinimo interesams, išsiplėtus bendravimui, vaikas pradeda vartoti kontekstinę kalbą. Norint ją suprasti, nebūtina žinoti situaciją. Ilgainiui kontekstinę ir situacinę kalbą jis vartoja pagal bendravimo sąlygas. Geriau kontekstinę kalbą vaikai išmoksta po sistemingų užsiėmimų mokykloje. (Montesori M.,1992.)
Vyresni ikimokyklinukai įgyja poreikį paaiškinti bendraamžiams būsimą žaidimą, žaislo konstrukciją ir kt. Nepakankamas tarpusavio supratimas kelia ginčus, konfliktus. Aiškinant būtina nuosekliai išdėstyti faktus, nurodyti pagrindinius ryšius. Išsamų aiškinimą ikimokyklinukai neretai pakeičia paprastesne situacine kalba.
Ikimokykliniame amžiuje šalia tikrovės pažinimo, vaizdiniu mąstymu vaikas pradeda susidaryti sąvokas ir jomis mąstyti. Vaizdas yra individualus, egocentriškas, o sąvokos visiems bendros, komunikabilios, nes jose užfiksuotos bendrosios esminės daiktų ir reiškinių savybės. Kad vaikas galėtų jas suvokti, turi išmokti analizuoti reiškinius, juos lyginti, rasti jų tapatumą, panašumą ar skirtumą. Galima lyginti ir tiesioginio suvokimo metu, bet mąstymui ieškant lygybės ar kitokių santykių tarp objektų ir jų požymių, jie atitraukiami iš konkrečių sąlygų ir santykis nustatomas ne jutiminiu būdu, o kalba.( Kurmanskienė I., 2003.)
Kalba tampa universalia bendravimo, pažinimo, mąstymo priemone.
Išmoktus naujus žodžius vaikas kartais klaidingai ištaria. Bet tai nereiškia, kad vaikas nesuvokia žodžio, kad neskiria garsų. Klaidingai taria dėl dviejų priežasčių: arba dėl artikuliacijos padargų netobulumo, kliudančio ištarti kai kuriuos kalbos garsų derinius, arba dėl atminties trūkumų. Savo tarimo trūkumus vaikai suvokia ir supranta, bet dėl objektyvių psichologinių priežasčių nepajėgia jų pašalinti. (Gučas A.,1981.)
Daugelio mokslininkų tyrimai įrodė, kad dažna mokymosi sunkumų priežastis yra kalbos sutrikimai. Kalbos trūkumai neigiamai veikia vaiko asmenybės raidą, jo elgesį. Kartais vaikas vengia bendrauti. Bendraamžiai greitai pastebi, kad jo kalba išsiskiria iš kitų, ir kritiškai vertina nukrypimus. Taigi vaikai, turintys kalbos sutrikimų, patiria specifinių mokymosi ir bendravimo sunkumų. Jiems būtina pagalba.
Vyresniųjų ikimokyklinukų kalboje pasitaiko vienas kitas kai kurių garsų grupių tarimo defektas. Tačiau kartais vaikai blogai taria atskirus garsus: r, l, š, f. Taip būna tada, kai artikuliacijos aparato raumenims trūksta paslankumo arba yra ydinga jo sandara (netaisyklinga dantų struktūra, platus, nejudrus liežuvis, per trumpas poliežuvinis raištis) arba kas nors iš aplinkinių blogai taria garsus. Šitokiais atvejais negalima tikėtis, kad tarimas savaime susitvarkys ir būtinai reikia kreiptis į specialistą — logopedą.
Kalbos trūkumai ir netobulumai atsiranda iš dalies dėl organinių priežasčių — dėl nervų sistemos netaisyklingumo ir patologiškų jos pokyčių, iš dalies dėl funkcinių trūkumų, įgytų kalbos vystymosi metu, ir nuo klaidingo šnekamosios kalbos sudaromųjų garsų tarimo. Tokias klaidas vaikas įpranta daryti, girdėdamas netobulai tariant žodžius arba apskritai netaisyklingai kalbant. Tarmiškas kirčiavimas priklauso tai pačiai trūkumų rūšiai, nes ir čia kalti yra blogi įpročiai, palaikantys vaiko kalboje įgimtus jo kalbos trūkumus. Kalbos trūkumus vaikui dažnai įskiepija ir suaugę žmonės, tarp kurių jis gyvena mažas būdamas.
