Socialinių faktų stebėjimas

Tema	Sociologija
Tipas	Referatas
Aprašymas	E. Diurkheimo teigimu, pirmoji ir svarbiausioji socialinių faktų stebėjimo taisyklė yra ta, kad socialinius faktus reikia traktuoti kaip daiktus. Tuo metu, kai tam tikra reiškinių rūšis tampa mokslo objektu, žmogus ne tik suvokia reiškinius, bet ir įtakojant įvairiems veiksniams susiformuoja tam tikrą supratimą apie juos. Mūsų pačių supratimas yra artimesnis mums nei realybė, todėl mes linkę ją keisti ir nagrinėti.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	1107
	Parsisiųsti13 KB

Išsamus aprašymas

Vietoj daiktų stebėjimo, jų apibrėžimo ir lyginimo mes pasitenkiname savo idėjų aiškinimu, analizavimu ir kombinavimu. Mokslą apie realybę mes pakeičiame supratimo analize. Žinoma, šią analizę sudaro ir dalis stebėjimų. Faktus galima naudoti savo supratimui bei iš jo padarytoms išvadoms patvirtinti. Tačiau faktai šiuo atveju yra antraeiliai; jie naudojami kaip pavyzdžiai arba patvirtinantys įrodymai, bet ne kaip mokslo objektas. Mokslas čia vystosi nuo idėjos iki daikto, o ne nuo daikto iki idėjos.
Aišku, kad tokiu metodu mes nepasieksime objektyvių rezultatų. Iš tikrųjų reiškinių supratimas nėra tiesioginis daiktų pakaitalas. Šie kasdieniai produktai pirmiausia turi padėti mums pasiekti harmoniją su mus supančiu pasauliu. Tam, kad kokia nors idėja inicijuotų veiksmą, atitinkantį daikto esmę, nebūtina, kad ji įkūnytų tą esmę; užtenka jei idėja duos mums suprasti, kuo ji yra naudinga ar žalinga.
Toks mokslas ne tik ribotas, bet ir neturi ateities bei konkretaus pagrindo - mūsų pakeisti daiktų apibrėžimai dažnai painiojami su realybe, nes jie tapatinami su realybe. Tokiu būdu apmąstymai nutolsta nuo pačio mokslo objekto, t.y. nuo dabarties ir praeities, kai norima vienu šuoliu pasiekti ateitį. Taip mokslas tampa panašus į meną - vos suvokus dalį daiktų esmės, siekiama ja pagrįsti savo paties suvokimą. Jeigu įsivaizduojamasis suvokimas visai neprieštarauja protui, tai šis ima manyti galįs sukurti arba pakeisti pasaulį savo paties jėgomis, vadovaudamasis vien savo norais. Žmonės nelaukė socialinių mokslų įteisinimo, ir patys, savo protu, susikūrė supratimą apie teisę, moralę, šeimą, valstybę, visuomenę, nes negalėjo be jų gyventi. Socialiniai veiksniai yra žmogiškosios veiklos rezultatas, nes juos įgyvendina tik žmonės, tai yra mūsų idėjų panaudojimas įvairiose situacijose. Faktai yra realūs tik idėjų lygmenyje. Šios idėjos yra faktų šaltinis, todėl jos yra tikrasis sociologijos tyrimų objektas. Požiūris galutinai pagrindžiamas tuo, kad socialinis gyvenimas, tuo pačiu ir realybė, išeina už sąmonės, kuri neturi pakankamai galimybių jį suvokti, ribų. Kaip tik dėl šios priežasties daugelis mąstytojų socialines abstrakcijas laikė tik dirbtinėmis, laisvai surinktomis kombinacijomis.
