Švietimo politika Lietuvoje

Tema	Pedagogika
Tipas	Referatas
Aprašymas	Švietimo politika- terminas, palyginti nesenai atsiradęs mūsų edukologijos terminijoje.Vargu ar reikia tuo stebėtis: tarybiniais metais švietimo politiką formavo ne šios srities profesionalai,bet vadovaujantys ideologiniai darbuotojai.Švietimo politikos kurso nebuvo pedagogikos fakultetų studijų programose;apie ją nebuvo rašoma monografijų ar vadovėlių.Taigi išsamesnių švietimo politikos tradicijų nėra.tačiau dabar padėtis sparčiai keičiasi.Šiandienos ir būsimi švietimo vadovai turi išmanyti švietimo politikos pagrindus.Ši sritis šiandien jau nebėra Seimo, Vyriausybės ar Švietimo ir mokslo ministerijos prerogatyva: vis dažniau kalame apie regioninę bei ugdymas įstaigų švietimo politiką.Tai ir paskatino parengti išsamesnę teorinę šios srities apžvalgą.
Patalpinta	2005-05-11
Parsisiuntė	3325
	Parsisiųsti58 KB

Išsamus aprašymas

Įgyvendinti šį sumanymą nebuvo lengva.Sunku buvo rasti panašių studijų pavyzdžių užsienyje.Užsienio šalių aukštųjų mokslų švietimo politikos specialistai aiškino, kad švietimo panorama mūsų laikais kinta taip sparčiai, jog rašyti didesnės apimties šiai temai skirtus veikalus darosi nedėkingas darbas.Kol tekstas rengiamas spaudai, įvyksta pokyčių, ir ką tik išėjusį darbą vėl reikia taisyti.Todėl pastaruoju metu švietimo politikos dėstytojai dažniau į pagalbą pasitelkia studentams skaitomus paskaitų konspektus, kuriuos kiekvienais mokslo metais galima greitai atnaujinti.Deja, kol kas dar neturime materialinių ir technologinių galimybių mokslo metų pradžioje kiekvienam studentui įteikti po išspausdintą naują paskaitų konspektų kopiją.Be to, šia sritimi domisi ne vien aukštųjų mokyklų studentai. Su šiuolaikinės švietimo politikos pagrindais vis dažniau nori susipažinti ir įvairių kvalifikacijos kėlimo renginių dalyviai.Galų gale ši apžvalga gali pasiekti ir tuos, kurie neturi galimybių studijuoti švietimo vadybos magistratūroje ar atvažiuoti į kol kas ne taip dažnai rengiamus švietimo politikos kursus.

Tokie argumentai galiausiai ir lėmė apsisprendimą imtis šio kiek rizikingo darbo.Neabejotina, kad tada, kai šis tekstas pasirodys pasaulio Lietuvos švietimo raidoje jau bus naujų švietimo politikos tendencijų.
Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis – prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė.
Švietimas – asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas. Jis grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų.
Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Todėl jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis.
Švietimo politikos kaip visumos arba atskirų jos apraiškų pobūdis gali būti labai įvairus. Pasak autorių: S.Taylor, F.Rizvi, B.Lingard ir M.Henry (1997), švietimo politika gali būti:

- paskirstomoji. Vienas iš svarbių švietimo politikos klausimų – paskirstyti švietimui skiriamus išteklius.Pvz; švietimo politikos gairėse gali būti numatyta, pagal kokius kriterijus ugdymo įstaigoms skirti vadovėlius ir kitas mokomąsias priemones.
- Perskirstomoji. Kaip pavyzdį galima pateikti pakitusią aukštojo mokslo finansavimo politiką, kai vietoj valstybės finansuojamų ir savo lėšomis studijuojančių studentų vietų įvedamas vienas visiems bendras tūkstančio litų metinis studijų mokestis.
- Simbolinė. Simbolinė politika reiškiasi abstrakčiomis, dažniausiai vertybinėmis, deklaracijomis, kurios nenumato materialių išteklių jai įgyvendinti ir nekuria smulkių veiklos planų.
- Materialioji. Materialioji politika susijusi su konkrečių išteklių politikai įgyvendinti skyrimu.
- Etapinė. Nuosekli pakopų, etapų ar stadijų seka.
- Nuolatinė. Švietimo politikos dokumentai gali pabrėžti nuolatinį ir nenutrūkstamą švietimo reformų pobūdį, švietimo politikos perimamumą, išliekantį keičiantis politinei šalies valdžiai.
- Turinio ir formos. Paprastai kalbant, turinys yra tai, ką valdžia numato daryti, o forma- kaip ji rengiasi tai įgyvendinti. Dažniausiai švietimo politikos turinį skelbia bendrojo pobūdžio politikos dokumentai, pvz; reformos koncepcija ir gairės. Formas numato instrukcijos, nurodymai ir kiti normatyviniai dokumentai.
- Varžomoji ir laisvinamoji. Varžomoji politika numato, ką drausti arba riboti. Jos pavyzdys – narkotikų vartojimo mokyklose prevencijos politika. Kita vertus, politika gali būti siekiama išlaisvinti iš vienų ar kitų iki tol švietimo sistemoje egzistavusių suvaržymų.
- Nukreipta “iš viršaus į apačią” ir “iš apačios į viršų”. “Iš viršaus į apačią” nukreiptą politiką formuoja centrinės valdžios struktūros ir paveda vykdyti žemesniesiems švietimo padaliniams. Toks švietimo politikos pobūdis iki šiol pats įprasčiausias ir dažniausiai pasitaikantis. Tačiau vis dažniau pastebima ir “iš apačios į viršų” nukreiptos švietimo politikos apraiškų.



