Teoriniai socialinio darbo modeliai

Tema	Sociologija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Teorinės žinios reikalingos socialiniam darbuotojui tam, kad geriau suprasti klientą, pažinti, įvertinti asmenybę, bruožus, numatyti tolimesnę jo raidą, kad kuo geriau atlikti savo pareigą kaip socialinio darbuotojo. Nes klientui svarbu socialinio darbuotojo ryšys ir požiūris į jį. Žmogaus asmenybė – labai sudėtinga, jos negalima paaiškinti kokiu nors vienu modeliu.
Patalpinta	2005-05-09
Parsisiuntė	2865
	Parsisiųsti22 KB

Išsamus aprašymas

Asmenybės teorijos (AT):
Parodo kuo skiriasi žmonės, atskleidžia jų elgesį įtakojančius veiksnius ir sudaro galimybę apibūdinti konkrečią asmenybę bei prognozuoti jos veiksmus. AT remiasi ilgalaikių stebėjimų ir išsamių tyrimų rezultatais ir jais grindžia savo teiginius/išvadas.
[Kiekvienas gali tapti tyrėjais per ilgalaikius stebėjimus, tyrimus ir suformuoti subjektyvistinę SD teoriją. Realiame darbe mes turime remtis įvairių teorijų skirtingais aspektais.]
Visas T ar TM galima suskirstyti į grupes tik su t.t. išlygomis, nes kiekviena AT, kurią norim kam nors priskirti turi privalumų ir trūkumų, panašumų ir trūkumų, todėl konkrečią AT sunku priskirti vienai kuriai nors Tgrupei. Tiksliau yra kalbėti apie ATkryptis, o ne ATgrupes.
Rogers: “Teorija – tai nepastovus ir greitai pamirštamas apibendrinimas”. Stebimi socialinio darbo reiškiniai yra pastovesni elementai, apie kuriuos galima sukurti daugybę teorijų.
Žmogui turinčiam darnų savasties ir jos santykių su kitais bei su aplinka modelį, nereikia socialinio darbuotojo pagalbos. Tiems, kurie turi darną su savimi, pažįsta save, turi darnius santykius su kitais ir aplinka, kuris sugeba racionaliai spręsti iškilusias problemas.
Šiuolaikinėje kultūroje su konfliktuojančiomis mažosiomis kultūromis (subkultūromis) ir prieštaringomis vertybėmis, tikslais, prieštaringais gyvenimo siekimais bei sampratomis žmogui dažnai reikia įveikti sampratų prieštaringumus. Dėl to šiuolaikinio žmogaus vidinis konfliktas yra sudėtingas. [televizija pilna šių dienų konfliktų, tragedijų: nesugebėjimo ar nenoro spręsti problemas padariniai, pasekmės]

Socialinio darbuotojo pagalba reikalinga tada, kai:
• Jo paties susidaryta savasties struktūra tikrovėje jau nebegali patenkinti jo poreikių [vaiko įvertinimas mokykloje, o universitete – priešingai. Jei žmogus nėra lankstus, mąstantis, – pasimeta];
• Žmogus miglotai suvokia savo vidinius prieštaravimus [nori magistro diplomo, be pastangų];
• Žmogaus elgesys tampa nesuvaldomas (jam pačiam taip atrodo) ir nenuoseklus [dažn. krizės metu: staigi liga, netektis aplanko bejėgiškumo jausmas].
Kai klientas drąsiai pripažįsta daugiau savo patirties, tinkamai ją diferencijuoja bei įprasmina, tada susidaro nauja savasties struktūra, kuri ima ryžtingiau, apibrėžčiau, tvirčiau, pastoviau vadovauti žmogaus elgesiui. [žmogaus viduje tampa labiau jaučiantis, suprantantis, keičiasi, kitaip vertina situacija. Todėl netekties išgyvenimas, jei jis nedestruktyvus, žmogų praturtina]
SD proceso dėka (tame ryšyje su klientu) esant palankiam psichologiniam klimatui nuo tada kai pagilėja supratimas, žmogus žengia tolyn ta kryptimi, kurią jau yra nubrėžęs jo augimas ir brendimas. [Kai žmogus supranta kas vyksta, keičiasi ir yra palanki aplinka, jis automatiškai juda link pozityvumo, konstruktyvų keitimąsi.]