Normalieji vaiko trūkumai atsiranda todėl, kad sudėtingas kalbos organų aparatas dar nepakankamai gerai veikia, todėl nepajėgia ištarti garso. Tariamajam žodžiui sklaidyti būtinai reikalingų judesių asociacija nusistovi labai pamažu. Todėl susidaro netobulų žodžių kalba, arba kalba, kuriai trūksta daug žodžių (todėl pradedami vartoti nepilnieji žodžiai).
Galvodami apie žmogaus kalbos gražumą, be abejo, matome, kad nuskriausti yra tie, kurie negali kalbėti taisyklingai. Negalima nė įsivaizduoti estetinio auklėjimo be tam tikro rūpinimosi ištobulinti šnekamąją kalbą.
Tačiau jeigu vaikas ir gerai taria garsus bei žodžius, kalbos garsų kultūrai vis tiek reikia skirti deramą dėmesį. Dabar ypač svarbu yra reguliuoti vaiko kalbos tempą, dikciją ir mokyti jį intonacinio išraiškingumo.
Šiuo atžvilgiu labai geros medžiagos gali suteikti smulkiosios tautosakos lobiai: juokavimai, pokštai, greitakalbės pavyzdžiai, patarlės bei priežodžiai.
Vyresniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų žodžių atsargos, kaip minėta anksčiau, jau yra didelės. Tai daugiausia pagrindinio žodyninio kalbos fondo žodžiai, t. y. visų vartojami žodžiai, reikalingi bendravimui. Žinoma, ne visi vaikai tiek jų išmokę ir ne visi savarankiškai juos vartoja. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalba yra nevienodo lygio. Vieni vaikai laisvai naudojasi savo žodžių atsargomis, o kitų aktyvusis žodynas yra negausus, nors didelę dalį žodžių gerai supranta (pasyvusis žodynas).
Kai kurie vaikai žodžius ir posakius vartoja ne vietoje, netiksliai suprasdami jų reikšmę.
Reikia, kad vaikai sąmoningai mokytųsi žodžių, jiems suprantamų, pastovių žodžių junginių, kad jie suprastų, jog žodžiai gali turėti daug reikšmių ir įvairių prasminių atspalvių, suprastų vaizdingą žodžių vartojimą.
Vaiko žodžio prasmės supratimas yra glaudžiai susijęs su aplinkos suvokimu. Remdamasis savo paties patirtimi, vaikas įgyja naujų žinių, suvokia abstrakčias sąvokas.
Vaikas mokosi kalbėti nesuvokdamas, kaip jis tai daro. Jo kalbiniai įgūdžiai formuojasi nedalyvaujant sąmonei. Kai jis suvokia ir supranta kalbą, jis pirmiausia įsisąmonina tą prasminį turinį, kuris ja perteikiamas. Kai jis kalbėdamas reiškia savo mintį, praneša ją savo pašnekovui, Šis taip pat įsisąmonina jos prasminį turinį. Ir jam visai neprireikia suprasti, kaip, kokiais žodžiais pasakoma mintis. Vaikas šito labai ilgai nesupras, jis net nežino, kad kalba žodžiais.
Ikimokyklinio amžiaus vaikui, kol dar jo niekas nėra mokęs suskaidyti kalbos atskirais žodžiais, žodis turi labai neapibrėžtą reikšmę. Atsakydamas į klausimą, kokių žodžių jis moka, vaikas gali ištarti garsą, pasakyti pavadinimą kurios nors raidės, pasakyti sakinį ar žodžių junginį arba net atsakyti, kad jokių žodžių nemokąs, tiktai mokąs eilėraštį apie žiemą. Daugelis vaikų galį pasakyti žodžių, bet paprastai tik daiktavardžių, reiškiančių daiktus.

1.2. Kalbos lavinimo galimybės


Daugelis vaikų ateina į darželį mokėdami kalbėti. Su jais buvo kalbamasi, jų klausomasi, jų artimieji skatino juos taisyklingai tarti ir taisė klaidas. Toks bendravimas vyksta pastoviai ir ilgainiui, vaikams mokantis bendrauti, plečiasi. Darželyje vaikai turi gilinti jau įgytas žinias, kad, nepriklausomai nuo kultūros, ankstesnės patirties ir kalbos mokėjimo, susidarytų tvirtą teigiamą nuomonę apie save, pasijustų esą kalbėtojai, skaitytojai, rašytojai .