Švietimo politikos procesas

Problemos iškėlimas
Problemą gali iškelti visuomenė, politikai, pedagogų bendruomenė, žiniasklaida ir kt. Ji gali bręsti metų metus, gali kilti netikėtai. Ekspertai turi ištirti, ar tai iš tiesų problema, spręstina švietimo politikos priemonėmis, ir nustatyti gilumines jos priežastis. Kvalifikuota, objektyvi ir tiksli diagnozė – būtina tolesnių sėkmingų švietimo politikos žingsnių sąlyga.

Politikos formavimas
Švietimo reformatoriam nelengva ištrūkti už jau esančių paradigmų rėmų.Naujų būdų galima ieškoti susipažįstant su kitų šalių patirtimi, semiantis idėjų iš gretimų viešosios politikos sričių.Be abejo, reikia vengti automatiškai perkelti idėjas į konkretų šalies ir esamos švietimo sistemos kontekstą.Nedera pamiršti ir to, kad kitų šalių ar gretimų sričių reformų autoriai yra suinteresuoti nušviesti savo iniciatyvas kuo palankiau, tad jų padėtį reikia vertinti kritiškai.Kita vertus, reformos koncepcija gali būti iš esmės teisinga, bet pernelyg brangiai atsieinanti.Svarbu pasverti galimybes ir sukaupti pokyčiams įgyvendinti būtinus išteklius.

Svarstymas ir sprendimų priėmimas
Prieš priimant sprendimą, reikia numatyti, kieno interesai gali būti užkliudyti t.y. nustatyti suinteresuotųjų grupes.Svarbu išsiaiškinti,kas įgyvendinant naująją politiką laimės daugiau ir kas labiausiai nukentės.Labai svarbu rasti stiprių sąjungininkų ir užtikrinti kuo aukštesnio lygmens politinį palaikymą.Konkrečios priimamo sprendimo formos ir būdai priklausys nuo šalies valdymo ir sistemos centralizavimo laipsnio.

Politikos įvertinimas
Įvertinti politiką reikia dėl to, kad būtų garantuotas grįžtamasis ryšys, nurodytos pasitaikančios klaidos bei sunkumai ir pasiektas didesnis politikos veiksningumas.Priimantiems ir įgyvendinantiems žmonėms ne visada lengva objektyviai įvertinti savo darbo vaisius.Politiką formuoti ir sykiu vertinti-tai beveik tas pats, kas bandyti viename asmenyje suderinti kino režisieriaus ir kino kritiko funkcijas.Sistemos lygmens politiką geriausiai įvertintų su centrinėmis švietimo struktūromis tiesiogiai nesusiję ir universitetuose, nevyriausybinėse švietimo organizacijose arba nepriklausomuose švietimo konsultavimo centruose dirbantys švietimo politikos analitikai