SOCIOLOGINĖ PERSPEKTYVA
S – tai mokslas apie pagrindinius visuomenės gyvenimo vystymosi dėsnius
SP-ai SD-e reikalinga:
1. Minties laisvė. Socialinis darbuotojas yra kūrėjas, kuris turi būti lankstus, nesustabarėjęs, kūrybingas, nebijantis naujovių
2. Žinios apie krizę. Iš anksto numatyti tas situacijas, kada gali atsirasti krizės, problemos. [Visagino situacija]
3. Tikėjimas, kad kas nors gali būti padaryta, kad įveiktume krizes, kad situacija keistųsi. Socialinis darbuotojas turi būti optimistas, kad kas nors gali keistis.
4 sociologijos ištakų MOKSLININKAI
C. Marxas tikėjo, kad sociologinėje visuomenėje atrado pagrindą ekonominei struktūrai.
M. Weber akcentavo įprastus elgesio pavyzdžius atsirandančius iš įsitikinimo. “Reikia pažinti žmogaus vertybes ir visuomenės kultūrą, kad suprastume individo veiksmus ir per tai pažinti visuomenę”.
E. Durkheim akcentavo pagrindinius visuomenės poreikius. “Visuomenė, tai kaip gyvas organizmas (savo funkcijomis)”.
G. H. Mead teigė, kad elgtis išmokstama vaikystėje per daugybę socialinių interakcijų/sąveikų, vykstančių kiekvieną dieną.
Individas <-> visuomenė: yra veikiami vienas kito. Viena sistema įtakoja kitą.

E.Durkheim FUNKCIONALISTINĖ PERSPEKTYVA
Funkcionalistinė sistema prasidėjo nuo E.D. Visuomenė atskiros institucijos (švietimo, medicinos sistema, teisėsauga, religija) funkcionuoja, sąveikauja, užtikrina visuomenės gyvavimą. Jei atsitinka taip, kad kiekvienas individas žiūri tik savo interesų nepasydamas socialinių pasekmių, visuomenėje prasideda ANOMIJA (chaosas, funkcijų neatitikimas).
Vėliau E.D. idėjas tęsė F. Parsons: “Kiekviena visuomenė turi poreikių. Jei poreikiai netenkinami – visuomenė žlunga”.
Visuomenei padeda:
1. Adaptuotis aplinkoje - ekonominės institucijos
2. Užtikrinti sprendimų priėmimą – politinės institucijos
3. Integruoti skirtingas institucijas – kultūra, religija, švietimas, teisinė sistema.
4. Visuomenės narių psichologinius poreikius patenkinti – pačių narių noras (savipagalba)
F.P. ypač akcentavo svarbą motyvuoti visuomenės narius tapti/pasilikti pilietiškais, kad patys visuomenės nariai būtų aktyvūs, stengtųsi patenkinti poreikius
F. Parsons įvedė vaidmenų/rolių sąvokas visuomenės sistemose. [yra rolių (vaidmenų) teorija]
Funkcionalizmas kritikuojamas, nes nepaaiškina socialinės kaitos.

