Tomas Manas

Tema	Užsienio literatūra
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Drauge su savo vyresniu broliu Henrichu Tomas Manas XX a. pradžioje iškelia į naują pakopą vokiečių kritinį realizmą ir atsistoja įžymiausių literatūros meistrų gretose.
Patalpinta	2005-07-19
Parsisiuntė	588
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

T. Manas išaugo biurgerių šeimoje, turėjusioje ryškias patriarchalines tradicijas. Nuo jaunų dienų T. Manas nekentė aukštuomenės, buvo koktūs jam ir imperializmo epochos pagimdyti grobuonys, visai nepanašūs į senosios kartos biurgerius. Jaunystėje rašytoją veikė dekadentinių srovių filosofija. Didelis talentas, meilė žmogui ir jo sukurtoms kultūrinėms vertybėms, pagaliau aštrėjantys Vokietijos gyvenimo prieštaravimai nulėmė bendrą realistinę rašytojo kūrybos kryptį.


„Budenbrokai." Gilų žvilgsnį į visuomenę ir žmonių charakterius rodo dar gana jauno T. Mano kūriniai, pirmiausia romanas „Budenbrokai" (1901). Tai šeimyninė istorija, atskleidžianti tipiškos biurgerių šeimos žlugimą. Autorius piešia keturias Budenbrokų kartas. Firmos steigėjas, senasis Johanas Budenbrokas buvo protingas, veiklus, sveiko kūno ir dvasios, o vėlesnių kartų Budenbrokai ilgainiui praranda savo pirmtakų sveikatą ir energiją, sunyksta ir išsigimsta. Ir ne tik nusmunka jų prekybinė veikla, bet ir pats žmonių charakteris netenka vientisumo, smulkėja ir lėkštėj a. Pagaliau paskutinis Budenbrokų palikuonis, priklausąs ketvirtajai kartai, Hanas, jau nebeturi nieko, kas sietų jį su šeimos tradicijomis. Hanas fiziškai silpnas ir ligotas, liguista ir jo psichika. Jis talentingas muzikas, bet jo gyvenimas be perspektyvų.
„Budenbrokai" — buities ir šeimos romanas. Jo pabaigoje skamba labai būdinga T. Manui meno tema, kuriai vėliau rašytojas paskyrė daugelį savo apsakymų ir straipsnių. Jau Hano paveikslas kalba apie prarają, skiriančią biurgerių pasaulį nuo meno. Budenbrokas tampa menininku tik tada, kai nustoja buvęs biurgeriu. Tačiau šias svarbias išvadas kiek temdo T. Mano įsitikinimas, kad tikras menas visada esąs susietas su liguistumu ir mirtimi. Tai ne kartą teigė dekadentinių srovių teoretikai, ir panašios mintys kartojamos kai kuriose vėlesnėse rašytojo novelėse. T. Mano apsakymuose ir straipsniuose nuolat jaučiamas ir nepasitenkinimas liguistu menu, sveiko ir didelio meno troškimas, meilė humanistinėms kultūros tradicijoms.
Pirmojo pasaulinio karo metais T. Mano pozicija buvo gana dviprasmiška: jis atidavė nemažą duoklę nacionalistinėms iliuzijoms, už ką jo brolis, o taip pat R. Rolanas jį griežtai smerkė. Revoliuciniai įvykiai Vokietijoje ir Rusijoje padėjo jam šias iliuzijas įveikti, sustiprino jo kritišką žvilgsnį į Europos reikalus. Labiausiai T. Maną jaudino inteligentijos likimas. Šiai temai jis paskyrė naują stambų romaną „Burtų kalnas".


