Švedija

Tema	Geografija
Tipas	Referatas
Aprašymas	Švedija yra šiaurės pusrutulyje. 55 - 67 laipsnių platumoj ir 10 - 22 laipsniai rytų ilgumos. Ji iš rytų ribojasi su Suomija, Botnijos jūra, iš šiaurės ir šiaurės rytų su Norvegija, o iš pietryčių, pietų, pietvakarių skalauja Baltijos jūra.
Patalpinta	2005-07-07
Parsisiuntė	1483
	Parsisiųsti118 KB

Išsamus aprašymas

Švedijos jūrinės sienos ilgis apie 6700km. Švedijos Plotas - 410929km², iš jo iki 100m aukščio - 25, 100 - 200m - 17. Iš pietų į šiaurę driekiasi plokščia Skonės lyguma, Smolando aukštuma, raižyta ežeringa Svealando žemuma, Norlando plato, Skandinavijos kalnai. Pakrantėje yra daug salų, šcherų ir fiordų . Didžiausios salos: Gotlandas- “Baltijos perlas”- 3001km², Elandas -1344km², Orustas - 346km². Miškai užima 53% viso Švedijos ploto, kalnai ir glečeriai 16%, pelkės 11%, ežerai 8%, o dirbama žemė bei pievos ir ganyklostik 9% šalies teritorijos. Švedija užima pirma vieta Europoje pagal hidroenergetinius resursus. Ilgiausia jos upė Tornelvas -570km, didžiausi ežerai: Venernas - 5585km², Veternas - 1912km², Melarenas - 1140 km², aukščiausias kalnas Kebnekaizė - 2111m. Ilgiausias laivybinis kanalas Dalslando -255km su 28 šliuzais.
Klimatas jūrinis su švelnia žiema ir vėsia vasara pietuose ir centre; vidutinių platumų klimatas yra žemyninis su atšiauria žiema ir šalta vasara šiaurėje.Vidutinė daugiametė temperatūra sausio mėnėsį šalies centre ir pietuose 0-5 laipsniai šalčio, Liepos mėnėsį Šiaurėje būna 10-11, centre ir pietuose 15-17 lapsniį šilumos. Kritulių kiekis kalnuose 1500-2000, lygumose 300mm, sniego danga išsilaiko 5-7 mėn.
Gamtosauga. Šalyje 20 nacionalinių parkų: Serek, Stora, Sjofallet, Padjelanta ir kt., 16 ichtiologinių, 60 zoologinių, 230 omitologinių rezervatų ir apie 1000 draustinių .Visi draustiniai ir rezervatai užema 5% šalies ploto.
Gyventojų skaičius pirmąjį milijoną pasiekė 1620m. , antrą - 1767m., trečią - 1809m., penktą - 1896m., septintą - 1950m., aštuntą - 1969m., Gyventojų sakičius 1985m. buvo 8360000, 1990 - 8527000, dabar gyvena apie 8.64mln. žmonių. Gyventojų tankumas - 21žm/1km².
Vidutinis metinis gyventojų prieaugis yra +0.3%. 1000 gyventojų gimstamumas 13.6, mirtingumas 10.8.Nemažas kūdikių mirtingumas 5.8. Švedijoje žmonės gyvena gana ilgai, Vidutinis sulaukiamas amžius metais: vyrų - 74.2, moterų - 80.6. Abu užima 2 vietą Europoje, pagal ilgaamžiškumą .Šalyje gyvena daugiau moterų negu vyrų. Deja, Švedija užema pirma vieta pasaulyje pagal senų žmonių, per 60m. - skaičių, neįskaitant mikrovalstybių. Dėl to, kad šalyje daug senų žmonių, bijoma, kad švedai neišnyktų .
