Stresas pareigūnų darbe

Tema	Psichologija
Tipas	Kursinis darbas
Aprašymas	Šią temą pasirinkau pats, nes jau prieš keletą metų pradėjau domėtis stresu ir jo įveikimo būdais. Pirmoji mano knyga apie stresą, kurią aš perskaičiau, buvo D. Karnegio “Kaip įveikti stresą ir pradėti gyventi”. Prisimenu, kad tuo metu pats buvau patekęs į sunkią psichologinę krizę, ir “visas pasaulis atrodė pilkas ir juodas”. Draugė pasiūlė perskaityti šią knygą, ir ... miegoti nuėjau su šypsena. Tai mane ypač paskatino susidomėti stresu ir jo įveikimu.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	17371
	Parsisiųsti34 KB

Išsamus aprašymas

Renkant literatūrą kursiniam darbui susidūriau su dideliais sunkumais. Visose bibliotekose, kuriose teko lankytis, apie pataisos darbų įstaigų darbe pasitaikantį stresą nėra ne tik lietuvių kalba, bet ir kitomis užsienio kalbomis. Todėl daug kur teko remtis informacija iš knygų apie stresą apskritai, ir bandyti tai sugretinti su pataisos darbų įstaigų darbe galinčiomis pasitaikyti situacijomis.
Versdamas literatūrą iš užsienio kalbos, teko naudotis LTA turimu kompiuterizuotu lietuvių-anglų kalbos žodynu (LED). Deja, daug kur susidūriau su pažodinio vertimo sunkumais, nes literatūroje buvo dažnos psichologinės sąvokos, kurias verčiant pažodžiui gaunasi nevisiškai suprantamas tekstas, todėl išvertęs tekstus parašydavau mano nuomone tinkamą vertimą, kuris kai kuriais atvejais gali nevisiškai atitikti originalo tikslumą.
Kiekvieną kursinio darbo dalį stengiausi pagrįsti atlikto tyrimo rezultatais, pateikiau stulpelines diagramas pagal atitinkamą temą.

I.Stresas
Streso samprata

Stresas - tai žmogaus būsena, kylanti dėl įvairių ekstremalių poveikių, t.y. stresorių.[1] Streso sąvoka yra labai plati, o daugelis tyrinėtojų stresu laiko viską, kas vyksta su žmogumi, kai jis nemiega. Pirmasis streso termino sukūrėjas H.Selye įsitikinęs, kad netgi visiškai atsipalaidavęs žmogus patiria tam tikro laipsnio stresą. [3] O jeigu taip, tada galima tarti, jog streso nebuvimas reiškia mirtį. Mūsų nuomone, visa esmė glūdi žodžiuose “tam tikro laipsnio” . Aišku, kad teisus yra streso autorius H. Selye, rašydamas, jog “sužeistas kautynėse kareivis ir juo besirūpinanti motina, arklių lenktynes stebintis lošėjas ir lenktynininkas, badą kenčiantis ir persivalgėlis, nuolatinės baimės apimtas krautuvininkas ir besistengiantis dar vieną milijoną gauti pirklys - visi jie patiria stresą”. [5]
Pasak H. Selye, stresas yra nespecifinė organizmo reakcija į kiekvieną nepalankų išorinį ar vidinį poveikį - reikalavimą organizmui. ši reakcija (stresas) nepriklauso nuo stresoriaus prigimties ir reiškiasi bendru adaptacijos sindromu - atsakomąja reakcija, kuri iš esmės yra visuma adaptacinių - apsauginių mechanizmų, padedančių išlaikyti organizmo gyvybingumą. Tačiau kaip ir kiekviena organizmo reakcija arba refleksas, taip ir stresas dažnai tampa per didelis, o tada jis (t. y. distresas) yra destruktyvus, lyg ir autoagresiškas, ypač kai pereinama į išsekimo stadiją.
Daugelis tyrinėtojų mano, kad emocinis stresas būtinai susijęs su skausmu ir kančia. P. Lazarusas tiesiog sako, jog stresas visada žmogui gresia blogybe arba yra blogybė.[5] Tačiau nemaža mokslininkų teigia ir kitaip. Vėl gi H.Selye rašo : “...normalus darbas, tenisas, aistringas pabučiavimas gali sukelti nemažą stresą visai nepakenkdamas”.[9] Taip mano ir žinomas švedų mokslininkas L. Levis. Jis teigia, kad tokios emocinės būsenos kaip džiaugsmas, džiūgavimas arba seksualiniai malonumai, susiję su tokiomis ryškiomis psichofiziologinėmis reakcijomis, kokios būdingos ir neigiamoms emocijoms. [5]
Taigi nenukrypstant nuo pasirinktos temos, galima pasakyti, kad stresas neturėtų asocijuotis vien su neigiamomis emocijomis, nors būtent jas ir jų įveikimo būdus bus turima omeny.
Pastaraisiais metais, ypač užsienio šalyse, streso mokslinis tyrinėjimas žymiai suaktyvėjo. Nuo užsienio šalių stengiasi neatsilikti ir Lietuvos vidaus darbų sistema: visos pataisos darbų įstaigos turi psichologus, padedančius įveikti sunkesnes psichologines problemas. Ypač tai yra aktualu greitojo reagavimo būriams “Aras”.

Fiziologiniai pakitimai ir savijauta streso metu

Stresas - vidinė būsena, pasižymi tuo, kad sukelia padidintus reikalavimus adaptaciniams organizmo sugebėjimams ir jį aktyvuoja (pvz., tuo, kad sustiprina organizmo hormonų - kortikosteroidų, katecholaminų ir kt. - gamybą).[1]
Psichikos srityje stresas pasireiškia įtampa, susierzinimu, baime, nerimu, pykčiu ar kitomis emocijomis, tokiomis kaip vidinis diskomfortas ir vidinės pusiausvyros praradimas. Tokioje būsenoje gali sumažėti dėmesingumas, mąstymo lankstumas, logiškumas, valia ir sąmoninga elgsenos kontrolė. Todėl ir streso būsenoje esančio žmogaus elgesys dažnai tampa kitoks, nei jam įprastas: vangesnis arba priešingai, aktyvesnis.[1]
Daugelis žmonių kartais kenčia nuo įtampos priepuolių, iššaukiamų psichologėmis problemomis. “Tokius priepuolius atspindi du skirtingi jų lygiai: 1. Įtampos jausmas tarsi užpildo visą aukos kūną, užgoždamas visas kitas emocijas. Atsiranda padažnėjęs širdies plakimas, apsunkintas kvėpavimas, šaltas prakaitas, drebulys keliuose ir besiartinančios mirties jausmas. Nors iš tikrųjų nieko pavojingo gyvybei ar sveikatai nėra; 2. Žmonės rodo tendenciją įtampos priešinimuisi. [8]
Tai, kad žmogaus organizme vyksta įvairūs pakitimai streso metu, pirmasis įrodė H. Selye. Jis tyrė žiurkių reakciją į svetimkūnius atsiradusius jų organizme po atitinkamos dozės injekcijos. Jis pastebėjo, kad organizmas pats neatidėliotinai reaguoja į išvirkštą svetimos kilmės skystį. Po pirmosios aliarmo reakcijos organizmas adaptuojasi ir parodo pasipriešinimą, bet pasipriešinimo periodo trukmė priklauso nuo įgimtų organizmo savybių ir nuo stresorių stiprumo. Organizmas priešinasi kol galų gale seka išsekimas. Negalima sakyti, kad išsekimas vyksta dėl kalorijų išsinaudojimo: juk priešinimosi metu buvo normalus maitinimas.[8]
Tuo norima pasakyti, kad organizmas visą laiką rūpinasi savimi, ir iškilus stresui priešinasi žalingoms jo pasekmėms. Dažna ir besikaupianti įtampa alina žmogaus fizines ir psichines jėgas, daro jį dirgliu, suirzusiu, depresyviu ar agresyviu. Mažėja jo darbingumas, kūrybiškumas, blogėja santykiai su aplinkiniais.

