MOKU.LT pradinis puslapis

Socialinės problematikos formavimasis Antikoje

Tema Filosofija
Tipas Referatas
Aprašymas Daugiau kaip prieš 5000 m. Artimuosiuose Rytuose atsiradus pirmosioms vergovinėms valstybėms, jų ideologija buvo grįsta religija. Valdantieji sluoksniai kildino save iš dievų. Žyniai kaupė pirmąsias mokslo žinias: jie patarinėjo kada kariauti, sėti, statyti. Babilono žyniai domėjosi astronomija, Egipto - matematika.
Patalpinta 2005-08-28
Parsisiuntė 1192

Išsamus aprašymas

Artimųjų Rytų upių slėniuose gyvenančios tautos įkūrė stiprias centralizuotas valstybes. Jų pagrindinės jėgos buvo nukreiptos į kaimynines imperijas vienu tikslu - jas užkariauti. Galingas karo variklis, iš pradžių laidavęs imperijų augimą, vėliau tapo jų stabdžiu, o galiausiai - žlugimo priežastimi. Karai formavo tam tikrą pasaulėžiūrą: žmogaus gyvybės nuvertėjimą ir orientaciją į pomirtinį gyvenimą. Faraonai ir didikai statėsi piramides, rūpinosi savo pomirtinio gyvenimo turtais daugiau negu žemiškąja būtove. Šių kapaviečių ir šventyklų didybė stebina mus iki šiol.
Kiek kitokią civilizaciją, balansuodami tarp galingų kaimynių, kūrė Viduržemio jūros gyventojai. Ilgai negalėdami sukūrti galingų imperijų, dėl dažnai užpuldinėjančių kaimynų, graikai vis dėlto buvo galingesni savo kultūrine potencija. Jų kultūra pasklido toli už etnografinių Graikijos sienų. Ją žavėjosi net užkariautojai, o pavergėjai romėnai patys buvo pavergti graikų kultūros.
Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII - VI a. pr. m. e. Tuomet formavosi pirmieji graikų poliai (valstybės - miestai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Kiekvienas polis kūrė savo valdymo organus. Iš jų vėliau išsirutuliojo dvi pagrindinės politinės sistemos - aristokratinė (Spartoje), demokratinė (Atėnuose).
Dalis graikų emigruodavo už savo šalies ribų: į Mažąją Aziją bei prie jos esančias salas, apsigyvendavo Juodosios jūros pakrantėse ar vykdavo į Pietų Italiją. Emigrantų sukurti poliai buvo labai aktyvūs: jie ne tik prekiavo tarpusavyje, bet ieškojo ir naujų prekyvečių. Tai skatino laivininkystės ir amatų vystymąsi. Graikai buvo puikūs kariai, žemdirbiai, prekybininkai, jūreiviai bei amatininkai. Svetur gyvenančius graikus jungė bendrumo idėja, palaikoma sportinių varžybų (olimpiadų) bei gimstančių bendrų kultūrinių tradicijų.
Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Svarbiausi lemtingi istoriniai įvykiai buvo: kova su persais 500 - 449 m. p. m. e. (ji suvienijo graikus); Atėnų ir Spartos iškilimas (V a. p. m. e. vidurys); Peloponeso karas 431 - 404 m. p. m. e., Aleksandro Makedoniečio valstybės sukūrimas (336 - 323 m. p. m. e.) ir jo vadovaujamų graikų ekspancija į kaimyninius kraštus. Vėliau Graikija tapo Romos imperijos provincija. Tokia būtų santykinė Graikijos istorinė rodyklė. Tačiau šiame darbe bus nagrinėjamas socialinės filosofijos formavimasis tik iki helenizmo epochos (Aleksandro Makedoniečio centralizuotos valstybės sukūrimo), t. y. tik Antikos laikotarpiu.
Antika - daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis: pirmosios graikų filosofijos mokyklos steigėsi VII - VI a. p. m. e., o paskutiniosios Romos imperijoje veikė dar V - VI m. e. a. antikinės socialinės filosofijos pabaiga maždaug sutampa su platoniškosios Atėnų akademijos uždarymu 529 m.

Ankstyvoji graikų natūrfilosofija

Pirmosios filosofinės mokyklos kūrėsi už etnografinės Graikijos ribų: Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje graikų emigrantų tarpe. Svarbus tuo metu buvo Mileto miestas, VI a. pr. m. e. buvęs Mažosios Azijos tiek prekybiniu, tiek kultūriniu centru (494 m. p. m. e. persų sugriautas).
Atsiradus mokslo ir filosofijos poreikiui, kuris sutampa su Graikijos kultūros augimu, susiformuoja dvi mokyklos - jonėnų ir italikų, - kurios sudarė visos vėlesnės antikinės filosofijos pagrindą.
Į filosofinių svarstymų akiratį žmogaus ir visuomenės gyvenimo klausimai patenka šiek tiek vėliau. Pirmieji graikų filosofai ieškojo pradų ir principų, kurie paaiškintų pasaulio kilmę ir jo struktūrą. Žmogaus jie neišskiria, suvokdami jį kaip pasaulio dalį, pavaldų būtovės dėsniams.