.Pasaulyje gyvena apie 9mln. švedų, iš jų 86% Švedijoj, 9% JAV, 3% Suomijoje, 1% Kanadoje. Švedijoje gyvena apie 1mln. imigrantų, iš jų 420 tūkst. kitų šalių piliečių, 350 tūkst. gavusių Švedijos pilietybę ir 280 tūkst. imigrantų, gimusių Švedijoje, palikuonys. Didėja gimstamumas daugiausia dėl jaunesnio gimdančiųjų amžiaus, taip pat mažesnio laikotarpio tarp gimdymų. Šeimos idealas du vaikai - berniukas ir mergaitė. Nemažėja vedybų, nedaugėja skyrybų, nors 50% vaikų nesantuokiniai .
1990m. ekonominis nuosmukis pasiekė apogėjų. Bendras vidaus produktas sumažėjo 5%, nedarbo lygis net 10%. Biudžeto deficitas 14%. To priežastis dideli mokesčiai :56,8% nuo BVP bei bankų krizė - infliacija 14%. 1991metais pradėjo mažėti eksportuojamos produkcijos apimtis ir kainos, todėl firmos nedidino atlyginimų, ir dėl to infliacija pasiekė net 13%, o šių metų pabaigoje tik 2%. Infliacijos mažėjimas sužlugdė nekilnojamojo turto rinką, kainos sumažėjo. Bankai buvo ypač keblioje situacijoje, nes užstatytų pastatų kainos buvo mažesnės už apdraustų paskolų ir todėl apsimoka negrąžinti paskolos. 1993m. pradėjo taisytis ekonominė situacija. BVP pradėjo kylti, nedarbo lygis kristi. Biudžeto deficitas buvo 217mlrd. Švedijos kronų. Buvo pradeta taikyti programa: mažinti socialines išmokas ir valstybės sektoriaus finansavimą. 1993m. biudžeto deficitas 13% BVP, o 1990m. jo visiškai nebuvo. 1993m. valstybės skola sieke 71% BVP. 2/3 šalies piliečių gauna pajamų iš vyriausybės: kaip valstybės tarnautojai, kaip socialinių pašalpų gyventojai. Švedijai priklausančios užsienyje įmonės klesti. Nuo 1974 - 1993 gamyba Švedijoj padidėjo 16%, o švedų kontroliuojamų tarptautinių bendrovių 180%.
Beveik 80% Švedijos darbininkų yra vienos iš dviejų centralizuotų profsąjungų nariai. Šių profsąjungų derybos su centrine darbdavių organizacija beveik 60 metų padėjo efektyviai nustatyti visų dirbančiųjų atlyginimus. Darbo užmokesčių suvienodinimo idėja būdinga tik Švedijai ir skiriasi nuo centralizuoto reguliavimo, kuris praktikuojamas kitose šalyse. Švedijos profsąjjnga pradėjo agresyvią kampaniją už tarpšakinį darbo užmokesčio suvienodinimą, neatsižvelgdami į atlikto darbo rūšį. Darbo užmokesčiai mažai Švedijoj skyrėsi.
Švedijoje veikia profsąjungos ekonomistų sukurtos modelis “švediškas modelis”, kurį sudaro du modeliai: Rehn - Meidner modelis (jis pagrindinį dėmesį skiria ekonomikos struktūriniams pokyčiams bei augimui), EFO modelis (jis pabrėžia konkurentabilumo išlaikymą, kontroliuojant darbo užmokesčio augimo tempus).
Rehn - Meidner modelis. Centralizuotas reguliavimo derinimas su darbo užmokesčių suvienodinimu, esant ribotai darbo pasiūlai, skatina greitą ekonomikos technologinės bazės transformaciją. Darbo užmokesčių suvienodinimas šiame modelyje turi dvigubą efektą:
• Baudžiamos žemo technologinio lygio įmonės, kurios neturi teisės mokėti mažus atlyginimus. Jos turi didinti savo efektyvumą arba pasitraukti iš biznio netekę darbo darbininkai perkvalifikuojami ir nukreipiami į aukšto technologinio lygio įmones.