Streso sukeliamos ligos

Itin stiprus stresorius kartais gali sukelti ne tik somatinius sutrikimus, bet ir nervų ar net psichines ligas.
Mokslininkai V. Miasiščevas ir B. Kavarskis iš 1000 pacientų ligos istorijų išsirinko 643 ligonius, sirgusius grynomis neurozėmis. Pasirodė, kad 71% iš jų neurozė kilo daugiausia dėl šeimyninių - buitinių konfliktų, o 29 % - dėl gamybinių konfliktų ar sąlygų. Iš šeimyninių buitinių - konfliktų priežasčių tik 6,5 % stresorių susiję su materialiniais sunkumais. Dažniausios stresinės situacijos, sukėlusios neurozines būsenas, buvo sutuoktinių ar jų tėvų kivirčai (30 %). Iš gamybinių stresorių dažniausia buvo per didelė įtampa, kurią sąlygojo darbo pobūdis.[5]
Ūmus, šokinis, arba lėtinis emocinis išgyvenimas, daugiausia patiriamas dėl emocijų, gali sukelti įvairias liguistas būsenas: sutrikdyti širdies bei kraujagyslių sistemą, sukelti odos ligas (egzemą, žvynelinę), skrandžio opą ar dvylikapirštės žarnos sutrikimus.
Stresorių poveikis organizmui
Psichogeniniai poveikiai
Galvos smegenų žievė

Dar daugelis žmonių šiuo metu geriausiu vaistu nuo streso laiko alkoholį. Darydamas antistresorinį poveikį, alkoholis veikia centrinę nervų sistemą, nes žmogaus organizme nėra nei vienos sistemos, nei vieno organo, kurie nepakistų, veikiami sistemingai vartojamo alkoholio.
Praktikos metu, ruošdamasis kursiniam darbui, dažnai klausdavau pareigūnų, kaip pas jie įveikia stresą. Pats dažniausias atsakymas buvo “alkoholiu”. Nevienas prisipažino, kad darbo metu, ypač kai situacija būna labai įtempta, dažnai išgeria “50 gr. degtinėlės - profilaktiškai”. Po kiek jie išgeria po darbo aš nesidomėjau, bet supratau, kad pareigūnams toks streso įveikimo būdas labiausiai prieinamas ir patinkantis.
Kaip dažnai pažeidžiamas sergančiojo alkoholizmu organizmas, galima spręsti iš tyrimo, kurį atliko profesorius A. Kačiajevas. Išstudijavęs ligonių medicinines korteles poliklinikose ir išanalizavęs alkoholizmo vystymosi laiką, A. Kačiajevas nustatė, kad iki alkoholizmo susiformavimo tik 1,3 % tiriamųjų sirgo širdies bei kraujagyslių, 0,97 % - skrandžio bei žarnyno ir 1,6 % - kvėpavimo organų ligomis. Kai šiems asmenims išsivystė lėtinis alkoholizmas, pasirodė, kad 28% iš jų serga širdies bei kraujagyslių, 17,6 % - skrandžio bei žarnyno, 6 % - kvėpavimo organų ir 30 % - kepenų bei tulžies latakų ligomis.[5]
Be to jau dabar yra nustatyta, kad alkoholis nepaprastai stipriai veikia smegenis, o ypač visą imuninę sistemą ir t.t., o juk nesunku pastebėti, kad asmenys pastoviai vartojantys alkoholinius gėrimus nepasižymi gera atmintimi, loginiu mąstymu.
Taigi neabejotina, kad alkoholis yra ne vaistas nuo stresoriaus, o labai pavojingas daiktas. Geriantys net nedidelį alkoholio kiekį “iš liūdesio”, “dėl drąsos” patys save apgaudinėja. šiek tiek nuslopinę neigiamų emocijų jutimą, jie rizikuoja patekti į lėtinio alkoholizmo pinkles, o tai kur kas blogiau, negu bet kuris stresorius. Kas yra labai įdomu, jog kiekvienas kartais išgeriantis žmogus galvoja, kad jis visiškai kontroliuoja situaciją. Paprastai šie asmenys dažnai kartoja sau ir artimiesiems, kad jis “laisvai gali nustoti išgerdinėjęs, jei tik pats to panorėsiąs” . Tai rodo dar ir perdėtą pasitikėjimą savo valia, kurios paprastai tokie žmonės visiškai neturi.

II.STRESO ĮVEIKIMAS
Streso priežastys, stresoriai

Daugelis žmonių yra neišvengiamo ir kasdien didėjančio streso aukos, nes nepakankamai būna gryname ore, nuolat patiria nepriteklius ir karštligiškai skuba. Nervinamės dėl pinigų trūkumo, didėjančių mokesčių, monotoniškų televizijos programų, baimės prarasti darbą ir t. t. .Be to kiekvieną dieną iškyla ir naujos problemos dėl nesutarimų su viršininkais ir bendradarbiais, rietenos šeimoje, barniai visuomeniniame transporte ir t. t. .Be to, dažnai susiduriame ir su kritiškomis gyvenimo situacijomis: mirtimi, nelaimingais atsitikimais ir traumomis, skyrybomis šeimoje ir kt. . šios abi streso rūšys ir vadinamieji maži stresai nepaprastai išsekina žmones ir trumpina jų gyvenimą.
Stresą sukelia stresoriai. Dr. Šraineris išskiria tokius darbinius stresorius:[8]