Iki šiol sociologijos tyrimų objektas buvo ne daiktai, o sąvokos. Konto teigimu, socialiniai reiškiniai pagal savo esmę paklūsta natūraliems dėsniams, tuo pačiu jie yra daiktai, nes gamtoje egzistuoja tik daiktai. Svarbiausias momentas Konto sociologijoje yra žmonijos progresas laike. Jis mano, kad vyksta nenutrūkstanti žmonijos evoliucija, kurios esmė yra tobulesnė žmogaus realizacija. Pagrindinis jo uždavinys - suklasifikuoti šios evoliucijos eigą. Padaryti evoliuciją tyrimo objektu galima tik tada, jei iškeltume ją kaip proto koncepciją, o ne kaip daiktą. Diurkheimo nuomone, šis požiūris yra visiškai subjektyvus, nes praktiškai žmonijos progresas neegzistuoja, o egzistuoja tik atskiros visuomenės, kurios gimsta, vystosi ir miršta nepriklausomai nuo kitų. Tauta, užėmusi ankstesnės tautos vietą nėra jos pratęsėja su naujomis savybėmis; ji yra kitokia, vienų savybių turinti daugiau, kitų - mažiau. Tai nauja individualybė, kuri negali susilieti su kitomis į vieną vientisą ir vienintelę eilę, simbolizuojančią visą žmoniją. Žmonijos vystymasis greičiau panašus į plačiai išsišakojusį medį, kurio kiekviena šaka simbolizuoja atskirą tautą. Kadangi socialinė evoliucija yra ne kas kita, o žmogiškos idėjos vystymasis, tai ji lieka tik idėja ir negali būti sociologijos tyrimų objektu.
Spenseris mokslo objektu laiko ne žmoniją, o visuomenes, kurios egzistuoja tik tada, kai egzistuoja kooperacija, kuri gali būti laisva ar sąmoningai nustatyta. Laisvos kooperacijos visuomenes jis vadina pramoninėmis, o antrąsias - karinėmis. Šis visuomenių skirtumas yra pirminė sociologijos idėja. Diurkheimo nuomone, toks apibrėžimas realybe skelbia tik tai, kas suvokiama protu, be to toks visuomenės apibrėžimas gali būti tik idėjos apie kooperaciją realizavimas.
Stiuartas Milis teigia, kad politinės ekonomijos objektas yra socialiniai faktai, kurie yra tiesiogiai arba netiesiogiai susiję su turto kaupimu. Tačiau, norint nagrinėti juos kaip realius daiktus, pirmiausia reikia nustatyti faktorių, kuriuo remiantis galima tuos faktus atskirti. Tokiu būdu politinės ekonomijos objektas yra ne realus daiktas, kurį būtų galima parodyti pirštu, o tiesiog galimybė arba suvolimas, t.y. faktai, kuriuos ekonomistas supranta kaip susijusius su tam tikru tikslu ir tokiu pavidalu, kokiu jis pats juos suvokia.
Tam, kad įrodytume, jog socialiniai reiškiniai yra daiktai, nebūtina filosofuoti apie jų prigimtį. Pakanka nurodyti, kad sociologui jie yra svarbiausi. Kalbėti apie reiškinius kaip apie daiktus, vadinasi, kalbėti apie juos kaip apie duomenis, kurie yra mokslo išeities taškas. Gali būti, kad socialinis gyvenimas yra tik žinomų sąvokų vystymas, bet jeigu tarti, kad taip ir yra, tai šių sąvokų mes tiesiogiai nežinome. Suprasti jas galima ne tiesiogiai, o tik pasitelkiant realybę, kuri išreiškia šias sąvokas. Mes nežinome, iš kokių idėjų kyla įvairios srovės, į kurias pasiskirto socialinis gyvenimas, ir ar iš viso jos egzistuoja; tik sekdami jomis ir suradę jų šaltinius, mes sužinome, iš kur šios srovės atsiranda.
Vadinasi, reikia nagrinėti pačius socialinius reiškinius atskirai nuo juos suprantančių ir įsivaizduojančių subjektų. Juos reikia nagrinėti iš šalies, nes būtent tokiu būdu mes matome socialinius reiškinius. Jei šis išorinis vaizdas yra tik iliuzija, tai vystantis mokslui, ji išsisklaidys ir mes pamatysime, kaip išorė virsta vidumi. Tačiau neįmanoma numatyti pasekmių iš anksto, socialinius reiškinius reikia traktuoti lyg jie turėtų visas esmines savybes, net jei vėliau paaiškėtų, kad taip nėra. Šią taisyklę galima taikyti visai socialinei realybei. Tačiau instituto ir tradicijos sąlyginio charakterio iš anksto numatyti negalima.