„Burtų kalnas." Knygos herojus Hansas Kastorpas patenka į tuberkuliozinę sanatoriją. Ten gydosi jo pusbrolis. Sanatorijos gyvenimas tarsi simbolizuoja liguistą, pūvantį buržuazinį gyvenimą ir kultūrą. Žmonės, su kuriais susiduria Hansas, atstovauja skirtingoms idėjinėms pažiūroms. Tokia pažiūrų painiava buvo būdinga to meto inteligentijai. Romane nematyti išeities, bet autoriui gerai pavyko atskleisti tuos nelengvus klystkelius, kuriais ėjo ir prieškarinė, ir pokarinė Vakarų Europos inteligentų karta.
„Burtų kalnas"—vienas T. Mano kūrinių, rodančių ypatingą rašytojo polinkį į filosofinius svarstymus. Si ypatybė išlieka ir vėlesnėje jo kūryboje.
Po 1933 m., atėjus į valdžią Vokietijoje hitlerizmui, T. Manas, kaip ir daugumas geriausių vokiečių rašytojų, gyveno emigracijoje. Anksčiau tolimas bet kuriai aktyviai politinei veiklai, jis dabar dalyvauja vokiečių rašytojų kovoje prieš fašizmą kartu su rašytojais komunistais. Kaip ir anksčiau, T. Manas rūpinasi kultūros problemomis. Ilgų metų darbo rezultatas, studijuojant Getės palikimą, buvo romanas „Lota Veimare".
Po antrojo pasaulinio karo T. Manas visomis išgalėmis skatina Vokietijos susivienijimą, abiejų Vokietijos dalių kultūrinį suartėjimą.
Fašizmo sutriuškinimas ir pokarinė kova už taiką, kurioje rašytojas aktyviai dalyvavo, pastūmėjo jį dar kartą grįžti prie menininko likimo problemos. Taip atsirado bene žymiausias T. Mano romanas „Daktaras Faustas".

„Daktaras Faustas." Romane pasakojama apie tragišką vieno kompozitoriaus likimą. Be paties kompozitoriaus, Adriano Leverkiuno, labai svarbus ir kitas kūrinio veikėjas—Serenas Ceitblomas, jo jaunystės draugas. Ceitblomas savo užrašuose atkuria liūdną Leverkiuno gyvenimo istoriją nuo vaikystės ligi mirties.
Rašytojas pasmerkia dekadentinį meną ir imperializmo tikrovę, tokį meną gimdančią. Leverkiunas be galo talentingas, jam svetimas bet koks savanaudiškumas, ir jis trokšta, kad menas jaudintų žmones, teiktų jiems džiaugsmo ir vilties. Jis gerai mato, kokia bjauri yra jį supanti visuomenė, bet tiki, kad ateis laikas, kai sveikas ir nuoširdus menas atvirai, nevaržomai tarnaus žmonių labui. Deja, XX a. Vokietijoje jis tokio meno kurti nesugeba, kelio į klausytojus neranda ir dėl to giliai kenčia.
T. Manas sugretina savo herojų su Faustu iš senosios legendos, kurią didžiausiam savo kūriniui panaudojo ir Getė. Adrianas Leverkiunas tarytum pardavė sielą pragaro jėgoms—jis priverstas gyventi nekenčiamoje visuomenėje ir savo kūryba jai tarnauti, nors tai jam ir šlykštu. Kilęs iš paprastų žmonių, jis atitrūksta nuo liaudies, užsidaro savyje ir rašo formalistinę muziką. Čia ir glūdi jo tragedija: Leverkiunas supranta, kaip svarbu nugalėti reakciją ir padaryti galą formalistiniam gudravimui, bet pats neįstengia išsiveržti iš painios, liguistos kūrybos rėmų. Jis nesugeba, kaip Getės Faustas, dirbti žmonių labui ir šiame darbe rasti laimę. Ilgainiui, kankinamas sunkios ligos ir visiškai netekęs dvasinės pusiausvyros, Leverkiunas išprotėja.
Sąmoningas herojaus gyvenimas baigiasi dar iki fašizmo įsigalėjimo Vokietijoje, o ir prieš tai Leverkiunas gana retai susidurdavo su politika. Tačiau romanas turi gilią politinę prasmę. Pasakotojas—Serenas Ceitblomas—savo draugo kelius ir klystkelius dėsto jau hitlerininkų viešpatavimo laikais ir neslepia paniekos fašizmui. Iš romano mes matome, kad imperializmo tikrovė, kuri kalta dėl Leverkiuno tragedijos, atnešė pasaulio tautoms ir pačiai vokiečių tautai daugybę kančių. Autorius nuvainikuoja senąjį pasaulį ir jo išsigimstantį meną, nors šiam menui buvo priverstas atiduoti visas savo jėgas net toks talentingas žmogus, kaip Adrianas Leverkiunas.

Raktiniai žodžiai

• daktaras faustas
• tomas manas
• budenbrokai