Ugdydami šiandienos šešiametį vis dažniau susimąstome apie vaikų kalbos lavinimą, žodyno turtingumą, šnekos sklandumą. Vis dažniau į grupes renkasi kalbos sutrikimų turintys arba tiesiog mažą šnekamosios kalbos patirtį įgiję priešmokyklinukai.
Pats vaikas turi biologinius kalbos pagrindus, geba mėgdžioti, turi kalbinę intuiciją. Taigi jam dera tik padėti, o ne perdėtai vadovauti, reglamentuoti, įrėminti jo kalbą. Pasak A. Maceinos, „vaikas kalbėti neišmoksta, o pradeda“. Mažo žmogaus kalbą tiesiogiai veikia socialinė, kultūrinė patirtis. Kuo aplinka palankesnė, tuo geresnės sąlygos vaiko kalbos raidai. Be to reikia sudaryti sąlygas ugdyti vaiko kalbinę raišką susiejant ją su grafine, plastine, muzikine, mimikos ir gestų išraiška. Kalba apskritai suvokiama kaip daugialypis fenomenas. Vaikystėje jos reikšmė labai didelė. Išlavinta kalba išlaisvina žmogaus mintis, kartu ir drausmina, skatina ir plėtoja mąstymo procesus, padeda vaikui įsilieti į tautos kultūrą, formuoja ir padeda išsiskleisti vaiko individualybei, skatina kūrybingumą, vaizduotę, ugdo estetinį skonį, aktyvina vaikus, padeda išreikšti mintis, jausmus, bendrauti ir bendradarbiauti. Kalbos ugdymo turinys aprėpia ir jau esamą vaiko patirtį, ir tai, ką jis dar patirs, suvoks, išmoks.
Lavinant kalbą, svarbu nepamiršti, kad vaikai yra skirtingi. Vieni ima kalbėti anksčiau, kiti vėliau. Vaikai iš mišriu šeimų vientiso kalbos pagrindo neturi, taip pat yra tokių, kurie turi ydingą kalbėseną, todėl negalima kelti visiems vienodų reikalavimų.
Manoma, kad pagrindiniu kalbos ugdymo metodu turi tapti kasdieninis bendravimas įvairios veiklos metu. Be to, ugdant vaikų kalbą, turėtų vyrauti žaidimo principas: vaikai turi būti skatinami visaip tirti, „bandyti“, sieti kalbą , judesį, muziką. Tam ypač tinka smulkioji tautosaka (garsų mėgdžiojimas, greitakalbės, pajuokavimai, žaidimai).
Priešmokyklinukai nuolat turi girdėti gražią, taisyklingą kalbą, patys turi būti skatinami kalbėti ir, žinoma, būti išklausomi. Suaugusiųjų kalba, tampanti vaikui pavyzdžiu, modeliu, yra viena svarbiausių ugdymo priemonių.
Ugdant rišliąją monologinę kalbą, svarbu vaiką išmokyti papasakoti trumpus literatūrinius tekstus (pasakas ir apsakymus). Jis papasakoja žinomas nesudėtingo siužeto pasakas („Pupa“, „Pagrandukas“, „Vištytė ir gaidelis“). Kartu jis mokosi klausytis literatūrinio kūrinio, atsakinėti į suaugusiųjų klausimus, įterpti į suaugusiojo pasakojimą atskirus žodžius ir sakinius, tarsi jam padėdamas. Taip mažasis pratinamas savarankiškai atkurti literatūrinį kurinį.
Penktų metų vaikas atsimena beveik visą liaudies pasakos tekstą, įsimena veiksmų seką.
Mokyti vaikus atpasakoti labai padeda vadinamasis vaizduojamasis atpasakojimas. Vaikas įsiterpia į suaugusiojo pasakojimą, pakartodamas žodį arba visa sakinį: „Gyveno kartą senelis ir...“ - „Senelė...“ - „Jie turėjo...“- „Vištytę ir gaidelį“. Paskui galima panaudoti atpasakojimą pagal klausimus: „Ką sutiko pagrandukas?“ - „Kiškutį“. - „Kokią dainelę jis jam padainavo?..“
Labai padeda mokytis atpasakoti įvairūs scenos vaizdeliai - lėlių teatras, multiplikaciniai filmai. Jie sukelia vaikui daug emocijų, žadina norą perteikti savo įspūdžius - papasakoti.