Jonėnai

Jonėnais paprastai laikomi Jonijos jūros salose įsikūrusių Mažosios Azijos miestų bei Didžiosios Graikijos pirmieji mąstytojai. Iš jonėnų žymiausia yra Mileto mokykla. Pagrindiniai šios mokyklos atstovai: Talis (apie 625 - 547 m. p. m. e.), Anaksimandras (610 - 546 m. p. m. e.) ir Anaksimenas (585 - apie 525 m. p. m. e.). Jos pradininku laikomas Talis.
Mileto mokyklos atstovai domėjosi žmonių poelgiais, mėgino suprasti jų esmę. Jie manė, jog žmogus privalo savo išvadas grįsti tvirtu žinojimu, o ne vien tikėjimu. Žmonių socialiniai santykiai esą turi būti kaip darniai funkcionuojanti visuomenė.Tačiau svarbiausiu savo tikslu jie laikė gamtos tyrinėjimą,manydami, jog pažinę pasaulį, atskleis ir žmogaus esmę. Juos domino gamtos sandara, vidiniai ir išoriniai reiškinių ryšiai ir visa ko struktūrinis pradas (“arche”), tai, kas chaosą paverčia pasauliu.
Tolesnei šios pasaulėžiūros plėtotei didelę reikšmę turėjo ir Heraklito iš Efeso (apie 544/540 m. p. m. e. - ?) samprotavimai.
Kildindamas pasaulį iš amžinosios visagalės ugnies, mokė, jog ugnis būdama grynu protu (logu), skildama ir savyje kovodama, pagimdo daugybę daiktų. Santarvė ir taika joje veda į sustingimą, tačiau šią sustingimo būseną naikina logas, ir viskas vėl virsta vieningąja pirmaprade ugnimi. Vieno atsiradimas susijęs su kito mirtimi.
Visuotiniu logu (protu) Heraklitas mėgino paaiškinti ir socialinius procesus. Jis nepripažino žmonių lygybės. Jam geriausias tas, kuris yra išmintigesnis, nes ne visi žmonės vienodai sugeba pažinti pasaulį. O sugebėjimas pažinti - tai tobuliausia ugnies forma, pimoji ugnis, siela. Ji nustato žmogaus vietą visuomenėje. Išmintis turi viešpatauti visur ir viską valdyti. O būti išmintingu, tai nusileisti ir paklusti protui, taigi susitaikyti su savo socialine padėtimi visuomenėje. Nes tik paklusdamas proto dėsniams, teigė Heraklitas, kurie pasireiškia ir valstybės santvarkoje, ir gamtoje, žmogus įgyja dvasinį aiškumą ir kartu patiria didžiausią laimę.

Italikai

Italikais laikomi Pietų Italijos ir netoli jos esančių salų graikų kolonistų mąstytojai. Iš italikų žymiausios yra pitagoriečių ir elejiečių mokyklos.
Pitagoriečių mokyklos steigėjas buvo Pitagoras (apie 570 - apie 500 m. pr. m. e.).
Priešingai, miletiečių idėjai apie materialųjį pasaulio pradą, jie kūrė teoriją, pasak kurios pirminis pradas (“arche”) yra skaičiai. Anot pitagoriečių, visi skaičiai sudaro vieningą harmoniją, kurią jie laikė universalia. Šiuo principu vadovaudamiesi aiškino ir visuomenės gyvenimą. Jie teigė, jog harmonijos esmė esanti pusiausvyra. Tuo remdamiesi mąstytojai aristokratus priešpriešino masėms. Demokratija jie laikė tvarkos (harmoningos) ardytoja ir teigė, kad ji yra laikina ir ją būtina panaikinti. Taip buvo mėginta argumentuoti žmonių socialinę nelygybę ir įrodyti autoritarinės valdžios būtinybę, jos tobulumą.