Pareigūnų darbe ypač gausu stresinių situacijų. Pataisos darbų įstaigos darbuotojo darbas yra vienas iš įtempčiausių, o gal ir pats įtempčiausias. Jo akiratyje visą laiką yra žmonės - pikti ir geraširdžiai, kerštingi ir nuolankūs, maišantys dirbti ir padedantys.Su jais visais bendraujama , privalu visų išklausyti ir kiek begalėdamas padėti - bent jau tokia yra idealaus valstybės pareigūno pareiga.
“Siekiant geriau pažinti stresą ir jo priežastis, o taip pat kovą su juo, yra išskirti 4 pataisos darbų įstaigų darbe dažniausiai pasitaikantys stresoriai. Tai tarpgrupiniai, organizaciniai, tarpasmeniniai ir individualūs stresorių faktoriai. Toliau yra išskiriamos 4 svarbiausios streso įveikimo fazės - vadovavimosi modeliai, labiausiai tinkantys įveikti stresą pareigūnų darbe. Tai yra: (1) švietimas, apimantis susipažinimą su stresu, skirtas, prižiūrėtojams ir šių pareigūnų šeimoms; (2) Prevencija, apimanti tinkamo fizinio paruošimo lygio vystymą ir siekimą, įvertinimą ir medicininio pobūdžio pagalbą; (3) Palaikymas, apimantis įsikišimą į krizę (ypač potrauminių incidentų atveju) , įtemptos priežiūros palaikymo sistemą, ir profesionalios psichologinės pagalbos suteikimo; (4) Mokslinį tyrinėjimą, apimant pataisos darbų įstaigų darbe pasitaikančio streso tebevykstantį tyrimą.”[7]
Pareigūnų darbo stresoriai

Kai kurie šie stresoriai taip dažnai pasitaiko pareigūnų darbe, kad be galo sunku juos pakeisti. Tačiau kai kurie gali būti efektyviai minimalizuojami per organizacinį darbą.

Tarpasmeniniai stresoriai
Šeima
Neretai pareigūnų šeimos turi patiria įvairių sunkumų, kurių kartai net nežino kitos šeimos. Darbo laiko kaitaliojimasis, nerimas apie pavojus, partnerio nebuvimas atostogų metu ar naktimis, vaikų klausimai: “Kur išėjo tėtis?” - visa tai daro šeimos santykius įtemptais. Pareigūnai yra linkę pasinerti į savo darbą užmirštant savo pareigas šeimai. Taip elgdamiesi jie praranda galimybę bendrauti su šeimos nariais. Tai svarbi problema pareigūnų šeimose ir ji gali būti sprendžiama, mokant šeimos narius atitinkamai bendrauti.
Vienas iš galimų kovos būdų su šia opia problema yra šeimos švietimas. švietimas apie galimą stresą šeimoje turėtų apimti susipažinimą su pasirinkto darbo funkcijomis (šis susipažinimas tūrėtų įvykti prieš atsirandant galimai konfliktinei situacijai šeimoje) , problemomis, dažniausiai pasitaikančiomis pareigūnų vedybiniame gyvenime, susipažinimą su galimybėmis dažniau pasimatyti su partneriu, ir t. t. .
Visus žmones nervina dalykai, kurie įsibrauna į jų asmeninį gyvenimą. Žmonėms šeima visą laiką asocijuojasi su šiluma, jaukumu dar vadinamu “šeimos židiniu”. Bet kas, kas kėsinasi į šį šventą dalyką, sukelia savaiminį pasipriešinimą iškilusiam pavojui, nesvarbu ar tai teisėtas kišimasis ar ne. Štai kodėl su visomis galimomis problemomis pareigūno šeima turėtų susipažinti prieš vedybas, o ne po to, kai konfliktas jau iškilęs. Žmonos neretai pasigenda šeimos galvos šilumos, kuris kartais dėl tarnybos negrįžta namo ir po keletą parų. Reikėtų paminėti ir tuos atvejus, kai yra budėjimo naktys, per kurias būtina būti tik namuose, ir esant aliarmo signalui skubėti grįžti į tarnybą. Žmonai susidaro įspūdis, kad jos vyras vos ne savo noru palieka vadinamąjį “šeimos židinį”. Tai be abejo sukelia pyktį, o ypač tada, kai vyras vos ne fanatiškai atsidavęs savo darbui. Vyksta pasąmoninis - konkurencinis procesas, kai žmona, kartais pati to nesuvokdama įsikala sau į galvą klausimą: “Ką jis labiau myli - mane, ar darbą?”