Iš tikrųjų, daiktą atpažįstame tuo atveju, kai jo negalime pakeisti savo valia. O socialiniai faktai mūsų nagrinėjamu atveju ir yra daiktai. Jie yra tarsi taisyklės, pagal kurias mes elgiamės. Dažnai tai yra neišvengiama. Tačiau netgi jei mums ir pasiseka nugalėti savo valią, tai mūsų sutinkamas pasipriešinimas reiškia, kad mus valdo kažkas, kas nepriklauso nuo mūsų. Taigi, nagrinėdami socialinius reiškinius kaip daiktus, mes tik prisideriname prie jų prigimties.
Lyginant socialinius ir psichologinius faktus galima pastebėti, kad socialinius faktus sunkiau paaiškinti, nes jie yra sudėtingesni, tačiau juos yra žymiai lengviau pamatyti. Tuo tarpu psichologija faktus gauna ir apdoroja labai sunkiai. Taigi, galima manyti, kad jei anksčiau minėtas sociologinis principas bus pripažintas ir panaudotas praktikoje, sociologija progresuos tokiu greičiu, kad net pralenks gilias tradicijas turinčią psichologiją.

II
Anksčiau nustatytas taisykles žmogiškasis protas ne visada noriai pripažįsta. Todėl, kad vėl neįsiveltume į anksčiau pateiktus samprotavimus, esame priversti nustatyti gaires, kuriomis remsimės tolesniame nagrinėjime.
1. Reikia sistemingai pašalinti visas išankstines nuostatas.
Nėra būtina dar kartą įrodyti šią taisyklę, nes ją galima pagrįsti tuo, kas buvo pasakyta anksčiau. Nustatydamas savo tyrimų objektą ir ieškodamas įrodymų jam, sociologas turi kategoriškai atsisakyti vartoti tokias sąvokas, kurias suformavo ne mokslas, ir kurių vartojimas neturi nieko bendro su mokslu. Reikia, kad sociologas atsisakytų akivaizdžių dalykų, kurie yra užvaldę minios sąmonę tam, kad galėtų išjudinti empirinių kategorijų jungą, kurį įprotis dažnai daro tironišku. Šis išsilaisvinimas ypatingai sunkus sociologijoje, nes tai dažnai susiję su jausmais. Iš tikrųjų į savo politinius ir religinius įsitikinimus mes reaguojame su aistra, visai kitaip nei į fizinio pasaulio objektus; tai turi įtakos jų suvokimui ir paaiškinimui. Idėjos, kurias mes kuriame apie įsitikinimus, yra taip pat artimos mūsų širdžiai, kaip ir jų objektai. Todėl jos įgyja tokį autoritetą, kad nekyla jokių prieštaravimų.
Bet koks prieštaravimas būtų silpnas prieš šią mistinę doktriną, kuri iš esmės yra užmaskuotas empirizmas, neigiantis bet kokį mokslą. Jausmai, kurių objektas yra socialiniai daiktai, nėra svarbesni už kitus jausmus, nes jų kilmė yra ta pati. Šie jausmai kyla ne kaip neaiškaus, transcendentinio susižavėjimo realybe pasekmė, bet yra atsitiktinai gautų įspūdžių ir emocijų rezultatas, kuris nėra metodiškai interpretuotas. Jausmas iš tikrųjų yra mokslo objektas, o ne mokslinės tiesos kriterijus. Tuo tarpu anksčiau fizinio pasaulio jausmai, turintys religinį ar moralinį atspalvį, su nemaža jėga priešinosi fizinių mokslų nustatytai tvarkai. Dabar šio prietaro yra atsisakoma įvairiose mokslo šakose, pamažu jis išvejamas iš paskutiniojo savo prieglobsčio - sociologijos.