LIETUVOS ŠVIETIMO POLITIKOS PARADOKSAI EUROPINĖS ŠVIETIMO KAITOS KONTEKSTE

Lietuvos švietimo politika – naujas mūsų krašto pedagoginio gyvenimo reiškinys. Sovietiniais laikais Lietuva savarankiškos švietimo politikos neformavo – svarbiausi švietimo sistemos funkcionavimą reglamentuojantys sprendimai buvo priimami Maskvoje. Galimybė kurti savąją švietimo koncepciją atsirado Atgimimo laikotarpiu, o realios jos įgyvendinimo galimybės atsivėrė jau atgavus nepriklausomybę. Taigi Lietuvos švietimo politikos egzistavimo tarpsnis kol kas trumpas. Nepaisant to, Lietuvos švietimo politika jau išgyveno įdomių posūkių, neišvengiamai keliančių tiek pedagogų praktikų, tiek edukologijos mokslo teoretikų susidomėjimą. Vargu ar perdėsime pasakę, kad šis neilgas nepriklausomos švietimo politikos egzistavimo tarpsnis pasižymi savotiškais paradoksais; svarbiausius iš jų norėtume bent glaustai aptarti.
Kai Atgimimo metais buvo kuriama Lietuvos švietimo koncepcija, jos autoriai nevartojo tokių švietimo politikos sąvokų, kaip liberalizmas ar konservatyvizmas. Tiesiog buvo kuriama švietimo koncepcija, kuri atsižvelgtų į tautos tradicijas ir į šiuolaikinės visuomenės poreikius bei interesus. Dabar galime pasakyti, kad sukurta švietimo koncepcija sėkmingai sujungė konservatyviąsias ir liberaliąsias švietimo tendencijas. Juk, pavyzdžiui, gimnazijų atkūrimas, religijos mokymo ir konfesinių mokyklų atgaivinimas, padidėjęs dėmesys savo krašto kultūrai ir istorijai, ankstyvesnė mokymo diferenciacija ir klasikinių, arba akademinių, mokomųjų dalykų išlaikymas – tai vis konservatyviajai švietimo politikai būdingi bruožai. Kita vertus, tėvų teisė (bent jau teorinė) laisvai parinkti savo vaikams mokyklas, privataus sektoriaus atsiradimas ir plėtra, mokyklų tipų ir profilių įvairovė, padidėjęs mokyklų vadovų administracinis ir finansinis savarankiškumas, konkurencijos tarp švietimo įstaigų ir rinkos santykių užuomazgos yra liberaliosios švietimo politikos elementai
. Pirmasis Lietuvos švietimo politikos paradoksas, mūsų manymu, yra tas, kad koncepcijos autoriai, iš kurių vieni vėliau tapo Konservatorių partijos nariais, o kiti daugiau ar mažiau jai simpatizuoja, sugebėjo sukurti šiuolaikišką, novatorišką, orientuotą į bendražmogiškąsias vertybes ir, beje, daugelio užsienio ekspertų gerai įvertintą švietimo sistemos modelį. Klasikinio konservatyvizmo principais vadovaujantis sukurta švietimo koncepcija privalėjo būti gerokai tradiciškesnė ir kur kas liberalesnė.
Antrasis paradoksas: atėjus į valdžią Demokratinei darbo partijai, savo programoje skelbusiai, kad ji laikosi socialdemokratijos idėjų, švietimo reforma sulėtėjo, tačiau ir toliau iš inercijos vyko reformos autorių numatyta kryptimi. Atrodytų, partijai, kuriai svetimas tiek liberalus, tiek konservatyvus požiūris į švietimą, reikėtų nedelsiant grįžti prie vieno iš kertinių – „lygių galimybių“ – socialdemokratinės švietimo sampratos principo. Tuo tarpu ankstyvesnė mokymo diferenciacija ir elitinių mokymo įstaigų kūrimasis net nebuvo kvestionuojami; pasigesta tik formalių „senų gerų“ laikų atributų – mokyklinių uniformų, didesnės centralizacijos ir „išlaisvintų“ nuo religinio mokymo mokyklų.
Trečiasis paradoksas: laimėję rinkimus, konservatoriai, bene vieninteliai turintys išsamiai suformuluotą švietimo raidos koncepciją, atidavė švietimo valdymą krikščionims demokratams. Ir, pagaliau, ketvirtasis paradoksas: krikščionys demokratai, kurių daugelio sričių idėjinė platforma turėtų būti artima konservatoriams, tarp jų ir švietimo, ėmėsi kur kas griežtesnės švietimo reformos ir jos autorių kritikos negu kitados Demokratinė darbo partija. Jau vien dėl šių paradoksų bet kuriam Vakarų švietimo politikos ekspertui nusileistų rankos ir apsvaigtų galva. Nenuostabu, kad iki šiol nėra beveik kvalifikuotų