Bendraudami su vaikais, turėtume kalbėti aiškiai, taisyklingai, raiškiai, pilnais sakiniais. Vertėtų pratinti vaikus žodžiais išsakyti savo mintis, jausmus, skatinti kalbinį aktyvumą, kūrybingumą, siekti, kad vaikai gebėtų ne vien aiškiai, taisyklingai kalbėti, bet ir išklausytų kitą.
Derėtų padėti mažam žmogui supranti, kad bendravimas ir jo forma priklauso nuo situacijos - vietos, laiko ir pašnekovo. Svarbu plėsti ugdytinių supratimą apie įvairius bendravimo ir pasaulio pažinimo būdus. Tai būtų bendra veikla: įrašų klausymas, knygų žiūrėjimas, spektaklių, filmų, parodų, muziejų lankymas.
Svarbu formuoti tarpusavio bendravimo, taip pat su suaugusiais įgūdžius, skatinti pasakojimo, diskutavimo, informavimo pradmenis. Ugdant kalbą svarbu panaudoti įvairias situacijas arba sąmoningai tokias sudaryti.
Kalbai ugdyti reikia turtingos kalbinės aplinkos, integralaus požiūrio į ugdymą ir individualių skirtingumų bei išsivystymo lygio suvokimo. Anot Jean Piaget, vaikai pažįsta pasaulį sąveikaudami su žmonėmis ir daiktais. Mokomasi veikiant .Todėl grupės aplinka turi atspindėti tikrovišką gyvenimą. Priemones vaikams reikia parinkti pažįstamas ir patrauklias.
Kalbos vystymuisi ypač vertingas bendradarbiavimas su kitais žmonėmis, kai siekiama bendro tikslo, rezultato, situacijos.
Ugdytojas turėtų sugebėti prašnekinti vaiką, užmegzti dialogą, todėl reikėtų gerai žinoti psichologiją ir perprasti ugdytinių interesus bei pomėgius. Taip pat svarbu skatinti vaikus suprasti žodžių, kalbos prasmę. Tik bendraudamas vaikas išmoksta kalbėti taisyklingai. Sistemingai sakytinės kalbos mokoma pirmoje klasėje, o priešmokyklinio ugdymo grupėje siūlomi įvairūs kalbiniai žaidimai. Jie turi būti emocingi, vaizdūs ir įdomūs.
Ugdytojas turėtų taisyti sakytinę vaikų kalbą. Rekomenduojamas vaikų kalbos klaidų, netikslumų taisymas, kai auklėtojas pasako vaiko ištartą žodį ar sakinį taisyklingai, neprašydamas jo pakartoti. Vaikams kalbėti tarmiškai nedraudžiama, tačiau kartu jie pratinami kalbėti bendrine kalba.
Muzikos, garso įrašų, pasakų klausymas, dainavimas, grojimo įgūdžiai tiesiogiai įtakoja vaikų kalbinę klausą ir tartį. Šie įgūdžiai formuojami, kai atkreipiamas vaikų dėmesys ir skatinama mėgdžioti įvairius garsus. Vertėtų nuolat taisyti kirčiavimo, garsų tarimo klaidas.
Vaikų žodynas turtinamas dvejopai. Svarbu, kad priešmokyklinukai galėtų pavadinti kasdieninės aplinkos, įprastus daiktus. Antra vertus, siekiama, kad jie daug naujo ir įvairaus pamatytų, išgirstų, suprastų, pavadintų.
Vaikai turėtų būti skatinami domėtis žodžių sudėtimi, įvairiais žodžių sudarymo būdais. Išmokius taisyklingai tarti garsus, išlavinus foneminę klausą bei suformavus žodžių foneminės analizės įgūdžius, jie neblogai išmoksta rašyti ir skaityti, remdamiesi fonetiniu pagrindu. Žinoma, kad dėt neišsivysčiusios kalbos vėliau sunkiau sekasi spręsti tekstinius uždavinius, mokytis pasaulio pažinimo ir kitų dalykų. Kuo tobulesni šnekėjimo įgūdžiai, tuo palankesnės prielaidos mokytis skaitymo bei rašymo.