2. Ankstesnė taisyklė turi neigiamą atspalvį. Ji rekomenduoja sociologui atsikratyti kasdieniško suvokimo priespaudos ir atkreipti savo dėmesį į faktus. Tačiau ji nenurodo, kokiu būdu sociologas turi suvokti faktus, kad vėliau galėtų juos objektyviai ištirti.
Visų pirma sociologas turi išsirinkti tuos daiktus, kuriuos ketina tirti, nes tikrovėje kokią nors teoriją galima kontroliuoti tik tuo atveju, kai sugebama skirti faktus, kuriuos ta teorija turi paaiškinti. Kadangi būtent šiuo pirminiu apibrėžimu nustatomas pats mokslo objektas, tai pastarasis bus daiktas arba ne, priklausomai nuo to, koks bus apibrėžimas. Tam, kad šis apibrėžimas būtų objektyvus, reikia, kad jis apibrėžtų reiškinį, kaip pagrindą imant ne idėją, o jo vidines savybes. Taip pat reikia, kad jis charakterizuotų reiškinius remdamasis jų prigimties elementais, o netapatindamas juos su daugiau ar mažiau idealiomis sąvokomis. Tačiau, kai faktai dar nėra apdoroti, įmanoma išgauti tik tuos jų požymius, kurie yra išoriniai ir betarpiškai matomi. Žinoma, sunkiau pastebimi požymiai yra esminiai.
Daiktų apibrėžimas, savaime aišku, turi apimti visus reiškinius, turinčius vienodus požymius, nes mes neturime nei pagrindo nei priemonių jiems išskaidyti. Tuomet šios savybės - visa tai, ką mes žinome apie realybę, todėl jos apsprendžia požymius grupuojant faktus. Iš to seka taisyklė:
Tyrimo objektu reikia pasirinkti tik anksčiau tam tikrais bendrais išoriniais požymiais apibrėžtą reiškinių grupę ir įtraukti į tyrimą reikia visus reiškinius, tenkinančius šios grupės sudarymo kriterijus..
Taip elgdamasis sociologas iš pat pradžių susiduria su realybe. Žinoma, toks faktų klasifikavimas nepriklauso nei nuo jo, nei nuo jo proto ypatybių, o nuo daiktų prigimties. Požymis, kad faktai priklauso vienai ar kitai grupei, gali būti nurodytas ir pripažintas visų, o vieno stebėtojo tvirtinimus gali patikrinti kiti stebėtojai. Tiesa, tokiu būdu suformuotos sąvokos dažniausiai nesutampa su mūsų kasdien vartojamomis sąvokomis. Todėl mes iš skirtingų detalių turime susikurti naujas sąvokas, išreikštas specialia terminologija, kurios atitiktų mokslo poreikius. Bet tai nereiškia, kad kasdieninės sąvokos nereikalingos mokslininkui.
Kokia bebūtų akivaizdi ir svarbi ši taisyklė, ji beveik nenaudojama sociologijoje. Būtent todėl, kad ji susijusi su dalykais, apie kuriuos mes šnekame pastoviai, pavyzdžiui: šeima, nuosavybė, nusikaltimas ir t.t.. Sociologui atrodo netikslinga iš anksto ir tiksliai apibrėžti jas. Šios sąvokos gali būti ir daugiareikšmės, nes vienu ir tuo pačiu terminu gali būti vadinami visai skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, senovėje buvusi ir šiuolaikinė demokratija turi tokį patį pavadinimą, tačiau tai yra visiškai skirtingi dalykai.
Kitais atvejais yra kruopščiai apibrėžiamas tyrimo objektas, tačiau vietoj to, kad būtų įtraukti ir vienodai sugrupuoti visi reiškiniai, turintys tuos pačius išorinius požymius, juos stengiamasi surūšiuoti. Parenkami kai kurie iš jų, lyg ir svarbesni, ir laikoma, kad tik jie gali turėti duotus požymius, o likusieji yra laikomi išskirtųjų požymių uzurpatoriais bei nuvertinami. Tačiau galima numatyti, kad tuomet tai suvoksime subjektyviai ir iškreiptai. Tai atmetama remiantis tik tvirto pagrindo neturinčia idėja, nes tyrimu tokios uzurpacijos iš anksto nustatyti neįmanoma. Reiškiniai išskiriami vien todėl, kad jie geriausiai atitinka idealią koncepciją apie tam tikrą realybę.