Organizaciniai stresoriai
Administracinė praktika
Biurokratizmas ir popierizmas yra dvi labiausiai pasitaikančios svarbios problemos valstybiniame darbe. Pareigūno užvertimas dokumentais ir įvairių panašių problemų sukūrimas jam, kuris dažniausiai pilnai atlieka klerko profesionalo, o ne pvz., operatyvinio darbuotojo rolę, yra nereti atvejai šiuolaikiniame darbe. Nereikia net ir sakyti, kad perkrautas darbu pareigūnas ne tik, laiku neatliks pavesto darbo, bet ir atliks jį nekvalifikuotai, paskubomis, padarys klaidų, kurių ištaisymas pareikalaus dar daugiau laiko.
Geriausia išeitis iš šios padėties - dokumentų skaičiaus ir vadinamojo “klerko” vaidmens mažinimas. Kartais pasitaiko, kad pavestą darbą neatidėliotinai būtina pabaigti per labai trumpą laiką. D. Karnegis savo knygoje “Kaip įveikti stresą...”aprašo eksperimentą, kuris parodė, kad darbininkas iki vidudienio sukrauna apytikriai 12,5 tonų ketaus į vežimėlius, ir krenta iš nuovargio, o dirbdamas 26 minutes per valandą ir 34 minutes ilsėdamasis, pasiekia beveik keturis kartus didesnių rezultatų.[2] Net jeigu šie skaičiai ir ne visiškai tikslūs, tai vis tiek nesunku suvokti, kad žmogus reguliariai ilsėdamasis pasiekia žymiai didesnių rezultatų, nei be perstojo dirbdamas.
Įstaiga, kurioje dirba pareigūnai, turėtų rimtai žiūrėti į tokias “pasiilsėjimo valandėles”. Darbinis stresas pagrinde apima organizacijos ir asmens tarpusavio sąveiką. Asmens patiriamas streso laipsnis priklauso nuo to, kaip asmuo žiūri į organizacijos darbą. Vienas iš streso tyrimo programos tikslų būtų išskirti tuos faktorius, kurie sukelia stresą.
Konfliktai
Paprastai konfliktai įvyksta kolektyve, kai pareigūnai susiduria su konfliktiniais reikalavimais. Pvz., poskyrio viršininkas ir skyriaus viršininkas pateikdami užduotį pareigūnui, reikalauja skirtingai. Dažniausiai ši problema pasitaiko būtent dėl jų. šie pareigūnai turėtų būti supažindinami su dažniausiomis stresą sukeliančiomis situacijomis ne vien dėl savęs, bet ir dėl tų, kuriems jie komanduoja. Be to, toks švietimas gali padėti jiems išsiaiškinti asmenis kolektyve, kurie yra jautrūs stresams ir/ar piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, o tai jau jų pareiga.
Bet ką daryti tiems, kuriems reikia klausyti šių komandų? Įtampą kelia jau vien tai, kad privalu klausyti ne vieno viršininko. Kad jų reikalavimai būtų visiškai priešingi pasitaiko retai, bet dažniausiai pareigūną nervina tai, kad vienas viršininkas reikalauja vienaip vykdyti užduotį - pildyti dokumentus, pranešti apie paduotą pareiškimą, sudaryti darbo planą ir pan.. Kitas reikalauja ko nors kito, arba ko nors visai nereikalauja, o jau tai padarius pyksta, kartais nori, kad tie patys reikalai būtų atliekami, tik kiek kitokia tvarka. Visa tai kelia asmens vidinį pasipriešinimą, pyktis kaupiasi, ir vieną kartą į “kantrybės taurę” įlaša lašas, kuris ją perpildo ir kyla konfliktas.
Palaikymo stoka
Savo narių iniciatyvos palaikymas yra svarbi įstaigos organizacinė funkcija. Palaikymas yra svarbus žmogiškas poreikis, ir kiekvienas dirbantis žmogus jo reikalauja, o tai ypač akivaizdu įvairioms kritinėms situacijoms pasitaikančioms pataisos darbų įstaigų darbe. Palaikymo įgyvendinimas yra tikrai įmanomas pareigūno darbe; drausmė neturi būti siekiama tik prievarta.
Tai nėra tokia didelė bėda, jei darbuotojas nėra patyręs kokio nors stipraus emocinio sukrėtimo. šiuo atveju asmuo galėtų pajėgti ir pats sau padėti. Tuo metu, kai žmogui trūksta palaikymo, jam reikėtų susimąstyti ne kuo jis blogas, ar kas jam nesiseka, o bandyti išvardinti kuo daugiau gerųjų savo savybių.[8]Pvz.:
• Aš rūpinuosi savo šeima.
• Aš geras draugas.
• Aš kažko pasiekiau gyvenime.
• Aš padedu žmonėms.
• Aš stengiuosi nedaryti daugiau klaidų, o iš jų mokytis.
Patartina šias gerąsias savybes rašyti ant popieriaus lapo ir matyti jas prieš akis.
Iškilus rimtesnėms problemoms darbuotojai paprastai nesugeba sau padėti. Patirtis parodė, kad svarbus faktorius padedant į bėdą patekusiems pareigūnams, yra palaikymo pagalbos prieinamumas. Privatus psichologinės pagalbos telefonas, veikiantis ištisą parą, būtų puikus šios problemos sprendimo variantas. ši streso “karštoji linija” turėtų būti laisvai prieinama kiekvienam darbuotojui, turint galvoje ir skelbiamus galimus telefonų numerių pasikeitimus. Siekiant išsaugoti darbuotojų konfidencialumą, šis patarnavimas turėtų priimti skambučius anonimiškai, ir padėti jiems teikdamas įvairius patarimus telefonu.Jeigu problema ypatingai didelė, asmuo turėtų turėti galimybę susitikti su psichologu ir kartu spręsti ją.
Tokia skambinimo sistema ne tik naudinga, bet ir labai efektyvi. šia sistema suteikiama psichologinė pagalba dideliam kiekiui žmonių tokiu nesudėtingu būdu, bet efektyviu tik iki palaikomas konfidencialumas.
Į bėdą patekusiam pareigūnui geriausia išeitis iš šios situacijos yra tiesiog pasikalbėti apie tai su savo kolegomis, kuriais jis labiausiai pasitiki. Būtų gerai išugdyti tokį “kolegų palaikymą” šiems asmenims. Tai nereiškia, kad tokie asmenys turėtų būti ruošiami kaip psichologai, bet galėtų palaikyti vienas kitą tiesiog nuoširdžiu pokalbiu kaip tarp kolegų. Pažymėtina, kad šie palaikantys asmenys ypač turėtų būti aktyvūs su kolegomis, dalyvavusiais susišaudyme. Beveik visą laiką pareigūnams po to iškyla potrauminio streso negalavimai.[6]
Būtina įkurti profesionalių psichologų ir/ar psichiatrų komandą, kurie būtų gerai susipažinę su pataisos darbų įstaigų darbe dažniausiai kylančiomis problemomis. Į bėdą patekę pareigūnai lengvai turėtų gauti bet kokią psichologinę konsultaciją.
Pasmerktinas darbas
Kai kuris pareigūnų darbas yra “pasmerktinas”. Tai reiškia, kad žmonės, dirbantys šį darbą, nors ir trokšta paaukštinimo, bet yra “užblokuoti” dėl asmeninių priežasčių, šeimos problemų ar finansinių sunkumų. Norint gauti paaukštinimą šiame darbe, būtina išlaikyti kai kuriuos egzaminus, kurie paprastai vadinami kvalifikacijos kėlimo egzaminai. Pasiruošti šiems egzaminams reikia daug laiko, kurį dažniausiai atima šeima, finansiniai sunkumai, nes egzaminų metu pareigūnas negalės dirbti viršvalandžių ar papildomo darbo. Viskas “atsiremia” į laiką ir todėl, nors pareigūnui ir pasitaiko proga pakilti karjeros laiptais laikant egzaminą, jis turi to atsisakyti. Būtent tai ir kelia įtampą, nes atrodo, jog “jis pats atsisako paaukštinimo”.[7]
Vienas iš šios problemos išsprendimo būdų - sudaryti sąlygas asmeniui kilti karjeros laiptais. Egzaminas, kuriuo pasiekiamas paaukštinimas šioje tarnyboje, turėtų būti labiau prieinamas, o paaukštinimo laikas - trumpinamas.
Kartais ne visko mes galime pasiekti vien savo jėgomis ir darbu.Kartais žmogui tiesiog stinga laiko, valios, sąmojingumo ir netgi talento. Nors visuomenėje vyrauja nuomonė, kad visko galima pasiekti, jei tik turi pakankamai noro ir valios, bet kai kurie darbai nėra įmanomi dirbti visiems. Tai nereiškia, kad reikia kažkokio specialaus išsimokslinimo ar kitokių žinių stoką. Kai kurie žmonės tiesiog nuo pat gimimo yra pasmerkti neturėti greito mąstymo, geros orientacijos, ir kt. Visi žmonės siekia tobulybės, bet jos pasiekti neįmanoma.Vienas iš būdų įveikti šį kompleksą, yra tiesiog su tuo susitaikyti ir pabandyti savo darbe atrasti kokių nors įdomumų. Vienas vaikinas nusprendė paįvairinti savo darbą, kuris buvo visai neįdomus: jis turėjo plauti indus, valyti prekystalius ir pardavinėti ledus mokyklos valgykloje, kai kiti berniukai tuo metu vaikėsi kamuolį arba kalbino mergaites.[2] Prieš tai niekinęs savo darbą, jis nusprendė susidomėti savo darbu. Jis išstudijavo viską, kas siejama su ledais. Pradėjęs studijuoti ledų cheminę formulę, tapo geriausias mokyklos chemijos kurso klausytojas. Vėliau įstojo į universitetą, kur laimėjo keletą valstijos paskelbtų chemijos kurso konkursų, atidarė savo laboratoriją, dar vėliau privačią firmą... Visur jį lydėjo sėkmė,bet, manau, ne laimė. Štai ką jam davė susidomėjimas nuobodžiu darbu.
Jeigu pareigūnas užuot rypavęs dėl nuobodaus darbo bent pabandytų susidomėti savo darbu giliau, nei dabar domisi “ledai tikrai pajudėtų”.