• Aukštas technologis lygis, našiose įmonėse drbininkai negali reikalauti didesnio atlyginimo. Tokiu būdu užtikrinimas didesnės pelnas, kurį galima skirti investicijoms ir augimui.
Valstybės pareiga šiame į pasiūlą orientuotame modelyje yra vykdyti kietą nonetarinę ir fiskalinę politiką, ruošti perkvalifikavimo programas, įdarbinti perkvalifikuotus darbininkus.
EFO modelis. Šis modelis daugiausiai dėmesio skiria Švedijos produkcijos konkurentabilumui tarptautinėje rinkoje. Darbo užmokestis sektoriuose, gaminančiuose produkciją prekybai, turi būti toks, kad švediškų prekių kainos nesiskirtų nuo užsieninių. Darbo užmokesčio augimas nustatomas pagal tarptautinį kainų kilimą ir našumo augimą šiuose sektoriuose. Pagal atlyginimą sulyginimo politiką darbo užmokesčio augimas kituose sektoriuose turi prilygti augimui šiame sektoriuje, nors našumas pirmuosiuose auga santykinai lėčiau.
Proceso svyravimai. Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio Švedijos modelis turėjo didelį pasisekimą. Tačiau devintame dešimtmetyje našumo augimas sulėtėjo, o darbo užmokesčio infliacija kasmet kilo vidutiniškai 8%. Iš 5-osios vietos pagal suvartojimą vienam gyventojui Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos šalyse 1970m. Švedija nukrito į 12 vietą 1990m. Šiuo metu Švedijos ekonomika patiria mažiausią paklausą per per paskutiniuosius 40 metų. Nuo 1990m. I ketvirčio iki 1993m. II ketvirčio realaus BNVP apimtis sumažėjo daugiau kaip 8%. Tuo pačiu metu nedarbas (įskaitant tuos, kurie persikvalifikuoja pagal darbo rinkos programas) išaugo nuo 3,5% iki beveik 13%. Blogėjo ir valstybės finansinė padėtis, finansiniais 1993/1994m. numatomas biudžeto deficitas viršina 18% BNVP.
Pagal Ramasvamį, krizės šaknys yra Švedijos ekonomikos pagrindinėse struktūrinėse problemose (didelė darbo užmokesčio infliacija, našumo augimo sulėtėjimas).
Didelė darbo užmokesčio infliacija. teoriškai, centralizuotas darbo užmokesčio reguliavimaas turėtų sulaikyti infliaciją. Ramasvamis pateikia tris priežastis, dėl kurių centralizuotas reguliavimas negali išsaugoti mažos darbo užmokesčio infliacijos:
1. Reguliavimo keliais lygiais sistema. Darbo užmokesčio didinimas nustatomas centralizuotai. Bendras nedarbo lygis stabdo nominalaus darbo užmokesčio didinimą. Tačiau žemesniame lygyje realaus darbo užmokestis vis tiek turi tendenciją kilti. Todėl centrinių profsąjungų uždavinys - nustatyti tokį nominalų atlyginimą, kad liktų erdvės realiam darbo užmokesčiui kilti neaugtų infliacija. mažos pasaulinės infliacijos ir neaugančio našumo sąlygomis gali kilti mintis nustatyti žemą ar net neigiamą nominalaus darbo užmokesčio augimo tempą. Šis sprendimas būtų ypatingai nepopuliarus, todėl devintaljame dešimtmetyje Švedijos profsąjungos susitarė dėl nominalaus darbo užmokesčio didinimo, nepagrįsto užimtumu ir našumo augimu.
2. EFO modelio atsisakymas. 1983m. darbininkai pradėjo reikalauti, kad darbo užmokestis būtų nustatomas nepriklausomai nuo švediškų prekių konkurentabilumo tarptautinėje rinkoje. Atsisakius išorinio pagrindimo, didėjantis darbo užmokestis negalėjo palaikyti produkcijos konkurentabilumo.