Kadangi išorinę daiktų pusę mes pažįstame per jutimus, tai reziumuojant galima pasakyti, kad mokslas, norėdamas būti objektyviu, turi susidėti ne iš sąvokų, o iš jutimų. Jis tiesiogiai turi perimti savo pirminius apibrėžimus iš jutiminių duomenų. Jam reikalingos sąvokos, išreiškiančios daiktus tokiais, kokie jie yra iš tikrųjų, o ne tokius, kokius naudinga įsivaizduoti sau praktiniais sumetimais. Tos sąvokos, kurios susikūrė be mokslo pagalbos neatitinka šios sąlygos. Reikia, kad mokslas sukurtų naujas sąvokas ir dėl to pašalintų visuotinai priimtas bei jas išreiškiančius žodžius. Jis turi grįžti prie jutimo - pirmo ir būtinos visų sąvokų pagrindo. Būtent iš jutimo kyla visos tikros ir melagingos, mokslinės ir nemokslinės idėjos. Mokslo ir protu suvokiamų žinių atramos taškas negali būti niekas kita kaip kasdieninio ir praktiškojo žinojimo atramos taškas. Tik medžiagos apdorojimo metoduose atsiranda skirtumų.
3. Jutimai pilnai gali būti subjektyvūs, todėl gamtos moksluose priimta jutiminius duomenis, kurie gali būti itin subjektyvūs, pateikti kaip taisyklę, ir palikti tuos, kurie yra pakankamai objektyvūs. Išoriniai požymiai, kurių pagalba sociologas pasirenka savo tyrimų objektus, turi būti kiek įmanoma objektyvūs.
Galima suformuluoti principą, kurio pagalba socialiniai faktai gali būti pateikti objektyviai ir kiek galima labiau nepriklausomi nuo individualių faktų, kuriuose jie pasireiškia.
Iš tikrųjų, jutimas tuo objektyvesnis, kuo pastovesnis yra su juo susijęs objektas, todėl, kad objektyvumo sąlyga - pastovaus orientyro, į kurį gali būti nukreiptas įsivaizdavimas ir iš kurio galima išskirti viską besikeičiančio, t.y. subjektyvaus, buvimas. Kadangi socialinis gyvenimas neizoliuotas ir neegzistuoja atskirai nuo sudarančių jį įvykių, tai nuolat savo pavidalą keičiantys įvykiai įspėja jį apie savo nepastovumą. Tada socialinis gyvenimas susideda iš eilės laisvų srovių, kurios pastoviai dalyvauja kitimo procese ir kurių negali pamatyti stebėtojas. Vadinasi, tai ne tas požiūris, kuriuo vadovaudamiesi, mokslininkai gali imtis socialinės realybės nagrinėjimo. Tačiau mes žinome, kad socialinė realybė gali kristalizuotis, išlaikydama tam tikras savybes. Kolektyvinių papročių formos, tokios kaip moralinės ir juridinės taisyklės, liaudiškos patarlės, socialinės struktūros faktai ir t.t. yra pastovios bei kinta priklausomai nuo to, kaip jos naudojamos, todėl jos sudaro pastovų objektą, kurio neįmanoma traktuoti subjektyviai.
Vadinasi, kai sociologas tiria kokią nors socialinių faktų klasę, jis turi stengtis traktuoti ją iš tos pozicijos, iš kurios žiūrint, ši klasė yra izoliuota nuo savo individualių išraiškų.
Norėdami eiti teisingo metodo keliu, į sociologinių reiškinių pasaulį reikia įeiti iš tų pusių, iš kurių jis lengviausiai pasiekiamas. Tik vėliau bus galima tęsti tyrinėjimą ir nuosekliai priartėti, pamažu įsiskverbti į nepastovią realybę, kurios žmogiškasis protas galbūt niekada pilnai neužvaldys.

Raktiniai žodžiai

• stebejimas
• socialinis gyvenimas
• stebėjimas