“Bausmė”
Militarinės organizacijos yra linkusios ugdyti savo narių kontrolę “skirdamos bausmes”. Bausmės skyrimas grindžiamas prielaida, kad taisyklės yra griežtai privalomos; tai paprastai naudojama, kai reikia pateisinti skirtą bausmę. šis metodas yra labai paprastas pripažįstant asmenį kaltu ar įrodant jo nekaltumą. Viso to rezultatas - pareigūno jautimasis kaltu, kur jis bebūtų, ką bedarytų. Vienintelis būdas ką nors čia pakeisti, yra bandyti pakeisti pareigūno požiūrį, kad ne viskas yra tik “balta arba juoda” ;nekaltąjį išteisinti, jeigu jis kaltas ir tai svarbu - kaltumo įrodymas.
Kai kurie autoriai, tyrę didelius potrauminio streso negalavimus, teigia, kad tuo atveju, kai asmuo yra akivaizdžiai kaltas dėl kito žmogaus mirties, psichologas turėtų ieškoti kad ir netikrų, prasimanytų faktų apie žuvusį asmenį, siekiant sumenkinti jo žūties faktą[6]. Tai pagrįsta tuo, kad žuvusiojo jau vis tiek neprikelsi, be to jam jau vis tiek neaktualu, kas blogo apie jį kalbama, o liūdinčiam asmeniui tai gali labai padėti, bandant atsikratyti nereikalingo kaltės jausmo, kuris jautrų žmogų ypač stipriai veikia.
Ne vien tokiais rimtais atvejais, o ir apskritai, kasdieniame darbe, kartais visai nebūtina žinoti visos tiesos. Net jeigu “nubaustasis” asmuo ir yra kuo nors nelabai reikšmingai nusikaltęs, nebūtina tai jam priminti. “Kaltojo” būsena tikrai negrąžins tai kas jau prarasta, o tik pablogins tolimesnį šio asmens darbą, gali sukels ir konfliktų.
Komunikacija
Pataisos darbų įstaigų darbo organizavimas yra pagrįstas gana nelanksčia, centralizuota struktūra. Jos organizavime stipriai vyrauja valdančiųjų ir eilinių darbuotojų lygiai. Dažnai žmonės esantys šios struktūros viršuje, nepamato ar nėra informuojami apie tai, kas dedasi “apačioje”. Skirtingiems šios hierarchijos lygmenims priklausantys pareigūnai yra linkę kurti savo nuosavą “kultūrą”, ir kartais šioje organizacijoje tiesiog izoliuojasi vieni nuo kitų. Dėl to ryšiai prastėja ir tarpusavio santykiai kartais nutrūksta Norint pagerinti šią situaciją reikėtų organizuoti retkarčius susitikimus tarp “viršuje” esančių ir eilinio personalo, siekiant juos nors šiek tiek “palyginti” komunikaciniame darbe. Taip būtų užkirstas kelias izoliacijai tarp darbuotojų ir padidėtų jų pačių savęs vertinimas darbe.
Tai netūrėtų būtinai būti kažkokie ypatingi “piknikai ar šventinė vakarienė”. Prižiūrėtojai, dėl kurių dažnai skundžiasi kiti darbuotojai, galėtų būti dažniau skiriami dirbti su kartu su tais, kurie dėl jų skundžiasi.”Bendra nelaimė” (šiuo atveju darbas), paprastai labai suartina žmones. Nesvarbu apie ką tie žmonės šnekasi; jau vien bendravimas su žmogumi daro tarpusavio santykius artimesnius.
Nuo to, ką jaučia pavaldinys savo viršininkui, priklauso jo darbo rezultatai.H. Selye išskiria tris pagrindines žmonių tarpusavio santykiuose pasitaikančias jausmų rūšis:[9]
1. Palankūs jausmai. Tai dėkingumas, pasitikėjimas susižavėjimas ir pan. Visi šie jausmai didina draugiškumą ir geranoriškumą.
2. Atstumiantieji jausmai. Tai neapykanta, pavydas, kerštingumas, ir t. t. . Iššaukia priešiškumą kitam žmogui.
3. Bereikšmiškumo jausmas. Geriausiu atveju gali atvesti iki savitarpio pakantumo santykių. Jie daro galimą taikų egzistavimą, bet ne daugiau.
Nebūtina mylėti savo viršininko, bet jausti minimalią pagarbą jam būtina. Tik tada galima tikėtis, kad viršininkas gali atsakyti tuo pačiu. Ne veltui yra plačiai paplitęs posakis: “Žiaurumas gimdo žiaurumą”.
Tarpgrupiniai stresoriai
Santykiai su vyresniaisiais
Kalbant apie vyresniuosius, prižiūrinčius inspektorių darbą, yra svarbu ne tik jų teigiamas požiūris į savo darbą, bet ir galimi jų konfliktai su šiais darbuotojais. Tai svarbu todėl,.kad vyresnieji dažnai užima “vidurio poziciją” tarp pareigūnų ir vadovybės. Jie gali mažinti stresą tarp darbuotojų ir vadovybės. Todėl vyresnieji turėtų būti treniruojami komunikabilumo meno (palaikymo teikimo, elementaraus išklausymo, konsultavimo ir pan.).
Išeitis turi būti ir yra. Nors daugelis žmonių yra linkę spręsti panašias problemas piktuoju, jos tūrėtų būti sprendžiamos kitu keliu. Tai gana sunku įgyvendinti, bet pasiūlymas būtų paprastas: vienai iš konfliktuojančių pusių ne tik , kad nusileisti antrai, o ir stengtis nuoširdžiai kuo nors padėti. H. Selye, savo knygoje “Stresas be distreso”, rašo: “Palankumas ir dėkingumas, o taip pat ir jų antonimai - neapykanta ir keršto troškimas - yra jausmai stipriausiai ir greičiausiai iššaukiantys piktąjį stresą - distresą”.[9]
Santykiai su kolegomis
Tyrėjų duomenimis, stresas darbe yra labiausiai pasireiškia prastais asmeniniais santykiais tarp pareigūnų. Ankstesnės idėjos apie “brolybę” šiuolaikiniame darbe sumažėjo iki minimumo. Idealistiškai, pareigūnai turėtų dirbti kartu, teikdami visuomenei pagalbą. Realiai galvojant, kiekvienas jų yra individualus, su savąja asmenybe ir skirtingais pomėgiais, nemėgiamais dalykais, ir tai reiškia, kad neįmanoma įgyvendinti, tų idealistinių idėjų.
Būtų naudinga palankesnių santykių siekti pamažu, ypatingai priimant naujus narius. Tai gali būti tobulinama akcentuojant pasididžiavimą priklausymu savo kolektyvui, kas vėliau gali tapti gražia tradicija. Nuo kolektyvo organizuotumo, jo sutelktumo nepaprastai priklauso kolektyvo darbas. Kai kolegos padeda vieni kitiems, pasiekiami žymiai geresni rezultatai ne vien dėl to, kad darbas eina sparčiau, bet kyla žymiai mažiau konfliktų tarp jų, mažėja įtampa darbe.
Individualūs stresoriai
Pamaininis darbas
Staigus darbo laiko kaitaliojimasis yra ir fiziologiškai, ir psichologiškai įtemptas procesas. Žmogaus kūnas negali reguliuoti savo funkcijų, kai darbo laikas kaitaliojasi.Psichologiniu požiūriu asmuo pradeda atsilikinėti nuo savo poilsio laiko. Čia gali padėti arba lėtas pasikeitimo laikotarpis (2 - 3 mėn.) arba palaipsniškas pasikeitimas.[7] Gali būti naudojama sistema, kai dauguma žmonių dirba pamaininį darbą, o kiti tuo metu dirba normaliai. Nustatoma atitinkama pamaininio ir normalaus darbo proporcija, ir pagal ją vyksta pasikeitimas darbais. Papildomai gerinant situaciją gerai yra siųsti pasikeitimo tvarkaraščius kuo anksčiau (pvz., prieš 6 mėn.) , prieš tai suderinus juos su žmonėmis, kurie dirbs pagal šiuos tvarkaraščius. Tai turėtų padėti sumažinti susierzinimą.
