Simonaitytės romanas Vilius Karalius

Tema	Lietuvių kalba
Tipas	Analizė
Aprašymas	I.Simonaitytė kilusi ir išaugusi iš Mažosios Lietuvos, todėl šio krašto žmonių gyvenimas, likimai ir begalinis triūsas dėl geresnio gyvenimo giliai įsmigo jai į širdį. Dviejuose geriausiuose ir brandžiausiuose savo romanuose “Aukštųjų Šimonių likimas” ir “Vilius Karalius” - I.Simonaitytė parodė Klaipėdos krašto žmonių gyvenimą, likimą, neapykantą ir draugiškumą.
Patalpinta	2005-08-28
Parsisiuntė	869
	Parsisiųsti6 KB

Išsamus aprašymas

“Vilius Karalius” - tai geriausias I.Simonaitytės romanas, kurį rašytoja rašė dvidešimt metų. Nors romane daug vietos užima lietuvininkų susirinkimai, kova prieš vokietinimą, karas, tačiau kūrinio pagrindą sudaro vienos šeimos gyvenimas - nuo iškilimo iki žlugimo. Būtent todėl “Vilių Karalių” galime pavadinti šeimos romanu.
Jau pirmuose romano epizoduose vaizduojamos paskutinio Šalteikių Šalteikio laidutuvės. Paliko Šalteikis savo ūkį, gyvenimą ir užleido vietą jau naujai, ką tik susikūrusiai, Karalių šeimai. Trys Karalių sūnūs - Vilius, Anskis ir Martynas - turi užtikrinti šeimos tvirtumą, jos suklestėjimą ir užkirsti kelią šeimos nutautėjimui. Dar būdamas vaiku, Vilius norėjo nors maža dalelyte būti panašus į vokiečius: norėjo trumpai plaukus nusikirpti, kaklaraištį pasirišti. Jį traukte traukė vokiški šokiai, o paslapčia, pasislėpęs nuo tėvų, jis išdrįsta skaityti vokiškus romanus, nes Biblija jau seniai nusibodusi. Vilius Karalius mėgsta visa, kas nauja. Kai tėvas guli mirties patale, Vilius pasijunta teisėtu ūkio paveldėtoju ir šeimininku. Jis net išdrįsta išvaryti kaimyną Stagarą, kuris atėjo senojo Karaliaus aplankyti. Tėvas paskutinį kartą sūnų pamokina: “Kas aukštai šoka, žemyn krinta”. Skaudi tai pamoka Viliui todėl, kad tai yra mirštančio tėvo žodžiai. Savo tolimesnį gyvenimą Vilius Karalius paskyrė turto kaupimui, ūkio išlaikymui. Po tėvo mirties, kada pas Grėtę Plonikę siunčia piršlius, Vilius teiraujasi dalies. Grėtė laiminga. Ji jau seniai svajojo tapti didelio ūkio šeimininkė: “Ji svajojo būti ūkininke, toli toli nuo marių ir žvejybos”. Po vestuvių ji skuba tvarkyti trobą, rūpintis ūkiu, bet tapti šeimininke jai nepavyksta. Senosios Karalienės valdžia tokia didelė, kad Grėtė privalo jai nusilenkti. Grėtė greitai suvokia, kad ne dideli turtai žmogų laimingu padaro. Viliaus Karaliaus namuose ji svetima, vieniša, o senoji Karalienė - ji šeimininkė - senųjų tradicijų ir papročių puoselėtoja.
Žmogus, norėdamas išlaikyti savo tautybę, privalo gerbti savas tradicijas. Tačiau Vilius Karalius pasirenka lengvesnį kelią - nutautėjimą, susvetimėjimą. Atsisako Vilius senų tradicijų, prasideda jo degradacija. Pradeda Vilius bylinėtis su kaimynais, sklinda apie jį kalbos, kad blogai jis elgiasi su moterimis, nemoka gerbti jų. O Grėtė Karalienė kenčia. Vienintelė jos paguoda, užtarėjas - mažasis sūnelis Einiukas, kuris, tėvui išėjus į karą, labai suserga. Grėtė, nežinodama, ką daryti, eina į kapus parsinešti žolelių, kad jose galėtų savo vaiką išmaudyti. Tačiau čia lyg paties Dievo pasiųsta pasirodo Ilžė Karalikė. Ilžė - Viliaus suviliota ir pamesta mergina, tačiau ji išliko tvirta ir nepalaužta. Gyvena ji su Viliaus sūnumi Viliuku ir stengiasi kenčiantiems padėti. Išgydo Ilžė Einiuką, ir Grėtė jaučiasi skolinga, tačiau ji to parodyti nesugeba. .
Iš karo grįžta senosios Karalienės sūnūs: Vilius, Anskis, Martynas. Anskis jau visiškai paliegęs: nesikelia iš lovos, nekalba. Martynas dar gyvas, sveikas, bet jį ir vėl iššaukia, tačiau dabar jau į bausmės batalioną. Palieka tik vienas sveikas sūnus, bet šis jau morališkai žlugęs: suvilioja tarnaitę Barbę, nepadeda mirštančiai kaimynų mergaitei, siekia pasipelnyti iš karo. Apleido ūkį, užsiėmė plėšikavimu, ne ūkis ir ne žemė, o pinigai jam rūpi. Vilius laukia žmonos mirties. Jis tampa šmugelninku, netyčia nušauna savo meilužę Barbę - negimusios dukrelės motiną. Kalėjime Vilius Karalius pasikaria. Taip tragiškai baigiasi vieno žmogaus, gerų ir mylinčių tėvų auklėto, gyvenimas.
Iš karo grįžta Martynas ir Grėtės brolis. Einiukas - jau protingas vaikas, skubiai iškviečia Ilžę į “nelaimės” vietą, nes jis supranta, kad neapykanta gali mirti ir gimti meilė, kai visi yra drauge. Tik dabar Grėtė supranta, kad ji turi pasikeisti, mylėti ir gerbti Ilžę, nes ji tiek gero jai padarius. Ir kažkas naujo užplūsta Grėtę: “Kaip sakė brolis: Žemė...”
Taip ir baigiasi gausios ir garsios Karalių šeimos gyvenimas. Ne, dar jis nesibaigė, jis tęsis, tačiau svarbiausias priešas - neapykanta ir kerštas, garbės ir turto troškimas - nugalėtas. Ir gyvenimas dabar eis įprastine vaga: be keršto, neapykantos, nes jauniausias Karalių giminės palikuonis tai įveikė. Jis sugebėjo išgelbėti šeimą nuo galutinio degradavimo ir įžiebti meilės kibirkštėlę. Nepalauš Einiuko gyvenimo audros, tėvo susvetimėjimas ir motinos morališkas palūžimas. Jį veiks stipresnė jėga - Ilžės, broliuko Viliuko meilė ir rūpestingumas. Einiukas iškils stiprus, tvirtas, garbingas kaip ir senasis Šalteikis. Tai jau naujo gyvenimo ir naujos giminės vedlys.

Raktiniai žodžiai

• vilius karalius
• ieva simonaityte vilius karalius
• simonaityte vilius karalius