Senovės Graikija

Tema	Istorija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Senovės Graikijos gyvavimas truko apie 6 tūkstantmečius. Šis laiko tarpsnis prasidėjo nuo pirmosios nuolatinės gyvenvietės atsiradimo ir tęsėsi iki romėnų įsigalėjimo Elados žemėje. Bet kokiai to ar kiekvieno kito krašto gyventojų gyvenimo būdui, papročiams ir kt. Didžiulę įtaką turi krašto gamtinė aplinka. Senovės Graikiją skalavo Viduržemio jūra, kurią juosė kalnuoti krantai. Žemės drebėjimai, ugnikalnių įsiveržimai yra neretas to krašto reiškinys.
Patalpinta	2005-05-09
Parsisiuntė	4371
	Parsisiųsti6 KB

Išsamus aprašymas

Senovės Graikijoje mažai tebuvo geros, žemdirbystei tinkamos žemės. Šio krašto plėtotę daugiausiai lėmė jūra. Palaikant kažkokius tai prekybinius ryšius su kitais kraštais aktyviai buvo naudojamasi jūros keliais. Tų laikų žmonėms visi šie mano paminėti reiškiniai buvo begalo paslaptingi. Ta begalinė jėga jiems kėlė baimę ir pagarbą. Reikėjo paaiškinimų iš kur kyla šita jėga, kas ją valdo. Taip formavosi religiniai Senovės Graikijos gyventojų jausmai.
Neolito laikotarpiu (7500-2800 m.pr.Kr.) didesnėje Europos ir Viduržemio jūros baseino dalyje paplito miežių, kviečių auginimas, žmonės pradėjo verstis gyvulininkyste. Tuo pačiu turėjo būti žmonių išmanančių šitą veiklos sritį. “Šie žmonės jau mokėjo stebėti metų laikų ciklą ir laikė jį rituališkai susijusiu su žemės dirbimu, sėja, ravėjimu ir pjūtimi arba veisimu, ganymu, priežiūra ir melžimu.” . Tai buvo lyg pradinis Senovės Graikijos religijos raidos etapas. Neolito laikotarpio žemdirbystė labai įtakojo to laiko gyvenimą. Su jos plėtojimusi prasidėjo gyventojų tankumo didėjimas: “nuo vieno žmogaus dešimtyje kvadratinių mylių medžiotojų ir rankiotojų laikais iki dešimties ir šimto žmonių kvadratinėje mylioje prasidėjus žemdirbystės epochai”.
Naujoji technologija – metalo apdirbimas, buvo paskutinis faktorius, lėmęs civilizacijos susiformavimą. Ankstyvoji klasinė visuomenė pradėjo formuotis dar žalvario amžiuje (XXVIII – XII a.pr.Kr.). Šis periodas dar yra vadinams KRETOS-MIKĖNŲ kultūra. Iš pradžių Senovės Graikijos religija buvo glaudžiai susijusi su mitologiniais vaizdiniais. Senieji Egėjo jūros baseino gyventojai visas gamtos jėgas ir reiškinius laikė visagalėmis nemirtingomis būtybėmis. Kaip antai: “Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas – gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso – visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš chaoso atsirado ir deivė Žemė – Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, duodanti gyvybę viskam kas gyvena ir auga joje.
O giliai po žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras – siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė – Erotas. Beribis Chaosas pagimdė amžinąją tamsą – Erebą ir tamsiąją Naktį – Niuktę. O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa – Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena – Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą.”. Mitologija suklestėjo II tūkstantmečio pr.m.e. pabaigoje. Šituo laikotarpiu galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas. Žmonės dievus įsivaizdavo kaip idealius žmones su visais žmogiškais jausmais. Dievai buvo nemirtingi, jie neseno ir nesirgo, tačiau turėjo troškimų ir poreikių; kaip antai alkį ir troškulį jie numalšindavo ambrozija (gardžiakvapis dievų maistas) ir nektaru. Galingiausias iš jų buvo Dzeusas – žmonių ir dievų tėvas. Visi turėjo jam paklusti. Dievai gyveno ant Olimpo kalno, 6000 pėdų aukštyje, kuris skendėjo debesyse. Kiekviena Olimpo dievybė turėjo tam tikras funkcijas: Atėnė – išminties ir teisingumo deivė, savo galia, reikšmingumu prilygstanti Dzeusui.

Raktiniai žodžiai

• senoves graikija
• senovės graikija
• olimpo gyventojai