EKOLOGINIS SISTEMŲ teorinis modelis

Asmuo suprantamas kaip viso savo gyvenimo dalis. Asmuo ir aplinka/situacija yra visuma, kurioje kiekviena dalis siejasi su visomis kitomis dalimis kompleksiniu būdu per kompleksinį (sudėtingą, visapusišką) procesą, kuriame kiekvienas elementas yra ir priežastis, ir pasekmė, ir rezultatas.
Asmuo ir aplinka – tarpusavyje susieta visuma (ne priežasties-pasekmės santykis).
Visuma visada > nei tik jos dalių suma.
Socialinio funkcionavimo problemos nesuprasime, jei individo ir aplinkos įvertinimus bandysime sudėti kaip atskiras dalis. [Šeima tai ne tik 2 asmenys, bet yra santykiai tarp šeimos narių, todėl 1+1>2]
Sistema – tai visuma/vienetas sudaryta iš atskirų dalių ir jų sąveikų, įskaitant ir tų dalių tarpusavio santykius. Tai pastoviai besikeičianti visuma, judanti link savo tikslų pasiekimo; jos dalys sąveikauja > ar < nustatytu būdu, > ar < stabilios struktūros viduje tam tikrame laiko taške. [Mūsų nebus XXII a, bet esame XXI a. Šeimoje tėvų klauso vaikai tam tikru būdu. Jei yra nukrypimas – reikalinga socialinio darbuotojo pagalba]
Atvira ir uždara sistemos.
Sistemos ribos – aiškiai apibrėžtos, pusiau laidžios [turi būti filtras kokias vertybes įsileisti ir kurias atmesti].
Uždarose sistemose entropija, kai sistemos dalys naikina viena kitą, vyksta negrįžtami procesai. [kraujomaiša gentyje, SSRS]

E.ERIKSON ASMENYBĖS RAIDOS TEORIJA

Asmenybės vystymasis skirstomas pagal jos ryšį su socialine aplinka. Akcentuojama somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi.
Kiekvienoje vystymosi stadijoje besitęsiančioje tam tikrame amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizės), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Šios krizės vadinamos psichosocialinėmis. [žmogus turi gyventi tarpsnius nuosekliai, neužstrigti].
Kalbėdami apie žmogaus praeitį, galime atpažinti priežastį, dėl kurios:
1. Kūdikystė (0-1m.). Saugumo – nesaugumo krizė. Formuojasi pasitikėjimas (aplinka ir kitais), viltis (kad sulauksi pagalbos kai reikės). [jei kūdikis paliekamas verkti, formuojasi nepasitikėjimas aplinka, tais, kurie turėtų juo rūpintis]
2. Ankstyvoji vaikystė (1-3m.) Autonomiškumo, gėdos krizė. Formuojasi, ugdosi valia. [nesuteikus autonomiško sunku tapti savarankišku]
3. Žaidimų amžius (3-6m.). Iniciatyvumo, kaltės krizė. Formuojasi tikslingumas (tikslo siekime).
4. Mokyklinis amžius (6-12m.). Meistriškumo – menkavertiškumo krizė. Formuojasi kompetencija. [neišsprendus, sunku pasirinkti profesiją]
5. Jaunystė (12-20m.). Identifikavimas, vaidmenų neaiškumo krizė. Formuojasi ištikimybė. [neįveikus, vėliau sunku priimti visuomenės moralę, etiką, neįprasmintos vertybės, sunkumai ištikimybėje]
6. Ankstyvoji branda (20-25m.). Intymumo - izoliacijos krizė. Formuojasi meilė. [nebijo artimų, intymių santykių: aukojama “aš” dalelė. Kai bijoma tai daryti – nelieka meilės, trumpalaikiai santykiai=gyvenimas susidėjus]
7. Vidurinio amžiaus branda (26-64m.). Produktyvumo – stagnacijos krizė. Formuojasi rūpestingumas [laikas šeimai kurti su reikalinga atsakomybe. Žmogus veiklus, aktyvus].
8. Vėlyvoji branda (65- m.). Integracijos – nevilties krizė. Formuojasi gyvenimo išmintis [apima nerimas, gailestis, beprasmybės jausmas gyventame laike. Svarbu pamatyti kas per gyvenimą nuveikta].
Iš SD perspektyvos: Branda – sugebėjimas intymiai bendrauti su kitais asmenimis, produktyviai dirbti ir jausti vidinę darną bei harmoniją su Visata.

Raktiniai žodžiai

• socialinio darbo modeliai
• socialinio darbuotojo vaidmenys
• teoriniai socialinio darbo modeliai