3. Darbo rinkos programos. Esant žemam nedarbo lygiui, kaip tai buvo Švedijoje dešimtajame dešimtmetyje, darbo rinkos progamos (ypač viešieji darbai, apmokami rinkos atlyginimais) greičiau suteikia dirbantiesiems garantijas išvengti tikro nedarbo, negu sudaro bedarbiams sąlygas konkuruoti dėl darbo.
Lėtas našumo augimas. Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos našumas Švedijoje augo santykinai lėtai ir buvo mažesnis už Europos sąjungos vidurkį. Ramasvamis mano, kad tarp našumo augimo ir centralizuotos darbo užmokesčių reguliavimo sistemos yra tiesioginis ryšys. Kai našumas keliamas, centralizuotai reguliuojant ir suvienodinant darbo užmokesčius, mažėja skirtumai tarp įmonių, jos negali panaudoti lankstesnių, skatinančių iniciatyvą, apmokėjimo schemų. Nuo 1960m. iki 1970m. ekonominės sąlygos buvo palankios centralizuoto reguliavimo ir darbo užmokesčių suvienodinimo politikai. Tačiau vėliau sąlygos pradėjo keistis ir ši taktika nebetiko. Pagrindiniai pasikeitimai buvo:
• technologiniai pasikeitimai pramonėje. Aštuntalame dešimtmetyje baigėsi pramonės transformacijos, permetant darbininkus iš žemo technologinio lygio įmonių į aukšto technologinio lygio įmones, procesas. Tolesnis darbo našumo augimas buvo galimas tik didinant vidinį efektyvumą ir tobulinant egzistuojančių įmonių struktūrą;
• darbo organizavimo pasikeitimai. Tarp 1980 ir 1990m. daugelyje industrinių šalių, tame skaičiuje ir Švedijoje, pradėta taikyti lankstaus darbo praktika. Tačiau įmonių ir darbininkų iniciatyvą didinti našumą Švedijoje stabdė darbo rinkos institucija, besistengianti apriboti darbo užmokesčių skirtumus;
• apmokymas ir įgūdžiai. Naujomis sąlygomis specifiniai, su įmonės darbu susiję įgūdžiai, įgyja didesnę reikšmę už bendras žinias, suteiktas centralizuoto mokymo programų. Centralizuotas reguliavimas ir darbo užmokesčių suvienodinimo politika stabdo įmonių iniciatyvą pačioms išsiugdyti savo darbininkus, sugebančius savarankiškai priimti sprendimus ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą. Remasvamis daro išvadą, kad, norint įveikti dabartinę Švedijos ekonomikos krizę, reikia iš pagrindų pakeisti kai kurias aukščiau aptartas darbo rinkos institucijas.
Švedija nuo 1997 metų bendradarbiauja su Ignalinos atomine elektrine.Švedijos vyriausybė ir parlamentas nusprendė, kad ši bendradarbiavimo programa bus tęsiama, ir tam bus teikiamas didelis dėmesys. Taigi, parama Ignalinos AE dar bus mažiausiai dvejus-trejus metus. Švedija taip pat padės koordinuoti visus Ignalinos AE saugos gerinimo darbus ir gauti jiems nacionalinę bei tarptautinę finansinę paramą. Bus tęsiami jau pradėti projektai, atsižvelgiant į įvairių analizių ataskaitas (SAR, RSR, ISP, “Barselina” - 4 fazė) bei jose pateikiamas rekomendacijas. Nauji projektai bus pasirinkti, suderinus jų prioritetus su minėtomis ataskaitomis. Tikimės, kad mūsų darbas bus efektyvus ir per trumpą laiką padės pagerinti Ignalinos AE saugą.

Raktiniai žodžiai

• švedija
• svedija
• svedijos ekonomika