Žmonės, sužinoję, kad po keleto dienų jiems teks budėti, niršta, o kai tai sužino prieš keletą mėnesių paprastai susitaiko su tuo per tą laikotarpį, ir į tarnybą ateina kaip į normalų darbą. Asmenys, priimami į tarnybą pataisos darbų sistemoje turėtų būti iš anksto supažindinami su galimais budėjimo sunkumais. Labai daug kas priklauso nuo jo pirmojo budėjimo. Jei pirmasis budėjimas praėjo sklandžiai, naujokui patiko, tai gali būti, kad jis ir toliau nematys čia didelių sunkumų.
Nuobodulys
Pareigūno, o ypač prižiūrėtojo darbas kartais gali būti labai nuobodus ir rutiniškas. Tai sukelia stresinį nepilnavertiškumo stovį, kurį pareigūnai gali pajusti, kai jo galimybės nėra pilnavertiškai ir naudingai panaudojamos Net jeigu pareigūnas turi daug darbo, jis vis tiek jam gali atrodyti nuobodus. Darbo vietos paįvairinimas mažina nuobodulį, pakelia susidomėjimą darbu ir norą dirbti. Toks paįvairinimas gali būti laikomas, kaip vienas iš faktorių, sukeliančių pasitenkinimą savo darbu, užimamomis pareigomis ir patarnavimu. Labai gerai yra paįvairinti darbus, bet ne prailginti juos suteikiant progą užimti įvairias pareigas ar bent glaudžiai pabendrauti su kitas pareigas užimančiais asmenimis (pvz., darbas su tardytojais, aukštesniais laipsniu pareigūnais). D. Karnegis aprašo atvejį, kai viena mergina, dirbusi labai nuobodų darbą -pildžiusi įvairius blankus, rašiusi daugybę skaičių, nusprendė jį paįvairinti lenktyniaudama pati su savimi. Kiekvieną dieną ji stengėsi nors keletu blankų viršyti praėjusios dienos normą. Ji ne tik pasiekė, pagyrimo, dėkingumo, paaukštinimo darbe, atlyginimo padidinimo, bet ir išvengė nuobodulio, o tai kad nuobodų darbą pavertė įdomiu, kėlė jai nuotaiką ir poilsio valandėlėmis ji jausdavosi patenkinta.[2]
Ne tik darbo vietos pakeitimas ar paįvairinimas kelia norą dirbti. Norą dirbti kelia viskas, kas yra naujo. Kiekvieną dieną reikėtų stengtis paversti nedidele švente. Nereikia, kad tai būtų Kalėdos ar Naujieji metai. Nauja gėlytė vazoje, naujas parkeris ant stalo ir netgi naujas kalendoriaus lapelis, skelbiantis naujos dienos pradžią, gali būti šventė.
Savigarba
Savigarbos jausmas yra svarbus jau vien dėl to, kad duoda individualų įvaizdį apie jo/jos sugebėjimą susivaldyti. Dažnai pareigūnų darbe savigarba yra smerkiama, kaip daranti neigiamą poveikį organizaciniams reikalams. Bet organizacijai yra svarbu sukurti teigiamą įvaizdį savo nariams; įrodyti, kad dėl jos jiems tikrai verta didžiuotis ir skatinti patiems rodyti pasididžiavimą tuo. Pvz., kai rezultatai pagerėja dėl narių gero darbo gerai jį organizuojant, jie turėtų būti informuojami apie tai kaip paskatinimas. Kita vertus šis paskatinimas gali būti paaiškinamas kaip būdas parodyti kitiems pareigūnams, kad yra verta stengtis.
Dažnai žmonės nejaučia sau savigarbos, todėl, kad reikalavę iš savęs labai daug, pasiekia ne visko, o jiems atrodo, kad tai labai mažai. Dr. Šraineris rašo: “Mes pastoviai kovojame, kad išgirstume tai, ko išgirsti neįmanoma, išvysti tai, ko neaprėpia mūsų akys, suprasti tai, kas nežinoma, pasiekti visišką laimę, nedaryti to, kas jau padaryta ir nedelsiant užbaigti tai, kas egzistuoja tik projekte. Mes galime palaikyti save, bet tai darome labai nenoriai, mes galime “apkabinti” save, bet “apkabiname” nestipriai. Ar verta skirti sau tiek perdėjimo? Kodėl gi nesukurti sau tikros pagarbos šventės, palaimos ir pripažinimo? Meilė sau yra tokia pat būtina ir reikalinga, kaip lietus jaunam, augančiam sodui !”[8] Norint pagerinti savo savijautą, reikėtų išvardinti jau anksčiau minėtus savipaskatinimus ir gerąsias savybes.
“Perdegimas”
“Perdegimas” atrodo visiškai nieko nesakantis terminas kalbant apie stresą. Daugelio nuomone, “perdegimas” yra frustracijos atmaina ir galutinė išsekimo stadija.[7] Ji progresuoja įvairiose VRĮ darbo rūšyse ir darbo stadijose pvz.,karjeros siekime. Vienintelis vaistas nuo “perdegimo”yra mažinti darbo apimtis, įtampą darbinėje aplinkoje ir mokyti asmenį, kaip tai pačiam daryti.
“Kai tik mes pasiekiame nustatyto sėkmės laipsnio, pakankamumo ir komforto, mūsų pasiektas gėris nuvertėja. Mes priimame naujus laukimus kaip reikalavimus vietoje to, kad priimti juos kaip saldų glaistą ant pyrago. Mūsų sąmonė pakelia minimalų reikalavimų lygį taip, kaip šuolininkas į aukštį kas kartą pakelia kartelę po sėkmingo šuolio.
Kiekvieną kartą prieš keldami reikalavimus sau paklauskime savęs:
1. Ar tai iš tiesų toks Didis Reikalas?
2. Ar pateisinate riziką iškilusią dėl jo?
3. Ar tikrai dabar yra blogiau nei prieš tai?
4. Ar tai atrodys taip pat reikšmingai po dviejų savaičių?
5. Ar verta dėl to mirti?
6. Kas blogiausia gali atsitikti ir ar galėsiu aš su tuo susitaikyti?”[8]
Tačiau pasitaiko atvejų, kai “perdegimas” pastebimas ankstyvoje stadijoje, ir tada, kai situacija jau tampa komplikuota. “Gyvenimo stilius ir įpročiai, kuriuos mes įgyjame, turi įtakos mūsų psichinei sveikatai. Kiekvienas turime sunkumų ir problemų, kurių negalima įveikti. Tačiau nuolatinis nerimavimas (pvz., jaudinantis dėl savo karjeros) gali tapti įpročiu, kurį labai sunku pakeisti. Juk visi pažįstame žmonių, kurie viską linkę vertinti pesimistiškai. Panašu, kad jų moto: “Lauk to, kas blogiausia, tikėkis to, kas geriausia” (“Psichologija tau” 96’2) . Kartais atrodo, kad pesimistas, visą laiką laukęs to, kas blogiausia, tiesiog nusivilia, jei reikalai ima krypti į gerąją pusę .
Reikia stengtis matyti problemas ir jas spręsti. Nusigręžimas nuo problemų gali tapti našta, kuria vėliau labai sunku atsikratyti.”
Viena iš išeičių “perdegusiam” žmogui - pažvelgimas atgal ir suskaičiavimas visų savo atliktų gerų darbų. Būtina, kad žmogus pajustų, kad jis yra ne šiaip dėmelė šiame pasaulyje, o jis ir jo darbai yra reikalingi kažkam. Aplinkiniai žmonės, o ypač kolegos turėtų būti nuoširdesni šiam žmogui, palaikytąjį, sudaryti draugiškumo, kolektyvinę atmosferą, kuri tarsi sakytų šiam žmogui:”Čia tavo namai ir mums tavęs reikia, nes mums truks tavęs, jei tu pasitrauksi”.