Elėjiečiai

Mokyklos pavadinimas kilęs nuo Pietų Italijos miesto Elėjos. Žymiausi jos atstovai: Ksenofanas (VI - V a. p. m. e.), Parmenidas (apie 540 - ? m. p. m. e.), Zenonas (apie 490 - 430 m. p. m. e.), Melisas (apie 410 - apie 360 m. p. m. e.). Elėjiečių mokyklos steigėjas buvo Ksenofanas.
Jie iškėlė vieningos pasaulinės visybės egzistavimo idėja, tai yra pasaulis neatsiranda ir nežūsta; jis tiesiog yra. Gindami būties vienybę jie teigė, jog jutiminiai organai nėra joks pažinimo argumentas.
Negalime nepastebėti, jog didele dalimi pirmųjų filosofų samprotavimus, mokymus įtakojo mitologija, kuri buvo svarbus religijos - kultūros pamatas. Iš čia ir pasaulio kildinimas iš šventų elementų: vandens, ugnies, oro. Bei žmogaus kaip kosmoso dalies, pavaldžios bendriems gamtos dėsniams, traktavimas. Tad socialiniai klausimai nebuvo skiriami nuo gamtinės tvarkos aiškinimo ir tampa aktualūs, įsigalėjus demokratijai.

Materialistinė ir humanistinė graikų filosofijos

Po sėkmingų kovų su persais (V - VI a. pr. Kr.) Graikijos ekonominis ir kultūrinis gyvenimas sparčiai vystosi. Ypatingai sustiprėja Atėnai - jie tampa svarbiausiu graikų poliu. Periklio reformų dėka suklesti ir intensyvėja visos gyvenimo sritys. Įsigalėjus demokratijai, laisviesiems piliečiams atsiveria galimybės tvarkyti viešąjį gyvenimą, atvirai svarstyti valstybės reikalus ir juos spręsti, ginti savo teises, interesus. Didėja domėjimasis politika, teise ir žmonių tarpusavio santykiais.
Visiškai suprantama, kad Atėnai subūrė intelektualių žmonių ratą: menininkus, rašytojus, politikus ir, žinoma, filosofus. Ryškėja dvi filosofijos kryptys - materializmas ir humanizmas. Atėnai tampa svarbiausiu antikinės filosofijos centru.

Materializmas

Žymiausi šios filosofinės krypties atstovai: Anaksagoras (apie 500 - 428 m. p. m. e.), Empedoklis (apie 490 - 430 m. p. m. e.), Demokritas (apie 460 - apie 370 m. p. m. e.). Ši filosofija darė didelį poveikį daugeliui mąstytojų. Jie iškėlė “dieviškojo proto” koncepciją (protas - ne dieviška esybė, o abstraktus visuotinis principas), tyrinėdami dangaus kūnų judėjimą, paaiškino saulės užtemimų priežastį. Be to filosofai pradėjo domėtis žmogumi kaip atskiru , jo anatomija, santykiais su aplinka (atomistinė, gyvybės atsiradimo natūraliu būdu teorija). Žmonių socialinę nelygybę aiškino nevienoda jų išmintimi, o valstybės atsiradimą - kaip žmogaus dvasinio tobulėjimo padarinį.

Humanizmas

Humanistinės filosofinės krypties atstovais buvo sofistai (gr. sophistes - meistras, menininkas). Jie nesudarė atskiros mokyklos, neturėjo vieningos doktrinos. Tai buvo šviečiamojo pobūdžio srovė, sąjūdis, apimantis filosofijos ir politikos klausimus. Žymiausi šios filosofinės krypties atstovai: Protagoras (apie 480 - apie 410 m. p. m. e.), Gorgijas (apie 483 - 375 m. p. m. e.), Prodikas (g. tarp 470 - 460 m. p. m. e.), Kritijas (apie 460 - 403 m. p. m. e.), Pironas (apie 365 - 275 m. p. m. e.), Sekstas Empirikas (II - III a. pradž.).
Jie aiškino įstatymus ir dorovės normas, mokė iškalbos, disputo meno, logiško mąstymo, ruošė piliečius atvirai dalyvauti viešajame gyvenime.
Sofistai manė, kad viską galima įrodyti ir viską galimą nuneigti, t. y., kad nėra jokios objektyvios tiesos. Pasak jų, visų dalykų matas esąs žmogus, taigi skirtumas tarp tiesos ir netiesos priklauso vien nuo žmogaus. Teisinga tai, ką jis mano esant teisinga, klaidinga tai, ką jis mano vaizduojasi klaida. Todėl įmanoma įtikinti kitus savo nuomonės teisumu.
Jų nedomino gamtos filosofijos klausimai, nes jų išmanymas nesuteikia išminties gyvenime, o paties žmogaus tyrinėjimas privalo skirtis nuo gamtos tyrinėjimo.
Tačiau sofistų populiarumas ilgai nesitęsė. Jų įtaka sumenko. Nes po pralaimėjimo Spartai Peloponeso kare, demokratija žlugo ir įsitvirtino tironija. Dėl tokios “dievų rūstybės” atėniečiai apkaltino sofistus. Mat jų mokymas, abejojo net dievų egzistavimu. Bedievyste, jaunimo tvirkinimu ir valdžios įžeidimu buvo apkaltintas net Sokratas, kuris kaip ir sofistai nesidomėjo pasaulio sandara. Jo mokymas rėmėsi praktiniu filosofijos pagrindu.Tačiau, priešingai sofistams, jis manė, kad egzistuoja objektyvi tiesa. Pasmerktas myriop atsisakė (draugų padedamas) pabėgti ir iki gyvenimo pabaigos laikėsi savo filosofinės etikos. Sokratas įstatymus laikė socialinės tvarkos pagrindu, o pabėgimas būtų juos pažeidęs ir tvarką sugriovęs. Tik po mirties Sokratas susilaukė šlovės, o jo teisėjai patys buvo nuteisti myriop.