Vakarų mokslininkų darbų apie Centrinės ir Rytų Europos šalyse vykstančios švietimo kaitos procesus. Daugumos Vakarų autorių, rašančių šia tema, publikacijos yra labai paviršutiniškos, o kartais tiesiog klaidinančios. Antai aptikę, kad kurioje iš postkomunistinių šalių valdžioje yra konservatorių arba „nacionalistų“ vyriausybės, jie mėgina joms priskirti itin radikalias tradicionalistines švietimo nuostatas, kas dažniausiai yra gana toli nuo teisybės. Ir, priešingai, šalyse, kuriose valdžią turi buvusių komunistų reformatorių partijos, mėginama įžvelgti socialdemokratines švietimo plėtros tendencijas, o tuo tarpu nė vienoje iš Centrinės ir Rytų Europos šalių net nebuvo pradėta rimčiau diegti socialdemokratinį švietimo modelį. Postkomunistinių šalių švietimo teoretikų darbai šia prasme yra kur kas brandesni ir pasižymi didesne įžvalga. Deja, tarptautinį pripažinimą turinčių mokslininkų tarp jų tėra nedaug, todėl ir publikacijų anglų ar kitomis tarptautinėmis kalbomis Centrinės ir rytų Europos autoriai tėra paskelbę vos keletą. Žinomiausi iš švietimo kaitos tema rašančių autorių yra rumunas C. Birzea (1995, 1996a, 1996b), vengrai G. Halaszas (1992, 1996) ir T. Koma (1992), čekas L. Cerychas (1995, 1996a, 1996b) bei dar vienas kitas.
Kodėl postkomunistinių šalių švietimo politika kelia tiek neaiškumų Vakarų edukologams? Mūsų manymu, taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, daugelio Centrinės ir Rytų Europos šalių politinės partijos dar neatitinka klasikinio, Vakaruose seniai vyraujančio partijų supratimo; partijos ne visada tiksliai atspindi idėjas, už kurias realiai kovoja kuri nors politinė jėga. Tad ir švietimo srityje dažnai vyksta ne politinių idėjų, bet atskirų grupių kova, kuri kyla daugiau dėl asmeninių simpatijų ar antipatijų, o ne dėl aiškiai įsisąmonintų švietimo politikos nuostatų. Antra, daugelis partijų švietimo politikai skiria gana mažai dėmesio: jų švietimo programos arba visai nesuformuluotos, arba nusakytos bendromis frazėmis, nepateikiant aiškios praktiškai įgyvendinamos koncepcijos. Todėl, tokioms partijoms atėjus į valdžią, užuot pradėjus įgyvendinti sistemingą reformą, imamasi fragmentiškų pakeitimų atskirose švietimo grandyse. Tokie pakeitimai trikdo jų pirmtakų inicijuotos švietimo kaitos eigą, tačiau nepajėgia pakeisti jos bendrosios krypties. Trečia, dažnai nepaisoma švietimo kaitos dėsningumų, o švietimo kaitos principai veikia taip pat, kaip ir, pavyzdžiui, ekonominės kaitos. Galima sukurti puikią ekonomikos atgaivinimo programą, tačiau jei nebus atsižvelgiama į pereinamojo laikotarpio ekonomikos dėsningumus, viskas liks tik gražūs norai. Tas pats tinka ir švietimui: politinės partijos gali deklaruoti pačius kilniausius švietimo reformos tikslus, tačiau, nesusipažinus su švietimo kaitos principais ir į juos neatsižvelgus, tie gražūs ketinimai gali iš anksto būti pasmerkti nesėkmei. Ketvirta, Centrinės ir Rytų Europos šalyse nepakankamai atsakingai žiūrima į šalies švietimo politikos pristatymą. Skirtingai nuo grynai mokslinių pedagoginių konferencijų, į tarptautinius švietimo politikai skirtus renginius dažniausiai važiuoja ministerijos atstovai, turintys pristatyti vyriausybės vykdomą politiką. Kadangi ministrai labai užsiėmę, dažniausiai į tokius renginius papuola viduriniosios grandies švietimo valdininkai, kurie gerai žino savo kuruojamą sritį, tačiau jiems trūksta kompetencijos, reikalingos globaliai švietimo kaitos proceso analizei. Tad nereikia stebėtis, kad Vakarų edukologai, studijuodami tokių konferencijų medžiagą, nesusidaro išsamaus vaizdo, arba, dar blogiau, susiformuoja iškreiptą nuomonę apie kurioje nors postkomunistinėje šalyje vykstančius švietimo kaitos procesus.

Raktiniai žodžiai

• švietimo politika
• svietimo politika
• švietimas lietuvoje