Švietimas
Faktiškai, tai vienintelis dalykas kuris gali būti susijęs su streso įveikimu. Be abejo jų yra žymiai daugiau, tai pvz., streso prevencija, kuria užkertamas kelias galimiems stresams, pasireiškiantis atrenkant darbuotojus su geru fiziniu paruošimu, nes fizinis paruošimas yra nepaprastai susijęs su savęs pačio vertinimu, o tuo pačiu ir įtampa dėl to. Prevencija taip pat pasireiškia ir tinkamu darbuotojų parinkimu egzaminuojant juos pagal psichologinio ir medicininio pobūdžio testus, vertinant jų psichologines ir fizines galimybes. Tai reikia turėti omenyje dar prieš priimant darbuotojus į tarnybą, ir tai gali padėti užkirsti kelia galimiems stresams darbe, bet jiems jau iškilus reikia taikyti kitus - streso įveikimo metodus.[7]
Švietimas iš tiesų tai yra psichologinis metodas padedantis darbuotojams kovoti su stresu. Gerai suredaguota švietimo apie stresą programa turėtų apimti pilną ir išsamų streso sampratos išaiškinimą, jo pasekmes, ir jo įveikimo techniką, tinkamo maitinimosi naudą, ir tarpasmeninių bendravimų metodus. Supažindinimas su stresu yra labai svarbus parengiamajame laipsnyje, sukuriant naujiems nariams potencialių problemų žinių bazę, kad jie galėtų pažvelgti į ateitį. Vykdant šią programą, pirmiausia turėtų būti supažindinama su kovos strategijos instrukcija, nes naujokai labiausiai jaučia darbo streso pasekmes.
Supažindinimas su stresu ir jo paveikiu žmogaus organizmui yra kaip pagrindas atsakymui įklausimą: “Kodėl aš neturėčiau jaudintis ir privalau išguiti iš savęs nerimą?”. Darbuotojai gali susikurti draugišką ir optimistišką atmosferą tik tada, jei santykiai tarp jų bus šilti ir draugiški. Tai yra savotiška streso prevencija, kuria užkertamas kelias daugeliui nebereikalingų konfliktų kolektyve.Žmogaus supažindinimas su galimomis stresą lydinčiomis ligomis, verčia jį pagalvoti jei ne apie kitų, tai bent apie savo sveikatą.
Daugeliu atvejų pareigūnui stresinėje situacijoje galėtų padėti sau patys, be psichologo pagalbos ir netgi nepasitraukę iš savo darbo vietos. Blogiausia yra tai, kad kai žmogus patiria stresą, jis visai nenori sau padėti. Jis visai nenori nustoti nervinęsis, jam tai atrodo priimtina ir tik tada, kai jo jėgos pradeda sekti, jis bando save gelbėti. Neretai tai būna alkoholis.
Daugelis autorių mini įvairius streso įveikimo būdus, kuriuos galima būtų taikyti ir pataisos darbų įstaigų darbe. “Aš rūpinuosi savimi, mano gerovė labai svarbi man. Aš noriu sau visko tik paties geriausio. Aš noriu palaikyti save ir padaryti viską kuo geriau. Aš visada savojoje pusėje.”[8] Taip dr. Šraineris siūlo pradėti įveikinėti stresą. Labai efektyvu šiuos teiginius - gerąsias savo savybes ir norus rašyti ant popieriaus lapo ir turėti sau prieš akis.
Vienas iš populiariausių ir efektyviausių streso įveikimo būdų - paklausti savęs: “Kas man gali atsitikti blogiausio?” Žmogų paprastai tokiais atvejais neramina nežinia, nors, atrodo, jog jis žino savo nerimo esmę. Nustačius, kas gali atsitikti blogiausio, žmogus paprastai pradeda susitaikyti su tuo, ir todėl įtampa šiek tiek sumažėja.Po to reikėtų numatyti, ką darbuotojas darys, jei taip iš tiesų atsitiks. Visko “sustatymas į savas vėžes” nepaprastai ramina.Pas žmogų vėl grįžta pasitikėjimo jausmas. Efektyviausių rezultatų tai duoda rašant viską ant popieriaus lapo. Tikslingiausia ant jo yra užsirašyti 4 klausimus, į kuriuos būtina atsakyti:[2]
1. Kas mane dabar neramina?
2. Ką aš dėl to galiu padaryti?
3. Ką aš darysiu, kad išspręsčiau šią problemą?
4. Kada aš pradėsiu vykdyti numatytus veiksmus?
Daugelis žmonių nors ir žino šį metodą, nesivargina rašydami. Jie galvoja, kad puikiai tai gali atlikti ir mintinai. Deja ne. Kai žmogus yra įtemptoje būsenoje, jis apimtas panikos ir negali apie tai blaiviai galvoti. Jo problemos turi būti jam prieš akis, o streso būsenoje, jeigu tai daro mintinai, jo mintys šokinėja nuo vienos problemos prie kitos, nuo vieno sprendimo prie kito. Jis užmiršta, ką jau yra nusprendęs veikti, susimaišo, ir tai tik dar labiau didina įtampą, nes problema tampa dar didesnė, kai nepasiseka greitai jos išspręsti. Rašydamas viską ant popieriaus darbuotojas padarytų žymiai mažiau klaidų ir žinotų, kad tikrai nepraleido kokio nors svarbaus fakto, o greitas apčiuopiamų rezultatų pasiekimas - geriausia pradžia streso įveikimui, nes atgaunamas pasitikėjimas savo jėgomis. Be to, viskas turi būti atlikta ryžtingai. Bet koks abejojimas gali sustabdyti problemos išsprendimą. Geriausia vadovautis principu:”Rašyk viską, kas šauna į galvą Vėliau išbrauksi tai, kas pasirodys nepriimtina.”
Atsipalaidavimas
Žmonės, sugebantys atsipalaiduoti, žymiai rečiau patiria stresą. Atsipalaidavimas taip pat yra ir streso įveikimo metodas. Norint išmokti atsipalaiduoti streso metu taip jį įveikiant, būtina pradėti praktikuotis nestresinėje būklėje. Reikia patogiai atsisėsti ir pabandyti pamiršti tai, kas šiuo metu aplink. Geriausia pabandyti įsivaizduoti save kokioje nors poilsio vietoje, kur žmogus jaučiasi atitrūkęs nuo visų savo rūpesčių.. Dr. Šraineris siūlo pabandyti nuimti stresą vertinant tai procentais.[8] T. y.žmogus pagal save įvertina savo stresą procentais ir po stengiasi įsitempti mažiau , mažiau ir t. t. .Pvz., “Aš dabar esu įsitempęs 95 *. Dabar stengiuosi sumažinti įtampą iki 85 *....., dabar iki 70 *....., dabar iki... ir t. t... “ Po kiekvieno “procento” būtina daryti nedideles pauzes. Tai ypač efektyvu žmonėms, mėgstantiems viską matuoti skaičiais.
Streso įveikimas atsipalaidavimu priimtinas ne visiems žmonėms. Paprastai agresyviems žmonėms, geriausias būdas įveikti stresą - kur nors išlieti susikaupusį pyktį. Kai kur Japonijoje netoli darbo vietų yra įrengti vadinamieji “išsiliejimo kambariai”(“Neliūdėk*” 96’14). Sumokėjęs 600 dolerių darbuotojas gali į šipulius sudaužyti visą savo darbo vietos maketą, padarytą iš faneros. Tai specifinis streso įveikimo būdas ir Lietuvoje dar netaikomas.