Sokrato moralės filosofija

Sokratas (apie 469 - 399 m. p. m. e.) kaip filosofas iškilo Atėnų suklestėjimo metais. Apie jo gyvenimą ir filosofines pažiūras sužinome tik iš jo mokinių, Ksenofonto raštų (“Atsiminimai apie Sokratą”, “Kiropedija”, “Sokrato apologija”, “Puota”) ir Platono dialogų, kadangi pats mąstytojas savo filosofiją skelbė tik žodžiu.
Tikruoju filosofu jis laikė tą, kuris pripažįsta žinojimo ir doros vienovę ir praktiškai įgyvendina savo filosofiją. Jo nedomino gamtos filosofijos, nes manė, kad gamtos tyrinėjimai, jos dėsnių pažinimas, nepadeda nei kurti tų reiškinių, nei pakeisti jų, be to jie negali pamokyti kaip elgtis ir gyventi. O žmogus, jo dvasinių vertybių, visuomenės ir valstybės sąrangos klausimų pažinimas - gali.
Pagrindinis Sokrato etikos teiginys - žinojimas yra svarbiausia dorybė, gėris. O neišmanymas - yda. Gera tai, kas atitinka dievų įstatymus ir prigimties dėsnius. Dorovingas elgesys yra ir protingas. Mokydamas pažinti tas dorybes, Sokratas siekė įveikti sofistų reliatyvistinį mąstymą bei subjektyvizmą ir iešojo būdų, kaip surasti visuotinę reikšmę turinčias sąvokas, kurios teiktų objektyvų žinojimą. Jis siekia, jog filosofija orientuotusi ne į konkretų objektą, o į sugebėjimą, galią spręsti visais gyvenimo atvejais. Filosofijos uždavinys ir yra tą sugebėjimą išvystyti.siekdamas šio tikslo, Sokratas naudojo savitą metodologiją. Ši metodologija turi du aspektus: negatyvų (elenktika - nuginčijimo, demaskavimo menas) ir pozityvų (majeutika - pribuvėjos menas). Pirmiausia jis stengiasi šalinti klaidas iš pašnekovo samprotavimų, leisdamas jam apibrėžti svarstomą bendrąją sąvoką ar problemą ir toliau analizuodamas pateiktą apibrėžimą, atskleidžia jo klaidingumą, o klausimų pagalba nejučia “priverčia” pašnekovą formuluoti teiginį, priešingą pradiniam. Sokratas ypač pabrėžia, kad žmogus, autoritetingas vienoje srityje, nuolat klysta tardamas, jog išmano visus kitus dalykus. Todėl svarbiausias jo filosofijos leitmotyvas “ Žinau, kad nieko nežinau”.
Sokrato skelbta laimės, žinojimo, doros vienovė bei žinojimo visuotinumo siekimas, t. y. visų žinių apibendrinimas bendrosiomis sąvokomis buvo daugelio sokratiškųjų mokyklų filosofavimo metodologijos dalimi.

***
Po susidorojimo su sofistais ir Sokrato mirties, graikų mąstytojai vėl gręžėsi tradicinių filosofijos principų link. Vėl tampa populiariomis Anaksagoro pažiūros. Tačiau naujai apmąsčius pasaulio ir gyvenimo pagrindus išskirtinis dėmesys tenka žmogui. Žmogus tampa visuomenės ar valstybės dalimi Platonui (428 / 427 - 348 / 347 m. p. m. e.) ir Aristoteliui (384 - 322 m. p. m. e.), kurie toliau plėtoja socialinės filosofijos užuomazgas.


Raktiniai žodžiai

  • mileto mokykla
  • graiku poliai
  • antikos laikotarpis

Darbų paieška

Naujausi darbai


Naudingos nuorodos