Turėdami skurdesnę kalba., ugdytiniai sunkiau išmoksta naują dalykų terminologiją, būdingus posakius. Šešiamečių didesnės galimybės ugdyti kalbą. Kai vaikams nuolat ir sistemingai skaitoma, atsiranda noras klausyti skaitomų ar pasakojamų tekstų, lavėja kalba. Klausydami vaikai patys mėgina kurti, pasakoti, vaidinti. Jie mokosi pajusti tekstų nuotaiką, suvokti turinį, sukaupti dėmesį, lavinti atmintį. Aktyvėja vaikų kūrybinė veikla.
Svarbu formuoti pasakojimo įgūdžius. Jų pradžia - vaiko pasakojimai apie savo patyrimą, išgyvenimus. Vėliau pratinama atsakyti į klausimus išsamiau, pasakoti nuosekliau, pagal paveikslėlius. Pasakojimo savarankiškumas priklauso ne vien nuo įgūdžių, bet ir nuo to, kam vaikas pasakoja, jo drąsos.
Grupėse steigiamos bibliotekos, kuriami lėlių teatrai, žaidimai, pokalbiai, diskusijos, pasakos, pristatomi atlikti darbai ir patys įvairiausi, netikėtai atsiradę būdai, tinkami lavinti priešmokyklinuko kalbą.
Bibliotekėlė turi būti jauki ir viliojanti; geriausia, jeigu joje būtų kilimėlis, kėdutės, pagalvėlės ir net minkštasuolis. Knygeles lentynose reikia išdėlioti tvarkingai ir patraukliai. Jos turi atitikti gebėjimo skaityti lygį: nuo paveikslėlių knygelių mažyliams iki knygų pradedantiems skaityti. Čia turėtų būti paveikslėlių, pasakų, apsakymėlių, poezijos, biografinių, enciklopedinių knygelių. Jų pobūdis ir sudėtingumo lygis priklauso nuo vaikų amžiaus ir pomėgių.
Knygelių gaminimo vietoje vaikai skatinami įsivaizduoti patys esą knygų autoriai. Čia turėtų būti popieriaus, sąvaržėlių, skylamušių,kaištukų ir kitų priemonių, reikalingų knygelėms gaminti. Šios priemonės skatina vaikų savarankiškumą, naujų gebėjimų, pačių įgyjamų ankstyvojo raštingumo įgūdžių suvokimą. Vaikų pagamintas knygas paskui galima sudėti grupės bibliotekėlėje.
Įrašų klausymo daliai reikia parūpinti audiokasečių su pasakojimais, knygų, magnetofonų, ausinių. Auklėtojos gali įrašyti vaikų deklamuojamus eilėraštukus ar pasakojimus. Čia turi būti daugybė kasečių su įvairių tautų pasakomis, mitais ir dainomis.
Vaikams reikia daug kalbėti, tačiau taip pat svarbu kalbėtis su jais. Besimokydami jie moko mus. Gyvą kalbą išstumia kompiuteriai, televizija ir kt. Mokytojų pareiga - sugrąžinti vaizdingą, sklandžią kalbą į vaiko pasaulį. Priešmokyklinio ugdymo grupėje palankus laikas lavinti sakytinę ugdytinių kalbą, rengti ir brandinti jų gebėjimus pirmajai klasei.
Auklėtoja ne tik mokslo perteikėja, bet ir aplinkos planuotoja bei vaikų amžių atitinkančių priemonių parinkėja. Kruopščiai parinkdama įvairios literatūros bei metodinių priemonių, ji rengia aktyvaus kalbos vartojimo vietą. Gerai suplanuotame kalbos centre auklėtoja tampa vaiko partnere tyrinėjant kalbą, išradinga vadove ieškant atsakymų ir rūpestinga suaugusiąja, kuri stengiasi, kad literatūra teiktų malonumą. Susipažinusi su kiekvienu vaiku, auklėtoja vadovauja ir jo kalbos ugdymui. Ji padeda vaikams pasirinkti knygelę, užrašo jų pasakojimus, padeda dalintis knygelėmis, atsako į klausimus.
