Socialinė reabilitacija

Tema	Sociologija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	SOCIALIZACIJA – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso narį.
Patalpinta	2005-05-09
Parsisiuntė	11122
	Parsisiųsti15 KB

Išsamus aprašymas

Socializacija yra aiškinama kaip nuolatinis individo prisitaikymas prie konkrečios visuomenės. Kiekviena visuomenė stengiasi suformuoti jai tinkantį žmogų. Socializacija gali būti vertinama, kaip sudėtinė adaptacijos proceso dalis.
ADAPTACIJA yra suprantama kaip prisitaikymo prie aplinkos sąlygų procesas. Tai dvipusis procesas tarp individo ir jį supančios aplinkos, siekiant pakeisti aplinką arba pasikeisti pačiam. Žmogus gali tapti socializacijos auka. Atsiranda žmonių grupės, kurios dėl nepalankių aplinkybių tampa aukomis:
• našlaičiai;
• žmonės su negalia;
• migrantai;
• žmonės su psicho socialiniais nukrypimais.
KAS YRA REABILITACIJA? (E)
Medicininiu, psichologiniu, pedagoginiu, socialiniu ir darbo priemonių visuma tikslingai taikoma sutrikusioms funkcijoms ir jų padariniams įveikti.
Socialinė reabilitacija – tai asmenybės, visuomenės institucijų, socialinių grupių, socialinių funkcijų atstatymo procesas.
Socialinė reabilitacija – tai programos ir veiksmai nukreipti į patogesnę individo įsiliejimą į nepažįstamą bendruomenę.
Socialinės reabilitacijos sritis apima ne tik darbą su pačiu individu, bet ir pačios visuomenės gyvenimą, kad ji būtų pasiruošusi priimti jį į savo tarpą.
REABILITACIJOS TIKSLAS, kad žmogus galėtų lavintis ir socialiai prisitaikyti, siekti, kad individas taptų harmoningu ir saugiai besijaučiančiu žmogumi galinčiu tobulinti savo sugebėjimus. Socialinė reabilitacija – tai socialiniai darbuotojai padeda klientams stiprinti adaptacinius sugebėjimus.
Pats adaptavimasis kaip galutinis adaptacijos galutinis rezultatas yra organizmo ir jį supančios aplinkos sąveika, kurioje prisitaikymas atitinka abiejų reikmes.

SOCIALINĖ REABILITACIJA – galutinis žmogaus tikslas, socialiai prisitaikyti (adaptuotis) prie socialinės aplinkos, socialinės apsaugos ir globos priemonių taikymas. Žmogus ruošiamas gyventi tarp kitų žmonių, socioterapija (aplinkos gydymas), aprūpinimas kompensacine technika ir aplinkos pritaikymas.
Specialistai besirūpinantys neįgalių žmonių problemomis dažniausiai orientuojasi į jų elementarius poreikius (pavalgyti, atsigerti).
Negalia sutrikdo žmogaus ir visuomenės santykį, esminis faktorius vertinant tokius žmones ir bendraujant su jais tampa ne asmenybė, o pats negalės faktas.
Taip pat labai svarbu paties žmogaus požiūris į negalią, sugebėjimas su ja gyventi. Reikia priimti negalią ir save vertinti taip kaip vertinama trūkstant pinigų ar kitų prabangos daiktų.
Visuomenė mitologizuoja žmones su negalia, tai tendencingas požiūris paremtas išankstine nuostata, ką toks žmogus turėtų jausti. Dažnai elgiamasi kaip su vaiku ir atvirai neigiama žmonių su negalia.
Integracija – tai tokėjimas kiekvienu žmogaus įgimta teise pilnai dalyvauti visuomenėje. Integracija numato skirtumų pripažinimą, tai reiškia, kad suteikiama vieta asmeniui, kuris kitaip būtų atstumtas.
Integracija reiškia procesą, kurio metu būtinas bendradarbiavimas, lankstumas, noras rizikuoti, daugybės individų, tarnybų, institucijų parama.
Dar niekur ir niekada nėra išspręstas integracijos klausimas. Antikinis pasaulis asmens nepažino. Krikščionybė žodžiui asmuo suteikia reikšmę, kokią mes suprantame ir šiandien. Krikščionybė traktuoja žmogų kaip įsikūnijusią dvasią. Teigia, kad žmogus yra visuomeniškas, nes gali save realizuoti tik tuo atveju, jei visi žmonės bendradarbiaudami, vieni kitiems sudaro savirealizacijos galimybes. Žmonių gerovė priklauso nuo pačių visuomenės narių atsakomybės ir paramos organizavimo.
Integracija tai žmogaus su negalia sugrąžinimas į aktyvų visuomeninį, asmeninį gyvenimą. Normali egzistencija reiškia žmogaus gyvenimą kitų žmonių socialinėje bendrijoje, kai žmogui su negalia leidžiama būti su kitais. Integracijos priešingybė yra SEGREGACIJA – žmonių su negalia atskyrimą, tam tikrą izoliaciją.
Normalizacijos principo esmė, bet kokiomis situacijomis žmogui su proto negalia suteikti alternatyvą, kuri būtų kuo normalesnė. Tokiems žmonėms fiziškai ir psichologiškai turi būti prieinami transportas, parduotuvės ir paslaugų centrai. Žmonės su proto negalia visuomenėje turi labai žemą statusą, jie yra nepageidaujami ir visuomenė pati juos atstumia.

Raktiniai žodžiai

• integracija tai
• reabilitacija
• socialinė reabilitacija