IŠVADOS
1.Stresas yra nespecifinė organizmo reakcija į kiekvieną nepalankų išorinį ar vidinį poveikį.
2. Stiprūs stresai sukelia kai kuriuos fiziologinius pakitimus: padažnėjusį širdies plakimą, apsunkintą kvėpavimą, šaltą prakaitą ir pan..
Dažna, besikaupianti įtampa alina žmogaus fizines ir psichines jėgas, dėl to krenta jo darbingumo laipsnis.
4. Bandymas malšinti stresą alkoholiu gali sukelti lėtinį alkoholizmą, be to alkoholis daro nepataisomą žalą centrinei nervų sistemai, o ypač imuninei sistemai.
5. Darbas pataisos darbų įstaigose - vienas iš įtempčiausių, todėl ir stresoriai jame labai įvairūs. Pagrindiniai pareigūno darbe pasitaikantys stresoriai yra tarpasmeniniai, organizaciniai, tarpgrupiniai ir individualūs.
6. Pareigūnų šeimose neretai kyla konfliktai dėl jų darbo, nes jie dėl darbo dažnai yra linkę užmiršti savo pareigas šeimai. Būtina organizuoti švietimą pareigūnų šeimose supažindinant šeimos narius su galimais sunkumais iš anksto.
7. Stresai dažnai kyla dėl to, kad pareigūnai neretai perkraunami įvairių dokumentų rašymu. Būtina organizuoti dažnesnes pasiilsėjimo valandėles, mažinti darbo apimtis, kurti naujus blankus, reikalaujančius mažiau laiko jų užpildymui.
8. Iškilus stresui dažnai pasigendama palaikymo iš kolegų. Kolegos nuoširdus pokalbis su streso būklėje esančiu asmeniu - puiki išeitis. Darbuotojai turėtų būti mokomi suteikti ne psichologinę pagalbą, o tiesiog mokėti palaikyti pokalbį kaip su kolega.
9. Būtina sudaryti sąlygas darbuotojams tobulėti, kad šie nepradėtų laikyti savo darbo “pasmerktinu “.
10. Nors tarnybos statute ir numatytos drausminės nuobaudos skiriamos pareigūnams, nereikėtų jomis piktnaudžiauti. Reikėtų įrodyti nuobaudas skiriantiems asmenims, kad paskatinimų skyrimas yra nė kiek nemažiau efektyvus, nei nuobaudos.
11. Santykiai tarp “viršaus” ir “apačios” turėtų būti labiau artinami siekiant palaikyti darnų ir darbingą kolektyvą, o ne hierarchinę sistemą. Būtina organizuoti retkarčius susitikimus tarp šių asmenų.
12. Organizuoto kolektyvo darbas yra žymiai efektyvesnis, todėl būtina skatinti organizuotumą tarp pareigūnų.
13. Darbo laiko kaitaliojimasis gali būti normalizuotas ir nekelti didelio streso, jei pareigūnai apie tai bus informuojami prieš keletą mėnesių.
14. Įtampą sukeliantis nuobodulys gali būti įveikiamas paįvairinus darbo vietą ir aplinką.
15. Siekiant karjeros darbuotojai dažnai linkę didinti darbo apimtį ir tempą. Nepasiekus norimų rezultatų neretai įvyksta “perdegimas”. Vienintelis vaistas nuo “perdegimo” - mažinti darbo apimtis, vėl sukelti pareigūno susidomėjimą darbu premija ar paskatinimu.
16. Tinkamai išmokus atsipalaiduoti galima išmokti įveikti stresą. Sunkesniais atvejais padeda palaipsniškas atsipalaidavimas.
17. Labai efektyvus streso įveikimo būdas - užrašyti problemą ir galimus jos išsprendimo variantus ant popieriaus. Taip išvengiama klaidų ir geriau matosi reali situacija.

Raktiniai žodžiai

• streso iveikimas
• streso įveikimas
• darbinis stresas