Vyresniuoju ikimokykliniu amžiumi baigiasi vienas svarbiausių Žmogaus gyvenimo etapų, pirmasis jo „universitetas“. Tačiau vaikas skiriasi nuo tikro universiteto studento, nes iš karto mokosi visuose fakultetuose. Jis suvokia (žinoma, pagal savo jėgas) gyvojo ir negyvojo pasaulio paslaptis, išmoksta matematikos ir rašto pagrindų.
Išeina jis ir elementarųjį oratoriaus meno kursą, nes turi išmokti logiškai, vaizdingai dėstyti savo mintis.
Įvaldo ir filologijos mokslus, nes išmoksta ne tik emocionaliai suvokti grožinės literatūros kūrinį, užjausti jo herojus, bet ir pajusti bei suprasti paprasčiausias meninio kalbos išraiškingumo priemonių formas.
Jis tampa ir mažuoju kalbininku, nes mokosi ne tik taisyklingai ištarti žodžius ir sudaryti sakinius, bet ir suvokti, iš kokių garsų sudarytas žodis, iš kokių žodžių — sakinys. Visa tai labai reikalinga, kad vaikas galėtų gerai mokytis mokykloje.

2. Konstatuojamo tyrimo metodika ir organizavimas


Šio tyrimo tikslas - ištirti kalbos raidos ypatumus, būdingus 5-7 metų vaikams:
kalbos išsivystymo lygis;
kalbos dalių vartojimas;
sakinio sandara;
kalbos sutrikimai ir pan.
Hipotezės:
vaikų, kurie pradėjo vėliau lankyti vaikų darželį, kalba yra silpniau išsivysčiusi nei lankančių ilgiau;
5-7 metų berniukų kalba yra išsivysčiusi silpniau nei mergaičių.
Uždaviniai:
nustatyti 5-7 metų vaikų kalbos išsivystymo lygį;
išsiaiškinti, kas būdinga šio amžiaus vaikų kalbai;
išsiaiškinti problemas, trukdančias vaikų kalbos raidai.
Tyrime dalyvavo 20 šio amžiaus vaikų. 10 berniukų ir 10 mergaičių, Jie visi lanko Vilniaus l/d. „Bitutė“ „Kiškučių“ grupę.

2.1. Apklausos organizavimas


Savo tyrimui pasirinkau kalbos tyrimo metodą pateiktą daugelyje kalbos raidą nagrinėjančių knygų. Mažieji labai mėgsta žiūrėti, aptarinėti žaislus. Jie daug greičiau negu kas kita paskatina vaiką pasakoti. Taigi, tyrimas vyko pokalbio forma.
Su kiekvienu vaiku pokalbis vyko atskirai. Auklėtoja juos pasikviesdavo po vieną į rūbinėlę, kad netrukdytumėm kitų vaikų veiklai. Kai kurie vaikai kalbėjo nesivaržydami, kiti buvo susikaustę, išsigandę. Pokalbio metu protokolai nebuvo pildomi tam, kad išvengti oficialios aplinkos. Kalbantis su vaiku sukuriama draugiškumo, intymumo atmosfera. Vaikas jaučiasi mažiau susikaustęs. Jei protokolas būtų pildomas iš karto, vaikas jaustųsi lyg tardomas, todėl tai įtakotų jo minčių raišką. Nors kita vertus protokolai užpildyti po pokalbio nėra visiškai tikslūs (žr. priedus).
Tyrimo rezultatai pateikiami diagramose ir lentelėse.
Šį metodo aprašymą konkrečiau pateikia B.Grigaitė savo darbe „Kognityvinės vaiko raidos tyrimo metodikos“ (2002 m.). Tačiau šiuo metodu visiškai pasikliauti galima tik tada, kai vaikas gerai pažįsta tyrėją ir tyrimas atliekamas įprastoje vaikui aplinkoje. Kitais atvejais vaikas drovisi bendrauti su mažai pažystamu žmogumi ir tai trukdo jo kalbos raiškai. Tokiu atveju tyrimo rezultatai negali tiksliai atskleisti visų tikrųjų vaiko kalbos ypatumų.

Raktiniai žodžiai

• kalbos sutrikimai
• ikimokyklinukas
• vaiku kalba