Savanoriško sektoriaus teorijos

Tema	Sociologija
Tipas	Konspektas
Aprašymas	Kaip galėjome pastebėti, įvairios teorijos ir studijos apie gerovės valstybę menkai kalbėjo apie savanoriškų organizacijų vaidmenį. Trečiasis sektorius nėra įtrauktas į teoretinę schemą. Trečiasis sektorius dažniausiai analizuojamas remiantis dviem pagrindinėmis teorijų kryptimis t.y. ekonomine bei politine teorijomis.
Patalpinta	2005-05-09
Parsisiuntė	428
	Parsisiųsti7 KB

Išsamus aprašymas

Ekonominės teorijos
Jei atsižvelgsime į tai, kad santykių tarp nevyriausybinio sektoriaus ir valdžios struktūra pagrinde yra įtakota istorinio faktoriaus, politinės kultūros ir tradicijos, tai negalime nepaminėti, kad ekonomistai tai pat suvaidino svarbų vaidmenį vystant trečiojo sektoriaus teorijas. Ekonomistai kėlė tokius klausimus kaip: Kas apibrėžia trečiojo sektoriaus dydį? Kaip atrodo nevyriausybinis sektorius lyginant jį valdžia tokiais pjūviais kaip visuomeniai naudingų paslaugų teikimo kokybe,apimtimi, kaina bei produktyvumu? Ekonomistai iškėlė dvi skirtingas tradicijas:
• sutarčių nesėkmės teorija – susidaro tam tikra situacija kai vartotojas nėra pajėgus atsirinkti tarp didelės gausybės ir kokybės paslaugų kurias jam siūlo privačios firmos. Šioje situacijoje nevyriausybinės organizacijos turi privalumų, dėl savo ne pelno siekiančios prigimties bei tiesioginių sutartimis paremtų įsipareigojimų nebuvimo. Ryšys su visuomene vyksta abipusio pasitikėjimo principu.
• viešų prekių teorija – nepelno organizacijų egzistencija yra paaiškinama kitų instituciniu vienetų kaip rinkos ar valdžios nesėkme. Šioje situacija trečiasis sektorius veikia privataus sektoriaus principu gamindamas viešas prekes.
Estelele James tyrime apie NVO vaidmenį švietimo srityje daugialyje atskirų valstybių priėjo prie išvadų kad trečiasis sektorius imasi veiklos tose srityse kur pati valstybė nėra pajėgi suteikti visuomenei atinkamos kokybės bei mąsto paslaugas, kurios yra reikalingos visuomenei. Nepelno sektorius reaguoja į visuomenės paklausą. Kuo visuomenė labiau heterogeniška tuo jos nepelno sektorius tikėtina bus didesnis. Tačiau ir šį teiginį galima lengvai sukritikuoti pateikiant konkrečius praktinius pavyzdžius: Šveicarija labai heterogeniška, tačiau turi mažą nevyriausybinį sektorių ir atvirkščiai su homogeninėmis Norvegija ir Danija.
Politinės teorijos
Psgrindinis dėmesys skiriamas trečiojo sektoriaus ir valsdžios santykiams. Koncervatyvusis kritiškas požiūris turi daug bendro su sena plačios visuomenės teorija ir teigia, kad trečiojo sktoriaus ir valdžios susijungimas galiausiai sunaikintų nevyriausybinio sektoriaus bruožus kas duotų pagrindą formuotis totaritariniai visuomenei. Dauguma korporatyvistinių teorijų yra paremta tokia pačia idėja tik neišskiria totaritarizmo pavojaus.
Anheieris ir Seibelis pasiūlė trečiojo sektoriaus politinį kontekstą nagrinėti remiantis sekančiomis trimis dimencijomis:
1. Svarbi politinė tradicija parodanti takoskyrą tarp liberalaus ir koncervatyvaus režimų.
2. Išskiriamas religinis homogeniškumo/heteriškumo lygis.
3. bei gerovės valstybės veiklos decentralizacija/centralizacija.

Lygginamoji trečiojo sektoriaus analizė yra ganėtinai nauja kryptis. Tyrinėjant atskirus atvejus siekiama teoriją pagrįsti tyrimų rezultatais.
Ralph Kramer lygina nepelno organizacijų padedančių neįgaliesiems vaidmenis keturiose valstybėse: Anglijoje, Italijoje, Olandijoje ir Norvegijoje. Nepaisant atskirų valstybių skirtumų istoriniame kontekste, lyginant šias valstybes pastebima daugiau panašumų nei skirtumų ir daugiau ryškėja tęstinumo tendencija nei pokyčiai per tam tikrą laiko tarpą. Analitikas tikisi kad sekantis gerovės valstybės etape aktyviaus dalyvaus trečiasis sektorius.

Kitoje studijoje lyginama Vokietijos ir Prancūzijos atvejai. Seibelis teigia kad yra svarbu analizuoti politines partijas ir politinį procesą norint apibrėžti trečiojo sektoriaus ir valdžios santykius.


Atlikus atskirų atvejų analizę buvo analizuotos valstybės buvo priskirtos keturiems santykių tarp NVO ir valdžios tipams:
1. Integruota priklausomybė – Norvegija, Vokietija ir Olandija. Trys skirtingi gerovės valstybės modeliai, tačiau visi panašūs tuo, kad savanoriška gerovės veikla yra integruota į gerovės valstybės sistemą. Savanoriškos organizacijos yra financiškai priklausomos nuo valdžios, tačiau išlaiko aukštą autonomijos lygį.
2. Atskirta priklausomybė – Prancūzija, Italija, Vengrija? Slovėnija?
3. Integruota autonomija
4. atskira autonomija – Ispanija
1 ir 2 antarme punktuose apibrėžti santykiai nusako valdžios dominavimą trečiojo sektoriaus atžvilgiu ir jo veiklos sferos apribojimą įvairiomis politikomis. Šiais atvejais galima teigti, kad trečiasis sektorius yra labai suvaržytas ir silpnas.
3 tipas charakterizuoja idealų pluralizmą: žmonių grupės pačios organizuojasi ir bando daryti įtaką politiniams sprendimams, kurie juos liečia, tačiau nėra tiesioginiai įstatymų leidimo ar įgyvendinimo dalyviai.

Daugialis analitinių studijų apie savonoriškojo sektoriaus vystymąsi ir gerovės valstybę negali atskleisti santykių tarp sektorių dinamiškumo dėl imperalistinės valstybės prielaidos viršenybės arba dėl to kad terminas „sectorius“ yra apibrėžiamas ir naudojamas pernelyg statiškai. Tai reiškia, kad daugialis lyginamosios analizės atvejų kaip atskaitos tašką pasirenka idealios valstybės pavyzdį kur egzistuoja visiška savanoriškų organizacijų autonomija. Nėra tikslinga stengtis įvardinti organizacinių charachteristikų ar nevyriausybinių organizacijų vertybių prieš tai neįvertinus jų santykių su valdžia. Tiek valstybinės tiek nevalstybinės ar savanoriškos organizacijos gali būti įvardintos skirtingai susiklosčius tam tikroms aplinkybėms skirtingose valstybėse ar toje pačioje valstybėje vertinant atskirus laikotarpius.

Raktiniai žodžiai

• trečiasis sektorius
• savanoriskos organizacijos
• treciasis sektorius